FAI DONAS

63c-64a

gu atveju, bet turiu gerj vilt, jog baigusij gyvenim

dar kakas laukia, ir netgi - juk nuo sen laik itaip kal
bama, gerj kakas daug geresnio nei blogj*.
Kaip gi, Sokratai? - paklaus Simijas. Nori su savid mi nusineti i mint? O gal ir su mumis pasidalysi? Juk
is gris, man regis, ir mums priklauso*. Kartu ir pats b
si apsigyns, jei tavo odiai gebs mus tikinti.
Gerai, pabandysiu, - atsak Sokratas. Bet pirma
pairkime, k tokio seniai jau, man regis, nori pasakyti
ms Kritonas.
Viso labo tai, Sokratai, k man nuolat kartoja mo
gus, turintis duoti tau nuod: es reikia tau paaikinti,
kad kuo maiau nektumei*. Jis teigia, jog besinekant
e

perdm kaistama, o tai kenkia nuodams, ir kad, priein

gu atveju, monms, kurie panaiai elgiasi, kartais tenka
gerti nuodus du ir net tris kartus*.
Negaik su juo, - atsak Sokratas, - tegu tik paruo
ia kas jam priklauso, kad galtum man duoti gerti ir du,
o jei prireiks, ir tris kartus.
- A taip madaug ir spjau, - atsiliep Kritonas, - bet
jis vis neduoda man ramybs.
Tegu sau, - pasak Sokratas. - Negaikime dl jo. O
jums, mano teisjai, noriu dabar paaikinti, kodl manau,
jog mogus, savo gyvenim tikrai skyrs filosofijai, turi

64 pagrindo nebijoti artjanios mirties ir viltis, kad, baigs

gyvenim, tenai susilauks pai didiausi grybi. O

kaip itaip gali bti, tai, Simijau ir Kebtai, a ir bandysiu
parodyti.
30

64a-d

FAIDONAS

Bijau, kad kiti nemato, jog mons, kurie rimtai usi- /

ima filosofija, tie mons siekia tik vieno - numirti ir nebe- I
gyventi*. O jei tai tiesa, tikriausiai bt kvaila vis gyve-i j
nim tik ito vieno dalyko trokti, o, jam atjus, sielvartauti i
dl dalyko, kurio nuo seno troko ir kuriam gyveno!
Simijas nusijuoks tar:
- Dievai, Sokratai! Tikrai nelabai dabar esu links b
juoktis. Ir vis dlto prajuokinai mane. tariu, jog mons*,
igird iuos odius, pamanyt, kad labai gerai pasakyta
apie filosofus. Bent jau msikiai mons pritart*, visi
kai pritart, kad filosofuojantys i ties aukiasi mirties*,
ir kad jie puikiai mato, ito anuos ir nusipelnius*.
- J ie , Simijau, galbt ir teisingai pasakyt, iskyrus tai,
jog jie tai mato. Juk jie nemato, kokia prasme aukiasi mir
ties, kokia prasme jos nusipelno ir kokios mirties nusipel-

no tikrieji filosofai*. Tad palikime tuos mones ir pasaky- c j

kime sau patiems: ar, ms manymu, ar yra toks daiktas
mirtis*?

- inoma, atsiliep Simijas.

- Ar tai gali bti kas kita nei sielos atsiskyrimas nuo
kno? Tai ir yra bti mirusiam: knas, atsiskyrs nuo
sielos, lieka pats sau, o siela bna pati sau atsiskyrusi nuo
kno? Ar itai ir bus mirtis, ar kas kita?
- Ne, ne kas kita, - atsak anas.
- Tad irk, gerasai, gal ir tu sutiksi su manimi dl
toki dalyk. Tikiu, jog itaip daugiau suinosime apie d
tai, k svarstome: ar tau atrodo, kad imint myliniam
vyrui* bdinga stengtis dl tariam malonum, pavyz-

FAl DONAS

64d-65b

diui toki, kaip valgi ir grim malonumai?

- Toli grau ne, Sokratai, atsak Simijas.
- Na, o Afrodits malonumai jam rpi?
- Nieko panaaus.
- O kaip su kitais kno rpesiais? Manai, kad toks
vyras juos laikys garbingais? Antai, kad gyt koki ypa
ting apdar, apavo ar kit koki pagrainim knui, ar
itai jam atrodys vertingas, ar menkas daiktas, jei tik galie ma kaip nors be j isiversti*?
- Manau, kad menkas, bent jau tam, kuris tikrai yra
filosofas.
- Ar nemanai, kad tokiam mogui apskritai rpi ne
irti kno, bet kiek manoma nuo jo atitrkti ir atsigrti
siel?
- Manau.
65

Taigi ia pirmiausiai aikiai matyti, kad filosofas siekia

. j kiek manoma ivaduoti savo siel i bendrysts su knu*,

* kitaip nei visi kiti mons*.
-T a ip .
- Daugumai moni, Simijau, tikriausiai atrodo, jog
jei nesimgauji jokiais tokiais dalykais ir neturi su jais nieko
bendra, tai neverta n gyventi*, ir kad kam visai nerpi per
kn pasiekiami malonumai, tam visai nebetoli iki mirties*.
- Gryna tiesa.
f

O jei kalbsime apie paties painimo gijim*? Kliu-

b ! do knas, ar ne, kai tyrindami pasiimame j bendrinin

ku? A tai k noriu pasakyti: ar regoje ir klausoje mogus
randa nors kiek tiesos, arba juk ir poetai mums vis kar32

65b-d

FAIDONAS

toja tokius dalykus, ninieko aikiai mes nei girdime, nei

vegime*? Bet jei jau ios jusls nra nei tikslios, nei aikios,
k ir kalbti apie visas kitas, kiek j turi knas. Visos juk
prastesns u ias*. Ar ne taip, kaip manai?
inoma, kad taip, - atsak Simijas.
Tai kada gi, ts Sokratas, - siela prisilieia prie tie
sos? Juk kai ji kartu su knu imasi k nors nagrinti, aiku,
jog is j kiaurai apgauna.
Tai tiesa.
Tai kur kitur, jei ne protaujant, sielai atsiveria kuri
nors i esybi*?
Tikrai.
Na, o geriausiai ji turbt tada protauja, kai niekas i
i dalyk jai netrukdo: nei klausa, nei rega, joks skaus
mas, joks malonumas, bet kai ji labiausiai pasilieka pati
su savimi, pasako knui sudie ir kiek manoma vengdama
su juo bendrauti bei liestis, veriasi prie esybs*.
Taip ir yra.
Tad ir ia* filosofo siela labiausiai niekina kn ir
bga nuo jo, siekdama pasilikti pati su savimi?
Taip.
O k mes, Simijau, pasakysime tai apie k: pats tas
teisinga, ar yra toks daiktas, ar ne*?
Dievai, tikrai yra!

O grau
v

-s

ir gera ?

Kaip gi ne.
Na, ir teko tau kada nors savo akimis k nors tokio
matyti?
33

65d-66c

Niekados, - atsak Simijas.

Tai gal kita kokia i kno jusli bsi juos liets? Turiu
galvoje visa kodydio, sveikatos, stiprybs, odiu, vis
dalyk, kurie tik yra, bt*. Ar per kn regime tai, kas
juose tikriausia? O gal itaip: tas i ms, kuris geriausiai
ir kruopiausiai yra pasirengs tyrindamas kiekvien
daikt apmstyti j pat savaime, ariausiai prieina prie
kiekvieno daikto suvokimo?
- inoma.
- Vadinasi, tas mogus tai padaryt vis tyriausiai*,
kuris prie kiekvieno dalyko kiek stengdamas eit paiu
mstymu, nepainiodamas jo veikl regos, ir jokios kitos
jusls netraukdamas galvojim? Kievien esyb jis im
tsi medioti* gryn pai savaime, pasitelks vien gryn
mstym savaime, kiek manoma atitrks nuo aki, aus*
galima sakyti, nuo viso kno, drumsianio su juo susi
djusi siel ir neleidianio pasiekti tiesos ir painimo?
Ar ne toks mogus, Simijau, veikiau nei kas kitas, turs
laims nutverti esyb?
- Nuostabiai teisingai kalbi, Sokratai! tar Simijas.
Ar nemanai, kad i viso ito tikri filosofai bt pri
versti susidaryti madaug toki nuomon, ir vieni kitiems
jie tai k tart: irkite! Rodos, kakoks takelis* atve
da mus ir ms svarstym prie tokios tyrinjimo ivados:
kol turime kn, ir ms siel teria i blogyb, niekados
pakankamai nepasieksime to, ko troktame: o tai, kaip sa
kome, yra tikrov*. Knas atima i ms be galo daug lai
ko, jam btinas maistas! Negana to kartais j upuola
34

66c-67a

FAIDONAS

kokios nors ligos ir trukdo mums medioti esyb. Knas

utvindo mus geismais, norais, baimmis, visokiais kliede
siais ir gausybe niek tiek, kad i ties, kaip kad sakoma,
tikrai niekada nieko jis mums neleidia suvokti*. Juk karus,
^

perversmus ir kautynes sukelia vis tas pats knas ir jo no

rai. Mat visi karai pradedami turtams sigyti, o turt si
gyti mus veria knas, kur mes vergikai slaugome. O d
filosofijai dl io kno su visais jo rpesiais nebeturime
laiko. Bet baisiausia tai, jog, jei kartais knas ir palieka
mums koki laisv minut, ir imams k nors nagrinti,
jis vl visur ilenda, kelia smy, suirut ir taip mus trik
do, kad dl jo nestengiame regti tikrybs^odiu, tikrai
turime pakankam rodym, kad, jei ketiname k nors
tyrai painti, privalome kratytis kno ir paia siela regti
paius dalykus*. Tada pagaliau, kaip atrodo, tursime tai, e
ko geidiame ir k sakoms myl* painim. Tada, kai
baigsime gyvenim - taip rodo ms svarstymas, o kol
gyvename - ne. Mat, jei susidjus su knu nieko tyrai
nemanoma painti, tai viena i dviej: arba niekur nega
lima pasiekti inojimo, arba baigus gyvenim. Juk tik tada
siela pagaliau bus atskirai nuo kno ir pati sau, o iki tol ne. O kol gyvename, tada turbt labiausiai priartsime
prie inojimo, kai kuo maiausiai tursime reikal su knu,
kuo maiausiai su juo bendrausime, jei tik tai nra visi
kai neivengiama. Jei neprisipildysime jo knikumo, bet
apsaugosime nuo jo savo tyrum, kol dievas pats nepaleis
ms. Tada tyri, nusikrat kno beprotybs*, tikriausiai
bsime su tokiomis paiomis [esybmis] ir patys savaime*
35

67

FAIDONAS

6 7 b-d

b painsime visa, kas gryna, o tai turbt yra tai, kas tikra.
Juk tam, kas nra tyra, vargu ar galima liesti tai, kas tyra*.
itaip, mano galva, btinai turt vieni kitiems tarti ir
taip turt manyti visi tikri painimo gerbjai. O tau ar
taip neatrodo?
- Tikr tikriausiai, Sokratai!
- Tad, ts Sokratas,jei tai tiesa, biiuli, mogus tur
bt visai gali tiktis, jog nuvyks, kur a keliauju, tenai kur gi kitur? - pilnai pasieks tai, vardan ko mes taip pluc

ome prajusiame gyvenime. Todl i man dabar lieptj

kelion lydi geroji viltis, kaip ir kiekvien kit mog,
kuris tikisi ess apvals ir pasiruos savo mstym.
- inoma, pritar Simijas.
- O ar ne itai bus apsivalymas*, kaip mes seniai jau
kalbame, kuo labiausiai skirti siel nuo kno ir pratinti j,
kad i vis kno viet teiktsi ir spiestsi pati savyje, ir kad

d gyvent, ir dabar, ir paskui, kiek manoma viena su savi

mi, besivaduodama i kno tarsi i pjuii*?
- Tikrai taip, atsak Simijas.

- itai juk ir vadinama mirtimi, sielos ipaniojimas ir

1 atsiskyrimas nuo kno?

- Aiku, kad taip, - tar is.
- O ipanioti j, pasak ms, visuomet labiausiai, ne,
vieninteliai, siekia tikrai atsidavusieji filosofijai, ir toks kaip
; tik ir yra filosof siekis: sielos ipaniojimas ir atskyrimas
nuo kno. Ar ne taip?
- Atrodo.
- Taigi, kaip sakiau pradioje*, ar nebt juokinga, jei
36

#?e-68c

FAIDONAS

mogus, kuris vis gyvenim pratino save gyventi taip,

kad bt kuo ariau mirties, sielvartaut, kai itai jam

pagaliau nutiko?
- Kaip gi nejuokinga.
Tad tikrai atsidav filosofijai ities siekia mirti, ir
mirtis juos baugina maiau nei bet kur kit mog. tai
i ko gali apie tai sprsti: sivaizduok, kad jie visai nebesu- !
taria su knu ir tetrokta turti vien siel savaime, o tam
nutikus isigsta ir sielvartauja. Argi nebt visika nes
mon, jei jie nedigaut engdami ten, kur nuvyk gali 68
tiktis laimti tai, ko vis gyvenim geid o geid jie
painimo*, ir atsikratyti palydos to, su kuo nebesutaria?
Ar dl moni, kuriuos myljo, mon arba vaik, iems
numirus, daug kas savo valia panoro keltis pas Had*, ve
dami vilties ten pamatyti tuos, kuri ilgjosi ir bti su jais,
o tas, kas tikrai geidia painimo ir tvirtai laikosi tos paios
vilties niekur kitur, jei ne pas Had, tikrai su juo susitikti,
sielvartaus dl mirties ir nediugaus tenai engdamas? Rei- b
kia manyti, digaus, jei tik jis, biiuli, i tikro yra filosofas.
Juk jis tvirtai tiks, kad niekur kitur, bet tik tenai tyrai pa
sitiks painim. O jeigu taip,

argi

nebt^visika nesmon* jei toks mogus bijot mirties?

- Dievai, visika nesmon! - atsak Simijas.
Ar itai nebus tau pakankamas rodymas* pamaius,
jog mogus sielvartauja mirties akivaizdoje, kad jis ne i- c
minties, bet koks nors kno gerbjas*? Tas pats, ko gero,
bus ir pinig, ir lovs mgjas. Ar vieno katro, ar abiej
i dalyk*.
37

68c-69a

FAIDONAS

- Taip ir yra, kaip sakai.

Vadinasi, Simijau, ir tai, k mons vadina narsa,
labiausiai bdinga taip nusiteikusiems monms?
- inoma, kad taip, - atsak tas.
- Na, o santrumas, tai, k mons* taip vadina, ne
pamesti galvos dl geism, bet irti juos su panieka ir
saiku, ar ne jiems vieniems tepriklauso, kurie labiausiai
niekina kn ir gyvena pasinr j filosofij*?
d

- Kitaip ir bti negali, tar is.

Juk kit moni, ts Sokratas, narsa ir santru
mas, jei panorsi juos apmstyti, tau pasirodys keisti.
Kaip tai, Sokratai?
inai, kad visi kiti mons mirt laiko viena didij
blogybi?
v

inoma.
- Taigi, jei j narsuoliai nepalta mirties akivaizdoje,
jre nepalta bijodami didesnio blogio*?
Taip ir yra.
- Vadinasi, visi, iskyrus filosofus, narss yra i baims,
todl, kad bijo. Bet tai juk nesmon bti narsiam i
baims ir bailumo?
e

inoma.
- Na, o j saikingieji? Ar j atveju nra tas pat: jie san
trus i kakokio palaidumo? Nors mes ir sakome, jog tai
negalimas daiktas, taiau itiems monms su j negudriu
santrumu nutinka kakas panaaus: bijodami netekti vie
n malonum, kuri geidia, jie pasiduoda tiems malonu-

69 mams, o nuo kit susilaiko*. Nors jie ir vadina palaidu38

69a-d

FAI DONAS

mu, jei kas pasiduoda malonum valdiai, taiau patiems,

kaip matom, pavyksta pasiduodant vien malonum val
diai, valdyti kitus. O tai panau k tik sakyt dalyk,
kad jie kakaip geba bti santrs i palaidumo.
- Tikrai panau.
-J u k , garbingasis Simijau, kain ar tokie bus tinkami
mainai dorybei gyti, kai malonumai ikeiiami malonu
mus, skausmai skausmus, o baim baim - didesni
maesnius, tarsi pinigai? Bet, ko gero, yra vienintelis tikras
pinigas, kur visa tai dera keisti painimas. Kas u j ir b
kartu su juo perkama ar parduodoma, visa tai, ko gero,
tikrai bus narsa, santrumas, teisingumas, ir apskritai tik
roji doryb, tik u painim, nesvarbu, ar pagaust, ar
sumat malonum, baimi ir kit panai dalyk*. O
kai ie dalykai tarpusavyje keiiami atskirai nuo painimo,
tai ia, ko gero, bus kakokia butaforija*, tiesiog vergika*
doryb, kur nra nieko sveiko* ir nieko tikro. Bet i ties,
tikrasis santrumas, teisingumas, narsa - ko gero, bus lyg c
apsivalymas nuo vis i dalyk*, ir pats painimas tai
turbt tam tikros apsivalymo apeigos*. Panau, kad ir tie
mons, kurie steig mums slpiningas apeigas*, nra ko
kie nenaudliai - neveltui jie nuo sen laik mslingai
skelbia, es, kas Had atvyks nesuinojs paslapi ir
neventintas slpinius, atsidurspurve, o apsivals ir ventin
tas tenai nuvyks apsigyvens su dievaij*. Juk, kaip teigia sl
pining apeig dalyviai, tirsanei daug, bakch macf. d
Pastarieji, manding, kaip tik ir yra filosofijai gyvenim tik
rai skyr mons*. A ir pats gyvenime kiek stengdamas
39

FAIDONAS

69d-70b

dariau visk ir visais bdais siekiau tapti vienu i j. Ar

teisingai siekiau? Ar esame k nors laimj? Kaip i tikrj
yra, jei dievas duos, aikiai suinosime tenai nuvyk. Neil
gai, man regis, liko laukti.
Toks tad yra mano ginamasis odis, Simijau ir Kebtai:
ne be pagrindo nesikankinu ir nesielvartauju palikdamas
jus ir ionykius eimininkus, tikdamasis ir tenai ne k
prasiau nei ia rasis ger eiminink bei draug. Jei jums
mano gynimasis pasirod kiek {tikimesnis nei atniei
teisjams, tai gerai.
Po i Sokrato odi prabilo Kebtas:
Visa kita, Sokratai, man regis, gerai pasakyta, bet dl
sielos monms kyla daug abejoni. O gal ji, atsiskyrusi
nuo kno, niekur nebebus? Gal t dien, kuri mogus
mirta, ji, kai tik atsiskiria nuo kno, suyra ir va? Ieida
ma isisklaido tarsi garai ar dmai, dingsta ilkdama visas
puses, ir nebra nieko ir niekur*? Mat, jei ji bt kur nors
susitelkusi savyje ir nusikraiusi vis i blogybi, kurias
ia dabar suminjai, tada, Sokratai, turtume tikr ir
koki grai! - vilt, jog tai, k sakai, tiesa. Bet kad siela yra
ir mogui numirus, ir kad ji tebeturi kakoki painimo
gali*, ia tikriausiai gerokai dar trksta taigumo bei ti
kimumo*.
Teisingai kalbi, Kebtai, - atsak Sokratas. - Tai k
darysime? Nori, kad apsvarstytume* iuos dalykus: panau,
kad taip yra, ar ne*?
A tai mielai igirsiau, k apie juos manai, tar
Kebtas.

70b-71

FAIDONAS

Na, bent jau, tar Sokratas, nemanau, kad dabar

mane igirds kas nors, kad ir komedij raytojas, pasakyt, c
es taukiu niekus ir samprotauju apie tai, kas man ne
dera*. Tad, jei pritarti, reikia tai itirti.
Silau svarstyti itaip: ar gyvenim baigusi moni
sielos yra pas Had, ar j ten nra? Pirmiausia, yra toks
senas padavimas, kur mes pamename*, kad ten yra i ia
atjusios sielos, o paskui vl ateina ia ir atsiranda i miru
si*. O jei itaip yra - jei gyvieji vl atsiranda* i miru
sij, ar tai nereikia, kad ms sielos tenai yra? Juk d
neatsirast vl, jei nebebt? Tad, jei tikrai paaikt, jog
gyvieji atsiranda i niekur kitur, kaip tik i mirusij, tur
tume pakankam rodym, jog taip ir yra. Prieingu atveju,
dar kaip nors kitaip reikt svarstyti.
inoma, kad taip, sutiko Kebtas.
- Kad lengviau suprastum dalyk, sprsk ne tik i
moni, bet i vis gyvn ir augal, ir apskritai, i viso,
kam bdinga rastis. irkime, ar ne itaip viskas atsiran
da: visos prieybs randasi ne i ko kito, kaip i prieybi, e
kas tik turi k nors prieinga. Antai, bjauriam prieinga
grau, - ar ne taip? o neteisingam teisinga. Bet tas pats
yra ir su aibe kit dalyk! Tad panagrinkime klausi
m: ar btinai taip yra, kad, kas turi k nors prieinga, atsi
randa ne i ko nors kita, kaip i savo prieybs*? Antai, jei
atsiranda kakas didesnio*, turbt btinai i anksiau bu
vusio maesnio paskui atsiranda kas nors didesnio?
-T a ip .
- O kai atsiranda kakas maesnio, ar ne i anksiau
41

71

FAIDONAS

71 a-c

buvusio didesnio vliau atsiranda kas nors maesnio?

Taip ir yra, - sutiko Kebtas.
Na, o kas nors silpnesnio atsiranda i kako stipres
nio, o kas nors ltesnio i greitesnio?
v

inoma.
irkime toliau. Kai atsiranda kas nors blogesnio,
ar ne i geresnio? O kas nors teisingesnio, tai i neteisingesnio?
Kaip gi kitaip?
Vadinasi, tar Sokratas, mes pakankamai sitiki
nome, kad viskas atsiranda tokiu bdu: prieingi dalykai
i prieing*?
inoma.
Dabar toks klausimas. Ar nra su tais daiktais dar ir
taip, kad tarp abiej, esant dviems prieybms, esama ir
b dviej atsiradim?* i vieno kit, o i pastarojo vl
pirm, kaip tarp didesnio ir maesnio daikto esama augi
mo ir nykimo, ir mes juos taip ir vadiname: viena augti,
o kita nykti*?
Taip, - atsak anas.
Taigi ir skirtis bei jungtis, auti ir kaisti, ir
visi tokie dalykai, nors kartais mes j nevardijame*, i tik
rj btinai visada bna taip, kad viena randasi i kito, ir
tarp abiej abiejomis kryptimis vyksta radimasis?
inoma, - tar anas.
c

- Gerai, - ts Sokratas. - O gyventi turi k nors

prieinga, kaip kad budti prieinga yra miegoti?
v

inoma, kad turi, atsiliep Kebtas.

42

71c-e

FAIDONAS

- K?
- Bti mirusiam.
- Vadinasi, itai randasi viena i kito, jei tai yra prie
ybs, ir tarp j, esant dviems dalykams, esama dviej
atsiradim?
- Kaip gi ne?
- Tai a tau dabar pateiksiu vien por, i t, kurias k
tik minjau, - ts Sokratas, pai j ir atsiradimus joje,
o tu man kit. Sakau: miegoti ir budti; i miegoti
atsiranda budti, o i budti miegoti, o atsiradim d
tarp j esama vieno umigti, kito - pabusti*. Pakanka
mai aiku, ar ne?
- inoma.
- O dabar tu man taip sakyk apie gyvenim ir mirt.
Pirmiausia, ar nemanai, kad bti mirusiam prieinga
bti gyvam?
- Sutinku.
- O atsiranda jie viena i kito?
- Taip.
- Vadinasi, i gyvo atsiranda kas?
- Mirs, - pasak.
- Na, o i mirusio?
- Tenka pripainti, kad gyvas.
- Vadinasi, Kebtai, kas gyva, taip pat ir gyvi mons,
atsiranda i mirusi?
-A trod o.

- Vadinasi, ms sielos yra pas Had?

- Panau.
43

7^e-72b

FAIDONAS

Na, o i dviej tarpini atsiradim bent jau vienas yra

akivaizdus? Juk mirti, itai tikriausiai akivaizdu, ar ne?
inoma.
O k toliau darysime? Nejaugi neatsversime ito at
siradimo prieingu, ir gamta ioje vietoje liks luba? O gal
btinai reikia atsverti mirti kokiu nors prieingu atsi
radimu?
Man rodos, reikia, - tar.
Kas gi tai bt?
Atgimti.
Vadinasi, - pasak anas, - jegu yra atgimti, at72 gimti turt bti gyvj atsiradimas i mirusi?
inoma.
Vadinasi, ir itaip* pripainome, kad gyvieji i mi
rusij atsiranda lygiai taip pat, kaip ir mirusieji i gyvj?
O jei itaip yra, tai, kaip jau nutarme*, turt bti pa
kankamas rodymas, kad mirusij sielos privalo bti
kakur, i kur jos vl atsiranda?
Man atrodo, Sokratai, kad i to, k pripainome,
btinai itaip plaukia.
Tai irk, Kebtai, - ts Sokratas, mes visai tei/

singai tai pripainome, bent man taip atrodo. Mat, jeigu

f b vieni daiktai rasdamiesi nuolatos neatsvert kit, tarsi

eidami ratu, ir radimasis bt toks tiesus, einantis tik nuo

vienos prieybs prie kitos, nesukdamas atgal prie pirmo
bei nedarydamas poskio*, pats supranti, kad galop viskas gyt t pat pavidal, patirt t pai bsen ir nus
tot rastis?
44

>3a

FAIDONAS

Kaip tai?
- Visai nesunku suprasti, k turiu omenyje. Tarkime, \

J# bt umigti, bet jo neatsvert i miegoti atsiran-

dintis atsibusti, pats supranti, jog viskas baigtsi taip, c

kad Endimijono istorija* pasirodyt tuiai ipstas menk

niekis ir niekuo nepasiymt*, kadangi ir visi kiti patirt

t pat, tai yra umigt. Arba, jei viskas tik jungtsi, bet
nesiskirt, tai greit atsitikt pasak Anaksagoro odi Vi
si daiktai kartu*. O gi taip pat, brangusis Kebtai, jeigu
viskas, kas turi gyvybs, mirt, o mir likt tuo paiu miru
sij pavidalu ir nebegimt i naujo, ar nepasibaigt tai
neivengiamai tuo, kad viskas numirt ir niekas nebegyven
t? Mat, jei gyviai atsiranda i kit*, o patys mirta, tai ar d
gali bti, kad viskas nebt ieikvota miriai?
- Niekaip, Sokratai, mano galva, negali bti, atsak
K&btas. - Man atrodo, kad tu kalbi visik ties.
- Tai ir yra, Kebtai, pati, mano manymu, tikriausia
tiesa, ir mes neklystame pripaindami iuos dalykus, bet
i tikrj yra atgimstama, ir gyvieji atsiranda i mirusij,
ir mirusij sielos yra*.
- Palauk, Sokratai! - siterp Kebtas. - Juk tas pats
plaukia ir i ano tavo mgstamo kartoti teiginio, jei jis
teisingas: es mokymasis mums yra ne kas kita, kaip
prisiminimas*. Ir i jo, regis, btinai seka, kad tai, k dabar
prisimename, mes kakur prie tai jau esame pain. Bet p
tai nemanoma, jei ms siela nebuvo kur nors prie atsi-
rasdama iame mogaus pavidale. Vadinasi, ir itaip irint
atrodo, jog siela yra kakas nemirtinga.
45

i
i

73a-d

FAIDONAS

- Kebtai, pertrauk Simijas, kaip gi tai rodoma?

Primink man, nes a nelabai dabar prisimenu.
- Vienas rodymas, - atsak Kebtas, - pats graiausias,
kad klausiami mons, jei kas moka graiai klausti, patys
visk pasako, kaip yra. Bet jei juose nebt inojimo ir
teisingo supratimo, jie nepajgt ito padaryti! O paskui,
b jei dar parodo geometrinius brinius ar k nors tokio,
tai ia akivaizdiausiai pasitvirtina, kad taip ir yra*.
- Jei toks [rodymas] tavs netikino, Simijau, - tar
Sokratas, pairk tai tai^kaip, - gal tada ir pats sutik
si. Matau, kad netiki, kaip tai, kas vadinama mokymusi,
gali bti prisiminimas?
- Ne tai kad netikiu, - atsak Simijas, bet turiu pa
tirti kaip tik tai, apie k kalbame - prisiminti*. Ir i to, k
band pasakyti Kebtas, jau kone prisimenu ir beveik tikiu.
Vis dlto mielai dabar paklausyiau, koks yra tavasis ai
kinimo bdas.
c

- Ogi tai koks. Sutinkame turbt, kad jei kas nors k

nors prisimena, kadaise anksiau turjo tai inoti?
- inoma.
- Ar sutinkame ir su tuo, kad jei inojimas atsiranda
tam tikru bdu, jis yra prisiminimas? tai kok bd turiu
galvoje: jeigu kas nors ivyds, igirds ar kaip kitaip k
nors patyrs, pasta ne tik daikt, bet kartu pagalvoja
ir apie kit, priklausant ne tam paiam, o kitam inojimui,
ar ne teisinga bt teigti, kad mogus prisimin tai, kas

d jam atjo galv?

- Kaip tai?
46

B d-74a

FAl DONAS

Antai: vienas yra inojimas apie mog, kitas - apie lyr.

; Kaip gi ne.
ix - inai juk, k patiria simyljliai, pamat lyr, ap
siaust ar kit kok daikt, kur paprastai vartoja j my
limasis: jie atpasta lyr ir mintyse susidaro mylimojo,
kuriam priklauso i lyra, vaizd. Tai ir yra prisiminimas.
Taip pat, tarkime, kas nors pamats Simij neretai prisi
mena ir Kebt. Tikriausiai galtume pateikti dar aib to
ki pavyzdi*.
- Dievai, tikr aib, pritar Simijas.
- Ar itai, ts Sokratas, nra kakoks prisimini-

mas? Ypa kai kam nors taip atsitinka su daiktais, kuriuos

jis ilgam ileido i aki ir jau buvo pamirs?
- Tikrai taip.
- Dar sakyk: ar galima pamaius nupiet irg arba
nupiet lyr prisiminti mog, o pamaius nupiet Simij
prisiminti Kebt?
- inoma.
- Tikriausiai, ir pamaius nupiet Simij galima prisi
minti pat Simij?
- Aiku, kad galima!

74

- Taigi i vis i pavyzdi plaukia, kad prisiminim

sukelia ir panas, ir nepanas dalykai?
- Plaukia.

'

- O kai kam nors prisiminimas apie k nors kyla i

panai dalyk, ar nepatiria jis kartu dar kai ko, ar nesusi
msto dl io daikto panaumo t, kur prisimin: ar
Oflksta jam ko nors, ar ne*?
47

74a-C

FAIDONAS

Btinai atsitinka.
O dabar irk, ar tikrai taip yra. Pripastame tur
bt, kad yra toks daiktas lygu, ne taip kaip rstas rstui
arba akmuo akmeniui, ar dar kas nors tokio, bet kakas
nuo j vis skirtinga, pats tas lygu, - kaip atsakysime:
yra toks daiktas, ar nra*?

- Dievai, yra, atsiliep Simijas, ir dar kaip!

Ir inome pat tai, kas yra*?
Be abejo, - atsiliep Simijas.
O i kur mes imame inojim apie j? Ar tik ne i
daikt, kuriuos k tik minjome: matydami lygius paga
lius, akmenis ar kitus kokius lygius daiktus, i j susi
darome mint apie an, nuo i daikt skirting lygu?
O gal tau neatrodo, jog tai yra skirtinga? Tad pagalvok
dar itaip: ar lygs akmenys ir pagaliai, nors vis tie patys,
neatrodo kartais kakam lygs, o kakam ne*?
inoma, kad taip.

- Na, ar buvo kada nors, kad patys lygs* tau pa

sirodyt nelygs, arba lygyb nelygybe?

- Tikrai niekada, Sokratai!

1Vadinasi, nra tas pats itie lygs daiktai ir pats lygu.

: - Jokiu bdu, mano galva, Sokratai.

Ir vis dlto inojim apie j esi susidars bei gavs i
i lygi daikt, skirting nuo ano lygu?
Tikra tiesa.
Kad is lygu arba panau juos, arba nepanau*?
inoma.
Bet skirtumo ia jokio nra, tar Sokratas. Jei
48

75a

FAIDONAS

'ius kok nors daikt, nuo io vaizdo mintyse atsi- d

da kitas, panaus ar nepanaus, btina pripainti, kad
kaip tik ir vyko prisiminimas.
f inoma, kad taip.
- irk toliau, - ts anas. Ar nepatiriame mes ko
nors tokio dl rst ir kit dabar mint lygi daikt? At
rodo jie mums lygs taip pat, kaip ir pats tai, kas yra ly
gu? O gal stokoja ko nors, kad bt tokie pat, kaip anas
lygu, ar nieko nestokoja?
- Dar kaip stokoja!
- Vadinasi, sutinkame, jog, kai kas pamats kok daik
t, pagalvoja: is daiktas, kur a dabar matau, nori bti
toks, kaip kakokia kita esyb, taiau atsilieka ir nesten- e
gia bti toks, kaip ji ir yra prastesnis, - taigi mogus, ku
ris taip galvoja, tikriausiai anksiau jau turjo inoti an

esyb, kuri, pasak jo, panaus, bet atsilieka is daiktas?

- Btinai turjo.
- Na, o mes ar ne t pat bsime patyr dl lygi daik
t ir paties lygu?
- Dar kaip!
- Vadinasi, mes btinai i anksto turjome inoti t
lygu, kai pirm kart pamat lygius daiktus pagalvo- 75
jome: visi jie veriasi bti, kaip anas lygu, bet atsilieka.
- Taip ir yra.
- Kita vertus, pripastame ir tai, jog i mintis atsirado

ne i kur kitur, ir negalt i kitur atsirasti, bet tik ivy

dus, palietus ar kaip kitaip patyrus, visa tai a laikau tuo

ypai.
49

FAIDONAS

75a-d

Tai ir yra tas pat, Sokratai, bent jau tiek, kiek siekia
parodyti is aikinimas.
j

- odiu, i potyri tenka susidaryti mint, kad visa,

| k patiriame, veriasi link to, kas yra lygu, taiau atsilieka.

' Ar kaip pasakysime?
Taip ir pasakysime.
Vadinasi, dar nepradj regti, girdti ir apskritai jus^ ti, privaljome, matyt, turti jau inojim apie pat lygu,
! kad jis yra*, idant su juo siedami juslmis suvokiamus ly
gius daiktus, galtume tarti: Visi jie trokta bti tokie,
kaip tas lygu, bet yra prastesni u j?
I to, kas pasakyta, Sokratai, btinai taip plaukia.
O juk vos gim mes ikart jau regjome, girdjome
ir turjome visus kitus potyrius?
inoma.
c

- O inojim apie lygu mes, kaip sakme, turjome

gauti anksiau u iuos potyrius?
Taip.
Taigi panau, kad inojim mes turjome gauti
prie gimdami.
Panau.
O jei, gav inojim prie gimim, mes su juo gims-

j tame, vadinasi, dar prie gimdami ir tik k gim inome

I ne tik lygu, daugiau, maiau, bet ir visus tokius da lykus? Juk mes dabar kalbame ne vien apie lygu, bet taip
di pat ir apie pat grau, pat gera, teisinga, dora,
odiu, apie visa, kam klausindami ir atsakindami
]klausimuose ir atsakymuose dedame antspaud kas yra*.

76b

FAIDONAS

adinasi, inojim apie visa tai mes turjome gauti prie

^ridami.
*i Gerai.
- O gav inojim apie kur nors i i dalyk, jei ia

pat jo nepamirdavome, turjome visada gimti inantys ir

inoti vis gyvenim. Tai juk ir yra inoti: gavus inojim
apie k nors, turti j ir neprarasti. Ar ne itai, Simijau, ir j
vadiname umartimi - netekti inojimo?
- Tikrai taip, Sokratai, - atsak Simijas.

- O jei, manau, gav prie gimim, gimdami mes j

praradome*, bet vliau vartodami tokius dalykus* suvo
kianias jusles, atsiimame t inojim, anksiau kadaise

jau turt*, ar tai, k vadiname imokti, nebus savojo

inojimo atsimimas? Ar neteisingai padarytume, vadin

dami dalyk atsiminimu*?

- inoma.
- Juk itai mes jau pamatme, kad, juslmis suvokus 76

kok nors daikt - ivydus, igirdus ar kaip kitaip patyrus,

galima dl jo pagalvoti apie kit, jau pamirt, prie kurio

siekia priartti is daiktas, nepanaus an, arba panaus.

Tad, kartoju, viena i dviej: arba mes esame gim i
nodami iuos dalykus ir visi vis gyvenim juos inome,
arba vliau tie mons, apie kuriuos sakome, kad jie imoks
ta, viso labo prisimena, ir mokymasis tra prisiminimas.
- Btent taip ir yra, Sokratai!
- Tai k tu renkiesi, Simijau? Kad esame gim su iuo b

inojimu, ar kad vliau prisimename tai, ko inojim esa

me gav anksiau?
51

76b-d

FAIDONAS

Negaliu dabar nusprsti, Sokratai.

Gerai. O dl ito ar gali nusprsti, ir kaip tai tau
atrodo: inantis mogus ar pajgt pateikti paaikinim*
apie tai, k ino, ar ne?
Btinai pajgt.
Tai gal manai, kad visi pajgia pateikti paaikinim
apie tai, k dabar minjome*?
Noriau, kad taip bt, atsak Simijas, bet, deja,
kur kas labiau tiktina, kad rytoj tokiu pat metu nebebus
jau n vieno mogaus, kuris stengt tinkamai tai padaryti.
c

Vadinasi, tu, Simijau, nemanai, kad visi tai ino?

Tikrai ne.
Vadinasi, prisimena tai, k kadaise imoko?
Tenka pripainti.
Kada gi ms sielos gyja inojim apie tuos dalykus?
Aiku, kad ne po to, kai jau tapome monmis?
Aiku, kad ne.
Vadinasi, anksiau.
-T a ip .
Vadinasi, Simijau, sielos buvo ir anksiau, dar neatsiradusios mogaus pavidale. Buvo atskirai nuo kn ir
turjo painimo gali*.
Nebent, Sokratai, ias inias mes gyjame tuo paiu
metu, kai gimstame lieka juk dar is laikas?

Gerai, draugui! O kokiu gi kitu laiku mes jas praran

dame? Juk k tik sutikome, kad gimdami mes j nebe
turime? Manai, kad prarandame tuo paiu metu, kai ir
gyjame? Ar gali pasilyti kok kit laik?
52

J6d-77b

FAl DONAS

- Niekaip negaliu, Sokratai. Tiesiog nepastebjau, kad

pasakiau nesmon.
- Tai kas gi mums ieina, Simijau? Jei tai, k mes ami
nai minime* - grau, gera ir apskritai tokia btis *yra, \
ir mes su ja siejame tai, k gauname i jusli, vl atrasdami. e
j anksiau turt ir ms*, ir su ja visk lyginame, btina, j
matyt, pripainti, jog kaip yra anos [esybs], taip pat ir ms
sielos yra mums dar negimus. O jei an [esybi] nra, visas is j
rodymas niekam tiks? Ar nesutinki: lygiai taip pat, kaip pri-
valo bti anos [esybs], ir ms sielos privalo bti* mums dar
negimus, o jei anos neprivalo, tai ir ms sielos neprivalo*?
- Tu net nesivaizduoji, Sokratai, - atsak Simijas, kaip man atrodo, kad jos vienodai privalo! Ir kok puik
prieglobst susirado rodymas*: ms siela prie mums gi
mus yra taip pat, kaip ir btis, apie kuri tu dabar kalbi. 77
Juk neinau nieko, kas man bt taip akivaizdu, kaip tai,
jog visi tokie dalykai kuo tikriausiai yra - grau, gera
ir visa kita, k tu minjai*. Tad, man atrodo, viskas jau
pakankamai rodyta.
- O kaip Kebtui? Juk ir Kebt reikia tikinti.
- Ir jam taip pat, atsak Simijas, - bent a taip manau,
nors ir nerastum antro tokio rodymams nepasiduodanio
kietasprandio. Vis dlto manau, kad ir j gantinai tikino
tai, kad ms siela yra mums dar negimus. Bet ar ji dar
bus ir tada, kai numirsime? itai man ir paiam, Sokratai, b
dar neatrodo rodyta. Tad ji vis dar neketina trauktis i ke
lio*, ana moni baim, kuri minjo Kebtas*: kad mo
gui mirus siela neisisklaidyt ir kad tai nebt jos buvi53

FAIDONAS

77 b-e

mo galas. Ities, kas gi trukdo sivaizduoti tok dalyk: ji

susidaro ir atsiranda i kakur kitur ir yra jau prie ateidama
mogaus kn, bet kai ateina kn ir paskui nuo jo
atsiskiria, - ia ir pati liaujasi buvusi ir iyra? Kitaip ro
dymas nebus ubaigtas,
c

Gerai sakai, Simijau, tar Kebtas. Susidaro toks

vaizdas, tarsi bt rodyta tik pus to, k reikia rodyti:
kad ms siela yra prie mums gimstant. Bet reikia dar
rodyti, jog ir kai numirsime, ji bus taip pat, kaip ir mums
dar negimus.
Tai jau rodyta, Simijau ir Kebtai, atsak Sokra
tas, - jei tik nepatingsite sujungti svarstym su tuo, k
prie tai esame pripain, kad visa, kas gyva, atsiranda i

d to, kas mir*. irkite: jei siela yra ir prie tai, o eidama
gyventi ir rasdamasi atsiranda ne i kur kitur, bet btinai
i mirties ir i mirimo bkls, tad ar neprivalo ji taip pat
bti, ir kai numirs? Ji juk ir vl turi atsirasti? Taigi jau ro
dyta tai, apie k kalbate. Bet man atrodo, kad judu su Simiju mielai labiau sigilintumte svarstym. Matau,
jog bijote tarsi vaikai: o kas, jei vjas ities isklaido ir nue

puia i kno ieinani siel. O jei dar pasitaikys mirti

ne rami, bet koki audring dien!
Kebtas nusijuok:
sivaizduok, kad esame tokie bailiai ir pabandyk mus
tikinti, Sokratai! Bet veikiau tai ne mes bijome, bet, matyt,
ir mumyse tno kakoks vaikas, kur baugina tokie daly
kai. J tad ir pabandyk kalbti, kad nustot bijoti mirties
tarsi raganos*.
54

FAIDONAS

77e-78c

- Paprasiausiai, pasak Sokratas, tursite kasdien

j kerti, kol galutinai ivarysite i jo i baim*.
- Kur gi, Sokratai, rasime ger toki baimi kertoj? 78
Juk tu mus palieki!
- Graikija didel, Kebtai, ir joje turt bti tinkam
moni. Gausios yra ir barbar tautos. Iekodami gero
kertojo, visas jas tursite inaryti negaildami nei pini
g, nei vargo, - juk nesugalvotumte tinkamesns progos
pinigams ileisti*. Bet ir patys drauge tursite paieko
ti*: turbt sunkiai rastumte, kas geriau u jus pajgt tai
daryti.
- Taip ir bus, - atsak Kebtas. Bet grkime ten, b
kur sustojome, jei turi noro.
- inoma, kad turiu, - ko gi kito bt galima tiktis?
- Miela girdti.
- Taigi mes dabar, ts Sokratas, - tai ko savs tu
rtume paklausti*: kokiems dalykams bdinga patirti tok
dalyk kaip irimas, ir dl koki dalyk tenka bijoti, kad
ito nepatirt, o kokiems tai nra bdinga? O paskui pa
siirti, katros ries daiktas yra siela, ir atitinkamai bi
joti arba nebijoti dl ms sielos likimo?
- Teisingai kalbi.

- Ar sutinki, jog sudtam ir sudtiniam daiktui i prigimties bdinga* patirti tok dalyk - skilti dalis tuo pat

cj

f/
'

bdu, kokiu buvo sudtas? O jei kas nra sudta, tai jam , ju
- kam gi kitam - vieninteliam nepriklauso to patirti.
- Man atrodo, kad taip ir yra, - tar Kebtas.

- Vadinasi, panau, jog kas visuomet yra tapatu ir

I
t

55

FAIDONAS

78c-79a

vienoda, tikriausiai bus nesudtiniai daiktai, o kas kas

kart bna vairiai ir niekada nra tapatu, sudtiniai?
- Bent man taip atrodo.
d

Grkime dabar prie to paties, k jau svarstme*. i

btis*, kurios buvim mes aikiname savo klausimais ir
atsakymais*, ar ji visada yra ta pati ir vienoda, ar kaskart
skirtinga? Pats lygu, pats grau, visa tai, kas yra esy
b, nejau leidia kok nors pokyt, kad ir koks jis bt?
Gal vis dlto kiekvienas i daikt, kurie yra, pats savaime
yra vienalytis, visada vienodas ir tapatus ir niekada jokiu
bdu ir jokiu atvilgiu neleidia jokio pasikeitimo?
- Btinai jis turi bti tapatus ir vienodas, Sokratai, atsak Kebtas.
- O k manai apie visus iuos graius mones, irgus,

apsiaustus ir visus kitus tokius dalykus, kad ir kiek j bt?

Arba apie lygius ir visus kitus an [esybi] bendravardius*?
Ar jie tapats, ar visika an prieyb: nei patys sau, nei vie
ni kitiems, gali sakyti, niekados niekaip nra tapats?
- Su itais taip ir yra, - atsak Kebtas. Jie niekados
I nra vienodi.

79 j
i

- Juos gali paliesti, pamatyti, pajusti visomis kitomis

juslmis, tiesa? O t, kurie yra tapats, niekaip neuiuopsi

: v |kaip tik svarstaniu protu, kadangi jie yra neregimi, ir

" j negalima j matyti?
- Sakai gryn ties.
- Tad, jei neprietarauji, tarkime, kad yra dvi esybi
rys: regimos ir neregimos.
- Tarkime.

a -c

FAI DONAS

~ ... ir kad neregima ris visada tapati, o regima 'ekada?

- Ir ia neprietarausiu.
- O dabar sakyk: ar tiesa, kad turime du skirtingu da- b
lyku - kn ir siel*? Ar kitaip manai?
- K ia daugiau sugalvosi.
- Tai kaip nutarsime? Katrai riai bt artimesnis ir
giminingesnis knas?
- Na jau itai visiems aiku: regimai.
- O siela kaip? Regima ar neregima?
- Bent jau ne moni akimis*, Sokratai! - atsak
Kebtas.
- Bet mes dabar kalbame apie regima ir neregima
mogikajai prigimiai? Nebent turi galvoje koki kit
prigimt?
- Ne, mogikj.
- Tai k pasakysime apie siel? Matomas tai dalykas ar
nematomas?
- Nematomas.
- Vadinasi, ji neregima.
- Taip.
- Vadinasi, siela labiau u kn panai neregim r,
o knas regim.
- Niekaip negalima nesutikti, Sokratai.
- O jei siela pasitelkia kn ir imasi k nors tyrinti
regos, klausos ar kitos kurios jusls padedama, - juk nau
dotis knu ir reikia tyrinti k nors juslmis, - knas
traukia siel prie dalyk, kurie niekad nra tapats, ir,
57

79c-80a

FAIDONAS

prisilietusi prie toki dalyk, ji ir pati pasimeta, sutrinka

bei apsvaigsta tarytum igrusi? Ar nesakme to jau prie
kur laik*?
Tikrai.
ji

- ... o kai imasi tyrinti pati savaime, tada nueina pas

tai, kas tyra, amina, nemirtinga ir vienoda. Bdama tos
paios gimins, ji visada su tuo susitinka, kai tik pavyksta
susitelkti savyje ir, prisilietusi prie toki [esybi], ji ir pati
nustoja klaidioti ir visada vienoda ir tapati lieka alia j;
i jos bsen ir vadina painimu*?
Nuostabiai graiai ir teisingai kalbi, Sokratai.
Na, ir vlgi, i to k anksiau ir dabar sakme, kaip

e tau atrodo, - katr r panaesn ir katrai giminingesn

siela?
Bet kas, man atrodo, nors ir didiausias bukagalvis,
jei sekt tavo svarstym*, pripaint, kad siela viskuo ir
visais atvilgiais panaesn tai, kas visada yra vienoda,
nei kita.
O knas?
O knas kita.
Pagalvok dar, jog toje paioje vietoje esant sielai ir
80 knui, pastarajam prigimtis liepia vergauti savo eimi
ninkui, o sielai - valdyti ir bti eimininke. Taigi ir itaip
pasiirjus, kaip tau atrodo, kas ia panau tai, kas die
vika, o kas - mirtinga*? Ar nemanai, kad dievika i pri
gimties geba valdyti ir vadovauti, o mirtinga bti savo
eimininko vergu?
Man taip atrodo.
58

FAIDONAS

Tai katr j panai siela?

T-*- Savaime aiku, Sokratai, siela panai dievika, o
*nas mirtinga.
- irk, Kebtai, ts Sokratas, - i viso, k ia !

lakme, ar neplaukia mums ivada, kad tai, kas dievika, b

nemirtinga, mstoma, neturi skirting pavidal, neirsta,
aminai vienoda ir tapatu sau paiam, labiausiai panai

licla, o tai, kas mogika, mirtinga, svetima mstymui,

usideda i daugelio pavidal, irsta ir niekada sau paiam

nra tapatu knas. Ar galtume, mielasis Kebtai, kaip

nors paprietarauti, jog taip nra?
- Negaltume.
- Puiku. O jei itaip yra, ar nedera knui greitai irti, o
sielai visai neirti, ar panaiai?
- Kaip gi kitaip.

- Pagalvok, ts Sokratas, - mogui mirus, mato

moji jo dalis, knas, lieka gulti regimybje, - tai mes
vadiname lavonu; is knas, kuriam dera iirti, suskilti
bei isisklaidyti, ne i karto patiria k nors tokio, bet ilie
ka gantinai ilg laik, ypa jei mirta ydinio kno ir
tokio pat amiaus mogus. Susitrauks ir tinkamai pa
ruotas knas, kaip egiptiei mumijos, beveik sveikas i
lieka sunkiai sivaizduojam laik, o kai kurios kno da- d
lys, - knas gali bti supuvs, bet kaulai, gyslos ir kitos
tokios dalys, galima sakyti, nemirtingos. Ar ne taip?
- Taip.
- O siela? Neregimas daiktas, nukeliavs toki pai
viet* - gryn, tyr, neregim - tikrj Had, neregim
59

FAI DONAS

80d-81c

krat*, pas ger ir iminting diev, kur, jei tokia bus

dievo valia, greitai teks keliauti ir mano sielai... Tokia gimu
si ir tokia bdama, atsiskyrusi nuo kno ji mums, kaip
sako mons*, ia pat takt! ir isisklaido bei prava?!
e Toli grau, biiuli Kebtai ir Simijau! Veikiau yra taip: jei
siela atsiskiria tyra ir nesitempia nieko kniko, kadangi
gyvenime neturjo jokio noro su juo bendrauti, bet veng
ir telksi savyje, nuolat to siekdama, - tai yra ities filo81 sofavo ir siek lengvai sutikti mirt*... Ar tai nra mirties
siekis*?
Visikai taip.
...Taip nusiteikusi siela ikeliauja pas tai, kas j pana
u, neregima, dievika, nemirtinga ir protinga. Ten nuvykusi
ji gals bti laiminga, itrkusi i ios klaidyns, beprotybs,
baimi, laukini geism ir kit mogiko gyvenimo blogy
bi ir vis likus laik i ties, kaip kad sakoma apie pavs
tuosius, leis su dievais*. Ar taip reikia sakyti, Kebtai, ar
kaip kitaip?
Dievai, taip, - atsak Kebtas.
b

Na, o jei, manau, siela nuo kno atsiskiria susitepusi

ir nenusivaliusi, nes vis laik buvo su juo susidjusi, glo
bojo ir geid apavta kno bei jo geism ir malonum
taip, kad nieko nebelaiko tikru, iskyrus tai, kas turi kno
pavidal, k gali paiupinti, pamatyti, igerti, suvalgyti
arba panaudoti Afrodits reikalams, o kas akims tamsu ir
neregima, kas mstoma ir k uiuopia filosofija*, to prato

c neapksti, bijoti ir vengti? Manai, kad taip nusiteikusi siela

atsiskirs gryna, be joki kno priemai?

FAIDONAS

-82a

- Jokiu bdu! - atsak Kebtas.

'

- j, ko gero, bus simais knikasis pradas, kur su

Ja suaugino bendravimas ir buvimas su knu, nes ji vis

laik buvo su juo ir uoliai to siek*?
- in om a.
- O jis sveria, biiuli, is pradas! Jis, reikia manyti,
sunkus, emikas ir matomas. Dl io prado ir apsunksta
tokios sielos, nusmunka atgal regimyb, bijodamos ne
regimybs ir neregimojo Hado krato*, ir, kaip pasakoja,
slankioja apie kapus ir paminklus. ia tad ir apsirei- d
kia kainkokie blauss siel atvaizdai, vaiduokliai*, ku
riais virsta sielos, nesugebjusios isipanioti tyros, bet tebe
turinios kak bendra su regimybe, - todl ir galima jas
matyti!
- Tai visai panau ties, Sokratai.
- Dar kaip panau, Kebtai. Bet visai nepanau, kad
tai bt ger moni sielos! Ne, tai nevykli sielos pri
verstos itaip klaidioti atlikdamos bausm u tai, jog anks
tesn j gyvensena buvo ydinga*. Ir tol jos klaidioja, kol
geisdamos neatsiliekanio savo palydovo knikojo pra
do - vl udaro save kn: o usidaro jos, reikia tiktis,

tok bd*, koks atitinka j gyvenimo siek.

- Kokius tokius bdus turi galvoje, Sokratai?
- Tarkime, kam rpjo prisikimti pilv, pati, iger- 82
ti, tokie nutrktgalviai tikriausiai apsivilks asil ar kit
tokios gimins gyvuli knus. Ar sutinki?
- Visai gali bti.
- Na, o kas pasirinko neteisybes, tironij bei plikavi61

82a-d

FAIDONAS

m eis vilk, vanag ir pesli gimins vris. Ar kur

kitur, kaip manai, eis itokios sielos?
- Aiku, kad tokios gimins vris.
- Vadinasi, ir kitais atvejais visai aiku, kur kiekviena siel
ris eis priklausomai nuo to, k panas buvo j siekiai?
- Tikrai aiku! - atsiliep Kebtas. - Kaip gi kitaip.
- O laimingiausi tarp i moni*, matyt, bus ir ge
riausi viet eis ugdiusieji viej visuomenin doryb*?
b mons j vadina santrumu bei teisingumu ir gyja
proio ir praktikos dka, be filosofijos ir mstymo*.
- O kokia prasme itie bus laimingiausi?
- Mat panau, jog itie vl sugr toki pat visuome
nini ir taiki gyvn gimin: koki nors bii, vapsv,
skruzdli..., o gal ir t pai moni gimin, ir i j
gims padors mons*.
- Panau.
- O diev giminn neleista vykti tam, kas nesirpino
filosofija ir gyvenim paliko nevisai tyras, o leista tik pac

inimo gerbjui*. tai todl, biiuli Simijau ir Kebtai,

tikrieji filosofai susilaiko nuo vis kno geism, tvardosi
ir nepasiduoda jiems: ne todl, kad bgtaut dl savo
kio nuosmukio ar skurdo, kaip daro daniausiai pasitai
kantys pinig mgjai, ir ne todl, kad bijot d ti nedoro
elgesio netekti garbs bei lovs, kaip valdios ir garbs
mgjai*.
- itai jiems nedert, Sokratai, - atsak Kebtas.
d

Dievai, nedert, - ts Sokratas. Taigi, Kebtai,

visiems itiems monms tie, kam nors kiek rpi savo sie62

d -8 3 b

FAIDONAS

o kno lavinimas neuima viso gyvenimo, sako su ir neina su jais tais paiais keliais; juk itie mons
neino, kur ein. O anie manydami, kad nevalia prieSintis filosofijai, kuri ivaduoja ir apvalo, pasuka jos ro
domu keliu ir seka i paskos.
- Kaip tai, Sokratai?
Tuoj paaikinsiu, tar Sokratas. - Reikalas tas,
ts jis, - kad painimo gerbjai supranta: filosofija j ie- e
l rankas paima tiesiog sukaustyt kne ir prismeigt prie
jo, o j esybes veriam irti per kn tarsi per grotas*,
uuot darius tai paios savo galia, ir skstani visikame
neimanyme. Filosofija pamato, koks yra io kaljimo bai
sumas j palaiko geismas, nes suritasis pats daugiausiai
prisideda prie savo suriimo. Taigi kartoju, painimo ger- 83
bjai supranta, jog rankas pamusi tokios bsenos j
siel, filosofija imasi velniai j kalbinti* bei vaduoti. Ji
rodo sielai, jog tyrinti akimis didiai apgaulinga, taip pat
apgaulinga naudotis ausimis ir visomis kitomis juslmis.
tikinja trauktis nuo j, kiek tik galima be j isiversti, o
pai ragina telktis ir kauptis savyje bei nepasitikti niekuo
kitu, iskyrus save pai, kai pati savaime msto kuri nors b
esyb pai savaime*. O kai kit pagalba nagrinja kok
nors kitur esant ir kit daikt*, kad nieko ia nelaikyt
tikru. Mat tai yra juntama ir regima, o pati ji mato tai, kas
mstoma ir neregima*. Nemanydama, kad reikt priein
tis iam vadavimui, tikro filosofo siela kiek stengdama ne
pasiduoda malonybms, geismams, sielvartui ir baimms.
Ji supranta, kad smarkiai nudiugs ar nusimins, isigan63

FAIDONAS

83b-e

ds arba usigeids mogus dl to patiria ne tiek t blog,

c apie kur gal ir pagalvoja, tarkime, susirgs dl savo geism

ar pridars koki ilaid. Ne, didiausias ir baisiausias blo

gis yra tas, kurj mogus patiria n nesusimstydamas.
Kas tai per blogis, Sokratai? paklaus Simijas.
Tas, kad kiekvieno mogaus siela, patirdama kokj
nors stipr malonum ar skausm, kartu neivengiamai
pradeda manyti, neva tai, kas labiausiai sukelia iuos po
tyrius, ir bus pats akivaizdiausias ir tikriausias dalykas,
nors taip ir nra. O tai daniausiai bna regimi dalykai.
Ar ne?
v

inoma.
d

Vadinasi, itokius dalykus patirianti siela labiausiai

jsipanioja kne?
Kaip tai?
Mat kiekvienas malonumas ar sielvartas tarsi kokia
vinimi prikala siel prie kno, pritvirtina j, padaro panai
kn ir veria manyti tikra esant tai, k ir knas laiko
tikra, tad ji mano teisinga esant tai, k teigia knas. Juk
pritardama knui ir kartu su juo diaugdamasi tais pa
iais diaugsmais, siela, manau, neivengiamai gyja tuos
paius polinkius ir ieko to paties peno ir niekaip nebes
tengia tyra ateiti pas Had. Tokia siela i kno visada ieina

e jo utvindyta, tad netrukus vl nukrenta kit kn ir

suleidia jame aknis tarsi pasta skla. Dl i dalyk ji
netenka bendrysts su tuo, kas dievika, tyra ir vienoda.
Labai teisingai kalbi, Sokratai, atsak Kebtas.
tai dl koki prieasi, Kebtai, tikrieji painimo
64

FAIDONAS

' yra santrs ir narss, o ne dl t, kaip kad dauimoni. O gal tu manai, kad dl t pai?
Tikrai ne.

84

Esi teisus. Juk imint mylinio vyro siela tikriausiai

rotaus taip, kaip sakiau: ji nemanys, es filosofijos rei-

j vaduoti, o pati ji, kol ana atria, save vl atiduos

numams ir skausmams, kad i naujo j surit, tarsi
dingai paleisdama savo audimo stakles dirbt nesl
egiant Penelops darb*. Ne, ji nuramins malonum ir
lism bangavim, seks protu ir niekad i jo nesitrauk
ia regs tai, kas tikra, dievika ir neturi nieko bendra
nuomonmis, ir tai bus jos penas. itaip, jos manymu, b

ir privalo gyventi, kol gyvena, o kai numirs, nukeliavusi

t, kas j panau ir gimininga, nusikratys mogikojo
gyvenimo blogybi. Tokiu penu mitusi siela tikrai nebi

jos, kad ji, Simijau ir Kebtai, gyvenusi itokiais dalykais,

ttsiskirdama nuo kno isisklaidys, nueis vjais, nupurpss

ir nebus nieko ir niekur...

Po i Sokrato odi ilgai tvyrojo tyla: ir pats Sokra- c
tas vis dar buvo panirs pasakytuose odiuose (taip atro

d j pasiiurjus), ir daugumas mus. Kebtas ir Simijas tyliai pasikalbjo tarpusavyje. Sokratas pastebjo ir
paklaus:
-

K? Ar neatrodo jums, kad iam rodymui ko nors

trksta? Norint nuodugniai iuos dalykus itirti, ia tikrai

bt galima pareikti dar daug abejoni bei priekait.
Tad, jei svarstote k kita, a be reikalo kiuosi, bet jei sut
rikote dl i dalyk, drsiai patys dstykite savo rody65

84d-85b

FAIDONAS

d mus, jei matote kok geresn bd itai padaryti, ir mans

nebijokite pasitelkti, jei manote, kad su manimi kelias
bus lengvlesnis.
Tada Simijas pasak:
- Gerai, Sokratai, pasakysiu tau ties. Jau kur laik sut
rik vienas kit stumiame ir raginame paklausti: mat labai
norisi igirsti atsakym, antra vertus, nedrsu varginti tave
klausimais, kurie tau gali bti nemalons dl ios nelaims.
Sokratas igirds nusiypsojo ir tar:
Ai, ai, Simijau! Tikrai sunku man bt tikinti kitus
e mones, jog savo likimo nelaikau nelaime, jei n js ne

stengiu tikinti, ir js bijote, kad esu dabar maiau su

kalbamas, nei per vis ankstesn gyvenim. Panau, jog
pranaavimo mene js mane laikote prastesniu u gulbes.
85 Jos, kai pajunta ateinant laik mirti, ir prie tai giedojusios,
t akimirk ima giedoti dar daugiau ir graiau diaugda
mosi, jog tuoj keliaus pas diev, kuriam tarnauja. Bet
mons, patys bijodami mirties, meiia gulbes teigdami,
es jos aprauda savo mirt ir i lidesio utraukia paskutin
giesm. mons nesuvokia, kad joks pauktis negieda, kai
yra ialks, suals ar kaip kitaip vargsta: nei laktingala,
nei kregd, nei lukutis, apie kuriuos pasakojama, es jie
gieda raudodami i lidesio*. Ne, man atrodo, kad nei ie
b paukiai, nei gulbs negieda i lidesio, bet, bdamos
Apolono paukiais*, jos, man regis, nuspja ateit ir i anks
to inodamos apie pas Had laukianias grybes, gieda ir
diaugiasi t dien labiau, nei bet kada anksiau. A ir
pats, manau, kartu su gulbmis esu to paties dievo tarnas*
66

FAIDONAS

stasis, ir i io viepaties turiu nemenkesn nei jos

nuspti ateit ir nedaugiau u jas sielvartauju isiskiras su gyvenimu*. Todl turite sakyti ir klausti visko,
inorite, kol leidia vienuolika atniei skirt vyr.
Graiai kalbi, tar Simijas. Pasakysiu tau, kas man c
#uva, ir Kebtas savo ruotu pasakys, kodl jo nepatenitas aikinimas. Mano nuomon dl i dalyk yra
kia, kokia turbt ir tavo: iame gyvenime aikiai tai su-

itnoti arba nemanoma, arba nepaprastai sunku. Kita ver

tus, ir nepatikrinti visais galimais bdais to, kas apie juos
teigiama, nesitraukiant, kol viskas bus pasakyta visapusi

kai dalyk apvelgus, bt perdm nevyrika. Belieka su

iiais dalykais elgtis vienu i toki bd: arba imokti, kaip

ten yra, arba atrasti, arba, - jei ir viena, ir kita pasirodo ne

manoma, - i moni teigini pasiimti geriausi bei tvir- d
iausiai atlaikant kritik ir ant jo, tarsi ant plausto, rytis
perplaukti gyvenim, - nebent pasitaikyt saugiau ir pa
tikimiau persikelti tvirtesniu keltu pasitelkus kok nors
dievik teigin*. Tad a dabar idrsiu tavs paklausti, juo
lab, kad pats taip kalbi, o ir man paiam paskui nereiks
savs kaltinti, kad nesakiau dabar, k galvoju. Reikalas tas,
Sokratai, kad a, kai pats su savimi ir drauge su Kebtu
mstau apie tavo odius, nesu tikras, jog viskas ia pa
kankamai iaikinta.
Sokratas atsak:

Tai gal, biiuli, tu ir esi teisus: tik sakyk, kas ia ne

pakankamai aiku.
Tas pats, man regis, - atsak Simijas, bt ir jei kas
67