Ką svarbaus apie žmogų ir visuomenę galima sužinoti,

perskaičius Dž. Orvelo romaną „Gyvulių ūkis“

Žmogus instinktyviai nori priklausyti kokiai nors socialinei grupei. Viskas, ką jis gyvenime
daro, yra iš siekio būti pripažintam. Tačiau jei individas neturi kritinio mąstymo, kiti tuo noru būti
visuomenės dalimi gali pasinaudoti. Iškėlus gražius, utopinius tikslus ir liūliuojant žmones savo
skambiomis, tuščiomis kalbomis, minią galima paversti mase. Būtent šią temą Džordžas Orvelas ir
plėtoja savo kūryboje.

Dž. Orvelas – vienas žymiausių britų rašytojų, kurio tekstai, parašyti dar XX a. pirmoje
pusėje, iki šių dienų nepraranda aktualumo. Kaip ir Margaret Atwood „Tarnaitės pasakojimą“ ir
Jurgos Ivanauskaitės „Placebą“, daugumą šio literatūros klasiko politinių satyrų galima vadinti
socialinėmis distopijomis, atskleidžiančiomis tiek žmogaus, tiek visuomenės kvailumą,
bejėgiškumą ir beprasmiškumą kovoti. „Gyvulių ūkis“ – ne išimtis. Žurnalistas Algis Ramanauskas
taikliai pastebėjo, kad šis kūrinys „yra paminklas žmogaus niekingumui“. Tai politinė satyra,
fiksavusi tragikomišką atotrūkį tarp revoliucijos romantinių, idealistinių idėjų ir po jų sekusios
totalitarinio režimo praktikos, negailestingai kilusios iš pačios socialinės revoliucijos prigimties, o
ne iš esą vertingos teorijos iškraipymų.

Kaip rodo istorija, net jei valdžia teigia siekianti tik gero, taip nebūtinai yra. Nesvarbu,
kokiomis gražiomis idėjomis ir frazėmis dengiamasi, „laisvė“, „gerovė“, „lygybė“ dažnu atveju tėra
pažadas, o ne tikslas. „Gyvulių ūkyje“ Sukilimą organizavo kiaulės – protingi, gudrūs gyvuliai,
alegorija į raudonuosius, nuvertusius carą Rusijos imperijoje. Nors jos kitiems gyvuliams žadėjo
lengvesnį, geresnį gyvenimą, ilgainiui ėmė naudotis užimama padėtimi: „Visi gyvuliai yra lygūs,
bet kai kurie gyvuliai lygesni už kitus“. Kiaulės kalbėjo kitiems gyvuliams nesuprantamais
terminais, taip įtikindamos, kad gali valdyti. Vis dėlto, protas sąžiningumo neužtikrina.
Aiškindamos, kad darbštumas ir kuklumas užtikrina gerą gyvenimą, jos gyvulius pavertė vergais:
„Tikroji laimė, sakė jis, – tai sunkiai dirbti ir kukliai gyventi“. Tai, kas naudinga kiaulėms, buvo
pateikiama kaip vertybė. Jos akcentavo, kad gera daug dirbti. Taip aukojiesi dėl valstybės ir visų
gerovės, esi didvyris. Ir nors tai skamba kaip neįtikimas, tik literatūrai būdingas požymis, šios
frazės politikų mėgstamos vartoti dar ir šiandien. Greičiausiai po daugelio meto žmonės skaitys
šiandienos politinius tekstus ir stebėsis jais taip pat, kaip dabar stebimais nacių, bolševikų kalbomis,
jų įtaiga ir žmonių naivumu. O visa tai puikiai apibendrina F. Nyčės žodžiai: „Beprotybė retai
būdinga pavieniams individams, bet grupėse, partijose, tautose ir laikmečiuose ji yra taisyklė“.

Kita vertus, svarbu suprasti, kad visuomenė yra sudaryta iš žmonių, todėl negalima
eliminuoti jos vaidmens. Juk ji patiki ir išrenka valdžią ir gyvena pagal jos nustatytas taisykles. Ne
kas kitas, o patys individai turi suprasti, kada yra išnaudojami, ir sukilti prieš tai. Net jei viskas
dangstoma gražiais pažadais, svarbu žinoti ribas ir tikėti darbais, o ne autoritetu. Žmonių polinkis
aklai tikėti aprašomas ir „Gyvulių ūkyje“: „Gyvuliai pirmiausiai išklausė Napoleoną, paskui –
Sniegių, ir niekaip neapsisprendė, kuris teisus: tiesą sakant, jie visuomet pritardavo tuo metu
kalbančiam“. Visuomenės simbolis, gyvuliai, neturi savo nuomonės. Jie nesupranta, kada yra
manipuliuojama ir meluojama. Nors daugumą valdo mažuma, tiek gyvenime, tiek „Gyvulių ūkyje“
pastebimas paradoksas – sukilti už savo gerovę yra sunku, ypač žmonėms, kurie neįsigilina į tai, kas
jiems sakoma: „skaitydavo jiems sąrašą skaičių, įrodančių, kad kiekvienos rūšies pašarų gamyba
išaugusi dviem šimtais, trimis šimtais arba penkiais šimtais procentų – nelygu kokia padėtis.
Gyvuliai nematė pagrindo juo netikėti, tuo labiau, kad jau aiškiai ir nebeprisiminė, kaip gyventa
prieš Sukilimą. Vis dėlto kai kuriomis dienomis jie būtų pageidavę verčiau mažiau skaičių, bet
daugiau pašaro“. Nors ir žinojo, kad maisto per mažai, gyvuliai nieko nesiėmė, kad padėtį pakeistų.
Tvarka jų netenkino, tačiau permainų imtis jie nenorėjo. Sukilimas prieš žmones (ūkio šeimininkus)
jų nepamokė, kad idėjos, apie kurias kalbama, reikalauja įgyvendinimo. O kiaulės apie tai tik
skleidė propagandą, nors rezultatų nebuvo. Nors ūkyje buvo fiziškai stipresnių ir didesnių gyvulių
(pavyzdžiui, arklys), jie nepasinaudojo savo pranašumu tam, kad pasietų geresnį gyvenimą. Visa tai
primena pastarųjų metų įvykius kaimynystėje. Baltarusijoje žmonės, nepatenkinti korumpuota
valdžia, kėlė protestus prieš savavališkai prezidentu pasiskelbusį A. Lukašenką. Kaip ir „Gyvulių
ūkis“, šis pavyzdys patvirtina, kad kovoti, norint laisvės ir lygybės, būtina.

Taigi, lengva kontroliuoti žmones, kurie galvoja tai, ką jiems liepia galvoti. Vienintelis
būdas to išvengti – ugdyti visuomenės kritinį mąstymą. Žmonės turi suprasti, kad tai, kas gražiai
suformuluota ir protingai argumentuota, nebūtinai yra tiesa. Svarbu ne tik girdėti, kas sakoma, bet ir
suprasti, kas slypi už žodžių. Kaip rodo pastarieji įvykiai, gyvulių bandą ne tik lengva valdyti, bet ir
nesunku suburti. Todėl mes niekada nesame saugūs. „Gyvuliai aiškiai nesuprato žodžio prasmės,
tačiau Žvieglys kalbėjo taip įtikinamai, o trejetas su juo buvusių šunų urzgė taip grėsmingai, kad jie
priėmė paaiškinimus daugiau nieko neklausinėdami.“