Satyrinė alegorija Dž.

Orvelo „Gyvulių ūkyje“

Alegorija – tai literatūrinė arba meninė priemonė, įprasminanti tam tikrą idėją tam
tikru simboliniu vaizdu. Alegorija yra netiesioginės, užslėptos reikšmės pasakojimas – ja yra
siekiama tiek pašiepti, tiek užmaskuoti tai, kas yra akivaizdžiai matoma. Satyra yra toks
kūrinys, kuriame pašaipiai yra išjuokiamos ydos, trūkumai ir silpnybės. Dž. Orvelo kūrinys
„Gyvulių ūkis“ pasižymi satyriniu alegoriškumu, nes jame išjuokiama tam tikros šalies
santvarka, tačiau tuo metu, kai kūrinys buvo parašytas, to padaryti atvirais žodžiais nebuvo
galima, todėl autorius prisidengė alegorija. Savo kalbėjime nagrinėju Dž. Orvelo romano
„Gyvulių ūkis“ satyrinį alegoriškumą.

Romano „Gyvulių ūkis“ veikėjai alegoriškai įprasmina tam tikrus asmenis, o jų

veiksmai – istorinius įvykius. Kūrinyje yra vaizduojamas gyvulių ūkis, kurį valdo ūkininkas
Džonsonas, išnaudojantis gyvulius. Kuilys Majoras pasakoja savo sapną ir aiškina
išsilaisvinimo siekį. Jis teigia, kad žmogus yra pats didžiausias priešas, kuris tik išnaudoja
gyvulius: „Mes ateiname į pasaulį, kuriame ėsti gauname tik tiek, kiek reikia mūsų gyvybei
palaikyti, ir nė kruopelytės daugiau, o tie iš mūsų, kurie pajėgia dirbti, spaudžiami prie darbo
tol, kol išsenka paskutinės jėgos; tą akimirką, kai nustojame duoti naudą, mus kuo
žiauriausiai paskerdžia.“ Ūkininkas Džonsonas alegoriškai įprasmina Rusijos carą Nikolajų
II, o gyvulių ūkis – Rusijos visuomenę. Priespauda Rusijoje buvo didelė ir stipri per
šimtmečius – tai buvo viena iš paskutinių šalių XIX a., kuri panaikino baudžiavą. Čia
ūkininkas Džonsonas yra alegoriškai lyginamas su caru ir jo šeima, kurie tik engia, išnaudoja
ir nieko nekuria. O Majoras įprasmina Karlą Marksą, kuris kalbėjo apie klasių kovą ir
proletariatą. Galiausiai gyvuliai išvaro Džonsoną iš ūkio ir perima ūkio valdymą - tai
simbolizuoja 1917 m. Rusijos revoliuciją, kurios metu valdžią užima bolševikai ir išžudo
caro šeimą. Nors gyvuliai mano esą laisvi nuvertę Džonsoną, tačiau netrukus save išaukština
kiaulės - kaip valdančiosios. Romane kiaulės yra satyriškai laikomos protingiausiais
gyvuliais, nors visuomenėse apie jas yra kita nuomonė. Du kuiliai lyderiai – Snieguolis ir
Napoleonas – atitinkamai įprasmina L. Trockį ir J.Staliną. Kaip ir L.Trockis, Snieguolis turi
bėgti iš ūkio, nes Napoleonas užima valdžią. O pati gyvulių ūkio visuomenė įprasmina
revoliucijos ir iliuzinės laisvės euforijos apimtą Rusijos visuomenę. Taigi, alegorijomis
„Gyvulių ūkyje“ perteikiami istoriniai įvykiai ir asmenybės, šiems įvykiams yra suteikiamas
komiškas vaizdas juos susiejant su gyvuliais.

„Gyvulių ūkio“ santvarka alegoriškai įprasmina Sovietų Sąjungos ideologiją ir šalies

veikimo principą. Kiaulės siekia, kad visi gyvuliai žinotų, kas yra gyvulizmo ideologija.
Anot šios ideologijos, visi gyvuliai yra lygūs – vykdoma švietėjiška veikla, stengiamasi, kad
visi gyvuliai išmoktų skaityti ir rašyti bei suvoktų gyvulizmo principus. Tai primena
komunistų partijos šūkius, socializmo ideologiją bei „demokratišką“ Sovietų Sąjungos
konstituciją – nors visi šie dalykai iškėlė laisvę, lygybę ir teisingumą, visuomenė buvo
apgaudinėjama, nes šie idealai joje buvo tik iliuzija. Žmonės Stalino laikais buvo uždaromi į
lagerius, kuriuose jie greitai žūdavo dėl brutalių darbo sąlygų ir bado. Žmonės buvo
persekiojami, išduodami kaimynų ir žudomi už tai, kad jie neva padarė nusikaltimus, nors jie
buvo nekalti. Sovietų Sąjungoje egzistavo masinis teroras, kuris neturėjo nieko bendra su jos
skleistais ir propaguotais idealais, nes viena buvo sakoma, o kita – daroma. Vėliau gyvulių
ūkyje frazė „Visi gyvuliai yra lygūs“ pasikeitė į „Visi gyvuliai yra lygūs, o vieni gyvuliai yra
lygesni už kitus“, kas vaizduoja kiaulių įsitvirtinimą. Kūrinyje vaizduojama, kad kiaulės nuo
pat pradžių siekia sau geresnio maisto – jos ima obuolius ir pieną prisidengdamos tuo, kad jų
darbas yra sunkus, todėl joms reikia daug energijos. Tačiau gyvuliai galiausiai suvokia, kad
kiaulės juos išnaudoja lygiai taip pat, kaip ir ūkininkas Džonsonas. Kūrinio pabaigoje
parodoma, kad kiaulės neslepia savo galios – jos pradeda dėvėti žmonių rūbus ir mušti
gyvulius botagu. Tai rodo, jog Rusijos visuomenė buvo išnaudojama valdančiosios partijos
režimo. Taigi, „Gyvulių ūkis“ išjuokia Sovietų Sąjungos ideologiją ir valdymo būdą –
totalitarizmą prisidengiant netikrais demokratijos idealais, tačiau parodo, kaip lengva yra
kontroliuoti, manipuliuoti ir apgauti visuomenę.

Taigi, Dž. Orvelo romanas „Gyvulių ūkis“ yra satyriškas ir alegorinis kūrinys,
kuriame atskleidžiamos visuomenės ydos, laisvės ir manipuliacijos problemos bei alegoriškai
įprasminama Sovietų Sąjungos realybė. Kūrinyje kiaulės įprasmina bolševikų partiją, o
Napoleonas ir Snieguolis - J.Staliną ir L.Trockį. Taip siekiama išjuokti komunistų partiją
juos lyginant su kiaulėmis, kurios kultūroje yra suvokiamos kaip neprotingi ir nešvarūs
gyvūnai. Gyvulizmo ideologija juokiasi iš komunizmo, kuris išaukština lygybės, laisvės ir
teisės idealus, tačiau realybėje visa tai neveikia, nes kiaulės pasisavina daugiau maisto.
Kūrinio pabaigoje akcentuojama mintis, jog kiaulės niekada nesiekė laisvės – jos tiesiog
siekė manipuliuoti, apgauti visuomenę laisvės pažadais ir grįžti prie jau sukurto prievartos
režimo. Todėl Dž. Orvelo romane išjuokiama ir alegoriškai atskleidžiama Sovietų Sąjungos
ideologinė ir visuomeninė realybė.

Informaciniai šaltiniai:

http://www.xn--altiniai-4wb.info/files/literatura/LH00/D%C5%BEord
%C5%BEas_Orvelas._Gyvuli%C5%B3_%C5%ABkis.LH0001.pdf

https://www.vle.lt/straipsnis/alegorija/