Ar galima sukurti tobulą visuomenę?

„Visi gyvūnai lygūs“. Taip norėjo patikėti gyvūnų gyventojai

fermoje, kurioje nėra žmonių, knygoje „Gyvulių ūkis“, pagal Džordžą Olverą.
Nors tai teigiamas šūkis, knygos pabaigoje tai visiškai žlugo. Gyvūnų ferma
pristato vieną labai išradingai sukurtą utopinės visuomenės modelį, kuriame
ūkio gyvūnai pradeda revoliuciją, kad nutrauktų žiaurią ir nepaliaujamą
ūkininko Džono valdžią.
Po sėkmingo sukilimo (išvarius ūkininką Džoną iš jo pačio ūkio)
gyvulių darbo pasiskirstymą ūkyje lėmė protas. Protingesni gyvūnai paprastai
buvo atsakingi už ūkio reikalus, politiką, o kvailesniems gyvūnams buvo like
juodi darbai. Kadangi kai kurie gyvūnai iš prigimties yra kvailesni už kitus, jais
buvo galima nesunkiai manipuliuoti ir pasinaudoti. Knygoje rašoma: „Buvo
priimta, kad kiaulės, kurios akivaizdžiai protingesnės už kitus gyvulius, turi
spręsti visus ūkio politikos klausimus, nors jų sprendimai turėjo būti patvirtinti
balsų dauguma." Pradedant statyti naujas taisykles su kiaulėmis kaip lyderiais,
utopinė visuomenė, jų akimis, pagaliau sukūrė, ir jie galėjo mėgautis savo
sunkaus darbo vaisiais ir būti patenkinti savo gyvenimu: „Gyvūnai buvo
laimingi, kaip jie net neįsivaizdavo, kad taip gali būti“. Jų utopija laikė septyni
įsakymai, kuriuos visas gyvulių ūkis sutarė. Vienas iš jų buvo: „Keturios kojos
yra gerai, dvi yra blogai“. Gyvuliai tuos įsakymus laikė svarbiausius savo
utopinės visuomenės pagrindu. Galiausiai gyvūnai net pradėjo mokytis abėcėlę
ir skaityti. Visuomenė iš pradžių buvo tobula, kai su visais gyvūnais buvo
elgiamasi vienodai, o kiaulės dar nebuvo visiškai atsakingos už ūką. Gyvūnai
mokėsi įvairiausių būdų, ką daryti, kad pagerėtu padėtį ūkyje, ir ar tai bus
naudinga ateityje. Gyvuliai pradėjo platinti po ūkį gyvuliškumo idėją ir rodyti
kitiems ūkiams, kad ūkį gali valdyti gyvuliai ir taip yra geriau negu tai darė
žmogus. Kai kiaulės pradėjo kilti į valdžią, jos pradėjo skleisti nelygybę visame
ūkyje. „Tik kiaulės gali iškelti idėjas, dėl kurių bus balsuojama“. Kiaulės vis
labiau stengiasi kontroliuoti ūkio ateitį.
Kai kaulės atsidūrė visiškoje valdžioje, jos pradėjo laužyti vieną ar
kitą įsakymą savo naudai, nors gyvūliai dar ir buvo patenkinti savo aukšta
gyvenimo kokybę, tobula utopija tirpo jiems prieš akis. Tačiau jie negali to
pamatyti, nes bijo ir senojo režimo, ir naujo lyderio. Be to, jie nėra pakankamai
išsilavinę, kad galėtų susidaryti savo nuomonę, o svarbiausia – jų laisvės
apibrėžimas yra griežtai iškreiptas ir neaiškiai apibrėžtas. Visa kiaulių valdžia
buvo varoma propaganda, jeigu tik kažkas atsitinka blogesnio, visada bus kaltas
kažkas nebūto. Galiausiai kiaulės tampa panašus į pačius žmones prieš kuriuos
maištavo. Jie pradeda bendradarbiauti su aplinkiniais ūkiai, kurie buvo valdomi
žmonių. Ir kliaulės pakeitė vieną įsakymą: „Keturios kojos yra gerai, dvi yra
blogai, bet kai kurios dvi kojos yra gerai“. Gyvuliai negalėjo pakęsti žmonių,
todėl jiems šitas pataisymas pasirodė labai keistas.
Vėliau iš bendradarbiavimo kiaulės tapo su žmonėmis tapo tokiais
artimais draugais, kad net buvo surengtas banketas ūkininko Džono namuose.
Jame dalyvavo tik kiaulės ir žmonės, kiti buvo neįleidžiami. Gyvuliams buvo
taip įdomu, kad nuėjo prie lango pažiūrėti. Pagrindiniame kambaryje kiaulės
žaidė kortomis ir valgė prie bendro stalo kartu su žmonėmis. Gyvuliai tai
pamate nebegali jau net atskirti kur buvo kiaulės, o kur žmonės. Galiausiai buvo
pakeistas pagrindinis įsakymas, kuris buvo visos utopijos atramas: „Visi
gyvuliai yra lygus, bet kai kurie yra lygesni už kitus“.
Taigi tobulos visuomenės sukurti neįmanoma, dėl to, kad visi
žmonės yra skirtingi. Vieną dieną žmonių nuomonės ar interesai išsiskirs.
Noras vadovauti, pirmauti, nurodinėti kitiems neleidžia visuomenės padaryti
idealia. Dažniausia kyla problemos kaip: prastos gyvenimo sąlygos, nelaisvė,
žmonių išnaudojimas, teisių apribojimai. Taigi, nors galbūt neįmanoma sukurti
visiškai tobulos visuomenės, tai nereiškia, kad turime nustoti stengtis gerinti
savo gyvenamąją aplinką. Per pastaruosius šimtmečius žmonės padarė didelę
pažangą kovojant su nelygybe, skurdu ir pažeidžiamumu. Siekiant tobulėjimo,
svarbu siekti teisingumo, lygybės ir tvarumo, taip pat skatinti atvirą diskusiją ir
bendradarbiavimą tarp visų visuomenės narių.