Kas yra pilietiškumas?

Pilietiškumas - tai sąvoka apibūdinanti savanoriškų pareigų atlikimą savo valstybės ir

visuomenės gerovei. Pilietiškumas kuria gerovę, ją stiprina. Visuomenėje yra pilietiškų žmonių,
kurie išsiskiria iš kitų, nes jie yra aktyvūs, bendruomeniški nariai, kuriems rūpi ne tik jų pačių,
bet ir kitų žmonių, gyvenančių toje pačioje valstybėje, gerovė. Pilietiškumas atsiranda tada, kai
dėl Tėvynės nebijai gyvybės paaukoti. Taip pat pilietiškumas atsiskleidžia, kai pasipriešini
blogiui ginant demokratines vertybes. 

Pilietiškumas yra stipri meilė Tėvynei, kuri įkvepia ją ginti nebijant aukoti gyvybės.
Tėvynė kiekvienam pilietiškam asmeniui yra svarbi, nes tai jam pirmieji namai. Tikras pilietis
bus bet kada pasiruošęs ginti ginklu. Net ir neapsiginklavęs, karine galia nepasižymėjęs patriotas
eina kovoti už Tėvynę, nors ir rizikuodamas gyvybe. Pilietiški žmonės niekada nepaliks Tėvynės
bėdoje, nelaimėje. Apie tokį pililietišką ir patriotišką žmogų rašo Jonas Radvanas poemoje
,,Radviliada”. Poemoje aprašomas Livonijos karas, vykęs 1558-1583 m. Šiame kare Lietuva ir
Lenkija kovojo dėl Livonijos ir tai buvo didžiausia Radvilos Rudojo pergalė. Be to, Radvila
Rudasis nepritarė Liublino unijai, mat po jos Lietuva prarado dalį žemių, negalėjo rinkti savo
kunigaikščio, tapo provincija. Literatūros kūrinys apie Lietuvos didybę turėjo žadinti tautinę
savigarbą, tikėjimą valstybės orumu. Autorius idealizuoja Radvilą Rudąjį, kuria drąsaus,
valstybei atsidavusio ir pamaldaus valdovo portretą. Radvila Rudasis vaizduojamas kaip didingas
ir pilietiškas žmogus. Poemoje atsispindi jo stipriausios vertybės:jis yra drąsus ir ryžtingas,
narsiai kyla į mūšį ir sumuša priešus. Be to, jis ir morališkai stiprus, supranta, kad materialūs
dalykai laikini, o žmogiškosios dorybės- nemirtingos, tarnauti Tėvynei, būti altruistišku
žmogumi. Net ir mirties valandą Radvila išlieka pamaldus patriotas: pripažįsta Dievo visagalybę
ir meldžiasi už savo valstybę, o jam mirus šalis pradeda byrėti, nes prasideda kovos dėl valdžios.
Pilietiškumas matomas ir 1991 metais įvykusiame masiniame Lietuvos piliečių pasipriešinime,
kai Sovietų Sąjungos vadovybės bandė jėga paimti į savo rankas Vilniaus televizijos bokštą,
Radijo ir televizijos komiteto pastatą ir kitus reikšmingus objektus. Lietuvos piliečiai beginkliai
bandė kovoti prieš ginkluotus priešus, net stovėjo prieš tankus. Tai buvo tikrasis pilietiškumas,
nes žmonės savo valstybės gerovę iškėlė aukščiau asmeninės. Apibendrindama galiu teigti, kad
šalis gali ištverti visus išbandymus tik tada, kai šalį valdys dori patriotai, kurie rūpinasi ne tik
savo, bet ir visuomenės gerove, sugeba Tėvynę apginti ginklu. Taigi, pilietiškumas neatsiejamas
nuo būtinybės ginti savo tėvynę nebijant aukoti savo gyvybės.   

Pilietiškumas - tai aktyvus pasipriešinimas blogiui, kuris pamina demokratines vertybes. Jei jo
trūksta, visuomenė gali degraduoti.  Pilietiški žmonės nesiekia asmeninės naudos ar pelno.
Degradavusi visuomenė tai ta, kur nebėra pilietiškumo, kuri patiria skurdą, didelius nuostolius,
sunkumus, bet pasyviai tai priima kaip normą. Apie visuomenę, kurioje trūksta pilietiškumo ir
dėl jo ji degraduoja, rašė anglų rašytojas ir žurnalistas Džordžas Orvelas savo apysakoje ,,
Gyvulių ūkis”. Pats rašytojas save vadino idealistu, norinčiu, kad socialistinės brolybės ir
lygybės idėjos būtų įgyvendintos: „Kiekviena mano darbų eilutė nuo 1936 metų yra tiesiogiai
arba netiesiogiai nukreipta prieš totalitarizmą ir gina demokratinį socializmą kaip aš jį suprantu.“
Rašytojas aktyviai buvo įsitraukęs į pasipriešinimą nacizmui Ispanijoje, netgi buvo sužeistas. Vis
tik rašytojas nebuvo naivus idealistas, pamatęs, kad ir socializmas, pasinaudodamas pasyviomis
masėmis, gali virsti tokiu pat agresyviu ir naikinančiu kaip nacizmas, parašė „Gyvulių ūkį“.
Kūrinyje pasakojama, kaip ūkio gyvuliai nesilaikė demokratinių vertybių. Kiaulė Napoleonas
užkariauja ūkį, pašalina fermos savininką ir pradeda viską valdyti. Pagrindinė prarasta
demokratinė vertybė- laisvė. Ūkyje gyvuliai nebeturėjo laisvės, turėjo paklusti, tarnauti
Napoleonui, o jeigu atsisakydavo, būdavo nužudyti. Gyvuliai tapo abejingi, pasyvūs, bijojo
išreikšti savo nuomonę ir visapusiškai atsidavė Napoleonui. Ūkis degradavo. Pilietiškumas
išnyko. Napoleonas, pajutęs valdžią, pradėjo savanaudiškai tik sau pirktis alkoholio, maisto, kai
ūkyje vyravo badas, nepriteklius, kai trūko buities daiktų. Kiti gyvūliai nesipriešino, nekovojo už
savo nuomonę, todėl sugrįžta prievarta, bet ji būna dar stipresnė, o diskriminacija didesnė. Taip
pat šiais laikais Šiaurės Korėjoje vyrauja labai panaši situacija. Šiaurės Korėjos prezidentas Kim
Džongunas valdo visą šalį, kurioje nebėra pilietiškumo, demokratinių vertybių. Gyventojai neturi
laisvės, negali išsakyti nuomonės ar idėjų, sunku pasitikėti prezidentu. Gyventojai labai lengvai
veikiami propagandos, jie perima ideologiją ir tampa pasyvia mase. Kim Džongunas daro viską
tik savo naudai, neatsižvelgia į kitus. Išryškėja degradavusios valstybės padariniai. Dėl gyventojų
baimės ir pasyvumo, šalyje niekas nesikeičia, ekonomiškai ir technologiškai ji yra atsilikusi,
izoliuota nuo likusio pasaulio. Taip Šiaurės Korėja tampa degradavusia valstybe.
Apibendrindama teigiu, kad šalis, kurioje nebėra aktyvaus pilietinio pasipriešinimo, tampa
degradavusi. Pilietiškumas suteikia valstybei demokratiškų vertybių, pasitikėjimo kovojant prieš
blogį. 

Taigi, pilietiškumas yra begalinė meilė savo Tėvynei, kuri įkvepia ją ginti net ginklu. Kiekvienas
pilietis savanoriškai pasirenka kovoti už Tėvynę arba ne. Stiprūs patriotai net be ginklų kovoja
už ją. Pilietiški žmonės niekada nepaliks Tėvynės bėdoje, nelaimėje. Taip pat pilietiškumas yra
aktyvus pasipriešinimas blogiui ginant demokratines vertybes. Demokratinės vertybės
neatsiejamos nuo pilietiškumo, be jo demokratija greitai degraduoja.