Nuo pat pirmų dienų, Kiekvieno žmogaus gyvenime, gamta teikia didelę reikšmę.

Visų pirma, mes visi

esame kilę iš gamtos. Gamta – mūsų didžioji motina, kuri globoja, saugo, pamaitina. Nors moksliškai
gamtą sudaro ir gyvasis, ir negyvasis pasaulis, paprastam žmogui joje viskas alsuoja gyvybingumu. Ne
paslaptis, jog žmogus, prijaučiantis gamtai, leidžiantis joje laiką, iš tiesų, yra šimtus kartų laimingesnis,
spinduliuoja bei motyvuoja kitus, kad ir smulkmenomis. Tiek pozityvių dalykų ji mums suteikia, kad
kartais mes to nebepastebime. Kiek gyvūnų mus kažko moko, ta pati metų kaita, mums kaip veidrodis,
parodo, koks žmogus gali būti įvairiose situacijose. O mes net pirštelio nepajudiname, kad ir ją
padarytume laimingą. Tad ko moko mus gamta?

Gamta žmogų moko šeimyninio gyvenimo bei vertybių, kurios kyla iš šeimos. Dažnas žmogus,
gyvenantis šeimoje, rūpindamasis ja, greitai išsenka. Jį apima egzistencijos krizė, vis aplanko negatyvios
mintys, vien dėl nesugebėjimo susidėlioti darbų, atskirti šeimos nuo darbo. Kristijonas Donelaitis,
Apšvietos epochos, lietuvių grožinės literatūros pradininkas, gyvenęs XVIII a. bei parašęs reikšmingą,
epinį ir didaktinį kūrinį ,,Metai‘‘, savo kūrinyje ,,Metai‘‘ aprašo įvairių šeimų gyvenimus bei gamtos
vaizdinius, kuriais moko žmones vertybių bei kritinio mąstymo. Kristijonas Donelaitis, rašydamas šį
kūrinį, stebėjo kaip griūvą daugelis šeimų, kaip greitai yra pamirštamos vertybės. Būtent todėl, jis
paragino žmones žvelgti ir mokytis iš gamtos. Poemoje ,,Metai‘‘ ,Gandrų šeimos epizode, jis ragina
mokytis iš jų. Gandrai vaizduojami kaip žmonės: dirba darbus, komunikuoja, linksminasi. Tačiau, iš kitos
pusės, jie visai ne žmonės, gandrai nesibara, radę subjaurotus namus, neliūdi, o iškart imasi darbų: ,,
Kraiką jie visur didei sudriskusį rado; / ... Todėl tuo abu, kaip reik tikriems gaspadoriams, / Vislab vėl
taisyt ir provyt sukosi greitai.‘‘ Taip pat vietoj nusiminimo, dėl namų, jie džiaugiasi smulkiais, bet
svarbiais dalykais, kaip galimybė pavalgyti, vasaros artėjimas bei draugų sutikimas. K. Donelaitis šiuo
epizodu parodo, kad svarbiausia nepamiršti kas esi ir kas yra tavo šeima taip pat parodo, kad tarpusavio
gandrų elgesys yra tikras pavyzdys tarp žmonių šeimoje. Su mylima šeima visada galima išspręsti bet
kokią problemą, svarbiausia nepulti į liūdesio liūną ir komunikuoti tarpusavį.

Gamta žmogų moko kuklumo bei saikingumo.

Taigi apibendrinant galima teigti, jog gamta žmogų moko labai svarbių gyvenimo tiesų, tokių kaip
saikingumas, kuklumas, komandiškas darbas, draugiškumas, santūrumas, paprastumas, kurios yra be
galo svarbios kasdieniniame gyvenime ir yra kelias į pilnavertį gyvenimą. Taip pat gamta pamoko žmogų
seimyninio gyvenimo bei verybiu, kurios kyla iš aplinkos- šeimos. Gamta žmogų skatina džiaugtis
paprastomis gyvenimo akimirkomis, vertinti tai ką turime, dėkoti Dievui už valgį ir kitą gėrį ir taip pat
pasidžiaugti patiems už save ir už savo nudirbtus darbus bei nuveiktas veiklas- taip galėsime buti
laimingi.