Ar sunku būti jaunam?

Gyventi sunku yra visiems. Ir nesvarbu, ar tu senas ar jaunas, suaugęs žmogus, o gal dar tik
mažas vaikas. Nebuvo nei vieno žmogaus, kuriam gyvenimas buvo lengvas. Ir nemanau, kad tokių
žmonių atsiras. Tai procesas – bėgančių metų, valandų ar minučių, judančių tavo mažo pasaulėlio
tempu.

Laikas - tai ironiškas teroristas, kuris žlugdo gyvenimo sampratą besišaipydamas iki
paskutinių tavo gyvenimo sekundžių. Laikas mums tik primena praeitį, kurios netekome ir ateitį,
kurią prieisime. Mūsų gyvenimo sunkumai prasideda nuo tos akimirkos, kai į mūsų pasaulėlį įsikiša
laikas. Nuo tada jis lyg nuolat tiksintis laikmatis, fiksuojantis mūsų pirmą įkvėpimą ar akių pravėrimą,
įsiterpia į mūsų gyvenimą. Nuo tų nuostabių akimirkų pradžios mums ant pečių pradeda kristi
nelengvo gyvenimo našta. Ir nuo tų pačių pirmų įkvėpimų, mes patys tampame atsakingi už
kiekvieną padarytą klaidą gyvenime. Ir tikriausiai dėl mūsų pačių bei kitų žmonių klaidų mums
pasunksta gyvenimas. Dėl to negaliu išskirti būtent jaunųjų žmonių grupės kaip vienintelės, nes taip
nėra. Gyvenimo sunkumo etapai kiekvienam žmogui išsiskirsto skirtingai: vieniems sunku gyventi
jaunystėje, kitiems tapusiems suaugusiais. Tas sunkumų momentas nepriklauso nuo amžiaus. Tai
priklauso nuo paties žmogaus. Mūsų amžius nenusako gyvenimo sunkumų skaičiaus ar tai, kokie tie
sunkumai yra. Bet pripažinsiu, jog jaunam žmogui gyventi tikrai nėra lengva. Tikriausai daugelis
žmonių jaunimo gyvenimo rūpesčius ir sunkumus asocijuoja su branda ir paauglyste. Su natūraliu
gamtos procesu, lyg tai turėtų nutikti kiekvienam jauno žmogaus etapą patiriančiam organizmui. Ir
aišku, paauglystė nėra lengva. Sunkiau iškęsti stereotipines nuomones, griaunančias jauno žmogaus
gyvenimą. Paaugliui gyvenimas – iššūkis: kai tu ir tavo smegenys bręsdamos pereinate iš mažo vaiko
stadijos į suaugėlį, kai pasaulis nebėra marga vaivorykštė, o saulė daugiau nebesišypso taip šviesiai
danguje. Kai galiausiai supranti, kokia skaudi vieta yra ši žmogaus išvystyta žemė. Kiek čia daug
paniekos ir į melancholiją bei neviltį varančių dalykų. Galiausiai supranti, kad pasaulyje gali matyti
kur kas daugiau nei ketursienį kambarį penkiaaukščiame name su žaislų prikrautomis dėžėmis. Kai
vieninteliai politiniai dalykai, kuriuos tu kaip mažas vaikas žinojai, tai besikartojantys tėčio, kuris
niekieno neklausiamas išreikšdavo savo nuomonę apie politiką bei valdžios struktūrą, vakariniai
grūmojimai prie televizoriaus. Tavo protui peržengus tą plonytę ribą, primenančią ploną voratinklio
giją, tu supranti, jog pasaulis, apie kurį vėlais vakarais grūmodavo tavo įnirtingasis tėtis, vis dėlto
tikrai nėra gražus. Tu pagaliau gali suprasti savo norus ir interesus ir išreikšti juos kasdieniniame
dienos chaose. Dėl to paaugliams sunku gyventi, nes jie pagaliau po truputį prisiliečia bent šiek tiek
prie gyvenimo. Ir supranta, kad jis yra labai sunkus, sunkesnis nei jį įsivaizdavo. Sunkesnis nei jis
turėjo būti.

Apie jauno žmogaus gyvenimo sunkumus rašo Vanda Juknaitė. Ji nuostabi rašytoja,
aktyvistė, siekusi pagelbėti vaikams bei likimo nuskriaustiems žmonėms. Ji rašo apie nepagražintą
gyvenimo realybę, bei kaip sunku gyventi toje tamsiojoje visuomenės pusėje, į kurią dažniausiai mes
pasirenkame nekreipti dėmesio. Ji tai pat rašo ir apie jauno žmogaus sunkumus, kaip jaunam žmogui
yra sunku gyventi atstumtam visuomenės ir paties savęs, apie benamius, sunkaus likimo nuskriaustus
vaikus. Apie tuos, kurie neturi paguodos peties ar tuos, kurie lyg klajojančios paukštės, pasimetusios
ir atstumtos, vienišos skrajoja po pasaulį. Skaitydamas gali suprasti, kad jai itin svarbu humanistinės
vertybės. Tad jos kūryboje atsiskleidžia svarba ne tik dėl savęs, bet ir svarba dėl kito žmogaus
požiūrio bei interesų. Ji rašo ne tik apie tuos, kurie yra nuskriausti gyvenimo materialiai, bet ir apie
tuos, kurie turi šeimas, namus, draugus, kurie galbūt turi viską, bet supranta pasaulį kitaip nei visi. O
gal yra lyg paprastas žmogus, prislėgtas kasdienių kiekvieno normalaus žmogaus gyvenimo dilemų.
Ši autorė atskleidžia sunkius jaunų žmonių gyvenimus, kad ir kokie jie būtų.

Aš visada maniau ir manysiu, jog pasaulyje nei vienas neišsisuks nuo likimo gniaužtų ir visą
laiką laimės keliu nestriksės . Kiekvienas turėjo blogų dienų, ir kiekvienas jų turės ne vieną ir ne dvi.
Tai normalus gyvenimo procesas, lydimas džiaugsmo ar liūdesio ašarų, paniekos, pavydo, laimės ir
gal net meilės. Tie sunkumai visada buvo ir bus. Ir gal kai kuriems gyvenimas yra sunkus jaunystėje,
kitiems jis gali būti sunkus senatvėje. Tačiau jaunam žmogui sunkumai yra lydimi naujojo gyvenimo
iššūkių. O į klausimą, ar sunku būti jaunam, aš atsakyčiau – taip, nes jauno žmogaus gyvenimas
sunkėja nuo suvokimo, jog greit turėsi paleisti savo gyvenimą į didžiulį suaugusio žmogaus gyvenimo
srautą. Ir pasitikėti galėsi tik savimi bei savo jėgomis. Lyg jis palengva tave temptų į tą nesuvaldomą
ritmą ir liepdamas visapusiškai prisitaikyti prie jo. Lyg tai būtų neišvengiamas dalykas tavo gyvenime.
Ir taip ir yra, nes neprisitaikydamas tu nepritapsi niekur. Ir tie nepritampantys žmonės prie ritmo
visada bus kitaip vertinami ir nuvertinami. Tad būtent tai ir gąsdina jaunus žmones. Tas privalomas
apsisprendimas ir pirmas žingsnis savarankiško gyvenimo link.

Mes turėtume atkreipti dėmesį į vienas kitą, nes kiekvienam buvo nemielų dienų. Ir klasifikuoti
žmones į grupes, kuriems gyvenimas yra sunkus, kuriems lengvas, yra neteisinga. Reikia neužmiršti
kitų, esančių aplinkui tave. Visada atsiras žmonių, kuriems gyvenimas yra sunkesnis nei tau, ir tai
niekada nepriklausys nuo jų amžiaus, lyties, odos spalvos ar kitų įmanomų dalykų. Kiekvienas iš mūsų
yra skirtingas ir ,manau, kad to niekada nereikėtų užmiršti.