Ar jaunystė – vienintelis turtas, kurį verta branginti

Jaunystė – gražiausias žmogaus gyvenimo metas, augimo, savęs paieškos laikas, tobulas
netobulo žmogaus gyvenimo etapas. Daugelis mūsų atiduotų bet ką, kad tik amžinai galėtume išlikti
gražūs ir jaunatviški. Tačiau ar jaunystė yra kažkas, ką verta garbinti? Kas iš tiesų yra svarbu
gyvenime?
XIX a. rašytojas Oskaras Vaildas romane „Doriano Grėjaus portretas“ ganėtinai aiškiai atsakė į šį
klausimą. Romane aprašomas pagrindinis veikėjas Dorianas Grėjus – jaunas, išvaizdus, kilmingas
vaikinas, visiškai užvaldytas egocentriškumo, savimeilės ir minties apie amžiną jaunystę: „Aš
pasensiu, pasidarysiu bjaurus ir baisus. O šis portretas visada liks jaunas.“, „O jeigu būtų atvirkščiai!“,
„Už tai viską atiduočiau. Taip, nieko pasaulyje nepagailėčiau! Savo sielą atiduočiau!“. Nuo šitokio
Doriano elgesio kentėjo aplinkiniai, netgi patys artimiausi jam žmonės. Galų gale jaunuolis tampa
emociškai neprieinamas, jo niekas nebejaudino ir niekas nebeteikė malonumo. Grėjus pagaliau
supranta savo veiksmų pasėkmes. Jį kamuoja kaltė ir pasišlykštėjimas. Romanas aiškiai įrodo, kad
amžina jaunystė mūsų laimingais nepadarys.

Draugas yra didelis turtas, tačiau neišmintingai pasirinktas, gali padaryti daug žalos.Tai
teigdama, dar kartą galiu pasiremti Oskaro Vaildo romanu. Doriano narcisizmui didžiulę įtaką turėjo
jo bičiulis lordas Henris Votonas. Tai iš Henrio Dorianas perima hedonizmą ir supranta esąs gražus ir
dėl to privilegijuotas. Tikros, gražios ir doros draugystės pavyzdžiu gali tapti Ėricho Marijo Remarko
romanas „Trys draugai“. Romane atskleidžiami tikrieji draugystės bruožai. Susirgus pagrindinio
veikėjo žmonai, jo daugai pasiryžo iš miesto, nepaisydami eismo taisyklių, atvežti daktarą,
vienintelį ,galintį merginai padėti. Tikra draugystė mus kreipia dorąja gyvenimo linkme. Ji reta, todėl
yra didelis turtas kiekvienam žmogui.
Manau , kad daugelis pritartų , kad vienas didžiausių turtų – šeima. Tai žmonės,kurie didžiąją
gyvenimo dalį formuoja mūsų požiūrį, globoja mus . Namai - vieta, kur visada esame laukiami.
Tačiau ne visiems šitaip pasiseka, ne visi gali pasigirti mylinčia ir šilta namų jaukuma. Šeimos svarbą ir
pasėkmes, kai jos nesama, puikiai atskleidžia Vandos Juknaitės kūrinys „Išsiduosi. Balsu“. Knygoje
kalbama apie Vilniaus miesto geležinkelio ir autobusų stoties rajonų vaikus, kurie, neturėdami šiltų ir
mylinčių namų, bastėsi gatvėmis, ieškodami uždarbio, maisto, prieglobsčio. V.Juknaitė su studentais
dirbo su tokiais nelaimėliais vasaros stovykloje. Vaikai , negavę meilės , jos ginasi, kai savo rankas
jiems ištiesia stovyklos vadovai, nes juos tai žeidžia, priverčia susimąstyti apie vargus, kuriuos buvo
priversti patirti: „Meile mes sužeidėm juos iki gyvuonies“. Šeima nulemia ne tik mūsų dabartį, bet ir
kaip mes žvelgsime į pasaulį ateityje, todėl yra be galo svarbi.
Galime daryti išvadą, kad turime džiaugtis jaunyste, kol galime, bet tai nėra vienintelė ar net
viena svarbiausių vertybių, kurias turėtumėme branginti. Didžiausias turtas yra šeima, namai ir geri
draugai. Jie visada išties pagalbos ranką bėdoje, pasidalins geru patarimu.

407 žodžiai

Rugilė Noreikaitė ID