Kas sudaro laimingo gyvenimo esmę?

Laimės sąvoka kiekvienas suvokiame skirtingai. Mūsų suvokimą lemia asmeninės patirtys, vertybės ir
požiūris į gyvenimą. Visai tai mes įgauname augdami nuo mažų dienų. Viso tai mus išmoko mus supranti
aplinka, laikotarpis kuriame gyvename. Žinant tai pasidaro įdomu. Kaip skiriasi renesanso ir baroko epochų
žmonių, mąstytojų laimės samprata? Koks pasak jų yra laimingas gyvenimas? Nuo ko priklauso mūsų
gyvenimo laimė?

Renesanso laikais gimusi idėja, teigianti jog žmogus yra savo likimo kalvis, puikiausiai reprezentuoja
renesanso požiūrį į laimę, pasak renesanso žmogaus laimė, tikroji laimė, kyla iš vidaus. Renesanso žmogaus
pasaulėžiūrą pakeitę pasaulio atradimai žavi renesanso žmogų, suviliotas jį supančios nežinomybės jis siekia
pažinti gamtos dėsnius, tyrinėti pasaulį. Viduramžiais paplitę nesuprantamų dalykų aiškinimai Dievu
žmogaus nebetenkina. Žmogui darosi svarbu pačiam tyrinėti jį supančią aplinką. Žmogui iškilus kaip
didžiausiai vertybei nuketėjo bažnyčios įtaka. Žmogus nebenori saikingai gyventi, jis nori džiaugtis gyvenimu
čia ir dabar, gyventi čia ir dabar. Renesanso humanistai kalbėjo apie neribotas žmogaus galimybes, pabrėžė
individo išskirtinumą, ypatingumą, pasitikėjimą ne likimu, o savo dvasios ir intelekto galiomis. Būtent tokiu
pažiūriu apie laimę savo kūrinyje „Esė“ rašo prancūzų mąstytojas Mišelis de Montenis. „Kiekvienas gyvena
gerai arba blogai nuo to kaip jam pačiam atrodo. Gyvenimu patenkintas ne tas, kurį kiti mato esant
patenkintą, bet tas, kuris pats taip apie save mano.“, „Siela yra vienintelė savo laimingos ar nelaimingos
būties priežastis ir valdovė.“. Šiais žodžiais autorius teigia, kad laimė, kaip ir negandos priklauso nuo mūsų
pačių, nuo mūsų požiūrio į jas. Kitais žodžiais, laimė yra mūsų rankose. Tai ne tik leidžia visiems būti
laimingais, bet ir leidžia žmogui gyventi. Žmogus suprantantis, kad jis yra savo likimo kalvis ir kad jo laimė
priklauso nuo jo, toks žmogus gali siekti savo tikslų, nugyventi jam pilnavertį gyvenimą. Tapti individualia
savo interesus tenkinančia asmenybe. Taigi galima teigti, kad pasak renesanso epochos mąstytojų,
laimingas gyvenimas yra to kuris semiasi laimės iš savęs, gyvena čia ir dabar.

Pasak baroko žmogaus, laimingas gyvenimas yra gyvenimas nugyventas dorai. Baroko epocha – tai
renesanso idėjų žlugimo amžius. Žmonės praplėtę savo pasaulėžiūrą supranta, kad visata yra per sudėtinga
ir per didėlė, kad ją būtų galimą pažinti, ištyrinėti. Žmogus praranda pasitikėjimą savo pažinimo galia. Karai,
religinė nesantaika ir maras nualino žmogaus sielą, jo aplinkos nepastovumas jį verčia baimintis Dievo.
Dauguma poetų rašo „memento mori“ - atmink, kad mirsi tema. Todėl dabartinė žmonių laimė
neegzistuoja, svarbu yra tai, kaip tu stosi prieš paskutinįjį teismą. Ar tavo sąžinė bus švari? Norėdamas
pamokyti lietuvius doro gyvenimo, religijos tiesų Konstantinas Sirvydas išleidžia kūrinį „Punktai sakymų“.
Šiais pamokslais Sirvydas siekia ne tik mokyti žmones kaip gyventi, bet ir skatinti lietuvybę. Autorių dominą
mirtingas žmogus, mėginantis suvokti savo gyvenimo prasmę, nuolat draskomas taurių dvasios poreikių ir
nuodėmingų kūno pagundų prieštaravimo. Jis iškelia šią kovą kaip gėrio ir blogio konfliktą, kurio pagrindinės
stiprybės šaltinis yra tikėjimas. Čia puikai tinka Sirvydo pamėgtas biblinis žmogaus sulyginimą su laiveliu,
blaškomu audringų juros bangų. Šiame paveiksle galima manyti, kad tikėjimas atstotų švyturį, kuris rodo
kelią laiveliui, kelią į laimingą ir pilnavertį gyvenimą. Sirvydas primena, kad žmogaus gyvenimas dažnai
priklauso nuo Dievo valios ir tikėjimo juo. Tačiau kiekvienas individas turi pasirinkimą tarp gėrio ir blogio,
doros ir nuodėmės. Taigi galima teigti, kad baroko žmogus, siekdamas laimingo gyvenimo, turi rinktis dorą ir
tikėjimą, kad galėtų surasti savo kelią per gyvenimo audras ir taip nugyventi laimingą gyvenimą.

Apibendrinant galima teigti, kad bėgant laikui laimės samprata, laimingo gyvenimo samprata kinta.
Renesanso laikais, laimė buvo suprantama kaip vidaus harmonija, kylanti iš žmogaus, kuris yra savo likimo
kalvis ir siekia laimės čia ir dabar. O baroko epochoje, su pasaulio sudėtingumu ir nepastovumu, žmogus
siekia laimės dorai gyvendamas ir tikėdamas Dievu. Taigi, laimė yra susijusi su asmeniniu požiūriu ir
gyvenimo būdu, kuris atitinka individo vertybes ir įsitikinimus.