Kodėl svarbu neišduoti savo vertybių ?

Dažnai žmonės net nesusimąsto, kas gi yra tos žmogiškosios vertybės bei
ką jos reiškia kiekvieno žmogaus gyvenime. Kiekvienas žmogus yra
skirtingas tiek išvaizda, tiek charakteriu todėl ir vertybes supranta savaip.
Vieniems vertybės yra šeima, kitiems tėvynė, o treti net neturi žalio
supratimo kas tos vertybės yra. Kiekvienas žmogus savo vertybes
brangina, vertina, puoselėja. Tuomet iškyla klausimas : kodėl gi yra
svarbu neišduoti savo vertybių?

Svarbu neišduoti savo vertybių, nes jos ne tik parodo kas iš tiesų yra
svarbu gyvenime, bet ir atskleidžia žmonių gyvenimo būdą. Dažnai
nutinka taip, jog puoselėdami vertybes yra atskleidžiamas tikrasis
žmogaus veidas ir parodoma ką žmogus iš tiesų labiausiai gyvenime
brangina. Toks vertybių puoselėjimas ir vertybių nepamiršimas padeda
atrasti tikrąjį save. Apie tokia situaciją pasakoja XX amžiaus lietuvių
prozininkas Romualdas Granauskas savo apsakyme “Duonos valgytojai”.
Kūrinyje yra iškeliama problema, jog nėra kam perduoti ilgaamžės
patirties. Miršta ne tik senieji kaimo gyventojai, miršta visa senoji
kultūra.
Darbas kuris žmonėms reiškė viską, dabar netenka jokios reikšmės,
gyvenimas netenka šventumo, o žmogaus būtis darosi be prasmė.
Apsakyme “ Duonos valgytojai” akcentuojama į kasdieniškus žmogaus
darbus- duonos kepimą bei bendrą tos duonos valgymą. Tokia tradicija
žmonėms tampa šventa. Ši nuo senų senovės puoselėta tradicija jaunąją
kartą visiškai nedomina, joje dalyvauja tik iš gyvenimo pasitraukiantis
seni žmonės. Šiame kūrinyje galime įžvelgti, kad rašytojas norėjo
pabrėžti jaunos kartos nenorą dirbti, norėjo atskleisti, jog darbas jauniems
žmonėms nebėra vertybė. Kol seni žmonės dirba kepa duona, jaunoji
karta mieliau užsiima kitais, kaip jiems atrodo, svarbesniais dalykais.
Senosios kartos žmonės yra vaizduojami kaip be galo darbštus, vietoje
nustovėti negalintys, negalvojantys apie poilsį žmonės. Tačiau jaunoji
karta vaizduojama visiškai kitaip. Irzli, niurzga, pastoviai besipykstanti
tarpusavyje. Jaunąjai kartai darbas - vienprasmis, “Kam kepti duona, jei
ją galima paprasčiausiai gauti parduotuvėje”. Pagal šį apsakymą galima
teigti jog vertybės - ne tik žmogaus gyvenimo pamatas, bet ir jo
gyvenimo būdas. Taigi, yra be galo svarbu neišduoti savo vertybių, nes
jos parodo teisingą žmogaus gyvenimo kelią.

Krikščioniškųjų vertybių puoselėjimas padaro žmogaus gyvenimą

prasmingu bei atskleidžia tikrąją gyvenimo vertę. Dažnai pasitaiko, jog
puoselėdamas vertybes žmogus atranda pagrindines gyvenimo tiesas,
kurios jo gyvenimą paverčia prasmingu, todėl labai svarbu neišduoti savo
vertybių. Kaltė yra pati svarbiausia moralinė problema, kurią XIX
amžiaus pabaigoje ir XX amžiaus pradžioje kelia didieji pasaulio
rašytojai. Būtent tokia moralinę problema aprašė XIX amžiaus lietuvių
prozininkas Jonas Biliūnas savo kūrinyje “Vagis“. Pagrindinis veikėjas,
kuris pasakoja savo gyvenimo istoriją, iki šiol negali pamiršti siaubingo
nusikaltimo kurį jis padarė jaunystėje. Jis užmušė žmogų kuris ketino
pavogti jo mylimą kumelį. Galime suprasti jog tai padarė gindamas savo
turtą, bei gyvybę, nes po to kai vagis jau buvo nužudytas, pagrindinis
veikėjas pamatė jog jis turėjo ginklą. Šis įvykis stipriai sukrėtė jo dvasinę
ramybę, sąžinė graužia ir po daugelio metų. Veikėjas ieškodamas
ramybės, palengvėjimo, nusprendžia atskleisti savo nuodėmę kunigui,
savo žmonai, artimiausiams kaimynams, norėjo prisipažinti ir valdžiai,
tačiau nusprendė jog tai nėra geras pasirinkimas , nes jis norėjo užauginti
savo vaikus, vis dėlto jis yra šeimos galva. Tai rodo, jog žmogus yra
tikintis, dievobaimingas. Jis suvokia, jog kol sąžinė nebus rami, jis
negalės ramiai gyventi. Nesunku suprasti, kad pagrindinis veikėjas
mokosi iš savo klaidų. Taigi svarbu neišduoti krikščioniškųjų vertybių,
nes tai atskleidžia žmogaus sielos tyrumą,
Apibendrindama galiu teigti, jog svarbu neišduoti sau svarbių vertybių,
nes jos yra gyvenimo pamatas. Tik neišduodamas gyvenimo vertybių
žmogus, kas yra iš tiesų.

543 žodžiai