Ar verta ieškoti gyvenimo prasmės?

Prieš daugybę metų gyveno karalius Saliamonas, kuris Biblijoje buvo aprašomas kaip
turtingiausias ir išmintingiausias asmuo, pas kurį patarimo keliaudavo žmonės iš
tolimiausių kraštų. Dievas buvo įsakęs Saliamonui nesekti kitų Dievų, tačiau
pakerėtas Šebos karalienės pasielgė kitaip ir už tai buvo nubaustas. Jis prarado savo
karalystę, turtus, visagalio malonę.
Gyvenimo prasmės ieškoti verta, nes ji leidžia žmogui tapti tikruoju savimi. Individas
savo kelyje patiria daug išbandymų, sunkumų, kurie brandina žmogų, leidžia save
pažinti, atrasti tai, dėl ko jis gyvena. Ši tema analizuojama XXa. pirmos pusės
rašytojo Vinco Mykolaičio-Putino romane „Altorių šešėly“. Autorius dar jaunystėje
pajuto, jog jo išorinis ir vidinis pasauliai nesutampa. Rašytojas savo laiške Juozui
Tumui – Vaižgantui teigė, jog negali savyje sutalpinti kunigo ir poeto. Šie išgyvenimai
aiškiai atsispindi ir kūrinyje. Nors autorius sakė, jog tai nėra autobiografinis romanas,
tačiau jame yra daug dalykų, kurie sutampa. Kūrinyje keldamas problemą dėl
kunigystės ir poeto suderinamumo, Vincas Mykolaitis – Putinas kartu analizavo ir
savo gyvenimą. Liudas Vasaris seminarijoje pradeda suprasti, jog kunigystė, galimai,
nėra jo pašaukimas. Užgoždamas savo talentą kurti jis iš visų jėgų stengiasi gerai
atlikti klieriko pareigas. Galiausiai, trečioje romano dalyje „Išsivadavimas“, veikėjas
po daugybės išbandymų, kančių ir išgyvenimų išsižada sutanos. Tai rodo jo gyvenimo
prasmės paieškas ir jog galiausiai Liudas Vasaris ją randa, tampa tikruoju savimi.
Šiomis dienomis žmonės pasinėrę į materializmą dažnai neieško gyvenimo tikslo. Ne
veltui, Popiežius Pranciškus yra pasakęs: „Mes atėjome į pasaulį ne tam, kad
vegetuotume, ne tam kad patogiai praleistume gyvenimą, ne tam, kad snaustume
patogiai įsirangę ant sofos, bet tam, kad paliktume pėdsaką.“, o žmogus, tik supratęs
pažinęs, supratęs kodėl gyvena, gali tai padaryti. Taigi, egzistencijos prasmės ieškoti
verta, kad individas atrastų tikrąjį save.
Taip pat, ieškoti to, dėl ko asmuo gyvena, yra verta, ne tik todėl, jog supranta savo
būties reikšmę, bet ir todėl, nes tai padaro žmogų laimingu. Individas radęs savo
gyvenimo prasmę jau nebėra pasimetęs, nežinantis ką daryti, kokia jo paskirtis. Tai
žmogui suteikia palengvėjimą, leidžia būti laimingu. Gyvenimo prasmės tema
analizuojama Šatrijos Raganos apysakoje „Sename dvare“. Neoromantizmo atstovės
Marijos Pečkauskaitės kūrinyje, kaip ir Vinco Mykolaičio – Putino, yra daug
autobiografinių faktų: apie jos gyvenimą dvare, nepasiekiama meilė. Jog laimę gali
suteikti gyvenimo prasmės radimas galime matyti iš aprašomo apysakos veikėjo
Levanardos išgyvenimų. Kai vyras buvo 19 metų buvo neteisingai apkaltintas, jog
sumušė pono arklį, nors ir nebuvo kaltas jaunuolį ištrėmė. Kaukaze Levanarda labai
susirgo, jausdamas, kad gali neišgyventi jis pradėjo skaityti, tada ir suprato kokia yra
gyvenimo prasmė – būti doram ir padėti kitiems. Jaunuolis daug meldėsi ir pasveiko.
Jis suprato, jog turi grįžti į gimtinę, kur tuo metu buvo uždrausta spauda gimtąją
kalba, norėdamas pasitarnauti Lietuvai Levanarda tapo knygnešiu. Nors vyras ir
turėjo galimybę gyventi geriau, tačiau tai neteikė jam laimės, nes toks jo gyvenimo
pašaukimas – padėti kitiems. Tad gyvenimo prasmės radimas žmogui teikia
džiaugsmo. Nors savo pašaukimo kartais atrodo neįmanoma, reikia įveikti daug
sunkumų, patirti netekčių, tačiau radus tai, dėl ko gyvena individas tampa laimingu,
jam tai teikia džiaugsmą.
Karalius Saliamonas kentėjo netekęs visko, ką turėjo, tapęs Izraelio susiskaldymo
priežastimi. Tačiau po išgyventų sunkumų jis pagaliau galėjo jaustis laimingu, atrado
save. Gyvenimo prasmę karalius Saliamonas atrado tikėjime Dievu.