DIO DELLA MIA VITA

AMEDEO CENCINI

KUR GYVENA DIEVAS?

Dvasinis palydėjimas gimsta iš nuoširdaus tikinčiojo troškimo ieškoti
Dievo ir Jo pėdsakų savo gyvenime. Šiame kelyje jam padeda kitas žmogus. Paieškos
objektas ir galutinis kelionės tikslas yra visų pirma Dievas arba Jo buvimas ir
veikimas, o ne paties gyvenimas ar koks nors subjektyvus sprendimas, kurį reikia priimti.
Atskaitos taškas yra Jo buvimo ženklai, o ne asmeninio tobulumo kelias. Ir pats ieškojimo
procesas yra sąlyga atrasti save, nes būtent šis ieškojimas negali vykti niekur kitur kaip
mano asmeninėje istorijoje.
Čia randame savo asmens egzistencijos originalumą. Dievas neturi kitų kaip tik
mane, mano asmenį ir mano istoriją, kad apreikštų savo būdą mylėti asmenį kaip mane.
Tad mano žemiškos dienos yra taip pat ir Dievo bei Jo meilės istorija, visiškai nauja istorija
apie tai, ko niekada iki šiol nebuvo ir niekada nebus; mano gyvenimo laikas yra Jo meilės
man išraiška, kuri yra anapus laiko, tačiau tapo laiku ir istorija. Taigi, kas tikrai nori būti
tikintis, turi išmokti atpažinti šį Dievo apsireiškimą asmeninėje istorijoje.
Objektyvus ir subjektyvus aspektai
Įprastai tikėjimo akte yra du aspektai: objektyvus ir subjektyvus. Tikime
Dievo apreiškta tiesa, atpažįstama Dievo žodyje ir Bažnyčios pasiūlymais visai Dievo tautai.
Tai objektyvus lygmuo, galiojantis visiems, ir visi yra pašaukti tai patvirtinti savo gyvenimu.
Šiandien daugybė tikinčiųjų išgyvena krizę, ypač jaunuoliai dėl apreikštos tiesos
atskyrimo nuo savo egzistencijos kasdienybėje. Subjektyvus aspektas (arba asmeninis) čia
turi būti tik kaip tikėjimo tiesos patvirtinimas elgesiu, kaip konkretus paklusimas jai.
Taigi, asmuo yra pašauktas sako asmeninėje istorijoje apreiškimo tiesą paversti elgesio
norma.
Tačiau tai nėra pakankama brandžiam tikėjimui. Brandus tikėjimas yra laisvas ir
atsakingas, tai tikėjimas, kur žmogaus gyvenimas tampa taip pat vieta ir erdve, kurioje
objektyvusis dėmuo įgauna formą – subjektyvią ir naują. Tokiu būdu šis pamatinis
apreiškimas, kuris išsaugomas, tampa kriterijumi interpretuoti savo gyvenimą.
Pirminis apreiškimas išlieka gyvas, pulsuojantis, įgauna orginaliais reikšmes ir
charakteristikas, tampa suasmenintas ir žmogus jaučia jį kaip savo asmeninę, nebe
abstrakčią tiesą, bet savo gyvenimo prasmės šaltinį. Gyvenimo istorija įgauna orumą ir
naują vertę, tampa locus teologicus, nes tai – apreiškimo vieta, momentas, kada tiesa eina
į dialogą su manimi, užmezga absoliučiai originalų kontaktą su mano asmeniu,
tam tikru būdu apsireikšdama tik man. Šia prasme, žmogaus gyvenimas, kiekvienos
žmogiškos būtybės gyvenimas tampa Dievo apsireiškimu, kaip mažu, bet originaliu šio
apsireiškimu arba šios begalinės Dievo apsireiškimo istorijos fragmentu.
 Iš esmės tai ta pati perspektyva, kurioje pamaldus izraelitas buvo
kviečiamas žvelgti į savo būtį. Jis turėjo savo asmeinėje istorijoje atpažinti Dievo kelius,
kuris visais įmanomais būdais ėjo pasitikti žmogaus, kad parodytų savo meilę ir savo veidą,
kad būtų vis labiau pažįstamas kaip gailestingasis Dievas, ktioks nei kitų tautų dievai.
Izraelis Dievo bruožų ir Jo meilės ženklų ieškojo savo asmeninėje istorijoje, ne
kur kitur; ieškojo prisimindamas ir prisiminė tikėdamas. Iš čia kyla liturgija ir švenčių
įsteigimas: būtent tam, kad to nepamirštų kaip asmuo ir kaip tauta. Ir būtent tai bus
esminis ir nuolat kartojamas Mozės paraginimas: „Atsimink tą ilgą kelią, kuriuo tave vedė
Viešpats, tavo Dievas, per tuos keturiasdešimt metų dykumoje“ (Įst 8,2). Būtent savo
istorijos užmiršimas Izraelį priveda prie stabų garbinimo, prie aukso veršio.
Taip pat ir psichologiniu požiūriu kiekvienas gali matyti, kaip ši antroji perspektyva
yra daug įtikinamesnė – taip, kaip asmeninė patirtis yra įtikinamesnė už teoriją ar
abstrakciją.
Praeitis ir ateitis
Kas kreipiasi prašydamas dvasinio palydėjimo, pagalbos pašaukimo atpažinime,
paprastai dėmesį sutelkia į dabartį arba ateitį. Visas jo asmuo veržiasi į ateitį ir sprendimą,
kurį ketina priimti. Iš tikrųjų nėra įmanoma to padaryti kaip tikinčiajam, arba
suprasti Kūrėjo tikslo savo kūriniui, jei atidžiai neištiriama asmeninė istorija
ir Dievo ženklai joje.
Esminis principas pašaukimo palydėjime: asmeninė istorija yra dar svarbesnė
už žmogaus valią pasišvęsti Viešpačiui. Tai ne tik todėl, kad autentiški pasirinkimai
gali gimti labiau iš faktų nei iš troškimų ar intencijų, kad ir kokie girtini, nuoširdūs ir geri jie
būtų, bet todėl, kad Dievo planas niekada nėra kažkas improvizuoto ir
spontaniško, bet yra atvaizdas, apimantis visą egzistenciją, esantis nuo pat
pradžių, apimantis visą istoriją, paslėptas ir atpažįstamas savo širdyje, netgi matomas
be nuogų faktų.
Pirmine prasme, toks atidumas gyvenimo istorijai tampa pašaukimo paieškos
kriterijumi, pagalba pašaukimo kaip Dievo plano atpažinimui. Tačiau ne tik tai. Dar
svarbiau yra, kad jaunuolis būtų pamažu mokomas skaityti ir vėliau netgi
rašyti savo gyvenimo istoriją. Autentiškas palydėjimas Dvasios keliais yra
neišvengiamai palydėjimas pašaukime. Tai nereiškia, kad pastoracijos tikslas – vienkartinis
žmogaus gyvenimo pašaukimo atpažinimas. Tikslas yra įgalinti tikintyjį savo
gyvenime prisiimti atsakomybę, išskaitant savo gyvenimo istorijoje, kiekvienoje jos
akimirkoje, Dievo buvimo arba kvietimo ženklus, kad vėliau, su laisve ir atsakomybe kaip
natūralus atsakas būtų atsiliepimas į juos. Natūralus atsakas būtent todėl, kad šie ženklai
randami mano istorijoje! Autentiškas pašaukimas gimsta iš vilties. 1
Labai dažnai toks palydėjimas yra suredukuojamas iki pašaukimo pasirinkimo, tarsi
tai būtų pasirinkimas, labiau forsuotas nei natūralus, trykštantis iš gyvenimo istorijos. Taip
jis tampa vis mažiau tikėtinas.

1
Šv. Kryžiaus Jonas rašo: „Tikėjimas yra supratime, viltis – atmintyje, o meilė – valioje“. Viltis, kuri atsigręžusi į ateitį,
savo šaknis turi atmintyje; tai praeities įvykiai yra pagrindas, ant kurio statomas mūsų pasitikėjimas ateitimi. Tam, kad
turėtume solidžią viltį, būtina turėti gerą atmintį.
Antropologinis rachitizmas ir pašaukimų krizė
Kaip gyvenime būtina gebėti skaityti ir rašyti tam, kad galėtume priimti sprendimą,
taip ir tikinčiojo gyvenime: be šių gebėjimų neatpažinsime savo pašaukimo. Šia prasme,
antropologinis lygmuo yra tikėjimo lygmens pamatas. Dėl egzistencinio
analfabetizmo galima tikėtis ir tam tikro dvasinio analfabetizmo.

Šiandien esame ne tik tikėjimo krizėje, bet esame viduryje antropologinės

krizės, kuri žvelgia į žmogų kaip tokį, į jo gebėjimą suprasti savo orumą savo
konstitutyviame pozityvume (= gebėjimas skaityti), į jo gebėjimą atpažinti
originalų ir galutinį būdą jį realizuoti, be pataikavimo masėms (= gebėjimas
rašyti), prisiimant atsakomybę ir ją įgyvendinant per atitinkamus sprendimus. Kas to
nedaro, gali būti laikomas analfabetu.

Gebėjimas skaityti → gebėjimas rašyti → gebėjimas spręsti.

Šiandien gyvename uždaroje visuomenėje, kurioje daugiau nebekeliaujama, nes

žmogus užsidaręs, nebeapsisprendžia. Jis nebesirenka, nes turi iliuziją, kad nėra būtina
rinktis. Rinktis, iš esmės, reiškia kažkam teikti pirmenybę kažko kito sąskaita, taigi, kažko
atsisakyti. Taigi, nebėra būtina brėžti pasenusių ribų savo egzistenciniame kelyje, nes yra
įmanoma kažką pasirinkti visiškai neatsisakant kažko kito. Jei su tavim susituokiu, galėsiu
rytoj palikt dėl kitos, kuri mane trauks labiau, etc.

Neįmanoma, kad ši krizė nepaliestų ir nesudrebintų tikėjimo. Ši krizė

verčia tikintįjį abejoti esminiais tikėjimo klausimais (kuo, kur, kaip tikiu) bei galimybe
gyventi tikėjimu, kuris būtų laisvės ir atsakomybės, pilno žmogiškumo išraiška. Tai krizė,
kuri ne tik paliečia (ne)gebėjimą apsispręsti bendrai; tai krizė, visų pašaukimų krizė, nes
visų pirma tai – gyvenimo kaip pašaukimo idėjos krizė.

Turime iš naujo mokytis tikėti, pradėti nuo esminės tikinčiojo žmogaus katechezės.
Turime išmokti skaityti ir rašyti savo tikėjimą tam, kad gebėtume taip pat ir priimti
sprendimus kaip tikintys žmonės, išlikdami ištikimi Kristaus kryžiui.

KAIP ATPAŽINTI DIEVO VEIKIMĄ?

Išmokti skaityti. Pirmiausiai reikia išmokti skaityti savo gyvenimą, savo asmeninę
istoriją. Reikia suprasti prasmę, kuri krikščioniui yra susijusi su Dievo buvimu joje.

→ Skaityti tam, kad suprastume „jau esančią“ prasmę. Žmogus yra vienintelis,
galintis suprasti savo egzistencinį nuotykį: jį perskaityti kaip kažką, ko Dievas norėjo, labiau
norėdamas, kad jis būtų nei nebūtų; kaip kažką, ko Tėvas vis dar nori, saugodamas kaip
kažką be galo brangaus. Taigi, prasmė jau yra įrašyta mūsų egzistencijoje, nors ne
visada betarpiškai perskaitoma iš pirmo žvilgsnio, tačiau reali ir nekvestionuojama.
Dvasinis vadovavimas – tai vis daugiau dėmesio skirti jau esančiai prasmei, prieinamai
tikinčiajam, kurios šaknis – Tėvo meilė kiekvienam iš mūsų. Ši meilė pasireiškia buvime, ji
paverčia gyvenimą dovana ir mus savo mylimaisiais, mylimais nuo pradžių ir amžiams, dar
prieš mūsų vertumą ar nevertumą. Žmogiškas tarpininkavimas yra ribotas, tačiau jame yra
paslėptas šis dieviškas geranoriškumas; per jį šis geranoriškumas pasiekia kiekvieną kūrinį.
→ Tobulumas netobulume, visuma fragmente. Tikėjimo ir istorinio tikėjimo
pradžioje reikia išmokti atpažinti gėrį, kuris yra Kūrėjo planas kiekvienam Jo
kūriniui; iš esmės, atpažinti kiekvienoje būtyje tarsi Dievo sakramentą. Šis kažko didingo
atpažinimas sumažintu matmeniu, galbūt ir dėl tam tikrų ribotumų, nėra lengvas.
Instinktyviai esame linkę atpažinti dieviškumą ne visur, ne kiekvienoje situacijoje,
bet „aukštumose“, kaip sako Rašas, atskirtose ir neužterštose vietose; mums daug lengiau jį
atpažinti žmogiškajame tobulume, kaip tai rodo žmogiškoji logika arba tam tikras natūralus
religingumas, maksimaliame pozityvume, herojiškame kieno nors geste, kito šventume etc.
Tačiau išmokti skaityti gyvenimą kaip tikinčiajam, reikštų, iš tikrųjų atsiverti
įsikūnijimo dėsniui. Tai reikštų iš esmės atsisakyti savo pagoniškos pretenzijos, vargu ar
krikščioniškos, priimti, kad Dievas apsireiškia žmogaus gyvenimo, mūsų asmeninio buvimo
trapume. Būtent tai ir yra gerosios naujienos grožis: pats tobuliausias apsireiškia
netobulume, arba tiksliau, tokia didelė Dievo meilė mums mus paprastai pasiekia per
žmogaus tarpininkavimo skurdumą ir bukumą. Tad visuma gali glūdėti fragmente. Taip
kaip moteris savo įsčiose vieną dieną priėmė Amžinąjį Sūnų, ir žmogaus kūnas arba
netobula žmonija tapo bendravimo instrumentu tarp Kūrėjo ir kūrinio, teofanijos vieta.

→ Integruoti gėrį. Visa tai tikėti ir išmokti atpažinti skaitant asmeninę istoriją ir
asmeninėje istorijoje reikštų integruoti gėrį (priimti malonę), kas reikštų ne tik jį
identifikuoti pozityviose situacijose, kuriose per žmogaus tarpininkavimą prasišviečia
Dievo veikimas (pvz. faktas, kad turėjau gerą šeimą, išgyvenau pozityvius santykius su
tėvais), bet visų pirma turėti gebėjimą dėkingą laikyseną santykyje su Dievu ir
žmonėmis, kurie buvo to gerumo tarpininkai. Reikia įveikti pagundą gautą gėrį priimti
kaip savaime suprantamą, tarsi turint teisę į jį, arba tvirtinti, kad jį gavome tik šen bei ten,
galų gale įtikindami save, kad niekada neturėjome tikrumo, kad esame mylimi (Dievo ir
kitų). Dėkinga laikysena reiškia savo nevertumo pripažinimą ir sąmoningumą,
kad ši meilė yra nepelnyta, perteklinė, visada daug stipresnė ir didesnė nei
žmogus duoda ar kada nors galės duoti gyvenimui ir kitiems. Gebėti skaityti – tai
atrasti kiekviename žingsnyje šį meilės perteklių, suprasti ir atrasti, kad ne tik kad nesame
chaoso vaisiai, bet kad ši gera Valia, kuri teikė pirmenybę mums mūsų nebuvimo atžvilgiu,
visą laiką palaikė mūsų gyvybę kiekvieną akimirką. Tikintysis, geras savo paties istorijos
skaitytojas, atranda šią meilę savo istorijos pradžioje, kiekvienoje jos eilutėje, kaip jau
esančią prasmę, paties Dievo pasėtą, kasdienybės pėdsakuose. Ir nors kartais reikia skaityti
tarp eilučių, jis žino, kad ši meilė yra stipresnė už nemeilę, kad ir kiek pastarosios būtų jo
istorijoje. Būtina atpažinti gautą dovaną, gautą be jokio nuopelno, kad po to ji galėtų tapti
padovanota dovana. Nėra įmanoma dovanoti, prieš tai neturint dėkingos laikysenos ir prieš
tai neatpažįstant gėrio kaip konkretaus ir istoriškai gauto, kuris pripildo kiekvieną
gyvenimo dieną, trykštančio iš asmeninio gyvenimo.

→ Tikinčiojo atminties pratybos: asmeninė istorija kaip maldos „vieta“.

Tikinčiojo atminties pratybos – tai kiekvieno įvykio akivaizdoje kelti klausimą: „Kokią
prasmę turi šis įvykis santykyje su meile, kuri yra mano istorijos pradžioje? Jei ta meilė yra
mano egzistencijos pradžioje, tai nuspalvina visą mano egzistenciją, neatšaukiamai, tad kaip
ją atpažinti šiomis aplinkybėmis? Kaip gali meilės slėpinys apšviesti dabar šį įvykį, suteikti
jam tiesą? Taigi, nepakanka tiesiog prisiminti, bet būtina tai daryti maldos
kontekste. Tai Tėvas norėjo, kad būčiau ir to vis dar tebenori, mane sukūrė pagal savo
Sūnaus atvaizdą ir vis dar tebeformuoja pagal šį atvaizdą. Būtų gerai, kad tokia malda kiltų
spontaniškai. Tai tarsi subjekto istorija palaipsniui taptų maldos vieta, o malda –
vis panašesnė į Dievo paieškas savo istorijoje, kaip nuolatinis klausimas, kartais sunkus ir
neužtikrintas: „Kur buvai, Viešpatie, šiame įvykyje? Ką man sakai ir duodi?“ Kas
išmoksta skaityti savo asmeninę istoriją, iš tikrųjų išmoksta „skaityti Dievą“, jo
buvimą, amžiną meilę, kuri įžengė į laiką ir tapo žmogiška istorija. Nesunku įsivaizduoti,
kokią naudą teikia šis gebėjimas skaityti: suasmeninant tikėjimo aktą ir tikėjimo tiesas,
tikras ne tik objektyviai ir savyje, bet ir tam tikru būdu patikrintas mano asmeninėje
istorijoje, ši istorija tampa išganymo istorija. Tos pačios tikėjimo tiesos įgauna
pridėtinę vertę – Dievo pasirinktą vietą (mano asmuo), kad pasakytų kažką apie save nauju
būdu, kaip „įvykį“ Šventajame Rašte, kuriame Žodis išsipildo. Visame šitame niekas negali
reikalauti automatiško perceptyvaus-intuityvaus aiškumo arba bet kokio betarpiškumo, vos
uždavęs klausimą. Šios pratybos yra dalis asketinio plano, reikalaujančios kantrybės ir
ištvermės, nuolankumo ir gebėjimo laukti, nuolankios ir paprastos maldos. Tačiau šis
laukimas yra apšviestas tikrumo, kad einame teisingu keliu, keliu, kurį Dievas parodė,
Sūnui įsikūnijant. Todėl ši malda yra... pasmerkta būti išklausyta.

→ Gebėjimo skaityti ženklai ir komponentai:

 Visų pirma, tkėjimo jausmas, kuris jungiasi su istorija, būtent kaip Izraelio
tikėjimas, iš esmės susidedantis iš atminimo to, ką nuveikė Dievas. Tai gebėjimas
apjungti gyvenimo įvykius.
 Istorinis (ir biblinis) tikėjimas, kuris tampa vis asmeniškesniu tikėjimu,
gebančiu piešti ypatingojo Dievo veidą, paženklintą savo istorijos įvykių, ir tik šiame
taške gebančiu pagrįsti savo viltį ir ją paliudyti įtikinamai bei autoritetingai.
 Tam tikras susitaikinimas su praeitimi arba savo istorija, save priimant iš
esmės; tačiau susitaikinimas taip pat ir su ateitimi, apspręsta įsitikinimo, kad rytoj ir
visada Dievas ir toliau išliks tėvu ir motina, ištikimu ir mylinčiu buvimu, koks buvo
vakar ir šiandien.
 Vis augantis stebėjimosi jausmas žvelgiant į gautą gėrį, kuris visad didesnis,
nei būčiau nusipelnęs, kuris dabar mane įgalina stebėtis nuolatiniu Dievo meilės ir
Jo Žodžio naujumu.
 Gilus dėkingumas šiai Gerai Valiai, kuri manęs norėjo labiau nei mano nebūties
ir kuri pripildys gyvenimą to, kuris Juo pasitiki. Dėkingumas ir žmogiškiesiems
tarpininkams, kurie, galbūt nesąmoningai ir tikrai su savo ribotumais, perdavė šį
gerumą.
 Dėmesingumas detalėms, gautos meilės gestui, kad ir mažiausiam, nes kai
pradedame nuo prielaidos, kad niekas mums nėra skolingas, kiekvienas gėrio
fragmentas nustebina, ir iš tiesų žmogus jį vis labiau geba atpažinti, taip pat ir iš
pažiūros menkiausią.
 Besistebintis ir dėkingas suvokimas taip pat ir mažų ženklų žmogų skatina būti
paliestam, sujaudintam gyvenimo dovanos ir leidžia pajusti, kad tikrasis
slėpinys yra ne mirtis, bet gyvenimas.
 Dievo, Jo veido bruožų, Jo švelnumo ženklų, Jo meilės slėpinio, einančio per veidus,
vardus, faktus, asmeninės istorijos patirtis, pajutimas.
→ Infantilaus tikinčiojo analfabetizmo arba negebėjimo skaityti ženklai:

 Atsainus požiūris į savo istoriją arba neatidus požiūris į ją, tarsi ji nebūtų verta
paimti į rankas arba atidžiai ir dėmesingai apsvarstyti, kruopščiai išnagrinėti savo
slėpiningume, perskaityti vėl iš naujo dėl mažiau aiškių jos vietų, kad nebūtų
pasiektas susitaikymas su savo patirtimi, t.y., tam tikrų jos dalių (asmenų,
faktų, momentų...) nepriėmimas arba bent dalinis pašalinimas.
 Nedėkinga arba mažai dėkinga atmintis, būdinga tiems, kurie viską laiko
savaime suprantamu dalyku ir labiau linkę, kaip vaikai, verkšlenti arba reikalauti,
užuot nuoširdžiai padėkojus.
 Labai aukštas gėrio suvokimo slenkstis, kai asmuo prisimena arba vertina tik
tam tikro dydžio/intensyvumo teigiamus ženklus arba savo gyvenimą vertina grubiai
ir apytikriai, net ignoruoja ir nuvertina meilės gestus ir ženklus.
 Nesant jokio pašaukimo, kylančio iš žmogaus patirties, rizikuoja niekada neįeiti į
tipišką pašaukimo logiką, pagal kurią gautas gėris natūraliai tampa dovanojamu
gėriu.
 O svarbiausia – negebėjimas priimti Dievo meilės, paslėptos savo istorijos įvykiuose,
t.y. pagoniškas skilimas tarp tikėjimo ir istorijos.

Išmokti rašyti. Jei skaityti – tai suvokti egzistenciniame fakte jau esančią prasmę, tai
rašyti reiškia asmeniškai sukurti prasmę ir kažkokiu būdu priskirti ją pačiai
tikrovei, ypač savo egzistencijos tikrovei. Tai kokybiškai aukštesnis veiksmas už paprastą
skaitymą, kadangi reiškia didesnį asmens įsitraukimą, nepaisant to, kad jis yra gana sunkus.
Tai būtų tarsi perėjimas nuo infantilaus tikėjimo prie jaunatviško ir kūrybingo tikėjimo.

→ Rašyti siekiant suteikti naują prasmę. Labai svarbu patikslinti, kad ši savo
egzistencijai priskiriama prasmė galiausiai turėtų kilti iš objektyvios prasmės, jau
esamos, kurią subjektas dabar kūrybiškai plėtoja, originaliai pritaikydamas ją
dabartinei situacijai ir kiekvienu atveju sukurdamas naują sintezę. Taigi jis pradeda nuo jau
esamos prasmės, kad savo istorijai priskirtų naują prasmę. Gebėjimas „rašyti“ čia
suvokiamas simboliškai, t.y. kaip gebėjimas suteikti mąstymui galutinę formą, dėl kurios
suformuluojama asmeninė prasmė, kuri priskiriama savo patirčiai, praeičiai ir dabarčiai.

→ Nuolankus rašymo menas ir triūsas. Rašymas metodo bei psichinės (ir ne tik
psichinės) veiklos požiūriu yra kur kas labiau įtraukiantis ir sudėtingesnis nei skaitymas.
Tačiau būtent todėl rašymas leidžia suvokti gilesnę prasmę, pranokstančią tai, ką galima
pamatyti ar „perskaityti“ iš karto; rašymas leidžia prisiliesti prie paslėptos prasmės.
Ypač tuomet, kad įvykis yra dviprasmis, atrodo beprasmis, negrįžtamai negatyvus. Būtina
išjudinti proto ir jausmų veiklą, kuri leidžia peržengti tai, kas iš karto akivaizu.
Tam tikromis gyvenimo akimirkomis tik rašymas, simbolinis ir tuo labiau realus, leidžia už
prieštaringos tikrovės atrasti tą paslėptą ranką, kuri viską valdo ir globoja, žeidžia ir gydo,
ranką, kurioje įrašytas mano vardas. Iš tiesų, rašymas suteikia tvirtumo ir
nuoseklumo tikėjimo atminties pratyboms, išryškina tam tikras konstantas, leidžia
padaryti tikslias išvadas ir pamatyti tuos gyvenimo segmentus, kurie dar turi būti iš naujo
permąstyti, kad įgautų velykinę prasmę. Rašymas taip pat leidžia geriau įžvelgti tam tikras
sąsajas, leidžia sugrįžti prie kažkada kilusių nuojautų ir nušvitimų, nerizikuojant jų
pamiršti, ir net jei tam tikrų idėjų užrašymas popieriuje iš tiesų suteikia jausmą, kad darbas
baigtas, jis taip pat leidžia vėl ir vėl prie jų sugrįžti, kad pataisytume ir patikslintume,
pagilintume ir atidžiau išnagrinėtume, leistume paslaptingam ir apvaizdos numatytam
sumanymui išryškėti vis aiškiau ir įtikinamiau. Žinoma, šią varginančią užduotį gali atlikti
tik tas, kuris nuolankus ir kantrus, tai yra tas, kuris žino, kad dar pilnai nesuprato savo
gyvenimo (ir mirties) prasmės, nes yra įsisąmoninęs, kad stovi prieš slėpinį ir neskubina
savo supratimo, tačiau viliasi keliaująs teisingu keliu.

→ Rašyti tam, kad visa būtų suvienyta Kristuje. Tačiau būtent šis rašymo triūsas
yra reikalingas augimui tikėjime. Būtent Paulius konkrečiai ir tiksliai nurodo kriterijų to, ką
jis pats vadina visko suvienijimu Kristuje, Jo kraujyje, išlietame ant Kryžiaus; tai mes
šiandien vadiname integracija. Šie du terminai nurodo procesą, kuris žmogui leidžia
suteikti velykinę prasmę tam, kad galėjo būti išgyventa su kitu vidiniu
nusiteikimu. Kitaip tariant, svarbu yra ne tik atrasti jau esančią prasmę, bet suteikti
naują prasmę. Taigi, yra įmanoma tokiu būdu suteikti naują prasmę netgi praeičiai, tam, ką
netinkamu būdu išgyvenome, tam, ką atmetėme, neigėme, išliejome ant kitų arba tik
atkentėjome. Tikėjimo plotmėje praeities nėra; viską galima įprasminti Jėzaus Kryžiaus
slėpinio šviesoje, kuri yra istorijos ir kiekvieno istorijos šerdis, šviesos ir tiesos šaltinis.

→ Integruoti blogį. Žmogus yra laisvas ir kaip toks gali suteikti naują prasmę tam, kas
atrodė negatyvu ar beprasmiška. Būtent tikėjimas jam tai leidžia padaryti aukščiausiu
laipsniu, o šis veiksmas reiškia perėjimą prie brandaus tikėjimo. Tiesą sakant, kol žmogus
to nepadaro, jo tikėjimas lieka vaikiškas. Be to, toks tikėjimas neteikia daug vilties.
Taigi, jei mokydamiesi skaityti atpažįstame gėrį, esantį kiekvieno gyvenime, tai
mokydamiesi rašyti, atpažįstame blogį, padarytą ar patirtą blogį, pradedant asmenine
nuodėme ir baigiant patirta prievarta. Svarbiausia – suteikti jam prasmę, atperkančią
prasmę, kaip tai padarė Jėzus, beprasmiškaiusiam pasaulio istorijos įvykiui suteikdamas
prasmę.

→ Velykinės atminties pratybos: suteikti patirčiai velykinę prasmę. Šių pratybų

metu tikinčiajam bus siūloma įprasminti tuos gyvenimo epizodus, kurie atrodo
absurdiški, neteisingi ar blogi ir nebuvo anksčiau išgyventi su Jėzaus
laikysena. Šių pratybų pirminis objektas – sąlyčio su blogiu įvykiai, su tam tikru patirtu ir
išgyventu negatyvumu, galbūt dar neintegruotu ir neišspręstu, pavyzdžiui, psichologiniu ar
moraliniu smurtu, šmeižtu, sunkia liga, netektimi..., taip pat su savo asmeniniu blogiu,
neištikimybe, kurią galbūt vis dar išgyvenu su slegiančiu kaltės jausmu, o ne kaip
gailestingumo patirtį. Negalime turėti jokios pretenzijos iš karto pakeisti savo požiūrį į šiuos
savo istorijos fragmentus; tačiau turime turėti intenciją pradėti įžvelgti slėpinį už žmogaus
žaizdų ar jose paslėptą prasmę. Ši prasmė palaipsniui perkeičia tų žaizdų prasmę,
paversama jas iš skausmingų ir kraujuojančių velykinėmis ir atperkančiomis stigmomis.

Norint atlikti konkrečiai šią Velykų atminimo užduotį, gali pasitarnauti kai kurios
biblinės kategorijos kaip raktas į savo istorijos skaitymą ir rašymą. Tam yra būtinas
įsitikinimas, kad mūsų egzistencija iš esmės yra modeliuojama pagal Izraelio
istorijos įvykius, kartojant pagrindinius, svarbiausius ir reikšmingiausius
momentus (pvz., sukūrimas, pagunda, nuopolis, išbandymas, sūnaus paaukojimas,
vergija, Raudonoji jūra, dykuma, sandora, Dekalogas...), kurie tampa tarsi mūsų pačių
istorijos interpretacinėmis kategorijomis, tarsi šie įvykiai būtų... tos knygos, kuri yra
kiekvieno tikinčiojo gyvenimas, skyrių pavadinimai arba tarsi išrinktosios tautos istorija
būtų kiekvieno tikinčiojo egzistencijos istorija. [Iš tiesų, ugdantis skaitymo ir rašymo
kriterijus, būtų labai svarbus atminties ugdymas – jausminės, intelektualinės ir tikėjimo
atminties].

Bandant atpažinti prasmę, labai svarbu ne tiek rūpintis atpažinti įvykių priežastį ar
atrasti vietą, kur Viešpats pasislėpęs tose situacijose, kiek siekti suprasti, kaip tą konkrečią
kančios akimirką prisiminti Sūnaus-Tarno-Avinėlio auką, kaip šiandien gyventi taip,
kad šis įvykis įgautų prasmę ir taptų mano išganymo istorijos dalimi. Tokio tipo
klausimas yra būdingas brandžiam tikinčiajam, kuris peržengia kartais šiek tiek įpykusį ar
net maištingą primygtinį reikalavimą atsakyti į klausimą kodėl. Taigi, šiuo momentu
eucharistinis šventimas arba realus dalyvavimas jame tampa esminis. Šis
eucharistinis šventimas išgyvenamas kaip absoliuti privilegija, apšviečianti šį skaitymą-
rašymą, kaip kasdienis kvietimas atkartoti Jėzaus aukos gestą, gyventi darant viską Jo
atminimui. Šis visko darymas Jo atminimui yra velykinė atmintis. Tokiu būdu vis labiau
ryškėja istorijos integravimo aplink Viešpaties Paschą planas, o apsisprendimas paaukoti
savo gyvenimą meilės Dievui, žinant, kad nedarome nieko herojiško, taps natūralesnis ir
nuoseklesnis.

→ Keletas pavyzdžių. Yra tiek daug būdų integruoti blogį, padarytą ar patirtą. Štai
keletas pavyzdžių.

Paulius. Tai žmogus, kuris savo nuodėmėje mato ne tik asmeninio silpnumo
ženklą, kuris jį žemina ir žeidžia ir kurį norėtų ištrinti iš atminties, bet ir galimybę
patirti švelnumą Dievo, kuris pilnas gailestingumo. Jis bando iš pradžių savo
jėgomis sunaikinti blogį, bet paskui yra priverstas patirti savo bejėgiškumą ir prašyti Dievo
įsikišimo, tačiau sulaukia griežto atsakymo: „Gana tau mano malonės“ (2 Kor 12,9). Iš tiesų,
Paulius gauna daug daugiau nei paprašė: čia jis patiria tikrą ir gilų atsivertimą, prasidėjusį
kelyje į Damaską: buvęs narcizas ima atrasti savo silpnumą kaip malonės
apsireiškimo vietą, ima tuo netgi girtis: „būdamas silpnas, esu galingas“ (2 Kor 12,10).
Tai – pilnas blogio integravimas, tai Pauliaus Magnificat.

Šv. Bakhita. Būdama maža mergaitė, buvo pagrobta ir kelis kartus parduota
prekeiviams žmonėmis. Dėl fizinio, moralinio ir psichologinio smurto, kurį lengva
įsivaizduoti, patyrė traumų, kurios paveikė jos psichiką. Bakhita dėl šoko pagrobimo metu
pamiršo net savo pačios vardą, todėl pirmieji jos pagrobėjai ir davė jai šį vardą – Bakhita
(kas reikštų Laimingoji). Galiausiai ji parduodama Sudane italų konsului, kuris ją išsiveža į
Italiją. Ten ji priima krikščionišką tikėjimą ir pasišvenčia Dievui. „Jei sutikčiau tuos vergus,
kurie mane pagrobė, ir tuos, kurie mane kankino, atsiklaupčiau ir išbučiuočiau jiems
rankas, nes jei taip nebūtų atsitikę, dabar nebūčiau krikščionė ir nebūčiau pažinusi Dievo.“
Atkreipkime dėmesį: Bakhita ne tik paprasčiausiai atleidžia tiems, kurie jai
padarė blogį. Jai pavyksta pilnai integruoti patirtą blogį, ji jam suteikia naują
prasmę, jį transformuoja ir išgyvena kaip palaiminimą. Žinoma, su malonės
pagalba, kuri ją padaro laisvą suteikti absoliučiai pozityvią reikšmę baisiai negatyviam
įvykiui.

Kardinolas Bernardin. Tai Šiaurės Amerikos vyskupų konferencijos prezidentas,

kuris savo paskutiniaisiais gyvenimo metais kaltinamas seksualiniu išnaudojimu, kai dirbo
kunigų seminarijos ugdytoju. „Niekada nesijaučiau toks vienišas... Per visus savo
šešiasdešimt penkerius metus, tai iš tikrųjų pirmas kartais, kai supratau Jėzaus agoniją,
kurią jis jautė tą naktį sode“. 2 Ir tai – būdas suteikti naują prasmę absurdiškam įvykiui,
paverčiant jį unikalia patirtimi, susitapatinimo su Viešpačiu akimirka. Šmeižtą, turintį
destruktyvų poveikį, kardinolas vis labiau išgyvena kaip galimybę būti ne tik ganytoju,
vedančiu kaimenę, bet ir nekaltuoju Avinėliu. Ir tai, kaip jis pats sako, buvo patirtis, kurios
jam trūko, kuri jam buvo būtina. Vėliau buvo visiškai išteisintas, tačiau jo vienintelis
rūpestis buvo ne tai. Jo vienintelis rūpestis buvo ieškoti paklydusios avies: „Giliai jaučiau,
kad visa tai nebus baigta, kol nevykdysiu savo, kaip ganytojo, pašaukimo eiti ir jį surasti...
Melagingo kaltinimo patirtis nebūtų buvusi pilna, jei nebūčiau susitikęs su Stevenu ir su juo
susitaikęs.“3 Iš tikrųjų, jis imasi iniciatyvos ir ne tik atleidžia, bet ir Viešpaties
vardu eina Steven parodyti gailestingojo Dievo švelnumo, kurį Dievas jam
jaučia. Tai didžiausias džiaugsmas kunigo gyvenime, tačiau jis ateina per laisvę ir gebėjimą
integruoti kančias, kurios atrodytų neįveikiamos, bet galiausiai pasirodo esančios
palaiminimas!

→ Gebėjimo „rašyti“ ženklai.

Dvasiniame lygmenyje:

 Vis gilesnė asmeninės istorijos integracija, neapsiribojanti vien tik jos

priėmimu (ir juo labiau pasyvią rezignaciją), tačiau kaip nuolat besitęsiantis
procesas, kovojimas už Dievo buvimą, kurį vis iš naujo reikia atrasi savo praeities
vingiuose.
 Tikėjimo interpretavimas kaip vis labiau susijusio su istorija ir asmenine
istorija. Tai gebėjimas suteikti prasmę, net jei kartais įvykis atrodytų visiškai
negatyvus.
 Labai geras Biblijos įvykių pažinimas, tam tikru būdu pergyventas savo
asmeninėj istorijoj, taigi suasmenintas, net originaliu būdu, ir kasdien
atrandamas kaip savo tapatumo pagrindas.

Psichologiniame lygmenyje:

 Galutinis tikrumas dėl savo pozityvumo, kuris remiasi ne tik gauto gėrio ir
meilės tikrumu, bet ir sugebėjimu iš tiesų būti savo egzistencijos subjektu, originaliu
jos aiškintoju, gebančiu suteikti prasmę netgi tam, ką kiti vadina „likimu“, o galbūt
žiauriu ir priešišku likimu.
 Vis teisingesnė ir garbingesnė laisvės interpretacija, nes taip skaitydamas ir
rašydamas žmogus yra laisvas net pakeisti tam tikrų įvykių prasmę.
 Didžiulė vidinė ramybė, kurią lemia savo patirties vientisumo ir nuoseklumo
suvokimas, kai žmogus pradeda kūrybiškai įžvelgti pašaukimo perspektyvą.
 Tam tikra vertinimo branda, kai suvokiama supančių įvykių prasmė, nors ir
netiesiogiai susijusi su mano asmeniu, laiko ženklai pagal dieviškosios Apvaizdos
logiką.

→ Paaugliško analfabetizmo ženklai arba negebėjimas rašyti.

2
J. Bernardin, Il dono della pace, 51.
3
Ten pat.
  Atsisakymas įdėti triūso arba baimė pavargti nuo sistemingų ir išsamių
apmąstymų.
 Paviršutiniškas skaitymas-rašymas, kuris remiasi klišėmis ir skambiomis frazėmis
niekada neįsigila į tikrovės visumą.
 Negebėjimas išsivaduoti iš nuoskaudų, subtilaus ar užslėpto keršto
troškimo, reaktyvios agresijos ar įvairių kitų virusų, kurie užteršia atmintį
(įžeista, pikta, verkšlenanti, dispensuojanti nuo atsakomybės, trumpa, selektyvi,
nedėkinga, beviltiška, užblokuota, kerštinga atmintis).
 Iš esmės paaugliškas tikėjimo ir gyvenimo aiškinimas, pasyvus ir
pasikartojantis, kartais net kerštingas ir pretenzingas.
 Nesugebėjimas suvokti ribotumo ir blogio funkcijos, taip pat galimybės tai
paversti gėriu.
 Polinkis kartoti gyvenimą, kentėti dėl praeities pasekmių (galbūt kaltinant pačią
praeitį arba... dažniausiai motiną), pasirinkti regresyvų gyvenimo būdą, laikantis
daugiau ar mažiau fatalistinio požiūrio ("nieko nepadarysi"), o ne suaugusio, laisvo ir
atsakingo požiūrio.

IŠMOKTI PRIIMTI SPRENDIMUS

Galutinis tikslas – padėti jaunam žmogui, einančiam Dvasios keliais,
pasaulyje būti prisikėlimo ir vilties liudytoju, taip įgyvendinant savo pašaukimą
pasaulyje ir Bažnyčioje. Būtent dėl šios priežasties dvasinį vadovavimą aiškinome kaip
mokymąsi „skaityti“ ir „rašyti“ gyvenimą, nes tai sudaro pašaukimo esmę. Kaip žmogus,
neišmokęs iššifruoti ir interpretuoti jį supančio gyvenimo, atrasti savo pašaukimą? Būtent
šis skaitymas ir rašymas leis vis labiau išryškėti pašaukimui, kiekvienas pasijus pašauktas
tikrai unikaliu ir nepakartojamu būdu būti tikinčiuoju. Tačiau kokie žingsniai ir nuostatos
reikalingos, kad jaunas tikintysis galėtų pereiti nuo skaitymo ir rašymo prie veiksmų, prie
nuoseklaus sprendimo?

Homo responsabilis

Autentiškas savo istorijos „skaitytojas-rašytojas“ yra tas, kuris jaučiasi vis labiau
atsakingas už savo istoriją Dievo, kitų ir savęs paties akivaizdoje. Atsakingas yra visų
pirma asmuo, kuris geba klausytis (respons-abilità): tai santykio asmuo, gebantis suvokti
kiekvieno gyvenimo įvykio jam užduodamą klausimą. Tai ne pasyvus savo gyvenimo
žiūrovas ir vartotojas, bet tas, kuris jaučiasi kviečiamas savo paties sąžinės, jaučiasi
kviečiamas kito ‚Tu‘, dieviškojo asmens, nukryžiuoto ir prisikėlusio. Atsakomybės jausme
auga tas, kuris sugeba atsakyti į tuos gyvenimo įvykių iškeliamus klausimus kaip suaugęs
žmogus, kuris nedeleguoja atsakymo, kurį gali duoti tik jis pats. Jis laisvai pasirenka
laikyseną net tokiose situacijose, kurios iš pažiūros nepalieka jam judėjimo laisvės (pvz.
netektis, liga, įvairūs nelaimingi atsitikimai). Pilnai atsakomybę išgyvena tas, kuris savo
atsaku paklūsta tam ryšiui, kuris jį sieja su gyvenimu, su kitais, su Dievu, tam ryšiui, kuris jo
istoriją ir gyvenimą paverčia gauta dovana, nuspręsdamas ją paversti padovanota dovana.

Taigi, atsakomybė yra:

1) Gebėjimas „skaityti“ (klausytis) gyvenimo ir kitų bei Kito akivaizdoje;

 2) gebėjimas „rašyti“, tiksliau duoti visiškai asmenišką ir galutinį atsakymą į gyvenimo
pakvietimus;
3) drąsa rinktis spręsti problemas, susijusias su savimi gyvenimu ir kitais (prieš Kitą),
priimant nuoseklius sprendimus.

Jei tai yra atsakomybė, tai greičiausiai šiandieninė pašaukimų krizė – tai
gebėjimo prisiimti atsakomybę krizė. Pašaukimas savyje iš esmės yra atsakomybės
įvykis. Pašaukimų krizė rodo pernelyg uždarą savyje krikščionybę, kuri
rūpinasi tik savimi, vartotojišką krikščionybę. Arba, kalbant skaitymo ir rašymo
terminais, tai žmonės, kurie prastai skaito savo gyvenimo istoriją, negebantys būti
sujaudinti gautos meilės, todėl nelabai gebantys ir rūpintis gyvenimu bei kitais. Tai dovana
ir sąmoningumas, kad gavau dovaną, kas kuria atsakomybės jausmą. Niekas kitas taip
nesukuria atsakomybės jausmo kaip sąmoningumas, kad esu mylimas; štai kodėl daugelis
neigia gavę meilę arba priima ją kaip savaime suprantamą, neturėdami laisvės ja pasigėrėti
arba pabrėžia artimų žmonių ribotumą... , nes nesąmoningai jaučia ryšį tarp gautos meilės
ir atsakomybės. Nors ši perspektyva gali ir kai kuriuos atbaidyti, galų gale atsakomybės
ugdymas pritrauks vis daugiau „teisingų“ žmonių, o ne „pusiau teisingų“ (nuo
pseudomistikų iki tinginių, nuo egocentriškų iki nepatogių, nuo depresyvių iki nostalgiškų),
kaip kartais nutinka šiandien, kai pašaukimų pastoracija yra silpna. Šiuo požiūriu šie
„pusiau teisingi“ pritraukia kitus, kurie nėra pašaukti ir niekada neturėtų būti priimami į
tam tikrą pašaukimo kelią.

Pašaukimo sąžinė

Bendrai tariant, autentiškas dvasinis palydėjimas pašaukime turi jaunam

tikinčiajam kelti rimtų iššūkių. Tik tas, kuris išmoko skaityti ir rašyti savo istoriją kaip
išganymo istoriją, geba suprasti šią Nicolas Berdiaev gilią ir aktualią mintį. Rusų autorius
žmogišką istoriją svarsto kaip egzistencinių istorijų ir įvykių seką, įterptą tarp dviejų
klausimų, kuriuos Dievas užduoda žmogui. Pradžioje Dievas klausimą nukreipia į Kainą,
brolžudį, tą, kuris laikomas blogio įsikūnijimu, klausdamas apie Abelį, nekaltą auką, kaip
sako Šventasis Raštas. Kainas atsako, kad nieko nežino apie brolį, sakydamas, kad nėra jo
„sargas“ (plg. Pr 4,9) ir šiuo momentu tardamas tuos žodžius nužudo Abelį, daug labiau nei
tuomet, kai suduoda jam smūgį. Tas, kuris neigia atsakomybę už brolį, jį nužudo.
Žmonijos istorijos pabaigoje tas pats klausimas, užduotas Kainui, netikėtai užduodamas ir
Abeliui ir tai mus gerokai nustebina, nors Berdiaev mąstyme tai turi racijos. Jis mano, kad
moralinė žmogaus sąžinė prasideda nuo klausimo-priekaišto, adresuoto Kainui (mūsų
blogoji, šešėlinė pusė), tačiau ji pilnai subręsta tuomet, kai ta pati sąžinė leidžiasi būti ištirta
tos pačios provokacijos, skirtos Abeliui (mūsų geroji pusė): „Abeli, ką padarei su savo broliu
Kainu?“

Man atrodo, kad ne tik moralinė sąžinė, bet ir pašaukimo sąžinė prasideda būtent
šiame taške, kai tikintysis leidžiasi būti provokuojamas ir suvokia, kad nebegali mąstyti
apie savo gyvenimą kaip apie savo, bet kai leidžiasi Dievo prašomas
pasirūpinti pasaulio blogiu. Ir manau kad abi sąžinės, moralinė ir pašaukimo yra du
velykinės sąžinės komponentai. Tai sąžinė to, kuris malonės dėka per Kristaus kryžių leidosi
būti išlaisvinamas iš savo egoizmo (taip pat dvasinio egoizmo). Tokiai sąžinei rūpi prisiimti
pasaulio blogio naštą todėl, kad pats gavo išganymą (ne dėl arogantiško ir pasipūtusio
herojizmo). Taigi, jis į blogį reaguoja priešingu būdu – gėriu: nauju, protingu, teisingu,
taikiu, romiu būdu, kiekvieną agresijos gestą paversdamas akstinu jį transformuoti į gėrį. 4
Šiame transformacijos kelyje yra kiekvieno krikščioniško pašaukimo slėpinys.
Krikščioniškas pašaukimas yra esmingai susijęs su šia sąžine, kuri yra pažinties su Kristaus
kryžiumi vaisius. Ką reikštų pasišvęsti Dievui arba dar radikaliau tariant, ką reikštų
šiandien būti krikščionimi jei ne rūpintis pasaulio blogiu ir skausmu?
Šiandieninis pasaulis leis tarti žodį tik tam, kuris jame gyvena ir yra su juo
solidarus, kuris jaučiasi už jį atsakingas ir apkabina jį, kuris rūpinasi pasaulio
problemomis, vieta, kurioje gyvena, taip leisdamas Dievo Sūnui įsikūnyti, kad
suteiktų išganymą. Tik tas yra tikintis, kuris perduoda viltį, tiksliau tariant, traukia ar
pritraukia Dievo ateitį į pasaulio dabartį.

Pašaukimo apsisprendimo kriterijus

Raniero Cantalamessa rašo: Po (mūsų pirmųjų tėvų) nuodėmės tikra

žmogaus didybė matuojama tuo, kad jis prisiima mažiausią įmanomą kaltę ir
didžiausią įmanomą nuodėmės bausmę, t.y. nedarydamas blogio ir vis dėlto
sutikdamas prisiimti jo padarinius. Tokia kančia priartina žmogų prie Dievo. Juk tik
Dievas, jei kenčia, kenčia kaip nekaltasis. 5 Kai tokia nuostata tampa sprendimų priėmimo
kriterijumi, turime tikintįjį, visiškai įsitraukusį į pasaulį, kuris iš tikrųjų mokosi atpažinti
Dievo veikimą istorijoje, taip pat ir savojoje bei brandžiai ir visapusiškai atsiliepti į
pašaukimą. Ir kaip Dievas tebeveikia istorijoje, kaip Amžinasis tebegali veikti erdvėlaikyje,
jei ne žadindamas tikinčiųjų širdyse tą patį Sūnaus paklusnumą, tą pačią Tarno laisvę
paaukoti savo kūną už žmonijos išganymą, tą pačią vidinę jėgą ir drąsą nekalto Avinėlio,
kuris į blogį neatsako blogiu?

Kasdienės pratybos: paklusnus ir viltingas dvasių skyrimas

Šie kriterijai taikytini ne tik reikšmingiems, dideliems pasirinkimams, bet,

idealiausiu atveju, kiekvienai gyvenimo akimirkai. Rinktis krikščionišką
gyvenimą tampa įmanoma tik tada, kai visas gyvenimas teka nuosekliai ta
pačia kryptimi. Kai visas tikinčiojo organizmas yra į tai orientuotas, kūnas-protas-jėgos-
jautrumas-sąmonė-impulsai..., susidaro pažinimo ar gilaus suvokimo situacija, leidžianti
protui vis giliau įsiskverbti į žmonijos istorijoje veikiantį išganymo slėpinį, suvokti savo
vietą šioje istorijoje, kuri pildosi šiandienos pasaulyje ir suteikianti jėgų valiai pasirinkti
visapusiškai atlikti šį vaidmenį. Tikinčiojo kasdienės pratybos – tai kiekviename įvykyje
ieškoti Dievo paslėptų buvimo ženklų, kiekviename žmoguje ir santykyje
klausyti ir atrasti Amžinojo žodį, kiekvieną egzistencijos akimirką būnant
Dievo akivaizdoje, nesiliaujant ieškoti Jo veido. Galbūt tokia laikysena yra vilties
viršūnė. Vilties teikia tai, kad ir toliau skelbsime krikščionybę, skirtą suaugusiems
žmonėms, kurie prisiima atsakomybę už gyvenimą, krikščionybę, kuri nė vieno neišlepina,
bet veikiau skatina žmones pripažinti, kiek daug jis gavo iš gyvenimo, ir prisiimti vieniems
kitų naštą.

4
Ermes Ronchi komentuoja įsivaizduodamas istorijos pabaigą: Abelis prisikels ne kerštui, bet kad rūpintųsi Kainu. Žemė
bus nauja tada, kai aukos imsis rūpintis žudikais. Tol, kol perkeis jų širdis. Viskas aplink mus ir mumyse sako: „Bėk nuo
Kaino!“. Tada ateina Jėzus: „Mylėkite savo priešus. Artinkitės prie jų“. Ir baimę perkeičia į meilingą rūpestį. Kai Abelis
išdrįs tapti savo žudiko artimu, Dievo karalystė bus tikrai arti kiekvienos žmogaus širdies. (plg. E. Ronchi, L‘amore?
Gioca gratis e d‘anticipo).
5
Plg. R. Cantalamessa, Il mistero del Natale.
Krikščioniškas pasirinkimas:

 Tikėjimo požiūriu, gebėjimas apsispręsti kyla iš pasitikėjimo, asmens

pasitikėjimo savimi ir kitais, šiandiena ir rytojumi; pasitikėjimo, kuris yra
teologinės vilties dorybės, kaip pasitikėjimo Dievu dorybės, aspektai ar
pasekmės.
 Teologinė viltis yra pasitikėjimas, stipresnis už bet kokį apskaičiavimą, tačiau
nuolankus ir pasitikintis pažadu Kito, kuris atėjo ir nuolat ateina mūsų aplankyti. Iš
šio pasitikėjimo išplaukia dar du labai svarbūs padariniai: 1) pamatinis
optimizmas, kuris tada yra tipiškas tikinčiojo optimizmas, susijęs su Dievo
tikrumu, kad Dievas įsikiš; ir 2) gebėjimas – laisvė apsispręsti nelaukiant, kol
viskas bus aišku, akivaizdu, patikima, nuspėjama, garantuota, bet taip pat
priimant tam tikrą dviprasmiškumą ir neaiškumą.
 Krikščioniškas sprendimas, be abejo, yra tikslus, bet niekada neaiškus
dėl visų detalių, kad būtų apsaugotas nuo netikėtumo. Juo labiau profesinis, kuris
ne tik suprantamas palaipsniui, bet ir kiekviename žingsnyje atskleidžia naujus
poreikius ir todėl reikalauja pasirengimo priimti naują sprendimą, visada su naujais
motyvais ir nauja trauka. Štai kodėl kalbame apie nuolatinę formaciją, taip pat apie
nuolat naują pagrindo pasirinkimą, kuris negali likti toks, koks yra, bet turi būti
nuolat iš naujo siūlomas ir.... iš naujo pasirenkamas.
 Iš tiesų galėtume sakyti, kad krikščioniškas sprendimas yra rizikingas
sprendimas, nes dėl savo prigimties jame visada lieka intelektinio ir moralinio
nesaugumo likučių, kuriuos galima įveikti tik išdrįstant ir rizikuojant. Tai reiškia, kad
krikščioniškojo sprendimo atramos taškas yra ne subjekto gebėjimai ar
jo asmuo, bet kitas, iš tiesų Kitas. Šia prasme autentiško tikinčiojo pasirinkimo
pavyzdys yra Petras, kuris po nesėkmingos naktinės žvejybos, ketindamas atlikti kai
ką profesiniu požiūriu požiūriu neišmintingo, vis tik nusprendžia užmesti tinklus tik
"dėl tavo žodžio" (plg. Lk 5,5).
 Tipiškas krikščioniškas sprendimas yra aukščiausia kaina, t. y. tikintysis
teikia pirmenybę tam veiksmui, kuris išreiškia didžiausią meilės ir savęs dovanojimo
intensyvumą, taigi daug kainuoja, nes šią kainą sutinka mokėti tik iš didelės meilės
arba dėl stiprios motyvacijos.
 Krikščioniškas sprendimas užleidžia vietą kitam. Žmogus įsileidžia kitą į
savo gyvenimą. Jis nėra nei vienišas, tačiau taip pat nebando iš visų jėgų save valdyti;
tad jis yra laisvas priimti, kad kito perspektyva, idėja ar pasiūlymas yra geresnis už jo
paties. Štai kodėl jis gali būti atviras pašaukimo perspektyvai, nes atpažinti save
pašaukime reiškia būti pasirengusiam reaguoti į (gyvenimo) mįslę, net ir nesant
tikrumo, leidžiant sau vadovautis pasitikėjimu tuo, kuris kviečia. Jaustis pašauktam
reiškia sutikti, kad ne jūs tariate pirmąjį žodį. Jūsų žodis jau yra atsakymas. Jūs jau
esate plane, kuriame atsižvelgiama į tai, kas esate, į jūsų esminę individualybę. Jūs
nesate vieni, tai ir yra pašaukimas.
 Tačiau visų pirma gebėjimas apsispręsti kaip tikinčiajam istorijos akivaizdoje yra tai,
kas leidžia tiksliai suvokti slėpiningą Dievo veikimą pačioje istorijoje, veikimą-
pasireiškimą, kurio niekada negalima suvokti prie rašomojo stalo, bet tik
gyvenant savo pašaukimu, skaitant jį ir rašant ant savo paties odos.

Tik žmogiškas pasirinkimas:

 Tai turi būti saugus pasirinkimas, kuriame rizikos elementai turi būti sumažinti
iki minimumo, visų pirma, turi būti tam tikra psichologinė nauda asmeniui;
trumpai tariant, pasirinkimas turi būti naudingas savigarbos, įvaizdžio, dėmesio kitų
akyse požiūriu, taigi tai turi būti toks pasirinkimas, kurį asmuo jaučiasi galįs padaryti
arba kurį jis jaučiasi visiškai pajėgus padaryti (taigi jis rinksis tik tai, ką tikrai moka,
kol gyvenimas taps liūdnu jo paties kartojimu, tarsi fotokopija).
 Tai vis tiek turės būti pasirinkimas mažiausiomis sąnaudomis, t. y. subjektas
pirmenybę teiks tokiam sprendimui, kuris leistų jam pasiekti tikslą maksimaliai
efektyviai ir su mažiausiais nuostoliais, trumpai tariant, pasirinkimui, kuris
nėra sunkus ir kuriame jis neturi ko prarasti savo subjektyvių interesų požiūriu.
 Galiausiai tai turi būti tikslus ir aiškus pasirinkimas dar prieš jį įgyvendinant,
kai nieko nepaliekama atsitiktinumui ar improvizacijai, kad būtų pašalinta bet
kokia asmeninės nesėkmės galimybė.

Tiesą sakant, už tokio tipo pasirinkimo ar polinkio priimti sprendimus slypi gana
silpnas ir skurdus požiūris, kuriam reikia apsaugos ir gynybos, individo, bijančio
pasirinkimo, iš tiesų nenorinčio prisiimti pasirinkimo rizikos, kurią jis bus linkęs
sumažinti iki minimumo. Kitaip tariant, tai asmuo, kuris atsisako gyventi ir nesileidžia
būti pašaukiamas.

Palaimintas tas žmogus, grįžtant prie Berdiajevo paveikslo, kuris teismo dieną galės
atsakyti Dievui už tai, kad rūpinosi kitu ir prižiūrėjo savo brolį, net Kainą!

Tas asmuo visiškai realizuos savo pašaukimą.