DORYBĖS

Doras, teisingas žmogus, „yra kaip medis, pasodintas šalia vandens upelių“ (Ps 1, 3), kuris neša
vaisių savo metu. Muzika, ypač linksma, netinka gedulo metu, sako Išminčius (Ekl 22, 4). Labai
klysta tie, kurie sumanę lavintis kurioje nors dorybėje, tai daro netinkamu laiku; visiems apie savo
dorybę kalba ir nori, kaip senovės filosofai, ar nuolat juoktis, ar visuomet verkti, ar dar blogiau būna,
kai prikimba su savo dorybėmis prie kitų, kai įtarinėja ir peikia tuos, kurie ne taip elgiasi, kaip patys
įpratę, ar kad nėra pasiskyrę sau jų mėgiamų dorybių pirmon vieton. (Iš: P. Salezas „Išganymo
kelias“)
Yra tokių dorybių, kurios visiems tinka ir visada yra reikalingos ne vien dėl to, kad jos vertingos, bet
jos, kaip mielės, užraugia visų kitų dorybių gerus darbus. Ne visada turime progos parodyti savo
drąsą, kilnumą, dosnumą, bet visada mūsų darbai privalo spindėti malonumu, susivaldymu, gerumu
ir nuolankumu. Kitos dorybės yra aukštesnės už šias, bet šios yra reikalingesnės gyvenime. Cukrus
yra skanesnis už druską, bet druska yra reikalingesnė ir naudingesnė. (Iš: P. Salezas „Išganymo
kelias“)
Pasirenkant dorybę, kurioje manome lavintis, verta pasirinkti tą, kuri labiau tinka mūsų pašaukimui,
turimoms pareigoms, o ne tą, kuri mums labiau patinka. Vienos dorybės tinka karių vadams,
valstybių vadovams, o kitos – vyskupams. Vienos dorybės labiau tinka mergaitėms, o kitos –
ištekėjusioms ar našlėms. Nors kiekvienas tikintysis privalėtų įsigyti visas dorybes, bet ne
kiekvienam reikia siekti jų tuo pačiu būdu, nes tenka lavintis tose, kurios labiau tinka mūsų
gyvenimo sąlygoms ir pareigoms. (Iš: P. Salezas „Išganymo kelias“)
Kai renkamės dorybes, kurios neliečia betarpiškai mūsų pareigų, nepasiskiriame tų, kurios kitiems
labiau į akį puola, o tas, kurios yra tobuliausios. Kometos atrodo už žvaigždes didesnės ir šviesesnės,
nes arčiau žemės skrieja. Panašiai yra su dorybėmis, kurios labiau mums prieinamos, it juslėmis
apčiuopiamos, jos yra labiau mėgiamos ir branginamos tų, kurie nedaug nusimano. Pavyzdžiui,
medžiaginė išmalda labiau vertinama, negu dvasinė. Pasninkai, ilgų valandų maldos bažnyčioje,
smarkus kūno baudimas ašutinėmis, plakimais labiau stebina žmones, negu kuklumas, santykiuose
malonumas, dvasinis susivaldymas, o šie kur kas yra aukštesni už minėtus kūno varginimus. (Iš: P.
Salezas „Išganymo kelias“)
Pasirink sau tobuliausias dorybes, o ne labiau pamėgtas; aukščiausias, bet nepastebimas; tylias, o ne
garsiausias. Naudinga yra pasiskirti sau kokią ypatingą dorybę ne tam, kad kitas užmirštume, bet kad
įprastume tvarkingai mąstyti. (Iš: P. Salezas „Išganymo kelias“)
Maldinga, Dievui pasišventusi siela pasirenka sau vieną pagrindinę dorybę maldingumui reikštis ir
ant jos apmatų ataudžia įvairius kitų dorybių raštus. Pagrindiniai dorybės apmatai yra reikalingi
kitoms dorybėms, lyg audeklo spalvoms suderinti. (Iš: P. Salezas „Išganymo kelias“)
Jei mus blaško didybės ar rūstybės miglos, turime pratintis būti nuolankūs, nusižeminę, meilingi; prie
tos dorybės taikome savo maldas, sakramentų ėmimą, ištvermę, susivaldymą ir t.t. (Iš: P. Salezas
„Išganymo kelias“)
 PROTINGUMAS

Protingumo dorybė yra kitų pagrindinių dorybių – teisingumo, tvirtumo ir susivaldymo –

„gimdytoja“ ir formuojantysis pagrindas; tik protingasis gali būti ir teisingas, tvirtas, saikingas; geras
žmogus yra geras dėl savo protingumo. Nėra tokio teisingumo ir tvirtumo, kurie prieštarautų
protingumo dorybei; kas neteisingas, tas pirmiausia ir kartu neprotingas. Visos dorybės
neišvengiamai yra protingos. Protingumas yra priežastis, nulemianti tai, kad kitos dorybės
apskritai yra dorybės. Dorybė yra žmogaus, kaip dvasinio asmens, „atbaigtas gebėjimas“;
teisingumas, tvirtumas ir nuosaikumas, kaip viso žmogaus gebėjimas, savo „atbaigtumą“ pasiekia
tada, kai jie pagrįsti protingumu, t. y. „atbaigtu gebėjimu“ teisingai nuspręsti; tik šis „atbaigtas
gebėjimas nuspręsti“ instinktyvų polinkį į gėrį pakelia į žmogaus dvasinį sprendimo centrą, iš kurio
kyla iš tiesų žmogiški darbai. Tik protingumas atbaigia natūraliai gerus „polinkius“, proto
nekontroliuojamą ir instinktyviai teisingą veikimą: paverčia jį tikrąja dorybe, t. y. išites žmogišku
„atbaigtu gebėjimu“. (Iš: J. Pieper „Apie dorybes“)
Visi Dešimt Dievo įsakymų yra susiję su executio prudentiae, protingumo įgyvendinimu. Visos
nuodėmės yra nukreiptos prieš protingumą. Nors neteisingumas, bailumas, nesaikingumas pirmiausia
prieštarauja teisingumo, tvirtumo, susivaldymo dorybėms, bet galiausiai, kaip tiesioginė priešybė,
prieštarauja protingumui. Kiekvienas, kuris nusideda, yra neprotingas. (Iš: J. Pieper „Apie dorybes“)
Protingumas pažįsta ir sprendžia. Atsigręžęs į tikrovę, jos klauso, o atsigręžęs į norėjimą ir veikimą,
jiems „įsako“. Tačiau pažinimas yra pirmesnis, ir būtent jis nurodo „matą“; savo ruožtu sprendimas
nurodo norėjimoir veikimo matą, o sprendimui, kaip antriniam ir subordinuotam, „matą“ suteikia
pažinimas. Protingas sprendimas pagrįstas ankstesnių teisingų įžvalgų perkūrimu. Beje, pirmutinį ir
pamatinį protingumo gebėjimą pažinti patvirtina taip pat ir tiesioginė lietuvių kalbos žodžio są-žinė
reikšmė; kaip minėta, sąžinė ir protingumas reiškia tą patį. (Iš: J. Pieper „Apie dorybes“)
Vis dėlto protingumas ne tik pažinimas, ne tik išmanymas. Svarbu, kad šios žinios būtų perkuriamos
į protingą sprendimą, kuris dar būtų ir įgyvendinimas. Tai, kad protingumas tiesiogiai nukreiptas į
konkretų įgyvendinimą, ir sudaro skirtumą tarp moralės mokymo žinių ir protingumo mokymo žinių.
Būties neiškreipianti atmintis, supratingumas, nuovokus blaivumas susidūrus su netikėtumu – tai
protingojo, kaip pažįstančiojo, dorybės. Tik protingumo dorybė laiduoja konkretaus žmogiškojo
veiksmo gerumą; tai išskirtinė jos pareiga priimti teisingą sprendimą dėl konkrečiai darytino dalyko,
kaip jį dabar atlikti. (Iš: J. Pieper „Apie dorybes“)
Žmogaus veikla reiškiasi dviem pagrindinėmis formomis: veikimu (agere) ir darymu (facere).
Darydami sukuriame daiktus – meninio ir techninio pavidalinimo dirbinius. Veikimo „kūrinys“
esame mes patys. Protingumas yra atbaigtas gebėjimas veikti, o „menas“ (šv. Tomo prasme) –
atbaigtas gebėjimas daryti. „Menas“ yra darymo „teisingas protas“ (recta ratio factibilium);
protingumas yra veikimo „teisingas protas“ (recta ratio agibilium). (Iš: J. Pieper „Apie dorybes“)
Žmogaus neįmanoma ugdyti teisingumui, tvirtumui ir susivaldymui, pirmiausia – ir kartu – neugdant
protingumui; ugdyti protingumui reiškia – ugdyti taip, kad žmogus blaiviai įvertintų konkrečios
veiklos konkrečią situaciją ir šias tikrovės žinias gebėtų paversti konkrečiu sprendimu. (Iš: J. Pieper
„Apie dorybes“)
Tik tas yra protingas, kas visų pirma ir kartu myli gėrį ir jo trokšta, bet tik tas vykdo gėrį, kas
pirmiausia yra protingas. Tačiau gėrio meilė auga veikimu, todėl protingumo pagrindai gilėja ir
tvirtėja tuo labiau, kuo meilė vaisingesnė. (Iš: J. Pieper „Apie dorybes“)
Augant teologinei meilės dorybei, malonę patyrusiam žmogui skleidžiasi septyneriopa Šventosios
Dvasios Dovana; lygiai taip labiau jaučiamu ir girdimu būdu žmogaus protingumui į pagalbą ateina
„patarimo dvasia“ – donum consilii. Patarimo dovana atitaria protingumui, jį patį paremdama ir
atbaigdama; būtent gaudama iš Šventosios Dvasios tiesią kryptį, žmogaus dvasia tampa pajėgi
parodyti kryptį sau pačiai ir kitiems. (Iš: J. Pieper „Apie dorybes“)

Protingumo bruožai:
→ Numatymas. Tai gebėjimas su tvirta nuojauta pamatyti, ar tam tikra veikla tikrai veda į norimo
tikslo įgyvendinimą. (Iš: J. Pieper „Apie dorybes“)
Kliūtys protingumui:
1) Skubotumas, neapgalvotas elgesys, atsainumas bei neatidumas konkrečių aplinkybių,
supančių mūsų veiklą, atžvilgiu, nerūpestingai priimami sprendimai.
2) Neryžtingumas.
3) Neskaistumas – sprendimo galią blaškantis prisirišimas prie juslinio pasaulio gėrybių (pgl.
Tomą Akvinietį).
4) Suktumas. Tai klastingas ir neblaivus, vien tik į „taktiką“ nukreiptas elgesys intriganto,
negebančio nei tiesiai žiūrėti, nei tiesiai veikti.
 TEISINGUMAS

Bet kuri teisinga tvarka pasaulyje pagrįsta tuo, kad žmogus privalo atiduoti kitam žmogui tai, kas
šiam priklauso. Bet koks neteisingumas, priešingai, reiškia, kad žmogui sulaikoma ar iš jo atimama
tai, kas jo, ir ne dėl nelaimės, nederliaus, gaisro, žemės drebėjimo, bet kito žmogaus rankomis. Tad
teisingumas yra laikysena (habitus), įgalinanti žmogų kiekvienam atiduoti tai, kas jo (Iš: J. Pieper
„Apie dorybes“)
Jei teisingumo aktas – duoti kiekvienam tai, kas jo, tai pirmesnis už teisingumo aktą yra toks aktas,
kuriuo kas nors kiekvienam tampa jo. Taigi, teisingumas yra antrinis. Pirmesnė už teisingumą yra
teisė. Kai žmogui kas nors priklauso kaip nuosavybė, tai šis priklausymas atsiranda ne dėl
teisingumo. Aktas, kuriuo kas nors kiekvienam tampa jo, negali būti teisingumo aktas. Galų gale, kas
tas aktas, kuriuo kas nors kam nors tampa jo nuosavybe?
Sukūrimu sukurtoji būtybė pirmiausia įgyja kai ką savo. Tik dėl sukūrimo tampa įmanoma pasakyti:
man kai kas priklauso. Pats sukūrimas nėra teisingumo aktas, sukūrimas nėra kažkas žmogui
priklausantis. Tai reiškia, kad Dievo santykyje su žmogumi negalimas teisingumas griežta prasme:
Dievas žmogui nieko neskolingas. Nors Dievas tam tikra prasme kiekvienam duoda, kas jam
priklauso, bet vis dėlto Jis nėra skolininkas. (Iš: J. Pieper „Apie dorybes“)
Kadangi žmogus yra asmuo, tai reiškia, dvasinė, savyje pilnutinė, sau, dėl savęs ir dėl savo pačios
tobulumo egzistuojanti esybė, – todėl žmogui ne mažesne prasme kai kas priklauso, todėl jis
neatimamai turi suum, „teisę“, kuri galioja kiekvienam žmogui, kuri kiekvieną partnerį įpareigoja jos
bent jau nepažeisti. Taip, žmogaus personalumas, dvasinės esybės konstitucija, įgalinanti ją būti
savosios veiklos šeimininku, netgi reikalauja, kad dieviškoji Apvaizda vadovautų asmeniui „dėl jo
paties“. Pats Dievas mus veda su didele pagarba. Tačiau tokiu atveju, kai žmogaus personalumo
nepripažįstama kaip to, kas neribotai realu, teisės ir teisingumo neįmanoma pagrįsti. (Iš: J. Pieper
„Apie dorybes“)
Žmogus turi neatimamas teises todėl, kad dieviškuoju – tai reiškia: bet kokiai žmogiškajai diskusijai
nepasiekiamu – nustatymu yra sukurtas kaip asmuo. Žmogui galiausiai kai kas neatimamai priklauso
todėl, kad jis yra creatura. Ir, kaip creatura, žmogus turi būtiną įpareigojimą atiduoti kitam jo
priklausinį. (Iš: J. Pieper „Apie dorybes“)
Iš kitų dorybių teisingumas išsiskiria tuo, kad drausmina žmogų tuose dalykuose, kurie susiję su kitu,
o kitos dorbyės tobulina žmogų tik tuose dalykuose, kurie liečia jį patį, nes jis traktuojamas kaip
esantis pats savyje. (Iš: J. Pieper „Apie dorybes“)
Būti teisingam – tai pripažinti kitą kaip kitą; pripažinti, kai negali mylėti. Teisingumas teigia: štai yra
kitas, jis ne toks kaip aš, bet jam priklauso tai, kas jo. Teisingasis teisingas todėl, kad patvirtina kitą
kaip kitonišką ir padeda tam kitam gauti tai, kas šiam priklauso. (Iš: J. Pieper „Apie dorybes“)
Šv. Tomas Akvinietis teigia, kad tikroji žmogaus esybė skaidriausiai atsiskleidžia tada, kai žmogus
teisingas; iš visų trijų moralinių dorybių siaurąja prasme (teisingumo, tvirtumo, susivaldymo)
aukščiausia yra teisingumas; geras žmogus visų pirma yra teisingas. Teisingumas yra aukštesnio
lygmens todėl, kad sukuria tvarką ne tik pačiame žmoguje, bet ir žmonių sambūvyje, nes viršija
individualų subjektą, nes tam tikra prasme yra bonum alterius – „kito gėris“. Teisingumas aukštesniu
būdu parodo, taip sakant, fizinę veikiančiojo gėrio jėgą. Gėrio prigimčiai būdinga būti diffusivum sui,
neapsiriboti savo kilmės vieta, bet lietis, veikti, skverbiantis į išorę, atiduoti save, spinduliuoti. Kuo
aukštesniu būdu kas nors yra gera, tuo labiau ir tuo plačiau skleidžia savo gerumą. (Iš: J. Pieper
„Apie dorybes“)
Lyginant su kitomis moralinėmis dorybėmis, teisingumas labiausiai parodo, kad teisingai
naudojamasi protu, todėl ir neteisingas naudojimasis protu dažniausiai atsiskleidžia pažeidžiant
teisingumą. Blogiausias tvarkos pakeitimas prigimtinių žmogiškųjų dalykų srityje, tikrasis
„žmogiškojo gėrio“ iškreipimas yra neteisingumas. (Iš: J. Pieper „Apie dorybes“)
Verta nuolat atminti, kad dižiausias žmogiškumo iškeipimas – tai ne palaidumas, perdėm
atpažįstamas iš žmogaus veido ir elgesio, o neteisingumas, kuris nelengvai pamatomas, nes iš esmės
slypi dvasinėje srityje. Verta būti pasirengus tam, kad galingiausias blogio įsikūnijimas žmonijos
istorijoje – antikristas, gali pasirodyti ir kaip didis asketas. Tai iš tikrųjų kone bendra Vakarų
istorinio mąstymo įžvalga. (Iš: J. Pieper „Apie dorybes“)
Kai kurių skolų prigimtis yra tokia, jog jų neįmanoma visiškai grąžinti, nors skolininkas labai norėtų
tai padaryti. Jei teisingumas reiškia atiduoti priklausinį, tai yra tokių skolos santykių, kai niekada
negalima įgyvendinti teisingumo. Tačiau tokie prieštaringi yra būtent žmogiškąją egzistenciją nuo
pačių pagrindų nulemiantys santykiai. Ir visiškai suprantama, kad būtent teisingasis, kuris visada
tvirtai pasiryžęs kiekvienam atiduoti, kas jo, ypač skaudžiai išgyvena šį neįveikiamą prieštaringumą.
Jau aišku, kad čia pirmiausia turimas galvoje žmogaus santykis su Dievu. Kad ir ką žmogus iš savo
pusės duotų Dievui, jis lieka skolingas; vis dėlto neįmanoma atiduoti lygiavertės skolos taip, kad, ją
grąžindamas, žmogus atiduotų tiek, kiek yra skolingas. (Iš: J. Pieper „Apie dorybes“)
Juo skaudžiau teisingasis jaučia savyje pastarąjį nepakankamumą, juo labiau suvokia save kaip
apdovanotąjį, kaip Dievo ir žmonių skolininką, – tik teisingas žmogus ryšis atiduoti ir tai, ko
neskolingas. Jis trokš duoti kitam ką nors, ko niekas negali jo priversti duoti. Žinoma, yra tokių
darbų, kurių neįmanoma atlikti prievarta, bet griežta prasme jie yra skola, pavyzdžiui, sakyti tiesą. Ir
dėkoti yra tikra teisingumo pareiga, nors, žinoma, neįmanoma padėkos išgauti prievarta. Vis dėlto
„būti dėkingam“ ir „dėkoti“ ne tas pats, kaip „sumokėti“ ir „atlyginti“. Kas skuba atsakyti dovana į
dovaną, tas yra niūrus skolininkas ir nedėkingasis. (Iš: J. Pieper „Apie dorybes“
Taigi dar kartą: būtent teisingumo siekiantis žmogus patiria, pasak Tomo Akviniečio, kad būtina ne
tik tesėti ir grąžinti tikrąją skolą, bet ir būtinas, pavyzdžiui, dosnumas. O kad bendras žmonių
gyvenimas netaptų nežmoniškas, būtinas meilumas. Tai ne kas kita, kaip meilus kasdienis elgesys. Ši
„dorybė“, Tomo Akviniečio irgi priskiriama teisumui, savaime suprantama, nėra, griežtai tariant, nei
skola kitam, nei jos iš tikrųjų galima siekti ir reikalauti. Vis dėlto be jos žmonės nesugyvena
„maloniai“: Kaip be tiesos žmogus neįstengtų gyventi bendruomenėje, taip ir be malonės. (Iš: J.
Pieper „Apie dorybes“)
Vien šaltai skaičiuojant, kas priklauso, bendras gyvenimas tampa nežmoniškas. Teisingasis privalo
atiduoti net tai, kas nepriklauso, – pirmiausia todėl, kad neteisingumas yra smarkiai paplitęs
pasaulyje. Žmonės netenka savo priklausinio, nes jį kiti neteisėtai sulaiko; nors įsipareigojęs
nepamiršta grąžinti savo skolos, nors apskritai niekam neegzistuoja griežtas teisinis įpareigojimas,
bet veši žmonių vargas ir jiems reikalinga pagalba, todėl teisingajam nepritinka apsiriboti vien tuo,
kas iš jo pusės tik skrupulingai grąžintina. Tiesą sakant, gailestingumas be teisingumo yra pakrikimo
motina, bet teisingumas be gailestingumo yra žiaurumas. Taigi naujai įvardijome vidinę teisingumo
ribą: Nepakanka siekti teisingumo įsakymais saugoti taiką ir santarvę tarp žmonių, jei tarp jų
neįsišaknija meilė. (Iš: J. Pieper „Apie dorybes“)
 TVIRTUMAS

Tvirtumo prielaida yra sužeidžiamumo prielaida, be jo tvirtumas apskritai neįmanomas. Taigi būti
tvirtam reiškia nebėgti nuo žaizdų. Žmogus gali būti tvirtas todėl, kad iš esmės yra sužeidžiamas.
Tvirtumas iš esmės yra pasiryžimas mirti, tiksliau, pasiryžimas kristi, žūti kovoje. (Iš: J. Pieper
„Apie dorybes“)
Ryžtas išryškėja jį parodant, o tvirtumas atbaigiamas paliudijant krauju. Kankinystė yra tikrasis ir
aukščiausias tvirtumo žygis. Pasiryžimas kankinystei – viso krikščioniškojo tvirtumo esmės šerdis.
Be šio pasiryžimo nėra krikščioniškojo tvirtumo. Pasiryžimas krauju paliudyti Kristų krikščionybei
yra griežtai įpareigojantis dieviškasis įsakymas: „Žmogus turi būti pasirengęs verčiau gyvybę
paaukoti, negu išsižadėti Kristaus ar sunkiai nusidėti.“ Taigi pasiryžimas mirti yra vienas
krikščioniškojo gyvenimo pagrindų. (Iš: J. Pieper „Apie dorybes“)
Šv. Tomas Akvinietis sako, jog kankinystės skausmas nustelbia net dvasinį džiaugsmą Dievui
maloniu darbu, „nebent besiliejanti Dievo malonė nepaprasta jėga pakelia sielą prie dieviškųjų
dalykų.“ Neromantiška, šiurkšti tikrovė, kurią atspindi šių liudijimų rimtumas, išsklaido visą
tuščiažodį susižavėjimą ir paprastinimą. Ir tik tada atsiveria tikroji reikšmė kieto kaip akmuo fakto,
kad paliudijimą krauju Bažnyčia priskiria prie krikščioniškojo gyvenimo pagrindų. (Iš: J. Pieper
„Apie dorybes“)
Pasitikti sužeidimą – dar tik pusė esmės, dar tik paviršinė tvirtumo esmė. Ne dėl jos tvirtasis
pasitinka sužeidimą. Jau greičiau leisdamas save sužeisti jis siekia apsaugoti ar įgyti gilesnį,
svarbesnį sveikumą. (Iš: J. Pieper „Apie dorybes“)
Iš pradžių ir pirmiausia: ne dėl savęs tvirtasis nebėga nuo žaizdų. Krikščioniui, lygiai ir
„paprastam“ žmogui, „kančia dėl kančios“ yra beprasmė. Krikščionis neniekina daiktų, kuriuos
sunaikina žaizdos. Kankinys nė kiek ne mažiau brangina gyvybę, nors ir laiko ją menkesne už tai, už
ką ją atiduoda. Krikščionis myli savo gyvybę, tik ne prigimtinėmis gyvybinėmis kūno jėgomis, bet
dvasinės sielos moralinėmis jėgomis. (Iš: J. Pieper „Apie dorybes“)
Tvirtumo esmė – nebėgti nuo žaizdų kovoje už gėrio įgyvendinimą, todėl darytina prielaida, jog
tvirtasis žino, kas yra gėris, ir labiausiai dėl gėrio yra tvirtas. Dėl gėrio tvirtasis stato save į mirties
pavojų. Nugalėdamas pavojų, tvirtumas ne pavojų ieško, bet siekia įgyvendinti proto gėrį. Eiti į mirtį
pagirtina ne savaime, bet tik dėl gėrio. Taigi pirmiausia svarbu ne žaizdos, bet gėrio
įgyvendinimas. Todėl, nors tvirtumas iš žmogaus reikalauja paties sunkiausio, jis nėra pirmutinė ir
didžiausia iš visų dorybių. Ne sunkumas ir ne pastangos sukuria dorybę, bet vien tik gėris. (Iš: J.
Pieper „Apie dorybes“)
Protingumas ir tvirtumas eina pirma tvirtumo. Tai reiškia, kad be protingumo ir teisingumo nėra
tvirtumo; tik protingasis ir teisingasis gali būti taip pat ir tvirtas; paprasčiausiai neįmanoma būti iš
tikrųjų drąsiam, jei nesi protingas ir teisingas. (Iš: J. Pieper „Apie dorybes“)
Tvirtumo dorybė neturi nieko bendro su grynai vitališku, aklu nutrūktgalviškumu (nors tvirtumas
turbūt labiau nei kuri kita dorybė suponuoja fizinę sveikatą). Ne tas yra tvirtas, kuris neapdairiai ir be
skirtumo stato save į pavojų, nes tai reiškia, kad jis visus įmanomus dalykus neapdairiai ir be
išminties laiko vertingesniais už savo sveikumą, kurį pastato ant kortos. Ne pulti ką daryti, nesvarbu
ką, yra tvirtumo esmė, bet atiduoti save pagal protą, tai reiškia – pagal tikrųjų daiktų tikrąją esmę ir
vertę. Tikras tvirtumas suponuoja teisingą dalykų įvertinimą, tiek tų, kuriais „rizikuojama“, tiek tų,
kuriuos, metusis ką daryti, tikimasi išsaugoti ar įgyti. (Iš: J. Pieper „Apie dorybes“)
Protingumas suteikia vidinę esybinę formą visoms kitoms pagrindinėms dorybėms – teisingumui,
tvirtumui ir susivaldymui. Tačiau jos nevienodai priklausomos nuo protingumo. Tvirtumas mažiau
negu teisingumas tiesiogiai informuojamas protingumo; teisingumas yra pirmas protingumo žodis,
tvirtumas – antras; protingumas informuoja tvirtumą per teisingumą. Teisingumas laikosi vien tik
protingumo akimis, nukreiptomis į tikrovę, o tvirtumas – protingumu ir teisingumu. (Iš: J. Pieper
„Apie dorybes“)
Be „teisingo reikalo“ nėra tvirtumo. Lemiamą reikšmę turi ne sužeidimas, o reikalas: martyres non
facit poena, sed causa, teigia Augustinas. „Žmogus nestato savo gyvybės į mirtiną pavojų, nebent
kad išsaugotų teisingumą. Todėl tvirtumo gyrių lemia teisingumas“, – sako Tomas Akvinietis. O
Ambraziejaus knygoje apie pareigas rašoma: „Tvirtumas be teisingumo yra blogio svertas.“ (Iš: J.
Pieper „Apie dorybes“)
Būti tvirtam – ne tas pat, kaip nebijoti. Maža to, bebaimiškumas, pagrįstas klaidingu sprendimu apie
tikrovę ir klaidingu jos įvertinimu, su tvirtumu netgi nesuderinamas. Tvirtumas pažįsta, pripažįsta ir
saugo prigimtinę daiktų tvarką. Tvirtasis yra matantis; jis amto, kad jam atsivėrusi žaizda yra
blogybė. Jis neklastoja tikrovės ir jos neperkainoja. Jis nemyli mirties ir neniekina gyvenimo.
Tvirtumas tam tikra prasme suponuoja, kad žmogus bijo blogybės; tvirtumo esmė – ne baimės
nepažinti, bet neleisti, kad baimė priverstų daryti blogį ar trukdytų įgyvendinti gėrį. Kas –
netgi dėl gėrio – nevengia pavojaus, nepaisydamas jo keliamos grėsmės, ar iš instinktyvaus
optimizmo („man nieko neatsitiks“), ar pagrįstai kliaudamasis savo prigimties jėga ir narsumu, – tas
dar toli gražu nėra pilnas tvirtumo dorybės. Galimybė būti išties tvirtam atsiranda tik tada, kai
prigimtinis žmogus bijo; kai bijo ne jausdamas nepagrįstą nerimą, bet kai, aiškiai matydamas tikrąją
dalykų padėtį, negali elgtis kitaip, kaip tik pagrįstai bijoti. Kas, atsidūręs tokioje neišvengiamo
pavojingo atvejo situacijoje, nesustodamas eina prie baisio ir nesileidžia trukdomas daryti gera,
daryti gera dėl paties gėrio, galiausiai – dėl Dievo, o ne iš garbėtroškos ar iš baimės, kad bus
laikomas bailiu, būtent tas yra tikrai tvirtas. (Iš: J. Pieper „Apie dorybes“)
Kantrybė yra sudėtinė tvirtumo dalis. Kantrus ne tas, kuris nevengia blogio, bet tas, kuris nesileidžia
blogio patraukiamas į netvarkingą liūdesį. Būti kantriam – tai neleisti, kad per žaizdas, atsirandančias
įgyvendinant gėrį, siela prarastų giedrą ir įžvalgumą. Kantrybė reiškia: aiškiai ir tvirtai atsisakyti
liūdesio ir nuramdyti širdies sąmyšį, bet jokiu būdu ne aktyvumą, kuris energingai stveriasi darbo.
Kantrybė saugo žmogų, kad liūdesys nepalaužtų dvasios ir ji neprarastų didybės. Tagi kantrybė – tai
ne ašarotas „sudužusio“ gyvenimo atspindys, bet spindintis galutinio nesužeidžiamumo simbolis. (Iš:
J. Pieper „Apie dorybes“)
Tvirtasis kantrus būtent dėl tvirtumo, bet ne priešingai: kantrybė – dar ne visas tvirtumas, kaip ne
visas tvirtumas yra atsilaikymas, kuriam pavaldi kantrybė. Tvirtasis ne tik iškenčia neišvengiamą
blogybę be vidinio sąmyšio, bet ir nevengia „šokti“ ant blogybės ir užkirsti jai kelią, jei tai prasminga
ir įmanoma. Bet tokiu atveju, kaip vidinė nuostata, būtinas ryžtas pulti: drąsa, pasitikėjimas savimi ir
viltis, kad pasiseks; įsitikinimas, kuris yra dalis tvirtumo, reiškia viltį, kurią žmogus deda į save,
suprantama, pavesdamas save Dievui. (Iš: J. Pieper „Apie dorybes“)
Tvirtumo dorybė saugo žmogų nuo tokios meilės savo gyvybei, per kurią jos netenkama. Bendras
visų neurozių pagrindinis bruožas yra baimingas egocentriškumas, į save įsikibęs saugumo
troškimas, nuolat į save žvelgiantis negebėjimas savęs „paleisti“, trumpai tariant, tokia meilė savo
gyvybei, kuri veda kaip tik į gyvybės praradimą. (Iš: J. Pieper „Apie dorybes“)
Malonės dovanotas antgamtinis tvirtumas, Šventosios Dvasios dovana, formuoja ir vainikuoja visas
kitas „prigimtines“ krikščionio tvirtybes. Tvirtam būti reiškia ne tik susižeisti ir pasitikti mirtį kovoje
už gėrio įgyvendinimą, bet ir tikėtis pergalės. Be šios vilties tvirtumas neįmanomas. Kuo ši pergalė
aukštesnė ir kuo tikresnė jos viltis, tuo daugiau žmogus išdrįsta, kad pasiektų tą pergalę. Tačiau
antgamtinė tvirtumo – Dvasios – dovana semia iš nuoširdžios vilties sulaukti aukščiausios ir
galutinės pergalės, kurioje bus atbaigtos visos kitos, slapta į ją nukreiptos pergalės, – iš Amžinojo
Gyvenimo vilties. (Iš: J. Pieper „Apie dorybes“)
Neabejotina, kad mirti be vilties baisiau ir sunkiau, negu mirti su Amžinojo Gyvenimo viltimi. Bet
turbūt niekas neprileis minties, kad didesnė drąsa – eiti į mirtį be vilties, nors tas, kas tvirtina, kad
pastangos yra gėris, vargu ar išvengs šios nihilistinės išvados. Ne žaizdos, Augustino žodžiais tariant,
ugdo liudytoją krauju, bet jo darbų atitikimas tiesą. Lemia ne „lengvumas“ ar „sunkumas“, bet tai
„kokia yra dalykų tiesa“. Lemia tai, kad iš tikrųjų yra Amžinasis Gyvenimas. O viltis „teisinga“
todėl, kad „atliepia“ šią tikrovę. (Iš: J. Pieper „Apie dorybes“)
Tačiau susiklosčius liudijimo krauju situacijai būtent viltis išbandoma labiausiai atskleidžiančiu,
negailestingiausiu būdu. Viena yra sakyti ir galvoti, kad gyveni su Amžinojo Gyvenimo viltimi, o
visai kas kita iš tikrųjų turėti viltį. Niekas geriau nežino, kas iš tikrųjų yra viltis, kaip tas, kuris
rimtu atveju įrodė nepaprastą savo tvirtumą. Ir niekas taip gerai nesupras, kad turėti Amžinojo
Gyvenimo viltį yra tiesiog dovana – ir kad be šios dovanos nėra tikro krikščioniškojo tvirtumo. (Iš: J.
Pieper „Apie dorybes“)
 SUSIVALDYMAS
Nuo kitų pagrindinių dorybių temperantia skiriasi tuo, kad ji susijusi išskirtinai su pačiu
veikiančiuoju. Protingumas žvelgia į visą būties tikrovę, teisingumas – į kitą, tvirtasis, negalvodamas
apie save, aukoja gėrybes ir gyvastį, o drausmė taiko į patį žmogų. Drausmė reiškia: žmogus privalo
matyti save ir savo padėtį, nukreipti žvilgsnį ir valią į save patį. (Iš: J. Pieper „Apie dorybes“)
Žmogus dvejopai atsigręžia į save: nepaisydamas savęs ir atsikreipdamas į save. Tik pirmasis būdas
tarnauja savisaugai, antrasis – griauna. Būtent tos žmogaus esybės jėgos, kurios dažniausiai
įvardytinos kaip tikrosios savisaugos, savęs įtvirtinimo, savęs realizavimo jėgos, kaip tik pirmutinės
ir sukelia priešingą dalyką – moralinio asmens savigriovą. Jėgos, skirtos tvarkyti temperantia, sieloje
gali sukelti daugiausiai nerimo todėl, kad jos priklauso žmogaus esybei. (Iš: J. Pieper „Apie
dorybes“)
Kaip čia yra, kad būtent savisaugos jėgos taip lengvai gali virsti griaunamosiomis? Kaip čia yra, kad
savęs ieškantis žmogus kaip tik šiuo būdu gali save prarasti? Ir kaip savęs meilė gali būti „savęs
nepaisanti“? (Iš: J. Pieper „Apie dorybes“)
Žmogaus – kaip ir kiekvieno kūrinio – prigimtinei esybei ir troškimui būdinga Dievą mylėti labiau
negu save patį. Taigi Dievo meilės pažeidimas įgyja savigriovos smarkumą tuo būdu, kad jis
prieštarauja paties žmogaus ir esybei, ir prigimtiniam troškimui. Ir kai žmogus nieko nemyli taip,
kaip myli save, jis neišvengiamai neberanda savęs meilėje, kaip ir bet kokioje meilėje, slypinčios
prasmės: saugoti, įgyvendinti, vykdyti, ir ją iškreipia. Ši prasmė suteikiama tik savęs nepaisančiai
savimeilei, kuri ne aklai ieško savęs pačios, bet akylai stengiasi atitikti tikrąją Dievo „aš“ ir pasaulio
tiesą. (Iš: J. Pieper „Apie dorybes“)
Po pirmapradės nuodėmės žmogus ne tik geba, bet ir yra linkęs, priešingai savo prigimčiai, save patį
mylėti labiau už Dievą, savo Kūrėją. Drausmė gina nuo visokio į save atgręžto vidinės tvarkos,
įgalinančios moralinį asmenį egzistuoti ir gyventi veikiant, iškreipimo. (Iš: J. Pieper „Apie dorybes“)
Prigimtinis potraukis prie juslinių malonumų, kuriuos teikia valgymas, gėrimas ir lytiniai džiaugsmai
– tai stipriausių prigimtinių išlikimo galių aidas ir veidrodis. Šias pirmaprades egzistavimo galias
atitinka pirmapradės mėgavimosi formos. Tačiau būtent todėl, kad šios galios pajungtos giliausiam
žmogaus veržimuisi į būtį, jų savigriovos jėga, kai atsigręžimas į save jas iškreipia, pranoksta visas
kitas žmogaus jėgas. Todėl artimiausia temperantia sritis yra ši: saikingumas ir skaistumas. (Iš: J.
Pieper „Apie dorybes“)
Beveik visos liguistos manijos – o jos irgi liudija sugriautą vidinę tvarką – priskiriamos temperantia
sričiai: nuo lytinių paklydimų, girtuoklystės, liguisto troškimo pelnyti pripažinimą ir nesveikai greito
pykčio iki šaknis praradusio dyko sensacijų geismo. Visus šiuos negyvus savimeilės pavidalus lydi
neviltis, kad niekada nepavyksta pasiekti karštai trošktamo tikslo – nusiraminti. Tiesą sakant, bet
koks egoistinis savęs paties ieškojimas neišvengiamai yra beviltiška pastanga, nes už visas žmogaus
nustatytas normas ankstesnis yra pirmapradis dalykas, kad žmogus iš prigimties Dievą myli labiau už
save ir kad eidamas prieštaravimo Dievui – savimeilės – keliu jis kaip tik save praranda. (Iš: J. Pieper
„Apie dorybes“, 226 psl.)
Intemperantia ir neviltį jungia nematomas kanalas. Kas kietakaktiškai įsitikinęs, kad nusiraminimą ir
išsipildymą jam atneš pelnytas pripažinimas ar malonumas, tas nuklydo nevilties keliu. Lygiai
teisinga ir tai: kas neigia išsipildymą tikrąja ir galutine prasme ir, nusivylęs Dievu ir savimi, susitaiko
su neišsipildymu, tam dirbtinis palaido mėgavimosi rojus atrodys vienintelė vieta – ne laimės, bet
užmiršimo, savimaršos: „Jie visiškai išglebo ir pasidavė juslingumui, godžiai ieškodami visokių
netyrų pasitenkinimų“ (Ef 4,19). Niekas taip aiškiai nerodo, kad nuodėmė yra našta ir lažas, kaip
intemperantia, bergždžiai savęs ieškanti egoistinės savisaugos liga. (Iš: J. Pieper „Apie dorybes“,
226-227 psl.)
 KANTRYBĖ
„Jums reikia kantrybės, kad, darydami Dievo valią, gautumėte, kas pažadėta“ (Žyd 10, 36), moko šv.
Paulius. Laimėti sielą, reiškia apsaugoti ją nuo pražūties ir laimėti amžinąją laimę. Juo kantriau
saugojame savo sielą nuo pagundų ir viso pikto, tuo tikriau laimėsime savo sielą, t. y. išsaugosime
amžinajam laimės gyvenimui. Dažniau prisimink, kad Jėzus Kristus, mūsų Viešpats, išgelbėjo ir
išganė mus savo kantrumu ir kančia. Ir mes mielai priimkime ir iškęskime pažeminimus,
sunkenybes, skausmus, kurie pasitaiko Dievo valią vykdant ir savo pareigas einant. Neužtenka būti
kantriam tik kai kuriais atvejais, nukęsti nemalonumus, vargus, iš kurių galime tikėtis kokio nors sau
pelno ar garbės; bet reikia kentėti kantriai, noriai, be rūgojimų visus vargus, nemalonumus, kokius
Dievas bus mums davęs. (Iš: P. Salezas „Išganymo kelias“)
Yra žmonių, kurie sutiktų kentėti vien garbingas kančias, kaip antai: kariauti, kovoje būti sužeistam,
už tai gauti pasižymėjimo ženklą; arba kentėti persekiojimus už savo pažiūras, už teisybę, už
tikėjimą, tautą ar tėvynę ir t.t. Jie, tiesą sakant, ne tiek mėgsta nukęsti, kiek ieško sau garbės ir
naudos. Tikras Dievo tarnas pakelia vienodai dėl Dievo visus kentėjimus, ar iš jų susilauks garbės, ar
paniekos. (Iš: P. Salezas „Išganymo kelias“)
Jei pikti žmonės mus niekina, kolioja, apšmeižia, tai tuo galima kai kada net pasidžiaugti; bet kantriai
pakęsti gerų žmonių įtarimus, panieką – tai bus tikros dorybės veiksmas. Kaip bitės įgėlimas yra
skaudesnis už musės įkandimą, taip gerų žmonių daromi nemalonumai yra skaudesni. O kaip dažnai
geri ir geros valios žmonės vieni kitus įskaudina tik dėl to, kad skiriasi jų nuomonės. (Iš: P. Salezas
„Išganymo kelias“)
Kiek galint mažiau skųskis patirtomis skriaudomis ar užgauliojimais. Žinok, kas mėgsta skųstis,
dažnai perdeda, savo skriaudas padidina, padailina, pataikauja savimeilei, o tada nusikalsta Dievui.
Ypač nesiskųsk tokiems asmenims, kurie yra linkę visus įtarinėti ir smerkti. Jeigu jau reikėtų kam
nors pasiskųsti, kad nesiplatintų piktas ar kad nurimtų sąžinė, tai pasirink ramias ir Dievą mylinčias
sielas. Kitaip suraminimo vieton susilauksi didesnio susierzinimo, skausmo nenumalšinsi, tik jį
žymiai padidinsi. (Iš: P. Salezas „Išganymo kelias“)
 NUOLANKUMAS

Nuolankumas pagrįstas tuo, kad žmogus save vertina pagal savęs atitiktį tikrovei. Nuolankumas nėra
nuolatinis savęs kaltinimas, principinis savo esybės ir savo pasiekimų menkinimas, silpnadvasė
menkavertiškumo sąmonė – tarsi tokia laikysena turėtų ką nors bendra su nuolankumu ar kokia kita
krikščioniškąja dorybe. (Iš: J. Pieper „Apie dorybes“, 210 psl.)
Niekas taip gerai nepadeda teisingai suprasti, kas yra nuolankumas, kaip šis paaiškinimas:
nuolankumas ir džiugumas ne tik nepanaikina vienas kito, bet ir yra tiesiog gretimos, kaimyninės
sąvokos, abi priešingos išdidumui ir silpnadvasiškumui. (Iš: J. Pieper „Apie dorybes“, 211 psl.)
Ką reiškia džiugumas? Džiugumas – tai dvasios tiesimasis į didžius dalykus; kas iš savęs reikalauja
didelių dalykų ir tampa jų vertas, tas yra džiugus. Džiugusis tam tikra prasme yra „išrankus“; jis
nesiduoda sužavimas pirmo pasitaikiusio dalyko, o tik didžių, kurie pagal jį. Džiugumas visų pirma
trokšta aukštos garbės; džiugusis tiesiasi į tai, kas verta aukščiausios garbės. Jei kas nors niekintų
garbę tokiu būdu, kad jam nerūpėtų daryti tai, kas užpelno garbę, toks elgesys būtų smerktinas.
Tačiau nepagarba džiugiojo nepalaužia; jis niekina ją kaip jo nevertą. Apskritai džiugusis
paniekinamai žiūri į visas mažadvases esybes. Jis niekada negalėtų taip aukštai vertinti kito žmogaus,
kad dėl jo padarytų ką nors nederamo. Bebaimis tiesumas yra džiugumo atpažinimo ženklas; jam
niekas nėra taip svetima, kaip iš baimės nutylėti tiesą. Džiugusis vengia pataikavimo ir
apsimetinėjimo, kurie kyla iš mažos širdies. Džiugusis nesiskundžia, nes jo širdis nesiduoda
nugalima išorinės blogybės. Džiugumas apima nepalaužiamai tvirtą viltį, kone provokuojantį
pasitikėjimą ir visišką bebaimės širdies ramybę. Džiugusis nepasiduoda dvasios sąmyšiui nei jokiam
žmogui, nei likimui – tik Dievui. Toks „nuolankumas“, kuris būtų per menkas ir per silpnas, kad
pakeltų vidinę sugyvenimo su džiugumu įtampą, nėra nuolankumas. (Iš: J. Pieper „Apie dorybes“,
211-212 psl.)
Nuolankumas nėra laikysena, padedanti megzti žmogaus ryšį su žmogumi. Nuolankumas pirmiausia
žvelgia į Dievą. Ką puikybė neigia ir griauna, tą nuolankumas saugo ir tam pritaria – žmogui kaip
sukurtajai būtybei. Jei būtybiškumas, buvimas sukurtuoju, ir yra gilioji žmogaus esmė, tai
nuolankumas, kaip „žmogaus pasidavimas Dievui“, yra pritarimas šiam esmingam pirmapradžiui
dalykui. (Iš: J. Pieper „Apie dorybes“, 212-213 psl.)
Taigi nuolankumas nėra išorinis elgesys, bet vidinė laikysena, kilusi iš valios sprendimo.
Žvelgdamas į Dievą ir matydamas savo būtybiškumą nuolankumas besąlygiškai pripažįsta tai, kas
dėl dieviškosios valios iš tikrųjų yra; nuolankumas patikliai priima būtent tai, kad žmogus ir žmonija
nėra Dievas ir nėra „kaip Dievas“. (Iš: J. Pieper „Apie dorybes“, 213 psl.)