RŪSTUMAS

Rūstumas – tai nukrypimas nuo instinktyvaus jausmo, kuris skatina mus gintis, kai
esame užpulti, atsakant į smurtą smurtu. Mes kalbėsime apie: 1° jo pobūdį; 2° jo blogį; 3° jo
gydymo priemones.
I) Rūstumo pobūdis
§853. Egzistuoja rūstumo aistra ir pykčio jausmas.
1° Rūstumas, laikomas aistra, yra smurtinis poreikis reaguoti į fizinę ar moralinę
kančią ar susierzinimą. Šis susierzinimas sukelia stiprias emocijas, kurios mobilizuoja jėgas,
kad įveiktų sunkumus: tada žmogus linkęs išlieti pyktį ant žmonių, gyvūnų ar daiktų.
Skiriamos dvi pagrindinės rūstumo formos: raudonas arba ekspansyvus stipriųjų
rūstumas ir baltas arba blyškus, arba spazminis silpnųjų rūstumas. Pirmuoju atveju širdis
smarkiai plaka ir išstumia kraują į periferiją: pagreitėja kvėpavimas, veidas parausta, kaklas
paburksta, po oda išryškėja venos; plaukai pasišiaušia, akys tarsi dega, šnervės išsiplečia,
balsas tampa duslus, skardus, audringas. Raumenų jėga padidėja: visas kūnas įsitempia kovai,
o nenumaldomas judesys smogia, sulaužo ar smarkiai nustumia kliūtį. -- Baltojo rūstumo
atveju suspaudžiama širdis, pasunkėja kvėpavimas, veidas tampa labai blyškus, ant kaktos
išpila šaltas prakaitas, žandikauliai suspaudžiami, išlaikoma įspūdinga tyla, tačiau viduje
esantis susijaudinimas galiausiai žiauriai prasiveržia ir išsilieja stipriais smūgiais.
§ 854. 2° Rūsumas kaip jausmas yra karštas troškimas atstumti ir nubausti užpuoliką.
A) Egzistuoja teisėtas rūstumas, šventas pasipiktinimas, kuris yra tik deginantis, bet
pagrįstas troškimas teisingai nubausti kaltąjį. Taip mūsų Viešpats degė teisingą pykčiu ant
pardavėjų, kurie savo prekyba išniekino jo Tėvo namus (Jn 2,13-17); kita vertus, vyriausiasis
kunigas Elijas buvo griežtai papeiktas už tai, kad nesutramdė blogo savo sūnų elgesio.
Kad rūstumas būtų teisėtas, jis turi būti: a) teisingas savo tikslu, siekiantis nubausti tik tą, kuris jo
nusipelnė, ir tik tiek, kiek jis to nusipelnė; b) saikingas, neperžengiantis ribų, kurių reikalauja padarytas
nusižengimas, ir besilaikantis teisingumo reikalaujamos tvarkos; c) geranoriškas savo ketinimais, neskleidžiantis
neapykantos jausmų, bet siekiantis tik atkurti tvarką ir pataisyti kaltąjį. Jei bent vienos iš šių sąlygų nėra,
egzistuos baustinas perteklius. -- Ypač teisėtai pyksta vyresnieji ir tėvai, tačiau paprasti piliečiai kartais turi teisę
ir pareigą pykti, kad apgintų miesto interesus ir užkirstų kelią nedorėlių triumfui, nes yra žmonių, kurių
nejaudina švelnumas ir kurie bijo tik bausmės.

§855. B) Tačiau rūstumas, kuris yra didelė yda, yra smurtinis ir nesaikingas noras
nubausti savo artimą, neatsižvelgiant į tris mūsų nurodytas sąlygas. Dažnai pyktį lydi
neapykanta, kuria siekiama ne tik atremti agresiją, bet ir už ją atkeršyti; tai labiau apgalvotas
ir ilgalaikis jausmas, todėl jis turi rimtesnių pasekmių.
§856. 3° Rūstumas turi savo laipsnius: a) iš pradžių tai tik nekantrumo judesys, kai žmogus parodo savo
temperamentą dėl pirmojo susierzinimo, dėl pirmosios nesėkmės; b) vėliau tai pyktis, kuris verčia žmogų
pernelyg susierzinti ir parodyti savo nepasitenkinimą netvarkingais veiksmais; c) kartais tai pasiekia smurto ribas
ir pasireiškia ne tik žodžiais, bet ir smūgiais; d) gali nueiti iki įniršio, kuris yra laikina beprotybė; tada supykęs
žmogus nebekontroliuoja savęs, bet leidžia sau neleistinus žodžius ir veiksmus, kurie atrodo kaip tikra
beprotybė; e) galiausiai kartais tai perauga į nesutaikomą neapykantą, kuri dvelkia tik kerštu ir eina taip toli, kad
trokšta priešininko mirties. Svarbu įžvelgti šiuos laipsnius, kad galėtume įvertinti jų blogumą.
1
 II) Rūstumo blogis
Jis gali būti vertinamas pats savaime ir pagal savo poveikį.
§ 857. 1° Pats savaime jis turi būti dar labiau skirstomas:
A) Kai rūstumas yra tik trumpalaikis aistros judesys, jis savo prigimtimi yra lengva
nuodėmė, nes tada jis peržengia saiką, tačiau, kaip manome, nepažeidžia didžiųjų teisingumo
ar meilės dorybių. -- Tačiau būna atvejų, kai jis toks didelis, kad žmogus praranda
savikontrolę ir leidžia sau rimtai įžeidinėti savo artimą; jei šie judesiai, nors ir aistringi, yra
sąmoningi ir savanoriški, tai yra rimta klaida; tačiau dažnai jie būna tik pusiau savanoriški.
§858. B) Rūstumas, progresuojantis iki neapykantos ir įniršio, kai yra sąmoningas ir
savanoriškas, savo prigimtimi yra mirtina nuodėmė, nes sunkiai pažeidžia meilę ir dažnai
teisingumą. Būtent šia prasme mūsų Viešpats sakė: „Jei kas pyksta ant savo brolio, turi
atsakyti teisme. Kas sako savo broliui: ‚Pusgalvi!‘, turės stoti prieš aukščiausiojo teismo
tarybą. O kas sako: ‚Beproti!‘, tas smerktinas į pragaro ugnį“ (Mt 5, 22). Tačiau jei
neapykantos judesys nėra sąmoningas arba jei žmogus duoda tik netobulą sutikimą, nuodėmė
bus lengva.
§ 859. 2° Rūstumo padariniai, kai jis neslopinamas, kartais būna baisūs.
A) Seneka juos taikliai aprašė: jis priskiria jam išdavystes, žmogžudystes, nunuodijimus, vidinius
nesutarimus šeimose, pilietinius nesutarimus ir karus su visais jų fatališkais padariniais. Net jei jis nesiekia tokių
kraštutinumų, rūstumas yra daugelio blogybių šaltinis, nes dėl jo prarandame savikontrolę, o ypač jis trikdo
šeimų ramybę ir sukelia baisią nesantaiką.

§860. B) Tobulumo požiūriu, kaip sako šv. Grigalius, tai yra didelė kliūtis į dvasinę
pažangą. Nes jei jo neslopiname, dėl jo prarandame: 1) išmintį arba pusiausvyrą; 2)
draugiškumą, kuris yra socialinių santykių žavesys; 3) teisingumo jausmą, nes aistra neleidžia
mums pripažinti artimo teisių; 4) vidinį susikaupimą, kuris yra būtinas intymiai vidinei
vienybei su Dievu, sielos ramybei, paklusnumui malonės įkvėpimams. Todėl svarbu ieškoti
teisingų gydymo priemonių.
III) Priemonės nuo pykčio
Šios priemonės skirtos kovoti su rūstumo aistra ir neapykantos jausmu, kuris kartais
kyla.
§861. 1° Norint nugalėti aistrą, reikia pasitelkti visas įmanomas priemones.
A) Yra higienos priemonių, padedančių išvengti rūstumo arba jį sušvelninti, pavyzdžiui, tinkama dieta,
drungnos vonios, dušas, susilaikymas nuo stimuliuojančių gėrimų, ypač stipriųjų gėrimų. Bet kadangi šiuo
klausimu reikia atsižvelgti į savo temperamentą ir sveikatos būklę, apdairumas reikalauja, kad žmogus
pasikonsultuotų su gydytoju.

§862. B) Tačiau moralinės priemonės yra dar geresnės. a) Norint išvengti rūstumo,
naudinga įgyti įprotį apmąstyti prieš veikiant, kad nesileistume užvaldomi pirmųjų aistros
priepuolių: tai ilgas darbas, bet labai veiksmingas. b) Kai, nepaisant visko, ši aistra nustebina
mūsų širdį, „nesiderėkime, nes rūstybė širdyje pasilikus bent valandėlę, užvaldys visą mūsų
asmenį, kaip tas žaltys, jei gauna įkišti kur nors savo galvą, greitai visas ten įšliaužia. (...)
Pajutusi rūstybės dieglį, ramiai ir rimtai sukaupki savo jėgas, kad nesukeltum didesnio

2
piktumo.“1 Priešingu atveju, bandydami užgniaužti pyktį, mes dar labiau susipainiojame. c)
Norint geriau suvaldyti pyktį, naudinga jį išblaškyti, t. y. galvoti apie ką nors kita, ne apie tai,
kas gali jį sužadinti; todėl turime išvaryti iš atminties patirtus įžeidimus, atmesti įtarinėjimus
ir pan. d) „Užtat, sukilus rūstybei, šaukis Dievo pagalbos, melskis, kaip meldžiasi jūreiviai,
pakilus audrai jūroje, ar kaip apaštalai maldavo pavojaus metu (...) Dievas nuramins mūsų
susijaudinimą ir suteiks didelę ramybę (...)“2.
§863. 2° Kai rūstumas sužadina mumyse neapykantos, nuoskaudos ar keršto jausmus,
juos radikaliai išgydyti gali tik meilė, pagrįsta Dievo meile. Reikia prisiminti, kad visi esame
to paties dangiškojo Tėvo vaikai, įjungti į tą patį Kristų, pašaukti į tą pačią amžinąją palaimą
ir kad šios didžios tiesos nesuderinamos su bet kokiu neapykantos jausmu. Todėl: a) turėtume
prisiminti Viešpaties maldą: „Atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo
kaltininkams“; ir kadangi trokštame gauti dieviškąjį atleidimą, turėtume noriau atleisti savo
priešams. b) Nereikėtų pamiršti mūsų Viešpaties, kuris dar išdavystės akimirką Judą vadino
savo draugu ir nuo kryžiaus meldėsi už savo budelius, pavyzdžio; turėtume prašyti Jo drąsos
atleisti ir pamiršti. c) Turėtume vengti galvoti apie patirtus įžeidimus ir viską, kas su jais
susiję. Tobulieji melsis už atsivertimą tų, kurie juos įskaudino, ir šioje maldoje atras didelį
savo sielos žaizdų sušvelninimą.
Iš A. Tanquerey Précis de théologie ascétique et mystique

1
Šv. P. Salezas Išganymo kelias (2002), 130.
2
Ten pat, 131.
3