Kodel butent sia tema?

Šiuolaikiniame pasaulyje socialinės medijos ir internetas leidžia žmonėms palyginti savo

gyvenimus su kitų žmonių gyvenimais daug greičiau ir lengviau nei anksčiau. Tai gali skatinti
pavydą, kai vieni žmonės mato kitų pasiekimus ir sėkmę.

Kai kalbame apie "neigiamas emocijas" - baimė, pavydas, pyktis, neapykanta, pavyzdžiui - mūsų
šiuolaikinėje visuomenėje (ypač politika ar kultūra) dažnai pasireiškia trys skirtingi, tačiau susiję
dalykai.

Aristotelis Aristotelis rašo, jog pykstantis žmogus sielvartauja, neapkenčiantis- ne. Anot jo,
pavydas yra tam tikras sielvartas, kylantis matant, kad panašūs žmonės sėkmingi. Pavydime tik
panašiems arba bent atrodantiems panašiais į mus žmonėms.

„Bet ne kiekvienas veiksmas ir ne kiekvienas išgyvenimas gali turėti vidurį. Kai kurių išgyvenimų
jau patys pavadinimai rodo blogį, pavyzdžiui, džiaugsmas dėl kito nelaimės, begėdiškumas,
pavydas, o iš veiksmų – svetimoteriavimas, vagystė, žmogžudystė. Apie šiuos ir panašius dalykus
sakoma, kad jie savaime yra blogi, o ne dėl pertekliaus arba stokos“ Citata pabrėžia, kad ne visi
jausmai ir veiksmai gali būti vertinami vien tik pagal aplinkybes, perteklį ar stoką. Ji teigia, kad tam
tikros emocijos ir veiksmai yra blogi savaime, nepriklausomai nuo to, kokios aplinkybės gali
paskatinti žmogų jas jausti ar vykdyti.

Aristotelis sakė, kad mes tampame statybininkais statydami, o arfininkais – grodami arfa. Lygiai
taip pat ir savo artimo mylėtojais mes tampame mylėdami savo artimą. Jei kasdien darome
nedidelius artimo meilės darbus, tarp jų ir tiems, kuriems esame linkę pavydėti, išsiugdome gerus
artimo meilės įgūdžius ir mūsų gyvenimą ima lydėti džiaugsmas.

Aristotelis diskusijoje apie neapykantą, nevertina jos kaip neigiamą dalyką. Iš tikrųjų, siekiant būti
doru, žmogus turės jausti neapykantą bent jau tam tikromis sąlygomis.

Aristotelis teigia, kad dorybė ir blogis, kaip įgytos įpročių savybės ar charakterio būsenos, apima
ne tik įpročius daryti teisingą ar neteisingą dalyką tam tikroje situacijoje, susijusioje su tam tikrais
veiksmais, emocijomis, santykiais, išorinėmis vertybėmis.

Dorybė ir blogis taip pat yra jausmų aspektai. Norint tikrai būti doru, žmogus turi jausti malonumą
ir skausmą- malonumą darant teisingą dalyką, skausmą darant neteisingą dalyką. Taip pat turėtume
jausti malonumą matydami kitą žmogų darant teisingą dalyką - ir ne tik dėl to, kad tai naudinga
mums, bet ir dėl to, kad pripažįstame tai kaip teisingą dalyką - bei taip pat jausti skausmą matydami
kitą žmogų darant neteisingai.

Kaip Aristotelis mums sako Nikomacho ir Eudemijos etikoje, jeigu žmogus jaučia pavydą ar
neapykantą, tai nereiškia, kad jis yra blogas žmogus, tam tikrose situacijose, tai gali būti vienintelis
teisingas sprendimas. Arba kitaip tariant, moraline prasme svarbu ne tik tai, kokias emocijas
jaučiame. Svarbu, kaip mes jas jaučiame, kada jas jaučiame ir kodėl jas jaučiame.
Žinoma, politikoje neapykanta pastebima kaip viena iš pagrindinių socialinio nesutarimo priežasčių,
Viena iš Aristotelio požiūrio išvadų yra, kad turėtume labai atidžiai apsvarstyti, kas yra neapykanta
ir kas nėra. Turėtume labai apgalvoti, ar gali būti atvejų, kai neapykanta gali būti tinkama emocinė
reakcija. O gal tam tikroje situacijoje neapykanta yra naudingas jausmas.

Friedrich Nietzsche

Ši esė tiria Nietzsche mintis apie neapykantą jo filosofijos kontekste, kuriose pabrėžiama, kad
neapykanta yra svarbus elementas konflikto ontologijoje. Nietzsche teigia, kad neapykanta atlieka
reikšmingą vaidmenį asimiliuojant kitas gyvybės formas ir siekiant pažangos. Ji gali būti stipriausia
ten, kur yra kova ir pasipriešinimas. Tai nėra tas pats kas pasibjaurėjimas ar paniekos jausmas, nes
šie jausmai yra susiję su atmetimu, o ne su asimiliacija.

Nietzsche teigia, kad tikra neapykanta yra susijusi su meile, trauka ir noru pasisavinti tai, kas mums
reikalinga. Tai gali padėti įveikti priešiškumą tarp meilės ir neapykantos. Tačiau Nietzsche teigia,
kad neapykanta gali įgyti skirtingas formas, ne tik destruktyvias, bet ir kūrybines.

Galiausiai esė svarsto dvi alternatyvas šiai problemai spręsti: pirma, bandymą "gerinti" neapykantą
naudojant ją konstruktyviems tikslams; antra, naudojant pažinimą siekiant ištaisyti neapykantos
klaidas ir plėsti pažinimo sritį, viršijant meilės ir neapykantos ribas. Šios alternatyvos gali eiti
skirtingomis kryptimis, tačiau jas galima derinti taip, kad atsižvelgtų į Nietzsche filosofijos
realizmo ir perfekcionizmo impulsus.

Pavydas krikščionybėje Pavydas yra viena iš septynių didžiausių krikščio nybės nuodėmių,
ir religija pavydą laiko bjauriu dalyku. Pagal religiją blogai turėti pyktį kitam žmogui, dėl bet
kokios priežasties.

Pripažinkite savo pavydą Būtina atvirai pripažinti neigiamas emocijas, kurias turime. Šios
emocijos gali padėti mums tapti gerais žmonėmis, kuriais visi siekiame būti..

Tai tiesa, kad gyvenime ne visada gausime to, ko norime, bet privalome užtikrinti, kad bet kokia
kaina kovosime, kad rastume savo tikrąjį potencialą, jį vertinsime, o kai ateis nesėkmė, turėsime ją
susitikti su orumu.

Pavydas ir neapykantą šiais laikais. Pavydo ir neapykantos temos buvo aktualios visais
laikais ir diskutuotinos daugelio įvairių filosofų. Nors šiais laikais, pavydas yra tik dar aštresnis, o
neapykantos jausmas yra jaučiamas gerokai stipresnis, nei buvo kalbėtą prieš daugelį metų. Bėgant
laikui žmonės tampa vis žiauresni ir jaučia pavydą ir neapykantą daugelyje situacijų. Bet priežastys,
dėl kurių kyla šie jausmai – išliko tos pačios.