Žmogaus elgesys socialinėje aplinkoje I

Medžiaga koliokviumui
Parengė dėst. J.Vyšniauskytė-Rimkienė
VDU, Socialinio darbo katedra

Socialinė psichologija yra mokslas, tiriantis mus supančių aplinkybių įtaką, ypatingą dėmesį
skiriantis mūsų požiūriui į vienas kitą ir abipusiui poveikiui (Myers, 2008). Tai mokslinis žmonių
nuomonių apie kitus, įtakos jiems ir santykių tyrinėjimas. Socialinė psichologija – tai sistemingas
visuomeninio žmogaus elgesio tyrinėjimas (lot. socialis – visuomenės, visuomeninis). Kiekvienas
žmogus yra savo ir kitų žmonių elgesio tyrėjas, vadinasi tarsi socialinis psichologas.

Socialinė psichologija yra mokslas apie:

1. Socialinį mąstymą:
Kaip mes suvokiame save ir kitus
Kuo mes tikime
Mūsų sprendimai
Mūsų nuostatos

2. Socialinę įtaką:
Kultūra ir biologinė prigimtis
Reikalavimai, kuriems privalome paklūsti
Įtikinėjimas
Žmonių grupės

3. Socialinius santykius:
Išankstinės nuostatos
Agresija
Patrauklumas ir intymumas
Pagalba

Santykių įvairovė nagrinėjam 4 analizės lygiais:

 Tarpasmeniniu
 Vaidmenų

1
  Tarpgrupiniu
 Ideologiniu

Socialinė psichologija įsiterpusi tarp psichologijos ir sociologijos.

 Sociologija: Mokslas apie santykius tarp žmonių ir žmonių grupių.
 Socialinė psichologija daugiau dėmesio kreipia į individus, tirdama juos tokiais metodais,
kuriuose daugiausia taikomi eksperimentai.

Palyginti su asmenybės psichologija, socialinė psichologija mažiau dėmesio kreipia į individų

skirtumus ir daugiau į tai, kaip individai apskritai vienas kitą suvokia ir veikia.

Socialinės psichologijos principus galima taikyti kasdieniniame gyvenime. Psichologijos mokslas,

kaip vienas iš požiūrių į žmogų, nesiekia atsakyti į esminius būties klausimus: kokia gyvenimo prasmė?
Koks turėtų būti gyvenimo tikslas? Kokia mūsų paskirtis? Socialinės psichologija susijusi su gyvenimu –
mūsų gyvenimu: mūsų įsitikinimais, socialiniu suvokimu, konfliktais, nuostatomis, santykiais.

Socialinio Aš raida
Aš samprata. Kas aš esu?
Kas bevyktų: ką sumanytume, sukurtume, su kuo susipažintume, sveikintumės ir pan. viską
perfiltruojame per save. Savojo Aš samprata – žmogaus atsakymai į klausimą “kas aš esu?”
Svarbiausia mūsų dalis yra savasis Aš. Savojo Aš sampratos elementai, konkretūs įsitikinimai, kuriais
vadovaudamiesi apibrėžiame save, yra Aš schemos. Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad žmogaus
Aš yra labai paprastas ir savaime suprantamas darinys, tačiau tai apibrėžti nėra lengva. Psichologinėje
literatūroje Aš apibūdinimui vartojami įvairūs terminai: „autokoncepcija“, „Aš vaizdas“ ,
„Savivaizdis“, ir daugybė kitų.

Schemos tai mintinės struktūros, kuriomis vadovaudamiesi mes tvarkome savo pasaulį.
Nuo šių schemų priklauso:
 Kaip suvokiame – save ir kitus
 Kaip vertiname – save ir kitus
 Kaipį įsimename informaciją.

Savojo Aš samprata sudarančios Aš schemos padeda sisteminti ir atkurti įvairius patyrimus.

2
Savojo Aš samprata yra viena iš svarbiausių socialinės psichologijos temų, nes ji suteikia kryptį mūsų
mąstymui ir elgesiui. Iš pateikto paveikslo matome kokie veiksniai įtakoja savąjį Aš.

Savojo Aš Savęs
svarba vertinimas
Kas aš esu? Savosios vertės
pajautimas

Savasis
Aš
Socialinis Aš
Savęs pažinimas Mano, kaip
Kaip aš galiu save studento, šeimos
paaiškinti ir nario, draugo
prognozuoti vaidmenys

Savęs pažinimas

Ar iš tiesu mes save gerai pažįstame? Pažink save jau nuo senovės ragina didieji išminčiai. Be abejo
mes stengiamės tai daryti, tačiau ar iš tiesų mes gerai save pažįstame?
Elgesio paaiškinimas. Ne vienas eksperimentas parodė, kad savo elgesį ne visada galime paaiškinti.
Elgesio prognozavimas. Prognozuodami savo elgesį žmonės taip pat klysta. Žmonės dažnai klysta
prognozuodami, kaip klostysis jų santykiai (pavyzdžiui, vienas kitą įsimylėję jaunuoliai įsitikinę, kad
mylės vienas kitą visą gyvenimą, tačiau kartais aplinkiniai gali geriau nuspėti ir įvertinti atspėdami
ateitį). Kaip išmokti tiksliau prognozuoti elgseną, patariama prisiminti ankstesnį savo elgesį
panašiose situacijose. Eksperimentai rodo, kad mums kartais labiau sekasi nuspėti kitų, o ne savo
elgesį. Tyrimai rodo, kad pat dažnai klaidingai prognozuojame savo emocijas.

Visgi „yra vienas dalykas, vienintelis visoje Visatoje, apie kurį mes žinome daugiau nei galėtume
sužinoti stebėdami iš šalies. Ir tas dalykas esame mes patys” (Lewisas, 1952).

Johari langas

3
 Psichologijoje siūlomas gana paprastas modelis, kuriuo metu remiantis galima pavaizduoti Aš
vaizdą. Šio modelio autoriai Joseph Luft ir Harry Inghram (1969), tad jų garbei modelis vadinamas
Johari langu. Kiekvienam žmogui yra būdingos keturios asmenybės „erdvės“: atvira, neaiški, paslėpta
ir nežinoma. Keturi langai vaizduoja keturias galimas žmogaus „erdves“, kurios skirstomos pagal tai,
ką asmuo žino ir ko nežino apie save, bei ką žino ir ko nežino apie jį kiti.

 Atvira erdvė yra vieša. Ji apima informaciją, kurią mes žinome apie save ir kiti žino apie mus,
pavyzdžiui mūsų vardą, profesiją ir pan.

 Paslėptoje „erdvėje“ mes slepiame nuo kitų tai, ko nenorime, kad jie žinotų apie mus – savo
baimes, fantazijas ir pan.

 Neaiški „erdvė“ susideda iš dalykų, kuriuos apie mus žino kiti, tačiau mes patys jų neesame
įsisąmoninę. Pavyzdžiui, aplinkiniai gali pastebėti, kad mes pernelyg stipriai kvėpinamės, kad
esame triukšmingi, plepūs ir pan.

 Nežinoma „erdvė“ yra paslaptingiausia mūsų dalis, nepažįstama niekam nei mums nei kitiems.
Šioje srityje yra neatrastos asmenybės ypatybės, pasąmonėje glūdintys Aš aspektai.

Pagrindinis Johari lango principas, kad pasikeitus kam nors viename lange, pasikeičia ir kiti.
Savęs pažinimui didelę įtaką turi aplinkiniai žmonės. Tarp mūsų ir kitų žmonių vyksta abipusiai
mainai: kiti žmonės padeda mums geriau suvokti save ir mes kitiems padedame save pažinti. Jei
bendraudami esame atviri grįtamajam ryšiui, tai galime apie save iš kitų sužinoti daugubę dalykų ir
šią informaciją perkelti į atvirą „erdvę“. Žmonės, kurie noriai atsiveria ir noriai priima informaciją
apie save iš kitų, turi daugiau galimybių vystyti brandžius santykius, giliau pažinti save, ir tobulėti. Ir
atvirkščiai, jeigu mes užsiveriame savyje, negauname grįžtamojo ryšio, mes blogiau suvokiame save,
ir nuo to nukenčia tarpasmeniniai santykiai.

Savistaba
Vienas svarbiausių savęs pažinimo būdų – savistaba. Savistaba – tai savo paties psichinių reiškinių
ir veiksmų stebėjimas, procesas, kurio metu mes žvelgiame į savo vidinį pasaulį, stebime savo
mintis, jausmus, norus, ketinimus. Stebėdami save mes randame kai kuriuos atsakymus į mums

4
rūpimus klausimus. Tačiau reikia pažymėti kelis su savistaba susijusius dalykus: pirma savistabai mes
skiriame per mažai laiko. Tyrimai rodo, kad didžiumą mūsų kasdieninių minčių dalį sudaro mintys
apie darbą, kasdieninius rūpesčius, aplinkinius žmones. Anot, tyrėjų, žmones apie save mąsto
stulbinančiai mažai. Antra, netgi tada, kai mes užsiimame savistaba, ne visi mūsų jausmai ir elgesio
motyvai yra pasiekiami sąmoningam suvokimui. Taigi savistaba mes negalime pilnai pasikliauti.

Socialinis suvokimas

Suvokimas (percepcija) – tai pasaulio pažinimas per regos, klausos, uoslės ir kitus pojūčius.
Socialinis suvokimas – tai žmonių ypatybių, jų elgesio motyvų, tarpusavio santykių suvokimas. Tai
socialinės tikrovės vaizdo atkūrimas mūsų psichikoje. Socialinis suvokimas yra bendravimo proceso
dalis. Ji ypač ryški pradėjus bendrauti su žmogumi, kurio anksčiau nepažinojome. Pagal tam tikrus
išorinius, jutimo organų fiksuojamus požymius siekiame įvardyti vidines bei kitas tiesiogiai
nematomas bendravimo partnerių ypatybes. Socialinis suvokimas - yra aktyvus, kūrybiškas pažinimo
procesas, kurį ne visada galima griežtai atskirti nuo mąstymo.

Suvokimo žingsniai
I. Atranka. Vienu metu žmogų pasiekia labai daug informacijos iš išorinio pasaulio, tačiau jos visos
žmogus nėra pajėgus apdoroti. Todėl yra išskiriami pagrindiniai kriterijai pagal kuriuos žmogus
atsirenka informaciją. Informacija renkama pagal:
 Intensyvumą (daugiau kreipamas dėmesys į tą informaciją, kuri dažnai kartojasi).
 Kontrastą (atkreipamas dėmesys į kuo skirtingesnę informaciją).
 Motyvus/tikslus (kiekvienoje situacijoje mes turime sąminingus ar nesąmoningus tikslus ir
motyvus).
 Atranka nėra objektyvi (renkames tai kas mums asmeniškai įdomiausia, svarbiausia ir pan.).
II. Informacijos organizavimas/grupavimas
III. Interpretacija. Prasmės priskyrimas priklauso nuo:
 Ankstesnio patyrimo
 Prielaidų, vertinant kito žmogaus elgesį
 Mūsų lūkesčių
 Žinių
 Nuotaikos

5
Kiti veiksniai lemiantys mūsų suvokimą:
• Amžius
• Sveikatos būklė
• Nuovargis
• Biologiniai ciklai
• Laiko ciklai
• Ar esame „Pelėda/vyturys“
• Kultūriniai skirtumai
• Profesiniai skirtumai.

Socialinio suvokimo ypatumai

Socialiniam suvokimui būdingas daiktiškumas: nors suvokimo proceso rezultatas – tik mūsų
pasąmonėje egzistuojantis vaizdas, mes jį priskiriame už mūsų egzistuojančiam pasauliui. Kiek mūsų
susidarytas socialinės tikrovės vaizdas atitinka realybę? Koks socialinės tikrovės vaizdas susidarys
mūsų sąmonėje, turi įtaką ne tik pati tikrovė, bet ir mūsų pačių ankstesnė patirtis, kultūrinės
aplinkos suformuoti požiūriai, nuostatos, įsitikinimai. Tai vadinama apercepcija – patirties ar
vidinės būsenos “papildytu” suvokimu.
Bendraudami turime žinoti, kad mūsų nuomonė apie kitą žmogų atspindi ne tik tai, koks jis yra, bet ir
tai, kokie esame mes. Tam tikru apercepcijos atveju galima laikyti pritarimo iliuziją, arba projekciją.
Tai polinkis manyti, kad kiti žmonės galvoja ir jaučiasi taip pat kaip ir mes.
Atrenkamumas. Iš aplinkos, o taip pat ir “iš vidaus” mūsų jutimo organus vienu metu pasiekia labai
daug įvairių dirgiklių. Sąmoningai ir tiksliai, su visomis detalėmis paprastai suvokiame tik nedidelę
dalį to, ką tam tikru momentu galime patirti. Kurią informaciją suvoksime, o kurios ne, priklauso nuo
mūsų interesų, nuostatų, motyvų ir pan. Taigi mes nesąmoningai atsirenkame tik dalį prieinamos
informacijos.
Visybiškumas. Suvokdami socialinę tikrovę, mes ne tik atsirenkame tam tikrą informaciją, bet ir
subjektyviai interpretuojame tą, kuri pasiekia mūsų sąmonę. Todėl daug ką galime suvokti netiksliai,
iškreiptai. Tam gali turėti įtakos suvokimo visybiškumas. Mes siekiame susidaryti visybišką
suvokiamo objekto vaizdą, net jeigu trūksta svarbių detalių. Trūkstamas detales mes nesąmoningai
“prikuriame”, o dviprasmišką informaciją interpretuojame, derindami prie to, ką jau suvokiame.
Suvokimo kategorialumas lemia, kad suvokimo proceso metu socialinės aplinkos faktus, kaip ir bet
ką kita, mes automatiškai stengiamės priskirti kokiai nors reiškinių ar objektų kategorijai, klasei. Tai
gali padėti ir trukdyti suvokti socialinę tikrovę.

6
Suvokimui būdinga fiksacija: vieną kartą tam tikru būdu suvokus kokį nors objektą, suvokimo
bruožai išlieka atmintyje ir turi įtakos vėlesniems percepciniams sprendimams. Informacija, kurią
gauname anksčiau, yra svaresnė nei vėlesnioji. Pirmas įspūdis – tai suvokinys, kuris susiformuoja
per kelias pirmąsias bendravimo minutes.
Pradmės efektas: geriau atmintyje išsaugoma, lengviau atgaminama ta tam tikro informacijos kiekio
dalis, kuri užfiksuojama pirmiausiai.
Suvokdami socialinę tikrovę, mes ne tik atsirenkame tam tikrą informaciją, bet ir subjektyviai
interpretuojame tą, kuri pasiekia mūsų sąmonę. Interpretacijos ne visada būna tikslios, bet visada
lemia mūsų elgesį. Ir „Mes visi teisūs savo tiesoje“.

Ką apie kitus žmones mes stengiamės suvokti?

 Asmeninės ypatybės (charakterį, temperamentą, pažiūras, įsitikinimus, vertybes).
 Kiti individualius ypatumus (asmens gebėjimai, įpročiai, taip pat sveikata, turtinė padėtis.)
 Socialinius vaidmenis (kokius soc. vaidmenis atlieka įvairiose situacijose).
 Socialinius ryšius (darome prielaida su kuo bendrauja, kuriuos žmones vertina, su kuo sutaria
ir su kuo ne, kas jo šeima, draugai).
 Elgesio priežastis ir motyvus (mes norime suprasti kito žmogaus elgesio motyvus).

Suvokimo netikslumai:
 Kaip suteikiame reikšmę (atribucija)
 Stebime, kas dažniausiai pasikartoja
 Kas akivaizdu nebūtinai esmė
 Pirmas įspūdis labai stiprus, bet ne visada pasitvirtina
 Žmonės linkę galvoti, kad mūsų reakcijos panašios
 Linkę daryti išvadas iš mažų dalykų
 Linkę vertinti žmones neigiamai
 Savo elgesį linkę „suversti“ išorei (nes kitaip reikėtų pačiam keistis)
 Jei nežinom informacijos, bandom ją papildyti (gandai).

Savigarba

7
Psichologijos žodyne“ (1993) savigarba apibrėžiama kaip „pagarba sau pačiam, teigiamas savęs
vertinimas, pasitikėjimas savimi ir priklauso nuo to, kaip asmuo pats save vertina, ir kaip jį
vertina kiti“. Galima diskutuoti dėl savigarbos sąvokos ribų, pagarbą sau pačiam ir teigiamą
savęs vertinimą, bet ir kaip asmens savęs vertinimą, kuris iš esmės priklauso nuo jo sąveikos su
socialine aplinka. Skirtingi autoriai asmenybės savęs vertinimo sąvokai aptarti vartoja įvarius
terminus: savęs vertinimas, savigarba, savimonė, aš-vaizdas, aš-efektyvumas ir kt. Savivertė yra
viena iš asmens savęs suvokimo sudėtinių dalių.

Savęs vertinimas yra svarbiausia asmenybės charakteristika, jos branduolys (Petrulytė, 2003).
Anot garsios JAV socialinės darbuotojos Virginijos Satir “savivertės pajautimas yra mūsų būties
esmė ir laisvės pagrindas”. Todėl labai svarbu, kad žmonės ugdytų aukštą savęs vertinimą.
Didelis dėmesys skiriamas, kad suaugę ugdytų vaikų ir jaunuolių aukštą savęs vertinimą, nes tai
lemia visą vaiko gyvenimą. Tačiau ne ką mažiau svarbu, kad palankiam savęs vertinimui būtų
skiriamas dėmesys visuose amžiaus tarpsniuose, kadangi gerbti save ir pasitikėti savo jėgomis
reikia visą gyvenimą. Įvairios krizės, netektys, kitos neigiamos patirtys daro nemenką įtaką ir
suaugusiųsiųjų savęs vertinimui, jis gali išsibalansuoti.
Įvairūs autoriai pripažįsta, kad individo savęs vertinimas ir jo socialinis elgesys įvairiais atvejais
yra susiję: nuo savęs vertinimo priklauso individo santykiai su kitais asmenimis. Pavyzdžiui,
teigiamai save vertinantys mokiniai pasitiki savo jėgomis, yra aktyvūs, geba užmegzti draugystę
su bendraamžiais, stengiasi, todėl pasiekia geresnių rezultatų. Tuo tarpu neigiamai save
vertinantys sunkiai bendrauja, nesijaučia saugūs, yra vieniši.

Kaip formuojasi vaiko savigarba?Mes negimstame su savigarbos jausmu, o laikui bėgant jį

įgyjame. Asmeninis vaiko įvaizdis formuojasi ryšių su kitais asmenimis dėka per ilgesnį laiko
tarpą. Nuo pirmų gimimo sekundžių, nuo to kaip pasaulis jį pasitinka, o vėliau kaip tenkina jo
bazinius poreikius vaikas gauna informaciją apie savo vertę. Jei juo domimasi, jam šypsomasi, jis
yra maitinamas, guodžiamas, rengiamas – supranta, kad yra vertingas ir mylimas.O nei juo
nesirūpinama, yra skriaudžiamas, su juo elgiamasi abejingai, arba yra ignoruojamas – vaikas
laikys save nieko vertu.Vaikų savęs suvokimas daugiausia formuojasi kaip tėvai ir jų artimiausia
aplinka apie juos kalba (“tu geras, gabus, protingas“ ar“tu nevykelis, idiotas, tinginys..”).

Lytis ir savigarba. Tyrimai rodo (Davidavičienė, 1999, Vyšniauskytė-Rimkienė, 2006), kad tik
nedidelis skaičius moksleivių turi aukštą savigarbą. Daugiau paauglių berniukų nei mergaičių
nurodė save vertinantys labai aukštai ir mažiau jų savęs nevertina.

8
 Nuo to ką mes apie save galvojame, ką sau jaučiame priklauso:
 Kaip elgiamės
 Kaip mokomės
 Kaip dirbame
 Kaip interpretuojame įvykius
 Kaip tenkiname savo poreikius
 Kaip sprendžiame problemas
 Kaip linksminamės
 Koks santykis su aplinkiniais

Savęs vertinimo bruožai:

Aukštas savęs vertinimas
 Linkęs gerai galvoti apie kitus žmones
 Tikisi, kad kiti žmonės jį pripažins
 Savo veiklą vertina palankiau
 Nebijo kitų stebėjimo
 Patogiai jaučiasi su žmonėmis, kurie yra
pranašesni už juos
 Sugeba apsiginti nuo negatyvių komentarų
 Aš „O.K.“ ir tu „O.K.“
Žemas savęs vertinimas
 Linkęs nepalankiai žiūrėti į kitus žmones
 Tikisi, kad kiti jį atstums
 Savo veiklą vertina nepalankiai
 Bijo kitų vertinimo
 Labai jautrus negatyvioms žmonių
reakcijoms
 Gąsdina žmonės, kurie yra pranašesni už jį.
 Sunkiai „apsigina“, lengvai įtakojamas
neigiamų komentarų.
 Aš „ne O.K.“ ir tu „ne O.K.“

Savivertės ugdymas

Asmenys su kuriais susiduriama teikiant socialinę pagalbą dažnai turi daugybę priežasčių jaustis menkais,
nevertais dėmesio ir meilės, nesugebančiais atlikti daugybės dalykų. Pavyzdžiui, tėvų tarpusavio
konfliktus ar skyrybas išgyvenantis vaikas, tėvų globos netekęs paauglys (emigravusių tėvų ar globos
namų auklėtinis), darbo netekęs šeimos tėvas, psichologinį, fizinį ar seksualinį smurtą išgyvenantis/ęs
asmuo, moksleivis išgyvenantis bendraamžių patyčias, imigrantas praradęs santykį su savo šalimi, kultūra
ir artimaisias, senyvo amžiaus ligotas žmogus, asmenines ar santykių krizes išgyvenantis asmuo ir
daugelis kitų pavyzdžių leidžia manyti, kad žmones susidurdami su sudėtingomis ir ilgalaikėmis
problemimis gali turėti pažeistą santykį su savimi, kas silpnina savigarbą, menkina pasitikėjimą savo
jėgomis. Todėl socialiniam darbuotuojam labai svarbu skatinti vystyti klientų teigiamą savosios vertės
pajautimą.

9
 Palankios sąlygos savivertei augti

Meilė ir pagarba
 Savivertė auga, kai vaikas jaučia, kad juo rūpinasi. Vaikas, turi būti priimamas kaip žmogus,
o ne kaip daiktas. Kartais vaikas nesuvokia meilės kaip meilės, ją reikia parodyti (kai alkanas
– pamaitinti, kai liūdna paguosti, pasupti ir t.t.).
 Klausytis – jei manęs klausosi – mane myli, mane gerbia. Reikėtų rasti laiko atidžiai
išklausyti vaiką kada jis nori mums kažką svarbaus pasakyti. Išklausyti ir gerbti jo nuomonę.
Klausytis reikėtų be vertinimų, išankstinių nuostatų.

Savęs vertinimui labai svarbus palyginimas

Socialinis palyginimas – bendraujant yra būdinga save lyginti su referentine grupė (pavyzdžiui, panašiais
į save klasės draugais). Tačiau bendraujant reikėtų vengti vaiką lyginti su kitu bendraamžiu, seserimi ar
broliu. Siekiant skatinti savigarbos vystymą siūloma vaikui palyginti jį su pačiu savimi – vakar, šiandien.
Labai svarbu akcentuoti asmens „augimą“, pastebėti ir įvardinti jo įdėtas pastangas („didžiuojuosi tavimi,
nes šiandien diktante padarei net 5 klaidom mažiau nei vakar“).

Priklausymas – asmens pasitenkinimo jausmas dėl jam svarbių ryšių. Bendrumas su kitais jaučia verstis
vertingiems.
 Vaikamas reikėtų pabrėžti savo panašumą su juo. Svarbu tapatumas su mėgiamu žmogumi.
 Įvertinti vaiko įnašą į grupės gyvenimą (klasės, šeimos ir kt.).
 Skatinti aktyviai įsitraukti į šeimos kasdieninių pareigų vykdymą (turėti tam tikras pareigas, pvz.
šuns vedžiojimą, šiukšlių išnešimą ar pan).
 Skatinti dalyvauti įvairiose grupėse (būreliuose, sporto ar meno kolektyvuose).

Unikalumas – specialus savęs pojūtis, pagarba savo savybėms, kurios mus daro kitokiais.Pagarba savo
individualybei.
 Atsiminkite vardus. Vardo paminėjimas – žmogaus uniklaumas. Vardo žinojimas ir pasakymas
tavo unikalumo pripažinimas.
 Vertinti vaiką kaip asmenybę su jo poreikiais, stipriosiomis pusėmis bei išskirtiniu charakteriu.
 Remti vaiko interesus ir pomėgius.
 Ieškoti sričių, kur vaikas galėtų pralenkti kitus.
 Leisti išreišti individualumą įsirengiant savo erdvę.

10
Galia – kad galiu daryti įtaką savo gyvenimo situacijai ir aplinkybėms.
 Skatinti rizikuoti (“tai rimtas išūkis, bet manau, kad esi tam pasiruošęs”).
 Skatinti siekti pasirinkto tikslo.
 Nekritikuoti už klaidas, bet mokinti jas ištaisyti.
 Skatinti vaikus už jų pastangas, o ne kritikuoti už nepasiektus rezultatus.
 Suteikti kuo daugiau padrąsinimų, paskatinimų (žodinių, esant reikalui daiktinių). Reikia mokėti
išsakyti paskatinimą – gyrimas, gali būti ir neigiamas (pvz. Myliu tave, nes gerai mokaisi.. ), nes
taip „pririšame“ prie savęs, ir vėliau vaikas laukia išorinio įvertinimo, o ne stengiasi pasidžiaugti
„iš vidaus“ savo pasiekimais.
 Jei reikia pateikti kritines pastabas, išsakome pastabas apie veiksmą, o ne asmenybę.
 Sukurti galimybes ugdytis kompetencijas (ieškoti kuo daugiau erdvių, kur vaikas gali būti
kompetentingas), leisti, sudaryti sąlygas, kad vaikas galėtų dalyvauti veikloje, atlikti tam tikrus
darbus, kur jam sekasi (pvz. nesiseka mokslai, bet labai gerai žaidžia futbolą, piešia ar dainuoja).
 Klausti vaiko jo nuomonės.
 Vesti vaikus į specialias vietas, kad parodyti jo vertę, kad gali ką nors padaryti, kad gali atlikti
tam tikrų funkcijų (savo tėvų darbovietę, pasėdėti jų darbo kedėje).

Tinkamas pavyzdys – mums padeda suvokti ir priimti vertybes, iškelti sau tikslus, idealus ir standartus.
 Bendraujant būti tikriems, neapsimetinėti, nes vaikai elgesio mokosi iš mūsų.
 Ne žodžiais, o savo pozytiviais veiksmais mokinti gero elgesio.
 Supažindinti su žmonėmis, kuriais žavimės.
 Pasakoti apie iškilias istorines asmenybes, jų gyvenimus, nuveiktus darbus.
 Rodyti filmus, skaityti knygas apie iškilius žmones.
 Su vaiku kalbėti apie jo vertybes.

Saugumas
 Atsargiai elkitės su savo kritiškais jausmai. Žemos savivertės vaikai gali nutarti, kad tai jų kaltė,
kad mes blogai jaučiamės. Iki 11-12 metų vaikai, dar galvoja, kad jie yra pasaulio centras
(egocentrizmas). Meilės davimas atėmimas – “man nereikia blogos dukrelės”. Su vaikais galima
dalintis tais jausmais, kai žinome, kas jie yra saugus.
 Leisti vaikams valdyti aplinką fiziškai. Ypač žemos savigarbos vaikams skirti daugiau laiko
susipažinimui (kas yra už spintos, kampas).
 Parengti naujai veiklai: kalbėti apie naujų būrelių, mokyklos lankymą – ko jie gali tikėtis, su
kokiais išūkiais gali susidurti pirmomis dienomis.

11
Literatūra
Almonaitienė, J.Antinienė, D. Ir kt. (2001). Bendravimo psichologija. Kaunas: Technologija.
Bulotaitė, L., Pivorienė,R .V., Sturlienė, N. (2000). Drauge su vaiku. Psichologo patarimai tėvams.
Goleman, D. (2000).Emocinis intelektas. Presvilka.
Legkauskas, V. (2008). Socialinė psichologija. Vilnius: Vaga.
Myers, D. (2008). Socialinė psichologija. Kaunas: Poligrafija ir informatika.
Petrulytė, A.(2003). Jaunesniojo paauglio socialinė raida. Presvika.
Vaikų socializacijos stiprinimas ir integracijos į darbo rinką galimybių didinimas (2009).Šeimos
Santykių institutas.

12