2023-10-30. Kartais man sunku būna pastebėti sudėtingų sistemų nuodėmes.

Pavyzdžiui
prisimenu dėstytojas kalbėjo, kad mūsų laikais nebėra kažkokios įtampos tarp klasių
ir, kad kažkokių jaunų žmonių protestai prieš kapitalizmą yra tušti, dėstytojas jų
nei kiek nepalaikė. Girdėjau tokias kalbas, bet nesugebėjau nei vieną kartą
sureaguoti ir pasipriešinti tai kapitalizmo apologetikai, pykstu ant savęs dėl to
ir tikiuosi, kad atsiras dar galimybių man pakviesti dėstytoją padiskuti šia tema.
Išties paviršutinė analizė situacijos mus priveda prie išvadų, kurios nesiskiria
nuo dėstytojo kalbų, ir nors nujaučiau, kad jos yra neteisingos dėl abstrakčių
priežasčių, neradau kažko konkretaus savo galvoje už ko galėčiau griebtis, kad
išaiškinti tą neteisybę. Bet dabar pamąsčiau, kad yra įmanoma taikyti
visuomeniškumo principą, kad įvertinti ar socialiniai santykiai tarp žmonių,
kuriuos aptariama sudėtinga sistema gamina, yra teisingi ar ne. Taip visuomeniškumo
nesu taikęs, jį taikydavau tik, kad įvertinti veiksmus individualiame lygmenyje.

Pirma, apibūdinau tas dėstytojo kalbas, kad jos tėra kapitalizmo apologetika, nes
kol jis tik turi omenyje geriausiu atveju tai, kad mums reikia naujų metodų kaip
nuskaidrinti visą neteisybę ir tolimesnį veiksmų planą, toks pasilikimas metodų
ieškojimo būsenoje visiškai nužudo revoliucinę sąmonę. Ką dabar tie jauni žmonės
neturėtų protestuoti? Ar mes filosofai čia atsisėdę prie knygų ir taip ciniškai į
viską žvelgdami daugiau gėrio padarome? Ne kiekviena pasipriešinimo forma gali būti
komodifikuota ar panašiai, bet jau greičiau bus komodifikuotas filosofavimas, kuris
nekviečia veikti, negu realus veiksmas. Žižekas niekados nėra nurašęs taip įprastų
žmonių kovos, jis nebent buvo iškėlęs esminius klausimus, kuriuos turėtų atsakyti
judėjimai, arba buvo davęs patarimų kaip galėtų judėjimai tapti stipresni.

Ir aš esu jaunas žmogus, kuris nieko daugiau nenorėtų, kaip tik prisidėti kažkaip
prie suprastos neteisybės išsprendimo. Žinoma slypi manyje gilus nepasitenkinimas
esama dalykų padėtimi ir dėl jo neišeina gyventi lyg viskas būtų gerai. Būna
įvairus mano santykis su ta suprasta neteisybe. Kartais manyje dalyvaujantys
potraukiai stumia mane prisijungti prie kokios organizacijos, kartais tokiais
atvejais tenka man net priešintims jiems. Pasipriešinus kartais susiduriu su
psichologinė įtampa, o tenka priešintis pavyzdžiui dėl to, nes studijuoju ir manau,
kad visoms veikloms neturėsiu laiko, bet tokiais momentais tuo pačiu nekenčiu savo
padėties, kad aš čia turiu studijuoti ir negaliu užsiimti išties svarbiais
reikalais. Kartais, kaip dabar, aš nerandu savyje nei lašo kažkokios varos.

Prigimtis jaunų žmonių libidinės energijos, dėl kuriuos jie eina protestuoti, yra
gilus nepasitenkinimas esama dalykų padėtimi. Aš pats esu pilnas tokios energijos,
nieko daugiau nenorėčiau kaip tik prisidėti kažkaip prie suprastos neteisybės
išsprendimo, nes supratus, kad egzistuoja ta neteisybė, neišeina kažkaip gyventi
lyg viskas būtų gerai, pažinus tiesą nėra kelio atgal, ir net kyla psichologinė
įtampa jei neišeina niekaip prisidėti. Pavyzdžiui nekenčiu savo padėties, kad aš
čia turiu studijuoti ir negaliu užsiimti išties svarbiais reikalais. Ta įtampa
stumia žmogų veikti, ieškoti bendruomenės, kurioje jis būtų suprastas. Žinoma
dėstytojas tikrai būtų kitaip išsireiškęs jei panašūs potraukiai jame dalyvautų.
Bet retam pasiseka taip būti apsėstam visuomenės problemų, kad tai įvyktų reikia
atsidurti labai specifinėse situacijose, pavyzdžiui nors palaikau manyje tie
potraukiai kartais , geriau turėti racionalų supratimą. Bet argi nereikia tiesiog
giliau pamąstyti . Pavyzdžiui ar dažnai pamąstome apie benamystę? Kodėl šis
reiškinys yra tapęs mūsų kasdienybe? Kokius palaikome sisteminius pasikeitimus,
kurie padėtų žmonėms? Aplinkui mus gyvena daugybė žmonių, iš jų būsto neturintys
žmonės yra tie, kurie kenčia daugiausiai. Nepaisant to, jų net nesugebame
pastebėti, nes esame susvetimėję. Nesakau, kad turėtume trykšti noru asmeniškai
padėti, tai net būtų neefektyvu, nes benamiškumas yra sistemos padarinys, bet bent
jau neturėtume susitaikyti su tokia benamystės norma.