Patyčių atvejis mano mokykloje, kaip aš elgčiausi kaip vadovas

Patyčios šiais laikais yra labai dažna ir aktuali tema ne tik mokykloje bet ir už jos ribų.
Manau, kad apklausus 10 vaikų, bent 5 iš jų tikrai būtų patyrę patyčias. Socialiniuose tinkluose ,
žiniasklaidoje vis dažniau sutinkama pranešimų susijusių su patyčiomis ir liūdna, tačiau
dažniausiai jos vyksta tarp paauglių ar net jaunesnių vaikų tarpe ir būtent mokykloje.
Norėčiau pakalbėti apie patyčių atvejį ir papasakoti, kaip aš elgčiausi , kaip mokyklos
vadovas, kokius veiksmus atlikčiau ir kaip spręsčiau iškilusią problemą. Patyčios man labai
artima tema, kadangi mokiausi mažoje miestelio mokykloje, kurioje nebuvo net 200 mokinių. Ir
nenorėčiau kalbėti apie patyčias, kurias patyriau aš, kadangi būtų sunku pažiūrėti į visą tai iš
vadovo pusės. Klasėje, kurioje mokiausi buvo mergaitė iš sunkiai gyvenančios šeimos. Buvo
labai nedrąsi, bijodavo ne tik vaikų bet ir mokytojų, vengdavo kontakto su kitais. Taip pat
rengdavosi ji labai keistai , nemokėdavo o gal net neturėdavo galimybės susišukuoti ar
nusiprausti. Kiekvieną dieną klasės berniukai mergaitę skaudindavo, juokdavosi ir versdavo
jaustis nejaukiai. Liūdna tai, kad ir mergaitės matydamos ką daro berniukai darydavo tą patį.
Manau, kad būtent taip jos jausdavosi pranašesnės už kitus. Vieną dieną berniukai net išmetė
Lėjos kuprinę pro langą , jai nematant. Grįžusi į klasę ir jos neradusi , mergaitė pamanė, kad ją
kažkur paliko ir nuėjo jos ieškoti. Žinoma nerado, nes tikrai nepagalvojo apie lauką. Dabar
liūdniausia yra tai, kad jai grįžus į klasę mokytoja ją aprėkė ir išvarė iš klasės,todėl, kad ji
pavėlavo, o berniukai tik juokėsi ir daugiau nieko nedarė. Viename straipsnyje yra rašoma, kad ,
kad nuo to , kaip bus organizuojamas klasės gyvenimas, priklauso tolimesnė individo veikla.Ir
kad būtent nuo klasės vadovo priklauso, kokia bus sukurta atmosfera klasėje ir kaip joje jausis
vaikai. Iš aukščiau pasakojimo matyti, kad mokytojai nelabai rūpėjo klasėje esančių vaikų
savijauta. Manau, kad būtent mokytoja turėjo padaryti viską, kad ne tik mergaitė bet visi klasėje
esantys vaikai jaustųsi saugūs, nebijotų kalbėti ir bendrauti. Klasės vadovas turi būti toks, kad
vaikai norėtų kalbėtis, pasipasakoti ir pasiguosti, o ne bijotų paprašyti pagalbos. Mano nuomone,
jei mokytoja būtų turėjusi žinių apie visą tai, kas yra patyčios, koks jos vaidmuo klasėje, viso šito
būtų buvę galima išvengti.
Tikriausiai kyla klausimas kodėl nieko nedariau aš? Nes aš buvau lygiai tiek pat nedrąsi kiek
ir Lėja , todėl bijodavau kažką sakyti, kad patyčių auka netapčiau pati. Kadangi vieną kartą
mėgindama ją užginti prisidirbau ir pati. Visi juokėsi ir tyčiojosi iš manęs, tačiau tai truko
neilgai , nes turėjau vyresnę sesę, kuriai papasakojau ir ji berniukus apramino. Po kažkiek laiko
pamačiau, kad mergaitė save žaloja ir visą tai papasakojau savo mamai, o toliau reiklaus tvarkė
ji. Kalbėjo su direktore, kadangi žinojo, kad mokytojai nelabai rūpi, tačiau manau, kad tai nieko
nepakeitė, nes Lėja po metų išėjo į kitą mokyklą, nes čia viso to pakelti nebegalėjo.
Įsivaizduokime, kaip galėjo viskas baigtis, jeigu mokytoja būtų pastebėjusi ir pamačiusi, kad
mergaitei yra kažkas ne taip? Labai dažnai pagalvodavau, kodėl Lėja niekam nepapasakoja kas
vyksta mokykloje, kaip ji jaučiasi ar ką ji jaučia. Tačiau dabar viską prisiminus ir pagalvojus iš
naujo aš ją labai suprantu ir manau, kad būčiau dariusi lygiai tą patį. Gera žinia yra ta, kad visa
tai vyko kelis metus atgal ir dabar būtų labai sunku rasti mokytoja , kuri palaikytų ar net skatintų
patyčias. Mokykla vaikams tarsi antri namai, todėl kurdami mokyklas pagalvokime apie mus
supantį kolektyvą ir mūsų bei jų vertybes.
Ką būčiau dariusi , kaip mokyklos vadovė tada, kai visa tai vyko mano mokykloje? Visų
pirma, mano mokykloje būtų prevencija prieš patyčias. Kiekviena mokytoja turėtų būti
išklausiusi paskaitas apie tai, kas yra patyčios, kaip jų išvengti, kaip pastebėti vaiką iš kurio yra
tyčiojamąsi. Kad žinotų, jog nuo jų priklauso labai daug, kad jos yra atsakingos už vaikų ,
esančių klasėje tolimesnį gyvenimą. Visą turimą informaciją atnaujinčiau kas kelis mėnesius,
tam, kad mokytojai neužmerktų akių matydami patyčias, o kaip tik jas labai plačiai atvertų.
Sekantis mano veiksmas žinoma būtų anoniminė apklausa, kurios pagalba aš sužinočiau ar mano
mokykloje vyksta patyčios, kiek jų yra ir kur daugiausia. Vėliau, jei būdama direktore
sulaukčiau tokio pasakojimo iš vienos iš mamų, stebėčiau mergaitę, su ja kalbėčiausi, žinoma
pasitelkčiau socialinio pedagogo ir psichologo pagalbą, kadangi tai labiau jų sritis. Toliau
būtinai pasikviesčiau mergaitės tėvus ir papasakočiau susiklosčiusią situaciją, pasiteiraučiau , kas
vyksta šeimoje, ar galėtų kažką daryti kitaip ir patys padėti savo vaikui. Jei turėčiau galimybę,
net mergaitės tėvus pakviesčiau į paskaitą ar seminarą apie patyčias, kadangi manau, kad žinių
apie jas nelabai turėtų. Po šio atvejo paskirčiau klasės valandėlę prevencijai apie patyčias, kad
kiekviena klasės mokytoja su vaikais valandą per savaitę apie tai kalbėtų, teirautųsi , kas vyksta
klasėje, ar yra kažkas, ką reiktų keisti ar žinoti. Manau, kad vaikams tikrai padarytų didelę įtaką
valandėlė per savaitę. Stengčiausi, kad patyčių problema kuo daugiau būtų integruojama į tam
tikrus dalykus. Žinoma, tai yra ne tik mokytojų atsakomybė, kadangi kiekvienoje šeimoje tėvai
turi su vaikais kalbėtis ne tik apie malonius klausimus, bet ir liūdnus ar keliančius skausmą, nes
tai yra naturalu ir labai reikalinga, norint , kad vaikas jaustųsi gerai. Mano nuomone 50 procentų
priklauso nuo tėvų, 50 procentų nuo mokyklos ir jos darbuotojų. Todėl, jei tik mokytojas
stengsis apie jas kalbėti ir jų išvengti, manau, kad rezultatas bus, bet labai minimalus, norint ,
kad jis būtų didelis reikia ir tėvų pagalbos.
Pažiūrėjus į situaciją psichologiniu aspektu norėčiau paminėti, kad pagalbos reikia ne tik vaikui
iš kurio tyčiojasi, bet ir tiems, kurie sukuria patyčias. Pamenu, kai mama visada sakydavo, kad
tyčiojasi tas, kuris yra silpnas ir kuriam kažko trūksta. Pilnai sutinku su šiais žodžiais , todėl
manau, kad į mokyklą, kaip vadovė pasikviesčiau ne tik mergaitės , bet ir berniukų, kurie
tyčiojasi tėvus,kad šie susipažintų su esama situaciją, patys išgirstų, kaip elgiasi jų vaikai. Nes
dažniausai tokie vaikai namuose būna labai geri, paklusnūs, o išėję į mokyklą jaučiasi visagaliais
prieš silpnesnius vaikus. Taip pat norėčiau pati su psichologu pakalbėti su vaikais, paklausti ,
kodėl jie taip elgiasi? Kas jiems nutiko? Gal tai jie yra vaikai, kuriems reikia pagalbos? Mano
akimis svarbiausia yra dėmesys visiems vaikams esantiems mano mokykloje.
Apibendrinant norėčiau pasakyti, kad mano , kaip vadovės reakcija į visą tai būtų labai
didelė, stengčiausi daryti viską, kad patyčių mano mokykloje neliktų arba bent jau ženkliai
sumažėtų. Norėčiau, kad mano mokykla būtų vieta, kur vaikai nori būti, nori sugrįžti ir jaučiasi
gerai. Žinoma, tam reikia labai daug darbo ir gero mokyklos personalo, turinčio tas pačias
vertybes ir požiūrį į savo darbą.

LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. Povilaitis R. ir Valiūkevičiūtė J, (2006) Patyčių prevencija mokyklose.

2. Girdvainis G. Patyčios tarp mokinių bendrojo lavinimo mokykloje :samprata, dalyviai,
priežastys ir padariniai.