Vilniaus universitetas

Filosofijos fakultetas
Ugdymo mokslų institutas

Miglė Laurinavičiūtė
Vaikystės pedagogikos bakalauro studijų programos I kurso studentė

Profesinės veiklos gairės

Esė

Vilnius
2022
 Turinys

1. Įvadas
2. Ugdymo filosofija (profesinės vertybės, ugdymo paradigma);
3. Mokymosi teorija (-os);
4. Mokyklos kultūra ir mokymosi aplinkos (asmeninė, sociokultūrinė, fizinė aplinka);
5. Mokymosi metodai (didaktinės nuostatos);
6. Ugdymo rezultatai (mokinio kompetencijos);
7. Apibendrinimas, išvados
8. Iliustracijos
9. Šaltinių sąrašas
 „Reikia turėti šviesos su savimi, iš savęs, kad šviestum tamsybėse visiems ant kelio
stovintiems, kad jie išvydę patys rastų šviesos savyje ir eitų savo keliu, kad nestovėtų tamsybėse“,-
kartą pasakė M. K. Čiurlionis. Ši citata, mano nuomone, yra visapusiškas mokytojo apibūdinimas.
Taip ir pati apibūdinčiau tikrą mokytoją. Mokytojas – tai figūra kuri yra ir mokinio autoritetas, ir
visokeriopas jo ugdytojas – ta šviesa, apšviečianti jo kelią bei ištiesianti pagalbos ranką jam
klaidžiojant tamsybėse. Šioje citatoje norėčiau ypač akcentuoti kelis M. K. Čiurlionio žodžius „<...>
patys rastų šviesos savyje ir eitų savo keliu <...>“, o tai reiškia, kad mokytojas yra tik įrankis,
suteikiantis žinias, o vaikai, gavę dalykiškų ir gyvenimiškų žinių, vėliau jau geba patys atskirti ir
pasirinkti kuriuo, visgi, keliu jie ruošiasi eiti. Aš ir pati noriu būti tokia šviesą teikianti mokytoja. O
tam, kad tai pasiekčiau, žinau, jog turiu apsibrėžti (ir jau esu apsibrėžusi) būdus, strategiją, kuria
pasikliovusi ir ją įgyvendinusi tapsiu tokia mokytoja, kokia ir noriu, ir turiu būti.
Taigi, visų pirma, vienas svarbiausių aspektų, kurį turi apgalvoti kiekvienas būsimas ir
esamas mokytojas – tai ugdymo paradigma. Dirbant mokytoja modernioje XXI amžiaus mokykloje
aš pasirinkčiau mokyti vaikus pagal laisvojo ugdymo paradigmą. Būtent tai reikštų, jog mokytojas
– tai autoritetas, žadintojas ir edukatorius, kuris žinias perduoda integruotai bei palaiko šiltą ir
artimą ryšį su savo mokiniais, o mokiniai – tai aktyvūs, motyvuoti ir noriai besimokantys pamokos
dalyviai. Jie puikiai supranta mokymosi prasmę, tikslus, mokosi individualiai ir geba patys išlaikyti
savo motyvaciją bei palaikyti šiltą ir artimą ryšį su mokytoju. Laisvoji ugdymo paradigma nuo
klasikinės skiriasi tuo, jog klasikinėje paradigmoje mokytojas – tai centrinė figūra, pagrindinis žinių
davėjas, kurio žinios yra vienintelė, neginčijama tiesa, o laisvojo ugdymo paradigmoje mokytojas –
vaiko bendrakeleivis, kuris kartu mokosi ir, suteikdamas savo turimas žinias vaikui, palydi jį į
sekantį gyvenimo tarpsnį, kitą jo etapą. Būtent todėl manau, jog visi XXI a. mokantys ir ateityje dar
tik mokysiantys mokytojai turėtų pasirinkti šią (laisvojo ugdymo) paradigmą. Būtent ji, mano
nuomone, padeda kurti šiltą ir tvirtą ryšį tarp mokytojo, mokinio ir jo tėvų (kas ugdymo procese taip
pat yra be galo svarbu).
Kita mano nuomone labai svarbi mano pedagoginės veiklos plano dalis – tinkamai išsirinkta
ir taikoma mokymosi teorija (-os). Šiais laikais taikyti vieną mokymosi teoriją būtų be galo
sudėtinga ir, kažin, ar išvis įmanoma. Mano nuomone, jos visos turi savų pliusų ir minusų, būtent
todėl viena kitą puikiai papildo. Juk vienas būdas, viena teorija negali tikti visiems klasėje
besimokantiems vaikams visu jų ugdymo laikotarpiu. Keičiasi tiek vaikų būdas, tiek ir patys vaikai
tarpusavyje yra labai skirtingi. Tad, pririnkusi informacijos apie pagrindines mokymosi teorijas ir
pasidariusi išvadas galiu teigti, jog savo pedagogikos praktikoje norėčiau taikyti šias mokymosi
teorijas: kognityvizmą, konstruktyvizmą ir humanizmą. Pradėkime nuo kognityvizmo.
Kognityvizmas – tai pažinimu grįsta mokymosi teorija, kuri savo dėmesį telkia į mąstymą, jo
funkcijas, procesus ir tai, kaip protas sprendžia sudėtingas užduotis. Kognityvizmu paremtas
mokymas išsiskiria šiais bruožais: į tyrinėjimą orientuotomis užduotimis, smalsumo skatinimu ir
galimybėmis tikrinti hipotezes. Taip pat verta paminėti, jog kognityviniame mokymosi procese yra
remiamasi raidos stadijomis ir jų bruožais, o tai reiškia, jog iš vaiko nėra reikalaujama to, ko jis dar
negeba arba nėra pajėgus padaryti (remiantis raidos stadija, kurioje jis dabar ir yra). Tačiau kaip ir
bet kokia kita teorija, ši taip pat turi ir tobulintinų dalykų. Vienas iš kongityvizmo minusų – žinios
vaikui yra duotos ir absoliučios, todėl jis negali pats šių žinių konstruoti. Tai reiškia, jog vaikui nėra
sudaromos galimybės pačiam atrasti ir suvokti informaciją, šioji jam yra pateikiama, duodama ir
absoliuti. Būtent dėl šios priežasties mano antra taikytina mokymosi teorija būtų konstruktyvizmas.
Jos pagrindinė prielaida – žinios yra aktyviai konstruojamos remiantis mūsų patyrimu, mokymosi
kontekstu, asmenine motyvacija bei mūsų pačių požiūriu, nuostatomis ir ankstesnėmis pažiūromis.
Trumpiau pasakius, konstruktyvizmas teigia, kad vaikas neturi gauti jau jam paruoštų, absoliučių
žinių (ką sako kognityvizmas), jis turi pats atrasti ir susikonstruoti savo žinias. Iškyla klausimas – o
kaipgi šios žinios yra konstruojamos vaiko galvoje? Atsakymas paprastas, šios žinios yra
konstruojamos remiantis savo asmeninėmis patirtimis (turimomis schemomis) ir aplinkos
hipotezėmis. Pavyzdžiui: vaikas savo namuose augina rudą šunį. Jo galvoje tai jau turima, išsaugota
informacija (schema), todėl gatvėje sutikęs baltą (ar bet kokios kitos spalvos) šunį jis nepasimeta –
jo galvoje įsijungia „žinau, kad tai vis tiek šuo ir nesvarbu kokios jis spalvos“. Tada vaikas
asimiliuoja naują informaciją ir jo mintyse pusiausvyra ryškiai nesutrinka. Tačiau kitą dieną išėjus
su tėvais pasivaikščioti ir pamačius prabėgančią katę, vaikas pasimeta. Jis nežino kas tai per
gyvūnas – juk jis visai nepanašus į turimą šunį! Taigi, tai reiškia, jog šis gyvūnas tikrai ne šuo. Tuo
metu jo galvoje pusiausvyra yra prarandama, jis nebežino nei kas tai yra, nei ko iš jo galima tikėtis,
kaip elgtis ir todėl vaikui sukyla nerimas. Tačiau ilgai netrukus tėtis greit paaiškina, jog tai kitas
gyvūnas – balta katė. Kai tėtis pateikia vaikui naują informaciją, ji vaiko smegenyse yra
akomoduojama ir tokiu būdu vaikui palengvėja (kad jis sužino, kas tai yra), jis pagaliau atranda
pusiausvyrą. Kitą kartą šis vaikas jau žinos, jog gatvėse bėgioja ne tik šunys, bet ir katės. Šiuo
pavyzdžiu aiškiai matome, jog vaikas pats susikonstravo savo žinias. Jis žinojo, kad yra šunys,
tačiau pamatęs katę ir įsisavinęs naują informaciją, jau susikūrė – susikonstravo – ir antrąją schemą
(pirmoji buvo apie šunis, antroji – apie kates). Nuo šiol jis savo galvoje turės daugiau informacijos,
kurią vis tobulins, asimiliuos ir taip pats konstruos savo žinias. Būtent tai ir yra konstruktyvizmas.
Dar viena teorija, kurią norėčiau taikyti savo pedagoginėje praktikoje – humanizmas. Humanizmas
– tai pažiūrų sistema, žmogų laikanti svarbiausia vertybe ir reikalaujanti visuomeninių santykių
žmogiškumo. Humanistinės pedagogikos tikslas – brandinti ir taurinti vaiko asmenybę, o ne
teorines mokslo žinias. Ši pedagogika pačiu gyvenimu auklėja vaikus ir juos ruošia kaip būsimus
pasaulio, gyvenimo keitėjus, tobulintojus. Verta paminėti, jog šis ugdymas priima visą vaiką – tokį,
koks jis yra, todėl humanistinės pedagogikos atspirties taškas remiasi bendradarbiavimu ir bendros
kūrybos idėjomis, o ši mokymosi teorija – tai nuolatinis dialogas su vaikais. Tokiame ugdymosi
procese vadovaujamasi abipusio supratimo, laisvo pasirinkimo ir pažinimo džiaugsmo idėjomis bei,
verta paminėti, padeda mokiniui atrasti tikrąjį savo „aš“. Būtent dėl šių priežasčių ši mokymosi
teorija papildo praeitas teorijas. Kognityvizme ir konstrukcionizme svarbiausios yra žinios, įgytos
mokymosi proceso metu, o humanistinėje mokymosi teorijoje svarbiausia yra vaiko asmenybės
raida ir savęs paieškos, kurios vaikui padeda surasti ir savo kelią, ir savo tikrąjį „aš“. Taigi,
pakaitomis taikant visas šias tris mokymosi teorijas, vaikai įgytų ne tik teorinių žinių (kas taip pat
yra be galo svarbu), tačiau būtų ugdomi kaip individualios, unikalios asmenybės, kurios ateityje
sugebėtų teisingai atskirti savo kelią ir suprastų savo polinkius ir stiprybes.
Taip pat labai svarbu apgalvoti kokia galėtų būti (ir, žinoma, yra siektina) mokyklos kultūra
ir mokymosi aplinkos. Lengviausia suplanuoti ir įsivaizduoti yra klasės fizinę aplinką. Nuo jos ir
pradėkime. Taigi, savo klasę įsivaizduočiau kaip humanistinę ir lengvai keičiamą bei pačių vaikų
tobulintiną erdvę. Taip, ji tradiciškai turėtų suolus, kėdes, lentą ir spinteles daiktams susidėti, tačiau
taip pat ji galėtų turėti ir ramybės (nusiraminimo) kampelį pamokų ir pertraukų metu tiems, kurie
negali susikaupti arba turi įvairiausių pykčio, dėmesio sutrikimų ir kitų problemų (verta ieškoti
būdų, kaip didinti SUP vaikų įtrauktį į bendrąjį ugdymą bei kaip jiems padėti adaptuotis). Tame
ramybės kampelyje (ar visai atskiroje erdvėje – pavyzdžiui, pastatytoje palapinėje) vaikai, turintys
tam polinkį, galėtų tiesiog nusiraminti ir pailsėti nuo klasės triukšmo. Pavyzdžiui, jei klasėje mokosi
mokinys, turintis atidumo ar dėmesio sutrikimą, jį gali išbalansuoti ar sutrikdyti paprasčiausi garsai,
tokie kaip mašinų ūžesys už lango arba draugo pieštukas, barbenamas į stalą. Tokiam vaikui yra be
galo sunku susikaupti, o kai jam susikaupti išvis nepavyksta – jis stipriai susinervina, gali prasidėti
net pykčio priepuolis. Būtent tokiomis situacijomis ramybės kampelis pagelbėtų tiek tam vaikui,
tiek klasėje esančiai mokytojai. Vaikui nuėjus į tą uždarą ramybės kampelį (ar kokią kitą erdvę),
jam būtų pasiūlomos įvairios nusiraminimo priemonės – ten jų būtų paliktas visas krepšys.
Pavyzdžiui, spaudomi kamuoliukai, garsą izoliuojančios ausinės, pritemdyta, raminanti šviesa,
žaislai ir kiti susikaupti bei nusiraminti padedantys daiktai. Po kelių (ar keliolikos) minučių, jau
nurimęs vaikas galėtų sugrįžti į bendrą klasės erdvę ir toliau įprastai dalyvauti pamokoje. Manau, tai
puikus bei paprastas būdas išvengti konfliktų klasėje bei palengvinti darbą ir susikaupimą
mokiniams, turintiems specialiųjų poreikių ar įvairių kitų sutrikimų. Taip pat klasėje galėtų būti ir
žaidimų kampelis, kuriame vaikai pertraukų metu turėtų galimybę linksmai bei turiningai leisti
laiką, kartu žaidžiant ir ugdantis savo unikalumą, kūrybiškumą. Šiame kampelyje būtų įvairiausių
žaidimų, žaislų ir kitų priemonių (pvz.: lapų, pieštukų piešti, spalvinti), kurias vaikai galėtų naudoti,
jais dalintis ir taip linksmai praleisti savo pertraukas klasėje. Taip pat pagalvojau ne tik apie žaidimų
ir nusiraminimo kampelius, bet ir apie papuoštas klasės sienas. Taigi, manau, jog mano klasės
sienos nebus tik baltos spalvos dažai. Manau, jos bus iškabintos kūrybiniais vaikų darbais:
piešiniais, projektinių veiklų pristatymo lapais ir kita sugalvota ir įgyvendinta projektų medžiaga.
Sienų „užpildymas“ ir „puošyba“ bus lengvai keičiama – atėjus kitam projektiniam darbui, seni
vaikų darbai bus nukabinti ir saugiai kolekcionuojami (padėti į spintą arba atiduoti jiems patiems), o
nauji bus pakabinti ir džiugins mokinių akis bei širdis iki kito projekto. Taip pat ant sienos kartu su
vaikais atrasime vietos ir taisyklių kampeliui. Juk bendrai sugalvotos ir sutartos taisyklės yra labai
svarbi mokymosi ir „gyvenimo“ klasėje dalis! Taip pat manau, jog mokytojui yra labai svarbu būti
atviram ne tik fizinei savo klasės aplinkai, tačiau ir dinamiškai, kitoniškai bei atvirai ugdymosi
aplinkai – „klasės be sienų“ idėjai. Tam pritariu ir aš – manau, jog vaikams yra labai smagu ir,
netgi, svarbu retkarčiais pakeisti mokymosi aplinką ir taip mokytis „klasėje be sienų“ (pavyzdžiui,
vykti į mokyklos biblioteką arba tiesiog išeiti į mokyklos koridorių ar mokyklos kiemą, o galbūt net
nuvykti į įvairius muziejus, pažintines ekskursijas ir kt.). Taigi, fizinė klasės atmosfera mano klasėje
turėtų būti draugiška vaikui ir jo interesams bei atliepianti jo poreikius. Juk šaltoje ir bauginančioje
aplinkoje mokytis tampa kur kas sunkiau nei kūrybiškoje ir modernioje klasėje. Taip pat, mano
nuomone, svarbu aptarti ir sociokultūrinę bei asmeninę mokymosi aplinkas. Verta paminėti, jog
mano klasėje didelis dėmesys bus kreipiamas į mokinių bendravimą ir bendradarbiavimą bei juos
lemiančius socialinius veiksnius. Tai reiškia, jog klasėje bus vykdoma patyčių (dėl lyties, rasės,
tikėjimo bei individualių vaiko poreikių) prevencija ir vaikams bus diegiamos sociokultūrinės
pamokos – kaip priimti visus (visokius) ir taip kartu linksmai bendrauti bei susidraugauti. Mano
klasėje didelis dėmesys bus skiriamas ir tam, kad mano klasės mokiniai būtų lyg vienas kumštis –
draugai, kurie supranta ir padeda vienas kitam, kai kažkam prireikia pagalbos. Tam, kad klasėje
neliktų socialinės dimensijos ir atskirties tarp mokinių, į klasės valandėlės pamokas galėtumėme
pasikviesti ir svečių, kurie galėtų kiek daugiau papasakoti apie bendravimo ypatumus, savo
emocijų valdymą ir vienas kito supratimą bei palaikymą. Tokiu būdu vaikai taptų labiau
palaikantys vienas kitą ir socialinė bei asmeninė aplinka klasėje pagerėtų – ji taptų ramesnė, todėl
vaikai ten geriau emociškai jaustųsi ir būtų pakantesni bei draugiškesni vieni kitiems.
Dar viena mano pedagoginės veiklos plano dalis – mokymosi metodai. Mokymosi metodai –
tai tikslo siekimo, veikimo būdas, veiklos tvarka, sąmoningai naudojama kokiam nors tikslui
pasiekti. Jų yra pačių įvairiausių. XXI a. bene svarbiausias švietimo įstaigų darbuotojų – pedagogų
– tikslas – parinkti tinkamus ir vaikų poreikius atliepiančius šiuolaikinius mokymosi metodus,
kurie, mano nuomone, turėtų būti paremti eksperimentais, probleminiu, patyriminiu mokymu,
diskusijomis, edukaciniais žaidimais, informacinėmis technologijomis ir mokymuisi mokant kitą.
Šiuolaikinis mokymasis – tai mokymas, paremtas ir mokytojo, ir mokinio iniciatyva, motyvacija,
pagarba ir aktyvia mokymosi veikla. Vienas svarbiausių šiuolaikiniams mokymosi metodams
būdingų bruožų: mokytojo ir mokinio teisė laisvai kurti, išreikšti savo individualybę veikloje –
mokymo ir mokymosi procesas yra kūrybinis procesas abiem dalyviams. Tai, mano nuomone, yra
be galo svarbu šio ir ateities amžių švietime, mokyklose. Juk kūrybiškumas – bene svarbiausia
XXI a. kompetencija, reikalinga kiekviename tiek vaiko, tiek suaugusio žmogaus žingsnyje. Todėl
aš, būdama mokytoja, naudočiau būtent šiuolaikinio mokymosi metodus: diskusijas, eksperimentus,
edukacinius žaidimus, laboratorinius darbus, „minčių lietų“, „minčių žemėlapius“ bei mokymąsi
mokant kitą (padedant klasės draugui) ir kt. Taip pat, naudojant šiuolaikinio mokymosi metodus,
mokytojas turi apgalvoti ir vertinimo kriterijus. Kadangi šiuolaikiniame ugdyme svarbiausios yra ne
tik vaiko įgyjamos žinios, o ir žinių „kelionė“ – kaip ir kokiu būdu jos įgyjamos bei išmokstamos,
vaikas turėtų būti vertinamas ne vien už įsisavintas žinias, o ir už įgytą pažangą, pastangas. Tai
mokiniui (ir jo tėvams) yra labai svarbu. Juk kartais mokinys į savo darbą gali įdėti labai daug
pastangų, kantrybės ir motyvacijos, tačiau neturėti pakankamai žinių arba tiesiog nemokėti jų
pritaikyti, o tai, mano nuomone, dar nereiškia, kad mokinys nesistengia ir yra vertas mažiausio
vertinimo balo. Todėl mano vertinimo sistema bus paremta ne tik žinių patikrinimų rezultatais,
tačiau ir individualia pažanga bei pastangomis.
Nusistačius ugdymosi tikslus, paruošus vaikui tinkamas ir artimas mokymosi aplinkas bei
kultūrą, išsiaiškinus, pateikus ir pritaikius labiausiai klasei tinkamus mokymosi būdus bei įvedus
tinkamą vertinimo sistemą galima tikėtis ir atitinkamų vaikų ugdymo rezultatų. Tačiau mokymasis
mokykloje neapima tik dalykinių žinių. Mokykloje yra ugdomos ir bendrosios mokinių
kompetencijos, kurios yra labai svarbios jiems, kaip žmonėms bei asmenybėms. Kompetencijos –
tai tam tikros srities žinių, gebėjimų ir nuostatų visuma, įrodytas gebėjimas atlikti užduotis,
veiksmus pagal sutartus nuostatus bei reikalavimus, kuris ugdo šiuolaikinį žmogų ne tik kaip
asmenybę, bet ir kaip bendrą visuomenės narį. Pagal „Geros mokyklos koncepcijos“ dokumentą
(2015 m.), „Mokykloje vienodas dėmesys skiriamas visų asmens kompetencijų, nustatytų ugdymo
programose, ugdymui(si). Įgyjami pagrindiniai gebėjimai, leidžiantys tapti pilietiškais, humaniškas
vertybes puoselėjančiais visuomenės nariais ir sėkmingai planuoti asmeninį ir profesinį gyvenimą“.
Tai reiškia, jog VISOS kompetencijos turėtų būti ugdomos VISOSE pamokose mokykloje,
neišskiriant vienos kompetencijos ugdymo tik viename dalyke (pavyzdžiui, informatikoje galima
ugdyti ne tik skaitmeninę kompetenciją, tačiau ir pažinimo, kūrybiškumo bei kitas žmogui
reikalingas kompetencijas). Šiuo metu pagrindinės ugdomos kompetencijos : kūrybiškumas,
pažinimas, pilietiškumas, komunikavimas, skaitmeninis raštingumas, kultūrinis išprusimas bei
socialinė, emocinė ir sveikos gyvensenos kompetencija. Visos jos yra tarpusavyje glaudžiai
susijusios. Taip pat, XXI a. bei ateities kompetencijos galėtų atliepti šiuolaikines ir ateityje
numatomas problemas ir iššūkius: finansinį raštingumą, toleranciją, lankstumą ir
daugiakompleksiškumą – mokėjimą problemas spręsti ne vienu, bet keliais būdais. Tad ugdydami
vaikus pagal laisvosios paradigmos principus, naudodami šiuolaikinius mokymosi metodus ir
vertinimo kriterijus bei tinkamai vaikus ugdant ne tik dalyko, tačiau ir gyvenimiškomis žiniomis,
mes galime tikėtis, jog jis įgys ir svarbiausias XXI a. (ir ateities) kompetencijas bei gebės tinkamai
jomis pasinaudoti.
Taigi, viską apibendrinusi galiu teigti, jog kiekvienas vaikas jau nuo mažų dienų turėtų būti
ugdomas ne tik dalykiškai (dalykų žiniomis), bet ir asmeniškai – ugdant įvairias kompetencijas,
pritaikant specifinius mokymosi metodus ir ugdant dorą bei kūrybišką žmogų. Juk dabar ir ateityje
patrauklus ir paklausus darbuotojas bei visuomenės narys – humaniškas, komunikabilus,
kūrybingas ir su iškilusiais iššūkiais lengvai susitvarkantis žmogus! Būtent tokius žmones
pradėkime ugdyti jau nuo mažų dienų mokykloje. Suteikime jiems geriausias sąlygas mokytis ir
asmeniškai tobulėti bei augti ir tapti tokiais žmonėmis, kuriais visi galėtų džiaugtis ir didžiuotis!:)
 Iliustracijos:

Poilsio (ramybės, nusiraminimo) zona klasėje:

Priemonės, kurios galėtų būti naudojamos

nusiraminimui poilsio erdvėje klasėje:
Klasė – ryškiaspalvė, jauki, ant sienų – mokinių
projektai, piešiniai
 Informacijos ir iliustracijų šaltiniai:

GM_koncepcija_11-121-V.V..pdf (smm.lt)
1_1_mokymosi_teorijos.pdf (ugdome.lt)
Laisvojo ugdymo paradigma - Mokykla Atradimai
Aktyvaus mokymosi metodai | Ugdymas (ugdome.lt)

https://www.google.com/url?sa=i&url=https%3A%2F%2Fsa.lt%2Finterjero-improvizacijos-poilsiui
%2F&psig=AOvVaw0SIXvB2wQXVxNqdhp6l57K&ust=1670594651516000&source=images&cd
=vfe&ved=0CBAQjRxqFwoTCIiLzZiY6vsCFQAAAAAdAAAAABAE
https://encrypted-tbn0.gstatic.com/images?
q=tbn:ANd9GcTnxMputu8BwUv_q7AIjA6Txu1pjySPs7kEnA&usqp=CAU
https://www.pedagogas.lt/Uploads/CKEditor/images/11.jpg
https://cdn.shopify.com/s/files/1/0561/7143/0037/articles/unnamed_1_533x.jpg?v=1643907701
https://www.lingrida.lt/imgs/3-13pcs-jutimo-%C5%BEaislas-i%C5%A1spausti-%C5%BEaislai-
autizmo/128987-1.jpeg
https://cdn.shopify.com/s/files/1/0561/7143/0037/articles/unnamed_1_533x.jpg?v=1643907701
https://www.kristoforopro.lt/wp-content/uploads/
2022/10/295737877_1302470556956399_435636264616019869_n.jpg
https://www.karaliusmindaugas.lt/app/default/assets/images/
6c433d067fdf91b45595e73dbb0ad912.jpg
http://www.progressiveschool.in/wp-content/uploads/2019/03/039.jpg