DIDAKTIKA

Doc. dr. Nida Ambrasė

Tel.: +370 68796646, e-paštas: nidaambrase@gmail.com

1
Tikslas

 Įsisavinti tradicinės pedagogikos ir šiuolaikinės

edukologijos mokymo ir mokymosi teorijas bei
suprasti bendrosios didaktikos reikšmę
švietimo teorijai ir praktikai:
 suprasti pedagoginį procesą sisteminiu požiūriu;
 gebėti rasti, pasirinkti ir taikyti
mokymo/mokymosi tikslus, turinį, metodus,
būdus, formas organizuojant pedagoginę veiklą.

2
 1. BAIGIAMASIS DARBAS

PATIRTIES / PRAKTIKOS REFLEKSIJA

(REMIANTIS NAUJAI ĮGYTOMIS ŽINIOMIS)

 Ką dėstau / mokau (dėstomas dalykas, mokymų rūšis)?

 Kam dėstau / mokau (kas Jūsų klausytojai)?
 Kaip dėstau / mokau (kokius būdus, metodus taikote)?
 Kodėl taip dėstau (čia reikia pasiremti seminaro medžiaga ir
paaiškinti, kokiais požiūriais remiatės, kokių tikslų siekiate ir
kodėl; kokia Jūsų kaip ugdytojo pozicija ir t.t.)

3
Struktūruotos refleksijos modelis
(pagal Johns, 2004)

4
Turinys:
Įžanga
1. Didaktikos raida ir objektas
2. Didaktikos principai
3. Didaktinio / pedagoginio proceso analizė:
3.1. Mokymo tikslai
3.2. Mokymo turinys
3.3. Ugdytojas ir ugdytinis
3.4. Mokymo metodai
3.5. Mokymosi metodai

5
Literatūra

6
Didaktikos raida

7
Didaktika
 Graik. didaskein – mokyti, didaktikos – pamokomas;
 Didaktika – mokymo menas (A. J. Comenius, W. Ratke);
 Didaktika – mokymo teorija (DLKŽ);
 Didaktika – pedagogikos mokslo šaka (Mičiulis,
Bordovskaja, Reano ir kt.);
 Didaktika – racionalus pasaulio pažinimo, veiklos išmokino,
psichinių ir kitokių mokinių galių pedagogine prasme
ugdymo mokslas (V. Šernas);
 Didaktika yra mokymo ir mokymosi mokslas.
(L.Šiaučiukėnienė, 1997)
 Didaktika – mokslas apie mokymą, ir mokymąsi,
mokymo(si) tikslus, turinį, metodus, priemones,
organizavimą bei siekiamus rezultatus (V. Kukušin).
DIDAKTIKOS
RAIDA

J.A.Komenskis (1592-1670) - suformulavo pagrindinius

reikalavimus mokymui, pagrindė mokymo principus, įvedė
klasės - pamokos sistemą. Jis vadovavosi pragmatine filosofija. 9 9
 Didaktika
yra mokymo ir
mokymosi mokslas.
(L.Šiaučiukėnienė, 1997)

10
1. DIDAKTIKOS OBJEKTAS
Didaktikos šakos
(L.Jovaiša, J.Vaitkevičius, 1989)

Didaktika

Bendroji Institucinė Dalinė

Bendrojo Profesinio Specialiųjų Dalykų Vieno

lavinimo mokymo mokyklų grupių dėstomojo
mokyklos įstaigų dalyko
(profesinės
(metodika)
technikos,
aukštosios
mokyklos)

12
Didaktikos turinį sudaro šie
pagrindiniai klausimai:
1. Koks mokymo tikslas ir uždaviniai – tai
pagrindinis klausimas, kuris sąlygoja visas
kitas didaktikos nagrinėjamas problemas.

2. Kokie mokymo arba didaktikos principai –

tai pagrindiniai teiginiai, išreiškiantieji
mokymo dėsningumus bei svarbiausius
reikalavimus mokymui, liečiantieji tiek visą
mokymo procesą, tiek ir atskirų dalykų
mokymą/si.
13
3. Ko mokyti?

 Atsakant į šį klausimą, svarbu išaiškinti:

 koks išsilavinimas reikalingas
besimokančiajam;
 kaip paskirstyti reikalingas įsisavinti žinias
pagal amžiaus ypatumus, siekiant, kad jos
būtų besimokantiesiems prieinamos, kad jie
nebūtų perkrauti, kad įsisavinamos žinios
padėtų visapusiškam asmenybės
vystymuisi.

14
4. Kaip mokyti ir mokytis?

 Tai mokymo proceso esmės, metodų bei mokymo

organizavimo formų problema.
 Didaktika privalo nurodyti tokius dalykus:
 kaip užtikrinti sąmoningą, aktyvų ir tvirtą žinių, mokėjimų
bei įgūdžių įsisavinimą;
 kaip, remiantis mokslo pagrindų žiniomis, plėtoti
besimokančiųjų interesus bei sugebėjimus, pažintines
jėgas, protinės veiklos būdus;
 kaip mokyti taikyti įgytas žinias gyvenime, suprasti mokslo
dėsnių pritaikymą pramonėje ir pan.;
 kaip ruošti juos praktinei veiklai ir tolimesniam mokymuisi;
 kokias ir kaip naudoti mokymo organizavimo formas, kaip
tas formas tobulinti, atsižvelgti į besimokančiųjų amžių bei
kitas sąlygas.
15
5. Kokie šiuolaikiniai reikalavimai
ugdytojui ir ugdytiniui?

 Jau senokai suabejota, ar mokymo esmė – žinios ir

vertybės, mokslo žinių pagrindai.
 Sparčiai gausėjant informacijai žmogus, baigdamas
vieną ar kitą mokyklą, išeina iš jos su dalimi pasenusių
žinių. Be to, nemaža jų dalis greitai pamirštama, kitos
dalies nereikia gyvenime. Net teigiama, kad daugumos
grynų žinių, t.y. mokslo pagrindų, apskritai nereikia.
 Todėl keliama mintis, jog svarbiausias mokymo/si
uždavinys šiuolaikinėmis sąlygomis – išmokti
savarankiškai įgyti žinių, formuoti praktinius mokėjimus.
 Siūloma iš esmės peržiūrėti klasikinį požiūrį į mokymą ir
naujai spręsti klasikinės didaktikos klausimus, remiantis
jų asmenine patirtimi kaip svarbiausiu žinių šaltiniu.
16
 Didaktikos objektas yra mokymo
ir mokymosi procesai.
PAŽIŪRĖKIME:

 Ateities laboratorija: mokytojo praktinė

darbo patirtis.
http://www.youtube.com/watch?v=o0GmZL4kyxE

 Sudbury mokyklos. Pamoka (7). Mokykla

be pamokų.
http://www.youtube.com/watch?v=Wf0R3LWyp0Y&featu
re=relmfu

18
2. DIDAKTINIAI PRINCIPAI

19
DIDAKTIKOS PRINCIPAI

 Tai didaktikos kategorija, nusakanti, kaip

realizuoti mokymą. Jie reglamentuoja:
 mokymo turinį,
 metodus,

 organizavimą.

Tai bendrieji teiginiai, kurie taikomi visuose

mokymo pedagoginio proceso lygiuose.

20
Didaktinių principų problema

 Didaktikos klasikas J. A. Komenskis mokymo

procesą grindžia gamtos dėsniais ir jais
remdamasis nustato 10 lengvo ir nuodugnaus
mokymo ir mokymosi dėsnių bei daug taisyklių.
Iš jų dabar gerai žinomos tokios mokant eiti:
 nuo paprasto prie sudėtingo,
 nuo artimo prie tolimo,
 nuo žinomo prie nežinomo,
 nuo lengvo prie sunkaus,
 nuo daiktų prie jų pavadinimų ir t.t.
21
Didaktinių dėsnių ir principų
priklausomybė (L.Jovaiša, J.Vaitkevičius, 1989):
1. Istorijos, kultūros ir mokymo sąveikos dėsnis:
1) Moksliškumo principas;
2)Teorijos ir praktikos ryšio principas;
2. Mokymo ir vystymosi vienovės dėsnis:
3) Ugdomojo mokymo principas;
3. Mokymo priklausomybės nuo išorinių ir vidinių sąlygų dėsnis:
4) Frontalaus, diferencijuoto ir individualaus mokymo derinimo
principas;
5) Vadovavimo ir mokinių savarankiškumo derinimo principas;
4. Konkretaus ir abstraktaus mokymo sąveikos dėsnis:
6) Vaizdumo principas;
22
7) Prieinamumo principas.
Didaktinių dėsnių ir principų
priklausomybė (L.Jovaiša, J.Vaitkevičius, 1989):

5. Loginio ir kūrybinio mąstymo mokymo ryšio dėsnis:

8) Sistemingumo ir nuoseklumo principas;
9) Perimamumo ir dalykų ryšio principas;
6. Stropumo ir mokymosi sėkmės sąveikos dėsnis:
10) Aktyvumo principas;
11) Nuodugnumo principas;
7. Veiklos rezultatų žinojimo ir objektyvaus vertinimo
ryšio dėsnis:
12) Sąmoningumo principas;
13) Išmokimo tvirtumo principas.
23
1. Moksliškumo principas

 Vienas svarbiausių mokymo principų yra

moksliškumo principas.
 Jis reikalauja, kad pedagogas pateiktų ir
analizuotų mokslo faktus, žinias, sąvokas,
dėsnius, teorijas, atskleidžiančias konkrečius
šiuolaikinio mokslo laimėjimus bei perspektyvas.
 Šis principas reikalauja, kad žinios būtų
teisingos, iš objektyvių šaltinių, naujos, esminės.
Šis principas glaudžiai siejasi su kosntruktyvizmo
idėja – naujos žinios turi būti konstruojamos
ankstesnės patirties pagrindu. 24
2. Teorijos ir praktikos ryšio
principas

 Teorijos ir praktikos ryšio principas

parodo mokslo ryšį su gyvenimu, veikla,
gamyba, atskleidžia pažintinės ir
profesinės veiklos vienovę.
 Besimokančiųjų teorijos perkėlimas į
realų, ypač kitokį, kontekstą reikalauja
daug pastangų, atidumo.
25
3. Frontalaus, grupinio ir
individualaus mokymo derinimo
principas
 Ugdomasis mokymas įmanomas tik tada, jeigu
atsižvelgiama į mokinių sudėtį: išsilavinimą, pajėgumą,
individualias skirtybes.
 Nustatoma, kokių dalykų galima mokyti frontaliai,
dirbant su visa grupe, o kokius dėstyti pagal
išsilavinimą ar pajėgumą panašioms besimokančiųjų
grupėms, kam reikia teikti individualią pagalbą.
Frontalus darbas – ekonomiškas laiko atžvilgiu,
mokytojas pateikia visą informaciją, tačiau juk ne visi
vienodai supranta, nėra savarankiškos mokinių veiklos.
 Grupinis darbas – skirtas mokinio bendradarbiavimui,
tarpusavio pagalbai ugdyti. 26
Taisyklės:

 Mokyme eiti nuo žinomo prie nežinomo, nuo

lengvo prie sunkaus, nuo artimo prie tolimo,
nuo paprasto prie sudėtingo;
 Atsižvelgti į besimokančiųjų amžių
individualias savybes, sugebėjimus, veiklos
stilių, charakterius, idealus;
 Sistemingai tirti kiekvieno besimokančiojo
žinias, mokėjimus, įgūdžius ir patirtį, prie jų
derinti mokymo turinį;
27
4. Vadovavimo ir mokinių
savarankiškumo derinimo principas

 Šis principas reikalauja padėti besimokantiesiems

išmokti savarankiškai dirbti bei formuotis jų
savarankiško mokymosi gebėjimams.
 Ugdytojas remiasi taisykle, jog savarankiškai įgyta
informacija yra daug vertingesnė už kito pateiktą.
 Savarankiškas besimokančiųjų darbo pobūdis priklauso
nuo amžiaus.
 Pvz.: jei pradinėje mokykloje jis remiasi
mokytojo mėgdžiojimu, vėliau išmokstama dirbti
pagal taisykles, formules. Po to seka
savarankiškas užduoties interpretavimas,
kūrybinis darbas.
28
 5. Vaizdumo principas

 Vaizdumo principas reikalauja, kad suvokiant informaciją

dalyvautų visi žmogaus jutimo organai. Taip šį principą
suprato klasikinė didaktika.
 J. A. Komenskis suformulavo didaktikos ,,aukso taisyklę”:
 “... kur galima, viską pateikti juslėms;
 kas matoma — regėjimui,
 kas girdima—klausai,
 kas užuodžiama — uoslei,
 kas valgoma — skoniui,
 kas liečiama — lytėjimo juslei.
 O jei ką galima patirti keliomis juslėmis, keliomis ir tebūnie pratinama...".

 Vaizdumas - ne tikslas, o priemonė jam pasiekti.

29
6. Mokymo prieinamumo
principas

 Mokymo prieinamumo principas glaudžiai

susijęs su individualiu požiūriu į besimokantįjį.

 Mokymo prieinamumas realizuojamas,

atsižvelgiant į besimokančiojo galimybes bei
asmens skirtybes, nepažeidžiant mokomojo
dalyko turinio moksliškumo ir specifikos.

 Per lengvos ar per sunkios užduotys daro

mokymąsi neįdomų, lėtina besimokančiojo
ugdymą, neskatina veiklos motyvų.
30
7. Sistemingo ir nuoseklaus
mokymo principas
 Sistemingo ir nuoseklaus mokymo principas
kelia reikalavimus ne tik mokymo turiniui, bet ir
šio proceso organizavimui.

 Principo realizavimo pagrindas yra tarp įvairių

mokymo lygių perimamumas.

 Šis principas realizuojamas ir per

tarpdalykinius ryšius.

31
8. Nuodugnumo principas

 Nuodugnumo principo esmė mokyti

suprasti mokslo dalykų ir praktines
veiklos pagrindus, svarbiausius
teiginius, kuriais grindžiamas
pažinimas bei mokymasis, praktinė
veikla.

32
Šio principo taisyklės tokios:

 Išanalizuoti mokymo dalyko turinį ir esminius klausimus,

sudaryti schemas, “atramos taškus”, tiksliai formuluoti
pagrindinius teiginius;
 Pradėti dėstyti nuo pagrindinių klausimų ir toliau juos
plėtoti;
 Nuolat tikrinti, kaip mokiniai supranta pagrindinius
dalykus;
 Išsiaiškinti žinių spragas ir jų atsiradimo priežastis;
 Padėti mokiniams likviduoti pagrindinių žinių spragas.

33
 9. Sąmoningo ir aktyvaus žinių
perėmimo principas

 Šis principas realizuoja humanistų mintį, kad žmogaus

vertę parodo paties žmogaus aktyvumas.
 Realizuojant šį didaktikos principą, siūloma atsisakyti
dėstymo - monologo, didinti besimokančiųjų savarankiško
darbo apimtį.
 Sąmoningumas yra jų savarankiško, kūrybiško darbo
pagrindas.
– Tyrimai rodo nevienodą besimokančiųjų pasirengimą dirbti savarankiškai. Jie skiriasi praktinių
mokymosi veiksmų, savikontrolės bei mokėjimo organizuoti savarankišką veiklą lygiu, mąstymo
operacijomis ir t. t.

 Svarbu, kad savarankiškas darbas pamažu peraugtų į

kūrybinę veiklą, kuri yra aukščiausia sąmoningumo 34
išraiška.
10. Išmokimo tvirtumo principas

 Ugdant visada siekė tvirtų žinių, mokėjimų ir

įgūdžių.
 Vienas iš seniausių ir iki šiol populiariausių
būdų — kartojimas. Dar iš antikos laikų išlikęs
posakis: „Kartojimas— mokslų motina“.
 Svarbu tik kartoti sąmoningai ir saikingai. Jis
turi būti įvairus, įdomus, sistemingas, kad
nevirstų teiginiu „Kartojimas— mokymosi
pamotė“.
35
Kartojimo būdai

 Kartojimo būdai: mechaninis, pagrįstas

daugkartiniu tų pačių žinių, veiksmų kartojimu
ir prasminis - grindžiamas vienų žinių,
mokėjimų lyginimu su kitomis žiniomis,
mokėjimais.
 Abu būdai yra svarbūs ir priimtini, tačiau
mokinio pažintinėms jėgoms ugdyti daug
reikšmingesnis prasminis kartojimas.
 B. Watsonas tvirtino, kad atsiminimas priklauso
nuo „dažnumo ir naujumo”.
36
Pagal turimas žinias apie trumpalaikę ir
ilgalaikę atmintį galime ugdytojams
pateikti tokius patarimus:
 Neišklokite naujos medžiagos per greitai. Jei esate
linkęs kalbėti greitai, pamėginkite sulėtinti tempą.
Be to, po svarbaus teiginio darykite pauzę, tartum
palikdamas laiko jam įsitvirtinti ugdytinių atmintyje.
 Ugtytiniams reikia veiklos, kuri skatintų juos kurti
naują medžiagą. Veikla, skatinanti naudoti ir savaip
pergrupuoti naujus dalykus, leis pasisavinti žinias
efektyviau nei pasyvus klausymas.
 Kad informacija patektų į ilgalaikę atmintį, ji turi
būti nuolat naudojama ir atkartojama. Niekada
nepakartojęs, ugdytojas negali tikėtis, kad
besimokantieji birželio mėnesį prisimins dalykus,
kurių buvo mokyti rugsėjį.
37
 Mokyklai keliamus reikalavimus išreiškia
ne pavieniai mokymo principai, bet visa
principų sistema.
 Pavyzdžiui, mokymo moksliškumo negalima atsieti nuo
sąmoningo žinių išmokimo - jis neturi prasmės, jei teorija
atsieta nuo praktikos, jei mokymo procesas
nesistemingas, ir pan.
 Todėl, kintant vieno kurio nors mokymo principo turiniui,
atitinkamai kinta ir kiti principai.

38
3. DIDAKTINIO
PROCESO ANALIZĖ
 Sąvoka “sistema” kildinama iš
graikiškojo žodžio “systema” -
sandara, junginys.

 “Sistema” - planingas, taisyklingas

išdėstymas, sutvarkymas,
organizavimas.

 “Sistema” - reiškinių sąsaja,

išskirianti juos iš aplinkos kaip
savarankišką vientisą darinį
(Tarptautinių žodžių žodynas, 1985, p. 452).
Sistema - tai būdingų požymių visuma. Ji
sudaryta iš posistemių, kurie jungia dar
smulkesnius elementus. Kiekviena
posistemė tam tikroje aplinkoje atlieka
savo funkcijas ir gali tapti atskira
sistema.
Pavyzdžiui, švietimo sistema yra socialinė
sistema, kurią instituciniu aspektu sudaro
posistemės: ikimokyklinio, mokyklinio bei
papildomo mokymo ir studijų institucijos.
Visoje sistemoje ir jos posistemėse
pagrindinis dėmesys skiriamas žmogui, jo
ugdymui. Kiekviena posistemė turi savo
funkcijas, jose vyksta permanentinis
ugdymo procesas.
Didaktinė sistema
(pagal P.Jucevičienė, 1989)

Mokymo Mokymo formos,

turinys metodai, būdai

DIDAKTINIAI
PROCESAI
Mokymo
tikslai

Ugdytojas, arba
jį pakeičiančios
Ugdytinis techninės
mokymo
priemonės
Literatūra
1. Šiaučiukėnienė, L., Stankevičienė, N., Čiužas R., Didaktikos
teorija ir praktika. Kaunas: Technologija, 2011.
2. Arends, R. Mokomės mokytis. Vilnius: Margi raštai, 1998.
3. Jensen, E. Tobulas mokymas. Vilnius: AB OVO, 2001.
4. Koppensteiner, CH. Kaip geriau įsiminti ir išmokti? Vilnius:
Alna litera, 2005.
5. Šaučiukėnienė, L., Visockienė, O., Talijūnienė, P.
Šiuolaikinės didaktikos pagrindai. Kaunas: Technologija,
2005.
6. Teresevičienė, M., Oldroyd, D., Gedvilienė, G. Suaugusiųjų
mokymasis. Kaunas: VDU, 2004.
43
7. Jovaiša, L., Vaitkevičius, J. Pedagogikos pagrindai. T-2.-
Kaunas: Šviesa, 1989.
8. Weissman J. Pergalingos prezentacijos: Menas papasakoti
savo istoriją. Verslo žinios, 2006.
9. Collins J. Puiki kalba: aštresnio mąstymo ir efektyvesnio
darbo vadovas. Vilnius: Knygų spektras, 2005.
10. Pečiulis Ž. Efektyvi komunikacija. Vilnius: Versus aureus,
2004.
11. Nauckūnaitė Z. Iškalbos mokymas. Kaunas: Šviesa, 1998
(2000,2001).
12. Mikalauskienė A., Kevličius R., Vaičiulis A. Kompiuterinės
prezentacijos: Microsoft PowerPoint. Vilnius: Statistikos
departamento skaičiavimo centras, 1996.
44