VYTAUTO DIDŽIOJO UNIVERSITETAS

MUZIKOS AKADEMIJA

ESĖ

Atliko: Paulius Kaminskas

KAUNAS
2018

Jurgio Karnavičiaus opera ,,Radvila Perkūnas“

 Balio Sruogos muzikinė keturių veiksmų pjesė ,,Radvila Perkūnas" buvo
sukurta ir pirmą kartą išleista 1935 metais. Ji sudarė libretą, vieno ryškiausių tarpukario
lietuvių kompozitoriaus Jurgio Karnavičiaus operos „Radvila Perkūnas“, kurios premjera
įvyko Kaune, Valstybės teatre  prieš 80 metų – 1937 m. Libreto autorius lietuvių rašytojas ir
dramaturgas Balys Sruoga. 1937-aisiais parodytas vos keletą kartų, dingo iš Valstybės operos
repertuaro, kadangi opera buvo per daug ,,ištesta“. Redaguotos operos režisierius ir libreto
redakcijos autorius Kęstutis Jakštas, kurios premjera buvo 2018 m. Vasario 15 ir 16
dienomis. Atnaujinta opera yra dviejų dalių. Tam, kad pažinti kūrinį, teorinė analizė suteikia
geresnį supratimą apie patį kurinį. Nagrinėjant operą teoriniu, istoriniu ir teminiu tyrimo
būdu, galima išskirti aktualiausias kūrinio medžiagos temas, sieti su istoriniais faktais,
klausantis, ką sako pati muzika, išskirti svarbiausias operoje vyraujančias temas: meilė,
patriotiškumas, kerštas, susivienijimas, pasiaukojimas, savanaudiškumas, pavydas, kova,
šlovė, kurios atsispindi muzikoje. Analizuojant operos temą, svarbu aptarti scenos ir muzikos
eigą. Tai yra vienybė, per kurią atskleidžiama konkreti operos esmė.
Jurgis Karnavičius gimė 1884 m., Kaune – lietuvių kompozitorius, pedagogas,
profesorius. Sukūrė dvi operas, keturis baletus, kantatų, kūrinių simfoniniam orkestrui,
instrumentinių pjesių, romansų, dainų, muzikos dramos spektakliams. Redagavo Miko
Petrausko operą „Eglė žalčių karalienė“, instrumentavo Česlovo Sasnausko kantatą „Broliai“
ir sukūrė jai įžangą. Jo estetinėms pažiūroms įtakos turėjo simbolizmas, kūryboje rusų
klasikinės muzikos tradicijas nuosaikiai derino su naujoviškesnės raiškos harmonija,
instrumentuote. Jo sceniniuose kūriniuose nemažai lietuvių liaudies muzikos motyvų, vartojo
ir kitų tautų liaudies muzikos intonacijas.
Balys Sruoga gimė 1896 m. – Lietuvos poetas, prozininkas, dramaturgas,
teatrologas, literatūros ir tautosakos tyrinėtojas. Domėjosi teatru, dalyvavo lietuviškuose
vaidinimuose. Balį Sruogą galima minėti kaip istorinių romanų kūrėja. Balys Sruoga sukūrė
muzikinę keturių veiksmų pjesę ,,Radvila Perkūnas".  Pjesės autorius nebuvęs patenkintas J.
Karnavičiaus operos muzika, o taip pat režisieriaus P. Olekos pastatymu.
Kristupas Radvila Perkūnas gimė 1547 m. Vilniuje – mirė 1603 m. lapkričio
20 d. Lososnoje Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikas, Abiejų Tautų
Respublikos valstybės ir karinis veikėjas. Kristupas Radvila Perkūnas buvo žymus valstybės
ir karo veikėjas, užėmė LDK riekininko (1566), taurininko (1569), lauko etmono (1572),
Trakų kašteliono ir pakanclerio (1579), Vilniaus vaivados (1584), didžiojo etmono (1589)
pareigas. Operoje ,,Radvila Perkūnas“ pagrindinis veikėjas. Kiti veikėjai: JONUŠAS -
Kristupo Radvilos sūnus, SOFIJA OLELKAITĖ - Slucko kunigaikštytė, JERONIMAS
KATKUS - Vilniaus kaštelionas, SOFIJA KATKUVIENĖ - Katkaus žmona, MERKELIS
GIEDRAITIS - Žemaičių vyskupas, RUTKA - Jėzuitų vienuolis, BUOŽIUS - Vilniaus vaitas,
BILDŽIUS - Radvilų bajoras, MIKNILA - Radvilų bajoras, BRUŽYS - Katkų bajoras,
AGNĖ - Sofijos draugė.
Vertinant operos „Radvila Perkūnas“ tematizmą naudinga pasitelkti socialinės
kritikos rūšį, kuri nagrinėja operos reikšmę ir jos svarbą laikmečio problemų kontekste.
Žmonių ir personažų socialinis būvimas, įtaka to laikmečio problematikai. Operos premjeros,
aktualumo, vertybių sukūrimo metu ir šiais laikais vertinimas. Operoje paliečiamos
gyvenimiškos temos, žmonių santykiai, tai yra aktualu tiek operos sukūrimo metais ir
atstatymo metais. Socialinis nagrinėjimas leidžia įvertinti kūrinio socialinį turinį, o tai susiję
su svarbiausiomis operos mintimis. Žvelgiant plačiau, svarbūs ne tik pačios operos, bet ir
operos sukūrimo, atkūrimo, ir istorijos laikmečio socialiniai bruožai. Kiekvieno laikmečio
žmonės turi skirtingą mąstyma ir suvokimą, tačiau operos. Tačiau šiandieninė situacija labai
panaši į buvusią 1600 metais. Turime išorinių grėsmių, ryškią politinę nesantaiką ne religiniu,
o ambicijų pagrindu. Temos, apie kurias kalbama operoje yra amžinos, tačiau požiūris ir
reakcija į jas kinta.
Operoje pasakojama apie jaunų žmonių meilės istorija, įvelta į dviejų galingų
XVI a. pabaigos Lietuvos šeimų ginčą. Slucko kunigaikštytė Sofija Olelkaitė, kurią kaip
našlaitę globoja didikai Katkai, yra pažadėta Kristupo Radvilos Perkūno sūnui Jonušui. Abu
jaunieji myli vienas kitą, bet Radvilos konfliktuoja su Katkais. Radvilos vadovauja
evangelikų opozicijai, o Katkai yra karaliaus Zigmanto Vazos katalikiškos politikos
šalininkai. Kadangi pastarieji nenori išleisti Sofijos už Jonušo, Kristupas Radvila Perkūnas
pasiryžęs sūnui nuotaką paimti jėga. Gresia vidaus karas. Besikivirčijančias šalis imasi taikyti
Žemaičių vyskupas Merkelis Giedraitis, jam pavyksta Radvilos išdidumą nugalėti žadinant
patriotizmą – „ne laikas tarpusavyje kovoti, kai priešas (švedai) artėja prie Lietuvos sienų.“
Iškeliamos šaunios vestuvės, tačiau jas baigia ne medaus mėnuo, o Kristupo Radvilos
Perkūno įsakymas sūnui ruoštis į karo žygį.
Žmonės nusiteikę karingai, jaučiama grėsmė. Choro numeriai didingi, primena
maršus, muzikinės choro temos labai sudėtingos, dažniausiai statiškos, griežtos, daug
muzikos vyksmo, šlovinama tėvynė. Griežtas, ritmiškas, tirštas skambėjimas kuria didingą
atmosferą. Scenovaizdžio pagrindas – imituojama barokinė bažnytinė architektūra ir
stilizuojami istoriniai kostiumai. Dainuojamasis tekstas minimaliai atskleidžia turtiniais
interesais grįstą įtampą tarp Radvilų ir Katkų, tačiau to laikotarpio Lietuvos politinis
kontekstas puikiai juntamas. Savo skirtingus religinius įsitikinimus ir turtinius interesus geba
atmesti ir susivienyti vardan Tėvynės gerovės ir Laisvės, užsienio invazijos fone. Vokiškas
orkestruotės sunkiasvoriškumas, visai neromantinė muzikos kalba kreipia mintis link
modernistinės. Tačiau operoje yra ir romantinių fragmentų - labai dainingas ir emocionalus
Sofijos ir Jonušo duetas, lyriška Agnės daina rūmų menėje su merginų choro pritarimu,
Jonušo arija.
Tiriant operą, būtinas ir meninis operos „Radvila Perkūnas“ nagrinėjimas.
Operos siužete istorija pasakojama ne vien tik vaidyba, bet ir muzika, skirtingomis
muzikinėmis temomis, kurios išreiškia skirtingas emocijas, to laikmečio, siužetines linijas.
Siužeto esmė – dvi konfrontuojančios Lietuvos didikų giminės, Radvilos ir Chodkevičiai,
savo skirtingus religinius įsitikinimus ir  turtinius interesus geba atmesti ir susivienyti vardan
Tėvynės gerovės  ir Laisvės, užsienio invazijos fone. Tokia tematika puikiai tinka švenčiamo
Lietuvos valstybės atkūrimo 100-mečio minėjimo dvasią ir pasitarnauja gaivinant istorinę
didingos Lietuvos praeities atmintį. atkūrta veikalo muzikinę partitūrą, nuo paskutinio ir
vienintelio operos pastatymo prabėgus aštuoniems dešimtmečiams, išlikusios muzikinės
medžiagos būklė netiko operai  statyti ir repetuoti. Dramaturgas Balys Sruoga, planavęs šia
tema parašyti dramą, operos librete paliko melodramos liniją: jaunų žmonių meilės istoriją,
įveltą į dviejų galingų XVI amžiaus pabaigos Lietuvos šeimų ginčą.
Operos herojų paveiksluose jaučiami ryškūs, spalvingi charakteriai, aštraus
sąmojo kupinos replikos, gyva draminė įtampa. Muzikinė operos medžiaga įdomi, bet
sudėtinga, harmonija tiršta, melodika rečitatyvinė, ją papildo vienas kitas lyrinis intarpas.
Taigi, galėtume sakyti, tai meilės kliūčių ir laimingos pabaigos kurinys.
Postmodernistiniu požiūriu tai universalios, nesenstančios temos, tradicijos
opera bendrauja su auditorija, kiekvienu žiūrovu. Tai ne tik muzikos kūrinys, kuris yra
vertingas, bet tai istorija. Ji turi tokią prasmę ir suvokimą, kaip žiūrovas supranta pats,
priklausomai nuo laikmečio, socialinių įgudžių, suvokimo, patirties ir kt.
Vertinant istoriniu tyrimo būdu, ,,Radvila Perkūnas“ yra amžinas kūrinys savo
istorijos, tematikos, muzikos, aktualumo prasme. Nors opera sukurta konkrečiam įvykiui, jis
rizikavo būti pamirštas, praradęs savo aktualumą, tačiau paliečiamos vertybės yra
nevienadienės. Opera yra gyva, nepamiršta, atkurtoje operoje atrandama daugiau jos spalvų,
svarbiau tampa ne konflikto, šalių politikos, pergalės, tautos, o dviejų žmonių santykių,
individulių išgyvenimų temos. Taip pat svarbu yra muzika, kuri, neatsižvelgiant į aktualumą
ir poreikius, vis dėlto yra vienas gražiausių meninės muzikos pavyzdžių.