VILNIAUS UNIVERSITETAS

ŠIAULIŲ AKADEMIJA

PROFESINIŲ STUDIJŲ PROGRAMA

PEDAGOGIKA

JUSTINAS JURGILAS

Pedagoginių studijų baigiamasis darbas

ŠEIMŲ POŽIŪRIS Į 5-8 KLASIŲ

NEFORMALIOJO UGDYMO ORGANIZAVIMĄ
MOKYKLOJE: ATVEJO ANALIZĖ

Darbo vadovas: Dr. Albina Kepalaitė

Šiauliai, 2021
 SANTRAUKA
Šeimų požiūris į 5-8 klasių neformaliojo ugdymo organizavimą mokykloje:
atvejo analizė
Justinas Jurgilas
Pedagoginių studijų baigiamasis

Tyrimo aktualumas. Popamokinę veiklą galima laikyti pagrindine organizuoto laisvalaikio

forma, todėl aktualu gebėti kokybiškai ir efektyviai išnaudoti visas galimybes, stiprinti vaikų
pasitikėjimas savimi, jo savarankiškumą ir užimti po pamokų. Juk gerai organizuotoje veikloje
mokinys pažįsta save, gerėja jo socializacija.
Tyrimo objektas – šeimos požiūris į neformaliojo ugdymo organizavimą mokykloje.
Tyrimo tikslas – išsiaiškinti šeimų požiūrį į mokyklos 5-8 klasių neformaliojo ugdymo
organizavimą.
Uždaviniai:
1. Išanalizuoti mokslinę literatūra apie neformaliojo ugdymo organizavimą mokykloje.
2. Ištirti 5-8 klasių mokinių šeimų požiūrį į neformaliojo ugdymo organizavimą
mokykloje.
3. Atskleisti X mokyklos 5-8 klasių neformaliojo švietimo ypatumus.
4. Išanalizuoti pedagoginių studijų metu įgytas kompetencijas neformaliojo ugdymo
organizavimo srityje.
Tyrimo metodika: mokslinės literatūros, kiekybinis tyrimas - anketinė apklausa 5-8klasės
mokiniams ir jų tėvams (globėjams) X mokykloje, statistinė duomenų analizė atlikta
naudojant bei aprašomosios statistikos metodus.
Tyrimo imtis. Tyrime dalyvavo 52 5-8 klasių mokiniai ir 31 jų tėvai (globėjai) X mokykloje.
Neformalusis ugdymas tai kryptinga veikla, kuria, plėtojant žmogaus asmenines, socialines ir
edukacines kompetencijas, siekiama ugdyti sąmoningą, sugebančią atsakingai ir kūrybingai
spręsti savo problemas ir aktyviai dalyvauti visuomenės gyvenime. Kadangi mokinių
popamokinė veikla yra mokymo proceso tąsa ir papildymas, tai ir nepamokinės veiklos
negalima palikti savieigai. Patys mokiniai nesugebės suorganizuoti savo laisvalaikio taip, kad
jis būtų naudingas ir prasmingas. Todėl, reikalingas žmogus, atsakingas už kūrybingą, įdomią
ir naudingą popamokinę veiklą, kurią jis gali paįvairinti savo darbe naudodamas skirtingus
auklėjimo metodus ir jų formas. Atlitkas tyrimas atskleidė, kad X mokykloje besimokantys
vaikai ir jų tėvai (globėjai) yra patenkinti mokykloje organizuojama popamokine veikla, laiko
ja kokybiška ir įvairia, prieinama visiems. Mokiniai gali rinktis patinkantį būrelį, lankyti juos
kelis, nepatikusį pasikeisti. X mokykloje labiausiai trūksta aktyvios popamokinės veiklos, kur
vaikai galėtų ne mokytis, o pramogauti, kitaip smagiai leisti laiką. Tiek tėvų tiek mokinių
manymu, labiausiai trūksta ekskursijų ir išvykų, kurios dėl epidemiologinės situacijos yra labai
retos. Be to, tyrime paaiškėjo, kad vaikai nėra labai aktyvūs popamokinėje veikloje, reikalingas
paskatinimas ir palaikymas iš suaugusiųjų. Pedagoginių studijų metu bei rašant šį darbą ugdėsi
bendrakultūrinės, profesinės bei bendrosios pedagogui reikalingos kompetencijos, kad
užtikrinti sėkmingą pedagoginį darbą. Įgytos kompetencijos daro prielaidą tolimesniam
efektyviam ir prasmingam darbui su mokiniais.
During the pedagogical studies and while writing this thesis, the intercultural, professional
and general competencies necessary for the pedagogue were developed in order to ensure
successful pedagogical work. Acquired competencies presuppose further effective and
meaningful work with students.

2
 SUMMARY
Families’ attitude to the organization of non-formal education in grades 5-8
in school: a case study
Justinas Jurgilas
Final work of pedagogical studies

Relevance of the study. After-school activities can be considered the main form of organized
leisure, therefore it is important to be able to use all the opportunities qualitatively and
effectively to strengthen their independence and to occupy after school. After all, in a well-
organized activity the student knows himself, his socialization improves.
The object of the research – is the family’s attitude to the organization of non-formal
education in school.
The aim of the research – is to find out the attitude of the families to the organization of non-
formal education in grades 5-8.
Objectives:
1. To analyze the scientific literature on the organization of non-formal education in
schools;
2. To study the attitude of families of 5-8 grade students to the organization of non-formal
education in school;
3. To reveal the peculiarities of non-formal education in grades 5-8 of school X;
4. To analyze the competencies acquired during pedagogical studies in the field of
organization of non-foral education.
Research methodology. Scientific research, quantitative research – questionnaire survey for
5-8 students and their parents (guardians) in school X, statistical data analysis was performed
using descriptive statistical methods.
The survey samples. The study involved 52 students in grades 5-8 and 31 of their parents
(guardians) in school X.
Non-formal education is a purposeful activity that, by developing a person’s personal, social
and educational competencies, aims to develop a conscious, able to solve their problems,
responsible and creative person, actively participating in the life of society. As extracurricular
activities are continuation and supplement of the teaching process, extracurricular activities
cannot be left to their own responsibility. Student themselves will not be able to organize their
leisure time in a way that is useful and meaningful. Therefore, there is a need for a person
responsible for creative, interesting and rewarding extracurricular activities, which he can
diversify in his work using different methods of education and their forms. The research
revealed that the children attending school X and their parents (guardians) are satisfied with
the after-school activities organized at the school, they consider it to be of high quality and
diverse, and accessible to everyone. Students can choose a group they like, visit a few, they
can change if they want. School X lacks the most activities after-school where children can
have fun instead of studying, otherwise have fun. Both parents and students consider that there
is a greatest lack of excursions and trips, which are very rare due to the epidemiological
situation. In addition, the study found that children are not very active in extracurricular
activities and need encouragement and support from adults.

3
 TURINYS

ĮVADAS………………………………………………………………………………………5
1.NEFORMALIO ŠVIETIMO ORGANIZAVIMO MOKYKLOJE TEORINIAI
ASPEKTAI...............................................................................................................................7
1.1.Neformaliojo ugdymo apibūdinimas ir svarba....................................................7
1.2.Neformaliojo ugdymo kryptys............................................................................8
1.3.Neformaliojo ugdymo organizavimas mokykloje.............................................10
2.5-8 KLASIŲ NEFORMALIOJO UGDYMO ORGANIZAVIMAS
MOKYKLOJE: ATVEJO ANALIZĖ..................................................................................12
2.1.Tyrimo metodologija...........................................................................................12
2.2.Tyrimo dalyvių charakteristika...........................................................................13
2.3. Neformaliojo ugdymo organizavimo ypatumai X mokykloje...........................13
3.PEDAGOGINĖS VEIKLOS IR PATIRTIES REFLEKSIJA.............................20
3.1.Pedagogikos teorijos studijų dalykuose įgytos mokytojo kompetencijos...........20
3.2.Pedagoginės praktikos metu įgytos mokytojo kompetencijos............................22
3.3.Pedagogikos studijų baigiamojo darbo metu įgytos mokytojo kompetencijos
kokybiškam neformaliajam švietimui organizuoti.............................................24
IŠVADOS...............................................................................................................................26
LITERATŪRA......................................................................................................................26
PRIEDAI................................................................................................................................29

4
 ĮVADAS

Temos aktualumas. Švietimo sistema Lietuvoje vis dar kinta, ieškoma geriausių kelių,
o tuo pačiu kyla ir nauji iššūkiai, kaip kokybiškai organizuoti mokinių laisvalaikio užimtumą.
Popamokinę veiklą galima laikyti pagrindine organizuoto laisvalaikio forma, todėl aktualu
gebėti kokybiškai ir efektyviai išnaudoti visas galimybes, stiprinti vaikų pasitikėjimas savimi,
jo savarankiškumą ir užimti po pamokų (Bakanovienė, Miliūnienė, Vaitkevičius, 2008). Juk
gerai organizuotoje veikloje mokinys pažįsta save, gerėja jo socializacija.
Anot Lietuvos Švietimo ir mokslo ministerijos, neformaliojo vaikų švietimo paskirtis
– tenkinti mokinių pažinimo, lavinimosi ir saviraiškos poreikius, padėti jiems tapti aktyviais
visuomenės nariais (ŠMM, 2020). Vadinasi, visiems mokiniams neformalus švietimas turi būti
prieinamas vienodai, nors neformaliojo švietimo rezultatai yra vaiko asmeninis reikalas
(Neformaliojo vaikų švietimo koncepcija, 2012).
Kyla klausimas, kaip organizuoti efektyvią popamokinę veiklą, kurioje mokinys jaustų
asmeninę atsakomybę už savo tobulėjimą, siektų tapti aktyviu visuomenės nariu, sugebančiu
sėkmingai joje veikti.
Tyrimo objektas – šeimos požiūris į neformaliojo ugdymo organizavimą mokykloje.
Tyrimo tikslas – išsiaiškinti šeimų požiūrį į mokyklos 5-8 klasių neformaliojo ugdymo
organizavimą.
Uždaviniai:
1. Išanalizuoti mokslinę literatūra apie neformaliojo ugdymo organizavimą
mokykloje.
2. Ištirti 5-8 klasių mokinių šeimų požiūrį į neformaliojo ugdymo organizavimą
mokykloje.
3. Atskleisti X mokyklos 5-8 klasių neformaliojo švietimo ypatumus.
4. Išanalizuoti pedagoginių studijų metu įgytas kompetencijas neformaliojo
ugdymo organizavimo srityje.
Tyrimo metodai:
1. Mokslinės literatūros analizė padėjo teoriškai pagrįsti neformaliojo švietimo
organizavimo kriterijus bei efektyvumą, atskleisti mokinių ir tėvų dalyvavimo
svarbą popamokinėje veikloje.
2. Kiekybinis tyrimas - anketinė apklausa 5-8 klasių mokiniams ir tėvams leido
identifikuoti mokykloje organizuojamo neformaliojo švietimo privalumus ir

5
 spragas. Anketinė apklausa vykdyta internetinėje platformoje
www.apklausos.lt.
3. Statistinė duomenų analizė atlikta naudojant Microsoft Excel programą bei
aprašomosios statistikos metodus.
Tyrimo imtis: Tyrime dalyvavo 5-8 klasių mokiniai ir jų tėvai (globėjai) X mokykloje.
Apklausti 52 5-8 klasių mokiniai. Taip pat, tyrime dalyvavo 31 X mokyklos 5-8 klasių mokinių
tėvai (globėjai).
Darbo struktūra. Darbą sudaro: įvadas, 3 skyriai, išvados, rekomendacijos, literatūros
sąrašas, 2 priedai. Darbe pateikta 6 paveikslai ir 1 lentelė.

6
 1.NEFORMALIO ŠVIETIMO ORGANIZAVIMO MOKYKLOJE TEORINIAI
ASPEKTAI

1.1 Neformaliojo ugdymo apibūdinimas ir svarba

Lietuvos neformaliojo ugdymo asociacija neformalųjį ugdymą apibrėžia kaip kryptingą

veiklą, kuria, plėtojant žmogaus asmenines, socialines ir edukacines kompetencijas, siekiama
ugdyti sąmoningą, sugebančią atsakingai ir kūrybingai spręsti savo problemas ir aktyviai
dalyvauti visuomenės gyvenime. Nepaisant to, kad popamokinė veiklą nėra privaloma, ji turi
didelę reikšmę, t.y. atitraukia mokinius nuo beprasmio laiko leidimo, žalingų įpročių
(Skirmantienė, 2013). Neformaliojo vaikų švietimo koncepcijoje (2005) neformalusis
švietimas aiškinamas kaip kryptinga, padedanti vaikui įgyti kompetencijų, tapti sąmoninga
asmenybe, sugebančia atsakingai ir kūrybingai spręsti problemas ir aktyviai veikti visuomenėje
bei prisitaikyti prie kintančios aplinkos. Kituose literatūros šaltiniuose ši ugdymo sritis
apibrėžiama panašiai, todėl galima daryti išvadą, kad mokslininkai iš esmės sutaria dėl
neformaliojo ugdymo sąvokos bei ugdomų vaikų kompetencijų neformaliose veiklose.
Mokslininkai taip pat sutinka ir su tuo, kad neformalusis švietimas ir svarbi sudedamoji
visos švietimo sistemos dalis, tačiau išskiria skirtingus šios švietimo krypties svarbos ir
poveikio aspektus. Štai anot Skirmantienės (2013), popamokinė veikla yra svarbus prevencinis
veiksnys, kad mokiniai neįsitrauktų į nusikalstamą veiklą, girtuokliavimą, narkomaniją. Kitaip
tariant, dalyvavimas neformaliose veiklose gerina mokinių pozityviąją socializaciją. Tuo tarpu,
Kvieskienė (2005) šalia prasmingos vaikų laisvalaikio įtakos nusikalstamumo prevencijai,
mini ir didelę teigiamą įtaką vaik socialinėms kompetencijoms ir įgūdžiams.
Pasak Pociūtės (2018), neformaliojo ugdymo metu tobulinamos asmeninės, socialinės,
mokymosi ir profesinės kompetencijos, kurias ugdant siekiama žmogų paruošti tolimesniam
karjeros siekimui, suteiktu tvirtus pagrindus, reikalingus profesinėms žinioms bei gebėjimui
mokytis darbo proceso metu.
Kitas neformaliojo ugdymo aspektas yra psichologinis, kuris, anot Štuopytės (2010),
svarbus vaiko savęs pažinimui, savęs kaip bendruomenės dalies suvokimui, nes visuomeninės
aplinkos, neformalios veiklos skatina emocinį-psichologinį augimą, kuris reikšmingas
visapusiškam asmenybės susiformavimui. Juk kitaip nei formaliojo švietimo aplinkoje,
neformaliajame švietimo ugdymosi aplinkos yra mažiau arba visai nestruktūrizuotos ar
disciplinuotos. Tokiose aplinkose vaikas gali laisviau reikšti savo nuomonę, požiūrius, dalintis

7
savo patirtimi su įvairaus amžiaus vaikais, su kuriais jis turi erdvės išsakyti savo poziciją,
ieškoti sprendimų kartus su kitais, o jo patirtis ir nuomonė yra vertinama.
Moksliniuose šaltiniuose dar randamas ir pilietiškumo aspektas, apie kurį kalba Pociūtė
(2018) bei Ranonytė (2006). Pirmoji pabrėžia savanorystės kaip neformaliosios veiklos
skatinimą ir naudą, antroji – popamokinė veikla yra puiki terpė pažinti ir suvokit demokratinės
visuomenės žmogaus ir piliečių laisves, teises ir pareigas, dalyvavimo tautos gyvenime
galimybes ir būdus, ugdytis nuovoką apie žmogų kaip asmenį, turintį įvairių teisių ir pareigų,
atsakingą už savo sprendimus ir veiklą.
Apibendrinant galima pasakyti, kad mokslinėje literatūroje apibūdinami neformaliojo
ugdymo svarbos aspektai atitinka ir Neformaliojo švietimo koncepcijoje (2005) dėstomus
laukiamus pasirenkamojo vaikų ugdymo rezultatus a) asmeniui: įgyjamos būtinos
kompetencijos, būtinos asmeniniam, visuomeniniam ir profesiniam tobulėjimui, kurios turės
tiesioginės įtakos sėkmingam vaiko ugdymuisi formaliojo švietimo visuomenėje, padės spręsti
problemas ir aktyviai dalyvauti bendruomenės gyvenime, įsitvirtinti darbo rinkoje; b)
visuomenei: išauga visuomenės narių pilietiškumas ir tautiškumas, asmenys aktyviau
dalyvauja bendruomeniniame ir visuomeniniame gyvenime, tampa savikritiškos ir motyvuotos
asmenybės, galiausiai šalyje mažėja nedarbas ir valstybės išlaidos socialinėms išmokoms.

1.2 Neformaliojo ugdymo kryptys

Kaip jau minėta, neformalus ugdymas turi funkcionuoti taip, kad mokiniui būtų
sudarytos galimybės gilinti, papildyti, plėtoti žinias, įgytas formaliojo ugdymo metu; per
meninę, sportinę ar kitokia veiklą realizuoti saviraiškos poreikius, ugdytis kaip socialinis
subjektas: laisvai, nevaržomai bendrauti su vienmečiais jaunesniais ar vyresniais už save,
įvairių tautybių ir įsitikinimų žmonėms; ugdytis kompetencijas, būtinas aktyviai ekonominei
veiklai, profesinei karjerai; ugdytis pilietiškumą, tautinę ir kultūrinę savimonę (Kvieskienė,
2005). Tačiau dėl kiekvieno vaiko individualių savybių: gebėjimų, įgūdžių, poreikių, interesų,
gabumų ir kt. svarbi ir veiklų įvairovė.
Vaitkevičius, Miliūnienė, Bakanovienė (2008) analizuodami neformaliojo ugdymo
organizavimą mokyklose, teigia, kad sutinkamos tokios neformalaus ugdymo klasifikacijos:
 Pagal veiklos kryptis – meninis ugdymas, etninė kultūra ir pan.
 Pagal ugdymo formas – ugdytinių skaičius (masinė, grupinė, individuali),
sistemingumas (nuolatinė, epizodinė ir pan.).

8
 Visgi šiame darbe dėmesį skirsiu tik klasifikacijai pagal veiklos krytis. Taigi,
Rudzinskienė (2001) išskyrė tokias kryptis:
 Meninis ugdymas;
 Etnokultūra;
 Intelektinis ugdymas;
 Pilietiškumo, demokratiškumo ugdymas;
 Vaikų ir jaunimo sambūrių inicijavimas;
 Altruistinė veikla;
 Techninė kūryba;
 Gamtosauga, ekologinis ugdymas;
 Sveikos gyvensenos ugdymas;
 Bendravimo kultūros ugdymas;
 Pramogų humanizavimas;
 Darbas su mokiniais, kurie turi mokymosi sunkumų.
Vienos veiklos yra skirtos plėtoti vaikų talentus, gabumus ir meninę raišką, kitos –
gilinti mokyklos disciplinines žinias, ruošti mokinius būsimoms studijoms, karjerai, profesinei
veiklai, dar kitos – pilietiškumo ir bendruomeniškumo stiprinimui ir pan. Tačiau neformaliuoju
ugdymu galime vadinti ne tik konkrečias veiklas, kuriose ugdomi konkretūs įgūdžiai,
kryptingai formuojami nauji, tačiau ir veiklos skirtos vaikų pažintinei veiklai, jų bendravimui,
tarpusavio sąveikai, informacinės veiklos, laisvalaikio šventės ir įvairūs smagūs susibūrimai.
Įprasta manyti, kad pagrindinė neformaliojo ugdymo forma yra būrelis. Būrelis – tai grupė
laisvu noru susibūrusių vaikų, norinčių susipažinti su tam tikromis veiklomis arba gilinti savo
žinias pasirinktoje veikloje (Vaitkevičius, Miliūnienė, Bakanovienė, 2008).
Dapkienė (2002), be būrelių, pateikia tokias neformaliąsias veiklas:
 Filmų, dramos, operos, spektaklių, knygų, laidų, parodų aptarimai;
 Parodų, muziejų, galerijų lankymas;
 Teminės dienos: aplinkos tvarkymo, pasaulio šalių, melagių ir pan.;
 Turistinės, praktinės, poilsinės, istorinės išvykos ir kelionės;
 Įvairūs konkursai (raiškiojo skaitymo, finansinio raštingumo, piešinių, darbelių
ir pan.);
 Kūrybiniai žaidimai (labirintai, mugės, televizijos laidos ir kt.);
 Įvairūs teminiai (etnografiniai, sveikatingumo, rudens gėrybių ir pan.) rytmečiai
ir popietės;

9
  Šventės ir tradicijos: nuo valstybinių iki asmeninių švenčių);
 Sporto ir kitokios spartakiados ir varžybos;
 Vakarai ir vakaronės skirtinomis įvairiomis temomis;
 Dalykinės ar teminės viktorinos;
 Puotos ir baliai (kaukių, blynų ir pan.);
 Teminės savaitės;
 Klasės susitikimai;
 Konferencijos (mokslinės, praktinės, dalykinės ir pan.)
Taigi akivaizdu, kad neformalusis švietimas turi daug formų ir veiklos tikrai gali būti
įvairios, kiekvienas mokinys gali rasti sau mėgstamą veiklą, per kurią galėtų visapusiškai
atsiskleisti. Ne veltui neformaliajame ugdyme derinami asmeniniai, grupės ir temos tikslai,
siekiama aktyvaus vaiko dalyvavimo laisva valia.

1.3 Neformaliojo ugdymo organizavimas mokykloje

Kadangi mokinių popamokinė veikla yra mokymo proceso tąsa ir papildymas, tai ir
nepamokinės veiklos negalima palikti savieigai. Patys mokiniai nesugebės suorganizuoti savo
laisvalaikio taip, kad jis būtų naudingas ir prasmingas. Todėl, reikalingas žmogus, atsakingas
už kūrybingą, įdomią ir naudingą popamokinę veiklą, kurią jis gali paįvairinti savo darbe
naudodamas skirtingus auklėjimo metodus ir jų formas. Tad svarbus ne pamokinės veiklos
organizavime tenka pedagogui (Senge, 2008).
Pasak Račickienės, Šilėnienės (2006), neformaliojo ugdymo organizatoriui,
siekiančiam atlikti savo profesinę misiją, tenka nuolat bendradarbiauti, generuoti ir keistis
idėjomis, kritiškai ir kūrybiškai mąstyti, turėti viziją ir prisitaikyti prie naujų sąlygų, dirbti
komandoje, būti atsakingam už savo poelgius, vadovauti sau ir kitiems, tobulėti pačiam ir
tobulinti bendruomenę. Jo veikla pasireiškia gebėjimu operatyviai ir teisingai įvertinti
besikeičiančią situaciją ir nurodyti pagrindinius kelius problemai išspręsti. Tie patys autoriai
išskiria popamokinės veiklos organizatoriaus bruožus:
 Specialieji gebėjimai (psichologinės žinios ir pan.);
 Komunikabilumas, kūrybiškumas, geras vadybininkas ir turintis humoro
jausmą;
 Socialiniai gebėjimai – santykiai su kitais žmonėmis ir socialine aplinka;

10
  Profesinė kompetencija – specifiniai profesiniai gebėjimai ir savybės, susijusios
su praktine veikla.
Neformalusis ugdymas organizuojamas ne tik neformaliojo ugdymo įstaigose, bet ir
mokyklose. Mokinių laisvalaikio leidimo įprasminimas ypač aktualus periferijose, t.y.
rajonuose, kaimiškose vietovėse, kur vaikai patiria atskirtį ir turi mažiau galimybių laiką
bendruomenėje leisti prasmingai. Mokyklų pedagogai, organizuojantys popamokinę veiklą turi
išsikelti tikslus, kurių sieks dirbdami su mokiniais, bei numatyti šiems tikslams įgyvendinti
tinkamus būdus.
Taigi mokykla yra antroji vaiko bendruomenė, kurios jis socializuojasi, įgyja tam tikrus
elgesio, bendravimo su bendraamžiais ir vyresniais žmonėmis įgūdžius. Mokykloje vyksta
aktyvus socializacijos procesas. Už šio proceso sklandumą kartu su mokykla atsakingas ir
klasės auklėtojas, kuris dažnai yra vienas pagrindinių tiesioginių popamokinės veiklos
koordinatorių mokykloje. Adamkevičienė (2007) teigia, kad pagrindinis klasės auklėtojo darbo
tikslas – klasės integravimas į mokyklos bendruomenę ir, žinoma, mokytojų ir mokyklos
vadovų darbo, šeimos tikslų koordinavimas, tiesioginis darbas su mokiniais.
Taigi neformaliojo švietimo veikla labai priklauso nuo veiklos vadovo, jo
kompetencijos ir charizmatiškumo – juk tai pirmiausia imponuoja mokiniams. Tačiau ne
mažesnį vaidmenį mokykloje organizuojamų laisvalaikio veiklų efektyvumui turi ir patys
mokiniai bei jų įsitraukimas. Kvieskienė (2005) rašo, kad ugdytiniai gali pasiūlyti savo idėjas
ir sulaukti palankaus atsako bei patys aktyviai dalyvauti organizuojant laisvalaikį.
Adomaitienė, Lesauskienė (2001) atlikto tyrimo rezultatai parodė, kad nepaisant to, kad
mokyklose vykdoma prasminga ir turininga popamokinė veikla, vis dėlto, susiduriama su
problemomis. Išskiriamos tokios neformaliojo ugdymo organizavimo problemos mokyklose:
 Finansavimo trūkumas;
 Prasta mokyklų materialinė bazė;
 Pedagogų iniciatyvos stoka;
 Mokinių pasyvumas ir socialinių įgūdžių trūkumas.
Taigi, neformalusis kaip ir formalusis švietimas reikalauja materialinių išteklių ir
papildomų finansinių šaltinių, reikalinga kompetentingi veiklų vadovai ir pedagogai bei
aktyvus mokyklos bendruomenės ir pačio mokinio įsitraukimas.

11
 2.5-8 KLASIŲ NEFORMALIOJO UGDYMO ORGANIZAVIMAS
MOKYKLOJE: ATVEJO ANALIZĖ

2.1 Tyrimo metodologija

Atlikta mokslinės literatūros analizė, kuri nagrinėja neformaliojo ugdymo

organizavimą mokyklose, atskleidė neformaliojo ugdymo kryptis ir būdus, būtinas efektyvaus
neformaliojo švietimo sąlygas. Šiuo empiriniu tyrimu buvo siekiama ištirti 5-8 klasių
neformaliojo ugdymo organizavimą šeimų požiūriu bei nustatyti pagrindinius mokinių ir jų
tėvų požiūrio į neformalųjį ugdymą jų mokykloje aspektus.
Tyrimo metodologija. Empirinio tyrimo įgyvendinimui buvo pasirinkta kiekybinių
tyrimų metodologija. Tyrimo tikslui pasiekti pasirinkta iš anksto paruošta anketinė apklausa,
kuri respondentams pateikta per internetinį portalą www.apklausos.lt.
Tyrimo priemonės pasirinkimas. Kiekybiniam tyrimui atlikti sudarytos dvi anketos
po vieną 5-8 klasių mokiniams ir jų tėvams/globėjams. Anketinė apklausa pasirinkta dėl to,
kad ji atitinka šio tyrimo tikslą, t.y. išsiaiškinti neformaliojo ugdymo organizavimo aspektus
mokykloje ir atskleisti tėvų bei vaikų požiūrį į jį, leidžia gauti reprezentatyvios informacijos
apie tiriamas grupes bei rasti ryšius tarp skirtingų tyrimo parametrų.
Šiam tyrimui parengtas anketas sudaro uždaro (kai reikia pasirinkti labiausiai tinkantį
atsakymą) ir atviro tipo (kai reikia įrašyti savo atsakymą) klausimai. Uždaro tipo klausimai: a)
tėvų/globėjų klausia apie neformaliojo ugdymo organizavimo ypatumus bei ar tėvai įsijungia į
jų vaikų popamokinę veiklą; b) mokinių klausia kaip jie dalyvauja popamokinėje veikloje.
Atvirais klausimais siekta gauti mokinių ir jų tėvų pasiūlymus apie popamokinės veiklos
tobulinimą.
Tyrimo imtis ir organizavimas. Tyrimo metu buvo apklausti 52 5-8 klasių mokiniai,
besimokantys X mokykloje ir 31 mokinių tėvas/globėjas. Visi tyrime dalyvavę mokiniai
mokosi Šiaulių rajono X mokykloje, o visų dalyvavusių tėvų vaikai lanko tą pačią X mokyklą.
Nuoroda į anketą išsiuntinėta elektroniniu paštu lapkričio mėnesį. Respondentai anketą užpildė
per 8 dienas. Gauti duomenys apdoroti www.apklausos.lt interaktyviais įrankiais ir pateikti
naudojant Microsoft Office Excel programa. Taikyta statistinė aprašomoji statistika.

12
 2.2 Tyrimo dalyvių charakteristika

Tyrimu siekta atskleisti 5-8 klasių mokinių ir jų tėvų požiūrį į neformaliojo ugdymo
organizavimą X mokykloje. Tyrimo metu apklausti X mokyklos 5-8 klasių mokiniai ir jų
tėvai/globėjai. Taigi anketoje, skirtoje tėvams/globėjams (priedas nr. 1) demografiniai
klausimai nebuvo pateikti, kadangi tai yra gana tikslinė grupė, o anketos klausimai labiau susiję
su jų vaikų patirtimi mokykloje. Vaikams skirtoje anketoje (priedas nr. 2) klausta, kurioje
klasėje mokosi. Pasiskirstymas pagal klasę pavaizduotas pirmame paveiksle.

Tyrime dalyvavę mokiniai

5
22 10

15

penktokai šeštokai septintokai aštuntokai

1 pav. Tyrimo dalyvių pasiskirstymas pagal klasę (N=52)

Iš paveikslo matyti, kad daugiausiai dalyvavo vyresnių klasių mokinių. Buvo žodžiu
klausta mokinių, kodėl jie neužpildė anketų, dažniausi penktokų ir šeštokų atsakymai buvo
„nežinau“ ir „užmiršau“.
X mokykloje 5-8 klasėse mokosi 104 moksleiviai, į tyrimo anketą atsakė 52 mokiniai,
arba 50% visų dalyvavusiųjų. Sulaukta 31 užpildytos tėvų anketos. Kadangi dalis tėvų augina
du ar net tris X mokyklos 5-8 klasėse besimokančius vaikus, todėl laikome, kad imtis yra
reprezentatyvi.

2.3 Neformaliojo ugdymo organizavimo ypatumai X mokykloje

Tyrime buvo prašoma mokinių pažymėti kaip dažnai jie po pamokų laiką leidžia
mokykloje, antrame paveiksle matyti, kad pakankamai vaikų mokykloje pasibaigus pamokoms
lieka kasdien (N=7) ir beveik kasdien (N=15), niekada mokykloje nelieka, vadinasi ir
neformaliame ugdyme pilnavertiškai nedalyvauja 21% (N=11) mokinių.

13
 Po pamokų laiką leidžia mokykloje

5. 10% 7. 13%
11. 21%
15. 29%

14. 27%

kasdien beveik kasdien kartais retai niekada

2 pav. Mokiniai po pamokų laiką leidžia mokykloje (N=52)

Tiek tėvams tiek mokiniams buvo pateikti klausimai apie vaikų lankomus būrelius.
Paaiškėjo, kad net 38 (73%) 5-8 klasių mokiniai lanko bent vieną būrelį mokykloje, 25%
(N=13) mokinių mokykloje būrelio nelanko išvis (3 paveikslas).

Mokykloje lankomi būreliai

13

1
30
8

vienas daugiau nei vienas norėtų bet nelanko nelanko

3pav. Kiek būrelių mokykloje lanko mokinys (N=52)

Abejose anketose buvo klausiama ar vaikai lanko būrelius už mokyklos ribų. Rezultatai
parodė, kad 45% tėvų nurodo, jog jų vaikai būrelius ir kitokias nuolatines veiklas lanko už
mokyklos ribų, o 55 % tėvų nurodė, kad jų vaikai tai daro tik mokykloje. Tuo tarpu, 53 %
(N=28) mokinių nurodo, kad lanko būrelius tik mokykloje, dar 38 % (N=20) pažymėjo, kad
lanko būrelis ir už mokyklos ribų. Tai rodo, kad iš esmės tėvų ir mokinių atsakymai sutampa.
Galima daryti išvada, kad visgi daugiau mokinių renkasi būrelius jų pačių mokykloje. Tokius
rezultatus lemia ir mokyklos vietovė, nes Kvieskienės (2004), pasak mokinių laisvalaikio

14
leidimo įprasminimas ypač aktualus periferijose, t.y. rajonuose, kaimiškose vietovėse, kur
vaikai patiria atskirtį ir turi mažiau galimybių laiką bendruomenėje leisti prasmingai.
Tėvai anketose nurodė ir būrelių vietos pasirinkimo motyvus (laukelis buvo
neprivalomas), kurie pavaizduoti pirmoje lentelėje. Toje pačioje lentelėje pateikti ir vaikų
siūlymai, kokių būrelių jie norėtų mokykloje, kitaip tariant, kokių veiklų mokiniams trūksta,
kad jie norėtų mokykloje likti ir po pamokų.
1 lentelė
Būrelių vietos pasirinkimo priežastys ir pageidaujami būreliai
Būrelio vietos parinkim priežastys (tėvai) Kokių būrelių norėtų mokiniai
Būreliai tik mokykloje Sportas (N=16):
Dėl gyvenamosios vietos (N=6): „krepšinio“; „bokso“; „kovos menų“;
„Nėra galimybės vežioti“; „Sudėtingas „karate“, „plaukimo“.
susiekimas ir brangu“;
Vaiko nuovargis (N=4): Saviraiška (N=11):
“Lanko tik mokykloje, aš jai siūliau lankyti „šokių“; „teatro“; „menų“.
dailės būrelį, tačiau ji sako neturinti laiko,
nes vėlai grįžta autobusu namo, jaučiasi
pavargusi ir ilgai daro namų darbus”;
„nelanko jokių būrelių nes nenori, būna
pavargęs“; „po pamokų būna pavargęs“.

Užtenka veiklų mokykloje (N=4): Informacinės technologijos (N=5):

„nes mums užtenka veiklų mokykloje“; „kompiuterinių žaidimų“; „Counter strike:
go“.
Būreliai už mokyklos ribų Kitokie (N=2):
Geresnis pasirinkimas (N=8): „skaitytojų klubas“; „maisto gaminimo“.
„Mokykloje nėra norimo būrelio, todėl lanko
už mokyklos ribų“; „Lanko ne tik mokykloje,
nes nėra tokio, kokio reikia mano vaiko
gebėjimams: dailės, muzikos“.
Nuotoliniai būreliai (N=2):
„Jungiasi kiekvieną pirmadienį ir trečiadienį
į nuotolinę pamoką „SMARTWILL“; „Esant

15
 covid situacijai ieškome veiklų nuotoliniu
būdu“.

Taigi, iš lentelės matyti, kad vaikams labiausiai trūksta sporto būrelių. Žinant, kad
mokykla neturi sporto salės, tik sporto aikštyną lauke, galima suprasti, kodėl sporto būrelių
mokykla pasiūlyti negali – nėra sąlygų. Tuo tarpu tėvai nurodė, vaikams tenka rinktis būrelius
savo mokykloje, nes didelė dalis jų neturi galimybių vaikų vežioti į miestą. Tačiau vis dėlto, iš
rezultatų galima daryti išvadą, kad tėvams rūpi vaikų laisvalaikis, dalis jų stengiasi rasti
mėgiamą veiklą, ieško ir nuotolinių būrelių. Be to, mokinių apklausos rezultatai parodė, kad
didelei daliai (N=18) būrelių mokykloje netrūksta.
Taip pat, tyrimas atskleidė, jog vaikai būrelius renkasi patys, t.y. teigiamai atsakė 88%
mokinių (N=45), o tėvai įsitikinę, kad jų vaikas gali bet kada nepatikusį mokyklos būrelį
iškeisti į kitą: teigiamai atsakė 48% tėvų (N=15), dar 35% (N=11) jų paminėjo, kad tai iš dalies
tiesa, vadinasi jų vaikai mokykloje turi laisvę keisti veiklas jeigu jiems to norisi. Dar vienas
svarbus tyrime atsiskleidęs aspektas – jog mokykloje yra veiklų, be būrelių, kuriose vaikai gali
dalyvauti, tačiau panašu, kad ne visi mokiniai tai žino. Į klausimą: „Ar mokykloje yra kitų
veiklų, ne būrelių, kuriuos galiu lankyti?“ teigiamai atsakė 51% (N=26) tyrime dalyvavusių
mokinių, likę atsakė neigiamai, o į klausimą „Ar mokykloje vyksta įdomus popamokinis
gyvenimas?“ teigiamą atsakymą pateikė 69% (N=36) apklaustų mokinių. Tuo tarpu 74%
(N=23) tėvų teigia, kad jų vaikas noriai dalyvauja popamokinėje veikloje. Galima daryti
išvadą, jog mokykloje neformalusis ugdymas organizuojamas aktyviai ir įdomiai, vaikai randa
veiklų, jie ir jų šeimos jomis patenkinti, tačiau didelė dalis nežino apie mokykloje vykstančias
veiklas be būrelių.
Kita svarbia klausimų pora siekta išsiaiškinti kaip tėvai ir mokiniai apskritai vertina
neformaliojo švietimo organizavimą ir jo teikimo kokybę X mokykloje. Štai mokinių
apklausos rezultatai rodo, kad popamokinė veikla jiems labiau patinka nei nepatinka. Po lygiai
mokinių – 44% (N=23) atsakė, kad patinka arba patinka iš dalies, likę 12% (N=7) pažymėjo,
kad popamokinė veikla mokykloje jiems nepatinka. Tėvų atsakymai pateikti ketvirtame
paveiksle.

16
 Tėvų pasitenkinimas popamokine veikla
10%
9%

26% 55%

Esame patenkinti veiklų įvairovę ir kokybę

Įvairove patenkinti, tačiau veiklos galėtų būti organizuojamos geriau
Mokykloje trūksta veiklų po pamokų
Trūksta informacijos apie popamokines veiklas

4pav. Tėvų pasitenkinimas neformaliojo ugdymo organizavimu X mokykloje (N=31)

Kaip matome paveiksle, daugiau nei puse tėvų yra patenkinti veiklų įvairove ir kokybe.
Dar 26 % (N=8) teigia, kad veiklos galėtų būti organizuotos ir geriau, tuo tarpu likę
respondentai pažymėjo, kad jų nuomone trūksta veiklų ir daugiau informacijos apie jas.
Išanalizavus duomenis galima teigti, kad X mokykloje popamokinė veiklą yra pakankamai
gerai organizuota, tačiau tobulintina.
Anketose klausta ir apie demokratinį ugdymą, kurį diegia X mokykla. 81% (N=25)
tyrime dalyvavusių tėvų žino, kad jų vaikų mokykloje demokratinis ugdymas yra diegiamas,
likę žino tik iš dalies. Visai nežinančių neatsirado. Tuo tarpu, mokinių atsakymai pateikti
penktame paveiksle. Buvo teirautasi, koks jų aktyvumas demokratiniame ugdyme.

Mokinių aktyvumas demokratiniame ugdyme

17% 19%
17% 12%

12% 23%

Keliu klausimus ir siūlau sprendimo būdus

Keliu klausimus, bet sprendimo būdų laukiu iš kitų
Klausimų nekeliu, bet siūlau sprendimo būdus
Nekeliu klausimų ir nesiūlau sprendimo būdų, nes mokykloje nieko keisti nereikia
Dalyvauja demokratiniame ugdyme tik todėl, kad reikia
Ne visai suprantu kas tai yra ir kodėl to reikia

5pav. 5-8 klasių mokinių aktyvumas demokratiniame mokyklos ugdyme (N=52)

17
 Išanalizavus atsakymus paaiškėjo, kad aktyviai dalyvaujančių mokinių yra vos
penktadalis (N=10). Dauguma dalyvauja pasyviau, net 17% (N=9) išvis nesupranta, kodėl jis
reikalingas, o kiti 17% (N=9) atsakė, jog jaučiasi verčiami dalyvauti. Nors, pasak Jurevičienės
(2021), diegti demokratinį ugdymą mokykloje reiškia paraleliai ugdymo procesui imantis
mokinius į bendruomenės gyvenimą įtraukiančių veiklų, iš pasyvių stebėtojų, jie įgalinami tapti
aktyviais veikėjais, kurie prisiima atsakomybę už savo sprendimus ir patys inicijuoja pokyčius
bendruomenėse, iš paveikslo matome, kad mokiniai demokratinio ugdymo diegime mokykloje
jie dalyvauja labiau pasyviai.
Paskutiniai anketų klausimai buvo susiję su ne pamokinių veiklų trūkumu ir
pasiūlymais. Mokinių atsakymai pateikti paveiksle nr.6. Iš jo matyti, kad labiausiai mokiniams
trūksta ekskursijų ir išvykų bei laisvalaikio pramogų, kitaip mažiau struktūruotos, laisvos
veiklos. 3 mokiniai pažymėjo atsakymą „kita“ ir nurodė, kad „trūksta išvykų, nes mūsų niekas
niekur neveža“ bei „kad trūksta visų paminėtų“.

Ko tūksta

5% 13%
12%
37%

33%

Renginiai ir šventės Erdvės ir laikas su klasiokais ir draugais

Laisvalaikio pramogos Ekskursijos ir išvykos
Kita

6pav. Kokių veiklų labiausiai trūksta mokiniams po pamokų (N=52)

Tėvams buvo užduotas tas pats klausimas, įdomu, kad tėvų nuomonė nuo vaikų skyrėsi
ne daug. Jie taip pat mano, kad labiausiai trūksta ekskursijų ir išvykų (39%). Tyrime dalyvavę
tėvai taip pat paminėjo „būrelių įvairovę“ (23%) bei „renginių ir švenčių“ (16%). Paskutinis
klausimas tėvų apklausoje prašė pateikti pasiūlymus, pageidavimus, pamąstymus. Laukelis
buvo neprivalomas, tad pasiūlymų sulaukta vos keletas. Pasiūlymai susiję su didesne būrelių
įvairove ir vaikų išvykomis už mokyklos ir bendruomenės ribų.

18
 Apibendrinant galima sakyti, kad X mokyklos mokiniai ir tėvai pakankamai gerai
vertinam mokyklos pastangas organizuoti neformalųjį švietimą mokykloje. Didelė dalis
mokinių randa sau priimtinų veiklų po pamokų, o tėvai yra patenkinti veiklų kokybe. Visgi,
daugelis šeimų renkasi būrelius mokykloje dėl ribotų galimybių vežioti vaikus į kitą miestą.
Taip pat, paaiškėjo, kad demokratinio ugdymo organizavimas yra tobulintinas, o vaikams ir
tėvams labiausiai trūksta veiklų už mokyklos ir bendruomenės ribų.

19
 3.PEDAGOGINĖS VEIKLOS IR PATIRTIES REFLEKSIJA

Mokytojo profesijos kompetencijų aprašas (2007, Nr. ISAK-54)1 reglamentuoja

mokytojo profesinės veiklos pagal ikimokyklinio, priešmokyklinio, pradinio, pagrindinio,
vidurinio, atitinkamas specialiojo ugdymo, profesinio mokymo, neformaliojo vaikų švietimo
programas kompetencijų grupes, kompetencijas, gebėjimus, kuriuos privalgo turėti kiekvienas
pedagogas, nepriklausomai nuo to, kokioje įstaigoje ir su kokias vaikais dirba. Nors darbe
nagrinėjamas neformaliojo ugdymo organizavimas, tačiau kiekvienam pedagogui reikalingos
ir kitos kompetencijos. Šioje pedagoginių studijų baigiamojo dalyje remsiuosi Mokytojo
profesijos kompetencijų aprašu ir aprašysiu, kurių pedagogikos teorijos studijų dalykų metu ir
kaip ugdėsi mano kaip mokytojo profesinės kompetencijos bei kompetencijos, reikalingos
kokybiškam neformaliajam ugdymui organizuoti.

3.1Pedagogikos teorijos studijų dalykuose įgytos mokytojo

kompetencijos

Pedagogikos teorijos studijų dalykų metu labiausiai plėtojosi mokytojo profesinės ir

bendrosios kompetencijos, taip pat bendrakultūrinės mokytojo kompetencijos, kurias sudaro
žinios, įgūdžiai, gebėjimai, vertybinės nuostatos, požiūriai ir kitos asmeninės savybės
reikalingos mokytojo veiklai.
Informacinių technologijų naudojimo profesinė kompetencija ugdėsi visų pedagogikos
studijų metu. Visų pirma dėl to, kad studijos vyko nuotoliniu būdu susiklosčius nepalankiai
epidemiologinei situacijai. Studijų metu ne tik teko ieškoti ir susirasti internete man reikalingus
įstatymus, nutarimus ir kitus aktualius dokumentus, kompiuterio pagalba parengti pamokos ir
renginio planą, taip pat mokiausi kompiuteriu ruošti užduotis, pateikti rašto darbus internetu,
dalyvavimas paskaitose yra egzaminų laikymas nuotoliniu būdu padėjo išmokti naudotis
kompiuterinėmis programomis ir platformomis, kurias galiu panaudoti ir pedagoginiame
darbe. Studijų metu dalyvavau ilgalaikės kvalifikacijos tobulinimo programoje ir įgijau darbo
su Office365 platforma įgūdžių [nuoroda į office diplomą].
Visų pedagogikos studijų dalykų metu ugdėsi dalyko turinio planavimo ir tobulinimo
kompetencija, kurią sudaro mokėjimas ir sugebėjimas: parengti mokymo programą, teminį

1
Lietuvos Respublikos Švietimo ir mokslo ministro įsakymas. Dėl mokytojo profesinės kompetencijos aprašo
patvirtinimo. 2007 01 15; Nr. ISAK-54. Valstybės žinios, 2007-01-30, Nr. 12-511.

20
planą remiantis ugdymą reglamentuojančiais dokumentais; formuluoti mokymo(si) tikslus bei
uždavinius; atrinkti mokymo(si) metodus, tinkamus mokymo(si) tikslams pasiekti; parengti
mokiniams įdomią ir patrauklią mokymo(si) medžiagą; numatyti išteklius, būtinus mokymo(si)
tikslams pasiekti. Šios kompetencijos ypač ugdėsi Bendrosios pedagogikos bei bendrosios
didaktikos dalykų studijose. Jų metu įsisavinome esmines mokymo teorijos žinias, bendruosius
mokymo ir ugdymo principus, formas ir metodus. Turėjome galimybę apžvelgti ne mažai
teorinės medžiagos virtualioje erdvėje. Pedagogikos teorijos studijų dalykų metų taip pat
gavome daug žinių ugdytis mokymosi proceso valdymo kompetencijas, mokinių pasiekimų ir
pažangos vertinimo, mokinių motyvavimo ir paramos jiems bei profesinio tobulėjimo
kompetencijas. Tam sąlygas sudarė dalyku metu pateikta mokslinė literatūra, paskaitų metu
dėstoma teorija bei pasiruošimas rengti praktinius darbus, darbas. Mažiausiai įgūdžių turiu
rengiant teminius planus, turbūt todėl, kad neužtenka tik teoriškai susipažinti, reikia ir
praktiškai pabandyti.
Ne mažai iššūkių kilo ugdantis bendravimo ir bendradarbiavimo kompetenciją
pedagogikos teorijos studijų dalykų metu. Kompetenciją bendrauti ir bendradarbiauti su
įvairiais skirtingų kultūrų asmenimis darbo srityje ir socialinėje aplinkoje bei gebėti spręsti
konfliktus ugdytis buvo galima rašant grupinius darbus bei atliekant praktikas mokykloje. Teko
ieškoti naujų bendravimo ir bendradarbiavimo būdų su grupės draugais bei dėstytojais
pandemijos sąlygomis. Tai pat, studijų metu dalyvavau ilgalaikės kvalifikacijos kėlimo
programose ir mokiausi mokymo bendradarbiaujant strategijų, įgijau įgūdžių kaip formuoti
grupes, stebėti mokinių bendravimą ir bendradarbiavimą, jį valdyti, vertinti [nuoroda į abu MB
diplomus]. Dirbant nuotoliniu būdu teko ugdytis ir asmenines savybes, tokias kaip atsakomybę,
atkaklumą, plėtoti informacinių technologijų naudojimo kompetencijas, atvirumą naujovėms,
prisitaikymą bei emocijų valdymo įgūdžius. Visų pedagogikos teorijos studijų dalykų metu
gavome reikalingų žinių kaip skatinti aktyvų mokinių bendravimą ir bendradarbiavimą klasėje,
kaip bendradarbiauti su kolegomis, pagalbiniu personalu ir kitais specialistais, kuriant
ugdymosi prielaidas ir vertinant mokymosi pasiekimus, kaip bendrauti su mokinių tėvais bei
vaikui pagalbą teikiančiais specialistais. Studijų dalykų metu įgytos labiau žinios, reikalingos
visiems šiems įgūdžiams ugdyti, nei patys įgūdžiai ir gebėjimai.
Kaip jau minėta aukščiau, pandeminė situacija šalyje labai pakoregavo mokymosi
pobūdį, teko daugiau laiko praleisti namie prie kompiuterio, o tai padėjo ugdytis reflektavimo
ir mokymosi mokytis kompetencijas, kurias sudaro gebėjimai organizuoti savo mokymąsi
individualiai ir grupėje, įvertinti savo profesinės praktikos privalumus ir trūkumus bei nuolat
tikslingai atnaujinti žinias ir lavinti įgūdžius. Tiek ruošiantis atsiskaitymams tiek atliekant rašto

21
darbus buvo mažiau galimybių pasikonsultuoti su dėstytojais ir kolegomis, todėl teko
konsultuotis su pedagoginės patirties turinčiais kolegomis, išbandyti keletą variantų. Nuolat
tikslingai atnaujinti žinias ir lavinti įgūdžius buvome skatinami visų studijų dalykų, ne tik
pedagogikos teorijos studijų dalykų, metu. Mokytojo darbe, ne mažą vaidmenį vaidina ir
mokytojo vertybinės nuostatos bei tam tikros asmeninės savybės. Daug teorinių žinių šiuo
klausimu įgijau pedagoginės psichologijos dalyko metu.
Visos studijų metu įgytos žinios ir gebėjimai sudaro puikius pagrindus plėtoti
veiksmingą bendravimą ir bendradarbiavimą su mokiniais ir jų tėvais, kolegomis,
administracija, kitaip tariant, reikalingas kiekvienam mokytojui kompetencijas.

3.2Pedagoginės praktikos metu įgytos mokytojo kompetencijos

Studijų metu atlikau praktiką, kuri suteikė galimybę pritaikyti studijų metu gautas
teorines žinias praktiškai, taip pat, ugdyti mokytojo kompetencijas bandant žinias pritaikyti,
tarsi pasitikrinti savo vertybines nuostatas, atrasti tobulintinas asmenines savybes ir kitaip
reflektuoti savo žinias ir praktinius įgūdžius.
Pedagoginės veiklos praktikos metu mokykloje dirbau 6-8 klasių kuratoriumi.
Praktikos metu ugdėsi tokios bendrakultūrinės kompetencijos kaip dalyvavimas kuriant
pilietinę visuomenę: organizavau vaikų socialinę veiklą, pildžiau klasės socialinį pasą,
organizavau demokratinius susirinkimus ir kuravau teisingumo komiteto veiklą. Taip pat,
praktikos metu palaikiau glaudų ryšį su mokiniais ir jų šeimomis, pagal poreikį lankiau vaikus
namuose, teikiau jiems individualią pagalbą, taip ugdėsi įgūdžiai ir gebėjimai vertinti namų
aplinkos vaidmenį ir šeimos vertybių skirtumus bei mokymo vadovautis bendražmogiškomis
vertybėmis kompetencija.
Praktikos metu ugdėsi ir mokytojo profesinės kompetencijos. Informacinių
technologijų naudojimo įgūdžiai ugdėsi pildant dienyną, mokinių pažangos aplankus ir
rengiant įvairias apklausas ir anketas mokiniams bei jų tėvams. Dalyko turinio planavimo,
aplinkų kūrimo, mokymo(si) proceso valdymo kompetencijos ugdėsi rengiant teminių klasės
valandėlių planus bei jas vedant, rengiant, organizuojant ir vedant renginius. Mokinių
pasiekimo ir pažangos vertinimo, motyvavimo ir paramos jiems, bei jų pažinimo ir pripažinimo
kompetencijos plėtojosi kartu su jais pildant jų individualios pažangos aplankus, organizuojant
individualius pokalbius su jais, keliant trimestro tikslus ir padedant mokiniams juos
įgyvendinti. Padėdamas mokiniams pildyti jų individualios pažangos aplankus, kurie yra
virtualioje aplinkoje, taip ugdžiausi kompetenciją ugdyti mokinių informacinę kultūrą

22
sistemingai plėtojant jų kompiuterinį raštingumą, laikantis etinių ir higieninių darbo su
kompiuteriu reikalavimų. Organizuojant renginius bei išvykas ugdėsi aplinkų kūrimo
kompetenciją. Organizavimo metu skyriau atsakomybių mokiniams, jais pasitikėjau, teikiau
pagalbą, tačiau leidau laisvai reikšti idėjas ir siekiau, kad vaikai jausti asmeninę atsakomybę
už savo indėlį į renginio ar išvykos kokybę. Taip, mano manymu, ugdžiausi gebėjimą kurti
pokyčiams palankią ugdymosi aplinką, kurioje mokinys jaučiasi saugus ir pasitikintis savimi
ir kitais. Dalyko turinio planavimo ir tobulinimo kompetencija plėtojosi per klasės valandėlių
planų, renginių scenarijų rengimą, jų aptarimą su mokyklos administracija. Mokymosi tikslų ir
uždavinių formulavimo įgūdžius plėčiau padėdamas mokiniams įsikelti savuosius ir prisiimti
atsakomybę už jų įgyvendinimą. Įdomiausios praktikos veiklos buvo susijusios su šiuolaikinių
aplinkų kūrimu bei integruotu ugdymu, t.y. su mokymosi proceso valdymo kompetencijomis.
Praktikos metu ne tik dalyvavau kvalifikacijos tobulinimo programoje „Dalykų ryšiai ir
integracija bei patirtinis mokymasis“ [nuoroda į diplomą], bet ir su kuruojamomis klasėmis
turėjome tam tikrus susitarimus, aiškias gaires ir taisykles, už kokius darbus ir elgesį laukia
apdovanojimas, stengiausi ypatingai pagloboti iššūkių patiriančiu mokinius, įtraukti juos į kitas
veiklas, kuriose jie patirtų sėkmę. Mokykla, kurioje atlikau praktiką, sudarė puikias sąlygas
plėtoti profesinio tobulėjimo kompetenciją. Kolegos negailėjo patarimų ir pagalbos, turėjau
galimybių dalyvauti įvairiuose mokymuose ir seminaruose, dalyvauti mokyklos projektinėje
veikloje.
Mokytojo bendrosios kompetencijos plėtojosi visos praktikos metu. Dienyno pildymas,
ataskaitų apie vaikų pažangą formavimas, mokinių bylų tvarkymas, tėvų susirinkimų ir
individualių pokalbių su tėvais ir mokiniais vedimas ugdė komunikacinę ir informacijos
valdymo kompetenciją, t.y. taisyklingai vartoti kalbą realioje ir virtualioje profesinėje
aplinkoje; naudoti verbalinius ir neverbalinius komunikavimo būdus; konceptualiai ir
vaizdžiai išreikšti savo idėjas bei interpretuoti mintis, faktus ir jausmus skirtingose profesinės
veiklos kontekstuose naudojant komunikacines priemones. Praktikos metu teko kurti ir vykdyti
įvairias apklausas (tėvams ir mokiniams), analizuoti atsakymus, pateikti išvadas mokyklos
bendruomenei, taip ugdėsi tiriamosios veiklos kompetencijos. Išmokau suorganizuoti
profesinės veiklos tyrimą, reflektuoti atsakymus ir patirtį rengiant ataskaitas. Reflektavimo ir
mokymosi mokytis kompetencija tobulėjo kuomet reikėjo rengti praktikos ataskaitą [įrodymas
su nuoroda į ataskaitą], planuojant tolimesnius profesinio tobulėjimo kvalifikacijos kursus bei
tolimesnę karjerą. Organizacijos tobulinimo bei pokyčių valdymo kompetenciją ugdžiausi
dalyvaudamas mokyklos projektinėje veikloje, t.y. dalyvavau priimant svečius, pasakojau apie

23
mokyklą, apie individualios mokinio pažangos fiksavimo, demokratinio ugdymo sistemas
mokykloje.
Praktikos metu ne tik ugdžiausi mokytojui reikalingas kompetencijas, tačiau gauta
informacija puikiai papildė pedagogikos teorijos bei kitų dalykų studijų metu įgytas žinias bei
susiejo jas su praktika. Atlikdamas praktika kuratoriaus vaidmenyje supratau kokios svarbios
ir mano asmeninės savybės ir kurias reikėtų ypač tobulinti. Ugdžiausi kantrybę, ramybę,
lankstumą, mokiausi išlikti objektyvus, išklausyti. Taip pat ir atsakomybę ir darbštumą, nes
praktika buvo pakankamai intensyvi. Be to, reikėjo nemažai išmonės ir iškalbos, pozityvumo,
kad ir kas benutiktų, bendraujant su vaikais ir jų tėvais, suprantamai ir diplomatiškai atsakinėti
į visus iškylančius klausimus.

3.3Pedagogikos studijų baigiamojo darbo metu įgytos mokytojo

kompetencijos kokybiškam neformaliajam švietimui organizuoti

Nors praktika buvo ta veiklą, kuri labiausiai praturtino mane kaip pedagogą, visgi kai
ko pamokė ir šio darbo rengimas. Visų pirma įtvirtinau literatūros paieškos ir nagrinėjimo
įgūdžius, susipažinau plačiau su neformaliojo švietimo moksliniu pagrindimu, Lietuvos
respublikos neformaliojo ugdymo politika ir kitais teisės aktais, radau spaudos leidiniu šia
tema. Be žinių, papildančių visas turimas kompetencijas, taip pat ugdėsi ir mokymosi mokytis
kompetencija, kai reikėjo organizuoti savo darbą, planuoti laiką, bendrauti ir bendradarbiauti
su dėstytojais ir kolegomis. Šio pedagogikos studijų baigiamojo darbo rašymo metu tobulėjo
reflektavimo kompetencija, turėjau progą dar kartą įsigilinti ir paanalizuoti ko išmokau šiose
studijose, kokias kompetencijas išsiugdžiau, padėjo suprasti savo silpnąsias puses, kokių žinių,
kokių gebėjimų ir įgūdžių trūksta, kokias asmenines savybes dar reikėtų tobulinti. Rengiant šį
darbą taip pat labai padėjo teatro būrelio vadovo patirtis. Tai padėjo lengviau rasti ryšį su
vaikais ir jų tėvais, organizuoti veiklas, valdyti grupę bei kurti įdomią mokymosi aplinką.
Būrelio vadovo veikla parodė, kad vaikai nuoširdžiai ir aktyviai įsitraukia, mokosi ir kuria,
tačiau praktikos metu paaiškėjo, kad savo pasiekimų demonstruoti nenori, o rašydamas šį darbą
supratau, kad tai dar priklauso ir nuo amžiaus. Kuo vyresnis vaikas, tuo pasyvesnis
neformalioje veikloje jis tampa. Būtų įdomu atlikti tyrimą ir panagrinėti priežastis.
Apibendrinant galima pasakyti, kad kompetencijų plėtojimas ir nuolatinis augimas yra
neatsiejamas su pedagogo profesija. Neformaliojo ugdymo pedagogas turi turėti ne mažiau
žinių ir gebėjimų nei formaliojo ugdymo pedagogas. Organizuojant laisvalaikio veiklas,
ruošiant mokinių saviraiškos terpę svarbu atsižvelgti į mokinių pomėgius ir polinkius, tėvų

24
pageidavimus, svarbu tai atlikti profesionaliai ir kompetentingai, juk mokyklos misija yra ne
tik vaikams suteikti žinių, bet ir ugdyto socialią, pilietinę ir atsakingą asmenybę. Manau, kad
pedagogikos teorijos studijų, praktikų metu bei rašant šį darbą pavyko išsiugdyti reikalingas
asmenines savybes, įgyti ir tobulinti profesines kompetencijas, reikalingas sėkmingam
pedagoginiam darbui.

25
 IŠVADOS

1. Neformaliojo švietimo organizavimas mokykloje eina koja kojon kartu su formaliuoju.

Juk tai kryptinga veikla, padedanti vaikui įgyti kompetencijų, tapti sąmoninga
asmenybe, sugebančia atsakingai ir kūrybingai spręsti problemas ir aktyviai veikti
visuomenėje bei prisitaikyti prie kintančios aplinkos. Ji mažiau struktūruota, leidžianti
vaikui išreikšti save, ugdyti savo socialines kompetencijas ir neformaliai bendrauti su
bendraminčiais. Neformalusis švietimas turi daug formų ir veiklos tikrai gali būti
įvairios, kiekvienas mokinys gali rasti sau mėgstamą veiklą, per kurią galėtų
visapusiškai atsiskleisti.
2. Atlitkas tyrimas atskleidė, kad X mokykloje besimokantys vaikai ir jų tėvai (globėjai)
yra patenkinti mokykloje organizuojama popamokine veikla, laiko ja kokybiška ir
įvairia, prieinama visiems. Mokiniai gali rinktis patinkantį būrelį, lankyti juos kelis,
nepatikusį pasikeisti.
3. X mokykloje labiausiai trūksta aktyvios popamokinės veiklos, kur vaikai galėtų ne
mokytis, o pramogauti, kitaip smagiai leisti laiką. Tiek tėvų tiek mokinių manymu,
labiausiai trūksta ekskursijų ir išvykų, kurios dėl epidemiologinės situacijos yra labai
retos. Be to, tyrime paaiškėjo, kad vaikai nėra labai aktyvūs popamokinėje veikloje,
reikalingas paskatinimas ir palaikymas iš suaugusiųjų.
4. Pedagoginių studijų metu bei rašant šį darbą ugdėsi bendrakultūrinės, profesinės bei
bendrosios pedagogui reikalingos kompetencijos, kad užtikrinti sėkmingą pedagoginį
darbą. Įgytos kompetencijos daro prielaidą tolimesniam efektyviam ir prasmingam
darbui su mokiniais.

26
 LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. Adamkevičienė, V. (2007). Neformalaus pedagogų mokymosi patirties

pripažinimo metodika. Švietimo ir mokslo ministerija. Vilnius: Mokytojų
kompetencijos centras.
2. Adomaitienė V., Lesauskienė A. (2001). Popamokinės veiklos organizavimas Šiaulių
miesto mokyklose: apžvalga ir perspektyvos. Socialinis ugdymas: papildomojo
ugdymo situacija ir perspektyvos: Respublikinės mokslinės praktinės konferencijos
straipsnių rinkinys. Šiauliai.
3. Bakanovienė, T., Miliūnienė, L., Vaitkevičius, J.V. (2008). Neformalaus ugdymo
organizavimas mokykloje ir už jos ribų: mokinių požiūrio analizė. Jaunųjų
mokslininkų darbai, 4(20), 252-257.
4. Dapkienė S. (2002). Papildomojo ugdymo formos. Šiauliai
5. Kvieskienė G. (2004). Nepalikime vaiko nuošaly. Vilnius.
6. Kvieskienė, G. (2005). Pozityvioji socializacija: monografija. Vilnius: VPU leidykla
7. Neformaliojo vaikų švietimo koncepcija, (2012). Lietuvos švietimo ir mokslo
ministerija.
8. Neformalus vaikų švietimas. [Žiūrėta 2021-11-20]. Prieiga per internetą:
https://www.smm.lt/web/lt/smm-svietimas/svietimas-neformalusis
9. Pociūtė, E. (2018). Neformaliojo švietimo ir savanorystės įtaka studijų ir karjeros
pasirinkimui Klaipėdos mieste. Jaunimas besikeičiančioje visuomenėje. El. leidinys.
[žiūrėta 2021-11-20]. Prieiga per internetą: chrome-
extension://nlaealbpbmpioeidemdfedkfmglobidl/https://vvf.viko.lt/media/uploads/site
s/11/2021/03/Studentu_konferenciju_leidinys_2018-2020.pdf#page=56
10. Račickienė I., Šilėnienė B. (2006). Neformaliojo ugdymo organizatoriaus
profesinės kompetencijos raiška: mokinių požiūris. Pasaulis vaikui: ugdymo realijos
ir perspektyvos 2006(3), 214-225.
11. Ranonytė A. (2006) Lietuvos moksleivių pilietiškumo ir tautinio tapatumo
formavimosi prielaidos. Acta Pedagogica Vilnensia,
12. Rudzinskienė S. (2001). Papildomas ugdymas: patirtis ir problemos. Socialinis
ugdymas: papildomo ugdymo situacija ir perspektyvos: Respublikinės mokslinės
praktinės konferencijos straipsnių rinkinys. Šiauliai.
13. Senge, P. ir kt. (2008). Besimokanti mokykla. Vilnius: Versa.

27
14. Skirmantienė, J. (2013). Neformaliojo ugdymo svarba pozityviajai socializacijai.
Socialinė teorija, empirija, politika ir praktika, 7(2013), p. 108-118.
15. Štuopytė E. (2010) Socioedukacinė veikla: jos formos ir būdai, siekiant socialinės
aprėpties. Socialiniai mokslai, Nr. 2 (68).
16. Jurevičienė, L. (2021). Demokratinis ugdymas – pažangios Lietuvos švietimo ateitis
ar utopija? Švietimo naujienos, 2021m. gegužės 28d., p.5.

28
PRIEDAI

29