Edukologijos pagrindai.

Didaktika.
Ugdymo filosofija.
2 Edukologija

 Žodis „edukologija” sudarytas iš lotynų kalbos žodžio „educare” (išvesti į kitą

vietą, aukštyn); „educatio" (auklėjimas, ugdymas) ir graikų žodžio „jogos”
(mokslas, mintis, žodis). Nominali edukologijos reikšmė – ugdymo mokslas.
Edukologijos mokslo objektas – žmogaus ir grupių ugdymas, mokymasis ir
saviugda visais gyvenimo laikotarpiais.
 Ugdymas – dvasinių, intelektinių, fizinių asmens galių auginimas bendraujant ir
mokant. Ugdymo tikslas – plėtoti dvasines, intelektines ir fizines asmens galias,
ugdyti aktyvų, kūrybingą, atsakingą pilietį, įgijusį kompetencijas, būtinas
sėkmingai socialinei integracijai ir mokymuisi visą gyvenimą.
 Švietimas – ugdymas ir išsilavinimo teikimas, savišvieta; taip pat mokinių, jų tėvų
(globėjų, rūpintojų), švietimo įstaigų, mokytojų ir kitų švietimo teikėjų, švietimo
pagalbos specialistų veiklų visuma.
 Lavinimas – psichinių galių ir praktinių mokėjimų bei įgūdžių miklinimas kultūros
žinių pagrindu.
 Mokymas – metodiška pagalbos sistema individui ar grupėms, siekiančioms
perimti kultūros ir sociumo vertybes, apimanti mokymosi motyvacijos formavimą
ir išmokimo veiksmų organizavimą. Tai – sisteminga, organizuota, planinga ir
kryptinga ugdytojo ir ugdytinių veikla, sąveika. Organizuotumu, kryptingumu,
planingumu bei sistemingumu mokymasis skiriasi nuo įvairių kitų švietimo formų.
3 Ugdymo sistema
4 Tradicinis ugdymas

 Nuo Švietimo epochos iki šiuolaikinio pasaulio iškilęs industrializmas, kapitalizmas,

prekiškumas (prekė – ne tik produktas, bet ir darbo jėga) bei didėjanti
organizacijų galia lėmė proto, racionalumo, švietimo, pažangos bei mokslo
svarbą.
 Ligšiolinio ugdymo teorijoje iš esmės įsivyravo materialistinė pasaulėžiūra.
Daugybė mūsų sėkmių, pasiekimų matuojama objektyviais, materialiniais,
kiekybiniais standartais. Skatinamas turto, grynojo pelno vaikymasis, pasiekimų
lygis, visuomenės nuomonės apklausa, visuminis nacionalinis produktas.
 Dabartinis ugdymas pasikliauja racionalumą skatinančių metodų svarba. Iki šiol
gamtos turtus siekiama paversti turtu. Per daug vertinami profesiniai pasiekimai,
beasmenė technologija vertinama labiau negu meninis ar dvasinis įkvėpimas. Į
žemę ir gyvenimą joje žiūrima kaip į šaltinį, kurį reikia eksploatuoti.
 Manoma, kad žmonės pirmiausia yra ekonominės būtybės, skatinamos
komforto, prabangos ir visuomenėje užimamos padėties troškimo.
 Tradicinis ugdymas padeda įamžinti minėtą pasaulėžiūrą. Programos, mokymosi
priemonės, mokymo būdai, valdymo metodai, požiūris į drausmę ir jos vertinime
atspindi industrinio amžiaus pasekmes.
5 Holistinis ugdymas

 Pastaruoju metu tiek pedagogikos teorijoje, tiek mokyklos praktikoje

akcentuojamas visuminis, holistinis ugdymo principas, ypač didelio populiarumo
pasiekęs XX a. pradžioje Vakarų Europos ir JAV naujojoje pedagogikoje.
 Holistiniam požiūriui būdingos idėjos: viskas egzistuoja sąveikos, ryšio ir prasmės
kontekstu ir bet koks pokytis, įvykis lemia viso darinio persitvarkymą, tegu ir
nedidelį; niekada negalima visiškai suprasti reiškinių, kurie suvokiami izoliuotai.
 Holistinio ugdymo samprata remiasi nuostata, jog pasaulis yra integruota
visuma, kurioje viskas susiję. Pagrindinis vaidmuo čia tenka tiek asmenybės
savybėms (intelektinėms, emocinėms, fizinėms, dvasinėms ir kt.), tiek atskirų
dalykų, metodų, ugdymo tikslų ir uždavinių, atskirų koncepcijų ir kt. ryšiams.
 Holistinis ugdymas – tai veiksmas ir vyksmas, skatinantis gerbti kūrybinę žmogaus
prigimtį, jo unikalumą, asmenybiškumą, visuomenės savitumą.
6 Holistinis ugdymas

 Holistinio ugdymo tikslai:

 Siekti visybinio asmenybės klestėjimo, jos intelektualumo, emocionalumo, socialumo,
fizinio tobulumo, kūrybingumo, estetiškumo ir dvasingumo klestėjimo vienovės;
 Pagerinti žmonių tarpusavio santykius (moksleivių, jaunimo ir senosios kartos); siekti
mokytojų ir mokinių santykių atvirumo ir perspektyvumo; bendrumo jausmo įsigalėjimo;
 Propaguoti gyvenimo patirties svarbą, o ne siaurą įgūdžių diegimą.
 Ugdymas gali būti apibūdinamas kaip holistinis tik tada, jei juo:
 Skatinama asmenybės raida; rūpinamasi tiek intelektiniu, tiek emociniu, socialiniu,
fiziniu, kūrybiniu – intuityviuoju, estetiniu ir dvasiniu asmenybės potencialo didėjimu;
 Siekiama geresnių ir tobulesnių ugdytojų ir ugdomųjų santykių: mokytojų ir mokinių
tarpusavio santykiai turėtų būti lygūs, atviri, lankstūs ir kintami, o ne autoritariški ir riboti;
 Vertinama gyvenimo patirtis, o ne siauri „baziniai įgūdžiai”. Ugdymas yra augimas,
atradimas ir horizontų plėtimas. Tai yra įsipareigojimas pasauliui, supratimo ir prasmės
ieškojimas. Juo siekiama daugiau negu įprasto programinės medžiagos išmokimo,
vadovėlinės medžiagos išmokimo ar standartizuoto egzamino išlaikymo sėkmės;
Moksleiviai skatinami kritiškai vertinti kultūrą, dorovę, politines ir gyvenimo sąlygas.
Holistinis ugdymas pripažįsta, kad kultūras kuria patys žmonės ir gali jas keisti, jei jiems
nepavyko patenkinti svarbių žmogiškųjų poreikių.
7 Ugdytinio asmenybės reikšmė ugdymo
procese
 Ugdytiniu laikomas visų amžiaus
tarpsnių ir visų socialinių padėčių
žmogus.
 Ugdytojui svarbu pažinti žmogaus
psichinį, fizinį, socialinį
įvairiapusiškumą ir kaitą. Asmenybė –
žmogaus socialinė esmė,
pasireiškianti per jo individualybę.
Asmenybę pažįstame per jos santykį
su tikrovę. Asmenybės santykis su
tikrove priklauso nuo:
 Asmenybės kryptingumo: poreikių,
interesų, požiūrio, idealų;
 Asmenybės veiklos;
 Socialinės aplinkos.
 Visapusiškai subrendusia asmenybe
laikomas žmogus, įgijęs
kompetenciją ne vienoje, o
daugelyje sričių (žr. lentelę). Šias
kompetencijas žmogus, padedamas
ugdytojų, ugdosi visą gyvenimą.
8 Ugdytinio asmenybės reikšmė ugdymo
procese
 Asmenybės vystymąsi lemia endogeniniai bei egzogeniniai veiksniai:
 Endogeniniai veiksniai:
 Fiziniai/biologiniai: kūno sandara, vidaus organai, centrinė nervų sistema (psichinė
struktūra), genetika. Nuo žmogaus sveikatos labai priklauso jo fizinis bei dvasinis
vystymasis. Labai reikšmingas ir nepakeičiamas veiksnys yra genetinis kodas. Visi šie
veiksniai yra susiję tarpusavyje ir veikia vienas kitą;
 Psichika: kiekvieno žmogaus psichika yra skirtinga. Ją apibūdina psichiniai reiškiniai. Vieni
svarbiausių psichologinių veiksnių yra išmokimas, gabumai, intelektas bei vidiniai
prieštaravimai. Išmokimo fiziologinis pagrindas yra refleksai, o varomoji jėga – poreikis.

 Egzogeniniai veiksniai: geografinė, gamtinė, socialinė ir kultūrinė aplinka; šeima

bei ugdymo institucijos; masinės informacijos priemonės.
 Tokia vystymosi veiksnių įvairovė lemia skirtingą kiekvieno ugdytinio
asmenybę, tad, siekiant optimalaus rezultato, ir ugdymo priemonės bei
metodai turi būti individualizuojami, remiantis kiekvieno auklėtinio
ypatybėmis, atsižvelgiant į jo individualybę.
9 Ugdytojo vaidmuo ugdyme

 Ugdytojas, ugdymo veikėjas – asmuo, kuris sąmoningai ar nesąmoningai atlieka

ugdomąjį darbą. Tai gali būti profesionalai, tačiau taip pat ir gydytojai, kolegos,
bendramoksliai ar kiti, padedantys išspręsti vienus ar kitus klausimus.
 Mentoriavimas – veikla, kurios metu daugiau patirties turintis žmogus (mentorius)
padeda mažiau patirties turinčiam žmogui (globotiniui) jos įgyti.
 Ugdytojui būtinos savybės:
 Akademinė/dalykinė kompetencija – mokytojas turi suvokti savo dalyko vietą tarp kitų
mokslų, išmanyti mokomojo dalyko turinį, logiką, ryšius su kitais dalykais bei mokslais;
 Metodinė kompetencija – gebėjimas tinkamiausiu būdu derintis prie besimokančiųjų
poreikių, ypatumų, nuotaikų, gebėti paskatinti mokytis;
 Asmeninės savybės – atsakingumas, noras keistis bei mokytis pačiam, gebėjimas
bendrauti ir bendradarbiauti.
 Mokytojas ar mentorius ugdymo sąveikoje turi vengti manipuliavimo, siekti
tikrojo, autentiško bendradarbiavimo.
10 Manipuliavimo ir bendradarbiavimo
skirtumai
11 Kūno kultūros edukologija

 Kūno kultūra – žmogaus gyvensenos, fizinio ugdymo bei saviugdos sąlygotas

fizinio vystymosi rezultatas, įprasmintas dvasinių poreikių įgyvendinimu.
 Žmogiškasis kūno kultūros komponentas:
 Fizinės vertybės: fizinė sveikata, judesių kultūra, harmoningas kūnas, fizinis pajėgumas ir
pan.
 Dvasinės vertybės: žinios, gyvensena, elgsena, asmenybės savybės, nuostatos, įpročiai
ir pan.
 Kūno kultūros tikslai:
 Įprasminti kūno kultūros kaip bendrosios kultūros dalies suvokimą, ugdyti
dorovines ir sveikatinimo, socializacijos nuostatas, sąmoningą požiūrį į kūno
kultūrą ir ją sistemingai praktikuoti;
 Ugdyti sveikatą stiprinančio fizinio aktyvumo nuostatas bei gebėjimus ir
sistemingo fizinio aktyvumo įpročius
12 Kūno kultūros uždaviniai

 Ugdyti sveikatą stiprinančio fizinio aktyvumo poreikį, gebėjimą kritiškai

nagrinėti ir vertinti aktualius sveikatos tausojimo, mankštinimosi ir sporto
klausimus;
 Lavinti savistabos, savikontrolės ir saviugdos įgūdžius;
 Lavinti motoriką ir kūno laikyseną, padėti patirti judėjimo džiaugsmą, ugdyti
judesių kultūrą, tenkinti natūralų poreikį judėti, įtvirtinti saugaus elgesio
nuostatas ir nelaimingų atsitikimų prevencijos įgūdžius;
 Mokyti suprasti ir įvaldyti sporto šakų techniką ir taktiką, ugdyti bendravimo,
bendradarbiavimo komandoje ir grupėje nuostatas bei elgesį;
 Supažindinti su fizinio ugdymosi galimybių ir judėjimo formų įvairove, siejama
su fizinio pajėgumo didinimu, judesių kultūros puoselėjimu, sveikatos
stiprinimu ir saviraiškos galimybėmis.
13 Kūno kultūros sritys

 Kūno kultūra apima šias sritis:

 Sveiką gyvenseną – savęs pažinimas, savikontrolė, fizinis aktyvumas, sveika
mityba, žinios apie neigiamą alkoholio, tabako ir kitų psichiką veikiančių
medžiagų poveikį sveikatai;
 Judėjimo įgūdžius – taisyklinga laikysena, taisyklingas kvėpavimas, judėjimo
gebėjimai (bėgimo, nešimo, stūmimo, ridenimosi, ropojimo, pusiausvyros
išlaikymo) ir intelektiniai įgūdžiai (dėmesio sutelkimas, pasitikėjimas savo jėgomis);
 Sporto šakas – lengvoji atletika, judrieji žaidimai, sportiniai žaidimai, bendroji
gimnastika, slidinėjimas, spartusis žygis, turizmas, plaukimas, orientavimosi
sportas;
 Netradicinį fizinį aktyvumą – netradicinės, neolimpinės sporto šakos: sportiniai
šokiai, aerobika, riedlenčių sportas, riedučių sportas, šaškės, šachmatai, smiginis,
kėgliai, svarsčių kilnojimas, joga, kovos menai, lėkščiasvydis ir kt.
14 Fizinis ugdymas

 Fizinis ugdymas yra moksliškai pagrįstas pedagoginis vyksmas, kuriame

ugdytojas veikia ugdytinį remdamasis fizinio lavinimo vertybėmis. Tai
tikslingas ir planingas veiksnys, ugdytojo ir ugdytinių bendradarbiavimas,
įgyvendinantis fizinės būklės gerinimo ir asmenybės ugdymo programą.
Pamatinė fizinio ugdymo(–si) kryptis yra holistinė: „tai žmogaus fizinės
prigimties, o ne atskirų fizinio pajėgumo požymių ugdymas, atsižvelgiant
į amžių, psichines ir dvasines nuostatas, gyvenseną ir laisvo pasirinkimo
teisę.
 Fizinio ugdymo uždaviniai:
 Stiprinti ugdytinių sveikatą ir grūdinti jų organizmą;
 Siekti harmoningo fizinio tobulėjimo. Harmoningas fizinis tobulėjimas
– tai normali visų vidaus organų ir sistemų veikla, proporcingai
sudėtas kūnas, harmoningo judėjimo (motorinės) savybės: jėga,
judesių greitis, vikrumas ir ištvermė.
15 Fizinis ugdymas

 Fizinio ugdymo skatinamos vertybinės nuostatos:

 Iniciatyvumas, veiklumas, kūrybiškumas, atvirumas naujoms idėjoms, poreikis fiziškai
tobulėti;
 Rūpinimasis kitais, neabejingumas viskam, kas vyksta šalia, atsakomybė už save ir savo
veiksmus;
 Partnerystė ir kūrybinis bendradarbiavimas grįstas savigarba ir pagarba kitiems.
 Taigi, galima teigti, kad kūno kultūra ir sportas apima visas pagrindines žmogaus
egzistencijos sferas: fizinę, intelektinę, emocinę, estetinę, socialinę ir dvasinę.
Pozityvus sportinės veiklos poveikis nusakomas fizinių gebėjimų plėtote,
tampančia ir asmeninio pasitenkinimo, ir socialinio pripažinimo šaltiniu,
orientacija į harmoningumą, sveikos gyvensenos nuostatų ugdymą, pasitelkiant
priklausomybę nuo kolektyvo ir optimalių santykių kūrimo tradicijas, kūrybiškumo,
kritinio mąstymo skatinimą.
 Šių dienų sporto pedagogui nepakanka būti tik geram savo dalyko žinovui – jis
privalo gauti gerą, humanistine edukacija paremtą pedagoginį parengtumą.
16 Fizinė saviugda

 Fizinė saviugda – savęs tobulinimas kūno kultūros ir sporto priemonėmis;

savanoriškas ir sistemingas fizinis lavinimasis, grūdinimasis, sanitarinių higieninių
taisyklių ir dienos režimo laikymasis, fizinių savo gebėjimų ir įgūdžių ugdymas bei
tobulinimas.
 Pritaikius saviugdos kintamųjų sampratą, fizinę saviugdą galima apibrėžti kaip
savanorišką savęs tobulinimą, pasireiškiantį savarankišku kūno kultūros ir sveikos
gyvensenos ugdymusi, orientuotu į asmens visybiškumą, kurį lemia savimonė,
savęs sistemingo tobulinimo fizinio lavinimo priemonėmis poreikis ir valios
savybės.
 Pagrindiniai fizinės saviugdos uždaviniai:
 Palaikyti ir stiprinti sveikatą;
 Formuoti harmoningą kūną;
 Didinti savo fizinį pajėgumą;
 Formuoti judamuosius įgūdžius ir didinti jų įvairovę;
 Siekti kūno ir dvasios harmonijos;
 Įgyti teorinių ir metodinių fizinės saviugdos žinių;
 Atgauti fizinį ir protinį darbingumą.
17 Fizinė saviugda
 Saviugdos esmę sudaro paties žmogaus savarankiškas siekimas tobulėti bei aplinkos
veiksniai (visuomenės keliami reikalavimai), kurie sąveikaudami tarpusavyje ir veikdami ta
pačia kryptimi sustiprina motyvaciją.
 Jaunesniuoju mokyklinio amžiaus tarpsniu fizinį aktyvumą dažniausiai sąlygoja biologinis
poreikis judėti. Augant fiziškai aktyvi veikla individui tampa reikšminga ne tik judėjimo
įgūdžiams susidaryti, fizinėms ypatybėms ugdyti, bet ir kaip sveikatos palaikymo ir stiprinimo
priemonė.
 Fizinę saviugdą stimuliuoja motyvai, tiesiogiai susiję su fizinėmis savybėmis: fizinio tobulumo,
fizinio pajėgumo palaikymo ir pagerinimo siekimas, svorio metimo, fizinės išvaizdos ir pan.
Svarbūs ir socialiniai poreikiai: bendravimo, kliūčių įveikimo, pripažinimo, savęs nugalėjimo,
lenktyniavimo, konkurencijos ir kiti motyvai, susiję su individo socializacija.
 Fizinės veiklos metu išgyvenamos emocijos ir jausmai (džiaugsmas, nusivylimas,
nepasitenkinimas, malonumas, gėda), asmenybei taip pat yra motyvas veikti ir
priklausomai nuo jų pozityvios ar negatyvios išraiškos, skatina arba slopina konkrečią veiklą.
 Fizinės saviugdos formavimąsi galima veikti įvairiomis edukacinio poveikio priemonėmis per
mikrosocialinę aplinką, pvz., šeimą.
 Kiti veiksniai, darantys įtaką fizinei saviugdai, – žiniasklaidos priemonės, visuomeninės
struktūros ir pati visuomenė. Propaguodamos sveiką gyvenimo būdą, teikdamos žinių apie
fiziškai aktyvios veiklos reikšmę, finansiškai remdamos sporto ir kūno kultūros renginius,
nustatydamos šalies, apskrities, miesto, rajono sporto politikos prioritetus jos taip pat turi
įtakos asmens elgesio formavimuisi.
18 Didaktika

 Didaktika – terminas kilęs iš senosios graikų kalbos žodžių didaskein (mokyti),

didaktikos (pamokantis) ir etimologiškai reiškia mokymo bei mokymosi
mokslą ir meną, mokymo ir mokymosi teorijų ir meistriškumo sąvadą.
 Didaktika – tai mokymo ir mokymosi teorija, nagrinėjanti mokymo esmę, jo
tikslą, principus, turinį, metodus bei organizacines formas.
 Šiuolaikinės didaktikos esminis tikslas — pagrįsti, kad sąmoningas mokslo žinių
pagrindų perėmimas nėra savitikslis, o tolesnės veiklos pagrindas, taip pat ir
savarankiško nenutrūkstamo (permanentinio) mokymosi, savišvietos bazė,
ugdymo proceso sudėtinė dalis.
19 Didaktika: mokymo metodai

 Mokymo metodas – tai tam tikra mokytojo veiklos sistema, kurią taiko ne vienas
mokytojas ir ne viename dalyke. Metodas parodo, kaip mokytojas moko.
Mokymo metodas jungia bendrą interaktyvią pedagogo ir ugdytinio veiklą.
 Mokymo metodai remiasi pažinimo ir mąstymo procesais. Visų metodų vidinę
struktūrą sudaro psichiniai procesai, vykstantys mokytojo ir mokinio sąmonėje:
motyvacija, suvokimas, atmintis, mąstymas, vaizduotė, emocijos, valia. Svarbu
mokymo metodais ugdyti visų lygių mąstymą ir gebėjimą mokytis.
 Mokymo metodai skirstomi į informacinius, praktinius-operacinius ir kūrybinius
metodus:
 Informaciniai mokymo metodai – tai sistema didaktinių veiksmų bei būdų, kurie teikia
mokiniams mokslo, technikos, gamybos, meno ir kitų dalykų pagrindines žinias ir jas
įtvirtina. Informaciniai metodai skirstomi į teikiančiuosius (informacija teikiama
monologu, dialogu, vaizdu, spausdintu žodžiu) ir atgaminamuosius (įgytos žinios
įtvirtinamos, tikrinamos, apibendrinamos);
 Praktiniai-operaciniai metodai – formuoja mokėjimus ir įgūdžius veikti. Ugdomas
savarankiškumas mąstant ir veikiant. Jie apima pratybas, praktinius ir laboratorinius
darbus;
 Kūrybiniai metodai padeda ugdyti kritinį mąstymą, moko spręsti nestandartinėse
situacijose sutinkamas problemas. Jie apima probleminio mokymo, euristinį ir
tiriamuosius metodus.
20 Didaktika: aktyvių mokymo ir mokymosi
procesų taikymas
 Mokytojas skatina mokinių savarankišką mąstymą, jų aktyvų interpretacinį
santykį su mokomąja medžiaga, mokymąsi iš patirties. Mokiniai mokosi
aktyviai bendradarbiaudami tarpusavyje ir su mokytoju, bendraudami su
kitais žmonėmis, susipažįsta su įvairiomis idėjomis, daiktais, aplinkomis,
technologijomis;
 Mokytojas mokymo metodus ir mokymosi veiklas parenka ir organizuoja
taip, kad mokymas atitiktų mokinių sukauptą patirtį, sugebėjimus, polinkius,
mokymosi stilių, pasirengimą mokytis, turimus išteklius ir priemones, emocinį
klasės klimatą;
 Mokymosi medžiaga ir metodai turi skatinti įvairią aktyvią mokinių veiklą:
klausti, tyrinėti, ieškoti, bandyti, pritaikyti, analizuoti, spręsti problemas, kurti.
Mokiniai turėtų mokytis įvairaus sudėtingumo kontekstuose, paliekant erdvės
pasirinkti jiems tinkamą veiklą ir patirti mokymosi sėkmę.
21 Kūno kultūros didaktika

 Kūno kultūros pamokose reikėtų sudaryti sąlygas sėkmei patirti, išmokyti

objektyviai vertinti save ir savo veiklą: prognozuoti rezultatus įvertinant savo
galimybes ir situaciją, įvertinti galimus sėkmės veiksnius (savo asmenines
savybes, kitų asmenų elgesį, žinių ir įgūdžių kiekį, savo savijautą esamuoju
momentu). Jei dauguma veiksnių įvertinama neigiamai, mokinys gali
atsisakyti veiklos. Jei neigiamas įvertinimas kartojasi dažnai, formuojasi
nesėkmės vengimo motyvacija.
 Mokiniui turėtų būti sudaryta aplinka, kurioje jis pasijustų kontroliuojąs
aplinkybes, nes jų kontrolės praradimas tampa blogos nuotaikos ir baimės
priežastimi.
 Kūno kultūros pamokoje būtina pašalinti priežastis, kurios sukėlė
nepasitikėjimą savimi, fizinės veiklos vengimą, skausmingą savo nesėkmių
išgyvenimą.
22 Ugdymo filosofija

 Filosofijai iš esmės būdinga:

 Nagrinėti, mėginti paaiškinti svarbiausias sąvokas, be kurių negalėtume mąstyti, pažinti
pasaulio racionaliai.
 Parodyti, kiek menkai tas sąvokas suprantame: filosofijai būdinga suprobleminti tai, kas
iki tol buvo savaime suprantama, įprasta, kasdieniška.
 Ugdymo filosofija savo problematika yra labai artima dviem pagrindinėms
filosofinėms disciplinoms – etikai ir epistemologijai. Tai – disciplina, nagrinėjanti
ugdymo (edukacinės) veiklos pagrindinius principus, tikslus ir metodus.
 Ugdymo filosofijos funkcijos:
 Padeda aiškintis švietimo sąvokas;
 Atlieka normatyvinę funkciją ir teikia moralinius vertinimus apie praktinę veiklą ir
tyrinėjimus, reguliuoja vertybių ir interesų konfliktus,
 Teikia ugdymo tikrovės vaizdą;
 Reikalauja logikos, akivaizdumo ir kitų argumentų, pagrindžiant praktinius veiksmus;
 Suteikia ugdymo mokslui galimybę svarstyti, o vėliau ir diegti naujus ugdymo metodus.
23 Naudoti šaltiniai

 G. Gedvilienė, V. Zuzevičiūtė. 2007. Edukologija. Kaunas: VDU.

 R. Kairatis. Perkvalifikavimo programa fizinio aktyvumo srityje dirbantiems
specialistams su aukštuoju išsilavinimu. Kaunas: LSU.
 S. Valatkienė. 2005. Visuminio ugdymo problema naujosios pedagogikos
teorijoje ir praktikoje. Acta Paedagogica Vilnensia (1392-5016).