Studijų programa: IKIMOKYKLINĖ IR PRIEŠMOKYKLINĖ PEDAGOGIKA

SOCIALINIŲ IR EMOCINIŲ ĮGŪDŽIŲ UGDYMAS

Savarankiškas darbas

Mokslinio straipsnio analizė

„Žaidimas kaip vaiko socializacijos veiksnys ikimokykliniame amžiuje“

Vanda Aramavičiutė, Placida Jasiūnaitė „ ACTA PAEDAGOGIKA VILNENSIA“ 2011 26

1
 Įvadas

Šiuolaikinėje nuolat skubančioje, kintančioje, informacijos perpildytoje visuomenėje

tinkamų sąlygų sudarymas sėkmingai vaikų socializacijai, patirties, teisingų vertybių ir nuostatų
perdavimas tampa tikru iššūkiu tiek tėvams, tiek ugdytojams. Sėkminga vaikų socializacija,
sudaro sąlygas asmenybei formuotis ir prisitaikyti prie aplinkos sąlygų, yra svarbi ir reikšminga
visavertei žmogaus brandai.

Jau ankstyvajame amžiuje išryškėja vaikų poreikis žaisti, o ikimokykliniame amžiuje

tampa pagrindiniu veiklos motyvu, per kuriuos jis išmoksta suaugusiam žmogui reikalingos
elgsenos pagrindus, formuojasi vertybines nuostatas, įgauna tam tikras patirtis, kurios pravers
ateityje modeliuojant elgesį įvairiose gyvenimo situacijose. Žaidybinė veikla – tai visavertė
vaiko socializacija pažinti aplinką ir žmones, įsisąmoninti informaciją ir taikyti praktikoje. Todėl
būtent žaidybinė veikla šiame amžiuje dažniausiai išskiriama kaip viena pagrindinių
socializacijos veiksnių.

Kiekvienu amžiaus tarpsniu vaikai renkasi tam tikrus žaidimus, atitinkančius jų

raidos, pažintinius poreikius. Dažnai per žaidimus, galima suprasti vaiko psichologinę būklę,
socialinės aplinkos įtaką vaiko elgsenai ir atvirkščiai, todėl svarbu sudaryti palankias aplinkos
sąlygas sėkmingai vaiko socializacijai. Taigi, suprantama, kad žaidimo reikšmė vaikui itin
reikšminga, o tam būtinos tinkamos sąlygos. Siekiant sudaryti palankią terpę reikalingos žinios
ne tik apie tų sąlygų sudarymą, bet ir socialiai netinkamą vaiko elgesį ir jų koregavimą per
žaidimą. Tai ir paskatino analizuoti mokslinį straipsnį „Žaidimas kaip vaiko socializacijos
veiksnys ikimokykliniame amžiuje“.

Tikslas: Lavinti individualų kritinį mąstymą, analitinius įgūdžius, gebėjimą

apibendrinti tyrimo rezultatus, analizuojant mokslinį straipsnį, tiriantį žaidimą ir jo įtaka
ikimokyklinio amžiaus vaikų socializacijai.

Uždaviniai:

1. Pristatyti analizuojamo mokslinio straipsnio tikslą, uždavinius, tyrimo problemą,

straipsnio autorių pasirinktus tyrimų metodus, raktinius žodžius-sąvokas.

2. Pagrįsti straipsnyje analizuojamos problemos aktualumą.

3. Pristatyti mokslinio straipsnio autoriaus reikšmingiausias mintis.

4. Pateikti moksliniame straipsnyje atlikto tyrimo rezultatų analizę.

2
 Šiuolaikinės psichologijos, sociologijos ir edukologijos požiūriu socializacija yra
daugiasluoksnis fenomenas, kurį galima nagrinėti daugelio aspektų. Socializacija- tai žmogaus
buvimo konkrečiame sociume pagrindą bei išraišką, kaip individo prisitaikymą prie aplinkos ar jį
supančių žmonijos bendrijos, integravimąsi visuomenę. Ankstyvojoje vaikystėje, netgi
kūdikystėje, prasideda socializavimas, t.y. vaiko jungimas į visuomenę. Dėl to tėvams ir
ikimokyklinėms įstaigoms svarbu sukurti vaikams visavertę aplinką, veiklos sąlygas, iš jų
pravartu išskirti žaidimus, kaip šio vaikų amžiaus specifinę veiklą, galinčią paspartinti
socializacijos procesus. Žaidimas yra daugiamatis fenomenas, kuriam apibrėžti sukurta nemažai
teorijų, savaip aiškinančių žaidimo esmės, funkcijų, rūšių klausimus. Žaidimų istorijos pradžia
yra antika, bet aktyvaus tyrimo objektu žaidimas tapo tik XIX a. antroje pusėje. Todėl iškyla
mokslinė problema, kokios yra realios žaidimų galimybės padedančio suponuoti ikimokyklinio
amžiaus vaikų visavertę socializaciją. Straipsnio autorius problemai atskleisti iškelia tikslą ir
uždavinius- holistiniu požiūriu aptari žaidimą, kaip daugiamatį fenomeną, remiantis XIX ir XX
a. vyravusiomis žaidimo teorijomis ir naujausiais tyrimais. Pateikti žaidimo sampratos raidą šių
teorijų požiūriu; išskirti esmines žaidimo funkcijas ir jų įtaką vaiko socializacijai.

Žaidimai daugeliu aspektų domina įvairių mokslo sričių specialistus: filosofus,

meninius, pedagogus, psichologus, sociologus, antropologus ir kt. Žaidimų sampratos raida
prasidėjusi XIX a. antroje pusėje labiausiai išsivysčiusiuose tuo metinėse šalyse- JAV, Anglija,
Austrija, Vokietija. Pagrindiniai teoretikai buvo šie: H. Spenser, S. Freud, A. Adler, K. Buhler,
D. Winnicott, C. Rogers, E. Berne, K. Gross, J. Chateau. Ir jų teorijose teigiama, kad žaidimas
yra pagrindinė vaiko veikla, užimanti ypatingą vietą vaiko asmenybės ugdyme. Tačiau
straipsnio autorės išanalizavusios teoretikų teorijas ir gautų rezultatų mato, kad žaidimo teorija ir
žaidimo samprata skiriasi. Skirtumas tik tas, kad išskiria ne tas pačias veiklos charakteristikas tai
matyti 1 rezultatų lentelėje.

1lentelė.Žaidimų sampratos XIX ir XX a. žaidimo teorijų požiūriu

Teorijos Teorijų atstovai Žaidimo sampratos
Jėgų perteklius H. Spencer Laisvoji veikla
Pasitenkinimo S. Freud Malonioji veikla
Kompensacijos A. Adler Terapinė veikla
Funkcijų pasitenkinimo K. Buhler Malonioji veikla
Pereinamųjų objektų D. Winnicott Kūrybinė veikla
Asmenybės C. Rogers Specialioji veikla
Transakcinės analizės E. Berne Tarpasmeninė veikla
Pratimų arba saviauklos K. Gross Parengiamoji veikla

3
 Moksliniame straipsnyje pastebiu, kad analizuojant žaidimo paskirti buvo įsitikinta jog
žaidimų teorijų sampratos skiriasi, o žaidimų paskirtis panaši, ar netgi tokios pat. Tai matyti
tyrimo rezultatų 2 lentelėje.

2 lentelė. Žaidimo paskirtys įvairių teorijų požiūriu ( remiantis S. Stonkumi, 1998)

Teorijos Žaidimo paskirtis
Jėgų perteklius Asmens fizinis ir dvasinis ugdymas
Pasitenkinimo Asmens fizinis ir dvasinis ugdymas
Kompensacijos Asmens psichinis ugdymas
Funkcijų pasitenkinimo Asmens fizinis ir dvasinis ugdymas
Pereinamųjų objektų Bendras asmenybės ugdymas
Asmenybės Bendras asmenybės ugdymas
Transakcinės analizės Asmens psichinis ugdymas
Pratimų arba saviauklos Bendras asmenybės ugdymas
Saviraiškos Bendras asmenybės ugdymas

Buvo ir yra daugiau žaidimų tyrėjų nepriklausantis kuriai nors teorijai. Jie taip pat
panašiai charakterizavo žaidimą ir žaidimo sampratą kaip veiklą arba išskyrė naujus jos
požymius: kaip asmenybės realizacijos, darbo arba darbui pasirengimas, estetinio pasitenkinimo,
tikrovės perkūnijimo, socialinės veiklos ar veiklos dvasiai. Šiuolaikiniai žaidimų teoretikai tai
pat linkę pripažinti šias dvi istoriškai žinomas reikšmes: kūno ir dvasios malonumą-
pasitenkinimą. Šiame amžiuje vis daugiau pripažįstama terapinė žaidimo paskirtis, kuri
palengvina įgyvendinti visas kitas žaidimo funkcijas ir ypač- ugdyti socialinius įgūdžius, kaip
sėkmingos integracijos į visuomeninį gyvenimą sąlygą. Nes dabartinėje skubančioje, kintančioje,
informacijos, technologijų perpildytoje visuomenėje vis daugiau taikoma žaidimo terapija- kaip
nusiraminimo, susikaupimo, atsipalaidavimo, emocijų valdymo priemonė. Ikimokykliniame
amžiuje žaidimas įvardijamas kaip pagrindinė ir labiausiai prieinama veikla, atitinkanti to
amžiaus vaiko mąstymą, emocionalumą, aktyvumą, poreikį bendrauti. Todėl žaidimas yra
pavadinamas ugdymo metodu ar universaliausia ugdymo strategija, pasaulio tyrinėjimo
priemone, išradingumo forma, socializacijos būdu.

Vaikystė neatsiejama nuo žaidimo. Žaidžiantis vaikas- laiminga vaikystė. Tai

prigimtinė šio amžiaus vaikų veikla. Filosofas J. Piaget manė, kad „žaidžiant atsiskleidžia
pažintiniai procesai. Simboliniai žaidimai parodo vaiko pastangas orientuotis realybėje.
Žaidžiant sprendžiamas konfliktas tarp vaiko savito pasaulio suvokimo ir realaus pasaulio.
Vaikas fantazuodamas gali tyrinėti ir išmėginti daugelį pažintinių reagavimo būdų, kuriuos
tikrovėje atlikti neįmanoma“. Žaidimai nėra tuščio laiko švaistymas. Žaidimas gali pakeisti
vaiko požiūrį į tai, kas jam atrodo paprasta, nuobodu, neįdomu, atsibodę. Žaidimo metu vaikai

4
atlieka įvairius gyvenimo vaidmenis, atsipalaiduoja, suartėja su suaugusiais įgydami vertingą
socializacijos patirtį, praturtinančią jų asmeninį ir bendruomeninį gyvenimą. Išplėsdamas vaiko
džiaugsmingos patirties lauką, žaidimas tampa didele vertybe, lemiančia tiek vaiko socialinę, tiek
individualią raidą kaip sėkmingos socializacijos pagrindą.

Išvados

Visavertė socializacija prasideda ankstyvojoje vaikystėje, tam, kad galėtu apsaugoti

nuo destruktyvaus elgesio vėlesniame amžiuje ir ateityje taptu aktyviu kultūros ir civilizacijos
kūrėju. Ankstyvojoje vaikystėje, netgi kūdikystėje socializacija prasideda per žaidimą. Taigi
žaidimas- daugiareikšmis fenomenas turintis įvairiopos įtakos į vaiko raidai.

Taigi realios žaidimų galimybės yra didžiulės į visavertę socializaciją. Galima daryti
prielaida, kad XIX ir XX a., ir šiuolaikiniai žaidimo teoretikai išskirią aiškią teoriją- žaidimas
yra daugiareikšmis fenomenas, kuris gali turėti reikšmės ne tik individui tenkinti savo troškimus,
bet ir įgyjat įvairiapusės kultūrinės patirties, keičiant tarpusavio santykius, elgesį, galintį padėti
kompensuoti vaiko nevisavertiškumą, pritaikyti tolesniame gyvenime ar įsitvirtinti kaip
asmenybei.

Apibendrinant – ikimokykliniame amžiuje dėti pirminius socialinės ir individualiosios

asmenybės raidos pamatus. Visa tai leidžia žaidimą įvardyti kaip reikšmingą šio amžiaus
socializacijos veiksnį.

Moksliniame straipsnyje atlikto tyrimo rezultatai teigia, kad žaidimas, kaip

daugiamatis fenomenas XIX ir XX a. vyravusių žaidimo teorijų- asmenybės, pasitenkinimo,
funkcinio pasitenkintino, jėgų pertekliaus, kompensacijos, pereinamųjų objektų, pratimų arba
saviauklos, saviraiškos, transakcinės analizės- požiūriu, dažniausiai apibrėžiama kaip veikla
(asmeninė, tarpasmeninė, laisva, kūrybinė, terapinė, specialioji, parengiamoji ir pan.).
svarbiausia žaidimų paskirtis- asmenybės ugdymas: bendrasis, fizinis, psichinis, dvasinis. Kai
kurie autoriai ypač pabrėžia žaidimo kultūrinę socialinę ar rengimosi ateičiai paskirtį, kurią
realizuojant įgyjama vertingos socializacijos patirties.

Priedas

5
6