ŠIAULIŲ UNIVERSITETAS

SOCIALINĖS GEROVĖS IR NEGALĖS STUDIJŲ FAKULTETAS

SOCIALINĖS PEDAGOGIKOS IR PSICHOLOGIJOS KATEDRA

Socialinės pedagogikos neakivaizdinių studijų programa, V kursas

Sonata Janauskienė

VAIKŲ, TURINČIŲ SPECIALIŲJŲ UGDYMOSI POREIKIŲ PROFESINIS

ORIENTAVIMAS IR KONSULTAVIMAS BENDROJO LAVINIMO MOKYKLOJE
Bakalauro darbas

Bakalauro darbo vadovė-

prof. Ingrida Baranauskienė

2011
 SANTRAUKA

Bakalauro darbo tema- Vaikų, turinčių specialiųjų ugdymosi poreikių profesinis

orientavimas ir konsultavimas bendrojo lavinimo mokykloje.
Bakalauro darbe analizuojamos specialiųjų ugdymosi poreikių turinčių vaikų ugdymo
prielaidos, bei profesinio orientavimo ir konsultavimo ypatumai. Suformuluota hipotezė, kad
Lietuvos mokyklose nėra skiriama pakankamai dėmesio SUP mokinių profesiniam orientavimui.
Tyrime dalyvavo viena pagrindinių Šiaulių mokyklų ir joje besimokantys 5 mokiniai,
turintys specialiųjų ugdymosi poreikių.
Etnografinio tyrimo metu buvo tiriama, kaip vykdomas ikiprofesinis ugdymas mokykloje
bei kokios galimybės sudaromos specialiųjų ugdymosi poreikių vaikams ugdyti savo gebėjimus.
Metodinės pagalbos atliekant veiklos tyrimą metu buvo konsultuojami 5 specialiųjų ugdymosi
poreikių vaikai profesiniais klausimais. Analizuojant tyrimo duomenis, buvo aiškinamasi ar
pakankamai vykdomas profesinis ugdymas bendrojo lavinimo mokykloje, ar efektyviai
įvykdytas veiklos planas metodinės pagalbos metu.
Tyrimų metu nustatyta, kad mokykloje nepakankamai skiriama dėmesio SUP mokinių
profesiniam orientavimui. Metodinės pagalbos atliekant veiklos tyrimą metu buvo nustatyta, kad
nepakako laiko efektyviai konsultuoti ir padėti mokiniams objektyviau vertinti savo galimybes.
Dauguma mokinių savo galimybes toliau mokytis ir įgyti specialybę vertina ne objektyviai.
Hipotezė pasitvirtino, kad bendrojo lavinimo mokykloje nepakankamai skiriama dėmesio
profesiniam orientavimui ir konsultavimui. Tačiau SUP mokiniams bendrojo lavinimo
mokykloje profesinis ugdymas yra vykdomas. Socialinio pedagogo ir kitų specialistų nuomone,
mokiniams, turintiems specialiųjų ugdymosi poreikių, reikia lavinti praktinius, socialinius,
darbinius, pažintinius, komunikacinius, meninius, sportinius gebėjimus.

2
 TURINYS

Bakalauro darbo santrauka......................................................................................................... 2

Įvadas............................................................................................................................................4
1 skyrius. SUP mokinių integruoto ugdymo prielaidos ir procesas bendrojo lavinimo
mokykloje......................................................................................................................................7
2 skyrius. SUP vaikų profesinio orientavimo ypatumai............................................................. 12
2.1. Pragmatizmas, kaip esminė SUP vaikų ugdymo ideologija............................................ 12
2.2. SUP mokinių ikiprofesinio rengimo ir profesinio orientavimo samprata....................... 17
3 skyrius. Socialinio pedagogo kaip profesijos patarėjo veiklos funkcijos ir
kompetencijos............................................................................................................................... 20
4 skyrius. Etnografinis bendrojo lavinimo mokyklos patirties, teikiant mokiniams, turintiems
SUP profesinio orientavimo paslaugos tyrimas.......................................................................... 23
4.1. Etnografinis tyrimas......................................................................................................... 23
4.2. Tyrimo metodika............................................................................................................. 25
4.3. Duomenų rinkimo ir apdorojimo metodai....................................................................... 25
4.4. Tyrimo rezultatai..............................................................................................................25
5 skyrius. Metodinės profesinio orientavimo pagalbos teikimo mokiniams, turintiems SUP,
veiklos tyrimas.............................................................................................................................. 37
5.1. Tyrimo teorinis pagrindimas............................................................................................ 38
5.2. Tyrimo procedūros ypatumai........................................................................................... 42
5.3. Pagrindiniai tyrimo rezultatai.......................................................................................... 45
Išvados.......................................................................................................................................... 54
Rekomendacijos........................................................................................................................... 55
Literatūra......................................................................................................................................56
Summary...................................................................................................................................... 59
Priedai...........................................................................................................................................60

3
 ĮVADAS

Problemos aktualumas. Ugdymas- vienas svarbiausių visuomenės formavimo ir formavimosi

sąlygų. Nuosekliojo švietimo pagrindinė grandis yra bendrasis vaikų ir jaunimo ugdymas. Jo
paskirtis- padėti atsiskleisti asmens individualybei ir pasirengti darniam socialiniam gyvenimui.
(Elijošius, 2001) Baigdami mokyklą mokiniai visuomet turi apsispręsti kuo toliau užsiimti, kuria
kryptimi eiti ir ko siekti gyvenime. Dar mokykliniame amžiuje formuojasi asmens sąlytis su
būsima profesija, todėl labai svarbu tinkamai parengti mokinį ateities profesijos apsisprendimui
ir tolesniems veiksmams renkantis ir mokantis profesijos. Darbas - labai svarbus faktorius
žmogaus gyvenime, o profesijos pasirinkimas – gyvenimo laisvoje visuomenėje privalumas,
keliantis didelių rūpesčių. Tinkamai pasirinktas darbas leidžia pajusti, kad asmuo įgijo kažką
vertinga ir kažką vertinga davė aplinkai. Anksčiau ar vėliau kiekvienas susimąsto apie savo vietą
gyvenime. Tuomet ir kyla klausimas, kuo jis norėtų būti, kokią specialybę norėtų įgyti. Mokykla
organizuodama ugdymą kuo anksčiau turi padėti žmogui pažinti save ir nukreipti jį domėtis tam
tikra profesija. Mokykloje lavinamas gebėjimas, sąmoningai rinktis profesiją ir padėti
mokiniams apsispręsti. Šiame darbe gvildenamas mokinių supažindinimas su profesijomis,
profesinio mokymo įstaigomis ir profesijos rinkimosi motyvų kryptingumo ugdymas. Profesinio
kryptingumo ugdymo pagrindas – bendrasis ir profesinis lavinimas, praktinis darbas ir jo
rezultatų analizė objektyvaus savęs vertinimo požiūriu. Profesinė patirtis formuoja interesus,
pažiūras, darbo idealus. Visas profesionalizacijos procesas labai svarbus, kad ateityje žmogus
galėtų laisvai ir tinkamai gyventi ir kurti mūsų demokratinėje visuomenėje. Lietuvai ratifikavus
tarptautinius susitarimus ir atitinkamas deklaracijas privalu tobulinti visą švietimo sistemą,
suteikiant socialines garantijas vaikams turintiems specialiųjų poreikių. Lietuvos švietimas yra
grindžiamas pagrindinėmis tautos, Europos ir pasaulio kultūros vertybėmis: asmens nelyginamos
vertės ir orumo, artimo meilės, prigimtinės žmonių lygybės, žmogaus laisvių ir teisių,
tolerancijos, demokratinių visuomenės santykių teigimu. (Valstybės švietimo strategijos, 2003).
Šie vaikai, kaip ir visi kiti turi teisę būti lygiavertiškai ugdomi. Ambrukaitis, Giedrienė,
Gudžienė, Kalesnikienė, ir kiti autoriai (2009) teigia, kad ugdydamiesi kartu su bendraamžiais
šie mokiniai įgyja ir plėtoja socialinius gebėjimus, o bendradarbiaudami ir aktyviai dalyvaudami
ugdymo procese lengviau įgyja įvairių kompetencijų, žinių ir įgūdžių. Taip formuojama mokinio
savigarba ir skatinama motyvacija mokytis. Todėl vaikų, turinčių specialiųjų poreikių iki
profesinis rengimas, kaip sudėtinė ugdymo sistemos dalis Lietuvoje turi būti keičiama,
tobulinama į pagalbą pasitelkiant praktikus, kurie tiesiogiai dirba su specialiųjų poreikių
mokiniais. Barkauskaitė (2007) pabrėžia, kad siekiant padėti asmeniui įsitvirtinti kintamoje
darbo rinkoje ir prisitaikyti prie naujų sąlygų, kuriant ilgalaikę gerovę sau ir visuomenei, labai

4
aktualus tampa kokybiškas sistemingas profesinis konsultavimas, kuris padeda ne tik priimti
teisingą profesinį sprendimą, bet ir turi įtakos tolesnei profesinei karjerai.
Aukštos kokybės mokymas ir profesinis paruošimas, pradedant ikimokykliniu
laikotarpiu ir baigiant profesijos pasiruošimu yra geriausias būdas siekti, kad asmuo su
specialiaisiais poreikiais efektyviai integruotųsi į ekonominę rinką ir taptų aktyviu visuomenės
nariu. Vaikai su specialiaisiais poreikiais turi tuos pačius išgyvenimus, poreikius, jausmus, kurie
tokie pat svarbūs ir tikri, kaip ir visų kitų žmonių. Jiems svarbu būti pripažintiems ir priimtiems į
visų kitų gretas, svarbu dalyvauti normaliame visuomenės gyvenime.
Jurevičiūtė (2007) teigia, kad nuo 1990 m., Lietuvai atgavus nepriklausomybę, tiek
teoriniu, tiek ir praktiniu profesinio orientavimo požiūriu nuveikta nemažai: Lietuvos darbo
rinkos mokymo tarnyboje sukauptas praktinis ir teorinis profesinio konsultavimo patyrimas,
įsteigtas ir atnaujintas Karjeros informavimo centras, aktyviai profesionalizacijos procesus tiria
Kaune veikiantis Profesinio rengimo centras. Moksleiviams, besirenkantiems studijų profilį,
profesinio konsultavimo paslaugas teikia Lietuvos darbo rinkos mokymo tarnybos specialistai,
taikant specialias metodikas atliekama profesinio apsisprendimo diagnostika.
Kokia šiuo metu Lietuvoje specialiųjų ugdymosi poreikių vaikų profesinio orientavimo ir
konsultavimo situacija bendrojo lavinimo mokykloje? Kaip vykdomas profesinis orientavimas
Lietuvoje? Šiandieninėje darbo rinkoje jaunuolis, turintis nežymų intelekto sutrikimą, dėl
neaiškiai apibrėžtų įstatymų negali konkuruoti ne tik su sveikais, bet net ir su fizinę negalę
turinčiais žmonėmis. Profesijų pasiūla nėra plati. Jų spektrą riboja atitinkamai pritaikytos darbo
vietos, nepilna darbo diena, atlygis už darbą. Tiina Kallavus (2010) pabrėžia, kad daug problemų
yra susijusios būtent su šių vaikų integravimu į bendrojo lavinimo mokyklas ir bendrąsias klases.
Visų pirma turi būti išspręstos problemos su specialiųjų ugdymosi poreikių vaikų ugdymu
bendrojo lavinimo mokyklose. Tuomet integracija ir orientavimas E. Elijošiaus (2008) teigimu,
bendrojo lavinimo mokykloje papildomam darbiniam ugdymui ir profesiniam konsultavimui
dažniausiai neskiriamas reikiamas dėmesys. Todėl tikėtina, kad specialiųjų ugdymosi poreikių
vaikų profesinio orientavimo ir konsultavimo padėtis Lietuvoje nėra aiški ir ganėtinai sudėtinga.
Tyrimo objektas- Vaikų, turinčių specialiuosius ugdymosi poreikius profesinio orientavimo ir
konsultavimo raiška bendrojo lavinimo mokykloje.
Tyrimo tikslas- Įvertinti vaikų, turinčių specialiuosius ugdymosi poreikius profesinio
orientavimo ir konsultavimo bendrojo lavinimo mokykloje situaciją, projektuojant kaitos
galimybes.
Tyrimo uždaviniai-
1. Išanalizuoti mokslinę, pedagoginę ir psichologinę literatūrą tiriamu klausimu.

5
 2. Išsiaiškinti kas yra profesinis orientavimas ir konsultavimas, ir kaip jis vykdomas
bendrojo lavinimo mokykloje.
3. Ištirti specialiųjų ugdymosi poreikių vaikams sudaromas galimybes ugdyti ir atrasti savo
gebėjimus bendrojo lavinimo mokykloje.
4. Atlikti metodinės profesinio orientavimo ir konsultavimo pagalbos mokiniams, turintiems
specialiųjų ugdymosi poreikių veiklos tyrimą, remiantis veiklos planu.
Hipotezė- Tikėtina, kad vaikų, turinčių specialiuosius ugdymosi poreikius profesinis
orientavimas ir konsultavimas bendrojo lavinimo mokykloje neturi aiškių dimensijų, tiek turinio,
tiek veiklų prasme.
Tyrimo metodai-
1. Etnografinis tyrimas: Dokumentų analizė, stebėjimas, interviu.
2. Metodinės pagalbos mokiniams veiklos tyrimas: dokumentų analizė, veiklos plano
įgyvendinimas.
Tyrimo dalyviai- Tyrimas vykdytas Šiaulių miesto savivaldybės bendrojo lavinimo mokykloje.
Tyrimo imtį sudaro 5 specialiųjų ugdymosi poreikių vaikai.
Šį bakalauro darbą sudaro: įvadas, teorinė dalis susidedanti iš skyrių, tyrimo metodologijos
pristatymas ir analizė, tyrimų išvados, rekomendacijos.

6
 1. SUP MOKINIŲ INTEGRUOTO UGDYMO PRIELAIDOS IR PROCESAS
BENDROJO LAVINIMO MOKYKLOJE

Šiame skyriuje aptariamas ir analizuojamas SUP mokinių integruotas ugdymas bei jo

prielaidos bendrojo lavinimo mokykloje. Bus bandoma atskleisti, kaip ugdomi SUP vaikai
bendrojo lavinimo mokykloje, kokia šiandieninė šių vaikų padėtis ir koks integruoto ugdymo
procesas.
Ambrukaičio, Ruškaus (2003) nuomone, Lietuvoje, kaip ir kitose šalyse specialiųjų
poreikių vaikai ugdomi vienodai, tačiau mūsų šalyje tai pradėta daryti daug vėliau. „ Pedagoginė
(mokyklinė) integracija suprantama kaip procesas, kuriuo siekiama ne tik sudaryti galimybę
mokytis bendrojo lavinimo mokykloje kuo daugiau vaikų, turinčių specialiųjų poreikių, bet ir
priartinti jų mokymą prie bendrojo lavinimo mokyklos turinio ir įtraukti juos į visą mokyklos po
pamokinį gyvenimą, garantuoti jiems specialią pedagoginę, socialinę, psichologinę, medicininę
paramą.
Įvairiose šalyse specialiųjų poreikių vaikai ugdomi pagal šiuos principus:
1. individualiai integruojant kiekvieną vaiką įprastoje bendrojo lavinimo mokyklos
klasėje;
2. integruojant specialiąją klasę bendrojo lavinimo mokykloje;
3. vaikai ugdomi specialiojoje mokykloje.
Išsivysčiusiose šalyse, tokiose kaip Jungtinės Amerikos Valstijos, specialiųjų poreikių
vaikai jau seniai mokosi bendrojo lavinimo mokyklose, įprastoje klasėje su visais kitais. Šiose
klasėse gali mokytis ypač tie vaikai, kurie turi nedidelių fizinių negalių ir neryškių kalbos
sutrikimų. Visiškai integruojami bendrosiose klasėse mokomi regėjimo trūkumų turintys vaikai,
tačiau jie papildomai mokosi ir specialioje klasėje. Sutrikusio intelekto, elgesio vaikai mokomi
individualiai arba atskirose bendrojo lavinimo klasėje. Jungtinėse Amerikos Valstijose siekiama,
kad vaikai augtų ne internete, o pas tėvus. Jiems organizuojami bendri žaidimai ir bendras
maitinimas.
Ypatingai turiningą specialiųjų poreikių vaikų ugdymo istoriją turi Prancūzija. Šioje
šalyje dirba labai garsūs specialiosios pedagogikos pradininkai, tokie kaip: Filipp Pinel, Žan Itar
ir kiti. Prancūzijoje labai racionali ir pamokanti specialiųjų poreikių vaikų ugdymo sistema. Šioje
šalyje ypatingai daug dėmesio skiriama specialiųjų poreikių vaikų apskaitai, specialistų rengimo
kvalifikacijos kėlimams. Labai turtinga mokyklų materialinė padėtis. Reikėtų pabrėžti, jog šioje
šalyje ypatingai humaniškas ir tolerantiškas požiūris į vystymosi sutrikimų turintį vaiką.
Ambrukaičio, Ruškaus teigimu, kad Prancūzijoje, kaip ir kitose šalyse labiausiai skatinama ir
vertinama integracija, kai specialiųjų poreikių vaikas priimamas tiesiai į bendrojo lavinimo klasę,

7
bet pradinėse mokyklose steigiamos ir specialios klasės vaikams, turintiems fizinių, sensorinių ar
protinio vystymosi trūkumų. Šioje šalyje specialiojoje klasėje gali mokytis bet kuris vaikas,
sugebantis vykdyti mokinio elgesio taisykles, turintis nors minimalių gebėjimų bendrauti.
Valentin Cosmin Blandull (2010) teigimu, vaikų, turinčių specialiųjų ugdymosi poreikių,
įtraukimas į bendrojo lavinimo mokyklos gyvenimą labai sudėtingas klausimas, kurį eilę metų
iškelia psichologai, pedagogai, sociologai it kiti. Lietuvoje vaikų, turinčių vystymosi sutrikimų,
reali integracija į bendrojo lavinimo mokyklas prasidėjo visai neseniai- 1991 m. priėmus
Lietuvos Respublikos švietimo įstatymą ir 1992 m. parengus Lietuvos švietimo koncepciją.
Tačiau reikia pripažinti, jog visi mūsų šalyje įsigalioję įstatymai specialiojo ugdymo ir
specialiųjų poreikių vaikų integravimo į bendrojo lavinimo mokyklas atžvilgiu buvo išoriniai.
Nebuvo teikiama labai daug dėmesio integracijai, motyvacijai ir specialiųjų poreikių vaikų
poreikiams. Šiandien mes jaučiame ir matome pažangą, kuri suteikia mums vilčių ir optimizmo.
Šiuo metu rengiamos adaptuotos programos vystymosi sutrikimų turintiems vaikams, leidžiami
nauji vadovėliai skirti specialiajam ugdymui. Kaupiama didžiulė patirtis, kuri ateityje dar
palengvins specialiųjų pedagogų ir pačių vaikų mokymo ir mokymosi galimybes. Iš esmės
pertvarkytas specialiųjų pedagogų rengimas. Žinoma, spragų neišvengsime. Mūsų šalyje vis dar
nėra pakankamai išvystyta tolerancija specialiųjų poreikių vaikų atžvilgiu, nyksta empatija. Mel
Ainscow, Memmenasha Haile-Giorgis (1998) teigimu, vaikai su negalia ir daugelis kitų, kurie
patiria mokymosi sunkumų, dažnai atskiriami arba net pašalinami iš mokyklos sistemos. Todėl
labai svarbi šių vaikų socializacija ir integracija mokykloje. Svarbu ir tai, kad kiekvienos
mokyklos vadovai ir mokytojai atsižvelgtų į visas vaikų problemas, tačiau leistų specialiųjų
poreikių vaikams individualiai dirbti, skatinti jų nepriklausomumą.
Galima prieiti prie išvados, kad mūsų šaliai dar daug ko reikėtų mokytis iš kitų labiau
išsivysčiusių šalių, žinoma, pastangos jaučiamos ir šiandien mes matome realius padarinius.
Specialusis ugdymas – tai specialiai organizuotas mokymas, atitinkantis neįprastus
ypatingojo vaiko poreikius. Tam gali prireikti specialių mokymo priemonių, mokymo
technikų/metodų arba įrangos, kartais net patalpų. Siekiant, kad specialusis ugdymas duotų
norimų rezultatų, gali prireikti papildomų paslaugų – specialiojo transporto, psichologinio
įvertinimo, kineziterapijos ir užimtumo terapijos, medicininio gydymo bei konsultacijų.
Vienintelis ir svarbiausias specialiojo ugdymo tikslas – atrasti ypatingojo vaiko gebėjimus ir juos
atskleisti. Cornelius Fuandai (2010) teigimu, specialiųjų poreikių vaikai turi būti skatinami
aptarti savo baimes ir nerimus dėl ateities, apie jų gebėjimą rasti darbą ir išsilaikyti, jų galimybes
formuoti stabilius santykius su kitais.
Ugdyti ypatinguosius vaikus ir jaunuolius galima pagal keletą veikimo planų – pradedant
nedidele papildoma pagrindinio mokytojo teikiama pagalba ir baigiant parą trunkančia priežiūra

8
ir paslaugomis specialiojoje internatinėje įstaigoje. Tai, kas turi ugdyti ypatinguosius
moksleivius ir kur jie turi būti ugdomi, priklauso nuo šių veiksnių: 1) kuo ir kiek vaikas arba
jaunuolis skiriasi nuo vidutinio moksleivio; 2) nuo mokyklos bei bendruomenės išteklių.
Labai dažnai painiojami du dalykai : integruotai ugdomi mokiniai ir turintys SUP.
mokiniai. A. Ališauskas (2004) teigia, kad didžiausią dalį SUP mokinių sudaro mokiniai turintys
kalbos, kalbėjimo ir komunikacijos sutrikimų, kitai daliai mokinių būdingi somatiniai ir
neurologiniai, specifiniai pažinimo sutrikimai, sukeliantys mokymosi negalias. Žymesni raidos
sutrikimai, lemiantys stabilius mokymosi sunkumus ar negalias būdingi nedideliam mokinių
skaičiui. Tokių sutrikimų turintys mokiniai anksčiau buvo ugdomi specialiosiose mokyklose.
Taigi dauguma SUP mokinių visada mokėsi bendrojo lavinimo mokyklose, o tikrąja prasme
integruotų yra mažai. Galima teigti, kad pagerėjo mokinių problemų atpažinimas ir jiems
teikiamos pagalbos reikalavimai . Įsigilinus į darbo praktiką, galima pastebėti, kad šiuo metu per
siaurai suprantama SUP turinčių mokinių įvairovė. Ypač nepalanki padėtis socialinės rizikos
grupės vaikų, turinčių elgesio ir emocijų sutrikimų, kilusių iš skurdžios socialinės aplinkos, ar
dėl patirtų įvairių praradimų formų vaikystėje. Šie mokiniai nemoka pilnavertiškai bendrauti su
bendraamžiais, trūksta socialinių įgūdžių bendradarbiavimui. Norint pasiekti teigiamų pokyčių
ugdymo procese, yra vienas svarbiausių SUP mokinio gebėjimas bendradarbiauti su mokytojais
ir klasės draugais. Dabar šių mokinių atžvilgiu egzistuojanti nelanksti mokyklos struktūra , todėl
elgesio ir emocijų sutrikimus turintys mokiniai dažnai keičia mokyklas arba nebaigia net
pagrindinės mokyklos. Daugėja mokinių nerandančių nišos dabartinėje švietimo sistemoje. Julie
Dockrell, Nick Peacey, Ingrid Lunt (2002) teigia, kad dabartinės turimos statistinės informacijos
nėra pakankamai, kad tinkamai įvertinti kiek vaikų turi papildomų specialiųjų poreikių, ir kokios
realios šių vaikų problemos.
SUP mokiniai turi skirtingus vystymosi trūkumus ir skirtingus psichologinius –
pedagoginius poreikius. T. Guénard (2001) tyrimais nustatyta, jog žmonių su negale jausmai,
poreikiai ir išgyvenimai yra tokie pat tikri ir svarbūs, kaip ir visų kitų žmonių. Jiems svarbu būti
pripažintiems, svarbu dalyvauti normaliame visuomenės gyvenime.
Literatūroje nurodoma, kad mokymosi ir socialinės adaptacijos sunkumai bendrojo
ugdymo mokykloje labai dažnai kyla ne tik dėl mokinio mokymosi sunkumų, bet ir dėl mokytojo
kaltės, dėl netinkamo jo požiūrio į mokinius. Šiems ypatingiems mokiniams būtina saugi aplinka,
pagarbus visuomenės ir mokytojo požiūris į jo mintis ir jausmus. Jei taip nebūna, SUP mokiniai
jaučia psichologinį nesaugumą ir diskomfortą, užkertamas kelias tobulėti ir augti pagal jų
galimybes. Žmogaus prisitaikymas prie kintančių visuomenės gyvenimo sąlygų vadinamas
socialine adaptacija. Svarbūs SUP mokinių adaptacijos veiksniai yra:
• Šeima - namų aplinka, tėvų parama.

9
 • Mokykla – mokinio ir mokytojo bendravimas.
• Bendraamžių grupės (vyresniame mokykliniame amžiuje).
• Bendras visuomenės požiūris.
• Vaiko vystymosi sutrikimas.
Nesugebėjimas susitaikyti su savo trūkumu mokiniui gali sukelti menkavertiškumo
jausmą – taip atsiranda ir socialinės adaptacijos problemų. Tačiau nemažiau svarbus yra ir
visuomenės pripažinimas, kad tokie vaikai egzistuoja ir juos reikia priimti į savo tarpą. SUP
mokinių socialinė adaptacija didžia dalimi priklauso nuo mokytojų. Jei mokytojai nerodys
pagarbos ir supratimo šiam mokiniui, to paties reikia laukti ir iš kitų mokinių. Mokytojų
nusiteikimas, kad SUP netenkinami bendrojo ugdymo mokykloje, sukuria nematomą sieną, kuri
trukdo produktyviam darbui. I. Kaffemanienė (2001) teigia, kad bendrojo ugdymo mokyklų
mokytojai dar nepakankamai gerai išmano SUP mokinių adaptacijos problemas ir įsigilina į šių
mokinių poreikius. Mokytojai teigia, kad SUP mokinių ugdymas bendrojo ugdymo mokykloje
nepadeda patenkinti šių mokinių poreikių. Mokytojų ir SUP mokinių bendravimas turi grįžtamąjį
ryšį: bendraujant ieškoma klaidų ar trūkumų, tokiu būdu mokytojai nusivilia savo gebėjimais
integruotai ugdyti SUP mokinius, SUP mokinių ugdymą nori perleisti specialistams. A.
Ališauskas, A. Dikidži, D. Gerulaitis (2005) tyrimu nustatė, kad bendrojo ugdymo mokykloje
besimokantys SUP mokiniai yra pasyvesni, orientuoti į pasyvaus laisvalaikio formas nei jų
bendraamžiai, kurie daugiau laiko skiria bendravimui su draugais. SUP mokiniai negatyviau
vertina savijautą, būdingas padidėjęs nerimastingumas. Jis apsireiškia žinių tikrinimo,
saviraiškos baime, bendru nerimu, baime bendraujant su mokytojais, baime nepateisinti
aplinkinių lūkesčių. Dominuoja nepalankios mokinio, turinčio SUP, socialinės psichologinės
charakteristikos, liudijančios mokytojų orientacijas į klinikinę korekcinę paradigmą. Galima
manyti, kad negatyvių charakteristikų akcentavimas didina SUP mokinio psichologinį
diskomfortą ir atskirtį bendrojo ugdymo mokykloje.
SUP mokinių ugdymo turinį reglamentuoja: Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklų
bendrosios programos, bendrojo išsilavinimo standartai (projektai) ir bendrojo lavinimo
mokyklų ugdymo planai, kiekvienais metais tvirtinami švietimo ir mokslo ministro. Kaip
pagalbinės priemonės mokytojams pradinio, pagrindinio ir vidurinio ugdymo programoms
vykdyti yra parengtos ŠMM aprobuotos papildomos mokomųjų dalykų programos bei
metodinės rekomendacijos bendrojo ugdymo, specialiosioms (sutrikusio intelekto mokiniams)
mokykloms bei specialiosios programos sutrikusioms funkcijoms lavinti. Analizuotoje
literatūroje nurodoma, kad mokytojai mokinių SUP bendrojo lavinimo mokykloje tenkina
įvairiais lygiais ir būdais:
• Bendrojo tipo klasėje mokant pagal bendrojo ugdymo programą ir taikant specialiuosius

10
 darbo būdus ir metodus.
• Bendrojo tipo klasėje pritaikant bendrojo ugdymo programą.
• Dalį laiko bendroje klasėje ir dalį laiko specialiame kabinete (specialiojo pedagogo ar
logopedo) ar specialiojoje klasėje.
• Specialiojoje klasėje.
Modifikuota programa – pakeista bendrojo ugdymo programa, nepakeičiant jos esmės.
Pilnai įsisavinta tokia programa suteikia galimybę įsigyti valstybinius standartus atitinkantį
išsilavinimą. Adaptuota programa – supaprastinta bendrojo ugdymo programa, pritaikyta SUP
mokinių, nepajėgiantiems įsisavinti modifikuotos programos. Adaptuota ugdymo programa - tai
bendroji tipinė programa, pritaikyta konkrečiam SUP mokiniui. Sprendimas mokyti mokinį
adaptuojant bendrojo tipo programą priimamas bendru mokyklos specialiojo ugdymo komisijos
ir miesto (apskrities) pedagoginės psichologinės tarnybos nutarimu ir tėvams sutikus. Individuali
programa – iš esmės pakeista bendrojo ugdymo programa, pagal kurią ugdomi sutrikusio
intelekto vaikai. Programa sudaroma atsižvelgiant į konkrečias mokinio galimybes ir stengiantis
kiek galima plačiau parengti juos savarankiškam gyvenimui. Mokytojas, dirbdamas su mokiniu,
kuriam rekomenduotas mokymas adaptuojant programą, tiksliai užfiksuoja realųjį mokinio
mokymosi pasiekimų lygį, ir remdamasis juo, planuoja darbą su mokiniu. Jonathan Maratmo
(2005) teigia, kad reikia nuolat ieškoti naujų strategijų, metodų, stiprinti žinias apie SUP vaikų
problemas ir ieškoti jų sprendimo būdų. Darbo efektyvumas kontroliuojamas pagal tai, kokią
individualią pažangą mokinys padarė, įsisavindamas adaptuotos programos medžiagą. Mokinio
mokymosi poslinkiai ir pasiekimai fiksuojami ir lyginami jo paties atžvilgiu, o ne kitų klasės
mokinių atžvilgiu (laikomasi kriterinio vertinimo taisyklių).
Ugdydami SUP mokinius mokytojai naudojasi ir bendrojo lavinimo, ir specialiosios
mokyklos vadovėliais. Specialiosios mokyklos vadovėliai dažnai pritaikomi ugdant SUP
mokinius, neturinčius intelekto sutrikimų. Mokytojai atsižvelgia į mokinių specifines savybes
dėstydami pamokos medžiagą, pateikdami užduotis, pavyzdžiui, aiškindami žodžiu naudoja
iliustruojančią medžiagą, mokydami abstrakčių sąvokų naudoja iliustruojančius pavyzdžius,
vienu metu moko vienos abstrakčios sąvokos; žodžiu komentuoja schemas, piešinius; pabraukia,
pažymi tai, ką SUP mokinys dažniausiai painioja ir pan. SUP mokiniai ugdomi ir skatinami
naudotis įvairiomis pagalbinėmis priemonėmis, atramine medžiaga. Dažniausiai mokytojai
pateikia SUP mokiniams atrinktas, palengvintas ir supaprastintas vadovėlių bei pratybų užduotis
bei pačių mokytojų papildomai, specialiai paruoštas lengvesnes užduotis. Mokytojai pažymi, kad
mokomąją medžiagą parenka priklausomai nuo pamokos temos. Pavyzdžiui, jei tema
nesudėtinga – mokiniui pateikiama vadovėlio ar pratybų sąsiuvinio medžiaga, jei tema sunkesnė
– užduotis parengiama specialiai. Mokytojai atsižvelgia į tai, pagal kokią programą ugdomi SUP

11
mokiniai. SUP mokiniai, ugdomi pagal modifikuotas programas, mokosi iš bendrųjų vadovėlių,
kurių užduotys nežymiai pakeičiamos. Pagal adaptuotas bei specialiosios mokyklos programas
ugdomi SUP mokiniai dažniausiai atlieka pakeistas, supaprastintas bendrųjų vadovėlių bei
pratybų sąsiuvinių užduotis, taip pat žemesniųjų klasių vadovėlių bei pratybų sąsiuvinių ir
specialiųjų mokyklų vadovėlių užduotis. Analizuotoje literatūroje J. Ambrukaitis, I. Antonovaitė
(2002) nurodoma, kad pamokose SUP mokiniai naudojasi įvairia atramine medžiaga –
spausdintų ar rašytinių raidžių raidynais, daugybos lentele, pavyzdžiais, sąvokų žodynėliais,
įvairiomis lentelėmis, primenančiomis gramatines taisykles, uždavinių sprendimo būdus.
Mokytojai pamokose pasiremia gausesne vaizdine medžiaga – spalvotais paveikslėliais,
iliustracijomis, vaikiškų žurnalų galvosūkiais ir užduotimis.
Literatūros šaltinių analizė leidžia daryti išvadą, kad mokytojai, dirbdami su SUP
mokiniais, dažniausiai tenkinasi pačia paprasčiausia diferencijavimo ir individualizavimo
metodika – šiek tiek mažina užduočių, ilgina laiką pratimams atlikti ir kt.. Dalis mokytojų, kurie
stengiasi iš esmės diferencijuoti ir individualizuoti užduotis: parengia jas iš anksto ant kortelių,
moko naudotis papildoma medžiaga. Yra sukurta daug pagalbinių priemonių, atraminės
medžiagos, mokytojai gali rasti iliustruojančių priemonių sunkesnių temų dėstymui. Todėl
mokytojams tereikia pasitelkti savo vaizduotę ir kūrybiškumą, kad šias priemones galėtų
panaudoti SUP mokinių ugdymui. Tačiau ar šiomis priemonėmis mokytojas pasinaudos,
priklauso tiek nuo jo pasirengimo dirbti su šiais mokiniais, tiek ir nuo vertybinių nuostatų. SUP
mokinių ugdymo metodų ir būdų taikymas, specialiojo ugdymo komisijos narių efektyvus darbas
priklauso nuo mokyklos vadovų administravimo kompetencijos: kaip paskirstyti „mokinio
krepšelio“ lėšas, kaip organizuojamas specialistų komandos darbas, kaip įvertinami mokytojai,
dirbantys su SUP mokiniais. Iki šiol didžia dalimi SUP mokinių ugdymo kokybė bendrojo
ugdymo mokykloje priklauso ir nuo administracijos kompetencijos.

2. SUP VAIKŲ PROFESINIO ORIENTAVIMO YPATUMAI

2.1. Pragmatizmas, kaip esminė SUP vaikų ugdymo ideologija

Šiame skyriuje aptariama pragmatizmo įtaka ugdymo procese, ir kokia reali jo svarba ne
tik ugdyme, bet ir mūsų kasdieniniame gyvenime.
Pragmatizmas- tai filosofinė koncepcija, kuri padarė perversmą ugdymo teorijoje ir
praktikoje. Ši kryptis atsirado XX amžiuje ir paplito Amerikoje. Šios teorijos pradininkas buvo
Williamsas Jamesas, kuris tapo pagrindine viso šio perversmo figūra. Šis žmogus pragmatizmą
siejo su empirizmu. A. Plėšnio (2010) teigimu, pragmatizmą Jamesas supranta pirmiausia kaip

12
metodą kiekvienam požiūriui į pasaulį vertinti ir aiškinti, remiantis praktiniais padariniais,
kuriuos tas požiūris sukuria. Pragmatizmas nėra tiesiog teorija, kuri turi savo metafizinį
branduolį. Tai aiškinimo būdas, kuris padeda pasiekti puikių rezultatų. Pagrindinis tikslas, kurį
turime sau išsikelti, minčių sekimas. Turime vertinti ir nepraleisti nė vienos minties, nes jos gali
tapti problemų sprendimu. G. Mažeikis (2005) teigia, kad mokslo tikslas neturi būti abstraktus.
Juo reikia orientuotis ne į siaurus tyrinėjimus, bet pabrėžti praktinę naudą konkrečioms žmonių
grupėms, akcentuoti jų susitarimą, o tik po to- tyrinėjimų objektyvumą. Pragmatizmo filosofijoje
daugiau klausimų ne apie tai, kas, mes, žmonės esame, o ką galime iš savęs sukurti, suformuoti?
Tai kitoks mąstymas, kitoks ugdymas, kitokios mintys apie gyvenimą ir siekį tobulėti. Šios
teorijos esmė ugdyme, kad ji skatina ieškoti ir veikti taip, kad būtų įgyvendinti užsibrėžti tikslai,
o veiklos pagrindu ir tiesą laikanti tai, kas duoda praktiškai naudingų rezultatų. Pragmatizmas
teigia, kad patirtis iš pradžių duota kaip kažkas apibrėžta. Ji formuojasi pažintinių pastangų dėka
sprendžiant iškylančias problemas. Mąstymą pragmatizmas traktuoja tik kaip priemonę, įgalinčią
efektyviai prisitaikyti prie aplinkos ir sėkmingai joje veikti. Labai svarbus kriterijus-
naudingumas. Šis teiginys laikomas teisingu tik tuo atveju, kai juo paremtas elgesys duoda naudą
juo tikinčiam. T.y. mes turime tikėti savo veiklos ir darbų naudingumu. Pragmatistai teigia, kad
idėjos, teorijos, sąvokos tėra tik instrumentai, priemonės arba veikimo planas, todėl idėja yra
teisinga tiek, kiek tikėti ja naudinga. Vadinasi, tiesa suvokiama kaip naudingumas. Visa tai, ką
mes turime, nėra mums duota, mes to siekiame, mes mokomės ir tobulėjame tik per pažinimą. K.
Pukelis (1998) savo knygoje rašo, kad pragmatizmo teorijoje patirtis iš pradžių mums nėra duota
kaip kažkas apibrėžta. Ji formuojasi pažintinių pastangų dėka sprendžiant iškylančias problemas.
O tai reiškia, kad mokydamiesi, kad ugdydami kitus mes turime pažinti tai, kas dar nepažinta ir
stengtis įgyti kuo daugiau patirties. Tik mokydamiesi, tik patirdami kažką naujo, mes įgysime
patirties, naujų jausmų ir išgyvenimų. Viskas, dėl ko mes gyvename ir mokomės yra mūsų
tikslas ir valia tikėti šioje vietoje labai svarbi. Mes turime tikėti tuo, ką darome. Kiekvienas mūsų
žingsnis, kiekviena tiesa nėra nuolatinė, santykinė, todėl mes turime nuolat save stebėti ir keisti
požiūrį. Taip ir tobulėjame. Kitas labai svarbus ir savitas pragmatizmo atstovas- Charles
Ssanders Peirce. Šis žmogus kaip ir W.Jamesas buvo plačių pažiūrų žmogus, kurio didžiausi
nuopelnai yra logikai. Jis kaip ir Jamesas teigia, kad vienintelis žinojimo šaltinis- patyrimas. K.
Pukelis (1998) teigia, kad Ch. S. Peirce‘as žmogų traktavo kaip būtybę, evoliucijos eigoje
prisitaikiusią prie aplinkos sąlygų. Žmogus, veikdamas jį supančioje aplinkoje, susiformavo
„tikiu- abejoju“ principu pagrįstą įsitikinimų sistemą, kuri padeda jam patenkinti poreikius ir
išlikti šiame pasaulyje. Peirce‘as teigia, kad kiekviena mintis, tai ženklas, į kurį mes turime
atkreipti dėmesį. Ir tai, kad mes sugebame atskleisti minties turinį ir reikšmę, lemia kitos mintys,
kurios mums tai ir padeda padaryti. Atrodo sudėtinga, tačiau tai tik mūsų minčių galia, mūsų

13
noras ir siekis pažinti visus ženklus, kurie mus lydi kiekviename žingsnyje. A. Plėšnio (2010)
teigimu, jokia mintis ir joks jutimas savaime nėra žinios, jos atsiranda tik interpretuojant
juslinius arba mąstymo ženklus. Peirce‘as nepripažįsta betarpiškų žinių. Visos žinios jam- tai
išvedimo rezultatas, todėl ženklų interpretacija, kaip nenutrūkstamas loginis išvedimo ir
samprotavimo procesas, tampa svarbiausia filosofine problema. Norint paaiškinti faktą, anot
Peirce‘o, visų pirma reikia nurodyti dėsnį ir jį susieti su faktu, kurį norime išsiaiškinti. Mes
viską galime pažinti ir patirti, o kiekviena mūsų mintis, turi lydėti kitą mintį. Taip pat
pragmatizmo filosofijoje figūravo tokie atstovai kaip: Francas Baconas, kuris teigė, kad
svarbiausia tai, kaip mes mąstome. Jis bandė įteigti žmonėms liautis tikėjus senomis tiesomis ir
apibendrinimais, kurie gali būti, bet gali ir nebūti pagrįsti bei patikimi. Jis pragmatizmui padarė
reikšmingą įtaką. Jo pasiūlytas indukcijos metodas tapo mokslinio metodo pagrindu. Jis teigė,
kad mokslas pirmiausia turi būti susijęs su materialiais dalykais. Dar vienas svarbus atstovas:
Džonas Lokas. Šis anglų filosofas tyrinėjo, kaip žmogus patyria ir pažįsta daiktus. Jis manė, kad
kuo daugiau žmogus patiria, tuo daugiau jo prote atsiranda idėjų ir galimų jų derinių; nėra įgimtų
idėjų ir kad pirmiausia patyrimas formuoja žmogaus egzistenciją.
Pragmatizmo filosofijoje figūravo ir Viljamas Džeimsas. Jis buvo empirinio pragmatizmo
krypties klasikas. Domėjosi žmogaus gyvenimo patyrimu ir kaip šis įtakoja įpročių, padedančių
jam sėkmingai veikti aplinkoje, susidarymą. Jis teigė, kad naujoji tiesa turi remtis senąja tiesa ir
aprėpti naują faktą, pasirinkti priemones, įgalinčias pasiekti norimą tikslą. Siekiant, kad mintys
apie objektą būtų aiškios, tereikia nustatyti, kokius praktinio pobūdžio padarinius objektas galėtų
sukelti.
Kuo svarbus pragmatizmas ugdyme? Kokybiškam ugdymui reikia:
1. Užtikrinti, kad kiekvienas vaikas sėkmingai integruotųsi į bendrojo lavinimo švietimo
sistemą.
2. Geros ir struktūruotos mokymo sistemos.
3. kad mokymasis būtų realus ir ryškus: kurti supratimą, pasitelkiant tyrimus, kūrybiškumą,
grupinį problemų sprendimą.
4. Sukurti malonią aplinką mokiniams, kad jų mokymosi patirtis būtų tik maloni: skatinti
mokymąsi derinant mokymo metodus, strategijas, mokymosi stilius.
5. Nuolat stengtis praturtinti mokymosi patirtį: kurti mokymosi įgūdžius visoje mokymo
programoje.
6. Skatinti mokymosi vertinimus. (Robin Alexander, 2004).
Pragmatizmo filosofijos požiūriu ugdymo paskirtis- išmokyti ugdytinį spręsti realias
gyvenimo problemas ir sukaupus jų sprendimo patirtį, pasiekti maksimalią asmeninę gerovę
nepažeidžiant normų, kurios galioja visuomenėje. Pragmatizme labai svarbus ir pozityvumas. Jis

14
be galo svarbus ugdyme ir mūsų gyvenime. Kaip mes žiūrėsime į kitus ir į savo pačių darbą, tokį
rezultatą turėsime. Turime ne tik teoriškai atlikti savo darbą, ugdyti ir mokyti, bet ir teigiamai
žiūrėti į visas nesėkmes bei sėkmes mūsų darbe ir gyvenime. Pragmatizmas- tai žmogaus
mokslo naudingumo filosofija. Šis sakinys pasako labai daug. T.y. kuo ir kiek prasmingas mums
mokslas? Labai dažnai kalbame, kad sunku kažką gyvenime įgyvendinti, sunku kažką išmokti.
Tai girdime nuolat. Tačiau kiek patys pastangų dedame? Kiek labai norime dirbti ir įgauti
patirties? Ši filosofijos sritis moksle tuo ir ypatinga, kad jis suteikia mums prasmę save ugdyti ir
padėti ugdytis kitiems. Pragmatizmo filosofijos požiūriu ugdymo paskirtis- išmokyti ugdytinį
spręsti realias gyvenimo problemas ir sukaupus jų sprendimo patirtį, pasiekti maksimalią
asmeninę gerovę nepažeidžiant normų, kurios galioja visuomenėje. Pragmatizmo filosofijos
atstovai pagrindiniu uždaviniu laikė analizuoti mąstymo struktūras, kad efektyviau jas būtų
galima pritaikyti praktikoje. Pragmatikai už tai, kad ugdymas turi būti natūralus, atsižvelgiantis į
žmogaus vystymąsi. Jie ne mano, kad mokymas yra tas pats kas ir ugdymas. Ugdymas kitaip nei
vien tik mokymas padeda vaikui galvoti. Teigiama, kad į ugdymą reikėtų žiūrėti ne kaip į
pasirengimą gyvenimui, o kaip į patį gyvenimą. Dėl to ugdytojams turėtų būti žinomi vaikų
interesai ir paskatos, taip pat ir aplinka, iš kurios jie atėjo. Kitaip tariant, norint efektyviai
išsiaiškinti vaiko problemas ir jo poreikius, reikia taip pat efektyviai įsilieti į vaiko gyvenimą, ne
tik teoriškai aiškintis jo bėdas, bet ir praktiškai jas analizuoti. Vaiko ugdyme labai svarbu juos
mokyti spręsti problemas, nes tai skatina vaikų tobulėjimą, gyvenimiškas situacijas. Nepamiršti
ir to, kad reikia sugebėti vaikus motyvuoti ir nebijoti eksperimentuoti įvarius ugdymo metodus.
Jav filosofas ir pragmatikas Džonas Devėjus teigė, kad visuomenė egzistuoja dėl to, kad
nenutrūkstamo ugdymo procese vyresnioji karta perduoda jaunimui įpročius, veiklos būdus,
mintis ir jausmus. Vaikai turi būti ugdomi kaip socialinės būtybės, gebančios gyventi socialinį
gyvenimą. Ugdymo procesas turi vykti natūraliai, kaip ir gyvenime. Gyvenimiška suaugusiojo
patirtis ir geras pavyzdys vaikui, tai labai svarbūs aspektai, kurie padeda vaikui mokytis ir
tobulėti teisinga linkme. Tikslus turi kurti ne pats mokslas ar ugdymas, bet mes, žmonės, tėvai,
mokytojai ar kiti ugdytojai. Labai svarbu vaiką išmokyti į mokymosi priemonę žiūrėti ne kaip į
techninę priemonę ar prievartą mokytis, bet kaip į stimulą tobulėti. Tai priemonė, kuri skatina
sužinoti daugiau ir tobulėti. Pragmatikai teigė, kad labai svarbu ir pats požiūris į besimokantį
vaiką. Jei kiekvienas iš mūsų, t.y. pedagogai, mokytojai ar kiti savo srities specialistai į vaiką
žiūrėsime kaip į nedisciplinuotą besimokantįjį, tokiu atveju ugdymas netektų prasmės ir vaiko
mes nieko neišmokytume. Esmė ne disciplinoje, esmė- tai pats besimokantysis. Jis turi būti viso
ko centras. Turime suvokti, kad vaikas ne mūsų besiklausantis asmuo, o aktyvus ugdymo
proceso dalyvis, turintis savo poreikius ir taip pat labai svarbią, savo kaip vaiko, patirtį.

15
 Džonas Devėjus susistemino ir apibendrino Viljamo Džeimso pragmatizmo idėjas ir
pateikė patirties sąvoką pagal kurią:
1. Patirtis - tai ne žinios, bet veikla. Patirtis - tai žmogaus aktyvus santykis su aplinka.
2. Patirtis nėra asmeninė. Žmonės ir aplinka remiasi patirtimi ir vienas kitą veikia.
3. Patirtis nėra praeitis, nėra savaime duotas dalykas, nėra vien registravimas to kas
įvyko. Jos prigimtis eksperimentinė, tai mėginimas pakeisti esama ir pasiekti nežinoma.
4. Patirtis neegzistuoja pati savaime, atskirta nuo aplinkos, ji visuomet sujungta su kuo
nors kaip visumos dalis.
5. Patirtis nėra mąstymo priešingybė. Išvados daromos iš patirties kyla iš mąstymo, o
nauja patirtis, atsirandanti išsprendus problemas, skatina naują mąstymą ir patirties kaupimą.
Jis šiuos ryšius laikė idealiu modeliu patirčiai kaupti ir teigė, kad nuolat mokytis skatina
staiga iškilusios problemos, kurios neleidžia tęsti pradėtos veiklos. Tuomet pradeda veikti
mąstymas, kuris nenutrūksta, bet perkeliamas į apmąstymų lygį.
Dž. Devėjus problemų sprendimą mąstant suskirstė į penkias stadijas:
1. Spėlionių stadija. Kai žmogaus veiklą nutraukia staiga iškilusi problema, veikla
perkeliama į apmąstymų lygį ir spėliojama, kaip išspręsti problemą. Jei randamas tik vienas
sprendimas, fizinė veikla tęsiama toliau. Tačiau jei esama daugelio kartais vienas kitam
prieštaraujančių sprendimų abejonės ima skatinti mąstymą.
2. Analizavimo stadija. Šioje stadijoje imama mąstyti sistemingai, remiantis padarytais
pastebėjimais ir situacijos sąlygų analize. Problema kol kas neapibrėžiama, ji išryškėja tik radus
sprendimą.
3. Hipotezės stadija. Kruopščiai išstudijavus situaciją, galima mėginti kelti pagrįstą
hipotezę.
4. Svarstymo stadija. Hipotezė dar apsvarstoma ir tobulinama. Ji turi vesti prie greitesnio
efektyvesnio sprendimo.
5. Tikrinimo stadija. Vėl imamasi veiksmo ir mėginama patikrinti apsvarstytąją hipotezę.
Nesvarbu ar ji pasiteisins ar ne, bet šis procesas jau davė teigiamų mokymosi rezultatą.
Apibendrinant visa tai, apie ką kalbėjo ir kokius ugdymo metodus siūlė visi pragmatizmo
filosofai, galima teigti, kad pragmatizmas ugdymo procesui suteikė daugiau gyvybingumo,
daugiau impulso siekti vaikų tobulėjimo, ir vis labiau nebijoti nesėkmių, nes jos suteikia
gyvenimiškos patirties. Svarbiausias tikslas- suvokti mokymosi naudą, jo prasmę ir siekti
tobulėjimo ne tik moksle, bet ir iš esmės keisti savo gyvenimiškas situacijas, kurios trukdo siekti
savo tikslų. Ugdymas turėtų palaikyti tikrąjį individualizmą, kurio dėka savo problemas
spręstume ne vien pasikliaudami tradicijomis ir papročiais, o siekdami savo tikslų ir interesų,
labiau remtumės protu.

16
 2. 2. SUP mokinių ikiprofesinio rengimo ir profesinio orientavimo samprata.

Dažniausiai pasitaikanti, imli ir atspindinti įvairius nuostatų aspektus sąvoka, laikoma-

profesinis orientavimas. Ši sąvoka nėra griežtai apibrėžta. Profesinis kryptingumas suvokiamas
kaip asmenybės kryptingumo dalis- sudėtingas jos darinys, struktūra, kuri lemia žmogaus
veiksmų ir poelgių tendencijas, susijusias su visomis jo pagrindinėmis socialinėmis nuostatomis
dėl kitų žmonių, savęs, savo ateities. Keičiantis visuomenei, gyvenimo sąlygoms, kinta ir
ugdymo samprata, visuomenės požiūris į negalę, neįgalių asmenų integraciją į visuomenę, jų
rengimą profesinei veiklai. Minėtų pokyčių kontekste suvokta tai, jog neįgaliųjų socialinė gerovė
neatsiejama nuo jų integracijos į bendrą švietimo sistemą, ir tai, kad jų ugdymas negali apsiriboti
mokyklos baigimu, nes labai svarbu yra ir sudaryti sąlygas pasirinkti atitinkamą profesiją, žinias
ir įgūdžius gilinti papildomo ugdymo veikloje, kuri suteikia papildomų galimybių sėkmingai
jauno žmogaus socializacijai. Šis procesas gali būti įgyvendinamas ugdymo įstaigoje įvairiomis
papildomo ugdymo formomis (Baranauskienė, Vinikaitytė, 2008).
Svarbiausias profesinio konsultavimo uždavinys bendrojo lavinimo mokykloje – padėti
mokiniams priimti racionalų profesijos rinkimosi sprendimą. Tai susiję su atsakymais tiek į
egzistencinį (prasminį) klausimą „kas aš esu?“, tiek į pragmatinius klausimus „kuo būti?“ arba
„kokioje ir kodėl šitoje profesinio rengimo institucijoje mokytis (studijuoti)?“. Vadinasi,
bendrojo lavinimo mokykloje karjeros projektavimas koncentruojamas į ugdymą karjerai, kuris
realizuojamas per profesinį konsultavimą. Jis, kaip buvo minėta, apima savęs pažinimą, profesinį
informavimą, profesinio veikimo skatinimą, patarimus renkantis profesiją ir pagalbą bendrojo
lavinimo mokyklos absolventams įsitvirtinti profesinio rengimo institucijoje. Karjeros planavimo
sėkmės pagrindas profesinio rengimo institucijoje yra teisingas profesijos pasirinkimas.
Sėkminga karjera galima tik tokioje profesijoje, kuriai žmogus turi pašaukimą (specialųjį
gabumą arba atitinkamą intelekto formą).
Asmenybės, kaip veiklos ir elgesio subjekto struktūroje išskirtinos trys tarpusavyje
susijusios posistemės – galimybių, jų realizavimo kryptingumo ir veiklos būdo. Taigi, profesinis
kryptingumas yra sudėtingas asmenybės bruožas, kuris pasireiškia ne tik teigiamu požiūriu į tam
tikras profesijas, bet ir aktyviu noru dirbti pagal tam tikrą profesiją. Tai priklauso nuo profesinio
orientavimosi lygio, nuo mokinių paruošimo sąmoningai rinktis būsimąjį darbą. Kryptingumas
gali būti įvairių sąmoningumo lygių. Yra jaunuolių, turinčių aiškų profesinį tikslą, tačiau nieko
nežinančių apie darbą, kurį renkasi, blogai pažįstančių save patį. Tai būna dėl to, kad dar
nesusikristalizavę rinkimosi motyvai, todėl profesiniam kryptingumui pirmiausia reikia išaiškinti
mokinių profesinius ketinimus, jų sąmoningumą ir motyvaciją. Paauglystėje arba ankstyvojoje
jaunystėje neišvengiamai tenka rinktis profesinio mokymosi bei veiklos kelią. Būtina atsižvelgti į

17
vaiko, paauglio svajones, norus, polinkius, nuostatas, požiūrius, interesus. Interesai - kompleksas
psichinių savybių ir būsenų, kurios išreiškia žmogaus nuostatą į profesinio pobūdžio darbą.
Todėl pirmiausia reikėtų išsiaiškinti, kokie moksleivio interesai lemia jo pasirinkimą, ar jie gilūs,
nukreipti į ateities profesinę veiklą, ar vienadieniai, nukreipti patenkinti šios dienos poreikius.
Tuomet vaikas sutelktų savo jėgas, pasirengtų veikti, taptų aktyvus, savarankiškas. Interesą,
kuris suprantamas kaip skirtingų struktūrų kompleksas, galima laikyti visą asmenybę apimančiu
veiksniu, todėl jo vaidmuo rinkimosi procese tampa nepaprastai svarbus ne tik sveikiesiems
vaikams, bet ir mokiniams, turintiems specialiųjų ugdymosi poreikių. Jaunuolių, turinčių
specialiųjų ugdymosi poreikių, darbinis ugdymas nesibaigia vidurinės mokyklos baigimu. Todėl
būtina organizuoti jų galimybes atitinkantį profesinį rengimą. Tokių jaunuolių profesinis
mokymas yra vienas svarbiausių specialiojo ugdymo uždavinių.
Specialiųjų ugdymosi poreikių mokinių, profesinis kryptingumas turi remtis asmenybės
polinkiu į kokią nors veiklą, kuris išryškina profesinius pašaukimo motyvus. Besimokydamas
socialinės adaptacijos toks asmuo gautų ir profesinį, ir praktinį paruošimą. Mokinių, turinčių
specialiųjų ugdymosi poreikių, ugdymo procese profesinis nukreipimas, savo krypties siekimas
turi tapti sudedamąja dalimi. Besimokydamas socialinės adaptacijos, toks asmuo gautų ir
profesinį praktinį paruošimą - tai lygiagretūs procesai. Ypač svarbus mokinio savarankiškumas.
Tai labai svarbu rinkos, ekonomikos sistemoje.
Vykstant nuolatiniams mokslo, technikos ir technologijų pokyčiams, keičiasi ir veiklos
pasaulis, lemiantis nuolat keliamus naujus reikalavimus darbuotojų profesinei kvalifikacijai.
Spartėjant naujų profesijų atsiradimui ir senų nykimui, profesijos, atitinkančios žmogaus
lūkesčius, rinkimosi problema tampa ypač svarbi. Mokykloje, siekiant supažindinti mokinius su
profesijų įvairove, pasitelkiamas profesinis informavimas. Profesinis informavimas – tikslingas
konsultuojamųjų supažindinimas su profesijomis, su šių profesijų psichologiniais, medicininiais,
socialiniais, ekonominiais ir kitais reikalavimais asmeniui bei kvalifikacijai.
Žadeikaitė, Adomaitytė (2009) teigia, kad profesinio orientavimo tikslas - užtikrinti, kad
asmuo visais gyvenimo tarpsniais, neatsižvelgiant i amžių, išsilavinimą, patirtį, galėtų gauti
kokybiškos informacijos, ir patarimus apie galimybes mokytis ir dirbti Lietuvoje ir užsienyje.
Profesinis orientavimas ypač svarbus padedant besimokančiajam surasti savo kelią, švietimo
sistemoje bei greitai kintančioje darbo rinkoje.
Profesija, specialybė, darbas mūsų laikais tapo ne tik pragyvenimo šaltiniu, bet ir
asmenybės kūrybinių galių, dvasinio pasitenkinimo būdu. Tačiau įdomiausias darbas atrodys
nuobodus ir varginantis tam, kas jį dirba be pomėgio, be meilės. Taigi, renkantis profesiją, labai
svarbu yra asmens kryptingumas (veiklos motyvai, interesai) įgyvendinant savo pašaukimą.
Interesų reikšmė renkantis mokymosi kryptį labai svarbi. Todėl vertėtų išsiaiškinti, kokie

18
moksleivio interesai lemia jo pasirinkimą, ar jie gilūs, nukreipti į ateities profesinę veiklą, ar
vienadieniai, nukreipti patenkinti šios dienos poreikius.
Interesas – pastovesnis profesijos rinkimosi veiksnys. Profesinis interesas suprantamas
kaip ilgalaikis gilinimasis į ją dirbant. Kai atsiranda profesinis interesas, galima spręsti, kokia
veiklos sritis asmenybę domina, bet tai dar nieko nepasako, kokią veiklą žmogus rinksis, kaip jis
dirbs, įgijęs specialybę. Profesiniai interesai apjungia polinkius, pasaulėžiūros komponentus,
vertybines orientacijas, poreikius. Žmogaus fizinė – psichinė būsena sukelia tam tikrus poreikius,
interesus. Poreikiai reguliuoja interesus. Vadinasi profesinis interesas - svarbus, rūpimas dalykas.
Žmogaus norai siejami su aiškiu tikslu. Interesas – aiškus noras dalyvauti veikloje dėl jos
reikšmingumo gyvenime ir emocinio patrauklumo. Profesinį interesą pirmiausia reikia patikrinti,
pagal galimybes praktiškai padirbėti arba bent įsižiūrėti į darbo kasdienybę. Pedagogams,
organizuojantiems ugdymą, būtina sužadinti vaikų profesinius interesus. Tik tuomet vaikas
sutelkia savo jėgas, pasirengia veikti, tampa aktyvus, savarankiškas. Mokytojui belieka
kryptingai šiai veiklai vadovauti. Labai svarbu dirbti nuosekliai ir pagal etapus. Elijošiaus (2001)
nuomone, profesinio orientavimo etapai yra šie:
1. Profesinių moksleivių informavimas,
2. Veiklinimas,
3. Konsultavimas,
4. Profesinė atranka,
5. Profesinė adaptacija.
Kad šis procesas būtų efektyvus, pedagogas turi pirmiausia pažinti savo mokinius, žinoti
jų dominuojančius poreikius. Kada mokinys mokykloje randa galimybę tenkinti savo išorinius ir
vidinius poreikius, jis įgyja motyvaciją, supranta, dėl ko tai daro, ką daro, tada ir jo veikla
pasidaro jam pačiam prasminga ir įdomi. Didelę reikšmę turi kryptingas lavinimas, technologijų
pamokos, mokinių veikla įvairiuose būreliuose. Žinios, mokėjimai bei įgūdžiai visada veikia,
dažnai ir lemia profesijos pasirinkimą. Ugdymo veiksniai specialiųjų poreikių turinčiam
mokiniui gali duoti impulsų, lemiančių jo tolesnio gyvenimo tolesnę sėkmę. Bet gali būti ir
priešingai: nuolat patirdamas nesėkmes, išgyvendamas dėl blogų įvertinimų neįgalusis mokinys
gali atitolti nuo ugdymo, nerasti savo vietos visuomenėje. Taigi didelis dėmesys nukreiptas į
šiandienos mokyklą. Kiekvieno ateitis priklauso nuo to, ką išugdė socialinė aplinka, nuo fizinės
ir dvasinės sveikatos, charakterio, protinio išsivystymo lygio. Svarbu pabrėžti, kad Lietuvos
mokslininkai savo darbuose tvirtina, jog profesinis orientavimas nėra absoliuti priverstinė
intervencija į asmeninį individo vystymąsi, o yra tik pagalbinė priemonė, padedanti žmogui
apsispręsti, kokią kvalifikaciją įgyti (Elijošius, 2001).

19
 Labai svarbu organizuoti mokinių, turinčių specialiųjų ugdymosi poreikių, profesinį
konsultavimą bei pedagoginėmis priemonėmis valdyti jų profesinį apsisprendimą ugdymo
procese, kadangi sutrikimo specifika ir struktūra riboja profesijos pasirinkimo laisvę bei
mokymosi perspektyvą. Nežymiai sutrikusio intelekto asmenų profesinio apsisprendimo ir
profesinio rengimosi procesas sudėtingesnis dėl pažintinių procesų nevisavertiškumo ir antrinių
faktorių (pvz.: elgesio sutrikimo) didelės įtakos savikontrolės, savireguliacijos, savianalizės
procesams (kompleksinis vystymosi sutrikimas). Praktika rodo, kad apsisprendimą rinktis vieną
ar kitą kryptį dažniausiai lemia teigiamas emocinis santykis su būsima mokymosi ar profesine
veikla. Sprendimas būtų optimalesnis, jeigu jaunuolis vertintų savo galimybes, sveikatos stovį,
išanalizuotų savo asmenines savybes, gebėjimus, polinkius, interesus, poreikius, vertybes,
sukauptų pakankamai informacijos apie mokymosi įstaigas, stojimo ir mokymosi sąlygas,
specialybes bei mokomąsias programas, turėtų informacijos apie profesijų perspektyvas, darbo
sąlyga.
Apibendrinant galima teigti, kad profesija, specialybė, darbas mūsų laikais tapo ne tik
pragyvenimo šaltiniu, bet ir asmenybės kūrybinių galių, dvasinio pasitenkinimo būdu. Tačiau
įdomiausias darbas atrodys nuobodus ir varginantis tam, kas jį dirba be pomėgio, be meilės, be
susidomėjimo veikla. Tėvams, pedagogams verta išsiaiškinti, kokie moksleivio interesai lemia
profesijos pasirinkimą, ar jie gilūs, nukreipti į ateities profesinę veiklą, ar vienadieniai, nukreipti
patenkinti šios dienos poreikius. Interesų reikšmė renkantis mokymosi kryptį, labai svarbi.
Pedagogams, organizuojantiems ugdymą, būtina sužadinti vaikų profesinius interesus. Tik
tuomet vaikas sutelkia savo jėgas, pasirengia veikti, tampa aktyvus, savarankiškas.

3. SOCIALINIO PEDAGOGO KAIP PROFESIJOS PATARĖJO VEIKLOS FUNKCIJOS

IR KOMPETENCIJOS

Šiame skyriuje aptariamos socialinio pedagogo kaip profesijos patarėjo veiklos funkcijos
bei kompetencijos. Kodėl svarbus socialinio pedagogo vaidmuo profesinio orientavimo procese?
Labai dažnai kalbama apie specialiųjų poreikių vaikų ir ne tik poreikius, jų ugdymo specifikas,
jų gyvenimo kokybę ir kitus labai svarbius aspektus gerinant vaikų mokymosi bei kasdienybę ne
tik mokyklos ribose, bet ir namuose. Ką mes galime pasakyti apie pedagogus? Kokie jie turėtų
būti, kad išugdytų tikrai puikiai besimokantį vaiką? Kokia jo darbo specifika?
Barkauskaitės (2007) teigimu, profesija- tai nuolatinė specialybė, veiklos, užsiėmimų
rūšis, kuriai reikia tam tikro pasiruošimo ir yra pragyvenimo šaltinis. Todėl būtent socialinis
pedagogas turi labai atsakingai padėti mokiniui surasti savo kelią, suvokti savo galimybes ir
siekius.

20
 Iš esmės, mažai kalbama apie patį pedagogą, todėl šiandien labai svarbu ne tik apžvelgti
pačio mokinio ir ypač SUP mokinio vertybes, poreikius, bet ir analizuoti pačio pedagogo veiklą.
Kadangi daug kalbama apie profesinį orientavimą ir konsultavimą, svarbu išsiaiškinti socialinio
pedagogo, kaip profesijos patarėjo kompetencijas ir veiklos funkcijas.
Siekiant užtikrinti profesinio informavimo ir konsultavimo paslaugų prieinamumą ir
kokybę, atliepiant LR Švietimo įstatymo naujos redakcijos nuostatas, į karjeros planavimo
gebėjimų ugdymo, profesinio informavimo ir profesinio konsultavimo paslaugų teikimo procesą
bendrojo ir profesinio ugdymo lygmeniu įtraukiami ir socialiniai pedagogai, kuriems priskiriama
mokinių karjeros planavimo gebėjimų ugdymo veikla. (Railienė, 2010)
Profesinio informavimo kompetenciją plačiąja prasme galima įvardinti kaip specialisto
gebėjimus teikti efektyvias profesinio informavimo paslaugas. Jos matais galima laikyti kliento
poreikių identifikavimo ir įvertinimo, informacijos kaupimo, analizavimo, informacinių
technologijų taikymo, tikslinės informacijos teikimo gebėjimų visumą. (Žadeikaitė, Railienė,
2008) Nuolatos atliekami tyrimai, kad nustatyti socialinių pedagogų kompetenciją. Šiuo atveju
labai dažnai apklausiami mokiniai, kurie tyrimu metu dažnai savo neapsisprendimą profesiniais
klausimais susieja su žinių trūkumu. Tai reiškia, kad socialinis pedagogas, kaip profesijos
patarėjas turi pateikti kuo išsamesnę informaciją mokiniui, kuri padėtų jam apsispręsti dėl savo
tolimesnės veiklos. Socialinis pedagogas, labiau nei kitas mokyklos ar kitos įstaigos mokytojas
ar darbuotojas susipažįsta su mokiniu, jie labiau pasitiki socialiniais pedagogais, nes jie padeda
ne tik mokslo, bet ir psichologiniais klausimais. Tačiau Žadeikaitės ir Railienės teigimu,
socialiniai pedagogai šį darbą atlieka nepilnai efektyviai. Suprantama, nes realiai socialinių
pedagogų darbo krūvis iš tiesų didelis, todėl tikėtina, kad jie tiesiog nesuspėja atlikti profesinio
konsultanto vaidmenį.
Profesijos patarėjas- kvalifikuotas specialistas, teikiantis žinias apie švietimo institucijas,
mokymo ir studijų programas, profesijas, kvalifikacijas, jų įgijimo sąlygas, darbo rinką,
įsidarbinimo galimybes ir, žinoma, padeda mokiniui nustatyti realias savo galimybių ribas.
Socialinio pedagogo, kaip profesijos patarėjo kompetencijas galima įvardyti šias : žinios,
gebėjimai, įgūdžiai teikti veiksmingas paslaugas profesiniais klausimais. Svarbus matas, tai
kliento poreikių identifikavimas, jų įvertinimas, informacijos kaupimas, analizavimas, taikymas
įvairių informacinių technologijų. Žadeikaitė, Railienė (2009) teigia, kad socialinių pedagogų
profesinės veiklos paskirtis atsiskleidžia apibrėžiant jų veiklos funkcijas: įvertinimo
(informacijos rinkimas, analizavimas, išvadų darymas), konsultacinė (patarimų davimas,
pagalba, konsultavimas), korekcinė (skatinimas, įgalinimas, pagalba adaptuojantis,
mobilizavimas), vadybinė (organizavimas, telkimas, planavimas, sprendimų priėmimas),
šviečiamoji (informavimas, aiškinimas), koordinavimo (ryšių palaikymas, informacijos

21
perdavimas), prevencinė (neigiamų reiškinių ir poelgių numatymas bei pagalba siekiant jų
išvengti), teisinė (atstovavimas, vaiko interesų gynimas), socialinis ugdymas.
Taigi, socialinis pedagogas, kaip profesijos patarėjas turi atlikti labai svarbų darbą.
Kiekviena praktinės veiklos situacija kelia reikalavimus socialinio pedagogo kaip profesijos
patarėjo kompetencijoms. Labai svarbu išsilavinimas. Tik išsilavinęs socialinis pedagogas
sugebės kokybiškai atlikti savo darbą ir patarti profesiniais klausimais. Tik patirtis turi įtakos
kiekvieno socialinio pedagogo kaip profesijos patarėjo kompetentingumui. Yra išskiriamos
bendrosios socialinių pedagogų kaip profesijos patarėjų kompetencijos. Į šią grupę įeina- žinios,
įgūdžiai, gebėjimai ir, žinoma, vertybės, kurios perduodamos mokiniui tampa dar
reikšmingesnės. Taip pat išskiriama grupė- funkcinės kompetencijos, kurios orientuotos būtent į
praktinę socialinio pedagogo kaip profesijos patarėjo veiklą. Ir dar viena kompetencijų rūšis-
pažintinės kompetencijos, kurios integruoja kelių skirtingų sričių žinias, gebėjimus, įgūdžius ir
vertybines nuostatas. Į šią grupę įeina labai svarbūs komponentai, kaip profesinio orientavimo
turinio išmanymas, pagalbos teikimo principų išmanymas. Labai svarbu tinkamai orientuoti
vaiką. Vaikas, ypač SUP, turi suvokti realias savo galimybes tobulėti ir siekti mokslo aukštumų.
Žinoma, Lietuvos įstatymai tokie, kad SUP mokiniai turi labai mažai galimybių įstoti į aukštąsias
mokyklas, bet jie realiai to nesuvokia, ir tai labai didelė problema. Socialinis pedagogas savo
veiklos eigoje turi ne tik konsultuoti ar orientuoti, bet ir padėti suvokti SUP vaikams jų realias
galimybes. Taip pat be galo svarbu nuolat tobulinti įgūdžius, analizuoti savo, kaip pedagogo ir
profesijos patarėjo asmenines ir profesines savybes. Padarytos klaidos, turėtų būti kaip paspirtis
ateityje dar veiksmingesniam ir kokybiškesniam darbui.
Žadeikaitė, Railienė (2009) pateikia socialinio pedagogo kaip profesijos patarėjo veiklos
sričių ir funkcijų lentelę, kurioje atsispindi bendrosios veiklos sritys.

Veiklos sritis Charakteristika Veiklos funkcijos

Tiriamoji veikla Situacijos analizė ir
poreikių (į)vertinimas
Organizacinė veikla Veiklos organizavimas ir
modeliavimas
Šviečiamoji veikla Profesinio informavimo,
konsultavimo ir
orientavimo veiklų
Informacijos rinkimas, kaupimas;
Poreikių analizavimas ir vertinimas
Profesinio informavimo, konsultavimo
ir orientavimo veiklų planavimas ir
organizavimas
Profesinio informavimo paslaugų
teikimas mokiniams, jų tėvams,
mokytojams ir klasės auklėtojams

22
Mokomoji veikla vykdymas Karjeros planavimo gebėjimų ugdymas
( darbas su mokiniais ir pagalba
mokytojams bei klasių auklėtojams )
Konsultavimas Profesinio konsultavimo paslaugų
teikimas ( mokiniams, jų tėvams )

Partnerystė Bendradarbiavimas Institucinis ( bendradarbiavimas su

institucijos bendruomenės nariais ) ir
tarpinstitucinis ( bendradarbiavimas su
socialiniais partneriais ) siekiant spręsti
profesijos pasirinkimo, profesinio
tinkamumo problemas
Vertinimas ir Veiklos vertinimas ir Teikiamų profesinio informavimo,
tobulinimas tobulinimas konsultavimo ir orientavimo paslaugų
veiksmingumo vertinimas;
Savo veiklos analizė

Apibendrinant galima teigti, kad socialinio pedagogo vaidmuo profesinio orientavimo

procese labai svarbus. Būtina kalbėti apie socialinio pedagogo veiklą. Jis turi ne tik padėti vaikui
lengviau išgyventi sunkumus, juos pašalinti, bet ir konsultuoti, orientuoti vaikus profesiniais
klausimais. Labai svarbu ir tai, kad SUP vaikas dažnai nesuvokia savo realių galimybių, todėl
socialinio pedagogo pareiga, padėti jiems vertinti savo gebėjimus objektyviai. Socialinis
pedagogas turi būti išsilavinęs žmogus, turintis gilias vertybes ir puikų profesinį pasirengimą.
Tik itin kokybiškas socialinio pedagogo darbas ir veikla gali padėti SUP vaikui tvirtai ir realiai
žiūrėti į savo ateitį.

4. ETNOGRAFINIS BENDROJO LAVINIMO MOKYKLOS PATIRTIES, TEIKIANT

MOKINIAMS, TURINTIEMS SUP PROFESINIO ORIENTAVIMO PASLAUGOS
TYRIMAS

4.1. Etnografinis tyrimas

Etnografija- tai tyrimo rūšis, naudojama žmonių tarpusavio sąveikai socialinėje aplinkoje
moksliškai tirti (Charles, 1999). Šio tyrimo metodas yra aprašomasis, tačiau jis laikomas
savarankišku, nes etnografinis tyrimas ypatingas tuo, kad visas dėmesys skiriamas socialiniam
elgesiui. Šis tyrimas priklauso kokybinio tyrimo kategorijai, duomenys dažniausiai pasakojami

23
tyrimo dalyvio ar stebėtojo. Visi kylantys klausimai ir hipotezės galimi sudaryti ar iškilti pačio
tyrimo metu, ne prieš patį tyrimą. Atliekant tyrimą, duomenys aiškinami, siejami su konkrečia
grupe, aplinka ar įvykiu.
Autoriaus teigimu, etnografas atvirai (viešai) arba netiesiogiai (paslėpta forma) ilgesnį
laiko tarpą dalyvauja kasdieniniame žmonių gyvenime, stebėdamas visa tai, kas vyksta,
pateikdamas jiems klausimus bei rinkdamas bet kuriuos kitus tinkamus duomenis.
Natūralistiniame tyrime, skirtingai nuo kitų požiūrių, socialinis pasaulis, tyrinėjamas, kiek
įmanoma, jo natūralioje, tyrėjo nepažeistoje aplinkoje. Tyrėjas naudoja metodus, kurie jautrūs
aplinkos prigimčiai, ir jo pirminis tikslas yra aprašyti, kas vyksta aplinkoje, ir kaip šioje
aplinkoje esantys žmonės mato (vertina) savo pačių veiksmus, kitų veiksmus bei jų turinį.
Pagrindinė etnografinio tyrimo idėja - kad žmogaus elgesys yra grindžiamas tomis reikšmėmis,
kurias žmonės priskiria situacijoms, ir tas elgesys negali būti pagrįstas jokiu mechaniniu būdu,
bet yra nepaliaujamai konstruojamas ir rekonstruojamas žmonių interpretacijų apie situacijas,
kuriose jie yra, pagrindu.

Charles (1999) teigia, kad svarbios etnografinio tyrimo charakteristikos yra šios:

1. Tiriant žmonių grupę, etnografija pradeda nuo prielaidos, kad tos grupės kultūros reikšmės
lemia jų elgsenos sampratą.
2. Etnografas yra imlus toms reikšmėms, perteikiamoms įtrauktų žmonių akimis, kurios glūdi
elgsenoje, įvykiuose bei turinyje. Tai yra tarsi perspektyva (žvilgsnis) į tuos įvykius, veiksmus ir
turinį iš vidaus.
3. Etnografija veikiau yra neformalizuotas tyrimo tipas, nei struktūrizuotas. Tyrimo klausimai
ir hipotezės yra formuluojamos tyrimo eigoje arba išdavoje, o ne prieš tyrimą. Tai taikytina ir
duomenų rinkimo procedūroms bei duomenims. Etnografijoje duomenys gali būti renkami,
panaudojant įvairias technikas, tačiau labiau tikėtina, kad bet koks duomenų ar duomenų rinkimo
instrumentų struktūrinimas veikiau vyksta intuityviai, nei iš anksto suplanavus.
4. Duomenų rinkimo technikos požiūriu, etnografija yra eklektiška (nenuosekli, laisvai
traktuojama), o ne griežta. Etnografijos darbo laukas gali kisti nuo tiesioginio stebėjimo (kai
stebėtojas išorinis), iki stebėjimo dalyvaujant, po to - iki etnografinio interviu ėmimo iš vieno ar
daugiau informantų (informacijos šaltinių), o dar vėliau - iki pačių dalyvių žodžių (kurie tyrėjų
neretai vadinami „gimtaisiais balsais").
5. Etnografinių duomenų rinkimas gali tęstis ilgai ir būti pakartotinis. Etnografiniai užrašai turi
būti visapusiški (išsamūs) ir detalūs, ir orientuoti į reiškinius, kurie nuolat pasikartoja. Todėl
etnografija turi stebėti tai pakankamai kartų. Tyrimas baigiamas, kai apie tiriamą reiškinį
neberandama kultūriniu aspektu vertingos ir naujos informacijos.

24
Etnografinio tyrimo privalumai ir trūkumai:

Viena iš šio tyrimo populiarumo priežasčių yra jo visuminis pobūdis. Šio tyrimo dėka
galima susidaryti tikroviškesnį vaizdą, susidaryti tikroviškesnę nuomonę apie tiriamuosius,
rezultatus. Tačiau nerimą kelia etnografinių tyrimų duomenų patikimumas, o taip pat ir tyrimo
išvadų pagrįstumas. Pagrindinė problema yra tai, kad tik vienas stebėtojas užrašo duomenis,
aiškina juos. Neretai dėl tyrimo ekspertizės, nuoseklumo ir nešališkumo stokos palikdamas
tyrimą neapsaugotą nuo abejonių.

4.2. Tyrimo metodika

Šiam tyrimui atlikti buvo pasirinktas informacijos rinkimo natūralaus interviu būdu
metodas, dokumentų analizė ir stebėjimas. Tyrimo tikslas- išsiaiškinti kokios galimybės
sudaromos vaikui, turinčiam specialiųjų ugdymosi poreikių, atrasti savo gebėjimus ir juos ugdyti
bendrojo lavinimo mokykloje. Taip pat šio tyrimo metu buvo aiškinamasi kokia ikiprofesinio
ugdymo svarba mokykloje, ir kaip vykdomas ikiprofesinis SUP vaikų ugdymas. Tyrimo metu
buvo stebėtas socialinio pedagogo bei kitų specialistų darbas bei natūraliai įsiliejama į kasdieninį
mokyklos gyvenimą.

4.3. Duomenų rinkimo ir apdorojimo metodai

Tyrime dalyvavo N Šiaulių pagrindinė mokykla, tyrimo informatoriai buvo- socialinis

pedagogas, specialusis pedagogas, direktoriaus pavaduotojas neformaliojo ugdymo klausimais.
Duomenys buvo renkami natūraliai stebint socialinio pedagogo ir kitų specialistų veiklą, vykdyta
apklausa, kurios pagrindiniai klausimai:
1. Kaip yra vykdomas ikiprofesinis SUP vaikų ugdymas bendrojo lavinimo mokykloje?
2. Kokios sudaromos galimybės SUP vaikams ugdyti ir atrasti savo gebėjimus bendrojo lavinimo
mokykloje?
Tyrimo rezultatai pateikiami aprašomuoju būdu.

4.4. Tyrimo rezultatai

Tyrimas buvo atliktas vienoje pagrindinių Šiaulių mokyklų. Tyrimo metu buvo stebimas
socialinės darbuotojos, pavaduotojos ugdymui bei kitų specialistų, atsakingų už vaikų užimtumą
bei ugdymą, darbas. Į mokyklą kalbėtis su socialiniu pedagogu ir kitais specialistais buvo
nuvykstama tik iš anksto susitarus, nurodytu laiku, kad nebūtų trukdoma mokomajam procesui.
Tyrėjas, visų pirma paprašė atsakingų asmenų už vaikų ugdymą, kad būtų pristatytas jų darbas,

25
ugdymo veiklos su SUP vaikais specifikos. Taip pat tyrimo metu buvo bendraujama su
atsakingaisiais asmenimis interviu būdu. Stebėjimo metu vyko natūralus bendravimas ir
informacijos fiksavimas.
Interviu metodu ir stebint darbuotojų veiklą gaunama pilnesnė ir svarbiausia patikimesnė
diagnostinė informacija, nesunku pastebėti, kai respondentas nėra atviras, kai sako netiesą. O
stebint natūralų veiklos vykdymą, nesunku įsilieti į patį procesą ir įvykdyti metodinę tyrimo dalį.
Šio tyrimo pagrindiniai klausimai yra:
1. Kaip yra vykdomas ikiprofesinis SUP vaikų ugdymas bendrojo lavinimo mokykloje?
2. Kokios sudaromos galimybės SUP vaikams ugdyti ir atrasti savo gebėjimus bendrojo
lavinimo mokykloje?
Mokinių specialieji ugdymosi poreikiai labai įvairūs, todėl ugdant vaiką, kiekvienu atveju
būtina atsižvelgti į daugybę faktorių, turinčių poveikį ugdymo procesui ir spręsti tuos klausimus
kompleksiškai. Pagalbos mokiniui, mokytojui tikslas - suteikti realias mokymosi galimybes ir
užtikrinti mokyklinio gyvenimo kokybę specialiųjų poreikių turintiems asmenims, kad jie būtų
pilnateisiai bendruomenės piliečiai. Siekiant nustatyti specialiųjų poreikių vaikų profesinį
kryptingumą, svarbu išsiaiškinti, kaip vykdomas ikiprofesinis švietimas mokykloje. Ne mažiau
svarbu žinoti, kokios galimybės sudaromos vaikui ugdyti savo sugebėjimus. Socialiniai
pedagogai ir kiti specialistai kartu organizuoja, planuoja veiklą. Taip pat skatina vaikus planuoti
savo ateitį, tobulinti savo įgūdžius ir atrasti save vienoje ar kitoje veikloje. Specialistai aiškina,
konsultuoja, renka informaciją apie galimas studijuoti specialybes, mokyklas, analizuoja, gautą
informaciją aptaria susitikimų metu, svarbiausia nuolat kalbasi su mokiniais. Taigi, socialinis
pedagogas, kaip ir kiti atsakingieji už SUP vaikų ugdymą, profesinį konsultavimą, atlieka daug
funkcijų. Pagrindinės funkcijos, anot socialinio pedagogo yra :
1. Organizacinė- mokykloje būtina planuoti, organizuoti veiklą. Socialinio pedagogo teigimu,
pedagogai organizuoja mokinių profesinio savireguliacijos kryptingumo tyrimą, koreguoja
ketinimus kartu su tėvais (labai svarbi – tėvų nuomonė) ir organizuoja jų diferencijuotą profesinį
orientavimą, stengiasi pagal galimybes, pagal sukurtą materialinę bazę organizuoti kryptingą
darbinį auklėjimą.
2. Konsultacinė - profesinis konsultavimas pradedamas bendrojo lavinimo mokykloje.
Vadovaujantis konkrečiais kultūros ir ekonomikos poreikiais, vykdomas mokinių profesinio
konsultavimo ir koordinavimo diferencijavimas, individualizavimas. Reikia suderinti SUP
mokinio ir visuomenės poreikius, interesus ir galimybes.
3. Šviečiamoji – pedagogai stengiasi mokiniams suteikti informacijos, susijusios su profesija. Jie
SUP mokinius, jų tėvus informuoja, pataria, kur ir kokią specialybę būtų galima įgyti.

26
4. Įvertinimo - klasių vadovai nagrinėja savo klasės mokinių ankstesnių metų charakteristikas,
analizuoja mokinių profilį pagal požymius: pomėgius, interesus, hobi, sugebėjimus, charakterį
(atkaklumą, drausmingumą), sveikatą, socialinę aplinką (tėvų profesija, socialinis ir dorovinis
statusas, aplinkos įtaka). Surinkus informaciją, reikia ją išanalizuoti, padaryti išvadas.
5. Korekcinė - bendrojo lavinimo mokyklų SUP mokinių orientavimas į tam tikras profesijas, į
profesinio mokymo įstaigas ar konkretų darbą glaudžiai susijęs su visu mokymo ir auklėjimo
darbu, su parengimu gyventi ir kurti vertybes.
6. Teisinė - (atstovauja, gina). Ekspertai kartu su mokyklos specialistais padeda mokiniams
integruotis ir adaptuotis mokyklos aplinkoje. Ekspertų teigimu, kai kurie SUP mokiniai turi ir
elgesio problemų. Sudėtingos problemos negali būti paprastai išspręstos. Tam reikalingas
komandinis darbas. Tik komandinio darbo metu, galima išspręsti daugybę problemų.
Socialinio pedagogo teigimu, norint išsiaiškinti vaiko poreikius, sužinoti kokiems
dalykams jis gabus ir ugdyti jo saviraišką, labai svarbi neformalaus ugdymo sąvoka. Ką ji
reiškia? Užklasinė veikla – tai specialiai organizuota nepamokinė veikla mokykloje (būreliai),
kuriai vadovauja dalykų mokytojai. Užmokyklinė veikla vyksta specialiai įsteigtose vaikų
užmokyklinio ugdymo įstaigose; jose organizuojama įvairi arba vienos srities veikla. Vykstant
mokyklos reformai Lietuvoje sąvoką užklasiniai renginiai pakeitė papildomasis ugdymas, kuris
vėliau pervadintas neformaliuoju ugdymu. Tiek užklasiniais renginiais, tiek neformaliuoju
ugdymu siekiama mokinių socializacijos ir saviraiškos. Socializacija – žmogaus vystymasis visą
jo gyvenimą sąveikaujant su aplinka; socialinių normų ir kultūros vertybių perėmimo procesas,
tobulinimas ir savęs realizavimas toje visuomenėje, kuriai jis priklauso. Neformalusis ugdymas –
ugdymas pagal įvairius švietimo poreikių tenkinimo, kvalifikacijos tobulinimo, papildomos
kompetencijos įgijimo programas. Zaleskienės (1993) nuomone, neformalus, kaip ir formalus
ugdymas pasižymi tikslingu poveikiu, tačiau šis poveikis nėra griežtai apibrėžiamas ir
prognozuojamas. Pasak autorės, neformalių susivienijimų veikla turi nemažai psichologinio
pobūdžio privalumų. Neformalioje veikloje įgytos žinios, įgūdžiai praplečia vaiko galimybes
dalyvauti formalioje veikloje, pažadinamos vaiko kūrybinės galios, padedančios jam efektyviau
reikštis ir formaliai organizuotoje veikloje; formaliuoju ugdymu gauta informacija paskatina
domėtis neformalia veikla (Zaleskienė, 1994). Todėl formaliojo ir neformaliojo ugdymo
išskyrimas turi prasmę tik tam tikrame teoriniame kontekste, priskyrus jiems tam tikras
funkcijas. Kitaip tariant, neformalusis ugdymas turi kontekstinį ir funkcinį pobūdį. Autorės
teigimu, neformaliojo ugdymo sistema turi įvairiapuses galimybes maksimaliai integruoti visų
ugdomųjų veiksnių poveikį asmenybei, sumaniai derinti specialiąsias, nespecialiąsias ir
atsitiktines poveikio priemones, sudaryti sąlygas vaikų užimtumui. Neformaliojo vaikų švietimo
programas vykdo muzikos, dailės, meno, sporto, kitos mokyklos, laisvieji mokytojai, kiti

27
švietimo teikėjai. Socialinis pedagogas teigė, kad jų mokykloje siekiama visapusiškai ugdyti
SUP vaiko gebėjimus, nuolat vyksta įvairūs būreliai (muzikos, dailės, šachmatų, šokių, sporto,
technologijų ir kiti), renginiai, kurie padeda vaikams realizuoti savo įgūdžius ir tobulėti
visapusiškai.
Šioje mokykloje vyksta be galo daug renginių, neformaliojo ugdymo būrelių, kurių metu
SUP mokiniai gali realizuoti savo įgūdžius, juos tobulinti. Bendraujant su darbuotojais,
atsakingais už vaikų ugdymą, bei analizuojant dokumentaciją, buvo atskleista, kad mokykloje
vykdomi šie neformaliojo ugdymo renginiai, būreliai ir kiti užsiėmimai:
Neformaliojo ugdymo organizavimas:
• neformaliojo ugdymo organizavimo kryptys: meninė, sportinė, intelektualinė, techninė.
• neformaliojo ugdymo grupės sudaromos iš tos pačios klasės, paralelių ar gretimų klasių
mokinių (gali būti ir kitokie neformaliojo ugdymo grupės sudarymo būdai).
• neformaliojo ugdymo valandų paskirstymas:
1. Sveika gyvensena, sportas : „Judrieji žaidimai“,„Kvadratas“,„Krepšinis“,“Sportiniai
žaidimai“.
2. Meninė raiška : „Mažieji menininkai“,„Jaunieji dailininkai“.
3. Etninė kūryba : „Seklyčios skrynia“
4. Techninė kūryba : „Mokyklos laikraštis“
5. Intelektualinis ugdymas : „Lyderių klubas“,„Jaunieji žurnalistai“.
6. Meno kolektyvai : Šokių kolektyvas „Mega“ 1kl., Šokių kolektyvas „Mega“ 2-4 kl.,
Šokių kolektyvas „Mega“ 5-10 kl., Choras „Gama“,Grupė „Muzikos garsai“,Gitaristai.
Projektai:
Sveikos mitybos projektas „Supervaikai“.

2011 m. Vasario – balandžio mėnesiais Šiaulių Ragainės pagrindinėje mokykloje vyko 1-

4 klasių mokiniams skirtas sveikos mitybos projektas „Supervaikai”. Prekybos tinklo RIMI ir
Visuomenės sveikatos biuro inicijuojamo projekto metu mokiniams buvo dėstomi sveikos
mitybos ir sveikos gyvensenos pagrindai. Buvo vedamos integruotos teorinės ir praktinės
pamokos, kuriose visuomenės sveikatos priežiūros specialistai papasakojo apie maisto
pasirinkimo ir derinimo principus, vandens reikšmę organizmui, saldumynų poveikį sveikatai,
fizinį aktyvumą, dantukų priežiūrą ir panašius dalykus. .

Projektas „Pienas vaikams“.

2010 metų gruodžio mėnesį mokykla prisijungė prie Lietuvos Respublikos Žemės ūkio
ministerijos koordinuojamos programos „Pienas vaikams“. Visi pradinių klasių mokiniai ir
priešmokyklinio ugdymo grupės auklėtiniai kasdien gauna nemokamo pieno ar jo produktų.

28
Projektas „Parama už remiamų vaisių ir daržovių suvartojimą švietimo įstaigose“.
2010 metų gruodžio mėnesį mokyklai prisijungus prie projekto „Parama už remiamų
vaisių ir daržovių suvartojimą švietimo įstaigose“, mokyklos pradinių klasių mokiniai tris kartus
per savaitę gauna nemokamų vaisių ar daržovių.

Lions Quest projektas „ Socialinis ir emocinis ugdymas mokykloje „.

Ragainės pagrindinė mokykla – viena iš 38 Lietuvos mokyklų, dalyvaujančių šiame
projekte. Jo paskirtis – mokytojų, mokinių tėvų ir kitų bendruomenės narių vienijimas padedant
paaugliams plėtoti socialinius bei emocinius įgūdžius, puoselėjant partnerystę tarp šeimų ir
mokyklos, vykdant netinkamo elgesio ir žalingų įpročių prevenciją, formuojant vertybines
nuostatas.
Projekto trukmė – 24 mėnesiai, tačiau mokykla įsipareigoja tęsti jį penkerius metus. Lions Quest
metodika bus pradėta diegti 2011/2012 m. m. penktose klasėse, 2012/2013 m. m. – šeštose
klasėse.
Projekto vykdymo eiga:
• mokytojų, specialistų ir kitų bendruomenės narių mokymai;
• 2011/2012m.m. penktokų aprūpinimas pratybų knygomis „Pokyčiai ir iššūkiai“;
• penktokų tėvų aprūpinimas knygomis„Atradimų metai“(vėliau jos taps bibliotekos knygomis);
• penktokų (vėliau šeštokų) aprūpinimas kitomis reikalingomis priemonėmis;
• mokytojų aprūpinimas metodine medžiaga;
• programos įgyvendinimas klasių valandėlėse vieną kartą per savaitę;
• tyrimų organizavimas.

Projekto koordinatorius mokykloje – direktoriaus pavaduotoja ugdymui.

Įgyvendinant projektą jau įvyko dveji mokymai mokyklos bendruomenės nariams.

Įvadiniame seminare (projekto pristatyme) kovo 29 d. dalyvavo 40 projekto dalyvių – mokytojai,
pagalbos mokiniui specialistai, administracijos, mokinių tėvų bei visuomeninių organizacijų
atstovai.
Trijų dienų seminare balandžio 13-15 d. dalyvavo 12 Ragainės mokyklos, 8 „Juventos“ ir 12
Salduvės pagrindinių mokyklų projekto dalyvių.
Seminaro lektorė itin kvalifikuotai ir patraukliai supažindino su programos „Paauglystės
kryžkelės“ esminiais aspektais, leido susipažinti su darbo priemonėmis, organizavo praktinį
metodikos išbandymą.

29
Mokykliniai socialinių įgūdžių lavinimo- prevenciniai projektai :

„Mokomės būti kartu“:

Skirtas 1 - 4 klasių mokiniams. Tikslas – diegti mokiniams sveiko gyvenimo nuostatas,

ugdyti gebėjimą atsispirti neigiamai aplinkos įtakai, ugdyti kultūringo elgesio, bendravimo
įgūdžius. Trukmė– 2010/2011 m. m. Koordinatorius – vyresnioji mokytoja, pradinių klasių
mokytojų metodinės grupės pirmininkė.

„Gyvenu bendruomenėje, gyvenu visuomenėje“:

Dalyviai – 5-8, 10 klasių mokiniai. Paskirtis – skatinti mokinius kurti saugią aplinką,
gerinti bendravimo ir bendradarbiavimo kultūrą, sudaryti tinkamas sąlygas vaikų socializacijai.
Trukmė– 2010/2011m.m. Koordinatorės – socialinė pedagogė, vyresnioji mokytoja, klasių
vadovų metodinės grupės pirmininkė.

Projektas „Drąsinkime ateitį“:

LR Švietimo ir mokslo ministerija, kartu su asociacija „Europos judėjimas Lietuvoje”
2005 metų spalio mėnesį bendrojo lavinimo mokyklose pradėjo vykdyti projektą „Drąsinkime
ateitį“. Projekto tikslas - sėkmingais absolventų pavyzdžiais ir autoritetu padrąsinti mokyklų
bendruomenes siekti kilnių asmeninių ar visuomeninių tikslų, pozityvių rezultatų pasirinktose
veiklos srityse, taip pat ugdyti moksleivių verslumą, lyderystę bei profesinę orientaciją. Ragainės
pagrindinė mokykla taip pat prisijungė prie šio projekto.
Projektas „Opa“:
Jau trečius metus mokyklos pradinių klasių mokiniai dalyvauja Šiaulių miesto profesinio
rengimo centro organizuojamame ankstyvojo profesinio orientavimo projekte „OPA“. Mokiniai
jau susipažino su eile profesijų. Šiais mokslo metais užsiėmimai Šiaulių PRC prasidėjo sausio
mėnesį.
Visi šie projektai ir būreliai tik įrodo, kad mokykloje rodomas ypatingas dėmesys
kiekvieno vaiko poreikiams, ypatingai stengiamasi padėti vaikui atrasti save ir įgyvendinti savo
svajones. Visi šie projektai bei būreliai parodo, kad SUP vaikams ir ne tik, yra sudaromos tikrai
nemažos galimybės ugdyti savo gebėjimus, vaikai gali atrasti save. Tačiau ar to pakanka?
Socialinis pedagogas ir kiti specialistai teigia, kad visi šie projektai yra gerai, tačiau norint tikrai
tinkamai padėti vaikui atrasti save vienoje ar kitoje specialybėje ar sferoje, reikia ne tik rengti
įvairius renginius, bet ir daug su vaiku kalbėtis. Jų teigimu, trūksta individualių pokalbių su SUP
vaikais. Projektai ir kiti būreliai tik bendrąja prasme leidžia pažinti save, tačiau svarbiausia
individualūs kiekvieno vaiko norai, jų siekiai. Tinkamai juos atrasti padėtų tik didesnis
individualių susitikimų skaičius ir bendravimas su kiekvienu SUP vaiku atskirai. Tuomet būtų

30
lengviau padėti vaikui įsilieti į vieną ar kitą projektą, būrelį. „Vaikams reikia padėti atrasti ir
orientuoti save tinkama linkme."
Ypatingo dėmesio reikalauja specialiųjų poreikių mokinių neformalusis ugdymas –reikia
ne tik lavinti mokinių pažintines galias, bet ir sudaryti sąlygas prasmingai laisvalaikio veiklai,
formuoti socialinius įgūdžius – pagrindą adaptacijai bei integracijai visuomenėje, padėti
specialiųjų poreikių vaikui rasti vietą gyvenime. Tai įgyvendinti padeda aktyvus specialiųjų
poreikių mokinių dalyvavimas bendruomenės ir edukaciniame gyvenime. Ugdytinius nuolat
veikia įvairi socialinė aplinka, todėl pedagogams tenka ne tik auklėti, bet ir perauklėti. Tai
reikalauja nuolatinio pedagogų tobulėjimo, meistriškumo, kritinio požiūrio ir analitinių
gebėjimų. Pedagogas turi gilintis į kiekvieno mokinio poreikius, paremti turinčius įvairius
mokymosi negalių moksleivius, skatinti juos dalyvauti neformaliojo ugdymo veikloje, atviroje
įvairių gebėjimų mokiniams. Svarbu tai, kad SUP mokiniams tai patinka, bet kokia užklasinė
veikla, dalyvavimas renginiuose. Jie džiaugiasi, kad gali veikti tai, ką jie mėgsta ir kas jiems
patinka. Kaip minėta aukščiau, mokykloje veikia įvairūs būreliai, studijos, kur mokiniai gali
tenkinti savo poreikius, interesus. Socialinio pedagogo teigimu, svarbiausia tai, kad saviraiškos,
bendravimo poreikiai, interesai būtų tenkinami mokykloje, o ne gatvėje. Jei vaikui mokykloje
bus įdomu, ir jis norės į ją eiti, tikėtina, kad jis gatvėje savo poreikių nenorės tenkinti. Kartais
pamokų metu, mokinys patirdamas mokymosi nesėkmių, praranda pasitikėjimą savimi, tampa
irzlus. Būtent neformaliuoju ugdymu, mokiniui sudaromos galimybės iš naujo atrasti save,
pasitikėjimą savimi, ugdyti savo įgūdžius. Socialinio pedagogo teigimu, nėra viskas taip
paprasta, kaip teorijoje. Būna tokių atveju, kuomet net neformalus ugdymas nepadeda, ir
mokinys nenori stengtis dėl savęs, dėl savo ateities, ar net suprasti, kad tai jam turėtų būti labai
svarbu. Tokiais atvejais, užslėpta problema dažniausiai slypi šeimoje. Socialinis pedagogas, ne
tik kaip pedagogas, bet ir kaip vaiko atstovas, susipažįsta su vaiko šeima, kalbasi ir bando
išspręsti gilias problemas. Tai labai ilgas procesas, bet pedagogo teigimu, dažniausiai jis tampa
sėkmingu. Papildomojo ugdymo įvairovę skatina mokinių savarankiškumą, kūrybiškumą, lavina
praktinius įgūdžius ir mokėjimus. Ypač svarbu į neformaliojo ugdymo veiklą įtraukti
nepažangius, specialiųjų ugdymosi poreikių turinčius mokinius, kurie dažnai išgyvena vienatvę,
jaučiasi atstumti bendraamžių. Būrelių veikla gali padėti ugdyti mokinių pasitikėjimą savimi,
padėti išgyventi savęs identifikavimo, įveikti pripažinimo problemas. Domėjimasis kokia nors
veikla yra pagrindas interesui formuotis, sąlyga elgesiui koreguoti, ugdyti valią, galimybę kovoti
su neveiklumu, tikslingai planuoti savo laisvalaikį. Po pamokinė veikla ypač naudinga vaikams,
kurie negali savo gabumų atskleisti pamokų metu. Neformalusis ugdymas yra labai reikšmingas
specialiųjų poreikių vaikų socializacijos veiksnys. Vykstant specialiųjų poreikių mokinių
integracijai, šis uždavinys svarbus ir bendrojo lavinimo mokykloms. Organizuojant neformalųjį

31
ugdymą didelė atsakomybė tenka klasės vadovui arba būrelio vadovui, nes jie, atsižvelgdami i
neformaliam ugdymui keliamus tikslus, funkcijas, principus turi tinkamai suplanuoti
neformaliojo ugdymo veiklą.
Labai svarbu ir tai, kaip mokykloje vykdomas SUP vaikų ikiprofesinis ugdymas. Šioje
mokykloje ypatingą dėmesį skyrėme tam, kad išsiaiškinti, kaip pedagogai ir kiti specialistai
vertina SUP moksleivių pasiekimus, žinias, polinkius vieniems ar kitiems dalykams. Pedagogų ir
socialinio pedagogo teigimu, matematikos, lietuvių, užsienio kalbų žinios, gebėjimai paprastai
yra žemesni nei sveikųjų vaikų. Išryškėja tokia tendencija, kad SUP vaikai turi didesnį polinkį
meniniams ir sportiniams dalykams. Specialistų nuomone mokinys vertinamas pagal patį
procesą, ne pagal rezultatą. Labai svarbios mokinio pastangos, jo iniciatyva, noras mokytis,
dirbti. Visuomet atsižvelgiama į individualius poreikius. SUP mokinių ugdymas priklauso nuo
to, kokia jo negalė, jos specifiškumas. Tik labai gerai pažįstant mokinį, jo gebėjimus, įmanoma
išskirti tas profesijas, tas veiklas, kurių galima jį išmokyti. SUP mokinys dažniausiai nėra
objektyvus vertindamas savo gebėjimus, todėl labai svarbu jį išmokyti vertinti save teisingai.
Kiekvienas vaikas individualus savo savybėmis ir turi tik jam būdingų įgūdžių. Socialinis
pedagogas ar kitas specialistas organizuodamas darbinę veiklą, turi kuo objektyviau įvertinti
psichines ir fizines vaiko galimybes. Socialinis pedagogas pokalbių metu išskyrė kelias mokinių
vertinimo sistemos problemas. Viena jų tai, kad nėra tikslios ir aiškios specialiųjų poreikių vaikų
mokymosi pasiekimų vertinimo sistemos. Antroji labai didelė, egzaminų problema. Kadangi
SUP mokinys mokosi pagal modifikuotą/ adaptuotą programas, nėra šių programų ir egzaminų
tvarkos suderinamumo. Socialinis pedagogas pabrėžia, kad mokymas ir profesinis paruošimas
geriausias būdas siekiant, kad SUP vaikas efektyviai integruotųsi į ekonominę rinką ir taptų
aktyviu visuomenės nariu. Ikiprofesinis ugdymas yra labai svarbus kaip, asmenybės ugdymo
proceso dalis. Todėl šiam ugdymui turi būti skiriama daugiau dėmesio, nei skiriama iš tikrųjų.
SUP mokinių gebėjimų lavinimas ir profesinis ruošimas tiesiog būtinas, kad tolimesnis jo
gyvenimas ir profesinė veikla būtų sėkminga ir efektyvi. Ypatingai svarbu praktiniai ir
socialiniai gebėjimai. Šių savybių lavinimas tiesiogiai susijęs su sėkmingu integravimųsi į
visuomenę. Mūsų visuomenė nėra labai objektyvi SUP mokinių atžvilgiu, ir kartais net
neteisinga, todėl turime ne tik padėti tokiems mokiniams ugdyti savo gebėjimus, bet ir juos
suprasti. Pedagogų teigimu, SUP mokiniams turėtų būti Skiriama daugiau technologijų pamokų,
nes šių vaikų veikla dažniausiai susijusi su konkrečia, rankomis atliekama ir su pakartojimais
susijusia veikla. Vaikas turi išmokti gyventi kultūrinėje aplinkoje. Socialinis pedagogas taip pat
teigia, kad labai svarbūs ir meniniai gebėjimai bei jų ugdymas. Niekada negalima mokinio peikti
ar drausminti jį už tai, kad jam kažkas nesiseka. Svarbus ir sportinis ugdymas, nes sporto metu
SUP vaikai ypatingai džiaugiasi. Vaikai dalyvauja varžybose, užima prizines vietas.

32
 Daugelis SUP mokinių yra labai kruopštūs, tvarkingai rašo, jie žino, kad reikia dirbti, yra
paslaugūs, kantrūs, padedantys draugams. Deja susiduriama su problema, jog kai kurie SUP
mokiniai nenori dalyvauti mokyklos organizuojamuose renginiuose, nes „ jiems viskas nusibodę,
neįdomu mokytis“. Išanalizavus pedagogų nuomonę, susijusią su gebėjimų lavinimu, galime
išskirti šiuos pagrindinius specialiųjų poreikių mokinių gebėjimus:
1. Gyvenimiški gebėjimai. Tai savikontrolės ir tobulėjimo gebėjimai, susiję su kitu
asmeniu bei kitais žmonėmis ( namais, laisvalaikiu, bendruomene, mokymusi).
2. Esminiai gebėjimai. Jie apima bendravimą, problemų sprendimą, savo pasiekimų
tobulinimą.
3. Baziniai gebėjimai. Tai pirmiausia raštingumas ir mokėjimas skaičiuoti.
Socialinio pedagogo ir kitų specialistų nuomonė sutampa su I. Baranauskienės (2004)
tyrimais, jog bendrųjų gebėjimų ugdymas yra reikšminga profesinio rengimo sistemos dalis.
Norint kryptingai ruošti mokinius profesijai, reikia atsakyti į tris klausimus.
• Ar žinau savo galimybes?
• Ką man suteiks tas darbas?
• Ko darbas iš manęs reikalaus? (Profesijos patarėjų mokymo metodine medžiaga 2004).
Socialinio pedagogo nuomone, visose mokyklose profesinis orientavimas daugiau
teorinis, nes reikėtų tam skirti daugiau laiko, ypač praktiškai. Kadangi pagrindinis mokyklų
tikslas- suteikti vaikams visapusišką išsilavinimą, profesijos ypatumai atsiskleidžia tik
konkrečioje neformalioje veikloje. Mokykla ugdo bendruosius kiekvienai specialybei reikalingus
bruožus: darbštumą, kruopštumą, tvarkingumą, aktyvumą, paklusnumą. Didelę reikšmę iki
profesiniam ugdymui turi ne tik mokykla, bet ir šeima. Šeima šioje vietoje, turi skatinti veiką,
turi jam padėti ir suprasti. O tai labai svarbu, nes jei to nėra, SUP vaikui mokykloje sunku
atsiskleisti, jis jaučiasi užgožtas arba atvirkščiai, jis simuliuoja ir priešinasi. Pedagogų nuomone
labai didelė bėda yra ta, kad nėra garantuotas SUP vaikų mokymosi tęstinumas, baigus mokyklą.
Tai labai svarbus klausimas, į kurį būtina atkreipti dėmesį. Vaikai gauna visai kitus
pažymėjimus, kurie neleidžia vaikams įstoti į kitas mokyklas, arba jei vaikas mokėsi pagal
adaptuotą mokymo programą, jis negali įstoti net į profesines mokyklas. Sėkmingai Iki
profesinei veiklai taip pat trukdo ir materialinių išteklių trūkumas. Tačiau, kad ir kaip bebūtų, iki
profesinis ugdymas turi vykti, ir visi pedagogai stengiasi, kad jis vyktų teisingai ir sėkmingai. O
sėkmingu jis laikomas tada, kai SUP vaikas tikrai gali atsiskleisti. Svarbu, kad moksleiviui
nuolat aiškėtų jo profesinės veiklos atžvilgiu svarbūs veiksniai: interesai, polinkiai, idealai,
įsitikinimai, specialieji gebėjimai. Tai nulemtų ir padėtų laisvai siekti savo tikslų tolimesnėje
veikloje.

33
 Mokytojai ir socialinis pedagogas orientuoja ir suteikia informaciją apie tai, kokios
specialybės paklausios, reikalingos, kad jos lengviau būtų prieinamos SUP mokiniui. Socialinis
pedagogas ir kiti mokytojai padeda kuo objektyviau vertinti save ir sąmoningiau pereiti
profesinio apsisprendimo metą. Kaip minėta aukščiau labai svarbios technologijų pamokos. Šių
pamokų metu SUP vaikas susipažįsta su įvairiais darbais, jų reikšme, ugdomos jo darbui ir
kūrybai reikšmingos asmeninės savybės. Mokiniai įgyja labai daug žinių, ugdomas darbštumas,
pareigingumas, atsakingumas, pasitenkinimas rezultatais ir pasitikėjimas savimi. Socialinis
pedagogas visapusiškai teigia, kad būtinai reikia didinti pamokų skaičių, kurios padeda ugdyti
SUP vaikų saviraišką. Tai yra- daugiau dailės, sporto, technologijų. SUP mokiniui būtinai reikia
suteikti kuo daugiau gyvenimiškų įgūdžių, kurie ateityje padėtų vaikui susitvarkyti buityje
savarankiškai.
Rezultatų aptarimas
Nagrinėjant gautus tyrimo rezultatus ir apibendrinant stebėjimo ir bendravimo su
specialistais pokalbius, išryškėjo nuomonė, jog reikia lavinti praktinius, socialinius, darbinius,
sportinius, pažintinius, meninius, komunikacinius SUP vaikų gebėjimus. Norint, kad šie įgūdžiai
būtų sėkmingai formuojami bendrojo lavinimo mokykloje, reikia tobulinti mokomąsias
programas, didinti technologijų pamokų skaičių, taikyti ugdymo individualizavimą ir specialias
metodikas. SUP mokinių darbinio ugdymo sėkmę gali nulemti pedagogo padėjėjo, specialiojo
pedagogo pagalba, specialiai mokiniui pritaikyta įranga, vaizdinės priemonės, metodinė
medžiaga. Plačias galimybes vaiko visapusiškam ugdymui atveria po pamokinė veikla, įgalinanti
ne tik gilinti mokinių žinias, mokėjimus, įgūdžius, bet ir tobulinti dorinio,visuomeninio elgesio
įgūdžius bei įpročius, formuoti pažintinius interesus, ugdyti kūrybinius bei organizacinius
gebėjimus. (Šilėnienė, 2001). Papildomojo ugdymo įvairovę skatina mokinių savarankiškumą,
kūrybiškumą, lavina praktinius įgūdžius ir mokėjimus. Ruškus, Pocevičienė, Geležinienė,
Urbelytė (2004) teigia, kad ugdymo procese svarbus specialiųjų poreikių mokinių tiek
edukacinis, tiek ir socialinis dalyvavimas. Socialinio dalyvavimo sąvoka apibrėžiama kaip
aktyvų specialiųjų poreikių vaikų dalyvavimą kasdieninėje mokyklos bendruomenės veikloje.
Autorių teigimu, aktyvus dalyvavimas bendruomenėje gali turėti įvairias formas, pavyzdžiui,
dalyvavimas priimant sprendimus, tapatumo kūrimas, įpareigojimų ir funkcijų turėjimas,
dalyvaujant bendros veiklos kūrime, pripažinimo ir gerovės jausmas. Socialinis specialiųjų
poreikių mokinių dalyvavimas gali būti realizuojamas neformaliojo ugdymo veikloje.
Neformaliojo ugdymo veikloje visos galimybės realizuoti ir edukacinį specialiųjų poreikių
mokinių dalyvavimą. Ruškus, Pocevičienė, Geležinienė, Urbelytė (2004) edukacinio dalyvavimo
sąvoką apibrėžia kaip specialiųjų poreikių vaikų dalyvavimą tokiuose mokymo ir auklėjimo
procesuose, kurie užtikrintų galimybę sutelkiant vaiko išorinius (šeima, naujos mokymo ir

34
mokymo organizavimo metodikos) ir vidinius (mokymosi motyvacija, gebėjimai), resursus
plėtoti jo gebėjimus, kognityvines ir socialines kompetencijas. Visa tai turint galima padėti
mokiniui ruoštis iki profesinei veiklai. Žinios, mokėjimai bei įgūdžiai visada veikia, dažnai ir
lemia profesijos pasirinkimą. Ugdymo veiksniai specialiųjų poreikių turinčiam mokiniui gali
duoti impulsų, lemiančių jo tolesnio gyvenimo sėkmę, bet gali būti ir priešingai: nuolat
patirdamas nesėkmes, išgyvendamas dėl blogų įvertinimų specialiųjų poreikių mokinys gali
atitolti nuo ugdymo. Atlikus ekspertų gautų duomenų analizę, išaiškėja, jog aukštos kokybės
mokymas ir profesinis paruošimas, pradedant ikimokykliniu laikotarpiu ir baigiant profesijos
pasiruošimu yra geriausias būdas siekiant, kad specialiųjų poreikių mokinys efektyviai
integruotųsi į ekonominę rinką ir taptų aktyviu visuomenės nariu.
Didelę reikšmę ikiprofesiniam ugdymui turi šeima, aplinka, kurioje mokinys auga.
Reikėtų skirti didesnį dėmesį profesiniam konsultavimui. SUP turintį mokinį specialybės
pasirinkimo klausimu, turėtų konsultuoti ne tik pedagogai, bet ir tėvai. Tik labai gerai pažįstant
vaiką, galima išskirti tas profesijas, kurių įmanoma jį išmokyti, kurią turėdamas galėtų
maksimaliai panaudoti savo gebėjimus. Mokykla ugdo bendruosius kiekvienai specialybei
reikalingus bruožus: darbštumą, kruopštumą, tvarkingumą, stropumą, pasitikėjimą savimi,
aktyvumą, paklusnumą. Profesijos kryptingumui įtakos turi ir bendrojo lavinimo mokyklų
bendradarbiavimas su profesinėmis mokyklomis.
Pedagogai turi palankias nuostatas specialiųjų poreikių mokinių tobulėjimo atžvilgiu,
tačiau bendrojo lavinimo mokykla nepakankamai parengia mokinį profesijai, kadangi nėra bazės,
atitinkamos įrangos. Dėl šių priežasčių SUP mokiniai negali pakankamai gerai pažinti savo
gebėjimų ir juos lavinti. Todėl specialiųjų poreikių moksleivių iki profesinis ruošimas Lietuvoje
atsidūręs sunkioje situacijoje.
I. Baranauskienė (2004) teigė, kad specialiųjų poreikių vaikų darbinis rengimas labai
svarbus veiksnys. Būtina valdyti šį procesą ir numatyti jo etapus, nes jo organizavimo kokybė
gali nulemti jaunuolio profesinį apsisprendimą. Paauglystėje formuojasi asmenybės vystymosi
veiksniai:
1. savarankiško gyvenimo projekcija,
2. savęs vertinimo darbinėje veikloje įgūdžiai,
3. gebėjimas įsisąmoninti savitvarkos įgūdžių svarbą,
4. gebėjimas įsisąmoninti savitvardos ir/ar savikontrolės galią.
Didelę reikšmę turi kryptingas lavinimas, technologijų pamokos, mokinių veikla
įvairiuose būreliuose. Žinios, mokėjimai bei įgūdžiai visada veikia, dažnai ir lemia profesijos
pasirinkimą. Jei vaikas nesugeba tinkamai įvertinti savo gebėjimų, tuo rūpintis turėtų ir patys
moksleiviai, jų tėvai, pedagogai. Geriausiai pažinti save moksleiviui gali padėti psichologas,

35
suteikdamas kvalifikuotą individualią konsultaciją. Jis, pasinaudodamas įvairiais tyrimo būdais,
padės moksleiviui pažinti savo asmenybės bruožus, gebėjimų kryptingumą, motyvacijos
ypatumus. Psichologas jam padės suvokti savo tikslus, vertybes, motyvus. Psichologas gali
padėti ir klasės auklėtojui pažinti jo klasės moksleivių interesus, polinkius, ketinimus. Deja, ne
visos mokyklos turi psichologus, mažai yra ir tarnybų, teikiančių tokias paslaugas. Vadinasi,
mokyklos administracija turėtų pasirūpinti, kad moksleiviai ir jų tėvai žinotų, kur galima kreiptis
konsultacijos, kokios tarnybos ir centrai teikia tokias paslaugas. Mokyklose turėtų būti atgaivinta
profesinio orientavimo sistema. Turėtų būti vieninga mokyklos sistema, sudarytos sąlygos
pasirinkti naujas mokymosi kryptis. Pedagogai nuolat turėtų stebėti ir rinkti išsamius duomenis
apie mokinius, naudojant įvairius pedagoginius ir psichologinius metodus. Ypatingai svarbus
lygių teisių principas. Visi vaikai vienodai svarbūs, gabūs ir turi teisę į pilnavertį mokslą ir
išsilavinimą. O svarbiausia tai, kad nuolat turi vyrauti ypatingai šilti ir glaudūs ryšiai tarp
mokyklos, tėvų ir kitų institucijų. Turime dirbti dėl bendro tikslo ir pasieksime pačių geriausių
rezultatų. Kol kas tos vienybės trūksta, tačiau socialinis pedagogas ir kiti teigia, kad tai tik laiko
klausimas.
Ikiprofesinio ruošimo metu, technologijų pamokų metu būtina atsižvelgti į profesijos
keliamus reikalavimus, į moksleivio realų tinkamumą jai. Intelektą, emocijas, motyvaciją ir
darbo įpročius reikia įvertinti kur kas kruopščiau nei fizinius trūkumus. Viena didžiausių
problemų, dirbant su negalią turinčiais mokiniais, – pagalba jiems išsiugdyti realistiškesnį
požiūrį į profesiją.
Taigi, profesijos pasirinkimas labai svarbus procesas, kurį sąlygoja eilė veiksnių : tai ir
individą supanti aplinka, ir reali praktinė profesinės veiklos patirtis, įgūdžiai, kognityvinių
funkcijų išsivystymas, kultūrinė aplinka bei profesinis informavimas bendrojo lavinimo
mokykloje. Specialiojo ugdymo įstatymas garantuoja mokymosi prieinamumą, tęstinumą, tačiau
matome, jog realiame gyvenime nežymiai sutrikusio intelekto asmuo turi tenkintis labai
ribotomis galimybėmis. Todėl aiškiai matosi profesinio rengimo pereinamumo ir tęstinumo
pažeidimus. Anot Baranauskienės, Elijošiaus (2004) įstatymuose trūksta aiškios projekcijos į
neįgalaus mokinio ateitį: kas bus, kai mokinys baigs mokslus.
Taigi galime daryti prielaidą, kad teoriniu lygmeniu profesinio rengimo sistemai keliami
uždaviniai yra apgalvoti, suderinti, tačiau neaukštas pragyvenimo lygis ir nedarbas, kelia
abejonių dėl profesinio rengimo sistemos efektyvumo.
Technologijų mokymo dalykas supažindina mokinius su profesijomis, todėl jam keliami
reikalavimai formuoti ir tobulinti mokinių norus, darbo poreikius, skatinti mokinius motyvuotai
rinktis profesiją, specialybę, atitinkančią jų polinkius. Per pamokas mokiniai įgyja specialybės
žinių, mokėjimų, įgūdžių. Darbinio ugdymo metu profesiniam orientavimui taikomi specialūs

36
profesinio orientavimo metodai ir formos: laboratoriniai praktikos darbai, praktiniai darbai
mokyklos dirbtuvėse, gamybinės ekskursijos. Svarbu teorijos žinias sieti su praktika, išmokti jas
taikyti gyvenime.
Ikiprofesinio ruošimo metu, technologijų pamokų metu būtina atsižvelgti į profesijos
keliamus reikalavimus, į moksleivio realų tinkamumą jai. Intelektą, emocijas, motyvaciją ir
darbo įpročius reikia įvertinti kur kas kruopščiau nei fizinius trūkumus. Viena didžiausių
problemų, dirbant su negalią turinčiais mokiniais, – pagalba jiems išsiugdyti realistiškesnį
požiūrį į profesiją.
Apibendrinant tyrimo gautus rezultatus, galima teigti, kad mokykloje iš esmės yra
vykdomas ikiprofesinis ugdymas, tačiau nepakankamai efektyviai. Neformaliajam ugdymui
skiriama pakankamai dėmesio, kad vaikas atrastų savo gebėjimus, atrastų mėgstamą veiklą
norimoje popamokinėje veikloje. Visų apklaustųjų nuomone, mokykloje turėtų būti skiriama
daugiau dėmesio technologijų pamokoms, sporto, muzikos ir kitų dalykų, kuriuos ypač mėgsta
SUP vaikai. Visi mokyklos darbuotojai turi vieningai susiburti ir daugiau dėmesio skirti SUP
turintiems vaikams, kurių ateitis dažnai priklauso nuo įstaigos, kurioje mokosi šie vaikai, bei
požiūrio į juos.

5. METODINĖS PROFESINIO ORIENTAVIMO PAGALBOS TEIKIMO MOKINIAMS,

TURINTIEMS SUP, VEIKLOS TYRIMAS

Veiklos tyrimas labai svarbus analizuojant sąveiką tarp socialinių grupių. Tai ypač svarbu
dirbant su SUP vaikais. Norint tinkamai įvertinti veiklos efektyvumą ir naudingumą, atliekamas
veiklos tyrimas, kuriame aprašomi svarbiausi veiklos eigoje numatyti žingsniai, ar jie buvo
efektyvūs, ir naudingi abiems veiklos dalyvių pusėms.
Atliekant veiklos tyrimą ir analizuojant veiklos plano efektyvumą, buvo remiamasi
pagrindiniais Kemmis ir McTaggart (2005) parengtais veiklos tyrimo bruožais:
1. Veiklos tyrimas – tai socialinis procesas. Tai procesas kurio metu tyrėjas ir tiriamieji socialiai
sąveikauja, dalinasi žiniomis ir patirtimi, kartu mokosi ir siekia socialinių pokyčių.
2. Tyrimas atliekamas dalyvaujant tiriamoje veikloje (o ne stebint ar analizuojant ją iš šono).
Kiekvienas tyrimo dalyvis (pvz., mokytojas, mokinys, jo tėvas, profesionalus tyrėjas) dalyvauja
veikloje, ją analizuoja, bando naujas praktikas, vertina jų veiksmingumą. Veiklos tyrimu
neįmanoma tyrinėti „kitų“, neįsigilinus į jų atliekamą veiklą, nepatyrus ir nesužinojus to, ką jie
patiria ar žino. Dažnai veiklos tyrimą atlieka patys praktikai (be profesionalaus tyrėjo pagalbos),
tačiau jei tyrime dalyvauja ir profesionalus tyrėjas, pageidautina, kad jis gerai išmanytų tiriamą
veiklą, konkrečią tiriamą situaciją ar to neišmanydamas įsijungtų į tiriamą veiklą.

37
3. Veiklos tyrimas yra praktinis ir atliekamas bendradarbiaujant. Tiriama konkreti praktinė o
ne kokia nors abstrakti veikla. Tiriama reali, materiali, konkreti veikla, atliekama konkrečių
žmonių konkrečiose vietose. Tokiu būdu siekiama pokyčių „čia ir dabar“. Visi tyrimo žingsniai
atliekami bendradarbiaujant tyrimo dalyviams, nepriklausomai nuo to, ar jie yra tyrėjai ar
tiriamieji. Pavyzdžiui, organizacijos vadovybė, darbuotojai ir profesionalus tyrėjas kartu
diskutuoja ir priima sprendimus, vėliau kiekvienas pagal savo kompetenciją bando įgyvendinti
priimtą pasiūlymą ir tuomet visi vėl kartu apmąsto pokyčių efektyvumą.
4. Veiklos tyrimas yra emancipuojantis/išlaisvinantis. Veiklos tyrimas padeda individams
išsilaisvinti iš neracionalių, neproduktyvių, neteisingų ir netenkinančių socialinių struktūrų. Tai
procesas kurio metu individai apmąsto, kaip specifinės situacijos ar platesnės socialinės
(kultūrinės, ekonominės, politinės) struktūros apriboja jų praktinę veiklą; apmąsto, kokiu būdu
įmanoma išvengti, atsiriboti, sumažinti neigiamą struktūrų ar situacijų įtaką ir kaip padidinti
teigiamą įtaką.
5. Veiklos tyrimas yra kritiškas. Siekiama kritiškai įvertinti konkrečią praktinę veiklą
formuojančias ir apribojančias ideologijas, visuomenės stereotipus, inertiškus veiklos modelius.
Veiklos tyrimą atliekantis tyrėjas ar praktikas yra ne vien kritiškas, bet ir savi-kritiškas. Siekiama
įvertinti, kiek vykdoma praktinė veikla atitinka lygiateisiškumo, tolerancijos, nediskriminavimo
ir socialinės sanglaudos principus.
6. Veiklos tyrimas yra refleksyvus (dialektiškas, rekursyvus). Tai – vienas svarbiausių veiklos
tyrimo bruožų. Veiklos tyrimas paskatina apmąstyti, įvertinti, keisti savo praktikas, ieškoti
geresnių, tobulesnių, efektyvesnių veiklos modelių. Refleksija paskatina kaitą, pagilina žinojimą.
Per refleksiją atsiranda konkrečios praktinės veiklos konceptualizacija ir teoretizavimas.
7. Veiklos tyrimu siekiama pakeisti tiek praktiką tiek teoriją. Veiklos tyrime ir praktika ir
teorija vertinamos kaip lygiavertės – nei teorijai nei praktikai nėra teikiamas prioritetas. Teorija
teikia papildomų žinių, parodo idealius modelius, nurodo siekiamybę praktikai. O praktika
įprasmina teoriją arba paskatiną teorijos kaitą, praturtina teoriją pavyzdžiais ir pan. Veiklos
tyrime svarbus dialektinis ryšys tarp praktikos ir teorijos.

5. 1. Tyrimo teorinis pagrindimas

Profesinis orientavimas laikomas vienu svarbiausių veiksnių, skatinančių mokymąsi visą

gyvenimą, ekonominę plėtrą, užimtumą, darbo jėgos prisitaikymą prie rinkos sąlygų, socialinę
integraciją bei lygias galimybes. Profesinio orientavimo sistemos siūlomos paslaugos,
subjektyviu lygmeniu, padeda asmeniui pažinti savo profesinį pašaukimą, asmeninių interesų,
gebėjimų, polinkių atitiktį pasirinktai profesijos sričiai, įgyti karjeros planavimo ir jos valdymo
gebėjimų, padedančių kurti ir įgyvendinti asmenybės ypatumus atitinkančius karjeros planus,

38
kaupti jiems įgyvendinti reikalingas žinias ir įgūdžius, lanksčiai reaguoti į visuomenes ir darbo
rinkos pokyčius, gebėti sėkmingai priimti tinkamus, su karjera susijusius sprendimus, įgyti
mokymosi visą gyvenimą motyvaciją, sėkmingai įsitvirtinti besikeičiančioje darbo rinkoje,
spręsti asmeninio gyvenimo klausimus. (Sokolova, Stanišauskienė, 2007).
Elijošius, Kavaliauskienė, Gudinavičius (2008) pabrėžia, kad labai svarbu profesinė
savirealizacija. Kuomet žmogus pats sugeba lengvai adaptuotis esamoje aplinkoje, jam lengviau
pasiekti reikiamą rezultatą profesinio apsisprendimo metu. Asmenybės adaptacija kaip žmogaus
elgesio, prisitaikymo prie darbo sąlygų, prie žmonių, prie kolektyvo normų procesas verčia
užimti tikrą socialinę poziciją. Ne mažiau svarbūs ir reikalaujantys dėmesio psichologinė yra
asmenybės adaptacija naujoje socialinėje situacijoje klausimai.
Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro ir Lietuvos Respublikos socialinės
apsaugos ir darbo ministro įsakyme (2005) profesinis konsultavimas apibrėžiamas kaip „veikla,
skatinanti asmenį optimaliai panaudoti savo jėgas kvalifikacijai įgyti ir dirbti, pagalba asmenims
renkantis ar keičiant profesiją, atsižvelgiant į jo individualias savybes (interesus, gebėjimus,
polinkius), konkrečių profesijų ypatumus bei mokymosi, studijų ir darbo galimybes“.
Konsultacija – bendravimo forma, kurios metu tariamasi, o konsultavimas – patarimų davimas
bendraujant. Svarbus sėkmingos konsultacijos ir konsultavimo parametras – sąveika tarp
konsultanto ir konsultuojamojo. Sąveika tarp konsultanto ir konsultuojamojo atsiranda susidarius
abipusiam intelektualiniam ir emociniam pasitikėjimui, kuris pasireiškia asmenims
atsiskleidžiant vienas kitam tam tikru laipsniu, kurio reikalauja sėkmingas konsultavimo
problemų sprendimas. Už sąveikos atsiradimą atsakingas konsultantas. Sąveikai rastis didelės
įtakos turi empatijos jausmas. Vadinasi, konsultantas privalo turėti gerai išugdytą empatijos
jausmą. Empatija – tai konsultanto sugebėjimas įsijausti į savo ir kito žmogaus mintis bei
jausmus siekiant kontroliuoti savo elgesio adekvatumą ir suprasti kliento norus, troškimus,
siekius, lūkesčius, interesus, poreikius, motyvus, idealus, vertybes ir pan.
Norint tinkamai orientuoti ir padėti SUP turinčiam vaikui atrasti sau tinkamą specialybę,
neužtenka vien organizuoti renginius, būrelius. Vaikus reikia nuolat skatinti ir padėti atrasti
individualius gebėjimus. O tai sėkmingai ir efektyviai padaryti galima tik individualiai
konsultuojant SUP turinčius vaikus ir taip padedant jiems atskleisti jų gebėjimus. Magistrės J.
Viskontienės (2005) teigimu, jei mokinys bus skatinamas domėtis profesijomis, gal jis tinkamai
pasirengs savarankiškam gyvenimui - pasirinks specialybę, profesiją. Nuo to daug priklauso
visas tolesnis žmogaus gyvenimas, jo socializavimas.
Profesinio konsultavimo metodinėse rekomendacijose profesijos konsultantams (2008)
išskiriami šie konsultavimo ir orientavimo etapai:

39
Pirmasis profesinio konsultavimo etapas yra pasirengimas. Norint kvalifikuotai konsultuoti
profesijos pasirinkimo ar karjeros planavimo klausimais, reikia turėti įvairios informacijos,
atitinkančios kliento poreikius. Tokios informacijos galima gauti iš įvairių šaltinių. Dalis būtinos
informacijos, kaip jau buvo minėta, gaunama pačiam tyrėjui atliekant asmenybės, kvalifikacijų ir
kompetencijų, darbo rinkos, profesinio rengimo sistemos ir darbo organizacijų tyrimus. Atlikus
reikiamus tyrimus ir surinkus bei interpretavus jų rezultatus, įgyjamas pagrindas konsultuoti.
Antrasis profesinio konsultavimo etapas yra kontaktas su klientu. Konsultavimo sėkmė labai
daug priklauso nuo tinkamo bendravimo ryšio su konsultuojamuoju nustatymo, kuris labai
priklauso nuo pirmojo kontakto su klientu. Tinkamo ryšio nustatymą lemia:
Aplinka. Ji priklauso nuo vietos (mokykla, įmonė ar centras), kurioje vedamas pokalbis, taip pat
nuo konsultanto išorės bei autoriteto. Pagrindinė sąlyga, keliama konsultacijos aplinkai, –
jaukumas. Visais atvejais konsultantas rūpinasi, kad patalpa, daiktai, jų išdėstymas, papuošimai
teiktų jaukumo ir neblaškytų konsultuojamojo dėmesio.
Pokalbio pradžia. Konsultacijos pradžioje abu asmenys gali pradėti abejoti, ar jiems pasiseks.
Todėl dažnai kyla emocinė įtampa, apsunkinanti būsimą bendravimą. Todėl labai svarbi pirmojo
susitikimo emocinė atmosfera (šilta ar šalta, linksma ar rūsti, jauki ar varginanti ir t. t.).
Konsultanto elgesys. Konsultantas turi kontroliuoti savo elgesį, rūpintis, kad pirmuosius
susitikimo įspūdžius lydėtų teigiama emocinė atmosfera, stengtis įsiminti interesanto žodžius,
elgesį, mintis, emocijas ir kitus elgesio reiškinius (pvz., kūno kalbą). Konsultuojamasis turi
jausti, kad jis aktyviai dalyvaus konsultacijose, kad jo vaidmuo bus ir yra svarbus sprendžiant jo
problemas. Netinkamas konsultanto elgesys (neatsargūs žodžiai, žvilgsniai, judesiai, replikos,
subjektyvus interesanto minčių, jausmų interpretavimas) gali padidinti įtampą, susidariusią
konsultacijos pradžioje . Tai net gali sužlugdyti konsultaciją.
Pokalbio pradžios aiškumas. Konsultacijos sėkmei didelę įtaką daro aiškūs konsultacijos tikslai,
atitinkantys kliento poreikius, susitikimo laiko apibrėžtumas ir kiti veiksniai. Kai kalbama
nerišliai, mintys painiojamos su jausmais, tikėtina, kad interesantas nesugebės aiškiai paklausti,
apibūdinti savo problemų. Be to, kiekvieno asmens problemos skirtingos, nors ir išreiškiamos
tais pačiais žodžiais (pvz., „Nesiseka mokytis. Ką daryti?“).
Metodinės pagalbos teikimas SUP turintiems vaikams ypatingai svarbus. Kiekvienas
SUP turintis vaikas ypatingas savo gebėjimais ir norais. Todėl pirmasis veiklos plano etapas
buvo pradėtas bendraujant su socialiniu ir specialiuoju pedagogais, kad surinkti visą įmanomą
informaciją apie tiriamuosius. Visi 6 tiriamieji, SUP turintys vaikai turi skirtingus specifinius
mokymosi ir elgesio sutrikimus, todėl buvo labai svarbu sužinoti kiekvieno vaiko SUP lygį, kad
susitikimų metu būtų lengviau įvertinti jų gebėjimus ir, be abejo, žinoti kaip su šiais vaikais
bendrauti. Surinkus visą reikiamą informaciją, preliminariai įvertinti vaikų gebėjimai.

40
 Pirmųjų susitikimų metu su SUP turinčiais vaikais labai svarbu buvo įgauti jų
pasitikėjimą, atsargiai ir tuo pačiu drąsiai su jais bendrauti ir susipažinti. Tyrėjas prisistatydamas
pats ir papasakodamas apie būsimą veiklą kartu su vaiku perdavė prašymus tėvams, kurie įtakojo
tolimesnius susitikimus su vaiku. Pradžioje tyrimo, buvo pasirinkti daugiau nei šeši vaikai, tačiau
kitų vaikų tėvams nesutikus dėl metodinės pagalbos, susitikimų teko atsisakyti. Gavus reikiamą
skaičių tėvų raštišku sutikimų, buvo pradėtas metodinis darbas su vaikais.
Susitikimų metu kartu su SUP turinčiu mokiniu tyrėjas bandė atsakyti į šiuos klausimus,
kurie padėtų jam suvokti ko jis nori ir ką jis gali:
1. Ką aš geriausiai galiu daryti?
2. Kokie mano sugebėjimai?
3. Ką man reikėtų daryti?
4. Ką aš norėčiau veikti?
5. Kas man geriausiai sekasi? Iš kur aš tai žinau?
Norint tinkamai pradėti darbą su vaiku, tinkamai atskleisti jo gebėjimus ir padėti atrasti
tinkamą specialybę, tyrėjas visų pirma turėjo pasikalbėti su vaiku ir leisti jam papasakoti apie
kokias specialybes jis svajoja, kuo norėtų tapti ir kokie jo ateities planai. Bendraujant su visais
vaikais, aiškėjo tendencija, kad nė vienas iš vaikų objektyviai savęs ir savo gebėjimų nevertina.
Kiekvienas iš jų norėjo tapti tuo, kuo tikėtina, nelabai galės tapti, nes tam reikia aukštojo mokslo.
SUP turintiems vaikams, ne paslaptis, aukštasis mokslas yra nepasiekiamas. Todėl susitikimų
metu buvo svarbu ne tik išklausyti, bet ir padėti SUP turinčiam vaikui suprasti realias jo ateities
galimybes. Išklausius vaiką, labai svarbus gautų rezultatų aptarimas. Tyrėjas turi įvertinti vaiko
kompetenciją ne tik pats vertindamas, bet ir kartu analizuodamas gautus susitikimo rezultatus su
vaiku. Kitas labai svarbus veiklos plano etapas- testų, užduočių atlikimas. Užduotys ir testai
padeda objektyviau įvertinti save ir lengviau atrasti tinkamą profesiją. Aptariant gautus
rezultatus, buvo išsirenkamos kelios profesijos apie kurias bus kalbama toliau. Tyrėjas kartu su
tiriamaisiais naudojosi internetu ir ten pateikta išsamia informacija apie specialybes ir profesines
mokyklas. Vaikas supažindinimas su pasirinktomis profesijomis, pateikiama informacija, kaip
susirasti informaciją apie profesijas internete.
Svarbiausia, kad kiekvieno susitikimo metu vyktų nuolatinė diskusija, kuri padėtų vaikui
objektyviai suprasti kas jam bus geriausia ir kokia profesija jam realiai pasiekiama. Susitikimų
metu taip pat labai svarbu praktiškai pademonstruoti veiklą. Su vaiku buvo keliaujama į įvairias
įstaigas, ir profesines mokyklas, kuriose SUP turintis vaikas galėjo stebėti kaip vyksta darbas,
kurį jis norėtų dirbti. Išvykų įspūdžiai buvo aptarinėjami ir analizuojami. Daugumai tiriamųjų šie
susitikimai paliko labai gerą įspūdį, ir tik dar labiau paskatino juos siekti norimos profesijos.
Tačiau svarbu ne tik norėti ir pamatyti veiklos procesą, bet ir žinoti, kokios realios galimybės

41
įgyti norimą profesiją. Todėl kiti susitikimai buvo surengti būtent padėti vaikui suprasti, ko
reikia, kad jis taptų vienu ar kitu specialistu. Buvo suteikiama profesijų įgijimo informacija.
Kiekvienas iš tiriamųjų klausdavo : „ kodėl mes negalime studijuoti universitete?“ Į ši klausimą
atsakyti tyrėjui buvo labai sunku. Į ši klausimą tyrėjas atsakė klausimu: „Ar tu suvoki, kokios
realios tavo galimybės toliau mokytis ir siekti specialybės?„ Kaip bebūtų keista, visi iš jų
suvokia, kad yra kitokie nei kiti vaikai. Kad jiems labiau nei kitiems reikia stengtis ir siekti savo
tikslų. Kalba jie protingai, tačiau jų veiksmai ir norai visiškai priešingi. Vieno iš SUP turinčių
vaikų brolis baigęs psichologijos studijas, ir jis taip pat užsibrėžęs tikslą juo tapti. Tai buvo
sunkiausia viso veiklos proceso dalis. Paaiškinti SUP turinčiam vaikui, kad jo galimybės šiek
tiek mažesnės nei kitų mokykloje besimokančių vaikų. Žinoma, nustoti leisti vaikui svajoti, būtų
taip pat didelė klaida. Tačiau tyrėjo pagrindinis tikslas buvo, ne nutolinti vaiko svajones, o
suteikti reikiamą informaciją, kuri jam padėtų apsispręsti ateityje.
Pabaigus bendravimą su vaikais, ir apžvelgus visus nuveiktus darbus, galima teigti, kad
visiškai efektyviai plano įgyvendinti nepavyko. Informacija buvo suteikta, praktinė dalis taip pat
įgyvendinta, tačiau sunkiausia dalis- padėti vaikui objektyviau vertinti savo galimybes nepavyko.
Norint efektyviai tai padaryti, tam neužtenka 2 savaičių. Reikia nuolatos, ištisus metus bendrauti
su vaiku ir padėti jam suvokti savo galimybes. Šis veiklos planas, kurį tyrėjas turėjo įgyvendinti
per 2 savaites, turėtų būti vykdomas ištisus mokslo metus. Taip jis taptų dar efektyvesnis. Kaip ir
minėta aukščiau, tam turėtų būti skiriama daugiau dėmesio, nei skiriama šioje mokykloje ar
kitose įstaigose.
Tyrimo teorinis pagrindimas atskleidė, kad profesinis orientavimas vienas svarbiausių
veiksnių, skatinančių SUP turinčius vaikus tobulėti ir atskleisti savo gebėjimus. Svarbu ne tik
konsultuoti SUP turinčius vaikus, bet ir suteikti jiems galimybę praktiškai įgyvendinti savo
gebėjimus, adaptuotis socialinėje aplinkoje. Veiklos tyrimo metu atskleista, kad veiklos plano
įgyvendinimui laiko nepakako. Norint tikrai tinkamai ir efektyviai padėti vaikams objektyviau
suvokti savo galimybes ir tinkamai konsultuoti profesinio apsisprendimo klausimais, tą reikia
daryti ištisus metus.

5. 2. Tyrimo procedūros ypatumai

Šio tyrimo metu buvo naudojamasi metodinės profesinio orientavimo pagalbos

mokiniams, turintiems SUP, veiklos planu. Tyrimo pagrindinis tikslas- konsultuoti 5 SUP vaikus
profesiniais klausimais ir išsiaiškinti ar susitikimų metu sėkmingai pasiektas bendras tikslas-
išsiaiškinti SUP vaiko galimybes, sėkmingai orientuoti ir padėti atrasti savo specialybę. Taip pat
šio tyrimo tikslas buvo- įvertinti šio veiklos plano efektyvumą ir naudingumą. Tyrime buvo
apklausti 11, 12, 13, 14 ir 16 metų vaikai, turintys skirtingus specifinius mokymosi, socialinės

42
raidos, elgesio ir emocijų, riboto intelekto, specifinių pažinimo procesų bei girdimojo suvokimo,
lingvistinių procesų sutrikimus. Buvo surengta 20 susitikimų su kiekvienu vaiku kasdien, vaikui
tinkamu metu, iš anksto susitariant su vaiko tėvais ir gavus jų leidimą. Susitikimų su vaikais
aprašymas pateiktas prieduose. Metodinės pagalbos SUP vaikams metu buvo naudojamais
I.Baranauskienės parengtu veiklos planu ( žr. žemiau ). Tyrimo rezultatams apdoroti ir pateikti,
buvo naudojamas kontent analizės metodas.

Metodinės profesinio orientavimo pagalbos teikimo mokiniams, turintiems SUP, veiklos

planas (prof. I. Baranauskienė)

Susitikimas Tikslas Uždaviniai

1 susitikimas Informacijos rinkimas apie 1. Remiantis specialiojo pedagogo ( ar

mokinį kito specialisto pagalba surinkti
informaciją apie vaiko SUP lygį;
2. Preliminariai įvertinti vaiko
gebėjimus.

2 susitikimas Susipažinti su mokiniu, bei 1. Prisistatyti mokiniui ir papasakoti

supažindinti jį su būsima
veikla, bei informuoti jo
tėvus
3 susitikimas Mokinio norimos profesijos
atskleidimas
apie būsimą veiklą;
2. Perduoti vaikui, jo tėvams skirtą
pranešimą apie mūsų
bendradarbiavimą;
3. Susitarti su mokiniu dėl susitikimų
laiko.
1. Artimiau susipažinti su mokiniu;
2. Išsiaiškinti apie kokią profesiją
vaikas svajoja;
3. Aptarti su vaiku pokalbio rezultatus.

4 susitikimas Vertinti profesinius 1. Įvertinti mokinio kompetenciją;

gebėjimus, ieškant tinkamos 2. Aptarti su mokiniu gautus rezultatus.
profesijos

43
 5 susitikimas Vertinti mokinio profesinius
gebėjimus, atrandant
tinkamą profesiją
6 susitikimas Supažindinti mokinį su
pasirinktomis profesijomis
7-18 susitikimai Supažindinti mokinį su
išsirinktomis profesijomis
praktiškai
19 susitikimas Supažindinti mokinį su
profesijos įgijimo
galimybėmis
20 susitikimas Pateikti naudingą
informaciją veiklos
tęstinumui
5. 3. Pagrindiniai tyrimo rezultatai
1. Atlikti profesijos pasirinkimo testą ar
kitas užduotis;
2. Aptarti su mokiniu gautus testo
rezultatus;
3. Išsirinkti profesijas, kurios bus
aptarinėjamos.
1. Supažindinti mokinį su pasirinktomis
profesijomis, pateikiant įvairią
informaciją apie profesijas;
2. Diskutuoti su vaiku apie šias
profesijas, pasidomėti ar jos jam
patiktų, kaip jis įsivaizduotų jas.
1. Pademonstruoti mokiniui veiklą
praktiškai;
2. Įtraukti patį vaiką į praktinę veiklą.
1. Suteikti informacijos.
2. Padėti apsispręsti kur tikslingiausia
būtų mokytis.
1. Pateikti vaikui naudingos
informacijos, skirtos toliau plėtoti
profesinį orientavimą;
2. Sudaryti gautos informacijos
panaudojimo praktiškai planą;
3. Apibendrinti kartu su mokiniu
nuveiktą veiklą.
44
 Sveikatos
4 sutrikimai,
trukdantys mokslui.
Neigiami
4 charakterio bruožai,
trukdantys mokslui.
Vaikai pervertina
7 savo galimybes.

1 pav. Neigiami veiksniai, darantys įtaką mokymuisi.

Tam, kad išskirti svarbiausius veiklos etapo aspektus buvo išskirti svarbiausi teiginiai,
kurie leidžia labiau suvokti veiklos etapo veiksmingumą, bei esamas ir iškilusias problemas,
dirbant su SUP vaikais.
Pirmoji išskirta kategorija- „neigiami veiksniai, darantys įtaką mokymuisi“. Šioje
kategorijoje buvo išskirta 15 teiginių, kurie suskirstyti į 3 subkategorijas. Pirmoji- vaikai
pervertina savo galimybes. Šis teiginys įrodo tai, kad SUP mokiniai nelabai suvokia realias
savo galimybes, tikisi daugiau, nei iš tiesų jie gali padaryti. Veiklos etapo metu nuolat išryškėjo
SUP vaikų per didelis pasitikėjimas savimi, noras studijuoti aukštojoje mokykloje, nors jiems tai
sunkiai pasiekiama. Šių teiginių buvo daugiausia, ir tai parodo, kad reikia nuolat dirbti su SUP
vaikų galimybėmis ir požiūriu į jas. Antroji išskirta subkategorija- sveikatos sutrikimai,
trukdantys mokslui. Šių teiginių buvo 4. Jie parodo, kad SUP vaikams, norintiems pasiekti gerų
mokymosi rezultatų nuolat trukdo jų sutrikimai, nesugebėjimas susiklaupti, blaškymasis,
depresija. Visi šie sutrikimai nuolat kamuoja SUP vaikus ir tai didelė kliūtis, su kuria reikia
kovoti ne tik patiems vaikams, bet ir šalia jų esantiems žmonėms. Trečioji subkategorija-
neigiami charakterio bruožai, trukdantys mokslui. Šių teiginių buvo 5. Šioje kategorijoje
išskiriami teiginiai, kurie leidžia suvokti ir suprasti vaikų bendruosius charakterio bruožus,
neigiamą jų elgesį, savybes, kurio trukdė ne tik veiklos etapo metu, bet trukdo jų socializacijai,
mokslui. Dažniausias charakterio bruožas- priešiškumas, agresija, nesugebėjimas išbūti vienoje
vietoje. Buvo išskirtas ir per didelis santūrumas, uždarumas, kurie taip pat trukdo sėkmingam
mokymuisi, bei adaptacijai, bendravimui su bendraamžiais, mokytojais, tėvais ar globėjais.

45
Apibendrinant šios kategorijos duomenis, galima teigti, kad dauguma SUP vaikų pervertina savo
galimybes, yra chaotiški, ne itin noriai priima informaciją, tačiau negalima taip drąsiai teigti, kad
visi vaikai tokie. Veiklos etapo metu, buvo vaikų, kurie itin noriai bendravo, buvo ramūs, imliai
priėmė informaciją. Tačiau didžiausią dėmesį vis dėlto reikėtų atkreipti į galimybių pervertinimą
ir pagalbą SUP vaikams tikslingai, objektyviai suvokti ir pasirinkti norimą profesiją.

Teigiamas
bendravimas
padeda vaikui
3 lengviau
atsiskleisti.
Teigiami
5 charakterio
bruožai.

2 pav. Teigiamos charakterio savybės įtakoja profesinį pasirinkimą.

Antroji išskirta kategorija- „teigiamos charakterio savybės įtakoja profesinį
pasirinkimą“. Šioje kategorijoje buvo išskirti 8 teiginiai, kurie buvo suskirstyti į 2
subkategorijas. Vieną jų- teigiamas bendravimas padeda vaikui lengviau atsiskleisti. Šioje
subkategorijoje išskirti 3 teiginiai, kurie visi susiję su SUP vaikų linksmumu, noru bendrauti.
SUP vaikai mėgstami mokykloje, turi draugų, ir tai padeda jiems lengviau adaptuotis, atsiskleisti
ir lengviau siekti savo tikslų. Tai atsiskleidė ir veiklos etapo metu. Vaikai noriai bendravo,
pasakojo apie savo draugus. Kita subkategorija- teigiami charakterio bruožai. Šių teiginių
buvo 5. Jie parodo, kad su vaikais buvo lengva bendrauti, jie imlūs informacijai. Šios teigiamos
savybės vaikams padeda lengviau suvokti ir suprasti pateiktą informaciją. Veiklos etapo metu
vaikams teigiamai priėmus informaciją, noriai bendravus pasiekti ir teigiami profesijos
pasirinkimą įtakojantys rezultatai. Tikėtina, kad tinkamai bendraujant ir formuojant SUP vaikų
požiūrį į profesinį orientavimą bei tarpusavio bendravimą, galima pasiekti puikių rezultatų,
nepaisant dominuojančio neadekvataus jų požiūrio į save ir savo galimybes.

46
 Vaikai nerodė
4 susidomėjimo.

Nenoras
9 bendrauti,
uždarumas.

3 pav. SUP mokinių nesidomėjimas profesiniu orientavimu.

Trečioji kategorija- „SUP mokinių nesidomėjimas profesiniu orientavimu“. Buvo
išskirta 13 teiginių, kurie suskirstyti į 2 subkategorijas. Ši kategorija svarbi tuo, kad bendraujant
su SUP vaikais labai išryškėja nenoras bendrauti arba uždarumas, kurį įveikti dažnai labai sunku.
Pirmoji subkategorija- vaikai nerodė susidomėjimo. Šioje subkategorijoje buvo išskirti 4
teiginiai, kurie atskleidžia, kad veiklos etapo metu vaikams buvo sunku įsilieti į praktinę veiklą,
nenorėjo atlikti praktinių užduočių. Kadangi nėra susidomėjimo, nebuvo galima tikėtis ir
sėkmingo veiklos etapo rezultato. Vaikai rodė pasyvumą, ir tai rodė tik dar didesnį jų neadekvatų
požiūrį į savo galimybes. Tikėtina, kad tai labai susiję aspektai, trukdantys sėkmingam profesinio
orientavimo procesui. Kita subkategorija- nenoras bendrauti, uždarumas. Šioje
subkategorijoje išskiriami 9 teiginiai. Šių teiginių buvo tikrai daug. Viso veiklos etapo metu dalis
SUP vaikų nuolat pertraukinėdavo tyrėją, nenoriai bendravo, elgėsi pasyviai. Visi šie dalykai
trukdė visam veiklos etapo procesui ir neleido tyrėjui efektyviai atlikti savo kaip profesijos
patarėjo vaidmens. Vaikų nenoras bendrauti ir uždarumas labai svarbūs aspektai, trukdantys ne
tik pačiam tyrėjui, bet ir patiems vaikams. Tad labai svarbu padėti vaikams suvokti, koks
svarbus profesinis orientavimas tolimesnei jų ateičiai. Tačiau svarbu paminėti tai, kad vaikų
uždarumas ir nenoras bendrauti dažniausiai pasireikšdavo pačioje veiklos etapo pradžioje.
Įpusėjus bendravimui, vaikai ėmė labiau atsiskleisti, labiau bendravo.
Apibendrinant galima teigti, kad norint efektyviai įvykdyti veiklos planą, labai daug laiko
reikėtų skirti pirminiam etapo procesui- susipažinimui su vaiku. Vieniems vaikams reikia mažiau
kitiems daugiau laiko, kol jie atsiskleidžia ir tampa imlesni informacijai. Žinoma, buvo tokių
vaikų, kurie viso proceso metu nenorėjo bendrauti ir bandė įrodyti savo tiesas. Todėl tikėtina,

47
kad kiekvienas vaikas skirtingas, ir vienas veiklos planas nebūtinai gali būti efektyviai įvykdytas
su visais vaikais. Tam reikia daugiau laiko.

Išryškėję gebėjimai,
susiję su
6 potencialia
profesija.
Pomėgis siejamas
12 su potencialia
profesija.

4 pav. SUP turinčių mokinių pomėgiai, kurie įtakoja profesijos pasirinkimą.

Ketvirtoji kategorija- „SUP turinčių mokinių pomėgiai, kurie įtakoja profesinį
pasirinkimą“. Čia jau buvo išskirta 18 teiginių, kurie taip pat buvo suskirstyti į dvi
subkategorijas. Viso veiklos etapo metu labai svarbu buvo sužinoti, kokie SUP vaikų pomėgiai,
jų gebėjimai. Tam išsiaiškinti buvo atliekamas ir profesijos pasirinkimo testas. Pirmoji
subkategorija- išryškėję gebėjimai, susiję su potencialia profesija. Šių teiginių buvo 6. Ši
subkategorija svarbi tuo, kad SUP vaikai veiklos etapo metu atskleidė savo gebėjimus, kurie
tiesiogiai padėjo suvokti pačiam vaikui savo galimybes ir kartu su tyrėju išrinkti tinkamą
profesiją. Šie teiginiai atskleidžia, kad vaikai jau turi gyvenimiškos patirties atliekant vienus ar
kitus savirealizacijos veiksmus. Vienas iš jų moka virinti, kitas megzti, demonstruoja darbus
mokyklos renginiuose. Tai parodo, kad mokiniai turi ne tik mėgstamą veiklą, bet ir gebėjimą
vienai ar kitai veiklai. Visa tai padėjo tyrėjui kartu su mokiniu priimti tinkamą sprendimą,
renkantis profesiją išsamesniam aptarinėjimui. Kita subaktegorija- pomėgis siejamas su
potencialia profesija. Čia išskiriama 12 teiginių, kurie atskleidžia įvairiausius SUP vaikų
pomėgius, padedančius tinkamai pasirinkti profesiją. Labiausiai atsiskleidė pomėgiai ir
gebėjimai technologijoms, sportui. SUP vaikai labiausiai mėgsta tai, kas susiję su rankų darbu.
Veiklos etapo metu atskleisti vaikų pomėgiai padėjo lengviau išsirinkti profesijas, atliekant
praktinę veiklos etapo dalį.
Apibendrinant galima teigti, kad SUP vaikai turi daug pomėgių ir gebėjimų, kuriuos
reikia nuolat skatinti, realizuoti įvairiuose renginiuose bei praktiniuose užsiėmimuose.

48
 Įtaką padarė
praktinė veikla.
9

Teigiamas
11 informacijos
priėmimas.
14 Bendra veikla,
kaip sėkmės
prielaida.

5 pav. Informacija, daranti įtaką profesijos pasirinkimui.

Penktoji kategorija- „informacija, daranti įtaką profesijos pasirinkimui“. Šioje
kategorijoje išskiriami 34 teiginiai, kurie buvo išskirti į 3 subkategorijas. Šios kategorijos esmė,
kad informacija, kuri pateikiama vaikams, tiesiogiai daro įtaką jo tolimesniam profesijos
pasirinkimui ir padeda jiems apsispręsti. Pirmoji subkategorija- bendra veikla, kaip sėkmės
prielaida. Šioje subkategorijoje išskiriama 14 teiginių, kurie atskleidžia tai, kad bendras tikslas
ir bendri siekiai padeda efektyviai įgyvendinti profesijos pasirinkimo procesą. Sėkminga veiklą
lemia- tinkamai pateikta informacija, tinkamas bendravimas su vaiku. Svarbiausia ne suteikti
informaciją, bet tinkamai ją pateikti. Kita subkategorija- įtaką padarė praktinė veikla. Čia
išskiriami 9 teiginiai, kurie atskleidžia tai, kad praktinių užsiėmimų metu vaikams buvo lengviau
apsispręsti apie kurią profesiją jie norėtų daugiau sužinoti ir pamatyti realų procesą. Todėl
svarbu ne tik pateikti informaciją, bet ir parodyti kaip tas procesas atliekamas. Praktiniai
užsiėmimai padeda dar lengviau apsispręsti dėl norimos profesijos. Vieniems vaikams tai
pasirodė įdomu, kitiems nelabai, tačiau galutinis rezultatas parodo, kad būtent nuvykimas į vietą,
kur galima stebėti norimos profesijos veiklą, palieka vaikams didelį įspūdį ir vaikai
apsisprendžia. Kiek ilgam, neaišku, tačiau profesinio orientavimo procesas negali būti ribojamas
vien keliais užsiėmimais. Tam reikia skirti labai daug laiko. Tai turi būti atliekama ištisus
mokslo metus.

49
 Tvirtai įsitikinęs dėl
profesijos ateityje.
1
Žino kur ieškoti
informacijos apie
2
profesijas.
Profesijos
4
pasirinkimą lemia
artimieji.
4
Išryškėjo konkreti
profesija.

6 pav. Išryškėję ateities norai.

Šeštoji kategorija- „išryškėję ateities norai“. Šioje kategorijoje buvo išskirta 11 teiginių.
Visi jie buvo suskirstyti į 4 subkategorijas. Šioje kategorijoje išryškėja vaikų ateities norai.
Veiklos etapo metu buvo siekiama atskleisti norimą vaiko profesiją, kaip jis ją įsivaizduoja. Taip
tyrėjui buvo lengviau suvokti ko vaikas nori ir ko realiai jis gali siekti. Pirmoji subkategorija-
profesijos pasirinkimą lemia artimieji. Čia išsiskyrė 4 teiginiai. Visi jie parodo, koks svarbus
artimųjų vaidmuo profesijos pasirinkime. SUP vaikai ne tik stengiasi siekti savo tikslų, kartais
pervertindami savo galimybes, bet ir stebi ką dirba jų artimieji. SUP vaikai pasakojo kaip vieni
ar kiti artimieji juos moko įvairios veiklos. Ir jiems ta veikla atrodo įdomi. Vaikai norėtų dirbti
tai, ką dirba jų broliai, seserys ar tėvai. Kita subkategorija- žino kur ieškoti informacijos apie
profesijas. Čia išskiriami 2 teiginiai, kurie parodo, kad nedaug vaikų žino, kur ieškoti
informacijos apie profesijas. Todėl labai svarbi veiklos etapo dalis- padėti vaikams rasti
informaciją ir išmokyti ją susirasti patiems. Trečioji subkategorija- tvirtai įsitikinęs dėl
profesijos ateityje. Čia išskiriamas 1 teiginys. Jis parodo, kad tik vienas vaikas žinojo, ko iš
tiesų nori ir realiai vertino savo galimybes. Akivaizdu, kad profesinio orientavimo procesas SUP
vaikams labai svarbus. Ketvirtoji subkategorija- išryškėjo konkreti profesija. Šioje
subkategorijoje išskiriami 4 teiginiai. Veiklos etapo metu ne tik atsiskleidė SUP vaikų gebėjimai,
bet ir jų siekiai tapti vienu ar kitu specialistu. Tik maža dalis vaikų išreiškė norą tapti tuo, kuo jie
realiai gali tapti.

50
 Profesiją suvokia,
2 kaip materialinės
gerovės šaltinį.
Abejonės dėl
3 profesijos.

7 pav. Neapsisprendęs dėl profesijos ateityje.

Septintoji kategorija- „neapsisprendęs dėl profesijos ateityje“. Šioje kategorijoje buvo
išskirti 5 teiginiai, kurie sugrupuoti į 2 subkategorijas. Pirmoji subkategorija- profesiją
suvokia, kaip materialinės gerovės šaltinį. Čia išskiriami 2 teiginiai, kurie parodo, kad SUP
vaikai labai didelę reikšmę skiria materialiniams ištekliams rinkdamiesi profesiją. Šių teiginių
nėra daug, tačiau iš to galima padaryti išvadą, kad vaikai net ir mėgdami vieną ar kitą veiklą,
didesnį dėmesį skiria ne to pomėgio realizavimui ir siekiui tobulėti, bet norui daugiau užsidirbti.
Todėl tyrėjui labai svarbu buvo įrodyti vaikams, kad kiekviena veikla gali būti pelninga, jei jis
taptų tikrai geru specialistu. Kita subkategorija- abejonės dėl profesijos. Čia išskiriami 3
teiginiai. Šie teiginiai parodo, kad vaikai neapsisprendžia dėl norimos profesijos, nuolat blaškosi.
Veiklos etapo metu SUP vaikų nuolatinis blaškymasis apsunkino visą procesą. Buvo sunku
vaikams padėti, kuomet jie nuolat kartodavo, kad nežino, ko nori.
Apibendrinant galima teigti, kad SUP vaikų profesijos pasirinkimą ir tinkamą jos
suvokimą lemia tinkamai pateikiama informacija ir nuolatinis bendravimas ir diskusija. Reikia
nuolat aiškintis kodėl viena ar kita profesija vaikui nepatinka, ir kodėl vaikas abejoja dėl savo
pasirinkimo.

51
 2 Realiai vertina savo
galimybes.
Noras mokytis.
4

Žino, ko siekia.
6

8 pav. Noras mokytis, pasitikėjimas savimi bei adekvatus savęs vertinimas profesiniame
apsisprendime.
Aštuntoji kategorija- „noras mokytis, pasitikėjimas savimi bei adekvatus savęs
vertinimas profesiniame apsisprendime“. Šioje kategorijoje išskiriama 12 teiginių, kurie
suskirstyti į 3 subkategorijas. Nepaisant neadekvataus savęs vertinimo, veiklos etapo metu buvo
vaikų, kurie realiai vertino savo galimybes, arba pradėjo realiau jas vertinti po veiklos proceso.
Pirmoji subkategorija- realiai vertina savo galimybes. Čia išskiriami tik 2 teiginiai, kurie vis
dėlto parodo SUP vaikų realų savo galimybių vertinimą ir žinojimą, kad aukštoji mokykla jiems
nepasiekiama. Tai palengvino visą veiklos procesą, nes adekvatus savęs vertinimas vaikams
padėjo lengviau apsispręsti ir tam reikėjo mažiau laiko nei su kitais vaikais. Antroji
subkategorija- žino, ko siekia. Čia išskiriami 6 teiginiai, kurie padeda suvokti, kad dalis vaikų
tikrai žino, ko siekia ir realiai vertina savo tikslus. Svarbu tai, kad ir po nesėkmių praktinių
susitikimų metu, vaikai nenusiminė ir toliau stengėsi. Labai svarbus ir pasitikėjimas savimi,
žinoma, ne per didelis. Tačiau tai tik padeda vaikams lengviau įsilieti į profesinio pasirinkimo
procesą ir suteikia jėgų kovoti už save ir savo svajones. Visi SUP vaikai turi svajonių, tačiau ne
visi jas moka realizuoti, todėl svarbu jiems padėti savo svajones realizuoti tinkama linkme.
Trečioji subkategorija- noras mokytis. Čia išskiriami 4 teiginiai. SUP vaikų noras mokytis
labai svarbus. Taip jie dar lengviau gali pasiekti savo norimą profesiją. Tyrėjui veiklos etapo
metu nebuvo sunku vaikams paaiškinti, kad mokslas- vienintelis būdas pasiekti savo svajones ir
įgyvendinti savo tikslus. Taip pat atsiskleidė vaikų darbštumas, kuris taip pat labai svarbus.
Vaikai ne tik turi norėti, bet ir sugebėti gerai atlikti norimą darbą. Todėl praktinių užsiėmimų
metu buvo labai svarbu ir vaikus įtraukti į patį veiklos procesą.

52
 Apibendrinant galima teigti, kad iš dalies veiklos tyrimas buvo atliktas sėkmingai.
Bendravimas su vaikais buvo naudingas tyrėjui dėl gautos patirties, o vaikams (kaip jie patys
teigė), tai buvo tarsi atitrūkimas nuo kasdienybės ir nedidelis iššūkis. Kaip jau buvo minėta
aukščiau, norint sėkmingai SUP vaikus integruoti ir padėti jiems tinkamai apsispręsti dėl ateities
profesijos ir veiklos, reikia nuolat , ištisus metus tendencingai juos ruošti apsispendimui. Visiškai
efektyviai veiklos plano įgyvendinti nepavyko dėl pakankamai didelio vaikų neadekvataus savęs
vertinimo ir pasyvumo. Tačiau, tyrimo rezultatai parodo, kad vaikai ne tik neadekvačiai save
vertina, bet tuo pačiu ir žino, ko nori, stengiasi mokytis, bei turi nemažai svajonių, kurias bando
įgyvendinti.

53
 IŠVADOS

1. Mokslinė studija atskleidė, kad profesinis kryptingumas suvokiamas kaip asmenybės

kryptingumo dalis – sudėtingas jos darinys, struktūra, kuri lemia žmogaus veiksmų ir
poelgių tendencijas, susijusias su visomis jo pagrindinėmis socialinėmis nuostatomis dėl
kitų žmonių, savęs, savo ateities.
2. Hipotezė pasitvirtino: mokinių, turinčių SUP, ikiprofesinis ugdymas Lietuvoje neturi
aiškių dimensijų tiek turinio, tiek veiklų prasme. Ikiprofesinis ugdymas nėra tikslingai
vykdomas, tam nepanaudojama pakankamai priemonių.
3. Tyrimas įrodė, kad profesinis orientavimas vienas svarbiausių veiksnių, skatinančių SUP
turinčius vaikus tobulėti ir atskleisti savo gebėjimus. Svarbu ne tik konsultuoti SUP
turinčius vaikus, bet ir suteikti jiems galimybę praktiškai įgyvendinti savo gebėjimus,
adaptuotis socialinėje aplinkoje.
4. Tyrimo rezultatai atskleidė, kad mokykloje iš esmės yra vykdomas ikiprofesinis
ugdymas, tačiau nepakankamai efektyviai.
- Neformaliajam ugdymui skiriama pakankamai dėmesio, kad vaikas atrastų savo
gebėjimus, atrastų mėgstamą veiklą norimoje popamokinėje veikloje.
- Tyrimo rezultatai įrodo, kad mokykloje turėtų būti skiriama daugiau dėmesio
technologijų pamokoms, sporto, muzikos ir kitų dalykų, kuriuos ypač mėgsta SUP
vaikai.
- Socialinio pedagogo ir kitų specialistų nuomone, mokiniams, turintiems specialiųjų
ugdymosi poreikių, reikia lavinti praktinius, socialinius, darbinius, pažintinius,
komunikacinius, meninius, sportinius gebėjimus.
5. Veiklos tyrimo rezultatai įrodė, kad norint gauti efektyvų galutinį ikiprofesinio ugdymo
rezultatą, SUP vaikus konsultuoti reikia ištisus metus. Didžiausia problema, iškilusi
profesinio konsultavimo metu- vaikų neadekvatus savęs ir savo gebėjimų vertinimas.

54
 REKOMENDACIJOS

1. Svarbu tai, kad profesinis orientavimas ir konsultavimas mokykloje būtų vykdomas taip,
kad specialiųjų ugdymosi poreikių turinčiam moksleiviui nuolat aiškėtų jo profesinės
veiklos atžvilgiu svarbūs veiksniai: interesai, polinkiai, idealai, įsitikinimai, specialieji
sugebėjimai. Tai nulemtų laisva valia pagrįsto jo tolimesnio mokymosi ir veiklos kelio
pasirinkimą.
2. Norint sėkmingai tobulinti specialiųjų ugdymosi poreikių mokinių profesinį kryptingumą,
reikia tobulinti mokymo programas, padidinti technologijų pamokų skaičių mokyklose,
nes SUP mokiniams dabartinio kiekio technologijų pamokų darbiniam ugdymui
mokykloje nepakanka.
3. Lavinant įvairius ugdytinių gebėjimus, sudarant mokiniams universalius įgūdžius,
reikalingus darbui, rengiant profesinei veiklai, tobulinant adaptavimosi galimybes,
mokinys, turintis specialiųjų ugdymosi poreikių, turėtų būti rengiamas kiek įmanoma
savarankiškesniam gyvenimui ir darbui. Svarbu tai, kad teorijos žinios būtų sietinos su
praktika, kad mokiniai išmoktų jas taikyti gyvenime.
4. Pamokų metu būtina formuoti ir tobulinti mokinių norus, atskleisti mokinių poreikius,
interesus, skatinti mokinius motyvuotai rinktis profesiją, specialybę, atitinkančią jų
polinkius. Būtina sukurti objektyvius vertinimo kriterijus ir įdomias skatinimo sistemas,
kurios skatintų mokinių, turinčių specialiųjų poreikių, interesus.
5. Klasių vadovai kartu su mokinių, turinčių specialiųjų ugdymosi poreikių tėvais turėtų
daugiau dėmesio skirti individualiems pokalbiams profesijos pasirinkimo tema.
6. Profesinis orientavimas ir konsultavimas mokykloje turėtų būti vykdomas ištisus metus,
kad efektyviai padėti SUP vaikui atskleisti savo gebėjimus ir atrasti tinkamą profesiją.

55
 LITERATŪRA

1. Ambrukaitis J., Giedrienė R., Gudžienė T., Kalesnikienė D., Mačiukaitė A., Melienė R.,
Prosniakova H., Skripkienė R., Štitilienė O., Tomėnienė L., Vaitkevičienė A. Varapickienė V.
(2009). Pradinio ugdymo bendrųjų programų pritaikymo rekomendacijos. Vilnius.
2. Ambrukaitis J., Ruškus J. (2003). Specialiųjų poreikių vaikas bendrojo lavinimo mokykloje.
Specialusis ugdymas, 2(9). Šiauliai, 61-72. .
3. Ambrukaitis, J., Antonovaitė, I. (2002). Komandinio darbo bruožai, tenkinant specialiuosius
mokinių poreikius bendrojo lavinimo mokykloje. Specialiųjų poreikių vaikų ugdymas, 6.
Šiauliai, p.5 – 16.
4. Ališauskas A. (2004). Specialiųjų ugdymo(si) poreikių turinčio vaiko psichologinė savijauta
bendrojo ugdymo klasėje. Ugdymo psichologija, p.12-17.
5. Ališauskas A., Dikidži, D. Gerulaitis.(2005). Bendrojo ugdymo klasėje besimokančio
specialiųjų poreikių turinčio vaiko socialinė psichologinė charakteristika. Specialiųjų poreikių
vaikų pažinimas ir ugdymas. Mokslinės konferencijos „Specialiosios pedagoginės pagalbos
teikimas bendrojo ugdymo įstaigose“ medžiaga. Šiauliai: Šiaulių universiteto leidykla, p. 5-7.
6. Alexander R. (2004). Still no pedagogy? Principle, pragmatism and compliance in primary
education. University of Cambridge.
7. Baranauskienė I. (2010). Vaikų ir jaunuolių, turinčių specialiųjų ugdymosi poreikių (SUP),
profesinio orientavimo ir konsultavimo tyrimo metodika. Šiaulių universitetas.
8. Baranauskienė I., Vinikaitytė J. (2008). Integruotai ugdomų neįgaliųjų profesinio rengimo ir
papildomo ugdymo sąveikos aspektai: pedagogų požiūris. Specialusis ugdymas. 1(18). Šiauliai,
p.148.
9. Baranauskienė I. (2004). Nežymiai sutrikusio intelekto jaunuolių profesinio rengimo modeliai:
tinkamiausio kelio paieška. Specialusis ugdymas. 1(10) 73 – 83.
10. Baranauskienė I., Elijošius E.(2004). Neįgaliųjų profesinio rengimo Lietuvoje mokslinė studija.
Šiauliai: Šiaulių universitetinė leidykla, p. 19.
11. Barkauskaitė M. (2007). Profesinio rengimo realijos. Profesinis konsultavimas ir orientavimas
šiuolaikinio profesinio rengimo kontekste. Vilnius.
12. Blandull V.C.(2010). International approaches to inclusion of children with special needs in
mainstream education. Romania.
13. Charles, C.M. (1999). Pedagoginio tyrimo įvadas. Vilnius: Alma
litera, p.222.
14. Dockrell J., Peacey N., Lunt I. (2002). Meeting the needs of children with special educational
needs. London.

56
15. Elijošius E. (2001). Profesinio apsisprendimo metas. Šiaurės Lietuva.
16. Elijošius E., Kavaliauskienė S., Gudinavičius B.(2008). Neįgaliųjų profesinio pasirengimo
skatinimas. Šiauliai.
17. Elijošius, E., Kavaliauskienė, S., Gudinavičius, B. (2008). Neįgaliųjų profesinio pasirengimo
skatinimas. Neįgaliųjų profesinis orientavimas ir konsultavimas. Metodinė priemonė. Šiauliai:
Šiaulių universiteto leidykla.
18. Fuandai C. (2010). Catering for children with special needs in regular classroom: challenges and
the way forward. Nasarawa State University.
19. Guénard T. (2001). Stipriau už neapykantą. Vilnius.
20. Jurevičiūtė K. (2007). Ikiprofesinio ugdymo sampratų raida Lietuvoje. Klaipėdos universitetas.
21. Kaffemanienė I. (2001). Specialiųjų poreikių vaikų integracija. Požiūrio problema. Specialiųjų
poreikių vaikų pažinimas ir ugdymas. Šiauliai, p.102-107.
22. Kallavus T. (2010). Helping children with special education needs as a cooperation between the
fields of education, social work, and medicine. Papers and Anthropology XIX, 130-144. Tallin.
23. Kemmis, S. and McTaggart, R. (2005). Participatory action research: Communicative action and
the public sphere. Beverley Hills.
24. Lietuvos Respublikos Seimas.(2003). Valstybinės švietimo strategijos 2003-2012 metų. Vilnius.
25. Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro ir Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir
darbo ministro 2005 m . balandžio 29 d. įsakymas Nr. ISAK-739/A1-116 „Dėl profesinio
informavimo ir konsultavimo paslaugų teikimo reikalavimų aprašo patvirtinimo“.
26. Lietuvos Respublikos Švietimo įstatymas. (2003). Nr. IX-1630. Nauja įstatymo redakcija nuo
2003 m. birželio 28 d. 2003-06-17, Žin., Nr. 63-2853.
27. Mažeikis G. (2005). Filosofinės antropologijos pragmatika ir analitika. Šiauliai: Saulės delta,
p.35.
28. Mel Ainscow., Memmenasha Haile- Giorgis. (1998). The Education of Children with Special
Needs: Barriers and Opportunities in Central and Eastern Europe. Manchester.
29. Maratmo J. (2005). Integrated Education for Children with Special Needs in the Context of
Community Based Rehabilitation. Indonesia.
30. Plėšnys A. (2010). Analitinės krypties filosofija. Vilniaus universiteto leidykla. p. 118.
31. Pukelis K. (1998). Mokytojų rengimas ir filosofinės studijos. Kaunas: Versmė. p. 271.
32. Profesijos patarėjų mokymo metodinė medžiaga. (2004). Vilnius.
33. Profesinio konsultavimo metodinės rekomendacijos profesijos konsultantams.(2008). Vilnius.
Vytauto Didžiojo universitetas.
34. Railienė A. (2010). Profesijos patarėjo kompetencijų ugdymas rengiant socialinius pedagogus.
Daktaro disertacija.. Vilnius: Vilniaus pedagoginio universiteto leidykla, p.30 psl.

57
35. Ruškus J., Pocevičienė R., Geležinienė R., Urbelytė I. (2004). Švietimo kokybės vadyba:
specialiųjų poreikių vaikų integruotas ugdymas. Šiauliai.
36. Sokolova A., Stanišauskienė V.(2007). Profesinio orientavimo sistemos Lietuvoje teorinės ir
politinės prielaidos. Profesinis rengimas: tyrimai ir realijos. Nr.13.
37. Šilėnienė B. (2001). Mokinių požiūris į popamokinę veiklą. Socialinis ugdymas: papildomojo
ugdymo situacija ir perspektyvos. Šiauliai.
38. Viskontienė J.(2005). Integruotos mokyklos technologijų mokytojų požiūris į darbinį ugdymą.
Magistro diplominis darbas. Vilnius.
39. Zaleskienė I.(1993). Papildomo ugdymo sistemos matmenys. Vilnius.
40. Zaleskienė I.(1994). Moksleivių papildomas ugdymas. Vilnius.
41. Žadeikaitė L., Railienė A. (2008). Socialinio pedagogo veiklos galimybės profesinio
informavimo sistemoje. Socialinis ugdymas. 5 (16), p.53.
42. Žadeikaitė L., Railienė A. (2009). Socialinio pedagogo kaip profesijos patarėjo veiklos funkcijos
ir kompetencijos: teorinės prielaidos. Socialinis ugdymas. 8 (19), p. 40
43. Žadeikaitė L., Adomaitytė G.(2009). Profesinio orientavimo paslaugos profesinio mokymo
įstaigoje: mokinių požiūris. Socialinis ugdymas. 9(20), p.35.

58
 SUMMARY

The topic of the bachelor’s thesis is as follows: A Career Guiding and Counselling of the
Children with Special Educational Needs at General Education School.

The bachelor’s thesis explores the educational assumptions of the children with special
education needs and the peculiarities of their career guiding and counselling. The hypothesis has
been brought forth that there is a lack of attention paid to career guiding of the children with
SEN at the schools of Lithuania.
5 children with special educational needs attending one of the lower secondary schools of
Šiauliai city participated in the research.
The ethnographic research aimed to reveal the way the vocational education is being
implemented at school and the opportunities provided to the children with special educational
needs for development of their abilities. During the research 5 children with special educational
needs were counselled on their career issues by employing methodological support tools. The
analysis of the research data aimed to convey whether the education related to vocational issues
is being sufficiently implemented at general education schools and whether the activity plan was
successfully implemented during the methodological support.
The research has showed that there is a lack of attention paid to career guiding of the
children with SEN at school. The methodological support when carrying out the activity research
revealed that there was a lack of time for efficient counselling and help for the students to assess
their abilities more objectively. The majority of students not objectively assess their
opportunities for further studies and acquisition of the speciality.
The hypothesis that there is a lack of attention paid to career guiding and counselling at the
general education schools has been supported. However the vocational education for the children
with SEN is being implemented at general education school. From the point of view of the social
pedagogue and other specialists, children with special educational needs have to develop
practical, social, working, cognitive, communicational, artistic and sports skills and abilities.

59
 PRIEDAI

1 priedas. Susitikimų ir pokalbių, profesinio orientavimo ir konsultavimo veiklos plano

įgyvendinimo metu su SUP turinčiais vaikais, aprašymas

1 vaikas.
Pirmasis vaikas, su kuriuo buvo įgyvendinami susitikimai ir bendraujama profesiniais
klausimais turi elgesio ir emocijų bei socialinės raidos sutrikimus. Šis vaikas mokosi namie,
tačiau turi keletą pamokų, kuriose dalyvauja mokykloje. Tai berniukas, kuriam 11 metų. Jam
sunku būti vienoje vietoje. Iš pirmo žvilgsnio tai vaikas, kuris atrodo ramus, sukalbamas, tačiau
būnant tarp bendraamžių, dažnai kelia muštynes, nepasitenkinimą viena ar kita veikla. Tyrėjui
buvo sunku bendrauti su šiuo vaiku, nes iš pradžių jis bendrauti nenorėjo. Elgėsi nedrąsiai.
Tačiau po pirmojo susitikimo viskas ėmė keistis. Atrodė, kad vaikas tampa atviresnis ir daugiau
kalba apie save, savo išgyvenimus. Nors pagrindinis susitikimų tikslas buvo bendrauti apie savo
mėgstamą veiklą, profesijas, šis vaikas pasakojo ir apie savo šeimą, brolį ir kitus šeimos narius.
Pirmasis susitikimas buvo orientuotas į susipažinimą su pačiu vaiku. Visų pirma tyrėjas
paklausė mokinio ar jis norėtų sužinoti, ką mes veiksime visų užsiėmimų metu. Berniukas su
susidomėjimu atsakė, kad nori. Taigi, tyrėjas prisistatė ir papasakojo, kad šių susitikimų metu
kartu bus bandoma padėti išsirinkti tinkamiausią jam profesiją, bus keliaujama po profesines
mokyklas bei kitas įstaigas, kuriose jis galės pamatyti kaip vyksta jam patinkanti veikla. Taip pat
pirmojo susitikimo metu tyrėjas susitarė su vaiku dėl kitų susitikimų, kada jam būtų patogu.
Antrasis susitikimas buvo labai įdomus. Tyrėjas bandė daugiau sužinoti apie mokinį, jo
svajones, kokius būrelius lanko ir kas jam mokykloje sekasi labiausiai. Berniukas atskleidė, kad
labiausiai jam patinka sportas. Jis mėgsta žaisti krepšinį, labai patinka gamtos pamokos, būti
gamtoje. Susitikimo metu labiausiai akcentavo, kad nori būti gaisrininku. Tyrėjas paklausė ar jis
žino, kokų dalykų mokykloje reikia, kad jis galėtų tapti gaisrininku. Berniukas to nežinoję, todėl
tyrėjas papasakojo, kad reikia tiksliųjų mokslų, kad jis turi baigti 12 klasių, ir stoti į aukštąją
mokyklą. Jis neliko nustebęs, nes manė, kad gali baigti visus mokslus. Buvo labai sunku jam
paaiškinti, kad gaisrininko specialybė jam sunkiai pasiekiama. Šis berniukas mėgsta lankytis
muziejuose, lanko žurnalistų būrelį. Paklausus apie kokias profesijas jis žino, berniukas atsakė
žinąs šias profesijas: statybininko, vairuotojo, policininko, suvirintojo ir, žinoma, gaisrinininko.
Apibendrinant antrąjį susitikimą, galima teigti, kad berniukas dar nežino ko nori ir šie susitikimai
turėtų jam padėti lengviau apsispręsti.
Trečiojo susitikimo metu kartu su mokiniu bandėme atskleisti jo profesinis gebėjimus.
Kalbėjomės apie tai, ką jis sugeba. Berniukas teigė, kad moka virinti, nes jo dėdė dirba

60
suvirintoju vienoje įmonėje, ir dėdė jam leido kažkada kažką suvirinti. Atrodė keista ir sunkiai
įtikinama, kad tokio amžiaus berniukui būtų kada nors leista atlikti tokį pavojingą veiksmą. Taip
pat berniukas pasakojo, kad moka rašyti straipsnius, rašo mokyklos laikraščiui, piešia įvairias
iliustracijas. Vertinant mokinio kompetenciją, buvo atliekamas profesinis testas, kurio metu
labiau atsiskleidė mokinio profesiniai gebėjimai. Apibendrinant tai, ką vaikas moka geriausiai,
kartu su mokiniu tyrėjas nusprendė išskirti kelias profesijas, apie kurias bus kalbama plačiau.
T.y. statybininko, suvirintojo, apdailininko profesijas. Šios profesijos berniukui atrodė
patrauklios, jis apie jas norėjo žinoti daugiau.
Ketvirtojo susitikimo metu berniukui buvo parodoma kaip susirasti norimą informaciją
apie profesijas internete, taip pat pateiktas išsamus aprašymas raštu. Nuolat vyko diskusija su
vaiku, kuri profesija iš pasirinktųjų jam labiausiai patinka. Paklausus apie profesijas, kaip jis jas
įsivaizduoja, berniukas sunkiai galėjo apibūdinti jas. Jis mano, kad visos profesijos labai lengvai
pasiekiamos, kad labai lengva dirbti statybininku, apdailininku ar suvirintoju. Tyrėjo šio
susitikimo tikslas, buvo papasakoti kaip iš tiesų vyksta šių profesijų veikla, kokie galimi pavojai
dirbant, ir kokių dalykų mokykloje reikia, kad tapti vienu ar kitu kvalifikuotu specialistu.
Kitų susitikimų metu vyko supažindinimas su profesijomis praktiškai. Šiuo procesu
berniukas liko labai patenkintas, susitarus su vaiko globėjais kartu su socialiniu pedagogu buvo
vykstama į Šiaulių profesinio rengimo centrą, kuriame vaikas buvo supažindinamas su
suvirintojo, apdailininko profesijomis. Berniukui tai paliko didelį įspūdį. Kaip minėjo socialinis
pedagogas, šiam vaikui patinka viskas, kas susiję su judesiu, išvykomis. Taigi, tikėtina, kad
labiausiai jam patiko ne pats supažindinimo, bet išvykos procesas. Išvykų metu taip pat tyrėjas
su mokiniu kalbėjo ir apie šių profesijų įgijimo galimybes. Apie tai, kaip reikia stengtis mokytis
iš esmės, neišskiriant vieno ar kito dalyko mokykloje. Paskutinių susitikimų metu buvo aptarta
visa nuveikta veikla. Atrodė, kad vaikas jau žino kur tikslingiausia būtų mokytis ir ko jis nori,
tačiau tyrėjui buvo sunku, nes vaikas vis dar neobjektyviai vertino save, manė, kad gali daug
daugiau. Žinoma, jis gali daug daugiau, tačiau žinant Lietuvos švietimo sistemą, tikėtina, kad
daugiau jis pasiekti nesugebės, tik mokytis profesinėje mokykloje. Susitikimai tikrai buvo
įdomūs, reikėjo kantrybės su šiuo vaiku, nes jis nenustygstantis vietoje, dažnai pertraukinėdavo
tyrėjo kalbą. Paklausus berniuko ar jam buvo naudingos visi šie susitikimai, jis atsakė, kad taip ir
lauksiantis tyrėjo kitais metais. Išvada ta, kad bendrąja prasme metodinę pagalbą suteikti pavyko,
tačiau trūko šiek tiek laiko, kad padėti vaikui objektyviau save vertinti.

2 vaikas.
Antrasis vaikas, su kuriuo tyrėjui teko bendrauti visus suplanuotus susitikimus, tai 12
metų mergaitė. Ši mergaitė mokosi pagal modifikuotą programą. Ji turi raidos sutrikimų, ir yra

61
riboto intelekto. Ši mergaitė iš pažiūros labai rami, tokia ir buvo visus susitikimus. Tačiau labai
tvirtai besilaikanti savo nuomonės, kad išvyks į Švediją, pas savo tėtį. Iš tiesų tyrėjui buvo
lengva su ja bendrauti, nes ji labai imli informacijai, viskuo labai domisi. Tačiau sutrikimai,
kuriuos ji turi šiek tiek jai trukdo įgyvendinti savo planus ir norus. Todėl šių susitikimų metu
tyrėjo tikslas buvo padėti šiai mergaitei atrasti tinkamiausią veiklą jos ateičiai ir realiems jos
sugebėjimams.
Kaip visų kitų, su kitais vaikais susitikimų metu, taip ir šio metu tyrėjas prisistato pats ir
pristato būsimą šių susitikimų veiklą. Nuo pat pradžių mergaitė labai lengvai priėmė tyrėją, kaip
konsultantą, netgi kaip draugą. Mergaitė labai noriai pasakojo apie save, savo šeimą, kaip
skaudu, kad neturi tėčio šalia ir kad jos mama jos nemyli. Žinoma, tai buvo skaudu girdėti, nes
tokiam vaikui ypač reikalinga psichologo pagalba. Paklausus jos apie jos mėgstamas pamokas,
būrelius, kuriuos lanko, ji atsakė, kad labai mėgsta matematiką, lietuvių. Ir paklausus socialinio
pedagogo, iš tiesų paaiškėja, kad ši mergaitė gabi tiksliesiems mokslams, kas labai reta tarp SUP
turinčių vaikų. Mergaitė atskleidė, kad lanko klubą „ tarp savų“ , kuriame gali ruošti pamokas,
žaisti su draugais, piešti, nes tai labai mėgsta.
Kito susitikimų metu bandėme daugiau kalbėti apie tai, kuo ji nori tapti, ką labiausiai
mėgsta ir kokias profesijas žino. Mergaitė teigė, kad labai nori studijuoti dizainą arba tapti
trenere, nes mėgsta ir sportuoti. Kalbėjo apie tai, kad žino labai daug profesijų: mokytojos,
dizainerės, dailininkės, mezgėjos, padavėjos, virėjos ir dar daugiau. Tyrėjui buvo lengva, nes
nereikėjo labai daug visko pasakoti, atrodė, kad ji pati labai puikiai viską žino. Paklausus, kaip
vertina savo gebėjimus studijuoti, atsakė, kad žino, jog galės mokytis tik profesinėje mokykloje.
Tyrėjui nusistebėjus, buvo prieita prie susitikimo apibendrinimo.
Kito susitikimo metu bandėme vertinti mergaitės profesinius gebėjimus. Šio susitikimo
metu jis atskleidė, kad moka siūti, megzti. Viso to ją išmokė močiutė, su kuria dabar ir gyvena.
Labai ilgai nebuvo diskutuojama, nes paklausus ar jai būtų įdomi, siuvėjos, mezgėjos profesija, ji
atsakė, kad taip. Mergaitei tai pasirodė įdomu.
Sekančio susitikimo metu mergaitė su tyrėju atliko gebėjimų testą. Šis testas padėjo
atskleisti keletą jai dar nežinomų jos savybių. Mergaitė labai darbšti, imli bet kokiai informacijai,
todėl testo metu atsiskleidė jos gabumai tiksliesiems mokslams. Šio susitikimo metu tyrėjas kartu
su mokine išsirinko kelias profesijas apie kurias bus kalbama toliau ir plačiau. Buvo išsirinktos
mezgėjos, siuvėjos profesijos. Taip pat buvo kalbama ir apie galimybę studijuoti dizainą.
Kito susitikimo metu vyko supažindinimas su pasirinktomis profesijomis. Buvo išsamiai
aiškinama mergaitei ką tiksliai veikia šių profesijų atstovai. Tyrėjas parodė, kaip informacijos
apie profesijas ieškoti internete. Sekėsi labai gerai, mergaitė pati labai gerai žinojo, kur kokios
informacijos ieškoti.

62
 Kitas veiklos plano etapas buvo supažindinti su pasirinktomis profesijomis praktiškai.
Kadangi su dizainerio profesija supažindinti nepavyko, nesant Šiauliuose atitinkamos tokios
veiklos įstaigos, tyrėjas su mergaite nuvyko į profesinio rengimo centrą, susipažinti su mezgėjos
ir siuvėjos profesijomis. Visos išvykos metu mergaitė nerodė labai didelio susidomėjimo. Galbūt
dėl to, kad ji ganėtinai uždara ir santūri. Šios išvykos metu pavykus susitarti su profesinio
rengimo centro mokytojais, įtraukėme į pačią siuvimo veiklą. Mergaitei labai patiko. Ji teigė, kad
norėtų tai dirbti. Po išvykos paklausus, ar ką matė, jai patiko, jis nesudvejojusi atsakė, kad jai
labai patiko ir norėtų sugrįžti vėl. Tyrėjui teko pažadėti, kad išvyka bus pakartota. Išvykos tikslą
laikėme įgyvendintu sėkmingai.
Paskutiniųjų susitikimų metu mergaitei buvo suteikiama informacija, kokios jos norimos
ar patiktos profesijos įgijimo galimybės, kokių dalykų mokykloje jai prireiks. Tačiau, žinant, kad
ši mergaitė iš tiesų gabi, problemų su mokyklos baigimu tikrai neturėtų būti.
Apibendrinant su mergaite kartu nuveiktą veiklą, galima teigti, kad su šia mergaite buvo
lengva bendrauti. Ji pakankamai objektyviai vertina save, savo gebėjimus, žino ko nori. Puikiai
įvertino tyrėjo pasiūlytą siuvėjos specialybę. Galima teigti, kad su šia mergaite nuveikta veikla-
sėkminga.

3 vaikas.
Trečiasis vaikas, su kuriuo teko bendrauti- tai 16 metų berniukas, turintis raidos
sutrikimus, riboto intelekto, elgesio ir emocijų sutrikimus. Taip pat, pasak, socialinio pedagogo,
šis vaikinas dažnai kamuojamas depresijos, mėgsta būti vienas, turi mažai draugų.
Pirmojo susitikimo metu vaikinas elgėsi nedrąsiai, nenoriai bendravo. Tyrėjui prisistačius
ir pristačius būsimą veiklą susitikimų metu, atrodė, kad vaikinas susidomėjo. Susitarti dėl
susitikimų laiko buvo sudėtingiau nei su kitais vaikais. Vaikas teigė nelabai turįs laiko, nes lanko
sporto būrelius, būna su draugais. Tačiau galų gale padedant socialiniam pedagogui pavyko
susitarti ir sudominti būsima veikla. Pirmasis susitikimas tuo ir baigėsi.
Antrojo susitikimo metu tyrėjas bandė labiau susipažinti su mokiniu, jo mėgstama veikla,
mokslo dalykais. Vaikinas teigė, kad jam labai sekasi lietuvių kalba, fizika. Socialinio pedagogo
teigimu, tai tiesa. Vaikinas imlus šiems dalykams, jie jam įdomūs. Taip pat vaikinas teigė, kad
mėgsta žaisti su kompiuteriu. Taip pat pasakojo apie savo vyresnį brolį, kuris dirba mašinų
salono restauratoriumi. Teigė, kad šiame salone praleidžia nemažai laiko, ir labai norėtų dirbti tą
patį darbą. Apibendrinus tai, apie ką buvo kalbėta šio susitikimo metu, kartu su mokiniu buvo
nuspręsta, kad specialybė apie kurią bus kalbama plačiau, bus- automobilių salonų restauratorius.
Buvo lengva, nes vaikinas jau žinojo, ko nori. Jam ši profesija atrodė labai įdomi, juolab,
kad vaikino brolis jau supažindinęs vaikiną su šia veikla.

63
 Kito susitikimo metu su vaikinu tyrėjas atliko profesijos pasirinkimo testą. Iš gautų
rezultatų buvo galima teigti, kad vaikinui patinka viskas, kas susiję su automobiliais. Kaip
minėta aukščiau, tolimesniems susitikimams buvo pasirinkta automobilių salonų restauratoriaus
specialybė.
Kiti susitikimai buvo paskirti praktiniam šios specialybės supažindinimui. Susitarus su
vaikino broliu ir socialiniu pedagogu, nuvykome į tą saloną, kuriame dirba vaikino brolis.
Įvertinus esamą situaciją, tyrėjas nusprendė, kad tai tinkamiausia vieta, kur vaikinas galėtų labiau
susipažinti su norima veikla. Nors vaikinas šiame salone jau ne pirmą kartą lankėsi, jam tai kaip
visada pasirodė labai įdomu. Išvykos metu vaikinas noriai stebėjo brolio atliekamus veiksmus,
pats bandė padėti broliui. Išvyka buvo sėkminga, kaip ir buvo suplanuota.
Sekantis susitikimo etapas buvo supažindinti vaikiną su šios profesijos įgijimo
galimybėmis. Vaikinui tyrėjas suteikė informaciją, kad šios specialybės po pagrindinės
mokyklos baigimo gali mokytis Šiaulių profesinio rengimo centre. Buvo pateiktas išsamus
specialybės aprašymas, parodyta, kur informaciją gali susirasti internete. Vaikinas labai
susidomėjęs ir noriai viską stebėjo ir klausėsi. Vaikinui buvo pateiktas šis specialybės mokymo
planas, kurį galima rasti tinklalapyje: www.sprc.lt
Su šiuo vaikinu nebuvo sunku bendrauti vien dėl to, kad jis jau žinojo ko nori, ir ši
specialybė jam tikrai pasiekiama. Svarbiausia, kad vaikinas turi šalia brolį, kuris jam gali
visapusiškai padėti įgyvendinti savo svajonę ir pasiekti savo tikslą. Vaikinas labai darbštus ir
stropus, todėl jo sutrikimai tikrai nebus kliūtis jo ateičiai.
Apibendrinus su vaikinu nuveiktą veiklą, galima teigti, kad tai vaikinas, kurį konsultuoti
buvo lengviausia. Vaikinas žino ko nori, jis mokosi pakankamai gerai, kad pabaigtų pagrindinę
mokyklą. Noriai priėmė visą suteiktą informaciją.

4 vaikas.
Kitas vaikas, su kuriuo vyko užsiėmimai- tai 13 metų mergaitė. Ši mergaitė turi
specifinių pažinimo procesų bei girdimojo suvokimo, lingvistinių procesų sutrikimus. Mergaitė
guvi, judri, tačiau nelabai suvokia, kas vyksta aplinkui. Labiausiai jai sekasi tai, kas jai įdomu.
Mėgsta viską, kur reikia kantrybės. Todėl labai patinka rankdarbiai, technologijos. Ši mergaitė
turi daug draugų, linksma, mėgstanti pasigirti. Tačiau tai normalu jos amžiaus mergaitėms.
Mergaitė lanko muzikos būrelį, labai nori dainuoti. Taip dalyvauja sveikuolių susitikimuose,
domisi sveika gyvensena. Kaip jis pati teigia, mėgsta daug ką, todėl mažai laiko lieka mokslams.
Pasak socialinio pedagogo, ši mergaitė sunkiai susitvarko su mokomaisiais dalykais, išskyrus
technologijų pamokas. Labai daug kalba, tačiau dažnai netiesą. Bendravimas su mergaite tyrėjui

64
buvo tarsi iššūkis. Galima teigti, kad tai buvo vienas sunkiausių bendravimų viso veiklos etapo
metu.
Pirmojo susitikimo metu, kaip kitų ankstesnių, tyrėjas pristatė būsimą veiklą susitikimų
metu, prisistatė pats. Susitarti dėl susitikimų laiko nebuvo sunku, mergina noriai bendravo su
tyrėju, tačiau labai sunkiai klausėsi, nes dažnai pertraukinėdavo tyrėjo kalbą ir bandė pasakoti
kokia ji protinga, kiek visko moka. Labai daug kalbėjo apie save, savo brolį, su kuriuo kartu
mokosi toje pačioje mokykloje. Pirmasis susitikimas buvo ganėtinai sunkus, bet sėkmingai
susitarta ir aptarti kiti susitikimai.
Antrojo susitikimo metu, su mergaite bandėme kalbėti apie jos pomėgius, apie kokias
profesijas ji svajoja ir kuo norėtų būti. Kaip minėta aukščiau, mergina teigė, kad labai mėgsta
rankdarbius, technologijų pamokas, visi kiti dalykai jai sunkiai sekasi. Tačiau ji teigė, kad
stengiasi ir mano, kad studijuos aukštojoje mokykloje. Paklausus jos, apie kokią specialybę
aukštojoje mokykloje ji svajoja, ji neatsakė nieko. Teigė nežinanti ir dar galvojanti. Tyrėjas
padarė išvadą, kad jai svarbus aspektas, pats studijavimas aukštojoje, o ne specialybė, kurią
norėtų įgyti. Mergaitė taip pat atskleidė, kad mėgsta siūti, velti įvairius veltinius. Savo darbelius
ji demonstruoja Kaziuko mugėje. Paklausus kokie dalykai jai labiausiai nesiseka mokykloje, ji
teigė, kad matematika, istorija, lietuvių. Mergaitė nori mokytis, tačiau jai sunku susikaupti.
Tyrėjui užsiminus apie siuvėjos specialybę, mergaitė susidomėjo, tačiau trumpam. Ji vėl pradėjo
kalbėti apie savo brolį, koks jis protingas, kad jos šeima nuolat keliauja, gyvena pasiturinčiai.
Buvo sunku. Tačiau galu gale ji teigė norinti daugiau sužinoti apie siuvėjos specialybę. Antrąjį
susitikimą baigėme apibendrinimu ir kito susitikimo aptarimu.
Trečiojo susitikimo metu tyrėjas vertino mokinės kompetenciją įgyti vieną ar kitą
specialybę. Apibendrinus jos sugebėjimus ir norus, nusprendėme daugiau pakalbėti apie siuvėjos
specialybę.
Ketvirtojo susitikimo metu su mergaite turėjome atlikti profesijos pasirinkimo testą,
tačiau mergaitė jį atlikti atsisakė. Todėl šio susitikimo metu dar kartą aptarėme, apie kokią
profesiją ji norėtų sužinoti daugiau. Siuvėjos profesija jai buvo priimtiniausia. Nors pradžioje
susitikimų teigė, kad nori muzikuoti, dainuoti, tačiau ganėtinai aikštingai teigė, kad iš muzikos
pragyventi nepavyktų, todėl ši užsiėmimas jai liks tik hobiu.
Kito susitikimo metu tyrėjas supažindino su siuvėjos profesija išsamiau. Kartu su mokine
buvo ieškoma informacijos internete, pateiktas aprašymas. Paklausus ar ši specialybė jai patiktų,
ji teigė, kad taip, tačiau abejojanti ar iš to galėtų pragyventi. Mergaitė teigė norinti studijuoti
aukštojoje mokykloje, bet kokią specialybę nežinanti. Ji teigė, kad ten baigę mokslus, jauni
žmonės gali ateityje gauti gerus darbus, daug užsidirbti. Tyrėjui buvo sunku mergaitę įtikinti,
kad tai visiškai nepriklauso kokioje įstaigoje ji mokysis. Svarbiausia tai, kiek gera specialistė ji

65
taps. Svarbiausia daryti tai, kas yra paklausu ir kas pačiam mokiniui patinka. Tik taip jis gali
tapti geru specialistu. Šis susitikimas užtruko, nes mergaitė nuolat pertraukinėdavo tyrėją,
stengėsi įrodyti savo tiesas. Mergina sunkiai kontroliuoja savo veiksmus.
Kitų susitikimų metu tyrėjas bandė mokinei siuvėjos specialybę pademonstruoti
praktiškai. Tyrėjas kartu su socialiniu pedagogu ir mokine nuvyko į Šiaulių profesinio rengimo
centrą ir stebėjo kaip merginos mokosi siuvimo proceso. Mergaitė visa tai stebėjo skeptiškai.
Nelabai norėjo įsitraukti į šią veiklą, labai greitai panoro vykti atgal į mokyklą.
Paskutiniųjų susitikimų metu tyrėjas mokinei pasakojo apie siuvėjos profesijos įgijimo
galimybes. Mergaitė nenoriai klausėsi ir teigė, kad ši specialybė jos nebedomina. Ji teigė, kad vėl
nežino ko nori. Buvo sunku, nes laiko susitikimams nebeliko, ir viską pradėti nuo pradžių buvo
nebeįmanoma.
Pasibaigus susitikimams su šia mergaite, tyrėjas priėjo išvados, kad šis metodinės
pagalbos procesas liko neįgyvendintas dėl mergaitės nuolatinio blaškymosi ir nenoro klausytis.

5 vaikas.
Penktasis vaikas, su kuriuo buvo bendraujama- tai 14 metų berniukas, turintis specifinių
pažinimo procesų, girdimojo suvokimo bei lingvistinių procesų sutrikimus. Pasako socialinio
pedagogo, šis berniukas ramus, turintis draugų, mėgstamas mokykloje, nekeliantis didelių
sunkumų. Su šiuo vaiku lengva bendrauti, jam sekasi muzikos pamokos, technologijos.
Pradėjus bendrauti su šiuo vaiku pirmojo susitikimo metu buvo labai lengva kalbėtis ir
pasakoti apie būsimą veiklą. Berniukas noriai klausėsi, domėjosi apie ką bus kalbama, kas bus
nuveikta. Su berniuku tyrėjas susitarė dėl kitų susitikimų labai lengvai. Susitikimai vyko kasdien
po pamokų.
Antrasis susitikimas prasidėjo taip pat labai šiltai, berniukui maloniai pasisveikinus su
tyrėju. Buvo kalbama apie berniuko pomėgius, mėgstamus dalykus mokykloje. Berniukas
pasakojo, kad jam labai patinka muzika, groja akordeonu, lankė muzikos būrelį. Tačiau dabar dėl
laiko stokos nebelanko. Berniukas teigė, kad nori daugiau laiko skirti mokslams, kurie jam
nelabai sekasi. Tačiau mokytojai teigia, kad jis protingas ir sugebės gerai baigti mokslo metus.
Mokinys pasitiki savimi, savo jėgomis ir mano, kad sugebės pabaigti pagrindinę mokyklą, apie
aukštąją mokyklą nebuvo nė kalbos. Galima buvo suprasti, kad jis suvokia, jog aukštoji mokykla
jam nepasiekiama. Taip pat berniukas teigė, kad mėgsta mašinas, jas tvarkyti, dirbti su elektra.
Paklausus jo ar teko jam tai daryti, jis atsakė, kad kažkada dėdė jį mokė tvarkyti automobilius,
rodė, kaip dirbti su elektra. Iš to buvo galima suprasti, kad vaikinui patiktų automobilių
elektromechaniko darbas. Šį susitikimą tuo ir baigėme.

66
 Kitas susitikimas vyko taip pat sklandžiai. Jo metu buvo bandyta atlikti profesijos
pasirinkimo testą, kuris berniukui labai patiko. Jis teigė, kad tokių testų norėtų atlikti daugiau.
Tyrėjas pažadėjo, kad jei liks laiko, būtinai tai padarys. Apibendrinus testo rezultatus išaiškėjo,
kad berniukas labai gabus technologijoms, tai kas susiję su rankų darbu. Šio susitikimo metu
tyrėjas pasiūlė toliau aptarinėti automobilių elektromechaniko specialybę. Berniukas noriai
sutiko, ir teigė, kad jam būtų labai įdomu pamatyti, kaip vyksta šis darbas.
Kitų susitikimų metu kartu su mokiniu buvo surengta išvyka į Šiaulių profesinio rengimo
centrą. Kartu su socialiniu pedagogu tyrėjas džiaugėsi, kad taip noriai, visų susitikimų metu buvo
priimti kartu su mokiniais. Berniukas stebėjo, kaip vyksta elektromechanikos veikla. Pats bandė
įsilieti į šį procesą. Sekėsi sunkiai, tačiau berniukas nenusiminė ir teigė, kad norėtų čia mokytis.
Išvyka buvo sėkminga.
Kito susitikimo metu tyrėjas kartu su mokiniu aptarė šios profesijos įgijimo galimybes.
Berniukas sakė, kad jam visi susitikimai labai patiko, kad norėtų daugiau pamatyti, sužinoti.
Tačiau dėl laiko stokos teko susitikimus užbaigti.
Su šiuo berniuku bendrauti buvo labai lengva. Jį buvo lengva konsultuoti, berniukas
ramus, sukalbamas. Žinodamas, kad gali mokytis profesinėje mokykloje labai džiaugėsi ir
tikėjosi daugiau susitikimų su tyrėju. Nors laiko trūko šiems susitikimams, tačiau jie buvo
prasmingi ir naudingi ne tik patiems mokiniams, bet ir tyrėjui. Tyrėjas bandė atrasti tinkamiausią
veiklą vaikams, įgavo patirties tolimesniam savo, kaip profesijos patarėjo veiklai. Tai buvo
sunki, tačiau labai naudinga 2 savaičių patirtis.

67
 2 priedas. Kontent analizės duomenys

Kategorija: Neigiami veiksniai, darantys įtaką mokymuisi.

Kategorija Subkategorija Įrodantys teiginiai Dažnis

Neigiami veiksniai, Neigiami charakterio ( Berniukui sunku būti 4

darantys įtaką bruožai, trukdantys vienoje vietoje.)
mokymuisi. mokslui. (Jis dažnai kelia
muštynes,
nepasitenkinimą viena
ar kita veikla.)
(Daug kalba, tačiau
dažnai netiesą.)
(Ji ganėtinai uždara,
santūri.)
Sveikatos sutrikimai, (Sutrikimai trukdo 4
trukdantys mokslui. įgyvendinti savo
planus ir norus.)
(Berniukas dažnai
kamuojamas
depresijos, mėgsta
būti vienas, turi mažai
draugų. )
(Mergaitė nori
mokytis, tačiau jai
sunku susikaupti.)
(Mergaitė sunkiai
susitvarko su
mokomaisiais
dalykais, išskyrus
technologijų
pamokas.)

68
 Vaikai pervertina savo (Mergaitė guvi, judri, 7
galimybes. tačiau nelabai suvokia
kas vyksta aplinkui.)
(Jis manė, kad gali
baigti visus mokslus.)
(Buvo sunku
paaiškinti, kad
gaisrininko specialybė
jam sunkiai
pasiekiama.)
(Mano, kad studijuos
aukštojoje
mokykloje.)
(Jai labai svarbu ne
pati specialybė, o pats
studijavimo
aukštojoje aspektas.)
(Berniukas mano, kad
profesijos labai
lengvai pasiekiamos.)

Kategorija: Teigiamos charakterio savybės įtakoja profesinį pasirinkimą.

Kategorija Subkategorija Įrodantys teiginiai Dažnis
Teigiamos Teigiami charakterio ( Iš pirmo žvilgsnio 5
charakterio savybės bruožai. tai vaikas, kuris
įtakoja profesinį atrodo ramus. )
pasirinkimą. (Mergaitė iš pažiūros
labai rami.)
(Nekelia didelių
sunkumų.)

69
 (Vaikinas imlus
informacijai.)
(Berniukas buvo
ramus, sukalbamas.)
Teigiamas (Berniukas 3
bendravimas padeda mėgstamas
vaikui lengviau mokykloje.)
atsiskleisti. (Mergaitė turi daug
draugų, mėgsta
pasigirti, linksmo
būdo.)
(Berniukas ramus,
turintis draugų.)

Kategorija: SUP mokinių nesidomėjimas profesiniu orientavimu.

Kategorija Subkategorija Įrodantys teiginiai Dažnis
SUP mokinių Nenoras bendrauti, ( Vaikinas nedrąsiai 9
nesidomėjimas uždarumas. elgėsi, nenoriai
profesiniu bendravo.)
orientavimu. (Susitarti dėl
susitikimų buvo
sunkiau nei su kitais
vaikais.)
(Teigė neturįs laiko,
nes lanko sporto
būrelius, būna su
draugais.)
(Buvo sunku
bendrauti su šiuo
vaiku, nes bendrauti iš
pradžių jis nenorėjo.)

70
 Bendravimas su
mergaite buvo tarsi
iššūkis, tai buvo
vienas sunkiausių
bendravimų veiklos
etapo metu.
(Tyrėjui buvo sunku
bendrauti.)
(Mergaitė nuolat
pertraukinėdavo
tyrėją.)
(Bandė įrodyti savo
tiesas.)
(Mergaitė visa tai
stebėjo skeptiškai.)
Vaikai nerodė (Išvykos metu 4
susidomėjimo. mergaitė nerodė labai
didelio
susidomėjimo.)
(Nelabai norėjo
įsitraukti į šią veiklą,
labai greitai panoro
vykti atgal į
mokyklą.)
(Buvo sunku, nes
berniukas
neobjektyviai vertino
save.)
(Mergaitė atlikti testą
atsisakė.)

Kategorija: SUP turinčių mokinių pomėgiai, kurie įtakoja profesijos pasirinkimą.

71
 Kategorija Subkategorija Įrodantys teiginiai Dažnis
SUP turinčių Pomėgis siejamas su (Jai sekasi tai, kas jai 12
mokinių pomėgiai, potencialia profesija. įdomu, kur reikia
kurie įtakoja kantrybės. )
profesijos (Labai patinka
pasirinkimą. rankdarbiai,
technologijos.)
(Lanko muzikos
būrelį, mėgsta
dainuoti.)
(Lankosi sveikuolių
susitikimuose, domisi
sveika gyvensena.)
(Berniukui labiausiai
patinka sportas.)
(Mėgsta žaisti
krepšinį, patinka
gamtos pamokos.)
(Berniukas mėgsta
lankytis muziejuose,
lanko žurnalistų
būrelį.)
(Mėgsta piešti,
sportuoti.)
(Mėgsta žaisti
kompiuteriu.)
(Mergaitė mėgsta velti
veltinius, siūti.)
(Berniukas groja
akordeonu, patinka
muzika, lankė
muzikos būrelį.)

72
 (Šiam vaikui patinka
viskas, kas susiję su
judesiu, išvykomis.)
Išryškėję gebėjimai, (Darbelius 6
susiję su potencialia demonstruoja
profesija. Kaziuko mugėje.)
(Mėgsta tvarkyti
automobilius, dirbti su
elektra.)
(Berniukas teigia,
mokantis virinti.)
(Moka rašyti
straipsnius, piešia
iliustracijas.)
(Mergaitė teigia, kad
moka siūti, megzti.)
(Vaikinui patinka
viskas, kas susiję su
automobiliais, moka
dirbti su jais.)

Kategorija: Informacija, daranti įtaką profesijos pasirinkimui.

Kategorija Subkategorija Įrodantys teiginiai Dažnis
Informacija, daranti Teigiamas (Buvo lengva su ja 11
įtaką profesijos informacijos bendrauti.)
pasirinkimui. priėmimas. (Mergaitė imli
informacijai, viskuo
labai domisi.)
(Berniukas teigė
norintis tokių testų
atlikti daugiau.)

(Nuolat vyko teigiama

diskusija su vaiku
profesijos klausimais.)

73
 (Bandė įsilieti į
procesą.)
(Su mergaite buvo
lengva bendrauti.)
(Noriai priėmė visą
suteiktą informaciją.)
(Su berniuku
bendrauti buvo labai
lengva.)
(Vaikinas susidomėjo
būsima veikla.)
(Su berniuku lengva
bendrauti, kalbėtis.)
(Berniukas domėjosi
apie ką bus kalbama,
noriai klausėsi.)
Įtaką padarė praktinė (Vaikinas noriai 9
veikla. stebėjo brolio
atliekamus veiksmus.)
(Berniukas stebėjo
kaip vyksta
elektromechanikos
veikla.)
(Buvo išsirinktos
mezgėjos, siuvėjos
profesijos
tolimesniam
aptarinėjimui.)

(Informacijai buvo
pasirinkta automobilių
salonų restauratoriaus
specialybė.)

74
 (Siuvėjos profesija jai
buvo priimtiniausia
tolimesniam
aptarimui.)
(Berniukas teigė
norintis daugiau
sužinoti apie
elektromechaniko
specialybę.)
(Nuvykome į saloną,
kur dirba vaikino
brolis.)
(Įtraukėme į pačią
siuvimo veiklą.)
(Teigė, kad norėtų
dirbti siuvėja.)
Bendra veikla, kaip (Parodoma kur galima 14
sėkmės prielaida. susirasti informaciją
apie norimą
specialybę.)
(Buvo išsamiai
aiškinama mergaitei
ką tiksliai veikia šių
profesijų atstovai.)
(Parodyta kaip
susirasti informaciją
apie profesijas
internete.)

(Kartu su mokine
buvo ieškoma
informacijos internete,
pateiktas aprašymas.)

75
 (Po pirmojo
susitikimo viskas ėmė
keistis, vaikas tapo
atviresnis.)
(Susitikimas buvo
įdomus.)
(Vyko supažindinimas
su profesijomis
praktiškai.)

(Berniukas liko labai

patenkintas.)
(Berniukui tai paliko
labai didelį įspūdį.)
(Mergaitei labai
patiko.)
(Susitikimai buvo
įdomūs.)
(Su šia mergaite
nuveikta veikla-
sėkminga.)
(Šį vaikiną
konsultuoti buvo
lengviausia.)
(Labai džiaugėsi ir
tikėjosi daugiau
susitikimų su tyrėju.)

Kategorija: Išryškėję ateities norai.

Kategorija Subkategorija Įrodantys teiginiai Dažnis
Išryškėję ateities Išryškėjo konkreti (Nori būti 4
norai. profesija. gaisrininku.)
(Mergaitė nori
studijuoti dizainą.)

76
 (Berniukui patiktų
elektromechaniko
darbas.)
(Mergaitei būtų įdomi
mezgėjos, siuvėjos
profesija.)
Tvirtai įsitikinęs dėl (Buvo lengva, nes 1
profesijos ateityje. vaikinas jau žinojo, ko
nori.)

Žino kur ieškoti (Berniukas žino šias 2

informacijos apie profesijas:
profesijas. statybininko,
vairuotojo,
policininko,
suvirintojo,
gaisrininko.)
(Sekėsi gerai,
mergaitė pati žinojo
kur kokios
informacijos ieškoti.)
Profesijos pasirinkimą (Norėtų dirbti mašinų 4
lemia artimieji. salono
restauratoriumi, nes ta
patį darbą dirba jo
brolis.)

(Dėdė rodė, kaip

tvarkyti automobilius,
dirbti su elektra.)
(Dėdė dirba
suvirintoju vienoje
įmonėje ir rodė, kaip
virinti.)
(Visko ją išmokė
močiutė.)

77
Kategorija: Neapsisprendęs dėl profesijos ateityje.
Kategorija Subkategorija Įrodantys teiginiai Dažnis
Neapsisprendęs dėl Abejonės dėl (Berniukas dar nežino 3
profesijos ateityje. profesijos. ko nori.)

(Teigia nežinanti ką
nori studijuoti.)
(Mergaitė nežino ko
nori, nuolat blaškosi.)
Profesiją suvokia, (Ji teigia, kad iš 2
kaip materialinės muzikos pragyventi
gerovės šaltinį. nepavyktų, šis
užsiėmimas jai liks tik
hobiu.)
(Ji abejoja ar iš to
galėtų pragyventi.)

Kategorija: Noras mokytis, pasitikėjimas savimi bei adekvatus savęs vertinimas profesiniame
apsisprendime.
Kategorija Subkategorija Įrodantys teiginiai Dažnis
Noras mokytis, Noras mokytis. (Nori daugiau laiko 4
pasitikėjimas savimi skirti mokslams.)
bei adekvatus savęs (Ji darbšti, imli bet
vertinimas kokiai informacijai,
profesiniame gabi tiksliesiems
mokslams.)

78
apsisprendime. ( Labai gabus
technologijoms, kas
susiję su ranku darbu.)
(Mokosi pakankamai
gerai. )
Žino, ko siekia. (Mokinys pasitiki 6
savimi.)
(Sekėsi sunkiai, tačiau
berniukas
nenusiminė.)
(Mergaitė žino, ko
nori.)
(Vaikinas žino, ko
nori.)
(Tačiau labai tvirtai
besilaikanti savo
nuomonės.)
(Atrodė, kad ji viską
pati puikiai žino.)
Realiai vertina savo (Suvokia, kad aukštoji 2
galimybes. mokykla jam
nepasiekiama.)
(Pakankamai
objektyviai vertina
save.)

3 priedas. Profesijos pasirinkimo testas, atliktas vaikų, turinčių specialiųjų ugdymosi

poreikių, profesinio orientavimo ir konsultavimo veiklos tyrimo metu

Į visus testo klausimus atsakyk TAIP arba NE.

A DALIS
1. Ar tau lengva dėstyti savo mintis, kai tavęs klausosi daugiau nei vienas žmogus (pavyzdžiui,
visa klasė)? 2. Ar esi vedęs(-usi) renginį?
3. Ar mėgsti organizuoti savo ir draugų laisvalaikį (išvykas, keliones, vakarėlius)?
4. Ar moki žmones pralinksminti?
5. Ar gali sutaikyti besiginčijančias puses ir padėti rasti kompromisą?
6. Ar tau patinka nurodinėti?

79
7. Ar užimi kokias nors pareigas, pavyzdžiui, klasės seniūno, ar mokinių tarybos nario?
8. Ar įsivaizduoji save dirbantį(-čią) vadovaujantį darbą?
9. Ar ką nors lankai, pavyzdžiui krepšinį, aerobiką ar pan.?
10. Ar tau reikia planuoti savo laiką, kad spėtum viską nuveikti?
Po 1 tašką gauni už kiekvieną atsakymą TAIP ir po (-1) - už kiekvieną atsakymą NE.
B DALIS
1. Ar gali sugalvoti dar bent tris (be įprastinio) skalbinių segtukų panaudojimo būdus?
2. Ar mėgsti rašyti rašinėlius laisva tema?
3. Ar tau lengva sugalvoti, kuo būsi per naujametinį karnavalą?
4. Ar per savo gyvenimą esi ką nors sukūręs(-usi) (eilėraštį, dainą ar pan.)?
5. Ar norėtum dirbti kūrybinį darbą?
6. Ar skaitydamas knygą įsivaizduoji jos veikėjų veidus?
7. Ar tau kyla noras užrašyti, nupiešti ar kitaip išreikšti susikaupusius jausmus?
8. Ar mėgsti spręsti galvosūkius?
9. Ar debesys būna panašūs į dramblius?
10. Ar gali atsakyti, ką reiškia "32 AR", jei "7SD" reiškia "Septynios savaitės dienos"?
Po 1 tašką gauni už kiekvieną atsakymą TAIP ir po (-1) - už kiekvieną atsakymą NE.
C DALIS
1. Ar galėtum šį sakinį išskaidyti sakinio dalimis?
2. Ar mėgsti spręsti matematikos uždavinius?
3. Ar galėtum pasakyti, kaip skamba Pitagoro teorema?
4. Ar moki daugiau nei dvi užsienio kalbas?
5. Ar galėtum pasakyti, kokia spalva dera su raudona?
6. Ar galėtum paaiškinti, kaip veikia gravitacija?
7. Ar galėtum paaiškinti, kas yra integralas?
8. Ar humanitariniai mokslai tau labiau patinka nei tikslieji?
9. Ar galėtum atpažįstamai nupiešti žmogaus portretą?
10. Ar žinai cheminę valgomosios druskos formulę?
Po 1 tašką gauni už atsakymą TAIP į 2, 3, 6, 7, 10 ir NE - į 1, 4, 5, 8 ir 9 klausimus. Po (-1) tašką
gauni už atsakymus TAIP į 1, 4, 5, 8, 9 ir NE į 2, 3, 6, 7, 10 klausimus.
D DALIS 1. Ar bent vieną kartą per dieną paskambini savo draugui?
2. Ar su draugais laisvalaikį kartu leidi dažniau nei dukart per savaitę?
3. Ar apie tave mano, kad esi nuoširdus ir atviras žmogus?
4. Ar esi toks žmogus, kuriam noriai kiti išsipasakoja?
5. Ar gerai moki išaiškinti sunkiai suprantamus dalykus?

80
6. Ar tau lengva susirasti naujų draugų?
7. Ar moki prašyti paramos, palaikymo, patarimo?
8. Ar save laikai lengvai bendraujančiu žmogumi?
9. Ar moki bendrauti su sunkaus būdo žmonėmis?
10. Ar nepažįstamoje vietoje mieliau paklausi žmonių kelio, nei žiūrėsi į žemėlapį?
Po 1 tašką gauni už kiekvieną atsakymą TAIP ir po (-1) - už kiekvieną atsakymą NE.

Kiekvienoje iš dalių (A, B, C ir D) galėjai surinkti daugiausiai 10 ir mažiausiai -10 balų. Jei
skaičius, kurį gavai - teigiamas, Į savo kodą rašyk didžiąją raidę, o jei neigiamas - mažąją.
Pavyzdžiui, jei surinkai 5 taškus A dalyje, -2 taškus B dalyje, 3 taškus C dalyje ir -10 - D
dalyje, tavo kodas bus AbCd. Pagal lentelę susirask savo kodą ir skaityk atsakymus.

Atsakymai:
1. Esi aktyvus, kūrybiškas ir ekstravertiškas žmogus, linkęs į tiksliuosius mokslus. Tau tiktų
dirbti organizacinį vadovaujantį darbą - galėtum būti projektų vadovas, marketingo strategas.
2. Esi aktyvus, lengvai bendraujantis žmogus. Tau tiktų dirbti darbą, kuriame reikia mokėti
bendrauti su žmonėmis, tačiau nebūtina kurti ir ieškoti naujų idėjų. Galėtum būti vadybininku,
platinimo vadybininku, reklamos agentu, administratoriumi, pardavėju ir pan.
3. Esi kūrybiškas lengvai bendraujantis žmogus, nelinkęs vadovauti. Galėtum būti geras
dėstytojas, mokytojas, gydytojas, draudimo agentas.
4. Esi lengvai bendraujantis žmogus, tikslus ir patikimas. Tau tiktų dirbti finansininku, banko
tarnautoju.
5. Esi aktyvus ir kūrybiškas tiksliųjų mokslų atstovas, linkęs dirbti individualiai. Galėtum būti
puikus vyr. finansininkas, programuotojas, išradėjas, statybos darbų vykdytojas, architektas.
6. Esi techniškas aktyvus žmogus. Galėtum būti spaudos technologu, remonto dirbtuvių
direktoriumi, televizorių ar buitinės technikos meistru.
7. Esi kūrybiškas tiksliųjų mokslų atstovas. Gali būti puikus inžinierius, projektuotojas,
operatorius, specialistas (fizikas, chemikas, matematikas ir pan.)

81
8. Esi kruopštus žmogus, linkęs į tiksliuosius mokslus. Galėtum būti buhalteriu, apskaitininku,
statybininku, mechaniku, maketuotoju ir pan.
9. Esi aktyvus, kūrybiškas, lengvai bendraujantis humanitarinio profilio žmogus. Galėtum būti
publicistinių laidų prodiuseriu, režisieriumi, renginių vedėju, organizatoriumi, aktoriumi,
žurnalistu.
10. Esi aktyvus, lengvai bendraujantis humanitaras. Galėtum būti TV laidų vedėjas, reklamos
agentūros, leidyklos direktorius, viešbučio administratorius, gidas, atstovas ryšiams su
visuomene.
11. Esi kūrybiškas, lengvai bendraujantis humanitarinio profilio žmogus. Galėtum būti
psichologu, rūbų modeliuotoju, taikomojo meno specialistu.
12. Esi lengvai bendraujantis humanitaras. Galėtum būti puikus leidyklos redaktorius, meno
dirbinių parduotuvės pardavėjas, sekretorius.
13. Esi kūrybiškas, aktyvus humanitaras, linkęs dirbti individualiai. Galėtum būti rašytojas,
individualus menininkas (skulptorius, dailininkas, fotografas ir pan.).
14. Esi aktyvus, organizuotas humanitarinio profilio žmogus. Tau tiktų būti pardavėju,
bibliotekininku, biuro administratoriumi. 15. Esi kūrybiškas, gana uždaras humanitarinio profilio
žmogus. Galėtum būti puikus mokslininkas, pavyzdžiui, istorikas, vertėjas, meno dirbinių
restauratorius.
16. Tau tiktų būti muziejaus darbuotoju, korektoriumi, teksto redaktoriumi, kalbininku,
mokytoju.

82