Svarbiausias mokytojo vaidmuo yra suorganizuoti mokymo ir mokymosi aplinką taip,

kad mokinys mokydamasis galėtų įsigilinti į savo jau turimas žinias ir patirtį, aktyviai
apdorotų naują informaciją ir ją susietų su patirtimi. Tad galima sakyti, kad
konstruktyvizmas – asmenybės vystymosi mokymo procese teorija. (Kerevičienė, J.)
Pagrindinis šios teorijos autorius ir įgyvendintojas, intelekto vystymosi kūrėjas yra
šveicarų psichologas ir pedagogas J. Piaget (1896–1980). Jis yra vienas
žinomiausių kognityvinės teorijos atstovų. Jo idėjos turėjo didelę įtaką ne tik šios
teorijos krypčiai. Jis laikomas vienu žymiausiu XX a. raidos psichologu.
J. Piaget teigė, kad tai, kaip vaikai mąsto, priklauso nuo jų protinių sugebėjimų, o ne
nuo to, ką jie yra išmokę. Piaget suprato, kad jį domina ne psichologiniai ar
normatyviniai testo aspektai, bet pats procesas, kurio pagalba vaikas suranda
atsakymą ar problemos sprendimą, ypač neteisingą. Remdamasis savo patyrimu ir
praktiniais užsiėmimais Sorbonos universitete, Piaget sukūrė savo tyrimo būdą –
klinikinį metodą. Piaget iš medicinos į psichologiją perkėlė klinikinį metodą, kuriuo
tiriami ne simptomai (išoriniai ligos požymiai), o procesai, lemiantys tų simptomų
atsiradimą. Naudodamas šį metodą, jis atskleidė realią vaiko poziciją aplinkos ir savo
paties atžvilgiu.
Klinikinio metodo esmė ta, kad kiekvieną vaiko pateiktą atsakymą galima nagrinėti
bendroje jo vaizdinių sistemoje. Piaget klinikinį metodą naudojo eksperimentiniuose
tyrimuose. Jo atlikti stebėjimai buvo organizuojami kaip tikri eksperimentai: turima
aiški hipotezė ir jai įrodyti sistemingai keičiamos sąlygos. Kitaip tariant, tai buvo
natūralus eksperimentas. Piaget siekė ne tik gauti tiriamojo atsakymą, bet ir nustatyti
vaiko mąstymo struktūrą tam tikru raidos momentu. Savo eksperimentinėje veikloje
mokslininkas domisi, kada ir kaip vaikas pradeda suvokti dalykus iš kito žmogaus
pozicijų, kada pradeda logiškai samprotauti, simboliškai mąstyti, kaip lavėja vaiko
protas.
Vaikai ir suaugę žmonės nuolat konstruoja ir perkonstruoja savo žinias apie pasaulį,
siekdami suteikti prasmę savo patirčiai ir susisteminti savo žinias į nuoseklesnę
struktūrą.
Piaget teigė, kad vaiko protas nėra sumažinta suaugusiojo proto kopija, nes vaikai
visai kitaip nei suaugusieji kuria savo supratimą apie pasaulį, netgi atskiro amžiaus
tarpsnio vaikų klaidos yra panašios.

Piaget teigė, kad žinios padeda žmogui prisitaikyti prie aplinkos. Vaikas ir suaugęs
žmogus informaciją suvokia ne pasyviai, jų mintys nėra tiesiog mokymo arba kitų
asmenų pamėgdžiojimo rezultatas. Kognityviniai procesai nėra vien tiesioginis
smegenų brendimo rezultatas.
Svarbiausia Piaget teorijos tezė yra ta, kad individas yra aktyvus, žingeidus ir
išradingas visą savo gyvenimą. Pasak R. Žukauskienės, žmogiškoji būtybė siekia
kontaktuoti ir sąveikauti su aplinka, ieško pasikeitimų, ir, kas dar svarbiau,
interpretuoja įvykius. Vaikai ir suaugę žmonės nuolat konstruoja ir rekonstruoja savo
žinias apie pasaulį, siekdami suteikti prasmę savo patirčiai ir sisteminti savo žinias į
nuoseklesnę struktūrą.
Pagrindiniais psichiniais procesais, lemiančiais vaiko pažintinę raidą, Piaget laiko
adaptaciją, asimiliaciją, akomodaciją ir vyraujantį principą – pusiausvyrą. Žmonės
taip organizuoja savo mintis, kad jos turėtų prasmę, svarbesnę, nes atskiria nuo
mažiau svarbių, sujungia vienas su kitomis. Kartu žmonės adaptuoja savo mąstymą,
kad galėtų priimti naujas mintis, kadangi nauja patirtis suteikia papildomos
informacijos. Ši adaptacija vyksta dviem būdais: per asimiliaciją ir per akomodaciją.
Asimiliacija – tai naujos probleminės situacijos įjungimas į kitas situacijas, kurias
vaikas gali išspręsti, nekeisdamas jau turimų veiksmo schemų. Asimiliacijoje nauja
informacija tiesiog pridedama prie jau esančios pažintinės struktūros.
Akomodacija – tai turimų schemų pakeitimas naujam uždaviniui spręsti. Vykstant
akomodacijai, inlektualinė organizacija turi pasikeisti, kad galėtų priimti naują idėją.
Pusiausvyra reiškia tokį asimiliacijos ir akomodacijos tarpusavio santykį, kuris įgalina
adaptaciją. Aplinkos reikalavimai iš vienos pusės ir vaiko įgytos veiksmų schemos iš
kitos pusės atitinka viena kitą, arba, kitaip tariant, yra pusiausvyri. Aišku, tokia
būsena visada yra tik apytikrė, ir pats jos pasiekimas kelia naujus uždavinius,
kuriems spręsti turimų galimybių jau neužtenka. Tos pusiausvyros neišvengiamai
netenkama, o tai vėl verčia ją sugrąžinti. Taip raida įgauna savo vidinę varomąją
jėgą, o siekimas sugrąžinti pusiausvyrą tampa pagrindine intelekto tobulėjimo
tendencija. (Žukauskienė, R., p. 61).
Kaip analogiją pažintiniams procesams Piaget pateikė skrandžio darbą: valgant
skrandis nuolat pertvarko gaunamą maistą, atskirdamas pašalines, netinkamas dalis
nuo pagrindinio maisto pagal fizinius kūno poreikis tuo metu. Kartu virškinimo
sistema prisitaiko (adaptuojasi)
prie to maisto, kurį žmogus valgo. Maistas asimiliuojamas kramtant ir siunčiant jį
toliau, į kitas virškinimo sistemos dalis. Galiausiai virškinimo sistema akomoduojasi
pagal maistą, išskirdama reikiamą kiekį rūgščių ir skrandžiui greičiau arba lėčiau
dirbant.
Kaip daugelis kitų į biologiją orientuotų mokslininkų, Piaget manė, kad individo
elgesys priklauso nuo individo sąveikos su aplinka. Ta sąveika yra procesas, kurį
mokslininkas pavadino kognityviniu (pažintiniu) struktūravimu.
Piaget kognityvinės raidos teorija
Apibūdindamas vaiko intelekto raidą, Piaget išskyrė keturias pagrindines pažintinės
raidos stadijas: sensomotorinę, priešoperacinę (kurią dar sudaro priešoperacinė ir
intuicijos stadijos), konkrečių operacijų ir formalių operacijų. Mokslininkas taip pat
nurodo kiekvienos stadijos apytikrį amžių, nors, anot psichologo, amžiaus ribos nėra
labai apibrėžtos. Kiekvienos stadijos perėjimo ribos taip pat nėra labai griežtos, nes
pėdsakai dar lieka ir kitoje stadijoje.
Pirmoji sensomotorinė stadija trunka nuo vaiko gimimo iki maždaug dvejų metų.
Šiame amžiaus tarpsnyje aplinkai pažinti vaikai naudoja jutiminius ir motorinius
sugebėjimus. Tada jie išmoksta išskirti save iš aplinkinio pasaulio daiktų, geba
atpažinti daiktus, jais manipuliuodami, išmoksta suvokti tą patį objektą, nors
pakeičiama jo buvimo vieta. Visgi, norėdami išspręsti iškilusius uždavinius šio
amžiaus vaikai visus veiksmus turi daryti realiai, nes dar nesugeba
įsivaizduoti ar atlikti veiksmų mintyse. Vaikų santykis su aplinka vyksta per pojūčius:
jie žiūri, liečia, kramto, laižo ir pan. Pati kognityvinė raida prasideda refleksais,
pavyzdžiui, tik gimęs kūdikis žįsti bandys nekreipdamas dėmesio į maitintojo asmenį,
tačiau vėliau signalas tampa vaizdas, ir vaikas išraiškingai reaguoja tik atsidūręs
motinos rankose.
Šioje stadijoje vaikai taip pat įsisąmonina, kad objektai egzistuoja ir tada, kai jis jų
nemato. Pavyzdžiui, 5 mėnesių kūdikis neieškos pamesto žaislo, nes nesuvoks, kad
jis vis dar egzistuoja, tuo tarpu 8 mėnesių jis jau pradės ieškoti iš lovytės iškritusio ar
paslėpto žaislo, nes supras, kad jis tebeegzistuoja, nors ir išnyko iš tiesioginio
stebėjimo lauko. Piaget nuomone, vaikas jau supranta, jog daiktai nuolat egzistuoja,
prisimena juos net kai staiga išnyksta iš tiesioginio stebėjimo lauko. (Šis svarbus
bruožas vadinamas objektų tapatumo vystymusi.) Stadijos pabaigoje vaikas jau
sugeba susikurti paprastą veiksmų planą ir jį realizuoti, siekdamas tikslo. Pavyzdžiui,
norėdamas pasiekti aukštai esantį daiktą, jis bandys sukonstruoti dėžių piramidę ir
kokią kitą plokštumą, kad pasiektų tai, ko siekia. Viskas, ką vaikas veikia, padeda
jam įvaldyti pasaulį.
Taigi, per pirmuosius metus vaikas padaro labai didelę pažanga - iš bejėgės jis
tampa sumania būtybe, galinčia įsivaizduoti, prisiminti ir planuoti savo veiksmus.
Antroji priešoperacinė stadija apima amžiaus tarpsnį nuo 2 iki 7 metų ir apima dvi
fazes: priešoperacinę (2-4 metai) ir intuicijos (4-7 metai). Tuomet vaikai pradeda
kalbėti, suformuoja paprastas sąvokas. Jie geba klasifikuoti objektus pagal kokį nors
vieną paprastą požymį: raudoną spalvą, mediniai daiktai ir pan., bet jie dar nepajėgia
klasifikuoti sudėtingesnių daiktų, negali dar padaryti išvadų. Vienas iš ryškiausių šio
amžiaus tarpsnių bruožų – vaikų egocentriškumas, t.y. vaikai vertina viską pagal
savo suvokimą (pavyzdžiui, nesugeba kito žmogaus akimis matyti ir suvokti pasaulio,
nesugeba išklausyti kito kalbančiojo, pasikeisti informacija). Toks elgesys parodo
pažinimo ribotumą: vaikas nėra sąmoningai egoistiškas, jam tiesiog sunku suprasti
kito požiūrį. Vaikai taip pat nesugeba klasifikuoti daiktų pagal požymius (kartu gali
grupuoti ir raudonus apskritimus, ir raudonus kvadratus), negali atlikti protinių
operacijų.
Visgi, nemažai dalykų išmokstama: suprasti vis sudėtingesnius loginius ryšius,
manipuliuoti skaičiaus sąvoka.
Būdami maždaug šešių metų, vaikai pradeda pereiti į kitą stadiją ir suprasti tvermės
dėsnius (Tvermės dėsnio suvokimo pavyzdys galėtų būti supratimas, jog skysčio
kiekis yra tas pats, kad ir
į kokios formos indą jis būtų įpiltas, arba kad molio gabalo forma neturi įtakos jo
svoriui.) Keletą Piaget metodika atliktų tvermės dėsnio suvokimo pavyzdžių galite
surasti internete. 
Trečioji konkrečių operacijų stadija trunka maždaug nuo 7 iki 11 metų. Šiuo
momentu vaikai jau geba atlikti įvairias logines operacijas su konkrečiais jiems
žinomais daiktais, išmoksta
naudotis klasifikacinėmis sistemomis, vartoja sudėtingas logines sąvokas (sudėtis,
atmintis), pradeda spręsti klasifikavimo, grupavimo ir išdėstymo eilėje uždavinius,
pradeda suprasti
priežasčių ir pasekmių tarpusavio ryšius. Jie gali įsivaizduoti ir numatyti rezultatus.
Pavyzdžiui, vaikas paklaustas, kokia yra kita mėnulio pusė, mintyse gali jį apsukti ir
pasakyti, kad tikriausiai
tokia pati, kaip ir ši. Piaget nuomone, konkrečių operacijų stadijos metu plėtojami
protiniai sugebėjimai, kurių reikia matematiniams uždaviniams ir tvermės dėsniui
suprasti. Nors šioje stadijoje vaikai ir gali atlikti logines operacijas, tačiau jie iki galo
dar nepajėgia
suprasti daugumos tvermės dėsnių, sunku jiems dar abstrakčiai mąstyti.
Ketvirtoji formalių operacijų stadija apima 11-14 vaiko metus, kai pradeda logiškai
mąstyti, naudoja abstrakcijas, laisvai daro išvadas, kelia hipotezes, mąsto teiginiais,
gali vienos srities išvadas pritaikyti kitiems teiginiams. Vaikų mąstymas tampa
lankstus, abstraktus ir
įžvalgus, nes gali numatyti įvykius, kurių dabar nėra. Taigi, vaikai formuoja
prielaidas, sprendžia problemas, gali įsivaizduoti naujus dalykus, mąsto formule
„jei ..., tai ...“. Tai, kaip teigia Piaget,
mokslinio mąstymo pradžia.
Piaget tiki, kad intelektas pakeičia patirtį į formą, kurią vaikas naudoja, nagrinėdamas
naują situaciją. Mokslininkas teigia, kad norint keliauti iš vienos pažinimo raidos
stadijos į kitą, vidinio subrendimo nepakanka. Kogntyvinis augimas – aktyvus
procesas, kai vaikas nori veikti ir sau prisitaikyti aplinką.
Nors Piaget teorija buvo daugelio kritikuojama dėl vaiko emocijų, vidinės motyvacijos
ignoravimo, šeimos ir visuomenės įtakos neįvertinimo, bet visgi daugelis ir šių dienų
pedagogų, kurdami naujus vaikų stebėjimo, supratimo ir mąstymo procesų lavinimo
būdus, pirmiausiai remiasi Piaget įdirbiu, o vadovaudamiesi intelekto vystymosi
stadijomis, lengviau randa būdus, kaip bendrauti su vaiku, kaip padėti jam mokytis,
prisitaikyti prie aplinkos, įvertina, kokios veiklos formos labiausiai lavina augančią
asmenybę. (Kerevičienė, J.)

Kuo Piaget teorija naudinga šiuolaikinei pedagogikai

Piaget idėjos aktualios ir šiandien, nes šios mokyklos psichologai laisvai kalbasi su
vaiku.
Jie neapsiriboja fiksuotais standartiniais klausimais, todėl šis metodas yra
kokybiškas, aprašomasis. R. Žukauskienė knygoje „Raidos psichologija“ sako, kad
Piaget pats nurodė, kad jo tyrimams būtų sunku pritaikyti kiekybinį informacijos
apdorojimą. Jo tyrimuose vaikui pateikiamus klausimus sunku iš anksto numatyti.
Pateikiami klausimai daugiausia priklauso nuo to, kaip vaikas reaguoja į sudarytą
situaciją; vaikų reakcijos gali būti įvairios. Su vaikais Piaget visada stengėsi kalbėti
jiems suprantama kalba.
Kadangi Piaget sukūrė tvermės (kiekio, masės, ilgio ir t. t.) supratimo tyrimo
metodus,
kuriems naudojama plastiška eksperimentinė medžiaga (skystis, plastilinas, įvairūs
objektai), jo teoriją galima taikyti ir mūsų dienomis organizuojant vaikams įvairius
žaidimus, praktikuojant žaidimų terapiją.
B. Dzičkovskaja magistro darbe „Refleksyviojo mokymo principų realizavimas teisinio
ugdymo pamokose“ teigia, kad anot L. Šiaučiukėnienės ir kt. (2006), šiuolaikinė
mokymo(si) paradigma remiasi idėjomis, kurios būdingos kognityvinėms vystymo ir
mokymo teorijoms (Piaget, Brunerio, Vygotskio, Dewey). Nagrinėjant L. S. Vygotskio
ir Ž. Piaget požiūrius į mokymąsi būtina pabrėžti, kad abiejų mokslininkų požiūriai
sutampa, nes yra paremti tais pačiais komponentais: sprendimu, savarankišku
darbu, orientuotu į atradimus. B. Dzickovskaja savo magistro darbo 17-ame
puslapyje rašo: „Pagrindinė tokio mokymosi esmė – mokomoji medžiaga mokiniams
perteikiama ne išbaigta, bet tokia, kad moksleiviai turėtų ją kokiu nors būdu
organizuoti, pertvarkyti ir pakeisti. Remiantis minėtų mokslininkų nuomone, galima
teigti, kad vaikai vystosi ne išmokdami teisingus dalykus, bet priimdami
iššūkius, t. y. spręsdami ir nagrinėdami įvairius klausimus. Mokymo tikslas –
mokyti taip, kad suprastum, o tam naujų žinių sluoksnis turi būti klojamas ant jau
turimų žinių.“
N. Ignatova ir E. Kurilovas teigia, kad Piaget teoriją galima taikyti pedagoginiame
darbe būtent dėl šios teorijos privalumų. Kognityvistinio požiūrio į mokymą ir
mokymąsi atstovų, tokių kaip L. Vygotskis, J. Piaget, J. Dewey, teorijose daug
dėmesio skirta besimokančiojo mąstymo ir mokymosi procesams pažinti. Šis požiūris
paskatino pažinimo procesų tyrinėjimus besimokančiojo požiūriu ir leido apibrėžti
mokymosi sampratą mokymo teorijoje.

Kuo Piaget teorija gali būti naudinga chemijos pamokose?

Diane M. Bunce savo straipsnyje teigia, kad mokinys yra svarbiausias mokymosi
proceso dalyvis. Pirmiausia reikia išsiaiškinti, ar mokiniai yra konkrečių operacijų
stadijoje ar formalių operacijų stadijoje, amžius nėra nenuginčijamas rodiklis, 15
metų mokiniai jau turėtų būti formalių operacijų stadijoje, tačiau Diane M. Bunce
nurodo, kad atlikus tyrimus tik 25 procentai jų buvo pasiekę formalių operacijų
stadiją. Chemijoje reikalingas abstraktus mąstymas ir jis galimas, tik esant formalių
operacijų stadijoje. Mokinius įtraukiant į mokymosi procesą ir išvadų formavimą,
panaudojant vizualinius eksperimentus, tema tampa aiški ir esant konkrečių
operacijų stadijoje mokiniams. Pavyzdžiui mokiniai dažnai maišo lydymosi ir tirpimo
sąvokas, tai davus atlikti eksperimentą – cukraus lydymą ir tirpinimą skirtinguose
mėgintuvėliuose ir jų paprašius palyginti procesus ir aprašyti juos ir tik tada jiem
pateikti teorinius apibrėžimus. Tokiu būdu jie geriau suvoks pateiktą medžiagą ir
lengviau prisimins.
R. Daniel Libby savo straipsnyje teigia, kad po kelių metų įprastinio organinės
chemijos mokymo atrado Piaget ir 15 metų sėkmingai dirba, remdamasis jo teorija ir
neplanuoja grįžti atgal. Jis leidžia mokiniams patiems atrasti tendencijas ir
dėsningumus organinės chemijos moksle, tik pateikia jiem pirminę trumpą medžiagą
ir prašo jų jau turimas žinias pritaikyti naujame kontekste ir spręsti duotas užduotis, o
jis yra tik jų vedlys. Kiekviena iškelta idėja apgalvojama, nepriklausomai nuo to ar ji
teisinga ar ne.

Literatūra
Dzičkovskaja, B. Refleksyviojo mokymo principų realizavimas teisinio ugdymo
pamokose [Magistro baigiamasis darbas]. Vilnius: MRU, 2011.
Ignatova, N., Kurilovas, E. Informacinėmis ir komunikacinėmis technologijomis grįsto
mokymo ir mokymosi individualizavimo kryptys Lietuvos švietimo kontekste.
Pedagogika, 2012, 106, p. 21-29.
Žukauskienė, R. Raidos psichologija. Vilnius, 1996.
Kerevičienė, J. Pedagoginės psichologijos užrašai. Kaunas, 2014.
Diane M. Bunce, Does Piaget Still Have Anything to Say to Chemists? Journal of
Chemical Education, Vol. 78, p 1107, August 2001
R. Daniel Libby, Piaget and organic chemistry. Journal of Chemical Education, Vol.
72, No 7, July 1995