Atvejis. 11 m. berniukas. Turi baimių, nerimo, bijo užmigti vienas.
Mamą • Kūdikystė: nuo gimimo iki 2 metų (iki 1,5 m. – pats svarbiausias amžius,
sunkiai paleidžia prieš užmiegant. Bijo kitur miegoti.
Raidos psichologija – mokslo šaka, tirianti žmogus psichikos, kūno
sandaros ir elgsenos pokyčius laikui bėgant.
Ji atsako į klausimą, kokie yra raidos dėsningumai. Kas yra būdinga 11 m.
vaikams, kai kalbam apie emocijų reguliaciją, santykius, savarankiškumą.
• Remiantis moksliniais tyrimais, atskleidžiami ir paaiškinami raidos dėsningumai.
• Raida – besitęsiantis, nuolat vykstantis funkcinių savybių kitimo procesas.
• Raidos procesų pokyčiai vyksta nuosekliai (vidinių veiksnių sąveika ir sąveika su
aplinka).
• Žmogaus vystymąsi labiausiai veikia biologija, yra raidos dėsningumai
įprastinėmis sąlygomis. (žmogaus vystymąsi veikia biologija, aprašomi įv.
biologiniai procesai, kurie vyksta laikui bėgant)
• Raidos psichologija pripažįsta, kad mes visi esam skirtingi (individualūs
skirtumai) (pvz. temperamento). Todėl raida gali vykti kiekybiškai ar net
kokybiškai skirtingai, nepriklausomai, ar vaikas turi sutrikimų.
Dažnai tėvai sako, kad jo visi vaikai skirtingi. Esmė ta, kad vaikai gimsta su
skirtingu genetiniu rinkiniu ir temperametru.
Raidos psichologijos tyrimų sferos
SFERA Tiriama
Fizinė ir psichomotorinė Sensorinių sistemų (regos, klausos), savo kūno
kontrolės (pvz., mokymosi vaikščioti) pokyčiai,
kūno proporcijos ir smegenų vystymasis
Pažintinė raida Visi procesai, susiję su mąstymu ir pažinimu:
suvokimas, dėmesys, atmintis, vaizduotė,
intelektas, problemų sprendimas, kalba
Socioemocinė raida Emocinės sferos pokyčiai, savęs vertinimas,
meilė, temperamentas, asmenybė, moralė,
santykiai su kitais žmonėmis
Žmogaus raidos periodizacija
• Prenatalinis periodas: nuo apvaisinimo iki gimimo
analitinis požiūris, prieraišumo teorijos)
• Vaikystė: nuo 2 iki 12 metų (ankstyvoji vaikystė 2-6 metai ir vėlyvoji vaikystė 6-
12 metų)
• Paauglystė: nuo 12 iki 18 metų (trunkanti ilgiau pagal šiuolaikines teorijas. Tai
kartos, laikmečio ypatumai)
• Branda: nuo 18 metų ir vyresni (jaunystė 18-40 metų, vidutinis amžius 40-60
metų, vyresnysis amžius 60 metų ir vyresni)
• Yra ir kitų skirstymų (pvz., kūdikystė 0-1 m., ankstyvoji vaikystė 1-3 m.,
ikimokyklinė vaikystė 3-6 m.).
Pagrindinės raidos psichologijos problemos
• Žmogaus elgesio stabilumas ir plastiškumas. (specialistas pasakytų tėvams, kad
per raidos etapus adaptuosis, bet aplinka turi daug įtakos, ar keisis ar išliks)
Emocijos pačios savaime, kaip jos kyla iš prigimties, mažai kaip reguliuojamos. Bet
gali keistis elgesys, kaip reguliuojamos emocijos, ir tai priklauso labai nauo
konteksto, nuo aplinkos, kiek jis pats jausis atsakingas už elgesio pasirinkimą ir
nuo jo vertybių.
• Prigimtis (biologija ir genetika) ir ugdymas (patirtis, mokymasis, kultūra)
(empirizmo ir natyvizmo diskusija). (Specialistas tėvams atsakytų, kad derinys visų
tų veiksnių)
Kad vaikas gimė turėdamas biologinę predispoziciją. Bet kaip šis derinys pasireikš,
labai priklauso nuo, kokią patirtį, mokymosi patirtį jis turės ir kokiose sąlygose
augs. Nėra nei vieno teisingo atsakymo. Tėvus nuramina, kai pasakoma, jog jie
nekalti. Tačiau tai nereiškia, kad aplinka visai neturi įtakos. Jei palygintume
dėmesio sutrikimą turintį vaiką, kuris auga stabilioje šeimoje ir kuris auga
chaotiškoje šeimos aplinkoje, matytume vaiko skirtingą adaptyvumą.
• Brendimas (savireguliacinis procesas) ir mokymasis (individo pokyčiai, sukeliami
specifinės patirties).
O gal vaikas išaugs, tėvai sako. Nes tėvams sunku pripažinti, neigimas. Dalis tiesos
yra. Tačiau jei jis neišmoks išbūti, ištoleruoti savo nerimą, tikėtina, kad užaugus
nerimas pakeis savo formą. Pvz., mažas vaikas turėjo atsiskyrimo nerimą,
mokykloje buvo nerimas prieš kontrolinius, vėliau socialinio nerimo forma (bijo
eiti į viešumą). Nerimas keičia savo formas, kaip ir kitos emocijos. Tvarkosi tais
pačiais neefektyviais gynybos būdais.
1
• Žmogaus raidos pobūdis (vientisas ar netolydus (susideda iš stadijų)) procesas.
(Psichologai klausia, kaip vyko raida). Psichoanalitiniai modeliai siūlo stadijas
(oralinė, analinė stadijos). Atsakymas – nei taip, nei ne. Jei vaikas kūdykystėje
suformavo saugų prieraišumo stilių, tai kiti raidos etapai gyvenime vyks
sklandžiau.
• Vaikas ir suaugęs žmogus. Ar vaikai iš esmės skiriasi nuo suaugusiųjų? Ar mąsto
kaip suaugęs? Suaugusieji sukelia neadekvačius lūkesčius, kurie paremti suaugusių
požiūriu labiau. Paaugliai mato per juodą balta, dichotoninio mąstymo stadija.
Kaip paauglys gali nejausti, kad yra netvarka kambaryje? Tikrai neveikia, mato
kitaip kambarį. Jį labai įtraukia emocijos, jie yra dramose su bendraamžiais, tad jie
net nemato netvarkos.
Raidos psichologijos metodai: natūralus stebėjimas
• Registruojami ir aprašomi natūraliai vykstantys procesai jų nekeičiant.
• Natūralus stebėjimas vyksta įprastinėje žmogaus aplinkoje.
• Tyrėjai: J. Piaget, M. Ainsworth (prieraišumo supratimui daug davė).
Jos metodas – stebėjimas – labai gilus, platus spektras, tačiau matome elgesio
pasireiškimą tik labai konkrečioje situacijoje ir labai sunku atskirti elgesį nuo
priežasties.
• Kokie privalumai ar trukumai?
• Trūkumai: neleidžia diferencijuoti kelių galimų elgesio paaiškinimų ir neleidžia
atskirti priežastį nuo pasekmės.
Raidos psichologijos metodai: eksperimentas
• Tyrėjas aktyviai veikia reiškinius, sudarydamas ir keisdamas įvairias sąlygas.
• Natūralus ir laboratorinis eksperimentas.
• Natūralus eksperimentas – tyrėjas, tiriamajam nežinant, pakeičia natūralias
aplinkos sąlygos tikėdamasis, kad jomis pasireikš tiriamojo asmens savybės.
• Laboratorinis eksperimentas – mokslininkas registruoja kontroliuojamoje
aplinkoje esančių žmonių reakcijas į specifines sąlygas ar poveikius.
• Natūralaus eksperimento tikslumo trūkumas ir laboratorinio eksperimento
dirbtinumas.
(Vaikas iš prigimties keičia savo elgesį nuo aplinkos)
Raidos psichologijos metodai: interviu
• Klausimai tam tikra tema.
• Struktūruotas arba pusiau struktūruotas.
• Privalumai ir trūkumai?
• Naudingas, kai yra sudėtinga tiesiogiai stebėti elgesį. Padeda surinkti
apibendrintą informaciją.
• Trūkumas: atsakymų šališkumas, socialinio pageidaugumumo efektas. Čia reikia
specialisto įžvalgumo, kaip tai paaiškinti. Dažnai emocinių išgyvenimų
įsivaizdavimas nesutampa su tėvais.
Raidos psichologijos metodai: longidutinis tyrimas (kohorta, kuri stebima ilgam
laiko intervale)
• Tiria, kaip žmogaus elgesys ilgainiui keičiasi. Tie patys žmonės tiriami ilgą laiką.
• Problema 1: ar dabartinių vaikų raida tokia pat kaip ankstesnių kartų vaikų
raida?
• Problema 2: ar išlieka aktualūs klausimai?
• Problema 3: sudėtingas, reikauja daug laiko, išlaidų, tiriamojo motyvacijos.
• Dienoraščio metodas: nagrinėjamas atskiras atvejis.
Leidžia nustatyti priežasties ir pasekmės ryšį. Tik ar dabartinių vaikų raida tokia
pat, kaip ankstesnių vaikų raida. Pvz., kad ir su technologijom. Dabartiniai vaikai
gimė su technologijom. Dabartiniai tėvai susiduria su tėvystės stresu. Šiuolaikiniai
tėvai turi daug rūpesčių su buvimu prie ekranų (technologijų iššūkiai). Vaikų ir
paauglių psichikos sveikatos rodikliai ypatingai blogi po pandemijos. Negeba
išjausti emocijas, todėl slepiasi ekranuose.
Raidos psichologijos metodai: atvejų analizė
• Duomenys, gauti tiriant vieną asmenį.
• Tyrimas gali būti labai išsamus, detalus.
• Tiriami specifiniai asmenys.
• Padeda formuluoti hipotezes, planuoti išsamesnius tyrimus.
• Leidžia atskleisti individumo unikalumą ir sudėtingumą.
• Vieno asmens patirtis neleidžia daryti apibendrintų išvadų.
Raidos psichologijos metodai: skerspjūvio tipo metodas
• Vienu metu ištiriami keli kintamieji, lyginami skirtingo amžiaus, bet panašūs
pagal kitus svarbius požymius asmenys vienu metu.
2
• Patogus, mažai resursų reikalaujantis metodas.
• Trūkumas: tiriamas ne to paties asmens kitimas, negalima spręsti apie
individualius asmens raidos pokyčius.
• Kohortos problema – aplinkos veiksniai, turintys įtakos tos pačios kartos
asmenims, kadangi kiekvieną kartą veikia palankūs ar žalingi sveikatai veiksniai.
Tyrimų problemos
• Objektyvumas ir subjektyvumas.
• Kintamieji.
• Statistika.
• Patikimumas (testo rezultatų pastovumo matas) ir validumas (tyrimo priemonių
ir rezultatų adekvatumas tiriamai savybei).
• „Akli“ eksperimentatoriai ir kontrolinės grupės. Tyrėjas kažkokiu būdu gauna
norimus rezultatus, tad akli eksperimentatoriai, reprezentacinės grupės
naudojamos.
• Reprezentacinės grupės (tipiškas didesnės grupės pavyzdys).
Raidos kontekstai (pagal Wenar, Kerig, 1994)
Mieste, regione, kokio socioekonominio konteksto tyriamieji buvo, svarbu. Bet
svarbus ir raidos kontekstas.
1) Individualus: elgesys, gebėjimai, asmenybė, temperamentas ir kt.
2) Tarpasmeninis: vaikas – tėvai, bendraamžiai, mokytojas – vaikas ir kt.
3) Socialinis: šeima, grupė, socioekonominis statusas, kultūra ir kr.
4) Organinis: biocheminiai ir neurofiziologinai procesai, genai ir kt.
• Sąveikauja tarpusavyje ir su laiku.
• Vaiko psichopatologija – tai nuokrypis nuo normalios raidos konkrečiu raidos
momentu.
Jei mama kreiptųsi į psichiatrą (iš medicininės pusės), jis rekomenduotų vaistų.
Medicininis modelis
• Remiasi organiniu kontekstu. (ar šeimoje yra kokių panašių sunkumų)
• Genetiniai faktoriai (šizofrenija, autizmas, depresija, kt.): kokie genai, kaip jie
perduodami, paveldimumo reikšmė.
• Biocheminiai veiksniai: kokios neurocheminės medžiagos sąlygoja sutrikimo
atsiradimą. (smegenys per mažai gamina serotonino, dopamino apytaka sutrikusi,
todėl nėra energijos, liūdna)
• Neurofiziologiniai veiksniai: įgimta ar įgyta galvos smegenų patologija.
Problema: ką daryti, kai nustojami gerti vaistai.
Elgesio modelis (specialistas sakytų, kad jūsų vaikas neišmoko nusiraminti pats
ir gauna antrinę naudą – jūsų dėmesį, rūpestį, nuraminimą. Toks elgesys
išmoktas, nes jūs pastiprinot, paskatinot savo emocinėm reakcijom. Jo elgesys
neadaptyvus ir jūs turite sudaryti paskatinimų, apdovanojimų sistemą ir
susitarti su vaiku, kad laipsniškai mažinat buvimą. Jei išbūna atskirai, duodat
žėtoną ir pan.) Kai yra sąlytis su konkrečiu vaiko elgesiu, pvz., agresyvus,
atidėlioja mokymąsi, labai tinka apdovanojimų sistema. Galima mokyti vaiką
formuoti tam tikrus įgūdžius.
• Tiriamas stebimas elgesys, kurio raišką galima paaiškinti išmokimo principais.
• Klasikinis sąlygojimas, operantinis sąlygojimas (paskatinimas, nugesinimas,
bausmė) ir mėgdžiojimas.
• Raidos parametras apibrėžiamas per socialinių lūkesčių tam tikram amžiui
pokytį (ką turi mokėti vaikas kiekvienoje raidos stadijoje).
• Adaptyvus arba neadaptyvus elgesys.
• Nuokrypio intensyvumas arba dažnumas (pvz., ADHD, autizmas).
• Socialinis išmokimas: abipusis procesas, kognityvūs veiksniai (pvz., lūkesčiai,
patirties reprezentacija), Aš efektyvumas. (svarbus mėgdžiojimas, kad mama būtų
modelis vaikui ir rodytų tinkamą būdą, kaip tvarkytis su savo emocijomis, ji turėtų
mokyti ir atsipalaidavimo pratimų, įvardinti savo emociją ir kaip su ja
susitvarkoma, tam, kad vaikas kažkieno pagalba galėtų internalizuoti elgesį).
J. PIAGET PERSPEKTYVA (raidos psichologas, pagrinde rašęs apie normalią raidą)
Svarbu žinoti ir tai, nes tai padeda sužinoti kognityvinės raidos ypatumus
skirtingose raidos stadijose. Piaget visus savo teorinius dėsningumus parašė
besiremdamas stebėjimų medžiaga. Vienas iš pagrindinių metodų stebėjimas
buvo. Išskyrė kelias sąvokas (pabraugta)
• Savireguliacijos procesų tikslas – įgalinti optimalią adaptaciją prie išorinės
aplinkos.
• Pusiausvyros išlaikymas (equilibration) – panašiai kaip kūno procesų
homeostazė (daugelyje psichologinių paradigmų tas yra. Psichoanalitinėj
3
paradigmoje irgi daug kalbama apie pusiausvyrą arba homeostazę (ego funkcija
palaikyti pusiausvyrą tarp ID ir SUPEREGO) Yra du procesai, kurie padeda palaikyti
homeostazę, tai:
• Asimiliacija (panaši informacija inkorporuojama į jau esančias schemas) ir
akomodacija (schemos keičiamos arba kuriamos naujos siekiant prisitaikyti prie
naujos informacijos).
• Šie du procesai yra automatiškai savireguliuojantys.
• Kognityvinė raida vyksta stadijomis priklausomai nuo vaiko galimybių kurti
psichines reprezentacijas ir atlikti psichinius veiksmus. (Piaget mane, kad
informacija psichikoje saugoma tokiomis schemomis, mes kuriame schemas,
kuriame tam tikrus lūkesčius (mentalines reprezentacijas, kas ir kaip vyks. Naują
informaciją bandome priderinti prie jau esančių schemų, o jeigu matome, kad ta
schema neveikia ir nepadeda paaiškinti pasaulio, kuriame mes gyvename, tada jos
yra keičiamos. Pvz., ankstyvoje paauglystėje mes irgi matom labai daug mąstymo
klaidų pas paauglius: viskas gerai arba blogai. Piaget tai aiškintų taip: paauglys visą
tą matomą informaciją bando priderinti prie egzistuojančių schemų, kurios ateina
iš vaikystės. Susiduria, kad tos schemos nebeveikia, turi vykti akomodacija
(schemos keičiasi). Paauglystėje labai nusivilia savo tėvais ir eina link suaugusio
gyvenimo, turi sukurti naują schemą, kad tėvai turi ir gerų, ir silpnų savybių.
Piaget mano, kad šie du procesai yra savireguliuojantys. Vienam raidos etape
labiau veikia asimiliacijos, kai jos nebeveikia, reikia kurti akomodacijas. Taip ir
vyksta ta raida.
• Elgesį reguliuoja kognityvinės struktūros. (didžiausias jo atradimas, kad raida
vyksta stadijomis. Jos padeda paaiškinti, kodėl vienoje ar kitoje raidos stadijoje
vaikas mąsto vienaip ar kitaip.
• Savireguliacija kokybiškai ir kiekybiškai auga su kognityvine branda.
J. PIAGET PERSPEKTYVA (raidos stadijos)
Sensomotorinė stadija (iki 2 metų).
Ikioperacinė stadija (iki 6-7 metų).
Konkrečių operacijų stadija (iki 12 metų).
Formalių operacijų stadija (nuo 12 metų). Pradeda mąstyti abstrakcijomis, galima
kurti abstrakčias kognityvines struktūras ir jos leidžia neprisirišti prie konkretybių.
Dar vėliau vystosi metų kognicija (galime reflektuoti apie savo mąstymo
ypatumus)
Mažas vaikas suvokia pasaulį konkrečiomis operacijomis: politinius debatus stebi
8 ir 16 m. suvokia skirtingai. 8 nematytų abstrakcijų, kaip atrodo vienas ar kitas
pašnekovas, žiūrėtų, piktas ar geras. Paauglys gali mąstyti dar labai kategoriškai,
dar trūksta releatyvizmo supratimo ir to, kad visa realybė yra labai sąlygiška ir
subjektyvi, bet jis vistiek gali daugiau abstrakcijom mąstyti.
PSICHOANALITINIS POŽIŪRIS
Ilgą laiką buvo nuvertintas kaip empyriškai nepatvirtintas. Sulaukdavo kritikos,
kad visos tos psichoanalitinės sąvokos – tai tik teoriniai konstruktai, kurie nieko
bendro neturi su empyrika ir niekas kaip ir negalėjo patvirtinti, pvz., pasąmonės
egzistavimo. Lyg ir nėra empyrinių duomenų, kad toks dalykas yra. Šiais laikasi
taip nebemanoma. Yra atskira disciplina – neuropsichoanalizė, kai tyrimai vis
labiau ir labiau į priekį. Psichoanalitinės pažiūros pagrįstos iš smegenų tyrimo
lauko. Pasąmonė iš tikrųjų egzistuoja. Tai tam tikri susiformavę neuroniniai tinklai
mūsų smegenyse. Dažniausiai jie susiformuoja labai ankstyvoje vaikystėje, kai yra
neuroplastiškumas didelis, iki 7 metų. Susiformuoja tam tikri neuroniniai keliai,
pagal tai, koks trigeris, su kokiu jausmu siejasi. Jei jis siejasi su labai skausmingu
ar labai maloniu, galimai susiformuoja kažkokia asociacija, apie kurią žmogus gali
sąmoningai net ir nežinoti, nesusivokti, kol jis nepradės kasti giliau ir įsigilinti ir
suprasti. Kitas etapas, kad labai stiprūs neuroniniai tinklai susiformuoja –
paauglystė. Vyksta labai sparti irimielinizacija. Neuronai padengiami riebaliniu
sluoksniu ir impulsų sklaida vyksta efektyviau. Įvyksta neuroplastiškumas. Pvz.,
suaugęs susinervina, kai išpila skystį. Žmogus kels klausimą, kodėl taip susierzino.
Gal, kai buvo mažas, jo mama labai stipriai supykdavo, kai išpildavo ant stalo.
Jam susiformavo neigiama asociacija, kuri atėjo iki šių dienų. O kodėl mama taip
reaguoja? Gal, kai ji buvo maža, ji augo skurdo sąlygomis. Emocija, susijusi su
išlikimu. Reakcijos persiduoda iš kartos į kartą. Jei neįsisąmoninam, kodėl tai vyko,
galim elgtis vedami kažkokio impulso ir nesuprasdami, kodėl tai pasireiškia. Šitos
visos psichoanalitinės prielaidos yra empyriškai patvirtintos. Tik tiek, kad
psichoanalizėje jos turi savo teorinius rėmus ir sampratas:
• Vaiko savireguliacija gerėja, kai stiprėja Ego. (Ego struktūrinis psichikos vienetas,
kuris turi užtikrinti tą pusiausvyrą tarp ID impulsų, kai turi patenkinti kažkokias
varas čia pat, ir tarp superego, internacionalizuotų tėvų ir visuomenės lūkesčių,
kas priimtina ir kas ne. nuolat su tuo susiduriame, pvz., anksti keltis, labiau norisi
pamiegoti, bet visuomenė reikalauja, kad eičiau į darbą. Vaiko superego vystosi
apie 4-5 gyvenimo metus. Čia susiformuoja vaiko suvokimas apie tai, kas yra
4
priimtina ir kas ne. tuo laikotarpiu pagerėja vaiko savireguliacija, nes vaikas jau VAIKYSTĖ gėda / abejonės kontroliuoti potraukis (Aš
gali šiek tiek moduliuoti savo elgesį, prisitaikydamas prie išorės, prie to, kas yra (2- 4) (Mėgdžiojimas) įvykius) kartosiu šį
priimtina konkrečioje visuomenėje.) veiksmą
• Ego stiprėja, kai jis sėkmingai tvarkosi su išorine realybe ir patenkina Id impulsus siekdamas
realiame pasaulyje. • Stiprus Ego gali nukreipti ir kontroliuoti Id impulsus, o kai panaikinti
yra internalizuotas Superego, patenkinti poreikius kultūriškai jautriu būdu. netvarką, kurią
• Vyksta judėjimas nuo narcisizmo iki objektinių ryšių. (kūdikis apimtas padariau ir aš
visagalybės, nes mato save kaip mamos tęsinį ir jei normalios raidos sąlygos abejoju, kad
(mama patenkina poreikius), raidos eigoje įvyksta judėjimas prie objektinių ryšių. galiu
Suvokiama, kad esi atskiras ir turi pats mmokytis tenkinti savo poreikius). kontroliuoti
Psichoanalitikai išskyrė procesus: įvykius, ir man
• Pirminiai procesai – afektiniai ir motyvaciniai procesai (ateina iš pasąmonės, gėda dėl to)
struktūrinės Id dalies). Neturi
• Antriniai procesai – pažinimo procesai (sąmonė, Ego) Ego bando suvaldyti savarankiškumo
pirminius procesus, prisitaikydamas prie išorinių reikalavimų. VIDURINIOJ Iniciatyva – kaltė Tikslas (Aš galiu Slopinimas (Aš
Psichodinaminė paradigma yra labai plati, yra daug judesio joje. , yra daug I VAIKYSTĖ (Susitapatinimas) planuoti ir pasiekti negaliu planuoti
judesio joje. Viskas prsidejo nuo : (4- 6) tikslus) arba pasiekti
• Klasikinė psichoanalizė (S. Freud), vėliau - Ego psichologija (E. Erikson), tikslų, todėl aš
objektinių ryšių teorija (M. Mahler). Šiuolaikinės psichoanalitinės teorijos labai neveikiu)
remiasi neuromokslo atradimais: dialektinė elgesio terapija. VĖLYVOJI Meistriškumas – Kompetencija (Aš Inertiškumas
VAIKYSTĖJE menkavertiškumas galiu panaudoti (Aš negaliu
E. Eriksono psichosocialinės raidos stadijų modelis (Neuman & Neuman, 2003). (7- 11) (Ugdymas) įgūdžius planuoti arba
Labai svarbu suprasti raidos užduotis kiekvienoje raidos stadijoje. Jo teorinės norėdamas pasiekti tikslų,
prielaidos gražiai susisieja su evoliucinės psichologijos dėsniais: šis įgytas pasiekti tikslus) todėl aš net
gebėjimas, kai vaikas išsprendžia sėkmingai kažkokią raidos stadiją, padeda nebandau
iįgyventi, prisitaikyti ir patenkinti savo poreikius. Jei žmogus supranta savo
poreikius ir moka juos patenkinti kiekvienoje raidos stadijoje, tai jis turi daugiau Kūdikystėje svarbu užmegsti saugų prieraišumo ryšį, nes tai padeda išgyventi. O
išgyvenimo galimybių, geriau jaučiasi. tas procesas, kuris padeda užmegsti tą saugų ryšį, tai abipusis ryšys su tėvais.
Tuomet vaikas įgauna galią, pasitikėjimą savim, kad aš galiu patenkinti savo
STADIJA KONFLIKTAS ĮGYJAMA GALIA PATOLOGIJA poreikius. Galiu pasitikėti savim poreikių patenkinimo kelyje ir galiu kitais
(METAI) (PROCESAS) pasitikėti. Jei vaikas nepasitiki savim? Kodėl? Reiktų atsigręžti į kūdikystę. Ar jis
KŪDIKYSTĖ Pasitikėjimas – Pasitikėjimas (Aš Atsiskyrimas įgijo pasitikėjimo savim. Jei ne, tai susiformuoja patologija, kad jaučiuosi
(0-2) nepasitikėjimas galiu patenkinti nuo kitų (Aš atsiskyręs nuo kitų arba perdėtai priklausomas nuo kitų. Eriksonas neišskyrė
(Abipusis ryšys su savo poreikius) nepasitikėsiu perdėtos priklausomybės nuo kitų. Jau vėlesni prieraišumo teorijos atstovai labiau
tėvais) kitais) tai išgrynino.
ANKSTYVOJI Autonomija – Valia (Aš galiu Neįveikiamas

5
Ankstyvoje vaikystėje svarbus mėgdžiojimo procesas, kad vaikai turėtų galimybę VIDURINIS Produktyvumas – Rūpestis (Aš Atstūmimas (Man
irgi stebėti suaugusius ir vystyti savarankiškumą. Čia svarbus savarankiškumo AMŽIUS (34- stagnacija įsipareigoju nerūpi kitų ateitis,
įgūdis, nes iš to įgyjama galia, kuri pasireiškia kaip valia, jausmas, kad galiu 60) (Suderinamumas padaryti pasaulį svarbi tik mano
kontroliuoti įvykius. Patologija: neturiu savarankiškumo. tarp žmogaus ir geresne vieta paties ateitis)
Vidurinioje vaikystėje kai vaikas rodo iniciatyvą, galime galvoti, kad vaikas mokosi aplinkos ir gyventi)
planuoti ir pasiekti tikslus. Susiduriam su vaikais, kurie irgi yra labai pasyvūs ir kūrybiškumas)
neiniciatyvūs. Jie atrodo, kad neturi tikslų, nieko neveikia. Suaugusio atsakomybė BRANDUS Integralumas – Išmintis (Aš Neviltis (Aš nusivylęs
nenuslopinti vaiko iniciatyvos, ją paskatinti, padrąsinti, neprimesti savo valios. Bet AMŽIUS (60- neviltis pasiryžęs savo silpnumu ir
ir nepalikti vaiko visiškai vieno, bet padėti vaikui kelti kažkokius raidos iššūkiusir 75) (Introspekcija) gyventi, nors nesėkmėmis)
skatinti judėti link to. žinau, kad aš
Vėlyvoje vaikystėje labai svarbus ugdymo procesas, nes turi įgyti kompetenciją, greitai mirsiu)
kad jis turi tam tikrų kompetencijų ir jos reikalingos jam siekiant tikslus, nes jei to LABAI Nemirtingumas – Pasitikėjimas (Aš Skirtumas (Aš
neįgija, tai gali išsivystyti inertiškumas (netiki, kad kažkas pavyks). Gal patyrė per BRANDUS išnykimas (Socialinė žinau, kad mano nerandu prasmės
mažai sėkmės arba ankstesnėse stadijose nebuvo išvystyta iniciatyvos galia. Arba AMŽIUS (75- parama) gyvenimas turi savo gyvenime, todėl
kitaip. mirtis) prasmę) abejoju, kad galiu
veikti)

STADIJA KONFLIKTAS ĮGYJAMA GALIA PATOLOGIJA

(METAI) (PROCESAS) Ankstyvoje paauglystėje yra svarbiausia susitapatinimas su grupe, bendraamžių
ANKSTYVOJI Susitapatinimas su Priklausomybė Izoliacija (Aš negaliu paieška. Labai svarbus bendraamžių vaidmuo ir svarbu, kad būtų jie kokybiški.
PAAUGLYST grupe – atitolimas (Aš galiu būti būti priimtas grupės) Paauglystėje tapatumo formavimasis, aš esu su savo vertybėmis. Apie profesinį
Ė (12-18) (Bendraamžių įtaka) lojalus grupei) pašaukimą susimąsto artėdamas link 17-18 m. studentavimo laikas geras tam, nes
PAAUGLYST Tapatumas – Ištikimybė sau Pasimetimas (Aš nėra dar daug įsipareigojimų ir yra daug galimybių atsakyti sau į klausimus, koks
Ė (19-22) vaidmenų sumaištis (Aš esu darnoje nežinau, koks mano mano vaidmuo, vertybės.
(Eksperimentavimas su savo vaidmuo ir kokios Jei žmogus išgyvena pilnavertį gyvenimą, tai atėjimas į pabaigą neturėtų kelti
su ribomis) vertybėmis) mano vertybės) sunkių jausmų, nes tikėjimas ir pasitikėjimas, kad aš žinau, jog mano gyvenimas
turi prasmę. Susidūrimas su mirtimi išbūnamas, ištoleruojamas.
JAUNAS Intymumas – Meilė (Aš galiu Išskirtinumas (Aš
SUAUGĘS izoliacija būti intymus su neturiu kitiems laiko, Psichoanalitikai pirmiausiai keltų klausimą, kokioje stadijoje atsirado tas
(23-34) (Abipusiškumas su kitais) todėl nuo jų simptomas, kokie yra tos stadijos uždaviniai ir ką tas simptomas galėtų reikšti,
bendraamžiais) užsidarysiu) apie kokius konfliktus tarp ID ir superego kalbama.
Šeimos sistemų modelis

• Analizės objektas – visa šeima.

• Dinaminė visuma, daugiau nei jos sudedamųjų dalių suma.

6
• Homeostazės gebėjimas – gebėjimas išlaikyti savo struktūrą esant pokyčiui.
(labai svarbus, nes manoma, kad šeima yra dinaminė visuma, kuri yra daugiau,
nei sudedamųjų dalių visuma. Bet kuriuo atveju siekia išlaikyti homeostazę
(pusiausvyrą), kuri nebūtinai funkcionali ir prasminga.)
• Struktūrinė šeimos teorija (Minuchin): sub-sistemos (sutuoktinių, brolių-seserų,
tėvų-vaikų); ribos (gali būti adekvačios, labai rigidiškos arba susiliejusios)
• Šerdis – sutuoktinių subsistema.
Šeimos charakteristikos
1) Šeima kaip sistema. Šeima yra daugiau nei individualių šeimos narių
charakteristikų suma.
• Kas yra šeimos nariai?
2) Šeimos stabilumas: tarpasmeninis procesas, kuriuo šeima stengiasi išlaikyti
emocinį balansą sistemoje.
• Kas atsitinka su šeima, kai ją ištinka krizė (pvz., šeimos nario liga, skyrybos ir kt.).
3) Šeimos perėjimas: tarpasmeninis procesas, kuriuo šeima prisitaiko prie šeimos
narių raidos pokyčių, bendruomenės lūkesčių ir vaidmenų joje. (šeima, kaip
sistema, pereina per gyvenimo cikliškumą: ikivedybinė stadija, santuokos kūrimo,
partnerystės stadija be vaikų, stadija su mažais vaikais, stadija su paaugliais, tuščio
lizdo, vieno iš sutuoktinių liga ar mirtis).
• Kaip šeima prisitaiko, kai vaikas pradeda lankyti mokyklą?
4) Šeimos pasaulio vaizdas: kokį bendrą vaizdą šeima turi apie save (efektyvus /
neefektyvus, darnus / išfragmentuotas).
• Kaip šeimos nariai iškomunikuoja savo poreikius vienas kitam, kai jiems
reikalinga pagalba? (nuo to labai svarbus šeimos funkcionalumas) Nemokėjimas
iškomunikuoti aiškiai savo poreikių atneša neaiškumų. Vengiama konflikto arba
iškomunikuojama per išveikas – kito žmogaus puolimas.
5) Simptomo santykių kontekstas: kaip vaiko simptomas veikia kiekvieną šeimoje?
(vaikas turi psichosomatinių skundų (Jono atvejis, nerimas prieš užmiegant). Kokio
prasmę turi toks elgesys. Gal sutrikusi pati sutuoktinių posistemė. Ji turi būti
tvirčiausia, nes į ją atsiremia kitos posistemės. Jei problemų yra tarp pačių
sutuoktinių, vaikas tampa kaip tas, kurio simptomas įgauna prasmę. Išvengiama
konfliktų tarp sutuoktinių. Pasiteisinimas, kad neišsiskiria dėl vaiko.
• Kaip tėvai gali padėti vaikui priimti daugiau atsakomybės už gydytojo / mokytojo
rekomendacijų laikymąsi?
Šeimos struktūra
Vertinant šeimos struktūra svarbu:
1) Hierarchija: koks šeimoje yra hierarchijos arba jėgos pasiskirstymas.
• Ar šeimoje yra aiški ir tinkama hierarchija, ar apversta (parentifikacijos
fenomenas)?
• Kas už ką yra atsakingas šeimoje?
Parentifikacijos fenomenas: Ar vaikas šeimoje atlieka tėvų vaidmenį? Būna, kai
yra priklausomybių, darboholikų, lėtinių ar psichikos ligų. Vaikas tada nesitvarko
su savo raidos užduotimis, o turi tvarkytis su šeimos sistemos uždaviniais. Nes
tėvai nemoka pasirūpinti savo poreikiais ir vaiko poreikiais. Dažnas atvejis – tėvų
skyrybos, kai dažnai vaikas turi atlikti vieno iš tėvų emocinio guodėjo vaidmenį.
2) Ribos: apibrėžia skirtingas funkcines subgrupes šeimoje.
• Kokios šeimoje yra subgrupės/posistemės? Tėvų, tėvų ir vaikų, mamos ir vaiko ir
pan.
• Kitas klausimas, ar ribos tarp sugrupių aiškios, tinkamos ar sumišusios,
problematinės? (ribos gali būti sumišusios arba labai nutolusios. Sumišusios, kai
susilieja tėvų ir vaikų posistemės, kai tėvai išprojektuoja savo lūkesčius vaikams, o
vaikai pernelyg priklausomi nuo tėvų, nevyksta vaikų atsiskyrimas nuo tėvų. Labai
kišimasi į vienas kito gyvenimus ir labai kontroliuojama. Būna šeimų, kur nuolat
kyla konfliktai, kai vaikai jau suaugę ir nuolat viena kitos gyvenime dalyvaujama.
Dažnas atvejis, kai labai nutolusios ribos. Tėvai gyvena savo gyvenimą, vaikai
savo. Šeimoje santykiai labai šalti, labai nutolę, tėvai mažai ką žino apie vaikų
poreikiu, ypač emocinius. Gali būti ir kad nutolusi viena kokia posistemė – mama
labai artima su dukra, o sūnus su tėvu, bet bendro gyvenimo yra labai mažai)
• todėl svarbu kelti klausimą, Kaip šeimoje tvarkomasi su emociniu artumu ir
atstumu?
3) Vaidmenų pasirinkimas: nesąmoningas arba sąmoningas vienas kitą
papildančių vaidmenų priskyrimas šeimos nariams (pvz., tėtis šeimos maitintojas,
močiutė – guodėja ir pan., vaikas – tarpininkas tarp tėvų, vaikas- šeimos
pasididžiavimas)
• Kokius vaidmenis atlieka šeimos nariai ir kaip šie vaidmenys tarpusavyje siejasi?
• Kas dažniausiai yra „ligonis“ šeimoje?
• Kas dažniausiai yra atpirkimo ožys šeimoje? (maskuojamos tėvų
priklausomybės, kai vaikas turi kokių problemų mokykloje ar pan).
7
4) Aljansas (sąjunga) – pozityvus santykis tarp 2 šeimos narių. Kokios sąjungos ir
koalicijos yra, svarbu pasižiūrėti.:
• Kokios yra svarbios sąjungos šeimoje?
• Kaip į šias sąjungas žiūri kiti šeimos nariai?
5) Koalicija: santykis tarp mažiausiai 3 žmonių, kuriame 2 žmonės susitaria prieš
trečiąjį (pvz., mama ir vaikas prieš tėtį).
• Kokios šeimoje yra koalicijos?
• Kas yra kieno pusėje?
Šeimos procesas
1) Susiliejimas: šeimos sistema, kurioje mažai tarpasmeninių ribų, ribota
asmeninė autonomija, aukštas emocinio reaktyvumo (daug neigiamų emocijų)
lygis. Gali slopinti individualų augimą ir raidą. (kai susiliejusios ribos tar posistemių
ir yr daug emocijų, kišimosi, kontrolės, bet ir sunkumų atsiskiriant)
• Ar šeimos nariai įsitraukę ar net perdėtai įsitraukę į tarpusavio santykius?
• Ar šeimos nariai „jaučia vienas kito jausmus“? (išprojektuoja savo kažkokią dalį į
kitą žmogų ir neleidžia jam atsiskirti ir tvarkytis sus savo poreikiais ir raidos
užduotimis)
• Ar šeimos nariai retai kada veikia nepriklausomai? (kiekviename žingsnyje reikia
šeimos pritarimo, nieko nedarysiu, jei tėvai nepritars)
2) Atsiribojimas: šeimos sistema, kurioje nariai yra emociškai atitolę ir nejautrūs
vienas kitam.
• Ar šeimos nariai mažai emociškai reaguoja vienas į kitą?
• Ar šeimos nariai nutolę ir atsiskyrę vienas nuo kito?
• Svarbus klausimas: Ar emocinio atsiskyrimo lygis yra tinkamas pagal raidos
amžių? (jei vaikai jau užaugę, atsiribojimas gan tinkamas)
3) Trianguliacija – trečias asmuo yra įtraukiamas į 2 žmonių sistemą siekiant
sumažinti įtampą arba išspręsti konfliktą. (sutuoktiniai ir anyta. Trianguliacija
kartais gali padėti išlaikyti pusiausvyrą (kai gimsta vaikas, sumažina įtampą tarp
sutuoktinių). Čia vaikai pažeidžiamiausi, nes labiausiai priklausomi nuo kitų. Jis
gali atlikti tarpininko vaidmenį, kai kalba per vaiką. Mama ir paauglė nesutaria,
jaunesnė sesė tarpininkė.
• Ar šeimos nariai tiesiogiai kalbasi vieni su kitais apie savo asmeninius dalykus?
• Kai tarp 2 žmonių iškyla emocinė tema, ar nėra taip, kad jie tuomet susitelkia į
trečią asmenį? (į kurį universitetą stoti vaikui, diskusijos)
4) Šeimos bendravimo modeliai (angl. patterns): pasikartojančios interakcijų
sekos, kurios tipiškos šeimai, ypatingai streso metu (pvz., kai tėtis nuliūsta, kiti
šeimos nariai stengiasi jį pralinksminti).
• Kokia yra atpažįstama elgesio seka, kai šeima patiria stresą?
• Ar toks elgesys pagerina ar pablogina situaciją?
Šeimos pokyčiai laikui bėgant
1) Šeimos raidos amžius:
• Kokioje raidos stadijoje yra šeima?
• Kokias svarbias užduotis šeima turi atlikti šioje raidos stadijoje?
2) Šeimos projekcijos procesas: neišspręstų konfliktų, vaidmenų, užduočių
perdavimas iš kartos į kartą. (skyrybos, smurtautojo-aukos santykio modelis, išyra
moters ir vyro posistemė ir gyvena trijų kartų viename (močiute, mama
išsiskyrusios ir anūkė, kur nėra vietos vyrui)
• Kokie neišspręsti dalykai iš ankstesnių kartų gali veikti šeimą dabartyje?
3) Koalicija tarp kartų: 2 nariai iš skirtingų kartų sudaro koaliciją prieš trečią narį.
• Ar yra įrodymų, kad 2 nariai iš skirtingų kartų susijungia prieš trečią narį?
Probleminės šeimos sistemos (trikampiai)
1) Tėvas / motina – vaikas koalicija (susiliejusios ribos, vaikas perima suaugusiojo
vaidmenį).
2) Trianguliacija: vaikas – tarpininkas tarp tėvų (lojalumo konfliktas skyrybų metu).
3) Vengimas (kaip ataka arba parama). Vaikas kaip identifikuotas pacientas.
Vienintelė problema šeimoje – vaiko nepaklusimas arba pažeidžiamumas.
------------------------------------
Raidos psichopatologija
8

• Ne atskira teorija, o jų integracija siekiant suprasti raidos procesus,
sąlygojančius psichopatologijos formavimąsi.
• Cholistinis požiūris (visos raidos sritys nuolat sąveikauja tarpusavyje).
• Raida vyksta hierarchijos principu (naujos struktūros atsiranda iš senųjų).
• Kiekvienoje stadijoje yra savo raidos uždaviniai. Tai, kaip išspręsta ankstesnė
stadija, veikia dabartinę stadiją (tačiau tai labiau tikimybė, o ne neišvengiamybė).
• Kontinuumas tarp normalios ir anomalios raidos.
Nebūtinai remtis redukciniu ir deterministiniu požiūriu, kad jeigu vaikas neturėjo
palankių sąlygų ankstyvoje vaikystėje, jo raida pasmerkta. Nebūtinai jis turės
elgesio ir emocinių sunkumų. Reikia pažiūrėti į kiekvieno vaiko rizikos ir
apsauginius veiksnius.
Rizikos ir apsauginiai veiksniai. Kiekvienoje raidos stadijoje vaikas gali turėti
apsauginių veiksnių.
• Rizika – tai bet kuri sąlyga, kuri didina psichopatologijos atsiradimo galimybę
(bet kuriame kontekste).
• Apsauginiai veiksniai – mažina psichopatologijos rizikos tikimybę.
• 4 apsauginiai mechanizmai (pagal Rutter, 1990):
1) Rizikos efekto mažinimas (pvz., vaiko aktyvumo reguliacija);
2) Neigiamų grandininių reakcijų mažinimas (pvz., lengvas vaiko temperamentas);
3) Veiksniai, stiprinantys savivertę ir Aš efektyvumo jausmą.
4) Resursų panaudojimas.
Rizikos ir apsauginiai veiksniai kiekviename kontekste:
1) Individualus (pats vaikas gero intelekto)
2) Tarpasmeninis (turi žmogų, su kuriuo turi gerą ryšį)
3) Socialinis
4) Organinis
Raidos keliai
Klinikiniame vaiko vertinime keliame klausimą:
• Kokiu momentu ir dėl kokių priežasčių vaiko raida pradėjo nukrypti nuo
normalaus kurso?
• Kalbama apie Rizikos ir apsauginių veiksnių sąveiką.
• Komorbidiškumas – 2 psichopatologijų raiška vienu metu.
• Elgesio transformacija – bazinė psichopatologija išlieka, tačiau jos raiška
skirtinga (nerimas įgauna vis skirtingą formą).
• Prognozė.
Ekvivalentiškumas ir multifinališkumas.
• Ekvivalentiškumas – skirtingi keliai gali vesti prie tų pačių pasekmių (pvz,
skirtingi paauglio depresijos veiksniai).
• Multifinališkumas – tam tikra rizika gali sąlygoti skirtingas pasekmes
priklausomai nuo kontekstinių ir individualių veiksnių).
• Bet kurios psichopatologijos etiologija yra sąlygojama daugybės veiksnių
sąveikos.
• Yra specifiniai rizikos veiksniai.
• Transakcija – tai dinaminių sąveikų tarp vaiko ir jo šeimos bei socialinės sistemos
seka.
Transakcijos procesas: pavyzdys
Neišnešiotas vaikas/ Tėvų nerimas/Sunkus vaiko temperamentas/Tėvų
vengimas/Vaiko kalbos atsilikimas
Kas yra norma?
Vienas iš būdų tai pasižiūrėti, tai pasiremti:
• Diagnozė ir klasifikacija
• Tikslas – apibendrinti didelį informacijos kiekį ir priskirti vaiką tam tikrai
kategorijai.
• Problema: retai kada labai tiksliai vaikas atitinka diagnostinei kategorijai.
• Geriau daugybinės diagnozės
• Tradicinės diagnostinės sistemos: DSM-V (Diagnostic and Statistical Manual of
Mental Disorders, DSM) ir TLK-10 (Tarptautinė ligų klasifikacija, taikoma
Lietuvoje).
• Objektyvumas (elgesį specifiškai aprašantys terminai), patikimumas (2 ekspertai
turi įvertinti vaiko simptomus) ir validumas (kiek diagnozė aprašo tai, ką turi
aprašyti). (kvalifikacijos sistemos siekia būti objektyvios, patikimos ir validžios)
• Diagnostikos ašys:
✓I - Pirminė diagnozė (pagrindiniai simptomai)

9
✓II - Asmenybės bruožai / sutrikimas (vaikų atveju – santykiai, ryšiai su • Vaiko raidos pokyčiai – sutrikimų simptomų paveikslas laikui bėgant keičiasi
artimiausiais globėjais) (pvz., vaikų nerimas).
✓III - Medicininė būklė, protinė raida (fiziniai susirgimai, protinis atsilikimas) • vienas iš simptomų, kas yra sutrikimas, yra Subjektyvus kančios išgyvenimas ir
✓IV - Psichosocialinės aplinkybės (stresiniai įvykiai, probleminės situacijos) funkcionavimo sutrikimas, bet jis netaikomas vaikams. Vaikas gali turėti elgesio
✓V - Bendras funkcionavimas (nuolatinė priežiūra ar apsunkinimai tik tam tikrose problemų, bet ne būtinai išgyventi subjektyvią kančią. Gali būti nerimo sunkumai,
srityse) bet yra ir tokių, kurių negalėtume įdėti į kančios išgyvenimo rėmus.
• Ar tam tikras elgesys ar simptomas trikdo normalų vaiko funkcionavimą? Elgesio
✓TLK (ICD) – yra 6 sritys, nes medicininė būklė ir protinis atsilikimas skiriamos į
sunkumai trikdo ir vaikas nelabai gali atlikti jam priskirtų raidos užduočių.
dvi
• Vaikai priklausomi nuo tėvų – svarbus tarpasmeninis kontekstas. Vaikas yra
šeimos sistemos įkaitas
Diagnostika: TLK-10 F kodas psichikos sutrikimams
• Komorbidiškumo – daugybinių diagnozių problema.
• F70-F79: Protinis atsilikimas
• F80-F89: Psichologinės raidos sutrikimai
Vaikų psichikos ir elgesio sutrikimai TLK-10. F skyrius (vaikystės ir paauglystės)
• F90-98: Elgesio ir emocijų sutrikimai, prasidedantys vaikystėje ir paauglystėje
• F0. Organinės kilmės psichikos sutrikimai
• F99: nepatikslintas psichikos sutrikimas
• F1. Psichoaktyvių medžiagų vartojimo sukelti sutrikimai
• F2. Schizofrenija
Diagnostika: DC:0-3 (0-5) Diagnostinė sistema, mažiau žinoma. Esminis skirtumas
• F3. Afektiniai sutrikimai
nuo kitų sistemų, kad problema yra ne vaikas, o jo ir kitų santykis
• F4. Neuroziniai, streso sukelti ir somatoforminiai sutrikimai
• Didelis dėmesys vaiko ryšiams su aplinka, ypač artimiausiais asmenimis
• F5. Sutrikimai, sutrikdantys fiziologines funkcijas
• Problema – ne vaikas, o jo ir kitų santykis
• F6. Asmenybės sutrikimai
• Traumuojantys įvykiai – trauminiai streso sutrikimai
• F7. Protinis atsilikimas
• Pvz., Traumatic Stress Disorder (trauminio streso sutrikimas):
• F8. Psichologinės raidos sutrikimai
1. Nuolatinis traumuojančio įvykio patyrimas: pasikartojantys žaidimai, naktiniai
• F9. Sutrikimai, prasidedantys vaikystėje ir paauglystėje
košmarai, distresiniai prisiminimai, disociacijos (dažnai išsiblaško, mintys kažkur
kitur), pasikartojantys žaidimai
Klasifikacija: sutrikimai (1)
2. Raidos sutrikdymai arba atsitraukimas, nereagavimas: socialinis užsisklendimas,
1. Sutrikimai, prasidedantys kūdikystėje, vaikystėje ir paauglystėje:
emocijų nerodymas, raidos regresavimas, sumažėjęs domėjimasis įprasta veikla
 Protinis atsilikimas
(žaidimais)
3. Padidėjęs susijaudinimas, dirglumas: naktinis siaubas, kitos miego problemos,  Mokymosi sutrikimai
dėmesio problemos, jautrumas, padidintas reaktyvumas.  Autizmo spektro sutrikimai
4. Simptomai, kurių anksčiau nebuvo: agresija, seksualizuotas elgesys (jei yra  Dėmesio ir aktyvumo sutrikimai
seksualinė prievarta), baimės, atskyrimo nerimas, savęs žalojimas ar mazochistinis  Elgesio sutrikimai (taip pat ir opozicinio neklusnumo sutrikimas)
provokavimas (prašo, kad jį sumuštų)  Emocijų sutrikimai
Stresiniai išgyvenimai pasireiškia per somatinius skundus arba per miego  Atsiskyrimo nerimas
sunnkumus.  Prieraišumo sutrikimai
 Enurezė ir enkoprezė
Diagnostinių sistemų trūkumas
10
Klasifikacija: sutrikimai (2)
2. Sutrikimai, būdingi ir vaikams, ir suaugusiems:
 Piktnaudžiavimas psichoaktyviomis medžiagomis
 Šizofrenija
 Nuotaikos sutrikimai (depresija, bipolinis sutrikimas).
 Nerimo sutrikimai (fobijos, obsesinis kompulsinis sutrikimas, potrauminio
streso sutrikimas)
 Valgymo sutrikimai (nervinė anoreksija, bulimija)
Daugiamatinis statistinis požiūris (Juo remiantis sudaryti klausimynai įvertinti
vaiko elgesio ir emocinius sunkumus): CBCL. (Mokslininkai norėjo aprašyti
kriterijus, pagalkuriuos būtų galima įvertinti ar atskirti, ar vaikas ar paauglys turi
elgesio ir emocinių sutrikimų ar neturi. Buvo ištirta labai didelė vaikų grupė.
Klausimai, kaip vaikas elgiasi ir kaip jaučiasi. Sindromai: emocionalumas,
nerimastingumas, užsisklendimas, miego sunkumai, agresyvus elgesys. Jie
grupuojami į dvi dideles: į elgesio sunkumus (eksternalius sunkumus) ir į
emocinius (internalius sunkumus). Eksrternalūs sunkumai – agresyvus elgesys ir
dėmesio sunkumai. Internalūs sunkumai – nerimastingumas, emocionalumas,
užsisklendimas, miego sunkumai)/ pritaikoma statistika ir paskaičiuojama, kada
yra norma, kada yra ribinis įvertis, kuris verčia sunerimti. Tai jau sunkumas, bet
dar ne klinikinis sutrikimas ir kada jau tai yra sutrikimas arba nuokrypis. Tai čia
toks būdas pasižiūrėti į normos ribos ir nuokrypio klausimą.
• Parametrinis: kokiu laipsniu vaikas demonstruoja simptomą arba probleminį
elgesį, susietą su tam tikra diagnoze.
• CBCL (Child Behavior Checklist, Achenbach, 1991)
• Ikimokyklinio amžiaus vaikams (1.5 – 5), mokyklinio amžiaus vaikams (6 – 18) ir
suaugusiems.
• Sindromų skalės (pvz., emocionalumo, nerimastingumo, užsisklendimo, miego
sunkumų, agresyvaus elgesio) ir faktorių skalės (internalūs ir eksternalūs
sunkumai).
• DSM kriterijais paremtos skalės.
• Internalizacija – į vidų nukreipti simptomai, eksternalizacija – į išorę.
• Norma – riba – nuokrypis
• Skirtingi vertintojai – skirtingas atitikimas
Sveika raida
Dar vienas iš būdų pasižiūrėti, kas yra sveika raida, tai analizuoti funkcijas.
• Nėra vieno sveikatos kriterijaus, veikiau – galime kalbėti apie funkcijų eilę. (kaip
vaikas atlieka savo funkciją). Galima galvoti apie:
• Intelektinis funkcionavimas – adekvatus savo intelektinio potencialo naudojimas
(mąstymas, smalsumas, vaizduotė).
• Sveikas socialinis funkcionavimas – adekvatus balansas tarp priklausomybės nuo
kitų ir autonomijos, gebėjimas bendrauti su bendraamžiais ir bendradarbiauti.
• Sveikas emocinis funkcionavimas – adekvati emocinė pusiausvyra, gebėjimas
palaikyti savivertę, toleruoti frustraciją, įveikti nerimą ir prieštaringus jausmus.
• Sveikas asmenybinis funkcionavimas – lankstumas, noras įgyti įgūdžius,
integruoti, pažinti save. Jei tas neatsitinka, gali atsirasti asmenybės sutrikimas
• Svarbi vaiko raidos stadija. Visas funkcionavimas turėtų remtis konkrečia stadija
Normalios problemos ir normalus probleminis elgesys ikimokykliniame amžiuje
• „Neramus“ kūdikis
• Nesaugus prieraišumas (tai ne sutrikimas, tai vaiko santykį į save ir į pasaulį
charakterizuojantis modelis)
• Vaikščioti pradedančio vaiko nepaklusnumas
• Ikimokyklinio amžiaus vaiko pykčio priepuoliai
• Ikimokyklinio amžiaus vaiko tamsos, nakties baimės
Vaikų elgesio ir emociniai sunkumai
• Trys lygiai: Norma – sunkumas (didžioji dauguma taip nesielgia, bet tam tikra
dalis elgiasi. Jei negaus pagalbos, yra rizika, kad peraugs į sutrikimą) – sutrikimas
(klinikinė sunkumo raiška, surinks simptomus, kurie rodys sutrikimą)
• Sunkumas – sutrikimo lygio nesiekiantys elgesio ir emocijų požymiai, trikdantys
psichosocialinį funkcionavimą.
• Gali pasireikšti kaip netinkamas, nepriimtinas, agresyvus, provokuojamas, įžūlus
elgesys tam tikrose situacijose, staigūs emocijų pokyčiai, menkas savęs
vertinimas, nerimas, susirūpinimas, baimės.
• Gali pasireikšti tik tam tikrose situacijose arba atsikartoti skirtinguose
kontekstuote.
• Gali peraugti į sutrikimus.
• Svarbi ankstyva pagalba.
11
 • Nėra dichotomijos: įgimta – įgyta, biologinis – socialinis, šuoliškas – laipsniškas.
Vaikų elgesio ir emocinių sunkumų apibrėžimo problematika • Dvikrypčiai tarpusavio ryšiai.
• Vaikystės amžiaus problemų skirstymas į elgesio ir emocijų darinius sąlyginis.
• Bet kokia problema turi ir elgesio, ir emocijų sudedamąją dalį. Klinikinė diagnostika:
• Achenbach (1991): suskirstė eksternalias ir internalias problemas. • Šeimos gydytojai, gydytojai specialistai
• Eksternalios problemos: į aplinką nukreiptas elgesys – išveika, agresyvūs • Neurologai
veiksmai, nepaklusnumus. • Internalios problemos: išraiška nukreipiama daugiau į • Vaikų ir paauglių psichiatrai (tiesiogiai)
vidų (nerimas, depresija, nusišalinimas). • Medicinos psichologai (klinikiniai psichologai) (tiesiogiai)
• Dažnai persidengia (valgymo sutrikimai nesiskirsto (elgesio ir emociniais • Psichologai ugdymo įstaigose (klinikinė diagnostika)
sunkumai). Elgesys – nevalgo, vengia, išvemia. Emociniai – mintys apie maistą, • Psichoterapeutai, menų terapeutai (klinikinė diagnostika)
savęs vertinimas) • Specialieji pedagogai, kiti ugdymo specialistai (t.p.)
• SVARBIAUSIA: nuolat arti vaiko esantys asmenys – tėvai, globėjai, ugdymo
Dažnos elgesio ir emocinės problemos įstaigų darbuotojai
Eksternalios Diagnozę rašo gydytojai, bet pačioje klinikinėje diagnostikoje ir bandyme surinkti
Dėmesio trūkumo ir hiperaktyvumo sutrikimas informaciją gali dalyvauti ir kiti specialistai.
Opozicinio neklusnumo sutrikimas
Elgesio sutrikimai Klinikinė diagnostika
Internalios • Vaiko psichologinis įvertinimas:
Nerimo sutrikimai ✓Klinikinis interviu su tėvais ar kitais vaiko artimos aplinkos asmenimis
Fobijos ✓Klinikinis stebėjimas (vaiko žaidimas, kita veikla)
Atsiskyrimo nerimas ✓Savistata (tėvų ar ugdytojų stebėjimu) paremta informacija (kai nėra laiko.
Generalizuotas nerimas Tėvai pildo klausimynus)
Socialinis nerimas ✓Psichologinis testavimas (pažintiniai gebėjimai, raida, savireguliacija). Taikomi
Selektyvus mutizmas standartizuoti instrumentai, pvz., vertinamas vaiko intelektas, raidos įgūdžiai
Potrauminio streso sutrikimas • Taigi idealiu atveju: interviu – stebėjimas – instrumentų taikymas
Psichosomatiniai sutrikimai • Psichologinio įvertinimo išvada – vaiko bei jo aplinkos stiprumai bei sunkumai,
Depresijos rekomendacijos kaip spręsti sunkumus
Kitos problemos
Šalinimo sutrikimai: Enurezė, enkoprezė Vaiko psichologinis įvertinimas
Valgymo sutrikimai (Pika Anoreksija Bulimija) • Bendras tikslas – padėti vaikui ir jo artimai aplinkai (tėvams, pedagogams).
Miego sutrikimai • Konkretūs tikslai: atranka, diagnozė, konsultavimas, pagalbos priemonių
Autizmo spektro sutrikimai numatymas.
Atranka – atrinkti vaikus, kurie turi adaptacijos riziką, elgesio ir sunkumų riziką, ar
Šiuolaikinės raidos teorijos vaikai, kurie gydosi nuo lėtinių ligų, turi padidinto emocinių sunkumų riziką.
• Šiuolaikinės raidos teorijos neapsiriboja viena žmogaus dimensija. Diagnozė – norint suprasti.
• Į asmenybės raidą žiūrima per įvairių dimensijų matricą. • Psichologinio įvertinimo etapai (pgl Sattler, 1998, 2002; GrothMarnat, 2003):
12
1) Tikslų specifikavimas; • Tačiau visuomet vertinga informacija
2) Duomenų rinkimas ir analizė; • Ugdymo įstaigų psichologai stebi vaiko elgesį ugdymo įstaigos aplinkoje, bet ne
3) Sprendimų priėmimas. namuose
• Interviu (apklausa ar pokalbis) – dažniausiai su tėvais ar globėjais. Bet svarbu ir
Vaiko psichologinio įvertinimo etapai pasižiūrėti, kaip tą vaiką mato kiti.
PRADINIS TYRIMO BAIGIAMASIS ETAPAS • Klinikinis interviu - taikomas klinikiniam įvertinimui, psichodiagnostikos tikslais:
ETAPAS (tikslų ETAPAS (sprendimų priėmimas) • Nestruktūruotas arba struktūruotas
specifikavimas) (duomenų • Psichologinės išvados •Nestruktūruotu interviu nustatyta diagnozė menkai dera, kai tą patį žmogų
• Kreipimosi rinkimas ir parengimas apklausia skirtingi psichikos sveikatos specialistai (Egger, Angold, 2004) su ta
priėmimas analizė) • Taikomų poveikio priemonių pačia simptomatika ateitų pas psichoanalitinės, biologines krypties ir pan.,
• Pirmas interviu • Testavimas efektyvumo įvertinimas (idealiu nebūtinai diagnozė būtų ta pati.
• Susipažinimas • Interviu atveju) • Be to, laikui irgi imlus – geras klinikinis interviu trunka 2-3 valandas. Dažniausiai
su problemos • Stebėjimas • Poveikio priemonių reikalingas sutrikimo diagnostikai, bet sunkiai įmanomas emocijų bei elgesio
raida vaiko • Visų tyrimo pakeitimas ir rekomendacijų sunkumų ‚atrankai‘
gyvenimo rezultatų peržiūrėjimas. Savistata paremti įvertinimo būdai:
kontekste analizė ir • Klausimynai, arba struktūruotos apklausos raštu
• Ankstesnių apibendrinimas • Tai Patogiausias bei ekonomiškiausias būdas
tyrimo rezultatų • Tyrimo • Itin tinkami atrankiniam bei pasikeitimų įvertinimui
analizė rezultatų • Taip pat gali būti taikomi kaip papildomi klinikinio įvertinimo būdai ar Mokslinių
• Tyrimo pateikimas tyrimų tikslais
procedūros tėvams • Ikimokyklinio amžiaus vaikų atveju informacija gali būti renkama iš skirtingų
atranka • vaiko artimiausios aplinkos asmenų
• Kontraktas su Rekomendacijo • Tėvų, auklėtojų, specialistų stebėjimu paremti struktūruoti įvertinimo būdai
vaiku s ir pagalbos Problema, kad reikia surinkti normas, reikia daug žmogiškųjų resursų. Reikia
priemonių surinkti iš reprezentacinės populiacijos imties. Paisskaičiuoti statistikšai, kas yra
numatymas normaliojo pasiskirstymo kreivė ir kas yra jau norma, sunkumai ir sutrikimai. Del
to LT savistata paremtų įvertinimo būdų turime labai nedaug.
Įvertinimo būdai
• Stebėjimas Emocijų ir elgesio problemų klausimynai
• Natūraliomis ar laboratorinėmis sąlygomis? • Standartizuoti Lietuvai:
• Kaip ilgai, kad būtų patikimas? • Vaikų elgegfsio klausimynas (CBCL/1½-5; C-TRF; Achenbach, Rescorla, 2000) –
• B.Doll ir S.N.Elliott tyrimų duomenimis būtinos bent penkios 20-ies min trukmės formos tėvams ir auklėtojams apie 1,5-5 metų amžiaus vaikus
stebėjimo sesijos natūraliomis sąlygomis kelių savaičių laikotarpiu Aseba klausimynas (surenkama iš skirtingų šaltinių, paauglys, tėvai, pedagogai).
• B.C.McKevitt ir S.N.Elliott tyrimai atskleidė, jog stebint vaizdo įrašus būtinos Apima nuo 1.5 m. vaikus
bent 3 sesijos po 30 min • Nuo 6 metų – CBCL/6-18 ir TRF, YSR
• Taigi – imlu laikui, ne visuomet įmanoma

13
• Galių ir sunkumų klausimynas (Strenghts and Difficulties Questionaire, SDQ;
Goodman,1997) – formos tėvams ir auklėtojams apie 3-4 metų amžiaus vaikus bei
formos tėvams ir auklėtojams apie 4-16 metų amžiaus vaikus (nemokamas).
Neapima labai mažų vaikų.
Remiantis klausimynų atsakymais diagnozės nerašomos, bet galima kelti prielaidą,
kad gali būti ir reikalingas detalesnis įvertinimas.
Normos ir skaičivimų, interpretavimų instrukcijos prieinamos tik tada, kai
praeinami mokymai.
Klinikinė diagnostika
• Įvertinimo instrumentai, klinikiniai interviu:
✓DAWBA (struktūruotas klinikinis interviu)
• Įvertinimo instrumentai, psichologiniai testai:
✓DISC – šiuo metu naudojama raidos skalė, abejotina. Iki 5 m. Norint tirti raidos
įgūdžius (smulkioji/stambioji motorika, kalbos raiška, girdimasis/ regimasis
dėmesys, savarankiškumo įgūdžiai. Duodant užduotėles nustatomas vaiko raidos
amžiius kiekvienoje iš tų sričių) ir plačiai taikoma ankstyvojoje reablitacijoe, jei
reikia nustatyti neįgalumo lygį. Problema: nestandartizuotas LT, remiamasi
Kanados vaikų populiacija.
✓DSR – Vaiko raidos skalė, standartizuojama Lietuvai (VU), vaikams iki 3 metų
amžiaus. Sudėtingas administravimas.
✓WPPSI – Wechsler‘io intelekto skalė ikimokyklinio amžiaus vaikams.
Nestandartizuota LT.
✓WISC – Wechsler‘io intelekto skalė vaikams (6 – 18 metų), Lietuvoje – III versija,
pasaulyje – V –oji versija
✓Bender geštalt II testas – vizualinių motorinių gebėjimų bei regimosios atminties
testas, tinka vaikams 4-16 metų amžiaus.(paprašoma nukopijuoti figūras ir
žiūrima, kaip dirba akies ir rankos koordinacija
✓Raveno spalvotos progresuojančios matricos – neverbalinio samprotavimo
gebėjimų testas, nuo 5 m. (vertina loginį mąstymą. Kurios figūros trūksta tam
tikroje sekoje)
Klinikinėje diagnostikoje taikomos ir nestandartizuotos metodikos:
• Vaiko veiklos stebėjimas
• Projekcinės metodikos
• Žaidimai (laisvas nestruktūruotas žaidimas, lėlių namelis, smėlio dėžė)
• Piešiniai (nuo laisvo iki struktūruoto; kinetinis šeimos piešinys)
• Visuomet svarbi papildoma informacija
• Svarbu tinkamai naudoti ir interpretuoti
• Tam reikalingos specialios žinios, vidinių procesų išmanymas
Vaiko klinikinis stebėjimas. Visada pravartu turėti rėmus, į ką norime atkreipti
dėmesį ir ką fiksuojame
• S.Greenspan, N.T.Greenspan: klinikinio stebėjimo rėmai. Siūlė stebint vaiką
atkreipti dėmesį į 7 kategorijas. Aprašė, ko galime tikėtis iš tam tikro amžiaus
vaiko iki 11 m.
• Aprašomasis lygis – tikslus stebimo elgesio aprašymas
• Amžiaus-atitikmens lygis – nuolatinis lyginimas ir fiksavimas, kiek tai tinkama ir
įprasta tam tikram amžiaus tarpsniui
1. Fizinis funkcionavimas
2. Emocinis tonas, nuotaika
3. Ryšys su stebėtoju / kitais asmenimis (prieraišumo santykis, kuris leidžia
parinkti atitinkamas technikas. Vengiantis – atsargiai regsim kontaktą, nes jis
linkęs nepasitikėti kitais. Ambivalentiškam – reikalingos ribos)
4. Afektai ir nerimas (iš psichodinaminės – nerimas - tai vidiniai konfliktai)
5. Aplinkos panaudojimas (ką veikia su žaislais pas terapeutą)
6. Temos vystymas (kokios temos žaidime)
7. Subjektyvūs stebėtojo jausmai, reakcija į vaiką... (kontrperkėlimo jausmai,
kokius jausmus vaikas kelia terapeutui)
1. Fizinis funkcionavimas
• Stebint dėmesys kreipiamas į fizinius protinio bei psichologinio vaiko
funkcionavimo aspektus. (ar tvarkingas ar ne, ar susikūprinęs)
• ypatingai atsižvelgiama į centrinės nervų sistemos integracijos lygį:
• stambioji ir smulkioji motorinė koordinacija,
• percepcinė-motorinė integracija,
• išryškėjantys kognityviniai (pažintiniai) gebėjimai
Santykių modelis
Kas būdinga 5-6 m.?:
14
Tobulėja stambioji motorinė koordinacija, gali užrišti batukus, rašo raides, piešia
apskritimus, kvadratus, trikampius. Kalba pilnais sudėtingais sakiniais ir pradeda
rodyti gebėjimą pateikti tam tikras idėjas. Gali pradėti suvokti, išreikšti ir
konceptualizuoti paprastus ir abipusius ir atvirkštinius santykius tarp daugybės
idėjų ir fizinės realybės aspektų: išdėstyti pavidalus pagal ilgį, suvokti pykčio ar
godumo intensyvumo laipsnį. (kurioj situacijoje supyko labiau ar mažiau). Didėja
savikontrolė ir susikaupimas, savireguliacija didėja, tačiau tai priklauso nuo
konteksto bei paramos.
• Stebima, koks būdingas bendravimo ar nebendravimo stilius (pvz., atsitraukęs,
perdėtai lipšnus)
• stebimi santykio pasireiškimo būdai,
• gebėjimas bendrauti poroje, grupėje, dalintis, egocentriškas bendravimo stilius
ir kt. Būtina atsižvelgti į amžiaus tarpsnį. Pagal psichoanalitinius modelius šeimos
gyvenime 5-6 m. edipinis laikotarpis. Trišalės bendravimo formos (intrigos,
priešiškumas, sąjungininkai, koalicijos). Darželyje dramos,
draugystės/nedraugystės. Tik nepastovios. Pradinėje mokykloje didesnės dramos.
Reiktų sunerimti, jei vaikas atsitraukia. 5-6 m. jau mažiau dominuoja poreikių
patenkinimu grįsti dviejų žmonių santykiai (jei kūdikio ir mamos santykiai paremti
poreikių patenkinimai, tai 5-6 m. santykiai sudėtingesni, vaikui tampa svarbūs ir
pripažinimo dalykai, turėti statusą grupėje. Vystosi ir SUPEREGO, vikas pradeda
suvokti, kas teisinga, kas ne nuo socialinės aplinkos. Auga gebėjimas užmegzti
patogius santykius su kitais, bendraamžiais ar auklėtojais. Jei kalbam apie vidinį
santykį su pačiu savimi – auga gebėjimas atsiskirti ir vidinis saugumas turėtų būti
jau didesnis. Gebėjimas savyje išlaikyti savęs ir kito pojūtį nors dar tvirtai
neįsitvirtinęs, bet jau taip lengvai nepaveikia atsiskyrimai ar kažkokie afektai.
Tikrai geba atsiskirti nuo tėvų, nepriklausomai, kokia jo nuotaika (darželyje
neprotestuoja)
Įvertinama Bendra nuotaika ir emocinis stebėjimas. Gali būti tik šiandien blogai
būti nusiteikęs, bet stebint daugiau kartų galima matyti temperametro ypatumus,
labiau pozityves ar negatyves emocijas, kaip bendrai reguliuoja savo emocines
reakcijas:
• Remiamasi tiesioginiu specifinių emocijų stebėjimu; (neverbalika)
• Temų ar klausimų, kuriuos aptaria vaikas, stebėjimu. (ką kalba, kokios emocijos
žaidime. Yprastai vaikas jau stabilios, nuoseklios nuotaikos. Išraiškingumas turėtų
būti. Jei blankios, turi raidos sutrikimų. Šiaip turėtų būti gana smalsus vaikas, nors
gali būti įvairūs afektai. Ir baimingumas tam tikrose situacijose išreikštas, ir
varžymasis, nenoras eiti į kompromisus, bet bendri nuotaikų nuoseklumas ir
stabilumas.
Afektai
• Reikia turėti omenyje:
a. Afektų skalė ir jų įvairovė: kiek afektų (stiprių emocijų) vaikas parodo:
ankstyvose vystymosi fazėse skalė yra ribota arba siaura (džiaugsmas, baimė,
pyktis), vėliau ji platėja. Atkreipti dėmesį į būdingus afektų tipus: įsiūtį, pavydą,
pyktį, empatiją, meilę.
b. Afekto išraiškos stiprumas: rodomas tvirtos prigimties afektas, tvirta prigimtis
ar paviršutiniška, ir t.t. (Kiek vaikas stipriai parodo vieną ar kitą jausmą)
c. Afekto adekvatumas, ypač siejant su vyraujančia nuotaika ir turiniu. Vaikas į
terapiją ateina stabilios nuotaikos ir žaizdamas, kai kažkas ,,žūsta’’, pradeda rodyti
labai stiprią emociją. Žiūrėti, ar adekvatu, ar ne. jei nerimas – adekvatu, jei
juokiasi – tai neadekvatu, tai gali būti gynybinė reakcija.
d. Afektų gebėjimas diferencijuoti: ar stebėdami afektus galime tiksliai spręsti
apie tam tikras emocines būsenas? (visą laiką žaidžia su vienoda emocine išraiška.
Tai gali būti vaiko temperametras, gali būti, kad atkartoja, ką mato šeimoje). 5-6
m. amžiaus vaikai turi pavienių afektų, turi veržlumą, smalsumą, vaikas
pasididžiuoja savim, gali reikšti džiaugsmingą susijaudinimą, jei kažkas pavyksta,
bet rodo ir drovumą, baimingumą, diferencijuotai gali reikštį pavydą, gėdą.
Tobulėja meilės ir empatijos gebėjimas, bet jis dar lengvai prarandamas, jei
užplūsta troškimas pavyduliauti. Rūpestingi, kai mato kitus nuskriaustus, bet jei
jaunesnis broliukas paima žaisti, trenkia jam. Pavydo ir konkurencijos jausmas
lengvai empatiją sutrikdo. Tai normalu. Kaltės jausmas ryškėja taip pat.
e. Afekto intensyvumo santykis su stimuliacija ar galimybė afektą reguliuoti.
Nerimas ir baimės
• Geriausiai pastebima arba tiesiogiai, kai vaiko baimės išreiškiamos žodžiais, arba
netiesiogiai – žaidimo metu.
• Nerimą ypač galima pastebėti, kai pokalbio ar žaidimo metu nutraukiamas
temos vystymas. (Vaikas žaidžia žaidimą, parkas, vežimėlis ir vyrsenis vaikas.
Plėšikai pavagia tašę, mama bėga, vyresnėlis lieka vienas su kūdikiu. Jis nori bėgti
paskui mamą, bet jis turi saugoti, o dar jis ir pyksta ant brolio. Vidinis konfliktas,
kaip jam susitvarkyti su tuo. Jis gali tą išžaisti, gali nutraukti žaidimą)
15
• Nerimo lygį galima nustatyti pagal tai, kaip tema nutraukiama, bei pagal po to
sekančias temas (pvz. nerimas dėl galimų fizinių sužalojimų arba globalesnės,
nediferencijuotos baimės dėl netekties, pasaulio žlugimo ar savo vidinio „aš“
suirimo).
Tematinė išraiška (kaip vaikas išreiškia temas)
• Tai gebėjimas išreikšti vieningas, išsivystymo lygį atitinkančias, turtingas temas.
• arba Kaip vaikas geba išreikšti savo asmenybę kitam – ar netiesiogiai, žaidimo
metu, ar tiesiogiai, verbalinės komunikacijos metu?
• Norint toliau padalinti tematinę išraišką, pažvelkite į ją iš šių perspektyvų:
a. Tematinės išraiškos organizavimas: pvz. ar panašiau į organizuotą, ar į
fragmentišką mąstymą
b. Temų vystymo gylis ir turtingumas
c. Atitikimas savo amžiaus kontekstui: kiek temų turinys atitinka būtent to
amžiaus rūpesčius?
d. Tematinė seka. Tai galima panaudoti apibūdinant kiekvieno amžiaus vaiką
5-6 m. vaikas geba išreikšti turtingas, organizuotas, simbolines ,nors kartais ir
fragmentiškas, temas. Kartais pasineriama į fantaziją, nors orientacija į realybę
yra jau gerai įsitvirtinusi. Vaikas sugeba apibūdinti, kas realu ir kas ne, išskyrus
tam tikras baimės sritis, nes šio amžiaus vaikai dar tikrai turi tokio maginio
mąstymo, bet jis reiškiasi per tokias specifines tam amžiui baimes: tamsos,
monstrų, įsilaužimų. Temų turinys parodo turtingą, sudėtingą domėjimąsi
svarbesnėmis pasaulio problemomis. Vystosi susidomėjimas ir savo lytiškumu ir
tyrinėjimas ir vaikas jau tikrai geba atskirti mergaičių ir berniukų lytinius
skirtumus. Agresija ir moralė. Šito amžiaus vaikai nusako, kas yra gerai, kas ne.
žaidime vyrauja meilės, malonumo ir agresijos poliariškumai. Jie integruojasi į
sudėtingas temas, pvz., žaidime vaikas iš pradžių meiliai pasirūpina broliuku, po to
tampa puolančia pabaisa, paskui puola ginti. Myliu broliuka, bet ir pykstu ir
pavydžiu. Pereinama susidomėjimu galia, savo kūnu ir to, kuo vaikas skiriasi nuo
kitų prie tikro, smalsaus susidomėjimo kitais žmonėmis, jų kūnais ir tuo, kas vyksta
už uždarų durų. Gali išryškėti baimė, kad bus prarasta savigarba. (aš esu blogas,
nes pasielgiau ne taip).
Piešiniai – kaip papildomos informacijos šaltinis
Plačiai taikomi testai:
• Burns, Kaufman (1970) – Kinetinis šeimos piešinys (KFD) – atskleidžia šeimos
dinamiką, vaiko santykius su šeimos nariais ir jų tarpusavio santykius (“nupiešk
savo šeimą, įskaitant save, ką nors veikiančius”)
• Prout, Phillips (1974) – Kinetinis mokyklos piešinys (KSD) – atskleidžia
svarbiausią vaiko socialinę aplinką (“nupiešk save, savo mokytoją ir vieną ar du
savo draugus, ką nors veikiančius”)
• Žmogaus piešinys – įvairūs variantai, šiuolaikinis labiausiai validizuotas yra
Naglieri Draw a Person (kognityvinei raidai įvertinti ir informacijos savęs vaizdą)
• Spalvos, išdėstymas lape, figūros dalys ir pan.
Dar: namo, medžio, žmogaus; projekcinis piešinys - Neegzistuojančio fantastinio
gyvūno piešinys (parodo vaiko projekciją apie jausmą, savo emocinę būseną,
kūrybiškumą. Tinka pradedant sesijų ciklą, gelbėja užmezgant santykį)
Ką galima pamatyti vaiko piešiniuose?
• Protinį išsivystymo lygį (ar atitinka vaiko amžių);
• Aktyvus ar pasyvus vaikas;
• Mokėjimą planuoti savo veiksmus, savikontrolę; (obsesinis vaikas pieš ilgai, daug
trins, susikaups ties detalėmis)
• Emocinį nestabilumą arba rigidiškumą;
• Nerimą ir baimes;
• Depresiškumo dendencijas;
• Kai vaikas reaguoja į stresą;
• Vaiko agresyvumo lygį;
• Vaiko komunikabilumo lygį (ekstravertas ar intravertas);
• Polinkį į elgesio demonstratyvumą;
• Vaiko prisitaikymo gebėjimus;
• Vaiko požiūrį į seksualinę sferą;
• Vaiko santykį į visą šeimą ir atskirus šeimos narius.
Spalvos (1)
Atkreipti dėmesį į:
- Ar vaikas turi pakankamą spalvų pasirinkimą, kurį jis gali naudoti?
- Kaip dažnai jis naudoja vieną ar kitą spalvą? Su kokiomis spalvomis jis ją
kombinuoja?
- Ar vaikas naudoja visą spalvų spektrą ar apsiriboja viena – trimis spalvomis?
- Kokia spalva kas nupieštas?
16
• Jeigu naudoja mažai spalvų – nuovargis, pasyvumas, depresija.
• O kaip su paauglių piešiniais? (juodos spalvos, mirties simboliai, agresija, kraujas
– gali būti raidos etapas. Mėgdžioja bendraamžius ar tyrinėja temas (mirties,
gyvenimo prasmės). Bet gali ir galvojančio apie savižudybę).
• Jeigu dominuoja „šaltos“ spalvos – pažeminta nuotaika arba didelis jautrumas.
• Jeigu vyrauja tamsiai-rudos, pilkos, juodos spalvos – depresija.
• Jeigu dažnai pasirenkama raudona – nerimas, polinkis į konfliktinį santykį su
aplinka.
• Ekstrovertai dažniau naudoja šiltas spalvas, o introvertai – šaltas.
Pieštuko spaudimas (svarbus kriterijus)
• Rodo vaiko psichomotorinį tonusą. (duoti paprastą pieštuką):
• Jei silpnas, švelnus – drovumas, nuovargis, pasyvumas.
• Jei nuolat trina liniją – nepasitikėjimas savimi, nerimas.
• Eskizinės linijos – noras kontroliuoti save. (arba menininkai)
• Jei stiprus spaudimas – impulsyvumas, emocinė įtampa.
• Pieštukas plėšo popierių – agresyvumas arba susijaudinimas, hiperaktyvumas.
Piešinių dydis
• Jei piešinys labai didelis ir gali netilpti lape – nerimas; dažnai būdingas
impulsyviems ir hiperaktyviems vaikams.
• Jei labai mažas dydis – nepasitikėjimas savimi, depresija.
• Jei piešinių dydis nepastovus – vaikas emociškai nestabilus.
• Didesni žmonės yra labiau svarbūs vaikui.
Piešinių padėtis lape
• Piešinys viršutiniame kampe – aukšta savivertė, polinkis į apsauginį fantazavimą.
• Piešinys žemutiniame kampe – žemas savęs vertinimas, emocinės problemos,
apsaugos poreikis.
Piešinių kruopštumas
• Jeigu labai daug detalių – vaikas turi gyvą vaizduotę, meninius gebėjimus, bet
gali būti ir demonstratyvumo ženklas.
• Jeigu visos detalės vienodos ir jų skaičius labai didelis – nerimo, perfekcionizmo
požymis. (liniuotės reikia – viską nori sukontroliuoti, nerimas)
Piešimo greitis
• Jeigu lėtai, bet stengiasi – toks vaiko temperamentas.
• Jei lėtai, tačiau vangiai, be susidomėjimo – pasyvumo, nuovargio, depresijos
požymis.
• Jeigu piešia greitai – aktyvus vaikas.
• Jeigu nekruopščiai, nestropiai – hiperaktyvumas arba neigiamas požiūris į
užduotį (greičiau baigti).
Vaiko replikos piešimo metu
• Jeigu dalinasi savo mintimis, sako, kad mėgsta piešti – teigiamas nusiteikimas.
• Jeigu nuolat tikslinasi, kaip teisingai nupiešti – mažas perfekcionistas arba
nepasitikintis savimi. (geriau šiaip piešiu, čia nesigavo)
• Jeigu „nuobodu“, „nusibodo“ – drovumas, neigiamas požiūris, nuovargis,
nemokėjimas bendrauti arba norą pabėgti nuo sunkumų.
Gyvenimu patenkinti vaikai
• Piešia lengvai, jaučia malonumą piešdami.
• Vidutinio dydžio piešinys, esantis centre.
• Žmogaus kūno vaizdavimas atitinka amžių.
• Atvira poza, kojos ir rankos yra plačiai išskleistos.
• Veido išraiška išreiškia džiaugsmą ir harmoniją.
Nepasitikintys, nerimastingi vaikai
• Mažos figūros, užima tik nedidelę lapo dalį.
• Mažos kojos – kojos rodo stabilumo, atramos poreikį.
• Trumpos rankos – polinkis slopinti impulsus.
• Perdėtas štrichavimas, daugybinės linijos, linijų trynimas ir taisymas.
• Suirusi vientisa forma.
• Užtušuotos akys žmogaus piešinyje (nenori kažko matyti).
Užsidarę vaikai
• Nenupieštos rankos, plaštakos.
• Rankos, paslėptos už nugaros, kišenėse, sukryžiuotos ant krūtinės, įremtos į
šonus.
17
• Nenupieštos arba mažos pėdos (daugiau apie pasyvumą ir patirties socialiniuose • Savistata paremti instrumentai: galimi, tačiau riboti.
santykiuose trūkumą).
• Mažas detalių kiekis, schemiškumas. ------------------------
• Piešia ribotus, ateivius (bijo, nenori socialinių santykių).
PRIERAIŠUMO SAMPRATA IR JOS TYRIMO METODAI
Agresyvūs vaikai
• Daug dėmesio skiria rankų piešimui, pirštų išpiešimui. Kas yra prieraišumo ryšys?
• Didelės rankos – agresija ir noras laimėti. Formuojasi ankstyvaisiais vaiko raidos metais per pirmuosius dvejus metus
• Dideli kumščiai, nagai. susiformuoja prieraišumo stilius.
• Dantys – verbalinė agresija. Kuo prieraišumo ryšys skiriasi nuo kitų ryšių, kuriuos vaikas užmezga gyvenime?
• Agresyvi veido išraiška. Kokias svarbias įžvalgas klinicistui teikia informacija apie vaiko prieraišumo stilių?
• Ginklai, pjaunamieji arba kertamieji įrankiai, lazda. Kokios yra būtinos sąlygos prieraišumo ryšiui užsimegzti?
Kokie yra prieraišumo stiliai?
Demonstratyvūs vaikai Kaip kasdieniame gyvenime atpažintumėte skirtingo prieraišumo stiliaus vaikus?
• Didelis dėmesys skiriamas drabužiams, šukuosenai, papuošalams.
• Siekis konkretizuoti vaizduojamąjį personažą. PRIERAIŠUMO SAMPRATA (1)
• Piešiant daug pasakoja apie save. • Prieraišumas – tai ypatingas socialinis ir emocinis ryšys tarp vaiko ir jo globėjo (-
ų), kuris formuojasi per pirmuosius vaiko gyvenimo metus.
Diagnostika: apibendrinimas • Kūdikis naudojasi suaugusiuoju kaip “saugumo baze”.
• Informacija renkama iš skirtingų šaltinių • Vaikas turi įgimtą predispoziciją sukurti artimą ryšį.
• Skirtingais būdais, instrumentais 2 svarbios sąlygos saugiam ryšiui susiformuoti:
• Patikima ir pagrįsta • Suaugęs greitai atpažįsta ir reaguoja į vaiko poreikius.
• Kam diagnostika reikalinga? • Suaugęs reguliariai įsitraukia su vaiku į malonias socialines sąveikas
• Ką su informacija darome?
• Bendradarbiavimas atpažįstant vaiko sunkumus PRIERAIŠUMO STILIAI
• Bendradarbiavimas teikiant pagalbą. Atkreipti dėmesį į vaiko resursus 1) Saugus prieraišumas – 60-70%
2) Nesaugus vengiantysis – 15-20 %
Intervencijos efektyvumo įvertinimas 3) Nesaugus ambivalentiškas – 10-15%
• Apsunkina vaiko raidos pokyčiai, vaikų individualūs skirtingumai, sutrikimų 4) Nesaugus dezorganizuotas – 5-10%
komorbidiškumas, vaiko aplinkos struktūros ir artimos aplinkos įvairovė.
• Mažos ir neapibrėžtos imtys, kontrolinių grupių neturėjimas, sunku užtikrinti Ainsworth, Bowlby
nuolatinę pagalbos stebėseną. Ainsworth. Nepažįstamos aplinkos metodika, kai laboratorijos sąlygamomis
• Metaanalizė: terapinė intervencija geriau nei nieko, svarbu, kad terapeutas tiriamas vaiko ryšys su mama. Mama su vaiku žaidžia kambary, įeina
turėtų tinkamą profesinį pasirengimą, lanksčiai bendrautų, turėtų gerą ryšį su nepažįstamas, mama išeina. Vaikas verkia, grįžta mama ir bando nuraminti. Išeina
vaiku ir tėvais (Downey, 2002). tyrėjas, išeina mam. Vaikas lieka vienas. I kambarį įeina tyrėjas ir bando nuraminti
• Profesinė priežiūra: supervizijos, intervizijos.

18
vaiką, tad grįžta mama ir bando nuraminti vaiką. Tiriami vaikai apie 1,5 m. Daug
laiko ir investicijų reikia.
Saugus vaikas noriai tyrinėja aplinką iki išsiskyrimo, rodo ženklus, kad trūksta
išėjusios mamos. Antro išsiskyrimo metu dažniausiai verkia, akivaizdžiai teikia
pirmenybę mamai prieš tyrėją. Sutinka mamą džiaugsmingai ir inicijuoja fizinį
kontaktą. Antro susitikimo metu jis nori ilgiau palaikyti kontaktą, bet nusiramina
ir grįžta prie žaislų. Manoma, kad toks vaikas turi pozityvų santykį į save. Jaučiasi
savim pasitikintis. Ir turi pozityvų santykį į kitą, nes pasitiki aplinka ir paprastai
toks prieraišumo stilius susiformuoja, kai mama yra jautri, rūpestinga vaiko
signalams. Jei vaikas nori verkti, ji atsiliepia, paima ant rankų ir pan.
Vengiantysis stilius. Kai skyrėsi su mama, neverkė. Šis stilius susiformuoja tuomet,
kai mama neatlepianti vaiko poreikių, bet nebūtinai fiziškai nesirūpinanti.
Nereaguoja į vaiko poreikius, nes geriau žino, ko reikia vaikui (Spoko teorija –
maitinti kas 3 val, neimti ant rankų). Tie vaikai išmoskta pasikliauti tik savimi ir į
aplinką žiūri labai negatyviai, nepasitiki aplinka, neieško kontakto su aplinka.
Išgyvena daug įtampos viduje. Aukštas kortizolio streso hormonų lygis. Jie viską
slopina arba naudojasi įvairiais savistimuliacijos būdais: save žaloja, tranko
galvytes, linguoja. Kai užauga – priklausomybės. Nepažįstamoj aplinkoj toks
vaikas neverkia išsiskirdamas su mama. Aktyviai vengia mamos susitikimų metu.
Traukiasi, nusisuka, silpnai išreikštas kontakto siekimas, nėra pykčio, streso,
bejausmis. Susikoncentruoja į žaislus ir aplinką viso tyrimo metu. Suaugę
paprastai sako, kad buvo normalūs santykiai su tėvais.
Besipriešinantis (ambivalentiškas) stilius. Mama prieštaringai reaguojanti į jų
poreikius. Tam tikrais tarpais šilta ir rūpestinga, o tarpais – dirgli, šalta. Vaikas
auga, manydamas, kad reikia nuolat reikalauti dėmesio, kad atkreiptų dėmesį.
Įsikabina į mamą. Nepažįstamoj aplinkoj jis nerimastingas dar prieš išsiskirdamas
su mama. Netyrinėja aplinkos. Susirūpines mama viso tyrimo metu, nepaleidžia
žvilgsnio nuo mamos. Atrodo piktas arba pasyvus su žaislais ir nenusiramina
fizinio konkakto metu. Toliau verkia, negali grįžti prie žaislų ir tyrinėti. Vaikas yra
žaidimų aikštelėje, bet prilipęs prie mamos, neina žaisti.
Dezorganizuotas stilius. Susiformuoja, kai auga smurtinėje šeimoje. Patiria stiprią
nepriežiūrą ar smurtą. Mama tampa baimės šaltiniu, nes gali sulaukti smurto, bet
kartu mažas vaikas yra priklausomas ir nuo suaugusiojo, jis yra ir jo šaltinis, į kurį
vaikas turi tiestis, kad išgyventų. Visa prieraišumo teorija buvo sukurta evoliucinės
teorijos rėmuose, kad prieraišumas formuojasi tam, kad kūdikis galėtų išgyventi.
Gyvenę smurtinėj aplinkoj neturi vieno prieraišumo stiliaus. Tyrę juos aplinkoj,
randa, kad mamai būnant šalia jie demonstruoja labai dezorganizuotą elgesį.
Praranda elgesio tikslą. Jie gali sustingti, gali apsikabinti, bet nusukti veidą į kitą
pusę. Turi mišinį ir vengiančio ir ambivalentiško stiliaus. Kai jie eina prie mamos ar
tėčio, eina ratais. Eina, nusisuka, eina, nusisuka. Bet tai nereiškia, kad negali
prisirišti.
Yra du prieraišumo sutrikimai:
Reaktyvus
Neslopinantis
Jie reti ir atsiranda, kai negali augti šeimoje. Nebuvo pastovaus žmogaus, tad
gebėjimas prisirišti neturėjo salygų skleistis. Paprastai tokie vaikai neprisiriša ir
paaugę, jie gana manipuliatyvūs, be empatijos jausmo, gali eiti prie visų ir iš visų
reikalauti dėmesio, neturi gebėjimo prisirišti prie vieno žmogaus.
Prieraišumo stiliai susiformuoja visam gyvenimui, nors yra tyrimų, kurie gali
keistis. Prieraišumo stiliaus pagrindus formuoja vidinis darbinis modelis (lūkesčiai
apie tai, ko tikėtis iš pasaulio ir iš savęs)
Saugiai prisirišęs pasitiki savimi ir kitais
Vengiantysis pasitiki tik savim, kitais nepasitiki
Ambivalentiškas pasitiki tik kitu, savim nepasitiki
Dezorganizuotas nepasitiki nei savi, nei kitu.
Prieraišumo ir prieraišumo reprezentacijų vertinimas
Prieraišumo elgesio stebėjimu paremti metodai:
1) Nepažįstamos aplinkos procedūra (Ainsworth et al, 1978).
4 prieraišumo tipai: A (nesaugus vengiantis), B (saugus), C (nesaugus
ambivalentiškas), D (dezorganizuotas / dezorientuotasis)
KITI BŪDAI:
2) Q ruošiavimo metodas (Prieraišumo Q-set, angl. Attachment Q-set, Waters,
1995):
• Vertinamas vaiko „saugios bazės“ elgesys.
• Tiriami 1-5 metų vaikai.
• 90 teiginių, užrašytų ant numeruotų kortelių, apie vaiko elgesį įvairioje
aplinkoje.
• Stebėtojas stebi vaiką (bent du susitikimai po 1,5-2 val).
19
• Išdėlioja korteles pagal tai, kokį įspūdį jam padarė vaikas.
Rezultatas palyginamas su saugaus vaiko kriterijais.
• Privalumas: vaikas stebimas natūralioje aplinkoje.
• Trūkumas: vertina tik vieną vaiko prieraišumo dimensiją (saugumą /
nesaugumą), tačiau nepateikia informacijos apie priraišumo tipą.
Kiti metodai. Prieraišumo reprezentacijų vertinimo metodai (ikimokyklinio
amžiaus vaikų žiniomis apie prieraišumo santykius paremti metodai). Galimos trys
vaiko vertinimo kryptys:
• Paveikslėlių užduotys:
Išsiskyrimo nerimo testas (Separation Anxiety Test, SAT, Kaplan, 1987).
• Istorijų baigimo pasakojimai:
MakArturo nebaigtų istorijų kamienų rinkinys (MacArthur Story Stem Battery –
MSSB).
Nebaigtų istorijų įvertinimo profilis (Story Stem Assessment Profile, Hodges,
1990). (pasinaudoti lėlėmis ar gyvunėliais)
• Interviu metodikos:
Vaikų prieraišumo interviu (Child Attachment Interview, Target, Fonagy, Shmueli-
Goetz, 2005) Suaugusiųjų prieraišumo interviu (George, Kaplan, Main, 1996)
(atsakyti į klausimus apie prieraišumo santykius)
Išsiskyrimo nerimo testas
• Skirtas vaikams nuo 4 iki 7 metų.
• 6 nuotraukos – išsiskyrimo situacijos (sakoma labanakt vaikui, tevai išvyksta
dviem savaitėm ir atsisveikina).
• Ką vaizduojamas vaikas jaučia ir ką jis darys toliau?
• Atsakymai vertinami (koduojami) pagal emocinį atvirumą ir pasiūlytus
sprendimus.
Išskirtos 4 atsakymų kategorijos:
B – išradingi: vaikai atvirai kalba apie skausmingus jausmus, gali aptarti, kaip
konstruktyviai įveikti išsiskyrimą.
A – neveiklūs: vaikai kalba apie nerimą, skausmą, tačiau nesiūlo sprendimų.
C – ambivalentiški: prieštaringi atsakymai, noras įtikti tėvams ir pyktis.
D – baimingi: nepaaiškinama baimė, dezorganizuotas mąstymas.
Prieraišumo istorijų baigimo užduotis (Bretherton, Ridgeway, Cassidy, 1990)
• 3-8 metų vaikai.
• 14 nebaigtų istorijų apie konfliktus ir kitus emocinius įvykius, kurie atitinka vaikš
ir tėvų santykių kontekste, pvz. „pamesti raktai“, „išvykimas“, „vaistinėlė“.
Apšilimui, gimtadienios situacija, išpiltos sultys.
Vaikams pateikiamos istorijų pradžios ir prašoma papasakoti toliau. Pasakojimai,
kuriuos pateikia vaikai, naudodamiesi ir pagalbinėmis lėlytėmis ir pan. Ši užduotis
yra lengvesnė negu kad būtų paprašoma tiesiogiai atsakyti į klausimus apie
jausmus ir santykius.
Suaugusiųjų prieraišumo interviu
• 20 standartinių klausimų apie santykius su tėvais, gali būti tikslinami.
• 5 būdvardžiai, kuriai apibūdina santykius su motina ir tėvu.
• Su kuriuo iš tėvų buvo artimesnis ryšys ir kodėl?
• Ar jie kada nors jautėsi atstumti?
• Ar tėvai jiems kada nors grasino?
• Ar vaikystės patyrimas turėjo reikšmės jų asmenybei
Įvertinimas grindžiamas ne autobiografinių prisiminimų turiniu, o tuo, kaip
ankstyvoji patirtis yra pateikiama ir vertinama dabar. Kalbėtojo prieraišumo
santykių prigimtis atsiskleidžia per pokalbio darną ir suprantamumą.
• Koduojama suaugusiojo psichikos būsena prieraišumo atžvilgiu. Teksto analizė
yra trijų stadijų. Pirmoje stadijoje koduotojas, kuris naudojasi 9 balų skalėmis,
įvertina tikėtiną kalbėtojo vaikystės patyrimą su kiekvienu iš tėvų, pvz, tėvas
atstumiantis, neprižiūrintis, mama mylinti. Tada antra stadija yra įvertinama
dabartinė psichikos būsena prieraišumo santykių atžvilgiu pagal kontekto darną,
miglotumą, apsirikimus ir klaidas, stebint, ką pats tiriamasis kalba apie
traumuojančius įvykius. Trečia stadija koduojama. Ir suaugusiųjų prieraišumas
priskiriamas vienai iš kategorijų. Kategorijos:
1) Autonomiškai saugus: pasakojimas nuoseklus, rišlus, nepainus, relevantiški, nei
per ilgi, nei per trumpi. (Tai nereiškia, kad kalbėtojo vaikystės patirtis buvo saugi
ir stabili. Tai reiškia, kad kalbėtojas gali nuosekliai ir aiškiai gali kalbėti apie savo
patirtį, nesvarbu, kokia ji yra. Jis yra įsisąmoninęs savo ankstyvąvą patirtį, kuris
gali apie ją rišliai kalbėti. Nuosekliai, nenuvertinant tos patirties, bet ir nebūnant
jos užvaldytam.)
20
2) Atmetantis (atsiribojantis nesaugus): tėvų apibūdinimas yra labai teigiamas, • Žaidžia pseudo-savarankiškai
tačiau neparemtas konkrečiais prisiminimais. (mano mama buvo tobula. • Nerodo emocijų
Paliudykit. Nieko neprisimenu. Sakiniai ilgi, gramatiškai painūs, migloti) • Atrodo abejingas
3) Susirūpinęs nesaugus: kalbėtojas susirūpinęs, perdėtai piktas arba pasyvus. • Nepasitiki kitais
Tekstas ilgas, painus, neaiškus, miglotos, beprasmės frazės. (jie vis dar NENUOSEKLUS (kartais prieinamas, kartais neprieinamas) GLOBĖJAS =
neišsprendę ankstyvų santykių su tėvais) AMBIVALENTIŠKAS VAIKAS
4) Neišspręstas, dezorganizuotas: dezorganizacijos požymiai, nelogiškumai. • Demonstruoja stiprų nerimą
(kalbėdamas apie patirtą smurtą, netektį, žmogus gali nuslysti į netolygumus, • Daug dėmesio reikalaujantis vaikas
prarasti gebėjimą, ką ir kaip kalba, kalboje atsispindi įsitikinimas, kad miręs • Verkšlenantis, zirziantis
žmogus dar gyvas, kad žmogų gali nužudyti vaikystės mintys, gali nutilti žmogus, • Dažnai pyksta
atsiriboti). • Vengia pasitikėti kitais
5) Neklasifikuojamas. • Tuo pačiu metu ir siekia kontakto, ir jo vengia

Suaugusių psichikos būsena prieraišumo atžvilgiu irgi yra tiriama ir dažniausiai SMURTAUJANTIS (nenuspėjamas, dažnai skriaudžia arba gąsdina vaiką) =
tiriama prašant suaugusiojo papasakoti savo santykius su tėvais. Prašoma DEZORGANIZUOTAS VAIKAS
refleksijos, papasakoti, kiek tie santykiai turėjo reikšmės dabartinei asmenybei. • Yra išgąsdintas
Matoma, kaip pasakojama, kokia rišli, kokia nuosekli, darni kalba. • Demonstruoja paviršutinišką prieraišumą
Vaikų prieraišumo interviu yra 14 klausimų. Kas yra tavo šeimoje, trys žodžiai, • Globėją suvokia kaip pavojingą arba gąsdinantį
apibūdinantys tave, trys žodžiai, ką reiškia būti tavo mama, kas nutinka, kai tavo • Prastai kontroliuojantis savo impulsus
mama nuliūsta ar susijaudina dėl tavęs. • Gali stokoti empatijos jausmo
Kaip dirbame su vaikais, dirbame ir su suaugusiai. Tėvai irgi yra su savo • Manipuliatyvus.
prieraišumo stiliais. Ir mes galime susidurti ir su vengiančiais tėvais (nenori
bendradarbiauti su specialistu, nuvertina terapijos prasmę, apie save nekalba), ir PAŽIŪRĖTI SKAIDRĘ 102 ,,Prieraišumo vystymasis’’
su ambivalentiškais (į terapijas dažnai kreipiasi, gali perdėtai prisirišti prie
terapeutų, labai nori kontroliuoti terapijos procesą, dalijasi įvairiomis situacijomis
apie vaiką, nepasitiki savim, klausinėja terapeuto, kaip vaikui atsakyti. Jei pakvieti --------------------------------------
šiuos tėvus ir bandai kalbėti apie vaiką, jie kalba apie save, kalba apie savo
neišspręstus santykius su savo pačiais tėvais), ir su dezorganizuotais (sunku VAIKŲ KONSULTAVIMAS IR TERAPIJA
išlaikyti bendradarbiavimą, dažnai iškrenta iš vaiko terapijos, nenuoseklūs, kartais
šilti, kartais šalti, atsiriboję). Saugaus prieraišumo tėvai išlaiko ribas, SUAUGUSIŲ PSICHOTERAPIJA ATSIRADO ANKSČIAU NEI VAIKŲ. Ilgą laiką buvo
besirūpinantys, adekvačiai vertinantys, bet tokių tėvų nedaug, nes ir jų vaikai manoma, kad vaikasm ypatingos terapijos nereikia. Freudas taikė tas pačias
saugiai prisirišę. technikas, kaip suaugusiems. Tik vėliau atsirado specifikacijos, pritaikomumo
pagal vaikų amžių. Buvo atsižvelgta į labai svarbius raidos procesus, kurioje
SĄSAJOS TARP GLOBOS IR PRIERAIŠUMO STILIAUS stadijoje yra vaikas.
NEREAGUOJANTIS GLOBĖJAS = VENGIANTIS VAIKAS Vaikų psichoterapija: pradininkai
• Nuslopina arba įveikia nerimą

21
• Psichoanalitikės M.Klein (objektinių ryšių teorija, kaip vystosi kūdikis, kaip jis
pereina iš šizoidinės į paranoidinę poziciją. Stebėjo vaukus), A.Freud (jos centras
Londone – vaikų psichoterapijos židinys)
• Netiesiogiai – J.Bowlby ir jo prieraišumo teorija (stebėjo); E.Ericson’as ir jo
psichosocialinės raidos teorija; A.Adleris ir jo individualioji psichologija
• D.W.Winnicott’as, vaikų gydytojas ir psichoanalitikas (vidinio pasaulio
pažinimui, daug dėmesio vaiko žaidimui. Jis teigė kad mama turi pakankamai
gera, kad vystytųsi sėkmingai, nereikia tobulos. Jo keverzonių technika. Paprastas
popierius ir pieštukas (terapeutas užsimerkęs pakeverzoja, o vaikas sujungia
linijas ir užbaigia piešinį. Tada keičiasi pusėmis. Daug konsultanto pastangų, nes
reikia susitapatinti su pacientu ir terapeutas turi valdyti paciento konfliktus,
sušvelninti paciento sunkumus. Winnicottas padėjo empatijai, mokėjimą aprėpti
sunkumus, su kuriais susiduria vaikas, pasinerti į kūrybinį žaidimą. Kūrybiškumas
labai vaiką augina pasak jo)
• Dabar - R.Fonagy ir jo mentalizacijos teorija (psichoanalitikas. Jis ieškojo labiau
struktūruotos, atitinkančios pacientų poreikius terapijos mokyklos. Jo teorija ir iš
jos išplaukianti pagalbos sistema, terapija, pirmiausia taikoma su ribiniais
pacientais.)
Ribiniai pacientai turi nestabilų aiškų vaizdą, kuris labai kinta. Labai labilios,
besikeičiančios emocijos ir labai stiprūs sunkumai valdant savo impulsus, todėl
pacientas labai įsitraukia į destrukcinius būdus valdyti savo impulsus. daug
savižalos, valgymo sutrikimai, ketinimai nusižudyti, priklausomybės nuo
psichoaktyvių medžiagų. Bazinis konfliktas – apie atstūmimo baimę.
Tarpasmeniniai santykiai yra sudėtingi. Pacientai turi stiprų poreikį prisirišti, bet ir
didelę atstūmimo baimę. Jie daug keičia santykių ir labai dažnai būna
tarpasmeninio pobūdžio sunkumai. Pastebėta, kad deja, tie visi psichoanalitiniai
metodai nelabai padeda tokiekms pacientams. Psichoanalitiniai metodai remiasi
tuo, kad išlaiko labai neutralią poziciją. Pasyvesnis terapiniam procese ir leidžia
labai daug pacientams į save suprojektuoti kažkokių neišspręstų konfliktų. Daug
dėmesio skiriama perkėlimui ir kontrperkėlimui. Ribiniai pacientai to neatlaiko,
nes jie apie save labai destruktyvų santykį turi. Daug destrukcijos atneša į terapiją
ir dažniausiai ta terapija labai greitai pasibaigia ir būna nesėkminga. Tad sukurta
mentalizacija grįsta terapija. klientai mokomi mąstyti apie save ir apie kitą, apie
santykį. Tokios labiau psichikos terminais. Galvoti apie ketinikus, apie jausmus,
apie elgesį, reflektuoti, įsisąmoninti procesus, atpažinti tokias būsenas, kai
sutrinka mentalizacija, reflektavimas ir grąžinti į reflektavimą visgi mentalizacijos
stadiją. Su vaikais mentalizacijos grįsta terapija mažiau taikoma. Daugiau
taikoma su paaugliais.
Mentalizacija grįstoj terapijoj terapeutas turi būti labai gyvas, šiltas, aktyvus,
įsitraukęs. Daug dėmesio skiriama tiesioginiam bendravimui tarp kliento ir
terapeuto. Jeigu terapijos metu sutrinka komunikacija tarp kliento ir terapeuto,
terapeutas iš karto klausia, ar jis ką pasakė, kad pacientas atsitraukia. Klientas
skatinamas apie tai kalbėti. Labai daug dėmesio skiriama pabandymui susivokti,
ką klientas galvoja, ką jaučia, kas vyksta kūne, kad klientui būtų aišku, kas vyksta
jo psichikoje, kaip jis reaguoja į vienokius ar kitokius dalykus ir kaip tai sutrikdo jo
emocines reakcijas ir iššaukia vienokį ar kitokį jo elgesį.
• Humanistė V.Axline – nedirektyvi žaidimų terapija
• G.Landreth – santykių su vaikais principai
• V.Oaklander – vaizduotės ir kūrybos panaudojimas (panaudodama vaizduotę ir
kūrybą gali prisiliesti prie vaiko vidinio pasaulio ir suprasti, kaip vaikas jaučiasi)
• Remiasi besąlygišku vaikų priėmimu ir leidimu jiems reikštis, skleistis
Nedirektyvi, kuri suponuoja, kad terapeutas neduoda kažkokios struktūros vaiko
žaidimui ar kalbai (priešingai nei elgesio, kognityvinė terapija, kuri yra labai
struktūruota ir ten turi labai aiškias struktūras, kaip yra vykdoma), yra
pasitikėjimas vaiku ir jo procesu. Kad pats vaikas intuityviai žino ir nuves ten, kur
jam skauda, kur yra konfliktinė vieta. Terapeutas turi sekti paskui vaiką, atspindėti
vaiką ir galbūt siūlyti kažkokias įžvalgas.
LT viena iš pagrindinių mokyklų – vaikų ir paauglių psichodinaminė psichoterapija
(VU podiplominės studijos):
• Šiuo metu Lietuvoje dominuoja psichodinaminė paradigma vaikų
psichoterapijoje, integruojant žaidimų terapiją; tačiau yra ir kognityvinė elgesio
terapija, geštaltterapija, adlerietiška ir pan.
Vaikų ir suaugusiųjų konsultavimo palyginimas
• Reikalingi specifiniai įgūdžiai, kurie nėra būtini konsultuojanti suaugusiuosius
(pvz., žaidimų terapijos. Reikalingi specifiniai įgūdžiai).
• Motyvacijos klausimas (vaikas nesupranta konsultavimo tikslo, nežino metodų.
Suaugęs žmogus dažniausiai jau supranta, kad jis turi sunkumų, kurie trukdo jam
gyventi. Paaugliai gali turėti vidinės motyvacijos kreiptis ir spręsti, bet vaikai patys
nesikreipia, nes jiems neatrodo, kad kažkas negerai. Vaikai gali patirti vidinę
22
kančią, pvz., nerimą, bet dažnai jie susigyvena su tais simptomais ir neturi kokios
tai refleksijos. Kartais vaikai, gyvendami grėsmingiausiomis aplinkybėmis,
nesupranta kitokio varianto. Pvz., trečiokas vangiai ruošia pamokas, sėdi prie
ekranų, ne-aidžia su draugais, taičiau jam neatrodo, kad kažkas jam negerai. Jį
veikiau neramina mamos elgesys, kad priekaištauja. Arba 7 m. mergaitė gedi, nes
prarado tėtį. Nenori išeiti iš namų, atsisako skirtis su mama. Atsisako pagalbos,
nes tėvelio niekas nesugražins.)
Vaikų konsultavimo specifika – kad ne vaikas, o tėvai nusprendžia, kad reikia
konsultavimo. Vaikams nėra akivaizdu, kad kai susiduria su sunkumais, kad
kažkas jiems gali padėti. Ikimokykliniam amžiuje sunku žodžiais išreikšti, ko jie
nori, ką jie mąsto, su kuo negali taikytis.
Vaikų motyvacijos ypatybes lemia tai, kad jei norime rasti raktą vaiko sunkumams
spręsti, tai labai daug dėmesio reikia skirti ryšiui su vaiku. Mes žymiai daugiau
tam dėmesio skiriam negu kad pvz., dirbdami su suaugusiais.
• Vaikas nesupranta poveikio būdų ir rezultatų. (mažo vaiko paklausus, ką ten
veikė, sako, kad ten žaidžia). Kartais vaikams susidaro įspūdis, kad konsultantas
yra tėvų ar mokytojų atstovas. Kai kurie vaikai įvardina, kad tai yra pamoka.
Turėtų būti blansas, tarp to, kad vaikui malonu, bet tai kartu ir darbas,
prisiliečiant prie sunkių jausmų, temų. Vaikams neretai gali kilti klausimų, kas yra
konsultantas, ką jis veikia. Tikrai būtina paaiškinti vaikui, kas tai yra. Geras būdas
panaudoti metaforas (krepšinio treneris padeda komandai pasiruošti varžyboms,
pamatyti savo stipriąsias puses, išugdyti norimas savybes, taip ir mes kartu su
tavim sieksime pergalės tvarkantis su tavo nerimu).
Kas yra konsultantas? Tai didelė ausis, kuri klauso tavo minčių ir jausmų. Tai
draugiškas šunytis, kuris nori su tavimi draugauti, šilta antklodė, kuri nuramina,
kaip knyga, kur daug minčių ir idėjų, kurios tau padės.
• Vaiko nuostata konsultavimo atžvilgiu. (kaip vaikai supranta, kas yra
konsultantas. Vaikams pradžioje gali atrodyti, kad jis atstovas. Vaikai turi būti
geri, demonstruoti paklusnumą, vengti atsiskleisti. Svarbu paaiškinti, kad čia ne
mokykla, kad gali jaustis saugiai, laisvai dalintis savo jausmais).
• Užsiėmimo trukmė. (tradiciškai, 50 min, nuo 45 iki 60 m.)
• Priklausomybė nuo aplinkos. (jautriau reaguoja į aplinkos pokyčius. Terapijoje
reikia dirbti su visa vaiko šeima. Vaikas gali priešintis terapijai, bet taip pat gali
priešintis ir šeima). Kuo mažesnis, tuo labiau priklausomas. Dėl šios
priklausomybės dauguma ir patiria psichinę, emocinę, seksualinę prievartą,
kažkokių traumų.) labai dažnai konsultuojant vaiką, reikia konsultuoti ir tėvus.
• Vaiko asmenybės struktūros plastiškumas. (dirbant su vaikais galima tikėtis tam
tikro stebuklo, nes smegenys labai neuroplastiškos). Raidos asmenybės sunkumai
dar taip giliai neįsišakniję asmenybės struktūrose. Vaikai labiau atviresni terapijos
poveikiui. Vaikų asmenybė nuolat keičiasi yra daug resursų. Gali būti ir atkryčių,
svyravimų. Paaugliai labiau gynybiški, nepasitiki. Dirbant su vaikais nebūtina
taikyti labai gilaus poveikio technikas. Prieš skiriant psichoterapiją vaikui, ką dar
galima pakeisti jo aplinkoje (gal sustiprinti jo tėvus, pakonsultuoti su vaiku
dirbančius pedagogus)
• Pagalbos grandinė. (neretai psichologas yra ne pirmas specialistas, į kurį
kreipiamasi. Todėl labai svarbu konsultavimo prdžioje susivokti, kokia čia grandis
yra konsultantas ir kokie problemų sprendimai jau buvo taikyti. Kas pagerėjo, kas
išspręsta)
Apibendrinant: pagrindiniai konsultavimo principai nesiskiria, tačiau vaikų
konsultacijoje skiriasi principų taikymas ir aspekto suteikimas.
Svarbiausi įgūdžiai vaikų konsultavime (pagal Geldar & Geldar, 1998).
Konsultavimo pobūdis priklauso ir nuo vaiko subrendimo. Darbo pobūdis turi
atitikti kognityvinius gebėjimus ir emocinę brandą.
• Susivienyti su vaiku; ir prisiderinti prie vaiko temperamento
• Stebėti vaiką;
• Aktyviai klausytis;
• Sužadinti supratimą ir sprendimus siekiant pokyčių; (konsultacija yra apie
geresnį savęs pažinimą, tai konsultantas žadina norą pažinti save užduodamas
tam tikrus klausimus, išsakydamas savo atspindėjimus ir tas skatina ieškoti
sprendimų, norint keistis)
• Veikti vaiko įsitikinimus; (vaikas dėl savo nebrandumo, nekognityvinės raidos
ypatumų gali turėi maginio mąstymo, neracionalių įsitikinimų. Gali egocentriškai
mąstyti ir prisiimti atsakomybę sau už tai, kas vyksta aplinkoje. Kartais įsitikinimai
atnešti iš tos aplinkos, kurioje jis gyvena. Dažniausiai įsitikinimai liečia kažkokius
būdus, kai tvarkytis su jausmais. Aš neturiu rodyti savo nemalonių jausmų ir pan.).
• Aktyviai siekti pokyčių; (Terapija turi koreguoti vaiko įsitikinimus, kurie yra
kliūtis tokiai sėkmingai vaiko raidai ir pilnaverčiam gyvenimui)
• Užbaigti konsultavimą. (nesuteikiama laiko ir erdvės vaiko atsisveikinimui,
blogai, kai nėra užbaigtumo jausmo)
23

Svarbiausi vaikų terapijos tikslai
• „Perdirbti“ trauminius, stresinius patyrimus (žaidimų terapija tam labai padeda).
Svarbu leisti išžaisti, išpiešti, iškalbėti, kad neliktų ta trauma tokia neintegruota,
neperdirbta medžiaga jo psichikoje, kuri gali bet kada suaktyvinti emocines
reakcijas.
• Pašalinti kliūtis tolesniam vaiko augimui ir skatinti augimą (auginame vaiko
psichiką, auginame vaiko gebėjimus suprasti, ką jis jaučia, ką galvoja, auginame
jo brandesnes gynybos ar įveikos mechanizmus, gebėjimą atsispirti aplinkos
stresoriams)
• Suprasti vaiko vidines būsenas, vidinę ir išorinę realybę (ką jaučiu, ką galvoju, ką
mąstau), skirti save ir kitus (gerai susigaudyti savyje, tai nėra apie kitą, o apie
mane. Aš projektuoju savo lūkesčius į kitą žmogų, todėl taip ir jaučiuosi)
• Suteikti saugumą ir ugdyti Ego (terapinis santykis – tai dar vienas prieraišumo
santykis vaiko gyvenime ir tikrai yra svarbu, kad vaikas išsineštų iš terapijos dar
vieną saugų santykį. Vaikas išsineša internalizuotą terapeutą savyje ir pats sau gali
terapeutui jau kitose situacijose mokėti save nuraminti. Psichodinaminiais
terminais, tai būtų jo EGO stiprinimas ir auginimas. EGO – asmenybės struktūra,
kuri atsakinga už prisitaikymą prie realybės, už konflikto tarp ID ir SUPEREGO
suderinimą.
Vaikų psichoterapija: metodai
Kaip siekiama tų tikslų?:
• Įsijautimas ir atspindėjimas
• Stebėjimas ir įvardinimas
• Suteikiama saugi „pereinamoji“ erdvė (vaikas atsineša išorinę ir vidinę realybę į
savo psichoterapijos erdvę ir konsultantas padeda vaikui atskirti ir duoda vaikui
saugią pereinamąją erdvę, kurioje vaikas gali eksperimentuoti ir išbandyti save
toje išorinėje realybėje per piešimą, per žaidimą, per kalbėjimą.)
• Piešiant, žaidžiant, kalbantis
• Neretai – neįtikėtinai tiksliai atkartojant situaciją ir ieškant kitokių išeičių
(žaidimas padeda vaikui neįtikėtinai tiksliai atkartoti situaciją ir ieškoti kitokių
išeičių. Visa terapija mus moko būti lankstesniai ir kūrybiškesniais ieškant išeičių iš
sudėtingų gyvenimiškų situacijų. Leidžia mums daugiau žaisti su išorine realybe.
Nes beabejo esame veikiami įigalėjusių automatiškų mąstymo ir reagavimo į
situaciją įpatumų. Butent mokomės būti labiau kūrybiški ir atviri kitiems būdams
tvarkytis su gyvenimo įvykiais.)
Vaikų psichoterapijos metodai.
 Žaidimas – plačiaja prasme
 Nuolatinis vaiko atspindėjimas, pagal galimybes – aiškinimas
 Saugios ir aiškios aplinkos sukūrimas augimui ir savęs bei kitų pamatymui,
supratimui. (Kad vaikas turėtų sau pastovų laiką. Žaidimų kabarys yra.
Žaislai yra simbolis vaikui, kad jis yra laukiamas pas terapeutą, kad čia yra
jo vieta, čia apie jį galvojama, kad tai nėra tiesiog kažkokia klasė. Tai
erdvė, skirta vaikui)
 Darbas su tėvais – kaip sudėtinė vaikų psichoterapijos dalis
Yra psichoterapinės mokyklos, kurios turi panašumų ir skirtumų, kaip jie žiūri į
vaikų konsultavimą.
LT Psichoanalitinio vaikų konsultavimo ypatumai
• Klientas – vaikas. (pagr. vaiko bruožas – jo asmenybės raida tebevyksta,
nestabili, nuolat keičiasi, Ego dar nebrandus, trapi gynyba, kognityviniai gebėjimai
dar menki, nerimas labai lengvai sužadinamas, superego dar gana ribotas. Vaikas
yra nuolat regresuojantis – stokoja logikos, jo pasąmonės elementai primityvesnių
formų, nes jiems dar trūksta tokio įsisąmoninimo). Del savo tokio nebrandaus ego
vaikas mažiau suvokia ribą tarp minčių, norų, fantazijų iš vienos pusės ir veiksmų
ir elgesio iš kitos pusės. Todėl tokia išveikia yra viena pagrindinių darbo su vaikais
technikų. Panašiai kaip suaugęs per laisvąsias asociacijas gali priartėti prie savo
sutrikimo šaltinio, vaikas tai daro per žaidimą. Vaikai asocijuoja per žaidimą.
Žaidimu vaikai tarsi simboliškai reprezentuoja savo fantazijas, norus ir patirtį.
Suaugę turi savistabos, tad gali projektuoti savo ateitį, reflektuoti, analizuoti savo
emocines problemas, tuo tarpu vaikai šių gebėjimų dar neturi ir nors per veiklą ir
žaidimus vaikas atskleidžia savo pasąmonines varas, taičiau vaikas nėra aktyvus
konsultavimo dalyvis.)
• Vaikų poreikis veikti (žaidimas – vaiko vidinio pasaulio išraiška). (Vaikų
gebėjimas naudotis simboliais yra dar labai ribotas, todėl jie tai daro per žaidimą.
Žaidime atsiskleidžia vaiko konfliktai, gynybos, jei dirbame su mažais vaikais, tai ta
konsultacija ir yra ta žaidimų aikštelė ir vaikas joje projektuoja savo pasaulį.
Konsultantas turi sudaryti sąlygas vaikui žaisti ir jis būna to žaidimo dalimi.
Žaisdamas konsultantas gali padėti vaikui prieinama kalba įvardinti išgyvenimus.
24
• Ryšys su tėvais. (priklausomybė nuo tėvų labai svarbu. Tėvo ir vaiko santykio
supratimas – pagrindinė diagnostinio proceso dalis. Ypatingai psichoanalitikai
daug dėmesio skiria vaiko ir mamos santykiams ir glaudi konsultantų ir tėvų
sąjunga yra tokia kritinė konsultavimo sėkmei, nes vaikas labai greitai
įsisąmonina tėvų požiūrį į konsultavimą. Vaikas atspindi savo tėvų nuostatą į
konsultaciją, todėl labai svarbu, kad tėvai būtų bendradarbiaujantys. Pvz., skyrybų
atvejai, vienas iš tėvų teigiamą nuostatą turi, o kitas – neigiamą. Tada reikia keltis
mažus lūkesčius, bet vaikui vistiek geriau negu nieko).
• Vaiko raidos aspektai kaip konsultavimo veiksniai. (konsultantas susiduria ne tik
su pagrindiniais vidiniais konfliktais, bet turi atsižvelgti ir į normalios raidos
sukeliamus stresus. Kiekvieame raidos etape formuojasi kažkokie gynybos
mechanizmai ir yra keletas pagrindinių jausmų, dirbant su vaikais, ir konsultantas
turi išmokti susidoroti. Pirmiausia, sumaištis ir dezorientacija, nes kartais vaikus
apima nevaldomo elgesio protrūkai ir vaikai jų negali paaiškinti, ir konsultantas
gali nesuprasti, kas vyksta, bet reaguoti reikia nedelsiant. Gali kilti pyktis, kurį
dažnai sukelia vaikų išveika. Konsultantas turi žinoti apie šį jausmą ir turi būti
atidus sau (kontrperkėlimo reakcijai). Winnicott pažymi, kad neretai tas pyktis,
kurį pajuto konsultantas, turi objektyvų pagrindą ir konsultantui yra svarbu jį
suprasti. Kartais tas pyktis ateina iš paties vaiko subjektyvios realybės. Kartais
konsultantas patiria nerima, nes nežino, kokias vaiko reakcijas gali sužadinti, pats
psichoterapijos procesas, tikrovės tikrinimas yra labai silpnas. Dar vienas jausmas
– bejėgiškumas. Ypatingai, kai dirbi iš labai nedarnių šeimų, vaikas yra labai
priklausomas nuo šeimos ir suvokimas, kad viko elgesys yra šeimos
psichopatologijos dalis kartais gali kelti konsultantui tokių gelbėjimų, fantazijų ir
norą apsaugoti vaiką nuo blogos mamos, norisi labai stengtis dėl to vaiko.
Konsultantas dėl savo nerimo gali imtis skubotų veiksmų ir padaryti daugiau žalos
nei kad padėti vaikui. Pirmiausiai konsultantas turi labai įsisąmoninti ir susivokti
šiuose savo jausmuose. Tai pirminis svarbus dalykas. Bet yra ir labai daug
pasitenkinimo dirbant su vaikais. Kai matai, kaip vaikas keičiasi, kaip jis tvirtėja,
kaip mažėja nerimas, kaip yra daugiau emocinės pusiausvyros jo emociniame
reagavime.)
Psichoanalitinio konsultavimo technikos: žaidimas
• Svarbu, kad žaidimas būtų naudojamas keliant konkrečius konsultavimo tikslus.
(vaikų darbas – žaidimas). M. Klein žaidimą laikė esmine vaikų analizės dalimi,
panašiai kaip laisvas asociacijas suaugusiems. A. Freoud taip pat pripažino
žaidimo reiškmę dirbant su vaikais. Žaidimo fantazijos padeda vaikui valdyti
pasaulį ir žaisdamas vaikas gali daryti ti, ko negli realybėje. Jis gali atskleisti svo
pagrindinius konfliktus, santykius, agresijos kryptį).
• Konsultantas siekia tam tikros žaidimo kokybės. (žaidimas gali padėti ne tik
vaikui atskleisti savo emocinį gyvenimą, bet ir suteikti jam daugiau darnor ir jį
organizuoti. Pats savaime žaidimas konsultanto kabinete vidinio pasaulio pokyčių
nepaveiks, nes psichoterapeuto intervencijos ir žaidimų panaudojimas keliant
konkrečius konsultavimo tikslus, t.y. kritinis dalykas. Terapeutas ar konsultants, jis
tiri siekti tam tikros žaidimo kokybės, tada tas žaidimas bus efektyvus ir bus
pasikeitimus lemiantis insturmentas.)
1) Pradinė fazė – vaikas nežaidžia arba žaidžia vienas. (paprastai klinicistai aprašo
gana nusistovėjusias žaidimo raidos terapijoje seką, pradinę fazę. T.y. vaikas
nežaidžia arba žaidžia vienas ir jo žaidimas nesuprantamas, nenaudingas,
psichoterapeutas toj fazėj dažnai sutrinka. Yra kažkokių užuominų apie vaiko
simptomus arba nerimo apraiškas, bet dar viskas labai neaišku. Ir čia reikia
išlaukti ir tyrinėti toliau)
2) Ankstyvoji emocinio įsitraukimo fazė. (terapeutas pradeda pamažu orientuotis
žaidime ir pradeda jame dalyvauti, keistis tam tikromis metaforomis ir vaiko
susidomėjimas ir ryšys su terapeutu jau stiprėja)
3) III fazė - Pagrindinių fantazijų atsiradimas. (vaikas žaizdamas vis daugiau
fantazuoja dėl jam reikšmingų ir svarbių dalykų ir šiam procesui rutuliojantis tėvai
pradeda pastebėti jų keitimąsi ir namie. Pradeda silpnėti tam tikri simptomai,
gerėja elgesys)
4) Užbaigimas, perdirbimas. (Psichoterapeutas sujungia įvairias žaidimo metu
pasirodančias reikšmes, jas interpretuoja ir taip jau atsiranda atsisveikinimo
procesas)
Pagrindiniai žaidimų terapijos uždaviniai
• Pozityvių santykių kūrimas su vaikais.
• Plataus jausmų spektro išreiškimas.
• Realaus gyvenimo patirties atspindėjimas.
• Praktinis realybės ribų patikrinimas (pvz., padėti vaikui atspindėti agresiją).
• Pozityvaus vaiko „aš“ raida (žaislai turi užtikrinti sėkmę).
• Vaiko savęs pažinimo raida.
• Galimybė savikontrolės raidai.
25
Žaislų kategorijos
1. Žaislai iš realaus gyvenimo (lėlės marionetės, lėlių šeimyna, namas, mašina,
kasa, kt.).
2. Žaislai, padedantys išreikšti agresiją (guminis peilis, šautuvas).
3. Žaislai kūrybinei saviraiškai ir emocijų raiškai (smėlis, molis, vanduo, dažai).
Žaidimų terapija
 Anna Freud ir Vinic Hugh-Helmut
 Žaidimas vaikui tas pats, kip suaugusiems laisvosios asociacijos
 M. Klein: kiekvienas žaidimas – simbolinė pasąmoninio konflikto raiška.
Kokie gali žaislai?
Lėlių (marionečių) žaidimai
• Padeda perkelti į išorę vaiko pagrindinį konfliktą.
• Gali saugiai išreikšti savo jausmus sau ir kitiems reikšmingiems žmonėms.
• Padeda integruoti ambivalentiškus jausmus.
• Atskleidžia šeimos tarpasmeninius konfliktus.
• Gal rodyti tam tikrą raidos uždavinį.
• Gali tarnauti kaip pereinamieji objektai.
• Palengvina kontakto tarp vaiko ir konsultanto mezgimąsi.
• Turi priimti, žavėtis, užjausti vaiko lėlę, kartais reaguoti į tai, kas vyksta.
Marionetės, jų žaidimai. Padeda konsutantui siekti savo tikslų, keisti vaiko elgesį,
mažinti nemalonius simptomus, padėti suprasti save ir toks žaidimas tikrai
padeda perkelti į išorę vaiko pagr. konfliktą ar kitus nepageidaujamus vaiko
gyvenimo elementus. Pvz., ištrauka iš Vaikų psichoterapijos: Krokodilo ašaros.
Senelis žuvo. Perkeldamas savo gebėjimą į lėlę krokodilą, berniukas suteikia jam
tokią formą, kurią galėjo pakelti leisdamas sau pačiam pradėti gedėti. Šis
procesas galiausiai perėjo į neslepiamą ir nuoširdų liūdesį. Vaikams mieliau regėti
kaip lėlės, o ne jie patys patiria gėdą, pyktį, baimę, nerimą, ko nors nori. Tai lėlė, o
ne vaikas nori, kad mažasis broliukas dingtų iš namų. Vaikas sutapatindamas save
su kažkokiu personažu, savo agresiją nukreipia į mažesnį broliuką ar sesutę.
Vaikai priskiria blogas mintis lėlėms ir taip jie perkelia savo vidinį konfliktą, tarp
blogio ir gėrio į vietą, kur gali nugalėti blogį daug lengviau. Mergaitė, kuri negali
kalbėti apie savo blogus norus, žaidė ugnimi spjaudantį drakoną, kuris medžiojo
žmones. Dažnai vaikai per lėlių žaidimus atskleidžia asmeninius konfliktus, ypač
šeimos, vaikai gali pademonstruoti ir fizinius veiksmus, neverbalines išraiškas,
kurių mes galim nepastebėti vaiko kalboje. Pasikartojantys lėlių žaidimai gali
parodyti ir vaiko raidos uždavinį, kurį jis bando išspręsti, bet jam vis nepavyksta.
Vaikas gali žaisti kažkokį tiradinį santykį tarp savęs, mamos ir tėčio. Ir gali
pavydėti mamai tėčio ar atvirkščiai. Vaikai gali naudoti lėles ir ne pagal paskirtis.
Lėlės gali būti apkabinamos, užpultos, paliktos, vėl atrastos, naudojamos pasidėti
po galva. Winnicott rašo, kad jos tarnauja tarsi pereinamieji objektai, kurie
padeda vaikui judėti tarp savo vidinio pasaulio ir tikrovės.
Stalo žaidimai
• Padeda vaikams jaustis patogiai ir saugiai konsultanto kabinete.
• Sumažina vaiko nerimą, kai kyla nežinomybė, ką vaikas veiks.
• Padeda organizuoti fizinį santykį su terapeutu.
• Svarbi žaidimo struktūra, taisyklės.
• Vaikas nėra spaudžiamas ir pajunta norą kažką pasakyti.
• Vertinti atsargiai, nes gali nemokyti naujos bendravimo ir žaidimo patirties.
• Gali įveikti konkurencinius konfliktus, leidžia tyrinėti vaiko elgesio ypatumus.
Kitos priemonės, kurios yra kabinete, stalo žaidimai. Stalo žaidimus mėgsta tokie
vaikai, kurie turi nerimo, ateidami į konsultavimo kabinetą, nes paprastai stalo
žaidimai padeda vaikui pasijausti patogiai ir saugiai. Nereikia fantazuoti. Tai labai
sumažina vaiko nerimą, nes vaikai žino, ką ir kaip reikia daryti. Tai labai padeda
su vaiku sukurti kontaktą ir sukuria tokią atmosferą, kurioje vaikas nėra
spaudžiamas ką nors daryti. Ir neretai vaikas, žaizdamas su terapeutu, irgi
pradeda lengviau kalbėtis. Tai gali būti diskusijos pradžia. Pati žaidimo eiga,
užimtumas gali padėti vaikui atsikratyti nerimo ir prabilti.
Labai svarbu, kad stalo žaidimas vaikui vėliau netaptų priemone maskuotis. Jeigu
vaikas visiškai neatsiskleidžia ir nekalba apie save ir nori vien tik žaisti stalo
žaidimus, tai mes irgi turime jau galvoti, kad mes tikrai galime pažaisti, bet svarbu
dėmesio skirti ir tiesiog pokalbiui ar kitokius žaidimus pabandyti. Vien stalo
žaidimai gali paspęsti spąstus konsultantui ir skatinti viko priklausomybę nuo
struktūruotos veiklos ir nemokyti naujos žaidimo ar kalbėjimo patirties. Jei
žaidimas pernelyg užsitęsia ir terapinis darbas užstrigo, po kurio laiko galima
vaikui pasakyti, kad stalo žaidimui bus mažinamas laikas.
Kaladėlės
• Naudingos konsultavimo pradžioje.
• Leidžia vaikui judėti, užsiimti ir kažką sėkmingai atlikti.
26
• Didina pasitikėjimą savimi.
• Vaikai stato arba griauna.
• Mėgsta konstruoti kalbėdami apie svarbius dalykus.
Piešimas
• Vaikai pajunta palengvėjimą pradžioje.
• Turtingas duomenų apie vaiko vidinį pasaulį šaltinis.
• Siūloma padrąsinant, neprimygtinai.
• Siūlyti piešti, ką nori.
Pagrindiniai nedirektyvios žaidimo terapijos principai
1. Terapeutas sukuria su vaiku šiltus ir draugiškus santykius.
2. Terapeutas priima vaiką tokį koks jis yra.
3. Terapeutas sukuria tokią atmosferą, kad vaikas jaučiasi absoliučiai laisvas reikšti
savo jausmus.
4. Terapeutas yra budrus ir atpažįsta jausmus, kuriuos vaikas išreiškia. Atspindi
jausmus tokiu būdu, kad vaikas juos suprastų (padeda vaikui suprasti savo vidines
būsenas)
5. Terapeutas gerbia vaiko galimybę išspręsti savo problemas, jei jis turi sąlygas
tai padaryti. Atsakomybė už pasirinkimą ir pasikeitimą priklauso vaikui
(nesakoma, kad blogai, jog sesutė iškrito pro langą. Atkreipiam vaiko dėmesį ir
skatinam prisiimti atsakomybę pačiam)
6. Terapeutas nebando jokiu būdu vadovauti vaiko veiksmams ar pokalbiui. Seka
iš paskos. (Bet kognityvinė terapija atvirkščiai, turi struktūruotų metodų, kaip jie
keičia neracionalius įsitikinimus ir moko vaiką susidoroti su savo nerimu ar kitais
jausmais. Tada žaidimas vyktų kitokia eiga. Vaikas būtų mokomas suvaidinti
kažkokią situaciją, jei jis bijo atsakinėti prie lentos, tai terapeutas jam sakytų –
imk lėlę, būsi mokytoja, aš būsiu vaikas ir suvaidinkime sutuaciją. Vaikas
mokomas konkrečių įgūdžių).
7. Terapeutas nesistengia skubinti proceso.
8. Terapeutas priima tik tuos apribojimus, kurie leistų vaikui suvokti savo
atsakomybę už santykius.
Lengvinančios vaiko emocijų raišką terapeuto reakcijos reakcijos
• Visą dėmesį sutelkti į vaiką, nuoširdžiai domėtis tuo, ką jis sako.
• Suformuoti vaikui aiškius ir paprastus sakinius – vaiko jausmų, norų
atspindėjimą.
• Aktyviai klausytis, ką vaikas sako.
• Komentuoti tai, ką vaikas veikia, kur žiūri.
• Pagal galimybę atsakomybę perduoti vaikui („Spręsk pats“, „Pasakyk man, ką
turėčiau daryti, kad tau padėčiau“.
Vaiko jausmų raiškai trukdo:
• Nejautrumas jausmams, jų nepastebėjimas ar atspindėjimas neadekvačiai pagal
intensyvumą
• Objektų įvardijimas žaidime už vaiką
• Įvertinimas ir pagyrimas
• Netinkami terapeuto klausimai (kaip antai smalsumo klausimai ar nuolat trikdo
kažkokiais klausimais). Ar kai pernelyg viską daro už vaiką.
Vengiama vaiką girti. Svarbu įvardinti, ką vaikas nupiešė, o ne pagirti, kokį gražų
piešinį nupiešei, nes vaikui terapijai tai nieko nepadeda išsinešti tokois terapinės
patirties.
Ribų nustatymas
 Terapeutas atspindi vaiko jausmą ir norą
 Paprastai, aiškiai ir konkrečiai suformuoja ribą
 Pateikia alternatyvą (du variantus), kaip galima kitaip išreikšti jausmą ar
patenkinti norą
 Jei ir toliau elgiasi netinkamai, jam pateikiamas paskutinis ultimatumas
Į klientą orientuotos žaidimų terapijos procesas (plg Hendricks, 1971)
• 1-4 seansai: vaikas rodo susidomėjimą, gilinasi į tiriamąjį kūrybinį žaidimą, vienu
metu išreiškia ir džiaugsmą, ir nerimą.
• 5-8 seansai: tęsia tyrinėjimus, kūrybinį, nesisteminį žaidimą, auga agresyvumas
žaidimuose, aiškėja spontaniškos reakcijos.
• 9-12 seansai: išauga daugiau žaidybinės veiklos, skirtos santykių užmezgimui,
stiprinimui. Dominuoja kūryba ir džiaugsmas, išauga verbalinės sąveikos su
terapeutu.
• 13-16 seansai: vyrauja kūrybiniai it santykių žaidimai, agresyvių žaidimų kiekis
mažėja, išauga įvairių jausmų raiška.
27
• 17-20 seansai: vyrauja roliniai ir situaciniai žaidimai, juose atsiskleidžia
agresyvūs pasisakymai, sustiprėja santykių su terapeutu kūrimas, dominuojanti
emocija – džiaugsmas, vaikas teikia informaciją apie save ir šeimą.
• 21-24 seansai: vyrauja žaidimai, nukreipti į santykių kūrimą, dramatiniai ir
roliniai žaidimai, vaizduojančių nelaimingų atsitikimų, skaičius.
Tėvų nuostatos, galinčios destabilizuoti konsultanto ir vaiko santykius
• Tėvų „slapta“ sąjunga su vaiko patologija (gauna naudos);
• Tėvų pavydas konsultantui;
• Sąmoningas ir nesąmoningas tėvų pasipriešinimas;
• Nerealistiški tėvų lūkesčiai konsultanto atžvilgiu.
Darbo su tėvais intervencijos (pgl M. Chetnik, 1989)
• Mokymas, vadovavimas;
• Auklėjimo santykių perkėlimas;
• Tėvų ir vaiko santykių gerinimas;
• Pagalba vaikui per santykius su motina.
----------------------
PAAUGLIŲ KONSULTAVIMAS IR TERAPIJA
Paaugliai ir terapija
• Paprastai turi idėją, kodėl atėjo į terapiją, tačiau tai nereiškia, kad nori ką nors
keisti savo gyvenime. • Atėjimą į terapiją dažnai suvokia taip tarsi jie blogi
žmonės, kuriems reikalingas „pataisymas“. (ateina ne savo noru, o kad tėvai ar
mokykla liepė). Taip neretai būna, jei turi elgesio problemų. Pasipriešinimas
psichologo konsultacijoms neretai dėl to, kad tarsi suvokiama kaip bausmės
atlikimas.
• Paaugliai, kuriems labiausiai reikalinga terapija, dažnai mažiausiai jos siekia.
(greitesnį efektą pasiekia tie paaugliai, kurie turi vidinių resursų ir turintys mažiau
psichologinių problemų. O tie paaugliai, kuriems labiausiai reikalinga terapija, jie
mažiausiai jos ir siekia. Ir sunkiausiai pasiekti tokius paauglius. Sunkius ir
internalius sunkumus kuria)
• Nors iš šono atrodo, kad paaugliams reikia pagalbos, labai dažnai jie tikrai jos
neprašys ir netgi vengs. (ypač neprašys tėvų dėl raidos etapo ypatumų. Tėvų
vaidmuo labai nuvertintas)
• Ar gaus pagalbą priklauso nuo to, ar problema kam nors trukdo arba nuo
suaugusiųjų gebėjimo atpažinti. (besikeičianti emocinė būsena, liudesys, sutrikęs
miegas, užsidarymas, valgymo ypatumai)
• Pagalbos pirmiausia ieško bendraamžių rate.
• Tikisi, kad specialistas yra ekspertas, kuris patars, ką daryti. Tikisi greito
rezultato. Tai rodo pasitikėjimą. Kai jaučiasi suprastas, kontakto sėkmė nuo to
labai priklauso. Bet vėliau jau prasideda rimtas darbas ir reikia prisiimti
atsakomybė už savo elgesį. Čia gali įijungti pasipriešinimas.
Paauglių terapijos tikslai
• Terapija turi tikslus. Kieno tikslai?
• Terapeuto: didesnė savikontrolė, stipresnis atsparumas?
• Tėvų: geresni pažymiai, mažiau nepagarbus elgesys?
• Mokyklos: daugiau bendradarbiavimo, mažiau išsiblaškymo?
• Paauglio: nerimo mažėjimas, populiarumo didinimas?
Paauglių terapija: kas svarbu?
• Galima priversti ateiti paauglį į terapiją, tačiau negalima priversti jo pasikeisti.
(tai nereiškia, kad terapija bus nesėkminga. Tai priklauso nuo to, kiek pavyks
užmegsti santykį su paaugliu ir padėti įgyti realistiškesnį vertinimą. Pokyčio
galime tikėtis tik tuomet, kai paaglys prisiima atsakomybę už savo problemą. Vien
tik kaltinant suaugusius ir išliekant aukos vaidmeny pozityvaus pokyčio sunkaus
tikėtis. Emocinio palengvėjimo, tam tikros iškrovos tikėtis galima, nes kai tu
išsilieji, kai tave palaiko, tai tikrai padeda ir kartais vien to užtenka, kad pereiti per
sudėtingus paauglystės etapus. Svarbu, kad vėliau ta perspektyva plėstųsi ir
paauglys suvoktų, kad jis irgi turi dalį savo atsakomybės ir net jeigu tikrai nieko
neįmanoma pakeisti toje aplinkoje, kurioje jis gyvena, jis gali keisti, kaip jis
reaguoja į tai. Tame, kad mes galime būti atsakingi už savo reakcijas, už savo
reagavima, yra labai nemažai kontrolės ir tai irgi suveikia tam tikros galios,
pasitikėjimo tam tikra prasme. Jeigu paauglys tikrai nenori eiti į terapiją, tokie
svarbūs terapeuto elgesio veiksniai, kurie padeda užmegsti ryšį ir didina tos
terapijos sėkmę – paprastas domėjimasis paauglio istorija, kantrybė jo klausant ir
pagarba tam, ką jis sako, nes nuoširdus domėjimasis neretai yra tai, ko paauglys
neretai pasigenda iš suaugusių. Suaugusiems tikrai sunku nuoširdžiai domėtis,
kodėl jis vienaip ar kitaip elgiasi. Kodėl jis daro vienokius ar kitokius pasirinkimus,
28
net jei jie jam žalingi. Tėvai nerimauja ir tas trukdo domėtis, netrukdant. Vien
domėjimassi jo istorija gali paskatinti jį atsiverti.
• Tik tuomet, kai paauglys prisiima atsakomybę už savo problemą, galima tikėtis
pokyčio.
• Domėjimasis jo istorija, kantrybė klausant jo ir pagarba tam, kad jis nenori būti
terapijoje.
Paaugliai ir pokyčiai
• Kartais paaugliai nori keistis, tačiau nežino, kaip tai padaryti išsaugant savigarbą.
(jiems svarbu pasikeisti, kad suaugusieji to nepastebėtų. Arba pastebėtų,
įvertintų, tačiau jeigu apie tai pasakys, ta tada jau tam tikras pavojaus signalas.
Paaugliams sunku priimti tėvų komplimentus, jie nori daryti viską atvirkščiai, nei
tėvai tikisi)
• Kai kurie pakeičia savo elgesį slapta ir nebūtinai nori, kad kiti pastebėtų.
• Kai kurie mano, kad jei nustos ginčytis, kiti manys, kad jie pasidavė. (paaugliai
parodo savo galią per ginčijimąsi, per pasipriešinimą.)
• Kai kurie mano, kad jei patys neišspręs problemos, tai kitaip nesiskaito. (labai
nori būti savarankiški)
• Kai kurie taip nori būti teisūs, kad negali atsisakyti savo požiūrio net tuomet, kai
jis ir patiems atrodo netinkamas. (ypač kalbant apie santykius su tėvais)
Paaugliui taip svarbu turėti autonomiją ir laisvę, kad jam labai svarbu atsisakyti tų
dalykų, kura jam yra svarbūs ir jam padeda. Svarbu, kad suaugusieji suprastų jo
motyvą ir neįsitrauktų į tą kovą. Deja, suaugusieji turi mažiau ginklų su paaugliais
negu paauglys.
Svarbiausi terapeuto uždaviniai paauglių terapijoje
1) Klausyti (nekritikuojant)
2) Patvirtinti. (kaip jaučiasi, tai normalu)
3) Atlaikyti jausmus. (emocijos labai šokinėjančios, labai sodrios). Reikia tieiosg
atlaikymo. Tai didina patiespaauglio vidinę erdvę
4) Pasiūlyti įžvalgą. (kartais. Ji neturi būti pernelyg ankstyva, nes gali išgąsdinti
arba supykdyti. Ji padeda į situaciją pasižiūrėti kitu kampu. Plečia akiratį.
Koreguojantis patyrimas).
5) Suteikti korekcinį emocinį patyrimą (jei paauglys buvo nesuprastas, terapijoje
jis įgauna supratimą ir jo jausmai yra atlaikomi ir validizuojami jo jausmai, ir tai
teikia jo kitokį patyrimą)
6) Įgalinti gedėjimą (ne tik dėl mylimų objektų praradimo). Paauglystėje yra labai
daug liūdesio ir atsisveikinimų, išgedėjimo, atsisveikinimo su savo vaikyste,
lūkesčiais, identifikacijomis, su tuo, kad jau nebeesi mažas vaikas be
atsakomybės. Įžengimas į suaugusių gyvenimą sunkus, gąsdina. Kol
neatsisveikinsim ir nepradėsim liūdėti, kol nebus tų resursų, kurie oadeda atlaikyti
tą nerimą, kuris laukia. Paauglių terapija yra sudėtingas reiškinys. Terapeutas turi
būti pasirengęs išliūdėti kartu su paaugliu.
ĮŽVALGOS: pavyzdžiai (svarbu terapijoje pasiūlyti tam tikras įžvalgas. Geriausia, jei
jos ateina iš paties paauglio)
• Šešiolikmečio suvokimas, kad jis rūko žolę ne todėl, kad nori būti „kietas“, bet
todėl kad negali susidoroti su nepakeliamu socialiniu nerimu ir vidiniu nesaugumo
jausmu.
• Nuo mokyklos fobijos kenčianti mergaitė suprato, kad kartais ji praleidžia
mokyklą nevedama baimės jausmo, bet paprasčiausiai todėl, kad ji nenori ten eiti.
(nepaprastai stipri įžvalga, kai jis atranda, kad turi antrinės naudos iš tam tikrų
savo simptomų. Kartais turėti kažkokį simptomą gali suteikti antrinių naudų ir tai
gali būti patogu ir leidžia būti tam tikroje komforto zonoje ir nesusidurti su
iššūkiais. Reikia surasti momentą, kai galima paaugliams apie tą antrinę naudą
paaugliams pasakyti. Turi būti labai saugus ryšys, bet geriausia, kad tai išeitų iš
paties paauglio. Paaugliams nėra lengva priimti tam tikrus pastebėjimus iš
suaugusių. Jie labai jautrūs kritikai, labai pažeidžiami viduj)
• Mokymosi sunkumų turintis paauglys pripažino, kad jo prastėjantys pažymiai
daugiau atspindi jo nenorą mokytis, o ne įgimtus sunkumus.
• Aštuntokė suprato, kad ji yra nepopuliari ne dėl to, kad kiti pavydi jos grožio, o
dėl jos arogantiško elgesio.
Sąžiningumo svarba paauglių terapijoje
Terapija turi būti nuoširdi ir sąžininga – tai vienas iš svarbiausių veiksnių. Nėra
prasmės terapijoje, kuri neparemta sąžiningumu. Pirmiausiai patys iš savęs turime
reikalauti kaip pterapeutai. Turime būti pavyzdys.
• Pradėti terapijos sesiją nuoširdžiu atspindėjimu (sąžiningai): „Turėjo būti labai
sunku taip anksti atsikelti ir ateiti čia“ „Atrodo, kad ši pavasario diena pernelyg
graži terapijai“. (padėti pajusti paaugliui, kad jis gali būti visoks ir visaip jaustis)
29
• Užtikrinti konfidencialumą. (paaugliai labai jautrūs tam, užtikrinti, kad liks tik
tarp mūsų, išskyrus ekstra atvejus, aptarti, kaip bus bendraujama su tėvais (ką
sakys, ko klaus, kaip sakys))
• „Pakviesti“ sąžiningumui, nuoširdumui. (neklausti to, ką žinote. Pasakyti, kad
žino, ką sakė tėvai)
• Empatizuoti klientui ir Skatinti sąžiningumą.
Ribų nubrėžimas (bet kokia terapija turi ribas)
Apsaugok save
Kaip tai padės paaugliui? (išorinės ribos visada padeda formuotis vidinėms
riboms). Jei paauglys peržengia, turim tai pasakyt.
Apsaugok savo nuosavybę
Kada leisti sulaužyti žaislus, kada ne? (galim susidurti su stipriais pykčio
protrūkiais ir fizine agresija). Gadina daiktus, įžeidinėja – reikalauja tam tikrų ribų.
Jei nepavyks liautis, reikia nutraukti sesiją.
Sutvarkyti ar nesutvarkyti?
Kada liepti sutvarkyti žaislus, o kada ne? (priversti negalime, galime tik kalbėtis ir
klausti, kas vyksta tavyje, kai aš prašau susitvarkyti, bet tu atsisakai)
Ribos brėžiamos ir dėl ekranų naudojimo. Yra sunkumas nesiblaškyti ir susikaupti
per sesiją. Visada turi galvoti, kaip į tai sureaguoti. Nesinori būti moralistu. Esam
terapeutai, kurių tikslas – gerinti refleksiją ir mentalizaciją. Galime klausti: ,,Aš
matau, kad tu šiuo metu nedalyvauji pilnaverčiai ir galvoji, kad gali suderinti ir tą,
ir tą. Man įdomu, kas vyksta su tavim, kaip tau sekasi tą suderinti?”. Tada galima
nubrėžti kažkokias ribas, susitarti, kad dabar kalbamės. Jei labai norisi, gali
pasidalinti su manimi.
Kūrybiškumo svarba paauglių terapijoje (didesnė erdvė kūrybiškumui nei
suaugusiam)
• Bendravimas už terapinės valandos ribų: ribų svarba. (pakanka dažnai
nuraminti, padaryk tą, tą, pasikalbėsim per sekančią sesiją. Svarbu sureaguoti ir
klausti, kodėl norisi rašyti po sesijos (tikrina, kiek svarbus, išlaiko santykio
kontrolę)
• Parodyk man! (nupiešk, suvaidink)
• Skatinimas išreikšti save. (kartais žaidžiami stalo zaidimai, piešiama, kuriamos
eilės ar pan., nes jaučiasi saugūs terapijoje gauti grįžtamąjį ryšį. Svarbu, kad tas
ryšys būtų sąžiningas: daug yra augimo potencialo, bet glima patarti ir
pasikonsultuoti su lietuvių ar muzikos mokytoja)
• Informacijos apie save atskleidimas. (paaugliai nori daug žinoti apie terapeutą.
Daug klausinėja. Turim būti gyvi žmonės. Tai padeda paaugliui normalizuoti kai
kuriuos dalykus. Kad ir terapeutas kažkur susimovė ir pan.)
• Lankstumas. (priimti paauglį nedirbantį, su svyruojančiom nuotaikom)
Kiek būti lanksčiam?
• Kito laiko paskyrimas, jei paauglys nori nueiti į koncertą ar vakarėlį.
• Knyga, muzika terapijoje.
• Vanduo, arbata, užkandžiai, ledo kubeliai.
• Savo augintinio nuotraukos parodymas ir pan... Lankstumas pats savaime dar
negarantuoja terapinio efekto.
Kai reaguoti į paauglių pasipriešinimą? (tai normalus dalykas)
• Normalizuoti pasipriešinimo jausmą.
• Suprasti ir sugretinti su žinoma informacija apie paauglį ir jo daroma pažanga
(„Žinant tavo gyvenimo istoriją yra suprantamas tavo nenoras čia ateiti“)
• Tai neturi būti pasiteisinimas atstumti paauglį arba atsisakyti sunkaus gydymo.
• Stengtis paskatinti paauglį atsiverti (pvz., atskleidžiant tam tikrą informaciją apie
save, normalizuojant, leidžiant pačiam pasirinkti, kaip būti, apie kalbėti, ką veikti
terapijoje ir pan.). Visada galima dalintis savo jausmais, kaip aš jaučiuosi, kad ir
man sunku, kai turiu klientą, kuris nenori čia būti, tad pagalvokime kartu, kaip
galime praleisti valandą, kad abu jaustumėmės šiek tiek geriau.
Kas dar svarbu paauglių terapijoje?
• Leidimas būti tokiam, koks yra (kad nejaustų mūsų spaudimo keistis, bet kad
jaustų patys vis didėjantį norą keistis. Domėjimasis jais skatina juos tyrinėti savo
įsitikinimus, jausmus, gynybas, kai mes esam šalia, bet nenorim, kad jie
pasikeistų, nes neturim jokių lūkesčių, kokie jie turėtų būti. Tas leidimas turėti
savo įsitikinimus, jausmus būnant šalia skatina pokyčius)
• Leidimas turėti savo įsitikinimus, jausmus, gynybas jums esant šalia ir nesiekiant
nieko pakeisti, iš tiesų skatina pokyčius.
• Autentiškumas.
Specifinės intervencijos
30
• Greitosios pagalbos dėžutė (sudėti viską, kas teikia nuraminimą.) • Paauglys turi jausti, jog patinka jums toks koks jis yra.
• STOP ir PAUSE. Kai žmogus streso būsenoj, labai svarbu pirmiausiai atpalaiduoti
kūną. Tam, kad koreaguoti kognityvinius gebėjimus, svarbu, kad kūnas būtų
atpalaiduotas. Apačios į viršų technikos (kvėpavimas, 54321 metodas
(apsižvalgyti ir įvardinti 5 dalykus, kuriuos matai, 4, kuriuos gali liesti, 3, kuriuos
gali girdėti, 2, kuriuos gali užuosti, 1, kurį gali paragauti))
• Provokuojantys faktoriai – jausmai – potraukiai (urges) - veiksmai (daryti
darbalapius, analizuoti trigerius, provokuojančius faktorius, kokie tuomet kyka
jausmai, koks kyla stiprus impulsas ir ką tada paauglys veikia). Priminti, kad yra ir
kitų būdų, kurie padėtų su jausmais, ar tai būtų pyktis, liūdesys, sąstingis,
nerimas. Kas padėtų su tuo susitvarkyti.
• Koncentruokis į kvėpavimą (kvėpavimas tarsi plaukiantys debesys, raudonas ir
mėlynas oras). Vienas iš bazinių mechanizmų kaip nusiraminti streso, įtemtų
emocijų situacijoje.
• Jutimais stebėk aplinką
• Dėmesio nukreipimas
• Psichoedukacija (didelė dalis terapijos: nusiraminimo technikos, kvėpavimo
technikos. Galima aiškinti, kaip jaučiasi kūnas streso būsenoje, kokios įsijungia
reakcijos – bėk, kovok, sustink, kodėl svarbu jausti, kodėl sunku kartai mokytis
kitaip reaguoti)

Tėvų nuostatos, galinčios destabilizuoti konsultanto ir tėvų santykius

 Tėvų slapta sąjunga su vaiko patologija (gauna naudos) (padeda atitraukti
dėmesį nuo svarbių dalykų, kurie vyksta šeimoje)
 Tėvų pavydas konsultantui
 Sąmoningas ir nesąmoningas tėvų pasipriešinimas
 Nerealistiški tėvų lūkesčiai konsultanto atžvilgiu

Gynybiški paaugliai
• Neįsitraukti į kovos arba kontrolės žaidimus.
• Nereikalauti, jog paauglys žodžiais išreikštų pagarbą jums.
• Ramiai reaguoti į paauglio bandymus jus šokiruoti.
• Kalbėti trumpai ir aiškiai. Paaugliai neturi kantrybės.
• Kol nėra tvirtų santykių, vengti eksperto statuso.
• Dalintis savo patirtimi.
• Žavėjimasis paaugliais gali “sulaužyti” jų priešiškumą ir gynybiškumą.

31