9. Sveikos emocijų raidos stiprinimo galimybės .............................

56 Sigita Lesinskienė, Virginija Karalienė

9.1 Žaidimai ...............................................................................56
9.2. Piešimas ................................................................................59
9.3. Pasakos ir knygos .................................................................61
9.4. Auklėjimo taktika .................................................................63
10. Literatūra ....................................................................................66

EMOCINĖS RAIDOS ĮTAKA

TOLIMESNIAM VAIKO ASMENYBĖS
VYSTYMUISI

Metodinės rekomendacijos
pedagoginių psichologinių tarnybų specialistams,
ikimokyklinio ugdymo pedagogams, tėvams

ŠVIETIMO IR MOKSLO MINISTERIJA

SPECIALIOSIOS PEDAGOGIKOS IR PSICHOLOGIJOS CENTRAS

Vilnius
2008

4
UDK 159.927(474.5) TURINYS
Le314
1. Įvadas ..............................................................................................6
2. Emocijos – kas tai yra? ..................................................................7
2.1. Emocijų ir jausmų apibrėžimai ..............................................7
2.2. Bazinės emocijos ....................................................................9
2.3. Emocijų sudėtinės dalys ir jų tarpusavio sąveika ...................9
2.4. Emocijų raiška ir apibūdinimas ............................................11
2.5. Civilizacijos įtaka emocijų raidai .........................................11
Rekomendacijas recenzavo 3. Emocijos fiziologiniu aspektu ......................................................13
gydytoja, vaikų ir paauglių psichiatrė Danguolė Valikonienė 4. Raidos teorijos ..............................................................................15
4.1. Teorijų įvairovė ....................................................................15
4.2. Psichoanalitinės teorijos pagrindai ......................................16
Dalykinė redaktorė Dalia Žičkienė 4.3. Eriko Eriksono psichosocialinio vystymosi teorija ..............18
4.4. Prieraišumo teorija ..............................................................21
4.5. Kognityvinė teorija ...............................................................26
4.6. Biheviorizmas .......................................................................28
5. Emocijų spektras ..........................................................................30
6. Emocijų vystymasis ir kliuviniai ankstyvame amžiuje ................32
7. Baimė – dažnai vaikų išgyvenama emocija .................................36
7.1. Vaikų baimės ir jų šaltiniai ...................................................36
7.2. Stresas, stresoriai ir psichosomatika .....................................38
© Sigita Lesinskienė 7.3. Vaikų patiriamas skausmas ir baimė ....................................42
© Virginija Karalienė 7.4. Tėvų ir medicinos personalo vaidmuo mažinant vaikų baimes
© Specialiosios pedagogikos ir psichologijos centras gydymo istaigose .........................................................................45
7.5. Vaikams kylantys stresoriai ugdymo istaigose .....................48
8. Emocijų sutrikimai .......................................................................50
8.1. Apibūdinimas, epidemiologija, etiopatogenezė ........................50
8.2. Klasifikacija ..........................................................................50
8.3. Atskyrimo nerimo sutrikimas vaikystėje ..............................51
ISBN 978-9955-902-08-9 8.4. Fobinis nerimo sutrikimas vaikystėje ...................................53
8.5. Socialinio nerimo sutrikimas vaikystėje .............................53
8.6. Konkurencijos šeimoje tarp vaikų sutrikimas ......................54
8.7. Gydymas, prognozė, patarimai .............................................55

3
veikia suvokimą, mąstymą, turi įtakos žmogaus veiklumui, gebėjimui ,,Vaikai yra gyvenimo pavasaris, kiekvieno krašto is-
susikaupti (dėmesio koncentracijai), atminčiai (Dembinskas A., torijos užuomazga. Joks pasaulio kraštas, jokia praktinė
2003). sistema negali kurti savo ateities kitokiu būdu, kaip tik per
Žmogus turbūt yra emocingiausia iš visų būtybių (Hebb D.O., naująsias kartas, kurios iš savo tėvų perims savo tautos ir
1980). Kiekvieno žmogaus jausmingumas (jausmai, emocionalu- visos žmonijos vertybių, pareigų ir troškimų paveldą.
mas) yra individualus. Specifiniai pojūčiai (vietiniai arba bendriniai) Dėl to rūpestis vaiku yra žmogaus – santykių su
– alkis, šaltis, karštis, skausmas, seksualiniai jutimai, taip pat bend- žmogumi pagrindas“.
resnio pobūdžio sąvokos (bendruomenė, kultūra, vitališkumas) turi
įtakos žmogaus savijautai, emocijoms, jausmams, nuotaikai, kitoms (Jonas Paulius II)
psichinėms funkcijoms (Furst M., 1999; Myers D.G., 2000).
Išskiriamos šios trys pagrindinės sąvokos (Dembinskas A.,
2003; H. Dilling ir Ch. Reimer, 2000):
Nuotaika: ilgalaikė emocijų ar jausmų būsena – jai turi įtakos
pojūčiai, mintys.
Afektas: trumpalaikė, labai stipri emocinė reakcija, emocijų
protrūkiai. Lotyniškai affectus – susijaudinimas, aistra. Išskiriami
fiziologiniai ir patologiniai afektai. Afektui būdingi įtūžis, pyktis,
baimė, džiaugsmas, nusivylimas. Fiziologinis afektas yra labai stipri
emocinė reakcija į kokį nors dirgiklį, dažniau neigiamą (nemaloni
žinia, įžeidimas). Tokio afekto metu žmogus būna labai susijaudinęs,
dažnai garsiai kalba, verkia, grasina ir kt. Nepaisant ryškaus emocinio
susijaudinimo, jis supranta ir gali teisingai vertinti situaciją, sugeba
save valdyti. Patologinio afekto metu sutrinka sąmonė, visą žmogaus
veiklą lemia emocijos. Žmogus nesugeba įvertinti situacijos ir savo
elgesio padarinių. Esant patologinio afekto būsenai dažnai pasireiškia
pyktis, įniršis, baimė, todėl šie žmonės dažnai būna agresyvūs. Tokia
būsena dažniausiai baigiasi visišku bejėgiškumu, žmogus nusilpsta
arba užmiega. Sugrįžus sąmonei būna visiška amnezija.
Jausmai (emocijos): gali būti elementarūs arba aukštesnieji
– meilė, džiaugsmas, liūdesys, simpatija, religingumas, taip pat
žemesnieji – pasitenkinimas, energingumas, malonumas, nuovargis ir
išsekimas.

8 5
 1. ĮVADAS 2. EMOCIJOS – KAS TAI YRA?

Šioje knygelėje kalbame apie emocijas, jų raidą ir įtaką vaiko 2. 1. Emocijų ir jausmų apibrėžimai
asmenybės formavimuisi. Įvairiausiais tyrimais psichologai ir psi-
chiatrai bandė išsiaiškinti emocijų fenomeną, jas išmatuoti, klasifi- Emocijos ir jausmai yra santykio su savimi ir aplinka išgyvenimai.
kuoti, susieti su kitais potyriais bei reakcijomis Sunkiai apibrėžiama Tai išgyvenimai, kylantys tuomet, kai daiktai ar reiškiniai tenkina arba
emocijų ir jausmų takoskyra išlieka kaip įvairių teorijų ir tyrinėjimų netenkina žmonių poreikių. Pirmuoju atveju kyla teigiami, malonūs,
objektas. Išsami emocijų ar jausmų teorija dar nesukurta, o šiuo metu antruoju – neigiami, nemalonūs emociniai išgyvenimai. Jie gali būti
egzistuojančios teorijos praplečia, papildo viena kitą, atskleisdamos žadinantys (aktyvinantys) arba slopinantys aktyvumą. Emocijų skalė
šių fenomenų sudėtingumą, daugialypiškumą ir gausias sąsajas su ki- labai plati – nuo didelės įtampos iki visiško atsipalaidavimo. Emocijos
tomis žmogaus psichinio funkcionavimo sritimis. - tai paprasčiausi išgyvenimai (žemesnieji jausmai), kuriuos sukelia
Analizuodamos vaikų emocijoms turinčius įtakos faktorius, fiziologinių poreikių patenkinimas ar nepatenkinimas. Tai emocijos,
raiškos psichologinius ir fiziologinius aspektus, stengėmės išryškinti susijusios su sotumo arba alkio, troškulio, šilumos ar šalčio, seksua-
vaiką supančios aplinkos, tėvų, šeimos narių, ugdymo bei gydymo liniais jutimais, skausmu ir kt. Emocijos yra pojūčių, kylančių iš orga-
įstaigose dirbančių specialistų vaidmenį ir atsakomybę. Negali- nizmo vidaus arba aplinkos,
ma atskirti vaikų emocijų nuo suaugusiųjų, svarbu matyti individo išgyvenimas. Emocijos bū-
emocinę raidą, jos etapus, jausmų formavimosi ir raiškos ypatumus, dingos ne tik žmogui, bet ir
lemiančių ir tarpusavyje sąveikaujančių faktorių įvairiapusiškumą ir gyvūnams. Jausmai būdin-
poveikį skirtingais amžiaus tarpsniais. Todėl knygelėje kalbame ir apie gi tik žmogui. Tai – aukštes-
vaikų, ir apie suaugusiųjų emocijų bei jausmų ypatumus, pabrėžiame niosios emocijos, susiforma-
jų tarpusavio dinaminę sąveiką. vusios per žmonijos istorinę
Nagrinėdamos dažniausiai vaikų patiriamas emocijas, ieškojome raidą, bendraujant. Tai –
galimų pagalbos vaikams būdų, padėsiančių suprasti, išgyventi, tinka- išgyvenimai, susiję su dva-
mai išreikšti ir valdyti kylančius jausmus. Taip pat apžvelgėme vaikų siniais, kultūriniais porei-
emocijų sutrikimus, galimus kompleksinės psichosocialinės pagal- kiais. Jausmai būna etiniai
bos būdus, todėl knygelė skiriama ir tėveliams, ir plačiam su vaikais ir estetiniai. Psichiatrijoje
dirbančių specialistų ratui. praktiniais sumetimais ter-
Labai norime ir linkime, kad mūsų krašto vaikai augtų sveiki, minai emocijos ir jausmai
stiprūs, harmoningi, emociškai jautrūs, jautrumą prasmingai pritaikytų dažnai vartojami kaip sino-
gyvenime, užaugtų brandūs, geranoriški ir kūrybingi žmonės. nimai, neneigiant jų skir-
tybės. Ilgesnį laiką trunkanti
Knygelės autorės emocinė būsena vadinama
nuotaika. Ji tam tikrą laiką
6 7
„civilizuotų“ suaugusiųjų pasaulyje vis daugėja to, kas gyvūnams
visiškai svetima: emocijos, kurios yra svarbiausias impulsas veikti,
atskiriamos nuo akivaizdžios reakcijos, jas mėginama suvaldyti, nu-
slopinti, neparodyti ir pan.
Emocijos laikomos ,,gyvuliškuoju” žmogaus pradu, jų sukelti
procesai žmogui gali būti pavojingi, netgi jį sunaikinti. Todėl civi-
lizacija turi užgniaužti emocijas. Čia ypač svarbus vaidmuo tenka
savikontrolei. Tačiau, kai žmogus tampa ,,civilizuotas“, nuo kūno
atskiriamos jo pojūčių ir juslių funkcijos. Žmogaus juslingumas tar-
si prijaukinamas, jis turi paklusti proto diktatūrai. Su vakarietiškos
kultūros raida keitėsi jutimo įpročiai. Vystantis civilizacijai, iš esmės
labai pasikeitė žmogaus juslingumas ir jo funkcijos, viršų paėmė racio-
nalus mąstymas. Kūnas jau nebėra juslinės patirties (lytėjimo, uoslės,
skonio ir kt.) garantas, emocinio bendravimo su aplinka (muštynių,
grumtynių, mylėjimosi, glostymo, šokio) instrumentas, emocinės
12
2.2. Bazinės emocijos
Emocijų tyrinėtojai išskiria septynias bazines emocijas, ku-
rios yra prigimtinės ir atsispindi net mažų kūdikių veiduose. Apie
šias bazines emocijas galime spręsti iš žmogaus veido išraiškos: tai
džiaugsmas, susidomėjimas, nuostaba, baimė, pyktis, liūdesys ir
pasibjaurėjimas.
2.3. Emocijų sudėtinės dalys ir jų tarpusavio sąveika
Emocijas sudaro: 1) fiziologinis sužadinimas; 2) išraiška;
3) sąmoningas išgyvenimas. Šios dalys dera tarpusavyje, iš jų visu-
mos galime spręsti apie savo ir kitų žmonių emocijas.
Literatūroje gausu įvairių prieštaringų nuomonių apie fiziolo-
ginio sužadinimo, išraiškos ir sąmoningo emocijos išgyvenimo tar-
pusavio sąveiką. Nesutariama, koks ryšys yra tarp to, apie ką mes
mąstome, ir to, ką jaučiame. Iki šiol nagrinėjamas senas ginčas: ar
jūsų širdis daužosi todėl, kad bijote, ar bijote todėl, kad daužosi jūsų
širdis? (Myers D.G., 2000). Pagal amerikiečių psichologų Cannono
ir Bardo teoriją, jūsų širdis ima dažniau plakti, kai pajuntate baimę,
tačiau nei vienas šių veiksnių nėra kito veiksnio priežastis (1 pav.):
Dirgiklio suvokimas
Emocijos išgyvenimas Kūno reakcija
Emocijų išgyvenimas yra sudėtingas ir neapsiriboja vien
fiziologinės informacijos įvertinimu. Emocijų išgyvenimas apima ir
9
pažintinę veiklą, kurią valdo smegenų žievė. Ar mes bijome, ar nebi-
jome kažkokios būtybės tamsioje alėjoje, priklauso nuo to, ar mes jos
elgesį suvokiame kaip priešišką, ar kaip draugišką. Tai gerai iliust-
ruoja mažų vaikų reakcijos. Pavyzdžiui, pamatę kirminą ar vikšrą, jie
susidomėję jį apžiūrinėja, mėgina žaisti su juo, o vėliau, pamatę, kaip
kartais į tai su baime ar pasišlykštėjimu reaguoja suaugusieji, ir patys
pradeda bijoti ar šlykštėtis.
Kiti mokslininkai teigia, kad nebūtina suvokti ar įvardinti
dirgiklio, kad kiltų emocija. Robertas Zajoncas (1980; 1984) teigia,
kad kartais žmonės emociškai reaguoja, dar nespėję suvokti situaci-
jos, ir tuomet emocijas pajaučiame anksčiau, negu spėjame pagalvoti.
Kai kurie nerviniai takai, veiklūs emocijų metu, aplenkia susijusias
su mąstymu smegenų žievės dalis. Tai suponuoja greitą nevalingą
emocinę reakciją, bet emocinė reakcija gali pakisti, kai žievės pro-
cesai pajunta grėsmę. R.Zajonco nuomone, tai įrodo, kad kai kurios
emocinės reakcijos nėra susijusios su sąmoningu mąstymu. Kitas
emocijų tyrinėtojas Ričardas Lazarusas (1984, 1991) mano, kad kai
kurios emocinės reakcijos nereikalauja sąmoningo mąstymo, tačiau
kylant net staigiai emocinei reakcijai būtina greitai protu įvertinti
situaciją, sužinoti į ką reaguojame. R. Zajonco ir R. Lazaruso
nuomonės sutampa ties svarbia išvada: kai kurios emocinės reakcijos
(ypač paprastos simpatijos, antipatijos ir baimės), nėra susijusios su
sąmoningu mąstymu. Mes galime bijoti voro, net ir žinodami, kad jis
nepavojingas. Vargu ar mąstydami kitaip pakeistume tokias emocines
reakcijas.
Mūsų mąstymas, atmintis ir lūkesčiai labai veikia kitas emo-
cijas – nuotaikas, ypač depresiją ar sudėtingus jausmus, pavyzdžiui,
neapykantą ir meilę. Vertindami šias emocijas galime teigti, kad
mokymasis pozityviau mąstyti apie save ir aplinkinį pasaulį padeda
mums geriau jaustis (Myers D.G., 2000).
10
2.4. Emocijų raiška ir apibūdinimas
Emocijų sukeltas fiziologines reakcijas organizmui atpažinti yra
sunku, todėl dažnai jas „skaitome“ iš kūno pozos, judesių, stebime
veido išraišką, klausomės balso intonacijos, žodžių, garsų. Labai svar-
bu mokėti pažinti ir stebėti vadinamąją kūno kalbą.
Yra išleista daug populiarių leidinių, kurie moko pažinti ir inter-
pretuoti nežodinius signalus, kūno pozas, judesius. Gebėjimas „skai-
tyti“ jausmus iš subtilios veido išraiškos, kūno judesių ir bendros
laikysenos labai praverčia įvairiose veiklos srityse. Žiūrėdami seną
nebylų kino filmą, mes iš herojų nežodinių ženklų nesunkiai supran-
tame jų emocijas. Vieni žmonės yra daug jautresni šiems ženklams
nei kiti.
Iškelta prielaida, kad emocijų išraiška sukelia jausmus, o kitų
išraiškos mėgdžiojimas gali padėti pajausti tai, ką jaučia kiti. Veido
išraiška ne tik perteikia emocijas, bet taip pat jas sustiprina ir val-
do (Myers D.G., 2000). Plačiai nusišypsojus ar rūsčiai susiraukus
keičiasi ir emocinė savijauta. Manoma, kad veido išraiška perduoda
signalus autonominei nervų sistemai, kuri vėliau atitinkamai reaguoja.
Pavyzdžiui, nusišypsojus pagerėja savijauta (šypsantis ne tik lūpomis,
bet ir pakeltais skruostais – teigiamas poveikis dar stipresnis), o susi-
raukus pasaulis aplinkui atrodo niūrus.
Emocijas galima apibūdinti trimis pagrindiniais matmeni-
mis: maloni – nemaloni, stipri – silpna, trumpalaikė – ilgalaikė.
2.5. Civilizacijos įtaka emocijų raidai
Visos emocijos yra impulsas veikti, žaibiškos pastangos ką nors
pakeisti gyvenime. Tai žmonijai įdiegė evoliucija. Žodžio emocija,
angl. emotion, šaknis yra motere. Šis lotynų kalbos veiksmažodis
reiškia „judėti“, o su priešdėliu ,,e“ – „judėti šalin“, „pabėgti“. Taigi
polinkis veikti būdingas kiekvienai emocijai. Kad jausmai skatina
veikti, akivaizdu stebint ir gyvūnus, ir mažus vaikus. Tiktai
11
lieka daug klausimų, į kuriuos nėra aiškių, tyrimais pagrįstų atsakymų.
Teorija yra pagrindinių principų sistema, padedanti paaiškinti stebimą
ar tiriamą reiškinį, interpretuoti mūsų patyrimą ir formuoti hipotezes,
kurias galima patikrinti (patvirtinti arba atmesti). Vienos teorijos pa-
pildo kitas, ir net jų visuma neaprėpia žmogaus emocinės ir dvasinės
raidos daugialypiškumo, trapumo, sudėtingumo, gyvybingumo ir
keitimosi.
4.2. Psichoanalitinės teorijos pagrindai
Šios teorijos pradininkas buvo austrų gydytojas S. Freudas. Pa-
gal psichoanalitinę koncepciją visas žmogaus elgesys, mintys, jausmai,
veiksmai, sapnai, fantazijos – normalios ar patologinės, racionalios ar
atsitiktinės – yra motyvuotos ir reikšmingos (gali būti ir nežymi, sun-
kiai įžiūrima motyvacija). Motyvuojanti visų elgesio fenomenų jėga
yra instinktyvus stimulas. Kadangi staigus ir tiesioginis šių instinkty-
vių stimulų patenkinimas yra nesuderinamas su socialine žmogaus
egzistencija, individas turi suformuoti netiesioginius būdus ir kom-
promisus, kad galėtų adaptuotis išorinėje tikrovėje ir rastų tinkamus
patenkinimo būdus. Svarbiausi yra du įgimti pirmapradžiai impulsai
arba instinktai: seksualumas (libido) ir agresija (dar vadinamas morti-
do). Šie instinktyvūs stimulai yra laikomi valdančia energija. Tarp
instinktyvių stimulų ir psichologinio funkcionavimo vykstantis me-
chanizmas vadinamas cathexis. Cathexis – tai emocinio reikšmingumo
suteikimas veiklai, idėjai.
Išskiriamos S. Freudo topografinė (1900), struktūrinė (1923)
ir genetinė teorijos. Pagal topografinę sistemą S. Freudas žmogaus
psichiką suskirstė į tris dalis: sąmoningą, presąmoningą ir
pasąmoningą, aprašė jų ypatumus. Pagal struktūrinę teoriją S. Freu-
das taip pat išskyrė 3 žmogaus psichikos komponentus (Id, Ego ir Su-
perego), bet jie pagrįsti daugiau funkcija, o ne prieinamumo sąmonei
laipsniu. Struktūrinė teorija apibūdina augančio vaiko pažintinį ir
16
būsenos (neapykantos, pykčio, liūdesio, džiaugsmo, ekstazės, aistros)
išraiškos priemonė. Šias funkcijas perėmė rega ir kalba. Apčiuopiamos
emocijos įsileidžiamos tik į intymiąją sferą (Furst M., 1999). Suteikus
pirmenybę tik regai (matymui), kalbinei komunikacijai, kyla grėsmė
visapusiškam savęs pažinimui.
Tik gimusio kūdikio mąstymas ir jausmai sudaro vieną visumą.
Emocionalusis ir kognityvinis pradai išsiskiria vystantis. Taigi turime
du protus: vienas mąsto, kitas – jaučia. Emocionali ir racionali dicho-
tomija išryškina liaudišką „galvos“ ir „širdies“ atskyrimą. Šie du pro-
tai, emocinis ir racionalusis, dažniausiai veikia darniai sąveikaudami
ir persipindami, suliedami skirtingus pasaulio pažinimo ir mokėjimo
jame elgtis būdus. Sutrikus harmonijai ir pusiausvyrai, atsiranda abiejų
pradų sutrikimų.
3. EMOCIJOS FIZIOLOGINIU ASPEKTU
Kiekvienas mūsų emocijų puokštės jausmas atlieka tik jam
būdingą vaidmenį, kurį patvirtina aiškus biologinis „parašas“. Ras-
dami naujų būdų giliau pažvelgti į kūną ir smegenis, mokslininkai vis
išsamiau apibūdina emocijų fiziologinę išraišką – tai, kaip skirtingai
į kiekvieną emociją reaguoja žmogaus kūnas. Emocinius ir fizinius
procesus sieja grįžtamasis ryšys.
Kūdikis, kol nemoka kalbėti, visas emocijas išreiškia per kūną.
Šis pirmų vaiko raidos metų periodas dar vadinamas somatinės (arba
fizinės) konversijos etapu. Naujagimis į visus aplinkos poveikius
reaguoja nesąmoningai, jo fiziologiniai procesai vyksta taip, kad nuo-
lat būtų išlaikyta homeostazė. Mąstymas ir jausmai bei jų išraiška su-
daro vieną visumą. Naujagimis neturi sąmoningų ir pusiau sąmoningų
savo būklės kontrolės ar reguliacijos mechanizmų. Šie komponentai
palaipsniui atsiranda kūdikiui augant. Iš pradžių visos emocijos yra
somatizuotos – kūdikis verkia arba juokiasi ir kartu juda, spardosi, ran-
gosi; gerėja jo širdies plakimas, kvėpavimas ir kt. Kūdikis kylančias
13
emocijas visuomet reiškia kūnu. Taigi iš pradžių visos vaikų emoci-
jos yra somatizuotos, o vaikui augant, emocijų išraiška palaipsniui
desomatizuojasi, pradedama emocijas reikšti žodžiais, ir tai galima
pavadinti brendimu. Augant išsiskiria emocionalusis ir kognityvinis
pradai. Atsiranda atmintis, patyrimas, noras reguliuoti, valdyti savo
emocijas.
Kylančių emocijų poveikis ir išraiška kūnui, organizmo fi-
ziologijai išlieka visą žmogaus gyvenimą. Tai turėjo ir tebeturi įtakos
išgyvenimui, savisaugai, prisitaikymui aplinkoje.
Apėmus pykčiui, kraujas plūsteli į rankas (kad lengviau būtų
griebtis ginklo arba smogti priešui); širdies ritmas padažnėja, hormo-
nų, ypač adrenalino, antplūdis suteikia energijos (kad jos pakaktų
veikti ryžtingai).
Baimė yra vienas iš evoliucijos emocinių palikimų. Ji padeda
sutelkti jėgas ginantis nuo pavojaus (realaus ir/arba įsivaizduojamo).
Apėmus baimei, kraujas plūsteli į didžiuosius skeleto raumenis, ypač
kojų (kad būtų lengviau pabėgti), o veidas išblykšta, nes kraujas ište-
ka, tarsi „sustingsta“. Tuo pat metu kūnas akimirkai atvėsta, matyt,
suteikdamas galimybę pasvarstyti, ar ne protingiau būtų pasislėpti.
Smegenų emociniai centrai skatina hormonų antplūdį, kūnas įsitempia,
kad būtų viskam pasirengęs, o dėmesys sutelkiamas į besiartinančią
grėsmę, kad tinkamai pasiruoštume gintis.
Užplūdus džiaugsmui, svarbiausi biologiniai pokyčiai vyks-
ta smegenų centre, kuris suaktyvėjęs slopina neigiamus jausmus,
sužadina energiją ir ramina dirglias mintis sukeliančius jausmus.
Neįvyksta jokių ypatingų fiziologinių permainų, išskyrus neveiklumą,
kuris padeda kūnui greičiau atsigauti nuo slegiančių emocijų. Šis
būvis leidžia kūnui pailsėti, pasirengti veikti žvaliai, siekti įvairiausių
tikslų.
Meilė, švelnūs jausmai, lytinis pasitenkinimas sukelia para-
simpatinį sujaudinimą – „atsipalaidavimo atsaką“, kuris fiziologiniu
požiūriu yra priešingas būsenai „sprukti arba pulti“. Su parasimpatiniu
14
veikimu susijusios po visą kūną sklindančios reakcijos, sukuriančios
bendrą ramybės ir pasitenkinimo atmosferą.
Nustebus antakiai kilsteli, todėl galime apžvelgti didesnį plotą,
į tinklainę patenka daugiau šviesos. Tai suteikia daugiau informaci-
jos apie netikėtą įvykį, padeda greičiau išsiaiškinti, kas vyksta, ir
apsispręsti, ko griebtis būtų geriausia.
Visame pasaulyje pasibjaurėjimo išraiška yra panaši, visur iš
jos supras, kad kažkas dvokia, neskanu arba kelia šleikštulį perkeltine
prasme. Atspindinti pasibjaurėjimą veido išraiška – patempta viršutinė
lūpa, truputį suraukta nosis – išliko iš seniausių laikų, kai, anot Čarlzo
Darvino, tekdavo saugotis kenksmingo kvapo, išspjauti nuodingą
maistą.
Liūdesio paskirtis – padėti prisitaikyti prie skaudžios netekties,
mirties, kartaus nusivylimo ir pan. Liūdint silpsta žmogaus energija,
dingsta noras ką nors veikti, džiaugtis, maloniai leisti laiką. Stiprėjantis
liūdesys perauga į depresinę būseną, sulėtėja organizmo medžiagų apy-
kaita. Toks užsisklendimas savyje leidžia, liūdint dėl praradimų arba
palaidotų vilčių, įsisąmoninti jų pasekmes, sukaupti jėgų, sustiprėti.
Grįžtant energijai, žmogus vėl tampa aktyvesnis. Liūdesys, dėl kurio
žmogus netekdavo jėgų ar tapdavo labiau pažeidžiamas, senovėje jį
sulaikydavo arčiau namų ir taip apsaugodavo.
4. RAIDOS TEORIJOS
4.1. Teorijų įvairovė
Vaiko ir suaugusiojo raidą aprašo ir įvairiais aspektais mėgina
paaiškinti daugelis asmenybės raidos teorijų. Nėra atskiros emocijų
raidos teorijos – augančio vaiko emocijų raiška nagrinėjama aiškinant
asmenybės raidą kompleksiškai. Vien tik faktai nedaug ką reiškia, jie
tampa prasmingi tik interpretuojami, mėginami paaiškinti remiantis
tam tikra teorija. Vaiko raida yra plačiai tyrinėjama, tačiau vis dar
15
3–6 metų Falinė stadija
Svarbiausia kūno
dalis yra varpa. Ber-
niukai didžiuojasi ja,
o mergaitės jos pavydi
jiems. Vaikas jaučia kaltę
dėl seksualinių fantazijų
7–11 metų Latentinis periodas
Tai ne stadija, o tik
įžanga, kada seksual-
iniai poreikiai santyki-
nai ramūs, ir vaikas
gali nukreipti psichinę
energiją mokymuisi
Paauglystė Genitalinė stadija
Malonių pojūčių šaltinis
yra lytiniai organai,
kadangi jaunas žmogus
siekia seksualinės stimu-
liacijos ir lytinio pasiten-
kinimo
Jaunystė Freudas manė, kad
genitalinė stadija trunka
visą likusį žmogaus
gyvenimą. Suaugusio
žmogaus laimę lemia
darbas ir meilė
20
Iniciatyvumas-kaltė
Vaikas nori atlikti daugelį
veiksmų, kuriuos moka ir
atlieka suaugę, todėl jis kartais
peržengia tėvų nustatytas ribas
ir dėl to jaučiasi kaltas
Meistriškumas-
menkavertiškumas
Vaikas intensyviai mokosi,
siekdamas būti kompetentingas
ir produktyvus, arba jaučiasi
nepilnavertis, nesugebantis ką
nors gerai padaryti
Identiškumas-vaidmenų
neaiškumas
Paauglys nori išsiaiškinti, kas
jis yra. Jis pasiekia seksualinį,
etninį, profesinį identiškumą
arba neturi aiškaus supratimo
apie ateityje jo laukiančius
vaidmenis
Intymumas-izoliacija
Jaunas suaugęs žmogus
siekia kito žmogaus meilės ir
draugystės arba lieka
izoliuotas nuo kitų, yra
vienišas
adaptacinį vystymąsi. Id S. Freudas aprašė kaip įgimtą psichikos
struktūrą, apimančią instinktyvumo siekius. Kai kūdikis auga, įgyja
daugiau žinių apie realybės limitus, ta psichikos dalis, kuri atstovauja
šiai funkcijai, pradeda atsiskirti nuo Id ir suformuoja kitą struktūrą
– Ego. Ego tikslas – kontroliuoti Id instinktyvius troškimus, juos ne-
utralizuoti sulaikant ir leidžiant instinktyviai energijai pasireikšti la-
biau priimtinu būdu, ieškoti kompromisų tarp vidinių stimulų ir
išorinės realybės galimybių. Nerimas turi didelę įtaką priverčiant Ego
aktyviai veikti. Id ir Ego konfliktai motyvuoja Ego stiprėti, augti,
ieškoti vis brandesnių gynybos ir apsaugos būdų. Šių konfliktų rezul-
tatas – charakterio bruožai, vyraujantys psichinio funkcionavimo ypa-
tumai, labiau arba mažiau sėkminga apsauga nuo nerimo. Superego
(Virš Aš) – tai specializuota Ego dalis, apimanti kultūrinius ir morali-
nius siekimus ir draudimus, kurie reguliuoja individo gyvenimą. Su-
perego raida prasideda maždaug 4-5 metais, vaikui pradedant tapa-
tintis su tėvų moraliniais standartais. Pradžioje Superego formuojasi
kaip vaiko identifikacija su tėvų autoritetu, vėliau tampa reikšmingi
kultūriniai, visuomenės reikalavimų aspektai. Superego yra tarsi
nuolatinė, nepailstanti sergėtoja, kuri skiria gera nuo blogo, baudžia,
apdovanoja, kelia reikalavimus. Neharmoningi ryšiai tarp Ego ir Su-
perego sukelia kaltės ir savigraužos jausmus. Kiekvienas elgesys gali
būti apibūdinamas kaip santykių tarp šių trijų psichikos struktūrų
rezultatas. Genetinė teorija papildo struktūrinį asmenybės formavi-
mosi modelį, aprašo psichoseksualinį vaiko vystymąsi, kurio kiek-
vienos iš penkių fazių transformacija atspindi socialinio patyrimo
įtaką instinktyvių impulsų objektui ir krypčiai vaiko kūne. Kiek-
vienoje fazėje pasireiškia libidinių ir agresyvių impulsų vyraujanti
lokalizacija ir pagrindinis šaltinis kūne. Vaikui augant, šių impulsų
lokalizacija ir šaltinis kūne keičiasi (1 lentelė). Freudas pažymėjo, kad
vaiko patyrimas kiekvienoje psichoseksualinio vystymosi stadijoje
yra svarbus asmenybės bruožų formavimuisi, vyraujantiems elgesio
būdams, psichopatologijos pasireiškimams. Nesėkmės tam tikrose
17
fazėse turi įtakos tolesniam brendimui. Taip pat aprašoma regresija integracija-neviltis). E. Eriksonas raidą į stadijas skirstė ne pagal kūno
(raidos eigoje regresuojama arba grįžtama į ankstesnę vystymosi dalis ir su jomis susijusį malonumo jausmą, o pagal individo ryšį
stadiją). su socialine aplinka. Jo nuomone, žmogaus raidoje reikia skirti tris
Buvo daug S. Freudo teorijos pasekėjų, papildžiusių pagrindinius aspektus: somatinį, asmeninį ir socialinį. E. Eriksonas
psichoanalizės sampratą, išryškinusių įvairius jos aspektus. Žymiausi pabrėžė, kad kiekvienai raidos stadijai būdingas tam tikras konfliktas
S. Freudo pasekėjai yra K. Horney, A. Freud, O. Rankas, M. Mahler, arba krizė, kuri turi būti įveikta. Sėkmė arba nesėkmė tam tikroje stadi-
K.G. Jungas, A. Adleris, E. Fromas ir kt. Jie toliau tyrinėjo ir aprašė joje turi įtakos žmogaus raidai vėlesniais gyvenimo periodais. Raidos
įvairias psichoanalizės koncepcijas, sukūrė savo teorines mokyklas. stadijas E.Eriksonas pavadino vartodamas tik du žodžius, trumpai
Viena iš tolesnių krypčių – Ego psichologija, kurią plėtojo apibūdindamas, kas būna sėkmės arba nesėkmės atveju. Jo teorijoje
S. Freudo dukra Anna Freud. Ji toliau nagrinėjo Ego funkcijas ir pabrėžiama, kad asmenybė bręsta ir formuojasi visą gyvenimą, raida
brendimą, o kartu aprašė vaikų psichoanalizės teoriją ir praktiką tęsiasi ir paauglystei pasibaigus. E. Eriksono teorija labai naudinga
(viena žymesnių jos knygų – 1946 metais išleistas veikalas „Vaikų analizuojant vaikų ir tėvų, vaikų ir senelių, tėvų ir senelių ir pan. tar-
psichoanalitinis gydymas“). Teigiama, kad agresyvi energija gali pusavio sąveiką, giliau suprantant kiekvieno iš amžiaus tarpsnių psi-
būti nukreipta į išorę arba į vidų, kad kiekvienai vystymosi fazei la- chosocialinius aspektus.
bai svarbus sociokultūrinės aplinkos poveikis, ir išorinė aplinka, su-
kurta vaiką supančių žmonių, yra tarsi pagrindas vaikui, suteikiantis 1 lentelė. Raidos stadijos S. Freudo ir E. Eriksono teorijose (iš
būtinybę egzistuoti, galimybę instinktyviam pasitenkinimui ir pan. R. Žukauskienės knygos „Raidos psichologija“)
A. Freud aprašė 10 būdų, kuriais Ego stengiasi kontroliuoti, neu- Apytikris Freudo teorija Eriksono teorija
tralizuoti, skleisti instinktyvių stimulų energiją, išlaikyti pusiausvyrą amžius
tarp vidinių instinktų, konfliktų ir išorės reikalavimų. Aprašė krizes, Nuo gimimo Oralinė stadija Saugumas-nesaugumas
regresiją, grįžimą į žemesnę stadiją kaip Ego sustiprėjimo galimybę, iki 1 metų Burna yra malonių Vaikas išmoksta pasitikėti arba
galimybę išlaikyti psichologinį individo vientisumą ir pasiruošimą kūdikio kūno pojūčių nepasitikėti kitais asmenimis,
tolesnei integracijos ir raidos stadijai. Savęs suvokimas vystosi per šaltinis. kurie rūpinasi jo svarbiausiais
atsiskyrimą (separaciją) ir individualizaciją. Maitinimas yra labiau- poreikiais, pavyzdžiui,
siai vaiką stimuliuojanti maitinimu, čiulpimu, šiluma,
4.3. Eriko Eriksono psichosocialinio vystymosi teorija veikla švara ir fiziniu kontaktu
1–3 metų Analinė stadija Autonomiškumas – gėda
E. Eriksono psichosocialinio vystymosi teorija (1963) svarbi
Išangė (analinė anga) yra Vaikas nori pats pasirūpinti sa-
tuo, kad E. Eriksonas įtraukė socialinę reikšmę ir jos svarbą į
malonių kūno pojūčių vimi: mokosi naudotis tualetu,
psichoanalizės formuluotes. Savo teorijoje jis išskyrė 8 asmenybės
šaltinis, ir mokymas valgyti, vaikščioti ir kalbėti
raidos stadijas. Penkios pirmosios pagal amžiaus periodus sutampa
naudotis tualetu yra arba abejoja savo sugebėjimais
su S. Freudo stadijomis (1 lentelė). Jis dar išskyrė 3 stadijas suau-
svarbiausia veikla
gusiųjų amžiuje (intymumas-izoliacija, generatyvumas-stagnacija,
18 19
ir tampa sudėtinga jausmų, nuostatų ir lūkesčių sistema, lemiančia Vidutinis Generatyvumas-stagnacija
vaiko poreikį būti šalia prieraišumo objekto (arba vaikui svarbaus amžius Suaugęs yra produktyvus, dirba
žmogaus). Pirminės reakcijos, pasireiškiančios formuojantis vaiko jam svarbų darbą, puoselėja
prieraišumui pirmaisiais dvejais gyvenimo metais, sudaro pagrindą šeimą arba stagnuoja
rutuliotis vėlesniems santykiams su bendraamžiais, giminaičiais, su- Senatvė Integracija-neviltis
tuoktiniais, kitais asmenimis. Anot J.Bowlby, vaiko raidai svarbūs Žmogus stengiasi suprasti, ar
vidiniai darbiniai modeliai (angl. internal working models), vaikas jo gyvenimas buvo prasmin-
apie antrus gyvenimo metus pradeda atspindėti jį supantį pasaulį sim- gas. Jis arba mato savo
boliais, susikuria vidinius savęs, jam svarbių artimų asmenų ir jų tar- gyvenimo svarbą, arba su-
pusavio santykių modelius. Šie vidiniai modeliai labai svarbūs vaiko pranta, kad nepasiekė savo
elgesiui ir bendravimui su aplinkiniais, jie apima visą psichikos veiklą gyvenimo tikslų
– ir emocijas, ir pažintinius komponentus. Susiformavę jie egzistuoja
pasąmonėje. Vidiniai darbiniai modeliai kuriami ir toliau konstruo-
jami patirties su prieraišumo objektu bei santykių su šiuo asmeniu
kokybės pagrindu. Vaiką mylinti motina bus jo suvokiama kaip sau-
4.4. Prieraišumo teorija
gumo ir paramos šaltinis, jos atžvilgiu vystysis teigiamos emocijos.
Tikėtina, kad tolimesnėje raidoje pozityvų įsivaizdavimą ir nuostatas Prieraišumas – tai patvarus, ilgalaikis, emociškai svarbus ir
vaikas jaus ir kitų žmonių atžvilgiu. Buvimo su vaiku trukmė nėra reikšmingas diadinis ryšys, susiformuojantis kaip ilgalaikių santykių
labai svarbi, svarbiausia yra tarpusavio santykiai, vaiko fizinis artu- tarp vaiko ir jam svarbaus asmens (dažniausiai vieno iš tėvų) rezul-
mas su tėvais ir asmenims, kurie juo rūpinasi, jų emocinis šiltumas, tatas. Prieraišumui būdingas tarpusavio ryšio stiprumas, jausmų in-
švelnumas, tinkamas reagavimas į vaiko signalus. tensyvumas ir gyvybiškai svarbių emocinių santykių pasireiškimas.
Prieraišumui ankstyvoje vaikystėje būdingi šie ypatumai: Mažam ir bejėgiam kūdikiui prieraišumas turi biologinį pagrindą ir
1. Prieraišumas pasižymi selektyvumu, jis yra nukreiptas į tam yra gyvybiškai svarbus. Siekdamas artumo su jį prižiūrinčiais asmeni-
tikrą asmenį, į kurį vaikas reaguoja prieraišumui būdingu elgesiu, mis, vaikas trokšta globos, rūpinimosi, saugumo, kurie priklauso nuo
kuris nebūdingas jo santykiams su kitais asmenimis. tinkamo tėvų (ar kai kuriais atvejais kitų nuolat prižiūrinčių asmenų)
2. Prieraišumui būdingas fizinio artumo su jam svarbiu asme- reagavimo į vaiko poreikius ir jausmus. Normaliai vaiko raidai būtina,
niu (dažniausiai motina) siekimas. Artumo siekimas yra prieraišumo kad jis turėtų nuolat jį prižiūrintį asmenį, su kuriuo sietų abipusiai
pagrindas, vaikas stengiasi jį išlaikyti. jausmai, prieraišumas.
3. Prieraišumas suteikia vaikui saugumo ir pasitenkinimo Po Antrojo pasaulinio karo buvo atkreiptas dėmesys į instituci-
jausmą. jose (ne namuose, šeimoje) augančių vaikų sutrikusį ir kokybiškai
4. Vaikas patiria atskyrimo stresą, kai nutraukiamas jo buvimas kitokį emocinį, socialinį bendravimą. R. Spitz (1946) stebėjo ir aprašė
su prieraišumo objektu. nuo motinos atskirtų kūdikių reakcijas. Iš pradžių esti verksmingumo

24 21
periodas, kurį vėliau keičia vienatvės bei abejingumo būsena, raidos
regresija, įvairūs somatiniai simptomai, galintys išsivystyti į rimtą
psichinio ir fizinio išsekimo būklę, vadinamą anaklitine depresija.
Graikų kalbos žodis „anaklitinė“ reiškia „palinkus atgal“. R. Spitz
pažymėjo, kad normaliai vaiko raidai reikalinga motina kaip sau-
gi atrama, o staigus mamos praradimas kūdikiui sukelia anaklitinę
depresiją, vėlesniame amžiuje – dvasinę ir fizinę raidos regresiją, net
mirtį. Šis reiškinys vėliau buvo išsamiai tyrinėtas, o stebimi sutrikimai
įvardinti kaip prieraišumo sutrikimai. Vieni iš pagrindinių prieraišumo
formavimosi tyrinėtojų buvo anglai J.Bowlby (1969, 1973, 1980) ir
M. Ainsworth (1978).
S. Freudas aprašė, kad „Ego pirmiausiai yra kūniškas“, kūdikis
gali jausti save ir būti jaučiamas. Tai tinka tik savam, bet ne artimo
žmogaus, pavyzdžiui, motinos kūnui. Žmogumi vaikas tampa tik
tuomet, kai susiformuoja jo santykis su artimu žmogumi ir jis ima
bendrauti. Vaiko veiksmai turi tapti „interakcijomis“, tarpusavio
sąveikomis. Tokį ryšį vaikas gali užmegzti tik emociniu lygme-
niu, ir šis emocinis ryšys, jo formavimasis yra labai svarbus vaiko
asmenybės brendimui, jo sąveikų su jį supančiais žmonėmis modelių
formavimuisi visą gyvenimą. Vaiko savasties modeliai formuojasi per
jo santykius su motina ir artimiausiais žmonėmis.
Bowlby (1969) nustatė, kad jautriausiai į išsiskyrimą su mama
reaguoja vaikai nuo 5 mėnesių iki 3 metų. Prieraišumo objektas,
būdamas šalia, vaikui garantuoja saugų prieglobstį, į kurį jis gali grįžti
susidūręs su pavojais ar netikėtumais, nusiraminti, būti paremtas,
padrąsintas naujiems aplinkos tyrinėjimams.
Prieraišumas, J. Bowlby‘o manymu, yra toks pat ankstyvosios
vaikystės poreikis kaip ir mityba, išlikimas ir pan. Prieraišumas, skati-
nantis stabilios vidinės vaiko būsenos išlaikymą, yra susijęs su dviem
funkcijomis: psichologine (emocinio ryšio siekis) ir biologine (fizinio
išlikimo poreikis). Prieraišumo raida yra genetiškai užprogramuota, t.y.
kūdikis gimsta tarsi užprogramuotas elgtis taip, kad išlaikytų artumą
22
su tėvais. Kūdikiui būdingi dviejų rūšių atsakai: 1) signalinis elgesys
(pvz., verkimas, šypsena, gugavimas), jis nepasižymi selektyvumu ir
yra nukreiptas į bet kurį asmenį; 2) artumo siekimo elgesys (pvz., ka-
binimasis, siekimas, sekimas), jam būdingas specifiškumas, jis būna
nukreiptas į prižiūrintį asmenį. Toks kūdikio elgesys garantuoja jam
išlikimą bei sudaro prieraišumo formavimosi pagrindą. Prieraišumo
formavimuisi turi įtakos ir paveldimumas, ir aplinka. Taip pat svarbus
tėvų fizinis bei emocinis reagavimas į vaiko siekimą išlaikyti su jais
artumą. Toks tėvų elgesys laipsniškai išsirutuliojo kaip prieraišumą
papildanti sistema.
J.Bowlby išskyrė šias prieraišumo formavimosi fazes:
I fazė (nuo gimimo iki 3 mėn.). Šios fazės metu susiformuoja so-
ciali šypsena. Kūdikis pradeda guguoti – taip jis reaguoja į kiekvieną
suaugusįjį ir jo kalbinimą; artumo siekimas pasireiškia ir dviem grie-
bimo refleksais: čiulpimo ir apkabinimo (Moro).
II fazė (nuo 3 mėn. iki 6 mėn) – tai pažįstamų žmonių išskyrimo
fazė. Kūdikis ima šypsotis tik pažįstamiems, į nepažįstamą įdėmiai
žiūri, siekia paliesti veidą, plaukus, bendravimui renkasi dažniausia
su juo būnančius žmones, t.y. tuos, kurie greičiausiai atsilieps į jo
ženklus.
III fazė (nuo 6 mėn. iki 3 m.) – aktyvaus artumo siekimas.
Šiuo metu vaiko prisirišimas prie motinos yra labai stiprus. Septynių
mėnesių kūdikis suvokia, kad jis egzistuoja atskirai nuo motinos, ir
pajunta norą visada būti šalia jos.
IV fazė (nuo 3 metų iki vaikystės pabaigos). Vaikas jau ne taip
skausmingai reaguoja į mamos nebuvimą, nes atmintyje išlaiko jos
vaizdą. Sulaukęs vienerių atpažįsta save veidrodyje (Aš vaizdas). Vai-
kams, turintiems gerai susiformavusį ,,Aš vaizdą“, yra būdingas sau-
gus prisirišimo tipas. Silpnas ,,Aš vaizdas“ rodo stiprią priklausomybę
nuo motinos. Stresinėje situacijoje tokie kūdikiai jaučia didelę baimę,
nerimą.
Užsimezgęs ankstyvojoje vaikystėje prieraišumas formuojasi
23
 Nuo Formalių Paauglys arba suaugęs Suprantama, kad yra Vaiko prieraišumui įvertinti M. Ainsworth su bendraautoriais
12 metų operacijų žmogus sugeba daug atsakymų į vieną pasiūlė „Nepažįstamos situacijos“ testą, taikomą 1 metų ir vyresniems
mąstyti abstrakčiomis klausimų ir daug vaikams. Jie išskyrė tris vaikų bazinio prieraišumo tipus: 1) saugus;
ir hipotetinėmis klausimų 2) nesaugus vengiantis; 3) nesaugus ambivalentiškas. Vėlesni tyrimai
sąvokomis. Paauglys kiekvienam atsakymui. parodė reikšmingus skirtumus tarp saugiai ir nesaugiai prisirišusių
dažnai pervertina savo Dėmesio centre dažnai vaikų – saugiai prisirišę vaikai rodė daugiau entuziazmo, atkaklu-
naują sugebėjimą ir yra būna etiniai, politiniai, mo siekdami bendros veiklos, išradingiau žaidė, daugiau ir lengviau
linkęs manyti, kad nie- socialiniai klausimai bendravo su bendraamžiais nei nesaugiai prisirišę vaikai; šie skirtu-
kas taip gerai ir giliai mai išryškėjo sulaukus dvejų metų ir vėliau jiems augant.
nesupranta vykstančių Pagal M. Ainsworth, formuojantis vaiko prieraišumo tipui, svar-
pasaulyje procesų kaip biausia yra jo sąveikos su motina patirtis, ypač motinos emocinis at-
jis sakas į kūdikio poreikius pirmais jo gyvenimo mėnesiais. Išskirti trys
motinos prieraišumo tipai: saugaus, nesaugaus vengiančio ir nesau-
gaus atstumiančio. Saugaus tipo motinos lengvai jaučia ir priima
4.6. Biheviorizmas kūdikio signalus, atsako į juos greitai. Jos kupinos emocijų, bendrauja
Biheviorizmas (angl. behavior – elgesys) nagrinėja elgesį, įvai- ir pasirengusios reaguoti į vaiko poreikius. Nesaugaus vengiančio
rias jo apraiškas, analizuoja aplinkybes, priverčiančias žmones vie- tipo motinos psichologiškai nepajėgios greitai priimti vaiko signalų
naip ar kitaip pasielgti, elgesio priežastis ir pasekmes. Ši teorija buvo ir į juos atsakyti. Dažniausias jų interakcinis atsakas yra nejautrumas
pradėta plėtoti 20 amžiaus pradžioje, pradininkai – J.B. Watson, ir nesirūpinimas. Nesaugaus atstumiančio tipo motinoms būdingas
I. Pavlovas, B.F. Skineris ir kt. Rusų fiziologas I. Pavlovas sukūrė nepakankamas jautrumas ir nepastovus atsakas į vaiko signalus: kar-
klasikinę sąlygojimo teoriją, aiškindamasis žmogaus gebėjimą mo- tais jos sureaguoja ir atsako pozityviai, kartais – atstumia, nereaguoja.
kytis ir rėmėsi savo eksperimentais su šunimis. Jis išskyrė nesąlyginius Nėra iki galo aišku, nuo ko priklauso prieraišumo tipas. Tikėtina, kad
refleksus (paveldimas stereotipines reagavimo į biologiškai reikš- prieraišumo formavimuisi svarbus vaiko temperamentas, motinos
mingus išorinio pasaulio poveikius ar organizmo vidaus pokyčius asmenybė, jos elgesys, bendravimas su vaiku. Manoma, jog motinos
formas – mitybinius, lytinius, gynybinius, orientacinius) ir sąlyginius prieraišumo patirtis vaikystėje gali turėti įtakos jos ir vaiko tarpusavio
refleksus (susidarančius tada, kai tuoj po kokio nors indiferentiško sąveikos kokybei ir tam tikro prieraišumo tipo formavimuisi.
dirgiklio ima veikti kitas dirgiklis, sukeliantis nesąlyginį refleksą). Pagal prieraišumo stabilumą skiriamos 4 grupės vaikų:
I. Pavlovas pastebėjo, kad kartojant skirtingų dirgiklių poras nedide- Saugūs (angl. secure), kurie jaučiasi saugūs ir ramūs šalia esant
liais laiko tarpais, atsiranda reakcija į pirmąjį dirgiklį, kuris iš pradžių globėjui, tačiau nerimastingi jam pasišalinus ir vengiantys bendrauti
buvo indiferentiškas, ir tas dirgiklis tampa sąlyginis – į jį imama rea- su svetimu asmeniu. Jie skuba užmegzti ryšį su vėl sugrįžusiu globėju,
guoti taip, kaip prieš tai reaguota į nesąlyginį dirgiklį. Pavyzdžiui, ir tai juos lengvai nuramina.
šuns seilių išsiskyrimo susiejimas su garsu. Šuniui pateikiamas Neramūs/vengiantys (angl. anxious/avoidant), kurie išoriškai

28 25
nėra tokie jautrūs išsiskyrimui su globėju, tačiau nėra linkę ir lengvai 2 lentelė. Kognityvinės raidos stadijos J. Piaget teorijoje (iš
atkurti ryšį jam sugrįžus. R. Žukauskienės knygos „Raidos psichologija“)
Neramūs/priešiški (angl. anxious/resistant), kurie išgyvena
Apytikris Stadija Būdingi požymiai Pagrindiniai
išsiskyrimą su globėju, negali nurimti jo nesant, bet ir aktyviai
amžius pasiekimai
priešinasi ryšiui šiam sugrįžus. Tokius vaikus globėjas sunkiai gali
nuraminti. Nuo Senso- Vaikas aplinką pažįsta Vaikas įsisąmonina, kad
Dezorganizuoti/dezorientuoti (angl. disorganised/disori- gimimo motorinė jutimais ir motori- objektai
ented), kurie stengiasi išvengti kontakto su aplinka net ir tuomet, iki 2 niais sugebėjimais. egzistuoja ir tada, kai jis
kai globėjas yra šalia jų. Siekdami išsiveržti iš aplinkos, tokie vaikai metų Šis periodas prasideda jų negali matyti (objektų
išsiskiria aktyviais judesiais, net agresija, o kartais ir priešinga reakci- refleksais, o baigiasi pastovumo supratimas);
ja – sustingimu. sensomotorinių pradeda
sugebėjimų prisiminti ir įsivaizduoti
4.5. Kognityvinė teorija kompleksine (protinė reprezentacija)
koordinacija
Šios teorijos pradininko šveicarų psichologo J. Piaget ir kitų 2–6 metų Prieš- Vaikui pasaulį pažinti Vaizduotė labai
šalininkų nuomone, pažintiniai procesai ir mąstymo raida yra ne operacinė padeda išlavėjusi. Vaiko
tiek pastiprinimo iš aplinkos rezultatas, bet daug priklauso ir nuo simbolinis mąstymas, mąstymo centracija
kokybiškai tam tikrais amžiaus tarpsniais kintančių vaiko sugebėjimų taip pat kalba. ir egocentriškumas
(2 lentelė). Šiuos skirtumus svarbu žinoti ir suprasti bendraujant su Mąstymas yra mažėja, jis pradeda
įvairaus amžiaus vaikais, parenkant jiems tinkamas užduotis ir pan. egocentriškas suprasti kitų požiūrį
Kognityvinė teorija iš esmės papildė raidos psichologiją, nes 7–11 Konkre- Vaikas supranta ir taiko Loginiai sugebėjimai
akcentavo ir tyrinėjo vaiko aktyvius protinius procesus. Kognityvinė metų čių logines operacijas ir padeda vaikui
teorija daugelyje šalių pakeitė vaiko mokymo pobūdį: mokytojai operacijų principus savo patirčiai suprasti masės,
ir mokiniai tapo partneriai mokymo procese, buvo pripažinti vaiko ar suvokimams svorio, skaičių tvermės
sugebėjimai ir poreikiai (Žukauskienė R., 2001). Pagal J. Piaget paaiškinti ir kitas konkrečias
mąstymo stadijų apibūdinimą, suvokiant kiekvienos raidos stadijos sąvokas
mąstymo ypatumus, lengviau bendrauti su vaiku, tinkamai atsiliepti
į jo poreikius.

26 27
 6. EMOCIJŲ VYSTYMASIS IR KLIUVINIAI
ANKSTYVAME AMŽIUJE
„Matyti galima tik širdimi, tai, kas svarbiausia, nematoma
akimis.“
Antuanas de Sent Egziuperi
Jau minėjome, kad emocijos apibūdinamos kaip pojūčių,
kylančių iš organizmo vidaus arba aplinkos, išgyvenimas. Stebint
naujagimius pirmomis dienomis, buvo nustatyta, kad jie šypsosi tik
tada, kai miega (sapnuoja). Būdamas budrus kūdikis pirmą kartą
nusišypso maždaug trečiąją gyvenimo savaitę, atsakydamas į suau-
gusiojo šypseną. Teigiama, kad būtent ši, greičiausia įgimta, šypsena
pastiprina motinos ir vaiko emocinį ryšį, garantuojantį kūdikiui
būtiną suaugusio žmogaus priežiūrą. Šypsena kūdikiai išreiškia
džiaugsmą, ji vis labiau įgyja socialinę prasmę, tampa bendravimo su
žmonėmis dalimi.
Pagrindiniai kūdikystės socialinės raidos uždaviniai yra socia-
linis prieraišumas ir emocinis vystymasis. Emocijos atsispindi veide,
ir tas atspindys yra universalus – vaikų veido išraiška yra vienoda
visame pasaulyje, tokia pati veido išraiška yra ir aklų vaikų.
Kūdikio jausmai yra poliariški: meilė – neapykanta, pasitenki-
nimas – skausmas ir t.t. Ankstyvoje vystymosi stadijoje vaikas nesu-
geba palaikyti savo jausmų pusiausvyros, tai jį baugina. 4–6 mėnesių
kūdikiai vis labiau pradeda reikšti pyktį, su amžiumi pykčio intensy-
vumas didėja. Apie šeštą vystymosi mėnesį kūdikis vaduojasi nuo
blogų ar skausmingų emocijų perduodamas jas į išorę. Jis jaučiasi
geriau, bet pasaulis tampa blogesnis. Tėvų emocinis palaikymas ir
rūpestis padeda sumažinti mažylio skausmą, pyktį bei nusivylimą
Kūdikis, patirdamas emocinį tėvų palaikymą, palaipsniui išmoksta
priimti ir valdyti savo jausmus. Jausmai pradeda atsverti vienas
kitą, todėl nebūtina juos išstumti. Jeigu ankstyvame amžiuje vaikas
32
nesąlyginis dirgiklis maistas sukelia nesąlyginį atsaką – seilių
išsiskyrimą. Jeigu tuoj po to, kai šuniui duodama maisto, pateikia-
mas neutralus dirgiklis – garsas, tai po tam tikro skaičiaus pakartoji-
mų vien garsas, tapęs sąlyginiu dirgikliu, sukels seilių išsiskyrimą –
sąlyginį refleksą. Amerikos mokslininkas J. B. Watsonas šią teoriją
pritaikė žmonėms, bandydamas išsiaiškinti, kodėl vaikai pradeda bi-
joti to, ko anksčiau nebijojo. Pasirinkęs stiprų trinktelėjimą plaktuku į
sieną kaip besąlyginį refleksą, J. B. Watsonas kiekvienąkart trenk-
damas rodydavo vaikui baltą pelę. Po kurio laiko vaikas pradėjo bi-
joti pelės (mažojo Alberto istorija). B. F. Skinneris sukūrė operantinio
sąlygojimo teoriją: tai mokymasis, kai asmuo arba gyvūnas linkęs at-
likti tam tikrą veiksmą arba jo neatlikti priklausomai nuo to, ar jis
anksčiau už tai buvo skatinamas ar baudžiamas. Paskatinimas yra
procesas, kai tam tikras elgesys yra pastiprinamas siekiant, kad jis
kartotųsi ir ateityje. Išskiriami pirminiai ir antriniai (neutralūs sti-
mulai, pateikiami kartu su pirminiais), pozityvūs ir negatyvūs (arba
vengimo stimuliavimo) paskatinimai. Apie pastiprinimo efektyvumą
sprendžiama pagal tai, kiek jis pagerina arba pakeičia individo elgesį.
Bausmė apibūdinama kaip priemonė, tikslingai naudojama tam, kad
žmogus nesielgtų blogai. Toliau buvo plėtojama socialinio išmokimo
teorija, padedanti suprasti, kaip formuojasi sudėtingi žmogaus idealai
ir vertybės. Pavyzdžiui, tėvai daro įtaką vaiko mokymuisi, nes jį ska-
tina arba baudžia už tam tikrą elgesį. Tėvai ir mokytojai yra labai
svarbūs vaiko gyvenime, nes vaikas tapatinasi su jais ir stengia-
si pamėgdžioti jų elgesį. Vaikai gali pasirinkti tiek tinkamą, tiek ir
netinkamą elgesio modelį, kopijuoti tam tikrus poelgius, aprangą,
eiseną, kalbėjimo stilių ir pan. Socialinis mokymasis dar vadina-
mas modeliavimu, nes žmonės modeliuoja savo elgesį, sekdami kitų
žmonių elgesio modeliu. Norint pakeisti vaiko elgesį, būtina anali-
zuoti jį supantį socialinį ratą, nes elgesį lemia ne viena aplinkybė,
o visų aplinkybių tarpusavio sąveika. Taip pat analizuojamas ryšys
tarp aplinkos stimulų ir elgesio atsakų, išskiriama atskira socialinės
29
kognicijos kryptis. Šiuo metu vis labiau stiprėja kognityvinė elge-
sio teorija ir jos taikymas. Manoma, kad nepriimtinas elgesys ir
negatyvios emocijos kyla neteisingai perteikiant išorinius įvykius,
o juos perteikiant tarpininkauja pažinimas, mąstymas arba kognity-
vinės funkcijos. Kad būtų geriau suprastos individo emocinės reakci-
jos ir įvykiai, išskiriama „visiems bendra“ ir „asmeninė, privati“
reiškinio prasmė. Šias paslėptas prasmes bandoma suprasti, nagri-
nėti, patikrinti jų pagrįstumą, esant reikalui – pakeisti, tuomet atsi-
randa galimybė pasikeisti asmens reakcijai į įvykį. Strategijos efek-
tyviam kognityviniam tarpininkavimui stiprinti kuriamos ir diegia-
mos kontroliuojant savo elgesį, emocijų raišką, ugdant savistabą,
savikontrolę, savireguliaciją ir apgalvojant kylančių problemų spren-
dimus.
30
5. EMOCIJŲ SPEKTRAS
Amerikiečių psichologas C.E. Izardas (1977, 1990) išskyrė
dešimt pagrindinių emocijų: džiaugsmą, susidomėjimą-susijaudinimą,
nuostabą, liūdesį, pyktį, pasibjaurėjimą, neapykantą, baimę, gėdą
ir kaltę. Kitas emocijas C. Izardas apibūdina kaip šių dešimties
emocijų derinius, pavyzdžiui, meilė yra džiaugsmo ir susidomėjimo-
susijaudinimo derinys (Myers D.G., 2000). Ne kiekvienas žmogus
patiria meilę. Ne kiekvienas sugeba mylėti. E. Fromas teigia, kad
žmogaus sugebėjimui mylėti esminės įtakos turi jo emociniai santy-
kiai su tėvais ankstyvoje vaikystėje. Motina mylėdama išmoko vaiką,
vėliau suaugusį suvokti, kad jis yra vertas meilės. Labai svarbu tikėti,
kad gali būti mylimas. Tėvo meilė, E. Fromo nuomone, yra kiek ki-
tokia: tai meilė, kurios vaikas turi nusipelnyti – jis turi kažką pada-
ryti, ko nors pasiekti, kad tėvas jį mylėtų. Tėvas mylėdamas padeda
suvokti, kad pastangomis, galima nusipelnyti meilę. Tas suvokimas
yra nepaprastai svarbus ir vėliau gyvenime gali būti reikšmingas.
Žmogus, nepatyręs ir nesuvokęs šio jausmo vaikystėje, gali turėti
sunkumų pats mylėdamas: ,,jis pats ir piršto nepajudindamas“ norės,
kad kiti jį mylėtų, o nesulaukęs – skųsis esąs nemylimas arba nepa-
žins ir atstums kito žmogaus meilę, nes jam atrodys, jog tokio
,,nevykėlio‘‘ kitas žmogus tiesiog negali mylėti.
Gali būti labai skirtingas įvairių emocijų išraiškos laipsnis,
taip pat skirtingas ir individualus atskirų asmenų emocionalumas.
Kraštutiniais atvejais – labai padidėjęs arba labai sumažėjęs, labai
permainingas, labilus, arba skurdus, monotoniškas, ambivalentiškas,
neadekvatus ir kt.
31
kitą informaciją („jeigu jie žinotų, ką aš žinau, jie mąstytų kaip ir aš“).
Antras lygis – savirefleksinis „kito“ pozicijos priėmimas būdingas
7–12 metų vaikams (vaikai gali suprasti „kito“ poziciją, „matyti kito
žmogaus akimis“, „apsiauti kito žmogaus batais“, ir kartu supranta,
kad ir „kiti“ gali bent trumpam „matyti jo paties akimis“; todėl dažnai,
net pasielgę netinkamai, tikisi, kad tėvai supras jų poelgio priežastis).
Trečias lygis – „trečiojo“ pozicijos priėmimas (būdingas 10–15 metų
vaikams, kurie jau yra pajėgūs ne tik suprasti, kad „kitas“ gali turėti
kitokių minčių ir jausmų, bet ir tai, kad „trečiajam“ asmeniui dviejų
bendraujančių žmonių padėtis gali pasirodyti dar kitaip). Ketvirtas
lygis – bendruomeninė „trečiojo“ pozicija (būdinga 14 metų ir vy-
resniems, kartu ir suaugusiesiems: atsiranda bendražmogiškųjų,
visuomeninių ir kt. vertybių suvokimas, supratimas, kad „trečiojo“
nuomonė gali būti paremta bendražmogiškomis vertybėmis, ir pagal
jas vertinami poelgiai). Palaipsniui vaikai supranta, kad toje pačioje
situacijoje skirtingi žmonės gali reaguoti ir elgtis skirtingai, įgyja
gebėjimą analizuoti ir suprasti kitų žmonių požiūrį, perspektyvą, kas
ir kaip tam požiūriui gali daryti įtaką, formuoti jį ir pan.
7. BAIMĖ – DAŽNAI VAIKŲ IŠGYVENAMA EMOCIJA
7.1. Vaikų baimės ir jų šaltiniai
Baimė – ryškaus nerimo būklė, susijusi su tam tikru objektu,
žmogumi ar situacija. Baimės rezultatas – vengiančio tipo elgesys.
Dauguma vaikų baimių yra labai būdingos ir laikomos normos va-
riantu tam tikru raidos periodu. Jausdamas baimę, vaikas įvairiausiais
būdais mėgina sau padėti ir jas įveikti. Baiminimasis – tai natūrali
vaiko raidos proceso dalis, negalavimu jis tampa tada, kai ima domi-
nuoti ir komplikuoja vaiko gyvenimą.
Ikimokykliniame amžiuje vaikų baimės keičia viena kitą ir būna
pačios intensyviausios. Būdingos aukščio, ypač kai pradeda vaikščioti
36
nepatiria tėvų ir jį prižiūrinčių asmenų emocinio palaikymo, visų jo
emocijų skalė kyla. Su pykčiu ir neapykanta tuomet susidoroti daug
sunkiau, o suaugus emocijos, jų pažinimas ir priėmimas bei raiška
dažnai būna skausmingos ir sunkios ar sutrikusios. Tuomet visos
neigiamos ir skausmingos emocijos dažnai atsispindi išorėje. Jei mo-
tina santūriai bendraus su kūdikiu ir suteiks mažai emocinio palai-
kymo, kūdikis gali ,,atsukti nugarą“ tai svarbiai pasaulio pusei, kuri
kelia skausmą ir nusivylimą. Liūdesį kūdikiai ir vaikai jaučia rečiau
nei pyktį. Liūdesiu vaikai reaguoja į praradimus, pvz., atskyrimą nuo
tėvų, atitraukimą nuo įdomios veiklos, pamestą žaislą ir kt. Vaikai,
kurių santykiai su tėvais sutrikę, liūdesį jaučia dažniau.
Nuo vienerių metų vaikas ima bijoti. Pradėjusiam šliaužioti
mažyliui atsiranda aukščio baimė. Kai kurie vaikai genetiškai yra
užprogramuoti jausti didesnę baimę. Vaiko baimės stiprumas priklau-
so ir nuo to, kiek jos jaučia tėvai. Kad vaikas normaliai vystytųsi, jis
turi turėti vadinamąjį saugų pagrindą (angl. secure base). Būdamas
šalia jis galės jaustis saugiai ir išvengs baimės jausmo. Vaikui svarbu
eiti ir tyrinėti jį supančią aplinką, ir turėti galimybę grįžti į saugią, jį
globojančio suaugusiojo erdvę, kur jis bus nuramintas, pastiprintas,
besąlygiškai priimtas ir paguostas.
1–2 metų vaikas, išmokęs savarankiškai vaikščioti ir besimo-
kydamas kalbėti, formuoja savo nuomonę, mokosi įvairių elge-
sio apraiškų, jas išbando, dažnai rodo kaprizus. Dvejų metų vaikas
žiūrėdamas į veidrodį atpažįsta save, suvokia savo identiškumą,
pradeda sakyti „aš“, tapatinti save su vardu. Šiuo periodu vai-
kas išmoksta ir prisitaikyti prie kitų. Jis reaguoja į kitus žmones ir
užmezga su jais kontaktą. Artimas fizinis ir emocinis tėvų kontaktas
su vaiku skatina vidinio ,,aš“ vaizdo geresnį pažinimą. 2 metų vai-
kas pastebi tėvų skausmą, blogą savijautą ir savo elgesiu bando į tai
reaguoti. Vaikas pradeda didžiuotis savimi, jungti praeities, dabar-
ties ir ateities įvykius į vieną grandinę. Tai leidžia jam organizuoti ar
numatyti įvykius aplinkoje, nors iki tol buvo svarbi tik pati aplinka.
33
Palaipsniui augdamas vaikas pradeda įsisąmoninti nuolat
pasikartojančius savo poreikius, būsenas, reikalavimus, supranta,
kad gali aktyviai ir savarankiškai bendrauti su aplinka. Pustrečių me-
tų vaiko elgesys keičiasi. Jis tampa valdingas, pretenzingas, nesukal-
bamas, negali dalintis ir prisiderinti prie kitų. Tai antrinių emocijų at-
siradimo periodas, orientacija į suaugusiųjų elgesio taisykles.
Nuo 3–4 metų atkaklus savęs įtvirtinimas ,,Aš galiu“ slūgsta,
sumažėja kaprizai, neigimas, konfliktiškumas, bendravimas tampa
labiau kompromisinis. Agresija jau reiškiama ne fiziškai, o žodžiais.
Vaikai bando išsiaiškinti leistinų taisyklių ribas. Jei tėvai leis vaikui
pajusti savo galimybių ribas, susiformuos valia. Per daug rūpestingi
tėvai ar vaiko laisvės varžymas gali skatinti abejojimą savo jėgomis.
Vyresniems nei 4 metų amžiaus vaikams kyla lytinis smalsumas,
jie ieško skirtumų tarp lyčių, išmoksta susigyventi su savo lytimi,
mokosi būdingų elgesio taisyklių. Jie aiškinasi nėštumo ir gimdymo
požymius. Žaidžia lytinius demonstravimo žaidimus, domisi šia sri-
timi. Tai natūralus raidos etapas, ir tėvai turėtų reaguoti ramiai bei
supratingai, atvirai atsakyti į visus tuo metu vaikams rūpimus klausi-
mus.
Sulaukus 3–5 metų formuojasi vaiko „įsimenamasis–aš“, vai-
kas jau turi autobiografinę atmintį (ką jis darė, kur buvo, kaip elgėsi).
Vaiko supratimui apie save šiame amžiuje didelę įtaką daro tėvų ir jį
supančių aplinkinių pokalbiai apie jį, jo poelgius, prasižengimus ir
pan. Vaikas save dažniausiai gali apibūdinti pagal išorinius ar stebi-
mus bruožus. Šio amžiaus vaikai yra ganėtinai egocentriški. Tai tie-
siogiai veikia ir jų santykius su aplinkiniais, todėl suaugusiesiems
svarbu suprasti šiam vaikų amžiui būdingo egocentriškumo ir ma-
ginio, simbolinio mąstymo ypatumus.
Ikimokyklinio amžiaus vaikai labiau akcentuoja savo fizinius
požymius (aš stiprus), veiklos kokybę (galiu greitai bėgti), nuosavybę
(turiu šuniuką), pasirinkimą (noriu raudonos spalvos). Šie konkretūs
apibūdinimai dar nėra sujungti į bendresnes sąvokas. Šiame amžiuje
34
vaikai teigiamas ir kitų žmonių emocijas suvokia geriau nei neigia-
mas. Taip pat šiame amžiuje jie giliau supranta aplinką, tampa jautrūs
šeimos bendravimo normoms, taisyklėms. Atsiranda siektino rezul-
tato analizė. Šio amžiaus vaikai aktyviai prašo suaugusiųjų pagalbos.
Jie skiria ,, Aš noriu”, gera ir bloga, gali atsakyti už savo veiksmus.
Jei iki šiol vaikui buvo sunku sulaikyti veiksmą, tai dabar atsiranda
bandymų užgniaužti net emocijų protrūkius, kartu gimsta ir noras fan-
tazuoti – tai lyg sušvelnina neigiamų emocijų įtaką. Vaikas palaips-
niui išmoksta save padrąsinti, priimti sprendimus.
6–10 metų vaikai gali save apibūdinti kur kas išsamiau ir tas
apibūdinimas nėra vienpusiškas. Jie gali vertinti ir teigiamus, ir
neigiamus savo bruožus. „Aš“ suvokimui įtaką daro lyginimasis su
bendraamžiais. Pradinių klasių moksleiviai geba save palyginti su ki-
tais vaikais ne vien tik pagal išorinius, bet ir pagal vidinius bruožus.
Pradėdami suvokti, kad kiti žmonės elgiasi ne pagal jų, o pagal savo
norus ar įsitikinimus, jie tampa socialiai brandesni. Sugeba atsižvelgti
ne tik į savo, bet ir į draugų norus. Pastebėta, kad vaikai, turintys
vyresnių brolių ir/ar seserų, efektyviau sprendžia įvairias socialines
užduotis, jie greičiau išmoksta atpažinti skirtingus įvairių žmonių no-
rus ir įsitikinimus.
Svarbu stebėti ir suprasti, kaip vaikas suvokia savo ir aplinkinių
žmonių emocijas bei mintis, ką ir kaip vaikas paaiškina apie save ir
kitus, ką jis laiko priežastimi ir pan. Psichoanalitikas R. Selmanas
(1984) sukūrė vaiko supratimo apie kitus žmones formavimosi
penkių etapų teoriją. (angl. R. Selman‘s Five stages of perspective tak-
ing). Nulinis lygis – tai nediferencijuotas „kito“ pozicijos priėmimas,
būdingas 3–6 metų amžiaus vaikams (vaikai supranta, kad „aš“ ir „ki-
tas“ gali turėti skirtingus jausmus ir mintis, nors dažniausiai savo jaus-
mus ir mintis priskiria „kitam“ arba juos dažnai painioja). Pirmas ly-
gis – tai socialinis–informacinis „kito“ pozicijos priėmimas, būdingas
5–9 metų vaikams (vaikai supranta, kad kiti žmonės gali kitaip jaustis
ir mąstyti, bet tai jie aiškina tuo, kad „kiti“ ne viską žino arba turi visai
35
 • (8 – 15 mėn.), naujų, nepa-
žįstamų ar labai stiprių sti-
mulų (6 – 24 mėn.), tamsos
(3 – 5 m.), įsivaizduojamų
pabaisų, įvairių gyvūnų, dva-
sių, gamtos reiškinių (5 – 10
m.) baimės. Maždaug 6 –
11 metų vaikai pradeda bi-
joti pajuokos, nesėkmių ar
nepalankių socialinių situa-
cijų. Tai ypač išryškėja
paauglystėje: atsiranda ir
netekties, mirties, tam tikrų
ligų, kraujo, injekcijų, suža-
lojimų, gydytojų, didelių su-
sibūrimų, mažų uždarų erd-
• vaiko išgyvenimai dėl fizinių defektų, ryškių ūgio, svorio, vių, naudojimosi tam tikro-
kūno sudėjimo nenormalumų; mis transporto priemonėmis,
• vėluojanti ar per ankstyva lytinė branda. naudojimosi tualetu viešose vietose, karo baimė ir pan. Visų pirma
Stresas laikomas bendruoju adaptacijos mechanizmu, pade- vaikai yra emocinės būtybės ir pirmasis jų pasaulio suvokimas yra
dančiu prisitaikyti, neigiama tik trečia, išsekimo, stadija, jei streso- emocinės kilmės, todėl jie labai jautrūs tėvų emocinėms būsenoms.
rius veikia ilgai ar yra per stiprus. Žmogaus gyvenime vyksta nuo- Baimių šaltiniai:
latiniai konfliktai tarp jo viduje susiformavusių agresyvių ir pasyvių įvykiai, vykstantys vaiko aplinkoje, jo namuose;
tendencijų ir aplinkos kultūrinių normų bei reikalavimų. Simpatinė televizijos laidos;
ir parasimpatinė autonominės nervų sistemos dalys reaguoja į skirtin- vaiką supanti socialinė aplinka: kaimynai, gatvė, transportas,
gus stresorius arba vidinius konfliktus. Simpatinė nervų sistema parduotuvė ir kt.;
reaguoja tuomet, kai siekiama atsikratyti agresyvių tendencijų. Ši tam tikri daiktai, reiškiniai ar situacijos;
sistema paruošia ir vaiką, ir suaugusįjį vadinamajai kovos arba bėgi- ugdymo įstaigos;
mo reakcijai (angliškai ši reakcija vadinama “to fight ar flight” situ- gydymo įstaigos.
acija). Dažnai pasitaiko situacijų, kai nei kovoti, nei bėgti neįmano- Pavojus kyla, kai vaiko baimė yra ypač stipri, domi-
ma, reikia išbūti ir neparodyti pykčio. Kai pyktis, agresija nuolat nuoja vengiančio tipo elgesys, vaikas atsiriboja arba ima domi-
neišreiškiami, slopinami, simpatinė nervų sistema pertempiama. nuoti somatinės reakcijos (burnos džiūvimas, padidėjęs seilėtekis,
Klasikiniai šios sistemos pertempimo rezultatai - psichosomatini-
40 37
viduriavimas ar vidurių užkietėjimas, kvėpavimo sutrikimai, odos
paraudimas, vyzdžių išsiplėtimas, padažnėjęs šlapinimasis, širdies
veiklos sutrikimai, rankų virpėjimas), mikčiojimas, užsikirtimai
kalbant, nagų graužimas, nykščio čiulpimas, emocinis regresavimas,
sustiprėjęs nesaugumas, padidėjęs prieraišumo poreikis, naktinės
baimės, grėsmės jausmas, bendras nerimas. Baimės gali provokuoti
ir agresiją.
Tyrimais įrodyta, kad psichiškai stiprios baimės, patirtos iki 3
metų amžiaus, yra ypač pavojingos. Vaikams iki 3 m. amžiaus baimes
dažniausiai sukelia aplinka, o vyresniųjų baimės susijusios su savo
pačių įvaizdžiu. Todėl vaikui reikia kurti tokias sąlygas, kad baimių
kiltų kuo mažiau. Baimė veikia ir pozityviai, padeda sutelkti pastan-
gas, skatina įveikti sunkumus. Kai baimę sukelia meilės, saugumo
ar pripažinimo stoka, vaikas bando jos atsikratyti, fantazuodamas,
bėgdamas į išgalvotą pasaulį, kuriame jo poreikiai būtų patenkin-
ti. Esant sunkioms ir labai skausmingoms situacijoms, gali vykti ir
atvirkštinis procesas, kai vaikas bando bėgti nuo tikrovės. Kai baimė
ypač stipri, atsiradus regresijos, projekcijos, atsiribojimo ar pasi-
traukimo į ligą požymiams, reikėtų vaiką nukreipti pas specialistą
psichologą ar psichiatrą, kurie jam pagelbėtų.
7.2. Stresas, stresoriai ir psichosomatika
Stresinės situacijos gimdo baimę. Reikėtų trumpai prisiminti
Hanso Selje streso teoriją. Stresas – tai nespecifinė organizmo reakci-
ja į aplinkos poveikį. Išskiriamos 3 streso stadijos: 1) aliarmo (kai,
veikiant pavojų keliančiam faktoriui, mobilizuojami visi žmogaus or-
ganizmo resursai); 2) atsparumo; 3) išsekimo. Reakcija į stresą suke-
lia biocheminius ir fiziologinius organizmo pakitimus. Kadangi stre-
sas yra nespecifinė organizmo reakcija, visai nesvarbu, kas jį sukelia,
kokios prigimties tas stresas (distresas – kai stresą sukelia nemalonūs
išgyvenimai, eustresas – kai stresą sukelia malonūs išgyvenimai).
38
Pavojus taip pat gali būti realus arba laukiamas, įsivaizduojamas.
Nuo įsivaizduoto pavojaus organizmas mobilizuojasi nė kiek ne
mažiau, kaip nuo realaus. Tai labai svarbu kalbant apie vaikus, ypač
ikimokyklinio amžiaus, kai vaikai pasižymi vadinamuoju „magišku”
mąstymu, kuris neturi suaugusiųjų logikos. Tuomet tai, ko vaikas tiki-
si, ką jis įsivaizduoja, jam yra tikra ir baisu, ir nors tai, kas aplinkui
vyksta, gali ir neatitikti realybės, vaikui sukelia stresą. Dažniausiai
pasitaikančios vaikų nerimo, įtampos atsiradimo priežastys arba
stresoriai:
• mamos būsenos;
• tėvų barniai, sutrikę santykiai, skyrybos;
• nesutarimai tarp šeimos narių: brolių, seserų, senelių, tėvų
ir pan.;
• ilgas ar netikėtas išsiskyrimas su tėvais;
• gresiančios ar jau įvykusios tėvų skyrybos, šeimos sudėties
pasikeitimai;
• vaikui artimų žmonių liga;
• auklėjimo ypatumai;
• sunkumai apsiprantant darželyje;
• adaptacijos problemos mokykloje;
• menki bendravimo įgūdžiai su vaikais ir suaugusiaisiais;
• nemokėjimas išspręsti konfliktų, nesutarimų;
• patiriama prievarta (emocinė, fizinė, seksualinė);
• staigios, netikėtos siaubą ir baimę keliančios situacijos;
• ilgalaikės įtampą keliančios situacijos, įvairių neigiamų
veiksnių ilgalaikiai deriniai;
• pasyvus televizijos laidų stebėjimas, ypač agresyvių, baimę
keliančių vaizdų;
• medicininės procedūros (dantų taisymas, kraujo tyrimas,
vaistų leidimas ir kt.);
• patekimas į ligoninę;
• psichotraumuojančios situacijos vaiko kolektyve (darželyje,
mokykloje);
39
atliekamomis procedūromis vaikai išreiškia verbaliai (kviesdami
tėvus, prašydami palaikyti ant rankų, paleisti, rėkdami ir pan.) ir/
ar įvairiais galimais fiziniais būdais (personalo stumdymu, bėgimu,
technikos laužymu ir pan.). Vaikai mažiau supranta procedūrų esmę ir
labiau bijo įvairų medicininių procedūrų, nei suaugusieji. Procedūrų
esmės paaiškinimas ir parodymas, pvz., su žaislais, piešiant, rodant
knygutes, paveikslėlius ir pan., palankiai veikia vaikus, sumažina jų
baimę bei nerimą.
5–12 metų amžiaus vaikai mažiau išgyvena dėl galimo skaus-
mo, gali su juo susitaikyti. Tai padaryti jiems lengviau, nei susitaikyti
su ilgalaike negalia ar neapibrėžtu pasveikimo laiku. Didžiausia šio
amžiaus vaikų baimė yra nepasveikti. Vaikai, turintys įvairiapusių rai-
dos sutrikimų, reikalauja ypatingos slaugos ir priežiūros, medicinos
personalas turi žinoti ir suprasti dėl šių vaikų raidos sutrikimo susi-
formavusius elgesio ir bendravimo ypatumus, specifinius šių vaikų
poreikius.
Labai svarbu pastebėti, kaip vaikas pasakoja apie savo skausmą,
kaip tą skausmą suvokia ir supranta, ką pats vaikas laiko savo skaus-
mo priežastimi ir kaip reaguoja į skausmą. Dažnai vaikai atsiradusį
skausmą sąmoningai arba pasąmoningai suvokia kaip jiems skirtą
bausmę: jiems skauda, nes jie pasielgė blogai. Todėl kartu su skausmu
atsiranda kaltės ir gėdos jausmas ir, kaip jau buvo minėta, baimė.
Vaikų patiriamam skausmui turi įtakos ne vien fiziniai, fiziolo-
giniai veiksniai, bet ir psichosocialiniai raidos aspektai:
• sugebėjimų pažintinis lygmuo;
• vaiko raidos periodo ypatumai ir ypač tai, kaip vaikas su-
pranta, suvokia savo kūną;
• anksčiau patirto skausmo prisiminimai;
• ligos, gresiančių medicininių intervencijų baimė.
Vaikai įvairiai reaguoja į patiriamą skausmą ir tai priklauso
nuo įvairių faktorių.Dažniausiai pasitaikantys: verksmingumas, neri-
mas, baimė, gėda, kaltė, netikrumas, nežinomybė, nepasitikėjimas,
44
ai susirgimai: hipertoninė liga, hipertireozė, reumatoidinis artritas,
neurodermitas. Slopinami vadinamieji pasyvūs jausmai ir tendencijos
– noras pasiduoti, nusileisti, globos ieškojimas, siekimas sugrįžti pas
mamą – skatina parasimpatinės nervų sistemos nuolatinį dirginimą
ir dėl to ilgainiui vystosi virškinimo ir širdies sistemos sutrikimai:
opaligė, opinis kolitas, širdies reumatas.
Kodėl neatlaiko apsauginiai mechanizmai ir vaikas suserga, at-
siranda įvairių psichologinių ir somatinių simptomų arba vadinamų-
jų psichosomatinių sutrikimų? Kiekvienas žmogus turi tam tikras
adaptacinio sugebėjimo ribas. Adaptacija – tai prisitaikymas prie
aplinkos pokyčių. Jos apimtis ir tempas yra individualūs. Prisitai-
kymas vyksta nuolat, kiekvieną dieną. Kiekvienas gyvenimo poky-
tis reikalauja adaptacijos. Imunitetas šiame modelyje suprantamas
kaip adaptacinės sistemos dalis. Išsekus adaptacinėms galimybėms,
jis sumažėja. Imunitetui sumažėjus, liga ar susirgimas vystosi nepri-
klausomai nuo adaptacijos ir imunitetą sumažinusių mechanizmų,
o priklausomai nuo to, koks organas yra taikinys, arba koks yra
biologiškai determinuotas individo polinkis sirgti viena ar kita liga.
Svarbu suprasti, kodėl ir kokiu būdu imunitetas mažėja. Ypač didelę
įtaką turi ilgalaikės emocinę įtampą keliančios situacijos vaiko
aplinkoje. Kai vaiko adaptacija reikalauja daugiau jėgų, negu jis turi,
tuomet vaikas pradeda sirgti įvairiomis ligomis.
Dar Hipokratas rašė, kad emocijos turi įtakos fiziologijai, ir
atvirkščiai. Tarp kūno ir psichikos vyrauja harmonija ir abipusės
sąveikos ryšys. Kiekviena emocija tarsi perduodama tam tikram
organui, todėl labai svarbu pabandyti pajusti ir suprasti, kodėl
skauda vieną kūno dalį, o ne kitą. Tam tikroms specifinėms nuolat
sprendžiančioms vidinius konfliktus emocijų rūšims būdingos tam
tikros specifinės organų reakcijos. Pavyzdžiu galėtų būti galvos
skausmai, nes jie labai dažnai susiję su emocijomis. Galvos skaus-
mais vadinami įtampos skausmai, atsirandantys dėl emocijų sukeltų
sprando ir pečių juostos chroniško įsitempimo. Šie skausmai dažnai
41
išplinta po visą galvą, bet gali būti ir galvą juosiantis spaudžiantis
skausmas ar kaktos, pakaušio, smilkinio skausmai. Pagal statistiką
industrinėse šalyse apie 70% žmonių skundžiasi praeinančio pobūdžio
galvos skausmais, apie 7% jaučia lėtinius skausmus. Iš tų 70% tik
10% atvejų skausmai sukelti organinių priežasčių, kitais atvejais
svarbiausios yra psichosocialinės priežastys. Tipiškų sunkių gyve-
nimo situacijų metu tiek suaugę, tiek vaikai, dažniau paauglystėje,
patys pasako, kad tai ,,nuo nervų”. Svarbu įžvelgti galvos skausmų
galimą ryšį su vaikui reikšmingais įvykiais, kurie vyksta jo gyve-
nime. Taip pat svarbu suprasti, kokios emocijos konkrečioje situa-
cijoje yra nuslopintos ar užgniaužtos, kodėl būtent toje situacijoje
vaikas pajuto galvos skausmą. Labai dažnai užgniaužiamos šios
emocijos: priešiškumas, pyktis, vengimas, nenoras būti tam tikroje
situacijoje, ir ypač pyktis, jaučiamas tiems, dėl kurių kaltės teko
atsidurti tokioje situacijoje, įniršis, kad ją reikia iškęsti ir nėra gali-
mybės pabėgti. Dažniausiai žmogus tuo metu išgyvena vidinį konf-
liktą ir pats to neįsisąmonina. Dar vienas dažnas konfliktas, sukelian-
tis vaikų galvos skausmus – konfliktas tarp sau keliamų reikalavimų
ir sugebėjimų, galimybių juos įgyvendinti. Vaikui bręstant, tai pereina
į asmenybės bruožus. Tokie vaikai ir jaunuoliai neįsivaizduoja, kad
gali kažko nepasiekti, neįveikti. Kai jie kažko nesugeba ar aplinkybės
trukdo, kyla agresija, sukelianti galvos skausmą. Paauglystėje galvos
skausmų atsiradimą skatina ir organiniai bei psichologiniai paaug-
lystės periodo ypatumai – hormonų apykaitos pasikeitimai, taip pat
padidėjęs savęs realizavimo poreikis.
7.3. Vaikų patiriamas skausmas ir baimė
Skausmas yra pojūtis. Kiekvieną pojūtį sudaro visas komplek-
sas galinčių jį keisti veiksnių ar sąlygų. Žmogaus kūne nėra tokio
impulso kaip skausmas, yra elektriniai impulsai, plintantys neu-
ronais. Skausmu jie tampa tik smegenyse. Šio pojūčio kaip skausmo
42
įsisąmoninimas yra psichologinis procesas, kuriame dalyvauja daug
smegenų struktūrų. Skausmas – reikalingas pojūtis, tai tarsi pavojaus
signalas. Kiekvieno žmogaus tolerancija skausmui skirtinga.
Vaikai, kaip ir suaugusieji, pasižymi individualiu ir subjektyviu
reagavimu į patiriamą skausmą. Gali būti nevienodas skausmo jautru-
mo slenkstis. Jį lemia nemalonaus impulso intensyvumo stiprėjimas,
kol šį pojūtį imame vadinti skausmu. Svarbu, kaip į skausmą reaguo-
jama ir kokį skausmą vaikas gali iškęsti. Skausmas gali būti labai
įvairaus pobūdžio ir intensyvumo. Tai labai subjektyvu, nes nėra
objektyvių ir patikimų būdų patiriamam skausmui išmatuoti. Maži
vaikai dažnai savo patiriamo skausmo nesugeba apibūdinti žodžiais.
Ką jaučia vaikas, kai jam skauda? Vaiko reakcija į patiriamą
skausmą priklauso nuo:
• skausmo trukmės, pobūdžio, intensyvumo, lokalizacijos;
• nuo to, ką vaikas galvoja apie savo ligą, simptomus, ką laiko
skausmo priežastimi;
• kokius jausmus jam sukelia patiriamas skausmas.
Labai dažnai skausmą lydi baimė ir įtampa, ir šios trys emocijos
yra glaudžiai tarpusavyje susijusios. Skausmo pasikartojimo baimė
taip pat kelia nerimą ir įtampą, ir dažnai tai veikia kaip provokuojantis
mechanizmas skausmui išlikti. Didelę reikšmę turi skausmo baimė.
Dažniausiai patiriamą skausmą žmonės identifikuoja su ligomis,
vyrauja įsivaizdavimas arba tikėjimas, kad kuo stipriau skauda, tuo
sunkesnė liga. Skausmas, kaip negalavimo simptomas, dažniausiai iš
visų simptomų atveda pas gydytoją tiek vaikus, tiek suaugusiuosius.
2–5 metų vaikai yra labai jautrūs skausmui ar kūno sužalojimui.
Invazinės procedūros, nepriklausomai nuo to, ar jos skausmingos, ar
ne, šio amžiaus vaikams sukelia baimę ir stresą, nes jų savo kūno su-
vokimas dar nėra galutinai susiformavęs. Pastebėta, kad berniukai la-
biausiai bijo intervencijų, susijusių su genitalijų sritimi (hipospadijos
ar epispadijos korekcijos, cistoskopijos, kateterizacijos).
Savo baimę, bejėgiškumą, protestą ir nepasitenkinimą
43
 Būdai, kurių vaikai ir paaugliai imasi priešindamiesi juos
užklupusiai ligai ar sužeidimams, gali labai įvairiai paveikti susirgimų
ir gijimo eigą. Todėl labai svarbu kiekvieną vaiką - pacientą vertinti
individualiai – kaip asmenybę, įvertinti rizikos ir apsauginius fakto-
rius tiek biologiniu, somatiniu, tiek ir psichologiniu aspektais. Emo-
cijos gali turėti įtakos susirgimui, ligos eigai, paūmėjimams,
pagerėjimams, išeities prognozei.
Veiksniai, padedantys vaikui apsiprasti ir prisitaikyti susirgus
ar patekus į ligoninę:
• aiškus, vaikui suprantamas informacijos apie jo ligą patei-
kimas;
• psichologinis vaiko paruošimas numatomoms medicini-
nėms intervencijoms;
• tėvų palaikymas, dažnas vaiko lankymas ligoninėje ar buvi-
mas kartu su vaiku;
• suteikta galimybė kūrybingai veiklai – piešimas, meno
terapija, žaidimų terapija.
Kadangi vaikai, ypač ikimokyklinio amžiaus, nesugeba savo
emocijų išreikšti žodžiais, labai svarbu jų gydymo metu suteikti
galimybę kylančias emocijas išreikšti vaikui tinkamais ir priimti-
nais būdais. Ypač tinka piešimas. Vaikų piešinių, pasakojimų analizė
parodo, kaip jie suvokia savo ligą. Tai priklauso nuo amžiaus ir to,
kaip vaikui paaiškinama priežastis, kodėl jis serga. Piešiniai padeda
užmegzti kontaktą su vaikais, suprasti juos, atskleidžia jų supratimą
apie ligą, įsivaizduojamą priežastį, kodėl ir kaip ji kilo, savijautą
būnant ligoninėje.
7.5. Vaikams kylantys stresoriai ugdymo įstaigose
Kalbant apie emocijų raidą, streso įtaką ar baimių atsiradimo
priežastis svarbu atkreipti dėmesį ir į tas situacijas (dažnai suaugusiųjų
vadinamas kasdienėmis), kurios gali sutrikdyti vaiko savijautą, sukelti
stresą ar tapti vaikų nerimo ar baimių priežastimi. Juk vaikui labai
48
ambivalentiškumas, pavydas, pyktis, priešiškumas, įvairios fantazi-
jos, prietaringumas, kompulsyvumas, keistas, groteskiškas elgesys,
„magiškos“ mintys ir „magiška“ simptomo kontrolė, įnoringumas,
dirglumas, sumažėjęs pasitikėjimas savimi ir kt.
Taip pat labai svarbus yra šeimos narių, bendraamžių, vaiką
supančių žmonių, ypač senelių, mokytojų, auklėtojų bei gydytojų
požiūris ir reagavimas į vaiko patiriamą skausmą, ligos simptomus.
Kai kuriose šeimose skausmas yra kaip tradiciškai nusistovėjęs būdas
komunikuoti. Kartais vaikai pamėgdžioja suaugusiųjų būsenas, ir
jiems irgi pradeda skaudėti taip pat, kaip jų šeimos nariui ar pažįsta-
mam, ar taip, kaip jie mato per TV. Tuomet jie skausmą apibūdina
labai panašiai kaip suaugę, o kartais išsako, jog skauda „taip, kaip
seneliui, mamai ar močiutei“. Kita vertus, skausmas kaip simptomas
ir kaip bet kuris kitas mūsų gyvenimo reiškinys turi savo pliusų ir
minusų, teigiamų ir neigiamų pusių. Neigiamus aspektus jau minė-
jome, dar reikia paminėti ir teigiamus, vadinamuosius „simptomų
pliusus“. Jei vaikas dėl jam atsiradusių ligos simptomų sulaukia
išskirtinio dėmesio namuose, tėvų rūpesčio, globos, ko anksčiau labai
trūko, arba auklėtojų, mokytojų nuolaidų, yra labiau saugomas, tau-
sojamas, nebaudžiamas, jam sumažinami reikalavimai („kaip gi čia
reikalausi ar bausi, juk vaikas liguistas, silpnas, serga“), tai tikimybė,
kad greitai išnyks vaiko ligos simptomai, yra labai nedidelė. Labai
svarbu suaugusiesiems išlaikyti tinkamą pusiausvyrą tarp vaiko glo-
bos, rūpinimosi ir jam keliamų reikalavimų ir šeimoje, ir ugdymo
įstaigoje.
7.4. Tėvų ir medicinos personalo vaidmuo mažinant vaikų
baimes gydymo įstaigose
Tinkamas tėvų požiūris ir reagavimas padeda vaikui ge-
riau jaustis gydymo įstaigoje. Svarbu tėvų ir medicinos personalo
geranoriškumas, supratingumas vertinant vaiko reakcijas ir elgesį čia
45

apsilankius. Reikia vaikui suprantamai paaiškinti numatomų atlikti
procedūrų ar intervencijų pobūdį ir tikslą (naudojant paveikslėlius,
lėles, maketus ir pan.). Vaizdžiai papasakojama apie kūno organų
darbą (trumpai, aiškiai, nes nežinomybė didina baimę). Jei vaikas
buvo įsitempęs ar pajuto baimę sveikatos priežiūros įstaigoje, kitą
kartą ten eis nenoriai, pradės bijoti gydymo įstaigų, žmonių baltais
chalatais ir pan.
Sunkiausia vaikams būna ligoninėje. Patekę į stacionarinę
gydymo įstaigą, jie patiria stresą ir adaptacijos sunkumus, todėl
reikalinga rami, be įtampos atmosfera ir išankstinis psichologinis
paruošimas. Atlikus tyrimus paaiškėjo, kad: 1) medicinos įstaigose
vaikui ir jo tėvams ne visada išaiškinama diagnostikos, taikomų
gydymo būdų bei intervencijų svarba; 2) tėvai ir medikai nepakanka-
mai taiko tinkamus vaiko paruošimo medicininėms intervencijoms
būdus, šia tema mažai informuoti tiek medicinos personalo, dirban-
čio su vaikais, darbuotojai, tiek ir jų tėvai (Lesinskienė S., 2001).
46
Galima būtų išskirti tris pagrindinius vaiko – paciento
(ligonio) įtampos, nerimo šaltinius: 1) adaptacija naujoje aplinkoje,
patekus į gydymo įstaigą, atsiskyrimas nuo tėvų ligoninėje; 2) laisvės,
savarankiškumo, kontrolės sumažėjimas ar praradimas susirgus,
bejėgiškumo jausmas; 3) medicininių procedūrų sukeliamo skausmo
ir pavojaus baimė, nerimas dėl mirties.
Didžiausią stresą 2–5 metų amžiaus vaikams sukelia atsisky-
rimo nuo tėvų baimė. Išskiriamos 3 vaiko reakcijos į atsiskyrimą
nuo tėvų stadijos: 1) protesto stadija: verksmas, tėvų ieškojimas,
desperatiškas kibimas prie tėvų, vengimas ir nenoras bendrauti su
svetimais žmonėmis, įvairaus pobūdžio verbalinis protestas svetimų
žmonių atžvilgiu, fizinė agresija (spyriai, kandimai, smūgiai, gnybiai
ir kt.), mėginimas pabėgti, surasti tėvus, arba įvairūs mėginimai pri-
versti tėvus likti kartu. Toks elgesys gali tęstis nuo kelių valandų iki
kelių dienų; 2) nevilties stadija: vaikas nejudrus, atitolęs nuo kitų,
liūdnas, abejingas aplinkai, nebendrauja. Toks elgesys gali tęstis
trumpiau ar ilgiau. Vaikui atsisakius valgyti, gerti, judėti, gali pradėti
blogėti jo būklė; 3) atitolimo stadija: vaikas ima labiau domėtis
aplinka, formuojasi nauji, tačiau paviršutiniški ir nedrąsūs santykiai
su svetimais asmenimis. Vaikas, ilgą laiką nematydamas tėvų, apsi-
pranta, vėl jaučiasi laimingas. Toks elgesys rodo prisitaikymo
pradžią.
Visada būtina vaikui suprantamai paaiškinti procedūrų svarbą,
atsižvelgti į jo amžiaus, raidos, sugebėjimų lygio ypatumus. Medici-
nos personalo darbuotojai turėtų stengtis užmegzti kontaktą su kiek-
vienu vaiku - pacientu, paskatinti jį aktyviai dalyvauti gydymo pro-
cese, bendradarbiauti. Jei mažųjų pacientų informavimas apie taiko-
mus diagnostikos, gydymo būdus bei intervencijas yra nepakankamas,
tuomet gresia pavojus, jog pacientas vaikas taps bejėgis, nesusigau-
dantis ir vis labiau bijantis bei pasyvus jam taikomo gydymo reci-
pientas. Reikalingas abipusis bendradarbiavimas tarp vaiko-paciento,
jo tėvų ir gydančio personalo.
47
nei kitų bendraamžių, sutrikdo įprastą gyvenimą ir psichosocialinę
adaptaciją pagal vaiko amžių. Svarbiausias diagnostikos požymis yra
perdėtas nerimas dėl atskyrimo nuo žmonių, prie kurių vaikas yra
prisirišęs. Šis nerimas gali įgauti įvairių formų. Dažniausiai vaikai
perdėtai nerimauja, kad artimiems žmonėms atsitiks kas nors negera
arba kad juos praras, kad jie išvyks ir nebegrįš, bus pagrobti, paguldy-
ti į ligoninę arba mirs ir pan. Jie bijo ir nenori atsiskirti nuo jiems
artimų žmonių, nenori ir neadekvačiai bijo likti vieni namuose, eiti
į darželį ar mokyklą, nes, pavyzdžiui, kol bus mokykloje, gali kas
nors baisaus nutikti artimiems žmonėms. Šie vaikai bijo ir nenori
eiti į mokyklą ne dėl kitų priežasčių, pvz., tam tikrų dalykų ar įvykių
mokykloje baimės, o dėl atskyrimo nerimo. Tokie vaikai nerimauja
dėl to, kad reikia miegoti vieniems kambaryje, naktį gali eiti tikrin-
ti, ar nieko nenutiko jų artimiems žmonėms, nori atsigulti šalia jų,
kartais sapnuoja pasikartojančius košmarus ar baisius sapnus apie
atskyrimą nuo jiems artimų žmonių. Būdingi įvairūs psichosomati-
niai simptomai: vaikui gali skaudėti galvą, pilvą, pykinti, būti bloga,
jis gali vemti, kai tenka išsiskirti su artimais žmonėmis, pvz., išeinant
iš namų į darželį ar mokyklą, arba kai su nerimu to laukiama. Perdėtas
nerimastingumas, liūdesys, verkimas, pyktis, apatija ar socialinis at-
siribojimas nujaučiant atsiskyrimą, atsiskiriant ar tuoj po atsiskyri-
mo nuolat kamuoja vaiką, jis nenori paleisti, saugo savo artimą žmo-
gų arba zirzia. Šis perdėtas nerimas slegia visą šeimą, apsunkina
tinkamą vaiko psichosocialinę raidą, trukdo vaikui gerai sutarti su
šeimos nariais, susirasti draugų, žaisti, mokytis, turėti laisvalaikio
pomėgių.
Daugelyje su atskyrimu susijusių situacijų veikia ir kiti po-
tencialūs stresoriai ar nerimo šaltiniai. Šis sutrikimas pagrįstas tuo,
kad vaikui didesnį nei įprasta nerimą įvairiose situacijose suke-
lia atsiskyrimas nuo pagrindinio prisirišimo objekto (svarbaus,
artimo žmogaus). Ši problema dažniausiai susijusi su atsisakymu
eiti į mokyklą („mokyklos fobija“). Atskyrimo nerimo sutrikimą
52
svarbu, kaip jis jausis pradėjęs lankyti ugdymo įstaigą, kaip jį priims
bendraamžiai, kaip ,,susigyvens“ su naujomis taisyklėmis ir reikala-
vimais, kokie bus jo pasiekimai. Todėl ugdymo įstaigose dirbantys
specialistai, norėdami rasti atsakymus į šiuos klausimus, turi sugebėti
į viską pažvelgti iš ,,vaiko perspektyvos“ ir sukurti labiausiai atitin-
kančią jo lūkesčius aplinką. Čia ypač svarbi vaiko asmenybei reiš-
kiama pagarba, gebėjimas kurti šiltus santykius tiek su juo pačiu, tiek
pagalba jam kuriant tokius santykius su aplinkiniais. Būtina apmąs-
tyti, kaip sutikti vaiką pirmą kartą atvykusį į ugdymo įstaigą, kaip jį
pristatyti kitiems bendraamžiams, ko imtis, kad jis patirtų kuo mažiau
streso ir kuo greičiau įsijungtų į grupės ar klasės gyvenimą. Reikia
vengti išskirtinio dėmesio ar rūpinimosi, dėl ko vėliau gali pablogėti
vaiko bendravimas su bendraamžiais. Svarbu stebėti vaiką, pasisteng-
ti suprasti jo būseną ir išgyvenimus (išklausykite, pasiūlykite būdų,
kaip juos sušvelninti), įžvelgti geriausiai susiformavusius gebėjimus
(pagirkite, paskatinkite). Gebėkite pamatyti tuos vaiko pomėgius,
kurie jam leistų pasijusti saugesniam, nesistenkite akcentuoti vien
nesėkmių, pirmiausia įvertinkite sėkmę. Visa tai padės vaikui leng-
viau įsitraukti į bendrą veiklą, išlaikyti savigarbą, jaustis saugiam. O
kai jausis saugiai, jam bus lengviau įveikti kitas stresines situacijas,
išmokti valdytis ar nusiraminti.
Svarbu į ugdymo procesą įtraukti temas, kuriose būtų aptaria-
mos galimų stresų priežastys, jų poveikis emocijų raiškai, jų įveiki-
mo būdai bei pagalbos galimybės. Tikėtina, kad su tuo susipažinęs
vaikas ateityje, užklupus stresinėms situacijoms, sugebės lengviau
išgyventi ir priimti teisingus sprendimus. Padidės vaiko atsparumas.
Jis išmoks reikšti ir kontroliuoti savo emocijas.
Todėl vėliau vaikas:
• išsiugdys atsparumą stresui;
• išmoks palaikyti emocinę pusiausvyrą;
• sugebės įprasminti gyvenimą;
• galės pats kurti prasmingus santykius.
49
 8. EMOCIJŲ SUTRIKIMAI F93.0 Atskyrimo nerimo sutrikimas vaikystėje (anxietas
separationis).
8.1. Apibūdinimas, epidemiologija, etiopatogenezė F93.1 Fobinis nerimo sutrikimas vaikystėje (disordo anxiosus
phobicus infantilis).
Emocijų sutrikimams, prasidedantiems vaikystėje ir paaug-
F93.2 Socialinio nerimo sutrikimas vaikystėje (disordo anxio-
lystėje, priskiriama daugelis sutrikimų. Lengvi sutrikimai yra nor-
sus socialis).
malios vaiko raidos kraštutinumai, o sunkesniems būdingi psicho-
F93.3 Konkurencijos šeimoje tarp vaikų sutrikimas (rivalitas
patologiniai požymiai, atitinkantys klinikines sutrikimų būkles
fratrum et sororum).
apibūdinančius diagnostinius kriterijus. Diagnostiniu slenksčiu lai-
F93.8 Kiti emocijų sutrikimai vaikystėje (disordines emotionum
komas vaiko gebėjimas būti ramiam, be padidėjusio nerimastingumo
in infantia orti, alii), apimantys tapatumo sutrikimą, perdėto nerimo
ramioje situacijoje. Sutrikimams dažniausiai būdingas padidėjusio
sutrikimą, bendraamžių (ne brolių ar seserų) konkurenciją ir kt.
nerimo ir baimių pasireiškimas. Kūdikystėje atsiranda atskyrimo
F93.9 Tiksliai neapibūdinamas emocijų sutrikimas vaikystėje
nerimas, vėliau vaikas bijo (ir tai sukelia nerimą) agresijos savo
(disordo emotionum in infantia ortus, non specificatus).
atžvilgiu, ligų, mirties, savo seksualinių poreikių, agresyvių impul-
Aprašoma vieno emocijų sutrikimo sąsaja su kitu (apie 60%
sų ir kt. Esant padidėjusiam nerimo lygiui, pradeda veikti vadi-
atvejų) ir komorbidiškumas su depresija, hiperkineziniais, elgesio,
namieji gynybos mechanizmai. Dažniausi vaikų amžiuje yra regre-
valgymo sutrikimais, rūkymu, priklausomybėmis nuo alkoholio ir
sija į ankstesnes psichosocialinės raidos stadijas, ritualų, įkyrumų
kitų kvaišalų.
ir psichosomatinių simptomų atsiradimas.
Emocijų sutrikimų paplitimas įvairių tyrimų duomenimis svy-
8.3. Atskyrimo nerimo sutrikimas vaikystėje
ruoja nuo 2 iki 24% (dažniausiai literatūroje nurodomas paplitimas
5–10%); skirtingas šių sutrikimų pasireiškimas ir paplitimas įvairio-
Vaikai yra prisirišę prie keleto jiems svarbių žmonių, jų
se amžiaus grupėse. Mergaitėms emocijų sutrikimai pasireiškia
jiems reikia, kad jaustųsi saugūs, ramūs, jie kreipiasi į tuos žmones
dažniau nei berniukams.
nuliūdę ar įskaudinti. Dažniausiai tai būna tėvai ar kiti šeimos nariai,
Emocijų sutrikimų priežastys yra kompleksinės. Turi reikš-
auklė, mokytojai ar kiti asmenys, su kuriais vaikas artimai bendrauja.
mės šeimos santykiai, socialinė aplinka, genetiniai faktoriai, vaiko
Visiškai normalu, jei maži ar ikimokyklinio amžiaus vaikai rodo tam
konstituciniai ypatumai, temperamentas.
tikro laipsnio nerimą gresiant ar įvykus atsiskyrimui nuo žmonių, prie
kurių jie prisirišę. Atskyrimo nerimas atsiranda 7–8 mėn. kūdikiui
8.2. Klasifikacija
(jis ima jautriai reaguoti į mamos ar kito prižiūrinčio asmens išėji-
mą), didėja iki 18 mėn. amžiaus, vėliau palaipsniui mažėja.
Dešimtojoje tarptautinėje ligų klasifikacijoje (TLK-10, PSO,
Atskyrimo nerimo sutrikimas turėtų būti diagnozuojamas tik
1993), kuri šiuo metu naudojama Lietuvos ir Europos Sąjungos
tada, kai atsiskyrimo baimė vaikui tampa nerimo priežastimi, kai
šalių klinikinėje praktikoje, emocijų sutrikimams, prasidedantiems
šis nerimas atsiranda ankstyvoje vaikystėje ir yra gerokai didesnis
vaikystėje, priskiriami:
50 51
mažiau šypsosi, lėčiau kalba, būna baikštesni, neryžtingesni, atsar-
gesni. Nerimo sutrikimams turi įtakos padidėjęs nerimo lygis tarp
šeimos narių (tėvai dažnai būna pernelyg globojantys ir saugantys,
jie „transliuoja“, perduoda savo nerimą, jiems sunku vaiką nuramin-
ti), vaikas išmoksta vengiančio, nerimastingo ar nerimą sukeliančio
elgesio ir bendravimo modelių.
Labai svarbu saugi, mylinčių ir globojančių žmonių aplin-
ka pirmaisiais gyvenimo metais, kūdikio saugaus prieraišumo su jį
prižiūrinčiais asmenimis formavimasis. Jeigu vaikas turi emocinių
sutrikimų, reikia jį siųsti pas gydytoją psichoterapeutą, nuolat stebėti
jo būklę, konsultuoti tėvus. Svarbu laiku ir tinkamai padėti vaikui
įveikti psichosocialinės adaptacijos darželyje ar mokykloje sunku-
mus, pasirinkti tinkamą užklasinę veiklą, mokytis pasitikėjimo savi-
mi, skatinti saviraišką, augančios asmenybės brandinimą.
Pastebėta, kad nerimastingi vaikai turi per daug globojančius
tėvus. Dažnai ši per didelė globa yra susijusi su padidėjusiu tėvų
nerimastingumu, baimingumu. Atsiradus sunkumų, rekomenduojama
pasitarti su specialistais dėl nerimo ir tvarkymosi su juo būdų, vai-
ko auklėjimo ir tinkamo reagavimo į jo nerimo simptomus taktikos.
Svarbu kelti adekvačius reikalavimus, daugiau vaiką skatinti ir girti
(pelnytai) nei barti ir kritikuoti, formuoti tinkamus įvairių kylančių
stresorių ir sunkumų įveikimo būdus bei įgūdžius.
9. SVEIKOS EMOCIJŲ RAIDOS STIPRINIMO
GALIMYBĖS
9.1 Žaidimai
,,Ankstyvoji vaikystė – tai laikotarpis, kai balansuojama ant
jaudinančios ribos tarp fantazijos, sapnų, pasakų – ir objektyvios
tikrovės, realių aplinkos reikalavimų. Žaidimas visuomet jaudi-
na, nes leidžia pajusti netvirtą ribą tarp subjektyvaus pasaulio ir
56
vaikystėje reikia diferencijuoti nuo normalaus atsiskyrimo nerimo
tada, kai jo lygis yra neįprastas ir kai jis yra susijęs su socialinio el-
gesio problemomis. Atskyrimo nerimas, atsirandantis raidos tarpsnio
neatitinkančiame amžiuje, pvz., paauglystėje, neturi būti priskirtas
šiai kategorijai (išskyrus atvejus, kai tai yra pirminis atskyrimo neri-
mas ir šis liguistas nerimas pirmiausiai buvo nustatytas dar ikimo-
kykliniame amžiuje).
8.4. Fobinis nerimo sutrikimas vaikystėje
Šiam sutrikimui būdinga perdėta tam tikrų situacijų ar daiktų
baimė. Jei natūralios tam tikro amžiaus tarpsnio vaiko baimės
užsitęsia per ilgai, yra labai ryškios, sutrikdo vaiko psichosocialinį
funkcionavimą pagal amžių, jos yra laikomos sutrikimu, kuriam gy-
dyti reikalingos terapinės intervencijos. Šios baimės laikomos sutri-
kimu, kai: a) prasideda raidos tarpsnį atitinkančiu amžiaus periodu;
b) nerimo dydis neįprastas, nenormalus; c) nerimas nėra kito, ben-
dresnio sutrikimo dalis.
Kai kurios baimės, būdingos suaugusiesiems, pasireiškia ir vai-
kams, dažniau – paaugliams (pvz., agorafobija – aikščių, plačių gat-
vių baimė – nėra normali vaiko psichosocialinės raidos dalis, šis sutri-
kimas koduojamas pagal suaugusiųjų fobinio nerimo sutrikimų šifrus).
Dauguma fobinio nerimo sutrikimo metu pasireiškiančių baimių
atspindi tam tikros vaiko raidos periodo specifiškumą ir švelniau
pasireiškia daugeliui vaikų. Ši diagnostinė kategorija vartojama tik
vaiko raidos stadijoms būdingoms baimėms, kai jos atitinka emocijų
sutrikimų, prasidedančių vaikystėje, diagnostikos kriterijus.
8.5. Socialinio nerimo sutrikimas vaikystėje
Svetimų ir nepažįstamų asmenų saugojimasis yra normalus
fenomenas pirmųjų gyvenimo metų antroje pusėje. Tam tikras
53
socialinio būgštavimo ar nerimo laipsnis yra normalus ir ankstyvo-
joje vaikystėje, kai vaikas susiduria su naujomis, nepatirtomis ar
gąsdinančiomis situacijomis. Ši diagnostinė kategorija vartojama tik
sutrikimams, pasireiškiantiems iki šešerių metų amžiaus, kurie yra
neįprasti savo laipsniu ir lydimi socialinio elgesio problemų bei nėra
kito, bendresnio emocijų sutrikimo (pagal TLK-10 F 41.1) dalis. Vai-
kai su šiuo sutrikimu jaučia nuolatinę ar besikartojančią svetimų as-
menų baimę arba šių asmenų vengia. Vaikas gali bijoti tik suaugusiųjų
arba tik bendraamžių, arba ir suaugusiųjų, ir bendraamžių. Ši baimė
yra susijusi su normaliu prisirišimu prie tėvų ar kitų pažįstamų
asmenų. Naujų socialinių kontaktų vengimas ar baimė peržengia
normalias vaiko amžiui ribas ir yra susiję su kliniškai svarbiais so-
cialinio funkcionavimo sunkumais. Dauguma vaikų jaučiasi saugiau,
kai jiems artimi žmonės yra šalia. Kiti vaikai bijo socialinių situacijų
net ir tuomet, kai yra kartu su jiems artimais suaugusiaisiais.
Suaugusiesiems diagnozuojamos socialinės fobijos (F 40.1),
kai yra bijoma ir vengiama įvairių socialinių situacijų, ypač atsi-
durti mažos žmonių grupės dėmesio centre, arba kai reikia susitikti su
nepažįstamais žmonėmis ar ką nors atlikti žmonių akivaizdoje (pvz.,
dalyvauti vakarėlyje, atsakinėti klasėje, garsiai skaityti, kalbėti, val-
gyti kitų akivaizdoje ir kt). Šiose situacijose atsiranda įvairių
vegetacinių simptomų: paraudimas, rankų virpėjimas, pykinimas,
staigus poreikis šlapintis. Šie simptomai gali progresuoti iki panikos
priepuolio.
8.6. Konkurencijos šeimoje tarp vaikų sutrikimas
Daugumai mažų vaikų pasireiškia tam tikras emocijų sutri-
kimo laipsnis po jaunesnio (dažnai nedaug jaunesnio) brolio ar se-
sers gimimo. Daugeliu atveju sutrikimas yra lengvas, tačiau kartais
konkurencija ir pavydas, atsiradęs po gimimo, gali būti itin stiprus,
užsitęsti ir likti nuolat, trikdyti vaiko raidą. Šiam sutrikimui būdinga:
54
a) konkurencija ar pavydas tarp vaikų; b) jis atsiranda per kelis mėne-
sius po jaunesnio brolio ar sesers gimimo; c) yra anomalus pagal
laipsnį ir/arba pastovumą ir lydimas psichosocialinių problemų.
Konkurencija, pavydas gali pasireikšti nuolatinėmis varžybomis tarp
brolių ar seserų dėl tėvų dėmesio ar prisirišimo; anomalumo kriterijus
šiuo atveju yra neįprastas negatyvių jausmų sustiprėjimas. Sunkiais
atvejais tai gali būti jaunyliui rodomas atviras priešiškumas, fizinis jo
traumavimas, iš anksto planuojami pikti sumanymai ar slaptas ken-
kimas. Lengvesniais atvejais tai gali pasireikšti stipriu nenoru dalin-
tis, pozityvaus požiūrio trūkumu ir draugiško bendravimo nutrūkimu.
Emocinis sutrikimas gali įgauti vieną iš keleto formų, dažnai su tam
tikra anksčiau įgytų įgūdžių (pvz., tuštinimosi ar šlapinimosi valdy-
mas) regresija ar praradimu ir tendencija elgtis kūdikiškai. Gali
sutrikti miegas. Taip pat būdinga, kad vaikas dažnai bando mėgdžioti
kūdikio veiklą, reikalaujančią tėvų dėmesio (pvz., maitinimas). Ben-
draudamas su tėvais vaikas labiau konfrontuoja ar priešgyniauja,
padaugėja jo įniršio priepuolių ir nerimo, liūdesio ar socialinio atsi-
ribojimo diforinių būsenų. Dažnai daromas spaudimas tėvams, no-
rint sulaukti jų dėmesio.
8.7. Gydymas, prognozė, patarimai
Taikomas psichoterapinis gydymas (kognityvinė elgesio,
psichodinaminė, žaidimų, meno terapija) ir, esant reikalui, medika-
mentinis (serotonino reabsorbcijos inhibitoriais, antidepresantais,
benzodiazepinais, buspironu). Svarbu vengti vaiko nerimą keliančių
stresorių.
Prognozė geresnė tais atvejais, kai sutrikimai nedidelio laipsnio,
kartu nėra komorbidinių sutrikimų. Nerimo sutrikimai gali keistis
vaikui augant. Pastebėta, kad nerimo sutrikimų turintys vaikai turi
tam tikrų temperamento ypatumų: kūdikystėje būna labai jautrūs, o
ankstyvoje vaikystėje jų elgesys būna prislopintas, bendraudami jie
55
 Laisva kūryba formuoja vaiko sugebėjimą išreikšti ir perteikti
savo jausmus, idėjas, skatina eksperimentuoti, o kartu ir pajusti bei
suprasti meninę kūrybą, meninę raišką. Tai būdas rasti ir pažinti savo
vidines kūrybines galias, pažadinti „vidinį žinojimą“, padedantį intui-
tyviai rasti kylančių problemų sprendimo būdus. Kartu tai ramina,
sumažina susikaupusį nerimą, įtampą, atpalaiduoja.
Piešiant svarbu kūrybinis procesas, ne rezultatas. Svarbu su-
kurti saugią, jaukią aplinką, kuri leistų vaikui pasijusti reikšmingam,
sudarytų sąlygas įsiklausyti į save, būti savimi, atsipalaiduoti, o kartu
ir komunikuoti su aplinkiniu pasauliu. Svarbus aspektas – pagarba
vaikui, jo saviraiškai, kūrybiniam procesui.
Piešimas – tai tarsi kelionė į savo išgyvenimų pasaulį, kurios
metu ugdoma ir brandinama asmenybė, jai suteikiama stiprybės ir
laisvės. Kartu tai būdas, leidžiantis aplinkiniams geriau suprasti ir
pajusti vaiko vidinių išgyvenimų pasaulį, kurio žodžiais perteikti jis
dažnai nesugeba ar nemoka. Tai tarsi specifinis vaiko ar paauglio ko-
munikacijos su aplinka ir jį supančiais žmonėmis būdas, kurį reikėtų
stebėti ir analizuoti, lanksčiai panaudoti terapijos procese.
Dažnai piešimas yra labai gera ir tinkama priemonė užmegzti
kontaktui su vaiku ar paaugliu, sumažinti nerimą ir baimes naujoje,
nepažįstamoje situacijoje. Kartu tai puiki bendravimo priemonė, nes
piešdamas vaikas perteikia savo būseną, nurimsta. Vaikui piešinys pade-
da geriau atskleisti savo vidinį pasaulį, jam tampa lengviau kalbėti,
pasakoti apie piešinį (ir kartu netiesiogiai apie save). Vaikai dar ne-
sugeba, o paaugliai dažnai dėl maištavimo ar kitų emocinių priežas-
čių nenori suformuluoti savo problemos. Piešimas padeda tą problemą
perteikti ir formuluoti, vyksta emocijų ir vidinės būsenos projekcija į
išorę. Piešiniai padeda pažinti vaiko emocinę būseną ir vykstančius
jos kitimus. Pasiūlyti vaikui piešti yra labai tinkamas būdas, ypač
tose situacijose, kai vaikas nekalba, nenori ar negali kalbėti. Būtina
atsižvelgti į situaciją, kurioje vaikas piešė, ir vaiko amžių. Vaikų
piešiniai, kaip ir vystydamasis žmogus, pereina tam tikras stadijas.
60
objektyvios realybės“ (D.W.Winnicott). Vieni svarbiausių dalykų
šiame vaiko raidos tarpsnyje yra simbolinis žaidimas bei fantazavi-
mas. Simbolinis žaidimas turi paslėptą turinį. Žaidime vienas objek-
tas pakeičia kitą, daiktui ar žmogui priskiriama viena ar kita savybė,
kreipiamasi į šiuo metu nesantį daiktą, asmenį ar reiškinį. Dažnai vai-
kams įdomiau žaisti su vyresniais vaikais nei su suaugusiaisiais, nes
vaikams lengviau fantazuoti.
D. W. Winnicott aprašė, kad vadinamasis tranzitinis objek-
tas (nosinėlė, paklodės skiautė, žaisliukas, kurį vaikas turi prieš
užmigdamas ir visur nešiojasi) yra pirmasis vaiko kūrinys, kurį jis
susikuria savo nesaugumui, nerimui ir baimei išoriniame pasaulyje
sumažinti, tai lyg mamos dalies perkėlimas į tą daiktą (kuris labai arti-
mas, mielas, primena mamą). Aplinkiniams tai labai svarbu suprasti
ir tinkamai reaguoti. L. L. Hay (1991) rašė, jog būtų puiku, jeigu prie
kiekvienos ligoninės lovos tupėtų žaislinis meškiukas, kad viduryje
nakties mažas vaikas, pasijutęs vienišas ir išsigandęs, galėtų jį apsi-
kabinti.
Svarbu parinkti vaikams tinkamus žaislus, atsižvelgiant į vai-
ko amžių, poreikius, žaislų medžiagas, kokybę ir patį žaislo pobūdį.
Namuose žaislų vaikai neturėtų turėti per daug. Taikant žaidimą kaip
terapijos priemonę, svarbu pasirūpinti, kad vaikai turėtų platų spek-
trą žaislų, kad galėtų žaisti įvairiausias gyvenimo situacijas.
Žaidimai vaikui leidžia tyrinėti pasaulį, išreikšti savo vidinę
savijautą, susikaupusius jausmus, eksperimentuoti, išbandyti įvairius
vaidmenis, personažus ir pan. Žaidimai gali būti diagnostinė priemo-
nė, leidžianti geriau suprasti vaiką ir jo išgyvenimus, terapinė, kai
vaikas ieško, perduoda jam svarbius konfliktus ir ieško jų sprendimo
būdų. Žaidimas gali padėti ir užmegzti kontaktą su vaiku.
Žaidimų pobūdis vaikui augant keičiasi. Kūdikystėje ir ankstyvo-
joje vaikystėje žaidimai – vaiko gyvenimo išraiškos forma. Vyrauja
judesio ir funkcinis žaidimas, atitinkantis J. Piaget sensomotorinės
raidos stadijos aprašymą. Žaidimas vaikui yra galimybė įvaldyti
57
judesius, lavinti pusiausvyrą, pajausti savo kūno ribas, o kartu ir
supratimas, kad nuo tavo darymo, nedarymo, noro ir pan. daug kas
priklauso. Vaikas atranda ir tyrinėja ryšį su aplinka. 1–1,5 metų vai-
kai dažnai ką nors daro, kol jiems pavyksta, o tada tampa nebeįdomu.
Lavinami erdvės, figūros pamato, erdvinės padėties, dydžio, formos
suvokimas, rankos ir akies koordinacija, išradingumas, mokoma
ieškoti kylančių problemų sprendimo. Palaipsniui atsiranda priežasties
– pasekmės ryšio suvokimas. Vėliau, maždaug 2–2,5 metų amžiuje,
pradedami žaisti konstrukciniai, simboliniai žaidimai, atliekami tam
tikri vaidmenys, lavinama fantazija, kūrybinis mąstymas. Vaikas
žaisdamas naudoja įvairius simbolius, žaislus, žaisdamas dar kartą
išgyvena pagrindines savo gyvenimo situacijas (žvėrelių, lėlių gy-
venimas, liga, ėjimas į svečius, namų gyvenimo situacijos, įvairios
pasakos ir pan.), varijuoja, ieško sprendimų, turi galimybę per žai-
dimą atsiskleisti, komunikuoti su aplinkiniais. Žaisdamas vaikas gali
išreikšti savo emocijas, mąstymą, įgyti patirties susipažindamas su
įvairių personažų elgesio, jausmų, reagavimo, mąstymo, sprendimų
įvairove. Šiame amžiuje svarbu saugios ir tinkamos erdvės žaidi- 9.2. Piešimas
mams sukūrimas, kontakto su vaiku formavimas, kalbos lavinimas,
saviraiškos skatinimas, savivertės jausmo stiprinimas, priimančios, Laikas nuo laiko vaikai išreiškia norą piešti – laisvai,
palaikančios erdvės bei ribų nustatymas. Dažnai akcentuotina žai- spontaniškai, lyg pajutę vidinį norą kurti, vaizduoti, pasakoti, paro-
dimo struktūra: pradžios, vidurio, pabaigos įvardinimas, laiko rėmai dyti ir suvokti. Piešiant, kuriant vyksta vidinio pasaulio bei išorinio
ir pan. Vaikui svarbu bendravimo su suaugusiaisiais ir kitais vaikais vaiką supančio pasaulio (su savo taisyklėmis, nuostatomis bei reikala-
įgūdžių lavinimas, savo vietos, vaidmens, tinkamo bendravimo pagal vimais) susidūrimas. Piešimas bei įvairaus kitokio pobūdžio kūrybinė
situaciją radimas. 5-8 metų amžiuje pradedami žaisti žaidimai pagal veikla teikia džiaugsmo, skatina saviraišką, pasitikėjimą savimi ir yra
taisykles. Formuojasi suvokimas, kas yra planavimas ir savo plano labai tinkamas būdas dvasiniams konfliktams ir žaizdoms gydyti.
įgyvendinimas, kito asmens įsileidimas ar neįsileidimas į žaidimą, Vaikas iš aplinkos gauna labai daug informacijos, reikalavimų
taisyklės, susitarimai, jų laikymasis. Tai labai svarbu socialinių ir pan., ir visų šių intervencijų kryptis yra į vaiko pasaulį, t.y. iš išorės
įgūdžių formavimuisi. Pradžioje dominuoja judrūs žaidimai, pvz., į vidų. Piešiant kryptis – iš vaiko vidaus į išorę. Pats piešimo pro-
suskaičiuoti iki 3, 10 ir tada ką nors veikti, ir pan. Vaikai žaidžia cesas yra terapinis, piešdamas vaikas ieško šių dviejų pasaulių susi-
dieną ir naktį, slėpynes, žaisdami brėžia linijas, mokosi sulaukti savo lietimo būdų, jų tarpusavio santykio, balanso, tyrinėja, išreiškia save
eilės, laikytis susitarimų, laimėti, pralaimėti. Palaipsniui atsiranda ir išoriniame pasaulyje, ieško savo vidinio pasaulio projekcijos išorėje.
komandinis žaidimas, išmokstama būti komandos nariu.
58 59
 Svarbu vaiko raidos, piešinio raidos ir meninės raiškos supratimas.
Svarbu suprasti vaikų ir suaugusiųjų psichinio funkcionavimo
dėsningumus, integralias psichikos sudedamąsias dalis - sąmonę,
presąmonę, pasąmonę, jų tarpusavio sąveikas, dinamiką. Simboliai
yra labai galingas instrumentas, kurį galima panaudoti gydant emoci-
nius sutrikimus. Simbolis gali būti žodinis ir vaizdinis, abi šios formos
skatina viena kitos atsiradimą ir tarpusavio sąveiką. Žodis gali sukurti
vaizdinį, ir atvirkščiai. Piešimas – tai lyg žaidimas su savo vidiniu
pasauliu išorėje. Piešiant ir analizuojant simbolius priartėjama prie
svarbių ar konfliktinių sričių.
Vaikams iki 3 metų svarbiausia yra kūno pojūčiai, veiksmas ir
vaizdiniai, todėl žodžiais išreikšti savo vidinių išgyvenimų maži vai-
kai nesugeba. Labai tinkama yra kūno, muzikos, dramos, dailės terapi-
ja – dirbant su vaikais ir suaugusiaisiais, ypač kai norima perprasti
emocinę patirtį ankstyvajame amžiuje, surasti ryšį tarp vidinio pa-
saulio ir jo išraiškos išorėje.

Pozityvūs auklėjimo metodai skatina vaikus reikšti savo po-

reikius, nuomonę, bendrauti, o kartu ir moko derintis prie kitų
aplinkinių, būti geranoriškiems. Jie turi jausti, kad tėvai jiems
nustato leistino elgesio ribas, nuosekliai laikosi savo reikalavimų.
J. Gray (1999) aprašė principus, kuriuos svarbu įskiepyti vaikams:
1. Gali būti kitoks nei visi. 2. Gali klysti. 3. Gali rodyti neigiamas
emocijas. 4. Gali daug norėti. 5. Gali prieštarauti, bet nepamiršk, kad
tėtis ir mama yra šeimininkai. Kartu J. Gray išskyrė keletą svarbių
pozityvaus auklėjimo priemonių: atlaidumas kitiems ir sau, daliji-
masis jausmais, mokėjimas laukti atpildo, savigarba, kantrybė, at-
kaklumas, pagarba kitiems ir sau, paslaugumas, mokėjimas užjausti,
pasitikėjimas savimi ir sugebėjimas jaustis laimingam. Jis pabrėžė,
kad meilė ir parama padeda vaikams normaliai vystytis. M. Molic-
ka pažymėjo, kad vienišumas yra mūsų dienų liga, ir atsakomybė už
tai tenka tik suaugusiesiems. Jeigu vaikas, net būdamas materialiai
aprūpintas, nepatiria meilės, saugumo ir pripažinimo, jis negali
64 61
 9.3. Pasakos ir knygos
Vaikams labai reikalingi vakariniai užmigimo ritualai, jų
sukūrimas namuose (ženklai, kad jau reikia praustis, persirengti,
kloti lovą, lopšinė, pasaka, pasikalbėjimas, paglostymas ir pan.). Tai
didina saugumo, ramybės, šeimos narių tarpusavio artumo jausmus.
Skaitant plečiasi vaiko pasaulio pažinimas, kalbos formavi-
masis, lavinama vaizduotė, prieš akis iškyla įvairūs vaizdiniai (savo
sukurti, nepakartojami, individualūs). Vaikas susitapatina su įvairiais
herojais, išgyvena įvairiausius nuotykius ir situacijas, kartu mokosi
pasakoti, pavaizduoti, perteikti. Skaitydamas ar vartydamas knygelės
puslapius, vaikas gali atversti juos atgal, sugrįžti, apžiūrėti, kažką
prisiminti, patikrinti, vėl versti į priekį ir pan. Tai ištisas vidinis pro-
cesas, kai išgyvenama knygelėje pasakojama istorija ir peržiūrimi
paveikslėliai.
Anot M. Molickos (1999), pasakos – vaikui artimiausi kūriniai,
kuriuose realus pasaulis pinasi su išgalvotu ir kuria jam suprantamą
tikrovę. Pasakose vaikas susipažįsta su nerimą keliančiomis situaci-
jomis ir randa puikių pavyzdžių, kaip spręsti problemas, sumažinti
baimę. Pasakose perteikiamos ir padedamos suprasti taisyklės, kurių
laikosi žmonija. Vaikas susipažįsta su žmonių siekiais ir tikslais, su-
vokia būties prasmę, mokosi tinkamo elgesio, moralės ir elgesio
normų, kurių iš jo tikimasi. Pasitelkus pasakas galima vaikui padėti
įveikti emociškai sunkias situacijas. Iš pasakų vaikai mokosi taisyklių,
tinkamo elgesio, sužino daug drąsos, kilnumo, gėrio pavyzdžių. Vaikas
ne tik mokosi suprasti tikrovę, bet ir sužino, kaip ją pakeisti. Pasakų
pasaulis paklūsta gėrio, kuris visada laimi, taisyklėms. Laiminga
pabaiga suteikia vaikui, kuris jaučiasi tos pasakos dalyviu, malonų
sėkmės pojūtį. Pasakos leidžia tapatintis su herojumi, kaskart pa-
tirti naujų nuotykių ir emocijų. Vaikas dažnai tapatinasi su pasa-
kos veikėjais, perima jų moralės nuostatas, mąstymo ir veikimo
būdus, žavisi teigiamais herojais, jų savybėmis. Kartu vyksta ir savo
62
tapatybės paieška, ieškoma atsakymo, kas aš esu ir kuo norėčiau
būti.
Pasakose matoma magiška tikrovė, labai artima vaiko mąsty-
mui ir pasaulio suvokimui, sužmoginami negyvi daiktai, atrandamas
gyvūnų ir žmonių bendrumas, savitarpio pagalba. Pasakos žadina
vaiko jautrumą gyvūnams, atidumą personifikuotiems daiktams bei
augalams. Vaikas suvokia, kad veiksmas vyksta sąlyginiame pasau-
lyje, tačiau magiška pasakos situacija išlaisvina vaizduotę, emocijas
ir padeda sumažinti ir įveikti baimę. Jam patinka bijoti tada, kai žino,
kad po valandėlės viskas baigsis gerai. Vaikas tampa jautrus blogiui,
neteisybei, skausmui. Skaitydamas pasakas, jis gali netiesiogiai pa-
tenkinti savo poreikius – pasijusti mylimas, priimamas, pripažįstamas,
saugus.
Vaikui sunku kalbėti apie save, apibūdinti savijautą. Tapatin-
damasis su įvairiais knygų herojais, jis gali lengviau pažinti ir įvar-
dinti savo jausmus. Vaikui lengviau perteikti svarbius dalykus, kalbant
apie personifikuotą žaisliuką, gyvūną, kitą vaiką ir jo istoriją. Tuomet
jam lengviau pasakoti apie tų personažų savijautą (o kartu ir savo).
Kalbantis su vaiku galima padėti jam susigaudyti savo jausmuose ir
netiesiogiai rasti įvairių problemų sprendimo būdų.
9.4. Auklėjimo taktika
Kai tėvai nesupranta vaikų poreikių, jie neįstengia duoti savo
vaikams to, ko jiems reikia. Vien meilės ir priežiūros nepakanka,
reikia tinkamo bendravimo, kuris keičiasi vaikui augant. Neišspręsti
emociniai konfliktai tam tikrais amžiaus periodais, arba tėvų vaikys-
tės raidos fazėse vėl tampa aktualūs tuomet, kai jų vaikas būna tokio
pat amžiaus. Tai ir kliuviniai, ir galimybės tėvams pagerinti ar išspręs-
ti užstrigusią situaciją. Širdies žaizdas, emocinius skaudulius, vidinius
konfliktus gydo ne laikas, o veiksmai, pažinimas, įžvalgos, aktyvus
keitimas.
63
ed by Rutherford R.B., Quinn M.M., Mathur S.R., The Guilford Press, 2004.
18. Hebb D.O. Essay of mind. – Hillsdale, NJ: Erlbaum, 1980.
19. Izard C.E. Human emotions. – New York: Plenum Press, 1977.
20. Izard C.E. Facial expressions and the regulation of emotions//
Journal of Personality and Social Psychology, 1990, Nr. 58, p. 487-498.
21. James J. W., Friedman R. su Matthews L.L. Kai sielvartauja vai-
kai. – Vilnius: Tyto Alba, 2007.
22. Jacobs D.M., JakobsR. G.. Tvardykitės: kaip tėvai turi bendrauti
su vaikais. – Kaunas, Šviesa, 2001.
23. Kaplan G.I., Sedok B. Dž. Kliničeskaja psichiatrija, I-II tomai. -
Maskva, Medicina, 1999.
24. Karalienė V. Vaikų, patyrusių smurtą, sveikatos sutrikimai ir jų
klinikinė išraiška// Pediatrija, 2008, Nr.34.
25. Lazarus R.S. On the primacy of cognition // American Psicholo-
gist, 1984, Nr. 39, p. 124-129.
26. Lazarus R.S. Theory-based stress measurement // Psychological
Inquiry, 1990, Nr. 1, p. 3-13.
27. Lesinskienė S. Ligos ir hospitalizacijos įtaka vaiko emocinei rai-
dai // Medicinos teorija ir praktika, 2001, Nr.4 (28), p.220-222.
28. Lesinskienė S., Sidaravičiūtė I., Rudzinskaitė J. Vaikų auklėjimo
būdų ir požiūrio į vaiką tyrimas // Medicinos teorija ir praktika, 2002, Nr.4
(32), p. 287-290.
29. Lesinskienė S., Jegorova N. Moksleivių požiūrio į televizijos lai-
das tyrimas // Visuomenės sveikata, 2004, Nr.2(25), p. 31-34.
30. Lesinskienė S., Mickevičiūtė D. Vaikų, sergančių
onkohematologinėmis ligomis, emocinė būklė ir jų piešiniai // Pediatrija,
2005, Nr.14, p.54-61.
31. Lesinskienė S., Malyško K., Beliajevaitė G. Vaikų baimės pradinėse
klasėse // Medicinos teorija ir praktika, 2005, Nr. 3 (43), p. 185-188.
32. Lesinskienė.S., Pūras D. Vaikų elgesio ir psichikos sutrikimai //
Vaikų ligos – Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2005, p. 583-705.
33. Myers D.G. Psichologija. – Kaunas: Poligrafija ir informatika,
2000.
68
normaliai bręsti. R. Campbell (1999) rašė, kad akių kontaktas – efek-
tyviausia priemonė perduoti savo vaikui meilę. Nors dauguma tėvų
įsitikinę, kad jie meilę reiškia akių kontaktu, tyrimai rodo, kad taip
nėra.
I. Brochmann (1979) rašė: „Jei bendrausime su vaikais ir
nuoširdžiai įsijausime į jų būtį, imsime nujausti, kas jiems yra. Ypač
jei pavyks pamiršti visą išankstinį savo žinojimą ir tiesiog klausyti
bei atidžiai stebėti. Tada prieš mus atsivers visiškai naujas pasaulis.
Pasaulis be politinių ir religinių įsitikinimų, tačiau didingas savo
besąlygišku pasitikėjimu. Viskas čia vyksta dėsningai, tam tikra tvar-
ka, tačiau yra vietos ir netikėtumams“.
Kad ir kokio amžiaus vaikas būtų, jam reikia gairių, kurios
padėtų susiorientuoti, pakankamai laisvės žaidimams, mokymui-
si, tyrinėjimams ir eksperimentams, kad galėtų bręsti kaip stipri ir
pilnavertė asmenybė. Tinkamą erdvę ir ribas nubrėžti, išlaikyti ir keis-
ti vaikui augant – sunki užduotis tiek tėvams, tiek pedagogams. Svar-
bus tėvų ir su vaiku dirbančių pedagogų tarpusavio supratimas, nuo-
seklumas, geranoriškumas, abipusė pagarba ir bendradarbiavimas.
Labai svarbu nuolat kalbėtis su vaiku, aptarti jam kylančius
neramumus, neaiškumus, palaikyti artimą bendravimą ir kontaktą, ir,
aišku, keisti bendravimo pobūdį ir formas vaikui augant. Kalbėjima-
sis su vaikais – tai ypatingas menas, turintis savas taisykles ir prasmes.
Atitolimas, susvetimėjimas šeimoje prilyginamas pragarui, panašios
į pragarą (ypač vaikams) ir situacijos ugdymo įstaigose, kai nėra
tarpusavio supratimo ir neieškoma susikalbėjimo būdų tarp vaikų ir
pedagogų. Namai yra pirmoji vaiko mokykla, bet ateina laikas vaikui
socializuotis, ir ugdymo įstaiga, darželis, mokykla tampa antrais na-
mais, galimybe bendrauti, mokytis pažinti žmones, bendruomenę ir
būti pilnaverte jos dalimi.
Visi tėvai nori, kad jų vaikai būtų saugūs ir laimingi. Niekas
sąmoningai nesistengia padaryti savo vaiką baikštų, drovų, netaktiš-
ką, nepakenčiamą. Tačiau augdami vaikai įgyja ir nepageidaujamų
65
bruožų, o kai kurie ima jaustis ypač nesaugūs, neišmoksta mylėti sa-
vęs ir kitų. Linkime tėvams ir pedagogams nustatyti pozityvius
auklėjimo ir bendravimo su vaikais tikslus ir pasirinkti tinkamus
metodus šiems tikslams pasiekti.
66
10. LITERATŪRA
1. Andrikienė L., Laurinaitis E., Milašiūnas R. Psichoanalitinė psi-
choterapija. – Vilnius: Vaistų žinios, 2004.
2. Beck A.T. Kognityvinė terapija ir emociniai sutrikimai. –
Vilnius: Via Recta, 2005.
3. Bokemiūlis J. Neramus vaikas. – Vilnius: Lietuvos Valdorfo peda-
gogikos centro leidykla, 2001.
4. Brochmann I. Vaikų piešinių paslaptys. – Vilnius: Presvika, 2004.
5. Brochmann I. Ar skriaudžiame savo vaikus? Vilnius:
Presvika, 1999.
6. Campbell R. Vaikai pavojuje: kaip padėti vaikui nugalėti pyktį. –
Kaunas: Sidabrinis trimitas, 2000.
7. Chapman G., Campbell R. 5 vaikų meilės kalbos. – Kaunas: Sidab-
rinis trimitas, 2001.
8. Dilingas H., Reimeris Ch. Psichiatrija ir psichoterapija. –
Vilnius: Avicena, 2000.
9. Furst M. Psichologija. – Vilnius: Lumen, 1998.
10. Gauthier L. Trečiojo tūkstantmečio vaikai. – Vilnius:
Presvika, 2001.
11. Grakauskaitė-Kodikienė E., Jonutienė G. Pagalba šeimai – tėvys-
tės įgūdžių ugdymas. – Vilnius: IĮ „Jusida“, 2007.
12. Gray J. Vaikai kilę iš dangaus. – Vilnius: Alma littera, 2001.
13. Grace J. Craig. Human Development, Prentice-Hall, Inc. 1996,
(vertimas į rusų kalbą: Psichologija razvitija, Piter, 2001)
14. Ginott H.G. Tarp tėvų ir vaiko. Nauji senų problemų sprendimai.
– Vilnius: Via Recta, 1999.
15. Giedrienė R., Grudzinskas J., Navaitis G. Vaikų psichologinis
konsultavimas. Valstybinis psichikos sveikatos centras. – Vilnius: Presvika,
1999.
16. Goleman D. Emocinis intelektas. – Vilnius: Presvika, 2007.
17. Handbook of reseach in emotional and behavioral disorders. Edit-
67
 Lesinskienė, Sigita, Karalienė, Virginija
Le314 Emocinės raidos įtaka tolimesniam vaiko asmenybės vys-
tymuisi / Sigita Lesinskienė, Virginija Karalienė. – Vilnius;
Specialiosios pedagogikos ir psichologijos centras, Printėja, 2008
- 70 p.
ISBN 978-9955-902-08-9
Metodinės rekomendacijos pedagoginių psichologinių tarnybų
specialistams, ikimokyklinio ugdymo pedagogams, tėvams.
UDK 159.927(474.5)
EMOCINĖS RAIDOS ĮTAKA TOLIMESNIAM VAIKO
ASMENYBĖS VYSTYMUISI
ŠVIETIMO IR MOKSLO MINISTERIJA
SPECIALIOSIOS PEDAGOGIKOS IR PSICHOLOGIJOS CENTRAS
Leidinyje panaudoti ikimokyklinio amžiaus vaikų piešiniai
Leido ir spausdino UAB “Printėja”,
Vytauto Didžiojo g. 114b, Kaišiadorys
70
34. Molicka M. Terapinės pasakos. – Vilnius: Vaga, 2007.
35. Nitsch C., von Schelling C. Kaip nustatyti vaikams leistino elge-
sio ribas. – Vilnius: Presvika, 1999.
36. Nitsch C. Netrukus viskas bus gerai. – Vilnius: Presvika, 2000.
37. Plužek Z. Pastoracinė psichologija. – Vilnius: 1996.
38. Pikūnas J., Palujanskienė A. Asmenybės vystymasis. – Kaunas:
Pasaulio lietuvių kultūros mokslo ir švietimo centras, 2000.
39. Pileckaitė-Markovienė M., Nasvytienė D., Bumblytė D. Vysty-
mosi psichologija vaikystėje. – Vilnius: Enciklopedija, 2004.
40. Phobias. A Handbook of theory, reseach and treatment. Edited by
Davey G.C.L. John Willey & Sons, 1997.
41. Rogge J.U. Tėvai nustato ribas. – Vilnius: Alma littera, 2005.
42. Rutter M., Taylor E. Child and Adolescent Psychiatry, fourth edi-
tion, Blackwell Publishing, 2002.
43. Rudolph Schaffer H. Social Development. Blackwell Publishers
Ltd, 2001.
44. Snyder M., Snyder R., Snyder JR. Vaikas tampa asmenybe. – Vil-
nius: Žmogaus studijų centras, 2002.
45. Tarptautinė ligų klasifikacija TLK-10. Psichikos ir elgesio sutriki-
mai. – Kaunas: Medicina, 1997.
46. Turk J., Graham Ph., Verhulst F. Child and Adolescent Psychiatry,
a Developmental Approach. – Oxford: University Press, 4th ed., 2007.
47. Zajonc R.B. Feeling and thinking: Preferences need no inferences.
// American Psichologist, 1980, Nr. 35, p. 151-175.
48. Zajonc R.B. On the primacy of affect. // American Psichologist,
1984, Nr. 39, p. 117-123.
49. Zambacevičienė E.P. Vaiko psichologinis pažinimas. – Šiauliai:
VšĮ Šiaulių un-to leidykla, 2006.
50. Žukauskienė R. Raidos psichologija. – Vilnius: Margi raštai,
2001.
51. Winnicott D.W. Vaikas, šeima ir išorinis pasaulis. – Vilnius: Via
Recta, 2000.
69
76 73
74 75
77