KLAIPöDOS UNIVERSITETAS

ZINA BIRONTIENö

PRIEŠMOKYKLINIO AMŽIAUS VAIKŲ

SMULKIOSIOS MOTORIKOS UGDYMAS

Klaip÷da, 2008
 2

KLAIPöDOS UNIVERSITETAS

ZINA BIRONTIENö

PRIEŠMOKYKLINIO AMŽIAUS VAIKŲ

SMULKIOSIOS MOTORIKOS UGDYMAS

Metodin÷ priemon÷

Klaip÷da, 2008
 3

Išleisti rekomendavo
Klaip÷dos universiteto Pedagogikos fakulteto Kūno kultūros katedra
(2008-04-16, protokolo Nr. 46P - KK - 13)

Apsvarstyta
Klaip÷dos universiteto Edukologijos-psichologijos mokslo ir mokymo leidinių
redakcin÷s kolegijos pos÷dyje (2008-04-23, protokolo Nr. 01)

Recenzavo:
Socialinių mokslų (edukologijos) prof. habil. dr. Eugenija Adaškevičien÷ (KU)
Socialinių mokslų (edukologijos) doc. dr. Danut÷ Česnauskien÷ (KU)
Socialinių mokslų (psichologijos) doc. dr. Mindaugas Rugevičius (KU)

Viršelyje panaudota autor÷s nuotrauka

 4

TURINYS

ĮVADAS................................................................................................................................... 5
1. SMULKIOSIOS MOTORIKOS RAIDA IR UGDYMO ĮTAKA RENGIANT VAIKUS
MOKYKLAI............................................................................................................................. 7
1.1. Vaikų smulkiosios motorikos raidos principai ir ypatumai.......................................... 7
1.2. Ugdymo įtaka vaikų smulkiosios motorikos brandumui mokytis mokykloje.............. 13
1.2.1. Teorin÷s ir mokslinių tyrimų prielaidos..............................................................13
1.2.2. Pedagoginio eksperimento rezultatai...................................................................16
2. 5–7 METŲ VAIKŲ SMULKIOSIOS MOTORIKOS UGDYMO METODIKA................ 27
2.1. Smulkiosios motorikos ugdymo tikslas, uždaviniai ir principai................................... 27
2.2. Ugdymo metodai...........................................................................................................31
2.3. Ugdymo formos............................................................................................................ 37
2.4. Smulkiosios motorikos ugdymo sudedamosios dalys ir jų turinys............................... 40
2.4.1. Sveikatos žinios ir ugdomi geb÷jimai................................................................ 40
2.4.2. Smulkiosios motorikos lavinimas...................................................................... 41
2.4.3. Rankas lavinantys pagrindiniai judesiai, pratimai ir žaidimai........................... 55
2.4.4.Pojūčių lavinimas................................................................................................ 59
2.4.5. Orientacijos erdv÷je ir krypties suvokimo lavinimas.........................................60
REKOMENDUOJAMA IR NAUDOTA LITERATŪRA....................................................... 62
 5

ĮVADAS

Ikimokyklinis vaiko amžius yra judesių atsiradimo ir spartaus vystymosi periodas.

Manipuliaciniai (pirštų ir visos plaštakos) judesiai atsiranda tam tikrame amžiuje ir lav÷ja ta
pačia seka (nuo paprastų prie vis sud÷tingesnių). Fizin÷s ypatyb÷s, kaip integralin÷ vaiko fizinių
galių išraiška, rodo ne tik psichofiziologinius, bet ir morfologinius pokyčius, vykstančius
organizme. Smulkiosios motorikos raida priklauso nuo individualaus vaiko augimo ir organizmo
funkcinių centrin÷s nervų sistemos vystymosi ypatumų, jutiminių sistemų lav÷jimo, paveld÷tų
savybių, aplinkos sąlygų, kuriose auga ir ugdomas vaikas. Vaikams augant judesių išmokimas ir
įgūdžių formavimas(is) labai priklauso nuo percepcinio (suvokimo) ir kognityvinio (pažinimo)
brendimo bei motyvacijos. Manipuliuodami žaislais vaikai nepastebimai lavina pirštų ir riešo
judesių greitumą, vikrumą, koordinaciją, išmoksta atliekamus veiksmus atidžiai kontroliuoti
akimis. Išmokę įvairių siekino, griebimo ir perk÷limo judesių, vaikai pradeda konstruoti įvairius
ir pakankamai sud÷tingus judesių derinius, integruoja juos į konstrukcinius, stalo, judriuosius
žaidimus, mokosi piešti, kopijuoti, lipdyti, karpyti ir kt. Kuo vaikas didesnis, tuo ugdymo(si)
įtaka efektyvesn÷. Priešmokyklinio amžiaus vaikai jau geba atlikti gana sud÷tingos koordinacijos
judesius, tačiau individualūs testų rezultatai, judesių lav÷jimo tempai labai skiriasi. Dalis šio
amžiaus vaikų negeba tinkamai atlikti judesių d÷l neišlavintos jutiminių sistemų kontrol÷s,
ugdymo(si) stokos, silpnos sveikatos ir kitų veiksnių.
Kai kurie pirštų ir riešo judesiai yra labai susiję su aplinkos suvokimu, intelektine smegenų
veikla, kalbos išlavinimu. Taigi jų išlav÷jimas parodo ne tik motorikos, bet ir psichikos
išsivystymo lygį, jie svarbūs atliekant savitvarkos darbus, mokantis įvairių technologijų
(lipdymo, karpymo, aplikavimo, konstravimo ir kt.), dail÷s, šokių, grojimo muzikos instrumentu
ir ypač reikšmingi brandinant vaikus mokyklai. Labai svarbi tiesiogiai ugdyme(si) dalyvaujančių
organų ir funkcinių sistemų (nervų, kalbos, motorikos (ypač smulkiosios), jutiminių sistemų
(regos, klausos, taktilin÷s (lyt÷jimo) ir kinestetin÷s (judesių jutimo)) branda.
Priešmokyklinis (5–6 metų) vaiko ugdymas yra viena pirmųjų ugdymo pakopų, nuo kurios
dažniausiai prasideda mokymas(is) visą gyvenimą. Jo tikslas – laiduojant vaiko asmenyb÷s
skleidimąsi ugdyti aktyvų, savimi ir savo geb÷jimais pasitikintį, stiprią pažinimo motyvaciją
turintį vaiką, sudarant prielaidas s÷kmingam ugdymui(si) mokykloje (Bendroji priešmokyklinio
ugdymo ir ugdymosi programa, 2002).
Ugdymo(si) mokykloje pradžia yra pereinamasis etapas. Prad÷jęs lankyti mokyklą vaikas,
anksčiau daugiausia žaisdavęs, pradeda sistemingai mokytis. Ugdymo(si) krūvis reikalauja ne tik
psichinių ir dvasinių, bet ir fizinių pastangų. Fiziškai silpnas vaikas sunkiau adaptuojasi
 6

mokykloje, skundžiasi įvairiais psichosomatiniais negalavimais, dažniau serga. Įvairūs

negalavimai ir ligos alina tokių vaikų organizmo funkcines galias ir mažina protinį darbingumą.
Nepakankamai išlavinti smulkieji raumenys, jutimin÷s sistemos, erdv÷s ir krypties
suvokimas gali būti kliūtis s÷kmingai mokyti(s) rašyti, skaityti ir atlikti įvairius dail÷s ir rankų
darbelius Tod÷l priešmokyklinio amžiaus vaikų smulkiosios motorikos ugdymas yra viena iš
sudedamųjų fizinio brandinimo mokyklai dalių.
Įvairiuose literatūros šaltiniuose, kuriuose aprašoma ikimokyklinio amžiaus vaikų fizin÷
raida, apie smulkiosios motorikos lav÷jimą užsimenama vos keliais sakiniais. Ypač mažai apie
tai rašoma lietuvių kalba, tod÷l šis metodinis leidinys yra bandymas užpildyti šią spragą. Pirmoje
dalyje atskleistos vaikų smulkiosios motorikos lav÷jimo tendencijos ir ypatumai nuo kūdikyst÷s
iki mokyklos lankymo pradžios, parodytas ryšys su jutiminių sistemų lav÷jimu, atskleista
smulkiosios motorikos ugdymo reikšm÷ vaiko mokymui(si) mokykloje ir išryškinta ugdymo
įtaka vaiko brandumui mokyklai.
Antroje leidinio dalyje pateikti 5–7 metų amžiaus vaikų smulkiosios motorikos ugdymo
principai, metodai, formos bei pedagogin÷s kūno kultūros priemon÷s galinčios pad÷ti tinkamai
išlavinti vaiko pirštų ir visos plaštakos judesius, parengti ranką mokyklinei veiklai. Viliuosi, kad
ši humaniškai orientuota, teoriškai pagrįsta ir moksliniu pedagoginiu eksperimentu patikrinta
ugdymo sistema pad÷s būsimiems ir šiandienos ugdytojams įgyti naujų teorinių žinių, rasti naujų
ugdomosios veiklos tobulinimo būdų bei spręsti vaikų fizinio brandinimo mokyklai problemas.
Leidinys skiriamas bakalauro ir magistrantūros studijų Kūno kultūros ir sporto pedagogikos
bei Vaikyst÷s pedagogikos studijų programų d÷stytojams ir studentams. Smulkiosios motorikos
ugdymo metodika gali pasinaudoti priešmokyklinių grupių pedagogai ir t÷vai rengdami
būsimuosius pirmokus mokyklai.

Autor÷
 7

1. VAIKŲ SMULKIOSIOS MOTORIKOS RAIDA IR UGDYMO ĮTAKA

RENGIANT MOKYKLAI

1.1. Vaikų smulkiosios motorikos raidos principai ir ypatumai

Jud÷jimo sistemą sudaro bendrieji ir smulkieji judesiai. Bendroji motorika apima viso kūno
ar viršutinių ir apatinių galūnių judesius, pavyzdžiui, lokomociniai veiksmai (÷jimas, b÷gimas,
šuoliai ir kt.). Smulkioji motorika – judesiai, kuriuos atliekant dalyvauja smulkieji kūno
raumenys. Tai pirštų, riešo, koordinuoti akių ir rankos judesiai, akių judesiai (Malina, Bouchard,
1991; Amundson, Weil 2001; Ališauskien÷ ir kt., 2003).
Vaiko motorin÷ sistema vystosi pagal bendruosius raidos principus (Gesell, Amatruda,
1947; Ališauskien÷ ir kt., 2003; Mockevičien÷ ir kt., 2005; Prasauskien÷ ir kt., 2003):
• ji turi cefalokaudalinę (gr. kephalē – galva + lot. cauda – uodega) kryptį. Kūdikis
pirma išmoksta laikyti galvą, kontroliuoti pečių lanko raumenų, liemens, v÷liausiai –
kojų raumenis;
• judesiai prasideda nuo lenkimo dominavimo ir lav÷ja tobul÷jant kontroliuojamam
tiesimui;
• smulkiosios motorikos kryptis – nuo artimosios link tolimosios. Pirmiau išlav÷ja
arčiau kūno vidurio linijos esančių kūno dalų judesiai;
• kiekvieną naują, sud÷tingesnį judesį vaikas įgyja jau išmoktų, paprastesnių judesių
pagrindu;
• paprastai vaikų judesiai lav÷ja vienodu nuoseklumu, tačiau raidos tempai ir judesių
kokyb÷ gali skirtis. Tai priklauso nuo genetikos, lyties, aplinkos, motyvacijos ir
ugdymo bei kitų veiksnių.
Naujagimiui būdinga daug įgimtų refleksų. Vienas iš jų – griebimo refleksas. Palietus
naujagimio delną, jo pirštai linkdami tvirtai sugriebia palietusiojo pirštą. Šis refleksas išnyksta
kūdikiui sulaukus 3–4 m÷nesių (Prasauskien÷ ir kt., 2003). Naujagimiui būdingas lenkimas d÷l
fiziologinio lenkiamųjų raumenų hipertonuso. Tai gali būti apibūdinama kaip raumenų
“pasiruošimas“ atlikti judesį (Colvin ir kt., 2004).
Vieni smulkiosios motoriniai įgūdžiai susiję su kitais ir lav÷ja tam tikra seka. Sąmoningas
griebimas atsiranda tik išmokus siekimą, o manipuliavimas neįmanomas neišlavinus griebimo
(Gallahue, Ozmun, 1996).
Primityvūs siekimo, griebimo ir objekto paleidimo judesiai susiformuoja maždaug iki
1,5 metų amžiaus (Gallahue, 1993). Tikslesnį, išsamesnį ir tolesnį griebimo judesių lav÷jimą yra
pateikęs S. Illingworth (1983). Kaip jau min÷ta, gimus kūdikiui dominuoja griebimo delnu
refleksas. Jis gali sugriebti į delną įd÷tą daiktą, bet jo paleisti dar negeba.
 8

Kūdikio valingas griebimas pradeda vystytis sulaukus dvejų–trejų m÷nesių, delninis

griebimas – trejų–šešių m÷nesių. Šešių m÷nesių kūdikis siekia ir griebia daiktą, manipuliuoja
juo, pradeda perimti daiktą iš vienos rankos į kitą. Šešių–devynių m÷nesių vaiko formuojasi
radialinis griebimas (daiktus pradeda laikyti nykščiu, pirštais ir delnu, tačiau nykštys dažniausiai
lieka šone ir imant daiktą nedalyvauja). Apatinis pincetinis (arba žnyplinis) griebimas formuojasi
devynių–dvylikos m÷nesių, o viršutinis pincetinis (arba žnyplinis) griebimas – kūdikiui sulaukus
vienuolikos–dvylikos m÷nesių amžiaus. Viena (dešin÷ arba kair÷) ranka pradeda dominuoti
vaikui sulaukus 1,5–2 metų. 2–3 metų vaikas pradeda imti pieštuką tripirščiu griebimu, 3–4 metų
– susiformuoja tripirštis griebimas.
J. P. Kuhtz-Buschleck su moksliniais bendradarbiais (Kuhtz-Buschleck, Boczek-Funcke,
Illert ir kt., 1998), tyrę 4–5 metų vaikų ir suaugusių žmonių griebimo judesius, padar÷ išvadą,
kad vaikams augant šių judesių siekimo trajektorija ties÷ja. Vaikai, griebdami daiktą, atgniaužia
delną plačiau negu suaugusieji. J. P. Kuhtz-Buschleck vadovaujama kiek didesn÷ mokslininkų
grup÷ (Kuhtz-Buschleck, Stolze, Jöhnk ir kt., 1998) tais pačiais metais tyr÷ ir 4–12 metų vaikų
rankų judesius optoelektriniu metodu, kurį taikant galima tiksliai fiksuoti rankos judesių
trajektoriją bei delno atgniaužimą. Nustatyta, kad atskirose amžiaus grup÷se n÷ra didelio
skirtumo tarp judesių greitumo griebiant daiktą. Tačiau 12 metų (vyriausių tirtų) vaikų rankos
judesių trajektorija tiesesn÷ ir tikslesn÷. Mažesni vaikai delnus atgniaužia plačiau. Be to, įrodyta,
kad lav÷jant rankos judesiams jie tampa mažiau priklausomi nuo regos. Tik dvylikamečiai
geb÷jo tiksliai apskaičiuoti, kiek atgniaužti delnus, atsižvelgiant į objekto dydį, kai matomumas
buvo blogas. Mokslininkai padar÷ išvadą, kad griebimo įgūdžiai vystosi visą vaikyst÷s periodą ir
tampa labai panašūs į suaugusiųjų apie dešimtuosius gyvenimo metus.
O. McAfee, S. Leong (1994), J. W. Santroc (1998), L. Berk (1999) tyrimų duomenimis,
ikimokykliniame amžiuje vaikų smulkiosios motorikos mok÷jimai ir įgūdžiai lav÷ja tokia seka:
• nuo dvejų iki trejų metų dauguma vaikų žirkl÷mis geba įkirpti popieriaus kraštą, gali
atkirpti vieną-dvi trumpas popieriaus atraižas, žirkles ir popierių laiko neteisingai;
naudoja per didelius gabalus plastilino ir per daug klijų, sunkiai kontroliuoja kirpimo ir
klijavimo judesius; valgydami geba savarankiškai naudotis šaukštu, išlaikyti puodelį
vienoje rankoje; be suaugusiųjų pagalbos geba atsisegti sagas, užsivilkti striukę;
• nuo trejų iki ketverių metų dauguma vaikų dar negeba kirpti tiesiai pagal nubr÷žtą liniją,
lipdydami ir klijuodami neblogai kontroliuoja judesius, naudoja rodomąjį pirštą, sustato
tris kalad÷les vieną ant kitos, rašo „0“ ir „+“, „keverzoja“ (piešia) taškais, ryškių spalvų
d÷m÷mis, piešiniuose naudoja vertikalias ir horizontalias linijas, apytikriai nubr÷žia
apskritimą, aprengia ir nurengia l÷les, geba neišlaistydami išpilti vandenį iš indo su
snapeliu;
 9

• nuo ketverių iki penkerių metų dauguma vaikų moka kirpti tiesiai ir 90°kampu, kirpdami
pasuka popierių kirpimo kryptimi, taisyklingai laiko žirkles, naudoja reikiamą kiekį
plastilino ir klijų, kopijuoja „X“, kvadratus, kai kurias raides (dažniausiai iš savo vardo ir
pavard÷s), raides rašo palikdami daug vietos tarp jų, piešia saulę, žmonių figūras, galvą
su veido bruožais (nupieštos akys, nosis, lūpos ne visada taisyklingos, veido dalys
tiksliose vietose), nupieštos žmonių figūros turi rankas ir kojas (dažniausiai „lazdel÷s“),
vaikai m÷gsta keverzoti pakartotinas linijas (panašu į rašymą); parašo savo vardą, sudeda
penkių kalad÷lių tiltą, nepraliedami išpila vandenį iš įvairių indų (ir iš indų be snapelių),
suveria dešimt karoliukų, valgydami geba naudotis šakute, atsisega ir užsisega sagas,
užsitraukia užtrauktuką, pakabina striukę ant pakabos, suveria ir suriša batų raištelius;
• nuo penkerių iki šešerių metų dauguma vaikų geba kirpti vingiuotai, buku ir stačiu
kampu, iškirpti geometrines figūras, sud÷tingus paveiksl÷lius iš laikraščių, geba kirpti iš
lapo vidurio, lipdyti iš dviejų mažų dalių, komponuoti karpymą, klijavimą ir lipdymą,
kopijuoti stačiakampį, apskritimą, kvadratą, trikampį, kopijuoti raides, du trumpus
žodžius, vardą ir pavardę (raid÷s ne vienoje linijoje), geba parašyti raides (daugelis
netikslumų, yra sugalvotų raidžių ar parašytų veidrodiniu būdu), vaikai spalvina
geb÷dami nepriteplioti už spalvinamos figūros linijų, piešia pastatus, žmones, laivus ir kt.
(objektai neproporcingi: žmon÷s didesni už statinius, medžiai ir g÷l÷s tikslių dydžių), į
piešinius m÷gsta įrašyti raides, valgydami geba naudotis peiliu ir šakute, moka apsirengti
ir nusirengti, susisegti ir atsisegti drabužius, užsitraukti užtrauktuką, susišukuoti plaukus,
surišti batų raištelius.
Apžvelgiant pasaulyje atliktus ikimokyklinio ir jaunesniojo mokyklinio amžiaus vaikų
smulkiosios motorikos tyrimus, galima pateikti tokį šio amžiaus tarpsnio trumpą apibūdinimą.
Vaikų smulkiosios motorikos judesių greitumas ger÷ja priklausomai nuo amžiaus, bet ne visada
tolygiai. Pavyzdžiui, barbenimo pirštais greitumas intensyviai did÷ja nuo 2,5 iki 6 metų, o
tolygiau – nuo 6 iki 16 metų (Schulman ir kt., 1969). K. J. Connolly ir kiti (1968), lygindami
6, 8 ir 10 metų vaikų taškų d÷jimo į apskritimus abiem rankomis rezultatus, nenustat÷ jokių
tikslumo skirtumų, tačiau vyresni vaikai užduotį atliko greičiau nei jaunesni. Mokslininkų
teigimu, šie skirtumai rodo, kad vyresni vaikai d÷mesį koncentruoja į užduoties visumą, o
jaunesni tiriamieji ją skaido į atskirus judesius. Panašias išvadas padar÷ ir A. W. Burton (1987),
palyginęs 7, 9 ir 11 metų vaikų bei suaugusiųjų sagų segiojimo užduočių rezultatus. Mažesniems
vaikams reikia daugiau laiko informacijai apdoroti (suvokti ir suprasti) atliekant keletą vieno
paskui kitą sekančių judesių. A. W. Burton nuomone, tai rodo, kad mažesniems vaikams reikia
daugiau laiko integruojant atskirus judesius į nuoseklią visumą. Judesių greitumas priklauso nuo
grįžtamosios informacijos, gaunamos atliekant veiksmą, kurio svarba priklauso nuo jam atlikti
 10

reikiamų įgūdžių, tikslumo bei lavinimosi. Geb÷jimas apdoroti grįžtamąją informaciją lavinant
motorinius įgūdžius taip pat ger÷ja su amžiumi (Thomas, 1980), kaip ir geb÷jimas integruoti
grįžtamąją informaciją iš įvairių jutiminių sistemų (Connolly, Jones, 1970). Informacijos
apdorojimas ne visada ger÷ja tolygiai. L. Hay (1978) nustat÷, kad taikydami į taikinius
septynmečiai, atlikę judesį, daugiau naudojasi grįžtamąja informacija nei penkerių metų vaikai.
Did÷jant geb÷jimui įvertinti grįžtamąją informaciją atlikus užduotį („pataikiau-nepataikiau“),
vaikai pamažu vis labiau išmoksta ja pasinaudoti. Šie pagrindiniai suvokimo ir motorinių įgūdžių
pokyčiai, priklausantys nuo amžiaus, paaiškina, kod÷l vyresniems vaikams judesių lavinimas turi
daugiau teigiamos įtakos negu mažesniems.
Kuo vaikai didesni, tuo lavinimo (treniruočių) įtaka didesn÷. K. J. Connolly ir kiti (1968),
analizuodami barbenimo abiem rankomis užduočių rezultatus, nustat÷, kad šešiamečių užduočių
atlikimas pager÷ja daug mažiau nei 8 bei 10 metų vaikų, kai jie gali atlikti užduotį keletą kartų.
Pasak H. McCracken (1983), kuris atliko panašias užduotis kaip ir K. J. Connolly, vyresni
tiriamieji barbena greičiau, nes jie mažiau tiesiogiai akimis seka atleikamus rankos judesius. Kad
jaunesni vaikai ne taip efektyviai naudoja grįžtamąją informaciją, kai jiems po atliktos užduoties
buvo leidžiama susipažinti su rezultatais (Thomas, 1980), ir kiti tyrimai rodo lavinimo
efektyvumą, priklausantį nuo amžiaus. Pavyzdžiui, S. Davol ir kiti (1965), tirdami ranken÷lių
sukimą, nustat÷, kad rezultatai ger÷ja nuo darželinio amžiaus iki trečios klas÷s ir taip pat
priklauso nuo bandymų skaičiaus. Bandymų kartojimo įtaka didesn÷ vyresniems vaikams. Taip
pat nustatyta, kad atliekant sukimo abiem rankomis užduotis suaugusieji lengviau išlaiko
skirtingą ranken÷lių greitį (Fagard ir kt., 1985). Tiriamiesiems prašant sukti vieną ranken÷lę du
kartus greičiau nei kitą, penkiamečių ir septynmečių rezultatai nepager÷jo ir po šešių bandymų, o
devynmečių pager÷jo (Fagard, 1987).
Neuromotorinių pasikartojančių užduočių (pavyzdžiui, liesti kiekvieną pirštą iš eil÷s kuo
greičiau) tyrimai rodo, kad anksčiau išryšk÷ja mergaičių dominuojančioji pus÷ (Denckla, 1973).
Mergait÷ms dažnai geriau nei berniukams sekasi atlikti smulkiosios motorikos užduotis.
Mergait÷ms dažnai geriau sekasi atlikti paprastos psichomotorin÷s reakcijos užduotis.
Pavyzdžiui, greitai paspausti mygtuką įsijungus elektros lemputei (Fairwheather, Hutt, 1978).
Mergait÷s taip pat greičiau sudeda taškus į apskritimus (Connolly ir kt., 1968), greičiau barbena,
veria karolius (Silva ir kt., 1984), kopijuoja raides (Broadhead, Church, 1985). Berniukai geriau
atlieka užduotis, kur svarbi reg÷jimo kontrol÷. Devynerių-dvylikos metų amžiaus tarpsnyje
berniukai vizualines-motorines užduotis atlieka vis geriau, o mergaičių rezultatai, lyginant su
berniukų, ger÷ja l÷čiau (Ammonns ir kt., 1955). Tačiau rezultatų skirtumai tarp lyčių ne visada
pastebimi (Davol ir kt., 1965) ir priklauso nuo užduoties pobūdžio. Dažniausiai mergait÷s
kruopščiau ir vikriau atlieka tikslumo ir greitumo reikalaujančius judesius, berniukai yra
 11

pranašesni, kai užduotis paprasta ir greitumas yra svarbesnis nei atidumas, tod÷l atspindi
mergaičių spartesnį smulkiosios motorikos lav÷jimą (Tanner, 1961).
4–7 metų amžiaus tarpsnyje vyksta intensyvūs morfofunkciniai procesai centrin÷je nervų
sistemoje, ypač didžiųjų pusrutulių žiev÷je, kuri koordinuoja motoriką, pojūčių suvokimą, kalbą
(Andreassi, 2000; Дубровинская, Фарфель Безруких, 2000). Vaiko geb÷jimas gerai suprasti
sud÷tingą žodinę užduotį ir tinkamai ją atlikti užtikrina adekvatų santykį su supančiais žmon÷mis
ir aplinka (Смирнова, 1998). E. Adaškevičien÷ (1993), tyrusi 3–7 metų vaikų smulkiąją
motoriką, teigia, kad penktuosius vaikų gyvenimo metus galima vadinti stabilizacijos periodo
pradžia: maž÷ja spontaninis rankos tremoras (lot. tremor – dreb÷jimas), intensyviai ger÷ja pirštų
judesių greitumas, 5–7 metų tarpsnyje, lyginant su jaunesniais vaikais, ypač maž÷ja klaidų
skaičius atliekant rašymo užduotis. Nuo šešerių metų vaikai jau geba susikaupti, geriau vizualiai
seka atliekamą užduotį, dažniausiai užduotį antrą kartą geba atlikti geriau nei pirmą.
T. Perminova (Перминoва, 2002), tyrusi 4–6 metų vaikų vizualinę-motorinę koordinaciją,
nustat÷, kad nuo 4 iki 6 metų latentinis (slaptasis) periodas į šviesos signalą (užsidegančias
elektros lemputes) sutrump÷ja skirstant pagal amžių, priklausomai nuo paprastos ir sud÷tingos
reakcijos, lateralin÷s smegenų asimetrijos vidutiniškai 1,2–1,3 karto. Toks kryptingumas byloja
apie galvos smegenų ir visos centrin÷s nervų sistemos intensyvų brendimą, pakankamai
susiformavusius neuromotorinius ryšius. Sud÷tingos reakcijos latentinis periodas trunka ilgiau
nei paprastos. Šešiamečiai parod÷ geresnį reakcijos greitį nei keturmečiai. Nemaž÷jantis klaidų
skaičius vaikams augant paaiškinamas šio amžiaus vaikams būdinga nepakankama d÷mesio
koncentracija, tebesitęsiančiu nervų sistemos brendimu.
Vienas pagrindinių ir vaikams gana nelengvų mokymo pirmoje klas÷je dalykų yra rašymas,
tod÷l ypač svarbu išsiaiškinti, kaip ikimokykliniame amžiuje formuojasi su rašymo pradmenų
įgijimu susiję mok÷jimai ir įgūdžiai. Rašymo (piešimo) priemonių laikymas ir naudojimas
ikimokykliniame amžiuje lav÷ja tokia seka (McAfee, Leong, 1994). Nuo dvejų iki trejų metų
dauguma vaikų ima rašymo priemonę visa plaštaka į kumštį, pastumia link popieriaus lapo,
keverzoja („rašo“) laikydami pieštuką delne visais pirštais. Paprastai tik pieštukas ar žymeklis
liečia popierių. Nuo trejų iki ketverių metų dauguma vaikų jau laiko priemonę trimis pirštais
(tripirštis griebimas), bet rašiklio laikymo pad÷tis dažniausiai netiksli. Ketverių, penkerių metų
vaikai paprastai taisyklingai laiko rašiklį trimis pirštais, tačiau pirštų pad÷tis dar ne visada tiksli.
Šešerių–septynerių metų vaikų smulkieji plaštakos raumenys, lyginant su stambiaisiais
raumenimis, išsivystę silpnai. 5–8 metų vaikų smulkiuosiuose kauluose atsiranda antrinių
kaul÷jimo taškų. Rankų pirštų kaul÷jimo procesas baigiasi tik sulaukus 9–11 metų, o riešo kaulų
– tik 10–13 metų (Grinien÷, 1984), tod÷l vaikams sunku atlikti tikslius, koordinuotus pirštų ir
riešo judesius (Davidavičien÷, 1979; Adaškevičien÷, 1993; Gallahue, Ozmun, 1996). Be to,
 12

rašant pagrindin÷ kontrol÷ tenka dar ne visai subrendusiai regai. G. Frolovo teigimu (Безруких,
Ефимова,1996), penkerių–septynerių metų vaikų akies optinis geb÷jimas matyti daiktus iš
įvairaus atstumo, įtempiant ir atpalaiduojant akies lęšiuką laikančius saitus yra dar netobulas d÷l
palyginti silpnų raumenų, akių obuolys ne visai išsivystęs, tod÷l vaikai akimis dar ne visada
tiksliai gali suvokti raid÷s, jų pasvirimo kampą ir dydį.
Smulkiosios motorikos lav÷jimui būtinas jutiminis grįžtamasis ryšys. Jutimo organai
receptoriais reaguoja į griebimo j÷gą ir tikslumą. Tik integruojant sensorinę (jutiminę)
informaciją galima išmokti tokio sud÷tingo įgūdžio kaip rašymas. Rega nustatomi ir
kontroliuojami erdviniai ryšiai, o taktiliniu (lyt÷jimu, spaudimu) ir kinestetiniais (raumenų
įtempimo, atpalaidavimo, pirštų ir riešo pad÷ties kitimo) pojūčiais reguliuojamas rankos judesių
tikslumas. H. Teulings (1996) pabr÷žia, kad rašymas įdomus ir nuo kitų motorinių užduočių
skiriasi tuo, kad tai specialiai išmoktas žmogaus geb÷jimas. Tai mažos amplitud÷s, sud÷tingi,
geros koordinacijos reikalaujantys judesiai, kuriuos atliekant reikia tiksliai kontroliuoti pirštų ir
riešo judesių j÷gą.
Prad÷jus mokytis rašyti, ne tik sunku koordinuoti mažos amplitud÷s judesius, bet ir geb÷ti
per daug nespausti rašiklio. Seniai žinoma, kad vienodo ritmo judesių suvokimo mechanizmas
išsivysto labai ankstyvame amžiuje (iki penkerių metų) (Rosenbusch, Gadner, 1968), tuo tarpu
smulkiosios motorikos nervin÷s kontrol÷s vystimosi tyrimai prad÷ti labai neseniai. K. B. Harbst,
J. C. Lazarus ir I. Whital (2000) nustat÷, jog šešerių, aštuonerių, dešimties ir dvylikos metų
vaikai bei suaugusieji, atlikdami pirštais judesius, kuriems atlikti reikia daugiau j÷gos, daro
panašias j÷gos tikslumo suvokimo klaidas, bet paprašius atlikti tuos pačius judesius naudojant
mažiau j÷gos, daugiausia naudojamos j÷gos tikslumo klaidų daro šešiamečiai. Vienas įdomiausių
tyrimo rezultatų teiginių yra tas, kad mažinant naudojamą j÷gą pirštų judesių tikslumas yra
mažesnis nei j÷gą didinant. N. Inui ir Y. Katsura (2002) tyrimai patvirtino šiuos teiginius. Jie taip
pat nustat÷, kad tiriamieji tiksliau naudojo j÷gą atlikdami pirštų judesius, kai buvo prašomi juos
atlikti didesne j÷ga nei mažesne. Šiame tyrime mažesni (septynerių–aštuonerių metų) vaikai
užduotyse, kurias reik÷jo atlikti naudojant mažus pirštų j÷gos parametrus, dar÷ daugiau tikslumo
klaidų nei vyresni. Pasak A. B. Vallbo (1981), tai gali būti susiję su nervine smulkiųjų raumenų
reguliacija. Mažesn÷ j÷ga yra susieta su silpnesne pirštų nervine aktyvacija, o tai sukelia l÷tesnę
raumenų veiklą.
Mokantis rašyti vienas iš svarbiausių yra reg÷jimo pojūtis. Vaikų reg÷jimo aštrumas
(geb÷jimas išskirti detales statin÷je (nejudančioje) ir dinamin÷je (judančioje) aplinkoje)) ne toks
kaip suaugusiųjų. H. Williams (1983) tyrimų duomenimis, statinis reg÷jimo aštrumas (geb÷jimas
akimis sekti nejudančius objektus) bręsta iki 10 metų ir 5–6 metų vaikų n÷ra gerai išsivystęs.
Vizualin÷-motorin÷ koordinacija (geb÷jimas koordinuoti rankos judesius akimis atidžiai sekant
 13

objektą) atsiranda kūdikyst÷je ir ger÷ja vaikui augant. N. Fedosovos (Федосова, 1996) steb÷jimų
duomenimis, vaikus prad÷jus mokyti pažinti raides, jie neretai nepastebi raidžių elementų,
negeba jų išskirti iš visos raid÷s, o ir raidžių visos formos negali gerai suvokti. Jie taip pat gali
nepasteb÷ti mažų raid÷s formos pakitimų.

1.2. Ugdymo įtaka vaikų smulkiosios motorikos brandumui mokytis mokykloje

1.2.1. Teorin÷s ir mokslinių tyrimų prielaidos

Motorikos išsivystymas priklauso nuo jutiminių sistemų išlavinimo. Kol vaikas pradeda
lankyti mokyklą, sensomotorika lav÷ja pagal pastovųjį modelį, bendrą visiems vaikams.
Pavyzdžiui, kaip jau min÷ta, vaikas pirmiausia daiktą ima visa plaštaka, tik v÷liau pradeda imti
nykščiu ir smiliumi. Naudodamasis savo jutimo ir jud÷jimo aparatu, vaikas pasiekia optimalią
pažangą. Jam aktyviai veikiant visi pojūčiai atsiranda vienu metu. Sensorin÷ integracija leidžia
suvokti kūno pad÷tį, jausti erdvę ir kryptį (Kristensen, 1999).
Jutimus sukelia aktyvūs akių, galvos, pirštų ir kiti judesiai. Savaime suprantama,
vertingiausi jutimai atsiranda atliekant taisyklingus ir koordinuotus judesius (Kristensen, 1999).
Koordinaciniai geb÷jimai siejami su greitu ir tikslingu judesio išmokimu ir jų atlikimu
standartin÷mis ir besikeičiančiomis sąlygomis. Tarp veiksmų, lemiančių konkrečių judesių
įgūdžių formavimąsi, išskiriamas geb÷jimas judesius valdyti erdv÷je ir laike (Бернштейн, 1986;
Лях, 2000). Smulkūs rankų judesiai turi savo kitimo tvarką, sudaro savitas sistemas, kurioms
įvaldyti reikia praktikos.
Vaikų reg÷jimo suvokimas daro įtaką judesių atlikimo kokybei. Pirmos vaikų reakcijos į
supantį pasaulį yra motorin÷s, ir visas tolesnis suvokimas iš dalies remiasi motorin÷mis
reakcijomis. Vaikai turi sukaupti didelę motorinę patirtį, kad gal÷tų toliau tinkamai vystytis ir
ugdytis. Suvokimo ir motorikos derinimas, daugelio manymu, yra būtinas, kad vaikas suprastų
erdvinį pasaulį (Kephard, 1971). E. Stepanenkova (Степанeнкова, 1980) įrod÷, jog jud÷jimo
įgūdžiai yra labai susieti su orientacija erdv÷je. Ji sudar÷ judriųjų žaidimų sistemą konkrečių
erdv÷s parametrų suvokimui lavinti. Kuo daugiau vaikai juda, tuo daugiau turi galimybių
suvokimui lavinti. D. L. Gallahue, J. C. Ozmun (1996) teigimu, krypties suvokimas (kair÷n –
dešin÷n, į viršų – į apačią, aukštyn – žemyn, į priekį – atgal ir t. t.) pasiekiamas tik per judesius,
kuriuose yra reikšminga kryptis. Objekto nustatymas erdv÷je kitų objektų atžvilgiu yra labai
svarbus, nes tai pagrindinis skaitymo ir rašymo mokymo komponentas. Nenuostabu, jei 4–5
metų vaikai neskiria krypties, tačiau jei prad÷ję mokytis skaityti ir rašyti nesugeba skirti krypties
kito objekto atžvilgiu, jie gali neskirti raidžių, kurios yra jiems labai panašios ir skiriasi tik
„lazdel÷s“ ir „pilvuko“ kryptimi (pavyzdžiui, gali maišytis „panašios“ (lietuviškos) raid÷s,
kurios skiriasi tik „lazdel÷s“ ir/ar „pilvuko“ erdviniu išd÷stymu: B, D ir P, l ir j, d, b ir p).
 14

Rašymas vaikams yra labai sud÷tingas veiksmas, reikalaujantis gerai išlavintų, koordinuotų
ir tikslių pirštų bei plaštakos judesių (Adaškevičien÷, 1993; Teuling, 1996). Atliekant grafinius
veiksmus dalyvauja regos, lyt÷jimo, kinestetin÷s (raumenų ir sausgyslių įtempimo, judesio
krypties jutimo ir kt.), o jei diktuojama, ir klausos jutimin÷s sistemos (Adaškevičien÷, 1993;
Kristensen, 1999). Vaikai yra pasiruošę mokytis skaityti, kai yra išmokę koduoti ir atkoduoti
jutiminių sistemų suteiktą informaciją. Suvokiant raidžių formą, būtina atpažinti kryptis aukštyn,
žemyn, kair÷n, dešin÷n (Gallahue, Ozmun, 1996). Ranka yra neparengta mokytis rašyti d÷l
dviejų priežasčių: 1) nepakankamai išlavinti smulkieji raumenys ir nervin÷ smulkiosios
motorikos reguliacija; 2) neišlavintas geb÷jimas atlikti grafinius judesius (Нижегородцева,
Шадриков, 2002).
S÷kmingas vaikų smulkiosios motorikos išlavinimas reikalauja tam tikrų psichinių savybių,
vikrumo, koordinacinių geb÷jimų. Vaikai sunkiai orientuojasi tokiose erdv÷s charakteristikose
kaip kair÷–dešin÷, viršus–apačia, arčiau–toliau, žemiau–aukščiau, kurios labai reikalingos
rašant. Jiems sunku jausti jud÷jimo kryptį, trajektoriją, įvaldyti sensorinius elementus, geb÷ti
reikiamu momentu atpalaiduoti raumenis. Įvaldyti rašymo įgūdžius trukdo ir rankos tremoras
(dreb÷jimas), sinkinezija („papildomi“ judesiai, kurie atsiranda d÷l nepakankamo judesių
diferencijavimo, kai atliekant reikiamą judesį įsijungia tam judesiui atlikti nereikalingi
(„papildomi“) raumenys). Be to, mokantis rašyti grafinių veiksmų s÷kmę lemia ne tik fizin÷s
ypatyb÷s, bet ir integruota jų kokyb÷, įvairių pojūčių (ypač reg÷jimo, lyt÷jimo bei kinestetin÷)
koordinacija. Rašant akys turi automatiškai sekti parašytą liniją ir fiksuoti raides. Tuo pačiu
metu tam tikros smegenų zonos turi suvokti ir tvarkyti vizualinius rašto elementus, dar kitos –
koduoti fonetiškai. Pirštai turi geb÷ti automatiškai formuoti ir rašyti raides tuo metu, kai
smegenys užsi÷musios žodiniu turiniu (Kristensen, 1999). Akių ir pirštų motorikos
automatizavimas negali būti izoliuotas vyksmas (Bruininks, Sullivan and Short, 1974).
Vadinasi, rašant ir skaitant būtina vizualinio ir percepcinio atsako bei valdomų rankos motorinių
reakcijų integracija. Tod÷l brandinant vaikus mokyklai, reikia tinkamai išlavinti smulkiąją
motoriką, jutiminių sistemų integraciją, krypties suvokimą ir skyrimą.
Manoma, kad tobulinant judesius, plečiasi ne tik galvos smegenų pusrutulių žiev÷s zonų
tarpusavio ryšiai, bet ir did÷ja pati tą funkciją aktyvuojanti zona, stipr÷ja jos specifiškumas.
Žmogaus galvos smegenų pusrutulių žiev÷s zonos, susijusios su subtilesne motorine veikla, taip
pat yra didesn÷s. Pavyzdžiui, plaštakos judesius aktyvuojanti motorin÷ zona yra daug didesn÷ už
susijusias su p÷dos ar liemens judesiais zonas (Despopoulos, Silbernagl, 1991).
Siekiant išvengti sunkumų prad÷jus lankyti mokyklą, reikia tinkamai išlavinti vaiko ranką.
Yra gerai žinoma, kad lavinti rankų judesius padeda įvairūs manipuliaciniai veiksmai su
smulkiais daiktais: sagų užsegimas ir atsegimas, juostelių, batų raištelių užrišimas ir atrišimas,
 15

žaidimas su labai smulkiais žaislais, stalo žaidimai (smulkūs konstruktoriai, d÷lion÷s: „lego“,
„puzzli“, „loto“ ir kt.). Vertinga italų ikimokyklinio ugdymo pedagog÷s daktar÷s M. Montessori
(2000) sensorinio lavinimo sistema. Jos sudarytas didaktinių medžiagų kompleksas jutimo
organų pratyboms grindžiamas nuostata, kad id÷jos formuojasi per pojūčius. M. Montessori
priemon÷s sudarytos taip, kad vaikai patys save gal÷tų kontroliuoti.
Rašymas nuo kitų motorinių užduočių skiriasi tuo, kad tai yra labiau išmokti veiksmai negu
įvaldyti kasdien÷je veikloje. Jie lav÷ja specialiai mokant vaikus. Tačiau vaikų rankų judesiai
lav÷ja ir dalyvaujant fizin÷je veikloje. A. Gučas (1994, p. 156) teig÷: „rašyti vaikai darželyje
ruošiami, visų pirma, lavinant pirštų bei rankų raumenis ir judesių koordinaciją, valdymą <...>.
Kai vaiko pirštų raumenys išlavinti <...>, tada vaikas techniškai paruoštas rašyti“. Šią žymaus
psichologo ir pedagogo mintį patvirtina moksliniai darbai, kuriais įrodyta, kad smulkiąją
motoriką galima s÷kmingai lavinti specialiai parinktais pratimais ir žaidimais. N. C. Kephard
(1971) įrod÷, kad vizualin÷ ir rankų bei plaštakų judesių koordinacija intensyviai ger÷ja gaudant
ir metant kamuolį. E. Adaškevičien÷ (Адашкявичене, 1977), tyrusi 6–7 metų vaikų geb÷jimą
žaisti su kamuoliu bei atlikti perdavimo, gaudymo, varymo ir metimo į krepšį veiksmus, nustat÷,
kad kamuolio valdymo įgūdžiai gerina psichomotorinius parametrus (reakcijos greitį, rankos
judesių dažnumą), lavina akies ir rankos koordinaciją, geb÷jimą diferencijuoti rankos judesius
erdv÷je, plaštakos j÷gą. T. Tulvos (Тульва, 1976), E. Adaškevičien÷s (1993), N. Strazdien÷s
(2001), V. Zaicevos (Зайцева, 2001) atlikti tyrimai rodo, kad kryptingai ir tikslingai parenkant
fizinius pratimus galima pagerinti smulkiosios motorikos fizines ypatybes (reakcijos greitį,
rankos judesių dažnumą, koordinaciją), sumažinti rankos tremorą.
Amerikos mokslininkai siūlo sukurti „Judesių mokyklas“. Programą turi sudaryti trijų rūšių
(lokomocinių, pusiausvyros ir manualinių) geb÷jimų lavinimas. R. E. McAdam nuomone, vaikas
dar iki mokyklos lankymo pradžios turi įvaldyti visų išvardytų rūšių judesius, nes tai yra kitų,
sud÷tingesnių, judesių mokymo pagrindas (Зайцева, 2001).
A. Lukoševičiaus, A. Petruižien÷s (2002) duomenimis, 37,5 proc. šeimoje ugdomų vaikų
smulkioji motorika išlavinta menkai. 36,7 proc. kaimo vaikų nemoka teisingai naudotis rašymo,
piešimo priemon÷mis, žirkl÷mis, 25 proc. negali pavaizduoti pagrindinių geometrinių formų.
Erdvę ir laiką geriau suvokia miestelio vaikai. Geriausiai rašymo įgūdžiais pasižym÷jo miestelio
vaikai. 95,2 proc. šių vaikų atpažįsta parašytą savo vardą, rašo kai kurias spausdintas raides,
teisingai parašo savo vardą. 83,3 proc. kaimo vaikų žino kai kurias ab÷c÷l÷s raides, piešia raides
piešiniuose. Prasčiausi rašymo įgūdžiai yra miesto vaikų (82,4 proc.). Ne visi didmiesčio vaikai
teisingai rašo savo vardą, nenustato įvairių užrašų, iškabų prasm÷s. V. Glebuvien÷s, B. Grigait÷s
ir O. Monkevičien÷s (2004) vaikų brandumo mokyklai tyrimų duomenimis, moka rašyti vardą ir
skaityti paraidžiui 22,1 proc. miesto ir 15,6 proc. būsimųjų kaimo pirmokų. Rašo žodžius 70,8
 16

proc. miesto ir 80,8 proc. kaimo 6–7 metų vaikų. Vadinasi ugdymas, kultūrin÷ ir socialin÷
aplinka yra labai svarbūs veiksniai padedantys vaikams subręsti mokyklai.

1.2.2. Pedagoginio eksperimento rezultatai

2002–2004 metais keturiuose Klaip÷dos miesto vaikų lopšeliuose-darželiuose atlikome

vaikų fizinio brandinimo mokyklai pedagoginį eksperimentą (Birontien÷, 2005). Tyrime
dalyvavo 120 vaikų. Eksperimentinę (E) grupę sudar÷ 62, kontrolinę (K) – 58 vaikai. E grup÷s
vaikai buvo ugdomi pagal mūsų parengtą 5–7 metų vaikų fizinio brandinimo mokyklai
programą, kurios viena iš sudedamųjų dalių buvo smulkiosios motorikos ugdymas. K grup÷
dirbo pagal Lietuvos Respublikos Ministerijos parvirtintą „V÷rin÷lio“ programą. Atlikti trys
testavimai: prieš eksperimentą (5 metų vaikai), po septynerių m÷nesių (6 metų vaikai) ir jo
pabaigoje (7 metų vaikai). Vaikai buvo tiriami Bruininks-Oseretsky smulkiosios motorikos
testais (Bruininks, 1978).
Mūsų pedagoginis eksperimentas, testavimai ir pedagoginiai steb÷jimai, atskleid÷
priešmokyklinio amžiaus vaikų smulkiosios motorikos mok÷jimų ir įgūdžių formavimo(si)
tendencijas ir ypatumus. Išryšk÷jo, kad šio amžiaus vaikų mok÷jimai ir įgūdžiai apibūdinami
kompleksu kokybinių ir kiekybinių rodiklių. Svarbiausi iš jų: geb÷jimas rega kontroliuoti ir
atitinkamai koordinuoti rankos judesius, erdv÷s ir krypties suvokimas, veiksmo atlikimo
racionalumas ir trukm÷
Rankos judesių greitumas ir vikrumas (rankos ir pirštų vikrumas, rankos ir riešo
greitumas). Greitumas – fizin÷ ypatyb÷ atlikti judesius, veiksmus tam tikromis sąlygomis per
trumpiausią laiką. Vikrumo sąvoka gana glaudžiai susieta su judesių koordinacija. Aiškindami
vikrumą beveik visi autoriai, pabr÷žia judesių atlikimo greitį. Vikrumas – kompleksin÷ fizin÷
ypatyb÷. Testuojant vikrumą dažniausiai matuojamas laikas, per kurį buvo atlikti programuoti
veiksmai, arba per tam tikrą laiką reikia atlikti kuo daugiau veiksmų. Tod÷l jau tiriant greitumo
ypatybę iš dalies vertinamas ir vikrumas (Skernevičius, Raslanas, Dadelien÷, 2004).
Testavimų metu vaikai tur÷jo atlikti aštuonias užduotis: manipuliuoti smulkiais daiktais,
rašyti vertikalius brūkšnelius tarp dviejų linijų ir d÷ti taškus į apskritimus bei tuščiame lape
(1 lentel÷). Mūsų tyrimo rezultatai ir pedagoginiai steb÷jimai rodo, kad penkiamečiai vaikai geba
gana greitai ir vikriai manipuliuoti smulkiais daiktais (d÷ti monetas į d÷žutę, rūšiuoti korteles,
kaišioti kaištukus į skylutes, verti karoliukus).
 17

1 lentel÷

Eksperimentin÷s ir kontrolin÷s grupių vaikų rankos judesių greitumo ir vikrumo užduočių

rodikliai ( x ± s x )

Rankos judesių greitumo ir vikrumo užduotys

Ty- Monetų d÷jimas Kortelių Kaištukų Karoliukų Vertikalių Taškų d÷jimas
ri- Grup÷ į d÷žutę į dvi rūšiavimas kaišiojimas v÷rimas brūkšnelių į apskriti- tuščiame
mai (vienetai) d÷žutes (vienetai) (vienetai) (vienetai) rašymas mus lape
(s) (vienetai) (vienetai) (vienetai)
E mergait÷s 12,03 19,21 11,30 3,39 9,00 5,76 19,48 54,09
±0,37 ±1,20 ±0,50 ±0,17 ±0,35 ±0,37 ±0,57 ±2,41
K mergait÷s 11,45 22,59 10,97 3,17 9,00 5,86 18,59 53,69
±0,44 ±1,43 ±0,56 ±0,17 ±0,35 ±0,48 ±0,64 ±2,72
I
E berniukai 8,93 26,28 8,44 3,08 8,12 4,84 16,40 53,60
±0,33 ±2,23 ±0,62 ±0,14 ±0,34 ±0,47 ±0,71 ±2,33
K berniukai 10,32** 27,45 9,03 2,97 7,69 7,00 16,00 52,00
±0,35 ±2,30 ±0,49 ±0,16 ±0,29 ±1,74 ±0,56 ±1,71
E mergait÷s 12,34* 13,63* 14,13* 3,84 10,63*** 8,56* 22,38** 66,53***
±0,32 ±0,54 ±0,50 ±0,10 ±0,22 ±0,53 ±0,40 ±1,52
K mergait÷s 11,38 17,22 11,79 4,62 9,14 7,14 20,03 58,03
±0,23 ±1,44 ±0,64 ±1,37 ±0,27 ±0,39 ±0,55 ±1,68
II
E berniukai 11,45*** 14,17** 12,25** 3,21 9,38* 6,42 20,92** 67,33***
±0,39 ±0,50 ±0,54 ±0,13 ±0,28 ±0,48 ±0,60 ±1,60
K berniukai 9,42 19,83 10,03 2,86 8,17 5,93 18,21 52,93
±0,29 ±1,80 ±0,60 ±0,15 ±0,37 ±0,47 ±0,53 ±2,00
E mergait÷s 14,83*** 10,59*** 17,21*** 4,62*** 11,66*** 11,03*** 27,97*** 73,34***
±0,22 ±0,28 ±0,71 ±0,14 ±0,26 ±0,48 ±0,32 ±1,15
K mergait÷s 13,63 13,39 13,89 3,89 10,07 8,26 23,78 62,96
±0,29 ±0,55 ±0,62 ±0,16 ±0,31 ±0,54 ±0,59 ±1,55
III
E berniukai 13,83** 11,25** 14,70** 4,00* 10,43* 9,13 24,48** 73,87***
±0,31 ±0,53 ±0,50 ±0,13 ±0,34 ±0,80 ±3,53 ±1,14
K berniukai 12,30 14,20 12,22 3,56 9,26 7,52 21,04 61,30
±0,42 ±0,85 ±0,73 ±0,12 ±0,36 ±0,52 ±0,77 ±1,52
E mergait÷s *** *** * *** *** *** **
p tarp I ir

K mergait÷s ** * *
II tyrimo

E berniukai *** *** *** ** * *** ***

K berniukai * * *
E mergait÷s *** *** *** *** ** *** *** ***
p tarp II ir
III tyrimo

K mergait÷s ** * * * *** *
E berniukai *** *** ** *** * ** *** ***
K berniukai ** ** * ** * * ** **
Pastaba: * – p < 0,05; ** – p < 0,01; *** – p < 0,001. Taip pat reiškia skirtumų patikimumo lygmenis tarp E ir K
grupių. Visos testo užduotys atliekamos dominuojančia ranka. Tik monetų d÷jimas į dvi d÷žutes – abiem rakom.

Pirmo tyrimo metu E ir K grupių penkiamečių mergaičių ir berniukų rankos greitumo ir

vikrumo rodiklių skirtumai buvo labai panašūs ir statistiškai nepatikimi, išskyrus K grup÷s
berniukų monetų d÷jimo į d÷žutę viena ranka rodiklių aritmetinį vidurkį (p<0,01). Lyties
atžvilgiu E ir K grupių mergait÷s statistiškai patikimai (p<0,05–0,001) greičiau d÷jo monetas į
d÷žutę, rūšiavo korteles ir d÷jo taškus į apskritimus nei berniukai. Be to, E grup÷s mergait÷s
greičiau nei berniukai d÷jo monetas abiem rankom į d÷žutes (p<0,001), o K grup÷s mergait÷s
greičiau nei berniukai v÷r÷ karoliukus (p<0,05) (1 lentel÷). Testavimo metu pasteb÷jome, kad
 18

mergait÷s, nors ir skatinamos d÷ti monetas į d÷žutę greičiau, judesius atlikdavo tiksliau ir
kruopščiau: monetą imdavo atsargiai, pačiais pirštų galiukais, d÷davo kuo tiksliau į d÷žut÷s
vidurį ar net vieną ant kitos. Tuo tarpu berniukai, stengdamiesi kuo greičiau atlikti užduotį,
neretai griebdavo monetą ir kuo greičiau d÷davo į bet kurią d÷žut÷s vietą. Berniukų monetos
perk÷limo trajektorija dažnai būdavo aukštesn÷ nei mergaičių. Pasitaik÷ ir metimo atvejų, d÷l to
užduotį tekdavo kartoti.
Tirdami abiejų rankų koordinaciją pirmo tyrimo metu nustat÷me, kad mergait÷s septynias
poras monetų abiem rankomis vienu metu po dvi paimdavo ir įd÷davo į dvi d÷žutes daug
greičiau nei berniukai.
Analizuodami 1 lentelę matome, kad mergait÷s, manipuliuodamos smulkiais daiktais
(rūšiuodamos korteles, verdamos karoliukus), rašydamos vertikalius brūkšnelius tarp dviejų
linijų, d÷damos taškus į apskritimus ir tuščiame lape, tiek pirmame, tiek antrame tyrime
dažniausiai pasiek÷ kiek geresnius rezultatus nei berniukai. Išimtis tik kaištukų kaišiojimo į
skylutes užduotis. Kaišiodami kaištukus abiejų grupių berniukai ir mergait÷s pasiek÷ labai
panašius rezultatus (p>0,05).
Pedagoginiai steb÷jimai rodo, kad mergait÷s geba greičiau atskirti ir surūšiuoti raudonas ir
m÷lynas korteles, pataikyti raištelio galą į karoliuko skylutę, sud÷ti taškus apskritimuose bei
atlikti kitas rankų judesių greitumo ir vikrumo reikalaujančias užduotis. Taškus tuščiame lape
dauguma mergaičių deda mažesniame plote nei berniukai, tod÷l sp÷ja sud÷ti daugiau.
Steb÷ję, kaip penkiamečiai vaikai atlieka manipuliavimo smulkiais daiktais greitumo ir
vikrumo užduotis, galime teigti, kad šio amžiaus vaikai siekimo judesį atlikdavo per daug
atgniaužę delną ir per daug prask÷tę nykštį ir rodomąjį pirštą. Tikslinti atstumą tarp šių pirštų jie
prad÷davo priart÷ję prie pat objekto (monetos, karoliuko, kortel÷s, kaištuko), kartais jį
užkliūdavo. Pasitaikydavo, kad perkeldami objektą į reikiamą vietą ir išmesdavo. Mūsų
steb÷jimai sutampa su mokslininkų (Kuhtz-Buschbeck ir kt., 1998; Kuhtz-Buschbeck ir kt.,
1998) tyrimais ir teiginiu, kad 5–6 metų vaikų siekimo ir griebimo judesiai yra ne tokie tikslūs
kaip vyresnių vaikų.
Šeštaisiais ir septintaisiais gyvenimo metais vaikų riešo ir pirštų judesiai lav÷ja labai
sparčiai. Šeštaisiais ir septintaisiais gyvenimo metais vaikų siekimo, griebimo ir perk÷limo
judesiai tampa racionalesni, atidžiau kontroliuojami rega, tačiau dar nepakankamai tikslūs.
Septintaisiais vaikų gyvenimo metais akivaizdžiai ger÷ja ne tik judesių kontrol÷ rega, bet ir
abipus÷ rankų koordinacija. Iš visų užduočių akivaizdžiausia pažanga visose grup÷se buvo
pasteb÷ta monetų d÷jimo į dvi d÷žutes abiem rankom užduotyje. Bandydami pasteb÷ti sud÷tas
monetas kair÷je ir dešin÷je pad÷klo pus÷je, paimti iš abiejų pusių jas abiem rankom vienu metu
penkiamečiai vaikai daugiau sukiojo galvą nei šešiamečiai. Matyt, septintaisiais vaikų gyvenimo
 19

metais sparčiai ger÷ja ne tik judesių kontrol÷ rega, bet ir abipus÷ rankų koordinacija.
Pasteb÷jome, kad vaikai beveik nesukiojo galvos. Labiau jud÷jo jų akių obuoliai. Matyt,
septintaisiais gyvenimo metais padid÷ja reg÷jimo laukas, pager÷ja linijinis reg÷jimo tikslumas,
binokulinis (lot. bini – pora, oculus – akis – abiem akimis) matymas.
Prieaugio tempai rodo, kad šeštaisiais gyvenimo metais E grup÷s rezultatai, lyginant su
K grup÷s, did÷ja akivaizdžiai ženkliau. Per septynis m÷nesius E grup÷s mergaičių ir berniukų
rodikliai statistiškai reikšmingai pager÷jo septynių užduočių (p<0,05–0,001). Tuo tarpu K grup÷s
mergaičių trijų (p<0,05–0,01), berniukų trijų užduočių (p<0,05). Lygindami E ir K grupių antro
tyrimo rezultatų aritmetinius vidurkius matome, kad E grup÷s mergait÷s septynias užduotis atliko
geriau (p<0,05–0,01) nei K grup÷s, o E grup÷s berniukai – šešias užduotis geriau (p<0,05–0,01)
nei K grup÷s.
Vizualioji motorin÷ kontrol÷. Visos jutimin÷s sistemos teikia informaciją tai pačiai
sprendimą priimančiai sistemai, t. y. tiek rega, tiek klausa, tiek lyta ir t. t. turi pateikti suprantamą
informaciją vienai sistemai, kuri sudarytų veiklos planą arba priimtų sprendimą, kaip veikti
esančiomis sąlygomis. Rega yra pagrindinis išorin÷s informacijos organizmui šaltinis. Ji teikia
mūsų smegenims apie 95 procentus visos informacijos apie išorinę aplinką (Vaitkevičius, 1997).
Judesių kontrol÷ akimis – labai svarbi sensomotorin÷ ypatyb÷ rengiant vaikus mokyklai, nes yra
ypač svarbi rašant ir kopijuojant pagal pavyzdį, piešiant, atliekant įvairius rankų darbelius.
Vaikai, prad÷ję mokytis rašyti raides, turi naudotis motoriniais mok÷jimais ir įgūdžiais, rega
labai atidžiai kontroliuoti, kad tinkamai valdytų rašiklį. Parašę raidę ar žodį, vaikai taip pat
naudojasi vizualin÷s analiz÷s geb÷jimais, bandydami įvertinti, ar raid÷(s) yra tikslios formos,
dydžio, ar žodyje parašytos teisinga seka, ar nepraleistos. Jei jie gali tiksliai integruoti vizualin÷s
analiz÷s ir smulkiosios motorikos įgūdžius, parašyta raid÷ bus tiksli. Taigi vizualioji motorin÷
kontrol÷ yra būtina psichomotorin÷ ypatyb÷ prad÷jus lankyti mokyklą: mokantis ne tik rašyti, bet
ir piešiant, atliekant įvairus darbelius (lipdant, karpant, lankstant ir kt.), mokantis valdyti klavišus
(groti, spausdinti kompiuteriu), gaudyti ar mesti kamuolį. N. Søvik (1975), tyrin÷jęs pradinių
klasių moksleivių rašymo sunkumų, disgrafijos priežastis, nustat÷, kad tai labiausiai susiję su
rašymo atidumu, o ši mokymo(si) ypatyb÷ turi glaudų tarpusavio ryšį su vizualiąja motorine
kontrole.
Rašymas yra sud÷tingas įgūdis, kuris priklauso nuo kognityvinių, percepcinių ir motorinių
įgūdžių integracijos. Pasak N. Søvik (1975), J. W. M. Thomassen, H-L. H. M. Teulings (1983),
percepciniai įgūdžiai leidžia vaikui atskirti grafines formas ir nuspręsti, ar jos teisingos. Labai
svarbi ir sensomotorin÷ sistema, ypač lyt÷jimo ir kinestetiniai pojūčiai. Rašant atliekama
daugyb÷ koordinacijos reikalaujančių judesių, kuriems būtinas motorinis planavimas. Vaikas turi
geb÷ti jausti erdvę, laiką, j÷gos parametrus, kurių reikalauja užduotis. Kadangi vaikas kopijuoja
 20

ir reprodukuoja įvairius simbolius, rašymą labai veikia vizualioji motorin÷ integracija.

Nes÷km÷ms mokantis rašyti įtakos gali tur÷ti bet kurio išvardyto veiksnio ar keleto veiksnių
kombinacijos (Maeland, 1992).
Dažniausiai vaikų rašymo mokymosi sunkumai, disgrafija yra susijusi su rašymo atidumu.
Pasak N. Søvik (1975), psichomotorinai geb÷jimai, kurie reikalingi atliekant smulkiosios
motorikos užduotis, tokias kaip rašymas, susideda ir trijų funkcijų: pirštų vikrumo, tikslumo
(raidžių vedžiojimo ir taškų d÷jimo) ir psichomotorinio pastovumo. Be šių funkcijų, svarbi
vizualioji motorin÷ integracija, vizualin÷ percepcija ir protiniai gabumai. Tirdama 7–11 metų
sveikų vaikų rašymo kokybę. N. Søvik (1975) nustat÷, kad su rašymo atidumu labiausiai
koreliuoja vizualin÷ motorin÷ integracija, o paprastos psichomotorin÷s funkcijos su reliatyviai
lengvais judesiais, tokiais kaip taškų d÷jimas (tepingo testas), – mažiausiai.
Mūsų tirti penkiamečiai vaikai atliko aštuonias vizualiosios motorin÷s kontrol÷s užduotis
(vieną kirpimo, tris linijos br÷žimo tarp dviejų linijų ir keturias kopijavimo) (2 lentel÷).
Steb÷jimai rodo, kad penkiamečiai dar visai negeba iškirpti apskritimo. Jie kerpa kampuotai, nes
n÷ra gerai įvaldę tikslių kirpimo ratu judesių. Vaikai, stengdamiesi kuo tiksliau iškirpti
apskritimą, vis įkirpdavo į šalia nubr÷žtus koncentrinius ratus apie būtiną kirpti apskritimo liniją.
Buvo vaikų kurie negeba taisyklingai laikyti žirklių, nem÷gsta karpyti. Penkiamečių vaikų
geometrinių figūrų kopijos (trikampio, apskritimo ir rombo) neretai būdavo per mažos arba per
didel÷s, o kartais ir visai nepanašios į pavyzdį. Kartais vaikams nepasisekdavo nubr÷žti vienodo
ilgio kraštinių, tinkamai sujungti geometrinių figūrų kampų, atsirasdavo papildomų linijų. Tai
rodo, kad penkiamečiai dar negeba koordinuoti akių ir rankos judesių, tinkamai orientuotis
erdv÷je, suvokti geometrinių formų skirtumų. Mūsų tirtiems penkerių metų vaikams „rašymo“
užduotys (trys užduotys br÷žti liniją tarp dviejų skirtingai išlenktų ar tiesių linijų) buvo ypač
sunkios. Įtampą užduočių atlikimo metu rod÷ tai, kad daugelis kūprinosi, k÷l÷ rašančios rankos
petį, spaud÷ pieštuką, kilnojo pirštus, laikančius jį. Dalis vaikų blogai orientavosi popieriaus lape
(mažoje erdv÷je), nesuvok÷ dydžių ir formų, laiko parametrų.
Vientisumo reikalaujantys judesiai (linijos br÷žimas, apskritimo kirpimas) d÷l nemok÷jimo
plastiškai jungti judesius per riešo ir alkūn÷s (ar net peties) sąnarį ir kitų šiam amžiui būdingų
priežasčių (įgūdžių stokos, nervin÷s motorin÷s kontrol÷s, sensomotorin÷s integracijos ir kt.)
dažnai buvo atliekami pertraukiamai (trūkčiojant) ar kampuotai.
 21

2 lentel÷

Eksperimentin÷s ir kontrolin÷s grupių vaikų vizualiosios motorin÷s kontrol÷s užduočių rodikliai

( x ± s x ; proc. ir atv. sk.)

Vizualiosios motorin÷s kontrol÷s užduotys

Kirpimas Linijos br÷žimas Kopijavimas
Ty- apkritimas tarp tarp tarp apskritimas trikampis rombas du
ri- Grup÷ (klaidos) dviejų dviejų dviejų (balai) (balai) (balai) sukryžiuoti
mai vingiuotų tiesių išlenktų pieštukai
linijų linijų linijų (balai)
(klaidos) (klaidos) (klaidos)
E mergait÷s – 1,24** 3,18 2,85** 1,24 0,94 0,42 0,24
±0,26 ±0,41 ±0,36 ±0,11 ±0,13 ±0,12 ±0,10
K mergait÷s – 2,38 2,83 4,45 1,41 0,86 0,52 0,21
±0,35 ±0,43 ±0,43 ±0,09 ±0,11 ±0,13 ±0,10
I
E berniukai – 2,48 3,12 4,88 1,32 0,72 0,44 0,20
±0,38 ±0,42 ±0,38 ±0,13 ±0,14 ±0,13 ±0,10
K berniukai – 2,03 3,52 7,86 1,10 0,66 0,28 0,21
±0,37 ±0,47 ±1,66 ±0,13 ±0,13 ±0,08 ±0,09
E mergait÷s 2,03* 0,78** 0,78** 1,38*** 1,75** 1,66 1,03 0,88
±0,69 ±0,15 ±0,12 ±0,20 ±0,09 ±0,09 ±0,15 ±0,15
K mergait÷s 4,79 1,59 1,93 3,10 1,31 1,48 0,86 0,48
±0,88 ±0,24 ±0,28 ±0,40 ±0,11 ±0,12 ±0,15 ±0,13
II
E berniukai 3,00** 1,33* 2,17 2,88 1,67 1,29 0,88 0,46
±0,82 ±0,24 ±0,42 ±0,50 ±0,13 ±0,16 ±0,16 ±0,16
K berniukai 7,76 2,17 2,17 3,41 1,48 1,34 0,90 0,69
±1,23 ±0,32 ±0,36 ±0,46 ±0,12 ±0,13 ±0,16 ±0,15
E mergait÷s 0,28*** 0,31** 0,55*** 0,72*** 1,93* 1,90 1,69* 1,62*
±0,13 ±0,13 ±0,15 ±0,15 ±0,05 ±0,06 ±0,10 ±0,12
K mergait÷s 1,59 1,19 1,59 2,07 1,70 1,67 1,37 1,11
±0,33 ±0,25 ±0,24 ±0,30 ±0,09 ±0,11 ±0,11 ±0,13
III
E berniukai 0,65*** 0,78** 0,65*** 1,22*** 1,91* 1,78 1,52 1,43
0,24 ±0,21 ±0,16 ±0,22 ±0,06 ±0,11 ±0,15 ±0,15
K berniukai 2,89 1,70 1,67 2,63 1,70 1,59 1,30 1,07
±0,57 ±0,26 ±0,25 ±0,30 ±0,09 ±0,10 ±0,14 ±0,16
E mergait÷s – *** *** *** *** ** ***
p tarp I ir

K mergait÷s – * ***
II tyrimo

E berniukai – * ** ** *
K berniukai – * * * *** ** **
E mergait÷s * * * * *** ***
p tarp II ir
III tyrimo

K mergait÷s ** ** ** ** ***
E berniukai ** ** ** ** ** ***
K berniukai ***
Pastaba: * – p < 0,05; ** – p < 0,01; *** – p < 0,001. Taip pat reiškia skirtumų patikimumo lygmenis tarp E ir K grupių.

Šeštaisiais ir septintaisiais gyvenimo metais vaikų smulkiosios motorikos rodikliai pager÷jo.

Vaikai „rašydami“ dar÷ mažiau klaidų, mažiau dreb÷jo jų ranka rečiau nebaigę užduoties
pieštuką pakeldavo nuo popieriaus lapo. Pager÷jo ir geometrinių figūrų (trikampio, apskritimo ir
rombo) kopijos. Jos dydžiu ir forma tapo panašesn÷s į pavyzdį, geriau buvo jungiami jų kampai.
Tačiau E grup÷s vaikai ne tik geriau kirpo, „raš÷“ ir kopijavo, bet ir geriau orientavosi popieriaus
lape. Atlikdami vizualiosios motorin÷s kontrol÷s užduotis, jie užtrukdavo ilgiau, labiau
 22

koncentruodavo d÷mesį nei K grup÷s vaikai. Matyt, jau sąmoningai suvok÷ judesio tikslumo
priklausomybę nuo greitumo. Kirpimo, kopijavimo ir linijos br÷žimo veiksmai tapo tikslesni bei
koordinuotesni. Tai rodo geresni E grup÷s nei K grup÷s vaikų (p<0,05–0,001) daugelio užduočių
rezultatų pokyčiai sulaukus šešerių ir septynerių metų. Palyginę E ir K grupių kiekybinius ir
kokybinius rezultatus eksperimento pabaigoje, galime teigti, kad ženkliai sumaž÷jo E grup÷s
vaikų užduočių atlikimo laikas ir pager÷jo kokybiniai rodikliai. Tam įtakos tur÷jo pirštų, riešo ir
rankų pratimų bei žaidimų apimties didinimas ir jų lavinimo metodikos modifikavimas.
Pedagoginiai steb÷jimai ir tyrimo rezultatai rodo, kad mergait÷s greičiau, kruopščiau ir
vikriau nei berniukai atlieka judesius, reikalaujančius tikslumo ir greitumo. Atidumo
reikalaujančias užduotis, kur nereikalingas greitumas (geometrinių figūrų kopijavimas, linijos
br÷žimas tarp dviejų linijų), mergait÷s atlieka l÷čiau, labiau kontroliuoja judesius rega. Berniukai
dažniausiai labiau skuba, bet ne visada užduotį atlieka blogiau už mergaites. Gauti rezultatai
patvirtina mokslininkų (Taner, 1961; Bruininks, 1978; Silva, Birkbeck, Russell ir kt., 1984;
Broadhead, Church, 1985; Tairwheather, Hutt, 1987) teiginį, kad mergaičių smulkioji motorika
lav÷ja sparčiau.
Rankų koordinacija (akių ir rankų judesių koordinacija, rankų, plaštakų ir pirštų judesių
tikslumas). Akių ir rankos koordinacija pasireiškia integruojant vizualiąją informaciją ir rankų
judesius. Judesiai turi būti vizualiai kontroliuojami ir tikslūs, kad vaikas gal÷tų mesti, liesti ar
paimti. Kamuoliuko gaudymas, mušin÷jimas į grindis, metimo judesiai yra tik tada tikslūs ir
koordinuoti, kai tinkamai integruojama vizualin÷ ir motorin÷ veikla (Gallahue, Ozmun, 1995).
Siekimo ir griebimo judesiai priklauso nuo objekto dydžio. Rankos tiesimo ir griebimo judesių
koordinacija atspindi laiką, reikalingą pagriebti (pagauti) mažesnius daiktus. Griebiant
mažesnius daiktus pirštai tiesiami greičiau (Marteniuk ir kt., 1990).
Testavimų metu vaikai tur÷jo atlikti aštuonias rankų koordinacijos užduotis. Vaikų rankų
koordinacijos testavimui pateiktos užduotys buvo gana sud÷tingos. Jie tur÷jo atlikti keturias
teniso kamuoliuko metimo ir gaudymo, vieną m÷tymo į taikinį ir tris pirštų taktilin÷s (lietimo)
bei edvin÷s koordinacijos užduotis (3 lentel÷). Pirmo tyrimo metu E ir K grupių penkiamečių
vaikų visų rankos koordinacijos užduočių rodikliai buvo panašūs (3 lentel÷). Rezultatų
aritmetiniai vidurkiai statistiškai nepatikimi.
Penkiamečiams vaikams gaudyti teniso kamuoliuką buvo neįprasta. Jiems sunkiai sek÷si
suvokti, kokia j÷ga mesti kamuoliuką į grindis, kad jis atsimušęs į grindis atšoktų iki liemens
aukščio (neatšoktų per aukštai ar per žemai). Vaikams ne visada pasisekdavo mesti kamuoliuką į
grindis tiesia trajektorija, tod÷l jis kartais atsimušdavo į p÷das ir nuried÷davo arba atšokdavo ne
tiesiai aukštyn, d÷l ko nebepavykdavo jo sugauti. Gaudant abiem rankomis kamuoliuko gaudymo
rezultatai geresni nei viena ranka (3 lentel÷) d÷l to, kad gaudant abiem delnais gaudymo plotas
 23

yra didesnis. Kita vertus, penkerių metų vaikai neturi kamuoliuko gaudymo viena ranka patirties,
nes paprastai žaidžia su dideliais kamuoliais. Taip pat pasteb÷jome, kad vaikai dažnai nesugauna
kamuoliuko net jam prisilietus prie delno d÷l to, kad nesp÷ja sureaguoti ir sulenkti pirštų. Abiejų
grupių mergaičių ir berniukų kamuoliuko metimo į grindis ir gaudymo abiem ir dominuojančia
ranka užduočių vidutiniai rezultatai labai panašūs.
Pagauti kamuoliuką, metamą iš trijų metrų atstumo, penkiamečiams vaikams sek÷si dar
blogiau nei atšokusį nuo grindų, o abiem rankom – geriau nei viena ranka. Vaikams sud÷tingiau
nei suaugusiesiems įvertinti art÷jančio kamuoliuko greitį, atstumą ir skriejimo trajektoriją. Tai
suprato ir patys vaikai. Testavimo metu paaiškinus ir parodžius užduotį jie dažnai sakydavo, kad
pagauti nesugeb÷s, ypač viena ranka. Tekdavo raminti ir sakyti, kad svarbu art÷jantį kamuoliuką
įd÷miai sekti akimis ir stengtis pagauti.
Metimas į taikinį yra sud÷tingas judesys. Jo technikos vaikai išmoksta sunkiau nei kitų
pagrindinių judesių. Metimas į taikinį reikalauja judesių koordinacijos, kartais j÷gos, greitumo.
Metant į taikinį reikia nustatyti atstumą iki taikinio, įvertinti skriejimo trajektoriją, tiksliai atlikti
judesį ir atitinkamai diferencijuoti panaudotą j÷gą (Adaškevičien÷, 1993). Penkių metų vaikai iš
penkių bandymų į taikinį pataik÷ tik vidutiniškai daugiau nei vieną kartą.
Judesių koordinacija yra geb÷jimas integruoti skirtingas raumenų grupes ir jutimines
sistemas, sukuriant efektyvius judesių derinius. Kuo sud÷tingesn÷ motorin÷ užduotis, tuo
geresn÷s koordinacijos reikia s÷kmingai atlikti judesius. Koordinacija yra susijusi su
pusiausvyra, greitumu, vikrumu, bet n÷ra glaudžiai susieta su j÷ga ir ištverme (Barrow &
McGee, 1978). Koordinuoti judesiai leidžia vaikui greitai ir tiksliai atlikti specifines judesių
serijas. Judesiai turi būti sinchroniški, ritmiški ir atitikti reikiamą judesių seką (Gallague,
Ozmun, 1995). Atliekant sud÷tingos koordinacijos judesius, labai svarbi rega. Tačiau Bruininks-
Oseretsky teste rankų koordinacijai tirti įtrauktos ir dvi užduotys, kurios atliekamos užsimerkus.
Jos atskleidžia vaikų neuromotorinį brendimą. Pirmo tyrimo metu užmerkus akis liesti nosį
rodomųjų pirštų galais taisyklinga judesių seka atskirose geb÷jo nuo 60,00 iki 82,76 proc. vaikų.
Mūsų steb÷jimai rodo, kad vaikams atlikti užduotis užmerktomis akimis buvo labai neįprasta.
Kai kurie vaikai labai sul÷tindavo rankos judesį prieš pat paliesdami nosį, per ilgai ieškodavo jos
galo, tod÷l trikdydavo ritmą. Vienos rankos pirštu palietus nosį, pamiršti ją ištiesti per alkūnę ir
iš karto lenkti kitą ranką buvo dažniausia penkiamečių vaikų klaida. Atliekant užduotį,
testuotojas klaidas gali taisyti žodžiu. Deja, dalis vaikų vis tiek neįstengdavo suprasti ir greitai
ištaisyti klaidos arba nesp÷davo atlikti nepertraukiamos rankų judesių sekos keturis kartus
paliečiant nosį per 90 sekundžių, nes suklydus taisyklingi judesiai pradedami skaičiuoti iš naujo.
 24

3 lentel÷

Eksperimentin÷s ir kontrolin÷s grupių vaikų rankų koordinacijos užduočių rodikliai

( x ± s x ; proc. ir atv. sk.)

T Grup÷ Rankų koordinacijos užduotys

y Kamuoliuko metimas Metamo kamuoliuko Kamuoliu- Nosies Pirštų Nykščių ir
r į grindis ir gaudymas gaudymas ko lietimas galiukų rodomųjų
abiem dominuoj. abiem dominuoj. metimas rodomai- lietimas pirštų
i rankom ranka rankom ranka į taikinį siais nykščiu sukin÷ji-
m (kartai) (kartai) (kartai) (kartai) dominuoj. pirštais užmerkt. mas
a ranka užmerkt. akimis (įskaityta)
i (kartai) akimis (įskaityta)
(įskaityta)
E mergait÷s 3,03 1,94 1,70 0,15 1,48 75,76 51,52 63,64
±0,28 ±0,28 ±0,27 ±0,08 ±0,20 25 17 21
K mergait÷s 2,76 1,59 1,21 0,14 1,28 82,76 37,93 65,52
±0,34 ±0,33 ±0,22 ±0,08 ±0,24 24 11 19
I
E berniukai 2,96 1,60 1,56 0,36 1,52 60,00 40,00 48,00
0,40 ±0,34 ±0,36 ±0,18 ±0,22 15 10 12
K berniukai 2,79 1,79 1,52 0,14 1,97 62,07 41,38 58,62
±0,28 ±0,30 ±0,29 ±0,11 ±0,26 18 12 17
E mergait÷s 4,44*** 4,03*** 3,66*** 0,53* 2,25*** 96,88* 84,38 96,88**
±0,13 ±0,19 ±0,20 ±0,22 ±0,21 31 27 31
K mergait÷s 2,97 1,38 1,14 0,03 1,07 75,86 72,41 68,97
±0,26 ±0,23 ±0,27 ±0,03 ±0,19 22 21 20
II
E berniukai 4,46** 3,58** 2,75* 1,42 2,67*** 91,67* 83,33* 87,50***
±0,22 ±0,31 ±0,38 ±0,33 ±0,24 22 20 21
K berniukai 3,24 2,21 1,69 0,76 1,31 68,97 51,72 31,03
±0,30 ±0,27 ±0,30 ±0,21 ±0,24 20 15 9
E mergait÷s 4,93*** 4,59*** 4,17*** 2.66*** 2,72*** 100,00 100,0** 100,0**
±0,05 ±0,12 ±0,13 ±0,21 ±0,16 29 29 29
K mergait÷s 3,81 2,22 1,37 0,33 1,00 96,30 77,78 74,07
±0,28 ±0,28 ±0,28 ±0,12 ±0,17 26 21 20
III
E berniukai 4,87*** 4,74*** 3,61** 2,74*** 2,70** 100,00 95,65 100,0**
±0,07 ±0,11 ±0,16 ±0,23 ±0,19 23 22 23
K berniukai 4,33 3,74 2,70 1,00 1,89 100,00 96,30 66,67
±0,16 ±0,24 ±0,31 ±0,26 ±0,20 27 26 18
E mergait÷s *** *** *** ** * ** ***
p tarp I ir
II tyrimo

K mergait÷s **
E berniukai ** *** * * *** ** ** **
K berniukai * *
E mergait÷s *** *** * *** *
p tarp II

tyrimo

K mergait÷s * * * *
ir III

E berniukai *** * ** *
K berniukai *** *** * ** **
Pastaba: * – p < 0,05; ** – p < 0,01; *** – p < 0,001. Taip pat reiškia skirtumų patikimumo lygmenis tarp E ir K grupių.

Nelengva buvo ir kita užduotis – užsimerktomis akimis nykščiu iš eil÷s pirmyn ir atgal
liečiant visų pirštų galus. Dažniausiai vaikai suklysdavo d÷l to, kad negeb÷davo atlikti
nepertraukiamų judesių, nes per ilgai laikydavo suglaustus pirštų galus, tartum nebūtų tikri, ar iš
tiesų juos paliet÷. Kartais paliesdavo tą patį piršto galą du kartus ar praleisdavo. Beveik
nepasitaik÷ vaikų, kurie nykščiu paliestų du pirštus vienu metu. Būdavo ir tokių, kurie praradę
 25

orientaciją ar kantrybę atsimerkdavo, nors prieš užduotį būdavo įsp÷ti, kad atsimerkti galima tik
atlikus užduotį.
Paskutin÷ užduotis buvo atliekama atsimerkus. Nykščių ir rodomųjų pirštų galų sud÷jimas,
pasukus vieną delną į vidų, o kitą į išorę, sukant delnus puslankiu žemyn, tolinant viršuje
esančius nykštį ir rodomąjį pirštus ir v÷l jų suliečiant, koordinaciniu požiūriu buvo ypač
sud÷tinga judesių seka, reikalaujanti didelio susikaupimo, įd÷mios rankų judesių kontrol÷s
akimis. Pirmo tyrimo metu šią užduotį (skirtingose grup÷se) s÷kmingai atliko nuo 48,00 iki
63,64 proc. vaikų.
Kaip atlikti nykščių ir rodomųjų pirštų sukin÷jimo užduotį, penkiamečiai vaikai suprato ne
iš karto. Aiškinant užduotį testuotojui dažniausiai dar kartą reik÷davo rodyti kaip taisyklingai
sud÷ti dešin÷s ir kair÷s rankos nykščių ir rodomųjų pirštų galus. Sud÷tinga vaikams buvo ir
prad÷ti sukti riešus į skirtingas puses ir v÷l sujungti nurodytų pirštų galus. Pagrindin÷ priežastis,
d÷l ko tiek penkerių, tiek šešerių metų vaikams ši užduotis būdavo neįskaityta – negeb÷jimas
suvokti, kad riešus reikia sukti į priešingas puses.
Po septynis m÷nesius trukusio kryptingo ir tikslingo rankų koordinacijos lavinimo nustatyti
E grup÷s mergaičių statistiškai patikimai (p<0,05–0,001) ryškesni poslinkiai septynių užduočių,
o E grup÷s berniukų – aštuonių užduočių (p<0,05–0,001). Tuo tarpu K grup÷s mergaičių –
vienos (p<0,01), o berniukų – dviejų užduočių (p<0,05).
Pedagoginiai steb÷jimai rodo, kad šešiamet÷s E grup÷s mergait÷s ir berniukai geb÷jo labiau
koncentruoti d÷mesį, atidžiau klaus÷ aiškinimų, įsteng÷ daug greičiau nei pirmo tyrimo metu
įsid÷m÷ti ir pakartoti sud÷tingas rankų ir pirštų judesių sekas. Be to, geb÷jo gana tiksliai vertinti
kamuoliuko skriejimo trajektoriją ir atstumą. Kamuoliukui prisilietus prie delno, vaikai paprastai
jau sp÷davo laiku sulenkti pirštus. Jei užduoties atlikimo metu klydo, greičiau tais÷ nurodytas
klaidas. K šešiamečių vaikų grup÷je buvo keletas vaikų (tiek mergaičių, tiek berniukų), kurie
vieną ar kelias užduotis atliko blogiau nei pirmame tyrime (penkerių metų).
Septintaisiais gyvenimo metais vaikų rankų koordinacija pager÷jo, tačiau E grup÷s
mergaičių vidutiniai rezultatai statistiškai patikimai (p<0,01–0,001) išaugo penkių, o berniukų –
keturių užduočių (p<0,05–0,001). K mergaičių grup÷je – keturių (p<0,05), berniukų statistiškai
patikimai ženkliau – penkių užduočių (p<0,05–0,001). Tačiau iš 3 lentel÷s matome, kad trečiame
tyrime E grup÷s mergait÷s buvo statistiškai patikimai pranašesn÷s septyniose (p<0,01–0,001), o
berniukai – šešiose (p<0,01–0,001) užduotyse, lyginat su K grup÷s. Didel÷ individualių rankų
koordinacijos rodiklių sklaida. Rezultatai rodo, kad kryptingai ir tikslingai organizuota fizin÷ ir
žaidybin÷ veikla gerina rankų koordinacijos kokybinius ir kiekybinius parametrus. E grup÷s
vaikai kur kas geriau gaud÷ kamuoliuką, taikliau met÷ į taikinį, geriau koordinavo pirštų galų
lietimo užduotis užmerktomis ir atmerktomis akimis.
 26

Pedagoginio eksperimento rezultatai rodo, kad kryptingai ir tikslingai organizuota pirštų

mankšta, daro teigiamą poveikį rankos judesių kokybei ir kiekybiniams parametrams. Taigi
priešmokyklinio amžiaus vaikų smulkiosios motorikos mok÷jimai ir įgūdžiai transformuojasi
ugdymo procese, pereidami į aukštesnį lygmenį, kuris pasireiškia racionalesniais ir greitesniais
veiksmais bei užduočių atlikimo kokybe. Teigiamus smulkiosios motorikos pokyčius lemia ne
tik judesių kiekybiniai pokyčiai, bet ir jų atlikimo kokyb÷s progresas. Jam ypatingą įtaką daro
reg÷jimo, taktilinių (lyt÷jimo), kinestetinių (smulkiųjų raumenų įtempimo stiprumo ir
atpalaidavimo) pojūčių lav÷jimas, padid÷jęs nervų ir raumenų aparato labilumas, erdv÷s
suvokimas, judesių tikslumo priklausomyb÷s nuo atlikimo laiko suvokimas, d÷mesio
koncentracija, atminties ypatumai, emocin÷ būsena ir motyvacija.
Smulkiosios motorikos ugdymas teigiamai veikia priešmokyklinio amžiaus vaikų plaštakos
(riešo ir pirštų) judesių ir pojūčių lav÷jimą bei suvokimą. Žaidybin÷ veikla, fiziniai pratimai
lavina pirštų ir riešo judesius, smulkiosios motorikos fizines ypatybes: greitumą, vikrumą,
koordinaciją ir vizualiąją motorinę kontrolę, tod÷l daro įtaką rankos parengimui ugdymui(si)
mokykloje. Eksperimento pabaigoje E grup÷s, kurioje buvo įgyvendinta priešmokyklinio
amžiaus vaikų smulkiosios motorikos ugdymo programa, vaikų smulkiosios motorikos rodikliai
geresni nei K grup÷je. Šios programos įgyvendinimas daro didesnę įtaką mergaičių smulkiosios
motorikos lav÷jimui. Jų judesiai ne tik greitesni, tikslesni, bet ir racionalesni. Mergait÷s geriau
koncentruoja ir ilgiau išlaiko d÷mesį. Berniukai, atlikdami tikslumo reikalaujančias užduotis,
labiau skuba, tačiau ne visada užduotis atlieka blogiau už mergaites. Individualūs užduočių
rezultatų skirtumai išlieka dideli, tačiau lyginant grupes, eksperimento pabaigoje (trečiame
tyrime) E grup÷s vaikų dažnai mažesni nei K grup÷s.
 27

2. 5–7 METŲ AMŽIAUS VAIKŲ SMULKIOSIOS MOTORIKOS UGDYMAS

2.1. Smulkiosios motorikos ugdymo tikslas, uždaviniai ir principai

Vaikas yra brandus mokyklai kai yra įgijęs pažinimo, sveikatos saugojimo, meninę,
komunikavimo ir socialinę kompetenciją. Šiandienin÷je sampratoje priešmokyklinis ugdymas tai
ne siauras dalykinis vaiko mokymas skaityti, rašyti, skaičiuoti, o visų jo fizinių ir psichinių galių
pl÷tot÷ bei puosel÷jimas, pozityvios socialin÷s ir emocin÷s patirties įgijimas, pažinimo
motyvacijos žadinimas, kūrybiškumo skatinimas.
Prad÷jęs lankyti mokyklą vaikas jau pirmoje klas÷je turi išmokti aiškiai, estetiškai ir
taisyklingai rašyti, sklandžiai skaityti, ugdytis meninius ir technologinius geb÷jimus (piešti,
konstruoti, šokti, vaidinti ir kt.). Visa ši ugdomoji veikla reikalauja gerai išlavintos smulkiosios
motorikos. Rašymas ir skaitymas yra kompleksiniai mok÷jimai, turintys sud÷tingą struktūrą,
apimančią artikuliacijos ir klausos analiz÷s mechanizmus, regimąją atmintį ir regimąją kontrolę,
akių ir rankos judesių koordinaciją, motorinę kontrolę, percepcinį reguliavimą, garsinę raid÷s
analizę ir kt. Vaikas turi išmokti rašyti visus grafinius elementus, taisyklingai s÷d÷ti ir laikyti
rašiklį, laikytis taisyklingos rašymo judesių trajektorijos.
Rašymo procesas yra sud÷tingas dar ir d÷l 5–7 metų vaikų fizinio vystimosi ypatumų. Tokio
amžiaus vaikai sunkiai išlaiko statinę s÷d÷jimo pozą. Nugaros tiesiamieji raumenys yra dar
silpni, tod÷l vaikai negali ilgai taisyklingai išs÷d÷ti. Jie kūprinasi, persikreipia ir sukin÷jasi. 5–7
metų vaikų smulkieji plaštakos raumenys silpnai išlavinti, nepasibaigęs riešo ir pirštų falangų
sukaul÷jimas, netobulas nervinis judesių reguliavimas. Be to, nesuformuoti daugelio vaikų
erdv÷s suvokimo ir regimosios atminties, akių ir rankos judesių koordinacijos mechanizmai, kas
sudaro papildomų sunkumų.
Priešmokykliniame amžiuje vaikų rankos judesiai lav÷ja buitin÷je veikloje. Pirštų judesius
lavina piešimas, karpymas, konstravimas, lipdymas, stalo žaidimai su smulkiomis detal÷mis,
tačiau fizin÷ veikla priešmokykliniame amžiuje yra ypač tinkama, patraukli ir nepakankamai
pedagogų bei t÷vų išpl÷tota veikla ugdyti būsimojo pirmoko jau min÷tas psichomotorines ir
smulkiosios motorikos fizines ypatybes. Ypač plačias galimybes vaikų rankai lavinti atveria
kūno kultūros priemon÷s – įvairūs pratimai ir žaidimai.
Tikslas – ugdyti 5–7 metų vaikų smulkiąją motoriką kūno kultūros priemon÷mis skatinant
optimalų vaikų fizinį brendimą mokyklai, sudarant prielaidas s÷kmingai adaptacijai ir
ugdymui(si) mokykloje.
Brandinant vaikus mokyklai tampa įmanomas sistemingas integracinis jud÷jimo įgūdžių,
fizinių ypatybių lavinimas ir sveikatos žinių, pozityvių nuostatų, sveikos gyvensenos įgūdžių bei
įpročių formavimas. Smulkiosios motorikos (pirštų ir riešo) lavinimas yra neatsiejamas nuo
 28

bendrosios motorikos (rankos judesių) lavinimo, pratimų ir žaidimų su kamuoliu (m÷tymo,

gaudymo, m÷tymo į taikinius). Tokie judesiai kaip ropojimas, šliaužimas, laipiojimas, lindimas
lavina rankų j÷gą, orientaciją erdv÷je, dešin÷s ir kair÷s pus÷s skyrimą, krypties ir erdv÷s
suvokimą. Jutimin÷s sistemos, erdv÷s ir krypties suvokimas lavinamas menin÷je veikloje, ugdant
pažinimo, socialinę, komunikavimo kompetenciją, bet gali būti ypač s÷kmingai realizuojamas
kryptingu ir sistemingu fiziniu ugdymu: vaikui judant, veikiant ir aktyviai žaidžiant.
Judesių valdymo procese aktyviai dalyvauja jutimin÷s sistemos. Jos koreguoja judesių
valdymo aukščiausių lygių komandas, dalyvauja suvokiant atliekamus judesius ir aplinką, atlieka
stimulo refleksiniams judesiams vaidmenį. Rega yra svarbiausia iš visų jutimo sistemų. Ja
identifikuojami objektai ir jų jud÷jimas aplinkoje. Ji teikia informaciją apie aplinką, kūno
segmentų pad÷tį ir jud÷jimą aplinkos, kitų kūno dalių atžvilgiu. Tą pačią informaciją priima ir
kiti jutimo organai – pusiausvyros aparatas vidin÷je ausyje, taip pat raumenų verpst÷s, Goldžio
organai, sąnario kapsul÷s receptoriai. Vaikai, neturintys regos sutrikimų, jud÷dami erdv÷je
veiksmingiausiai naudoja aferentinius (iš aplinkos į centrinę nervų sistemą atitekančius) regos
impulsus. Regimąją informaciją papildo informacija per lyt÷jimo, klausos ir kitus pojūčius.
Viena iš sensorinių rūšių – kinestezija arba propriorecepcinis jutimas. Proprioreceptoriai –
tai sąnariuose, sausgysl÷se ir raumenyse esančios nervo galūn÷l÷s ar specialiosios ląstel÷s
priimančios dirgiklių energiją ir paverčiančiomis ją nerviniu impulsu. Jos signalizuoja apie
raumenų ir sausgyslių įsitempimą, sąnarių pad÷tį ir judesius. Iki mokyklos lankymo pradžios
visos vaikų jutimin÷s sistemos n÷ra taip gerai išlav÷jusios kaip suaugusio žmogaus, tod÷l iš
dalies dar nepakankamai išsivysčiusiai regai kontroliuoti ir koordinuoti smulkiąją motoriką gali
pad÷ti specialiai kūno kultūros priemon÷mis lavinamos propriorecepcin÷s (kinestetin÷s), klausos
ir lyt÷jimo sensorin÷s sistemos.
Uždaviniai:
1. Teikti elementarių žinių apie plaštakos ir visos rankos dalis, judesių ir jutiminių sistemų
lavinimo svarbą ugdymui(si), pratinti laikytis darbo prie stalo higieninių reikalavimų,
saugiai elgtis su smulkiosios motorikos ugdymo priemon÷mis.
2. Mokyti smulkiosios motorikos (pirštų, riešo) lavinimo pratimų ir žaidimų, žaidimų ir
pratimų su kamuoliu (m÷tymo ir gaudymo, kamuolio varymo, m÷tymo į taikinius).
3. Lavinti smulkiųjų raumenų greitumą ir vikrumą, vizualiąją motorinę (akių ir rankos
judesių) kontrolę, rankos koordinaciją ir rankų bimanualinę (abipusę) koordinaciją, j÷gą.
4. Lavinti sensomotoriką (reg÷jimo, klausos, kinestetinį pojūčius fizin÷je veikloje),
orientaciją erdv÷je, krypties skyrimą.
Ugdymo principai. Šiandienos priešmokyklinio amžiaus vaikų smulkiosios motorikos
ugdyme rengiant juos mokyklai ypatingą reikšmę turi bendrųjų principų realizavimas, glaudžiai
 29

siejamas su 5–7 metų vaikų fizinio, kognityvinio ir socialinio brendimo ypatumais bei
priešmokyklinio ugdymo specifika ugdymo įstaigoje.
Humaniškumo principas:
• vaikai turi nevienodas įgimtas fizines galias, sveikatą, jud÷jimo patirtį. Skiriasi jų pirštų ir
rankos judesių išlavinimo lygis, koordinaciniai geb÷jimai, jutiminių sistemų
išsivystymas, ugdymosi ir fizin÷s veiklos motyvai, poreikiai ir interesai. Atsižvelgiant į
individualius smulkiosios motorikos lav÷jimo tempus, siekiama pl÷toti plaštakos ir visos
rankos judesių patirtį, geriausias individualias asmenyb÷s savybes, tokias kaip jo vidinį
poreikį augti, tobul÷ti, pratinant ugdytis kuo savarankiškiau;
• kiek įmanoma, vaikams suteikiama galimyb÷ rinktis smulkiosios motorikos lavinimo
priemones, žaidimus, žaidimo partnerius, vietą.
Demokratiškumo principas:
• ugdytojas kuria tolerancijos atmosferą: su kiekvienu vaiku bendrauja nuoširdžiai ir
atvirai, stengiasi suprasti jo išgyvenimus, taktiškai išryškina vaikų bendrumus ir
skirtumus;
• vaikai pamažu pratinami tartis d÷l bendrų žaidimų, judriosios veiklos, gerbti draugų
sumanymus ir kūrybiškumą, suvokti, kad reikia paisyti žaidimo taisyklių, laikytis bendros
drausm÷s ir tvarkos. Kuriamų taisyklių laikosi ir vaikai, ir ugdytojas;
• vaikai pratinami vertinti ne tik savo, bet ir kitų pastangas, o žaidimų metu iškilusias
konfliktines situacijas spręsti taikiai, mokomi nugal÷ti ir garbingai pralaim÷ti;
• vaikai pratinami pad÷ti turintiems negalią ar silpnesnę sveikatą, toleruoti tuos vaikus,
kuriems sunkiau sekasi išmokti naujų judesių, žaidimų;
• akcentuojamas ne tik teisingas judesio ar pratimo atlikimas, fizin÷s veiklos pasiekimai,
bet ir džiaugiamasi vaikų kūrybiniu pol÷kiu, pačiu veiklos procesu.
Integracijos principas:
• smulkiosios motorikos ugdymas yra vaikų fizinio brandinimo mokyklai sudedamoji dalis,
vientisas, neskaidomas procesas integruotas į sveikatos saugojimo, menin÷s, pažinimo,
socialin÷s ir komunikavimo kompetencijos ugdymą;
• lanksčiai derinama tiek pedagogo organizuota ar inicijuota, tiek savarankiška vaikų
smulkiosios motorikos ugdymo(si) veikla;
• lavinami ne tik pirštų ir riešo, bet ir visos rankos judesiai, suderinti dešin÷s ir kair÷s
rankos judesiai, atliekami įvairūs statiniai ir dinaminiai, atsipalaidavimo pratimai bei
žaidimai;
• tinkamai parinktais pratimais ir žaidimais harmoningai lavinamos visos smulkiosios
motorikos fizin÷s ypatyb÷s: greitumas, vikrumas, judesių koordinacija, svarbiausi
 30

ugdymo veikloje dalyvaujantys pojūčiai (reg÷jimo, klausos, lyt÷jimo ir kinestetinis), o

ypač akies-rankos koordinacija;
• tikslingu judesių, pratimų ir žaidimų parinkimu, fizine veikla skatinama sąmoninga
sensomotrin÷ (pojūčių ir judesių) integracija, erdv÷s ir krypties suvokimas, dešin÷s ir
kair÷s pus÷s skyrimas.
Nuoseklumo ir sistemingumo principas:
• vaikams sistemingai ir laipsniškai perteikiamos elementarios sveikatos žinios. Jos
siejamos su savitvarkos, higienos, saugaus elgesio, bendravimo ir bendradarbiavimo
įgūdžių ir įpročių ugdymu;
• smulkiosios motorikos ugdomoji veikla organizuojama kiekviena dieną. Parenkami
įdomūs, vaikų psichofizines galias atitinkantys pratimai ir žaidimai. Ugdant einama nuo
žinomo prie nežinomo, nuo lengvo prie vis sunk÷jančio, nuo organizuotos prie
savarankiškos fizin÷s veiklos. Naudojamos vis smulkesn÷s ugdymo priemon÷s, vaikai
pratinami prie vis tikslesnių, vis sud÷tingesn÷s koordinacijos reikalaujančių judesių;
• nuolat ir kryptingai derinamas smulkiųjų plaštakos ir rankos stambiųjų raumenų grupių
lavinimas. Fizin÷ veikla optimaliai derinama su atsipalaidavimo pratimais ir poilsio
pertrauk÷l÷mis. Išmokti pratimai papildomi naujų mokymu. Pratimų kartojimų skaičius
priklauso nuo jų sud÷tingumo, išmokino lygio ir kitų veiksnių;
• mokomi ne daugiau kaip du nauji pratimai ar judesiai vienų pratybų metu, vengiama per
sunkių užduočių. Nauji pratimai sistemingai kartojami, kol judesiai automatizuojasi;
• siekiama, kad vaikai sąmoningai atliktų judesius, tobulintų judesių koordinacinius
mechanizmus. Judrieji žaidimai ir imitaciniai judesiai priešmokykliniame amžiuje yra
priemon÷ linksmai, nepastebimai išlavinti smulkiąją motoriką, tačiau nevengiama ir
fizinių pratimų;
• vaikai pamažu pratinami mankštinti piršus, riešą ir visą ranką, savarankiškai žaisti ir
organizuoti stalo, konstrukcinius, judriuosius ir kitus žaidimus tarp bendraamžių,
mokomi tinkamų rankos atpalaidavimo būdų, akių nuovargio šalinimo pratimų pavargus.
Individualumo ir diferencijavimo principas:
• fizin÷ veikla, ugdymo metodai ir formos turi atitikti vaiko amžiaus ypatumus, sveikatos
būklę, turimą jud÷jimo patirtį, motorinių geb÷jimų lygį, atsižvelgiama į jo temperamentą,
charakterį, interesus, poreikius;
• aukl÷tojas bendrauja ir bendradarbiauja su t÷vais, kitais pedagogais, kad gal÷tų kuo
geriau pažinti kiekvieną vaiką, lanksčiai planuoti, organizuoti ir individualizuoti ugdymo
procesą;
 31

• vaiko smukiosios motorikos pasiekimai yra lyginami su jo paties ankstesniais

pasiekimais, o ne su kitų vaikų.
Saugumo principas:
• kuriama saugi ir vaiką priimanti aplinka, skatinanti vaiką laisvai nevaržomai veikti, būti
aktyviu, išreikšti save ir jausti atsakomybę už savo veiklą. Čia yra vaiką vertinantis, bet
tolerantiškas požiūris į jo jausmus, norus, poreikius;
• fizin÷ veikla vyksta aplinkoje, kurioje n÷ra įtampos, baim÷s, prievartos, yra tik
palaikymo, skatinimo ir sveiko rungtyniavimo atmosfera. Saugoma vaiko fizin÷,
socialin÷ ir emocin÷ sveikata;
• vaikai pratinami tinkamai susitvarkyti asmeninę ir juos supančią ugdymo aplinką (stalą,
rūbų spintelę, sporto salę, smulkiosios motorikos lavinimo ir sporto priemones), tinkamai
apsirengti ir apsiauti, mokomi bei skatinami atsakingai ir saugiai elgtis su smulkiosios
motorikos lavinimo ir sporto priemon÷mis.
Tęstinumo principas:
• atsižvelgiant į turimą vaikų jud÷jimo patirtį, fizinių ypatybių ir jutiminių sistemų
išvystymo lygį, programoje akcentuojami svarbiausi sveikatos saugojimo ir stiprinimo,
smulkiosios motorikos, sensoriniai geb÷jimai, reikalingi prad÷jus lankyti mokyklą;
• vaikai iš anksto susipažįsta su būsima mokykla ir mokytoja. Ikimokyklin÷ ugdymo
įstaiga sistemingai bendradarbiauja su šeima ir mokykla, siekdama užtikrinti darnų vaikų
per÷jimą nuo ugdymo(si) darželyje prie ugdymo(si) mokykloje. Gali būti organizuojami
pirmokų ir priešmokyklin÷s grup÷s vaikų susitikimai, bendros piešin÷lių ir darbelių
parodos bei aptarimai, sportin÷s varžybos.
5–7 metų amžiaus vaikų smulkiosios motorikos ugdymas remiasi ir kitais bendrosios
didaktikos principais: teorijos ir praktikos ryšio, žinių, mok÷jimų ir įgūdžių tvirtumo,
moksliškumo, prieinamumo bei vaizdumo.

2.2. Ugdymo metodai

Metodai – ugdytojo veikimo būdai, kurie padeda vaikams kaupti informaciją, ugdyti
mok÷jimus ir įgūdžius bei pritaikyti juos kasdienin÷je praktin÷je bei ugdomojoje veikloje.
Rengimo mokyklai procese pedagogui jie padeda suprasti kaip ugdyti, kaip organizuoti vaikų
veiklą, pasirinkti priemones, kaip jas tinkamai naudoti.
Žodiniai metodai yra dažniausiai naudojamas ir pats paprasčiausias būdas perteikti
informaciją. Žodžiu yra perteikiamos sveikatos ir kūno kultūros žinios. Priešmokyklinio amžiaus
vaikams žinios žodžiu turi būti perteikiamos emocingai, papildytos kūno kalba, vengiama balso
monotoniškumo. Pasyviai stov÷ti, s÷d÷ti ir ilgai išlaikyti d÷mesio vaikai negali, tod÷l pedagogas
 32

turi kalb÷ti kiek galima trumpai, įjungti vaizdinius ir praktinius metodus. Tinkamai naudojami
žodiniai metodai padeda vaikams geriau suprasti užduotį, pratimo struktūrą, žaidimo turinį ir
taisykles.
Aiškinimas vaikams turi būti suprantamas, paprastas ir vaizdus. Pedagogas tur÷tų kalb÷ti
vaikams suprantama kalba, pateikti konkrečius pavyzdžius, naudoti vaizdines priemones. Ypač
trumpai ir konkrečiai aiškinama fizin÷s veiklos metu (per rytinę mankštą, kūno kultūros pratybas
ir kt.), kad vaikai kuo daugiau jud÷tų. Supažindinant vaikus su naujais judesiai ir žaidimais
aiškinti reikia trumpai, ypač tiksliai, tačiau nevengti pl÷sti vaiko žodyną naujais, dar nežinomais
kūno kultūros terminais. Vertinga pratinti skirti krypties ir erdv÷s sąvokas siejant su judesiais ir
žaidimais. Aiškinant priešmokyklinio amžiaus vaikai greičiau išmoksta naujų judesių,
sąmoningai taiso klaidas. Jei vaikas nesupranta kaip atlikti judesį, pedagogas turi ne tik trumpai
iš naujo paaiškinti, jei reikia, paryškinti netaisyklingo judesio detales, išskirti reikšmingus
dalykus. Fizin÷s veiklos metu kartais reikia stabdyti vaikų veiklą ir v÷l aiškinti. Aiškinimo metu
galima aktyvinti vaikus, nenutraukti jų veiklos. Pavyzdžiui, jei pedagogas pasteb÷jo, kad vaikai
daro nedideles judesio atlikimo klaidas, jis gali ir nepertraukiant jų veiklos dar kartą akcentuoti
svarbiausias detales ar iš naujo paaiškinti.. Galima sugalvoti klausimus, norint įsitikinti ar vaikai
tikrai gerai suprato perteiktas žinias, naujo žaidimo ar užduoties taisykles.
Nurodymai, komandos turi būti labai trumpos, konkrečios ir vaikams suprantamos. Šio
amžiaus vaikai jau gali būti mokomi įvairių rikiuot÷s ir persirikiavimo būdų, tačiau reikia vengti
griežtų žodinių komandų ir kategoriškų nurodymų. Autoritarinis vadovavimo stilius nepriimtinas
ugdant vaikus. Trumpi nurodymai ir komandos padeda tikslingai organizuoti vaikus, palaikyti
tvarką, tikslingai naudoti ugdymui skirtą laiką, vertingi tuo, kad ugdo vaikų bendravimo ir
bendradarbiavimo įgūžius, ritmo ir tempo pojūčius, orientaciją erdv÷je ir laike.
Pokalbis – naujų žinių įgijimo, įtvirtinimo metodas. Pedagogas dažnai diskutuoja su vaikais
įvairiais juos dominčiais klausimais. Šiuo metodu galima ne tik perteikti žinias, bet ir patikrinti
ar vaikai teisingai supranta, sužinoti kokie gyvensenos, asmens higienos, bendravimo ir
bendradarbiavimo įgūdžiai formuojasi. Pavyzdžiui, pedagogas kalb÷damas su vaikais, gali
išsiaiškinti ar vaikai gerai žino ir ar nemaišo pirštų pavadinių. Pokalbį rekomenduojama vesti ir
klausimų – atsakymų būdu. Pokalbio efektyvumas priklauso nuo klausimų formulavimo. Jie
vaikams turi būti aiškūs, suprantami ir nesud÷tingi. Tokių pokalbių metu pedagogas gali
nukreipti pokalbį tinkama linkme, išsiaiškinti jam svarbius ugdymo korekcijos aspektus, iš naujo
paaiškinti, akcentuoti svarbiausias detales, nepastebimai keisti neteisingai besiformuojantį
požiūrį į fizinę veiklą ar kitais klausimais. Pokalbis, klausimai ir atsakymai skatina vaikus
mąstyti, atskleisti ne tik savo žinias, bet ir įsitikinimus, ugdo vaikų bendravimo kultūrą,
mąstymą, saviraišką, kūrybiškumą.
 33

Pasakojimas suprantamas kaip pasakos, apsakymo, eil÷raštuko skaitymas vaikams, įrašo

klausymas ar pedagogo sukurtas pasakojimas. Pasirinktas pasakojimas turi būti trumpas (trukti
ne ilgiau kaip 5 minut÷s), tikslingas, vaikams suprantamas ir informatyvus. Šis metodas tinka
perteikiant sveikatos žinias (pratinant vaikus įsiminti plaštakos dalių pavadinimus, pasakojant
apie pirštų ir rankos judesių reikšmę žmogaus gyvenimui, perteikiant žinias apie tinkamą
bendravimą ir bendradarbiavimą, saugią ir sveiką ugdymo aplinką, saugų elgesį su smulkiosios
motorikos ugdymo priemon÷mis ir kt.). Tekstą galima pasirinkti su aiškiu siužetu ar pasirenkant
žodinį aplinkos, daiktų, veiklos aprašymą. Pasakojimas vaikams turi būti įdomus. Jis gali būti
paįvairintas piešiniais, nuotraukomis, knygelių paveiksl÷liais ar rodomais judesiais.
Eil÷raštukų skaitymas, dainelių dainavimas atliekant pirštų lavinimo pratimus.
Nesud÷tingų eil÷raštukų skaitymas ir dainelių dainavimas, atliekant pirštų ir riešo lavinimo
pratimus, yra neatsiejama smulkiosios motorikos lavinimo dalis. Įprasta, kad pirštukų mankšta
dažniausiai atliekama pagal eil÷raštuko ir dainel÷s žodžius. Tokia veikla vaikams labiau patinka,
nes yra linksmesn÷, emocingesn÷. Kita vertus, vaikai geriau įsid÷ti gana sud÷tingas pirštų pad÷tis
ir judesius, nes jie glaudžiai siejasi su eil÷raštuko ar dainel÷s turiniu. Tekstą imituojantys judesiai
ne tik mankština vaikų smulkiąją motoriką, bet ir lavina atmintį, kalbą, sukuria džiugų ir
įvairiaspalvį emocinį foną. Eil÷raštukai ir dainel÷s gali būti naudojamos ir perteikiant sveikatos
žinias.
Vaizdiniai metodai kūno kultūroje yra judesio, veiksmo ar jų derinio ypatumų, padedančių
sudaryti tikslų jų vaizdinį, pateikimas vaikui naudojant įvairias vaizdumo priemones. Yra gerai
žinoma, kad ugdant vaikus rezultatas bus tuo geresnis, kuo daugiau jutiminių sistemų dalyvaus
ugdyme.
Reg÷jimo pojūčio lavinimo metodas. Atliekant smulkiosios ir bendrosios motorikos
lavinimo pratimus ir žaidimus, manipuliuojant smulkiomis detal÷mis, galima optimaliai išlavinti
plaštakos (pirštų ir riešo) judesių greitumą, vikrumą bei koordinaciją. Judesių kontrol÷ rega čia
ypatingai svarbi. Rega galima vertinti erdvines bei judesio krypties charakteristikas, sud÷tingiau
– laiko ir judesio kitimo charakteristikas. Nustatant ar veiksmas atliekamas teisingai ar
neteisingai, pagrindinę reikšmę turi rega ir reg÷jimo kontrol÷.
Judesių rodymas. Siekiant vaikams sudaryti bendrą judesio vaizdą, iš pradžių
demonstruojamas visas judesys, Rodoma įprastu tempu, taisyklingai, lengvai ir grakščiai. Vaikai,
steb÷dami judesį, susidaro regimąjį demonstruojamo judesio vaizdinį. V÷liau sud÷tingesnis
judesys gali būti išskaidomas į atskirus elementus, pabr÷žiant atskiras detales, rodant l÷tesniu
tempu, kiek galima išraiškingiau, sustabdant demonstruojamą judesį. Tam būtina pasirinkti
optimalų judesio rodymo nuotolį, tempą ir kartojimų skaičių, papildomai demonstruoti
paveiksl÷lius, piešinius, nuotraukas, video medžiagą ir kitas vaizdumo priemones. Pavyzdžiui,
 34

jei mokoma naujo pirštų lavinimo pratimo, gali prireikti rodyti kiekvienam vaikui individualiai iš
artimo atstumo, jo akių aukštyje, naudoti korteles su statin÷s pirštų pad÷ties fiksuotu vaizdu.
Rodant išskaidytą judesį ne tik susidaro regimasis vaizdinys, bet ir geriau įsisąmoninami judesio
elementai. Jei pratybos vyksta sporto sak÷je, lauko aikštel÷je ar kitoje didesn÷je erdv÷je,
pedagogui reikia tinkami pasirinkti vietą, kad vaikai gerai matytų demonstruojamus judesius, o
pedagogas – vaikus. Jie vaikai stovi išsirikiavę eile, pedagogui tinkamiausia stov÷ti prieš grupę,
judesį demonstruojant veidu į vaikus. Tačiau yra pratimų, kuriuos tikslingiau rodyti pasisukus
šonu į vaikus ar net stovint nugara. Jei vaikai stovi ratu, pedagogui reikia stovint šalia vaikų, o ne
rato viduryje. Vaikams einant ratu vienam paskui kitą, pedagogas judesį rodo eidamas priešinga
kryptimi. Jei vaikai eina sal÷s pakraščiais, jis, jud÷damas priešinga kryptimi, turi vis pasisukti
taip, kad matytų kuo daugiau vaikų. Naudojami regimieji orientyrai padeda vaikams tinkamai
atlikti judesius erdv÷je, suprasti judesio kryptį. Tam tikslui naudojami įvairūs ryškų spalvų
ženklai ir daiktai. Vaikai įstengia susikaupti ir gerai suprasti aiškinamą užduotį, tačiau prad÷ję
jud÷ti, o ypač lenktyniauti, apimti emocijų, neretai judesius atlieka netiksliai, nusilaiko taisyklių.
Ypač dažnai taip atsitinka, jei n÷ra tiksliai ir aiškiai nurodyta regimųjų orientyrų ar daiktų
paskirtis, jud÷jimo kryptis. Žodines instrukcijos vaikams turi būti labai konkrečios. Pavyzdžiui:
„imk tik stiklinius karoliukus ir, kiek tik įstengi greitai, sud÷k į šitą (parodyti) d÷žutę“,
„neskub÷damas prisitaikyk ir mesk kamuoliuką stengdamasis pataikyti į vidurinį, geltoną
taikinio apskritimą“ ir kt.
Kinestetinio (judesių) pojūčio lavinimo metodas neįprastas, bet labai vertingas ugdymo
metodas būsimiesiems pirmokams. D÷l priešmokyklinio amžiaus vaikų raidos ypatumų ir
jud÷jimo patirties stokos vaikams labai sunku jausti atskirų pirštų, rankos dalių (pirštų, plaštakos
dilbio, žąsto), rankos sąnarių (pirštų atskirų falangų, riešo, alkūn÷s, peties) pad÷tį, judesio kryptį,
tiksliai fiksuoti statines pad÷tis, jausti raumenų įtempimo laipsnį, reikiamu momentu atpalaiduoti
raumenis. Per didelis, neadekvatus raumenų įtempimas, negeb÷jimas judesį fiksuoti reikiamoje
statin÷je pad÷tyje, atpalaiduoti raumenis pertrauk÷lių metu yra kliūtis s÷kmingai mokytis rašyti,
išvengti tremoro, išlaikyti taisyklingą laikyseną s÷dint, nepervargti. Judesių kontrol÷ rega yra
svarbiausia lavinant vaikų judesių koordinaciją ir jų tikslumą erdv÷je, tačiau priešmokyklinio
amžiaus vaikų smulkiosios motorikos kinestetinį pojūtį lavinti padeda reg÷jimo ir lyt÷jimo
pojūčio integracija. Tai veikla kurios metu vaikas bando įdedant įvairaus dydžio pastangas
(stipriai, stipriau, labai stipriai) įtempti ir atpalaiduoti raumenis, derinti skirtingos amplitud÷s
judesius, jud÷ti įvairiu greičiu ir įvairiomis kryptimis. Pavyzdžiui, įvairia j÷ga ir nuotoliu mesti
lengvus ir sunkius kamuolius. Patartina dinaminius pratimus kaitaliojami su statiniais pratimais.
Vaikai žaidžiant mokomi fiksuoti įvairias pirštų, riešo ir visos rankos pad÷tis, atpalaiduoti
plaštaką ir rankas. D÷mesio, sukaupimas ir jo išlaikymas, atidus judesių sekimas akimis yra
 35

svarbiausia, norint išmokyti naujų sud÷tingesnių judesių, gerai išlavinti smulkiąją motoriką.
Pedagogas, mokydamas naujų judesių (ypač pirštų lavinimo pratimų) ar taisydamas klaidas, gali
fiksuoti tam tikrą judesio pad÷tį, pri÷jęs prie vaiko ir liečiant tikslinti atskirų kūno dalių pad÷tį,
judesio kryptį ar amplitudę. Pavyzdžiui, taisyklingai suglausti nykščio ir smiliaus galus, palenkti
riešą. Lyt÷jimo pojūtį, pirštų spaudimo j÷gos ir atpalaidavimo pojūtį ypač stiprina pratimai
užsimerkus.
Klausos pojūčio lavinimo metodas naudojamas ugdant judesio atlikimo laiko (ritmo ir
tempo) bei erdv÷s charakteristikas. Judesių tempą, ritmą ir amplitudę ugdyti labai padeda
tinkamai parinkta muzika, būgnelio mušimas, ritmingas plojimas, eil÷raštukų deklamavimas ir
dainelių dainavimas. Vaikams rungtyniaujant garsiniu signalu gali būti švilpukas. Garsų ir
signalų naudojimas neretai labai tikslingas vietoje žodinių instrukcijų, ugdo vaikų d÷mesį,
drausmingumą, paįvairina pratybas. Pati pedagogo kalba turi būti gyva, žvali, raiški, dominanti ir
telkianti vaikus fizinei veiklai. Ypač vaizdi kalba, balso tono keitimas tinka vaikams atliekant
judesius pagal pasirinktą siužetą, imituojant paukštelių ir žv÷relių judesius. Patartina vengti
monotoniško, lygaus balso tono. Pedagogas gali pasiūlyti vaikams judesius atlikti tyliai ar labai
garsiai, skirtingu tempu. Pavyzdžiui, belsti pirštų galais į stalą tyliai ir greitai („kaip šokin÷ja
maži paukšteliai“), o po to – garsiai ir l÷tai („kaip eina meškos“).
Praktiniai metodai yra tiesioginis veiksmų ir jų derinių mokymo(si) bei tobulinimo, fizinių
ypatybių lavinimo būdas. Ugdymo procesui tinka daug įvairių praktinių būdų, neatsiejamai
susipynusių su žodiniais ir vaizdiniais metodais.
Fiziniai pratimai, fiziniai pratimai su siužetinių ir vaidmeninių žaidimų elementais,
judrieji žaidimai, sportinių žaidimų elementai. Žaidybinis metodas yra pagrindinis būdas
padedantis lengviau išmokti naujų judesių, įgyti naujų žinių, skatinantis vaikų pažintinį
aktyvumą, didinantis savarankiškumą ir keliantis malonius emocinius išgyvenimus. Ypač
vertingi pirštų lavinimo pratimai ir žaidimai, rankų koordinacijos pratimai, pratimai su kamuoliu.
Mokant naujų judesių bandoma kuo dažniau pasitelkti žaidybinį-siužetinį mokymo pobūdį,
siejant su jau įgyta, žinoma judesių patirtimi, praktiniais geb÷jimais, imituoti gyvūnų, paukščių
judesius, gamtos reiškinius. Iš pradžių mokoma lengvesn÷mis sąlygomis. Mokant naujų judesių
neretai būtini parengiamieji pratimai. Jei fiziniai pratimai yra sud÷tingi, galima mokyti
suskaidžius į dalis. Naujų pratimų kartojimui ir tobulinimui parenkami imitaciniai pratimai,
judrieji žaidimai ir sportinių žaidimų elementai, kurie padeda tinkamai juos įtvirtinti. Vaikų
naujų judesių išmokimas yra labai individualus. Reikia atsižvelgti į kiekvieno vaiko individualias
savybes, temperamentą, judesių išmokimo tempą. Ypatingai didelio pedagogų d÷mesio
reikalauja kairiarankiai, silpnesn÷s sveikatos ir specialiųjų poreikių vaikai. Svarbu, sudaryti
sąlygas vaikams naują judesių patirtį kūrybiškai panaudoti kasdien÷se gyvenimiškose situacijose,
 36

kurti savitus judesių atlikimo variantus. Taip palaipsniui vaikai išmoksta vis naujų, koordinaciniu
požiūriu sud÷tingesnių judesių, lavina pirštų, riešo ir visos rankos judesius, nepastebimai
pratindamiesi įvaldyti erdv÷s, laiko ir krypties, judesio amplitud÷s charakteristikas.
Pirštukų teatras. Pirštų lavinimo judesių vaikai gali mokytis ypač įdomiu būdu – kuriant
pirštukų teatrą. Vaikai kartu su pedagogais ir t÷veliais gali pasigaminti įvairių pasakų herojų. Tai
gali būti ant pirštų galų maunami antpirščiai, išsiuvin÷tos ir aplikuotos pirštin÷s, ant pieštukų
maunami antgaliai, ant delno maunamos spalvotos gumel÷s su priklijuotomis akut÷mis,
ausyt÷mis ir kitomis detal÷mis. Išmokę įvairių statinių ir dinaminių pratimų, imitacinių judesių,
vaikai labai noriai vaidina ir patys savarankiškai kuria žinomas ir išgalvotas pasakas, statin÷mis
pirštukų pad÷timis atkurdami įvairių gyvūnų išvaizdą, judesiais imituodami jų jud÷jimo būdą.
Tokios žaidybin÷s veiklos metu lav÷ja pirštų ir riešo judesių tikslumas ir akių-rankos suderintas
veikimas, vaikai praktikuojasi tikslingai sekti judesius akimis. Visos šios ypatyb÷s ypač
reikalingos skaitymo ir rašymo mokymui(si), meninei ir darbinei veiklai. Dirbtiniu ar natūraliu
apšvietimu tinkamai sukūrus rankų šeš÷lį, vaikai gali pabandyti vaidinti šeš÷lių teatrą. Galima
naudoti tuos pačius, jau išmoktus smulkiosios motorikos statinius ir dinaminius pratimus, tačiau
neretai šeš÷lių teatre naudojamos gana sud÷tingos ir ne visiems vaikams įvaldomos statin÷s
pirštų pozos bei judesiai.
Stalo žaidimai su smulkiomis detal÷mis, konstravimas iš įvairių medžiagų ir smulkių
detalių, piešinių piešimas, knygelių spalvinimas, raidžių kopijavimas, lipdymas iš plastilino,
molio ir kita menin÷ veikla bei technologijos yra įprasta, pati patraukliausia priešmokyklinio
amžiaus vaikų ugdomoji veikla. Ši veikla lavina ne tik vaikų vaizduotę, saviraišką, kūrybinius
geb÷jimus, ugdo meninę kompetenciją, bet ir lavina smulkiąją motoriką. Svarbu, kad
rengdamiesi mokyklai vaikai išmoktų išradingai ir saugiai naudotis įvairiomis smulkiomis
motorikos lavinimo priemon÷mis (stalo žaidimų smulkiomis detal÷mis, gamtin÷mis
medžiagomis, sagut÷mis, karoliukais, plastilinu, žirklut÷mis, klijais ir kt.), įprastų taisyklingai
s÷d÷ti, tinkamai pasid÷ti popieriaus lapą, knygelę, darbo priemones, taisyklingai laikyti pieštuką
ir spalvotus žymeklius, teptuką, žirklutes. Patartina skatinti vaikus kurti integruojant įvairias
(karpymo, lankstymo, klijavimo, konstravimo, lipdymo, piešimo) technikas, kurios lavina
lyt÷jimo pojūtį, plaštakos raumenų kinestetinę kontrolę, atidų pirštų judesių sekimą akimis,
rankos judesių tikslumą ir vikrumą. Praktin÷je veikloje reik÷tų pateikti kūrybinių užduočių
pratinančių orientuotis erdv÷je, lavinančių krypties ir atstumo suvokimą. Ypač vertingi judesiai,
kurių vertikali kryptis iš viršaus į apačią, o horizontali – iš kair÷s į dešinę, nes tokia erdvine
kryptimi rašomos raid÷s. Analizuojant vaikų darbelius reik÷tų ypač pagirti vaikus už
kruopštumą, atlikto darbo „švarumą“, išbaigtumą, nes tai brandumo mokyklai požymiai. Aptarus
d÷liones ir darbelius, paprašyti papasakoti kas pavaizduota, (nupiešta, nulipdyta, sukonstruota)
 37

lapo (stalo, darbelio) viduryje, viršuje, apačioje, kas yra už, prieš, šalia vieno ar kito jų sukurto
objekto.

2.3. Ugdymo formos

Smulkiosios motorikos ugdymas kūno kultūros priemon÷mis turi tik vieną specifinę
ugdymo formą – pirštų mankštą. Plaštakos ir visos rankos lavinimo pratimai, pagrindiniai
judesiai, padedantys išlavinti smulkiuosius raumenis bei fizines ypatybes, jutimines sistemas, yra
integruojami ir į visas kitas fizinio ugdymo formas: rytinę mankštą, mankštos pertrauk÷les
(ugdomosios veiklos metu), kūno kultūros pratybas, rytinį ir popietinį pasivaikščiojimus lauke,
sveikatos dienas, sveikatos šventes.
Pirštų mankšta atliekama tris kartus per savaitę 5–7 minutes ugdomosios veiklos metu.
Pratimai pirštams ne tik lavina smulkiąją motoriką, bet ir padeda atpalaiduoti pavargusius pirštus
ir riešą. Šia veikla tikslingiausia užsiimin÷ti per pažinimo, meninę veiklą (piešimą, lipdymą,
karpymą), mokantis „rašyti“ ir skaičiuoti, pageidautina įtraukti į kūno kultūros pratybas.
Mokantis pažinti raides ar susipažįstant su skaičiais tikslingiausia atlikti pirštų ir plaštakų
masažą bei įvairius statin÷s įtampos pratimus. Pavyzdžiui, „Tulp÷“, „Namas”, „Kat÷”, “Kiškis”,
„Višta“. „Gaidys“ ir kt. (žiūr÷ti „pirštų teatro“ žaidybinius pratimus), nors neverta atsisakyti ir
dinaminių (ypač koordinacijos, imitacinių) pratimų. Menin÷s veiklos metu, kopijuojant reikia
atsipalaidavimo bei dinaminių (vikrumo ir koordinacijos) pratimų. Pavyzdžiui, „Lietus lyja“,
„Paukščiai skrenda“, „Gandras vaikšto“, „Kalneliai“ ir kt. (žiūr÷ti „pirštukų teatro“ žaidybinius
pratimus).
Atliekant pirštų pratimus būtina laikytis šių rekomendacijų:
• iš pradžių pratimai pirštams lavinti atliekami l÷tai. Svarbu, kad pratimas būtų atliekamas
didele amplitude, optimaliu krūviu, taisyklingai. Vaikas tur÷tų gerai įsižiūr÷ti į rodomą
rankų pirštų, (riešo, alkūn÷s ir visos rankos) statinę pad÷tį, ją geb÷ti pakartoti ir tik tada
bandyti atlikti judesius. Labai dažnai pirštų lavinimo pratimus atlikti yra žymiai lengviau
nei tiksliai fiksuoti taisyklingą pradinę pad÷tį. Priklausomai nuo sud÷tingumo, pratimai
kartojami 2–12 kartų. Sunkausi pratimai vaikams yra tie, kurių pradin÷s pad÷tys
koordinaciniu požiūriu yra sud÷tingos, taip pat tokie pratimai kurių metu reikia atlikti
izoliuotą judesį vienu pirštu (pakelti, pritraukti, sulenkti vieną pirštą, stengiantis, kad visi
kiti pirštai nejud÷tų);
• taisyti klaidas būtina. Tik gerai išmokus, pratimą galima atlikti greitai ir vikriai, ar net
lenktyniaujant;
• per vienas pirštų lavinimo pratybas patartina mokyti ne daugiau kaip 1–2 naujus
pratimus. Nepriklausomai nuo to ar tai statinis pirštų pratimas ar judesys dinaminis,
 38

reik÷tų pirma išmokyti kaip tai taisyklingai atlikti, o tik paskui judesius atlikti su
eil÷raštuku ar dainuojant. Išmoktą eil÷raštuką ar dainelę patartina imituoti tik tais pačiais
judesiais (jų nekeisti) ir periodiškai kartoti, kad judesiai automatizuotųsi. Reik÷tų steb÷ti
ar atlikdami pratimus, ypač naujus, vaikai nesulaiko kv÷pavimo;
• po kiekvieno pratimo būtina nuleisti rankas žemyn, atpalaiduoti, pakratyti, pamasažuoti
plaštakas, riešą, rankas;
• iš pradžių atliekami nesud÷tingi rankų riešų ir plaštakų lavinimo pratimai (riešų sukimas,
lenkimas į vieną ir į kitą pusę, glostymas, beldimas, plojimas, imitaciniai (dažymo,
maišymo, minkymo ir kt.) judesiai)). V÷liau mokoma visų pirštų lenkimo ir tiesimo;
• tik po to mokomasi diferencijuotų judesių vienu pirštu, tuo pačiu metu stengiantis
įsiminti pirštų pavadinimus, jų dalis, plaštakos dalis;
• jei naujas pratimas atliekamas viena ranka, būtina pirma išmokti dominuojančia ranka
(dešiniarankiams – dešine, kairiarankiams – kaire), pratinant vaikus skirti dešinę ir kairę
ranką. Pratimą gerai išmokus dominuojančia ranka mokomasi kita, o tik po to – abiem
rankomis. Sinchroniškai atliekami judesiai abiem rankomis vaikams sekasi sunkiausiai,
tačiau yra labai naudingi koordinaciniu požiūriu, be to vienodai lavina abu galvos
smegenų pusrutulius;
• įvairūs pratimai nebus vaikams nuobodūs, jei jie bus lydimi eil÷raštuku, dainele, trumpu
pasakojimu, kuriami pirštų ir šeš÷lių teatro vaidinimai.
Mankštos pertrauk÷l÷. Šią veiklą patartina organizuoti maždaug 14–16-tą ugdomosios
veiklos minutę, kai vaikams pasireiškia protin÷s veiklos darbingumo maž÷jimas. Paprastai
tuomet vaikai pradeda muistytis, kalb÷tis tarpusavyje, žiovauti, rąžytis. Padid÷jęs bendras vaikų
grup÷s nerimastingumas leidžia suprasti, kad jų smegenų žiev÷je ima dominuoti jaudinimo
procesas. Po tinkamai pedagogo organizuotos mankštos pertrauk÷l÷s vaikai geriau susikaupia,
atidžiau atlieka užduotis. Fiziniai pratimai skatina sul÷t÷jusių organizmo sistemų veiklą, gerina
vaikų nuotaiką.
Mankštos pertrauk÷lę paprastai sudaro 3–4 nesud÷tingi bendrieji ar imitaciniai pratimai,
trumpas judrusis žaidimas. Siekiama, kad vaikai visą laiką jud÷tų: negaištama laiko sud÷tingiems
rikiavimams, klaidos taisomos nestabdant judesių, nemokoma naujų pratimų.
Turinys priklauso nuo vykusios ugdomosios veiklos pobūdžio. Jei vaikai lipd÷, pieš÷, karp÷
ar užsis÷m÷ kokia kita veikla, kuri reikalauja tikslių, koordinuotų plaštakos judesių, iš pradžių
reik÷tų atlikti pratimus stambiesiems nugaros, pilvo, kojų raumenims, o tik po to rankų, riešo
atpalaidavimo pratimus. Po gimtosios kalbos veiklos mankštos pertrauk÷lę rekomenduojama
prad÷ti smulkiosios motorikos lavinimo pratimais: lenkti ir tiesti, suglausti ir sk÷sti pirštus,
 39

gniaužti juos į kumštį, masažuoti ir kratyti plaštakas. Šie pratimai stimuliuoja kalbos centrą
galvos smegenų žiev÷je.
Akių nuovargį galima pašalinti 15–20 sekundžių užmerkiant akis, koncentruojant žvilgsnį į
art÷jantį prie nosies piršto galą, žiūrint į toli esančius objektus (medį, namą už lango).
Paruošiamojoje grup÷je vaikai mokomi suprasti pirmuosius nuovargio požymius, skatinami
teisingai atlikti mankštos pertrauk÷l÷s pratimus, kad prad÷jus lankyti mokyklą ruošdami
pamokas namie mok÷tų savarankiškai mankštintis.
Kūno kultūros pratybos. Jas rekomenduojame organizuoti 3 kartus per savaitę (2 kartus
sporto sal÷je, 1 kartą lauke) po 25–30 minučių. Mankštos pratimų kompleksų sud÷tyje tur÷tų būti
pratimų rankų ir pečių juostai mankštinti, plaštakos ir visos rankos, rankų ir kojų koordinacijai
lavinti. Pratimų kartojimų skaičius priklauso nuo jų sud÷tingumo ir vaikų fizinio parengtumo.
Lengvesni pratimai kartojami 8–12 kartų, sunkesni – 4–8 kartus.
Naudojami rikiuot÷s ir persirikiavimo pratimai pratina vaikus per jud÷jimo patirtį įgyti
mokymo(si) veikloje būtinų geb÷jimų: skirti erdv÷s ir krypties parametrus, orientuotis erdv÷je,
sąmoningai kontroliuoti judesius, tapti drausmingais ir organizuotais. Tinkamai išlavinti vaiko
ranką ugdymui(si) mokykloje ypač padeda pratimai ir žaidimai su kamuoliu. Pagrindin÷je
pratybų dalyje rekomenduojame vaikus mokyti mesti kamuolį aukštyn ir gaudyti, mesti į grindis
ir gaudyti atšokusį kamuolį, mesti ir gaudyti kamuolį porose, ratu, vienas kitam stovint ir judant,
mesti į vertikalius ir horizontalius taikinius (ypač mažą lauko teniso kamuoliuką). Pedagogas turi
skatinti vaikus žaisti judriuosius ir sportinius žaidimus su kamuoliu, parinkti įvairių greitumą ir
vikrumą bei judesių koordinaciją lavinančių griebimo, gaudymo ir perdavimo užduočių bei
estafečių. Rankų ir plaštakos j÷gą, pirštų judesių koordinaciją, orientaciją erdv÷je, atstumo ir
krypties skyrimą, dešin÷s ir kair÷s pus÷s skyrimą puikiai lavina ropojimo, šliaužimo, laipiojimo
ir lindimo užduotys. Šie judesiai neturi būti pamiršti priešmokyklinių grupių pedagogų ir
naudojami kūno kultūros pratybų metu.
Organizuojant kūno kultūros pratybas lauke, sudaromos palankesn÷s sąlygos atlikti pratimus
ir žaisti žaidimus, kuriems reikia daug erdv÷s: m÷tyti į tolį, m÷tyti į horizontalų taikinį sniego
gniūžtes, kankor÷žius, kaštonus, žaisti judriuosius žaidimus, (ypač, kuriuose reikia kamuoliu
taikyti į judantį žaid÷ją), mokytis sportinių žaidimų elementų. Tai ypač vertinga fizin÷ veikla
lavinanti geb÷jimą orientuotis erdv÷je, reg÷jimo erdvinį suvokimą (skirti judesių greitumo,
tempo ritmo, krypties pokyčius), stiprinanti rankos ir plaštakos raumenis, lavinti akies ir rankos
koordinaciją. Turi būti gerai išnaudojami judesių lavinimo aikštel÷s įrenginiai: kop÷t÷l÷s,
rąsteliai, buomeliai, „tuneliai“, taikiniai ir kt. Vaikai skatinami laipioti, perlipti, pralįsti, ropoti,
m÷tyti į horizontalius ir vertikalius taikinius. Pavasarį, vasarą, rudenį vaikai gali mokytis žaisti
kvadratą, badmintoną, krepšinį.
 40

Per kūno kultūros pratybas vaikai turi gauti žinių apie higieną, savitvarką, pratinasi įsiminti
pirštų, plaštakos ir visos rankos dalių pavadinimus, erdv÷s ir krypties terminus, naudoti savo
kalboje. Vaikai ne tik klauso ir stebi, juda, žaidžia, bet ir eksperimentuoja, kuria, tiria savo
judesius ir pojūčius, matuoja, seka pokyčius, lygina su kitų vaikų, diskutuoja.

2.4. Smulkiosios motorikos ugdymo sudedamosios dalys ir jų turinys

Smulkiosios motorikos ugdymo nereik÷tų suprasti siaurąja prasme, tai yra tik kaip pratimų,
kurių metu atliekami judesiai per pirštų ir riešo sąnarius. Rašymas, lipdymas, tapymas, karpymas
ir kita būsimoji pamokin÷ veikla reikalauja išlavintų plaštakos judesių. Bet plaštakos judesiai,
ypač didesn÷s amplitud÷s, n÷ra izoliuoti nuo visos rankos judesių. Tod÷l rengiant vaikus
mokyklai į smulkiosios motorikos ugdymą reik÷tų įtraukti ir rankų bendrojo bei specialiojo
lavinimo pratimus, pagrindinius judesius (ropojimą, šliaužimą, laipiojimą, lindimą, kamuolio
m÷tymą ir gaudymą, m÷tymą į vertikalius ir horizontalius taikinius) lavinančius rankų ir pirštų
judesius, akies ir rankos koordinaciją. Fizin÷ veikla turi būti integruota su elementarių žinių
perteikimu (apie plaštakos ir visas rankos dalis, jutimų sistemas, higieną, saugų elgesį ir kt.) bei
sveikos gyvensenos įgūdžių formavimu. Be to priešmokyklinio amžiaus vaikų smulkiosios
motorikos brendimas labai priklauso nuo jutiminių sistemų išlavinimo, erdv÷s ir krypties
nustatymo, atstumo iki objekto, formos ir dydžio suvokimo, neatsiejamas ir nuo bendrosios
motorikos lavinimo, tod÷l lavinant smulkiąją motoriką vaikų žinios ir fiziniai geb÷jimai yra
ugdomi remiantis žemiau pateiktu skirstymu.

2.4.1. Sveikatos žinios ir ugdomi geb÷jimai

Savęs ir kitų pažinimas

– Įgyti elementarių žinių apie rankos dalis, plaštakos, rankos judesių reikšmę žmogaus
ugdymui(si) ir buičiai:
• dom÷tis ir žinoti, kaip vadinasi rankos dalys, kur jos yra, kam reikalingos: ranka: petys,
alkūn÷; plaštaka: riešas, delnas, vidin÷ ir išorin÷ plaštakos pus÷; pirštai: nykštys, smilius
(rodomasis), didysis, bevardis, mažasis, pirštų pagrindai, pagalv÷l÷s, galai, nagai, pirštų
apatiniai sąnariai, pirštų viduriniai sąnariai, pirštų viršutiniai sąnariai;
• išaiškinti pirštų, plaštakos ir visos rankos judesių svarbą žmogaus gyvenime, rengimuisi
mokytis mokykloje. Įtik÷ti, kad kairiarankyst÷ – ne patologija, o vienas iš galimų normos
variantų.
– Susipažinti su organizmo jud÷jimo, kv÷pavimo, kraujotakos, jutiminių, nervų sistemos
funkcijomis, tyrin÷ti, kaip jos funkcionuoja:
 41

• liesti, tyrin÷ti rankomis įvairaus reljefo, švelnius ir šiurkščius paviršius, įvairių formų
daiktus, užmerktomis akimis apčiuopiant atpažinti draugus;
• veikti atsimerkus ir pakartoti veiksmą užsimerkus, atsp÷ti, ką norima pasakyti gestais,
judesiais, atsimerkus pasteb÷ti nuo stalo „dingusius“ daiktus, rasti skirtumus dviejuose
„vienoduose“ piešiniuose ir kt.
• klausyti įvairių garsų, „klausytis tylos“;
• klausytis širdies plakimo, užčiuopti pulsą,
• tyrin÷ti kv÷pavimo dažnumą prieš ir po fizinio krūvio;
• matuoti(s) ūgį, lyginti savo ir kitų vaikų ūgio žymas ant sienos, jų kitimą;
• išbandyti, lyginti savo ir kitų vaikų pirštų, plaštakos visos rankos ir viso kūno bei atskirų
jo dalių judesių galimybes įvairiai m÷tant, lipant, šliaužiant, lendant, einant, b÷gant,
šokin÷jant, atliekant pusiausvyros pratimus, žaidžiant su įvairiais įrankiais (ypač
kamuoliais), naudojantis įvairiais prietaisais.
Asmens higiena, savitvarka ir ugdomosios aplinkos tvarkymas
• geb÷ti savarankiškai švariai nusiplauti rankas, sutvarkyti žaislus, tvarkant surūšiuoti,
sud÷ti į sutartą vietą įvairias smulkias ir kitas ugdymo priemones;
• pratintis taisyklingai s÷d÷ti už stalo, tinkamai pasid÷ti knygelę, sąsiuvinį, piešimo lapą,
pieštukus, teptuką, žirklutes it kt.;
• išmokti savarankiškai apsirengti tinkamą aprangą, susisegti sagas, užsitraukti
užtrauktukus, apsiauti avalynę, užsirišti raištelius.
Bendravimo ir bendradarbiavimo ugdymas(is)
• pratinti susitarti d÷l bendros veiklos ir žaidimų, pasidalinti žaislais, smulkiosios
motorikos ir sporto priemon÷mis, veikti drauge, suteikti pagalbą kitiems ar jos paprašyti,
džiaugtis bendrais veiklos pasiekimais.
Saugaus elgesio ugdymas(is)
• žinoti, kaip saugiai elgtis su smulkiais žaislais ir smulkiosios motorikos ugdymo
priemon÷mis, žirkl÷mis, klijais ir kt.
• žinoti kaip saugoti akis nuo pervargimo, mok÷ti keletą akių nuovargį mažinančių
pratimų.

2.4.2. Smulkiosios motorikos lavinimas

Koordinaciją, greitumą ir vikrumą lavinantys pratimai ir žaidimai.

Lenkti pirštus sugniaužiant į kumštį. Tiesti pirštus.
Pusiau sulenkti ir prask÷sti pirštus, 3–5 kartus palankstyti ir v÷l ištiesti.
 42

Sugniaužti pirštus į kumščius ir sukti riešus ratu. Iš pradžių – abu į dešinę, po to – į kairę, o taip
išmokus – į skirtingas puses (dešinį – pagal laikrodžio rodyklę, kairį – prieš laikrodžio rodyklę).
Suglausti delnus tiesiais pirštais, sunerti pirštus, sulenkti ir ištiesti.
Suglausti delnus tiesiais pirštais ir sun÷rus rankų pirštus, riešus lenkti aukštyn–žemyn, į vieną ir į
kitą pusę, sukti ratu į vieną ir į kitą pusę.
Suglausti delnus prieš krūtinę, prask÷sti pirštus ir v÷l suglausti.
Suglausti delnus prieš krūtinę, išsk÷sti riešus į šalis ir v÷l suglausti nepraplečiant pirštų į šalis.
Suglausti visų pirštų pagalv÷les, ištiesti kuo plačiau juos praskečiant.
Suglausti delnus prieš krūtinę, suglausti dešin÷s rankos nykščio, rodomojo ir didžiojo pirštų
galus (laikome pieštuką, neatkišant mažojo piršto), „rašyti“ iš kair÷s į dešinę (braukti tiesią ar
vingiuotą liniją), „piešti“ apskritimą, trikampį, kvadratą, mažą g÷lę, nejudinant riešų. Po to v÷l
suglausti delnus.
Plaštakas su išsk÷stais pirštais pad÷ti ant stalo; paeiliui pabelsti (vieną ar kelis kartus) į stalą tai
vienos, tai kitos rankos, po to abiejų rankų kiekvienu pirštu vienu metu.
Ištiesti suglaustus pirštus, prask÷sti. Po to suglausti ir sulenkti į kumštį.
Išteisti suglaustus pirštus, prask÷sti nykštį į šalį ir sukti ratu.
Sugniaužti pirštus į kumštį, o rodomąjį pirštą ištiesti ir sukti ratu (į dešinę, į kairę) nejudinant
riešo.
Nykščiu liesti iš eil÷s kiekvieno piršto galą pirmyn ir atgal atsimerkus, po to užsimerkus.
Pirštais parodyti: “Man vieneri (dveji, treji, ketveri, penkeri) metukai“.
Iš kumščio paeiliui ištiesti didįjį, smilių, nykštį, bevardį ir mažąjį pirštą. Išmokus v÷liau pirštus
tiesti tokia tvarka: mažasis, bevardis, didysis, smilius, nykštys.
Išsk÷sti ištiestus pirštus ir suglausti tokia tvarka: rodomąjį prie didžiojo, nykštį prie rodomojo,
bevardį prie didžiojo, mažąjį prie bevardžio.
Judesių dažnumą lavinantys žaidybiniai pratimai, žaidimai.
Belsti visų pirštų galais į stalą maksimaliu greičiu (10–20 s).
Belsti kiekvieno piršto galu iš eil÷s į stalą maksimaliu greičiu.
Reakcijos greitį lavinantys žaidybiniai pratimai, žaidimai.
Sugauti greitai per stalą traukiamos juostel÷s galą ir pan.
Pagauti į delną nestipriai sugniaužtą ir paleistą krentantį teniso kamuoliuką, pieštuką, liniuotę,
ploną lazdelę.
Manipuliaciniai judesiai: surinkti žirnius, monetas, degtukus ar d÷lioti po vieną į d÷žutę,
verti karoliukus, kaišioti smulkius kaištukus į skylutes, atsegti ir užsegti sagas, atitraukti ir
užtraukti užtrauktuką, atriši ir užrišti batų raištelius, atrišti ir surišti kaspiną, pinti kasas.
 43

„Pirštukų teatro“ žaidybiniai pratimai (pagal M. M. Bezrukich, T. A. Filipovą (Безруких,

Филиппова), 2000; G. Musteikienę, 2001; E. M. Kosinovą (Косинова), 2002;
N. V. Nižegorodcevą, V. D. Šadrikovą (Нижегородцева, Шадриков), 2002).

„Lietus lyja“. Pad÷ti delnus ant stalo tiesiais, prask÷stais ir

atpalaiduotais pirštais. Kilnoti pirštus ir tyliai belsti jų
pagalv÷l÷mis į stalą.

„Tulp÷“. Suglausti rankų riešus vertikaliai. Sulenkti visus

pirštus per apatinius sąnarius ir prask÷sti.

„Ramun÷“. Suglausti rankų riešus vertikaliai. Delnus atlenkti

žemyn, horizontaliai, ištiestus pirštus prask÷sti.

”Pakalnut÷“. Sukryžiuoti rankas per riešus. Prask÷sti, sulenkti

pirštus per apatinius sąnarius ir plaštakas per riešus lenkti
žemyn.
 44

„Medžiai“. Pakelti rankas, pasukti delnus į išorę, sukryžiuoti

per riešus pirštais aukštyn. Ištiesti ir išskleisti pirštus. Pirštus
galima judinti („v÷jas pučia“).

„Egl÷“. Sukryžiuoti plaštakas per riešus, suglaudžiant

išorinius plaštakos paviršius, tiesius pirštus sunerti ir
sukryžiuoti.

„Lizdas“. Pusiau sulenkti pirštus, pasukti delnais aukštyn,

suglaudžiant išorinius plaštakos kraštus ir padarant rieškutes.

„Paukščiai skrenda“. Sukryžiuoti rankas per riešus, dešinę

dedant ant kair÷s delnais žemyn. Pirštus ištiesti. Leisti
plaštakas žemyn ir v÷l kelti aukštyn.
 45

„Paukščiai lesa“. Liesti nykščio galą visais pirštų galais

paeiliui.

„Gandras vaikšto“. Atremti į stalą smiliaus ir didžiojo pirštų

galus. Bevardį ir mažąjį sulenkti ir prispausti nykščiu prie
delno. Lenkti smilių ir didįjį pirštus vieną po kito kuo
aukščiau pakeliant ir v÷l atremiant galu į stalą.

„Višta“. Suglausti nykštį ir smilių pagalv÷l÷mis („snapas“).

Ant smiliaus paeiliui d÷ti visus kitus pirštus („skiauter÷“).

„ Gaidys“. Suglausti nykštį ir smilių pagalv÷l÷mis („snapas“).

Ant smiliaus paeiliui d÷ti kiek įmanoma labiau per sąnarius
sulenktus visus kitus pirštus („skiauter÷“).
 46

„Antis“. Prispausti prie nykščio suglaustus ir kuo tiesesnius

kitus pirštus. Plačiai prask÷sti nykštį ir kitus pirštus, laikant
jų galus suglaustus, ir v÷l suglausti.

„Žąsis“. Prispausti prie nykščio suglaustus ir kuo tiesesnius

kitus pirštus. Nulenkti plaštaką žemyn.

„Uodas“. Pasukti delną žemyn, sulenkti didįjį, bevardį ir

mažąjį prie delno. prispausti nykščiu. Smilių ištiesti pirmyn ir
sukti mažus ratukus.

„Bit÷“. Pasukti delną žemyn, sugniaužti kumštį. Ištiesti nykštį

pirmyn ir sukti ratu.
 47

„Sraig÷“. Sulenkti dešin÷s rankos didįjį ir bevardį pirštus ir

prispausti nykščiu („sraig÷s kūnas“), plaštaką laikyti
horizontaliai delnu žemyn. Smilių ir mažąjį pirštus ištiesti
pirmyn („ragučiai“).

„Sraig÷s namelis“. Sulenkti dešin÷s rankos didįjį ir bevardį

pirštus ir prispausti nykščiu („sraig÷s kūnas“), plaštaką laikyti
horizontaliai delnu žemyn. Smilių ir mažąjį ištiesti pirmyn
(„ragučiai“). Sugniaužti kair÷s rankos kumštį ir užd÷ti ant
dešin÷s rankos išorin÷s plaštakos pus÷s („namelis“).

„Varl÷“. Sulenkti bevardį ir didįjį pirštus prie delno, ties

nagais nykščiu juos horizontaliai prispausti. Smilių ir mažąjį
sulenkti ir pakelti aukštyn („akys“).

„Pel÷“. Prispausti prie delno sulenktą nykštį, ant jo skersai

užd÷ti didžiojo ir bevardžio pirštų galus. Smilių ir mažąjį
sulenkti ir pakelti aukštyn („akys“).
 48

„Ežys“. Suglausti delnus vertikaliai. Prask÷sti ir v÷l suglausti

pirštus.

„Katinas“. Sulenkti rodomąjį, didįjį ir bevardį pirštą ir

prispausti prie delno. Nykštį ir mažąjį ištiesti į viršų
(„ausys“).

„Kat÷“. Užd÷ti nykštį ant sulenktų didžiojo ir bevardžio

pirštų nagų. Sulenktus smilių ir mažąjį, pakelti aukštyn
(„ausys“).

„Kat÷s nagučiai“. Lenkti ir tiesti pirštus per visus sąnarius.

 49

„Lap÷“. Suglausti delnus tiesiais pirštais, smilius sulenkti, o

nykščius pakelti aukštyn („ausys“).

„Kiškis“. Ištiesti, prask÷sti didįjį pirštą ir smilių („ausys“).

Bevardį ir mažąjį sulenkti ir nykščiu prispausti prie delno.

„Stirna“. Užd÷ti didžiojo ir bevardžio pirštų pagalv÷les ant

nykščio pagalv÷l÷s. Smilių ir mažąjį ištiesti ir pakelti
(„ausys“)..

„Žirgas“. Suglausti delnus taip, kad kair÷s rankos pirštai,

išskyrus nykštį, būtų tarp dešin÷s rankos nykščio ir smiliaus.
Dešin÷s rankos pirštai ištiesti, abiejų rankų nykščius pakelti
aukštyn („ausys“). Judinti nykščius („žirgas judina ausis“),
judinti kair÷s rankos sulenktus pirštus („purto karčius), judinti
aukštyn-žemyn suglaustus mažuosius pirštus („÷da žolę“).
 50

Žirgas b÷ga“. Ištiesti pirmyn didįjį pirštą („galva“), kitus

pirštus atremti į stalą („kojos).

„Krokodilas“. Užd÷ti ant didžiojo ir bevardžio pirštų

viršutinių sąnarių nykštį („nasrai“). Smilių ir mažąjį sulenkti
ir pakelti aukštyn („akys“).

„Meška“. Sulenkti abiejų rankų didžiuosius ir bevardžius

pirštus ir prispausti nykščiais, riešus laikyti horizontaliai,
pasukus delnus į kūno pusę. Nykščius pakelti aukštyn,
sulenkti („ausys“). Krumplius suglausti. Smiliai ir mažieji
pirštai ištiesti horizontaliai.

„Namas“. Pakelti abiejų plaštakų tiesius, suglaustus pirštus

aukštyn, pasukti delnais į vidų. Suglausti pirštus
pagalv÷l÷mis. Riešus atitolinti vieną nuo kito, paliekant
suglaustas pirštų pagalv÷les.
 51

„Stalas“. Sugniaužti kair÷s rankos kumštį ir laikyti

vertikaliai. Suglausti ištiestus dešin÷s rankos pirštus ir delną
užd÷ti ant kumščio horizontaliai.

„K÷d÷“. Sugniaužti dešin÷s rankos kumštį ir laikyti

vertikaliai. Suglausti ištiestus kair÷s rankos piršus ir delnu
vertikaliai prispausti prie kumščio.

„Spyna“. Sukryžiuoti dešin÷s rankos smilių ir didįjį pirštus.

Sukryžiuoti bevardį ir mažąjį pirštus. Nykštį pakelti aukštyn.

„Vartai“. Ištiesti abiejų rankų suglaustus pirštus horizontaliai,

pasukant delnais į kūno pusę, suglausti didžiųjų pirštų galus,
nykščius pakelti aukštyn.
 52

„Kalneliai“. Pad÷ti abi plaštakas ant stalo, pirštus suglausti.

Lenkti paeiliui po vieną pirštą, bandant jo galą pritraukti kuo
arčiau piršto pagrindo.

„Tiltas“. Pasukti rankas delnais į viršų ir tiesius suglaistus

pirštus suglausti didžiųjų pirštų galais.

„Žuvis plaukia“. Suglausti delnus horizontaliai ištiestais

pirštais. Sukin÷jant riešus į dešinę ir į kairę pusę.

„Irkluotojas“. Užd÷ti vertikaliai laikomos dešin÷s rankos

delną suglaustais ir ištiestais pirštais ant kair÷s rankos delno.
Tiesius nykščius atitraukti į šalis- žemyn ir sukti ratu.
 53

„Tinklas“. Pasukti delnus aukštyn ir sunerti tiesus rankų

pirštus.

„Žiūronai“. Sulenkti abiejų rankų pirštus, suglausti nykščio ir

rodomojo pirštų galus, paliekant angą. Suglausti abiejų rankų
nagus, pasukant sulenktus delnus žemyn.

„Balionas sprogo“. Spausti pusiau sulenktus pirštus

suglaustais galais. Atitraukiant plaštakas į šalis, staiga tiesti
pirštus ir atpalaiduoti.

„Šokdyn÷“. Suglausti tiesius visus pirštų galus, išskyrus

nykščius. Sukti ratu tiesius nykščius vieną apie kitą.
 54

„Kamuolys“. Pasukti delną žemyn, sugniaužti kumštį ir

teisiant pirštus žemyn, atpalaiduoti plaštaką.

„Žirkl÷s“. Ištiesti didįjį ir smilių, bevardį ir mažąjį pirštus

prispausti prie delno, ant jų užd÷ti sulenktą nykštį. Prask÷sti
ir v÷l suglausti smilių ir didįjį pirštus („kirpti“).

„Vinį kala“. Sugniaužti kumščius, paliekant tiesius nykščius

ant kumščio. Suglausti kumščius delno puse ir laikyti
horizontaliai. Ištiestus nykščius pakelti ir v÷l nuleisti (ant
kumščio), pakelti ir v÷l nuleisti („kalti“).

„Pasisveikinimas“. Suglausti delnus, prask÷sti pirštus.

Paeiliui (pirmyn ir atgal) atitraukti ir v÷l suliesti pirštų
pagalv÷les.
 55

„Draugų pokalbis“. Sugniaužti abiejų rankų kumščius,

pasukti vertikaliai, delnais į kūno pusę. Kumščius suglausti
apatin÷mis pirštų dalimis. Ištiesti nykščius aukštyn. Tai
priartinti nykščius vieną prie kito, tai atitolinti vieną nuo kito
(„draugai kalbasi“).

„Lipimas aukštyn“. Ištiesti abiejų rankų pirštus vertikaliai,

nykščius – horizontaliai. Dešin÷s rankos nykščio nagą d÷ti
ant kair÷s rankos nykščio pagalv÷l÷s. Kair÷s rankos smilų ant
dešin÷s rankos nykščio, dešin÷s rankos smilių – ant kair÷s
rankos nykščio. Taip paeiliui dedant kair÷s ir dešin÷s rankos
pirštus „lipti“ vis aukštyn.

2.4.3. Rankas lavinantys pagrindiniai judesiai, pratimai ir žaidimai

M÷tymas ir gaudymas.
Mesti kamuolį aukštyn ir sugauti abiem, dešine, kaire ranka.
Mesti kamuolį aukštyn, suploti ir pagauti abiem rankom.
Permesti kamuolį iš vienos rankos į kitą.
Mesti kamuolį į grindis ir sugauti 5–6 kartus abiem rankom ir (mažą kamuoliuką) dešine, kaire
ranka.
Mesti kamuolį į grindis ir mušin÷ti delnu 3–5 kartus iš eil÷s abiem rankom ir dešine, kaire ranka.
Mesti kamuolį į sieną ir sugauti (kelis kartus iš eil÷s).
Mesti ir gaudyti kamuolį (teniso kamuoliuką) vienas kitam atsistojus 3 metrų atstumu įvairiais
būdais: iš apačios, nuo krūtin÷s, iš už galvos.
Mesti kamuolį (teniso kamuoliuką) vienas kitam ratu į dešinę ir į kairę pusę, į rato centrą gaudant
kamuolį po papildomo judesio atlikimo.
Atmušti nuo grindų atšokusį kamuolį delnais abiem rankom, dešine, kaire ranka.
Varyti kamuolį pirmyn tiesiai, „gyvat÷le“, aplink kliūtis.
M÷tyti kamuoliuką (sm÷lio maišelį, kankor÷žius, sniego gniūžtes) taikant į ant grindų (žol÷s)
išd÷stytus daiktus, horizontalų taikinį (pakabintą akių aukštyje) iš 1,5–3 metrų atstumo ir į
vertikalų taikinį (pakabintą 1,5–2 m aukštyje) dešine ir kaire ranka.
 56

Užmesti žiedus ant įvairiai išd÷stytų stovelių.

Pataikyti kamuoliu į judantį taikinį.
M÷tyti sm÷lio maišelius, teniso kamuoliukus, sniego gniūžtes į tolį dešine ir kaire ranka.
Ropojimas, šliaužimas, laipiojimas, lindimas.
Ropoti, šliaužti grindimis vienavardžiu (ta pačia ranka, ta pačia koja) ir įvairiavardžiu
(priešingos pus÷s ranka, priešingos pus÷s koja) būdu pirmyn, atgal, apeinant, peršliaužiant per
įvairias kliūtis, stumiant galva kamuolį.
Ropoti nuožulnia lenta vienavardžiu ir įvairiavardžiu būdu.
Šliaužti gimnastikos suoleliu prisitraukiant rankomis.
Pralįsti pro kliūtį (lanką, virvutę, tiltelį ir kt.) ropomis vienavardžiu ir įvairiavardžiu būdu,
pritūpus, pasisukus šonu.
Lipti gimnastikos sienele aukštyn ir žemyn ritmingai, nepraleidžiant skersinių, keičiant
laipiojimo tempą, išlaikant kojų ir rankų koordinaciją.
Laipioti pakaitiniu vienavardžiu ir įvairiavardžiu būdu.
Lipti pristatomuoju žingsniu į dešinę ir į kairę gimnastikos sienele.
Bendrojo lavinimo pratimai rankų ir pečių juostos raumenims.
Kelti rankas pirmyn, aukštyn, į šalis, nuleidžiant žemyn, stiebiantis ant pirštų galų, iš įvairių
pradinių pad÷čių.
Kelti rankas per šalis aukštyn, nuleisti žemyn iš įvairių pradinių pad÷čių.
Moti tiesias rankas į šalis ir kryžiuoti prieš krūtinę.
Moti per alkūnes sulenktas ir ištiestas rankas atgal, iš pradin÷s pad÷ties sulenkus rankas per
alkūnes, pak÷lus į šalis pečių aukštyje ir prieš krūtinę sugniaužus kumščius.
Paeiliui sukti tiesias rankas ratu pirmyn ir atgal.
Sukti rankas ratu pirmyn, atgal, iš pradin÷s pad÷ties rankos nuleistos žemyn arba delnai užd÷ti
ant pečių.
Specialieji koordinacijos pratimai.
Rankų ir kojų, vienavard÷ ir įvairiavard÷ koordinacija.
Eiti įvairiavardžiu (mojant pirmyn dešine koja ir kaire ranka, po to kaire koja ir dešine ranka) ir
vienavardžiu (mojant pirmyn tos pačios pus÷s koja ir ranka) būdu.
Sinchroniškai belsti kojomis ir ploti delnais ritmą, sinchroniškai belsti koja ir delnu vienodą
ritmą vienavardžiu ir įvairiavardžiu būdu.
Šokin÷ti vietoje derinant kojų ir rankų darbą: pražergti kojas į šalis ir suglausti, mojant tiesias
rankas į šalis ir nuleidžiant žemyn, kryžiuojant kojas ir rankas, sinchroniškai keičiant kojas ir
rankas pirmyn ir atgal vienavardžiu ir įvairiavardžiu būdu.
 57

Pašokti aukštyn ir ploti rankomis įvairiose pad÷tyse ir aukštyje: prieš veidą, virš galvos, už
nugaros.
Pašokti aukštyn ir delnais paliesti kulnus.
Atlikti įvairius nesud÷tingus šokių judesius derinant kojų ir rankų darbą.
Rankų, riešo ir pirštų judesių koordinacija.
Atlikti įvairius imitacinius pratimus:
„Dirigavimas“. Iš pradžių imituoti dirigento judesius dešine ranka, po to kaire. V÷liau – abiem
rankom kartu.
„Dažymas“. Atpalaiduotu riešu imituoti įvairius dažymo teptuku judesius: aukštyn – žemyn, iš
dešin÷s į kairę, iš kair÷s į dešinę.
„Skalbinių skalavimas“. Pr. p. – kojos – plačiai, liemuo palenktas pirmyn – žemyn, rankos
nuleistos žemyn – į kairę. Atlikti judesius į dešinę ir kairę, imituojant skalbinių skalavimą.
„Bangos“. Pr. p. – rankos ištiestos pirmyn delnais žemyn. Atlikti bangavimo judesius pradedant
pirštais, riešais ir po to įjungiant visą ranką. Paeiliui sulenkti ir ištiesti rankas per visus jų
sąnarius.
„Medūza“. Pr. p. – rankos pusiau sulenktos prieš krūtinę delnais žemyn, pirštai išsk÷sti į šalis.
Imituoti medūzos judesius.
„V÷duokl÷“. Pr. p. – rankos sulenktos, delnai pasukti pirmyn su maksimaliai išsk÷stais pirštais.
Iš pradžių sulenkti ir prispausti prie delno nykštį, po to paeiliui kitus pirštus. Po to atvirkštine
tvarka paeiliui ištiesti pirštus.
„Pelekai“. Pr. p. – rankos ištiestos į šalis pečių aukštumu. Atlikti rankomis bangavimo judesius
pirmyn didinant amplitudę.
„Kryžiavimas“. Pr. p. – rankos ištiestos pirmyn, ties riešu sukryžiuotos pasuktais į išorę ir
suglaustais delnais. Tuo pačiu metu sukti delnus ratu į skirtingas puses ir v÷l suglausti.
„Gyvat÷“. Pr. p. – rankos į šalis, visi pirštų galiukai suglausti į vieną vietą vaizduojant gyvatę.
Sukti ratus per alkūn÷s sąnarį delnais į viršų.
„Sparnai“. Atlikti banguojančius judesius rankomis: iš pradžių – į šalis – žemyn, po to – pečių
aukštumu – aukštyn – žemyn, po to – aukštyn – į šalis.
„Spyruokl÷s“. Pr. p. – rankos sulenktos per alkūnes, delnai pasukti aukštyn, pirštai ištiesti ir
išsk÷sti. Įsivaizduoti, kad kiekviename delne guli po spyruoklę, kurią reikia pagauti. Judesiai turi
būti l÷ti, bet su didele įtampa. Kai tik spyruokl÷ bus suspausta, pirštai neišlaikys įtampos ir greit
išsities. Spyruokl÷ iššoks aukštyn. Ją reikia pagauti ir tęsti pratimą.
„Įkyrus uodas“. Pr. p. – rankos sulenktos, delnai ties krūtine, pasukti į viršų, pirštai plačiai
išsk÷sti. Staigiu judesiu lenkti pirštus į kumštį, po to l÷tai ištiesti pirštus. Pirštus reikia teisti taip,
kad pirštų galai slystų delnais l÷tai tiesdamiesi ir l÷tai atidengdami delną.
 58

„Vanago nagai“. Pr. p. – rankos sulenktos prieš krūtinę, delnais žemyn, pirštai išsk÷sti į šalis
kiek tik galima. L÷tai lenkiant pirštus, sugniaužti į kumštį, o po to l÷tai tiesti iki pradin÷s
pad÷ties. Lenkti pirštus reikia taip lyg pl÷šrus paukštis l÷tai griebtų savo auką, o po to l÷tai
paleisdamas išsk÷stų savo nagus.
„Gaudyti–mesti“. Imituoti m÷tymąsi sniego gniūžt÷mis. Imituoti sniego gniūžt÷s pagavimo
judesį, smarkiai suspaudžiant pirštus į kumštį. Metant pirštus ištiesti.
„Lipimas virve“. Imituoti lipimą virve, paeiliui į ją įsikimbant; vieną delną sugniaužiant į kumštį,
kitą delną išskečiant ir tartum aukščiau įsikibus į virvę v÷l sugniaužti.
„Prašau – nereikia“. Pr. p. – rankos sulenktos per alkūnes. Delnai pasukti į viršų ir nuleisti
žemyn. Ratais žemyn – aukštyn ir pirmyn pakelti delnus. Šiuo judesiu tartum sakant: “Prašau jus
stoti čia”. Po to atvirkščia kryptimi lyg sakant: “Nereikia” ar “Nesiartinkite”.
„Veidrodžio valymas“. Reikia įsivaizduoti, kad delne yra skuduras, kuriuo valome veidrodį.
Pr. p. – kojos plačiai, dešin÷ ranka pakelta ir delnas priglaustas viršutin÷je kair÷je veidrodžio
pus÷je, pirštai suglausti ir pasukti kair÷n. Dešine ranka atlikti judesį iš kair÷s į dešinę. Pasiekus
viršutinį dešinį veidrodžio kampą v÷l grįžti iš dešin÷s į kairį veidrodžio kampą. Pirmas judesys
atliekamas veido aukštyje, antras – krūtin÷s, trečias – liemens, o ketvirtasis – kelių. Delnas,
atliekant judesius, pasuktas išor÷n. Atliekant judesius abiem rankom galima atlikti l÷tus
pritūpimus.
„Jūra banguoja“. Pr. p. – alkūn÷s sulenktos ir pakeltos į šalis, delnai prieš krūtinę pasukti žemyn,
pirštai sunerti. Atlikti bangavimo judesius į dešinę ir į kairę.
„Sprogimas“. Pr. p. – rankos sulenktos, delnai pasukti išor÷n ir suspausti į kumštį: 1 – staigiu
judesiu pakelti rankas aukštyn – į šalis, delnais į išorę, išskečiant pirštus, 2 – 4 – nuleisti rankas
per šalis žemyn ir priimti pradinę pad÷tį.
„Mirkčiojanti lemput÷“. Pr. p. – rankos ištiestos pirmyn, delnai atkišti pirmyn, pirštai išsk÷sti į
šalis. Paeiliui sugniaužti kumštį ir v÷l plačiai išsk÷sti pirštus.
Sekti akimis ir pataikyti pirštu į siūbuojantį ant virvut÷s pririštą minkštą kamuoliuką (ar kitą
daiktą).
Stalo teniso (badmintono) rakete mušin÷ti (plunksninį) kamuoliuką.
Rankų atpalaidavimo pratimai.
S÷d÷ti ant k÷d÷s nuleidus žemyn galvą, pečius, rankas, atpalaidavus rankas.
Kelti rankas per šalis aukštyn, įkv÷pti, nuleisti rankas per šalis žemyn, iškv÷pti.
Eiti paeiliui pakratant atpalaiduotas rankas ir kojas.
Eiti liemenį palenkus žemyn, nuleidus galvą ir pečius, mojuojant nuleistas ir atpalaiduotas rankas
kaip „medžio šakas pučiant v÷jui“.
 59

Atsigulus ant nugaros ir sulenkus kojas, kelti rankas aukštyn, įkv÷pti, iškvepiant rankas nuleisti
žemyn.
Gul÷ti ant grindų ant nugaros, rankas patogiai pad÷jus šalia kūno, visai atpalaidavus raumenis,
užmerkus ar atmerkus akis, visiškoje tyloje arba klausant raminančios muzikos, gamtos garsų.

2.4.4. Pojūčių lavinimas

Pakelti ranką stipriai sugniaužtu kumščiu ir įtemptais raumenimis, nuleisti žemyn, ištiesti pirštus
ir visiškai atpalaidavus pakratyti.
Mesti kamuolį žemyn ir aukštyn įvairiu intensyvumu įtempiant raumenis (nestipriai, stipriai, iš
visų j÷gų).
Remtis delnais į sieną ir spausti ją įvairiu intensyvumu įtempiant raumenis (nestipriai, stipriai, iš
visų j÷gų).
Įtempti rankų, visus kūno raumenis atsigulus „kaip rąstui“, atpalaiduoti „kaip skudurin÷ l÷lyt÷“.
Geb÷ti pakartoti kito rodomus judesius:
• parodyti savo ausis, pečius, alkūnes, delnus, liemenį, kelius, p÷das ir kt.;
• tiesti vienu metu vieną ranką ir priešingą koją į šalį;
• d÷ti vieną ranką ant liemens, o kitą ant peties ir atvirkščiai;
• tiesti rankas į šalis sulenkiant alkūnes taip, kad dilbis būtų nuleistas žemyn, o po to
pakelti aukštyn;
• pakartoti rodomus labai kampuotus, po to tąsius, l÷tus ir greitus, mažos ir vis did÷jančios
amplitud÷s judesius;
• pakartoti parodytus judesius, atsp÷jant kokius gyvūno judesius, gamtos reiškinius
imituoja.
Liesti, tyrin÷ti rankomis, žaisti ir sportuoti su įvairaus reljefo, švelnaus ir šiurkštaus paviršiaus,
įvairių formų, dydžio ir svorio žaislais, sporto priemon÷mis (atsimerkus ir užsimerkus);
Užmerktomis akimis apčiuopiant atpažinti draugus.
Užmerktomis akimis pajusti ir paskui atsimerkus parodyti kito prisilietimą prie dviejų kūno
vietų. Pvz.: pilvas ir nugara, plaštaka ir skruostas, šlaunis ir petys ir kt.
Mokyti(s) masažo ir savimasažo.
Gaudyti ir mesti, varyti (įvairaus dydžio) kamuolį, atidžiai sekant akimis kamuolį ir rankų
judesius;
Mesti kamuoliuką į (vertikalų ir horizontalų) taikinį atidžiai prisitaikius.
Žaisti smiginį.
Žaisti, lenktyniauti estafet÷se su įvairių spalvų, dydžio, formų žaislais, sporto priemon÷mis, juos
rūšiuoti pagal įvairius požymius (formą, dydį, spalvą ir kt.).
 60

Rinkti ir greitai d÷ti į mažą d÷žutę įvairius smulkius daiktus, mauti ant stovelių, sukaišioti į
išpjovas, skylutes (viena ir abiem rankomis).
Rankų judesiais pakartoti draugo parodytus judesius, atsp÷jant kokius gyvūno judesius, gamtos
reiškinius imituoja.

2.4.5. Orientacijos erdv÷je ir krypties suvokimo lavinimas

Bendra (visuotin÷) erdv÷.

Atsistoti, pasilenkti pirmyn, tiesiant rankas pirmyn, atsilošti atgal, mojant rankas puslankiu
atgal, ištiesti rankas į šalis, pasistiebti, keliant rankas aukštyn, atsitūpti susiriečiant į „mažą
kamuoliuką“, rankomis apgl÷biant kelius, suktis ratu, pajaučiant asmeninę erdvę, kurioje
stengiamasi nesiliesti prie kitų vaikų. Išret÷ti per ištiestas rankas. Eiti, b÷gti vora, ratu,
„gyvat÷le“, išlaikant ne mažesnį kaip ištiestos rankos atstumą. Atsiminti savo vietą eil÷je, voroje,
rate, laisvai b÷gioti, šokin÷ti, „skraidyti“, nesusiduriant su kitais vaikais, neliečiant jų, ir v÷l
surasti savo vietą rikiuot÷je. Apib÷gti kliūtis, pralįsti, perlipti, peršokti per kliūtis. Žaisti (su
visais vaikais, komandoje, atliekant sutartą vaidmenį), laikantis taisykl÷se nurodytų erdv÷s ribų:
jud÷ti tam tikrame erdv÷s plote (aikštel÷je), sustoti, „sl÷ptis“, tapti neliečiamu, „namuose“,
„lizdelyje“, užribyje ir t. t.
Erdv÷s lygis.
Apatinis erdv÷s lygis. Atsitūpti, eiti keturp÷sčia, šokin÷ti remiantis kojomis ir rankomis į
grindis imituojant įvairių gyvūnų eiseną, šuolius, ropojimą, elgseną. Atlikti įvairius pratimus
gulint ant pilvo, nugaros, keturp÷sčia.
Vidutinis erdv÷s lygis. Įvairiai linguoti, banguoti stovint ir einant, suktis apie savo ašį. Sukti
rankas, liemenį ratu.
Viršutinis erdv÷s lygis. Kelti rankas aukštyn, įvairiai moti, sukti. Įvairiai šokin÷ti aukštyn,
šokti aukštyn siekiant pakabinto daikto. Lipti gimnastikos sienele, kop÷t÷l÷mis aukštyn,
pristatomuoju žingsniu pereiti ant kitos kop÷t÷lių sekcijos į vieną ir į kitą pusę.
Kryptys ir atstumai.
Atstumo ir krypties suvokimas didel÷je erdv÷je. Mesti ir gaudyti kamuolį, mesti kamuoliuką
(sm÷lio maišelį, kankor÷žius, sniego gniūžtes) į taikinį, į tolį, kuo greičiau surinkti, suverti,
sud÷ti smulkius daiktus, spirti kamuolį kuo toliau, spirti kamuolį taikant į vartus, tyrin÷jant,
įsid÷mint, kuri yra dešin÷, kuri kair÷, įsitikinant, kuri ranka ir koja yra dominuojanti (kuria atlikti
judesius yra patogiau), lyginant dešin÷s ir kair÷s rankos bei kojos greitumo, vikrumo, j÷gos
skirtumus. Moti dešinę (kairę) ranką puslankiu pirmyn, atgal, į dešinę, į kairę. Žengti žingsnį
pirmyn, atgal, į dešinę, į kairę. Eiti, b÷gti, laipioti, šliaužti, ropoti pirmyn, atbulomis, šonu,
dešin÷n, kair÷n, per įvairias kliūtis, aukštyn, žemyn, skersai, išilgai, paskui, prieš, šalia, į, iš, į
 61

priešingas puses, per vidurį, iki, ratu. B÷gti, sustoti, sutūpti, sus÷sti, sugulti, pasisl÷pti nurodytoje
vietoje: iš kair÷s, iš dešin÷s, už, prieš, po, tarp, viduje, išor÷je, aukščiau, žemiau ir t. t. Jud÷ti
įvairias būdais, įvairiai išsid÷styti erdv÷je, išlaikant įvairaus atstumo tarpus.
Erdv÷s ir krypties suvokimas mažoje erdv÷je (paveiksl÷lyje, popieriaus lape, stalo
paviršiuje). Atlikti įvairias užduotis: piešti, „rašyti“, kopijuoti, sud÷lioti ir pasakyti, kas
pavaizduota paveiksl÷lyje lapo viduryje, viršuje, apačioje, dešin÷je, kair÷je, Pasakyti
(papasakoti), kuris objektas nupieštas paveiksl÷lio viduryje, viršuje, apačioje, kas yra už, prieš,
šalia ir t. t.. Štrichuoti, „rašyti“ iš viršaus į apačią, iš kair÷s į dešinę ir t. t.
•••
Visi smulkiosios motorikos ugdymo pratimai ir žaidimai yra sukaupti, atrinkti ir s÷kmingai
išbandyti pedagogin÷je praktikoje, tačiau vadovaudamiesi šia metodika, ugdytojai gali patys
tinkamai ir kūrybiškai pasirinkti, kurti naujus pratimus ir žaidimus. Priešmokyklinio amžiaus
vaikai jau geba atlikti gana sud÷tingus koordinaciniu požiūriu judesius, tod÷l nereik÷tų vengti
mokyti atlikti judesius taisyklingai, tačiau būtina siekti, kad fizin÷ veikla būtų organizuojama
žaidybine forma, netaptų nuobodus, atstumiantis procesas. Būtina laikytis nuoseklumo,
sistemingumo ir individualumo principo. Svarbu harmoningai lavinti įvairius vaikų judesius ir
visas fizines ypatybes. Reikia žadinti teigiamus emocinius išgyvenimus, stiprinti teisingo judesio
atlikimo prasm÷s suvokimą. Išmokius vaiką naujų judesių, tikslinga pratinti juos taikyti
savarankiškoje fizin÷je ir kitokioje ugdomojoje veikloje. Taip bus skatinamas laipsniškas ir
sistemingas vaikų smulkiosios motorikos brendimas mokyklai.
 62

REKOMENDUOJAMA IR NAUDOTA LITERATŪRA

Literatūra rekomenduojama studentams, priešmokyklinių grupių pedagogams ir t÷vams

Adaškevičien÷, E. (1993). Lietuvos ikimokyklinukų fizinis ugdymas. Kaunas: Šviesa.

Adaškevičien÷, E. (1994). Vaikų fizinio ugdymo pedagogika. Vilnius: Egalda.
Ališauskien÷. S., Gudonis, V., Mikul÷nait÷, L. (2003). Ankstyvasis ugdymas: dabartis ir
perspektyvos. Šiauliai: Šiaulių universiteto leidykla.
Bendroji priešmokyklinio ugdymo ir ugdymosi programa. (2002). Sud. O. Monkevičien÷ (vad.) ir
kt. Vilnius: Švietimo aprūpinimo centras.
Davidavičien÷, A. G. (1979). Pradinių klasių mokinių sveikata, darbingumas ir dienos režimas.
Vilnius: PMTI.
Fine motor skills activities. Prieiga internetu http://www.sensory-processing-disorder.com/fine-
motor-skills-activities-for-children.html [žiūr÷ta 2008-03-17].
Fine motor skills (žiūr÷ta 2008-03-17). Prieiga internetu
http://www.chw.edu.au/rehab/brain_injury/information_sheets/physical_changes/fine_motor_ski
lls.htm [žiūr÷ta 2008-03-17].
Fiziologijos žodynas (2004). Sud. E. Kairien÷, J. Žižien÷. Šiauliai: K. J. Vasiliausko leidykla
“Liucijus“.
Gallahue, D., Donnelly, F. C. (2003). Developmental physical education for all children.
Champaign: Human Kinetics.
Gallahue, D. L., Ozmun, J. C. (1996). Understanding Motor Development. Madison, Wisconsin-
Dubuque, Iowa.
Glebuvien÷, V., Grigait÷, B., Monkevičien÷, O. (2004). Lietuvos vaikų brandumas mokyklai:
tyrimas ir problemos. Vilnius: Vilniaus pedagoginis universitetas
Grinien÷, E., Lindišien÷, D., Maračinskien÷, E., Vaitkevičius, J. (1990). Mokymosi įtaka vaiko ir
paauglio organizmui. Kaunas: Šviesa.
Grinien÷, E. (1984). Vaiko adaptacija mokykloje. Kaunas: Šviesa.
Gučas, A. (1994). Vaikų darželio pedagogika. Kaunas: Šviesa.
How to Make Shadow Puppets. Prieiga internetu http://video.about.com/familycrafts/How-to-
Make-Shadow-Puppets.htm [žiūr÷ta 2008-03-17].
Illingworth, S. (1983). The development of the infant and young child. Edinburgh: Churchill
Livingston.
Kristensen, O. S. (1999). Kūno kultūra pradin÷se klas÷se. Lavinamieji sensomotorikos pratimai
ir žaidimai 5–9 metų vaikams. Kaunas: LKKA.
Malina, R. M., Bouchard, C. (1991). Growth, maturation and physical activity. Champaign,
Illinois: Human Kinetics Books.
Mockevičien÷, D., Mikelkevičiut÷, J., Adomaitien÷, R. (2005). Vaikų motorikos raida. Pirmieji
gyvenimo metai. Šiauliai: Šiaulių universiteto leidykla.
Montessori, M. (2000). Vaikyst÷s paslaptys. Kaunas: Šviesa.
Musteikien÷, G. (2001). Žaidimai rankų pirštams mankštinti. Šiauliai.
Prasauskien÷, A., Bartkuvien÷, D., Bikulčien÷, R. ir kt. (2003). Vaikų raidos sutrikimai. Kaunas:
Spindulys.
Priešmokyklinio ugdymo turinio įgyvendinimas. Metodin÷s rekomendacijos. (2004). Vilnius:
Švietimo aprūpinimo centras.
Santroc, J. W. (1998). Child development (Eighth Edition). Boston: McGraw Hill.
Sporto terminų žodynas. (2002). 2-asis pataisytas ir papildytas leidimas. Pareng÷ S. Stonkus.
Kaunas: LKKA.
Vaitkevičius, P. H. (1997). Sensomotorin÷ psichofizika. Vilnius: Vilniaus universitetas.
Безруких, М. М., Ефимова, С. П. (1996). Ребенок идет в школу. Москва: Academia.
Безруких, М. М. (2000). Ступенки к школе. Москва: ДРОФА.
Безруких, М. М., Филиппова, T . А . (2000). Tренируем пальчики. Москва: ДРОФА.
 63

Бернштейн, Н. А. (1986). Очерки по физиологии активности. Москва: Медицина.

Варенцова, Н. (1996). Готовим руку к письму. Дошкольное воспитание, 2, с. 87–90.
Дубровинская, Н., Фарбер, Д. А., Безруких, М. М. (2000). Психофизиология ребенка.
Москва: ВЛАДОС.
Косинова, Е.М. (2002). Гимнаcтика для пальчиков. Москва: ОЛМА-ПРЕСС.
Лебедева, A. Н. (2002). Развитие сенсомоторики детей старшего дошкольного возраста.
Корекционно-развивающая программа. Москва: Школьная Пресса.
Лях, В. И. (2000). Координационные способности школьников. Физическая культура в
школе, 4, с. 6–13.
Нижегородцева, Н. В., Шадриков, В.Д. (2002). Психолого-педагогическая готовность
ребенка к школе. Москва: ВЛАДОС.
Рузина, М.С. (2000). Страна пальчиковых игр. Санкт-Петербург: Кристал.
Узорова, О.В., Нефедова, Е.А. (2002). Пальчиковая гимнатика. Москва: Астрель.
Федосова, Н. (1996). Готовим ребёнка к письму. Дошкольное воспитание, 4, с. 80–84.

Naudota mokslin÷ literatūra

Ammons, R. B., Alprin, S. J., Ammons, C. H. (1955). Rotary pursuit performance as related to
sex and age of pre-adult subjects. Journal Experimental Psychology, 49 (2), p. 134–160.
Andreassi, J. L. (2000). Psychophysiology. Human Behaviour and physiological response.
4th edition. London: Lawrence Erlbaum Associates Publishers.
Amundson, S. J., Weil, M. (2001). Prewriting and handwriting skills. In: J. Case-Smith.,
A. S. Allen, P. Nuse Pratt (Eds.), Occupational therapy for children. St Louis: C. V. Mosby, p
545–566.
Barrow, H. M., McGee, R. (1978). A Practical Approach to Measurement in Physical Education.
Philadelphia: Lea & Febiger.
Berk, L. (1999). Infants, children and adolescents (3rd edition). Boston: Ellyn and Bacon.
Birontien÷, Z. (2005). Priešmokyklinio amžiaus vaikų fizinio brendimo edukacinis skatinimas.
Daktaro disertacija. Socialiniai mokslai, edukologija (07 S). Klaip÷da.
Broadhead, G. D., Church, G. E. (1985). Movement characteristics of preschool children.
Research Quarterly for Exercise and Sport, 56 (3), p. 208–214.
Bruininks, R. H. (1978). Bruininks-Oseretsky test of motor proficiency. Examiner’s manual.
Circle Pines, Minnesota: American Guidance Service.
Bruininks, R. H., Sullivan, L. and Short, N. J. (1974). Visual-motor abilities of disabled and
nondisabled children. Paper present at the 52nd Annual International Convention of the Council
for Exceptional Children. New York, April 1974.
Burton, A. W. (1987). The effect of number of movement components on response time in
children. Journal of Human Movement Studies, 13, p. 231–247.
Craig, G. J., Kermis, M. D., & Digdon, N. L. (2001). Children today (2nd Canadian Edition ed.).
Englewood Cliffs, N.J.: Prentice Hall.
Colvin, M., McGuire, W., Fowlie, P. W. (2004). Neurodevelopmental outcomes after preterm
birth. British Medical Journal, 329, 1390–1393.
Connolly, K. J., Brown, K., Basset, E. (1970). A developmental study of afferent-reafferent
integration. British Journal Psychology, 61, p. 259–266.
Connolly, K. J., Brown, K., Basset, E. (1968). Developmental changes in some components of
motor skill. British Journal Psychology, 59(3), p. 305–314.
Davol, S. H., Hastings, M. L., Klein, D. A. (1965). Effect of age, sex, and speed of rotation on
rotary pursuit performance by young children. Perceptual Motor Skills, 21, p. 351–357.
Denckla, M. (1973). Development of speed in repetitive and successive finger movements in
normal children. Development Medical Children Neurology, 15, p. 635–645.
Despopuolos, A., Silbernagl, S. (1991). Physiology. Stuttgart: Theme Medical Publishers.
 64

DeOero, K. L. (1980). Performance of fundamental motor tasks. In C. B. Corbin (ed.).

A textbook of motor development. Dubuque: J. A. Wm. C. Brown.
DuRandt, R. (1985). Ball catching proficiency among 4, 6 and 8-year-old girls. Clark. J. &
Humphrey, J. (editors). Motor Development: Current Selected Research. Princeton Book Co.,
Princeton, NJ, p. 35–44.
Fagard, J. (1987). Bimanual stereotypes: bimanual coordination in children of movements and
relative velocity. Journal of Motor Behaviour. 19(3), p. 355–366.
Fagard, J. Morioka, M., Wolff, P. H. (1985). Early stages in the acquisition of a bimanual motor
skill. Neuropsychologia, 23, p. 535–543.
Fairwheather, H., Hutt, S. J. (1978). On the rate of gain of children. Journal Experimental Child
Psychology, 26, p. 216–219.
Frederick. S. D. (1977). Performance of selected motor tasks by three, four and five year old
children. Unpublished doctoral dissertation. Indiana University.
Gallahue, D. L. (1993). Motor development and movement skill acquisition in childhood. In
Spodek, B. (Ed.). Handbook on Research on the Education of Young children. New York:
Macmillan.
Gesell, A., Amatruda, C. S (1947). Developmental Diagnosis. New York: P. B. Hoeber (ed.), 1947.
Halverson, L. E., Roberton, M. A., Largendorfer, S. (1982). Development of the over arm throw:
movement and ball velocity changes by seventh grade. Research Quarterly for Exercise and
Sport, 53(3), p. 198–205.
Harbst, K. B., Lazarus, J. C, Whitall, J. (2000). Accuracy of dynamic isometric force production:
The influence of age bimanual activation patterns. Motor control, 4, p. 232–256.
Hargreaves, A. (1992). Cultures of Teaching a Focus Change. In A. Hargreaves and M. Fullan
(eds.). Understanding Teacher Development. London: Cassese.
Hay, L. (1989). Development changes in eye-hand coordination behaviours: programming versus
feed-back control. In C. Bard, M. Fleury & Hay (eds). Development of eye-hand coordination.
Columbia: University of South Carolina Press.
Hay, L. (1978). Visual guidance of movement with displaced vision in children. Experimental
Brain Research. 32, p. 18–19.
Heuer, H., Schmidt, R. A., and Ghodsian, D. (1995). Generalized motor programs for rapid
bimanual task. A two level multiplicative-rate model. Biomedical Cybernetics, 73, p. 343–356.
Hillman, M. (1993). Children, transport, and the quality of life. London: Policies Studies
Institute.
Inui, N., Katsura, Y. (2002). Development of Force Control and Timing in a Finger-Tapping
Sequence with an Attenuated-Force Tap. Motor Control, 6, p. 333–346.
Isaacs, L. D. (1980). Effects of ball size, ball colour and preferred colour on catching by young
children. Perceptual and Motor Skills, 51, p. 589–586.
Kephard, N. C. (1971). The slow learning in the classroom. Columbus, Ohio: Merrill.
Kuhtz-Buschbeck, J. P., Stolze, H., Boczek-Furcke, A., Jöhnk, K., Heinrichs, H., Illert, M.
(1998). Kinematics analysis of prehension movements in children. Behaviour Brain Res., Jun,
93(1–2), p. 131–141.
Kuhtz-Buschbeck, J P., Stolze, H., Jöhnk, K., Boczek-Furcke, A., Illert, M. (1998). Development
of prehension movements in children: a kinematics study. Experimental Brain Research,
October, 122(4), p. 424–432.
Lukoševičius, A., Petruižien÷, S. (2001). Priešmokyklinio amžiaus vaikų vystymosi ypatumai
miesto ir kaimo sąlygomis. Pedagogika, 53, p. 77–80.
Maeland, A. F. (1992). Handwriting and perceptual-motor skills in clumsy, dysgraphic, and
„normal“ children. Perceptual and Motor Skills, 75, p. 1207–1217.
Mayers, P. I., Hammill, D. D. (1982). Learning Disabilities: Basic Concepts. Assessment
Practices and Instructional Strategies. Austin, TX: Pro-Ed.
 65

Marteniuk, R. G., Leavitt, J. L., Mackenzie, C. L., Athenes, S. (1990). Functional relationships
between grasp and transport components in a prehension task. Human Movement Science, 9,
p. 149–176.
McAfee, O. & Leong, D. (1994). Assessing and guiding young children’s development and
learning. Boston: Allyn and Bason.
McCracken, H. D. (1983). Movement control in a reciprocal tapping task: a developmental
study. Journal Motor Behaviour, 15 (3), p. 262–279.
Rosenbusch, M. H., Gardner, D. B. (1968). Reproduction of visual and auditory rhythm patterns
by children. Perceptual and Motor Skills, 26, p. 1271–1276.
Seefeldt, V., Haubenstricker, J. (1982). Patterns, Phases, or Stages: An Analytical Model for the
Study of Developmental Movement. Kelso, J. A. S., Clark, J. E. (Eds.). The development of
movement control and co-ordination. New York: Wiley.
Seefend, V. (1980). Physical fitness guidelines for preschool children in Proceedings of the
National Conference on Physical and Sport for All Washington. DG President’s Council on
Physical Fitness and Sport, p. 5–9.
Sherrill, C. (1976). Adapted Physical Education and Recreation. Wm. C. Brown Company
Publishers Dubuque, Iowa, p. 77–121.
Schulman, J. L., Buist, C., Kasper, J. C., Child, D. & Fickler, E. (1969). An objective test of
speed of fine motor function. Perceptual Motor Skills, 23, p. 243–255.
Silva, P. A., Birkbeck, J., Russell, D. G., Wilson, J. (1984). Some biological, developmental and
social correlates of gross and fine motor performance in Dunedin seven year old. Human
Movement Study, 10, p. 35–51.
Sinclair, D. (1985). Human growth after birth (4th ed.). London: Oxford University Press.
Skernevičius, J., Raslanas, A., Dadelien÷, R. (2004). Sporto mokslo tyrimų metodologija.
Vilnius: Lietuvos sporto informacijos centras.
Søvik, N. (1975). Developmental cybernetics of handwriting and graphic behaviour. Oslo:
Universitetsforlager.
Søvik, N., Maeland, A. F. (1987). Children with motor problems on writing performance of
dysgraphic children. Scandinavian Journal of Educational Research, 28, p. 129–147.
Strazdien÷, N. (2001). Darbo mok÷jimo ir įgūdžių ugdymo sistemin÷ pl÷tra pradin÷je mokykloje.
Daktaro disertacija. Socialiniai mokslai, edukologija (07 S). Klaip÷da.
Tanner, J. M. (1961). Educative and physical growth. London: University of London Press.
Teulings, H. L. (1996). Handwriting Movement Control. Heuer, H., Keele, S. W. Handbook of
Perception and Action, Vol. 2: Motor Skills, London: Academic Press Limited, p. 561–613.
Thomasen, J. W. M., Teulings, H-L. H. M. (1983). The development of handwriting. In
M. Martlew (ed.). The psychology of written language, New York: Wiley, p. 179–213.
Thomas, J. R. (1980). Acquisition of motor skills: information processing, differences between
children and adults. Research Quarterly Exercise and Sport, (30), p. 136–175
Vallbo, A. B. (1981). Basic patterns of muscle spindle discharge in man. In A. Taylor,
A. Prochazka (Eds.). Muscle receptors and movement. London: Macmillan. p. 263–275.
Williams, H. G. (1983). Perceptual and Motor Development. Englewood Cliffs. NJ: Prentice-
Hall.
Адашкявичене, Э. (1977). Формирование двигательных деиствий у старших дошольников
(на примере обучения деиствия с мячом). Автореф. дис. канд. пед. наук. Москва.
Зайцева, В. Ф. (2001). Развитие мануальных навыков у детей дошкольного возраста.
Проблемы профессионального образования по физической культуре и спорту. Материалы
IV международной научно-практической конференции. Калининград: КГУ, с. 88–90.
Михайлова, С. (1990). Развитие координационных движений у детей 6–7 лет, как основа
повишения их физической подготовленности. Дис. канд. пед. наук. Ленинград.
Перминова, Т. А. (2002). Психофизиологическая характеристика зрительного-моторных
реакций у детей дошкольного возраста. Физическая культура: воспитание, образование,
тренировка, 4, с. 56–58.
 66

Степаненкова, Э. Я. (1980). Пространственная ориентация детей в подвижных играх.

Физическая подготовка детей 5–6 лет к занятием в школе. Москва, с. 48–64.
Тулва, Т. А. (1976). Педагогические условия повишения работоспособности младших
школьников. Дис. канд. пед. наук. Ленинград.