VYTAUTO DIDŽIOJO UNIVERSITETAS

SOCIALINIŲ MOKSLŲ FAKULTETAS

SOCIALINĖS GEROVĖS INSTITUTAS
SOCIALINIO DARBO KATEDRA

Jurgita Juodsnukytė

POZITYVIOS PATIRTIES SENATVĖJE KONSTRAVIMAS: SUBJEKTYVIOS

LAIMĖS SAMPRATA

Magistro baigiamasis darbas

Socialinio darbo studijų programa, valstybinis kodas 62605S202

Socialinio darbo studijų kryptis

Vadovas doc. dr. Rasa Naujanienė

Apginta SMF dekanas Jonas Ruškus

Kaunas, 2011
 SANTRAUKA

Jurgita Juodsnukytė. Pozityvios patirties senatvėje konstravimas: subjektyvios laimės

samprata. Socialinio darbo magistro darbas / mokslinis vadovas doc. dr. Rasa Naujanienė:
Vytauto Didžiojo universitetas, Socialinių mokslų fakultetas, Socialinio darbo katedra,
Kaunas, 2011.
Susiduriama su tendencija, jog senatvė šiuo laikotarpiu konstruojama kaip problema, visa, kas
yra trūkumai siejama su senatve, prasta sveikata, finansiniais rūpesčiais, silpnais socialiniais ryšiais -
visa priskiriama vyresnio amžiaus žmonėms, tokiu būdu konstruojamas neigiamas senatvės diskursas.
Šiuo tyrimu siekiama prisidėti prie socialinio darbo gerontologijoje žinių kūrimo bandant atskleisti
pozityvios patirties senatvėje konstravimą. Tyrimo objektas – pozityvios patirties senatvėje
konstravimo per subjektyvios laimės sampratą veiksniai. Tyrimo tikslas – atskleisti pozityvios patirties
senatvėje konstravimo per subjektyvios laimės sampratą veiksnius. Tyrime iškelti tokie uždaviniai: 1)
atskleisti, kaip senų ir pagyvenusių žmonių vidiniai asmenybės resursai sustiprina pozityvios patirties
senatvėje konstravimą per subjektyvios laimės sampratą. 2) atskleisti, kaip senų ir pagyvenusių
žmonių išoriniai aplinkos resursai sustiprina pozityvios patirties senatvėje konstravimą per
subjektyvios laimės sampratą, ir kokie veiksniai tai stabdo. Tyrimo tikslui pasiekti atliktas kokybinis
tyrimas. Tyrėja siekė atskleisti socialinių paslaugų sistemos dalyvių, senų ir pagyvenusių žmonių,
subjektyvios laimės sampratą per pozityvios patirties senatvėje konstravimą. Tyrime vadovautasi
prielaida, kad pozityvioji patirtis yra socialiai konstruojama ir socialinė realybė atskleidžiama
sąveikaujant su tyrimo dalyviais. Tyrimo dalyviai – 5 socialinių paslaugų centro pagalbos namuose
seniems ir pagyvenusiems žmonėms tarnybos klientės. Tyrimu atskleista, kad tyrimo dalyviai, žmonės
turintys didelės gyvenimiškos patirties tiek neigiamą, tiek teigiamą pusę. Būtent nuo jų pačių priklauso
ar tai bus naudojama pozityvios patirties senatvėje konstruktui, suvokiama, kaip subjektyvios laimės
samprata, ar tyrimo dalyviai, t.y. seni ir pagyvenę žmonės priims iš aplinkos neigiamą senatvės
diskurso konstravimą, tokiu būdu pasirinkdami priimti dabartinį laikotarpį kaip sunkų etapą. Remiantis
tyrimo duomenimis, darbe pateikiamos rekomendacijos socialinių paslaugų organizatoriams,
socialiniams darbuotojams, seniems ir pagyvenusiems žmonėms ir tyrėjams, galintiems plėtoti tyrimus
šioje socialinio darbo srityje.

2
 SUMMARY

Social construction of positive aging experience: the concept of subjective happiness. Social work
master's thesis / scientific manager doc. Dr. Rasa Naujanienė: „Vytauto Didžiojo” university,
faculty of social sciences, department of social work, Kaunas 2011.
We meet the tendency that senility at this time is constructed as a problem, everything, is associated
with deficiencies in senility, poor health, financial problems, weak social ties all attributed to the
elderly, in this way a negative discourse is made about senility. This investigation aims to contribute to
social work in gerontology knowledge creation in attempt to reveal the positive experience in senility.
The object of the research - reveal the positive experience construction in senility through the concept
of subjective happiness. The study raised the following challenges: 1) to reveal how the old and the
elderly inner personal resources strengthen the positive experience at senility constructing through
subjective concept of happiness. 2) to reveal how the old and the elderly outer environmental resources
strengthen the positive experience at senility constructing through subjective concept of happiness and
what are the factors stops that. To reach the objective of the study a qualitative research was made. The
researcher sought to reveal the social services system members, the old and the elderly, subjective
concept of happiness through the positive experience at senility construction. The study followed the
assumption that positive experience is socially constructed and the social reality is revealed through the
interaction with the study participants. The study participants - 5 clients of the social service centre
support at home for elderly. The investigation revealed that the study participants are people with
significant life experience both - negative and positive sides. It depends on their own or that will be
used to construct a positive experience in senility, perceived as a concept of happiness, whether the
study participants, that is the old and the elderly will take from the social environment the negative
construction of discourse in senility thus choosing to adopt the current period as a difficult stage.
According to the study data, recommendations are given to social services agents, social workers,
researchers, and the old and the elderly , those who can develop research further in the field of social
work .

3
 TURINYS
ĮVADAS
1. SENATVĖS SAMPRATA................................................................................................... 11
1.1. Senėjimo ypatumai................................................................................................ 11
1.2. Požiūrio į senėjimą reikšmė.................................................................................... 13
1.3. Veiksniai stabdantys pozityvios patirties senatvėje konstravimą........................... 15
2. SUBJEKTYVIOS LAIMĖS SAMPRATA. ....................................................................... 20
2.1. Laimės įtaka pozityvios patirties senatvėje konstravimui....................................... 20
2.2. Ankstesnės patirties įtaka subjektyvios laimės sampratai....................................... 23
3. POZITYVIOS PATIRTIES SENATVĖJE KONSTRAVIMO: SUBJEKTYVIOS LAIMĖS
SAMPRATOS, TYRIMO METODOLOGIJA......................................................................... 26
3.1. Tyrimo ontologija ir epistemologija......................................................................... 26
3.2. Tyrimo metodai........................................................................................................ 32
3.2.1. Duomenų rinkimo metodai.................................................................................... 32
3.2.2. Duomenų analizės metodas ir ypatumai................................................................ 36
4. POZITYVIOS PATIRTIES SENATVĖJE KONSTRAVIMO: SUBJEKTYVIOS LAIMĖS
SAMPRATOS, TYRIMO REZULTATAI................................................................................. 37
4.1. Subjektyvios laimės samprata per senų ir pagyvenusių žmonių vidinius asmenybės
resursus......................................................................................................................................... 37
4.1.1. Prisiminimai, kaip pozityvioji patirtis: subjektyvios laimės
pojūtis........................................................................................................................................... 37
4.1.2. Asmeninių charakterio savybių, vertybių sistemos įtaka subjektyvios laimės sampratos
konstravimui..................................................................................................................... 41
4.2. Subjektyvios laimės samprata per senų ir pagyvenusių žmonių išorinius aplinkos
resursus........................................................................................................................................ 45
4.2.1. Laiko įtaka pozityvios patirties konstravimui senatvėje......................................... 45
4.2.2. Užgyvento turto, turimų namų įtaka pozityvios patirties senatvėje
konstravime...................................................................................................................... 49
4.2.3. Ryšiai senatvėje kaip išorinis pozityvios patirties konstravimo resursas............... 51
4.3. Pozityvios patirties senatvėje konstravimą stabdantys veiksniai.............................. 55
DISKUSIJA................................................................................................................................. 60
IŠVADOS.................................................................................................................................... 63
REKOMENDACIJOS................................................................................................................. 65

4
LITERATŪRA............................................................................................................................ 67
PRIEDAI..................................................................................................................................... 69

5
 Lentelių sąrašas

Iliustracijos Nr. Pavadinimas Puslapis

Subjektyvios laimės samprata
1 lentelė 24

2 lentelė Tyrimo dalyvių charakteristika 33

Tyrimo duomenų analizės

3 lentelė pagrindinės temos 37

6
 ĮVADAS

Mokslinė tyrimo problema. Susiduriama su tendencija, jog senatvė šiuo laikotarpiu

konstruojama kaip problema, visa, kas yra trūkumai siejama su senatve, prasta sveikata, finansiniais
rūpesčiais, silpnais socialiniais ryšiais - visa priskiriama vyresnio amžiaus žmonėms, tokiu būdu
konstruojamas neigiamas senatvės diskursas. Butler (1993) atkreipia dėmesį į tai, jog neretai senyvo
amžiaus žmones vertiname kaip vienalytę grupę, turinčią tam tikrus neigiamus bruožus, kurie ir
sąlygoja neteisingą požiūrį. Kaip teigia Myers (2008) nors laimė yra svarbi, didesnis dėmesys visuomet
buvo skiriamas neigiamoms emocijoms. Suprantama, yra svarbi priežastis sutelkti dėmesį į neigiamą
patirtį ir emocijas, tačiau mokslininkams tūrėtų būti įdomu ir subjektyvioji gerovė, kuri įvertinama arba
kaip laimės jausmas, arba kaip pasitenkinimas gyvenimu. Mažiau tiriamas ir atskleidžiamas teigiamas
senatvės diskursas, kuris atskleidžia senatvės resursus bei galimybes. Sutton (1999) teigia, kad nėra
įrodymų, jog žmonėms senstant, vyksta didelių jų asmenybės pokyčių. Jeigu keičiasi, tai tie pokyčiai
turbūt susiję su seną žmogų apninkančiais negalavimais arba pakitusiomis socialinėmis aplinkybėmis,
pavyzdžiui didėjančia izoliacija. Neigiamo požiūrio į senatvės patirtis dominavimas ir ryškus antrojo
teigiamo požiūrio atskleidimo trūkumas lemia pasirinktą tyrimo kryptį ir probleminį klausimą, kuomet
siekiama atskleisti pozityvios patirties senatvėje konstravimą, subjektyvios laimės sampratą, remiantis
vidiniais ir išoriniais senatvės resursais.
Mokslinis tyrimo aktualumas. Praktika bei šaltinių apžvalga parodė, kad mokslinės žinios taip
pat prisideda prie neigiamo senatvės diskurso kūrimo. Svarbu atskleisti pasitenkinimo gyvenimu,
gyvenimo kokybės, senatvės resursus, pateikiant teigiamam požiūriui būdingas senatvės
charakteristikas, patvirtinant, jog senatvė kaip galimybė, taip pat yra realus reiškinys. Sutton (1999)
teigia, kad kalbant apie senų žmonių gerovę, reiktų atkreipti dėmesį į keletą svarbių veiksnių, t.y.
psichologinius veiksnius tokius, kaip tapatumo ir tęstinumo jausmas, galimybė palaikyti vertingus
santykius, patiriami praradimai ir netektys bei žmogaus dabartinė asmenybė.
Pasak Leonavičiaus (2007) sveikatos priežiūros sistemos iššūkiai yra vis mažiau susiję su
gydymu, o labiau su gyvenimo sąlygomis, kurios užtikrintų asmens prisitaikymą prie aplinkos, leistų
išsaugoti santykinę nepriklausomybę bei garantuotų galimybę atlikti norimas veiklas. Kaip teigia
Giddens (2005) kyla ginčų kiek metams bėgant neišvengiamai išsenka žmogaus kūnas. Sunku
išnarplioti ir socialinių bei ekonominių netekčių, fizinio pablogėjimo padarinius. Juk pagal Giddens
(2005) žmogui gali tekti sumokėti fizinę duoklę už tai, kad jis neteko giminių bei draugų, atsiskyrė nuo
kažin kur gyvenančių vaikų ar prarado darbą, nes senėjimas kaip teigia Lemme (2003) dabar turėtų būti
7
suprantamas ne kaip universalus procesas, o kaip plastiškas arba pasiduodantis įvairioms
medicininėms, elgsenos ar aplinkos įtakoms. Lesauskaitė (2001) analizuodama biologinio senėjimo
teorijas atkerpia dėmesį, jog nė viena iš teorijų nėra visiškai teisinga paaiškinti visus senėjimo proceso
aspektus. Tyrimai rodo, kad fizinė ir nervinė įtampa gali greitinti senėjimo procesus, kyla natūralus
klausimas tirti pozityvios patirties senatvėje konstravimą, jos įtakas senam ar pagyvenusiam žmogui,
subjektyvios laimės sampratą, kasdieniniame gyvenime atrandamus vidinius ir išorinius aplinkos
resursus.
Lietuvoje senų ir pagyvenusių žmonių tema vienokiu ar kitokiu lygmeniu rašė ir tyrė tokie
autoriai kaip: Pivorienė (2002), Skliutauskas (1987), Kairys (2002), Naujanienė (2002) ir kt.
Filipavičiūtė, Juregelėnas, Juozulynas, Butkienė atliko tyrimą apie depresijos sindromą –
pagyvenusių žmonių socialinės rizikos veiksnį. Psichologas Radušis (2009) iš dalies prisidėjo prie
pozityviosios senų žmonių patirties tyrinėjimo, jis tyrė ir paneigė stereotipus apie senus žmonės, tokius
kaip „seniems žmonėms yra labai sunku išmokti ką nors nauja“, jis atrado jau atliktus ilgalaikius
tyrimus užsienyje, kurie įrodo, jog mokymosi sėkmė nuo amžiaus nepriklauso, o susilpnėjusią atmintį
atstoja įgyta patirtis, noras mokytis, sau keliami uždaviniai. Taip pat jis domėjosi visuomenėje
konstruojamu stereotipu, jog „dauguma senų žmonių yra izoliuoti ir vieniši“ ir atrado, jog tyrimais
atskleista, kad du trečdaliai 65 ir daugiau metų sulaukusių žmonių nesijaučia vieniši, nes nuolat palaiko
santykius su savo partneriu, vaikais giminėmis, draugais ar pažįstamais.
Praktinis tyrimo aktualumas. Jonkus (2008) teigia, kad statistikos duomenimis, pagyvenusių
žmonių skaičius tiek pasaulyje, tiek Lietuvoje vis didėja – teigiama, kad netrukus kas penktas Marijos
žemės pilietis bus pensininkas. Kai kur netgi sakoma, kad kuo valstybė labiau išsivysčiusi, tuo ji labiau
rūpinasi visų amžiaus kategorijų piliečiais, tuo joje pagyvenusių žmonių dalis yra didesnė, lyginant su
menkiau išsivysčiusiomis šalimis. Statistinio tyrimo rengėjai lyg ir atskleidė tris faktorius, kuriuos
žmonės sieja su laime - tai sveikata, turtas ir išmintis, susijusi su išsilavinimu. Senų ir pagyvenusių
žmonių sukaupta specializuota profesinė ar gyvenimo patirtis yra neįkainojama. Pagal Myers (2008)
visame pasaulyje tikėtina, jog gyvenimo trukmė išaugo nuo 49 metų XX a. viduryje, 67 metų XXI a.
pradžioje, o kai kuriose brandžios ekonomikos šalyse ji viršija 80 metų. Kaip teigia Comley (2002)
akivaizdu, kad pasaulio gyventojai sensta. 2030 metais bus triskart daugiau žmonių vyresnių nei 60
metų, negu buvo 1990 m. Vidutiniškas amžius ilgėja ir žmonių, vyresnių nei aštuoniasdešimt ar
devyniasdešimt metų, daugėja. Moterys gyvena ilgiau už vyrus ir jų skaičius yra didesnis nei vyrų
beveik visose amžiaus grupėse. Myers (2008) atkreipia dėmesį į tai, jog praradimai atrodo
grėsmingesni nei laimėjimai, žiaurūs žodžiai išlieka atmintyje ilgiau nei malonūs, blogą reputaciją

8
lengviau įsigyti nei gerą, o skausmas sukelia daugiau kančių nei sveikata – džiaugsmo, dauguma
tyrimų bando paaiškinti šių reiškinių prasmę.
Nors seni ir pagyvenę žmonės pagal statistinius duomenis užima didelę mūsų visuomenės dalį
dauguma tyrimų orientuota į vaikus, jų poreikius, pagalbą rizikos šeimoms. Kalbant apie senus ir
pagyvenusius žmonės pagrindinis dėmesys sutelkiamas į materialinius išteklius. Pateikti statistiniai
duomenys atskleidžia tyrimų praktinį aktualumą ir poreikį, siekiant teigiamų rezultatų socialinių
paslaugų srityje teikiant paslaugas seniems ir pagyvenusiems žmonėms.
Tyrimo naujumas. Kai kalbama apie senatvę egzistuoja du požiūriai. Naujanienė (2007)
teigia, remdamasi Wray (2003), kad yra daug būdų teorizuoti senatvę ir senėjimo procesą. Vienos
teorijos sutelkia dėmesį į neigiamus senėjimo aspektus, kitos - paremtos teigiamais. Dažnai viskas
siejama su senatve, kas yra trūkumai, nepriteklius, prasta sveikata, tokiu būdu konstruojamas
neigiamas požiūris į patį senėjimo procesą ir individus. Bet taip pat egzistuoja ir teigiamas senatvės
diskursas, kuris atranda asmenybės vidinius ir išorinius, kylančius iš aplinkos, resursus. Tokiu būdu
atrandamos galimybės tvarkytis su sunkumais. Minėtų šaltinių apžvalga parodė, kad mokslinės žinios
linkusios labiau prisidėti prie neigiamo diskurso kūrimo, todėl mano tyrimo tikslas prisidėti prie
socialinio darbo gerontologijoje žinių kūrimo bandant atskleisti pozityvios patirties senatvėje
konstravimą.
Tyrimo objektas – pozityvios patirties senatvėje konstravimo per subjektyvios laimės
sampratą veiksniai.
Tyrimo tikslas – atskleisti pozityvios patirties senatvėje konstravimo per subjektyvios laimės
sampratą veiksnius.
Tyrimo uždaviniai:
1) Atskleisti, kaip senų ir pagyvenusių žmonių vidiniai asmenybės resursai sustiprina pozityvios
patirties senatvėje konstravimą per subjektyvios laimės sampratą.
2) Atskleisti, kaip senų ir pagyvenusių žmonių išoriniai aplinkos resursai sustiprina pozityvios
patirties senatvėje konstravimą per subjektyvios laimės sampratą, ir kokie veiksniai tai stabdo.

Tyrimo tikslui pasiekti atliktas kokybinis tyrimas. Tyrėja siekė atskleisti socialinių paslaugų
sistemos dalyvių, senų ir pagyvenusių žmonių, subjektyvios laimės sampratą per pozityvios patirties
senatvėje konstravimą. Tyrime vadovautasi prielaida, kad pozityvioji patirtis yra socialiai
konstruojama ir socialinė realybė atskleidžiama sąveikaujant su tyrimo dalyviais. Į socialinių paslaugų
sistemos dalyvių, senų ir pagyvenusių žmonių, subjektyvios laimės sampratą, pozityvios patirties

9
senatvėje konstravimą žiūrima kaip į socialinį konstruktą, kuris remiantis socialinio konstravimo
idėjomis priklauso nuo aplinkos ir vidinių tyrimo dalyvių asmenybės resursų.
Tyrimo dalyviai – 5 socialinių paslaugų centro pagalbos namuose seniems ir pagyvenusiems
žmonėms tarnybos klientės.
Darbe naudojamos sąvokos:
 Asmenybė - individo savitumas, reikšmingų pastovių, įgimtų ar įgytų savybių sistema
nusakanti jo vietą, kurioje nors bendrijoje. Bendruomenė individų žmonių ar šeimų grupė, kurią jungia
bendras gyvenimo būdas, veiklos tikslai, socialinės, kultūrinės vertybės, bendra nuosavybė, geografinė
padėtis ir pan. (Andrašiūnienė, 2007).
 Interviu – delikatesnė, intymesnė apklausa, vykstanti tyrėjui bendraujant tik su vienu
tiriamuoju (Andrašiūnienė, 2007).
 Klientas – aptarnaujamas, nuo ko nors priklausomas, kieno nors globojamas asmuo
(Andrašiūnienė, 2007).
 Pagalba – socialinių priemonių sistema (sąveika, palaikymas, pagalba), kurią socialiniai
darbuotojai teikia pavieniams asmenims, grupėms ar šeimoms, siekiant įveikti ar sumažinti gyvenimo
sunkumus, įgyti socialinį statusą, adaptuotis socialinėje kultūrinėje aplinkoje (Andrašiūnienė, 2007).
 Pagyvenęs žmogus – žmogus nuo 60 iki 74 metų amžiaus, pagal PSO (pasaulinės
sveikatos organizacijos ) rekomendacijas. (Naujanienė, 2002)
 Senas žmogus – žmogus nuo 75 iki 90 metų, pagal PSO (pasaulinės sveikatos
organizacijos) rekomendacijas (Naujanienė, 2002)
 Socialinės paslaugos – tai pagalba asmenims teikiama įvairiomis nepiniginėmis
formomis ir pinigais (Andrašiūnienė. 2007).
 Socialiniai poreikiai – savarankiškos buities poreikiai, susiję su maistu, būstu, apranga
ir kt. ( Račkelienė, 2002 ).

10
 1. SENATVĖS SAMPRATA

1.1. Senėjimo ypatumai

Senėjimas – genetikos ir biologijos sąveikos su socialiniais, psichologiniais ir istoriniais
veiksniais rezultatas. Norint jį suprasti reikalingas integruotas, daugeliu įvairių mokslo šakų
grindžiamas požiūris. Senatvės kaip savito amžiaus tarpsnio suvokimą apsunkina tai, jog ši sąvoka yra
kelias luoksnė. Jos pagrindą sudaro individo biologinis senėjimas – žmogaus organizmo funkcinių
gebėjimų raidos etapas, kai brandžiame organizme pradeda reikštis degeneracijos procesai. Vien tik
biologinis senėjimas pagal tempus ir mąstą gali reikštis labai individualiai. O tai, ką visuomenėje
priimta laikyti senu žmogumi, galų gale yra socialinio apibrėžimo reikalas (Stenkienienė ir kt., 2003, p.
40).
Kaip teigia Lesauskaitė (2001) nors yra daug biologinio senėjimo teorijų, bet nė viena nėra
visiškai teisinga ir paaiškinanti visus senėjimo proceso aspektus. Daugelis pagyvenusių žmonių gali
būti gana sveiki iki gilios senatvės. Tačiau fizinė ir nervinė įtampa gali greitinti senėjimo procesus. Ji
taip pat mano, jog senėjimo teorijas būtina atsižvelgti, propaguojant sveiką gyvenseną, sveiką mitybą
(Lesauskaitė, 2001, p. 13).
Dažniausiai amžiaus ir senėjimo sąvokos siejamos su atskiro individo gyvenimu. Daugelyje
situacijų vien amžius yra menkai informatyvus rodiklis ir reikalinga papildoma informacija. Žmogus
yra tarsi trimatis – fizinė, sąmoninga ir socialinė būtybė, todėl mokslinėje literatūroje paprastai
skiriami trys jos raidos aspektai: fizinis, psichinis ir socialinis. Tarp kalendorinio ir fizinio, psichinio ir
socialinio amžiaus nėra labai griežto tiesioginio ryšio (Večkienė, 2002, p.42).
Pagal Guščinokienę (1999) fizinis senėjimas kasdieniniame gyvenime pirmiausia asocijuojasi
su išoriniais požymiais ir kova su jais. Mokslininkai nagrinėdami fizinę žmogaus senėjimo raidą
gilinasi į kūno, organų, motorinių sugebėjimų pakitimus bei sveikatos būklę įvairiais amžiaus
tarpsniais.
Kaip atskira, nors ir susijusi su kitomis, traktuojama psichinė raida. Ji apima proto ir pažinimo
sugebėjimų, mąstymo ir kalbos ypatumus skirtingais gyvenimo etapais.
Trečioji žmogaus senėjimo raidos integrali dalis – socialinė raida. Guščinokienė (1999) teigia,
jog daugybė įvairių senų žmonių negalavimų rodo prastėjančią jų gyvenimo kokybę. Iš pradžių tai gali
pasireikšti kaip biologinė problema, tačiau ji įtakoja žmonių pasitenkinimą gyvenimu ir tampa ne tik
biologine, bet ir socialine problema. Būti senu – reiškia būti nuvertintam. Būti senu ir ligotu reiškia
būti dvigubai nuvertintam (Guščinokienė ir kt., 1999, p.22). Sociologai tiria žmogaus gyvenimą kaip
visumą ar kurį nors gyvenimo etapą keliais požiūriais, analogiškas bendrosios sociologijos

11
paradigmos. Be viso arsenalo teorijų, analizuojančių senatvės amžiaus tarpsnį bandoma plėtoti
individo gyvenimo kelio perspektyvą (Večkienė, 2002, p.43).
Sutton (1999) teigia, jog mažai kultūrų aktyviai skatina asmeninę senėjimo raidą. Nėra
įrodymų, kad žmonėms senstant, vyksta didelių jų asmenybės pokyčių. Jeigu keičiasi, tai tie pokyčiai
turbūt susiję su seną žmogų apninkančiais negalavimais arba pakitusiomis socialinėmis aplinkybėmis,
pavyzdžiui, didėjančia izoliacija. Žmonėms senstant, kognityviniai sugebėjimai, pavyzdžiui, gebėjimas
mokytis, paprastai nemažėja, nors informacijos apdorojimo greitis gali kiek sulėtėti, palyginti su
jaunais žmonėmis. Smegenys turi praktiškai neribotą sugebėjimą išmokti naujų dalykų. Šį teiginį
patvirtina naujomis sritimis susidominčių, naujas žinias ir įgūdžius įgyjančių žmonių skaičius. Kadangi
gyvenimo trukmė ilgėja, didėja globos ir paramos reikmė. Yra duomenų, kad kuo žmonės senesni, tuo
dažniau jie gyvena vieni (Sutton, 1999, p. 54).
Siekiant apibūdinti senėjimo ypatumus, dažnai skiriamas pirminis ir antrinis senėjimas. Kaip
teigia Lemme (2003) pirminis senėjimas apima genetiškai užprogramuotus normalius ir savaiminius
biologinio senėjimo procesus, kurie susiję su amžiumi ir nepriklauso nuo sveikatos būklės. Manoma,
kad šie pokyčiai, kaip esminiai ir baziniai, yra pirminiai. Tokio senėjimo pavyzdys – moterų
menopauzė (Lemme, 2003, p. 378).
Pirminiam senėjimui būdingos šios savybės: sudėtingas struktūrinių ir funkcinių pokyčių
procesas; jų padarinių kaupimasis; vykstančių pokyčių žala sveikatai (trikdo normalias funkcijas);
laipsniškumas (vyksta palaipsniui); vidus (lemia ne išorinės priežastys); neišvengiamumas (stebimi net
optimaliomis paveldimumo ir aplinkos sąlygomis); universalumas (būdingi visiems tos pačios lyties
rūšies atstovams); negrįžtamumas; prasideda asmeniui pasiekus fizinę ar lytinę brandą; baigiasi
mirtimi (Lemme, 2003, p. 379).
Hayflicko (1994) nuomone, senatvėje vyrauja šie požymiai: sumažėjęs gebėjimas prisitaikyti,
lėtesnis veiksmų atlikimas ir neatsparumas ligomis. Neigiami senėjimo padariniai pasireiškia dvejopai.
Pirma, mažėja individo gebėjimas efektyviai reaguoti į išorinius stresorius. Pavyzdžiui: gripo
epidemija jaunesniam žmogui nėra labai grėsminga, o senam gali sukelti rimtą pavojų ir net didinti
mirties riziką. Antra, senėjimas siejamas su didesne mirties tikimybe. Gali būti, kad mirtingumą lemia
susilpnėjęs gebėjimas išlaikyti homeostazę, tai yra fiziologinės pusiausvyros būseną, kai palaikoma
pastovi kūno temperatūra, cukraus kiekis kraujyje ir pan (Lemme, 2003, p. 380).
Antrinis senėjimas, priešingai reiškia su amžiumi susijusius, bet patologinius pokyčius, kuriuos
lemia išoriniai veiksniai: ligos, aplinkos poveikis ir elgsena. Pavyzdžiui: ultravioletiniai spinduliai
skatina kataraktos atsiradimą, triukšmas – klausos sutrikimus, rūkymas – kvėpavimo takų ligas.
Mokslininkai teigia, kad nuo trečdalio iki pusės visų pagyvenusių žmonių sveikatos problemų gali būti

12
susijusios su netinkama mityba. Taigi simptomai, kurie ilgą laiką buvo laikomi senatvės požymiais,
gali būti tik prastos mitybos padariniai. Šie pokyčiai, nors neretai siejami su senėjimu laikomi
antriniais, nes teoriškai žmonės galėtų senti jų nepatirdami (Lemme, 2003, p. 379).
Rowe ir Kahn (1987) apibūdina „normalaus“ ir „sėkmingo“ senėjimo skirtumus. Normalaus
senėjimo eigoje išoriniai veiksniai paankstina pirminio senėjimo procesą, o sėkmingo senėjimo metu jų
poveikis yra teigiamas arba neutralus. Genetiniai veiksniai lemia tik 30 proc. fizinio senėjimo, o visa
kita yra gyvenimo būdo ir aplinkos poveikio rezultatas. Senėjimas dabar suprantamas ne kaip
universalus procesas, o kaip plastiškas arba pasiduodantis įvairioms medicininėms, elgsenos ar
aplinkos įtakoms. Neįmanoma visiškai sustabdyti biologinio laikrodžio, tačiau galime sulėtinti ar kitaip
pakeisti jo tiksėjimą. Naujas požiūris suteikia viltį, kad gyvenimo pabaiga gali būti produktyvus,
gyvybingumo ir sveikatos kupinas tarpsnis (Lemme, 2003, p. 379).

1.2. Požiūrio į senėjimą reikšmė

Kalbant apie senų žmonių gerovę, reikėtų atkreipti dėmesį į keletą svarbių veiksnių. Kaip mano
Sutton (1999) svarbūs psichologiniai veiksniai – tapatumo ir tęstinumo jausmas, galimybė palaikyti
vertingus santykius patiriami praradimai ir netektys bei žmogaus dabartinė asmenybė. Vis dėlto
individualus prisitaikymas priklauso ne vien nuo asmenybės ar elgesio, jį taip pat veikia patiriami
suvaržymai: juos uždeda silpnėjanti sveikata, paramos tikslai ir asmeninės aplinkybės, platesnės
visuomenės susikurti seno žmogaus įvaizdžiai ir stereotipai (Sutton, 1999, p. 54).
Leonavičius (2007) teigia, kad sveikatos priežiūros sistemos iššūkiai yra vis mažiau susiję su
gydymu, o labiau su gyvenimo sąlygomis, kurios užtikrintų asmens prisitaikymą prie aplinkos, leistų
išsaugoti santykinę nepriklausomybę bei garantuotų galimybę atlikti norimas veiklas (Leonavičius ir
kt., 2007, p.122). Coleman (1986) rašo, kad senatvėje, atrodo, pats svarbiausias dalykas yra nepaprasti
teigiamos savęs vertinimo nuostatos. Siekiant skatinti senų žmonių orumą ir savigarbą, svarbiausias
tikslas – sudaryti jiems sąlygas maksimaliai kontroliuoti savo gyvenimą (Sutton, 1999, p. 55).
Izoliacijos, žemos savigarbos ir silpnėjančios sveikatos sunkumus, kuriuos išgyvena daugelis
senyvų žmonių, dar labiau komplikuoja negatyvus požiūris į juos ir elgesys su jais. Šį priešiškumo ir
diskriminacijos derinį vadiname “eidžizmu” (ageism). Jis toks skvarbus, kad kai kurie žmonės, gimę
šio amžiaus pradžioje, linkę geriau visai nesikreipti paramos, negu surizikuoti, kad juos atstums ar
išjuoks (Sutton, 1999, p. 55).
Vienas iš svarbių veiksnių senatvėje yra tapimas seneliu. Lemme (2003) knygoje teigiama, jog
skirtingi žmonės skirtingai supranta senelių vaidmenį. Vieniems būti seneliu – svarbiausias vaidmuo
šiame gyvenimo tarpsnyje, kiti džiaugiasi turėdami galimybę bendrauti su mažais vaikais be didelės

13
atsakomybės ir rūpesčių, tretiems šis ryšys atspindi jų nemirtingumo siekius. Cherlin ir Furstenberg
(1985) nustatė, kad seneliai ne tik skiriasi tarpusavyje, bet jie skirtingai bendrauja su anūkais. Iš dalies
tai priklauso nuo jų pačių amžiaus ir lyties, iš dalies nuo anūkų amžiaus ir lyties. Kol anūkai dar maži
ryšiai su seneliais būna dažniausiai labai artimi. Paauglių ryšiai su seneliais atspindi jų norą būti
savarankiškais (Kahana, 1970). Lemme (2003) teigia, jog patys seneliai nevienodai vertina šį vaidmenį
nors dauguma apklaustų senelių „minėjo tik ramybės, pasitenkinimo ir malonumo jausmus“. Šalia to,
senelių ir vaikaičių ryšiai glaudžiai susiję su senelių ir pačių vaikų santykiais, nuo kurių priklauso
vyresniosios ir jaunesniosios kartos artimumas ir galimybės bendrauti tarpusavyje (Lemme, 2003,
300psl, pagal Matthews ir Sprey, 1985).
Jeigu aptariant dar vieną svarbų aspektą, t.y. senų ir pagyvenusių žmonių ryšius, svarbu
paminėti, jog dauguma šiuolaikinės vyresniojo amžiaus kohortos žmonių turi bent vieną brolį arba
seserį, su kuriuo palaiko tam tikrus ryšius (Cicirelli, 1991). Manoma, kad ateityje šie ryšiai bus dar
svarbesni kai pradės senti „kūdikių bumo“ karta, kurioje brolių ir seserų yra daugiau nei ankstesnėse
kohortose, tačiau nepakankamai pastovūs santuokiniai ryšiai ir mažiau vaikų, galinčių suteikti emocinę
ir instrumentinę paramą (Lemme, 2003, p.303, pagal Cicirelli, 1991).
Savivertės reikšmė senatvėje. Mažas savęs vertinimas įtakoja laimės jausmą. Pagal Myers
(2008) galimi Aš apima tai, kuo trokštate tapti – turtingas, lydimas sėkmės darbe, mylimas ir žavus.
Savimonės vizija taip pat apima ir tai, kuo bijote tapti – neturinčia darbo, užsiėmimo vieniša
asmenybe. Šie galimi Aš mus skatina, kelia konkrečius tikslus, kurių turime siekti ir kuriems turime
skirti energijos. Dėmesys sau gali skatinti, bet taip pat jis gali įtakoti per greitai daryti prielaidą, jog kiti
mus pastebi ir vertina. Net kai padarome apmaudžią klaidą mes išsiskiriame iš kitų mažiau, negu
įsivaizduojame.
Aukšta savivertė – savosios vertės jausmas – yra naudinga. Wood (2003) teigia, jog
žmonės, kurie gerai save vertina mažiau skundžiasi nemiga, ne taip pasiduoda kitų spaudimui,
atkakliau atlieka sunkias užduotis, yra ne tokie drovūs bei vieniši ir tiesiog laimingesni. Išgirdęs gerą
naujieną aukštos savivertės žmogus ja džiaugsis labiau, negu žemos savivertės žmogus (Wood, 2003).
Pagal Grigą (2001) žmonių klystamumas ir realybės neapibrėžtumas jų sprendimus ir veiksmus
paženklina nevisavertiškumo ženklu. Socialinio vyksmo dalyvių elgsenos nevisavertiškumas auga
proporcingai didėjant socialinio objekto ar reiškinio sudėtingumui, jo kintamumo tempams (Grigas,
2001, p.16).
Žmonės, kurių savivertė žema, nebūtinai save vertina kaip niekam tikusius ir blogus, bet jie
retai apie save gerai atsiliepia. Žema savivertė paprastai sukelia nelaimingumo ir nevilties jausmus.
Myers (2008) teigia, kad kai žema savivertė gresia socialine atskirtimi, tai gali paskatinti pastangas

14
išlikti – žmogus gali pajusti motyvaciją elgtis taip, kad būtų priimtas atgal į paremiančią socialinę
grupę. Tačiau kaip teigia Myers (2008) kartais savivertė tiesiog atspindi tikrovę. Galbūt gerai
jaučiamės po to, kai ką nors gerai padarome. Galbūt tai yra iššūkių priėmimo ir sunkumų įveikimo
šalutinis produktas. O galbūt savivertė yra matas rodantis mūsų santykių su kitais žmonėms būklę.
Tačiau eksperimentai atskleidžia žemos savivertės padarinius. Jei laikinai sumenkinsime
žmonių savivaizdį, jie bus dažniau linkę peikti kitus arba reikšti didesnius rasinius prietarus ( Ybarra,
1999). Žmonės, kurie neigiamai save vertina, yra labiau pažeidžiami ir linkę teisti kitus (Baumgardner
ir kiti, 1989, Pelham, 1993). Vieni myli savo artimą, kaip save patį, o kiti neapkenčia savo artimo kaip
savęs paties. Tyrimais nustatyta, kad tie, kurie buvo priversti jaustis nesaugūs, dažnai tampa perdėtai
kritiški, tarsi norėdami kitus apstulbinti savo talentu (Amabile, 1983). Pripažinkite save ir jums bus
lengviau pripažinti kitus. Kitaip sakant, tie, kurie nevertina savęs, nevertina kitų.

1.3. Veiksniai stabdantys pozityvios patirties konstravimą senatvėje

Nors laimė yra svarbi, didesnis dėmesys visada buvo skiriamas neigiamoms emocijoms.
Suprantama, yra svari priežastis sutelkti dėmesį į neigiamas emocijas, tačiau mokslininkus vis labiau
domina subjektyvioji gerovė, kuri įvertinama arba kaip laimės jausmas (kartais apibrėžiamas kaip
didesnis teigiamų nei neigiamų jausmų santykis), arba kaip pasitenkinimas gyvenimu (Myers, 2008,
p.660).
Iš tiesų nors dabar mes dvigubai turtingesni, nei buvome prieš 100 metų, bet sprendžiant pagal
statistiką (atsižvelgdami į padidėjusį skyrybų, savižudybių skaičių, bei sparčiai plintančią depresiją)
dauguma žmonių dažniau jaučiasi nelaimingi. Tad augančios realiosios pajamos nepadidino laimės.
Tyrimų duomenys atskleidė stulbinamą šiuolaikinio materializmo naujieną: turtingų šalių ekonomikos
plėtra nesukėlė akivaizdaus dvasinės būklės ar socialinės gerovės augimo. Pastebėta, jog tas, kas
turtingesnis nebūtinai laimingesnis. Taip pat tyrimai rodo, kad labiausiai turtų siekiančių žmonių
savijauta dažniausiai būna blogesnė: šis faktas labai ryškus kiekvienoje kultūroje, kurią tyrinėjau“,
teigia Ryanas (1999). Tai ypač pasakytina apie tuos, kurie trokšta pinigų, norėdami įrodyti savo vertę,
įsigyti valdžios ar pasipuikuoti prieš kitus, o ne materialiai aprūpinti savo šeimas (G.Myers, 2008,
p.664, pagal Srivastava ir kt., 2001).
Yra du dėsniai, kuriais remiantis galima paaiškinti, kodėl turėdami daugiau pinigų
“nenusiperkame” daugiau laimės (išskyrus visiškus vargšus), o tik laikiną pakilimą; kodėl atrodo, kad
mūsų emocijos tarsi pritvirtintos prie elastingų diržų, kurie traukia mus iš aukštumų ir iš duobių. Abu
šie dėsniai tik savaip teigia, jog laimės jausmas yra santykinis (Myers, 2008, p.665). Kaip teigia
Kuzmickas (2001) daugelis žmonių yra nusiminę ir nesijaučia laimingi dėl to, kad juos supa vien

15
pesimistiniai balsai, pirmuose laikraščių puslapiuose matomi vien nusikaltimų aprašymai. Dėl to ir
savo pačių gyvenime randa mažai ką vertingo ir brangaus. Žmonės nesijaučia laimingi ir dėl to, kad
nemoka šalinti to, kas jų pačių elgesyje, jausenoje ir mąstysenoje kliudo sėkmei ir laimei. Kaip teigia
Kuzmickas (2001) gyvenimas būtų gražesnis ir malonesnis, jeigu daugumą žmonių savoji laimė
domintų ir džiugintų labiau negu kaimyno ar kolegos nelaimė. Būtų mažiau blogio, jeigu savosios
laimės siekis būtų stipresnis, negu pavydas ar net noras griauti tikrą ar tariamą kito žmogaus laimę.
Norėdami būti laimingi, pirmiausia turime būti išmintingi.
Myers (2008) teigia, jog praradimai atrodo grėsmingesni nei laimėjimai, žiaurūs žodžiai išlieka
atmintyje ilgiau nei malonūs, blogą reputaciją lengviau įsigyti nei gerą, o skausmas sukelia daugiau
kančių nei sveikata – džiaugsmo. Pasak Kuzmicko (2001) mūsų laikų žmogus, praradęs natūralų ryšį
su aplinka, į pasaulį, į save patį, į kitus žvelgia labiau analizuojančiu, apskaičiuojančiu žvilgsniu. Tai,
kas buvo įvardijama laimės vardu, dabartiniam žmogui skaidosi į sudėtines dalis, tokias kaip sėkmė,
meilė, pripažinimas, populiarumas, laimėjimas, įdomumas ir pan. Tenka tenkintis kuria nors viena
dalimi, vienu atspalviu, nes neįmanoma vienu metu turėti visų. Bet kartu skaidosi ir nelaimė, taip pat
įgaudama konkrečius – bankroto, ligos, pralaimėjimo, nedarbo, autoavarijos, vienatvės, depresijos
pavidalus. Daugelio gyvenimas šiandien yra toks spartus, kad laimės ir nelaimės eina viena po kitos
arba visiškai greta ir žmogus negalėtų pasakyti, tiesiog neturi laiko paklausti savęs, laimingas jis ar
ne.?
Kuzmickas (2001) mano, kad išoriškumas žmogaus gyvenime lemia labai daug, bet dar daugiau
vidus, asmenybės dvasinės savybės. Laimė žmogų aplanko visuose jo likimo vingiuose ir
išbandymuose, jeigu ne kaip ilgalaikė būsena, tai bent kaip reti dvasios pakilimo momentai, geresnio
gyvenimo vaizdiniai ar supratimas, jog galima gyventi kitaip. Didesnė ar mažesnė laimė yra
pasiekiama visiems, nes galima išvengti ar įveikti tai, kas subjektyviai, o kartais ir objektyviai stovi jai
skersai kelio. Negalėdami išvengti ar pašalinti objektyvių laimės priešų, galime bent nedidinti to, kas
subjektyviai jai kliudo. Retai, kada laimė nusigręžia nuo žmogaus, dažniau žmonės patys gręžiasi nuo
jos savo netinkamais veiksmais. Todėl galime traktuoti, jog būtent neigiamas požiūris į senėjimą, tai,
kaip mes suvokiame mus supančią aplinką, tampa stabdančiais veiksniais pozityvios patirties senatvėje
kūrime, taip pat subjektyvios laimės pojūčio realizavime.
Amžiaus diskriminacija. Kaip teigia Kuzmickas (2001) dabartinė civilizacija, propaguodama
sėkmingo ir pasiturinčio gyvenimo modelį, žmogaus vertingumą matuoja veiklos efektyvumo masteliu.
Šiuolaikinio gyvenimo sparta, kylantys klasifikacijos reikalavimai, informacinių technologijų plėtra,
konkurencija, taip pat mados viešosios nuomonės – visa tai reikalauja visais atžvilgiais aktyvaus ir
efektyvaus žmogaus, o toks, visuomenės nuomone, gali būti tik jaunas žmogus. Todėl kaip patyrimo ir

16
išminties sinonimas senosiose visuomenėse vertinta senatvė, dabar tampa socialine našta. Jaunystės ir
brandos amžiuje laimei trukdo užimtumo ir veiklos perteklius, vaikantis sėkmę ir pinigus, o atėjus
senatvei, priešingai, užimtumo ir visuomeninio reikšmingumo stoka.
Amžiaus diskriminacija reiškia su amžiumi susijusius stereotipus ir tendencingas nuostatas
(Butler, 1969). Vadovaudamiesi stereotipais, visus grupės narius suvokiame kaip vienodus.
Diskriminacija pasireiškia tada, kai su kuriuo nors žmogumi ar grupe elgiamasi neteisingai.
Kalbėdamas apie žmogaus diskriminaciją, Butler (1993) dėmesio centre turėjo vyresnio amžiaus
žmonių požiūrį į jaunesnius ir atvirkščiai. Tačiau tai dažniau reiškia išankstinę nuostatą į vyresnio
amžiaus žmonės. Neretai senyvo amžiaus žmones vertiname kaip vienalytę grupę, turinčią tam tikrus
neigiamus bruožus, kurie ir sąlygoja neteisingą požiūrį.
Studijuojant literatūrą, kurioje atsispindi požiūriai į jaunus ir vyresnius žmonės Johnson (1988)
pastebėjo, kad vertinimai priklauso nuo amžiaus ir su juo susijusios patirties, ypač jei vertinančiojo
žinios yra ribotos ir lyginami skirtingo amžiaus žmonės. Vertinimai, pagrįsti asmeniniu kontaktu,
mažiau priklauso nuo amžiaus, o daugiau remiasi asmenybės bruožais. Tyrimai parodė, kad jau
ikimokyklinio amžiaus vaikai pradeda naudotis amžiaus vertinimo stereotipais ir yra neigiamai
nusiteikia vyresniųjų žmonių atžvilgiu (Chitwood ir Bigner, 1980). Toks požiūris ypač būdingas tiems,
kurie beveik nebuvo sutikę vyresnių žmonių. Beje, panašu, kad čia galioja dvigubi standartai: moterų
senėjimo pasekmės vertinamos žymiai kritiškiau nei vyrų. Be to, vyrai labiau kreipia dėmesį į amžių ir
yra palankesni jaunesniems žmonėms.
Mūsų švietimo sistemoje amžiaus diskriminaciją įtvirtina domėjimasis vien tik ankstyvąja raida
ir augimu. Pasak Hayflicko (1994) 84 procentai vidurinės mokyklos biologijos vadovėlių visiškai
nemini senėjimo, o likusiuose tam skiriama vos keletas puslapių. Tai atspindi nuostatą, kad įdomu tik
tai, kas vyksta gyvenimo pradžioje, o pokyčiai vykstantys brandžiame amžiuje nesvarbūs. Problemą
apsunkina ir tai, kad trūksta geriatrijos dėstytojų, todėl daugumoje medicinos mokyklų ketverių metų
programoje mokslas apie senėjimą užima kelias valandas.
Lemme (2003) aprašo didžiulę Amerikos pensininkų asociaciją (toliau – AARP), kurioje yra
per 30 milijonų narių, vyresnių nei 50 m. amžiaus. Ji esanti bene didžiausia organizacija pasaulyje,
jaučia neigiamų stereotipų ir požiūrių į senėjimą įtaką. 1955 m. Ethelės Percy Andrus įkurta AARP
šiuo metu vengia žodžio „pensininkai“, nenorėdama atbaidyti kūdikių bumo metais gimusių ir jaunystę
garbinančių žmonių, kurie netrukus gausiai papildys organizacijos gretas. Tikimasi, kad žmonės priims
trumpinį AARP, nežinodami, ką tiksliai jis reiškia ( AARP - American Asspciation of Retired Persons)
( Rosenblatt, 1996). (Lemme, 2003, p.51).

17
 Amžiaus diskriminacija sukelia tokias pačias pasekmes kaip ir rasizmas ar lyčių diskriminacija:
apriboja žmogaus galimybes, varžo asmens laisvę, atima teisę būti gerbiamam ir ginamam, ką privalo
turėti kiekvienas pilietis. Kaip teigia Cole (1992) mūsų kultūroje giliai įsišaknyjęs negailestingas
priešiškumas nykimui ir priklausomybei (Cole, 1992, p.17), ir juo besiremianti amžiaus diskriminacija
paskutinį gyvenimo laikotarpį pateikia kaip bevertį ir beprasmį. Beje, tokia nuostata dažnai lemia
pesimistinį požiūrį į savo ateitį (Kremer, 1988). Arluke ir Levinas (1984) amžiaus diskriminaciją
iliustravo reklamoje pateikiamu senyvo amžiaus žmonių įvaizdžiu. Panašiai ir televizijoje: vyresni nei
50 metų žiūrovai, kurie sudaro vis didesnę auditorijos dalį, žiūromiausiu laiku rodomose laidose
beveik nemato savo kohortos žmonių, arba tokio amžiaus dalyviai atlieka tik antraeilius vaidmenis
(Miller, 1995). Televizijos programų tinklelis atspindi akivaizdžią amžiaus diskriminaciją reklamos
industrijoje, nes manoma, kad penktąją dešimtį perkopę žmonės („brandi“ rinka) sudaro didelę grupę
su mažomis vartojimo galimybėmis (Lee, 1995), nors tyrimai rodo, kad vyresniems nei 50 metų
amerikiečiams tenka 50 procentų perkamosios galios, o aukščiausias perkamumas tarp 55 ir 64 m., ir
kad 65-74 metų žmonių išlaidos viršija 35-44 metų žmonių išlaidas. Todėl televizija skiepydama
visuomenei senatvės neigiamą rakursą, prisideda prie amžiaus diskriminacijos idėjų skleidimo,
žiniasklaida ir televizija nesuinteresuota perteikti visuomenei teigiamų senėjimo ir brandaus amžiaus
pavyzdžių, kas įtakoja plintantį neigiamą senatvės rakursą.
Lemme (2003) teigia, jog vadovaudamiesi stereotipais visus suaugusius suvienodiname ir gali
būti, kad juose įžvelgiame tam tikrą grėsmę. Nuo to, ką žinome arba manome žiną, priklauso mūsų
vykdoma socialinė politika bei sprendimai, kaip panaudoti negausius išteklius. Tai ypač akivaizdu
kilusioje polemikoje apie Socialinės apsaugos ir kitas socialines programas, skirtas senyviems
žmonėms (Lemme, 2003, p.52).
Kai kurie mokslininkai, pvz.: Kimmelis ir Moody (1990), pastebi, kad požiūris į senėjimą ne
visada yra neigiamas. Vieni senyvą žmogų nuvertina, kiti jį pervertina (Gutmann, 1988). Teigiamas
šališkumas taip pat iškreipia tyrimus ir jų pagrindu daromas išvadas. Pavyzdžiui, matydami, kad
vienose šeimose senyvi žmonės yra globojami rūpestingiau nei kitose, galime paskubėti su teigimu,
kad kai kuriuose šeimose stinga dėmesio. Tačiau gali būti, kad kai kurie vyresnio amžiaus žmonės visą
laiką buvo nesugyvenami ir sudėtingi jų santykiai su šeima lemia tokį santykį senatvėje. Perdėtas
teigiamas šališkumas trukdo teisingai vertinti padėtį.
Amžiaus diskriminaciją įveikti mėgina bendruomenės programos, kurios skatina kartų
bendravimą tarkim, pasikviečiant vyresnio amžiaus savanorius padėti mokyklose (kaip gyvus istorijos
liudininkus arba vadovus). Tokios programos kuria abiems pusėms naudingus ryšius, formuoja

18
teigiamą senėjimo įvaizdį ir suteikia galimybę visiems dalyvaujantiems, tarp jų ir mokytojams, geriau
suprasti praeitį ir patį senėjimo procesą.
Pamažu suvokiama, kad senėjimas, kaip ir kiekviena gyvenimo patirtis „negali būti suprasta
neįvertinant subjektyvios patirties“ (Lemme, 2003, p.52, pagal Cole, 1992).

19
 2. SUBJEKTYVIOS LAIMĖS SAMPRATA

2.1. Laimės įtaka pozityvios patirties konstravimui senatvėje

“Siekti laimės, būti laimingam, norėti susigrąžinti prarastąją laimę visais laikais yra slaptas
daugumos žmonių visos veiklos motyvas” (Jamesas, 1992, p. 76).
Cutler (2010) teigia, jog laiko šiame gyvenime mums skirta nedaug. Kitiems lemta sulaukti
amžiaus ribos ir gyvenime patirti pergalės džiaugsmą, neviltį, neapykantą, meilę ir kitus išgyvenimus,
bet svarbiausias klausimas išlieka vis tas pats: koks mūsų gyvenimo tikslas? Jo nuomone, mūsų
egzistencijos tikslas siekti laimės. Šiai gyvenimo tikslo idėjai pritarė nuo Aristotelio iki Viljamo
Džeimso mąstytojai (Cutler, 2010, p. 114).
Laimingi žmonės suvokia pasaulį esantį saugesnį, lengviau priima sprendimus, palankiau
vertina priimamus į darbą žmones, labiau linkę bendradarbiauti, gyvena sveikiau, turi daugiau
energijos ir yra labiau patenkinti gyvenimu. Kai niūri nuotaika persmelkia mąstymą, visas gyvenimas
atrodo slegiantis, sunkesnis. Tik nuotaikai praskaidrėjus, mintys prašviesėja, tampa žaismingesnės ir
kūrybingesnės. Kitaip imami vertinti santykiai su žmonėmis, savivaizdis, viltingesnė atrodo ateitis.
Myers (2008) teigia, kad teigiamos emocijos kyla aukštyn spirale, todėl būdami laimingi noriau
padedame kitiems. Kuzmickas (2001) analizuodamas laimės jausmą kelia klausimus apie tai, ar
žmogaus laimę ar nelaimingumą nusako tik jo paties savijauta, ar laimė tikrai yra tik subjektyvus
išgyvenimas, tik psichologinė būsena, prie kurios nėra ko daugiau pridėti? Jis svarsto ar subjektyvią
jauseną turi papildyti ir objektyvaus pripažinimo matmuo, nors pats individas to nesuvoktų ir nesiektų.
Pagal Aristoteliškąją laimės sampratą, kad žmogus tik tada gali būti laimingas, kai jo gyvenimas
atitinka tam tikrus protingo ir gero gyvenimo reikalavimus, taikytinus visiems žmonėms (Kuzmickas,
2001, p.22)
Mina (2007) atranda, jog daugybė apklausų rodo, jog į klausimą kas yra laimė, žmonės pateikia
skirtingus atsakymus, miglotus, painius, dviprasmiškus, jie nėra tikri. Tačiau šiems atsakymams
būdingas vienas bruožas: tai nuomonė, jog laimė iš esmės yra kažkas nenusakoma ir neapčiuopiama,
tai tik laikinas pojūtis kuris ima ir „nutinka“, kurio neįmanoma nuolatos išlaikyti, jis aplanko ir
pradingsta kada nori, nepriklausomai nuo mūsų. Daugelis Myers (2008) aprašomų tyrimų rodo, jog
žmonės, patirdami nuotaiką keliančius įvykius, pavyzdžiui, radę pinigų, sėkmingai atlikę svarbią
užduotį, prisiminę laimingą įvykį, yra labiau linkę duoti pinigų, pakelti numestus popierius, skirti laiko
kitiems ir daryti gerus darbus. Psichologai tai vadina „gerai jautiesi - gerai elgiesi“ reiškiniu. Laimė –
ne tik gerai jaustis, bet ir daryti gera (Myers, 2008, p.659). Pats Mina (2007) analizuodamas laimės
sampratą mano, kad iš tiesų laimės troškimas gali būti visiškai išpildytas, nes laimė nėra kažkas

20
miglota ir neapčiuopiama, o gebėjimas būti laimingiems yra konkreti ir aiški žmogaus galia, kuri mūsų
laisva valia gali būti vystoma ir auginama ir pasiekiama.
Kaip teigia Aristotelis (1990) laimės niekas nepasirenka dėl kitų dalykų, kitų tikslų,
tobuliausiam gėriui, pagal jį pakanka paties savęs. Pakankamu sau, pagal Aristotelį mes vadiname tai,
kas visiškai atskirai imama, padaro gyvenimą pageidaujamą ir neturintį jokių trūkumų, toks dalykas,
žmonių įsivaizdavimu yra laimė: ji yra labiausiai siekiama, nes nėra kitų dalykų sudedamoji dalis, o jei
ją prijungiant prie kitų gerų dalykų vertė padidėja dar labiau. Taigi, pagal Aistotelį (1990, p.72) laimė
yra tai, kas tobula, kam pakanka savęs paties; ji yra galutinis mūsų veiklos šaltinis.
Žukauskaitės (2002) knygoje teigiama, jog raidos psichologai nustatė, kad daugeliui žmonių su
amžiumi gyvenimas atrodo vis geresnis, pilnavertikesnis. Vaillanas (2002, p.39; pagal Žukauskaitę)
nustatė, kad vis dažiau vyresni žmonės stengiasi spręsti problemas juokaudami arba tam tikram laikui
jas ignoruodami, nenaudoja represijų, fantazijų, neneigia, kad tos problemos egzistuoja. Kuzmickas
(2001) teigia, kad mažai sutiksime žmonių, kurie laimingiausi jaustųsi sulaukę pensinio ir vėlesnio
amžiaus, bet ir šis gyvenimo laikotarpis turi teigiamybių, jeigu išsaugoma gera kūno ir dvasios
sveikata, jeigu buvo turiningai gyventa anksčiau.
Pasak Cutler (2010), kuris perpasakoja Dalai Lamos mintis: „svarbiausia mūsų gyvenime siekti
laimės. Tai akivaizdu. Ar išpažystame kokią religiją ar ne, ar tikime viena religija, ar kita, mes visi
siekiame ko nors geresnio. Todėl mūsų gyvenimas savaime rieda į laimę. (Cutler, 2010, p. 111). Pagal
Kuzmicką (2001) laimė - tai subjektyvus išgyvenimas, tačiau pasiekiamas tik žmogui peržengiant savo
subjektyvumą, realizuojant jį objektyviai reikšmingu būdu. Haan (2002, p.45; pagal Žukauskaitę) ir jos
kolegos nustatė, kad daugelis vyresnio amžiaus moterų ir vyrų yra patikimesni. Kiti žmonės dažniau
kreipiasi į juos patarimo, jie patys linkę labiau suteikti paramą – tiek moralinę, tiek materialinę,
kadangi jie turi sukaupę daug gyvenimiškos patirties, turi išsiugdę daug tvirtesnę vertybių sistemą ir
gali duoti apgalvotus, pasvertus patarimus. Taip pat, kalbant apie senų žmonių išmintį reiktų paminėti
Žukauskaitės (2002) pastebėjimus, jog geriausi filosofai ir istorikai gerokai daugiau padarė būdami 60
metų, negu kai buvo jaunesni, politiniai veikėjai savo karjeros viršūnę pasiekia dažniausiai būdami 60
– 70 metų. Daugelis rašytojų, dailininkų 70 – 80 metų vis dar aktyviai kuria. Raidos psichologai
Freudas, Piaget, Eriksonas savo garsias knygas rašė ir spausdino būdami 75 metų.
Psichologai tirdami laimės jausmą, analizavo veiksnius, turinčius įtakos ir laikinai nuotaikai, ir
ilgalaikiam pasitenkinimui gyvenimu. Tirdamas žmonių dienos nuotaikas, Watsonas (2000) bei
Kohnemanas su kolegomis (2004) nustatė, kad teigiamos emocijos dažniausiai nuo ryto iki dienos
vidurio stiprėja. Žmonių ataskaitų apie kasdienes nuotaikas tyrimai patvirtina, kad stresą keliantys
įvykiai – pavyzdžiui, ginčas, vaiko liga, sugedęs automobilis – blogina nuotaiką. Čia nieko nuostabaus,

21
kitą dieną niūri nuotaika išsisklaido. Nei užsitęsęs sielvartas, netekus artimo žmogaus, nei ilgai
trunkantis nerimas po asmeninės traumos, netgi patirtas karo siaubas ar tragedija neslegia amžinai. Net
sergant sunkia ilgalaike liga po penkių savaičių jaučiamasi mažiau emociškai prislėgtai negu buvo
galima tikėtis. Pacientai, kuriems atliekama inkstų dializė, pripažįsta, kad jų sveikata santykinai prasta,
tačiau kasdieniniame gyvenime jie teigia patiriantys tiek pat laimės, kaip sveiki žmonės (Riis ir kt.,
2005). Kaip teigia Myers (2008) tikrovė tokia: „mes pervertiname emocijų trukmę ir nepakankamai
vertiname savo gebėjimą prisitaikyti“ (Myers, 2008, p.661). Taigi Myers (2008) ir Cutler (2001) idėjos
sutampa, laimės įtakai pozityvios patirties konstravimui senatvėje, Cutler taip pat, kaip ir Myers teigia,
kad kiekvieno mūsų gyvenimo akimirkos laimė gerokai priklauso nuo mūsų požiūrio, tiesa sakant ar
tam tikru momentu mes jaučiamės laimingi ar ne, mažai tepriklauso nuo objektyvių sąlygų. Šį jausmą
labai veikia tai, kaip suvokiame savo situaciją, kiek mus tenkina tai, ką mes turime. Taigi iš dalies mes
patys konstruojame laimės jausmą ir nuo gerų emocijų priklausančią pozityviąją patirtį (Cutler,2001, p.
69)
Aptariant labai teigiamus įvykius reikėtų paminėti, jog jų įtaka taip pat yra laikina. Brickman
(Myers, 2008, p.661, pagal Brickman ir kt., 1978) įvardija teigiamų emocijų svyravimus. Jis teigia, kad
kai žmonėms, laimėjusiems loterijoje euforija nuslūgsta, jie dažnai mano, kad jų bendras laimės pojūtis
nepakito. Kiti tyrimai patvirtina, jog laimei nepakanka pasiturimai gyventi. Turtingiausiose šalyse daug
pinigų turintys žmonės yra truputį laimingesni už tuos, kurie vargsta stengdamiesi sudurti galą su galu,
bet skirtumas nėra esminis (Myers, 2008, p.665 pagal Tella ir kt., 2001). Laimingas žmogus tai
žmogus, kuris turi viską ko jam reikia. Jis turi visus dalykus, kurie reikalingi realizuoti jo potencialą.
Žmogus gali turėti sveikatą, bet neturėti pakankamai turtų. Arba jis gali turėti abu ir sveikatą ir pinigus,
bet neturėti draugų. Kitas žmogus gali turėti daug žinių, bet nemokėti jų pritaikyti. Todėl Aristotelis
teigia, jog laimingas žmogus tas, kuris nieko nenori. Gyvenimas būtų idealus turint visus gerus dalykus
tokius kaip turtai, sveikata, draugystė, žinios, vertybės. Visi šie dalykai – dalys sudarančios laimę.
Taigi visų šių dalykų reikia siekti, kad pasiektume laimingą gyvenimą. Kylant klausimui kaip vieni
pasiekia laimingą gyvenimą ir kodėl, Aristotelis (aptariama Adler straipsnyje) teigia, kad svarbiausias
elementas laimės siekime yra išbaigta tvirta vertybių sistema, stipri moralė. Žmogus turi elgtis pagal
tokią vertybių sistemą. Reikia mokėti pasirinkti tarp blogo ir gero. Teisingi pasirinkimai visad
pasižymi tuo, jog gerumo rezultatas būna ilgalaikis, tai yra sunku padaryti. Aristotelis teigia, jog savo
gyvenimo kūrime reikia visad stengtis numatyti kaip tai paveiks ateitį, kokių rezultatų norima
visumoje. Taigi dažnai turime pasirinkti tarp turėti gerą laiką ir sukurti gerą gyvenimą
(http://radicalacademy.com/adleraristotleethics2.htm).

22
 Narbutas (1998), vertęs Cicerono pokalbius apie senatvę ir bičiulystę, parašė, jog senatvė
išlieka garbinga, jei gina save pačią, saugo savo teises, nepasiduoda niekieno valiai. Taigi stabili
materialinė padėtis visgi yra svarbu kalbant apie saugumo ir užtikrintumo savo artima ateitimi
jausmus, tačiau galiausiai didėjantys turtai beveik neturi įtakos laimei. Net Kalkutos ir Pakistano
lūšnynuose gyvenantys žmonės „yra labiau patenkinti gyvenimu nei būtų galima tikėtis“ (Diener ir
Diener, 2001). Turtai - kaip ir sveikata kai jų visiškai nėra gali kilti kančios, tačiau jų turėjimas
neužtikrina laimės, netgi senatvėje. Žinoma, skurde gyvenančiam žmogui kyla rizika susidurti su tam
tikrais sunkumais, tačiau šis pavojus gresia ir augant turtuose. Pagal Myers (2008) svarbiau už pinigus
(turint galvoje, kad galima saugiai patenkinti savo poreikius) yra tai, ką manome apie savo turtą. Tie,
kurie gyvena jausdami dėkingumą arba ugdo savo dėkingumą kasdien užsirašydami už ką yra dėkingi
– patiria didesnę laimę, nei tie, kurie turi tik didelį troškimą turėti daugiau. Myers (2008) teigia, kad
žmonės prisitaiko prie besikeičiančių aplinkybių – net turtų ir negalios. Todėl turtai yra kaip sveikata:
visiškas jų nebuvimas – vargas, tačiau jų (ar kurių nors kitų aplinkybių, kurių ilgimės) turėjimas
negarantuoja laimės (Myers, 2008, p.662).

2.2. Ankstesnės patirties įtaka subjektyvios laimės sampratai (pagal Myers, 2008)
Myers (2009) analizuodamas laimės ir ankstesnės patirties ryšį atranda, kad prisitaikymo lygio
reiškinys nusako tokią tendenciją: įvairius dirgiklius vertiname pagal tai, ką anksčiau patyrėme.
Psichologo Helsono (1898) nuomone, kiekvienas žmogus, remdamasis patirtimi, sukuria savo
neutralaus vertinimo lygius – tokius, kai garsai neatrodo nei garsūs nei tylūs, temperatūra – nei aukšta,
nei žema, įvykiai – nei malonūs, nei atgrasūs. Jeigu sukurta dabartinė padėtis pagerėja, pradžioje būna
labai malonu, tačiau greitai priprantame prie naujo laimėjimo lygio, pradedame laikyti jį normaliu ir
reikalauti kažko dar geresnio, kas mesteltų ant kitos laimės bangos. Kaip sako Ryanas (1999)
„pasitenkinimas gyvuoja trumpai“, pasitenkinimas ir nepasitenkinimas, sėkmė ir nesėkmė – visa tai yra
reliatyvu ir susiję su netolima mūsų praeitimi (G.Myers, 2008, p.666). Šios mintys padeda suvokti,
kodėl vienu metu jaučiamės tokie laimingi dėl vienų ar kitų įvykių, o po kiek laiko jie tampa savaime
suprantamu dalyku, nebekelia teigiamų emocijų, netikėto džiaugsmo išgyvenimų ir netgi pradedame
norėti kažko daugiau.
Natūraliai kyla klausimas ar mes niekada Žemėje nesukursime socialinio rojaus? Socialinis
psichologas Campbellas (1975), minimas Myers (2008) knygoje, mano, kad socialinis rojus yra
neįmanomas, jis kviečia įsivaizduoti tokį utopišką rytą, kai atsikeliame, o pasaulyje išnykusios visos
sąskaitos, ligos, kažkas myli jus visa širdimi. Tačiau Campbello nuomone, mes greitai pertvarkytume
savo prisitaikymo lygį ir netrukus vėl kartais būtume patenkinti (jei laimėjimai pranoktų lūkesčius),

23
kartais jaustumėmės nepatenkinti (jei nepasiektume to, ko tikėjomės), o kartais viską vertintume
neutraliai. Tai padeda paaiškinti, kodėl nepasotinamai trokštama materialių dalykų, ypatingai
šiuolaikinėje visuomenėje, kur vyrauja tokia stipri reklamos industrija, klesti pardavimų ir pirkimų
mada.
Lyubomirsky (2001) mano, jog laimės jausmas yra santykinis ne tik lyginant jį su ankstesne
patirtimi, bet ir lyginant save su kitais. Teigiama, jog mes nuolatos lyginame save su kitais. Ar
jausimės gerai ar prastai priklauso nuo to, kas yra tie „kiti“. Savęs lyginimas su tais, kuriems geriau
sekasi, sukelia pavydą, taip pat savo sėkmių skaičiavimas ir savęs lyginimas su tais, kam sekasi
blogiau negu mums, didina pasitenkinimą gyvenimu. Dermeris ir kiti (1979) tai įrodė tyrimu. Jie
paprašė Viskonsino universiteto Milvokyje merginų susipažinti su kitų nepritekliais ir kančiomis.
Perskaičiusios apie tai, kaip sunku buvo gyventi Milvokyje 1900 metais, įsivaizdavusios ir aprašiusios
įvairias asmenines tragedijas, pavyzdžiui, žmonių deginimą ir luošinimą, jos išreiškė didesnį
pasitenkinimą savo gyvenimu. Persų patarlė sako: „Verkiau, kad neturiu batų, kol nesutikau žmogaus
neturinčio kojų“ (Myers, 2008, p.667). Taigi netgi kitų žmonių ankstesnė patirtis turi įtaką laimės
sampratos konstravimui. Teigiama, jog kartais kitų ankstesnė patirtis padeda įvertinti savo dabartinę
padėtį iš teigiamos pusės.
Kodėl vienas žmogus paprastai būna laimingas, o kitas nelabai? Savivertė yra svarbesnė
individualistams vakariečiams, o socialinis pažinimas yra reikšmingesnis bendruomeninių kultūrų
atstovams (Diener ir kt., 2003). Tačiau mokslininkai išskiria tuos pačius laimės požymius būdingus
daugeliui šalių.

1 lentelė
Subjektyvios laimės samprata:
Mokslininkai pastebėjo, kad laimingi Tačiau atrodo, jog laimė nėra labai susijusi
žmonės dažniausiai su šiais veiksniais
Labai gerai save vertina. Amžiumi.

Yra optimistiški, draugiški, malonūs. Lytimi (moterys dažniau būna prislėgtos, bet
taip pat ir dažniau džiaugiasi).
Turi artimų draugų arba jiems pasitenkinimą
teikia santuoka. Išsilavinimu.

Darbe ir laisvalaikiu pritaiko savo gebėjimus. Tėvyste (vaikų turėjimu ar neturėjimu).

Yra prasmingai religingi. Fiziniu patrauklumu.

Gerai miega ir mankštinasi.

24
Šaltinis: Apibendrinta iš DeNeve ir Cooper (1998), Diener ir kiti (2003), Lucas ir kiti (2004), Myers (1993, 2000), Myers ir
Diener (1995, 1996).
Myers (2008) knygoje aptariama, genų įtaka laimės poveikiui, teigiama, jog genai taip pat yra
svarbūs laimės poveikiui. Remdamiesi savo atliktais 254 tapačių ir netapačių dvynių tyrimais,
Lykkenas ir Tellegenas (1996) daro išvadą, jog 50 procentų jų laimės vertinimo skirtumų yra
paveldimi. Atrandama, jog net atskirai užaugę tapatūs dvyniai būna panašiai laimingi. Priklausomai
nuo perspektyvų ir neseniai patirtų išgyvenimų, mūsų laimė svyruoja apie „fiksuotąjį laimės tašką“.
Tai vienus žmones nuteikia būti dar optimistiškesnius, o kitus dar niūresnius. Tačiau du dešimtmečius
stebėdami tūkstančių žmonių gyvenimą mokslininkai mato, jog pasitenkinimas gyvenimu nėra
pastovus (Myers, 2008, p.667, pagal Fujita ir Diener, 2005; Mroczek ir Spiro, 2005). Taigi,
pasitekinimas gali kilti arba slūgti, o laimei gali daryti įtaką veiksniai, kurių nepajėgiame kontroliuoti,
tokie kaip paveldėtas ir perduotas genais ryžtas siekti ir noras pasirinkti tam tikrus dalykus, aplinka:
darbas ir asmeniniai santykiai. Baimė, pyktis, neapykanta, džiaugsmas, nerimas, laimė ir daug kitų
emocijų turi vieną bendrą savybę – jos yra biopsichosocialiniai reiškiniai. Mus, pagal Myers (2008)
formuoja genetinis polinkis, smegenų veikla, taip pat požiūriai, patyrimai, santykiai ir kultūra.
Laimingi žmonės jaučiasi kontroliuoją savo gyvenimą, ir jiems tai padaryti dažnai padeda
sumanus laiko naudojimas. Pravartu iškelti sau tikslus ir juos suskaldyti į kasdienines užduotis. Kartais
savo elgesiu galime pakeisti mąstymą. Priversti šypsotis žmonės jaučiasi geriau; kai jie būna paniurę,
visas pasaulis atrodo tamsus. Nutaisius laimingą veidą, kalbant taip, tarsi jaučiant teigiamą savivertę,
žmonės tampa optimistiškesniais ir draugiškesniais. Veiksmai gali sužadinti emocijas. Artima
draugystė su tais, kurie nuoširdžiai rūpinasi, gali padėti ištverti sunkius laikus. Išsipasakojimas yra
naudingas ir sielai, ir kūnui. Puoselėti savo artimiausius santykius: nemanykite, kad artimiausi jums
žmonės yra savaime suprantamas dalykas, būkite jiems tokie pat malonūs, kokie būnate kitiems,
kelkite jų pasitikėjimą, žaiskite su jais ir viskuo dalykitės. Būtina ištiesti ranką tiems, kuriems
reikalinga parama. Laimė didina paslaugumą (tie, kurie gerai jaučiasi, daro gerus darbus). Tačiau
darydami gerus darbus taip pat jausitės geriau. Daugeliui žmonių tikėjimas užtikrina paremiančią
bendruomenę, priežastį susitelkti ne vien į save, tikslo bei vilties pojūtį. Tai leidžia paaiškinti, kodėl
aktyviai dalyvaujantys religinių bendruomenių veikloje žmonės teigia esą labiau nei vidutiniškai
laimingi ir dažniausiai sėkmingai įveikia krizes (Myers, 2008, p.669).

25
 3. POZITYVIOS PATIRTIES SENATVĖJE KONSTRAVIMO:
SUBJEKTYVIOS LAIMĖS SAMPRATOS, TYRIMO METODOLOGIJA

3.1. Tyrimo ontologija ir epistemologija

Šio tyrimo objektas yra pozityvios patirties senatvėje konstravimas: subjektyvios laimės
samprata. Keliamas klausimas: kaip seni ir pagyvenę žmonės konstruoja pozityvią patirtį senatvėje, jų
subjektyvios laimės samprata? Todėl profesinis indetitetas neatsiejamas nuo kiekvieno tyrimo dalyvio
pasakojimo apie save, pastangų atskleisti tai, kas tampa ištekliu pozityvios patirties konstravime
senatvėje. Tyrime remiamasi interpretuojama – konstruktyvistine ontologija, pagal Ruškų (2008),
kurioje teigiama, jog socialinius reiškinius ir jų prasmes konstruoja socialiniai veikėjai per kalbą.
Egzistuoja daug objektyvių, bei subjektyvių tiesų, kurios neleidžia daryti konkretaus apibendrinimo
fenomeno paaiškinimui, taip pat nėra vienos objektyvios tiesos, nuo kurios priklauso kaip seni ir
pagyvenę žmonės konstruoja pozityviąją patirtį ir laimės sampratą senatvėje.
Teorinės krypties, vadinamos socialiniu konstrukcionizmu, šalininkai mano, kad tai, ką
individai ir visuomenė suvokia ir supranta kaip tikrovę, yra individų bei grupių socialinės sąveikos
kūrinys. Berger ir Luckman (1999) ištyrė sveiko proto žinojimą – dalykus, kuriuos individai laiko
savaime suprantama tikrove. Jie pabrėžė, kad šie „akivaizdūs“ socialinės tikrovės faktai gali atrodyti
skirtingai ne tik įvairių kultūrų, bet netgi tos pačios kultūros žmonėms. Laimė t.y. teigiama emocija,
emocijų spektras, jausmas ar būsena, pasireiškianti įvairiais jausmais - pasitenkinimu, ramybe, dvasine
pusiausvyra, džiugesiu, dideliu, jausmingu džiaugsmu. Tai gyvenimo pilnatvės subjektyvus jausmas,
kuris kyla tenkinant dvasinius pažinimo, bendravimo, estetinius ir fiziologinius poreikius, tai idealybės
ir esamybės faktinis ar įsivaizduojamas atitikmuo. Laimė susijusi su gyvenimo tikslo ir prasmės
klausimais (http://lt.wikipedia.org/wiki/Laim%C4%97).
Kyla ginčų kiek metams bėgant neišvengiamai išsenka žmogaus kūnas. Denzin, Lincoln, 1994)
teigia, jog paradigma – idėjų visuma, pagrindžianti veiksmą, kuris analizuojamas per ontologinį,
epistemologinį ir metodologinį to veiksmo pagrindimą. Darbe remiamasi socialiniu konstrukcionizmu,
žinojimo sociologijos, simbolinio interakcionizmo teorijomis. Sunku atnarplioti ir socialinių bei
ekonominių netekčių, fizinio pablogėjimo padarinius. Juk žmogui gali tekti sumokėti fizinę duoklę už
tai, kad jis neteko giminių bei draugų, atsiskyrė nuo kažin kur gyvenančių vaikų ir prarado darbą
(Giddens, 2005, p.164). Senėjimas dabar suprantamas ne kaip universalus procesas, o kaip plastiškas
arba pasiduodantis įvairioms medicininėms, elgsenos ar aplinkos įtakoms (Lemme, 2003, p.379). Pagal
simbolinio interakcionizmo pradininką Weberį idėjos ir vertybės daro didelę įtaką socialiniams
pokyčiams. Priešingai kitiems ankstyviesiems sociologams, Weberis manė, jog sociologija turi sutelkti
26
dėmesį į socialinį veiksmą, o ne į struktūras. Jis teigė, jog žmogaus motyvacijos ir idėjos – tai kaitos
priežastys, kad idėjos, vertybės ir įsitikinimai turi galią sukelti permainas. Pasak Weberio, individai
geba laisvai veikti ir formuoti ateitį. Priešingai Durkheimui ir Marxui, jis nemanė, jog struktūros yra
išorinės individų atžvilgiu ar nuo jų nepriklauso (Giddens, 2005, p. 29).
Vienas iš pagrindinių pagyvenusių žmonių rūpesčių – kaip išsaugoti nepriklausomybę,
judėjimo laisvę ir gebėjimą visapusiškai dalyvauti visuomeniniame gyvenime. Simbolinio
interakcionizmo atstovai tyrinėjo, kaip žmonės kasdieniniame gyvenime tvarkosi su sirgimu ir
lėtinėmis ligomis. Sirgimo patirtis gali sužadinti individų savimonės identiteto ir kasdieninės gyvenimo
tvarkos pokyčius. Šis kūno sociologijos aspektas tampa vis reikšmingesniu daugeliui visuomenių, nes
dabar žmonės gyvena ilgiau negu kada nors anksčiau (Giddens, 2005, p. 29).
Senėjimas – genetikos ir biologijos sąveikos su socialiniais, psichologiniais ir istoriniais
veiksniais rezultatas. Norint jį suprasti reikalingas integruotas, daugeliu įvairių mokslo šakų
grindžiamas požiūris, tai ką visuomenėje priimta laikyti senu žmogumi, galų gale yra socialinio
apibrėžimo reikalas (Stenkienienė ir kt., 2003, p.40).
Teorinės krypties, vadinamos socialiniu konstrukcionizmu, šalininkai mano, kad tai, ką
individai ir visuomenė suvokia ir supranta kaip tikrovę, yra individų bei grupių socialinės sąveikos
kūrinys (Giddens, 2005, p. 103). Taigi galima teigti, jog požiūris kas yra senatvė yra priklausomas nuo
individų ar grupių, kurios sąveikauja tarpusavyje. Blumer (simbolinio interakcionizmo atstovas)
kritikavo visas teorijas, kurios ignoravo veikėjo socialinio konstravimo procesą. Kitaip tariant jis
atmetė tas teorijas, kurios ignoravo veikėjų savimonę ir veikėjų santykį su pačiais savimi.
Struktūriniam funkcionalizmui Blumer turėjo priekaištų dėl to, kad veikėjų elgesį jis aiškino tik
išoriniais makrosocialinės struktūros ir kultūros sistemos veiksniais. Anot Blumer struktūrinis
funkcionalizmas sudaiktino socialinę struktūrą ir ignoravo pirminę individualaus prisiderinimo procesų
realybę. Anot Blumer ir sociologinės, ir psichologinės teorijos nepastebėjo reikšmės ir socialinio
tikrovės konstravimo svarbumo. Jis, kaip ir Mead, buvo įsitikinęs, kad pagrindinė socialinio pažinimo
problema kyla dėl to, kad socialinis pasaulis yra laikomas objektu, panašiu į gamtos mokslo objektus
(Leonavičius, 2005, p.214).
Žinojimo sociologijos žymiausi atstovai Berger ir Luckmann atliko fenomenologinę kasdienio
gyvenimo tikrovės analizę, pateikė pamatinę žinojimo sociologijos problemų sampratą bei
pademonstravo, kaip ji taikoma subjektyviai sąmonei. Žinojimo sociologija turi nagrinėti kas yra
„žinojimas“, nepaisant, ar jis galutinai pagrįstas, ar kokiais nors kriterijais nepagrįstas. Taigi žinojimo
sociologija analizuoja socialinį tikrovės konstravimą. Berger ir Luckman manymu, žmogaus

27
organizmo vidinis nestabilumas reikalauja iš žmogaus sukurti stabilią gyvenimo aplinką (Berger,
Luckman, 1999).
Lesauskaitė (2001) teigia, jog nors yra daug biologinio senėjimo teorijų, bet nė viena nėra
visiškai teisinga paaiškinanti visus senėjimo proceso aspektus. Daugelis pagyvenusių žmonių gali būti
gana sveiki iki gilios senatvės. Tačiau fizinė ir nervinė įtampa gali greitinti senėjimo procesus.
Etikos teorijos gyvenimo tikslu laiko asmeninį laimės siekimą. Eudemonizmo svarbiausias
atstovas Aristotelis laimę apibrėžė kaip kiekvienos veiklos tikslą, o ne asmens būseną. Jos troškimą
skyrė nuo malonumo išgyvenimo. Malonumas negali būti protingos ir laimingos veiklos pagrindas.
Vienas gyvenimo būdų, leidžiančių pasiekti eudemoniją, yra teorinė egzistencija. Ji ieško tikrovės
dėsnių, pirmenybę teikia stebėjimui, arba kontempliacijai, plėtoja protingo vidurio dorybes tokias kaip:
drąsa, saikingumas, dosnumas (http://lt.wikipedia.org/wiki/Laim%C4%97). Simbolinio
interakcionizmo atstovas Meadas teigė, kad tarpusavyje sąveikaudami žmonės kliaujasi bendrais
simboliais ir supratimo būdais. Kadangi žmonės gyvena turiningoje simbolinėje visatoje, iš esmės
visos individų sąveikos apima simbolių mainus. Simbolinis interakcionizmas kreipia dėmesį į
tarpasmeninių sąveikų detales, taip pat į tai, kaip šios detalės taikomos kitų kalboms ir veiksmams
įprasminti. Sociologus, kuriems padarė įtaką simbolinis interakcionizmas, dažnai itin domina
betarpiškos sąveikos kasdieniniame gyvenime (Giddens, 2005, p.34).
Teoriniame gyvenime žmogui pakanka savęs paties, tai pirmoji laimės alternatyva. Praktiniame
gyvenime tobulumas ir autarkija, t.y. savaiminis pakankamumas, įmanomi tik protingai ir teisingai
suformuotose socialinėse ir politinio gyvenimo srityse. Tai antroji laimės alternatyva
(http://lt.wikipedia.org/wiki/Laim%C4%97). Pagal Berger ir Luckmann socialinio tikrovės
konstravimo teoriją žinojimo sociologija privalo nagrinėti viską, kas visuomenėje laikoma „žinojimu“,
ir nepaisyti, ar šis „žinojimas“ galutinai pagrįstas, ar nepagrįstas (pagal kokius nors kriterijus). Visas
žmogaus „žinojimas“ formuojasi, perduodamas ir išlaikomas socialinėse situacijose. Žinojimo
sociologija privalo stengtis suprasti procesus, dėl kurių tai vyksta ir eiliniam žmogui „žinojimas“
tampa savaime suprantama „tikrove“. Kitais žodžiais, tariant žinojimo sociologija analizuoja socialinį
tikrovės konstravimą, taip pat laimės taikant žinojimo sociologijos teorijas sužinome kokiais būdais
gali būti konstruojamas laimės suvokimas (Berger, Luckmann, 1999, p.13-15).
Krikščionybės tradicijoje laimės sąvoka nagrinėjama siejant ją su amžinybe. Tomas Akvinietis
pabrėžė, kad žmogus yra Dievo globojamas, bet ne nuo Jo priklausomas, turi laisvą valią. Tik visomis
pastangomis artėjant prie Dievo, laikantis Jo įsakymų, galima pasiekti laimę. Predestinacija neturėtų
tam kliudyti. Šviečiamajame amžiuje laimės problematika kilo proto emancipacijos ir savęs pažinimo
kontekste. Mokslinis mąstymas pašalina žmogaus ir jam svetimo pasaulio priešpriešą, taip pat vidinę

28
sielos nedarną, todėl žmogus nebebijo to, ko negali paaiškinti. Jis turi teisę į laimę, kuri, protingai
apsvarsčius visuomeninius tikslus, gali būti vis iš naujo siekiama ir formuluojama
(http://lt.wikipedia.org/wiki/Laim%C4%97).
Socialinių mainų teorija pirmenybę teikia ne sistemai, o žmogui. Blau teigia, jog žmonėms
būtini įvairiarūšiai apdovanojimai, kuriuos jie gali gauti tik sąveikaudami su kitais. Žmonės sueina į
socialinius santykius, kadangi laukia apdovanojimų, ir tęsia šiuos santykius todėl, kad gauna tai, ko
siekia. Apdovanojimais socialinės sąveikos procese gali būti socialinis paskatinimas, pagarba statusas
ir pan. (Luobikienė, 2000. p.31). Homansas laikomas vienu iš žymesnių JAV sociologų kritikavusių
tuo metu dominavusią struktūrinio funkcionalizmo perspektyvą ir ieškojusių jai alternatyvos. Kadangi
visuomenė sudaryta iš individų vadinasi, socialinių reiškinių tyrimo išeities pozicija turėtų būti
elementarūs individų veiksmai. Žmogaus elgesio pagrindas yra socialiniai mainai, nes jie yra žmonių
tarpusavio sąveikos mechanizmas (Leonavičius, 2005, p.275).
Coleman (1986) rašo, kad senatvėje, atrodo, pats svarbiausias dalykas yra neprarasti teigiamos
savęs vertinimo nuostatos. Siekiant skatinti senų žmonių orumą ir savigarbą, svarbiausias tikslas –
sudaryti jiems sąlygas maksimaliai kontroliuoti savo gyvenimą (Sutton, 1999, p. 55).
Pagal Adler žinojimas, kad kiekvienas žmogus turi teisę siekti laimės, duoda prielaidą, kad
laimę gali pasiekti iki tam tikro laipsnio kiekvienas žmogus. Džiaugsmus ir pasitenkinimus vieną
akimirką galime jausti, o kitą nebejaust. Šitame pasaulio suvokime matome, jog įmanoma jausti laimę
ir po akimirkos nebejaust. Aristotelis teigia (aprašoma Adler), jog laimės sąvoka nusako visą žmogaus
gyvenimą, kas jį visumoje darė gerą, nesureikšminant fakto, kad nebuvo pasilinksminimo ar gero
laiko kiekvieną minutę. Į žmogaus gyvenimą įeina daug malonumų, džiaugsmų ir sėkmės. Taip pat gali
įeiti daug skausmo, nelaimų, problemų ir vistiek gyvenimas gali būti geras – laimingas. Kitais žodžiais
tariant laimės nesudaro malonumai, kuriuos mes turime, taip pat nematuoja skausmai, kuriuos
jaučiame. Pagal Aristotelį (pateikta Adler straipsnyje) vaikai negali būti laimingi ar nelaimingi, nes jų
gyvenimas yra dar tik vilčių ir iliuzijų visuma, ir tol kol jie turės pilnavertį gyvenimą gali nutikti daug
pokyčių, daugiausiai žadantys gali nesugebėti pasiimti jiems suteiktas galimybes ir vėlyvesniame
amžiuje jaustis nelaimingi. Gyvenimas turi būti užbaigtas prieš tai kai galime imti spręsti buvo ar
nebuvo jis laimingas. Iškilus klausimui ar gyvas žmogus negali būti laimingas pagal šią Aristotelio
teoriją teigiama, jog yra įmanoma senam žmogui pasižiūrėjus į beveik įgyvendintą gyvenimą atgal,
pasakyti, jog jis buvo geras. Jeigu gyvenimas dar tik įpusėjo sudėtinga pasakyti ar jis yra laimingas,
nes galbūt antroji jo dalis pasirodys daug sudėtingesnė nei pradžia
(http://radicalacademy.com/adleraristotleethics2.htm).

29
 Simbolinis interakcionizmas linkęs telkti dėmesį į tai, kad žmonės yra žaidėjai, priklausomai
nuo tarpusavio sąveikos eigos, kuria, palaiko ir įsisąmonina žaidimo taisykles. Siekiant apibudinti kaip
elgesyje gimsta sąmonė ši teorija eina tarsi nuo išorinio žmogaus pasaulio link vidinio, o ne atvirkščiai.
Pagal simbolinio interakcionizmo atstovo Blumer koncepciją, žmonės veikia pagal santykį su
objektais, orientuodamasi, visų pirma į reikšmes, kurias suteikia tiems objektams, o ne į jų substancinę
prigimtį. Socialinė realybė toli nuo to, kad būtų stabili. Asmenys įtraukiami į nepaliaujamą srautą
interpretacijų, vertinimų, situacijų aiškinimą, kadangi elgesį gali padėti paaiškinti tik aiškios
induktyvinės procedūros (Luobikienė, 2000. p.32).
Fenomenologinės sociologijos krypties plėtojime didelė reikšmė priskiriama Schutz, jo
dėmesio centre buvo taip vadinama „intersubjektyvizmo“ problema, t.y. kaip suprantame save, kaip
formuojamas bendras suvokimas ir bendra pasaulio samprata. Pasak Schutz kiekvieno žmogaus unikali
biografija, todėl jis pasaulį suvokia savaip. Tačiau tai nereiškia „tarpusavio perspektyvų“ atmetimo, ko
pasekoje galima žmonių tarpusavio sąveika. Žmogus suvokiąs išorinį pasaulį – daiktus įvykius – kaip
tipus. Žmogaus socialinio pasaulio suvokimui svarbi kategorija socialinių individų, su kuriais jį sieja
„mes“ santykiai. Schutz nuomone, svarbiausia žmogiškojo pažinimo kryptis yra kasdieninis pasaulis,
traktuojamas kaip „aukščiausia realybė“. Joje egzistuoja tam tikros galutinės reikšmių sritys, kaip
mokslas, religija, magija, kurių ribose žmogui gali kilti abejonių dėl samprotavimų tikrumo
(Luobikienė, 2000. p.33).
Socialiniai mokslai (išskyrus ekonomiką) nagrinėja reiškinius ir procesus, kurie iš pirmo
žvilgsnio atrodo nagrinėtini kokybiškai (Bitinas ir kt., 2008, p.33). Kokybinis tyrimas – tai toks
empirinis tyrimas, kada duomenys nėra pateikiami kiekybine išraiška – skaičiais (Luobikienė, 2000.
p.124). Iš tikro, sunku įsivaizduoti vadybinę veiklą ar organizacijos bendruomenės funkcionavimą,
kaip fiziškai apčiuopiamą daiktą, kurio požymius galima pamatuoti. Kokybinis tyrimas pagrįstas
prielaida, kad tikrovė yra žmonių sukurta ir todėl labai dinamiška (Bitinas ir kt., 2008, p.33). Taip pat,
kaip pozityvios patirties senatvėje konstravimas, nagrinėjant subjektyvios laimės sampratą. Homanso
požiūriu, svarbiausia sociologijos problema – žmonių gyvenimo socialiniai mainai. Jį nelabai domino
makrosocialinės struktūros, todėl jo plėtojami tyrimai liko individualaus elgesio lygmenyje. Homansas
pasirinko dedukcinį mokslinės teorijos kūrimo kelią ir išplėtojo mainų teoriją. Mainų teoriją galima
dedukuoti iš tam tikrų aksiomatinių teiginių, todėl pirmiausia reikia suformuluoti tokius teiginius. Šiam
tikslui pasiekti Homansas ir pasitelkia socialinio biheviorizmo teoriją. (Leonavičius, 2005, p.275).
Kokybinis tyrimas yra suvokimo procesas, kuris grindžiamas individualiomis
metodologinėmis žmonių socialinių problemų tyrimo tradicijomis. Tyrėjas sukonstruoja kompleksinį,
holistinį paveikslą, analizuoja žodžius, išsamiai perduoda informantų požiūrius bei atlieka tyrimą

30
natūralioje aplinkoje (Luobikienė, 2000, p.100). Socialinio veiksmo teorijos daug dėmesio skiria
visuomenės narių veiksmams bei sąveikoms formuojant šias struktūras. Šiuo atveju sociologijos
paskirtis kita – užuot aiškinusi, kurios išorinės jėgos verčia žmones vienaip ar kitaip veikti, ji turi
perprasti socialinių veiksmų bei sąvokų prasmę. Socialinio veiksmo teoretikai daugiausia dėmesio
skiria analizei, nagrinėjančiai, kaip veikia individualūs veikėjai, kaip jie save orientuoja vienas kito
atžvilgiu (Giddens, 2005, p.33).
Kokybiniuose tyrimuose ne tik išvados, bet ir visas objekto pažinimo procesas reiškiamas
žodine forma, kurią iš principo pajėgus suprasti kiekvienas tyrimo rezultatų vartotojas. Tiriamosios
tikrovės objektyvumas – esminis reikalavimas mokslinio pažinimo objektui. Remiantis dabartine
mokslinio pažinimo koncepcija, galima teigti, kad socialiniai reiškiniai yra objektyvūs; jų objektyvumo
nepaneigia net tai, kad jie yra ne tik žmonių veiklos produktas, bet ir pati žmonių veikla, kurią
įgyvendina pažinimo subjektas (Bitinas ir kt., 2008, p.33).
Materialaus ir dvasinio pasaulio daiktai yra susiję ir dėmesingai veikiami. Todėl mokslininkas,
išskirdamas tiriamąjį objektą, kartu daro prielaidą apie jam nežinomų ryšių egzistavimą. Jau
aprašydamas objektą jis siekia kai kuriuos iš ryšių atskleisti arba bent suformuluoti juos nusakančias
hipotezes (Bitinas, 2008, p.42).
Sociologo Blumer darbuose galima rasti tik metodologinius simbolinio interakcionizmo rėmus,
bet ne konkrečius ir aiškiai apibrėžtus specialių metodų, tikslų, bei technikų pasiūlymus empiriniams
tyrimams. Kita vertus, galima teigti, kad Blumer neatsitiktinai nepasiūlo kokio nors konkretaus
empirinės tikrovės tyrimo objekto. Jo manymu, atliekant empirinius tyrimus tokie pasiūlymai net
negali būti teikiami iš anksto, nes simbolinio interakcionizmo metodai bei teorijos tūrėtų būti kuriamos
tik atliekant konkrečius tyrimus.
Suvokęs kokybinio tyrimo esmę ir jo pasirinkimo logiką, tyrėjas planuoja tyrimą. Kokybinio
tyrimo charakteristikos:
 Natūrali aplinka kaip duomenų (informacijos šaltinis);
 Tyrinėtojas kaip pagrindinis duomenų rinkimo instrumentas;
 Duomenys surenkami žodžių ir paveikslų pavidalu;
 Rezultatas yra veikiau procesas, o ne produktas;
 Duomenų analizė – induktyvinė, kreipiant dėmesį į atskirybes (individualius
skirtingumus);
 Dėmesys dalyvių raiškai jų nuomonei (Luobikienė, 2000. p.100);
Kokybinio tyrimo holistinis suvokimas yra būdingas bet kurio naujo ar atnaujinto socialinio
reiškinio pažinimui, kai tyrėjas siekia suprasti nagrinėjamo reiškinio esmę, apibūdinti asmens, grupės,

31
jų veiklos programos ar situacijos visapusę raišką (Bitinas ir kt., 2008, p.48). Kokybinio tyrimo
metodai yra natūralioje aplinkoje, siekiantys interpretuoti tiriamą reiškinį tais terminais, kokiais jį
suvokia žmonės. Kokybinis tyrimas pasak Creswell yra toks suvokimo tyrinėjimo procesas, kuris yra
grindžiamas griežtomis metodologinėmis tradicijomis ir kuris nagrinėja socialines arba žmonių
problemas. (Luobikienė, 2000. p.124). Pozityvios patirties senatvėje konstravimo, subjektyvios laimės
sampratos tyrime atliekant interviu taip pat būtina natūrali, netrikdanti aplinka, kurioje tiriamasis
jaustųsi saugus.

3.2.Tyrimo metodai

3.2.1 Duomenų rinkimo metodai

Kokybiniuose tyrimuose tyrėjas tiesiogiai sąveikauja su tiriamaisiais, kitais vadybos situacijos
komponentais. Interviu eigoje jis emociškai sąveikauja su informantu, tikslina jam duotus klausimus,
prašo paaiškinti, pagrįsti atsakymą; stebėdamas tiriamųjų veiklą ir elgesį, jis telkia dėmesį vieniems ar
kitiems asmenims, situacijoms, stebėtus įvykius jų priežastis ir pasekmes aptaria su dalyviais ar kitais
suinteresuotais asmenimis (Bitinas ir kt., 2008, p.42).
Blumer gynė tokią kokybinių tyrimų metodologiją, kuri remtųsi turtinga socialinio patyrimo
įvairove, formuluotų sąvokas, jautriai fiksuojančias patyrimą, kurtų teorijas, tiesiogiai grindžiamas
empiriniais duomenimis, bei patvirtintų teorijų tinkamumą nuolat atnaujinant empirinius duomenis
(Leonavičius, 2005, p.215).
Daugeliu atvejų, tyrimo plano struktūra atitinka tradicinį požiūrį, t.y. tyrėjas formuluoja
problemą, suformuoja pagrindinius klausimus, tam, kad atsakytų į juos, renka duomenis, analizuoja
duomenis, jų pagrindu atsako į pateiktus klausimus. Bet kokybinis požiūris į planą turi keletą ypatumų.
Pirma, tyrėjas planuoja bendrą požiūrį į tyrimą; detalizuoto plano nepakanka iškilusiai problemai
spręsti. Antra, kai kurie klausimai kokybiniam tyrimui gali būti problemiški – tokie, kaip – kiek
literatūros turėtų būti apžvelgta prieš tyrimą, keliomis teorijomis reikėtų vadovautis tyrime. Trečia,
kokybinių tyrimų struktūra skiriasi nuo įprastinės struktūros (Luobikienė, 2000, p.124).
Siekiant atskleisti pozityvios patirties senatvėje konstravimo, subjektyvios laimės sampratos
duomenis, buvo naudotas pusiau struktūruotas interviu. Jame buvo numatyti konkretūs klausimai,
apgalvota jų pateikimo eilė, taip pat tyrimo eigoje užduodami papildomi kilę klausimai, kurie nebuvo
iš anksto numatyti ar įrašyti į klausimyną. Papildomus klausimus tyrėja uždavė pastebėjus, jog jau
turimi klausimai neatskleidė visų tyrimui svarbių temų, taip pat tokių būdu siekiant surinkti daugiau

32
informacijos, kai tiriamasis nepilnai atsakė į užduotus klausimus, ar nukrypo nuo aktualios tyrimui
temos. Dauguma pateiktų klausimų buvo atviri, stengtasi nenaudoti uždarų.
Interviu pradedamas klausimu apie prisiminimus: papasakokite, ką jums reiškia prisiminimai,
kadangi siekta, jog tiriamasis atsipalaiduotų, lengviau leistųsi į filosofines temas, interviu metu gauta
medžiaga apimtų ne tik dabartį, bet ir praeitį, kuri galbūt įtakojo pozityvios patirties konstravimą
senatvėje, turėjo poveikį subjektyvios laimės sampratai. Tyrėja pasižymėjo visus klausimus, taip pat ir
kilusius papildomus, gautus atsakymus, kad iškilus poreikiui būtų galima panaudoti atliekant duomenų
analizę.
Tyrimo imtis ir atranka. Tyrimo dalyviai - 5 socialinių paslaugų centro pagalbos namuose
seniems ir pagyvenusiems žmonėms tarnybos klientės.
Tyrimo dalyvių atranka sudaryta pagal tikslinę imtį, tam, kad tyrimo rezultatai atitiktų tikrovę
ir būtų galima kokybiškai juos interpretuoti ir generuoti atliekant duomenų analizę. Bitinas ir kt.
(2008) teigia, kad kritinė atranka taikoma tada, kai imties vienetai iš populiacijos yra atrenkami,
laikantis tyrėjo nustatytų kriterijų, renkant interviu buvo vadovautasi tokiais kriterijais:
Atrenkamos tos moterys, kurios šiuo metu yra socialinių paslaugų centro pagalbos namuose
seniems ir pagyvenusiems žmonėms tarnybos klientės.
Atrenkamos tos moterys, kurios gyvena savo namuose, vidutinės sveikatos, t.y. dar galinčios
savarankiškai bent minimaliai vaikščioti, mąstyti ir kalbėti.
Atrenkamos pagyvenusios ir senos moterys gyvenančios Kauno mieste.
Iš viso tyrimo metu buvo atlikti 5 interviu nuo 67 iki 85 metų amžiaus, apsilankant pas
tiriamuosius jų namuose, kadangi tai yra viena saugiausių aplinkų senam žmogui, kur jis gali
atsipalaiduoti ir susitikimas nesukelia didelių papildomų rūpesčių, tokių kaip kelionė iki susitikimo dėl
interviu vietos, kas senam žmogui gali būti pakankamai sudėtinga. Ilgiausiai trukęs interviu 2 val.
05min, trumpiausiai 53min. Tyrimo duomenys, interviu metu buvo įrašomi į diktofoną gavus žodinį
tyrimo dalyvių sutikimą. Vidutiniškai interviu truko 1 val. 15 min. Duomenys buvo renkami 2011 m.
kovo mėnesį.

Tyrimo dalyvių charakteristika

2 lentelė
Interviu numeris Vardas Amžius Apibūdinimas
Interviu nr.1 Ona 85 m. Pradinis išsilavinimas susijęs su medicina, dirbo
med.sesere 50 metų, netekėjusi, vaikų neturi.
Turi brolį, ir giminaičių Jonučiuose. Du metai
kaip nebeišeina iš namų dėl sveikatos problemų,
33
 domisi knygomis, sprendžia kryžiažodžius.
Interviu nr.2 Regina 78 m. Pradinis išsilavinimas anglų kalbos filologija,
dirbo daug metų anglų kalbos dėstytoja Rusijoje,
taip pat 15 metų konstruktore braižytoja
Lietuvoje. Buvusi tremtinė, daug metų gyveno
Rusijoje, kol grįžo į Lietuvą. Turi dukrą iš
pirmos santuokos, 30 metų draugavo su vyru,
egiptiečiu, bet dėl karinės padėties negavo
leidimo tuoktis. Dukra šiuo metu gyvena
Šveicarijoj. Giminių Lietuvoje neturi. Naudojasi
internetinėmis technologijomis, keliauja po
užsienį, moka 5 kalbas, šiuo metu mokinasi
prancūzų kalbos.
Interviu nr.3 Vitalija 67 m. Išsilavinimas vidurinis, nuo 5 metų turi visišką
negalią, šiuo metu po daugelio operacijų gali
vaikščioti su ramentais, turi du sūnus išsiskyrusi,
turi 4 seseris, su kuriomis palaiko ryšius, sūnūs
užsienyje, mato retai, artimai sutaria su
kaimynais, užsiima karpiniais ir kitom
lankstymo, dailės, darbelių technologijom, prieš
keletą metų atrado tikėjimą Dievu, dabar
kiekviena diena, visos minty sir darbai paremti
tikėjimo principais. Teko dirbti kioskuose.
Interviu nr.4 Julija 80 m. 36 metus dirbo stomatologe, išsilavinimas
medicinos srityje, netekėjusi, vaikų neturi,
brolių, seserų taip pat, artimai bendrauja su
kaimynais, domisi literatūra, skaito daug įvairių
knygų, dažniausiai romanai, mėgsta augalus,
kolekcionuoja margučius ir kriaukles turi dvi
dideles kolekcijas, geru oru mėgsta važiuoti į
draugų sodybas, ar leisti laiką parkuose, tokiuose
kaip Ąžuolynas.
Interviu nr.5 Alma 74 m. Išsilavinimas siuvėjos, dirbo 30 metų knygų
spaustuvėj, labai mėgo keliauti, šiuo metu gali
nueiti nedidelius atstumus, kadangi po sunkios 5
metus trukusios sąnarių ligos. Netekėjusi, vaikų
neturi, turi pusseserę, kuri gyvena toli, bendrauja
su kaimynais, mėgsta žiūrėti serialus, siūti,
ypatingai, jeigu kitiems žmonėms reikia ką
sutvarkyti. Labai myli gamtą, tačiau šiuo metu
sveikata neleidžia kažkur toliau negu aplink
nueiti, tačiau visad džiaugiasi kai šviečia saulė.

Atliekant tyrimą tyrėja laikėsi keturių pagrindinių etikos principų: pagarbos asmens orumui,
geranoriškumo, teisingumo ir teisės gauti tikslią informaciją. Tyrėja kiekvieno interviu pradžioje
užtikrindavo, jog interviu metu gauta informacija nebus panaudota prieš tiriamąjį, bei informavo apie
tyrimo tikslą ir naudingumą socialinio darbo sričiai, taip pat seniems ir pagyvenusiems žmonėms,

34
socialinių paslaugų klientams. Siekiant garantuoti geranoriškumo principą tyrėja užtikrindavo tyrimo
dalyvius, jog jiems negresia joks pavojus. Prieš atliekamus interviu buvo apgalvoti jautrūs klausimai,
galintys įtakoti tyrimo dalyvių nuotaiką ir tokių klausimų pateikimui buvo pasiruošta. Kiekvieno
interviu metu buvo paaiškinamas tyrimo dalyviams tyrimo tikslas, ir tyrimo dalyvių indėlis į tyrimą,
kokiu būdu jis bus atliekamas, ir ko siekiama šiuo tyrimu. Siekiant užtikrinti teisingumo principą su
kiekvienu tyrimo dalyviu buvo elgiamasi pagarbiai, garantuojant anonimiškumą, t.y. kad tyrimo
dalyvių pateikta informacija nebus siejama su jų asmeniu, taip pat konfidencialumo išlaikymas
pakeičiant tikruosius vardus, neminint tos informacijos, kuri galėtų padėti juos atpažinti, ar kažkaip
kitaip pakenkti tyrimo dalyviams. Kiekvienas tyrimo dalyvis tyrime dalyvavo savo pačio
apsisprendimu, savanoriškai, neverčiant pašaliniams asmenims, gavo informaciją kaip bus saugomas
tyrimo dalyvių privatumas, kokiu būdu buvo vykdyta atranka, kokiu tikslu atliekamas tokio pobūdžio
tyrimas ir kas bus daroma su tyrime gautais duomenimis, užtikrinama ir tyrėjos prisiimama
atsakomybė už etišką ir orią tyrimo duomenų interpretaciją ir pateikimą. Tyrimo metu remtasi Ruškaus
(2008); Kardelio (2007); Bryman (2008) pateikiamais etikos principais.

3.2.2. Duomenų analizės metodas ir ypatumai

Kokybinis tyrimas apima – atvejo tyrimą, gyvenimo istoriją, stebėjimo, istorinius, sąveikos,
vizualius ir kitokius tekstus (objektus), kurie aprašo įprastinius ir probleminius individų gyvenimo
momentus ir reikšmes (Luobikienė, 2000. p.124). Simbolinis interakcionalizmas kokybinį metodą
laiko šiam tikslui adekvačiausiu, nors ir turinčiu trūkumų, tyrimo metodu. Simbolinio interakcionizmo
požiūriu, veikėjas yra raktinė sociologijos kategorija, todėl tūrėtų būti tiriamas visiškai kitu būdu.
Simbolinės sąveikos veikėją reikia tirti ne kaip vieną iš socialinės tikrovės sudedamųjų dalių, o kaip
savo aplinką ir save patį konstruojantį esminį pradą. Anketinės apklausos ir kiti kiekybinio tyrimo
metodai, Blumer manymu, prasilenkia su socialinio gyvenimo esme. Anketų atsakymai yra visiškai
netikroviški, nes jie yra ištraukti iš realios veiksmo situacijos (Leonavičius, 2005, p.215).
Vadovaudamasi simbolinio interakcionalizmo ir kitų šios teorijos šalininkų nuomone, jog kiekvienas
tyrimo dalyvis realybę konstruoja, priklausomai nuo daugelio kitų veiksnių ir pačio tyrimo dalyvio
vidinių resursų, tyrėja pasirinko kokybinio tyrimo interviu metu gautų duomenų analizės strategiją.
Senų ir pagyvenusių žmonių pozityvioji patirtis analizuota remiantis mokslinės literatūros analize, taip
pat pokalbių su senais ir pagyvenusiais žmonėmis analize.
Pasak Bitino ir kt. (2008) atvejo tyrimų strategijai priskiriami ir patirties tyrimai, kai tiriamasis
objektas yra netipiškas tiriamųjų aibės atstovas, bet asmuo, kuris nori ir gali pasidalyti turimomis

35
žiniomis ir informacija, reikalinga tyrimo objekto atskleidimui. Tyrimo metu tyrimo dalyvių
papasakota pozityvioji patirtis, gyvenimo istorijos atskleidė jų patirtį, todėl pagal Bitiną ir kt. (2008,
pagal Willing, 2003) naudotąsi interpretatyviosios fenomenologijos analizės koncepcija:
 Daugkartinis teksto skaitymas – tyrėja išskiria lape skirtingomis spalvomis teksto
svarbiausias ir aktualiausias vietas, kurios atskleidė tyrimo dalyvių pastebėjimus ir
mintis.
 Temų suformulavimas ir etikečių priskyrimas – lapuose suformuluotos temos
konkrečioms teksto dalims. Temoms suformuluotos etiketės remiantis, tyrimo dalyvių
mintimis, su tikslų tyrimą priartinti prie tyrimo dalyvių unikalių istorijų.
 Struktūros analizei rengimas – surašytos ir suformuluotos temos tarp kurių ieškoma
bendro ryšio, jungiant temas į atitinkančius klasterius. Temų klasteriams suteikiamos
etiketės atspindinčios tyrimo esmę ir kasdieninę tyrimo dalyvių kalbą (Bitinas ir kt,
2008).
Tyrimo kokybės vertinimo kriterijai. Tyrėja tyrime rėmėsi transakciniu ir transformaciniu
požiūriu į tyrimo validumą. Pagal Cho (2006) šis požiūris pagrįstas aktyvia sąveika tarp tyrėjos ir
tyrimo dalyvių. Transakcinis validumas kokybiniuose tyrimuose, tai interaktyvus procesas tarp tyrimo
dalyvių ir tyrėjo, kuris padeda pasiekti santykinai aukštą tikslumo lygį ir faktų, jausmų, patirčių,
vertybių vienodumą. Šis požiūris susijęs su tyrėjo šališkumo išsiaiškinimu. Tyrėja aprašė savo
savirefleksyvumą bei objektyvią distanciją, individualių refleksijų forma. Transformacinis tyrimo
kokybės validumas įgyvendinamas grįžtant su tyrimo duomenimis pas tyrimo dalyvius. Tyrėja su
tyrimo duomenimis ir interpretacija supažindino tyrime dalyvavusias senas ir pagyvenusias moteris.

36
 4. POZITYVIOS PATIRTIES SENATVĖJE KONSTRAVIMO: SUBJEKTYVIOS LAIMĖS
SAMPRATOS, TYRIMO REZULTATAI

4.1. Subjektyvios laimės samprata per senų ir pagyvenusių žmonių vidinius asmenybės
resursus
Atlikus kokybinio tyrimo metu gautų duomenų analizę suformuotos pagrindinės kategorijos,
klasteriai: „Pozityvios patirties senatvėje konstravimas: subjektyvios laimės samprata per senų ir
pagyvenusių žmonių vidinius asmenybės resursus“, „Pozityvios patirties senatvėje konstravimas:
subjektyvios laimės pojūtis per senų ir pagyvenusių žmonių išorinius aplinkos resursus“, „Senų ir
pagyvenusių žmonių pozityvų senatvės konstravimą, subjektyvų laimės pojūtį, stabdantys veiksniai“.
Klasteriai skirstomi į smulkesnes temas, o temos - į subtemas. Kai kurios subtemų eilutės pateiktos
informantų kalba, siekiant išlaikyti tyrimo dalyvių išreikštų, atskleistų minčių autonomiją,
nepriklausomumą.
Pirmame poskyryje analizuojama pozityvios patirties senatvėje konstravimo subjektyvios
laimės pojūtis per vidinius senų ir pagyvenusių žmonių resursus tokius, kaip prisiminimai, gyvenimo
patirtis, charakterio savybės, vertybių sistema ir kt. Antrame poskyryje analizuojama išoriniai aplinkos
resursai konstruojant subjektyvų laimės pojūtį per pozityviąją patirtį senatvėje. Išoriniais resursais
tampa laikas, užgyventas turtas, ryšiai su draugais, kaimynais, giminėmis, šventės bei tradicijos, taip
pat renginiai. Trečiame poskyryje tyrėja atskleidžia ir interpretuoja interviu metu gautus duomenis apie
senų ir pagyvenusių žmonių pozityvios patirties konstravimą, subjektyvios laimės pojūtį stabdančius
veiksnius. Pagal Aristotelį (1990) laimę reikia tyrinėti remiantis ne tik loginėmis išvadomis ir
prielaidomis, iš kurių darome tas išvadas, bet taip pat žmonėse paplitusiomis nuomonėmis apie ją, nes
su tiesa visi faktai sutinka, o tarp netiesos ir tiesos iškart iškyla sunkumų. (Aristotelis, 1990, p.74).
3 lentelė

Vidiniai resursai Išoriniai resursai Stabdantys veiksniai

 Asmeninės charakterio  Laikas  Amžiaus

savybės,
 Vertybių sistema
 Prisiminimai
 Tikėjimas (religija)
diskriminacija
 Užgyventas turtas, namai  Praradimai (mirties
atvejis)
 Ryšiai (šeima, draugai,  Ryšių stoka
giminės, bendruomenė)
 Šventės, tradicijos,  Prasta sveikata
renginiai
 Prasta finansinė
padėtis

37
 Lentelėje pateikiamos tyrimo duomenų analizės metu atskleistos ir suskirstytos vidinių ir
išorinių resursų, bei laimės konstravimą stabdančių veiksnių pagrindinės temos, pagal kurias
orientuotąsi tolimesnėje tyrimo analizėje.

4.1.1. Prisiminimai, kaip pozityvioji patirtis: subjektyvios laimės pojūtis

Tyrimo metu senų ir pagyvenusių žmonių pozityviosios patirties refleksijos metu atskleista, kad
prisiminimai atlieka svarbų vaidmenį visų tyrimo dalyvių gyvenime, minėta pozityvioji patirtis, kuri
konstruoja subjektyvios laimės pojūtį. Kaip teigia Kuzmickas (2001) vakaro rimties valandėlę neretai
perbėgame mintimis tai, kas per dieną buvo daryta, kaip elgtasi, apie ką kalbėta galvota. Vienus savo
poelgius prisimename su malonumu ir pasididžiavimu, kitus susierzinę, susigėdę ir apgailestaudami.
Tai nustatome diena sėkminga, gera ar priešingai, nevykusi nuobodi. Ne tik diena, bet ir savaitė metai,
pagaliau visas gyvenimas, žvelgiant iš vidaus, yra nenutrūkstama minčių, išgyvenimų, poelgių,
veiksmų seka, paliekanti sąmonėje vienokius ar kitokius pėdsakus, malonius ar nemalonius
prisiminimus ir vertinimus. Interviu gautų duomenų analizės metu išryškėjo, kad seni ir pagyvenę
žmonės vertina savi prisiminimus ir jiems teikia didžiulią svarbą dabartiniu laikotarpiu.

Žinot aš parašiau knygą 750 puslapių, jums reikia paimti ir paskaityti, va tada perskaičius
viską suprastumėt ką reiškia prisiminimai. Prisiminimai tada, kada jie buvo, bet pas kai
kuriuos žmonės nėra ką prisiminti, būna, kad gyvenimas eina taip vienodai kaip rutina, kas
dien tas pats problema su vaikais, kaimynais, vyras išgeria, geras – blogas, atsigręži atgal,
praeina dvidešimt metų ir nėra ką prisimint, pas mane buvo kitaip. [Regina, 78 m.]

Tyrimo duomenų analizės metu atsiskleidė, jog prisiminimų yra įvairaus pobūdžio, bet tyrimo
dalyviai juos traktuoja kaip gyvenimo pamoką ir vertybę. Kuzmickas (2001) teigia, kad kartais nors ir
patyrus daug sunkumų, neteisybės skriaudų išlaikomas teigiamas požiūris į gyvenimą, tikėjimas
gerumu, pasiaukojamo darbo prasmingumu.

Prisiminimų iš mano gyvenimo yra ir džiugių daug nu yra ir liūdnų, visokių. < ... > daktaras
man ir sakė, jog gyvenimas sukurtas ne vien tik iš gražių dalykų, bet vistiek tu gali pasiekti
laimę ir iš tikrųjų man Dievas davė tokių dalykų, tokių prisiminimų, kur grynai Dievas
mane palaimino, kad ir luoša aš ištekėjau, vaikučius du užauginau didelius, aš dėl to esu
laiminga kai viską viską atsimenu kiek yra praeita visko,viskas neįkainojama. [ Vitalija, 67
m.]

38
 Tyrimo duomenų analizė atskleidė, kad labiausiai įsiminę prisiminimai tyrimo dalyviams
suteikiantys gerų emocijų dabartiniu laikotarpiu, tai yra kelionių prisiminimai. Gauti interviu metu
duomenys paneigė Grun (2009) neigiamo požiūrio į senatvę konstravimą, jog daugeliui senų žmonių
atrodo, kad gyvenimas jiems buvęs per šykštus. Ji teigia, jog seni žmonės sukasi savo praeityje, kalba
vien apie tuos žmonės, kurie kažkada juos įžeidė, apie likimą, kuris blogai su jais pasielgė, ir apie visus
iškilusius sunkumus. Atlikto interviu metu į praeitį buvo pažvelgta iš teigiamos, pozityviosios pusės,
prisimintos geros, atnešusios laimės, akimirkos ir nė vienas tyrimo dalyvis iš penkių apklaustų
nekaltino likimo, neatskleidė neigiamo požiūrio į savo patirtį.

< ... > mes gaudavom nemokamus bilietus ir galėdavom važiuoti kur, kas metus. Sočy buvau
kelis kartus Kaukazas, Ravane pavažinėjau buvo galimybė, Leningradas, Maskva. Labai
labai smagu buvo, gydytoja, poliklinikos vedėja susitardavome pasiimam ir traukinuku.
Viską dabar vis atsimenu. [ Ona, 85m.]

Pasak Kuzmicko (2001) kartais nesijaučiame laimingi esamuoju momentu, bet su nostalgija
sakome, kad buvome laimingi vaikystėje, jaunystėje, nors tada to nesuvokėme ir nevertinome. Grun
(2009) teigia, jog viskas, į ką prisimindami praeitį žvelgiame su dėkingumu yra mūsų, niekas negali iš
mūsų to atimti, net jei šią akimirką to, regis nėra. Žemiau pateikiami duomenys, kurie rodo pozityvios
patirties konstravimą dabartiniu laikotarpiu naudojant prisiminimus, kaip vidinį asmenybės resursą.

< ... > mes būdavo dirbam, nusisamdom mašinas nes žiemą renkam pinigus vis į vokelius
dedam dedam kiekvieną mėnesį, o vasarą Kaukazas, Krymas, va šitaip nu, labai smagu
atsimint ir būdavo smagu kaip, kur mes neišvažinėjom autobusu, kur nori sustoji pabundi,
nakvojom miške < ... > vieni bėga į vandenį, kiti vėl kažkur, kas padušką, kas ką pasigriebę,
jaunystėj kas buvo gerai atsimeni, labai smagu kartais viską iš naujo išgyvent nors ir mintyse.
[ Ona, 85m.]

< ... > prisiminimai... nu 36 metus dirbau, buvo visokių prisiminimų, kol dirbau buvo malonių,
nes važinėjau turistinėse kelionėse, buvau daugiau Kryme, tarybiniais metais, tai va malonu
dieneles prisiminti. < ... > kai sulaukiau 80 metų galiu važinėti autobusu pigiau, bet, kad tos
sveikatos nelabai jau yra, nu aš ir sakau gerai, kad galiu atsimint daug, po visas keliones kokie
malonūs prisiminimai Kaukaze, Kryme ir ten su draugais vaikščiojom ir buvo visokių įspūdžių,
turiu nuotraukų ir pasižiūriu, tai kaip vakar atrodo. [Julija, 80m.]

39
 Jaunystėj tai aš norėdavau, mano hobi buvo kelionės, lankiau čia tokius klubus, buvo „Moterų“
klubas, buvo keliautojų klubas „ Ąžuolynas“, tai aš ne organizuodavau, bet jau visur
dalyvaudavau. [Julija, 80m.]

Prisiminimai, tai tik tai, kad buvo atostogos, poilsiai prie jūros, Palangoj, dar Tarybų Sąjungoj
važiuodavom į kitas respublikas, tai va ką prisimint norisi. Labai norėdavom važiuot, su
kompanijom man neišeidavo važiuot, nes visi buvo su šeimom, o aš buvau neištekėjusi, tai
važiuodavau visur viena, galiu papasakot iki smulkmenų. [ Alma, 74 m.]

Keturis kartus buvau Egipte, praeitą vasarą buvau Hurgadoj, buvau Italijoj, du kartus Ispanijoj.
Visi mane sutinka ten kaip savą. Aš moku „biškį“ arabiškai tai su tais žmonėmis pasikalbu. Juk
galima ir ne su pažystamu, Kaire tai su bet kuo bet kur pabendrausi. Einu vot gatvėj, ten daug
sėdi gatvėj, neturi ką veikti ar nedirba, praeini pasakyk „salamaleikum“, eini atgal jau klausia
kaip tavo reikalai, sėsk pasėdėk, atnešiu arbatos, atnešiu kavos. Va tokie mano įspūdžiai, po to
visus metus vartai nuotraukas su šypsena. [ Regina,78 m. ]

Tyrimo duomenų analizė atskleidė, kad darbas, kaip gyvenimiška patirtis, prisiminimai apie jį
senatvėje, taip pat prisideda prie pozityvios patirties konstravimo. Kaip teigia Rudzinskienė (1999)
žmogaus užsiėmimas, profesija yra vienas svarbiausių vaidmenų suaugusio žmogaus gyvenime. Tai
veiksnys nulemiantis subjektyvų asmens pasitenkinimą gyvenimu, požiūrį į savo padėtį visuomenėje,
savigarbą, kitų nuomonę apie šį žmogų ir jo socialinį ekonominį statusą. Be viso to darbas yra
pagrindinis pragyvenimo šaltinis. Išėjimas į pensiją sumažina kasdieninių kontaktų galimybę, didina
izoliaciją, sumažina ekonominį saugumą, tačiau tai, ką dirbome visą gyvenimą bet kuriuo atveju išlieka
asmeniniu resursu formuojant subjektyvios laimės samprata. Šį teiginį patvirtina tyrimo dalyvių
neišprovokuoti prisiminimai apie darbą.

Aš kai sugrįžau blogai kalbėjau lietuviškai, penkiolika metų vienoj vietoj LYD projektuose
dirbau, visi labai geri žmonės, labai mandagūs, dirbau ten braižytoja konstruktore, kai kurie
sakė, kad surusėjusi ar prosovietinė, kokie požymiai mano buvo. Ten aš buvau svetima tarp
svetimų, čia – svetima tarp savų. Nežinojau visos istorijos gerai, nežinojau kalbos, dainų,
dainininkų, sunku buvo laikraščius skaityt, nes kai kurių sutrumpinimų nežinojau, kaip „JAV“.
Vieną kartą man pasiūlė į „Vajankamat“ karinį komitetą,< ... > ten dirbo visos rusės, per
savaitę susidraugavom, iškart pradėjo kviest užeik ir taip toliau, darbo daug istorijų, juk šitiek
metų atiduota, pusę gyvenimo turbūt [ Regina, 78 m.]

40
 Aš dirbau med. sesele, bet viskas pasikeitę jau, dirbau penkiasdešimt metų. < ... > va dirbau
Raudonam Kryžiuj tai ten buvo smagu labai, kol jaunos buvom visko matėm tais laikais ir
budėt reikėjo ir žiūrėt. < ... > Nu kai pagalvoji tai man visur gerai buvo ir dabar net yra gerai.
Paskui kur dirbau, dirbau iš vidaus ten išėjau į Studentų, o ten irgi buvo linksma visi jauni
baliavojom, tie studentai ūžė kaip bitutės, tikrai labai smagu kai pagalvoji. O iš ten išėjau į
geležinkelį, kadangi sakė bus dėl to pavažinėjimo, o kur čia nenorėsi pavažinėt, irgi dirbau
dešimt metų, visas gyvenimas va ir susidarė.[ Ona, 85m.]

Analizuojant tyrimo duomenis pasitvirtino autorių nuomonė, jog draugai, šeima, bendruomenė
gali padėti žmogui lengviau išgyventi skyrybas ar darbo pakeitimą, bei jo netekimą Žukauskaitė
(2002).

Aš baigiau universitetą anglų kalbos fakultetą, dirbau anglų kalbos dėstytoja. Vo dabar tai
prie prancūzų sėdžiu. Visada įdomu, labai įdomu man kalbos ar neįdomu gi išmokti
arabiškai rašyti? [ Regina, 78m.]

4.1.2. Asmeninių charakterio savybių, vertybių sistemos įtaka subjektyvios laimės

sampratos konstravimui
Išanalizavus interviu metu gautus duomenis paaiškėjo, jog tai kaip jaučiasi tyrimo dalyviai
priklauso nuo jų asmeninio nusiteikimo, tai sutampa su Kuzmicko (2001) nuomone, kad laimės
jausmas priklauso ne tik nuo to kaip klostosi aplinkybės, bet ir nuo individualybės savitumų, dėl kurių
tiek jaunas tiek senas neretai perdėtai jautriai į aplinkybes reaguoja. Jis mano, kad klaidinga manyti,
kad visą gyvenimą lemia mums nepavaldžios aplinkybės, nes paprastai jos stveria ne vieną galimybę, o
mūsų reikalas jas įžvelgti, pasirinkti ir prisitaikyti. Pasak Žukauskaitės (2002) protiniai sugebėjimai,
kuriems reikia greitos reakcijos, atminties su amžiumi silpnėja, tačiau kiti, kuriems reikia apmąstymų,
pasiryžimo priimti sprendimus ir bendrų žinių išlieka stabilūs, tad senatvėje konstruojamą pozityviąją
patirtį lemia ne tik aplinkybės, bet ir požiūris.

Man visi sako tu juokies, tau nieko nereik, nieko neskauda ir tau labai gerai. Mano
pusseserė skambina, jinai vis sirguliuoja, tai sako tu išsišiepus ir išsišiepus, tau turbūt nieko
nėra, aš jai ir sakau ar tu nematai, kad aš tokia jau esu. Ar aš verksiu, žinot, ar neverksiu
kitaip jau nebus, man nesunku šypsotis man savaime taip gaunas. [Ona, 85 m.]

41
 Jūs pataikėte biški ne pas tą, nes Jum reikia bendro ką reiškia senatvė ir laimė, o aš esu
jauna širdyje, aš galiu pasakyti tą patį ką Jūs jaučiate, čia visai neatitiks ką kiti jaučia. Aš
pagal savo amžių neatitinku bendraamžių, aš su jais taip mažai randu bendro pasikalbėti.
[Regina, 78m. ]

Vieni žmonės yra linkę matyti šviesiąsias gyvenimo puses, daugiau pastebi tai, kas yra gera,
yra imlesni malonumams ir džiaugsmui, jų tikisi ir laukia. Toks pasaulėjautos kryptingumas vadinamas
optimizmu (Kuzmickas, 2001, p.51). Atliekant interviu duomenų analizę matoma, jog 2 interviu
dalyvavusi tyrimo dalyvė turi pozityvų požiūrį į savo aplinką ir save pačią, tai tampa svarbiu
komponentu jo subjektyvios laimės sampratos konstravime.

Aš lengvai bendraujantis žmogus ir pastebėjau, kad Lietuvoje žmonės yra sunkiau

bendraujantys, čia galbūt toksai šiaurinis daugiau charakteris, toks tautiškumo charakteris,
kad gyvenau Rusijoj, gyvenau Ukrainoj po kelių savaičių susidraugauji, pakviečia užeit,
pradedam bendraut, nežinau gal jaunesnė buvau daugiau interesų. Man nesvarbu tautybė
gali būt ir negras ir žydas, svarbu koks žmogus, kas yra viduje, kaip jis žiūri į pasaulį.Man
patinka bendrauti ir patinka būti su savimi, gyvenime visko reikia gi, kad jaustumeis
laimingas [Regina, 78 m.]

Pagal Cutler (2010) kai kurie tyrėjai tvirtina, kad individui laimės ar gerovės lygmuo yra
genetiškai nulemtas, bent jau tam tikru laipsniu. Tyrimo dalyviai taip pat pritarė šiai idėjai, kadangi jie
teigė, jog būtent asmenybės savybės, tai, kokie jie yra tampa jų vidine stiprybe. Laimę nulemia ir
išoriniai veiksniai ir psichiniai žmogaus nusistatymai. Kaip teigia Carlson (1999) jeigu savo gyvenimą
įvertinsime kaip kelionę, o save kaip laivo kapitoną, pamatysime, kad nėra nieko svarbiau už
mokėjimą sumaniai vadovauti įgulai (Carlson, 1999, p.53).

Mano stiprybė yra mano pragyventas gyvenimas, mano charakteris, kaip aš žiūrėjau, buvau
įsijungusi į „Kupidonas“ pažinčių kanalą, parašyta Jūsų geriausias bruožas, parašyta „my
personality“, tai vot galiu pasakyt my personality, tai ką aš pragyvenau, ištvėriau viską ir
neprilipo prie manęs tas purvas, tie keiksmažodžiai rusiški, degtinė, siekiau mokslų, skaičiau
labai daug. Čia turbūt turi būti genuose žmogaus, nes visi labai lengvai krenta į tą liūną,
auklėjimo nebuvo, mačiau tą vargą Sibire ir tiek. [Regina, 78 m.]

Žmogus turi praeiti pro savo klaidas ir pats suprasti kiek nesakyk, neaiškink, vistiek, jei nori
– padarys, aš dar būdavau jauna, aš sakydavau aš mirsiu jauna. Kovot su gyvenimu irgi

42
 įdomu, kada nugali pasijunti kuom tai, kad tu sugebėjai to pasiekti, kad esi stipresnė, ir kai
matai gali padėti kitam žmogui kur nors. [Regina, 78 m.]

Pagal Carlson (1999) psichikos sveikata mums leidžia užjausti patekusius į bėdą, gerumu
pagydyti svetimą skausmą, skleisti nesavanaudišką meilę visiems, kokios tautybės jie bebūtų, ką
betikėtų, ką bedarytų, kokį tikėjimą beišpažintų. Psichikos sveikata yra kūrybingumo šaltinis
sprendžiant problemas. Švelninant konfliktus, puošiant savo aplinką, tvarkant savo šeimyninį
gyvenimą, ji mums teikia kantrybės savo ir kitų atžvilgiu. Tyrimo dalyviai pasakojo ką jie jaučia sau ir
aplinkai, tyrimo duomenų analizėje atsiskleidė, jog yra tendencija, jog žmonės turintys tvirtą vertybių
sistemą konstruoja subjektyvios laimės sampratą ir savo patirtį senatvėje kaip pozityvų reiškinį.

Aš kai nubundu ir kaip motina galvoju apie vaikus ir tokią jėgą pajuntu. Visų pirma, kai
nubundu sakau: „ Ačiū, Dieve, kad pabudau, koks nuostabus rytas“, padėkoju Dievui visą
laiką, nes esu krikščionė. < ... > Aš esu kaip ten kalbėti cholerikė tokia, bet paskui manyje
žiūriu paskaičiau visi atitinka, išbraukiau viską ir galvoju, Dievas duoda tai tiesiogiai,
viskas yra manyje, kai man reikia aš galiu ir slaugyt žmogų ir patart ir supykt – žmoguje
viskas yra. [Vitalija, 67 m.]

Hubbard (2009) teigia, kad kiekvienas turi teisę išpažinti pasirinktą tikėjimą. Kiekvienas turi
teisę skelbti savo tikėjimą siekdamas, kad jį taip pat priimtų ir kiti. Kartais žmogaus gyvenime būtent
religija tampa vidine stiprybe palaikančia jį sunkesniom akimirkom. Vienos i6 tyrime dalyvavusių
moterų kasdienybėje jaučiamas stiprus resursas religija, kuri suteikia daug dvasinės stiprybės ir padeda
suvokti kai kuriuos gyvenimo įvykius, tai įrodo, jog religija, tikėjimas kažkuo, turi didžiulę reikšmę
pozityvios patirties konstravime senatvėje.

Aš kartais sakau, Viešpatie, skaitau ir kodėl taip yra, kodėl taip ir ne kitaip? Bet kas aš
tokia? Dulkė, kuriai tu įkvėpei gyvybę ir viskas, ar gali kas nors sustabdyti uraganą? Niekas
nesustabdys Dievo, mes turim tik tam paklusti. Vienintelė mano jėga, vienintelė mano
stiprybė yra Dievas, kuris man duoda tiek jėgų, tiek duoda. Būna toks nerimas širdyje, toks
nerimas nepaskambina vaikai < ... > bet viduje vis kažkas sako nurimk ir turėk jėgų savyje.
[Vitalija, 67 m.]

Cutler (2010) mano, kad vakariečio protas tiesiog nepajėgus suprasti, kad laimę galėtum
išsiugdyti ir puoselėti paprasčiausiai lavindamas protą. Ši sąvoka apima intelektą ir jausmus, širdį ir
protą. Ugdydamiesi tam tikrą vidinę drausmę, galime patirti ir visų savo vertybių nuostatas,
43
pasaulėtvarkos apskritai, bei požiūrio į gyvenimą transformaciją. Vidine drausme įvardijama veiksniai,
kurie veda į laimę ir tie, kurie verčia kentėti. Įvardiję imame pamažu šalinti verčiančius kentėti ir
puoselėjame vedančius į laimę ( Cutler, 2010, p. 94). Taigi darbas su savimi, vidinės drausmės
ugdymas savyje taip pat įeina į subjektyvios laimės sampratą, konstruoja pozityvų pojūtį, tai atsispindi
tyrimo dalyvių pasakojimuose:

< ... > mano bendradarbės dejuoja, jos neturi dvasios tikėjimo. Aš klausiu jų, kodėl Jūs
tokios nelaimingos, kodėl? Jums nešviečia saulė, jums rytas neišaušta, jūs vasaros
nesulaukiat, Dievas davė sveikatą, kojas, davė gyvybę, eikit dirbkit, užsiimkit, mokinkit,
skatinkit anūkus. Jeigu aš pavyzdžiui kitiems darau, turiu tokį pasitenkinimą, padaryti,
padovanoti iš meno, man malonu, va dabar paprašė padaryt varpelių [Vitalija, 67 m.]

Gebėjimas mėgautis gyvenimo mažomis smulkmenomis pasak Mina (2007) yra vienas ir
vientisas, tad jei jį užgniaužtume mažuose dalykuose, jį apskritai nuslopintume, taip sumažindami
galimybę mėgautis. Svarbu, jog tyrimo dalyviai geba matyti pozityvią pusę, kasdienybėje:

< ... > kartais atrodo žmogus atsikeli, jau nepaeinu, jau viskas tik sėdėt arba gulėt noris, o
paskui išsijudini išsikrutini ir vėl kažkaip visai galvoji sau nieko, paskaitai, paskambini kam
visai ta diena ir bėga, tai gėlė pražydo, tai kas ateina, tai pati nueini, vo tau kruti, judi.
[Julija, 80 m.]

Tyrimo metu analizuojant gautus duomenis atsiskleidė, jog tyrimo dalyviai neanalizuoja savo
dabartinės situacijos ir jos nelygina su kitais galimais variantais, jie tiesiog gyvena dabartiniu
laikotarpiu su teigiamu požiūriu į esamąjį laiką, prisiminimai yra malonūs ir vertingi, bet pats
svarbiausias yra dabartinis laikotarpis, Kuzmicko (2001) nuomone laimė yra paradoksali ta prasme,
kad laimingi dažniausiai yra tie žmonės, kurie sąmoningai jos nesiekia. Ir atvirkščiai, retai, kada
jaučiasi laimingas tas, kuriam laimė yra karščiausias troškimas. Taigi, tyrimo dalyviai, patys to
nenujausdami konstruoja savo pozityviąją patirtį senatvėje ir jų požiūris, bei vidinės charakterio
savybės tampa pozityvaus požiūrio į senatvę resursu. Pagal Carlson (1999) jeigu žmogus kasdienybėje
plauks pasroviui su savo mintimis, tai prie to pripras, išmoks tai valdyti ir įgaus imunitetą, kuris
apsaugos nuo neigiamų pojūčių.

< ... > nepasakyčiau, kad man nemalonu nesprendžiu ar tai gerai ar blogai tiesiog
atsikeliu ir darau tai, kas reikalinga daryti ir nesprendžiu aš nieko, manęs nenervina, jokių

44
 blogų minčių, o va kai jau tvarkinga, viskas padaryta, pagaminta, pažiūrėkit va tada kaip
jau ramu yra, argi ne taip? [Alma, 74m.]

Cutler (2010) atlikta apklausa rodo, kad nelaimingi žmonės linkę labiau susitelkti į save, jie
dažniau atsiriboja nuo visuomenės, yra nugrimzdę į apmąstymus, net kupini priešiškumo. Laimingi
žmonės priešingai, paprastai pasirodo esantys visuomeniški, paslankūs, kūrybingi, jiems daug lengviau
pakelti kasdieninio gyvenimo sunkumus, negu nelaimingiesiems. Pasak Kuzmicko (2001) prasmę
gyvenimui suteikia vertybės. Prasmės suradimas, tikėjimas savo darbų vertingumu ir ne vienadieniu jų
reikšmingumu yra viena esminių laimingo gyvenimo prielaidų. Tyrimo dalyviai patvirtina šią
prielaidą:

Žmogui reikia gyvent neįlysi į žemę juk, mane tas ir palaiko, dabar laukiu va vasaros planų.
Gyvenime daug visko visur buvo, bet prisitaikiau, reikia prisitaikyti gyvenime. Visa
nuotaika, visa laimė, visas charakteris nuo to priklauso, reikia galvoti, kad tai viskas, ką turi
labai greitai praeis, ir kad didžiulė dovana ir visa tai, ką turi labai vertint, nežinau kaip čia
pasakyt. [Alma, 74m.]

Senatvė irgi gražus ruduo, dabar jau kitaip žiūriu į gyvenimą, dabar žiūriu į savo vaikus,
paklausau sūnaus ir galvoju ar čia branda ar senatvė anksčiau būdavo išsišokt, aj mama
nenoriu kalbėt. O dabar jau klauso, svarsto, aš gi lygiai taip pat [Vitalija 67m.]

4.2. Subjektyvios laimės samprata per senų ir pagyvenusių žmonių išorinius aplinkos
resursus
Koskinen (2005) teigia (aptariama Naujanienės (2007) knygoje), kad seni žmonės vertinami per
jų turimus išteklius ir savarankiškumą, taip pat individualumą. Kartu su atsiskleidžiančiu neigiamu
medicininiu požiūriu, kuris orientuotas į blogėjančią sveikatą ir seno žmogaus produktyvumą, dar yra
taip vadinamas socialinis – kultūrinis, taip pat labai svarbus požiūris, kuris atskleidžia platesnį
suvokimą apie senėjimo procesą ir leidžia senam žmogui pamatyti senėjimą iš teigiamos pusės.
Sociokultūrinio požiūrio koncepcija teigia, kad seni ir pagyvenę žmonės yra turtingi vidiniais ir
išoriniais ištekliais, kurie galėtų būti skirstomi į keturias kategorijas t.y. „kolektyvinius išteklius“, kurie
aptaria, kokius resursus seni žmonės turi kaip grupė. „Socialiniai – kultūriniai ištekliai“ ar kultūrinis
kapitalas, kuris apima patirtį, tradicijas ir senų žmonių pomėgius. Taip pat „aplinkos išteklius“ tokius
kaip būsto klausimai, socialiniai tinklai, tapimas seneliu ir pan. Ketvirta kategorija „psichologiniai ir
asmenybės resursai“, apimantys teigiamas gyvenimo nuostatas, stiprią savigarbą, prisiminimus,

45
įvairias gyvenimo vertybes ir pan. Interviu metu atsiskleidė pozityviosios patirties konstravimo
senatvėje visos keturios išteklių kategorijos padedančios realizuoti subjektyvios laimės pojūtį.

4.2.1. Laiko įtaka pozityvios patirties konstravimui senatvėje

Žukauskaitė atranda, kad jaunesni ir neturtingesni žmonės senatvės pradžia linkę laikyti 55
metų, o vyresni ir labiau pasiturintys žmonės 65 metus ar net 70 metų amžių. Jaunesni žmonės vyresnį
amžių vertina negatyviau, siedami jį su senatvišku silpnumu ar priklausomybe nuo kitų. Vyresni
žmonės žiūri į senatvę pozityviau jiems toks metas, kada po daugelio įtempto darbo metų, po viso to ką
teko jiems patirti, jie gali leisti savo dienas ramiai, laisvai, gali daug laiko skirti apmąstymams.
(Žukauskaitė, 2002).
Carlson (1999) teigia, kad kai gyvename dabartyje, nesvarbu ar esame įsimylėję, ar žaidžiame
su anūkais, stiprėja mūsų meilė didėja kantrybė, nesavanaudiškas pakantumas, mes pradedame
besąlygiškai priimti žmones tokius, kokie jie yra labiau rūpintis jais, tampame malonesni, kai
bendraudami su kitais sugebame išlaikyti savo dėmesį esamajame laike, mums atsiveria: artimumas,
džiaugsmas, spontaniškumas, žaismingumas, atidus klausymas, veiksmingas bendravimas, pagarba,
atjauta, įsijautimas, švelnumas, atvirumas, dėkingumas (Carlson, 1999, p. 106). Tyrimo dalyviai taip
pat pasakoja apie jų turimo laisvo laiko privalumus, ką laikas lemia jų dabartiniame gyvenime, iš gautų
tyrimo metu rezultatų paaiškėjo, kad laisvas, neįstatytas į darbo ir kitų pareigų priklausomybę, laikas
prisideda prie pozityvios patirties senatvėje konstravimo ir tampa išoriniu resursu kalbant apie
subjektyvios laimės sampratą.

Man nereik į darbą, bet aš turiu kuo užsiimt, turiu susikūrusi savo pasaulį, kuriame aš
gyvenu, aš ką tais darau, ko tais mokaus, tai man reik rašyti laiškus, tai draugų, kurie ten
liko toli toli tai atspausdinti „emeil‘a“ tai gauti, mėgstu fotografuoti, po to perdedu
nuotraukas siunčiu vot kam nors < ... > mėgstu ir kalbas studijuoti va dabar važiuoji į
Egiptą vėl atsiverti vadovėlį, nes užmiršti, kai nebendrauji. [Regina, 78 m.]

Kaip teigia Rudzinskienė (1999) pagyvenę žmonės skirtingi, kiekvienas jų kitaip leidžia ir
laisvalaikį: vieni daugiau dėmesio skiria kultūrinių poreikių tenkinimui, kiti domisi politiniu šalies
gyvenimu, dar kiti rūpinasi tik savo buitimi. Laisvalaikis suprantamas kaip pagrindinė žmogaus raiškos
dvasinėje srityje erdvė. Tai svarbus veiksnys, darantis įtaką žmonių pasitenkinimui gyvenimu. O išėjus
į pensiją, jis ima vaidinti ypač svarbų vaidmenį.

46
 Kad ir yra to laiko, bet jokio poilsio, bus – kai numirsiu, dabar aš dar galiu įsimylėt
ir mane dar įsimyli, tik koja man skauda vot negerai, o taip aš jauna jaučiuos, aš
visą laiką noriu nuo kalniukų tekina nors dabar ir nebegaliu. Aš visą laiką ką nors
užsirašau visą gyvenimą mokaus ir man tai įdomu. [Regina, 78m.]

Pagl Kuzmicką (2001) teigiami jausmai gali nuolat ir nepastebimai kartotis dėl ilgalaikių
harmoningų santykių su kitais žmonėmis, produktyvaus prasmingo darbo, realizuojant jėgas ir
gabumus. Tai padeda konstruoti subjektyvios laimės sampratą, tyrimo dalyvė pasakoja, kaip ji savyje
atranda prasmingumą dienai ir veiklai, kuria ji užsiima:

< ... > ir dabar kai aš guliu lovoje, aš galvoju, Dieve mano, ačiū Tau, už tokią ramią
senatvę, nereikia skubėt nėra streso nėra nieko, padėkoju, atsikeliu ir mąstau ką man veikti,
televizijos nežiūriu, nes nusibodo tuštuma, tada galvoju: „eik žaisk popieriukais“ ir kam
nors tu suteiksi džiaugsmo, numezgu, padovanoju, turiu pusseserės dukterėčias jos gauna,
patenkintos. Nedirbt žmogus negali, koks tu bebūtum, geriau pridaryt pridaryt ir padovanot,
širdyje man tai tokia laimę atneša, va kažką, suprantat, ir aš galiu. Biblijoj parašyta, kad
nuo ryto iki vakaro neduok savo rankom poilsio, dirbk, nes jei tu nedirbi tu pradedi
„debilėt“, nu tikrai, pradedi savęs gailėt kur tai, bet susimąstai tik darbu ir iš kart mintys
skaidresnės. [Vitalija, 67 m.]

Aš va vasarą laiko marios gi, tai pas kaimyną į sodą, tai tokia pažystama čia Kulautuvoj
gyvena nuvažiuoju tai gerai, o žiemą jau nuobodžiau, tamsu, niūru, tada jau prasideda
kryžiažodžiai, žurnalai, knygos visokios. [Julija, 80 m.]

Pensija tapo savotiškas įrodymas tiek individui, tiek visuomenei, kad jo vaidmenys keičiasi, tai
reiškia, kad individas baigia visuotinai vertinamą dirbančiojo rolę. Pagal Rudzinskienę (1999)
lengviausia prie naujų vaidmenų prisitaikyti, tiems, kurie sugeba sukurti naujas vertybes: asmeninius
santykius, įdomią laisvalaikio veiklą, savęs tobulinimą vietoj buvusių vertybių (ekonominio statuso,
galios ir pareigų darbe). Analizuojant senų žmonių praeities ir dabartinio turimo laiko palyginimus,
paaiškėjo, jog dabartinį laisvą laiką dauguma tyrimo dalyvių vertina kaip pozityviąją patirtį senatvėje,
o pasikeitusius vaidmenis jie priima pakankamai ramiai ir brandžiai, tai nesukelia nepasitenkinimo
jausmo.

Kai aš dirbau, tai man dažnai būdavo, kad nenorėdavau eit į darbą, būdavo tas rėžimas kaip
kareivuko: iš ryto atsibudai greit leki į darbą, vėl darbe sunku, nelengva vistiek, grįžai seni
47
 tėvai reikia juos globot ir valgyt padaryt ir atnešt ir sutvarkyt kaip aš visur spėdavau
nežinau, o dabar pati sau – nė man kas pavadovaus jau, nei aš kam noriu vadovaut. [Julija,
80m.]

Aš darau dabar viską, ką tik noriu, savęs neprievartauju, o jeigu reikia kur nors pas
gydytojus ar kur tada jau man nervai ima, galvoju, kam čia eit. Labai gerai, kai iš vis nėra
reikalų. < ... > va kai oras „biški“ geresnis tai jau einu į parduotuvę, į parką pasivaikščiot,
kiek aš galiu kažką tai tokio. Dienos labai greit praeina, mintyse suplanuoju ką tai padaryti
dieną kitą, mėgstu susiplanuoti, ką reiks nuveikt jau prieš tai. [Alma, 74m.]

Brandus individas pasak Mina (2007) trokšta ir stengiasi padidinti savo gebėjimą mėgautis ne
tik aukščiausiomis ir pagrindinėmis vertybėmis, bet ir pačiomis mažiausiomis, mažais kasdieniniais
džiaugsmais, pavyzdžiui niekur neskubėti, skaniai išgerti kavos puodelį, įkvėpti gaivaus oro, ragauti
gardų patiekalą, klausytis geros muzikos. Laikas, kurį senas žmogus gali sau skirti padeda jam
atsipalaiduoti į visą situaciją pažiūrėti iš šalies. Tai tampa svarbiu šaltiniu konstruojant subjektyvios
laimės pojūtį, šį teiginį patvirtina ir interviu metu gauti duomenys, pavyzdžiui 5 atvejo, tyrimo dalyvės
Almos pasakojimas apie jos patyrimus senatvėje:

< ... > dirbau spaustuvėj visą laiką, nepasakyčiau, kad labai nemalonus darbas, vidutiniškas,
jei išdirbau tiek metų, bet iš naujo tiek metų nenorėčiau ir negalėčiau. Dabar va kaip gyvenu,
pažiūrėkit, nereikia niekur man bėgti, nieko aš neveikiu, žiūriu buitį, reiškia nusiperku
maisto, išsiskalbiu, tvarkaus kiti reikalai kitos ir mintys. [Alma, 74m.]

Kalbant apie renginius, tradicijas ir šventes senatvėje, kaip pozityviąją patirtį, atnešančią
subjektyvios laimės sampratą, atrandame, kad turėti tradicijas labai svarbu, tai padeda suprasti iš kur
mes esame kilę, taip pat susitapatinti su tėvais, seneliais. Senatvėje tai yra viena iš tų galimybių kai
pamatome artimus žmonės, susitinkame su dar likusiais giminaičiais, pasimėgaujam visų kartų
sambūriu. Kartais senatvėje norisi ramybės jausmo ir vengiama chaoso, todėl šventė kuriama ramesnė,
vengiama kompanijų. Tyrimo dalyviai atskleidė interviu metu, jog vienokiu ar kitokiu būdu jie pamini
šventines dienas, laikosi tradicijų, kurios dar užsilikę nuo jų tėvų ar senelių:

Kai eidavom į darbą tai darbe būdavo visos susinešam ir švenčiam, o kai paskui tai pas
gimines ir ten, o dabar, kai viena jau kitaip. Dabar atsikeliu išsiverdu kisieliaus, užsidegu
žvakutę, pasidedu kai ką ant stalo. < ... > tai žvakutė, kokių riešutų, kokių pyragėlių ir
pasidarau šventę ir dar šiaip išgert „biškyti“ įsipilu ir pasėdžiu man būna šventė, va dabar
48
 tai ir taip darau. Brolis va du metai netoli gyvena, bet aš nenueinu < ... > aš noriu viena
atsigulu, noriu atsisėdu, aš įpratus viena, kai mama mirė, tai viena, kaip noriu pati sau,
noriu televizorių žiūriu, aš nenoriu, kad prie manęs taikytus man šventės vienai daug geriau,
kai tvarkingi namai, ramu, pati sau. [Ona, 85m.]

Šventes tai visas vo švenčiu, čia, kad balių daryt ar ką tai ne, bet Kalėdas, Velykas nors taip
kaip sakant taip tik dėl tradicijos. Kai Kalėdos tai tradiciškai eglutę būtinai papuošiu,
skanaus ką pasidarau, kur eisi žiemą, pas mane irgi nieks nelabai ateina. Žiemą televizorius,
vot muzika, telefonas, dukra paskambina „skaipu“ pasikalbam, išmokau galų gale
kompiuterį valdyti. Stalą visada pasidarau, artimus žmonės pasveikinu. [Regina, 78m.]

Didžiausia tradicija tai susitikt su sesėm visom į vieną būrį, čia jau turim ir po švenčių
svarbesnių ir šiaip kas kiek laiko būtinai, tai aišku ir stalas ir vaišės jau tada viskas kaip
priklauso. [Vitalija, 67m.]

Per šventes tai jau išskirtinė tokia diena, pasipuošiu kažką, pas drauges, pas kaimynus
nueinu. Žodžiu ypatingai niekada nemėgdavau tokių didelių balių tai man smagiau kai
nedaug, va koks stalas, „biskį“ ant stalo ir svarbiausia visiem pabūt. [Julija, 80m.]

Vasarą tai kapus patvarkyt mano pagrindinis darbas, žinokit, už tai, kad jau nelabai yra
kam tvarkyt , jaunimas tų tradicijų nenori, bet man gerai, aš ten kuičiuos, kokią gėlytę
pasodinu, laistau, „apgrėblioju“, taip ramiau ant dūšios, ypatingai per Vėlines, man tokia
ramumo šventė, gi būtinai reik aplankyt kapelius [Julija, 80m.]

Man tai šventės, tokios šventos dienos, būtinai margučius, jei Velykos dažyt reik, žvakių tai
nedegu, nemėgstu, man turi būt švaru labai, gera, aš turiu tam laiko. Sekmadieniais ir
švenčių dienomis tai aš nieko nedirbu, čia man nuo seniai tėvų įkalta, kad aš nieko negaliu
dirbti, reiškia tokių buities darbų nieko nedirbu , tik pavalgyt ką nors ir sėdžiu televizorių
pažiūriu, knygą paskaitau, toks va tikras poilsis, tokia mano šventė būna. [Alma, 74m.]

4.2.2. Užgyvento turto, turimų namų įtaka pozityvios patirties senatvėje konstravime
Kuzmickas (2001) atranda, kad laimės jausmo siektinume labai svarbu žmogaus poreikiai,
daugumą savo poreikių išgyvename ir suvokiame kaip ko nors trūkumą, pilnatvės stoką, saviraiškos
galimybių ribotumą, iš to kylančią vidinę tuštumą, nepasitenkinimą. Kitus poreikius išgyvename kaip
mumyse slypinčias jėgas, judėjimo veiklos, kūrybos, augimo, tobulėjimo galias. Ne mažiau
reikšmingas yra poreikis teigti ir įtvirtinti save, turėti ir disponuoti tam tikru daiktų kiekiu, didesniu ar
49
mažesniu turtu. Tyrimo dalyvės taip pat teigia, jog jų turimi namai ir kitas materialinis turtas stipriai
prisideda prie pozityvios patirties konstravimo senatvėje:

Aš nieko neturėjau tai, kai gavau su tokia kova, kad išspręst tą butą mane niekur
neregistravo, niekur nepriėmė, aš daėjau iki aukščiausios tarybos Lietuvos ir aukščiausios
tarybos Maskvoj, tai man jau tada davė, kokie yra tokie, aš labai myliu savo namus, man
užtenka, vienas kambarys ir virtuvė man kaip kambarys. [Regina, 78m.]

Grun (2009) pritaria, kad nėra paprasta priimti nepopuliarumą, senstant susidėlioti naujus
akcentus ir apmąstyti, kaip ir nebūnant populiariam sugyventi su pačiu savimi. Gyvenimo ir savo
paties skonį gali atrasti tik tas, kas besąlygiškai priima save ir sau pritaria. Mina (2007) teigia, kad
labai svarbu džiaugtis kiekviena maža smulkmena, pasinaudoti visomis progomis, ir viduje augti kaip
asmenybei, nepriklausomai nuo amžiaus, kiekvienam žmogui. Pajusti geras emocijas grįžtant namo,
susitinkant su artimais žmonėmis, įvertinti tai ką turime dabar, ji mano, kad neverta laukti stebuklingų
dienų, nes kiekviena diena gali turėti savo vertę, priklausomai nuo to ką matysime aplink. Interviu
metu bendraujant su 2 atvejo, tyrimo dalyve Regina atsiskleidė kokius teigiamus jausmus ir emocijas ji
išgyvena turėdama savo namus, atliekant kitus interviu rezultatai buvo panašūs.

Aš mėgstu viena pabūt, gal jau pripratau, kadangi mano duktė ištekėjo, aš visą laiką viena,
paskui mylėjau tą žmogų, aš negalėjau kito žmogaus įsileist į savo namus, gyvenimą ar širdį,
buvau labai ištikima. < ... > va todėl aš dabar savo namuose ilsiuosi, čia mano vienos visi
kampai, čia tokia mano kaip ir ramybė. [Regina, 78m.]

Namus yra gera turėti. Jau savo namus turėti , kai nereik taikytis, labai jau gerai, kad
atskirai aš va gyvenu. Nebūtinai prabangos, aš jei galėčiau ir turėčiau pinigų važiuočiau ir
važiuočiau visai ne į namus dėčiau, bet svarbu visad turėt kur pareiti. [Ona, 85m.]

Man labai sunku prisitaikyti, va kai buvau jaunesnė, jei būčiau bandžius tai gal gal, tada
gyvenau su tėvais iki tam tikro amžiaus, tai reikėjo vistiek taikytis, kiekvieno charakteris
kitoks buvo ir man nelabai patiko, aš įsivaizdavau gyvenimą kitokį negu, kad su jais teko
gyvent, o dabar man va jau virš septyniasdešimt metų ir visai nenorėčiau prie ko taikytis.
[Alma, 74m.]

Labai svarbu savi namai, ojej savi namai, jeigu nebūtų namų tai baisu būtų, galiu
susitvarkyti kaip man patinka, kiek mano finansinės galimybės leidžia taip, kad patiktų, kas

50
 nervuoja, kas labai nepatinka va pavyzdžiui šitos grindys tai noriu ir pasikeičiu. Namai tai
man svarbiausia ką turiu. [Alma, 74m.]

Labai dažnai galvoju kaip dabar nėra sveikatos nėr va šiandien irgi ėjau į polikliniką
tyrimus reikėjo atlikti ta medicina, tas toks stumdymas, anksčiau kitaip būdavo, va gerai,
kad iš namų tai nieks nepastums, jau kas tavo tai tavo. [Julija, 80m.]

Visą laiką maldoj kalbu: „ Dieve, duok, kad kiekvienas namus tūrėtų“. Kai man teko būt,
kad praradau namus, kai kurį laiką neturėjom, tai aš dabar meldžiuos, Viešpačio prašau,
kad kiekvienas žmogus, kuriam įkvėpė gyvybę tūrėtų savo namus, kiekvienas nors ir tą mažą
butelį, bet pareitų į savo namus, kad jis su savo mintim, ramiai ar jis nori pagulėt ar
pamąstyt jis vienas, niekas netrukdo, tai yra palaima. Ir už tuos meldžiu, kur ir senelių
namuose, nežinai koks gali būt likimas ir kur nuneš. [Vitalija, 67m.]

Ne paslaptis, jog dažnai savo užsiėmimus skirstome į tuos, kurie patinka, ir tuos kurie
nepatinka. Pirmųjų imamės noriai su įkvėpimu; antruosius darome iš būtinybės ir pareigos,
nesitikėdami iš jų malonumo, o veikiau sunkumų ir nuovargio. Mina (2007) teigia, kad toks išankstinis
nusistatymas nors iš tiesų gali atrodyti pagrįstas, iš tiesų gali būti labai žalingas, nes tuomet dalį savo
pareigų atliekame vangiai. Svarbu atrasti ne tik darbus, bet taip pat veiklą, užsiėmimus, kurie būtų
įdomūs ir reikšmingi, kurie padėtų atsipalaiduoti po sunkesnių darbų. Tyrimo dalyviai išskyrė
pomėgius, užsiėmimus, daiktus, kurie jiems svarbūs. Būtent sąlyčio su šiais objektais metu tyrimo
dalyviai jaučiasi laimingi, pamiršta kasdieninius rūpesčius.

Va turiu daug margučių dovanotų, čia mano toksai kampelis daiktai daikčiukai, mano
turtas, ką sukaupiau, žinot, iš pradžių, tas kriaukles vieną kitą padovanojo, paskui kitas jau
ir pati nusipirkdavau, man gražu visas reik apžiūrėt, perkelt, vėl sudėliot vis kitaip atrodo,
tai jau net ūpas pakyla. [Julija, 80m.]

Aš kai pagalvoju, kaip gerai va kad yra tokia įstaiga, kur padeda namuose, galvoju, Dieve,
kaip gerai, kitoks dalykas vistiek tu esi savo namuose, kas sava tas sava to pakeist niekuo
negalima, ir daiktai savi ir visos smulkmenos atrodo, kad va visą gyvenimą lyg saugai savo
namuose. [Vitalija, 67m.]

Va gėlės, žiūrėkit, man buvo aštuoniasdešimt metų, tai va gavau šitą gėlę. Gėles, gamtą tai
labai mėgstu, o va šita tai jau nuo seniau dovanota, ale pažiūrėkit kaip žydi. [Julija, 80m.]

51
 Va turiu radiją, televizorių, gi artimiausi draugai, kaip sakant, klausai, įsigilini taip, laidų
kokių, dainų ramesnių, čia žinot, kai iš namų retai išeini, tai taip prisideda prie tos
teigiamos pusės, daiktas, bet malonu, žinot. [Julija, 80m.]

4.2.3. Ryšiai senatvėje kaip išorinis pozityvios patirties konstravimo resursas

Grun (2009) teigia, jog neatsiejama senatvės dalis – vienatvė. Artimi žmonės mirę, su
jaunesniais jau nebegali dalyvauti daugelyje aktyvių užsiėmimų. Kai kurie žmonės dėl nusilpusios
klausos ir draugijoje jaučiasi vieniši, reikia skirti vienatvę nuo vienišumo. Man patinka būti vienam,
vienatve aš mėgaujuosi, nes galiu paskaityti knygą, pamąstyti, pamedituoti, bet nepaisant noro būti
vienam, kaip teigia Cutler (2010) svarbu galėti užmegzti ryšį su kitais žmonėmis iš bet kokios
socialinės aplinkos ir pasidalyti su jais stipriausiomis ir prasmingiausiomis emocijomis. Tyrimo
dalyviai pasakoja apie ryšius, kuriuos jie palaiko su žmonėmis, svarbų vaidmenį senatvėje atlieka
kaimynai, jie ne tik padeda buityje, bet, dažnai senatvėje tampa vienais iš artimiausių žmonių galinčių
išklausyti ir suprasti. Interviu metu atsiskleidė, jog ryšiai tarp giminių nėra tokie glaudūs, bet labai
svarbūs seniems žmonėms, kadangi jie suteikia saugumo jausmą nelaimės ar ligos atveju.

< ... > buvo iš Jonučių giminės, jie aplanko, tėvai išmirę, o jaunesni kai atvažiuoja, tai labai
smagu, džiaugiuos. Kol atvažiuoja aš nervuojuos, o kai atvažiuoja tadu labai smagu, norisi
kažką pasiruošt, padaryt, bet jau nelabai sveikata leidžia. Jie tai visko atneša, jie reik
skaityt, kad tiesiog globoja mane, nes aš su jų mama visą gyvenimą sutariau. [Ona, 85m.]

Aš Dėkoju Dievui, kad turiu tuos du vaikus, jie mano sūnūs ir jie mane kaip vaikai,
kaip „bachūrai“ pakiloja, jie mane pakelia, jie visą laiką būdavo man pasakydavo: „mama,
nu tu kokia graži pas mus“. Aš žinau, aš neesu tokia, mano pusseserė sako, Vitalija, tu
nelaiminga vien sūnus turi, o aš esu ant tiek laiminga, kad jie yra. [Vitalija, 67m.]

Aš va su kaimynais bendrauju, o giminės mano amžiuj, tai tų giminių beveik nėra. Su

kaimynais tai vot labai sutariam, ypač gal kai aš medikas, kas nors atsitiko ar ką, tai iškart
siunčia eit pas Julytę. Dabar jau užaugo visi iš tų mažų vaikų. Aš jau čia dvidešimt penkis
metus gyvenu. Jeigu man bėda ar ką tai aš pas kaimynus iškart nueinu, dažnai ir taip.
[Julija, 80m.]

Giminų turiu pusseserę, gyvena labai toli, nepasakyčiau, ką labai artimos, bet jei kas nors,
ko nors man reikia, tai atvažiuoja, svarbu kažką nors iš savų turėti. [Alma, 74m.]

52
 Kuzmickas (2001) teigia, kad žmogus negali gyventi be kitų žmonių, bendravimas su kitais yra
vienas pagrindinių normalaus individo poreikių. Kiekvienas trokšta patirti bendrumą su kitais, savo
jausmais ir mintimis, norais ir interesais yra susijęs su kitų žmonių jausmais, mintimis ir darbais, su jų
laime ir nelaimėmis. Tyrimo dalyvių mintys pritaria Kuzmicko teiginiams:

< ... > dabar jau josios vaikai atvažiuoja, vienas brolis, kitas brolis, trečias brolis ir sesuo ir
visi ant vieno kiemo, tai kai atvažiuoja du paprastai ir dar vaikų atsiveža – anūkų. Tai jau
pilna „gryčia“, kaip smagu, išjudina „biškį“. Labai gerai, kad atvažiuoja, labai džiaugiuos
ir jie tiesiog praeina kiek laiko ir vėl atvažiuoja ir atveža vis ką nors, labai jau jie mane
palaiko. [Ona, 85m.]

Iš rūpybos kaip ta moteris ateina, tai sutvarko: švaru, gražu, gera. Abi pasėdim ir kavos
pasidarom. Ji dar jauna, graži moteriškė, tokia „svietava“, mes pašnekam su ja, labai jau
laukiu kas kartą. [Ona, 85m.]

Žinot aš siuvu, moku siūti drabužius, pataisyt, taip tai užsiimt neužsiimu, tiesiog kaimynai, kai
prašosi norisi ką nors jiems padaryt tokio gero, tai dėl jų darau, manęs paprašo, nesinori
žmonėms atsakyti kažką tokio, jeigu sugebu. [Alma, 74m.]

Cutler (2010) pasakodamas savo atradimus bendraujant su Dalai Lama teigia, kad bendrauti su
kitais žmonėmis gerokai sudėtinga, jokiu būdu neįmanoma pateikti bendros formulės visoms
problemoms išspęst. Svarbu artintis prie žmonių su atjautos nuostata, tai nulemia viską. Jei vertintume
įvairias priemones, padedančias išsiugdyti atjautą, pagal Cutler (2010) svarbiausia empatija. 2 atvejis,
tyrimo dalyvė Regina, didžiąją savo gyvenimo dalį praleido Rusijoje, grįžus į savo gimtąją šalį jai
sunkiai sekėsi prisitaikyti prie lietuvių kultūros, žmonių charakterio bruožų, tyrimo duomenys parodė,
jog labai svarbu senatvėje žmonės, kuriuos pažysti daug metų ir daug sunkiau yra užmegzti naujus
ryšius dabartiniu laikotarpiu. Štai ką tyrimo dalyvė atskleidžia apie ryšių užmezgimą dabartiniu
laikotarpiu jos gyvenime:

< ... > kaimynai yra lietuviai labai užsidarę žmonės, konservatyvūs nebendraujantys, be to
turi būti koksai tai bendras „soul mate“, suprantate, koks tai artumas supratingumas, arba
aš turiu nusileist į tą jų lygį ir klausyt apie ligas apie visokias negandas. [Regina,78 m. ]

Žmonės skirias vieni nuo kitų savo dvasinio gyvenimo turiniu ir turtingumu, pasirenkamu
gyvenimo keliu, likimo vingiais, savo laime ir nelaimėmis (Kuzmickas, 2001).
53
 Čia aš mažai su kuo bendrauju, yra viena draugė nuo vaikystės laikų, dar prieš ištremiant į
Sibirą mūsų tėvai bendravo, ji grįžo anksčiau, o kai aš grįžau mes susiradom viena kitą,
susitinkam kartais pasikalbam, nėra labai jau artima, galbūt tai charakteris išsilavinimas
lemia, bet vistiek noris pabendraut, pasikalbėt, įdomu kartais. [Regina, 78 m.]

Su dukra, ji Šveicarijoj ištekėjus, tai mes internetu bendraujam. Mano duktė kalba
prancūziškai puikiai, kad ji nepamirštų anglų tai mes susirašinėjam „ I write you in English
and she writes me in France“. Labai keista, abi mokam rusiškai, duktė nemoka lietuviškai ir
vot aš ir ispanų studijavau. [Regina, 78m.]

Šią vasarą važiuosiu pas dukrą į Šveicariją, mane pakvietė ir pasakė, kad mamyte tu mane
visą laiką vežiojai prie juodosios jūros anksčiau, tai aš dabar tave noriu pakviesti į
Malijorką. Rugpjūčio viduryje pati skrisiu į Šveicariją dar su jais pabūti, paskui dar grįšiu į
Ženevą ir paskui atgal į Lietuvą, tai čia dabar mano graži svajonė, kuri gali išsipildyti, jeigu
kokių karų nebus, tiek va su kuo aš bendrauju, bet dabar man ir pilnai užtenka. [Regina, 78
m.]

Pagal Bardiną (1979) bendraudami žmonės sprendžia reikalus, labiau suartėja ir supranta
vienas kitą, tarp jų atsiranda pasitikėjimas, nuoširdumas, draugiškumas. Tokiu būdu jie pažįsta ne tik
kitus, bet ir save. Sužino savo geras savybes ir trūkumus, atitinkamai apgalvoja ir supranta
bendravimo, ryšių svarbą.

Daugiausia sulekia pas mane sesės, visos gyvena dabar kaime, mes esam iš viso keturios,
tada va susėdam arba čia arba kambary. Į metus du – tris kartus, tai jau visuomet sulekiam
pasimatom. Tai yra labai gera, papildom viena kitą, pasiginčijam, padejuojam, nuo vaikystės
prisimenam ką tu man padarei, ką aš tau padariau, aišku nepiktybiškai, bet nu va
pasijuokiam. Vaikystėj taip nebuvo, vaikystėj tai konkuravom, dabar jau kitaip, dabar
branginam viena kitą. [Vitalija, 67m.]

Viena tokia maloni prancūzų mokytoja kartais mane aplanko ir paskambina man, ji bėga
kažkur pro šalį sako galiu užeit, tai pakalbam vistiek reik žmogui su kuo pasikalbėt, visiem
reik, o aš va tokių draugų kad artimiau bendrauti neturiu. [Regina, 78m.]

< ... > aš labai džiaugiuosi, kad yra kur kreiptis paramos, kaimynai iš tikrųjų labai geri, visi
kaimynai, turiu draugių, gerų bendradarbių, et būna toks atvejis ateina vasara, sodai,
54
 atostogos ir tada pajunti – draugės anūkus daboje, tai vėl ką, tai jūsų centras padeda, tai irgi
tokia parama, tokia pagalba, kaip aš dėkinga dėl to. [Vitalija, 67m.]

Pasak Bardino (1979) ne su kiekvienu žmogumi malonu bendrauti. Vienas traukia, norima su
juo draugauti, laukiama jo svarbaus žodžio, nuomonės faktų ir darbų įvertinimo, o nuo kito
nusisukama, vengiama su juo susitikti ir apskritai turėti kokių nors kontaktų. Bendravimas žmogų
turtina ir taurina. O kuo žmonės dvasiškai turtingesni, kuo platesnis jų akiratis, tuo įvairesnis ir
įdomesnis jų bendravimas. Bendravimas senatvėje, tyrimo duomenų analizėje, atsiskleidė kaip
prisidedantis procesas prie pozityvios patirties konstravimo. Bendraujant žmonės kiekvienas savyje
atranda subjektyvios laimės pojūtį.

Va pavyzdžiui kompanijoj tai aš ne, mane visuomet varžo lyg tais kažkas, aš pati save gal,
nebuvau niekad kompanijos žmogus, o dabar tai jei kaimynai pasirodo tai smagu, nu aišku
žiūrint koks žmogus atėjo, jei įdomiai gali pasikalbėt temom, kurios ir man būtų įdomios, tai
šnekamės, apie gyvenimą visad gera pašnekėt. [Alma, 74m.]

Mano vaikai išvažiavę į užsienį, sesės viena vienam kaime, kita kitam, bet mane supa
nuostabūs žmonės – kaimynai, visada ko paprašysi pagelbės ir padės, mes ir pasikalbam ir
pasidalinam, vieni ateina dūšios žmonės kiti ateina šiaip kažko pasakyt. Atsirenki pats.
[Vitalija, 67m.]

Apie gyvenimą tai galiu pasikalbėti su viena bendrakurse, tai mano kai mokėmės institute,
moteris aukšto išsilavinimo, tai su ja malonu pasišnekėti, toks sielos artimas žmogus, bet ji
visą laiką laiko neturi, bėga lekia, bet kai ateina tai jau padraugaujam, pabendrauji tai taip
smagiau ant „dūšios“. [Alma, 74m.]

4.3. Pozityvios patirties senatvėje konstravimą stabdantys veiksniai

Suaugę žmonės susiduria su daugybe naujų problemų, su nauja patirtimi, taip, kaip jiems
pavyksta tas problemas išspręsti iš dalies priklauso nuo to, kokios socialinės paramos jie sulaukia.
(Žukauskaitė, 2002). Pagal Leliūgienę (1997) viktimiškumas – žmogaus polinkis tapti įvairių
aplinkybių auka. Žmogaus kaip asmenybės formavimuisi, dominuojantiems charakterio bruožams
įtaką turi taip pat ir nepalankios gyvenimo sąlygos, netgi gyvenamoji vieta. Tyrimo metu atliekant
interviu duomenų analizę atsiskleidė veiksniai stabdantys subjektyvios laimės sampratos konstravimą,
tiek dabartinė patirtis tokia kaip amžiaus diskriminacija, tiek praradimai, ryšių stoka, prasta sveikata
senatvėje tampa kliūtimis kalbant apie pozityviąją patirtį.
55
 Kad jau nebėra draugių visos išmirę, dar turiu, tiesa, iš tokių senesnių Geležinkely iš
ligoninės vienos, bet iš tų draugių, kurios buvo artimesnės nebėra. Dar mane visur
vedžiodavo, padėdavo, tokia labai nu mudvi, dar ji buvo ištekėjusi, paskui liko viena, turėjo
prie poliklinikos butą ir kai liko viena, mes kartu dirbom Geležinkely, tai žodžiu sutarėm,
vienas du, susisuko liga, ir nėra. Ot va ir būna gyvenime. [Ona, 85m.]

Va norėčiau, kad būtų galima išeit, kad turėčiau draugę rodos, kai ta Janytė sakė uoj palauk
aš išsikraustysiu, tai nueisim į Laisvės alėją, į kavinukę, va tau, vienas du ir nėra. [Ona,
85m.]

Lietuviai yra labai užsidarę žmonės konservatyvūs nebendraujantys, be to turi būt koks tai
bendras „soul mate“, suprantate koks tai artimumas, supratingumas, arba aš turiu nusileist
į jų lygį ir klausyt apie visokias tai negandas apie kaimynai kas išsiskyrę, kas susimušę, man
tai neįdomu. [Regina, 78m.]

Aš esu lengvai bendraujantis žmogus ir pastebėjau, kad Lietuvoj žmonės yra sunkiau
bendraujantys, čia galbūt toks šiaurinis daugiau charakteris, toks tautiškumo charakteris,
kad dauguma gyventojų. Rusijoj gyvenau, Ukrainoj nu kur dirbau, po kelių savaičių
susidraugauji, nežinau, gal jaunesnė buvau daugiau interesų. [Regina 78m.]

Kalbant apie finansinę, materialinę padėtį, žinome, kad seni ir pagyvenę žmonės dažnai
laviruoja ant skurdo ribos, kas taip pat yra vienas iš neigiamą senatvės diskursą formuojančių išorinių
veiksnių. Šiandien beveik visi Lietuvos pensininkai, kaip ir daugelyje Europos šalių pensijas gauna iš
valstybės, valstybė turi finansuot beveik visą pensininko vartojimą. Ekonominė padėtis valstybėje
įtakoja valstybės kaštų paskirstymą, taip pat pensijų dydžio svyravimus ( Katkus, Martinaitytė, 2002,
p.6)

Stomotologe dirbau, medikė aš. Šitiek metų, trisdešimt šešis išdirbau, o pensijos nedidelės
tik 700 litų. Jeigu būtų daugiau pinigų galėtum nueit i teatrą, į koncertą, o tų nemokamų yra
labai nedaug koncertų. [Julija, 80m.]

Kaip teigia Rudzinskienė (1999) mūsų visuomenėje pensininikai dažai pavadinami

išlaikytiniais, nesuvokiant, kad jie pelnytai užsitarnavo poilsį ir valstybės paramą ilgu darbu. Tai yra
vienas iš svarbiausių žmogaus statuso pasikeitimų. Kaip kiekvienas žmogus susitvarkys su pokyčiais

56
savo gyvenime, priklauso nuo to, koks jo požiūris į šį gyvenimo pasikeitimą: ar jis laukė pensijos,
norėdamas pailsėti nuo darbo ar dėl kitų priežasčių .

Dar pasakysiu valdžia, vienu žodžiu labai tų pensininkų nežiūri ir nekreipia dėmesio į juos,
kai tik išgirsti tai tik šiluma padidinsim, mokesčius... Labai tų teigiamų emocijų nebūtų, jei
pats nesusikurtum. [Julija, 80m.]

Tikroji laimė kaip teigia Mino (2007) nepriklauso nuo dalykų, perkamų už pinigus, jos vertė
pastaruosius pranoksta, laimingieji yra ne tie,kurie paskyrė savo gyvenimą turtams kaupti, bet tie, kurie
sugebėjo išugdyti savo dvasią. Žmonės, šalia kurių dvasiškai praturtėjama, įgaunama drąsos jais sekti
ir savo ruožtu patiems pasirinkti „geriausiąją“ žmogiškosios egzistencijos dalį.
Jeigu kalbėtume apie amžiaus diskriminaciją pasak Furst (2000) didelę įtaką kitų žmonių
suvokimui ir nuomonės apie juos susidarymui turi stereotipai. Juos sąlygoja kultūra. Taigi žmogui tam
tikros savybės priskiriamos vien dėl to, kad jis priklauso kokiai nors klasei ar kategorijai, ir tikimasi,
kad jis elgsis kaip reikalauja vaidmuo. Interviu metu tyrėja neuždavė klausimų orientuotų tik į
neigiamą senatvės konstravimo diskursą, tačiau kelių tyrimo dalyvių pasakojimuose atsiskleidė ir
neigiamas aplinkos poveikis jų pozityviai patirčiai senatvėje, svarbu paminėti gautus rezultatus,
siekiant atskleisti tai, jog ne tik mokslinėje literatūroje, žiniasklaidoje, bet ir žmonių požiūryje į
senatvę atsispindi neigiamo senatvės diskurso, kaip trūkumo formavimas mūsų visuomenėje:

Iš vis kur nueisi tai visi stumdo, iš vietos į vietą, kaip kokį kvailį, jaučia, kad tu jėgų kovot
nėra, tai jokio mandagumo, kaip tik su pašaipa visad, ar parduotuvėj užklausi ar šiaip
užklausi ko, pamato, kad senas ir iškart nusistato lyg, ar kaip pasakyt. [Julija, 80m.]

Atvažiuoju į Vilnių tai lagaminą visur tempiu pati, o ten, Rusijoj, nepažystamas vyras „daiti
ja vam pamagu“. Čia nieks nepadės ir negalima leist, kad padėtų, nes neliks ir lagamino.
[Regina, 78m.]

Laimės žmogui teikia sveikas kūnas ir sveika psichika. Tai nusakoma posakiu „sveika siela
sveikame kūne“. Kuzmickas (2001) pastebi, kad įvairiomis progomis žmogui linkėdami laimės,
paprastai kartu palinkime ir geros sveikatos. Gera sveikata garantuoja gerą fizinę savijautą, įgalina
produktyviai lavintis ir dirbti, normaliai bendrauti su žmonėmis. Su gera sveikata siejama ilgaamžystė,
darbingumas, giedra nuotaika o tai nuo žilos senatvės yra laikomi vienu svarbiausių laimės
komponentų.

57
 Va dabar aš šypsaus ir visai kitokia, nes man labai nieko neskauda. Aš žinokit, penki metai
skausmuose gyvenau siaubinguose ir tiesiog negalėjau vaikščioti tai tie žmonės, kurie
reiškia ateidavo ir matydavo kokia aš tada buvau ir paskui, po tų operacijų, kai pagerėjo,
sakė nepažysta manęs, reiškia pajutau kaip gyvenimas pasikeitė, kai neskauda, tai didelis
dalykas, nors dabar, kai sakant tokių jėgų neturiu, bet man neskauda nu va patenkinta.
[Alma, 74m.]

Kaip mama sakydavo: „ vaikeli iki penkiasdešimt metų lipi į kalną, o paskui tekinas bėgi
žemyn“ ir tikrai, daug ką nesupratau, daug ką ir pati medikė buvau, bet mamos nesupratau
ir neįsivaizdavau, kad taip gali būti dėl sveikatos, nėra jėgų ir kas paima nežinia.
[Ona,85m.]

Tyrimo duomenų analizės metu atrandama, jog tyrimo dalyviai teikia didelę svarbą sveikatai ir
būtent nuo to, kaip jie jaučiasi priklauso pozityvios patirties senatvėje konstravimas. Silpna sveikata,
kūno ir psichikos neįgalumai mažina sėkmės galimybes. Pašlijusi sveikata yra sužlugdžiusi kaip
pastebi Kuzmickas (2001) ne vieno žmogaus galimybes, pakeitusi gyvenimą. Žukauskaitė (2002)
teigia, jog sveikata ir pakankamos pajamos visada svarbios, ypač senatvėje, daug drąsos ir pasitikėjimo
suteikia žinojimas, kad pragyveno ilgiau negu toje šalyje nurodomas gyvenimo trukmės vidurkis, taip
pat, kad vyresni už juos žmonės vis dar yra laimingi ir aktyvūs.

Kai galėjau vaikščioti tai eidavau visur ir į bažnyčią ir visur, šiuo metu kai keturi metai į
kiemą aš išeit pasėdėt negaliu, mašinos važinėja, koks čia oras, išeiti į balkoną, pasėdžiu, va
kai atvažiuoja sūnus jaunesnis, tai nuveža ir į kaimą pas gimines ir vasara prie Kauno marių
ir kitur nuveža, jau mes kai būna dvi savaitės ir man viso šito užtenka va taip vat aš gaunu,
pamatau mane nuvežė, mes pabendravom, pašnekėjom su vaikais ir man yra gera, bet aišku
jei pati galėčiau, pagalvoju, kur tai nueit tai vėl kitaip būtų. [Vitalija, 67m.]

Dabar jau ir mažiau pajėgiu jau ir valgyt pasidaryt sunku, jau nepadarau taip „bystriai“, o
mokėjau viską greit ir patarnaut ir padaryt, kad jėgų tų tiek daug nėra jau ar kas pasidarė,
turbūt jau turi taip būt. [Ona, 85m.]

Sveikatos ir laimės santykis, pagal Kuzmicką (2001) nėra vienareikšmis. Vien geros sveikatos
nepakanka, kad gyvenimas būtų laimingas ir prasmingas. Ir priešingai silpna sveikata, negalavimai ir
skausmai, jeigu nėra per dideli, nebūtinai žmogų daro nelaimingą.

58
 Jeigu jau skauda labai tai išgeriu vaistų, pririju visko ir jaučiuos geriau, man abu klubai
reikėjo operuot, bet atsisakė chirurgai, širdis operuota, bėdų tai daug, bet iš jų naudos
jokios, jei sėdėsi ir verksi nu kas iš to. [Ona,85m.]

Aš kai sirgau tai kiekvienas išėjimas į lauką kiekvienas stresas buvo nuėjimas iki
parduotuvės vėl stresas, tiesiog paeit negalėjau, kas palaikė nepasakysiu tada, tiesiog
laukiau, ateity bus geriau, padarys operaciją ir pasikeis gyvenimas. [Alma, 74m.]

Mes iš tiesų esame sukurti „gyventi kartu“ su kitais, tad sveika vienatvė yra tik tokia, kai
mėgstantis bendrauti, draugiškas žmogus vienatvės valandėlėmis atranda vidinių turtų dar labiau
pagerinančių bendravimą: deja tokie atvejai yra gana reti (Mina, 2007, p.74). Tyrimo dalyviai tyrimo
metu sulygino vienatvės ir sveikatos santykį, atsiskleidė tai, jog viena didžiausių baimių stabdančių
pozityvios patirties senatvėje konstravimą yra likti sergant likti vienam:

Kuo džiaugiuos, tai kad vaikštau, kartais būna liūdna pasidaro, bet pasidžiaugiu, kad
vaikštau, kur nueinu, tai į Ąžuolyną pasivaikščiot tai šen tai ten ir ta diena kitokia, sveikata
labai jau reiškia viską. Jeigu liga ir artimųjų dar neturi tai viskas, va tada tai ir ta vienatvė
karti pasidaro. [Julija, 80m.]

Viskas atrodo, taip turi būti gyvenime kaip yra, o kai prarandi tai jau taip, kol neprarandi
neįsivaizduoji ką reiškia prarasti, tik praradęs supranti. Man kaip tos mano kojos, niekada
negalvojau, kad man sunku bus laiptais, reiškia šaligatvio bortelis, o tada pamačiau, kad
man kiekvienas laiptas tragedija. Aš kitų niekad neužjaučiau, o kai pati patyriau labai
aiškiai suprantu ką tai reiškia, dabar neskauda, nėra net žodžių apsakyt. [Alma, 74m.]

Tyrimo duomenų analizė atskleidė, kad tyrimo dalyviai, žmonės turintys didelės gyvenimiškos
patirties tiek neigiamą, tiek teigiamą pusę. Būtent nuo jų pačių priklauso ar tai bus naudojama
pozityvios patirties senatvėje konstruktui, suvokiama, kaip subjektyvios laimės samprata, ar tyrimo
dalyviai, t.y. seni ir pagyvenę žmonės priims iš aplinkos neigiamą senatvės diskurso konstravimą,
tokiu būdu pasirinkdami priimti dabartinį laikotarpį kaip sunkų etapą. Tyrėjos atlikta duomenų analizė
parodė, jog nepaisant visuomenėje formuojamo neigiamo požiūrio į senatvę, senas žmogus turi didelę
resursų bazę, kuria pasinaudodamas gali sėkmingai konstruoti pozityviąją patirtį senatvėje,
subjektyvios laimės sampratą.

59
 DISKUSIJA
Kokybinio tyrimo metu tyrėja aktyvioje sąveikoje su tyrimo dalyviais siekė atskleisti senų ir
pagyvenusių žmonių pozityvios patirties senatvėje konstravimą: subjektyvios laimės sampratą.
Socialinis darbas su senais ir pagyvenusiais žmonėmis turi koncentruotis ne tik į jų fizinių poreikių
patenkinimą, kurie, žinoma taip pat yra labai svarbūs ir reikšmingi, bet taip pat į senų žmonių dvasinį,
psichologinį palaikymą. Socialinis darbuotojas, taip pat socialinio darbuotojo padėjėjas (šiuo atveju dar
vadinamas lankomosios priežiūros darbuotoju) tūrėtų aktyvioje sąveikoje su klientu atkreipti dėmesį į
klientui kylančias problemas, pastebėti jo tikruosius poreikius, suvokiant, jog problemos ne visada
įvardijamos teisingai, ir už prašymo padėti buityje, dažnai slypi bandymas užmegzti ryšį, bendrauti,
rasti artimumą, padėti kylančiuose egzistenciniuose ir dvasiniuose klausimuose, dažnai socialinis
darbuotojas turi atlikti ir konsultanto, padėjėjo pareigas, ne tik paramos, pašalpų ir kitų lėšų
paskirstytojo.
Tyrimo diskusijos skiltyje tyrėja kelia klausimą ar egzistuoja sąveikaujant su senyvo amžiaus
klientu moralinis bendradarbiaujantis dialogas, kuris remiantis kritinio socialinio darbo perspektyva
yra neišvengiamas, norint padėti visuomenės diskriminacijos akiratyje atsidūrusiems žmonėms. Ar
senų ir pagyvenusių žmonių poreikių ignoravimas, išstūmimas iš veikliosios, darbo rinka paremtos
visuomenės atitinka mūsų kaip piliečių vertybių sistemą. Tyrimu atskleista, kad seni ir pagyvenę
žmonės, tyrimo dalyviai, patys senatvėje atranda subjektyvios laimės sampratą, kurią atskleidus
plačiajai visuomenei būtų formuojamas antras netikėtas diskursas požiūrio į senėjimą.
Taigi atliktas tyrimas įneša tam tikrą indėlį į kitokio požiūrio akcentavimą, teigiant, kad
socialinių paslaugų teikimas seniems ir pagyvenusiems žmonėms ne visada orientuotas į tikruosius jų
poreikius, ypatingai jeigu laikomasi amžiaus diskriminacijos principų, svarbu tai, kokią įtaką daro
neigiamo diskurso dominavimas visuomenėje, tyrimas atskleidė, jog tai yra viena iš žemos savivertės
pasėkmių, taip pat seno žmogaus noro atsiriboti nuo visuomenės, kuri atstumia savo narį pirma. Kyla
natūralus pasipiktinimas, kodėl žmogus, daug metų dirbęs ir buvęs aktyvus, produktyvus visuomenės
narys „nurašomas“ kaip nebenaudingas ir nebeturintis teisių į pagarba, ormumo išlaikymą bei kitas
vertybes, kurios traktuojamos kaip labai svarbios ir reikšmingos šiandieniniame gyvenime.
Tyrėjos daroma išvada sutampa su Leonavičiaus (2005) pateikiamom idėjom, jog visuomenė
sudaryta iš individų vadinasi, socialinių reiškinių tyrimo išeities pozicija turėtų būti elementarūs
individų veiksmai. Žmogaus elgesio pagrindas yra socialiniai mainai, nes jie yra žmonių tarpusavio
sąveikos mechanizmas, taigi jeigu seni ir pagyvenę žmonės negauna atgalinio ryšio, jų elgesys taip pat
tampa uždaresnis ir įgauna neigiamą rakursą požiūryje į visuomenę.

60
 Tyrėjai atliekant tyrimą išryškėjo senatvėje ryšių paremtų tarpusavio bendravimu stoka,
kadangi bendruomenės nepalaiko glaudžių ryšių vengiama organizuoti bendruomenės sanburių seni ir
pagyvenę žmonės netenka galimybės užmegzt ryšius su naujai atsikrausčiusiais kaimynais, kurie
atlieka gan svarbų vaidmenį vienišų žmonių gyvenime, taip pat ir bendruomenėje gyvenantis jauni
žmonės, negaudami galimybės susipažinti su senuoliais praranda galimybę išsiugdyti pagarbą senam
žmogui, įvertinimą jo pragyvento gyvenimo patirčiai ir norą bendrauti ir palaikyti ryšius.
Tyrimas apimė tik maža pozityvios patirties konstravimo senatvėje dalį, tyrimas buvo
nukreiptas į subjektyvios laimės sampratos atskleidimą, tačiau tyrimas turi neišnaudotų tyrimo
galimybių, todėl tyrėja siekia įvardinti galimas tyrimo krypčių tęstinumo gaires. Pravartu būtų atlikti
seriją tiek kokybinių tiek kiekybinių tyrimų orientuojantis į teigiamo senatvės konstravimo diskursą ir
siekiant, jog daugiau visuomenės išgirstu apie gautus tyrimo rezultatus. Aktualu atlikti dalyvaujantį
veiklos tyrimą, kuris įtrauktų tiek senus tiek jaunus žmonės pamąstyti apie subjektyvios laimės
sampratą, tokio pobūdžio tyrimas padėtų užmegzti ryšius ir atrasti tarpusavio panašumus, suvokti
senatvę kaip lygiavertį laikotarpį, kuris neišvengiamai ateis į kiekvieno žmogaus gyvenimą, tačiau
galbūt įnešant įnašą į senatvės diskurso formavimą, įgaus kitokį atspalvį ir bus žvelgiama kaip į naujų
galimybių metą.
Tyrėja atlikusi tyrimą naudojo pusiaus struktūruotą interviu, kaip neišnaudotą galimybę įvardija
kitokią tyrimo strategiją, kuri galėtų būti pateikiama naudojant kitokio pobūdžio tyrimo rinkimo
metodus (pavyzdžiui dalyvaujančio veiklos tyrimo strategiją pakviesti grupėje senus žmonės kalbėti
apie laimę, kas tai yra jiems pozityvioji patirtis senatvėje).
Tyrimo refleksija. Panaudotas kokybinio tyrimo metodas, leido kaip tyrėjai artimiau prisiliesti
prie socialinio darbo su senais ir pagyvenusiais žmonėmis lauko, pritaikyti dirbant šiame lauke turimas
praktines žinias ir įgytą mokslo metu teorinį bagažą. Tyrimo metu pavyko labiau suvokti socialinio
darbo teorijos ir praktikos ryšį, kuris leidžia socialiniame darbe tapti savo srities specialistu ir įrodo,
jog be abiejų šių gairių socialinis darbas kaip darbas yra neįmanomas. Tyrimo duomenų apdorojimas,
analizavimas kėlė didelius įšukius, pastangų pareikalavo tyrimo metodologijos: ontologijos ir
epistemologijos atskleidimas. Tyrėjas atliekantis kokybinį tyrimą, imdamas interviu tiesioginiame
kontakte su tyrimo dalyviais neišvengiamai susiduria su savo vertybių sistema, kuri ne visada sutampa
su tyrime dalyvaujančių, taip pat sunku įveikti požiūrį, kuris nuolatos formuojamas iš šalies, ypatingai
pasirinkus tyrti senų ir pagyvenusių žmonių grupę, kuri daugeliui atrodo kaip išsemtos, neaktualios
temos gvildenimas. Gebėjimas kaip tyrėjai atpažinti šiuos reiškinius ir įvardinti leido man suvokti, jog
visa tai kas konstruojama aplinkui tiesiogiai yra veikiama ir konteksto, kuris atnešamas į patį tyrimą.

61
 Kaip tyrėja aš suvokiu, jog tyrimo metu gautos žinios, yra socialiai konstruojamos kartu su
tyrimo dalyviais, pati socialinė realybė yra pažystama tik sąveikaujant su tyrimo dalyviais, atrandant
bendrus ryšius. Kalbėjimas apie pozityviąją patirtį senatvėje, apie subjektyvios laimės sampratą, senų
žmonių patirtį, kasdienybę, mintis, vertybes, lūkesčius ir norus, padeda jiems patiems pamatyti kitokią
socialinę realybę ir suvokti, jog jų patirtis yra taip pat begalo svarbi ir reikšminga.
Mane kaip tyrimo dalyvę asmeniškai įtraukė pats tyrimas ypatingai duomenų rinkimo metu,
stengiasi išlikti empatiška, parodyti, jog tai, ką man atskleidžia tyrimo dalyviai yra begalo reikšminga
ir svarbu, konstruoti jų pasitikėjimą savo jėgomis, skatinti norą pasvarstyti, pagalvoti apie tai, kas
jiems galėtų pagerinti jų padėtį dabartiniu laikotarpiu ir kaip jie patys gali to siekti. Stengiausi kartu su
jais atrasti ir aptarti tyrimo metu atskleistus išteklius pozityvios patirties senatvėje konstravime.
Mano asmeninės iš anksto turimos nuostatos apie laimės sampratą senatvėje, taip pat turėta
socialinio darbo patirtis su senais ir pagyvenusiais žmonėmis iš dalies kėlė sunkumų interpretuojant
duomenis ir juos aprašant, iš dalies buvo daug paprasčiau rasti bendrą ryšį su tyrimo dalyviais ir
paskatinti juos įsitraukti į tyrimo procesą. Esu patenkinta savo atliktu tyrimu, taip pat, manau, jog
visada atsiranda noras ir galimybės augti ir tobulėti kiekvienoje socialinio darbo srityje, džiaugiuos ir
esu dėkinga už sudarytas galimybes prisidėti prie socialinių žinių kūrimo.

62
 IŠVADOS
Atlikus kokybinį tyrimą, išanalizavus pasirinktos tyrimo problemos mokslinę literatūrą
pateikiamos tokios išvados:
1. Pozityvios patirties senatvėje konstravimo subjektyvios laimės sampratos analizuojant per
vidinius senų ir pagyvenusių žmonių resursus tokius, kaip prisiminimai, gyvenimo patirtis, charakterio
savybės, vertybių sistema ir kt. atskleidžiama, jog prisiminimai atlieka svarbų vaidmenį visų tyrimo
dalyvių gyvenime, žmogaus užsiėmimas, profesija yra vienas svarbiausių vaidmenų suaugusio
žmogaus gyvenime. Tai veiksnys nulemiantis subjektyvų asmens pasitenkinimą gyvenimu, požiūrį į
savo padėtį visuomenėje, savigarbą, kitų nuomonę apie šį žmogų ir jo socialinį ekonominį statusą,
laimės jausmas priklauso ne tik nuo to kaip klostosi aplinkybės, bet ir nuo individualybės savitumų, dėl
kurių tiek jaunas tiek senas neretai perdėtai jautriai reaguoja į aplinkybes. Seni ir pagyvenę žmonės
neanalizuoja savo dabartinės situacijos ir jos nelygina su kitais galimais variantais, jie tiesiog gyvena
dabartiniu laikotarpiu su teigiamu požiūriu į esamąjį laiką, prisiminimai, yra malonūs ir vertingi, bet
pats svarbiausias yra dabartinis laikotarpis ir kaip jie jaučiasi jame, kokį požiūrį turi į save ir juos
supančią aplinką tai ir sudaro subjektyvios laimės sampratą.
2. Išoriniai aplinkos resursai konstruojant subjektyvią laimės sampratą per pozityviąją patirtį
senatvėje, jais tampa: laikas, užgyventas turtas, ryšiai su draugais, kaimynais, giminėmis, šventės bei
tradicijos, taip pat renginiai. Atskleista, kad laisvas, neįstatytas į darbo ir kitų pareigų priklausomybę,
laikas prisideda prie pozityvios patirties senatvėje konstravimo. Pasikeitusius vaidmenis senatvėje seni
ir pagyvenę žmonės priima pakankamai ramiai ir brandžiai, tai nesukelia nepasitenkinimo jausmo.
Reikšmingas yra poreikis teigti ir įtvirtinti save, turėti ir disponuoti tam tikru daiktų kiekiu, didesniu ar
mažesniu turtu, turimi namai ir kitas materialinis turtas stipriai prisideda prie pozityvios patirties
konstravimo, svarbų vaidmenį senatvėje atlieka kaimynai, jie ne tik padeda buityje, bet, dažnai
senatvėje tampa vienais iš artimiausių žmonių galinčių išklausyti ir suprasti, ryšiai tarp giminių nėra
tokie glaudūs, bet labai svarbūs seniems žmonėms, kadangi jie suteikia saugumo jausmą nelaimės ar
ligos atveju.
3. Socialinio darbo su senais žmonėmis srityje atrandant senatvės pozityvų konstravimą
stabdančius veiksnius atsiskleidė, jog suaugę žmonės susiduria su daugybe naujų problemų, su nauja
patirtimi, taip, kaip jiems pavyksta tas problemas išspręsti iš dalies priklauso nuo to, kokios socialinės
paramos jie sulaukia. Seni ir pagyvenę žmonės dažnai laviruoja ant skurdo ribos, kas taip pat yra
vienas iš neigiamą senatvės diskursą formuojančių išorinių veiksnių. Didelę įtaką kitų žmonių
suvokimui ir nuomonės apie juos susidarymui turi stereotipai. Juos sąlygoja kultūra. Taigi žmogui tam
tikros savybės priskiriamos vien dėl to, kad jis priklauso kokiai nors klasei ar kategorijai, taip pat yra

63
senyvo amžiaus, tai įtakoja senų ir pagyvenusių žmonių savivertę ir neigiamo diskurso požiūrio į
senatvę kūrimą.

64
 REKOMENDACIJOS

Atlikus kokybinį tyrimą, išanalizavus senų ir pagyvenusių žmonių pozityvios patirties senatvėje
konstravimą, subjektyvios laimės sampratą pateikiamos rekomendacijos: socialinių paslaugų seniems
ir pagyvenusiems žmonėms organizatoriams, socialiniams darbuotojams, dirbantiems su senais ir
pagyvenusiais žmonėmis, seniems ir pagyvenusiems žmonėms ir tyrėjams.
Socialinių paslaugų organizatoriams rekomenduojama:
 Socialinis darbas su senais ir pagyvenusiais žmonėmis reikalauja kompleksinės,
platesnio požiūrio pagalbos, orientuotos į visus senų ir pagyvenusių žmonių poreikius,
todėl organizuojant socialines paslaugas verta rūpintis ne tik fizinių, bei materialinių
poreikių patenkinimu, bet taip pat ir psichologinių, socialinių, bei vidinių asmenybės
poreikių. Rekomenduojama sudaryti sąlygas socialinių paslaugų teikimo klientų
namuose metu, socialinių darbuotojų siekiui lankytis su psichologų ir psichoterapeutu,
taip pat konsultantu, kuris galėtų skirti laiko pačio žmogaus poreikių įsiklausimui.
 Į pagalbos seniems ir pagyvenusiems žmonėms įtraukti ir savanorių grupes, kurios
galėtų ir norėtų skirti savo laiką, bendravimui ir pokalbiams su senais žmonėmis,
subjektyvios laimės sampratos senatvėje, pažinimo ir perteikimo visuomenei tikslais,
siekiant plėsti visuomenės akiratį ir kovoti su amžiaus diskriminacijos reiškiniu.
 Informuoti visuomenę kuo daugiau apie gerosios patirties atvejus, konstruojant ir
pateikiant pozityviąją patirtį senatvėje per teigiamą diskursą.
 Sudaryti sąlygas socialiniams darbuotojams kelti kvalifikaciją bei turėti supervizijas.
Socialiniams darbuotojams, dirbantiems su senais ir pagyvenusiais žmonėmis
rekomenduojama:
 Skatinti ir kelti klientų sąmoningumo socialiniame darbe su senais ir pagyvenusiais
žmonėmis, siekiant užmegzti tvirtą pasitikėjimo ir glaudaus bendradarbiavimo ryšį,
skatinant dalintis mintimis, norais ir išgyvenimais, priimant šios socialinės grupės
specifiškumą.
 Atvykus į namus pas senus ir pagyvenusius žmones paaiškinti aiškiai, kokiu tikslu
lankotės, kodėl Jūs motyvuotas ir suinteresuotas tokio pobūdžio darbu.
 Atliekant kliento įvertinimą rekomenduojama nesinaudoti išankstinėmis nuostatomis,
bei ankstesne patirtimi, įvertinti remiantis socialinio darbuotojo etikos perspektyvomis.
 Nuolatos akcentuoti kliento stipriąsias puses ir galimybes nesumenkinant jo orumo ir
nepažeidžiant geranoriškumo principo.
65
Seniems ir pagyvenusiems žmonėms rekomenduojama:
 Priimti teikiamą socialinių darbuotojų ir socialinių darbuotojų padėjėjų, bei kitų asmenų
pagalbą, aktyviai įsitraukiant į pagalbos procesą.
 Siekti tapti aktyviais socialinių paslaugų sistemos dalyviais tiek priimant teikiamas
socialines paslaugas, tiek siekiant padėti socialiniui darbuotojui teikti paslaugas.
 Nuolatos skatinti kalbėjimą visuomenėje, bei atviruose renginiuose apie pozityvios
patirties senatvėje konstravimą, subjektyvios laimės sampratą, siekiant integruotis į
visuomenę kaip pilnaverčiam nariui.
Tyrėjams rekomenduojama:
 Plėtoti ir vystyti panašaus pobūdžio tyrimus socialinio darbo su senais ir pagyvenusiais
žmonėmis, siekiant parodyti senatvę iš teigiamos pozityviosios pusės ir bandant
sumažinti neigiamo požiūrio į senatvę diskursą.
 Tyrėjams norintiems šia tematika atlikti dalyvaujantį tyrimą rekomenduojama duomenų
rinkimo metodui pasirinkti grupę, kurioje dalyvautų ne tik seni ir pagyvenę žmonės, bet
taip pat jauni, siekiant mąstymo pokyčio abiejų grupelių konstravime, taip pat naujų
ryšių tikintis naujų abejom pusėm naudingų ryšių užmezgimo.

66
 LITERATŪRA

1. Andrašiūnienė, M. (2007). Socialinio darbo terminų žodynėlis. Vilnius

2. Bardinas, S. (1979). Mokykimės valdytis. Vilnius
3. Aristotelis (1990). Aristotelis, rinktiniai raštai. Vilnius.
4. Berger, P., L., Luckmann, T. (1999). Socialinės gerovės konstravimas: žinojimo
sociologijos traktatas. Vilnius.
5. Bitinas, B., Rupšienė, L., Žydžiūnaitė, V. (2008). Kokybinių tyrimų metodologija I dalis.
Klaipėda.
6. Bryman, A. (2008). Social research methods. Oxford University Press.
7. Carlson, R., Bailey, J. (1999). Lėtinkite gyvenimo tempą. Kaunas.
8. Comley, M. (2002). Mokykimės klausyti, konsultavimo įgūdžiai pagyvenusių žmonių
padėjėjams. Kaunas.
9. Cutler, H., C. (2010). Menas būti laimingam. Vilnius.
10. Cutler, H., C. (2001). Laimės menas gyvenimo knyga. Vilnius.
11. Denzin, N., K., Lincoln, Y.,S. (1994). Handbook of Qualitative Research. CA: Sage
Publications.
12. Furst, M. (2000). Psichologija. Vilnius.
13. Giddens, A. (2005). Sociologija. Kaunas.
14. Grigas, R. (2001). Socialinė savivoka. Specifika, metodai, lituanizacija. Vilnius.
15. Grun, A. (2009). Labas, senatve. Vilnius.
16. Guščinokienė, J., Rudzinskienė E., Novelskaitė A. (1999). Senatvė, kurios nelaukiame.
Kaunas.
17. Hubbard, L., R. (2009). Kelias į laimę: geresnio gyvenimo vadovas, pagrįstas sveiku protu.
Danija.
18. Kardelis, K. (2007). Mokslinių tyrimų metodologija ir metodai. Šiauliai.
19. Katkus, V., Martinaitytė, E. (2002). Pensijų reforma: pensijų fondų sistemos Lietuvoje,
kūrimo problemos. Vilnius.
20. Kuzmickas, B. (2001). Laimė, asmenybė, vertybės. Vilnius.
21. Leliūgienė, I. (1997). Žmogus ir socialinė aplinka. Kaunas.
22. Lemme, B., H. (2003). Suaugusiojo raida. Poligrafija ir informatika.
23. Leonavičius, V., Batrušaitytė, G., Naujokaitė, I. (2007). Sociologija ir sveikatos priežiūros
paslaugų vartotojas. Kaunas.

67
 24. Lesauskaitė, V. (2001). Pagyvenusių žmonių slauga. Kaunas.
25. Luobikienė, I. (2000). Sociologija bendrieji pagrindai ir tyrimų metodika. Kaunas
26. Mina, C. (2007). Menas būti. Asmenybės raida ir laimė. Vilnius.
27. Myers, D.,G. (2008). Psichologija. Vilnius.
28. Naujanienė, R. (2007). Social construction of entering Clienthood in Gerontological Social
Work. Rovaniemi. University of Lapland.
29. Naujanienė, R. (2002). Socialiniai senėjimo aspektai. Socialinė gerontologija: ištakos ir
perspektyvos. Kaunas.
30. Račkelienė, A. (2002). Socialinio darbo profesijos terminų žodynėlis. Kaunas.
31. Radušis, M. (2009). Pinigai ir sėkminga santuoka. Klaipėda.
32. Rudzinskienė, E., Guščinskienė, J., Novelskaitė, A. (1999). Senatvė, kurios nelaukiame.
Kaunas.
33. Ruškus, J., (2008). Socialinio darbo magistro baigiamojo darbo rengimo metodiniai
nurodymai. Kaunas.
34. Stenkienė, V., Jonkarytė, A., Mikulionienė, S. (2003) Šeimos institucija. Įšukiai šeimos
politikai. Vilnius.
35. Sutton, C. (2007). Socialinis darbas: bendruomenės veikla ir psichologija. Vilnius.
36. Tereškinas, A. (2005). Sociologinės teorijos. Kaunas.
37. Večkienė, N. (2002). Socialinė gerontologija ištakos ir perspektyvos: VDU. Vilnius.
38. Žukauskaitė, R. (2002). Raidos psichologija. Vilnius.

Internetiniai šaltiniai:

39. Laisvoji enciklopedija Vikipedija. [Žiūrėta: 2010 11 13 ]. Prieiga per Internetą:

<http://lt.wikipedia.org/wiki/Laim%C4%97>.
40. Aristotle Ethics: The Theory of Happiness. By Mortimer J. Adler,Ph [Žiūrėta: 2010 11 10 ],
Prieiga per Internetą: <http://radicalacademy.com/adleraristotleethics2.htm>.

68
PRIEDAI

69
 Priedas nr.1
INTERVIU KLAUSIMYNAS

Pagrindinis klausimas: papasakokit kas Jums tai yra laimė? Kada jaučiatės laimingi? Kokiais
gyvenimo momentais jautėte laimę?

Papildomi klausimai:
1.Ką Jums reiškia prisiminimai? Kaip dažnai prisimenate ir kurias akimirkas, ar žmones? Kaip
vertinate tai, ką gyvenime pavyko nuveikti? Ar tai suteikia Jums laimės? Kaip jaučiatės atsimindama
tuos laikus?
2.Jums gyvenime tikriausiai teko dirbti daug darbų, kas labiausiai 5simin4, kaip manote kodėl?
Ar yra dabar kokia veikla, kuri Jums artima širdžiai?
3.Jūs daug metų dirbote, dabar turite laiką, kuris priklauso tik Jums, ką Jums tai reiškia? Kokias
galimybes tai suteikia?
4.Papasakokit apie Jums artimus žmones, kuriuos sutikdavot anksčiau? O gal su kažkuo Jums
artimu bendraujate dabar (giminės, kaimynai, draugai)? Ką Jums reiškia šie susitikimai?
5.Kiek metų čia gyvenate? Ar susitinkate su kaimynėm? Ar esate prisirišus prie savo namų?
Kaip jaučiatės savo namuose?
6.Ar Jūsų namai, smulkmenos, daiktai, kuriuos turite Jums yra svarbus? Ką Jums tai reiškia?
7.Ar švenčiat kokias šventes ar paminit? Kokį pojūtį Jums atneša tos dienos? Galbūt turit
kažkokias tradicijas? Jeigu taip, tai ar yra malonu turėti kažką savito?
8.Visdėlto Jūs esat labai stipri savo gyvenime viena susitvarkote? Kaip manote iš kur atrandat
savyje jėgų? Ar būna akimirkų kai džiaugiatės savimi, savo stiprybe?
9.Ir visgi prisiminkit papasakokit apie tas akimirkas kada Jūsų širdis jautėsi rami, kada buvo
kupina laimės? O kokie momentai dabar Jus išblaško, kokį pojūtį suteikia geros emocijos?
10.Gyvenime teko labai daug visko patirti ir praeiti, kokie malonūs dalykai dabar Jus palaiko ir
suteikia jėgų?
11.Kaip manote kas Jūsų amžiuje yra privalumas?

Priedas nr.2
Interviu pvz.(jau struktūruota medžiaga, palikus kas yra aktualu tyrimui)
Interviu nr. 1. Ona Orinaitė (85m.)

Va vėl buvo čia šeštadienis sekmadienis tai betvarkė svečių turėjau giminių, dabar dar apsikirpt
70
noriu skambinau vieną kart kitą nerandu kirpėjos, galvoju apkirps, sutvarkys gryčią ir vėl gyvensiu, o
Jėzau, kad pati nieko ir nematau.
Norėčiau paklaust apie prisiminimus Jūsų, ką Jums reškia prisiminimai?
Aš labai nefotogeniška tau tų nuotraukų beveik neturiu ir nenorėdavau aš jų, yra žmonių
nufilmuoji ir jis gražus, o aš tokia beždžionė (juokiasi) nėr čia ko, nu turiu, žinoma, kelias nuotraukas,
bet labai nedaug ir dabar kai reik ant dokumentų tai va ir neturiu.
O kokios gyvenimo akimirkos įsiminė, galbūt darbas?
Aš dirbau med. sesele, bet viskas pasikeitę jau, dirbau penkiasdešimt metų. Dirbau klinikose
pasidarė alergija, negalėjau dirbt išėjau į Kryžių. Raudonam Kryžiuj tai ten buvo smagu labai,
kol jaunos buvom visko matėm tais laikais ir budėt reikėjo ir žiūrėt. Kryžiuj dirbau dešimt metų
ausų skyriuje, paskui mane išviliojo į Studentų polikliniką buvo Kęstučio gatvėj, ten dirbau vėl
dešimt metų, paskui išviliojo į Geležinkelį. Geležinkelyje sakė pavažinėsi tikrai. Pavažinėjau,
žinot, tais laikais. Geležinkely dirbau ligoninėje ir dirbau paskui dar buvo toks šitam punktas,
kai rusų laikais ir čigonai ir viskas, tai aš ten pusę etato. Mes gaudavom nemokamus bilietus ir
galėdavom važiuoti kur, kas metus. Sočy buvau kelis kartus Kaukazas, Ravane pavažinėjau
buvo galimybė, Leningradas, Maskva. Labai labai smagu buvo, gydytoja, poliklinikos vedėja
susitardavome pasiimam ir traukinuku. Viską dabar vis atsimenu.
Tikriausiai dirbdama tokį darbą turėjot daug pažystamų?
Tai bendraudavom labai visi, pasiimdavom kambarį visi ir gydytojai važiuodavo,
pagyvendavom dvi, tris savaites kartu.
O dabar su kažkuo bendraujat?
Kad jau nebėra beveik visos išmirę, dar turiu tiesa iš tokių senesnių Geležinkely iš ligoninės
vienos, bet iš tų draugių, kurios buvo artimesnės, nebėra. Dar viena mane visur vedžiodavo , padėdavo,
tokia labai nu mudvi, dar ji buvo ištekėjusi, paskui liko viena, turėjo prie poliklinikos butą ir kai liko
viena, mes kartu dirbom Geležinkely, tai žodžiu sutarėm vienas du susisuko liga ir nėra. Ot va ir būna
gyvenime.
Jūs sulaukėt brandaus garbingo amžiaus
Taip, man aštuoniasdešimt penki, Jūs man dar anūke galėtumėt būt (juokiasi). Daug visko
praeita.
O su kuo dabar bendraujat?
Ateina va kaimynė irgi ji viena, labai tvarkinga, labai švari, labai gera, nu žodžiu, bet labai
savotiška, ji tokia, ji ateina surašė surašė ko paprašai, nupirko atnešė iškrovė ir sudiev. Su ja nei kavos
išgerti nei arbatos, nei, nu gali tik apie kunigus pašnekėt, kurių aš dabar nematau kaip ir tai mažai
žinau. Aš esu tikinti ir eidavau į bažnyčią, bet dabar du metai nenulipu žemyn, visad žiūriu per
televizija ir paklausau Marijos radiją, nu neesu davatka, bet tikinti. Ir be to giminaičių kunigų turėjau
pas kuriuos aš buvau, man kaip savi tai jie atrodo ypatingai malonūs, kai jų mama buvo gyva, tai mes
labai sutardavom, ten giminės, tai atvažiuodavom.
Sakėt turėjot svečių
Tai buvo iš Jonučių, irgi giminės, jie aplanko, tėvai išmirę, o jaunesni kai atvažiuoja, tai labai
smagu, džiaugiuos, kol atvažiuoja aš nervuojuos, o kai atvažiuoja tadu labai smagu, žinot, norisi ką
padaryti, bet jau nelabai ką galiu padaryt.
Jie atvažiuoja jus turbūt pamatyt
Tai jie atsiveža visko pasiima, jie ir man atveža, jie mane labai sušelpia, jai ne jie man būtų
sunkiau, reik skaityt, kad jie tiesiog globoja mane, nes aš su jų mama, kai mes kaime gyvenom aš kai
supykdavau ant savo mamos tai bėgdavau pas tetulę ir miegodavau, paskui ji ištekėjo, aš dar vaikas
buvau, o po to santykiai nutrūko, nors kai mama buvo gyva irgi lankydavo jie, o dabar jau josios vaikai
atvažiuoja, vienas brolis, kitas brolis, trečias brolis ir sesuo ir visi ant vieno kiemo, tai kai atvažiuoja
du paprastai ir dar vaikų atsiveža – anūkų. Tai jau pilna gryčia kaip smagu išjudina biskį. Labai gerai,
kad atvažiuoja labai džiaugiuos ir jie tiesiog praeina kiek laiko ir vėl atvažiuoja ir atveža vis ką nors,
labai jau jie mane palaiko.
71
 Sakėt penkiasdešimt metų dirbot labai daug...
Dešimt metų dirbau Kazlų Rudoj akušere, va dirbau iškilo tokie reikalai su butais, tais laikais
ateini į tą butą... Ai ten buvo ilgos ceremonijos kas ką norėjo, tada tas taip irgi darė, mane norėjo kelt į
Marijampolę, nesikėliau, paskui atvažiavau į Kauną ir daktarė Grudytė į vidaus skyrių mane priėmė
čia. Dar važiavau į Vilnių. Bet darbą gavau čia, ir tada ta alergija, uj da čia seni laikai, Jūs da gyva
nebuvot.
Nu tai po to iš Klinikų atėjau į Raudoną Kryžių, ausų skyriui ten pradirbau dešimt metų,
paskui vedėja išėjo viskas keitės ir išviliojo mane į Studentų polikliniką ir ten dar dešimt metų.
Kurią vietą dažniausiai prisimenate?
Nu kaži, kad pasakyt, nežinau turbūt Kryžiui.
Kaip manot kodėl?
Buvo ten smagu labai kol jaunos buvom visko matėm tais laikais ir budėt reikėjo ir žiūrėt. Nu
kaip pagalvoji man visur gerai buvo ir dabar net yra gerai (juokiasi). Ausų skyriuj irgi neblogai, dirbau
ten ir reikėjo budėt, apačioj miškiniai gulėdavo paskirdavo juos prižiūrėt ir reikėdavo žiūrėt.
Paskui kur daugiau dirbau iš vidaus ten ir išėjau į Studentų, o ten irgi buvo linksma visi jauni
baliavojom, tie studentai ūžė kaip bitutės, tikrai labai smagu kai pagalvoji. O iš ten išėjau į geležinkelį,
kadangi sakė bus dėl to pavažinėjimo, o kur čia nenorėsi pavažinėt, irgi išdirbau dešimt metų. Paskiau
atėjo pensija, visos tokios trys likom - ką daryt? Tada į Žiegždrius, ten irgi dar trylika metų išdirbau nu
va ir taip .Visas gyvenimas va ir susidarė.
O dabar kai jau neinat į darbą koks Jūsų laikas?
A kai nedirbu? Aš jau dabar nenorėčiau dirbt nepajėgčiau, negalėčiau ir dar prieš tiek metų
jau aš pati išėjau, galvojau gana reik ir pailsėt žmogui. Da iš pradžių tai taip atrodė kaip čia dabar, bet
da turėjau tokius pažystamus ten eidavau padėt ir man tas laikas bėgo taip ramiai, nebuvo tokio noro
grįžt, aš dirbau iki septyniasdešimt metų ir dar būt mane prašę, bet jau man smagu buvo nedirbt į
Palangą važinėjau, pati sau be įtampos, dabar tai nė neįsivaizduočiau kur eit vėl ten. Dabar jau ir
mažiau pajėgiu jau ir valgyt pasidaryt sunku, jau nepadarau taip bystriai, o mokėjau viską greit ir
patarnaut ir padaryt, kad jėgų tų tiek daug nėra jau ar kas pasidarė, turbūt jau turi taip būt, kad niekur
nebenuskubėsi.
Bet matau, kad Jūs neesat labai nusiminus dėl to?
Tai man visi sako tu juokies, tau nieko nereik, nieko neskauda ir tau labai gerai. Mano
pusseserė skambina, jinai vis sirguliuoja, tai sako tu vis išsišiepus ir išsišiepus, tau turbūt nieko nėra, aš
jai ir sakau ar tu nematai, kad aš tokia jau esu. Ar aš verksiu, žinot, ar neverksiu, kitaip nebus, man
nesunku šypsotis, man savaime taip gaunas. Jei jau skauda labai tai išgeriu vaistų, pririju visko ir
jaučiuos geriau, man abu klubai reikėjo operuot, bet atsisakė chirurgai, širdis operuota, bėdų tai daug,
bet iš jų naudos jokios, jei sėdėsi ir verksi nu kas iš to, kas iš to, nei aks padės nei ką, juk gyvenu viena.
Tai atėjo čia gydytoja iš poliklinikos chirurgė, čia ji pas kaimynus atėjo, nerado, tai atėjo pas mane ir ji
man sako ar tu buvai kada nors pas mane? Aš jai sakiau, kad buvau, bet ji neatsimena, aš tai ją gerai
prisimenu. Klausia ar aš čia viena gyvenu, sakau, kad daktare viena. Tai ji man sako „nors vaiką
reikėjo pasidaryt“. Aš jai sakau: „Daktare, per vėlai pasakėt, nu.“ (Juokias). Pasijuokėm ir viskas nu ką
padarysi, kad taip yra, taip gyveni žmogus.
Dabar turiu padėjėją labai gera moteris, labai. Nu čia ji jau ne pirma, nu visos buvo neblogos,
bet šita tai tokia nu kažkaip sava ir tokia miela ir patvarko nu ne valdiškai daro, o daro kaip sau tokia
nu labai jau aš jos taip laukiu, kad ji ateitų, labai geras žmogus. Ji dar jauna, graži moteriškė, tokia
svietava, mes ir kavos išgeriam ir pašnekam, labai jau.
Papasakokit apie šventes ir tradicijas
Oj apie šventes tai nenoriu pasakot (juokias) man dabar didžiausia bausmė tai yra šventės, aš
nieko nebesiruošiu. Kai eidavom į darbą tai darbe būdavo visos susinešam ir švenčiam, o kai paskui tai
pas gimines ir ten, o dabar, kai viena... Kai mama dar buvo gyva tai darydavom ką, o paskui ji mirė ir
aš likau viena, o dabar nieko nedarau atsikeliu išsiverdu kokio kisieliaus, užsidegu žvakutę, pasidedu
kai ką, būdavo iš darbo pareinu jei kada dirbu tai atsinešu pasidedu, nu ką parėjus nelabai ką turėjau,
72
eit pirkt nenorėdavau, nes pavargus kitą kartą būdavau, ypatingai po Žiegždrių, tai žvakutė, kokių
riešutų, kokių pyragėlių ir pasidarau šventė ir dar šiaip išgert biskyti ką įsipilu ir pasėdžiu man būna
šventė, va dabar tai ir taip pat darau. Brolis va du metai netoli gyvena, bet aš nenueinu,man sunku,
sunku, kad apie mane ten vaikščioja, jie pasiruošę, man atrodo aš maišau, nenoriu. Aš noriu atsigulu,
noriu atsisėdu, aš įpratus viena, kai mama mirė, tai viena viena viena, kaip noriu pati sau, noriu
televizorių žiūriu, kokį norių tą žiūriu, nors jie taikos prie manęs, bet aš nenoriu, kad kas taikytųsi, man
geriau vienai. Ypatingai dabar metai, antri. Nu jie atneša man ką jie padaro ir viskas, bet aš nesistengiu
jau perdaug nieko daryt, nes man jau sudėtinga, ypatingai šiais metais. Man kartais atrodo, jei man
reiktų ką nors budėt, daryt – nenorėčiau nė už ką.
Kaip mama sakydavo vaikeli iki penkiasdešimt metų lipi i kalną, o paskui tekinas bėgi žemyn ir
tikrai, daug ką nesupratau, daug ką ir pati medikė buvau, bet mamos nesupratau ir neįsivaizdavau, kad
taip man gali būti dėl sveikatos, nėra jėgų ir kas jas paima nežinia. Akinius padedu ir ieškau po visus
namus. Man labai reiktų pašluostyt viską, bet antras dalykas, kad aš ir nenoriu, kur dingo noras,
būdavo prieš šventes visus stalčius visus kampus krapštai, valai, tvarkai, matau pati, kad reikia, bet
nenoriu, va kai sutvarko moteris ta, išeina, švaru, gražu, gera... Dulkes aptvarko, nuvalo visai kitaip
kvėpuot, net lengviau dūšiai.
O ko norisi Jums dabartiniu laikotarpiu, kas malonu?
Nu aš labai norėčiau skaityt, labai, bet jau mažiau galiu, va Savaitę tai imu jei kas atneša
laikraštį. Dar pernai tai žurnalus skaičiau, pavartydavau, oi prinešdavo tų žurnalų kaimynai, tai labai
jau smagu. Dabar tą savaitę perskaitau tik gaunu, nu ne viską, bet kas man patinka. Man kai skaitau tai
taip laikas greit eina, taip gera tylu ir turiu kada skaityt, jaunystėj tai bėgimas lėkimas, ne tas galvoj. O
dabar paskendus aš ką skaitau, nors perskaitau ir po to nė velnio neatsimenu. (Juokias)
O televizija?
Televizorių? Žiūriu labai, ir šokius ir Arkas, jau kai buvo tai nepraleisdavau, jau čia tai mano silpnybė,
o dabar tai jau labai kažko nėra žiūrėt, bet vistiek randi, nu žinias pažiūriu, vieną kitą nu taip labai
įdomu. Aš eidavau į teatrą nu Žiegždriuos kai dirbau tai mums duodavo dvi atostogas, vasarą duodavo
ir žiemą duodavo, tai būdavo žiemą, kai reikia eit tai taip tingi, kai pareini tai patenkinta visa ir va taip.
Per televiziją kai šoka dainuoja labai gražu, man šiti dalykai tinka, nemėgstu kai šaudos daužos, va
šokiai, dainos teatras... Arką tai iš paskutiniųjų žiedavau, bet nieko neatsimenu papasakot, kai
neatsimeni tai ir gerai – galvos neskauda (juokias).
Ale ot specialybe pasirinkot (man sako), žinokit man tai keista aš buvau Druskininkuose
paskutinį kartą ar aš Vilniaus sanatorijoje ar kur ir tokia mergaitė buvo, aš čia seniai buvau, kol dar
vaikščiojau irgi prie vieno stalo susėdom, buvom kartu, paskui draugės pasidarėm, pasirodo, kad ji
dirbo soc. Aprūpinime ir žinokit ir dabar mes susiskambiname ir ji atvažiuoja, buvo išvažiavus mokytis
ar dirbt kažkur vėl jinai ir aš sakau taigi tu jauna, kokį tu velnią gali su manim šnekėt, o ji kaip tu, nu
man patinka sakė, dabar jau rečiau matomės, ji išėjus iš to soc. Aprūpinimo, bet aš stebiuos yra va
žmonių. Ji nebuvo visai jauna tokia, bet vistiek įdomu jai va. Ir aš kur kryžiuj dirbau vis sakydavau,
nueidavau pas savo gydytojus „vistiek numirsiu pas jus“, bet paskui jau išmirė visi gydytojai pažiūriu,
kad nueinu nieko nėra tuščia, tai aš jiems kai sakiau, sakė mes tavęs nepriimsim nešnekėk nesąmonių
(juokias),malonu buvo nežinau, man buvo smagu ten. Mes būdavo dirbam, nusisamdom mašinas nes
žiemą renkam pinigus vis į vokelius dedam dedam kiekvieną mėnesį, o vasarą Kaukazas, Krymas, va
šitaip nu, labai smagu atsimint ir būdavo smagu kaip, kur mes neišvažinėjom autobusu, kur nori sustoji
pabundi, nakvojom miške vieni bėga į vandenį, kiti vėl kažkur, kas padušką, kas ką pasigriebę,
jaunystėj kas buvo gerai atsimeni, labai smagu kartais viską iš naujo išgyvent nors ir mintyse.
O dabar kas Jus palaiko?
Nu kaip, aš keliuos šeštą valandą ryte, atsikeliu nusiprausiu užsistatau radiją, kol apsitvarkau,
kol kokia košę išsiverdu ar neverdu – kaip kada, tada pasidarau ką nors valgyt, apsitvarkau, pusę
aštuonių pavalgai ir vėl atsigulu, paguliu, paskui dešimtą valandą vėl atsikeliu ir tada geriu kavą, čia
jau mano ritualas. Atsigaunu tada biškį, kai išgeriu kavos, tada pradedu judėt žiūrinėju, tampau lendu ir
vėl padedu, ieškau, pagrinde tai ieškau pati nežinau ko vis.
73
 Atsikeliat ir kokios mintys?
Jei pažiūriu pro langą ir saulytė, tai gerai, smagu tuoj pat atsidarau langus, einu į virtuvę, kol
pavalgau, tada ateinu gryna soras, jei ne tai jau ne taip gerai.
Matau turit daug gėlių
Kai mama mirė, tai buvo daug gėlių, po to liko tuščia ir sakiau nu ir nereikia, bet paskiau
vienas kaimynas, kitas kaimynas ir dabar vėl turiu, o dabar ką jau reik išmest, bet kaip išmest gyvas
daiktas, nebegaliu brolis atnešė kaliją, sako pas mus taip žydi, o ji pas mane nežydėjo, bet taip išaugo,
o va šita tokia labai gražiai žydi, šita mažytė auga kaip pasiutus reiks jau nešt kažkur, aš labai gėles
mėgstu, aš su jom pasišneku, bet rankos jau mano ne mano, nulaužiu vis stiebelį, kitą vieną nu, tai
dabar persodinau galvoju gal atsigaus. Jeigu norint, kad augtų reik prižiūrėt palaistyt, pasikalbėt.
Ačiū labai už pokalbį buvo malonu pasikalbėti
Ateikit būtinai dažniau, kai mokslai ramiau bus, kaip smagu gyvent tik mokėkit gyvent, aš kai
pagalvoju mūsų laikais žinokit buvo kiti laikai, nieko nebuvo, o Dieve tu mano kaip buvo sunku, tik
gal žmonės geresni buvo, gyvenimas praeina labai greit labai, kol dar jaunas, o paskui tik prisimeni ir
prisimeni. Kaip mano draugė ta reiškia teta gyveno Amerikoj, vyras architektas tai pinigų turėjo, vaikų
neturėjo tai įsivaizduojate kaip gyveno, kai ji pasakoja, kai ji pasakoja jis mane tik ganė, ji atvažiavo
vien sesuo buvo už gruzino ištekėjus, vyras miręs buvo ji buvo Janytė, nu šita mano, brolis buvo
žinokit visi išmirė ir kad išmirė taip keista kai mirė ana mano draugė tai mirė juos sesuo o ji buvo
išvežta šita tai ir likus Rusijoje buvo, ten augo, gyveno labai gražiai, tai va visa šeima išmirė nors ir
butas geras trijų kambarių ir vyras labai geras, sūnus irgi cukraligė mirė. Turėjo, žodžiu, pinigų va tiek,
ta tetulė trijų vaikų, bet pasirinko jąją, tai tik gyvenk gyvenk kiek visko, bet įsivaizduojat leukemija
Janytei ir va nėra žmogaus. Tai va viskas labai laikina, tai reik naudotis kol yra namai, pragyveni,
sveikatos kažkiek.
Sakykit, o Jums ką reiškia turėti savo namus.
Namus yra gera turėti, jau savo namus turėti, kai nereik taikytis, labai jau gerai, kad atskirai aš
va gyvenu. Nebūtinai prabangos, aš jei galėčiau ir turėčiau pinigų aš važiuočiau ir važiuočiau visai ne į
namus dėčiau, bet svarbu turėt kur pareit.
Žinokit kelionės tai labai, gali skaityt gali viską, bet pamatyt yra kitaip, taip filmas, taip teatras,
taip viskas, jei matai vienas reikalas, o kitas reikalas išgirst. Žinoma labai gerai paskaityt, aš kai galiu
paskaityt tai man net saldu daros, tikrai ir nėr dienos, jeigu paima savaitę atneša tai negaliu atsitraukt,
paguliu paguliu ir vėl skaitau tai yra didelis didelis dalykas ir nė dienos nepraeina, tikra laimė.
O ko dabar dar norėtumėt? Kas Jums yra laimė dabar?
Ir kad būt galima išeit, kad aš turėčiau draugę dar rodos, kai ta Janytė sakė uoj palauk aš išsi
kraustysiu, tai nueisim į Laisvės alėją, į kavinukę vatau vienas du ir nėra, tai aš dar turiu tokią draugę,
kurios, kai dirbau Geležinkelį, tai jos švogeris gulėjo, jis buvo studentas tuo laiku ir jis buvo jaunas
gražus vyras, tai ji sakydavo ta Janytė, su kuria aš draugauju: „kai ateinu, toks piktumas, toks ima, kai
prie Vyto šneki“, o jis jau buvo ženotas, galvodavo, kad aš jau jį, gink Dieve ten nebuvo, mes
draugiškai jis buvo geras. Aš dirbau per du aukštus pusė etato čia turėjau kitur turėjau, tai būdavo kai
mama sirgo jis sakydavo tu eik palik mane aš čia pabudėsiu ir pažiūrėk kas ten dedas, jis buvo geras
žmogus, tai va su ja ir juo likom likom draugai, tai va būdavo pas ją užeinu į svečius kavytės, čerkelę
išgeriam, pašneka, pabūnam, o kada ji mirė ji pasakė: „vaikai jūs Onutei padėkit“, jie visi aukštuosius
baigę, mokslo daktarai dabar ir kažkaip liko vieninteliai kur susiskambinam, šiaip dar pusseserės
draugai paskambina, tai aš retkarčiais paskambinu, kai noras užeina, tai va taip gyvenu. Nieko aš čia
gero nepasakiau, bet pakalbėt vis yra smagu, ateikit va dar kada.

Interviu nr. 4. Julija Veržbalauskaitė (80 m.)

Nepykit, kad sutrukdžiau

Man malonumas tai visą dieną viena ir viena.
Papasakokit ką Jums reiškia prisiminimai?
74
 Prisiminimai, nu… 36 metus dirbau, buvo visokių prisiminimų, kol dirbau buvo malonių, nes
važinėjau turistinėse kelionėse, buvau daugiau Kryme, tarybiniais metais. Kryme tai malonu prisiminti.
Kuo Jūs dirbot?
Stomotologu, medikė aš. Šitiek metų išdirbau, o pensijos nedidelės tik 700 litų. Jeigu būtų
daugiau pinigų galėtum nueit į teatrą, į koncertą, o tų nemokamų yra labai nedaug koncertų, nu iš
vienos pusės dabar jau, kai sulaukiau aštuoniasdešimt metų galiu važinėti autobusu pigiau, bet, kad tos
sveikatos jau nelabai yra sakau, kad galiu atsimint daug, po visas keliones kokie malonūs prisiminimai
Kaukaze, Kryme ir ten su draugais ir vaikščiojom ir buvo visokių įspūdžių, turiu nuotraukų ir
pasižiūriu, tai kaip vakar atrodo.
O su kuo dabar bendraujat?
Su kaimynais bendrauju, o giminės mano amžiuj, tai tų giminių beveik nėra. Su kaimynais tai
vot labai sutariam, ypač gal, kad aš medikas, kas nors atsitiko ar ką tai eik pas Julytę, dabar jau užaugo
visi iš tų mažų vaikų, aš jau čia dvidešimt penkis metus gyvenu, anksčiau kitur gyvenau, taip tai
nepasakyčiau, kad blogai, bet kad gerai tai labai reikia tą pinigėlį skaičiuot. Jeigu man bėda ar ką tai aš
pas kaimynus iškart nueinu, dažnai ir taip, bet žinot kaimynai mėgsta prie stalo išgert, aš nelabai jau
galiu, tai taip nueinu pasėdėt pasižmonėt.
Šie namai yra Jūsų? Ką Jums reiškia turėti savo namus?
Labai dažnai galvoju kaip dabar sveikatos nėr va šiandien irgi ėjau į polikliniką tyrimus reikėjo
atlikti ta medicina, tas toks stumdymas, anksčiau kitaip būdavo, va gerai, kad iš namų tai nieks
nepastūms, jau kas tavo tas tavo. Jau tų norų nėra tokių didelių kaip dabar jaunimas nori važiuot į
užsienį, seniau ir aš gal būčiau norėjus, bet dabar tai kai jau sveikata nebe ta tai namuose labai jau
ramu ir nė pajudėsi kur.
O kas Jums patinka dabartiniu laikotarpiu Jūsų metuose?
Mėgstu labai knygą paskaityt, pirmiau eidavau pro knygyną būtinai nusipirksiu knygą kokią
įdomią, anksčiau gi jos pigesnės daug buvo, dabar važiuoju į biblioteką ten visko yra. Mėgstu
kryžiažodžius spręst, labai jau patinka, mėgstu… Petrauskų muziejuj koncertas čia buvo prieš porą
dienų, tai nuėjau į tą koncertą, įdomus labai jau buvo.
Va gėles, žiūrėkit, man buvo aštuoniasdešimt metų tai va gavau šitą gėlę. Gėles, gamtą tai labai
mėgstu, o va šita nuo seniau dar dovanota ale pažiūrėkit kaip žydi…
Kuo džiaugiuos tai, kad dar vaikštau, kartais būna liūdna, bet pasidžiaugiu, kad vaikštau, kur
nors nueinu, tai į ąžuolyną pasivaikščiot tai šen tai ten. Būtų malonu kur nors nuvažiuot, anksčiau tai
tos kelionės brangios buvo, jau keletą metų tai niekur nebuvau.
Va turiu daug margučių dovanotų, čia mano toksai kampelis daiktai daikčiukai, mano turtas, ką
sukaupiau, žinot, iš pradžių, tas kriaukles vieną kitą padovanojo, paskui kitas jau pati nusipirkdavau,
man gražu visas reik apžiūrėt, perkelt, vėl sudėliot vis kitaip atrodo, tai jau net ūpas pakyla.
Sakėt buvo gimtadienis, o kaip Jūs paminit šventes?
Per šventes tai jau išskirtinė tokia diena, pasipuošiu kažką, pas drauges, pas kaimynus nueinu.
Žodžiu ypatingai niekada nemėgdavau tokių didelių balių tai man smagiau kai nedaug, va koks stalas,
„biskį“ ant stalo ir svarbiausia visiem pabūt.
Vasarą tai kapus patvarkyt mano pagrindinis darbas žinokit, už tai, kad jau nelabai yra kam
tvarkyt, jaunimas tų tradicijų nenori, bet man gerai, aš ten kuičiuos, kokią gėlytę pasodinu,
„apgreboju“, taip ramiau ant dūšios, ypatingai per Vėlines, man tokia ramumo šventė, gi būtinai reik
aplankyt kapelius.
Jaunytėj tai ir aš nenorėdavau, mano hobi būdavo kelionės, lankiau čia tokius klubus buvo
„Moterų“ klubas, buvo keliautojų klubas „Ąžuolynas“, tai aš ne organizuodavau, bet jau visur
dalyvaudavau. Mėgdavau labai visokias bendrijas nueit pabendraut ir mada tada ant to buvo, o dabar
jau visi mano amžiaus tokie nelabai įdomūs, paliegę, žinot, jau pora metų kai ir aš mažiau noriu leistis
į tuos visus, jau mažiau noris bendraut su visais dabar kol atsikeliu, kol valgyt pasidarau, kol lova
pasikloju tai diena bėga, aišku labai norėčiau daugiau renginių koncertų pensininkam. Va turiu radiją,
televizorių, gi artimiausi draugai, kaip sakant, klausai, įsigilini taip, laidų kokių, dainų ramesnių, čia
75
žinot, kai iš namų retai išeini, tai tap prisideda prie tos teigiamos pusės, daiktas, bet malonu, žinot.
Paklausai jau atrodo kaip ne vienas būtum. Arba kai nuotraukas vartau, kur ten Kryme, kur važiavom
tai irgi va.
O kas Jums dabar yra laimė?
Dabar tai jeigu atsikeli ryte ir matai, kad saulė šviečia tai iškart teigiamos mintys, reik
pasivaikščiot iškart pradedi kuistis. Man dabar laimė tai kasdienybė visa, kryžiažodis, va kažkur nueit
kažką nuveikt, arba kartais pasikviečia sako tai užeik tai pakalbam, toks va tas laikas tada įdomiau
būna. Kartais atrodo žmogus atsikeli, jau nepaeinu, jau viskas tik sėdėt arba gulėt noris, o paskui
išsijudini, išsikrutini kažkaip visai galvoji sau nieko, paskaitai, paskambini kam visai ta diena ir bėga,
tai gėlė pražydo, tai kas ateina, tai pati nueini, vo tau kruti, judi.
Dar pasakysiu valdžia, vienu žodžiu labai tų pensininkų nežiūri ir nekreipia dėmesį į juos, kai
tik išgirsti tai tik šiluma padidinsim, mokesčius... Labai tų teigiamų emocijų nebūtų jei pats
nesusikurtum tai iš vis nuobodybė nu.
Aš va vasarą tai pas kaimyną į sodą, ta tokia čia pažystama Kulautuvoj gyvena nuvažiuoju tai
gerai, o žiemą tai nuobodybė tamsu niūru, kryžiažodžiai tada, žurnalai, knygos va taip ir kiurksai sau.
Jaučiat, kad dabar nėra didelių reikalų ar įtampos?
Kai aš dirbau, tai man dažnai būdavo, kad nenorėdavau eit į darbą, būdavo tas rėžimas kaip
kareivuko: iš ryto atsibudai greit leki į darbą, vėl darbe sunku, nelengva vistiek, grįžai seni tėvai reikia
juos globot ir valgyt padaryt ir atnešt ir sutvarkyt kaip aš visur spėdavau nežinau, o dabar pati sau nė
man kas pavadovaus jau, nei aš kam.

Interviu nr. 5 Alma Tamošiūnaitė (74m.)

Papasakokit apie Jūsų praeitį?

Va ką aš jau seniai nebedirbu, dirbau virš 30 metų ilgai, visą stažą susirinkau, dirbau spaustuvėj
visą laiką, nepasakyčiau, kad labai nemalonus darbas, vidutiniškas, jei išdirbau tiek metų, vadinasi
nebuvo labai bjaurus, buvo vidutiniškas, įtampos, kad būtu ar ko tai nepasakyčiau, nebuvo sunku, bet
iš naujo dirbt tiek metų nenorėčiau ir negalėčiau, jau tiek autobusu jei važiuot reiktų, tai jau sunku, kai
pabaigiau darbą aš buvau patenkinta, jau nesinorėjo nieko, nė grįžt. Dabar va kaip gyvenu pažiūrėkit,
nereikia niekur man bėgti, nieko aš neveikiu, tvarkau, žiūriu buitį, reiškia nusiperku maisto,
išsiskalbiu, grynai va buitis.
Prisiminimai, tai ti tai, kad buvo atostogos, poilsiai prie jūros, Palangoj, dar Tarybų Sąjungoj
važiuodavom į kitas respublikas, tai va ką prisiminti norisi. Labai norėdavom važiuot, su kompanijom
man neišeidavo važiuot, nes visi buvo su šeimom, o aš buvau neištekėjusi, tai važiuodavau visur viena,
galiu pasakot iki smulkmenų.
Pasakojat su šypsena, ar nevargina buitis?
Nepasakyčiau, kad man nemalonu, nesprendžiu ar tai gerai ar blogai tiesiog atsikeliu ir darau
tai, kas reikalinga daryti ir nesprendžiu aš nieko, manęs nenervina, jokių blogų minčių, o va kai jau
tvarkinga, viskas padaryta, pagaminta, pažiūrėkit va tada kaip jau ramu yra, argi ne taip?
Ar esate pati iš savęs stipri, kaip galvojat?
Kokia aš buvau gyvenime gali pasakyti kiti žmonės, aš daugiau rami esu, niekad nebuvau
aktyvi kaip kiti, aišku praeita daug. Bet pavyzdžiui kompanijoj tai aš ne, mane visuomet varžo lyg tais
kažkas, aš pati save gal, nebuvau niekad kompanijos žmogus, o dabar tai jei kaimynai pasirodo tai
smagu, nu aišku žiūrint koks žmogus atėjo, jei įdomiai gali pasikalbėt temom, kurios ir man būtų,
žinot, va įdomios, tai ir šnekamės, o yra kai nelabai jau aš leidžiuos, noris kartais aišku, apie gyvenimą
pašnekėt.
O gamta?
Gamta tai va man labai patinka, nes daugiau nieko tokio ir neturiu kas man nuotaiką pakeltų ar
pablogintų, va dabar šypsaus ir visai kitokia, nes man labai nieko neskauda. Aš, žinokit, penki metai
skausmuose gyvenau siaubinguose ir tiesiog negalėjau vaikščioti tai tie žmonės, kurie reiškia ateidavo
76
ir matydavo kokia aš tada buvau ir paskui, po tų operacijų, kai pagerėjo, sakė nebepažysta manęs,
reiškia pajutai kaip gyvenimas pasikeitė, kai neskauda, tai didelis dalykas, nors dabar, kai sakant, tokių
jėgų neturiu, bet man neskauda nu va ir patenkinta.
Papasakokit apie šventes Jūsų namuose?
Tai nelabai švenčiu, kad nėr su kuo, pasidarau ką nors tokio, margučius, jei Velykos, padažau
visą laiką, žinoma, žvakių tai nedegu nemėgstu jos man smirda labai mada dabar, man turi būt švaru,
gera, turiu tam laiko. Sekmadieniais ir švenčių dienomis tai aš nieko nedirbu, čia man nuo seniai tėvų
įkalta, kad aš nieko negaliu dirbti, reškia tokių buities darbų nieko nedirbu, tik pavalgyt ką nors ir
sėdžiu televizorių pažiūriu, knygą paskaitau, toks va tikras poilsis, tokia mano šventė būna.
Žinot, aš dar siuvu, moku siūti drabužius, pataisyt, taip tai užsiimt neužsiimu, tiesiog kaimynai,
kai prašosi norisi ką nors ir jiems padaryt tokio gero, tai dėl jų darau, manęs paprašo, nesinori
žmonėms atsakyti kažką tokio, jeigu sugebu.
Gyvenat viena, nesunku?
Labai gerai, labai gerai net pasakyčiau, man labai sunku prisitaikyti ir aš niekaip
neįsivaizduoju, jeigu man reikėtų prie ko nors prisitaikyti, va kai buvau jaunesnė, jei būčiau bandžius
tai gal gal, tada gyvenau su tėvais iki tam tikro amžiaus, tai reikėjo vistiek taikytis, kiekvieno
charakteris kitoks buvo ir man nelabai patiko, aš įsivaizdavau gyvenimą kitokį negu kaip su jais teko
gyventi, o kai palikau viena, tai visi net ir stebisi kaip aš gyvenu viena ir depresija nesergu, nu kad man
visiškai nuobodu ir neliūdna, aš niekam neįsipareigojusi, gal tai egoistiška, bet man jau va virš
septyniasdešimt metų ir aš visai nenorėčiau prie ko nors taikytis. Labai svarbu namai, ojej savi namai,
jeigu nebūtų namų tai baisu būtų, galiu susitvarkyti kaip man patinka, kiek mano finansinės galimybės
leidžia taip, kad patiktų, kas nervuoja, kas labai nepatinka va pavyzdžiui šitos grindys, tai noriu ir
pasikeičiu. Namaii tai man svarbiausia ką turiu. Aš darau viską kai tik noriu savęs neprievartauju, o
jeigu reikia kur nors pas gydytojus ar kur nors tada man nervai ima, galvoju, kam čia dabar eit, bet
žinau, kad reikia ir einu, labai gerai, kad vis nieko nereikėtų, nors dabar kai galiu paeiti, tai aš einu,
man malonu, kai oras biški geresnis tai jau einu į parduotuvę, į parką pasivaikščiot, kiek aš galiu kažką
tai tokio. Dienos labai greit praeina, mintyse suplanuoju ką tai padaryti dieną kitą, mėgstu susiplanuot,
ką reiks nuveikt jau prieš tai.
Turit giminių?
Giminių turiu pusseserę, gyvena labai toli, nepasakyčiau, kad labai artimos, bet jei kas nors, ko
nors man reikia, tai atvažiuoja, svarbu kažką nors iš savų turėti. Norėčiau kartais pasikalbėti tam
tikrom temom , kurios man įdomios, bet su pussesere tai iš vis negaliu pasikalbėti , ji tiesiog neklauso,
aš nežinau kodėl, tiesiog jos toks charakteris, ji kalba tik tai, kas jai svarbu, kito žmogaus minčių
visiškai nepriima aš žinau, kad taip bus tai va taip ir pasišnekam bendrom temom.
Apie gyvenimą tai va galiu pasikalbėt su viena bendrakurse, tai mano kai mokėmės institute
moteris, aukšto išsilavinimo, tai su ja malonu pasišnekėti, toks sielos artimas žmogus, bet ji visą laiką
laiko neturi, bėga lekia, bet, kai ateina vat tikrai su ja galima pasikalbėti tomis temomis kurios rūpi ir
yra įdomios.
Kai sirgau, tai kiekvienas išėjimas į lauką kiekvienas stresas buvo, nuėjimas iki parduotuvės vėl
stresas, tiesiog paeit negalėjau, kas palaikė nepasakysiu tada, tiesiog laukiau ateity bus geriau, padarys
operaciją ir pasikeis tas gyvenimas ir va pasikeitė.
O kas Jums suteikia stiprybės vidinės? Kas Jums yra laimė?
Žmogui reikia gyventi neįlysi į žemę juk, mane tas ir palaiko, dabar laukiu va vasaros planų.
Gyvenime daug visko visur buvo, bet prisitaikiau, reikia prisitaikyti gyvenime. Visa nuotaika, visa
laimė, visas charakteris nuo to priklauso, reikia galvoti, kad tai viskas, ką turi labai greitai praeis, ir kad
didžiulė dovana ir visa tai, ką turi labai vertint, nežinau kaip čia pasakyt. Aš važiuoti niekur negaliu į
autobusą neįlipu, mane riboja mano kojos, anksčiau kai galėjau tai buvo labai įdomu stebėti ir dabar
įdomu stebėti visas gyvenimas, viskas, radijas vią dieną kalba, o paskui televizija, žiūriu tam tikrus
serialus, kurie man įdomūs, pletkų tai tų nemėgstu, aš atsipalaiduoju kai va tokie filmai užsienietiški,
tai man labai įdomu, serialai, gaila, kad detektyviniai man kitokie labiau patinka, man mentalistas
77
labiau patinka, aktorius labai malonus, siužetai įdomūs susukti, buvo labai gera programa RTR Rasija,
ten tokius serialus rodo apie gyvenimą arba literatūros kokį kūrinį ekranizuotą tokį vieną dabar
neseniai rodė, tokio rusijos rašytojo, kurio nieks nežinojo, ten apie pirklių gyvenimą, buvo nuostabus
serialas, per dvi savaites parodė kažkiek tais serijų, tie herojai labai įdomu kaip jie kalba, dar tiesa labai
mėgstu angliškus serialus, herojai man patinka, angliškas humoriukas. Labai patinka kaip tie jų namai
ten apaugę tomis gėlėmis jų ta laikysena visa kitokia jie labai įdomūs visiškai skirtingi, man ta kultūra
labai patinka. Amerikoniška aplinka tai nelabai įdomi, jie labiau paviršutiniški, neturi tradicijų, masė
tautų, pagal filmus sprendžiu gyvų neesu mačiusi. Jie neturi gyvenimo supratimo visumos kaip mes
turim. Anglai va turi labai gilias tradicijas pas juos tradicija tai svarbiausias dalykas, visi serialai
paremti tuo, kad praeitim, senovės tradicijomis, ta jų tokia laikysena, elgsena, tokia išlaikyta, labai
žmogus jaučia savo vertę, gal jis neįsivaizduoja, kad jaučia, bet žiūrint į jį aiškiai matai, kad jis turi
didelį savo vertės suvokimą tiesiog instinktyvus. Man nepaprastai patinka, lietuviai įvairūs kitokie, aš
aišku niekur kitur negyvenau, tai nieko negaliu spręsti, tarybiniais laikais buvau į Gruziją I Pckundą
nuvažiavus, siaubingas jų gyvenimo būdas, gyvebnime nenorėčiau ten gyventi, klaiki nešvara, mane ta
nešvara varė tiesiog į depresiją, sėdi grupėmis vyrai nuo ryto iki vakaro ir niekaip aš jų nesuprantu, kas
tuos namus pastato, kelius nutiesia, jei jie kalbasi tik, o lietuviai mes esam ne tokie, čia tokios tvarkos
daugiau. Tiesa man dar tokį įspūdį padarė iš Pietų kai grįžau į Lietuvą aš niekad neįsivaizdavau, kad
galima tos Lietuvos taip pasiilgti tada 20 dienų išbuvau, tai jau ilgokai ir tie purvai man tas visas, toks
net neįsivaizdavau, kad taip įkyrėjo ir kai atvažiavau į Lietuvą įsivaizduokit kokia man laimė buvo,
kaip gražu, gamta, žalia, karvutės ganos, nuostabu, aš tuo visą laika džiaugiaus, man viskas labai
gražu, man čia viskas artima, aš čia visą gyvenimą, aš kitoj tautoj jau negalėčiau prisitaikyti, kur
gimstam, ten mūsų jau ir šaknys. Aš tada pirma kart pajutau Tėvynės nostalgiją, buvo labai baisu, o
jeigu ilgiau pagyvenčiau iš ir turbūt norėčiau grįžt į Lietuvą, kai gyveni neįsivaizduoji tau neatrodo,
kad taip viskas gražu. Viskas atrodo, taip turi būt gyvenime kaip yra, o kai prarandi tai jau taip, kol
neprarandi neįsivaizduoji ką tai reiškia prarasti, tik praradęs supranti. Man kaip tos mano kojos niekada
negalvojau, kad man bus svarbu laiptas, reiškia šaligatvio kortelis, o tada pamačiau, kad man
kiekvienas laiptas yra tragedija aš visiškai negaliu lipti ir tada galvodavau, kad tos senutės eina
susirietę aš mačiau, kad joms sunku, bet aš neužjaučiau, o kai pati patyriau labai aiškiai suprantu ką tai
reiškia, dabar neskauda, nėra net žodžių apsakyt.
Gyvenime, visko buvo, bet prisitaikiau, reikia prisitaikyti gyvenime. Visa nuotaika, visa laimė
visas charakteris nuo to priklauso, reikia galvoti, kad tai viskas ką turi labai greitai praeis, ir kad tai
didžiulė dovana ir visa tai, ką turi labai vertint, nežinau kaip pasakyt kitaip.
Gyvenimas mano tai ilgai ėjo nepasakyčiau, kad greit praėjo visgi gyvenimas ilgas buvo. Aš
negalvot stengiuos ar tie metai man greit dingsta aišku kai pagalvoji va jau kiek metų nedirbu ir kur tie
metai praėjo, visi stebisi tuo, bet man nenuobodu gyvent, depresija nekamuoja ir nekamuos, nebent ant
lovos gulėčiau ir negalėčiau visiškai apsitarnaut va šito dalyko tai aš labai bijau, labai baisu kai esi
bejėgis ir negali visiškai nieko daryt, todėl jaunam ir sveikam žmogui reikia tik labai labai džiaugtis
pavasariu, vasara, rudeniu, žiema, viskuo gi viskuo, žinot. Jeigu manęs niekas nesuries, aš prisitaikiau
tiek kiek galiu, gal dar norėčiau ko daugiau, bet žinau, kad negaliu ir reik nenorėt to dalyko kur neturi.

78