5 TEMA.

Suvokimo ypatumai

Kalbant apie suvokimą, skiriamos dvi sąvokas: suvokimas ir suvokinys. Suvokimas suprantamas kaip
psichinis procesas, kurio metu susidaro suvokinys - suvokimo rezultatas, suvokimas ir suvokinys. Suvokimas
suprantamas kaip psichinis daiktų ar reiškinių vaizdas mūsų sąmonėje. Suvokinys - tai daiktų bei reiškinių įvairių
savybių bei dalių visumos atspindys, kai jie tiesiogiai veikia jutimo organus. Psichologinėje literatūroje šie terminai
neskiriami, vartojamas vienas - suvokimas.
Pirmines žinias apie pasaulį mes gauname ne tik pojūčiais, bet ir suvokimu. Šie abu procesai vienas su kitu
susiję, jie yra vieningo proceso - jutiminio pažinimo - grandys. Suvokimas skiriasi nuo pojūčio. Pojūčiai - tik
atskirų daiktų ar reiškinių savybių atspindys (šalta, šilta, saldu ir t.t.), o suvokimas - daikto ar reiškinio visumos
atspindys (šaltas ledas, saldus cukrus, mažas vaikas ir t.t.). Dažniausiai jusdami kartu ir suvokiame visumą. Taigi,
jutimo organais gaunamos informacijos sujungimas į prasmingą visumą, bendrą vaizdą vadinams suvokimu.
Jutimas teikia informaciją apie įvairias materialių daiktų ir reiškinių savybes, o suvokimas atspindi viso objekto
vaizdą, jo savybių visumą. Vis dėlto suvokiamas vaizdas nėra paprasta pojūčių suma, nors juos ir sujungia.
Suvokimas sudėtingesnė pažnimo forma už jutimą. Jau suvokiant kiekvienas daiktas gauna apibendrintą prasmę,
traktuojamas siejant jį su kitais daiktais. Žmogus pažįsta pasaulį ne kaip atskirą garsų, spalvų ir kt. masę, o kaip
vientisą visumą. Smegenys gauna informaciją iš jutimo organų ir tą informaciją organizuoja bei interpretuoja.
To aktyvaus proceso (informacijos apdorojimo) rezultats yra tam tikra prasminga visuma.
Suvokimas nėra paprasta pojūčių suma. Tai sudėtingas psichinis procesas, priklausąs nuo tam tikrų santykių
tarp pojūčių. Žmogus ne tik žiūri, bet ir mato; ne tik klauso, bet ir girdi. Būtent taip jis suvokia daiktų prasmę, jų
reikšmę.

Suvokimo savybės (ypatybės)

1. Jutimo organus veikia aplinkos pasaulio daiktai ir reiškiniai, dėl to formuojasi suvokinių daiktiškumas, nes
mūsų suvokiniai yra daiktų vaizdai. Mes visada suvokiame tam tikrus daiktus, jų formą, jų visumą. Suvokimo
procese susidaręs vaizdas tuoj pat įgauna daiktinę reikšmę, t.y. jį priskiriame tam tikram daiktui. Gebėjimas visiškai
ir tiksliai suvokti priklauso nuo žmogaus patirties, žinių apie daiktų savybes. Atsiradęs vaizdas suderinamas,
suliejamas su daiktu, kurio turinys - savybės, požymiai, - yra įtvirtinti sąmonėje gyvenimo praktikos, užfiksuoti
(užkoduoti) žodžiais.
2. Suvokinio daiktiškumas siejasi su vientisumu ir struktūriškumu. Suvokiant daiktus ir reiškinius, smegenų
žievėje vyksta sudėtingi analizės ir sintezės procesai, formuojasi vientisas kokio nors reiškinio vaizdas.
Suvokdami daiktus ir reiškinius, įsisąmoniname juos kaip vieną visumą. Pvz., žiūrėdami į paveikslą, suvokiame ne
atskirus potėpius, brūkšnelius, bet vaizdo visumą. Kalbėdami telefonu, išgirstame ne visus garsus ar žodžius, bet
suprantame kalbos prasmę, gaunamas vientisas suvokinys.
Žodžiuose praleistos, sukeistos raidės nepakenkia suvokinio vientisumui. Žodį „linkmas“ suvokiame ir
perskaitome kaip „linksmas“, „suvokinį“ – „žvirblis“ ir t.t. Daiktiškumas ir vientisumas atsiranda dėl lytėjimo ir
judėjimo pojūčių įtakos, jų sąveikos.
Suvokinio struktūriškumas – tai tokia ypatybė, kai suvokinyje kiekviena daikto dalis priklauso nuo
visumos, taip pat visumai turi reikšmės atskiros dalys. Suvokdami paskaitą, sekame lektoriaus kalbą ir iš atskirų
sakinių suvokiame turinį, visumą, bet suvokimas priklauso nuo sakinių ryšio. Muzikos melodijos suvokimas
priklauso nuo pavienių garsų suvokimo, bet ir atskiro garso suvokimas priklauso nuo visumos. Skamba visa
melodijos struktūra.
Struktūriškumas susijęs su figūros išskyrimu iš fono.
Fonas – neapibrėžtas, neapribotas, o figūra – apibrėžta, reljefiška, daiktiška. Ją dažnai lemia kontūrai, kurie
daiktus ar reiškinius atskiria vieną nuo kito bei sujungia į grupes.
3. Sąvokinio prasmingumas ir apibendrintumas. Žmogus suvokia daiktus, kurie turi tam tikrą reikšmę:
įsisąmoniname objekto esmę bei daikto paskirtį. Suvokiame ne pojūčių sumą, ne struktūrą, o daiktus, turinčius
kokią nors reikšmę, įsigilindami į suvokimą, įtraukiame supratimo, mąstymo aktus: mąstydamas žmogus
supranta daikto reikšmę. Sąmoningai suvokti – vadinasi, mąstymu priskirti daiktą tam tikrai reiškinių
kategorijai, tam tikrai reiškinių klasei, grupei, giminei ir t.t.
Sąvokinio prasmingumas išreiškiamas ir tuo, kad suvokinys pavadinamas žodžiu, pasakoma, ką jis
1
mums primena. Suvokdamas nežinomą reiškinį, žmogus stengiasi ne tik suprasti, bet ir susieti su tam tikra jau
žinomų daiktų grupe.
Su prasmingumu siejasi ir apibendrinimas, nes, pavadindami ką nors žodžiu, mes jau apibendriname
(stalai, namai ir pan.). Bet kurio atskiro daikto ar reiškinio atspindys sąmonėje yra kaip tam tikra bendro išraiška ir
suvokinio apibendrinimas. Pavienis vaizdas įsisąmoninamas kaip atskiras bendro atvejis; pvz., mūsų kiemo beržas
– atskiras atvejis, bendras – beržų kaip medžių rūšies atstovas, įsisąmoniname atskirą reiškinį, remdamiesi jau
turimomis žiniomis, patyrimu. Apibendrinimo laipsnis priklauso nuo turimų žinių, sąvokų sistemos. Jei žinių
maža, galimas netikslus apibendrinimas bei netikslus suvokimas, pvz., vaikai šikšnosparnį gali suvokti kaip paukštį.
4. Konstantiškumas – tai suvokinio savybė, pasireiškianti santykiniu daiktų dydžio, formos, spalvos
pastovumu, pasikeitus suvokimo sąlygoms . Konstantiškumo sąlyga – aplinkinio pasaulio stabilumas.
Kiekvienas mūsų galvos, akių judesys sukelia judėjimo iliuziją suvokiamo daikto fone, bet daiktus mes
suvokiame kaip nejudančius. Tai labai svarbi savybė: kitaip nebūtų įmanomas daiktų, reiškinių tikslesnis
pažinimas. Jei suvokiamą daiktą nutolinsime nuo akių, jo atspindys tinklainėje sumažės, bet suvoksime jį
pastoviai, pvz., jei žiūrėdami į lėkštę ant stalo keisime stebėjimo kampą, tinklainėje atsispindės vis kita tos pačios
lėkštės forma, bet suvokiama bus vienodai. Žinodami, kad lentos spalva juoda, lubos baltos, apšvietimui pasikeitus,
suvokiame jų spalvą kaip nekintančią.
5. Žmogų veikia nepaprastai daug daiktų ir reiškinių, todėl neįmanoma visų vienodai suvokti bei į juos
reaguoti. Išskiriant tik kai kuriuos, jie giliau suvokiami, įsisąmoninami. Toks pavienių daiktų išskyrimas suvokimo
procese vadinamas suvokimo atrenkamumu. Atrenkamumą dažnai lemia žmogaus interesai, poreikiai,
asmenybės kryptingumas. Pvz., spektaklyje išskiriami ir atidžiau stebimi tik kai kurie aktoriai, varžybose
domimės tik vienu sportininku. Kiekvienu atveju suvokimui turi įtakos asmenybės savybės, jos santykis su
suvokiamu objektu. Atrenkamumas pasireiškia suvokiant figūrą ir foną, nes jų santykiai dinamiški: dėmesys
gali būti perkeliamas nuo vieno objekto prie kito, keičiasi fonas ir figūra. Atrenkamumas ir yra figūros, daikto
išskyrimas iš fono. Atsižvelgiant į tai, ką pasirenkame fonu, vienu atveju matome tik juodą medį (1 pav.), kitu
atveju galime įžiūrėti keliolika baltų žmogaus veido profilių, slypinčių tarp medžio šakų. Daiktus išskirti iš fono
padeda kontūrai, jų paryškinimas.
6. Suvokimo turinys bei pobūdis priklauso nuo asmenybės nuostatų, skirtingos patirties, interesų kryptingumo,
nuo veiklos tikslų ir motyvų. Individualiai kiekvienas skirtingai suvokiame paveikslus, reiškinius, jų ypatybes.
Suvokimas priklauso ne tik nuo suvokiamų objektų, bet ir nuo paties suvokiančiojo.
Žmogaus gyvenimo patirties, žinių, jo tikslų, ketinimų, interesų, poreikių, emociniu būsenų ir t. t.
įtaka suvokimui yra a p e r c e p c i j a . Skiriama a) pastovioji apercepcija ir b) laikinoji apercepcija.
a) Kai suvokinio turinys priklauso nuo subjekto žinių, patyrimo, interesų, amžiaus - pastovioji apercepcija. Tą
patį muzikos kūrinį skirtingai suvokia vaikas, suaugęs žmogus ir pats kompozitorius, skirtingai jį suvokia ir to
paties amžiaus, bet skirtingo išsilavinimo žmonės. Po įvairių stresų, sunkių išgyvenimų kartais pakinta suvokimas,
pvz., po artimo žmogaus mirties muzikos kūrinys, žadinęs džiaugsmą, gali būti suvokiamas kaip liūdnas.
b) Laikinoji apercepcija - kai suvokimas priklauso nuo būsenos: susijaudinimo, nuovargio, alkio. Pvz.,
išsigandus kelyje numestas daiktas gali pasirodyti žvėrimi, išalkus bet kuris maistas suvokiamas kaip skanus.