Psichikos samprata, struktūra. Psichinių reiškinių rūšys.

Sąmonė ir sąmoningumo
lygiai.

3.1. Psichikos samprata.

Psichikos pasaulis yra žmogaus subjektyvumas, sukuriamas konkretaus asmens nuotaikų nuomonių,
tikslų ar įsitikinimų, priklausantis nuo patirties. Dalis psichikos reiškinių yra žinomi, stebimi praktinėje
veikloje. Žmogaus vidinį pasaulį suprantame matydami mimiką, judesius, elgėsi girdėdami, kai kalba
išsakomos mintys, emocijos, siekiai ir kt.
Psichika yra pati sudėtingiausia, dinamiškiausią, labiausiai kintanti tikrovės sritis. Žmogus
proto, mąstymo galia sukuria technikos stebuklus, naujas technologijas, daro atradimus. Paslaptingų
psichikos apraiškų: telepatijos, fantazijos, aiškiaregystės, pranašavimo ir kitų galių negalima paaiškinti
moksliniu, objektyviu įrodymu. Psichikoje visa informacija sudaro holografinį, erdvinį vaizdą, kuriame
įvairiais jutimo kanalais atėję dirgikliai sujungiami į visumą. Psichiniai reiškiniai reikalauja ypatingų,
specifinių pažinimo būdų, vienas iš jų yra intuicija.
Žmogus sąveikauja su aplinka, ją pažįsta. Tai vyksta psichinio realybės atspindėjimo būdu.
Psichiniam atspindėjimui būdinga atranka, selektyvumas, paieška. Tai priklauso nuo asmenybės
interesų, tikslų ir poreikių. Jame dalyvauja numatymas, vyksta elgesio ir tikslų koregavimas. Psichinės
veiklos kokybę palaiko fiziologiniai mechanizmai: vieni iš jų atsakingi už dirgiklių suvokimą, kiti - už
informacijos perdirbimą ir saugojimą, treti - už planavimą ir elgesio reguliavimą, ketvirti - už reikiamo
tonuso palaikymą.
Psichika (siela, dvasia) – pati sudėtingiausia mums žinomos tikrovės sritis. Demokratas teigė, kad
siela yra atskiras organas. Platonas: „siela yra idėja. (idėjų pasaulis). Siela ar psichiniai reiškiniai nieko
bendro neturi su materialiais dalykais. Psichiniai reiškiniai susiję su smegenų ir CNS veikla. Alkemonas
pirmasis išreiškė šią idėją. 1861 m. prancūzų anatomas Broka nustatė smegenyse kalbos centrus.
Amerikiečių mokslininkas Delgado – emocijų centrus. Psichika turi savybę (antipacinę) numatyti kas bus
toliau.
Šiuolaikinėje psichologijoje psichikos terminas yra vartojamas keliomis prasmėmis (Colman, 2006).
Tačiau dažniausiai psichika yra suprantama kaip smegenyse vykstančių neurofiziologinių procesų funkcija.
Todėl galime teigti, kad psichika yra ypatingu būdu organizuotos materijos gebėjimas atspindėti aplinką
ir reguliuoti sąveika su ta aplinka. Ji būdinga gyvoms būtybėms, turinčioms centrinę nervų sistemą,
smegenis (Psichologijos žodynas, 1993). Kuo sudėtingesnė organizmo nervų sistema, tuo sudėtingesnė ir
psichika. Sąmonė -aukščiausia psichikos funkcija, būdinga žmogui.
Pagal A. Jacikevičių (1995), psichika – tai informacijos apie tikrovę (aplinką) priėmimo,
apdorojimo ir elgsenos reguliavimo priemonė. Savo forma tai yra idealus procesas. Jo negalima
sutapatinti su smegenų veikla. To proceso metu organizmas susidaro aplinkos vaizdus, kurie daugiau ar
mažiau atitinka tikrovę (kiekvienas iš mūsų susidaro individualų vaizdą). Tai priklauso nuo mūsų
patyrimo. Susidarantiems vaizdams įtakos turi būsena, o informacijos procesui įtakos turi nuostata. Ji: 1.
padeda pažinti pasaulį; 2. pažinti save; 3. padeda reguliuoti elgseną.
Žmogaus psichika - tai tikrovės pažinimo ir elgsenos reguliavimo reiškinių vienovė (Lapė J.,
Navikas G., 2003). Kiekviename individe jie sudaro tam tikrą integruotą visumą. Būtų neįmanoma pažinti
atskirų psichikos reiškinių, jei netirtume jų tarpusavio ryšių, neaprėptume visumos. Psichologija tiria
asmenybės, kaip psichikos reiškinių integruotos visumos, formavimąsi, jos poreikius ir tikslus, santykius su
gamta, žmonėmis ir kitas ypatybes.

3.2. Psichikos struktūra ir psichinių reiškinių rūšys. Sąmonė ir sąmoningumo lygiai.

Psichikos reiškiniai skiriasi savo trukme, pastovumu ir vaidmeniu asmenybės veikioje. Pagal tai jie
skirstomi į tris rūšis: psichikos procesus, psichines būsenas ir psichines ypatybes. Taigi, visi psichiniai
reiškiniai pagal jų kitimo greitį, skirstomi į tris rūšis: procesus, būsenas, savybes.
1. Procesai - dinamiškiausi psichiniai reiškiniai, atsirandantys, kintantys bei išnykstantys veikiant
išoriniams ir vidiniams poveikiams Jie dar skirstomi į pažinimo, jausmų ir valios procesus. Jiems
1
 priklauso visi pažintiniai reiškiniai ir emocijos, valios procesai. Psichiniai procesai laikomi greičiausiai
(dinamiškiausi) kintantys ir patys trumpiausi, kurie atsiranda veikiant išoriniams ar vidiniams
dirgikliams, keičiasi, šiems keičiantis ir išnyksta, nutrūkus poveikiams. T.y. trunka tol, kol veikai
kažkoks dirgiklis, o dirgikliui išnykus, išnyksta ir procesas. (pvz.: ūžia lempa, o išjungus, baigiasi;
vaikystė prisiminimas; liūdesys ko nors netekus). Pavyzdžiui, išgirdę žmogaus klyksmą suvokiame, kad
tai užpultasis šaukiasi pagalbos; dokumente pastebėję trynimo žymių įtariame, kad jis suklastotas; skaitome
knygą ir įsivaizduojame aprašomą situaciją.
2. Būsenos - tai reiškiniai, šiek tiek pastovesni ir patvaresni reiškiniai nei psichikos procesai,
susidarantys veikiant keliems procesams. Jie susiję su psichosomatiniais pakitimais, palaikančiais sąlygiškai
pastovų psichikos veiklos lygį. Jos trunka nuo kelių minučių iki kelių savaičių (retai). Psichikos būsenomis
galima laikyti darbingą nuotaiką, energijos didėjimą sporto varžybose, įkvėpimą meninėje kūryboje, įtampą
ypač sunkaus ir rizikingo darbo sąlygomis ir pan.
3. Savybės - pastoviausi reiškiniai, nulemti įgimtų veiksnių, nervų sistemos tipo bei suformuoti
gyvenimo sąlygų. Sąlygiškai pastovūs reiškiniai, pasikartojantys atskiriems individams sąveikaujant su
tikrove, ir nepriklausantys nuo konkrečių poveikių. Jie nepriklauso nuo situacijos, konkretūs dirgikliai
neturi reikšmės. Jų santykinį (reliatyvų) pastovumą lemia gimtos anatomi nės ir fiziologinės individo
ypatybės, taip pat jo atmintyje per patirtį užfiksuoti pastovūs elgesio modeliai. Psichinėmis savybėmis
laikytinos žmogaus temperamento ypatybės (impulsyvumas, jautrumas ir pan.), charakterio savybės
(darbštumas, humaniškumas, egocentrizmas ir pan.), gabumai ir sugebėjimai (gabumai muzikai, matematikai,
technikai ir kt.). Kai kurios iš šių savybių mažai tesikeičia (temperamento tipai) per visą žmogaus
gyvenimą. Kitos – charakterio, sugebėjimų, įvairių nuostatų ypatybės keičiasi dėl pamėgdžiojimo,
ugdymo ir saviugdos įtakos, tačiau tie pasikeitimai yra lėti, susiję su visa atskiros asmenybės tapsmo
istorija, sveikata ir socializacija.

1. lentelė. Psichinių reiškinių rūšys.

PROCESAI BŪSENOS ASMENYBĖS
SAVYBĖS

Darbingumas Temperamentas
1. Pažintiniai Susidomėjimas Charakteris
Pojūčiai Kūrybinis įkvėpimas Sugebėjimai
Suvokimas Įsitikinimas Vertybių sistema
Dėmesys Apatija Interesai
Atmintis Liūdesys Poreikiai
Mąstymas Nuotaikos ir kt. Nuostatos ir kt.
Vaizduotė
Kalba

2. Emociniai, valiniai
Jausmai
Emocijos
Valia

Šios 3 skirtingų psichikos reiškinių rūšys turi bendrų savybių, nėra prieinami tiesioginiam pažinimui,
bet jie reiškiasi išoriniais judesiais, kalbėjimu, organizuoja ir reguliuoja žmogaus elgseną, jų pagalba
pažįstama aplinka, numatomos ateities perspektyvos, jų dėka žmogus adaptuojasi prie gamtos sąlygų ir
kitų žmonių. Tos bendros psichikos reiškinių ypatybės leidžia susieti juos į visumą ir vadinti psichika,
siela, vidiniu pasauliu ir pan.
Žmogaus psichika nuo žemesniųjų gyvūnų psichikos skiriasi daugeliu ypatybių. Svarbiausia žmogaus
psichikos ypatybė yra ta, kad jis ne tik patiria kokį nors reiškinį, bet ir supranta, jog jį patiria. Žmogus ne tik
mato, girdi, junta ar užuodžia, ne tik kuria naujus vaizdus, sprendžia problemas, planuoja, bet ir nusimano
2
apie tuos reiškinius, supranta jų reikšmę. Žmogus gali įsisąmoninti aplinkos reiškinius. Jis turi sąmonę, kurios
neturi kiti gyvūnai. Psichika apibrėžiama kaip integruota visuma, jos ašis yra asmenybė, tenkinanti
savo poreikius, siekianti tikslų, bendraujanti su kitais individais. Žmogus pažįsta įvykius, aplinkos
reiškinius, analizuoja save. Atsižvelgiant į tai, kaip veikia žmogaus psichikos reiškiniai, kiek jie lemia
žmogaus elgesį, taip pat kiek žmogus tuos reiškinius supranta, skiriami šie psichikos sluoksniai: nesąmoningi
reiškiniai (pasąmonė), sąmonė ir savimonė. Taigi, klasikinis psichikos skirstymas į tris lygmenis yra toks:
1) pasąmonė;
2) sąmone;
3) savimonė.
1. Į pasąmonės sritį įeina tie reiškiniai ir komponentai, apie kurių vyksmą žmogus visai nežino ar
žino labai neapibrėžtai (automatizuoti veiksmai, sapnai, kalbos suvokimas ir kt.). Ją sudaro
evoliucijoje susiformavę biologiniai instinktai, potraukiai, savisauga, išstumti traumuojantys išgyvenimai,
nepilnavertiškumo kompleksai, neapibrėžtos baimės.
Žmogus suvokia, išgyvena tik padarinį arba tam tikrą elgesį. Mes negalvojame ir nežinome, kaip minčiai
išreikšti parenkame žodžius, juos jungiame į sakinius, deriname pagal kalbos taisykles, tačiau mintį
išreiškiame aiškiai ir suprantamai. Poetas sukuria eilėraštį „pagautas įkvėpimo". Jis negali pasakyti, kodėl ir
kaip tai įvyko. Sakoma, kad D. Mendelejevas cheminių elementų lentelę susapnavo. Kodėl ir kaip tai įvyko
sapne, o ne sąmoningai, aktyviai mąstant? Mes nesąmoningai atliekame automatizuotus veiksmus, tapusius
įgūdžiais ir įpročiais. Dažniausiai tai vadinama pasąmone. Tai psichikos procesai, aktai ir būsenos, kurių
vyksmo bei juos sukeliančių tikrovės reiškinių įtakos žmogus nesuvokia (Lapė J., Navikas G., 2003).
Žymus psichologas ir psichiatras Z. Freudas pasąmonę laikė svarbiausiu žmogaus elgesį aktyvinančiu ir
reguliuojančiu veiksniu ir pirmasis atskyrė pasąmonės ir sąmonės sluoksnius. Pasąmonė, kaip nesąmoningoji
psichikos sritis, jo nuomone, susiformavo ilgos žmogaus biologinės raidos metu. Svarbią pasąmonės reiškinių
dalį sudaro paveldėti instinktyvūs polinkiai (gyvybės išlaikymo, savisaugos, dauginimosi ir kt.). Jo nuomone,
į pasąmonę išstumiami ir tie mūsų natūralūs troškimai bei ketinimai, kurių negalime išreikšti, išgyventi. Ten
juos saugo ir neišleidžia viešai pasireikšti mūsų aukštesnysis „aš" (superego, kurį taip pat derėtų priskirti
nesąmoningų reiškinių sričiai). Tačiau kas nenori ištrūkti į laisvę? Neįgyvendinti ir išstumti ketinimai
išsiveržia į laisvę pakeistu ar net iškreiptu pavidalu. Jie pasireiškia sapnuojant, apsirikimais kalbant (lapsus
lingua), kliedint ir net ligos požymiais. Z. Freudas aprašo merginą, kuri atvirai nepareiškė pasipiktinimo savo
draugei dėl to, kad pastaroji jai ir savo šuniui duodavo gerti iš tų pačių indų, tačiau susirgo. Vienas iš ligos
požymių buvo tas, kad ištroškusi ji negalėjo gerti vandens.
Jaunuolis, nesugebėdamas užmegzti ryšio su patikusia mergina, bendrauja su ja sapnuose. Dar blogiau, kad,
užuot stengęsis natūraliai suartėti su patikusia mergina, pradeda koneveikti visą moterų giminę.
2. Sąmonės sritis - budrumo būsena, jai priklauso pažinimo procesai, išgyvenimai, elgesys,
ateities numatymas, veikla, visi suvokti reiškiniai. Sąmonė - tai atviras ir tikras (realus) žmogaus ryšys su
tikrove, leidžiantis pažinti gamtinę ir socialinę aplinką bei reguliuoti savo elgesį (Lapė J., Navikas G.,
2003). Sąmonė leidžia pažinti mus supančią aplinką, gamtos ir socialinių reiškinių dėsnius, numatyti ir
planuoti ateities įvykius bei įgyvendinti savo sumanymus. Sąmonėje į visumą jungiasi (integruojasi) visi
psichikos reiškiniai: jutimai, suvokimai, vaizduotė, jausmai, mąstymas sąvokomis ir kt. Tai labai praplečia
tikrovės pažinimo galimybes, leidžia numatyti ateitį. Sąmonė (žinojimas apie savo egzistavimą, mintis) yra
aukštesnioji psichikos forma, būdinga tik žmogui.
Gyvūnų psichikos reiškinių tobulėjimą nulėmė būtinybė prisitaikyti prie kintančios gamtinės aplinkos,
o žmogaus psichiką evoliucionuoti progresyvia kryptimi vertė ir bendras grupinis gyvenimas. Psichologija
tiria sąmonės kilmę, struktūrą ir funkcionavimą. Be abejo, jos atsiradimas susijęs su centrinės nervų sistemos
raida. Manoma, kad žmogaus sąmonės, kaip psichikos reiškinio, atsiradimą ir plėtrą lėmė trys veiksniai:
darbas, visuomeninis gyvenimo būdas ir kalba.
Žmogaus aktyvi veikla ir darbas prisitaikant prie gamtos sąlygų ir kovojant už savo būvį buvo pirmasis
veiksnys, lėmęs sąmonės atsiradimą. Pirmykštis žmogus, nusmailinęs lazdą ir pasidaręs kažką panašaus į ietį ar
žeberklą, nugludinęs akmenį, kad būtų aštresnis, žengė pirmyn, numatydamas galimybes tobulinti gamtos jam
duotus įrankius. Tikrovės daiktų ir reiškinių bei savo paties savybių numatymas ir tobulinimas yra svarbiausia
sąmonės funkcija. Kuo geriau žmogus pažino tikrovę, jos dėsnius, tuo daugiau atsivėrė galimybių tobulėti.
Pirmykštis žmogus buvo per silpnas kovoti su gamtos jėgomis. Apsiginti nuo gamtos negandų ir priešų,
sumedžioti maistui grobį galėjo tik grupė individų bendromis pastangomis. Žmonės būrėsi į grupes. Grupėje

3
 reikėjo derinti savo veiksmus, pavyzdžiui, medžiojant ir pan. Taigi visuomeninis gyvenimo būdas lėmė
sąmoningos sąveikos atsiradimo būtinumą.
Be to, reikėjo ir bendravimo priemonės, kurios padedami žmonės būtų galėję keistis informacija, derinti
veiksmus, sąveikauti. Juo tapo kalba, iš pradžių primityvi, nerišli. Išsivysčiusi kalba tapo ne tik bendravimo,
bet ir patirties perdavimo, geresnio tikrovės pažinimo, mąstymo priemone. Kiekvieno žmogaus sąmonė yra
individuali, tačiau ją lemia gamtinė ir socialinė aplinka, kurioje žmogus gyvena. Individo sąmonės struktūra
pradeda formuotis ankstyvoje vaikystėje vaikui perimant veiklos ir bendravimo su suaugusiaisiais patirtį.
Kaip buvo jau minėta, labiausiai žmogaus psichiką nuo kitų gyvūnų psichikos skiria sąmonės ir
savimonės reiškiniai. Žmogus ne tik pažįsta tikrovę, bet ir žino apie savo pažinimą, supranta jo reikšmę
individams ir grupėms. Tik žmogaus psichika turi savybę analizuoti savo mintis, pergyvenimus ir juo
pakartotinai išreikšti. Tik žmogus turi galimybę pažinti save, aplinkinį pasaulį bei atskirti save nuo
aplinkinio pasaulio. Negalima sakyti, kad žmogaus psichika yra sąmonė. Įsisąmoninimo galimybės:
 Pilnas žinojimas:
a) pilnai įsisąmoninti psichiniai reiškiniai – kai žmogus žino ką daro (žmogaus galimybė
įsisavinti pilnai yra gana ribota). Mileris nustatė, kad žmogaus sąmonė vienu metu gali fiksuoti ne
daugiau kaip 7 informacinius vienetus. Pvz.: skaitant nežinomą žodį jei iki 7 įsimena iš karto, o virš
7-grupuojame. Sąmonė yra gana lėta. Žmogus per 1s gali skirti ne daugiau kaip 40 įvykių. Su pilnai
įsisąmonintai reiškiniais susiję 1proc. smegenų ląstelių.
b) nepilnai įsisąmoninti psichiniai reiškiniai – tai, ką mes galime įsisąmoninti, kai mums to
prireikia. Pvz.: spausdini lietuviškai nepagalvoji kaip tai darai, spausdinant ispaniškai – įsijungia
sąmonė ir galvoja, kokią raidę reikia spausti. Žmogus vienu metu gali priimti daugiau informacijos.
Šie reiškiniai vyksta ir pilno budrumo metu ir kai mes „snūduriuojame“ – svajojimas dieną. Ši stadija
užeina kas 90 min. (sumažėja smegenų veikla). Pvz.: skaitant knygą.
 Visiškas nežinojimas: a) visiškai neįsisąmoninti reiškiniai (pasąmonė) – procesai, kurie vyksta
mums nežinant: sapnai, hipnozės metu, haliucinacijos (susirgimo metu), reakcijos į realiai
veikiančius, bet nejuntamus dirgiklius. Ar visi žmonės pajėgūs įsisąmoninti? Naujagimis tos
savybės (įsisąmoninti ) neturi. Visas žmogaus vystymasis yra sąmonėjimo procesas. Kai kurie
psichiniai ligoniai neturi savybės įsisąmoninti arba ši savybė yra sutrikusi (asmenybės
susidvejinimas).
3. Savimonė yra savasties žinojimas, savistaba, santykių su aplinka ir kitais analizė. Sąmonės dalis,
susijusi su paties žmogaus pažinimu, yra vadinama savimone. Pasak A Jacikevičiaus (1995), savimonė –
tai savo aš, savo asmenybės fizinių ir dvasinių savybių supratimas. Tai asmeninio „Aš", savo psichinio
pasaulio pažinimas refleksijos būdu. Ji reiškiasi savęs vertinimu, savikontrole, savianalize, savikūra ir
saviaukla.
Savimonė - tai savęs išskyrimas iš aplinkos, savo santykio su pasauliu, savęs kaip asmenybės, savo
poelgių, veiksmų, minčių, jausmų, norų ir interesų vertinimas (Lapė J., Navikas G., 2003). Tai sudaro
galimybę tikslingai veikti, tobulėti, kurti save. Žmogus jau vaikystėje ima skirti save nuo kitų žmonių. Jis
pradeda pažinti ir vertinti savo psichikos reiškinius (pojūčius, suvokimus, protą, valią, jausmus, sugebėjimus ir
kt), lyginti juos su kitų žmonių atitinkamais reiškiniais.
Ji padeda žmogui įvairiais aspektais įvertinti save, skirti nuo visko, kas ne aš, suprasti savo kaip
atskiro individo situaciją gamtoje bei visuomenėje ir reguliuoti patį save. Būtent sąmonės ir savimonės
dėka, žmogus, tiksliau pažindamas tikrovę, išsiskiria iš gyvūnų.