Emile Durkheim - Sociologijos Metodo Taisykles 2001 LT

E m ile D u r k h e im
SOCIOLOGIJOS METODO TAISYKLĖS
Iš p r a n c ū z ų k a l b o s v e r t ė
J ŪR AT Ė K A R A Z I J A I T Ė
ALK / V A G A
UDK 31^
D u361;
Versta iš:
Emile D u rk h e im
LES RmGLES DE LA M Ė T H O D E S O C I O L O G I Q U E
QU A DR IGE / P resses U n iversitaires de France, 1937
This edition published with the support

from the Open Society Fund-Lithuania
Knygos leidimą finansavo Atviros Lietuvos fondas
© Vertim as į lie tu v ių kalbą,

ISSN 1392-1673 Jūratė Karazijaitė, 2001
ISBN 5-415-01558-2 © L e id yk la VA G A , 2001
PIRMOJO L E I D I M O PR AT A RM Ė
Socialiniai faktai moksliškai aiškinam i taip retai, kad kai k u

rie šio darbo teiginiai gali gerokai suglum inti skaitytoją. Ta
čiau jeigu jau turim e teorinį m okslą apie visuom enes, tai rei
kia tikėtis, kad jis nebus tik tradicinių p rie tarų p arafrazė, o
privers m us pažvelgti į daiktus kitaip, nei jie atrodo p a p ra s
tam žm ogui, juk bet kurio mokslo tikslas - daryti atradim us,
o bet kuris atradim as įneša į jau susiklosčiusias p a ž iū ra s d i
desnės ar m ažesnės sum aišties. Taigi sociologijoje n e su te i
kiant sveikam protui autoriteto, kuris jau seniai išnyko iš kitų
m okslų - ir iš kur tas autoritetas apskritai galėjo ten rastis? -
m okslininkui reikia pasiryžti ir nesutrikti nuo m okslinių ty
rim ų rezultatų, žinoma, jei tik tyrimai buvo atlikti m etodiškai
teisingai. Ieškoti p ara d o k sų - sofisto prero g aty v a, o m oksle
jų vengti, nors juos iškelia patys faktai, gali tik n e d rą su s ir
nepatiklus protas.
Deja, lengviau priim ti šią taisyklę iš principo ir teoriškai,
negu atkakliai ją taikyti praktikoje. Mes d ar p ernelyg įpratę
visus šiuos klausim us spręsti v ad o v au d am iesi sveiku p ro tu
ir tada būti toli nuo sociologinių ginčų. N et tada, kai m anom e
esą laisvi nuo sveiko proto įtakos, jis nepastebimai m ums įteigia
savo sprendim us. Ir tik ilga speciali praktika gali apsaugoti
nuo tokių silpnybių. Šito mes ir prašom e skaitytoją neišleisti
iš akių. Tegul jis niekad neužm iršta, jog tie m ąstym o b ūdai,
kurie jam artim iausi, veikiau yra kenksm ingi nei n a u d in g i
socialinių reiškinių m oksliniam tyrim ui, ir todėl jis turi per
6 SOCIOLOGIJOS METODO TAISYKLĖS
d a u g n epasikliauti savo pirm aisiais įspūdžiais. Jeigu jis p a

siduos jiems nesipriešindam as, rizikuoja m us vertinti m ū sų
nesupratęs. Taigi m us galėtų apkaltinti noru pateisinti n u si
kaltim ą ta dingstim i, kad mes laikom e jį norm aliu sociologi
niu reiškiniu. Tačiau prieštaravim as b ū tų naivus. Juk jeigu
norm alu, kad kiekvienoje visuom enėje darom i nusikaltim ai,
tai juo labiau n orm alu, kad už juos b ū tų b audžiam a. Repre-
syvinės sistem os institucija - ne m ažiau universalus faktas
negu nusikalstam um as ir ne m ažiau būtinas visuomenės svei
katai. Kad n e b ū tų nu sikaltim ų, reikėtų suniveliuoti in d iv i
dualias sąm ones, o tatai dėl priežasčių, kurias nurodysim e
vėliau, neįm anom a ir nepageidautina; bet kad n eb ū tų re p
resinių priem o n ių , reikėtų, kad n e b ū tų ir m okslinio h o m o
geniškum o, kuris nesiderina su visuom enės egzistavim u.
R em dam asis tu o fak tu, kad n u sik a ltim as ir atg rasu s, ir p a
sib ja u rė tin a s, sv eik as p ro ta s k la id in g a i n u s p re n d ž ia , jog
jis tu rė tų visai išnykti. P a p rasta i linkęs visa s u p a p ra s tin ti,
sveikas p ro ta s nesuvokia, kad reiškinys, keliantis pasišlykš
tėjimą, d rau g e gali būti ir kuo nors n audingas, ir čia nėra
jokio prieštaravim o. A rgi o rg an iz m a s neatlieka a ts tu m ia n
čių funkcijų, k u rio s b ū tin o s in d iv id o sveikatai? A rgi m es
n e p a tiria m e sk a u sm o ? O ju k b ū ty b ė , n e p a ž įs ta n ti s k a u s
m o, b ū tų pa b a isa . K urio n o rs d a ly k o n o rm a lu m a s ir jo s u
k e lia m a s p a sib ja u rė jim a s gali b ū ti net labai glaudžiai susi
ję. Jeigu skausm as - norm alus faktas, tai vien todėl, kad jis
n ežad in a meilės; jei nusikaltim as - norm alu, tai vien todėl,
kad jis sukelia n e a p y k a n tą 1.
1 Bet su m u m i s ga l im a nesu tikt i; je igu sve ik a ta turi n e p a k e n č i a m ų

e l e m e n t ų , ar reikia ją la ikyti, kaip d a r o m e toliau , e l g e s i o tikslu?
Čia nėra jo k i o p r i e š t a r a v i m o . N u o l a t o s at si t i n k a, kad ko k s no rs
r e i š k in y s , kai ku ri ai s s a v o p a d a r i n ia i s k e n k s m i n g a s , kitais, p r i e
šin g a i , bū na n a u d i n g a s ir net g y v e n i m u i bū tin as. Jeigu jo b l o g u s
p a d a r i n i u s n u o l a t ne u tr a l iz u o j a p r i e š in g a įtaka, faktišk ai jis tar
nauja n e k e n k d am as . Tačiau jis vis vien vi sad a ne pa ken čia ma s, nes
pats s a v a i m e gali kelti gr ės m ę, kuriai kelią užkirsti tegali sv e ti m a
jėga. Taip yra ir su nu sik al ti m u: jo žala v i s u o m e n e i pa n ai k i n a m a
b a u s m e , jei b a u s m ė d e r a m a i f u n k c i o n u o j a . T a ig i, n e d a r y d a m a s
PIRMOJO LEIDIMO PR AT A RM Ė 7
Taigi m ū sų m etod as visai nėra revoliucingas. Tam tikra

prasm e jis netgi konservatyvus, nes laiko socialinius faktus
daiktais, k urių prigim tis, nors ir labai lanksti, paslanki būtų,
vis vien negali būti keičiama gera valia. D aug pavojingesnė
doktrina, laikanti socialinius faktus tik m ąstym o kom binaci
jų p ro d u k tu , kurį akim irksniu gali iki p a m a tų su g ria u ti p a
p rastas dialektinis metodas!
Tie, kurie pratę įsivaizduoti socialinį gyvenim ą kaip logi
nę idealių sąvokų raidą, galbūt vadins prim ityviu ir p a v iršu
tinišku metodą, kuris visuomenės evoliuciją tvirtins esant p ri
klausomą nuo objektyvių, erdvėje apibrėžtų sąlygų ir tikriausiai
m us pripažins m aterialistais. Tačiau mes galėtum e k u r kas
pagrįsčiau reikalauti priešingo įvertinim o. Iš tikrųjų, ar tik
spiritualizm o esmė neslypi mintyje, kad psichiniai reiškiniai
negali būti tiesiogiai kilę iš organinių reiškinių? O m ū sų m e
todas iš dalies tėra tik šio principo taikym as socialiniam s
faktams. Kaip spiritualistai skiria psichinių reiškinių p a s a u
lį nuo biologinių reiškinių pasaulio, taip ir m es psichinius
reiškinius skiriam e n uo socialinių; kaip ir jie, m es atsisako
me sudėtingesnį aiškinti paprastesnių. Tiesą sakant, nei vienas,
nei kitas pavadinim as m ūsų netenkina, ir mes sutinkam e tik
su p a v a d in im u racionalistas. M ūsų p a g rin d in is tikslas - p r i
taikyti žm ogaus elgesiui m okslinio racionalizm o principus,
kad praeityje tas elgesys redukuojam as į priežasties ir pasek
mės santykius, kurie ne m ažiau racionaliu b ū d u p askui gali
tapti ateities veiklos taisyklėm is. Tai, kas m ū sų b u v o p a v a
dinta pozityvizm u, tėra šito racionalizm o pasekm ė2. M ėginti
išeiti už faktų ribų stengiantis juos paaiškinti arba valdyti
galim a tik tiek, kiek jie laikom i iracionaliais. Jeigu jie visai
suprantami, jų pakanka tiek mokslui, tiek ir praktikai; mokslui, -
b l o gi o, n u si k a l ti m a s siejasi su p a g r i n d i n ė m i s s o c i a li n i o g y v e n i m o
sąlyg omi s naud ing ai s santykiais, kuriuos maty sim e vėliau. Bet kadangi
n e k e n k s m i n g a s jis darosi tarsi ne p a i sa n t jo paties, jo ke lia m as p a
sibjaurėjimas nėra be p a g r in d o.
2 Vadinasi, nereikia jo painioti su p o z i t y v is t in e C o m te ' o ir M. Spen-
cerio m e t a fi z ik a .
8 SOCIOLOGIJOS M ET O D O TAISYKLĖS
nes tad a nėra p a g rin d o ieškoti iš šalies jų egzistavim o p rie

žasčių; praktikai, - nes jų n au d in g u m a s yra viena iš tų p rie
žasčių. Tad atrodo, kad ypač šiais atgim stančio m isticizm o
laikais tokį sum anym ą galėtų ir turėtų ramiai ir net su sim pa
tija priim ti visi tie, kurie, paskirais klausim ais su m um is ne
sutikdam i, drauge su m um is tiki proto ateitimi.
ANTROJO LE ID IM O PRATARMĖ
Kai ši knyga p asiro d ė pirm ą kartą, ji sukėlė gana gyvą p ole

miką. Visiems įprastos idėjos, tary tu m p aty ru sio s sum aištį,
iš p ra d ž ių taip energingai priešinosi, jog kurį laiką buvo be
veik neįm anom a, kad m us kas nors išgirstų. N et tais klausi
mais, kuriuos m es išdėstėm e kuo aiškiausiai, m u m s be jokio
p ag rin d o buvo prim etam os pažiūros, nieko b en d ra n e tu rin
čios su m ūsiškėm is, ir m ūsų oponentai įsivaizdavo, kad jas
atm esdam i atm eta ir mus. Nors šim tus kartų buvom e pareiš
kę, kad, m ūsų m anym u, sąmonė, tiek socialinė, tiek ir indivi
duali, jokiu b ū d u nėra substancija, o tik d a u g ia u ar m ažiau
sisteminė reiškinių sui generis visum a, buvom e apkaltinti rea
lizm u ir ontologizm u. Nors aiškiai pasakėm e ir visaip karto
jome, kad visą socialinį gyvenim ą sudaro vaizdiniai, buvom e
apkaltinti, esą m es iš sociologijos išm etę psichinį elem entą.
Prieita iki to, kad prieš m us griebtasi tokių polem ikos b ū d ų ,
kurie jau atrodė galutinai palaidoti. M um s priskyrė n u o m o
nes, kurių mes nebuvom e reiškę, neva jos „atitikusios m ū sų
principus". Tačiau patirtis įrodė, koks pavojingas šitas m eto
das, kuris, leisdam as laisvai konstruoti ap tariam as teorijas,
leidžia taip p a t be vargo jas nugalėti.
Vargu ar suklysim e teigdam i, kad ilgainiui p a sip rie šin i
m as pa m a ž u slopo. Be abejo, ne vienas m ū sų teiginys d ar
ginčijamas. Bet mes nei stebėsim ės šiais n a u d in g a is ginčais,
nei dėl jų dejuosime; juk visai akivaizdu, jog kada nors m ūsų
form uluotės turės b ū ti peržiūrėtos. Kaip asm eninės ir gana
ribotos praktikos apibendrinim as, jos neabejotinai turės evo

liucionuoti, p riklausom ai nu o to, kaip plėsis ir gilės sociali
nės tikrovės pažinim as. Beje, kalbant apie kuriam ą m etodą
reikia pripažinti, kad jis laikinas, nes mokslui tobulėjant m e
todai kinta. Tačiau, nepaisant pasipriešinim o, per p a sk u ti
nius m etus objektyvi, specifinė ir m etodinė sociologija be p a
liovos užkariavo vis naujas ir naujas pozicijas. Neabejotinai
čia dau g iau sia p a sitarnavo žurnalas Annėe sociologique. A p
rėpdam as visą m okslo sritį, šis žurnalas geriau nei kuris nors
kitas specialus leidinys pateikė supratim ą, kuo sociologija
turi ir gali tapti. Išaiškėjo, kad ji nėra pasm erkta likti b e n d ro
sios filosofijos šaka ir, kita vertus, gali glaudžiai sietis su
konkrečiais faktais, nevirsdam a grynom is erudicijos p ra ty
bomis. Todėl turėtum e tinkam ai įvertinti m ūsų bendradarbių
uolum ą ir atsidavim ą; b ūtent jų dėka šis įrodym as rem iantis
faktu galėjo būti p rad ėtas ir tęsiamas.
Tačiau nors ir kokia akivaizdi b ū tų pažanga, reikia sutik
ti, kad praeities suklydim ai ir sumaištis dar nevisiškai išsklai
dyti. Štai kodėl norėtum e pasinaudoti šiuo antruoju leidimu,
kad galėtum e p rid u rti keletą aiškinim ų prie visų tų, kuriuos
jau buvom e pateikę, atsakyti į kai kurias kritines pastabas ir
kai kuriais klausim ais šį tą patikslinti.
Teiginys, kad socialiniai faktai turi būti suprantam i kaip daik

tai, - teiginys, su d a ra n tis p atį m ū sų m etodo pagrindą, - s u
kėlė d augiausia prieštaravim ų. A trodė p aradoksalu ir skan
dalinga, jog mes socialinio pasaulio tikrovę prilyginome išorinio
pasaulio tikrovei. Taip žiūrėti reiškė didžiai klysti dėl tokio
prilyginim o prasm ės ir reikšm ės, prilyginim o, kurio tikslas
nėra su m en k in ti aukščiausias būties form as prilyginant jas
žem iausiom s, o priešingai, pareikalauti aukščiausiom s for
m om s tikrovės lygio, bent jau tokio, kurį visi pripažįsta že
m iausiom is būties formomis. Iš tikrųjų m es neteigiam e, kad
ANTROJO LEIDIMO PRATARMĖ 11
socialiniai faktai - m aterialūs daijctai; tie daiktai tokio p a t

rango kaip m aterialūs daiktai, nors ir kitoniškai.
Kas gi yra daiktas? Daiktas priešpriešinam as idėjai, kaip
tai, kas p ažįstam a iš šalies, p riešp riešin am a tam, kas p a ž įs
tam a iš vidaus. D aiktas - koks nors pažinim o objektas, į k u
rio esmę neįm anom a prasiskverbti protu; tai visa, apie ką mes
negalime susidaryti adekvataus supratim o paprastu proto ana
lizės b ūdu; tai visa, ką protas įstengia suvokti tik išeidam as
už savo paties ribų, stebėjimais ir eksperim entais, palengva
pereidam as nuo išoriškesnių ir tiesiogiai pastebim ų požym ių
prie m ažiau m ato m ų ir gilesnių. Tam tikrus faktus suprasti
kaip daiktus d a r nereiškia juos priskirti vienai ar kitai tikro
vės kategorijai; tai - laikytis dėl jų tam tikros m ąstym o n u o
statos. Tai - im ti juos tyrinėti vadovaujantis prin cip u , kad
mes nieko nežinom e, kas jie yra, ir kad jų b ū d in g o s savybės,
kaip ir kažkokios priežastys, nu o k u rių tie faktai priklauso,
negali būti atskleidžiam os net pačia įdėm iausia introspekcija.
Šitaip apibūdinus terminus, m ūsų teiginys, nieku gyvu ne
b ū d a m a s paradoksas, galėjo beveik būti laikom as tru izm u ,
jeigu nebūtų per dažnai atm etam as m okslų apie žm ogų, ypač
sociologijos. Iš tikrųjų, šia prasm e galim e sakyti, kad bet k u
ris mokslo objektas yra daiktas, išskyrus galbūt m atem atikos
objektus. Kalbant apie šiuos, kadangi m es patys juos k o n
struojame, nuo paprasčiausių iki pačių sudėtingiausių, - kad
žinotum e, kas jie yra, u žtenka žiūrėti į m ū sų pačių v id ų ir
viduje analizuoti m ąstym o procesą, iš kurio jie išplaukia. Bet
jeigu kalbam a apie faktus tiesiogine šio žodžio prasm e, tu o
met, kada im am e juos m oksliškai tyrinėti, jie yra m um s visai
nežinom i, n esu p ra n tam i daiktai, nes jų vaizdiniai, susidarę
per gyvenim ą, suform uoti be m etodinės ir kritinės analizės,
neturi mokslinės vertės ir privalo būti pašalinti. Netgi indivi
dualiosios psichologijos faktai pasižym i šia savybe ir p riv a
lo būti su p ra n ta m i tuo pačiu aspektu. N ors jie pagal a p ib rė
žim ą m um s yra vidiniai, m ū sų sąm onė m um s n eatskleidžia
nei jų vidinės esmės, nei jų genezės. Ji leidžia m um s juos p a
žinti tik iki tam tikros ribos, lygiai kaip juslės m u m s leidžia
12 SOCIOLOGIJOS MET OD O TAISYKLĖS
pažinti šilum ą ar šviesą, garsą ar elektrą; ji m um s teikia apie

juos miglotus, momentinius, subjektyvius įspūdžius, o ne aiškias
ir ryškias sąvokas, p aaiškinam uosius konceptus. Būtent to
dėl per šį šim tmetį susiform avo objektyvioji psichologija, ku
rios pag rin d in ė taisyklė - tyrinėti psichinius faktus iš išorės,
t. y. kaip daiktus. Juo labiau taip turi būti elgiamasi su socia
liniais faktais, kadangi sąm onė, juos p ažindam a, negali būti
kom petentingesnė negu p a žin d am a savo pačios egzistenci
ją 1. Galim e susilaukti prieštaravim ų, girdi, jeigu socialiniai
faktai - m ū sų pačių darbas, tada užtenka suvokti save p a
čius, kad sužinotum e, ką mes į juos sudėjom e ir kaip juos
suform avom e. Bet pirm iausia - d a u g u m ą socialinių in stitu
cijų mes perėm ėm e visiškai suform uotas anksčiau už m us gy
venusių kartų; prie jų susiklostymo mes nesame nė kiek prisi
dėję, tad kreipdam iesi tik į save negalėsim e atskleisti jas
n ulėm u sių priežasčių. Be to, net jeigu mes ir paskatinom e jas
atsirasti, tegalim e sunkiai, m iglotai ir dažnai labai netiksliai
įžiūrėti tikrąsias priežastis, privertusias m us veikti, ir m ū sų
veikm ės pobūdį. N etgi tada, kai kalbam a apie m ūsų asm eni
nius poelgius, m es labai m iglotai įsivaizduojam e palyginti
pa p ra stu s m otyvus, kurie m us valdo. Mes m anom e esą nesa-
vanaudžiai, o iš tikrųjų veikiame kaip egoistai; mes m anom e
pasiduodą neapykantai, o iš tikrųjų nusileidžiame meilei, pro
tui - tada, kai esam e ab su rd išk ų p rie tarų vergai, ir t. t. Kaip
galėtum e aiškiau atskirti daug sudėtingesnes priežastis, nuo
k u rių prik lau so gru p ės poelgiai? Juk kiekvienas dalyvis te
sudaro m ažytę grupės dalelę; yra daugybė kitų grupės narių,
ir tai, kas vyksta jų sąmonėse, praslysta pro m us nepastebėta.
Taigi m ūsų taisyklėje neslypi jokia metafizinė koncepcija,
jokia spekuliacija, susijusi su būties pag rin d u . Ji tereikalau
ja, kad sociologas a ts id u rtų tokioje dvasios būsenoje kaip ir
fizikai, chem ikai, fiziologai, kai jie pasineria į naują, dar n e
1 Ma tom e, kad iškeliant šį teiginį nėra reikalo tvirtinti, jog socialinis

g y v e n i m a s s u s i d e d a iš kažko kito nei va izdiniai; užtenka pa r e ik š
ti, jog v a i z d in i a i, i n d i v i d u a l ū s ar k o l e k t y v i n i a i , laikomi m o k s l i š
kai ti riamais tada, kai jie tiriami objektyviai.
A NTROJ O LEIDIMO PR AT A RM Ė 13
tirtą savo m okslo sritį. Reikia, kad skverbdam asis į socialinį

pasaulį jis suvoktų, jog žengia į nežinom ybę. Reikia, kad jis
pajustų susidūręs su faktais, kurių d^ftiiai lygiai taip p at n e
žinomi, kaip b uvo nežinom i gyvybės dėsniai iki a tsira n d a n t
biologijai. Reikia, kad jis b ū tų pasirengęs daryti atrad im u s,
kurie jį sukrėstų ir su trikdytų. Bef%)ciologija d ar toli gražu
nėra pasiekusi tokios intelektualinės brandos. Tada, kai m oks
lininkas, tyrinėdamas fizinę gamtą, labai aiškiai junta jos stiprų
pasipriešinim ą, kurį jam taip su n k u nugalėti, sociologas ju
da tarp daiktų, tiesiogiai d uotų ir protui skaidrių, - taip leng
va, kaip m atom e, jam spręsti pačius p ain iau siu s klausim us.
D abartinė m okslo būklė m um s net neleidžia tiksliai žinoti,
kas yra p ag rin d in ės socialinės institucijos, tokios kaip vals
tybė ar šeima, nuosavybės im sė arba sutartis, bausm ė ir atsa
komybė. Beveik visai n e ž in o ^ ^ p rie ž a s č ių , nuo k urių jos p ri
klauso, jų atliekam ų funkcijų, jų evoliucijos dėsnių; ir tik kai
kuriais klausim ais jau p rad e d a m e įžvelgti m enkučius p r a
giedrulius. Tačiau užtenka perm esti akimis sociologijos d a r
bus, kad pam atytum , kaip retai kam suvokiam a tas nežinoji
m as ir tie sunkum ai. Ne tik laikom a tary tu m savo pareiga
nušviesti iškart visus klausim us, bet d ar m anom a, 1^1 ke
liuose puslapiuose arba keliais sakiniais galima perprasti pačių
sudėtin giausių reiškinių esmę. Vadinasi, šitokios teorijos iš
reiškia ne faktus, kurie negali būti skubotai suvokti ir ištirti,
o išankstinį a u to riau s su p ratim ą apie faktus, su p ra tim ą , jau
turėtą prieš im antis tyrimo. Žinom a, idėja, kuri m u m s susi
formuoja apie kolektyvines apeigas, apie ta ijc a s jos yra arba
kas jos tu rė tų būti, išplaukia iš jų raidos. B ^ ^ a t i idėja yra
faktas, kurį reikia tyrinėti iš šalies, - tik tada bus įm anom a jį
deram ai apibūdinti. Juk svarbu sužinoti ne tai, kaip vienas ar
kitas m ąstytojas įsivaizduoja kurią nors instituciją, o s u p ra
timas, kurį apie tą instituciją susidarė grupė; tik toks su p ra ti
m as bus socialiai veiksm ingas. Bet tai negali b ū ti pasiekta
p a p ra stu vid in iu stebėjim u, nes iš»tis^.tiė vienas iš m ū sų to
neįstengia; taigi reikia ieškoti kokių no^s išorinių požym ių,
kurie p a d ė tų jį p a d a ry ti juntam ą. Be to,lšis s u p r a į į ^ |^ n e a t
sirado iš nieko; jis pats turi išorines priežastis, kurias reikia

žinoti ir suprasti, tik tada galėsi įvertinti jo vaidm enį ateityje.
Šiaip ar taip, m um s n d^lat reikės grįžti prie to paties metodo.
# n
Lygiai taip p a t gyvai buvo ginčijamas kitas teiginys - kad
socialiniai reiškiniai iškeliami kaip išoriniai individams. Nūnai
su m um is m ielai sutinkam a, kad ind iv id u alau s ir kolektyvi
nio gyvenim o faktai kažkiek yra nevienarūšiai (heterogeni
niai). N et galima sakyti, kad šiuo klausim u įsigali jei ne vien
balsis, tai b e n t jau gana vieningas sutarim as. N erastum e
sociologų, kurie neigtų sociologiją tu rin t savo specifiką. Bet
kadangi visuom enę su d aro tiljgtidividai2, blaivus p rotas sa
kytų, kad socialinis gyveniirarenegali turėti kito substrato,
tik in d iv id u alią sąm onę, antraip jis atro d y tų lyg ir pakibęs
ore ir plaukiojantis tuštumoje.
Bet tai, kas taip lengvai laikom a negalim u kalbant apie
socialinius faktus, paprastai leidžiama kalbant apie kitas gamtos
sferas. Kaskart, kai kokie nors elem entai, jungdam iesi ir de-
rind^piiesi, su d a ro naujus reiškinius, reikia tik įsivaizduoti,
kad šie reiškiniai įsikūnija jau ne elem entuose, o y is a m e jų
su d a ry ta m e junginyje. Gyvoje ląstelėje, be m ineralinių dale
lių, nieko kito nėra; taip ir visuomenėje: ją sudaro tik indivi
dai, ir d a u g ia u nieko. Ir vis vien absoliučiai akivaizdu, kad
b ū d in g i gyvenim o reiškiniai neglūdi vandenilio, deguonies
ir azoto atom uose. Kaipgi gyvybės judesiai galėtų rastis ne
gyvų e le m e n l^ i d u je ? Kaip, beje, pasklistų tuose elem entuo
se biologinės savybės? Jos negalėtų visuose reikštis vienodai,
nes tie elem entai skirtingos prigim ties; anglis - ne azotas ir
todėl negali pasižym ėti nei tomis pačiom is savybėm is, nei
vaidinti to paties vaidm ens. Lygiai taip p at sunku b ūtų d ary
ti prielaidą, kad kiekvienas gyvenim o aspektas, kiekvienas jo
2 Šis te igi nys , beje, nėra visai tikslus. Be i n d iv id ų , egzistuoja ir da ik

tai - su d e d a m ie ji v i s u o m e n ė s ele mentai. Te isinga tik tai, kad indi-
v i < į ^ ^ ^ ! e n i n t e l i a i a k ty v ū s ele me nt ai .
AN TR OJ O LEIDIMO P R AT A RM Ė 15
esminis bruožas įkūnytas atskiroje atom ų grupėje. Tuomet gy

venim as negalėtų irti; jis yra vienis, ir todėl jo buveinė tegali
būti gyva substancija visam e savo vientisum e. Jis - vientisu
me, o ne dalyse. M aitinasi, dauginasi, vienu žodžiu, gyvena
toli gražu ne negyvos ląstelės dalelės; gyvena pati ląstelė, ir
tik ji. Ir tą, ką mes kalbame apie gyvenimą, galima pakartoti ir
kalbant apie visas galim as sintezes. Bronzos tvirtum as slypi
ne varyje, ne alave ir ne švine - m etaluose, su d aran čiu o se
bronzą ir pasižym inčiuose m in k štu m u ir lan k stu m u ; b ro n
zos tvirtum as slypi jų junginyje. Vandens tankum as, jo m ais
tinės ir kitos savybės glūdi ne dviejų rūšių dujose, iš kurių jis
sudarytas, bet sudėtinėje substancijoje, susiformavusioje šioms
dujom s susijungus.
Pritaikykim e šį principą sociologijoje. Jeigu, kaip vienin
gai m anom a, ši sintezė sui generis , su d a ra n ti bet kurią visu o
m enę, sukuria naujus reiškinius, besiskiriančius n u o tų, k u
rie pastebimi atskirose sąmonėse, reikia daryti prielaidą, kad
tie specifiniai faktai pastebim i toje pačioje visuom enėje, kuri
juos sukuria, o ne jos dalyse, tai yra jos nariuose. Taigi šia
p rasm e jie yra išoriniai in d iv id u a lių sąm onių atžvilgiu, ly
giai kaip skiriamieji gyvenim o požym iai yra išoriniai m in e
ralinių m edžiagų, su d aran čių gyvą būtybę, atžvilgiu. Ir n e
įmanom a jų išsklaidyti po elementus neprieštaraujant pačiam
sau, nes iš apibrėžim o aišku, kad jie apim a visai ką kita negu
tai, kas slypi tuose elem entuose. Taip atsiran d a nauja a rg u
mentacija, p a g rin d ž ia n ti toliau m ū sų išdėstytą psichologi
jos, arba m okslo apie m ąstantį individą, atskyrim ą n u o so
ciologijos. Socialiniai faktai nuo psichinių faktų skiriasi ne
tik kokybiškai: jų kitas substratas , jie evoliucionuoja ne toje
pačioje terpėje ir priklauso nuo kitų sąlygų. Tai nereiškia, kad
jie nėra tam tikra prasm e psichiniai reiškiniai, nes visi jie
funkcionuoja tam tikrais m ąstym o ir veiklos būdais. Tačiau
kolektyvinės sąm onės būklės savo esme skiriasi n u o in d iv i
dualios sąm onės būklių; tai kitos rūšies vaizdiniai. G ru p ių
m ąstym as kitoks negu atskirų žm onių; jis turi savus dėsnius.
Todėl abu mokslai tiek ryškiai skiriasi, kiek apskritai gali skirtis
mokslai, n e p a isa n t juos siejančių ryšių.
Šiuo klausim u derėtų išryškinti vieną skirtum ą, kuris gal

bū t suteiks šiam ginčui bent kiek aiškumo.
M ums atrodo visai akivaizdu, kad socialinio gyvenimo ma
terija negali būti aiškinam a grynai psichologiniais faktoriais,
t. y. individualios sąmonės būklėmis. Iš tikrųjų, kolektyviniai
v aizdiniai išreiškia b ū d ą, k uriuo g rupė suvokia save santy
kiuose su ją veikiančiais objektais. Bet grupė sudaryta kitaip
negu individas, ir ją veikiantys daiktai yra kitos prigim ties.
Vaizdiniai, kurie neišreiškia nei tų pačių subjektų, nei tų p a
čių objektų, negali p riklausyti nuo tų pačių priežasčių. Kad
suprastum e, kokiu b ū d u visuom enė įsivaizduoja pati save ir
ją su p a n tį pasaulį, būtina išgvildenti ne pavienių žm onių, o
visos visuomenės esmę. Simboliai, kuriais ji save suvokia, kinta
p riklausom ai n u o to, kas ji p ati yra. Jeigu, pavyzdžiui, ji su
vokia save kaip kilusią iš gyvūno, kurio vardą yra įgijusi,
tuom et sudaro vieną iš specifinių g rupių, vadinam ų klanais.
O ten, k u r g yvūnas pakeistas žm ogum i, bet vis vien m itiniu
protėviu, klano ištakos pakitusios. Jeigu aukščiau vietinių ar
šeimos dievybių visuom enė iškelia kitas dievybes, nuo kurių
žm onės m ano esą priklausom i, šitaip atsitinka todėl, kad vie
tinės ir šeimos grupės, sudarančios visuomenę, stengiasi telktis
ir jungtis, ir religinio panteono vienybės lygis atitinka vieny
bės lygį, kurį visuomenė pasiekė tuo pačiu metu. Jeigu ji smerkia
kai k uriuos elgsenos b ū d u s, tai todėl, kad jie užgauna kai
k uriuos svarbiausius jos jausm us, o tie jausm ai susiję su jos
s tru k tū ra lygiai taip, kaip individo jausm ai susiję su jo fizi
niu tem p e ra m e n tu ir m entalitetu. Taigi net tada, kai indivi
dualioji psichologija atvers m um s visas savo paslaptis, ji vis
vien negalės m um s pateikti nė vienos problem os sprendim o,
nes tos problem os priklauso jai nežinom ų faktų kategorijoms.
Šį nevienarūšiškum ą (heterogeniškum ą) pripažinus, gali
m a iškelti klausimą: ar tik individualūs ir kolektyviniai vaiz
diniai nėra p a n a šū s tuo, kad ir vieni, ir kiti yra vaizdiniai, ir
ar šie p a n a šu m a i nelem ia tam tikrų abstrakčių dėsnių, b e n
d rų abiem sferoms? Mitai, liaudies padavim ai ir legendos,
įvairūs religiniai tikėjimai, m oralinės p ažiūros ir t. t. n e a t
spindi individualios tikrovės, tačiau būna, kad būdai, kuriais
ANTROJO LEIDIMO P R ATA RM Ė 17
jie pritraukiami ar atstumiami, jungiasi ar skiriasi, nepriklauso

nuo jų turinio ir sąlygojami vien tik bendros v aizdinių koky
bės. Būdami sudaryti iš skirtingos materijos, jie sąveikaus taip
pat, kaip sąveikauja individo pojūčiai, vaizdai ar suvokim ai.
Ar, pavyzdžiui, negalima manyti, kad gretim um as ir p a n a šu
mas, kontrastai ir antagonizm ai gali veikti vienodai, n e sv ar
bu, kokie b ū tų pavaizduoti daiktai? Tokiu b ū d u priartėjom e
prie galimybės suvokti grynai form alią psichologiją, psicho
logiją, kuri b ū tų lyg ir bendra teritorija gyvuoti individualia
jai psichologijai ir sociologijai; galbūt kaip tik todėl kai kurie
protai patiria dvejonių, kai tenka šiuos d u m okslus tiksliai
atskirti.
Tiesą sakant, dabartinė pažinim o būklė šitaip iškelto klau
simo neleidžia m um s išspręsti vienareikšmiškai. Iš tiesų, vie
na vertus, visa, ką mes žinome apie b ūdus, kuriais jungiasi ir
derinasi individualūs suvokimai, tėra keli gana bendri ir migloti
teiginiai, paprastai vadinam i idėjų asociacijos dėsniais. O ko
lektyvinių suvokim ų form avim osi dėsniai juo labiau nežino
mi. Socialinė psichologija, kurios u ž d u o tis ir b ū tų juos n u
statyti, veikiau tėra žodis, kuris išreiškia visų rūšių bendrybes,
prieštaringas ir netikslias, be apibrėžto objekto. Lyginant m i
tines temas, liaudies legendas, tradicijas ir kalbas, reikėtų iš
tirti, kokiu b ū d u socialiniai vaizdiniai vienas kitą sukelia ar
atm eta, vienas į kitą įsiskverbia ar vienas nuo kito atsiskiria,
ir 1.1. N ors ši problem a ir verta tyrinėtojų dėm esio, v a rg u ar
galim a tvirtinti, kad ji apskritai nagrinėta; ir kol nebus rasti
kai kurie iš tų dėsnių, veikiausiai bus neįm anom a tiksliai s u
žinoti, ar tie dėsniai pakartoja individualiosios psichologi
jos dėsnius, ar ne.
Tačiau nors ir n egarantuota, bet, šiaip ar taip, įm anom a,
kad tarp tų dviejų rūšių b ūtų ne tik panašum ų, bet ne m ažiau
ir svarbių skirtum ų. N eįm anom a sutikti, kad vaizd in ių tu ri
nys nedaro įtakos jų kombinacijų būdam s. Tiesa, psichologai
kartais kalba apie idėjų asociacijos dėsnius taip, lyg jie b ū tų
vienodi visom s in d iv id u a lių vaizd in ių rūšim s. Tačiau nėra
nieko m ažiau įtikinam a: vaizdai derinasi tarp savęs ne taip
kaip jutimai, o suvokimai - ne taip kaip vaizdai. Jeigu psichologija
b ū tų toliau pažengusi, ji neabejotinai konstatuotų, kad kiek

viena psichinių būklių kategorija turi jai būdin g u s formalius
dėsnius. Jeigu taip, tada reikia a fo rtiori daryti prielaidą, kad
atitinkam i socialinio m ąstym o dėsniai bus specifiniai, kaip
ir pats tas m ąstym as. Jeigu nors kiek su sid u ri su šia faktų
kategorija, su n k u nepajusti tos specifikos. Ar tik ne dėl jos
m um s a trodo toks keistas tas ypatingas būdas, kuriuo religi
nės koncepcijos (esančios pirm iausia kolektyvinės) susim ai
šo arba atsiskiria, vienos virsta kitomis, sudary d am o s p rie š
ta rin g u s ju n g in iu s , k o n tra stu o ja n č iu s su įp ra sta is m ū sų
individualaus m ąstym o padariniais? Jeigu galima daryti prie
laidą, jog kai kurie socialinio m ąstym o dėsniai iš tikrųjų p ri
mena tuos, kuriuos nustato psichologai, tai ne todėl, kad p ir
mieji tėra p a p ra stas pavienis antrųjų atvejis, o todėl, kad ir
vienuose, ir kituose šalia neabejotinai svarbių skirtum ų p a
stebim a ir p a n a šu m ų , kuriuos abstrakčiai galim a išryškinti
ir kurie, beje, dar nežinomi. Vadinasi, sociologija nieku gyvu
negali paprasčiausiai pasiskolinti iš psichologijos vieną ar
kitą teiginį ir p askui jį pritaikyti socialiniams faktams. Bet
kolektyvinis m ąstym as, visas, tiek forma, tiek ir turinys, turi
būti tiriam as pats, su niekuo nesusietas, jaučiant tai, kas ja
me yra specifiška, ir reikia palikti ateičiai rūpestį ištirti, kiek
kolektyvinis m ąstym as panašus į pavienių žm onių mąstymą.
Ši problem a išplaukia veikiau iš bendrosios filosofijos ir abst-
rakčiosios logikos negu iš mokslinio socialinių faktų tyrim o3.
Lieka tarti keletą žodžių apie socialinių faktų apibrėžim ą,

kurį pateikiam e pirm am e šio darbo skyriuje. M ūsų nuom one,
socialiniai faktai slypi veiksm ų arba m ąstym o būduose, a t
3 Nėra reikalo ro dyti, kaip ši u o p o ž i ū r iu bū tin yb ė tyrinėti faktus iš

ša li es tampa dar a k i v a i z d e s n ė , ne s jie kyla iš si n te z ės , apie kurią
m e s n e t u r i m e nė m e n k i a u s i o su p r a t im o , kokj s ą m o n ė gali m u m s
teikti apie v i d i n i u s reiškinius.
AN TR OJO LEIDIMO P R ATA RM Ė 19
pažįstam uose iš to, k ad jie gali atskirom s sąm onėm s daryti

priverstinį poveikį. Nagrinėjant šį klausimą atsirado painiavos,
kurią dera pam inėti.
Pasidarė taip įprasta sociologiniams dalykam s suteikti fi
losofinio m ąstym o formas, kad šitam e išankstiniam e a pibrė
žime dažnai bū d av o įžiūrim a tarytum socialinio fakto filoso
fija. Buvo pasakyta, kad mes aiškinam e socialinius reiškinius
prievarta, o T arde'as juos aiškina m ėgdžiojim u. Mes n e tu rė
jome tokių ketinim ų, ir m um s net nešm ėstelėjo m intis, kad
galima b ūtų m um s tai prikišti, - taip tas teiginys prieštarauja
bet kuriam m etodui. Mes pasiūlėm e m okslines išvadas n u
m atyti ne filosofiniu žvilgsniu, o paprastai apibūdinti, pagal
kokius išorinius požym ius galima atpažinti m oksliškai tiria
m us faktus, kad m okslininkas sugebėtų juos pastebėti ten,
k ur jie yra, ir n ep ain io tų su kitais. Buvo kalbam a apie tai,
kaip kuo labiau apriboti tyrim ų lauką, o ne m ėginti ap rėp ti
viską lyg ir kokia universalia intuicija. Todėl mes m ielu noru
priim am e šitam apibrėžim ui a dresuotą priekaištą, girdi, jis
neišreiškiąs visų socialinio fakto po žy m ių ir todėl galįs būti
ne vienintelis. Iš tikrųjų, nėra neįtikėtina, kad jis gali būti
apibrėžiam as pačiais įvairiausiais būdais, nes nėra jokio p a
grindo m anyti, kad jis pasižym i vienintele išskirtine savybe4.
Svarbu išrinkti tą, kuri geriausiai tinka užsib rėžtam tikslui.
Priklausom ai nu o aplinkybių net labai galim a taikyti keletą
4 Priev art inė ga lia, kurią m e s jam pr is ki r ia m e , taip m a ž a i a t s p in d i

s o c i a li n i o fakto v i s u o t i n u m ą , kad jis gali p a s i ž y m ė t i ir p r i e š in g a
s a v y b e . Į v a i r io s i n s t i t u c i j o s m u m s p r i m e t a m o s , b e t d r a u g e m e s
jas ir br ang in ame ; jos m u s įpareigoja, o m e s jas m yl im e ; jos prieš
m u s na u do ja pr ie va r tą , o m e s jų f u n k c i o n a v i m e ir ne t toje p r i e
vartoje ra nda m e na u do s. Tai ta pati taip da žn ai m or ali stų m in im a
antitezė tarp dviejų - gėrio ir pareigos - sąvokų, kurios išreiškia dvi
skirtingas, bet lygiai tokias pat realias d o r o v i n i o g y v e n i m o p u s e s .
Turbūt ne r a st um e ko le k t y v i n i ų a p e ig ų , kurios n e d ar y tų m u m s to
kio d v e j o p o p o v e i k i o , beje, tik iš p a ž i ū r o s p r i e š t a r i n g o . M es jų
n e a p i b ū d i n o m e tuo y p a ti n g u a t s i d a v i m u - kartu ir s a v a n a u d iš k u ,
ir n e sa v a n a u d iš k u - tik todėl, kad jis nepas ireiškia išoriniais, l e n g
vai pastebimais ženklais. Gėryje dau gi au vi dinės, in t ym e sn ė s e sm ės
negu pareigoje, ir todėl ją sunkiau apčiuopti.
kriterijų. Būtent tai mes p ripažinom e retsykiais esant būtina

sociologijoje, nes pasitaiko atvejų, kai priverstinis fakto p o
b ūdis nelengvai atpažįstam as (žr. p 36). Visa, ko reikia kal
bant apie pirm inį apibrėžim ą, yra tai, kad taikom os savybės
b ū tų nedelsiant atskiriam os ir galėtų būti pastebėtos iki tyri
mo. Bet kaip tik šitos sąlygos ir neatitinka apibrėžim ai, kurie
kartais priešpriešinam i m ūsiškiam . Pavyzdžiui, buvo tv irti
nam a, kad socialinis faktas - tai „visa, kas vyksta visuom e
nėje ir v y kdom a visuom enės", arba „tai, kas dom ina ir kaip
nors veikia g ru p ę". Tačiau sužinoti, ar visuom enė yra fakto
priežastis, ar ne, arba ar šis faktas turi socialinių p adarinių,
pavyks tik tada, kai mokslinio tyrimo darbai jau bus gana toli
pažengę į priekį. Taigi tokie apibrėžim ai negali pasitarnauti
a p ib ū d in a n t p ra d ė tą tirti objektą. Jais p asin au d o ti bus gali
ma tik tada, kai socialinių faktų tyrim as bus gerokai p a sistū
mėjęs ir kai bus atrastas koks nors kitas išankstinis b ūdas
juos atpažinti ten, kur jie yra.
Tuo pačiu m etu, kai buvo pareikšta, kad m ūsų apibrėži
mas p ernelyg siauras, jis b uvo apkaltintas esąs per platus ir
aprėpiantis kone visą tikrovę. Iš tikrųjų, buvo tvirtinama, kad
kiekviena fizinė aplinka kuria p rievartą gyvom s būtybėm s;
tos būtybės patiria jos poveikį, nes yra priverstos bent kiek
prie jos prisitaikyti. Tačiau šios dvi prievartos rūšys skiriasi
tiek, kiek fizinė aplinka skiriasi nuo m oralinės. Kai vienas ar
keletas k ū n ų slegia kitus kūnus arba valią, tokio slėgimo n e
galim a painioti su slėgim u, kai grupės sąm onė slegia jos n a
rių sąm onę. Socialinės prievartos specifika yra ta, kad ją są-
lygoja ne tam tikros m olekulinės sąrangos griežtum as, bet
prestižas, ku riu o pasižym i kai kurie vaizdiniai. Tiesa, įgyti
ar pav eld ėti įpročiai tam tik ru p o žiūriu pasižym i ta pačia
savybe kaip ir fiziniai faktoriai. Jie m us valdo, prim eta m um s
tikėjim us ir apeigas. Tačiau valdo m us iš vidaus, nes visi jie
glūdi kiekvienam e iš m ūsų. Socialiniai tikėjimai ir papročiai,
priešingai, veikia m us iš išorės, todėl įtaka, darom a vienų ir
kitų, savo esme labai skirtinga.
ANTROJO LEIDIMO PRATARMĖ 21
Beje, nereikia stebėtis tuo, kad kiti gam tos reiškiniai kitais
pavidalais turi tą pačią savybę, kuria m es ap ib ū d in o m e so
cialinius reiškinius. Šis p a n a šu m a s dažn iau siai pastebim as
todėl, kad ir vieni, ir kiti reiškiniai yra realūs daiktai. O visa,
kas realu, turi tam tikrą prigimtį, kuri yra prim etam a, su kuria
reikia skaitytis ir kuri, net tada, kai pavyksta ją neutralizuoti,
niekad nebūna visiškai nugalėta. Tokia ir yra socialinės p rie
vartos sąvokos esmė. Visa, ką ši sąvoka išreiškia, - b ū ten t tai,
kad kolektyviniai veikimo ar m ąstym o būdai realiai egzistuo
ja be individų, už jų, o šie nuolat prie jų prisitaiko. Tai d a ik
tai, kurie gyvena savo nuosavą gyvenimą. Individas juos ran
da visai suform uotus ir negali padaryti taip, kad jų nebūtų ar
kad jie b ū tų kitokie negu yra; todėl jis priverstas su jais skai
tytis ir jam sunku (mes nesakome: neįm anom a) juos pakeisti,
nes jie įvairiai susiję su m aterialiniais ir m oraliniais v isu o
m enės p ran a šu m ais prieš jos narius. Be abejonės, ind iv id as
vaidina tam tikrą vaidm enį jų genezėje. Bet socialiniam fak
tui egzistuoti b ūtina, kad bent jau d a u g u m a in d iv id ų su v ie
nytų savo veiksm us ir kad toji jungtis su k u rtų kokį nors n a u
ją produktą. O kadangi ši sintezė vyksta kiekvieno m ūsų išorėje
(nes susidaro iš daugybės sąm onių), ji būtinai įtvirtina, s u
kuria be m ūsų tam tikrus veiklos b ū d u s ir sprendim us, kurie
nuo jokios pavienės valios nepriklauso. Kaip jau buvo p a ž y
m ėta5, yra žodis, kuris, bent kiek išplėtus jo įprastą reikšmę,
gana gerai a tsp in d i specifinį būties būdą: tai institucija. N e
iškraipant šio žodžio prasm ės, iš tikrųjų in stitucija galim a
p avadinti visus tikėjimus, visus elgsenos b ūdus, k uriuos n u
statė grupė; sociologiją tada galima apibrėžti kaip mokslą apie
institucijas, jų genezę ir funkcionavim ą6.
5 Žr. Fauconnet ir M a us s o straipsnį Sociologie iš Grande Encyclopedic.

6 Iš to, kad socialiniai tikėjimai ir a p e ig os įsiskverbia į m u s iš šalies,
dar ne g a l im a teigti, kad m e s juos pr i im a m e p a s y v ia i , n e m ė g i n d a
mi jų pakei sti . S u v o k d a m i k o l e k t y v i n e s ins titucijas, p r i t a ik y d a m i
jas sau, m e s jas i n d iv i d u a li z u o j a m e , v i e n a ip ar kitaip p a ž e n k l i n a
m e sa vo a s m e n i n e žym e; taigi, s u v o k d a m a s ja us m ų pa s au lį , ki e k
v ie n as iš m ū s ų n u sp a lv i n a jį saviš ka i, ir įvair ūs subjektai toje pa-
Prie kitų ginčų, kuriuos sukėlė šis darbas, m um s regis, ne

verta grįžti, nes jie nieko esminio nepaliečia. Bendras metodo
kryptingum as nepriklauso nuo priemonių, kurias labiau links
tam a p a n a u d o ti arba klasifikuojant socialinius tipus, arba
atskiriant tai, kas normalu, nuo to, kas patologiška. Beje, prieš
taravim ai dažnai rem davosi tuo, kad būdavo atsisakoma p ri
imti - arba priim am a su išlygomis - m ūsų pagrindinį princi
pą: objektyvią socialinių faktų tikrovę. O pagaliau šiuo principu
visa grindžiam a ir visa į jį susikoncentruoja. Štai kodėl m um s
pasirodė nau d in g a dar kartą jį iškelti, atpalaiduojant nuo bet
kokių antraeilių klausimų. Ir mes esame įsitikinę, kad skirda
mi jam tokį svarbų vaidm enį, liekame ištikim i sociologinei
tradicijai, nes tai koncepcija, iš kurios išsirutuliojo visa so
ciologija. Šis m okslas gavo p rad ž ią tik tą dieną, kai atsirado
nuojauta, kad socialiniai reiškiniai, nebūdam i materialūs, vis
vien yra realūs daiktai, kuriuos galima tyrinėti. Iki prieinant
išvadą, kad reikia tyrinėti, kas jie yra, pirm a reikėjo suprasti,
kad jie neginčijam ai egzistuoja, kad jie turi nuolatinį egzista
vimo b ū d ą ir ypatingą prigim tį, nepriklausom ą nuo in d iv i
dualios savivalės, ir kad iš jų kyla būtini ryšiai. Todėl socio
logijos istorija yra tik ilgalaikės pastangos tikslinti tą jausmą,
jį gilinti, plėtoti visus iš jo plaukiančius rezultatus. Bet, kaip
pam aty sim šio darbo eigoje, nepaisant didžiulės pažangos
šioje srityje, lieka dar daugybė antropocentrinio postulato at
gyvenų ir jis čia, kaip ir kitur, užtveria kelią mokslui. Žm ogui
nem alonu atsisakyti socialinėje santvarkoje valdžios, kurią
jis sau taip ilgai buvo priskyręs, o kita vertus, jam atrodo, kad
jei kolektyvinės jėgos tikrai egzistuoja, jis neabejotinai pasmerk-
čiojc fizinėje apli nk oj e yra skirti nga i a d ap t av ęs i. Štai k od ėl ki ek

vi en a s iš m ū s ų tam tikra prasm e susikuria sa vo moralę, sa vo reli
giją, s a v o tech nik ą. Nėra t oki o s o c i a li n i o k o n f o r m i z m o , k u ri am e
n e g l ū d ė t ų išti sa i n d i v i d u a l i ų n i u a n s ų ga m a. Tačiau l ei st i n ų n u
k r y p i m ų lauk as ribotas. Jis ni e ki ni s ar labai m až a s re li gin iu ose ir
d o r o v i n i u o s e r ei šk ini uo se , kur nu kr y pi m a s l e n gv ai virsta n u si k a l
t im u. Ir kur kas p l a t e s n i s e k o n o m i n i a m e g y v e n i m e . Ta čia u net
pas taruoju atveju anksč iau ar vė lia u su si d u r i a m e su siena, kurios
n e g a l i m a p e r ko pt i.
A NTROJO LEIDIMO P R ATA RM Ė 23
tas išbandyti jų poveikį, negalėdam as jų pakeisti. Būtent tai

lenkia jį jas neigti. Veltui patirtis m oko, kad visagalybė, k u
rios iliuziją jis mielai puoselėja, visada buvo jo silpnum o prie
žastis, o jo valdžia daiktam s realiai prasidėjo tik tada, kai jis
pripažino juos turint savo prigimtį ir kai jis nusileido iš aukštybių
ir panoro sužinoti, kas jie tokie. Išstum tas iš visų m okslų, šis
pagailos vertas p rietaras atkakliai laikosi sociologijoje. To
dėl nėra nieko labiau neatidėliotina kaip stengtis galutinai
išvaduoti iš jo m ū sų mokslą. Toks ir bus p a g rin d in is m ū sų
p astan g ų tikslas.
ĮVADAS
Iki šiol sociologai m aža dėmesio skyrė apibūdinti ir apibrėžti

m etodui, kurį jie taiko tirdam i socialinius faktus. A ntai vi
suose Spencerio darbuose m etodologijos problem a visai n e
svarstom a, ir jo knygoje Sociologijos studija , kurios p a v a d in i
mas galėtų teigti, kad mes klydome, užsibrėžta iškelti sociologijos
sunkum us ir galim ybes, o ne išdėstyti tuos m etodus, kuriais
ji turėtų naudotis. Tiesa, Millis gana daug laiko sugaišo spręs
dam as šį k lau sim ą 1, bet jis tik perleido p er savo dialektikos
rėtį tai, ką jau buvo pasakęs Com te'as, o pats n ep rid ū rė nieko
nauja. Vienas Pozityviosios filosofijos kurso skyrius - štai m až
ne vienintelis originalus ir reikšm ingas tyrim as, kurį turim e
tuo klausim u2.
Beje, toks akivaizdus nerūpestingum as nieko nestebina. Iš
tikrųjų, didieji sociologai, k urių vard u s mes ką tik pam inėjo
me, dar neišsiveržė toliau už b en d rų jų sam p ro ta v im ų apie
visuom enių prigim tį, apie socialinių ir biologinių reiškinių
sąsajas, apie ben d rą pažangos eigą; net plačiosios Spencerio
sociologijos tikslas - tik parodyti, kokiu b ū d u bendrosios evo
liucijos dėsnis taikom as visuom enėm s, o nagrinėjant šiuos
filosofijos klausim us specialūs ir sudėtingi m etodai visai ne
reikalingi. Todėl ir buvo tenkinam asi dedukcijos ir in d u k ci
jos lyginimo privalumų įvertinimu ir trum pa pačių bendriausių
1 Sy st ė m e de Logique, l.V I, ch.VII-XII.

2 Žr. 2 ėd., p. 29 4- 336 .
26 SOCIOLOGIJOS M ET OD O TAISYKLĖS
sociologinio tyrim o p riem onių apžvalga. Tačiau atsargum o

priem onės, kurių im am asi stebint faktus, svarbiausių proble
m ų iškėlimo būdas, tyrimų kryptis, specialūs būdai, leidžiantys
sėkm ingai tuos tyrim us užbaigti, taisyklės, kuriom is reikėtų
vadovautis pateikiant įrodym us, - visa tai liko neapibūdinta.
Susiklosčius palankiom s aplinkybėm s, - pirm iausia rei
kia pažym ėti nuolatinio sociologijos kurso įsteigim ą Bordo
universiteto filologijos fakultete, - mes galėjome iš anksto a t
sidėti socialinio m okslo tyrim ui ir net pad ary ti jį savo profe
sinių in teresų objektu, galėjome peržengti pernelyg b e n d rų
klausim ų ribas ir p anagrinėti kai kurias ypatingas p roble
mas. Pačios aplinkybės m um s padėjo parengti metodą, labiau
apibrėžtą ir, m anom e, labiau pritaikytą ypatingai socialinių
reiškinių prigim čiai. Ir čia m es norėtum e n u o d u g n iai išdės
tyti savo praktinio darbo rezultatus ir pateikti juos svarstyti.
Be abejo, netiesiogiai juos galima rasti neseniai išleistoje m ū
sų knygoje A pie darbo pasidalijimą visuomenėje. Bet m um s at
rodo, kad įd o m u b ū tų juos iš ten išskirti ir suform uluoti at
skirai, p a g rin d ž ia n t įrodym ais ir iliustruojant pavyzdžiais,
p aim tais arba iš m inėtosios knygos, arba iš dar n e sp a u sd in
tų darbų. Tuomet bus galima geriau įvertinti kryptį, kurią mes
norėtum e pam ėginti suteikti sociologiniams tyrimams.
Pirmas skyrius
KAS YRA SOCIALINIS FAKTAS?
Prieš ieškant metodo, kuris tiktų socialinių faktų tyrimui, svarbu

žinoti, kas yra socialiniai faktai.
Klausim as juo labiau svarbus, kad šis term inas taikom as
ne itin tiksliai. Paprastai jis vartojam as p av ad in ti visiems vi
suomenėje vykstantiem s reiškiniam s, jei tik jie atsp in d i kokį
nors bendrą socialinį interesą. Bet tada nerasi žm ogiško įvy
kio, kurio negalėtum pavadinti socialiniu. Kiekvienas indivi
das geria, valgo, protauja, ir visuom enė suinteresuota, kad
tos funkcijos b ū tų atliekam os reguliariai. Taigi jei tie faktai
b ū tų socialiniai, sociologija n e tu rė tų savo objekto ir jos sritis
susilietų su biologijos ir psichologijos sritimi.
O iš tikrųjų kiekvienoje visuom enėje egzistuoja apibrėžta
gru p ė reiškinių, savo b ūdingom is savybėm is besiskiriančių
nuo tų, kuriuos tiria kiti gam tos mokslai.
Kai veikiu kaip brolis, sutuoktinis ar pilietis, kai v y k d a u
prisiim tus įsipareigojim us, aš atlieku pareigas, kurias n e p ri
klausom ai nuo m anęs ir m ano veiksm ų n u sta to teisė ir p a
pročiai. N et tada, kai jie sutam pa su m ano paties jausm ais ir
kai aš viduje jaučiu jų realum ą, vis vien šis realum as objekty
vus, nes jie nėra m ano sukurti, o tik įgyti per auklėjimą. Beje,
kaip dažnai atsitinka, mes nežinom e m um s p a v e stų įp arei
gojimų sm ulkm enų ir, kad visa sm ulkiai sužinotum e, turim e
kreiptis į Kodeksą ir konsultuotis su jo įgaliotais aiškinto
jais! Lygiai taip tikintysis gim dam as jau randa gyvuojančias
savo religijos nuostatas ir papročius; jeigu jie buvo iki jo, vadinasi,
jie gyvuoja be jo valios. Ženklų sistema, kurios m an reikia

mintims reikšti, pinigų sistema, kuria naudojuosi skoloms m o
kėti, kredito priem onės, kurias taikau prekybos santykiuose,
papročiai, kurių laikausi savo profesijoje, ir 1.1., ir 1.1., - vis
kas funkcionuoja nepriklausom ai nuo to, ar reikalinga man.
Paim kim e vieną po kito visus narius, iš ku rių sudaryta vi
suom enė, - visa, kas anksčiau pasakyta, gali būti pakartota ir
kalbant apie kiekvieną iš jų. Juk būdai, kuriais veikiama, m ąs
toma ir jaučiam a, pasižym i ta nuostabia savybe, kad jie eg
zistuoja ne ind iv id u alių sąm onių viduje, o jų išorėje.
Šie elgesio ar mąstym o tipai ne tik yra individo išorėje, bet
dar jiems suteikta prievartinė jėga, kurios dėka tie tipai jame
įsitvirtina, - nori jis to ar ne. Be abejo, kai aš savo noru prie jų
prisitaikau, ta prievarta, b ū d a m a nereikalinga, reiškiasi sil
pnai arba visai nejuntama. Tačiau ji - būdingas tų faktų bruožas,
ir tą įrodo aplinkybė, kad ji iškyla tučtuojau, kai tik aš p a m ė
ginu priešintis. Jei aš p a b a n d a u pažeisti teisės norm as, jos
reaguoja priešiškai, su tru k d y d a m o s, jei d ar yra laiko, m ano
v e ik sm u i a rb a p a n a ik in d a m o s jį ar k u rd a m o s jo n o rm a lią
form ą, jei jis atliktas ir gali būti ištaisytas; arba, pagaliau,
p riv e rsd a m o s m ane jį išpirkti, jei kitaip jo atitaisyti jau n e
įm anom a. Ar tai susiję su grynai m oralinėm is m aksim om is?
Visuomeninė sąžinė sulaiko nuo bet kurio jas žeidžiančio veiks
mo, taik ydam a piliečių elgesio p riežiūrą ir specialias savo
arsenale turim as bausm es. Kitais atvejais p rievarta silpnes
nė, bet vis vien ji yra. Jeigu aš n ep ak lu stu pasaulio su sita ri
mams, jeigu aš rengdamasis nepaisau savo krašto ir savo luomo
papročių, tai juokas, kurį aš sukeliu, ir tas atstum as, per kurį
esu laikomas, daro nors ir silpnesnį, bet tokį p at poveikį kaip
ir bausm ė tiesiogine šio žodžio prasme. Kitais atvejais ne m a
žiau veiksm inga ir prievarta, nors ir netiesioginė. Man n ep ri
valom a su savo tėvynainiais kalbėti prancūziškai arba n a u
dotis oficialia šalies valiuta, bet elgtis kitaip aš negaliu! Jeigu
pam ėginčiau išvengti šios būtinybės, m ano m ėginim as pasi
rodytų beviltiškai nesėkmingas. Jeigu aš pram onininkas, nie
kas m an n e u ž d ra u s dirbti n au d o jan t praėjusio am žiaus ga
m ybos p riem ones ir m etodus, bet jeigu aš taip padaryčiau,
PIRMAS SKYRIUS 29
tučtuojau sužlugčiau. N et jeigu faktiškai galiu nepaisyti šių

taisyklių ir jas sėkm ingai pažeisti, šitai galėčiau p a d a ry ti tik
po kovos su jomis. Jei jos pagaliau ir bus paneigtos, vis vien
gana stipriai bus jaučiam a jų p riev artin ė jėga, pasireiškianti
jų pasipriešinim u. N erastum e tokio novatoriaus, net labai d a
lingo, kurio žygiai ne b ū tų susidūrę su šitokia opozicija.
Štai faktų kategorija, išsiskirianti labai specifinėmis savy
bėmis: jie pasireiškia veikimo, m ąstym o ir jautim o būdais, iš
oriniais in d iv id u i ir pasižym inčiais p rievartine jėga, kuriai
veikiant jie įsigali žmoguje. Todėl jų neįm anom a supainioti
nei su organiniais reiškiniais, nes jie susideda iš vaizd in ių ir
veiksm ų, nei su psichiniais reiškiniais, egzistuojančiais tik
individualioje sąm onėje ir p e r ją. Jie su d a ro naują rūšį, taigi
jiems privalu duoti pavadinim ą socialiniai. Jis jiems dera, nes
k a d a n g i jų s u b s tra ta s nėra in d iv id a s, jie n eg ali tu rė ti kito
substrato, išskyrus visuom enę, n esvarbu, ar ji b ū tų vientisa
p o litin ė v isu o m e n ė , ar kokios n o rs a tsk iro s į ją į s ite r p u
sios grupės: relig in ės b e n d ru o m e n ė s, p o litin ė s ir l ite r a tū
rinės m okyklos, profesinės korporacijos ir t. t. Kita v e rtu s,
jom s vienom s šis p a v a d in im a s ir teiktinas, nes žo d is socia
linis tu ri a p ib rė ž tą prasm ę tik tada, kai reikia n u ro d y ti reiš
kinius, kurie neįeina nė į vieną iš n u sta ty tų ir įv ard y tų faktų
kategorijų. Jie - gryna sociologijos sritis. Tiesa, žodis prievar
ta , kuriuo mes juos apibrėžiam e, gali išgąsdinti karštus abso
liutaus individualizm o šalininkus. Kadangi jie pripažįsta in
dividą esant visiškai autonom inį, jiems atrodo, kad jis kaskart
žem inam as, kai jam leidžiam a pajusti, jog jis priklauso ne tik
nuo savęs paties. Bet kadangi šiandien neginčijama, kad d a u
gum a m ūsų idėjų ir m ū sų siekių plaukia ne iš m ū sų pačių, o
ateina m um s iš šalies, tai idėjas ir siekius mes galim e perim ti
tik m um s prim estus, tik tada, kai m es bū n a m e priversti juos
pripažinti; štai ir viskas, ką reiškia m ū sų apibrėžim as. Be to,
žinom a, kad bet kuri socialinė prievarta nebūtinai atm eta in
dividualybę1.
1 Tai dar ne r ei šk ia , kad bet kuri pri eva rt a yra n o r m a l u s re iš k in ys .

Prie to dar grįšime.
K adangi m ū sų pateiktus p a vyzdžius (juridinės ir m orali

nės taisyklės, religinės dogm os, finansinės sistemos ir t. t.)
su d a ro jau susiform avę tikėjimai ir papročiai, galim a daryti
išvadą, kad socialinis faktas gali būti tik ten, kur yra apibrėž
ta organizacija. Tačiau yra kitų faktų, kurie, n e tu rė d a m i to
kių susikristalizavusių formų, pasižym i ir tuo pačiu objekty
v u m u , ir tuo pačiu poveikiu individui. Tai vadinam osios
socialinės srovės.
Taigi gausiuose žmonių susibūrimuose didžiulių entuziazmo,
pasipiktinim o, gailestingum o protrūkių jokioje pavienėje są
monėje nebūna. Jie pasiekia m us iš šalies ir nepaisant m ū sų
pačių gali m us patrau k ti. Be abejo, gali atsitikti, kad jiems
visiškai p asid u o d a m as aš nejausiu jų darom o spaudim o. Ta
čiau jis bemat pasireikš, kai aš pamėginsiu su jais kovoti. Tegul
tik koks nors individas pamėgina pasipriešinti vienai iš šių ko
lektyvinių manifestacijų, ir jo neigiami jausmai atsisuks prieš jį.
Jeigu ši prievartinė jėga taip ryškiai pasireiškia pasipriešinimo
atvejais, vadinasi, ji egzistuoja, nors nesąmoningai, ir priešin
gais atvejais. Vadinasi, mes esame iliuzijos pinklėse; iliuzija mus
verčia tikėti, kad mes patys sukūrėme tai, kas mums primetama
iš šalies. Bet nors pasiryžimas, su kuriuo mes pasiduodam e tai
iliuzijai, ir maskuoja patirtą spaudim ą, jis jo nepanaikina. Juk
oras vis vien kažkiek sveria, nors jo masės ir nejuntame. Net
jeigu mes savo ruožtu bendradarbiaujame iškylant bendram jaus
mui, tai m ūsų patiriamas įspūdis visai kitoks negu tas, kurį mes
justum e būdam i vieni. Todėl kai žmonės išsisklaidys, kai šios
socialinės įtakos nustos m us veikti ir mes liksime vieni su savi
mi, jausmai, kuriuos išgyvenome, pasirodys m ums kažkuo sve
timi ir juose mes neatpažinsime savęs. Tada pastebėsime, kad jų
patyrėme kur kas daugiau, negu jų susidarė mumyse. Pasitaiko,
kad jie kelia m um s siaubą, - taip jie prieštarauja m ūsų prigim
čiai. Štai kodėl individai, p a p ra stai absoliučiai taikingi, p ri
sidėję prie m inios gali leistis įveliami į žiau ru m o aktus. Tai,
ką m es kalbam e apie tuos m om entinius sprogim us, taikom a
ir ilgiau tru n k a n tie m s visuom eninės nuom onės pokyčiam s;
jie nuolat pasireiškia aplink m us arba visoje visuomenėje, ar
ba šiauresniuose jos sluoksniuose, kuriuos sieja religija, p o
litika, literatūra, m enas ir kt.
PIRMAS SKYRIUS 31
Beje, šį socialinio fakto apibrėžim ą galim a p a tv irtin ti dar

vienu esm iniu eksperim entu: tereikia stebėti, kaip auklėjami
vaikai. Ž iūrint į faktus tokius, kokie jie yra ir kokie visada
buvo, į akis krinta tai, kad visas auklėjim as rem iasi n u o lati
nėmis pastangom is įpratinti vaiką matyti, jausti ir veikti taip,
kaip jis pats savaime nebūtų išmokęs. N uo p at pirm ų jo gyve
nimo valandų m es verčiame jį valgyti, gerti ir m iegoti n u s ta
tytu laiku, pratin am e prie švaros, ram ybės ir p a klusnum o;
vėliau mes jį verčiam e skaitytis su kitais, gerbti papročius,
m an d a g u m o taisykles, verčiam e jį dirbti ir t. t. Jeigu laikui
bėgant ši p rievarta ir pasidarys nebejuntam a, tai tik todėl,
kad ji pam ažu virs įpročiais, vidiniais polinkiais, kurie ją p a
vers nebereikalinga ir pakeis tik todėl, kad p aty s yra iš jos
kilę. Tiesa, Spencerio įsitikinim u, racionalus auklėjim as turi
atm esti tokias priem ones ir duoti vaikui visišką laisvę; bet
kadangi ši pedagogin ė teorija niekada nebuvo p rak tik u o ja
ma nė vienos žinom os tautos, ji lieka tik a u to riau s desidera
tum, o ne faktu, kurį galima b ū tų priešpriešinti išdėstytiem s
faktams. Tie faktai ypač pam okom i todėl, kad auklėjimo tiks
las - išugdyti socialinę būtybę; ir galim a bendrais bruožais
pamatyti, kaip ši būtybė susiformavo istorijos raidoje. Šis spau
dimas, kurį vaikas nuolat patiria, yra ne kas kita, o socialinės
aplinkos spaudim as, jinai stengiasi jį kurti pagal savo p a v i
dalą, kur vaiko tėvai ir mokytojai tėra atstovai ir tarpininkai.
Socialinius reiškinius lemia ne jų savybių bendrum as. Ko
kia nors mintis, slypinti kiekvieno individo sąmonėje, ar koks
nors judesys, kurį kartoja visi individai, dėl to dar nėra socia
liniai faktai. Jeigu šituo požym iu ir buvo tenkinam asi jiems
apibūdinti, tai todėl, kad jie buvo klaidingai painiojam i su
tuo, kas galėtų būti pavadinta jų individualiais įsikūnijimais.
O socialinius faktus sudaro tikėjimai, siekiai, grupės, suprantami
kaip kolektyvo įpročiai; kalbant apie form as, kurias įgyja
kolektyvinės būklės, pereidam os į in dividus, tai visai kitos
kategorijos reiškiniai. Jų prigim ties dvilypum ą įrodo tai, kad
šios dvi faktų kategorijos d ažnai būna pakrikusios. Iš tik rų
jų, kai kurie iš tų veikim o ar m ąstym o b ū d ų pa sik a rto d a m i
įgyja tam tikro tvirtum o, kuris juos p a sp artin a ir izoliuoja
32 SOCIOLOGIJOS ME T OD O TAISYKLĖS
nuo atskirų įvykių, juos atspindinčių. Šitaip jie tarsi įgyja

tam tikrą kūną, jiems būdingą juntam ą formą, ir sudaro tikro
vę sui generis , labai skirtingą nuo ją įkūnijančių individualių
faktų. K olektyvinis įprotis gyvuoja ne tik im anentiškai vie
nas po kito einančiuose ir jį apibūdinančiuose veiksm uose,
bet privilegijuotai, - o to ne ra n d a m e biologijos srityje, - jis
kartą ir visiems laikams išreiškiamas kuria nors formule, kar
tojama iš lū p ų į lūpas, p e rd u o d a m a auklėjim o keliu, net u ž
rašoma. Tokios yra juridinių ir m oralinių taisyklių, aforizm ų
ir liaudies p a d a v im ų , tikėjimo dogm ų, kuriom is religinės ir
politinės sektos tru m p a i išreiškia savo įsitikinim us, skonio
kodų, kuriuos nustato literatūrinės mokyklos, ir 1.1. šaknys ir
prigimtis. Visų jų egzistavimas neišsemiamas juos taikant gy
venim e pavieniam s asmenims, nes jie gali gyvuoti ir netaiko
mi dabartiniu metu.
Žinom a, ši disociacija ne visada pasireiškia vienodai aiš
kiai. Bet u žtenka įrodyti jos neginčijam ą buvim ą ką tik įvar
dytais svarbiais ir gausiais atvejais, kad patvirtintum e, jog
socialinis faktas skiriasi nuo jo in d iv id u a lių įsikūnijimų. Be
to, net tada, kai ji nėra tiesiogiai pateikta stebėjimui, ją d a ž
nai galim a įgyvendinti tam tikrais dirbtiniais būdais; šitai
net b ū tin a atlikti tada, kai norim a socialinį faktą stebėti gry
nu p avidalu be jokių priem aišų. Taigi yra visuom eninės nu o
m onės srovių, kurios m us p lu k d o nevienodo stiprum o jėga
ne priklausom ai nuo laiko ir šalies, - vienus, pavyzdžiui, į
vedybas, kitus - į savižudybę arba didesnį ar m ažesnį šeimos
gausinim ą ir 1.1. Tai neabejotinai socialiniai faktai. Iš pirm o
žvilgsnio jie atrodo neatsiejam i nuo form ų, kurias atskirais
atvejais įgyja. Tačiau statistika m um s d u o d a teisę juos izo
liuoti. Jie iš tiesų gana tiksliai išreiškiami gim stam um ų, savi
ž u d y b ių , sa n tu o k ų kiekiu, t. y. skaičiumi, g au n am u p a d a li
jus metinių vedybų, gimimų, natūralių mirčių vidurkį iš žmonių,
galinčių tuoktis, daugintis ir žudytis, skaičiaus2. Kadangi kiek
vienas iš šių skaičių apim a visus be išim ties pavienius atve
jus, tai individualios kiekvieno reiškinio aplinkybės a b ip u
2 Ž u d o m a s i ne v i s o k i o a m ž ia u s v i e n o d a i dažnai .
PIRMAS SKYRIUS 33
siškai neutralizuojasi ir todėl skaičium i neapibrėžiam os. Jis

atspindi tik tam tikrą kolektyvinės dvasios būklę.
Štai kas yra socialiniai reiškiniai, išvaduoti nu o bet kurio
pašalinio elem ento. O kai dėl jų pavienių pasireiškim ų, tai
juose yra tam tikro socialumo, nes jie iš dalies atkuria kolek
tyvinį modelį; tačiau kiekvienas iš jų nem aža priklauso ir nuo
individo psichoorganinės stru k tū ro s, ir n u o y p a tin g ų sąly
gų, kuriose jis yra atsidūręs. Todėl jie nėra grynai sociologi
niai reiškiniai. Jie priklauso dviem sritims, ir juos galim a b ū
tų pavadinti sociopsichiniais reiškiniais. Jie dom ina sociologą,
nors nėra tiesioginis sociologijos tyrimo objektas. Lygiai taip
pat organizm e randam a m išraus pobūdžio reiškinių, kuriuos
tyrinėja m išrūs mokslai, tokie kaip biologinė chemija.
Tačiau galim a tvirtinti, kad reiškinys gali tapti v isu o m e
niniu tik tada, kai jis būdingas visiem s visuom enės n ariam s
ar bent jau dau g u m ai jų, taip sakant, kai reiškinys visuotinis.
Be abejonės, jis visuotinis tik todėl, kad socialinis (t. y. d a u
giau ar m ažiau būtinas), o anaiptol ne socialinis todėl, kad
visuotinis. Tai tokia grupės būklė, kuri individuose kartojasi,
nes ji jiems prim etam a. Ji - kiekvienoje dalyje, nes yra visybė
je, o visybėje yra ne todėl, kad yra dalyse. Tai ypač akivaizdu
kalbant apie tikėjimus ir papročius; juos m um s perduoda anks
tesnės kartos jau visai susiform avusius. Mes juos perim am e
ir pritaikom e, nes jie, kaip kolektyvinis am žiaus kūrinys, p a
sižymi ypatingu autoritetu, kurį auklėjim as m us išm okė p ri
pažinti ir gerbti. Beje, d id u m a socialinių reiškinių šitaip ir
atsiranda. Tačiau net tada, kai socialinis faktas p asiro d o iš
dalies dėl m ū sų tiesioginio poveikio, jo p rigim tis vis vien ta
pati. Kolektyvinis jausm as, įsižiebęs individų susibūrim e, iš
reiškia ne tik tai, kas visiems individualiem s jausm am s buvo
bendra. Kaip parodėm e, tai visai kas kita. Jis yra b en d ro gy
venim o rezultatas, veiksm ų ir atoveiksm ių, p astebim ų in d i
vidualiose sąmonėse, produktas, ir jeigu jis pasireiškia kiek
vienoje iš jų, tai todėl, kad šitai p riklauso nuo tos specialios
energijos, kurios dėka jis yra įgijęs kolektyvinę prigim tį. Jei
visos širdys plaka unisonu, tai ne todėl, kad jos savaim e iš
anksto suderintos, o todėl, kad jas vienodai varo ta pati jėga.
Vieną traukia visi.
Taigi mes galime susidaryti tikslų sociologijos srities vaizdą.

Ji apim a tik tam tikrą apibrėžtą reiškinių grupę. Socialinis
faktas atp ažįstam as tik iš išorinės prievartinės galios, kurią
jis turi in d iv id a m s ar gali pan au d o ti; ir šios galios buvim as
savo ruožtu atpažįstamas arba iš kurios nors konkrečios sank
cijos, arba iš pasipriešinim o kiekvienam individo m ėginim ui
stoti prieš jį. Socialinį faktą galim a a p ib ū d in ti ir išplitim u
grupės viduje, jeigu tiktai, kaip jau užsim inėm e, bus pridurta
p a g rin d in ė savybė, kad socialinis faktas gyvuoja n e p rik lau
som ai n u o in d iv id u a lių form ų, kurias jis išplisdam as įgau
na. Kai kuriais atvejais šį paskutinį kriterijų net lengviau tai
kyti n e g u pirm ąjį. P rie v a rtą n e s u n k u k o n s ta tu o ti, kai ji
pasireiškia išorėje kuria nors tiesiogine visuom enės reakcija,
kaip matyti teisėje, moralėje, tikėjimuose, papročiuose, net m a
dose. Bet kai ji tik netiesioginė, kaip antai ekonominėje orga
nizacijoje, ne visada gerai pastebim a. Tada būna lengviau
n u sta ty ti visuotinum ą, suderintą su objektyvum u. Be to, šis
antrasis apibrėžim as tėra kita pirm ojo form a, nes jei elgesio
b ūdas, pasireiškiantis in d iv id u a lių sąm onių išorėje, tam pa
bendras, tai taip gali atsitikti tik p rie v a rta 3.
3 Kaip matyti, šis socia lin io fakto api brėžimas labai tolimas n u o ap i
b r ė ži m o , tarnaujančio Tarde'o i š m o n i n g o s si s t e m o s pag rindui. Pri
v a l o m e pirm iau sia pareikšti, kad m ū s ų tyrimai m u m s n e l ei d o k o n
statuoti tos vyraujančios įtakos, kurią Tarde'as priskiria mėg džiojim ui
k o l e k t y v i n i ų faktų ge nezėje. Be to, iš an k ste sn io apib rėž im o, kuris
yra ne teorija, o pa p ra st a t i e s i o g i n i ų st e b ė j i m o d u o m e n ų iš v a d a ,
regis, aiškiai matyti, kad m ė gd žio ji mas ne tiktai ne visada išreiškia,
bet n e tg i nie ka d a nei šre išk ia to, kas s o c ia lin ia m faktui e s m i n g a ir
b ū d i n g a . Ž i n o m a , k i e k v i e n a s so c i a li n i s faktas plinta im ituojamas;
kaip pa ro dė m e, jis turi tendenciją plisti, nes yra socialinis, t. y. pri
va lo ma s. Jo su geb ėji m as plisti - ne priežastis, o jo s oc io lo gi ni o p o
b ū d ž i o pada rin ys. Jeigu soc ialinia i faktai vi eni su kė lė tokią p a s e k
mę, tai i m i t a v i m u g al im a b u v o juos jei ne paa išk int i, tai be nt jau
apibū din ti . Tačiau i m ita vi m u pasiekta in d iv i d u a li būklė nepaliauja
b u v u s i i n d i v i d u a l i bū kl ė . Be to, g a l im a b ū t ų p a k l a u s t i , ar ž o d i s
„ i m it a v i m a s " tinka a p i b ū d i n t i pl i t im u i , su k e l t a m pr i e v a r t i n ė s jė
gos. Šiuo vi en in te li u pa s ak y m u įvardijami labai skirtingi reiškiniai,
ku riu os reikėtų atskirti.
PI RMAS SKYRIUS 35
Tačiau gali kilti klausim as, ar šis apibrėžim as išsam us. Iš

tikrųjų, visi faktai, su d aran ty s jo p a g rin d ą , yra veiklos būdai;
jie priklauso fiziologijos kategorijai. Be to, dar yra kolektyvi
nės būties formos, t. y. anatom inės ar morfologinės kategorijos
socialiniai faktai. Sociologija negali nesidom ėti tuo, kas s u
daro kolektyvinio gyvenimo substratą. Tačiau pagrindinių vi
suom enės elem entų kiekis ir pobūdis, jų išsidėstym as, jų s u
sitelkimas, gyventojų pasiskirstym as teritorijoje, susisiekimo
kelių kiekis ir pobūdis, gyvenviečių tipas ir 1.1. iš pirmo žvilgsnio,
regis, negali apsiriboti veiklos, jutim o ir m ąstym o būdais.
Bet pirm iausia visi šie įvairūs reiškiniai pasižym i tais p a
čiais esm iniais bruožais, kurie m u m s padėjo ap ib ū d in ti ki
tus. Tos būties formos priskiriam os individui taip pat, kaip ir
tie veiklos būdai, apie kuriuos jau kalbėjome. Kai norim a su
žinoti apie politinį visuom enės pasidalijim ą, atskiras jos d a
lis, d a u g ia u ar m ažiau g lau d ų jų ryšį, šitai galim a p a d a ry ti
ne materialine apžiūra ir geografiniais stebėjimais, nes tie p a
sidalijimai dvasiniai net tada, kada kai kurie iš jų rem iasi
fizine prigimtimi. Tą organizaciją galima ištirti tik pasitelkus
visuom enės teisę, nes b ū ten t ši teisė ją apibrėžia, lygiai kaip
ji apibrėžia m ū sų šeimos ir pilietinius santykius. Taigi ji ne
m ažiau būtina. Jeigu m ūsų gyventojai susispaudę miestuose,
u žuot išsibarstę po kaimus, tai todėl, kad gyvuoja visuom eni
nė nuomonė, kolektyvinis postūmis, kuris prim eta individam s
šią koncentraciją. Mes taip p at negalim e pasirin k ti nei savo
nam ų išvaizdos, nei drab u žių m odelių; o išvaizda lygiai tiek
p a t svarbi kiek ir m odeliai. Susisiekim o keliai įsakm iausiai
nubrėžia vid au s migracijos bei m ain ų kryptį ir net jų in te n
syvum ą ir 1.1. Todėl prie išskaičiuotų reiškinių, atitinkančių
išskirtinį socialinių faktų požym į, galim a p rid u rti d a r vieną
kategoriją; bet kadangi tas išskaičiavim as n e buvo išsam us,
tą pad ary ti nebūtina.
Tai net nenaudinga, nes tos būties formos tėra nusistovėję
veiksm ų būdai. Visuom enės politinė s tru k tū ra tėra toks b ū
das, kuriuo p rip ra tę vienas su kitu sugyventi įvairūs tą vi
suom enę su d a ra n ty s segm entai. Jeigu jų santykiai tradiciš
kai glau d ū s, segm entai linkę susilieti; jeigu ne, - jie stengsis
atsiskirti. M um s prim estas būsto tipas tėra būdas, kuriuo vi
sas aplinkinis p asaulis ir iš dalies ankstesnės kartos yra p r a
tę statytis n am us. Susisiekim o keliai tėra nelyginant prasig-
rau žu si vaga, kuria reguliariai ta pačia kryptim i teka m ainų
ir migracijų srovė.
Žinoma, jei morfologinio pobūdžio reiškiniai rodo tokį tvir
tum ą, galim a b ū tų m anyti, kad jie su d aro ypatingą rūšį. Ta
čiau juridinė taisyklė - ne m ažiau tvirta ir pastovi k o n stru k
cija negu architektūrinis tipas, ir vis vien tai - fiziologinis
faktas. P aprasta m oralinė m aksim a, žinom a, kur kas lanks
tesnė, tačiau jos form os tvirtesnės nei p a p ra stas profesinis
įprotis arba m ada. Taigi esam a nem aža pereinam ųjų p a k o
pų, kuriomis patys būdingiausi savo struktūra socialiniai faktai
nenutrūkstamai jungiasi su tomis laisvomis socialinio gyvenimo
tėkmėmis, kurios dar nėra įsiliejusios į jokią apibrėžtą formą.
Todėl jie skiriasi tik savo tvirtumu. Ir vieni, ir kiti tėra daugiau
ar m ažiau kristalizuoto pavidalo. Žinom a, gali būti n a u d in
ga socialiniam s faktam s, susijusiem s su socialiniu su b stra
tu, išsaugoti „m orfologinių" pavadinim ą, tačiau kartu nega
lima pamiršti, kad jie yra tokios pat prigimties kaip kiti faktai.
M ūsų apibrėžim as bus išsam us, jei pasakysim e: socialinis
faktas yra bet kuris veiksmų būdas, nusistovėjęs ar ne, galintis in
div idu i d a ryti išorinę prievartą; arba dar kitaip: išplitęs visoje
konkrečioje visuomenėje ir gy v u oja n tis savarankiškai, nepriklau
somai nuo jo individualių pasireiškimų 4.
4 Ši g l a u d i g y v e n i m o ir struktūros, or gano ir funkcijos gi m in ys t ė gali

būti l e n g v a i nu sta ty ta soc iolog ijoje, nes tarp tų dvie jų kra štutin ių
ribų e sa m a n e m a ž a tarpinių l a ip sn ių , kurie ti es io g ia i p as t eb im i ir
k u r i e r o d o r yš į tarp jų. Bi o lo g i jo j e to p a d a r y t i n e į m a n o m a . Bet
g a l im a m a n y ti , kad s o c i o lo g i j o s ind uk ci jo s š i u o kl a u si m u ta i k y t i
n o s ir biologijai ir kad o r ga n i zm u os e , kaip ir v i s u o m e n ė s e , tų d v i e
jų faktų ka te gor ijo s skiriasi tik s a v o la ipsn iu.
Antras skyrius
TAISYKLĖS, SUSIJUSIOS SU SOCIALINIŲ

FAKTŲ STEBĖJIMU
Pirmoji ir p ag rin d in ė taisyklė: socialinius faktus būtinai rei

kia suprasti kaip daiktus.
Kai nauja reiškinių kategorija tam pa m okslo objektu, jie jau

egzistuoja sąm onėje ne tik kaip jusliniai šių reiškinių v aiz
dai, bet ir kaip įvairūs bendrais bruožais suform uoti jų kon-
ceptai. Dar prieš fizikos ir chemijos užuom azgas žm onės jau
buvo susidarę su p ratim ą apie fizinius ir chem inius reiški
nius, kurie išeina už grynų suvokinių ribų; tokios, pavyzdžiui,
yra tos sąvokos, kurių randam e įm išusių į visas religijas. Va
dinasi, refleksija iš tiesų pralenkia m okslą, kuris ja n a u d o ja
si, tik metodiškiau. Žm ogus negali gyventi tarp d aiktų n e su
sidarydam as apie juos supratim o, ku riu o jis g rindžia savo
elgesį. Bet kadangi tos sąvokos m um s artimesnės ir su p ra n ta
m esnės negu realūs daiktai, kuriuos jos atitinka, tai m es lin
kę pakeisti tuos daiktus jomis ir laikyti jas m ūsų sam p ro tav i
m ų objektu. Užuot stebėję daiktus, juos aprašinėję, lyginę, mes
tenkinam ės tuo, kad įsisąm oninam e savo su p ra tim ą - savo
idėjas. Mokslą apie realybę mes pakeičiam e ideologine anali
ze. Žinoma, ši analizė nieku gyvu neatm eta bet kokio stebėji
mo. Į faktus galima kreiptis tam, kad patvirtintum e šias sąvo
kas arba iš jų p ad a ry ta s išvadas. Tačiau šiuo atveju faktai
atrodo antraeiliai - kaip p avyzdžiai arba reikiam i įrodym ai,
o ne mokslo objektas. Šis žengia į priekį eidam as nu o idėjų
prie daiktų, o ne nuo daiktų prie idėjų.
Be abejonės, toks m etodas negali duoti objektyvių rezulta
tų. Iš tikrųjų, šios sąvokos ar konceptai, nesv arb u kaip jas
vadintum e, nėra teisėti daiktų substitutai. Būdam i paprastos
patirties p ro d u k ta i, jie visų pirm a turi suteikti m ūsų veiks

m am s d a rn ą su a p lin kiniu pasauliu; juos suform avo p ra k ti
ka ir praktikai jie skirti. Bet šį vaidm enį gali atlikti ir vaizd i
nys, teoriškai klaidingas. Prieš keletą šim tm ečių Kopernikas
išsklaidė m ū sų jutim ų iliuzijas dėl šviesulių judėjimo, tačiau
p a p ra stai m es vis vien skirstom e laiką v a dovaudam iesi to
mis pačiom is iliuzijomis. Kad kuri nors idėja sukeltų veiks
mą, su d e rin tą su daikto prigim tim i, nebūtinai ji turi a tsp in
dėti tą prigimtį: užtenka, jei ji leis m um s pajusti, ką šis daiktas
turi n a u d in g a ar n en au d in g a, kuo jis gali m um s tarnauti ir
kuo kenkti. Sąvokos, suformuotos tokiu būdu, atspindi tą prak
tinį teisingum ą tik apytikriai ir tik bendrais atvejais. Kaip
dažnai jos ne tik netobulos, bet ir pavojingos! Taigi, kad ir
kiek stengtum ės, tikrovės dėsnių niekada neįm anom a atrasti
k u ria n t tas sąvokas. Priešingai, šios sąvokos yra nelyginant
šydas, tvyrantis tarp daiktų ir m ū sų ir slepiantis juos nuo
m ū sų tuo geriau, kuo audeklas atrodo labiau perm atom as.
Toks mokslas ne tik apkarpytas, bet ir stokojantis sau b ū ti
no peno. Jeigu jo ir atsiranda, tučtuojau jis dingsta virsdam as
m enu. Iš tikrųjų m anom a, kad šios sąvokos apim a visa, kas
su d a ro tikrovės esmę, nes jos painiojam os su pačia tikrove.
Todėl atrodo, kad jose glūdi visa, kas reikalinga m um s ne tik
suvokti tai, kas yra, bet ir tai, kas turi būti, ir n u ro d o b ūdus,
kaip tai įgyvendinti. Kadangi gera tai, kas atitinka daiktų p ri
gimtį, o bloga tai, kas jai prieštarauja, todėl ir b ūdai siekti
vieno ir vengti kito kyla iš tos pačios prigim ties. Vadinasi,
jeigu mes iškart ją perm anom e, tada esamos realybės tyrimas
nebetenka p rak tin ės svarbos, o kadangi ta svarba - tyrim o
pagrindas, tai tyrim as darosi betikslis. Tad m ąstym as n u sig
ręžia n u o to, kas yra pats m okslo objektas, b ū ten t - nuo d a
barties ir praeities, nusigręžia tam, kad vienu šuoliu m estųsi
į ateitį. U žuot stengęsis suprasti faktus, jau susiklosčiusius
ir realizuotus, m ąstym as tiesiogiai imasi įgyvendinti naujus
faktus, kurie labiau atitinka žmogaus tikslus. Kai žmonės manosi
pažinę materijos esmę, jie tučtuojau suskanta ieškoti filosofi
nio akm ens. Taip m enas užgrobia m okslą, ir toks užg ro b i
A N T R A S SKYRIUS 39
mas, tru k d an tis m okslui plėtotis, d a r p alen g v in am as pačių

aplinkybių, kurios pa d e d a prab u sti m oksliniam protavim ui.
Kadangi protavim as atsiranda tik gyvybinėm s reikm ėm s ten
kinti, jis visai natūraliai orientuotas į praktinius dalykus. Reik
mės, kurias m ąstym as turi tenkinti, visada neatidėliotinos, ir
todėl skubina jį daryti galutines išvadas; jos reikalauja ne
paaiškinim ų, o vaistų.
Toks požiūris taip atitinka n a tū ra lų m ū sų p ro to polinkį,
kad jis juntam as net fizikos m okslų ištakose. Tai jis atskiria
alchemiją nuo chemijos ir astrologiją nuo astronom ijos. Tai
juo Baconas a p ib ū d in a m etodą, ku riu o vadovavosi jo m eto
m okslininkai ir kurį jis sutriuškino. Sąvokos, apie kurias ką
tik kalbėjome, tai tos notiones vulgares arba praenotiones\ k u
rias jis randa visų m okslų2p am ate u ž im a n t faktų v ietą 3. Tai
idola, tam tikri m iražai, jie iškreipia tikrą daiktų vaizdą; juos
mes palaikom e pačiais daiktais. O kadangi ši įsivaizduoja
ma aplinka ne rodo m ūsų protui nė m enkiausio p asip riešin i
mo, protas, nejausdam as jokių suvaržym ų, pasileidžia į beri
bes ambicijas ir m ano galįs pastaty ti ar, veikiau, p erstaty ti
pasaulį savom is jėgom is ir pagal savo norus.
Jeigu taip buvo su gam tos m okslais, tai juo labiau turėjo
būti su sociologija. Ž m onės nelaukė socialinio m okslo p a si
rodym o, kad galėtų susidaryti su p ra tim ą apie teisę, m oralę,
šeimą, valstybę, visuom enę, nes jie be to negalėjo gyventi. O
sociologijoje labiau nei bet kur kitur tos praenotiones *, kaip jas
vadino Baconas, gali valdyti p ro tu s ir pakeisti savim i d a ik
tus. Iš tikrųjų, socialinius reiškinius įgyvendina tik žm onės,
socialiniai reiškiniai - žm ogaus veiklos produktai. Jie, regis,
ne kas kita, o m ūsų idėjų, įgim tų ar ne, įgyvendinim as, ne kas
kita, o jų taikym as įvairiausiom is aplinkybėm s, kurios lydi
žm onių tarpusavio santykius. Tad šeimos, sutarčių, rep resi
1 N o v u m o r g a n u m , I, 26.
2 Ibid., I, 17.
3 Ibid., I, 36.
* Toliau - pri ešs ąvo kės , ne bra ndžios, ne vi sav ert ės s ą vo k o s (praenotiones
vulgares). - Vert. past.
nių priem onių, valstybės, visuom enės organizavim as atrodo

kaip p a p ra sta s idėjų, kurias mes susidarėm e apie visuom e
nę, valstybę, teisingum ą ir 1.1., plėtojimas. Taigi šie ir analo
giški faktai, regis, realūs tik idėjose ir pasireiškia tik idėjo
mis, kurios yra jų šaltinis, o todėl - gryna sociologijos medžiaga.
Šis p ožiūris galutinai grindžiam as tuo, kad, kadangi so
cialinis gyvenim as visa savo pilnatve išeina už sąm onės ri
bų, sąm onė n etu ri p a k a n k am ų suvokim o galių jam pajusti.
Kadangi tokiam suvokim ui mes neturim e pakankam ai tvirtų
ir glaudžių ryšių su socialiniu gyvenimu, jis m ums gana lengvai
su d a ro įsp ū d į kaip kažko atsajaus ir tarsi plaukiojančio tu š
tumoje, kaip kažko pu siau realaus ir be galo paslankaus. Štai
kodėl tiek m ąstytojų tem atė socialinėse sąrangose dirbtinius
ir d a u g ia u ar m ažiau savavališkus junginius. Bet nors d e ta
lės ar konkrečios ir pavienės form os lieka m ū sų n epastebė
tos, m es bent jau susikuriam e pačius b en d riau siu s ap y tik
rius vaizdinius apie kolektyvinę egzistenciją apskritai, ir tie
schem iniai bendrieji vaizdiniai ir sudaro tas priešsąvokes,
kurias m es taikom e kasdieniam e gyvenim e. Taigi m um s net
m intis nekyla, kad galėtum e suabejoti tų priešsąvokių b u v i
m u, nes jų buvim ą suvokiam e drauge su savo pačių buvim u.
Jos egzistuoja ne tik mumyse, bet, būdam os pakartotinių ban
dy m ų p ro d u k ta s, nuo pakartojim o ir iš čia einančio įpročio
įgyja tam tikros įtakos ir autoriteto. Kai stengiam ės nuo jų
išsivaduoti, jaučiam e jų pasipriešinim ą. O mes negalim e ne
laikyti tikrove to, kas m um s priešinasi. Taigi visa prisideda
prie to, kad priverstų m us įžiūrėti jose tikrą socialinę realybę.
Iš tikrųjų, iki šiol sociologija, galima sakyti, išimtinai n a g

rinėjo ne daiktus, o konceptus. Tiesa, C om te'as paskelbė, kad
socialiniai reiškiniai - gam tos faktai, pajungti gam tos dės
niams. Taip jis netiesiogiai pripažino juos daiktais, nes gam
toje egzistuoja tik daiktai. Tačiau, eidam as toliau už filosofi
nius ap ib en d rin im u s, jis m ėgina pritaikyti savo principą ir
su k u rti jį atitinkantį m okslą, kur tyrim o objektu p asiren k a
ANTRAS SKYRIUS 41
mos idėjos. P agrindinė jo sociologijos m edžiaga - žmonijos

pažanga laike. Išeities taškas jam yra m intis, kad vyksta n e
n u trū k stam a žm ogau s giminės evoliucija, kuri reiškiasi kuo
tobulesniu žm ogaus prigim ties realizavim u, o jo n agrinėja
ma problem a - rasti šios evoliucijos tvarką. Bet jeigu ir gali
ma sutikti, kad tokia evoliucija vyksta, jos realum as gali būti
nustatytas tik tada, kai pasirodė m okslas, taigi ją galim a b u
vo rinktis tyrimo objektu tik iškeliant kaip proto koncepciją, o
ne kaip daiktą. Ir iš tikrųjų, šis vaizdinys absoliučiai subjek
tyvus, faktiškai tokios žmonijos pažangos nėra. Yra tik atski
ros visuom enės, kurios gimsta, vystosi ir m iršta nepriklauso
mai vienos nuo kitų. Jeigu jaunesnės b ū tų vyresnių tęsinys,
tai kiekvieną aukštesnį tipą galim a b ū tų laikyti p a p ra s tu a r
timiausio žemesnio tipo pakartojimu, kuo nors papildytu; taigi
tada juos galim a b ū tų sustatyti vieną už kito, su ju n g ian t į
vieną grupę tuos, kurie stovi ant tos pačios raidos pakopos, ir
šitaip suform uota seka galėtų būti laikoma atstovaujanti žm o
nijai. Bet faktai nėra tokie paprasti. Vėlesnė tauta nėra p a
prastas ankstesnės tęsinys, p ap ild y tas kai kuriom is nau jo
mis savybėm is; ji - kita, vienų savybių turinti d a u g ia u , kitų
m ažiau. Ji su d a ro naują individualybę, ir visos tos atskiros
individualybės, b ū d a m o s įvairiarūšės, negali susilieti į vie
ną, tą pačią tęstinę eilę, o ypač į vienintelę eilę. N uosekli v i
suom enių seka negali būti p a v a iz d u o ta geom etrine linija, ji
veikiau panaši į m edį, kurio šakos kerojasi į visas šalis. A p
skritai Com te'as pasirinko istorinei raidai tą sąvoką, kurią jis
apie ją susidarė ir kuri kiek skiriasi nuo įprastos sąvokos. Iš
toli stebima istorija nesunkiai priim a tokį p aprastą eiliškumo
pavidalą. M atom i tik individai, nuosekliai keičiantys vieni
kitus ir einantys ta pačia kryptim i, nes jų p rigim tis ta pati.
Beje, kadangi nem anom a, kad socialinė evoliucija negali būti
niekuo kitu, tik kurios nors žmogaus idėjos plėtra, regis, visai
n a tū ra lu socialinę evoliuciją ap ib ū d in ti ta sam p rata, kurią
žm onės apie ją susidaro. Tačiau, p asirin k u s tokį požiūrį, ne
tik apsiribojama filosofavimo lygmeniu, bet sociologijos objektu
darom as konceptas, nieko bendra n eturintis su sociologija.
Spenceris šį konceptą atm eta, bet tik tam , kad p akeistų jį

kitu, sufo rm u o tu tokiu pat b ūdu. Mokslo objektu jis laiko ne
žmoniją, o visuom enes. Bet jis tučtuojau pateikia tokį visuo
m enių a p ib ū d in im ą , kuris p anaikina kalbam ąjį objektą, kad
jį p ak eistų priešsąvoke. Iš tikrųjų, Spenceris pripažįsta aki
vaizdžiu teiginį, kad „visuom enė egzistuoja tik tada, kai prie
in d iv id ų b e n d ro buvim o p risid ed a kooperacija", kad tik to
dėka in d iv id ų sąjunga tam pa visuom ene tikrąja šio žodžio
p rasm e4. Paskui, rem dam asis principu, kad kooperacija - so
cialinio gyvenim o esmė, jis skirsto visuom enes į dvi klases
pagal jose vyraujantį kooperacijos pobūdį. „ Yra, - sako jis, -
savaim inė kooperacija, kuri vyksta iš anksto neapgalvojus,
siekiant asm eninių tikslų; taip p at yra sąm oningai su k u rta
kooperacija, numatanti aiškiai pripažintus visuomeninės svarbos
tikslus"5. Pirm ąsias jis vadina pram oninėm is visuom enėm is,
antrąsias - karinėm is, ir apie tą skirtum ą galim a pasakyti,
kad jis yra p irm ykštė sociologijos idėja.
Bet šis p rad in is apibrėžim as skelbia d aik tu tai, kas tėra
abstraktus sam protavim as. Jis pateikiam as kaip tiesiogiai su
vokiam o fakto išraiška, užtenka jį konstatuoti stebėjimu, nes
jis iš p a t p ra d ž ių suform uotas kaip aksioma. Tačiau p a p ra s
tu stebėjim u n eįm anom a sužinoti, ar iš tikrųjų kooperacija -
socialinio gyvenim o esmė. Toks tvirtinim as b ū tų moksliškai
pag rįstas tik tuom et, jeigu b ū tų p rad ė ta n u o visų kolektyvi
nės egzistencijos apraiškų apžvalgos ir įrodyta, kad visos jos -
įvairios kooperacijos formos. Taigi čia pasireiškia dar vienas
socialinės tikrovės suvokim o būdas, kuris tą tikrovę atstoja6.
Tai, kas yra šitaip apibrėžta, nėra visuom enė, o idėja, kurią
susikūrė apie ją Spenceris. Ir jeigu jis taip sa m p ro ta u d a m as
nejaučia jokios abejonės, vadinasi, jam visuom enė yra ir gali
būti vien tik idėjos įgyvendinim as, būtent - tos pačios koope
racijos idėjos, kuria jis ją ap ib rėžia7. N esu n k u įsitikinti, kad,
4 Sociol. Tr. f r., III, 331, 332.

5 Social., III, 332.
6 Beje, ši koncepcija ginčytina. ( Žr.Division du travail social, II, 2, §4.)
7 „K o op e ra c ij a n e g a l ė t ų g y v u o t i be v i s u o m e n ė s , ir tai ti ks la s, dėl
kurio g y v e n a v i s u o m e n ė " . (Principes de Sociol., III, 332.)
ANTRAS SKYRIUS 43
im dam asis nagrinėti kiekvieną atskirą problem ą, jis taiko tą

patį metodą. Todėl, - nors jis ir apsim eta veikiąs empiriškai, -
kadangi faktai, su k a u p ti jo sociologijoje, veikiau naudojam i
sąvokų analizės iliustravimui negu daiktų aprašym ui ir paaiš
kinim ui, jie tik a tro d o esą argum entai. Iš tikrųjų visa, kas jo
doktrinoje yra esm inga, gali b ū ti tiesiogiai išvedam a iš v i
suom enės ir įvairių kooperacijos form ų apibrėžim o. Nes jei
gu m es tegalim e p asirinkti arba tironiškai p rim e ta m ą, arba
laisvą ir savaim ingą kooperaciją, akivaizdu, kad kaip tik a n t
roji taps idealu, kurio sieks ir privalo siekti žmonija.
Šios pirm inės sąvokos yra ne tik m okslo p ag rin d a s, - su
jomis nu olat su sid u riam e d a ry d a m i m okslines išvadas. N ū
dienė pažinim o p a kopa neleidžia m um s tvirtinti, kad žino
me, kas yra valstybė, suverenitetas, politinė laisvė, dem okra
tija, socializmas, kom unizm as ir 1.1., todėl metodas reikalautų,
jog m es patys sau u ž d ra u stu m e taikyti bet ku riu o s koncep-
tus, kurie dar nėra moksliškai pagrįsti. Tačiau juos išreiškiantys
žodžiai be paliovos skam ba sociologų diskusijose. Jie v a rto
jami plačiai ir su tokiu įsitikinim u, tarsi atitiktų daiktus, ge
rai žinom us ir apibrėžtus, o iš tikrųjų jie m um s sukelia tik
neapibrėžtas sąvokas, miglotų įspūdžių, prietarų ir aistrų mišinį.
Šiandien mes tyčiojamės iš keistų v id u ra m žių m ed ik ų svars
tym ų apie tokias sąvokas kaip karšta, šalta, drėgna, sausa ir
1.1. ir nepastebim e, kad ir toliau taikome tą patį m etodą tiems
reiškiniam s, kuriem s jis tinka m ažiau nei kitiems, nes yra be
galo sudėtingas.
O specialiose sociologijos srityse šis m etodas dar ryškesnis.
Ypač dažnai jis taikom as tiriant m oralę. Galim a sakyti,
nėra nė vienos sistemos, kurioje ji neb ū tų pateikiam a p a p ra s
čiausiai kaip išplėtota pradinė idėja, k u riją visą apim tų. Vie
ni mano, kad šią idėją žm ogus gauna suform uotą jau g im d a
mas, kiti, priešingai, įsitikinę, kad ji susidaro greičiau ar lėčiau
istorijos tėkmėje. Tačiau tiek vieni, tiek ir kiti, tiek empirikai,
tiek ir racionalistai ją suvokia kaip visa tai, kas iš tikrųjų m o
ralėje yra realu. O jurid in ių ir m oralinių taisyklių sm u lk m e
nos pačios neegzistuoja, jos tėra pagrindinė sąvoka, p ritaiky
ta prie konkrečių gyvenim o aplinkybių ir įvairuojanti - nely

gu atvejis. M oralės objektas bus ne nuo tikrovės nuto lu sių
n u ro d y m ų sistema, o idėja, iš kurios jie išplaukia ir tėra įvai
raus jos taikym o atvejai. Todėl visi klausimai, paprastai išky
lantys etikai, priskiriam i ne daiktam s, o idėjoms; svarbu ži
noti, k ur glūdi teisės idėja, m oralės idėja, o ne kokia atskirai
p a ė m u s m oralės ir teisės prigim tis. M oralistai dar nepriėjo
prie tos labai paprastos m inties, kad, kaip m ū sų juslėmis su
v okiam ų d aik tų vaizdinys išplaukia iš pačių daiktų ir d a u
giau ar m ažiau juos tiksliai atspindi, taip ir m ūsų m oralės
vaizdinys išplaukia iš taisyklių, galiojančių kasdieniam e gy
venim e, stebėjim o ir schem iškai jas vaizduoja; vadinasi, p a
čios taisyklės, o ne bendras požiūris į jas sudaro mokslo turi
nį, lygiai kaip fizikos objektai - tai kūnai, tokie, kokie jie
egzistuoja, o ne sąvokos, kurias apie juos susidaro pa p ra sti
žmonės. Iš to galima daryti išvadą, kad moralės pagrindu imama
tai, kas tėra tik jos viršūnė, b ū ten t - ta form a, kuria ji atsi
spindi ir pratęsia savo būtį individualiose sąmonėse. Šiuo
m eto d u rem iam asi nagrinėjant ne tik pačius bendriausius,
bet ir specialius m okslo klausim us. N uo p a g rin d in ių idėjų,
tiriam ų pradžioje, m oralistas pereina prie antraeilių - šei
mos, tėvynės, atsakomybės, gailestingumo, teisingum o - idė
jų; bet jo ap m ąstym ai vis vien neatsiejami n u o idėjų.
Taip p a t yra su politine ekonomija. Pasak Stuarto Millio,
jos objektas - socialiniai faktai, iš esmės ar išskirtinai sv a r
būs tik tu rtų k au p im u i8. Tačiau kad taip apibrėžti faktai būtų
galimi m okslininkui stebėti kaip daiktai, bent jau reikėtų n u
rodyti, pagal kokį požym į įm anom a atpažinti tuos faktus, k u
rie atitiktų šią sąlygą. O tesant mokslo užuom azgai neturim a
net teisės tvirtinti, kad jie egzistuoja, juo labiau neįm anom a
žinoti, kokie jie. Iš tikrųjų, bet kokiame tyrim ų etape n ustaty
ti, kad faktai turi tikslą ir koks tas tikslas, įm anom a tik tada,
kai šių faktų aiškinimas bus tolokai pasistūmėjęs į priekį. Nėra
problem os, kuri b ū tų sudėtingesnė ir netinkam esnė skubiam
8 S y s t ė m c de Logiquc, III, p. 496.

A N T R AS SKYRIUS 45
sprendim ui. Juk niekas m ūsų iš anksto neįtikina, kad egzis

tuoja socialinės veiklos sfera, k u r turto troškim as iš tikrųjų
yra svarbiausia. V adinasi, politinės ekonomijos dalykas, ši
taip suprastas, susideda ne iš tikrovės apraiškų, kurias gali
ma pirštu parodyti, o iš p a p ra stų galim ybių, iš g ry n ų proto
suvokim ų, t. y. iš faktų, kuriuos ekonom istas suvokia kaip
susijusius su svarstom u tikslu ir tokius, kokie jie jam atrodo.
Ar jis imasi tirti, pavyzdžiui, tai, kas vadinam a gam yba? Ne,
jis įsitikinęs, kad iškart gali išskaičiuoti svarbiausius g am y
bos faktorius ir juos apžvelgti. Vadinasi, jis sužinojo apie jų
buvim ą ne stebėdam as sąlygas, nuo kurių priklauso tiriam as
reiškinys, a ntraip b ū tų pradėjęs su m in ėd am as e k sp erim e n
tus, iš kurių buvo padaręs tą išvadą. Jei tyrim o pradžioje ke
liais žodžiais jis pateikia tą klasifikaciją, vadinasi, jis tai n u
statė p a p ra sta logine analize. Jis rem iasi gam ybos idėja; ją
suskaidydam as nustato, kad ji logiškai n um ato gam tos jėgų,
darbo, gam ybos įrankių ar kapitalo idėjas, ir p ask u i lygiai
tokiu p a t b ū d u aiškina ir išvestines idėjas9.
Pati svarbiausia iš visų ekonom ikos teorijų - vertės teori
ja - akivaizdžiai suręsta pagal tą patį m etodą. Jei vertė čia
b ū tų tiriam a taip, kaip priv alu tyrinėti realybę, tada ekono
m istas pirm iausia nurodytų, pagal kokį požym į galim a a tp a
žinti daiktą, p avadintą tokiu v ardu, paskui jis suklasifikuotų
tas rūšis, pasistengtų indukciniu m etodu nustatyti, kokių prie
žasčių veikiam as tas daiktas kinta, galiausiai p aly g in tų įvai
rius gau tus rez u lta tu s ir iš jų išvestų b e n d rą form ulę. Taigi
teorija galėjo pasirodyti tik tada, kai m okslas jau buv o gero
kai pažengęs į priekį. Vietoj to m es ran d a m e pačias jo u ž u o
m azgas. Nes k u ria n t jį ekonom istas p asitenkina įsigilinda
m as į save, įsisąm onindam as savo iškeltą vertės idėją, t. y.
objektą, galintį keistis; jis nustato, kad ji apim a ir naudos idė
ją, ir retum o, ir kt., ir rem dam asis šiais analizės rezultatais
9 Tai b ū d i n g a ir pa či ų e k o n o m i s t ų va r t o ja m i e m s p o s a k i a m s . N u o l a t
kalb ama ap ie idėjas: n a u d o s idėja, t a u p o s idėja, k a p i ta l o į dė j im o
idėja, kap italo s ą n a u d o s idėja. (Žr. Gid e, Principes d 'economic poli
tique, liv. III, ch. I, § 1; ch. II, § 1; ch. III, § 1.)
konstatuoja savo apibrėžim ą. Be abejo, jis jį pag rin d žia ke

liais pavyzdžiais. Bet, pagalvojus apie nesuskaičiuojamus fak
tus, kuriuos tokia teorija turi paaiškinti, ar galima pripažinti
nors m enkiausiais įrodym ais tuos neišvengiam ai retus fak
tus, kurie dėl atsitiktinės įtaigos laikom i ją patvirtinančiais?
Taigi politinėje ekonomijoje, kaip ir moralėje, m oksliniam
tyrim ui tenka labai m aža dalis; čia vyrauja m enas. Moralėje
teorinė dalis apsiriboja keletu svarstym ų apie pareigos, gėrio
ir teisės idėją. Tokie abstraktūs svarstym ai, tiesą sakant, dar
nekuria m okslo, nes jų tikslas - nustatyti ne tai, kas iš tikrųjų
yra aukščiausioji m oralės taisyklė, o tai, kokia ji turi būti. Ly
giai taip p a t ekonom ikos tyrim o darbuose daugiausia vietos
užim a, pavyzdžiui, klausimas, ar visuom enė turi būti organi
zuota pagal in d iv id u alistų , ar pagal socialistų koncepcijas;
ar geriau , kai valstybė įsijungia į gam ybinius ir prekybinius
santykius, ar tegul šie klausim ai lieka privačios iniciatyvos
rankose; ar pinigų sistemoje turi būti m onom etalizm as, ar bi-
m etalizm as, ir 1.1., ir 1.1. Dėsnių tiesiogine šio žodžio prasm e
ten negausu. N et tie, kurie p a p ra stai taip vadinasi, n e n u si
pelno šito vardo, jie tėra elgesio m aksim os, užslėpti p ra k ti
niai nurodymai. Štai, pavyzdžiui, garsusis pasiūlos ir paklausos
dėsnis. Jis niekada nebuvo nustatytas induktyviai, kaip eko
nom inės tikrovės išraiška. Niekad nebuvo surengta jokio eks
perimento, ieškota metodinio palyginimo norint nustatyti, kad
faktiškai šis dėsnis valdo ekonom inius santykius. Visa, ką b u
vo galim a p a d a ry ti ir kas buvo p ad ary ta, tai dialektinis įro
dym as, kad individai, jei gerai su p ra n ta savo interesus, p r i
valo veikti tik šitaip, o bet kuris kitas veiklos bū d as jiems
b ū tų kenksm ingas ir b ū tų tikras loginis suklydim as tų, kurie
juo p asin au d o tų . Logiška, kad pačios produktyviausios p ra
m onės šakos tu rė tų didžiausią pasisekim ą, kad p a k la u siau
sių ir rečiausių pro d u k tų savininkai juos p ard u o tų brangiau
siomis kainoms. Tačiau ši visai loginė būtinybė niekuo nepanaši
į tą, kuri b ū d in g a tikriem s gam tos dėsniam s. Šie dėsniai iš
reiškia santykius, pagal kuriuos faktų seka yra reali, o ne vien
pageidaujam a.
ANTRAS SKYRIUS 47
Tai, ką sakome apie tą dėsnį, gali būti pakartota ir kalbant

apie visus kitus dėsnius, kuriuos ortodoksinė ekonomikos m o
kykla vadina gam tos dėsniais ir kurie tėra atskiri pam inėtojo
dėsnio atvejai. Jie - gam tos dėsniai, jei norite, ta p rasm e, kad
nu ro d o priem ones, kurias atrodo arba gali atrodyti norm alu
panaudoti siekiant užsibrėžto tikslo; bet jų taip v adinti nega
lima, jei gam tos dėsniu suprantam as bet kuris gam tos būties
b ūdas, nustatytas induktyviai. Iš esmės jie tėra prak tin ės iš
m inties patarim ai, ir jeigu juos galim a pateikti kaip pačios
tikrovės išraišką, taip atsitinka todėl, kad - teisingai ar netei
singai - buvo spėjama, jog tų patarim ų iš tiesų klausė d a u g u
ma žm onių ir daugeliu atvejų.
O socialiniai reiškiniai - tai daiktai, ir juos reikia suvokti

kaip daiktus. N orint įrodyti šį teiginį, nebūtina filosofuoti
apie socialinių reiškinių prigim tį, d isk u tu o ti apie jų ir že
m esnių pasaulių reiškinių analogijas. U žtenka nurodyti, kad
sociologas juos laiko vieninteliu datum. O d aiktas - visa tai,
kas pateikta ar, veikiau, prim esta stebėjimui. Laikyti reiški
nius daiktais - tai laikyti juos data, kurie su d aro m okslo išei
ties tašką. Socialiniai reiškiniai neginčijam ai pasižym i šiuo
principu. M um s du o tas ne supratim as, žm onių su sid a ry ta s
apie vertę, nes ji neprieinam a stebėjimui: tai - vertės, k u rio
mis realiai keičiamasi ekonominių santykių sferoje. Mums duota
ne vienokia ar kitokia dorovinio idealo koncepcija, o visum a
taisyklių, kurios apibrėžia elgesį. M um s du o tas ne s u p ra ti
m as apie n a u d ą ar tu rtin g u m ą, o ekonom inė s tru k tū ra - iki
p at sm ulkm enų. Galim as daiktas, kad socialinis gyvenim as
tėra žinom ų sąvokų raida, tačiau jei padarysim prielaidą, kad
taip ir yra, tai vis vien šios sąvokos tiesiogiai neduotos. Taigi
prieiti iki jų galima netiesiogiai, tik jas atspindinčios fenom e
nalios tikrovės keliu. Mes nežinom e a priori , iš kokių idėjų
išteka įvairios srovės, į kurias pasidalija socialinis g y v en i
mas, ir ar apskritai jos yra; tik leisdam iesi jomis iki p a t jų
šaltinių sužinosim e, iš k ur jos kilusios.
Taigi mes turim e nagrinėti vien socialinius reiškinius, a t

skirdam i juos n u o subjektų, laikančių save sąmoningais; rei
kia juos tyrinėti iš šalies, kaip išorinius daiktus, nes būtent
tokios kokybės jie stoja prieš mus. Jeigu šis išoriškum as tik
n u m an o m a s, iliuzija išsisklaidys m okslui plėtojantis ir mes
pam atysim e, kaip išoriškum as, taip sakant, įsismelks į vidų.
Bet sp re n d im o negalim a nu m aty ti iš anksto, ir net jei galų
gale socialiniai reiškiniai visi ir nepasižymėtų esminėmis daiktų
savybėm is, iš p ra d ž ių juos vis vien reikia suvokti tarsi tas
savybes turinčius. Ši taisyklė taikom a ištisai socialinei tikro
vei, be jokios išimties. Net tie reiškiniai, kurie, regis, d a ugiau
sia p asižym i d irb tin iu kom ponavim u, turi būti su p ran tam i
tuo požiūriu. Sąlyginis papročio ar institucijos pobūdis niekada
neturi būti numatytas iš anksto. Jei, beje, m um s bus leista kreip
tis į savo asm eninę patirtį, m anom e galį garantuoti, kad tu o
m et d ažn ai su p a site n k in im u m atysim e, jog faktai, iš pirm o
žvilgsnio atrodantys patys nepagrįsčiausi, atidžiau įsistebė
jus p a siro d y s p asižym intys p a sto v u m u ir reg u liaru m u - jų
objektyvumo simptomais.
Beje, to, kas anksčiau pasakyta apie socialinio fakto ski
riam uosius požym ius, užtenka m um s įsitikinti to objektyvu
mo prigimtimi ir įrodyti, kad ji ne iliuzinė. Tikrai sakant, daiktas
iš esm ės atpažįstam as pagal tai, kad jis negali būti pakeistas
p a p ra s tu valios aktu. Tai nereiškia, kad jis n e p a sid u o tų jo
kiam pasikeitim ui. Bet no rin t tą p a d a ry ti negana to vien p a
norėti, reikia p a d ė ti tam tikrų p a sta n g ų nugalint pasiprieši
nim ą, kurį daiktas p aro d o ir kuris, be to, ne visada gali būti
nugalėtas. O m es m atėm e, kad šia savybe pasižym i sociali
niai faktai. Jie ne tik nėra m ū sų valios produktai, bet patys ją
apibrėžia iš šalies, jie atrodo nelyginant formos, kuriose mes
priversti lieti savo veiksm us. Dažnai ši būtinybė tokia, kad
m es negalim e jos išvengti. Bet jeigu m um s net ir pasiseka ją
įveikti, sutikto pasipriešinim o užtenka m um s perspėti, kad
susidūrėm e su kažkuo, kas nuo m ūsų nepriklauso. Taigi, su
v okdam i socialinius faktus kaip daiktus, mes tik p risid erin
sime prie jų prigimties.
ANTRAS SKYRIUS 49
Pagaliau reform a, kurią b ū tin a įvesti sociologijoje, visais

atžvilgiais atitinka reformą, kuri per paskutinius 30 m etų p a
keitė psichologiją. Kaip Comte'as ir Spenceris socialinius faktus
skelbia gamtos faktais, bet nelaiko jų daiktais, lygiai taip įvairios
em pirinės mokyklos jau seniai pripažino gam tinį psichologi
nių reiškinių p o b ū d į ir toliau taikydam os jiems grynai id eo
loginį m etodą. Iš tikrųjų, em pirikai, lygiai kaip ir jų prieši
ninkai, išskirtinai taikė introspekciją. O faktai stebimi tik patys
sau, pernelyg reti, per greit dingstantys, per d a u g kintantys,
kad įgytų dėsnio reikšm ės ir galios m ū sų įprastiem s suvoki
m am s apie juos. Kai tie suvokiniai nepaklūsta kitai k o n tro
lei, jie neturi atsvaros, todėl užima faktų vietą ir sudaro mokslo
turinį. Nei Locke'as, nei Condillacas nėra objektyviai suvokę
psichinių reiškinių. Jie tyrinėjo ne pojūtį, o tam tikrą pojūčio
idėją. Todėl nors tam tikrais atžvilgiais jie ir p a re n g ė dirvą
m okslinei psichologijai, iš tikrųjų šis m okslas susiform avo
kur kas vėliau, kai galiausiai p rib re n d o su p ratim as, kad są
m onės būklės gali ir turi būti suvokiam os iš šalies, o ne išei
n a n t iš sąm onės, kuri tas būkles patiria. Tokia žym i rev o liu
cija įvyko šioje tyrim ų srityje. Visos ypatingos priem onės, visi
nauji m etodai, kuriais praturtėjo šis m okslas, - tai tik kelios
priem onės geriau įgyvendinti tai pagrindinei idėjai. Tokią pat
pažangą telieka padaryti sociologijai. Reikia, kad ji iš subjek
tyvios stadijos, kurios dar nėra peržengusi, pereitų į objekty
vią stadiją.
Toks perėjim as, beje, lengviau įvykdom as negu psicholo
gijoje. Iš tikrųjų, psichiniai faktai pagal savo p rigim tį duoti
kaip subjekto būklės, kurios nuo jo, regis, neatskiriam os. Ka
dangi iš apibrėžim o aiškus jų vidinis p obūdis, veikiausiai į
juos negalim a žiūrėti kaip į išorinius, antraip galim a pažeis
ti jų prigim tį. Kad b ū tų įm anom a juos tokiu b ū d u nagrinėti,
reikia ne tik p a sta n g ų abstrahuotis, bet ir ištiso kom plekso
veiksm ų ir g u d rybių. Socialiniai faktai, priešingai, n a tū r a
liau ir betarpiškiau pasižym i visais daikto požym iais. Teisė
gyvuoja kodeksuose, kasdienio gyvenimo eiga surašom a į sta
tistines lenteles, į istorinius pam inklus, m ados įkūnijam os
drabužiuose, skoniai atsispindi m eno kūriniuose. Priklauso

m ai n u o pačios savo prigim ties, socialiniai faktai stengiasi
įsikurti už individualių sąmonių, nes jie iškilę viršum jų. Tai
gi, norint juos m atyti kaip daiktus, nėra jokio reikalo griebtis
įm antrybių. Šiuo atžvilgiu sociologija, palyginti su psicholo
gija, pasižym i rim tu pran a šu m u , kuris iki šiol nebuvo p aste
bėtas ir kuris turi paspartinti jos raidą. Galbūt jos faktai su n
kiau paaiškinami, nes yra sudėtingesni, bet juos lengviau suvokti.
Psichologija, priešingai, su dideliu vargu juos ne tik ap d o ro
ja, bet ir surenka. Taigi galima manyti, kad tada, kai pateiktas
sociologinio m etodo principas bus vieningai priim tas ir p ri
taikytas praktikoje, sociologija plėtosis taip sparčiai, kad ne
įm anom a net įsivaizduoti sp re n d ž ian t iš šiandieninės rai
dos lėtum o, ir tad a ji net aplenks psichologiją, kuri už savo
pranašum ą turi būti dėkinga tik savo istoriniam vyresnum ui10.
II
Tačiau p irm ta k ų p atirtis m um s parodė, kad, norint g a ra n

tuoti praktinį ką tik nustatytos tiesos įgyvendinimą, neužten
ka nei teoriškai ją įrodyti, nei persiim ti ja. Protas taip n a tū ra
liai linkęs jos n epripažinti, kad m es neišvengiam ai grįšime
prie ankstesnių suklydim ų, jei, žinoma, nepaklusim e griežtai
disciplinai, kurios svarbiausias taisykles d abar išdėstysim e,
ir tos taisyklės bus tiesioginės ankstesnės taisyklės išvados.
1. Pirmoji išvada tokia: reikia sistemingai šalinti visas prieš-
sąvokes.
Specialus šios taisyklės įrodym as nebūtinas, jis išplaukia
iš visko, ką jau esame sakę. Beje, ji yra viso mokslinio m etodo
pam atas. M etodinis D escartes'o suabejojim as iš esmės tėra
10 Tiesa, ku o so c ia lin ia i faktai su d ė t i n g e s n i , tuo su n k ia u juos ištirti.

Tačiau s o c i o lo gi ja , b ū d a m a ja un ia u si as m o k s la s , n e l y g in a n t k o m
pensacija gali pa sin a ud ot i laimėjimais, pasiektais ank stesnių mok slų,
ir d a u g iš jų p a s i m o k y t i . To ks p a s i n a u d o j i m a s kitų patir tim i n e
gali n e pa g r e iti nt i jos raidos.
jos pritaikym as. Jei mokslo p ag rin d im o kelyje D escartes'as

dėsniu laiko suabejojim ą visom is tom is idėjom is, kurias jis
anksčiau įsisąmonino, vadinasi, jis tenori naudotis tik m oks
liškai apdorotom is sąvokomis, t. y. sąvokom is, su d ary to m is
pagal jo su k u rtą m etodą; o visos tos, kurias jis sem ia iš kito
šaltinio, turi būti atmestos, bent jau laikinai. Jau m atėm e, kad
Bacono stabų teorija turi tą pačią prasm ę. Abi didžiosios dok
trinos, taip d ažn ai supriešinam os, šiuo esm iniu p u n k tu s u
tam pa. Reikia, kad sociologas, tiek apib ū d in d am as savo tyri
nėjimo objektą, tiek ieškodamas įrodym ų, ryžtingai atsisakytų
tų sąvokų, kurios susidarė už mokslo ribų ir reikm ėm s, nieko
bendra neturinčiom s su m okslu. Reikia, kad jis išsiv a d u o tų
nuo tų melagingų akivaizdybių, kurios vyrauja paprasto žm o
gaus prote, kad jis galutinai išrū k tų iš em p irin ių kategorijų
jungo, kuris n uo ilgo pripratim o d ažnai darosi išties tironiš
kas. Jei kartais būtiny bė privers jų griebtis, tegul bent jau jis
daro tai suvokdamas jų menkavertiškumą ir neskirdam as joms
savo doktrinoje vaidm ens, kurio jos nevertos.
Tas išsivadavim as ypač sun k u s sociologijoje, nes d ažnai
čia būna įsipainiojęs jausm as. Iš tiesų, mes karštai priim am e
politinius ir religinius tikėjimus, m oralės n orm as ir visai ki
taip - fizinio pasaulio objektus; toks įkarštis veikia m ū sų s u
vokim ą ir jų aiškinim ą. Idėjos, m ū sų su sid ary to s apie juos,
tokios artimos širdžiai kaip ir patys objektai ir todėl įgyja tokį
autbritetą, kad nepakenčia prieštaravim ų. Bet kuri nuom onė,
joms prieštaraujanti, laikoma priešiška. Imkime, pavyzdžiui,
kokį nors teiginį, prasilenkiantį su patriotizmo ar asmens orumo
idėja. Jis bus paneigtas, n e svarbu kokiais įrodym ais. Jo tei
singum as n ebus prip ažintas, jam bus p rieštaraujam a jau iš
anksto, o savo tiesą ginant sukilusios aistros be vargo įteigs
argum entus, kurie lengvai bus pripažinti sprendžiam ais. Šios
sąvokos gali turėti tokį prestižą, kad apskritai nepakęs jokio
mokslinio tyrimo. Jau pats faktas, kad jos yra d ar ir reiškiniai
ir todėl privalo paklusti šaltai ir sausai analizei, kai kuriuos
protus be galo piktina. Kiekvienas, pasiryžęs tyrinėti m oralę
iš šalies kaip išorinę realybę, šiems delikatiem s žm onėm s at-
rodo stokojantis dorovinio jausm o; lygiai taip vivisektorius

pap ra stam žm ogui atrodo stokojantis jautrum o. Ne tik n e su
tinkama, kad tie jausm ai būtų moksliškai nagrinėjami, bet lai
koma pareiga griebtis jausm ų tam, kad b ū tų galima užsiim ti
m okslu apie daiktus, prie k urių jie priklauso.
„Vargas m okslininkui, - rašo vienas iškalbingas religijo
tyrininkas, - vargas jam, jei jis imasi dieviškų dalykų neiš
saugojęs savo sąm onės gelmėse, n esu ard o m u o se savo sielos
kloduose, ten, k u r ilsisi protėvių dvasia, slėpiningos švento
vės, iš kurios kartais kyla sm ilkalų kvaptys, atplaukia p sal
mės eilutė, kančios ar pergalės šūksnis, k uriuo vaikas b ū d a
m as jis kreipėsi į d a n g ų p ask u m savo brolius ir kuris išsyk
sujungė jį su senaisiais p ra n a š a is " 11.
Bet koks prieštaravimas bus per silpnas atremti tokiai mistinei
doktrin ai, kuri, kaip ir bet koks m isticizm as, iš esmės tėra
užsim askavęs em pirizm as - bet kokio mokslo neigimas. Jaus
mai, k u rių objektai - socialiniai daiktai, n e tu ri jokio p r a n a
šum o prieš kitus jausm us, nes jų ištakos tos pačios. Jie taip
p at susiform avę istoriškai, jie - žm ogiškos patirties p ro d u k
tas, bet ta patirtis neaiški ir neorganizuota. Jie iškilę ne kokio
nors transcendentinio tikrovės nuvokim o dėka, o susidarę iš
visų galim ų įsp ū d ž ių ir emocijų, s u k a u p tų be tvarkos, atsi
tiktinai, pagal aplinkybes, be m etodinės interpretacijos. Jie
ne tik neteikia m um s šviesos, skaistesnės negu proto šviesa, o
ir s u d ary ti ištisai nors iš stiprių, bet m iglotų būklių. Suteikti
jiems tokį p ra n a šu m ą - tai a tiduoti pirm enybę žem esniem s
proto sugebėjim am s prieš aukštesniuosius, tai pasm erkti sa
ve did esn iam ar m ažesniam tuščiažodžiavim ui. Taip s u k u r
tas m okslas tegali patenkinti tik tuos, kurie siūlo m ąstyti p a
site lk u s savo ja u s m u s , ne savo p ro tą , skiria p irm e n y b ę
tiesioginėm s ir m iglotom s ju tim ų sintezėm s, o ne kantriai ir
aiškiai proto analizei. Jausm as - mokslo objektas, o ne m oks
linės tiesos kriterijus. Beje, nėra m okslo, kuris savo ištakose
n e s u sid u rtų su analogišku pasipriešinim u. Buvo metas, kai
11 J. D ar m es t et e r , Les prophetes d'Israel, p. 9.

jausm ai, susiję su fizinio pasaulio daiktais ir pasižym intys

religiniu ar doroviniu p o b ū d ž iu , ne m ažiau priešinosi fizi
nių m okslų atsiradim ui. Taigi galim a tikėtis, kad šis p rie ta
ras, nuolat varom as tai iš vieno mokslo, tai iš kito, galų gale
p asitrau ks ir iš paskutinės savo priebėgos - sociologijos ir
paliks laisvą erdvę m okslininkui.
2. A nkstesnė taisyklė yra n e gatyvaus pobūdžio. Ji moko

sociologą išsivaduoti iš įp ra stų sąvokų galios ir atsigręžti į
faktus; bet ji nenusako, kokiu b ū d u jis turi tuos faktus u ž
čiuopti ir objektyviai ištirti.
Kiekvienas m okslinis tyrim as apim a tam tikrą reiškinių,
atitinkančių tą patį apibrėžimą, grupę. Pirmasis sociologo žings
nis - apibrėžti tuos daiktus, k uriuos jis tirs, nes ir jis pats, ir
kiti turi žinoti, apie ką kalbama. Tai pirm a ir būtiniausia kiek
vieno įrodym o ir kiekvienos patikros sąlyga; iš tikrųjų, teoriją
galim a kontroliuoti tik tada, kai sugebi atskirti faktus, k u
riuos ji turi paaiškinti. Be to, kadangi m okslo objektas n u s ta
tom as šiuo pra d in iu apibrėžim u, tai objektas bus daiktas a r
ba ne daiktas - priklausom ai n u o to, koks bus s u d a ry ta s
apibrėžim as.
Kad apibrėžim as b ū tų objektyvus, jis turi atsp in d ėti reiš
kinius priklausom ai ne nuo supratim o apie juos, o priklauso
m ai nuo jiems b ū d in g ų savybių. Turi a pibūdinti juos su d ė ti
niais jų prigimties elementais, o ne jų atitikimu daugmaž idealiai
sąvokai. Bet tuo m om entu, kai tyrim as tik p rasid e d a, tada,
kai faktai d ar nep rad ėti apdoroti, prieinam i tegali b ūti tie jų
požymiai, kurie pakankam ai pastebimi išorėje ir tiesiogiai m a
tomi. Tie, kurie glūdi giliau, be abejo, yra esm ingesni, jų aiš
kinamoji vertė didesnė, bet jie šitoje mokslo fazėje nežinom i ir
gali būti nuspėjam i tik tada, jei realybė bus p akeista kokia
nors koncepcija. Taigi šio pagrindinio apibrėžimo turinio reikia
ieškoti tarp pirm ųjų. Kita vertus, aišku, kad šis apibrėžim as
turės aprėpti be išimties ir skirtum o visus reiškinius, pasižy
m inčius tomis pačiom is ypatybėm is, nes n etu rim e jokio p a
grindo nei b ū d ų iš jų rinktis. Šios savybės yra visa, ką mes
žinom e apie realybę; todėl jos turi būti lem iam os grupuojant
faktus. Mes neturim e jokio kriterijaus, kuris galėtų nors iš d a
lies apriboti ankstesniojo poveikį. Iš čia ir ši taisyklė: tyrim ų
objektu reikia rinktis tik grupę reiškinių , iš anksto apibrėžtų ben
drais išoriniais p o ž y m ia is , ir į tą patį tyrim ą įtraukti visus tuos ,
kurie atitinka šį apibrėžimą. Pavyzdžiui, konstatuojame tam tikrą
kiekį veiksm ų, turinčių tokį išorinį požymį: jų atlikim as s u
kelia ypatingą reakciją, vadinamą bausme. Iš jų sudarome grupę
sui generis su viena b en d ra rubrika; nusikaltim u vadinam e
bet kurią bau stin ą veiką ir šitaip n ustatom ą nusikaltim ą d a
rom e specialaus m okslo - kriminologijos - objektu. Taip p at
stebim e visų žinom ų visuom enių viduje gyvuojančias atski
ras bendrijas, atpažįstam as pagal tą išorinį požym į, kad jos
sudarytos iš asm enų, susietų daugiausia kraujo gim inyste ir
žinom ais juridiniais ryšiais. Iš tokių faktų sudarom e y p a tin
gą g rupę ir pavadinam e ją ypatingu vardu; tai - šeimos gyve
nim o reiškiniai. Šeima mes vadinam e bet kurį tokios rūšies
agregatą ir d arom e ją specialaus tyrim o objektu, bet šis ty ri
mas sociologinėje terminijoje d ar neįgijęs apibrėžto p a v a d i
nimo. Kai vėliau pereisim e n u o šeimos apskritai prie įvairių
šeim os tipų, taikysim e tą pačią taisyklę. Pavyzdžiui, p r a d ė
dam i tirti m atriarchalinės ar patriarchalinės šeimos klaną,
pirm iausia juos apibūdinsim e pagal tą patį metodą. Kiekvie
nos pro blem os - bendros ar atskiros - objektas turi b ūti n u
statytas rem iantis tuo pačiu principu.
Šitokiu b ū d u veikdam as, sociologas sulig pirm u žingsniu
atsiduria tiesiai tikrovėje. Iš tikrųjų toks faktų klasifikavimo
b ū d a s priklauso ne nuo jo, ne nuo jo ypatingos galvosenos, o
nuo daiktų prigimties. Požymis, kuris padeda faktus priskir
ti vienai ar kitai kategorijai, gali būti visiems nurodytas, visų
pripažintas, ir vieno stebėtojo tvirtinim ai gali būti patikrinti
kitų. Tiesa, šitaip su d ary ta sąvoka ne visada sutam pa, d a u
giausia ji nesutam pa su nusistovėjusia nuom one. Pavyzdžiui,
akivaizdu, kad laisvam anybės ar etiketo pažeidim o faktai,
daugelyje b e n d ru o m e n ių negailestingai ir griežtai b a u d ž ia
mi, bendros nuomonės net šičia nelaikomi nusikaltimais. Tikrąja
ANTR AS SKYRIUS 55
šio žodžio prasm e ir klanas nėra šeima. Bet tai nesvarbu, nes
kalbam e ne apie b ūdą, leidžiantį tiksliai surasti faktus, k u
riems taikomi šnekamosios kalbos žodžiai ir tais žodžiais reiš
kiam os idėjos. M um s reikia iš įvairių detalių su k u rti naujus
konceptus, p ritaik y tu s m okslo reikm ėm s ir reiškiam us spe
cialia terminija. Žinoma, tai nereiškia, kad p ap rastas suvoki-
nys negali būti m okslininkui n audingas; jam jis - tarsi in d i
katorius. Jis m u m s praneša, kad k a ž k u r egzistuoja gru p ė
reiškinių, ku riu o s jungia tas pats p a v a d in im a s ir kurie turi
pasižym ėti bendrom is savybėm is; ir kadangi jis visada k a ž
kiek susijęs su reiškiniais, todėl kartais nu ro d o m um s apytik
rę kryptį, kur jų ieškoti. Bet kadangi jis susiform avęs netiks
liai, natūralu, kad jis ne visai sutam pa su moksliniu konceptu,
kuris sukurtas jo p a v y z d ž iu 12.
Kad ir kokia akivaizdi ir svarbi b ū tų toji taisyklė, sociolo
gijoje jos nesilaikom a. Būtent todėl, kad joje svarstom i tokie
dalykai, apie kuriuos mes nuolat kalbam e, kaip, pavyzdžiui,
šeima, nuosavybė, nusikaltim as ir t. t., sociologui d a ž n ia u
siai atrodo n e n a u d in g a juos ap ib ū d in ti iš anksto ir tiksliai.
Mes taip įpratę tuos žodžius vartoti, jie taip d ažn ai skam ba
m ūsų pokalbiuose, kad, atrodytų, n en au d in g a tikslinti n u si
stovėjusią jų reikšmę. Paprasčiausiai remiamasi bendrąja reikš
me. O ji labai dažnai būna dviprasm ė. Dėl šios dviprasm ybės
tas pats paaiškinim as gali būti priskirtas daiktam s, iš esmės
labai skirtingiems. Iš to kyla nepataisom a painiava. Taigi yra
dvi m onogam inių sąjungų rūšys: vienos - faktinės, kitos -
juridinio p o b ū d ž io sąjungos. Pirm osiose vyras teturi vieną
12 Paprastai ein am a n u o pa prastos są v o k o s ir pap rasto ž o d ž io . Ie šk o

ma, ar nėra tarp daiktų, neaiškiai išreikštų tuo ž o d ž iu , tokių, kurie
turėtų bend rų išorinių p ož ym ių . Jeigu tokių atsiranda ir jeigu s ą v o
ka, sudaryta p an aši os faktų grupė s, nors ir ne visai (taip pas itaiko
n e da ž na i) , bet d a u g i a u si a su ta m p a su papra st a s ą vo k a , tada g a l i
ma toliau apibūdinti pirmąjį tuo pačiu ž o d ž iu kaip ir antrąjį ir ga li
ma m o k s l e i š s a u g o t i p o s a k į , var to ja mą š n e k a m o j o j e kalboje. Bet
jeigu nu kr ypi m as per didelis, jeigu bendroji sąvoka supainioja d a u
g u m ą sk irt in gų s ą v o k ų , t u o m e t ai šku, kad kurti nau jus ir s p e c i a
lius te rminus būtinai reikia.
56 SOCIOLOGIJOS M E T OD O TAISYKLĖS
žm oną, nors juridiškai gali jų turėti keletą; antrosiose vyrui

įstatymais uždrausta poligamija. Faktinė monogamija būdinga
daugeliui gyvūnų rūšių ir kai kurioms mažiau išsivysčiusioms
visuom enėm s, ir tokia šeimos būklė čia ne sporadinė, o p a si
taiko taip dažnai, tarsi b ūtų įteisinta įstatym o. Kai tauta išsi
barsčiusi plačioje erdvėje, socialinis ryšys labai silpnas ir to
dėl individai gyvena vieni nuo kitų izoliuotai. Tada kiekvienas
vyras, žinom a, stengiasi rasti sau žm oną, ir tik vieną, nes
tokioje vienum os būklėje jam sunku turėti jų keletą. Būtinoji
monogam ija, priešingai, pastebim a tik toliau civilizacijos ke
liu pažengusiose visuom enėse. Taigi šios dvi santuokinių są
ju n g ų rūšys labai skirtingos prasm ės, tačiau jos įvardijam os
tuo pačiu žodžiu; nes net apie kai kuriuos g yvūnus įprasta
sakyti, kad jie m onogam iniai, nors su ju rid in iu įsipareigoji
m u jie nieko b en d ra neturi. O Spenceris, im dam asis tyrinėti
santuoką, vartoja žodį „monogamija" neapibrėždamas jo įprasta
ir d viprasm e reikšme. Todėl santuokos evoliucija jam atrodo
pasižym inti n epaaiškinam a anomalija, nes jis m ano a p tin
kąs aukščiausią lytinės sąjungos formą jau pirm osiose istori
nės raidos fazėse, bet ji, regis, išnyksta tarpiniam e etape ir
p askui vėl pasirodo. Iš to jis daro išvadą, kad nėra reg u lia
raus ryšio tarp visuom eninės pažangos apskritai ir šeim yni
nio gyvenim o tipo tobulėjimo. Tinkamas apibrėžim as p a sto
tų kelią k laid a i13.
Kitais atvejais stengiamasi apibrėžti objektą, pasirinktą ty
rinėti; tačiau, u ž u o t įtraukus į tą patį apibrėžim ą ir išdėsčius
po ta pačia rubrika visus reiškinius, pasižym inčius tomis p a
čiomis išorinėm is savybėm is, buvo imtasi juos rūšiuoti. Iš jų
atrenkam i tik kai kurie, lyg ir elitas, šie p ripažįstam i vienin
teliai turį teisę į duotas savybes. O kiti laikomi tarsi tų skiria
m ųjų p o ž y m ių u zu rp a to ria is ir su jais nesiskaitom a. Tačiau
n e su n k u n um atyti, kad tokiu b ū d u tegalim a susidaryti su b
13 Tas pats a p i b r ė ž i m o n e b u v i m a s kartais l e i s d a v o tvirtinti, kad d e

mokratija su si d ar o tiek istorijos pradžioje, tiek ir jos pabaigoje. O
iš tiesų p i r m y k št ė ir ši a n d i en in ė demokratija be galo skirtingos.
ANTR AS SKYRIUS 57
jektyvią ir iškreiptą sąvoką. Iš tikrųjų, tokia a tranka įm a n o

ma tik rem iantis išankstine nuom one, nes m okslo ištakose
joks tyrim as dar nebuvo spėjęs n u sta ty ti tokios uzurpacijos
buvim o, net d a ra n t prielaidą, kad ji galim a. A trinkti reiški
niai traukia dėm esį tik todėl, kad jie labiau negu kiti atitinka
idealią tos realybės rūšies koncepciją. P avyzdžiui, Garofa-
lo'as savo Kriminologijos pradžioje labai aiškiai įrodo, kad
šio m okslo išeities taškas turi būti „sociologinė nusikaltim o
s ą v o k a"14. Tačiau, k urdam as tą sąvoką, jis nelygina be a to
dairos visų tų veiksm ų, kurie įvairių tipų visuom enėse buvo
tram dom i bausm ėm is, o tik kai kuriuos iš jų, b ūtent tuos, k u
rie žeidžia vidurinius ir nekintamus dvasinio jausmo elementus.
O kalbant apie m oralinius jausm us, evoliucijos kelyje išny
kusius, tai jie neatrodo jam esą pagrįsti daiktų prigim tim i dėl
tos priežasties, k a d jiems nepavyko išsilaikyti, todėl veiks
mai, laikomi nusikalstam ais, kadangi jie įžeidė tuos jausm us,
jo nuom one, užsitarnavo šį p avadinim ą tik susiklosčius atsi
tiktinėm s ir d a u g ia u ar m ažiau patologinėm s aplinkybėm s.
Tačiau toks išskyrim as rem iasi tik itin subjektyvia m oralės
koncepcija. Jis g rindžiam as m intim i, kad m oralinė evoliuci
ja, pastebim a jos ištakose ar prie pa t jų, u žteršta visokiausių
šlakų ir nešvarybių, kurias ji p askui pašalina, ir kad tik d a
bar jai pavyko atsikratyti visų atsitiktinių elementų, kurie nuo
p at p ra d ž ių trikdė jos tėkmę. Bet šis principas nėra nei aki
vaizdi aksioma, nei įrodyta tiesa; tai tik hipotezė, kurios nie
kas nepatvirtina. Kintamieji m oralinio jausm o elem entai ne
m ažiau sąlygoti daiktų prigimties negu nekintamieji elem en
tai; pakitim ai, kuriuos patyrė pirmieji, tiktai liudija, kad p a
sikeitė patys daiktai. Zoologijoje specifinės formos, būdingos
žem esnėm s rūšim s, laikom os ne m ažiau natū ralio m is kaip
formos, pasikartojančios visose gyvūnijos hierarchijos p a k o
pose. Taip p a t ir veiksm ai, pirm ykštėse b e n d ru o m e n ė se lai
kyti nusikalstam ais, o vėliau tokiais nebelaikom i, iš tikrųjų
yra nusikalstam i tom s visuom enėm s, kaip ir tie, už kuriuos
14 Criminologie, p. 2.
b a u d ž ia m a ir šiandien. Pirmieji atitinka kintam as socialinio

gyvenim o sąlygas, o antrieji - pastovias sąlygas, bet pirmieji
ne m ažiau dirbtiniai kaip antrieji.
N eg ana to: jeigu šie veiksm ai ir b ū tų n ederam ai įgiję kri-
m inologinį p o b ū d į, vis vien jų nereikėtų radikaliai atskirti
nuo kitų, nes reiškinio ligotos form os yra tos pačios p rig im
ties kaip ir norm alios formos, todėl apibrėžiant tą prigim tį
būtina stebėti tiek pirmąsias, tiek ir antrąsias. Liga nėra prieš
priešinama sveikatai; tai dvi atmainos, viena kitą nušviečiančios.
Ši tos pačios rūšies taisyklė jau seniai prip a ž in ta ir taikom a
tiek biologijoje, tiek ir psichologijoje, lygiai taip pat privalėtų
jos laikytis ir sociologas. Jei tik nedarysim e prielaidos, kad
tas pats reiškinys gali būti sąlygojamas vienos ar kitos p rie
žasties, t. y. jei neneigsime priežastingumo principo, tada prie
žastys, teikiančios veiksm ui nusikaltim o po b ū d į nenorm aliu
b ū d u , negali skirtis nuo priežasčių, teikiančių tokį p a t p o b ū
dį n o rm a liu b ū d u ; vienos nuo kitų skiriasi tik savo m astu
arba tuo, kad jos veikia skirtingom is aplinkybėm is. N e n o r
m alus n usikaltim as - vis vien nusikaltim as ir todėl privalo
įeiti į nusikaltim o apibrėžimą. Kas atsitinka? Ogi tai, kad Ga-
rofalo'as laiko gim ine tą, kas tėra rūšis arba net pa p ra sta a t
m aina. Faktai, kuriem s taikom a jo nusikalstam um o formulė,
pateikia tik m ažą dalelę tų faktų, kuriuos tu rė tų apim ti, nes
nusikalstam um as netinka nei religiniams nusikaltim am s, nei
nusižengim am s etiketui, m andagum o taisyklėms, tradicijoms
ir kt., kurie, nors ir dingo iš m ū sų šiuolaikinių kodeksų, u ž
pildo bene visą ankstesnių visuom enių baudžiam ąją teisę.
Tai tokia pat m etodinė klaida kaip ir ta, kurią kartais m oks
lininkai daro atsisakydam i laukiniam s pripažinti bet kokį do
ro v in g u m ą 15. Jie rem iasi m intim i, kad tik m ū sų d o ro v in g u
m as yra tikras dorovingum as; akivaizdu, kad pirm ykštėm s
tautom s jis nežinom as arba ten jo tėra užuom azga. Tačiau
15 Žr. Lu b bo c k, Les origines de la civ ilisation , ch. VIII. - N e m a ž ia u

k l a i d i n g a ka lb ėti , kad ap s k r it ai s e n o s i o s r eli g ijo s n e d o r o v i n g o s .
T e is y b ė ta, kad jos d o r o v i n g o s sava ip.
ANTRAS SKYRIUS 59
toks apibrėžim as nepagrįstas. Pritaikykim e m ū sų taisyklę, ir

visa pasikeis. Kad nustatytum e, dorovingas ar nedorovingas
koks nors potvarkis, privalom e apsvarstyti, ar jis turi kokį
nors išorinį dorovingum o požym į. Šis požym is pasireiškia
represyvine difuzine sankcija, t. y. viešoji nuom onė p a sm e r
kia bet kurį šito potvarkio pažeidim ą. Kaskart, kai s u sid u ria
me su faktu, pasižym inčiu ta savybe, mes n eturim e teisės ne
v adinti jo doroviniu, nes tai įrodym as, kad jis tos pačios
prigim ties kaip ir kiti doroviniai faktai. Tokios rūšies taisyk
lės ne tik pasitaiko žem esnės p akopos visuom enėse, bet ten
jos d ar ir gausesnės negu civilizuotose visuom enėse. D a u
gybė veiksm ų, kurie šiandien yra palikti laisvam in d iv id ų
įvertinim ui, buvo prim etam i kaip būtini. M atom e, į kokius
paklydim us galima pasinerti, kai arba reiškiniui n e d u o d a m a
apibrėžim o, arba tas apibrėžim as netikęs.
Tačiau gali iškilti klausimas: ar tiktai mes, a p ibrėždam i
reiškinius pagal jų m atom us požym ius, neteikiam e p irm en y
bės pačioms paviršutinėm s savybėms, nuskriausdam i pagrin
dinius atributus? Ar tai nereiškia, kad, sujaukus loginę tv ar
ką, daik tus ketinam a dėti viršum i į apačią?
Taigi, kai nusikaltim as apibrėžiam as bausm e, beveik n e
išvengiamai žm ogus apkaltinam as n oru nusikaltim ą kildinti
iš bausm ės arba, rem iantis žinom a citata, gėdos šaltinį s u ta
p atinti su ešafotu, o ne atpirkim o veiksm u. Bet priekaištas
pagrįstas sum išim u. Kadangi apibrėžim as, kurio taisyklę ką
tik suform ulavom e, taikom as m okslinio tyrimo pradžioje, jo
tikslas nėra išreikšti realybės esmę, o tik suteikti m u m s gali
m ybę pasiekti to vėliau. Vienintelė jo funkcija - padėti m um s
prisiliesti prie daiktų, o kadangi daiktai prieinam i p ro tu i tik
iš išorės, tai jis ir nusako juos pagal jų išorines savybes. Bet
jis jų neaiškina; tik d u o d a pirm ąjį atsparos tašką, b ūtiną m ū
sų aiškinim am s. Žinom a, ne bausm ė kuria n usikaltim ą, bet
tik per bausm ę nusikaltim as išoriškai iškyla prieš m us ir b ū
tent į ją turim e atsispirti, jei norim e suprasti nusikaltim ą.
Prieštaravim as tegalėtų būti pagrįstas tuomet, jei išoriniai
požym iai b ūtų kartu ir atsitiktiniai, t. y. jeigu jie n eb ū tų susi
ję su p ag rin d in ėm is savybėm is. Iš tikrųjų, šiomis sąlygom is

m okslas, juos pažym ėjęs, n e tu rė tų jokios galim ybės eiti to
liau: jis n eįsten g tų prasiskverbti giliau į tikrovę, nes neb ū tų
buvę jokio ryšio tarp paviršiaus ir gilumos. Bet jeigu tik prie
žastin g u m o p rin cip as ne tušti žodžiai, tais atvejais, kai a p i
brėžtos savybės vienodai ir be jokios išim ties pasireiškia v i
suose tam tikros grupės reiškiniuose, galim a neabejoti, kad
jos glau džiai susijusios su tų reiškinių prigim tim i ir nu o jos
priklausom os. Jeigu kuri nors veiksm ų g rupė vienodai patei
kia tą ypatybę, kad su ja susijusi baudžiam oji sankcija, v a d i
nasi, yra glaudus ryšys tarp bausmės ir pagrindinių šių veiksmų
savybių. Todėl kad ir kokios paviršutiniškos b ū tų šios savy
bės, jei jos buvo stebėtos teisingu m etodu, n urodo m okslinin
kui teisingą kelią, kuriuo jis turi eiti skverbdam asis giliau į
d aiktų vidų; jos - pirmoji būtina grandis tos grandinės, kurią
m okslas nukals savo aiškinim ais.
K adangi daiktų išorę mes suvokiam e juslėmis, galima d a
ryti išvadą: m okslas, stengdam asis būti objektyvus, privalo
vadovautis ne konceptais, kurie susiformavo be jo, o jutimais.
Savo pradinių apibrėžimų duomenis jis privalo tiesiogiai skolintis
iš jutim inių d uom enų . Ir iš tikrųjų, tereikia įsivaizduoti, kur
glūdi m okslinio darbo esmė, ir supranti, kad m okslas kitaip
veikti negali. Jam reikia konceptų, kurie adekvačiai atspindė
tų daiktus, a tsp in d ė tų tokius, kokie jie yra, o ne tokius, ko
kius n a u d in g a suvokti praktikai. O tie konceptai, kurie susi
darė be mokslo pagalbos, šios sąlygos neatitinka. Taigi reikia,
kad jis s u k u rtų naujų konceptų, o tam, pašalinęs bendrąsias
sąvokas ir jas išreiškiančius žodžius, turi grįžti prie jutim o -
pirm o ir bū tin o visų konceptų pagrindo. Būtent iš jutim o iš
plaukia visos bendrosios idėjos, tikros ar netikros, mokslinės
ar nem okslinės. Mokslo ar spekuliatyvinio pažinim o išeities
taškas negali būti niekas kita, o tik pa p ra sto arba praktinio
pažinim o išeities taškas. Tik paskui, kai ta bendra m edžiaga
apdorojam a, p rasided a skirtybės.
3. Bet jutim as nesunkiai gali būti subjektyvus. Todėl gam

tos m oksluose įprasta atsisakyti jutim inių duo m en ų , kurie
ANTR AS SKYRIUS 61
mokslininkui gali būti pernelyg individualūs, ir išsaugoti vien

tuos, kurie pasižym i pak an k am u objektyvum u. Taigi fizikas
pakeičia m iglotus įspūdžius, ku riu o s teikia te m p e ra tū ra ar
elektra, regimuoju termometro ar elektrometro svyravimo vaiz
diniu. Sociologas privalo griebtis tų pačių atsa rg u m o p rie
monių. Išoriniai požymiai, pagal kuriuos jis nustato savo tyrimų
objektą, turi būti kuo objektyvesni.
Galima paskelbti principą, kad socialiniai faktai tuo leng
viau gali būti objektyviai pavaizduoti, kuo labiau jie atpalai
duoti n uo ind iv id u alių faktų, kurie juos išreiškia.
Iš tikrųjų, jutim as tuo objektyvesnis, kuo pastovesnis ob
jektas, kuriam jis priklauso, nes objektyvum ui b ūtinai reikia
pastovios ir nekintam os gairės, su kuria gali būti susietas
vaizdinys ir kuri leidžia atmesti visa, kas yra kintam a, kitaip
tariant, subjektyvu. Jei vienintelės m um s du o to s gairės p a
čios yra kintam os, jei niekada nebūna vienodos ir nėra jokio
bendro mato, tuom et neturim e jokių priem onių atskirti, kokie
m ūsų įspūdžiai priklauso nuo išorinio pasaulio, o kokie nuo
m ūsų. Bet kol socialiniam e gyvenim e nėra izoliuoti jį įk ū n i
jantys įvykiai, jis kaip tik pasižym i ta savybe, nes, kadangi
įvykiai kaskart ir kas akim irką keičiasi ir kadangi jis nuo įvy
kių neatskiriam as, jie p e rd u o d a jam savo ju d ru m ą . Tada so
cialinį gyvenim ą sudaro laisvos srovės, kurios be perstojo te
ka pokyčių s ra u tu ir k u rių stebėtojas n eįsten g ia p a g a u ti
žvilgsniu. Vadinasi, tai ne ta pusė, iš kurios m okslininkas
gali prieiti ir im tis socialinės tikrovės tyrim o. Bet socialinė
tikrovė pasižym i ta savybe, kad, n e p a lia u d am a b ū ti p ati sa
vimi, gali kristalizuotis. Kolektyviniai įpročiai, kurie žadina
individualius veiksm us, reiškiasi apibrėžtom is form omis, ju
ridinėm is ir dorovinėm is taisyklėm is, liaudies p riežodžiais,
socialinės stru k tū ro s faktais ir t. t. K adangi šios form os yra
patvarios ir įvairiai taikom os nekinta, jos su d a ro nekintam ą
objektą, tvirtą etaloną, kuris stebėtojui visada prieinam as ir
nepalieka vietos subjektyviem s įspūdžiam s bei grynai asm e
niniam s stebėjimams. Juridinė taisyklė skelbia, kad ji yra tai,
kas yra, ir nėra dviejų b ū d ų ją suprasti. Kita vertus, kadangi
papročiai - konsoliduotas socialinis gyvenim as, tai teisinga,
išskyrus p riešin g u s n u r o d y m u s 16, jį tyrinėti tyrinėjant tuos

papročius.
Taigi, kai sociologas imasi tirti kurią nors socialinių faktų g ru
pę , jis turi stengtis juos tirti iš tos pusės , kur jie iškyla izoliuoti
nuo savo individualių apraiškų. Šiuo principu mes ir nagrinėja
me visuom enių solidarum ą, įvairias jo formas ir jų evoliuciją
remdamiesi jas išreiškiančių juridinių taisyklių sistema17.Lygiai
taip pat, jei m ėginsim e atskirti ir suklasifikuoti įvairius šei
m os tip us p agal keliautojų literatūrinius aprašym us, o kitą
syk p agal istorikų veikalus, m um s grės pavojus supainioti
pačias įvairiausias gimines, suartinti pačius tolim iausius ti
pus. Jeigu, priešingai, šios klasifikacijos p a g rin d u rinksim ės
juridinę šeimos struktūrą, ypač paveldėjim o teisę, tada turė
sime objektyvų kriterijų, kuris, nors ir nebūdam as neklaidin
gas, vis vien p ersp ės apie galim as k laid a s18. Tarkim, norim e
suklasifikuoti įvairias nusikaltim ų rūšis. Tada reikia p a si
stengti atkurti gyvenim o būdą, profesinius papročius, gyvuo
jančius įvairiuose nusikalstam o pasaulio sluoksniuose, ir at
pažinsime tiek kriminologinių tipų, kiek įvairių formų pateikia
ši stru k tū ra . Kad su p ra stu m e papročius, liaudies tikėjimus,
turim e kreiptis į patarles ir priežodžius, juos atspindinčius.
Be abejo, taip veikdam i laikinai paliekam e už m okslo ribų
konkrečią kolektyvinio gyvenimo medžiagą, tačiau, kad ir kokia
kintam a ji būtų, neturim e teisės postuluoti a priori jos nepaži
num ą. Bet jeigu norim e vadovautis teisingu m etodu, tada p ir
m uosius m okslo klodus turim e tiesti ant kieto grunto, ne ant
lakaus smėlio. Reikia prisiliesti prie socialinių reiškinių sfe
ros iš tų pu sių , kur ji labiausiai prieinam a m oksliniam tyri
m ui. Tik vėliau bus galima tęsti tyrim o darbą ir, kaskart arti
nantis, pam ažu skverbtis į tą netvarią tikrovę, kurios žmogaus
protas tu rb ū t niekad negalės iki galo perprasti.
16 P a v y z d ž i u i , kad šis n u r o d y t a s p ak ei ti m as ne b ū t ų įteisintas, r eik ė

tų turėti p a g r i n d o m a n y t i , jog d u o tu o j u m o m e n t u te isė jau n e i š
reiškia tikros so ci a li n i ų sa n t y k i ų būklės.
17 Žr. Division du travail social, 1. I.
18 Plg. m ū s ų Introd uc tio n a la Sociologie de la fa mille, in A nna les de la
Faculte des lettres de Bordeaux, an n ėe 1889.
Trečias skyrius
TAISYKLĖS, SUSIJUSIOS SU N O RM ALAUS IR

PA TO LO G IN IO SKYRIMU
Stebėjimai, atlikti pagal aukščiau išdėstytas taisykles, painioja

dvi faktų grupes, kai kuriais atžvilgiais labai skirtingas: vie
ni faktai yra bū te n t tokie, kokie ir turi būti, o kiti tu rė tų būti
kitokie, negu yra, kitaip sakant, vieni - norm alūs, kiti - p a to
loginiai reiškiniai. Taip pat jau matėme, kad juos būtina įtraukti
į apibrėžim ą, k u riu o turi prasidėti bet koks tyrim o darbas.
Bet jei kai kuriais požiūriais jie ir yra tos pačios prigim ties,
vis vien su d aro dvi skirtingas atm ainas, kuriose sv a rb u p a
matyti skirtumą. Ar mokslas turi tokių priemonių, kurios leistų
jas atskirti?
Šis klausim as be galo svarbus, nes n u o jo sp re n d im o p r i
klauso mokslo, ypač mokslo apie žm ogų, vaidm ens s u p ra ti
mas. Pagal vieną teoriją, kurios šalininkai yra skirtingų m o
kyklų, mokslas nieko negali mums pranešti apie tai, ko turėtume
norėti. Sakoma, jam žinomi tik faktai, kurie visi vienodos ver
tės ir vienodos svarbos; jis faktus stebi, aiškina, bet nevertina;
jam nėra tokių faktų, kurie b ū tų peiktini; jo akyse nėra nei
gėrio, nei blogio. Jis gali m um s pranešti, kokiu b ū d u p riežas
tys sukelia pasekm es, bet ne kokių tikslų turi b ūti siekiama.
Norint žinoti ne tai, kas yra, o tai, kas geidautina, reikia griebtis
įtaigos, nukreiptos į nesąm oningum ą, nesvarbu, kokiu va rd u
tai pavadintume: instinktu, jausmu, gyvybine jėga ir 1.1. Mokslas,
sako šis autorius, gali apšviesti pasaulį, bet palieka tam są
širdyse; pati širdis turi nešti šviesą savyje. Taigi m okslas p a
sijunta netekęs arba beveik netekęs bet kokios praktinės jėgos
ir todėl n e tu rin tis teisės būti, nes nėra jokio tikslo darbuotis
tikrovės pažinim ui, jeigu tos m ūsų įgytos žinios negali gyve
nime m um s tarnauti. Galima pasakyti, kad mokslas, atveriantis
m um s reiškinių priežastis, teikia b ū d u s iškelti jas aikštėn p a
gal m ū sų norą ir tada įgyvendinti tikslus, ku rių siekia m ūsų
valia rem d am asi viršm oksliniais m otyvais. Tačiau bet kuris
b ūdas, viena vertus, jau yra pats sau tikslas, kadangi jį įgy
v e n d in a n t reikia jo lygiai taip p at trokšti kaip ir tikslo, kurio
įgyvendinim ą jis parengia. Visada yra daugybė kelių, v e d a n
čių į u žsibrėžtą tikslą; taigi tereikia m okėti pasirinkti. O jei
m okslas negali m um s padėti pasirinkti geriausio tikslo, tai
kaip jis galės m u m s n u ro d y ti geriausią kelią į tikslą? Kodėl
jam norėti m um s rekom enduoti, kad rinktum ės ekonomiškes
nį kelią, o ne greičiausią, patikim esnį, o ne paprastesnį, ar
atvirkščiai? Jeigu jis negali m um s vadovauti apibrėžiant aukš
čiausius tikslus, jis toks p at bejėgis ir tada, kai kalbam a apie
antraeilius ir šalutinius tikslus, v adinam us priem onėm is.
Tiesa, ideologinis m etodas leidžia išvengti to misticizmo,
ir troškim as jo išvengti iš dalies ir suteikė šiam m etodui p a
tvarum o. Iš tikrųjų tie, kurie jį taikė, buvo pernelyg raciona
lūs, kad sutiktų, jog žm ogaus elgesys nereikalauja proto v a
dovavimo, ir vis vien jie nematė reiškiniuose, imtuose atskirai,
nep rik lau so m ai n u o jokių subjektyvių d u o m en ų , nieko, kas
leistų juos klasifikuoti pagal praktinę svarbą. Taigi, regis, vie
nintelis b ū d a s apie juos spręsti - tai susieti juos su kuriuo
nors konceptu, kuris b ū tų iškilęs virš jų; todėl toks sąvokų
taikym as, kad jos pirm iausia lem tų faktų palyginim ą, užuot
iš jų išplaukusios, tapo bet kurios racionalios sociologijos b ū
tinybe. Bet mes žinome, kad jeigu tokiomis sąlygomis p rak ti
ka ir rem iasi m ąstym u, tai šis, tokiu b ū d u taikom as, nėra
mokslinis.
M ūsų iškeltos problem os sprendim as leis m um s apginti
p roto teises neįklim pstant į p igų filosofavimą. Iš tikrųjų, vi
suom enėm s, kaip ir individam s, sveikata - geras ir geistinas
dalykas, o liga, priešingai, - blogybė ir jos reikia vengti. Tai
gi, jei surasim e objektyvų kriterijų, būdingą patiem s faktams
TREČIAS SKYRIUS 65
ir leidžiantį moksliškai skirti sveikatą nuo ligos įvairiose so

cialinių reiškinių kategorijose, m okslas galės nušviesti p ra k
tiką, likdam as ištikim as savajam m etodui. Be abejo, kadangi
n ūnai m okslas d ar nėra giliai pažinęs individo, jis įstengia
m um s pateikti vien bendrus nurodym us, kurie tegali būti tin
kamai konkretizuojam i tik tiesiogiai suvokiant atskirą asm e
nybę jutimais. Sveikatos būklė, kiek ją gali apibrėžti mokslas,
nė vienam subjektui nebus visiškai adekvati, kadangi jai n u
statyti priim tos pačios bendriausios sąlygos, k u rių visi d a u
giau ar m ažiau vengia; bet tai vertinga gairė orientuoti elgesį.
O tai, kad šią gairę vėliau tenka pritaikyti kiekvienam atski
ram atvejui, d ar nereiškia, jog ją visai neįd o m u pažinti. Prie
šingai, šis orientyras - tai norm a, kuria turi būti g rindžiam i
visi m ūsų praktiniai samprotavimai. Šiomis sąlygomis jau ne
galima tvirtinti, kad mąstymas veiksmui nereikalingas. Mokslo
ir m eno jau neskiria bedugnė, jie - n e n u trū k sta m a s vienas
kito tęsinys. Tiesa, mokslas gali prasiskverbti iki faktų tik tar
pininkaujant m enui, tačiau m enas - tik mokslo pratęsim as. Ir
taip p at galim a paklausti savęs, ar p raktinė m okslo negalia
ne tu rė tų mažėti, kai jo n ustatom i dėsniai vis labiau ir labiau
išreikš individualią tikrovę.
Paprastai į skausm ą žiūrim a kaip į ligos rodiklį ir abu šiuos

faktus neabejotinai sieja ryšys, tačiau jam trūksta pastovum o
ir tikslumo. Yra susirgim ų sunkių, bet neskausm ingų, o k ar
tais nereikšm ingi negalavim ai, kaip antai patekęs į akį a n
glies krislelis, sukelia pragarišką skausm ą. Kai kuriais atve
jais skausmo nebuvimas arba net jaučiamas m alonum as - ligos
sim ptom ai. Pasitaiko savotiško nejautrum o, kuris pasižym i
patologiniu p o b ū d žiu . Tokiomis aplinkybėm is, kai sveikas
žm ogus kentėtų, neurastenikas net gali jausti pasitenkinim ą,
ir tai neginčijam as ligos sim ptom as. Ir priešingai, skausm as
lydi tokias būkles kaip badas, nuovargis, gim dym as, kurie
yra grynai fiziologiniai reiškiniai.
Ar galim e tvirtinti, kad sveikata, kurios sąlyga - laim in

gas gyvybinių jėgų klestėjimas, atpažįstam a iš visiško orga
nizm o prisitaikym o prie savo aplinkos, ir ar galime liga įvar
dyti visa, kas šį prisitaikym ą sutrikdo? Bet pirm iausia (vėliau
m um s d a r teks prie šio klausim o grįžti) - toli gražu ne įro d y
ta, kad kiekviena vidinė organizm o būklė turėtų atitikti kurią
nors išorinę būklę. Be to, jeigu šis kriterijus net ir galėtų būti
skiriam uoju sveikatos požym iu, jam pačiam dar prireiktų p a
pildom o kriterijaus, nes kiekvienu atveju privalėtum e n u ro
dyti, pagal kokį principą galima spręsti, kad toks p risitaiky
mo b ū d a s tobulesnis negu kuris nors kitas.
O gal tai b ū d a s vieną ir kitą skirti pagal m ū sų tikim ybę
ilgai gyventi? Sveikata tada bū tų tokia organizm o būklė, kai
ta tikim ybė d idžiausia, o liga, priešingai, b ū tų tai, kas ją su
m ažina. Iš tikrųjų, ar galima abejoti, kad apskritai liga orga
nizm ą išsekina. Bet išsekina ne tik liga. Štai kai kurių žem es
niųjų gyvūnų rūšių reprodukcinės funkcijos taip pat veda prie
fatalinės baigties, ir net aukščiausiųjų gyvūnų rūšys neišvengia
rizikos gyvybei. Tačiau jos - norm alios. Senatvė ir vaikystė
pasižym i tais pačiais padariniais, nes tiek senolis, tiek ir vai
kas labiausiai pa sid u o d a griaunam ojo pobūdžio faktoriams.
Bet argi jie ligoniai ir argi sveikata b ū d in g a tik suaugusiam
žm ogui? Štai kaip keistai buvo susiaurėjusi sveikatos ir p si
chologijos sritis! Jei senatvė jau pati savaime yra liga, tai kaip
atskirti sveiką senuką nuo pasiligojusio? Laikantis tokio p o
žiūrio, reikėtų prie ligos reiškinių priskirti ir m enstruacijas,
nes jos sukelia negalavimus, padidina moters imlumą ligoms.
Bet kaip p a v a d in ti tokią būklę, kurios buvim as ar priešlaiki
nis dingim as neginčijam ai laikom as patologiniu reiškiniu?
Šiuo k lausim u sam protaujam e taip, tarsi sveikam e o rganiz
me bet k uri sm ulkm ena tu rė tų būti n a u d in g a , tarsi bet kuri
vidinė būklė tiksliai atitiktų kažkokią išorinę sąlygą ir todėl
p a d ė tų g a ra n tu o ti gyvybinę p u siau sv y rą ir su m ažin tų m ir
ties tikimybę. Priešingai, yra p agrindo m anyti, kad kai kurie
anatominiai ar funkciniai elementai tiesiogiai netarnauja niekam,
o pap rasčiau siai yra, nes negali nebūti, tu rin t galvoje b e n
TREČIAS SKYRIUS 67
dras gyvenim o sąlygas. Tačiau negalim a jų pavadinti nesvei

kais, nes liga - tai pirm učiausia kažkas, ko galim a išvengti ir
ko paprastai normalioje gyvos būtybės kūno sandaroje nėra.
Bet, užuot stiprinę organizmą, jie gali sum enkinti jo pasiprie
šinim o jėgą ir todėl p ad id in a m irties riziką.
Kita vertus, liga ne visada sukelia p ad a rin iu s, pagal k u
riuos norim a ją nustatyti. Argi nėra daugybės n egalavim ų,
per d au g lengvų, kad galėtum e jiems priskirti ju n ta m ą įtaką
organizm o gyvybiniam s pagrindam s? N et patys rimčiausieji
jokių rim tų pasekm ių gali neturėti, žinom a, jei tik sugebam e
su jais kovoti m ūsų turimais ginklais. Žmogus, sergantis gastritu,
taip pat gali sulaukti vėlyvos senatvės kaip ir sveikas, tik p ri
valo laikytis d e ra m ų higienos reikalavim ų. Žinom a, jis p ri
verstas rūpintis savimi, bet ar mes visi neprivalom e daryti to
paties ir ar galėtų kitaip laikytis gyvybė? Kiekvienam iš m ūsų
sava higiena; ligonio higiena nepanaši kaip v id u tin io jo a p
linkos žm ogaus, bet šiuo atžvilgiu tai ir yra vienintelis sk ir
tum as tarp jų. Liga m ū sų neišveda visai iš rikiuotės, n epalie
ka m ūsų nepataisom os dezaptacijos būklėje; ji tik verčia m us
adaptuotis kitaip negu d augum ą žm onių. Kas sakė, kad nėra
tokių ligų, kurios galiausiai pasiro d o net nau d in g o s? R au
pai, įskiepijami m um s vakcina, yra tikra liga, kurią mes prisi
im am e laisva valia, tačiau ji p a d id in a m ū sų galim ybę ilgiau
gyventi. G albūt rastum e ir d a u g ia u kitų atvejų, kai ligos s u
keltas organizm o sutrikim as visai nežym us palyginti su jos
teikiamu imunitetu.
Pagaliau, ir tai labai svarbu, šis kriterijus d ažn iau siai n e
taikytinas. Blogiausiu atveju galim a nustatyti, kurioje k o n
krečioje in d iv id ų grupėje pats m ažiausias m irtin g u m as, net
įm anom a įrodyti, kad m irtin g u m as gali būti d a r m ažesnis.
Kas sakė, kad nėra kitų priem onių, galinčių d ar labiau jį s u
m ažinti? Taigi tas faktinis m irtin g u m o minimumas nėra nei
tobulos adaptacijos įrodym as, nei patikim as sveikatos p o ž y
mis, tu rin t galvoje ankstesnį apibrėžim ą. Be to, labai su n k u
nustatyti tokią grupę ir ją izoliuoti nuo visų kitų grupių, kaip
b ū tų tikslinga, kad galėtum e stebėti organinę stru k tū rą , b ū
dingą tik jai ir num anom ą kaip jos pranašum o priežastis. Prie
šingai, jei kalbam a apie ligą, kurios baigtis p a p ra stai m irti
na, akivaizdu, kad galimybės išgyventi yra menkos. Bet p a ro
dyti m irtingum o būklę ypač sunku, kai negalavim as ne toks,
kad žm ogus m irtų. Iš tiesų tėra vienintelis objektyvus būdas
įrodyti, kad būtybės, a tsidūrusios tam tikrose sąlygose, turi
m ažiau tikimybės išgyventi negu kiti: tai parodyti, kad tikrai
daugelis jų gyvena trum piau. Grynai individualiom s ligoms
šis įrod ym as d a ž n ai pritaikom as, bet jis absoliučiai n e įm a
nom as sociologijoje. M at mes neturim e to išeities taško, kurį
taiko biologas, bū ten t - m irtingum o vidurkio skaičiaus. Mes
negalime net apytikriai nustatyti, kada visuomenė gimsta, kada
ji m iršta. Visos šios problem os, toli gražu neišspręstos net
biologijoje, sociologijoje juo labiau lieka apgaubtos p a s la p
ties. Beje, įvykiai, besirutuliojantys socialiniame gyvenim e ir
pasikartojantys visose to paties tipo visuom enėse, pernelyg
įvairūs, kad g alėtum e n ustatyti, kiek vienas iš jų gali padėti
p a sk u b in ti finalinę atom azgą. Kai kalbam a apie individus,
kadangi jų be galo daug, galim a išrinkti tokius, kurie p a n a
šūs tik tuo, kad turi tą pačią anomaliją; taip ši izoliuojama
n u o visų kitų ją lydinčių įvykių, ir todėl galim a tyrinėti jos
poveikį organizm ui. Jei, pavyzdžiui, tūkstančiui atsitiktinai
p arin k tų reum atikų m irtingum as akivaizdžiai didesnis negu
vidutin is, yra rim to p ag rin d o šį rezultatą priskirti re u m a ti
nei diatezei. K adangi sociologijoje kiekviena socialinė rūšis
turi n e d a u g in d iv id ų , palyginim ų laukas yra pernelyg m a
žas, kad tokio p o b ū d ž io gru p av im as galėtų turėti įro d o m o
sios galios.
N eturint tokio faktų įrodymo, lieka dedukciniai sam prota
vimai, k urių išvadas tegalim a laikyti subjektyviom is prielai
dom is. Tokiu keliu einant bus įrodom a ne tai, koks įvykis iš
tikrųjų nusilpnins socialinį organizm ą, o tai, kad įvykis tu rė
tų jį nusilpninti. Todėl bus p aro d o m a, kad įvykis sukels vi
suom enei vieną ar kitą kenksm ingą p adarinį, ir todėl jinai jį
paskelbs liga. Bet jei tarsim e, kad jis iš tikrųjų sukels tokią
pasekm ę, gali atsitikti, jog šios pasekm ės neigiam os pusės
TREČIAS SKYRIUS 69
bus kom pensuotos net su kau p u , ir d a r p ran a šu m ais, k u rių

neįm anom a pastebėti. Maža to: tėra vienas a rg u m en tas, lei
džiantis tą pasekm ę laikyti pragaištinga, b ū te n t - kad ji s u
trikdo norm alią funkcijų veiklą. Tačiau toks įrodym as slepia
prielaidą, jog problem a jau išspręsta, nes jis galim as tik tada,
kai iš anksto apibrėžta, kas yra norm ali būklė, vadinasi, kai
jau žinom a, pagal kokį požym į ją atpažinti. Bet ar galim a ją
konstruoti iš įvairių dalių ir a priori? N ėra ko ir sakyti, kiek
gali kainuoti tokia konstrukcija. Štai kodėl sociologijoje, kaip
ir istorijoje, tie patys įvykiai skelbiami arba išganingais, arba
pragaištingais, - priklausom ai nuo pačių m okslininkų jau s
mų. Antai netikintis teoretikas be perstogės tikina, esą tikėji
mo likučiai, vis dar gyvuojantys religiniuose tikėjimuose tarp
visuotinio netikėjimo, yra ligos reiškinys, o tikinčiajam a tro
do, jog kaip tik šiandien netikėjim as - pati d id žia u sia socia
linė liga. Reikia p rid u rti, kad socialistui d ab artin ė ekonom i
nė sistema - socialinės teratologijos faktas, o ekonom istas
ortodoksas tvirtai įsitikinęs, kad socialistinės tendencijos -
gryna patologija. Ir kiekvienas ran d a savo teiginiui p a tv ir
tinti silogizm ų, jo m anym u, teisingai sudarytų.
Bendras šių apibrėžim ų trūkum as - noras prieš laiką p r a

siskverbti į reiškinių esmę. Jie laiko p agrįstais tokius teigi
nius, kurie, teisingi ar ne, tegali būti įrodyti tik tada, kai mokslas
jau bus gana toli pasistūm ėjęs į priekį. M um s, beje, tai reiš
kia, kad privalom e laikytis taisyklės, kurią patys anksčiau
pateikėme. U žuot stengęsi išsyk apibrėžti norm alių ir n e n o r
m alių būklių santykį su gyvybinėm is jėgomis, pradžioje ieš
kom e kurio nors išorinio požym io, tiesiogiai suvokiam o, bet
objektyvaus, kuris m um s leistų skirti šias dvi faktų kategori
jas vieną nuo kitos.
Bet kuris sociologinis reiškinys, kaip ir bet kuris biologi
nis reiškinys, likdam as iš esmės nepakitęs, gali įgyti įvairias
formas, - nelygu aplinkybės. Šios formos būna dvejopos. Vie
nos - pasiskirsčiusios po visą gim inę ar rūšį; jos b ūdingos jei
ir ne visiem s individ am s, tai bent daugeliui, ir jeigu ir nėra

tapačios visais konkrečiais stebimais atvejais, vis dėlto jų p o
kyčiai subjektuose labai riboti. Kitos formos, priešingai, pasi
žym i išskirtinėm is savybėm is; jas ne tik įgauna nedaugelis
in d iv id ų , bet ir čia jos visą gyvenim ą neišsilaiko. Jos sudaro
išim tį tiek laike, tiek ir erdvėje1. Vadinasi, prieš m us dvi a t
skiros reiškinių atm ainos, ap ib ū d in tin o s skirtingais term i
nais. Mes v adinsim e norm aliais tuos faktus, kurie pasižym i
labiausiai paplitusiom is formomis; kitus laikysime liga ar p a
tologija. Jei susitarsim e vid u tin iu tip u v adinti tokią schem i
nę būtybę, kokią turėsim e sujungę į vieną, lyg į abstrakčią,
individualybę d ažniausias rūšies ar giminės savybes, jų d a ž
niausiai pasitaikančias form as, tada galėsim e tvirtinti, kad
n o rm alu s tipas su ta m p a su v id u tin iu tip u ir kad bet kuris
n u k ry p im a s n u o sveikatos etalono - ligos reiškinys. Tiesa,
vid u tin is tipas negali būti apibrėžtas taip tiksliai kaip in d i
v id u alu s tipas, nes jo sudedam ieji atributai ne visai n u sisto
vėję ir d a r gali kisti. Bet neabejotinai jis gali būti nustatytas,
nes s u d a ro tiesioginę m okslo m edžiagą, susiliedam as su gi
m inės tipu. Fiziologas tyrinėja vidutinio organizm o funkci
jas; tą p a t galim a pasakyti ir apie sociologą. Kada mes suge
bam e atskirti socialines rūšis vieną nuo kitos (tą klausim ą
gvildensim e toliau), tada bet ku riu o m etu galim e nustatyti,
kokia yra pati bendriausia reiškinio forma apibrėžtoje rūšyje.
M atome, kad faktas tegali būti laikomas patologiniu tik tai
konkrečiai rūšiai. Sveikatos ir ligos sąlygos negali būti a p i
brėžtos in abstracto ir absoliučiai. Biologijoje ši taisyklė p rip a
žinta; niekad niekam nė į galvą neatėjo m intis, kad tai, kas
1 Toks a pi b rė ži m as p a d ed a atskirti ligą ir išs ig im im ą . Iš sig im im as -

iši m tis tik erdvėje; jis pas itaik o tik n e d a u g e l i u i in d iv i d ų , bet trun
ka visą g y v e n i m ą . Beje, aišku , kad ši os dvi faktų kategor ijos sk i
riasi tik l a ip s n ia i s , e s m ė - ta pati; riba tarp jų labai n e a p ib rė žt a,
nes liga gali plisti, o i šs ig im im as - kisti. Taigi jas apibrėžiant n e g a
lima jų rad ika li ai atskirti. Sk ir tu m as tarp jų n e g a l ė s būt i k a t e g o
riš ke sni s n e g u tarp m o r fo lo g i n i o ir fiziol ogi nio ; iš e s m ė s liga - fi
z i o l o g i n i o p o b ū d ž i o n e n o r m a l u m a s , o i š s i g i m i m a s - a n at om in io .
TREČIAS SKYRIUS 71
norm alu moliuskui, gali būti norm alu ir stuburiniui. Kiekvie

nai rūšiai - sava sveikata, nes ta rūšis prik lau so n u o sa v am
v idutiniam tipui, o žem esniųjų rū šių sveikata nėra blogesnė
negu aukštesniųjų. Tas p a t principas taikom as ir sociologijo
je, nors čia dažnai nenorim a jo pripažinti. Reikia atsisakyti
to dar pernelyg paplitusio įpročio spręsti apie instituciją, apeigą,
m oralinę m aksim ą, tarsi jos b ū tų geros ar blogos pačios sa
vaim e ir savo pačių dėka ir tai galiotų visiem s socialiniam s
tipam s be išimties.
Kadangi orientyras, pagal kurį galima spręsti apie sveika
tos arba ligos būklę, kinta drauge su rūšim i, jis gali kisti ir tai
pačiai rūšiai, jeigu ji savo ruožtu pakito. Taigi grynai biologi
niu p o žiūriu tai, kas norm alu laukiniam , ne visada n o rm alu
civilizuotam žm ogui, ir atvirkščiai2. Reikia išskirti vieną k a
tegoriją pakitim ų, į kuriuos ypač svarbu atkreipti dėmesį, nes
jie tolygiai vyksta visose rūšyse; tai pakitim ai, susiję su a m
žiumi. Senolio sveikata ne tokia kaip suaugusio, bet neseno
žmogaus; lygiai taip suaugusio žm ogaus sveikata skiriasi nuo
vaiko sveikatos. Tą p atį galim a pasakyti ir apie v isu o m en ę3.
Vadinasi, socialinį faktą galima pav ad in ti norm aliu apibrėž
tai socialinei rūšiai tik atsižvelgiant į taip p a t apibrėžtą jos
raidos fazę; todėl norint sužinoti, ar socialinis faktas turi tei
sę taip vadintis, nepakanka stebėti, kokia form a jis p a sire iš
kia daugelyje visuomenių, priklausančių šiai rūšiai, - dar reikia
įdėm iai tas visuom enes išnagrinėti atitinkam oje jų evoliuci
jos fazėje.
A trodytų, mes apsiribojome paprasčiausiai žodžių apibrė
žim u, nes tik su g ru p a v o m e reiškinius pagal jų p anašybes ir
jų skirtybes ir šitaip suform uotom s davėm e vardus. Bet iš tik
2 P av y z d ž i u i , laukinis, kuris turėtų me nką vi rš ki ni m o kanalą ir išla-

vėjusią ci v i l iz u o to s v e ik o ž m o g a u s ne r vi n ę siste mą , s a v o aplinkoje
b ū t ų l a ik o m a s l ig on i u .
3 Šią d ė s t y m o d a l į m e s s u t r u m p i n a m e , n e s p l a č i a u a p t a r i n ė d a m i
so c i a li n i u s faktu s apskritai tik pa k a r to t u m e tai, kas m ū s ų jau p a
sakyta kitur ap ie m o r al in ių faktų sk ir st ym ą į n o r m a l iu s ir n e n o r
m al ius . (Žr. Di vision du travail social, p. 3 3- 39 .)
rųjų taip m ū sų s u d a ry ti konceptai, tu rėd am i didžiulį p ra n a

šum ą būti p ažin ti pagal objektyvius ir lengvai suvokiam us
požym ius, vis vien nenutolsta nuo įprasto sveikatos ir ligos
supratim o. Iš tikrųjų, argi liga nėra atsitiktinum as, kurį gyva
būtybė laiko galim u, bet pati paprastai jo nesukelia? Senovės
filosofai, šitai aiškindam i, sakė, kad liga neišplaukia iš daik
tų prigimties, ji yra tam tikro atsitiktinumo, būdingo organiz
m am s, p ro d u k ta s. Toks požiūris, be abejonės, yra bet kurio
mokslo paneigim as, nes juk ligoje tiek pat m aža stebuklingu
mo kiek ir sveikatoje; liga lygiai taip p at slypi būtybių p ri
gimtyje. Tik jos nėra įdiegta normalioje prigimtyje, nėra jos jų
įprastoje struktūroje ir nėra tai susiję su egzistavim o sąlygo
mis, n u o k u rių jos p a p ra stai priklauso. Priešingai, sveikatos
tipas visuom et s u ta m p a su rūšies tip u (rūšiai tipiška - svei
katos būklė). N eįm anom a net įsivaizduoti tokios rūšies, kuri
pati savaim e ir dėl savo pagrindinės struktūros būtų nepagy
dom as ligonis. Rūšis - tai norm a tikrąja šio žodžio prasm e ir
todėl negali turėti nieko nenorm alaus. Tiesa, kasdienėje kal
boje žodžiu „sveikata" paprastai suprantam a tokia būklė, kuri
p rip a ž in ta vertesne negu liga. Bet šis apibrėžim as jau k arto
jasi iš ankstesniojo. Jei iš tikrųjų savybės, kurių visum a su d a
ro n o rm a lų tipą, galėjo tapti visuotinėm is visai rūšiai, tam
yra priežastis. Šis visuotinum as pats savaim e yra faktas, p ra
šantis p aaiškinim o ir reikalaujantis ieškoti priežasties. Bet ji
b ū tų nepaaiškinam a, jei labiausiai p aplitusios struktūrinės
form os taip p a t n e bū tų, bent jau savo visum a , pačios p ra n a
šiausios. Kaip jos b ū tų galėjusios išsilaikyti esant tokiai d i
džiulei aplinkybių įvairovei, jeigu neleistų individam s geriau
priešintis griovim o pradm enim s? Priešingai, jei kitos formos
retesnės, akivaizdu, kad im ant atvejų vidurkį subjektai, tuos
atvejus atsp in d in ty s, išgyvena sunkiau. D idžiausias s tru k
tūrinių form ų paplitim as - jų p ranašum o įrodym as4.
4 Garofalo'as, beje, pa ba nd ė atskirti ligotą nuo nen or m al au s (žr. Cri-

minologie, p. 109, 110). Bet į r o d y m u i jis r e m i a si tik d v i e m a r g u
m ent ai s: 1. Ž o d i s „liga" v i sa d a reiškia kažką, kas s t e n g i a s i v i s i š
kai ar dalinai s u ni o ko ti organizmą; jei jis nesu niok ojam as , pr asideda
TREČIAS SKYRIUS 73
II
Šis pask utinis pastebėjim as net leidžia p atik rin ti anksčiau

išdėstyto m etodo rezultatus.
Kadangi visuotinumas (paplitimas), apibūdinantis normalius
reiškinius išoriškai, pats yra paaiškinam as reiškinys, po to,
kai jis buvo tiesiogiai nustatytas stebėjim u, reikia p ab a n d y ti
jį paaiškinti. Žinoma, galima būti iš anksto įsitikinusiam , kad
jis atsirado ne be priežasties, bet svarbu tiksliai žinoti, kokia
gi toji priežastis. Iš tikrųjų, reiškinio savybės normalumas nekels
abejonių, jei bus įrodyta, kad išorinis reiškinio požym is, jį
išryškinęs, ne tik akivaizdus, bet ir slypintis daiktų prigim ty
je, vienu žodžiu, šį faktinį norm alum ą galima laikyti teisiniu
norm alum u. Beje, toks įrodym as ne visada rem sis reiškinio
n a u d in g u m u organizm ui, nors dėl anksčiau išsakytų p rie
žasčių taip dažniausiai pasitaikys; bet, kaip esame sakę, reiškinys
gali būti norm alus tiesiog taip, p aprasčiausiai todėl, kad jis
neišvengiamai slypi būtybės prigimtyje. Taigi gal ir b ū tų n a u
dinga, kad gim dym as nesukeltų tiek stiprių pokyčių, bet tai
neįm anom a. Vadinasi, reiškinio norm alum as bus p a a išk in a
m as jau tuo, kad jis susijęs su tyrinėjam os rūšies egzistavim o
sąlygomis arba kaip šių sąlygų m echaninė, neišvengiam a p a
sekmė, arba kaip priem onė, kuri leistų organizm am s prie jų
prisitaikyti5.
gerėjimas, o ne st ab il u m as , kaip d a u g e l y j e anom alijų. Tač iau m a

tė m e, kad a no m al ij a, im an t at vejų v i d u r k į, taip pat g r es ia g y v y
bei. Tiesa, taip būna ne vi sada, bet liga pavoj inga d a u g e l i u atvejų.
O ka l b a n t a p i e s t a b i l u m o n e b u v i m ą jį n u r o d y t i ka ip sk ir i am ąj į
ligos p o ž y m į reikštų pamiršti apie chr oni ška s ligas ir visai atskirti
terato lo gi nį n u o pa t o l o g i n i o . Iš si g im i m a i stabilūs. 2. Sa ko m a, kad
no r m a l u s ir n e n o r m a l u s įvairuoja p r i k l a u s o m a i n u o rasių, o skir
t u m a s tarp f i z i o l o g i n i o ir p a t o l o g i n i o v e ik ia v i s a m e g e n u s h o m o .
Ką tik sa k ėm e , kad, pr ie š in ga i, d a ž n a i tai, kas l a u k in iu i yra liga,
c iv i l iz u o t a m ž m o g u i visai ne liga. F iz in ė s s v e i k a to s s ą l y g o s kinta
kartu su a p l i n k o s s ą l y g o m i s .
5 Tiesa, ga lim a p a k la us ti sa v ę s, ar tik r ei šk in ys nėra n a u d i n g a s jau
tuo, kad jis n e i š v e n g i a m a i kyla iš b e n d r ų g y v e n i m o s ą l y g ų . M es
n e g a l i m e sp r ę s ti šio f i l o s o f i n i o k l a u s i m o . Ir vi s v i e n ki e k tol iau
ap ie jį u ž s i m i n s i m e .
Toks įrodym as naudingas ne vien kaip kontrolė. Nereikia

pam iršti, kad atskirti norm alų nuo nenorm alaus ypač svarbu
aiškinant p rak tin į reiškinių taikym ą. O tam , kad galėtum e
veikti išm aniai, neužtenka to, ko turim e norėti, dar reikia ži
noti, kodėl turim e to norėti. Moksliniai teiginiai, susiję su nor
malia būkle, bus tiesiogiai taikom i paskiriem s atvejams, kai
jie bus lydim i argum entų; tuom et lengviau bus nustatyti, ka
da ir kaip juos reikia keisti taikant praktikoje.
Būna aplinkybių, kai taip tikrinti kategoriškai būtina, nes
taikant vien tik pirm ąjį m etodą galima suklysti. Taip d a ry ti
na p erein am u o ju m etu, kai visa rūšis p atiria evoliuciją, bet
naujos form os d a r galutinai nėra įgijusi. Tuom et vienintelis
norm alus tipas, jau įsikūnijęs ir patvirtintas faktais, yra p r a
eities tipas, jau neatitinkantis naujų egzistencijos sąlygų. Taigi
toks faktas gali laikytis visoje rūšies erdvėje, jau n ebeatitik
dam as aplinkybių reikalavim ų. Tada jam e pasireiškia tik ta
riam as n orm alum as, nes jo visuotinum as tėra m elaginga eti
ketė - laikydam asis tik akla įpročio jėga, jis neberodo, kad
stebim asis reiškinys glaudžiai susijęs su bendrom is kolekty
vinės egzistencijos sąlygomis. Su tokiu su n k u m u , beje, susi
d u ria tik sociologija. Biologas to nepatiria. Iš tikrųjų, labai
reta, kad g y v ū n ų rūšys b ū tų priverstos įgyti nelauktas for
mas. Vieninteliai jų norm alūs pakitim ai yra tie, kuriuos toly
giai patiria kiekvienas individas, daugiausia dėl am žiaus.
Vadinasi, jie yra žinom i arba gali būti žinomi, nes jau d a u g e
liu atvejų pasireiškę; todėl kiekvienu gyvūno raidos tarpsniu
ir net krizių m etu galima žinoti, kuo pasireiškia normali b ū k
lė. Šitaip yra ir sociologijoje su visuomenėmis, kurios priklauso
žemesnio išsivystymo pakopai. Kadangi daugelis iš jų jau bai
gusios visą savo raidos kelią, jų norm alios evoliucijos dėsnis
yra arba galėtų būti nustatytas. Tačiau kai kalbama apie aukš
tesnio tipo ir naujesnes visuom enes, šis dėsnis negali būti
žinom as, nes tos visuom enės d ar neišgyveno visos savo isto
rijos. Taigi sociologas gali suglum ti, kai reikės spręsti, n a u
dingas ar ne kuris nors reiškinys, nes neturi jokio orientyro.
TREČIAS SKYRIUS 75
Sociologas išsisuks iš tokios keblios padėties veikdam as

taip, kaip mes sakėme. Stebėjimu nustatęs fakto visuotinum ą,
jis grįš prie sąlygų, kurios apibrėžė tą visuotinum ą praeityje,
ir paskui ištirs, ar tos sąlygos d a r pasireiškia dabar, ar jau
yra pasikeitusios. Jeigu pasireiškia, jis turės teisę laikyti reiš
kinį norm aliu, jeigu ne - šios ypatybės nepriskirti. P avyz
džiui, n o rin t sužinoti, ar dabartinė E uropos ta u tų ekonom i
kos būklė su jai b ū d in g u stru k tū ro s n e b u v im u 6yra norm ali,
ar ne, reikia nustatyti, kas praeityje jai davė pradžią. Jeigu tos
sąlygos tokios, kokiom is ir šiandien gyvena m ū sų v isu o m e
nės, vadinasi, ši padėtis norm ali, nors ir su sid u ria su p a si
priešinim u. Bet jeigu, priešingai, ji susijusi su ta senąja socia
line struktūra, kurią mes kitoje vietoje pavadinom e segmentine7
ir kuri, iš p ra d ž ių sudariusi p a g rin d in į visuom enių karkasą,
paskui pa m a ž u suiro, reikėtų daryti išvadą, kad d a b a r ji -
liguista būklė, nors ir kokia universali ji būtų. Šiuo pačiu b ū d u
turi būti sprendžiam i visi ginčytini tokio pobūdžio klausimai,
kaip antai: ar religinių tikėjimų silpnėjim as arba valstybinės
valdžios įsigalėjimas - norm alūs reiškiniai ar n e n o rm a lū s? 8
6 Žr. ap ie tai pas ta bą , kurią i š s p a u s d i n o m e Revue philos ophique (de

n o v e m b r e 1893) apie La Definition du socialisme.
7 Segm enti nėm is vi su om e n ė m i s ir konkrečiai se g m e n t i n ė m is v i s u o m e
nėm is su teritorine baze va di n a me tokias v i su o m e n e s, kurių pagrin
din ės g ra nd ys atitinka teritorinius padalijimus. (Žr. Division du tra
vail social, p. 18 9- 210 .)
8 Kai kuri ai s a tv e ja is g a l im a v e ik ti šie k tiek kit ai p ir įr o d y t i, kad
faktas, kurio n o r m a l io m i s s a v y b ė m i s abejojama, užsita rna uja arba
ne užs itarnauja tokio s abejonės, at sk lei dž ia n t, kad jis g l a u d ž i a i s u
sijęs su a nk ste sne nagrinėjamo socia lin io tipo raida ir net su so c ia
line evoliucija apskritai, arba, priešingai, kad jis prieštarauja vienai
ar kitai. Tok iu b ū d u m e s g a l im e įrod yti, kad š i a n d i e n p a s te b im a s
r el i g in ių tikė jimų s u s i l p n ė j i m a s ar, p l a č ia u kalbant, k o l e k t y v i n i ų
j a us m ų, r e i š k ia m ų k o l e k t y v i n i a m s obj e kt am s, s u s i l p n ė j i m a s vis ai
normalu. Mes įro d ėm e , kad šis su si l p n ė j i m a s darosi vis ryške sn is,
k u o l abi au v i s u o m e n ė s priartėja pri e d a b a r t i n i o tipo , o šis s a v o
ru ož tu labiau ištobu lėj ęs (Division du travail social, p. 7 3 -1 82 ). Bet
iš e s m ė s šis m e t o d a s tėra atskiras ank st e sn io jo atvejis. Mat jei šio
reišk inio n o r m a l u m a s galėjo būti nu st a ty ta s tokiu b ū d u , v a di n asi ,
jis b u v o su sijęs ir su p a č i o m is b e n d r i a u s i o m i s m ū s ų k o l e k t y v i n ė s
Šiaip ar taip, šis m etodas jokiu b ū d u negali ankstesnio nei

pakeisti, nei būti taikom as pirm iausia. Jis iškelia klausim us,
apie kuriuos kalbėsime vėliau ir kuriuos bus galima nagrinė
ti tik tada, kai m okslas bus gana toli pažengęs. Jame iš esmės
glūdi bene visas reiškinių aiškinimas, nes jis laiko apibrėžto
mis arba reiškinių priežastis, arba jų funkcijas. Tačiau, be
keleto išskirtinių atvejų n u s ta ta n t fiziologijos ir patologijos
ribas, sv arb u n u o p a t tyrim o p rad žio s galėti skirti faktus į
norm alius ir nenorm alius. Paskui, kad faktas b ū tų p rip a ž in
tas norm aliu, jis turi būti p rip ažin tas n a u d in g u arba b ū tin u
norm aliam tipui. A ntraip galima b ūtų įrodyti, kad liga tapati
sveikatai, nes liga neišvengiam ai kyla iš organizm o, jos p a
žeisto; tik su v id u tin iu organizm u jos santykiai kitokie. Ly
giai taip du o ti ligoniui kokių nors n a u d in g ų vaistų gali būti
laikom a no rm aliu reiškiniu, o iš tikrųjų tai akivaizdžiai ne
norm alu, nes n a u d in g a tik nenorm aliom is sąlygomis. V adi
nasi, šiuo m eto d u galim a n audotis tik tada, kai norm alus ti
pas n u staty tas iš anksto; ir nustatyti jį tebuvo galima tik kita
priem one. Pagaliau, jeigu tiesa, kad visa, kas norm alu, yra
nau d in g a , bent jau jeigu tai būtina, tada netiesa, kad visa,
kas naudinga, yra normalu. Galime neabejoti, kad būklės, p a
plitusios konkrečioje rūšyje, naudingesnės negu būklės, liku
sios išskirtinėm is, bet mes netvirtinam e, kad tos paplitusios
būklės n a u d in g ia u sio s iš esam ų arba galim ų. N eturim e nė
m enkiausio p a g rin d o m anyti, kad m ūsų tyrim e buvo išban
dytos visos galimos kombinacijos; galbūt tarp jų, niekada ne-
egzi ste nc ijo s s ą ly g om is . Iš tikrųjų, viena vertus, jei šis religinės są

m o n ė s regresas tampa tuo labiau pastebimas, kuo apibrėžtesnė m ū
sų v i s u o m e n i ų struktūra, vadin asi, jis susijęs ne su atsitiktine prie
ž as t im i, o su pačia m ū s ų so c i a li n ė s a pl in k os sandara; kita vertus,
k a d an g i s o c i a li n ė s ap li n k os b ū d i n g o s s a v y b ė s nū na i neg inč ija mai
l abi au i š s i p l ė t o j u s i o s nei ka d a i se , visai n o r m a l u , kad p lė to jasi ir
n u o jos pr i k l a u s a n ty s reiškiniai. Šis m e to d as skiriasi nu o a n k s t e s
niojo tik tuo, kad są ly gos , paaišk ina nči os ir pa g ri nd žia nč io s reiški
nio v i s u o t i n u m ą , yra s u k e lt o s in d u k t y v i a i ir p a s t e b im o s n e t i e s i o
giai. Žinoma, jis susijęs su socialinės aplinkos ištakomis, bet než inoma,
kur tos sąsajos s ly pi ir kaip jos pasireiškia.
TREČIAS SKYRIUS 77
įgyvendintų, nors ir galimų, yra k ur kas n a u d in g e sn ių negu

tos, kurios m um s žinomos. Sąvoka „ n audingas" platesnė už
sąvoką „norm alus"; ji susijusi su antrąja taip, kaip gim inė
susijusi su rūšimi. N eįm anom a d a u g ia u atim ti iš m ažiau, r ū
šį kildinti iš giminės. Tačiau gim inę galima rasti rūšyje, nes ji
apim a ir giminę. Štai kodėl, kai tik n u sta to m a s reiškinio v i
suotinum as, jau galim a, parodžius, k ur jo n a u d a , p atv irtin ti
pirmojo m etodo rezultatus. Taigi galime suform uluoti tokias
tris taisykles:
1. Socialinis faktas apibrėžtam socialiniam tipui, gvildenamam
apibrėžtoje jo evoliucijos fazėje, normalus tada, kai evoliucija vyksta
vidutiniame kiekyje šios rūšies visuomenių, gvildenamų atitinka
moje jų evoliucijos fazėje.
2. Ankstesnio metodo taikymo rezultatus galima patikrinti pa
rodžius, kad reiškinio visuotinumas (paplitimas) priklauso nuo ben
drųjų tiriamo socialinio tipo kolektyvinio g y ve n im o są ly g ų 9.
3. Šis patikrinimas būtinas, kai faktas priklauso socialinei rū
šiai, dar neužbaigusiai savo vientisos evoliucijos.
Mes taip esame įpratę vienu m oju spręsti su d ė tin g u s klausi

m us, taip įpratę silogizm ais ir paviršutiniškais stebėjim ais
nustatinėti, norm alus tai socialinis reiškinys ar ne, kad a p ra
9 Bet tada g a l im e s u si l a u k t i pr i eš ta ra v i m o , esą n o r m a l a u s tipo rea

lizacija - ne pa ts d i d ž i a u s ia s tikslas, kurio ga lim a sie kti ir, ein ant
t o l ia u , p r a l e n k t i m o k s l ą . M u m s čia n e r e i k i a aptar ti k l a u s i m o ex
professo, tik a t s a k y s i m : 1) jis - g r y n a i t e o r i n i o p o b ū d ž i o , n e s iš
tikrųjų n o r m a l u s tipas, sv e i k a t o s bū kl ė, esti gana retai ir gana re
tai p a s ie k i a m a , kad m e s n e į t e m p t u m e s a v o v a i z d u o t ė s i e š k o d a m i
ko nors geresnio; 2) kad šitie pagerėjimai, objektyviai na u d i n g e sn i,
neta m pa dėl to objektyviai ge id ži a m i , nes jeigu jie neatitinka jokio
u ž s l ė p t o ar at viro siek io , l a im ė s jie n ep ri dė s; jeigu jie atitiks kurį
nors siekį, vad in asi , no rm al aus tipo dar nėra; 3) paga liau , gerinant
no rm al ų tipą, jį reikia paž inti. Vad ina si, m o ks lą te ga lim a p r al en k
ti tik r em ia nt is pač iu m ok s lu .
šytąją p ro ce d ū rą galim e palaikyti pe rd ė m sudėtinga. Ir gali

atrodyti, kad skirti ligai n u o sveikatos nėra reikalo imtis to
kių su d ė tin g ų žygių. Argi m um s kasdien nereikia to skirti?
Čia tiesa, bet d ar reikia pažiūrėti, ar mes tą darom e teisingai.
Mes neįžvelgiam e šių problem ų spren d im o su n k u m ų todėl,
kad m atom e, kaip palyginti lengvai jas išsprendžia biologas.
Mes net pam irštam e, kad biologui kur kas lengviau negu so
ciologui stebėti, kokiu b ū d u kiekvienas reiškinys paveikia or
ganizm o p asipriešinim o jėgą, ir tuo apibrėžti jo norm alų ar
n en o rm alų p o b ū d į su praktiškai pa te n k in a m u tikslum u. So
ciologijoje didesnis faktų sudėtingum as ir m obilum as reika
lauja ir d idesnio atsargum o, - tą p atvirtina prieštaringi įvai
rių partijų sprendim ai apie tą patį reiškinį. Kad paaiškintume,
koks šis a p d a iru m a s svarbus, keliais pavyzdžiais p a ro d y si
me, į kokius suklydim us gali nuvesti jo stoka ir kaip naujoje
šviesoje prieš m us iškyla esm iniai reiškiniai, kai jie tiriam i
metodiškai.
N u sikaltim as laikom as faktu, kurio patologinis pobūdis
neginčytinas. Visi kriminologai su šiuo teiginiu sutinka. Nors
šį n esveikum o požym į jie skirtingai aiškina, bet pripažįsta jį
vieningai. O problem a reikalauja ne tokio skuboto sprendimo.
Iš tikrųjų, pritaikykim e ankstesnes taisykles. N usikalsta
m um as pasireiškia ne tik daugelyje vienos ar kitos rūšies vi
suom enių, bet visose visų tipų visuom enėse. N ėra tokios vi
suomenės, kurioje nebūtų nusikalstamumo. Jis keičia pavidalą;
veiksm ai, kvalifikuojam i nusikalstam ais, ne visur tie patys,
bet visu r ir visada buvo žm onių, kurie elgėsi taip, kad užsi
tra u k tų b audžiam ąją atsakom ybę. Kadangi visuom enei p e r
einant iš žem esnio tipo į aukštesnį nusikalstam um o pro cen
tas, t. y. m etinio nusikaltim ų skaičiaus ir gyventojų skaičiaus
santykis, linkęs m ažėti, galima b ūtų pam anyti, jog nusikalti
mas, likdam as norm aliu reiškiniu, vis dėlto linkęs netekti tos
savybės. Tačiau neturim e jokio pagrindo teigti tokį mažėjimą
esant realų. N em aža faktų veikiau, regis, n u ro d o priešingą
poslinkį. N uo am žiaus pradžios statistika m um s leidžia sek
ti nusikalstam um o eigą, ir jis pasirodo visur išaugęs. Prancū
TREČIAS SKYRIUS 79
zijoje prieaugis siekia m ažne 300%. Taigi n e ra stu m e reiški

nio su labiau nenuginčijam ais n o rm alu m o sim ptom ais, nes
jis glaucįžiai susijęs su įvairaus kolektyvinio gyvenim o sąly
gomis. N usikaltim ą laikyti socialine liga reikštų sutikti, kad
liga - ne kažkoks atsitiktinis dalykas, o priešingai, kai k u
riais atvejais išsirutulioja iš gyvos būtybės sandaros; tai reikštų
n u b rau k ti bet kokį skirtum ą tarp fiziologinio ir patologinio.
Be abejo, gali atsitikti, kad pats nusikalstam um as įgis n e n o r
m alaus pavidalą; taip būna, pavyzdžiui, tada, kai jis per daug
išauga. Iš tikrųjų, nėra ko nė abejoti, kad toks perviršis neturi
nesveikum o prigim ties. N usikalstam um as p a ts savaim e yra
norm alus reiškinys, bet tik tada, kai jis pasiekia, o ne viršija,
tam tikrą kiekvienam socialiniam tipui leistiną lygį, kuris ga
li b ūti nu staty tas pag al anksčiau išdėstytas taisykles10.
Štai ir prieinam e išvadą, iš pažiūros tu rb ū t gana p a ra d o k
salią. Nereikia savęs apgaudinėti. N usikaltim ą priskirti prie
norm alių sociologijos reiškinių - tai ne tik p rip a ž in ti jį neiš
vengiam u, nors ir apgailėtinu dalyku, sukeltu nepataisom o
žm onių sugedim o; tai tvirtinti, kad jis - visuom enės sveika
tos faktorius, kiekvienos sveikos visuom enės sudedam oji d a
lis. Ši išvada iš pirm o žvilgsnio tokia netikėta, kad gana ilgai
trikdė m us pačius. Tačiau kartą nugalėjus šią p ra d in ę n u o
stabą, n e su n k u rasti priežasčių, paaiškinančių ir k a rtu p a
tvirtinančių šį norm alum ą.
Pirm iausia - nusikaltim as yra norm alus reiškinys, nes vi
suom enė be jo visai neįm anom a.
^Nusikaltimas, kaip parodėm e kitoje vietoje, - tai veiksmas,
žeidžiantis tam tikrus kolektyvinius jausm us, pasižym inčius
ypatinga energija ir ryškum u. Kad konkrečioje visuom enėje
liautųsi veiksmai, laikomi nusikalstam ais, reikėtų, kad jų žei
10 Iš to, kad n u si k a l ti m a s - no r m a l io s s o c i o lo g i jo s r eiš kin ys, dar n e

ga lim a daryti iš v a d o s , kad nu si ka lt ė lis yra b i o l o g i n i u ir p s i c h o l o
g i n i u p o ž i ū r i u n o r m a l ia i o r g a n i z u o t a s i n d i v i d a s . A b u k l a u s i m a i
v i e n a s n u o kito n e p r i k l a u s o . Ši n e p r i k l a u s o m y b ė taps s u p r a n t a
m e sn ė , kai toliau pa n a gr in ės im e , kuo skiriasi psic hin iai faktai n u o
sociologinių.
džiam i jausm ai gyvu otų visose be išimties individualiose są

monėse ir b ūtų tokio stiprum o, kokio reikia išsaugoti priešin
giems jausm am s. Tarkim, ši sąlyga gali būti išlaikyta, bet dėl
to n u sik a lsta m u m a s vis vien neišnyks, o tik pakeis savo p a
vidalą, nes ta pati priežastis, kuri tokiu b ū d u išsekintų nusi
kalstam um o šaltinius, tučtuojau atvertų naujus.
Iš tikrųjų tam, kad kolektyviniai jausmai, kuriuos gina kon
krečios tautos konkrečiu istorijos m om entu baudžiam oji tei
sė, p rasiskverbtų į sąmones, iki šiol jiems užvertas, arba įgy
tų d a u g ia u galios ten, kur iki šiolei jos nepakako, reikia, kad
jie ta p tų k u r kas intensyvesni palyginti su ligi tol buvusiais.
Reikia, kad visa ben d ru o m e n ė juos p ajustų su didesne ener
gija, nes iš kito šaltinio jie negali pasisemti jėgos, būtinos p ra
siskverbti į individus, ligi tol jiems nepaklusnius. Kad išnyk
tų žmogžudžiai, turi sustiprėti pasišlykštėjimas kraujo liejimu
tuose socialiniuose sluoksniuose, kurie gim do žm ogžudžius;
o tam turi tas pasišlykštėjim as sustiprėti visoje visuomenėje.
Beje, pats nusik altim ų nebuvim as tiesiogiai ro d y tų to pasi
šlykštėjimo stiprum ą, nes jausm as atrodo k ur kas gerbtines-
nis, kai jis visada vienodai gerbiamas. Bet reikia atkreipti dė
mesį, kad tos stiprios bendrosios sąmonės būklės tokiu b ū d u
tegali sustiprėti tik tada, kai d rau g e sustiprėja ir kai kurios
silpnesnės būklės, kurių pažeidim as anksčiau sukeldavo tik
grynai m oralinius paklydim us, nes šie tėra tų būklių tęsinys,
tik švelnesnis pavidalas. Antai ir paprasčiausias nesąžinin
gum as žeidžia tą patį altruistinį jausm ą - pagarbą svetim o
nuosavybei. Bet vienas iš tų veiksm ų žeidžia šį jausm ą sil
pn iau negu kitas. O kadangi, kita vertus, šis jausm as sąm o
nėse nepasiekia, im ant v idurkį, tokio intensyvum o, kad gy
vai leistų pajusti lengvesnį iš šių dviejų p a ž eid im ų , tai į
nesąžin ingum ą žiūrim a pakančiau. Štai kodėl nesąžiningas
žm ogus tik sm erkiam as, o vagis - baudžiam as. Bet jeigu tas
pats jausm as taip sustiprės, kad visai sunaikins sąm onėse
polinkį vogti, žm ogus taps jautresnis skriaudom s, kurios iki
šiol jį labai m ažai tejaudino; taigi dabar jis reaguos į jas kur
kas gyviau. Šios savo ruožtu susilauks kur kas energingesnio
TREČIAS SKYRIUS 81
pasm erkim o ir kai kurios iš jų pereis iš p a p ra s tų doro v in ių

nusižengim ų tarpo į nusikaltim o būklę. Pavyzdžiui, nesąži
ningos ir nesąžiningai tesimos sutartys, kurios u ž tra u k d a v o
tik viešą pasmerkimą ar nuostolių padengim o bylą, nūnai virto
nusikaltimais. Įsivaizduokite šventųjų bendruom enę, p a v y z
dinį, tobulą vienuolyną. N usikaltim ai tiesiogine p rasm e čia
bus nežinom i, bet nusidėjim ai, paprastiem s žm onėm s d o v a
notini, čia sukels tokį p a t skandalą, kaip įprastas n u sik a lti
m as papiktina p ap ra stą žm ogų. Jeigu ši b e n d ru o m e n ė turi
galią teisti ir bausti, ji palaikys tuos veiksm us n u sik a lsta
m ais ir atitinkam ai į juos reaguos. A bsoliutaus g a rbingum o
žmogus pasmerkia savo menkiausias moralines silpnybes taip
p at griežtai, kaip minia pasmerkia išties nusikalstam us veiks
m us. Kadaise prievarta prieš asm enybę buvo d ažnesnė negu
dabar, nes pagarba individo orum ui buvo silpnesnė. K adan
gi pagarba sustiprėjo, tokie nusikaltim ai pasidarė retesni, ta
čiau daugelis veiksm ų, kurie žeidė šį jausm ą, pateko į b a u
džiam ąją teisę, k ur iš p rad ž ių jų n e b u v o 11.
Norint išsemti visas logiškai galimas hipotezes, kiltų klau
simas, kodėl toks vieningum as negalėtų paplisti po visus be
išimties kolektyvinius jausm us, kodėl net silpniausi iš jų n e
galėtų įgauti energijos tam, kad užkirstų kelią bet kokiai kita-
m anystei. Visuom enės m oralinė sąm onė visa įsitv irtin tų v i
suose individuose ir su tokia energija, kurios užtektų sutramdyti
bet kuriam ją žeidžiančiam veiksmui: tiek nusikaltim am s, tiek
ir grynai m oraliniam s paklydim am s. Tačiau toks absoliutus
ir toks universalus v ienodum as iš esmės neįm anom as, nes
kinta m us supanti fizinė aplinka, p aveldim i polinkiai, socia
linės įtakos, nuo ku rių m es p riklausom e ir kurios pagaliau
įneša pokyčių į visų sąmones. N eįm anom a, kad visi b ū tų to
kie panašūs, neįm anom a jau vien todėl, kad kiekvieno savas
organizm as, ir šie visi organizm ai užim a erdvėje ypatingą,
tam skirtą vietą. Štai kodėl net žem esnės civilizacijos tau tų
individualum as nors ir labai silpnai išugdytas, tačiau jis yra.
11 Šm e iž ta i, įž e i d i n ė ji m a i , difamac ija, s u k č i a v i m a s ir t. t.
Vadinasi, kadangi negali būti visuomenės, kur individai daugiau

ar m ažiau nesiskirtų nuo kolektyvinio tipo, kai kurie iš tų
sk irtu m ų neišvengiam ai įgyja krim inalinių savybių. Tokias
savybes suteikia ne tų in d iv id ų vidinė svarba, o toji svarba,
kurią jiems p riskiria bendroji sąmonė. Taigi, jei bendroji są
m onė pasižym i pak an k am a jėga ir autoritetu, kad paverstų
tuos skirtumus labai silpnais turint galvoje jų absoliučią reikšmę,
ji bus jautresnė, reiklesnė ir, reaguodam a į m enkiausius n u
krypim us su tokia energija, kokią kitomis sąlygomis p a ro d y
tų tik prieš reikšm ingesnius nesutarim us - kitam anystę, p ri
skirs jiems tą pačią svarbą, t. y. pažymės juos kaip nusikaltimus.
Taigi nusikaltim as būtinas, jis susijęs su pagrindinėm is
bet kurio socialinio gyvenim o sąlygomis ir jau vien todėl n a u
dingas, kad sąlygos, su kuriom is jis susijęs, savo ruožtu b ū ti
nos norm aliai m oralės ir teisės evoliucijai.
Šiandien jau neįmanoma užginčyti, kad teisė ir moralė kinta
ne tik socialiniams tipams; k intant kolektyvinio egzistavim o
sąlygom s, jos kinta ir tam pačiam tipui. Bet kad tie pakitim ai
b ū tų galim i, kolektyviniai jausm ai, su d a ra n ty s m oralės p a
grindą, privalo nesipriešinti pokyčiui, kitaip tariant, turėti
saikingą energiją. Jei jie b ū tų per stiprūs, n e b ū tų paslankūs.
Bet kuri s tru k tū ra išties a trodo p erstru k tū rav im o kliūtis, ir
tuo stipresnė, kuo stipresnė pirmapradė struktūra. Kuo struktūra
ryškesnė, tuo ji labiau priešinasi bet kuriam pakitim ui, o tai
vienodai svarbu tiek funkcinei, tiek ir anatom inei struktūrai.
Jeigu n e b ū tų nusikaltim ų, ši sąlyga n e b ū tų įgyvendinta, ka
dangi tokia hipotezė n um ato, kad kolektyviniai jausm ai yra
pasiekę pavyzdžio istorijoje neturinčio intensyvum o laipsnį.
Gera visa, kas saikinga ir turi ribas. Reikia, kad m oralinis
sąm onės autoritetas n e b ū tų besaikis; kitaip tariant, niekas
nedrįs pakelti prieš ją rankos, ir ji labai lengvai sustings n e
kintam u pavidalu. Jos evoliucija būtina, kad galėtų reikštis
individų originalum as, o kad galėtų pasireikšti idealisto, sva
jojančio pralenkti savo amžių, originalum as, reikia, kad b ūtų
akivaizdus ir atsilikusio nuo savo laiko nusikaltėlio origina
lumas. Vieno negali būti be kito.
I Ki : Ol AS S K Y K I U S 83
Tai dar ne viskas. Be d uodam os netiesioginės naudos, p a

sitaiko, kad nusikaltim as toje evoliucijoje pats savaim e būna
naudingas. Jis ne tik reikalauja, kad b ū tų atviras kelias b ū ti
niems pasikeitimam s, bet ir tam tikrais atvejais tiesiogiai ren
gia tuos pasikeitim us. Ten, kur egzistuoja n u sikaltim as, ko
lektyviniai jausm ai pasižym i reikiam u lan k stu m u įgydam i
naujas formas, be to, nusikaltim as kartais p a d e d a n u m aty ti
tą formą, kurią įgis jausm ai. Iš tikrųjų, kaip dažnai nusikalti
mas - būsim os moralės šauklys, pasistūm ėjim as į priekį! Atė
nų teisės požiūriu Sokratas buvo nusikaltėlis ir jo nuteisim as
buvo visai teisėtas. Tačiau jo nusikaltim as - m ąstym o sava
rankiškum as buvo naudingas ne tik visai žm onijai, bet ir jo
tėvynei. Juk jis padėjo parengti naują m oralę ir naują teisę,
ku rių trūko atėniečiams, nes tradicijos, pagal kurias gyveno
iki tolei, jau neatitiko jų gyvenim o sąlygų. Ir Sokrato atvejis
ne vienintelis, jis periodiškai kartojasi istorijoje. M inties lais
vė, kuria mes n ūnai naudojam ės, niekada n e b ū tų b uvusi p a
skelbta, jeigu ją d raudusios taisyklės nebūtų buvusios pažei
džiam os prieš jas iškilm ingai panaikinant. Tačiau tuo m etu
toks pažeidim as buvo nusikaltim as, nes jis užgavo d a r labai
energingus jausm us, b ūdingus dau g u m ai žm onių. Ir vis dėl
to šis nusikaltim as buvo naudingas, nes jis davė p ra d ž ią p a
sikeitimams, kaskart būtinesniems. Laisvoji filosofija savo pirm
takais laikė visokiausius eretikus, k uriuos visai p a m a tu o ta i
per visus viduram žius ir beveik iki m ūsų laikų persekiojo p a
saulietinė valdžia.
Taigi pag rin d in iai krim inologijos faktai iškyla prieš m us
visai nauju pavidalu. Priešingai įsigalėjusiam požiūriui, n u
sikaltėlis jau nėra nesugyvenam as padaras, n elyginant p a ra
zitinis elementas, svetimas, nepasiduodantis asimiliacijai kūnas,
įsisiurbęs į visuom enės k ū n ą 12; tai tolygiai veikiantis sociali
nio gyvenim o faktorius. N usikalstam um as savo ru o žtu n e tu
ri būti suvokiam as kaip blogis, kurio negalima pernelyg ap ri
12 Mes patys taip klai ding ai kalbėjome apie nusikaltėlį, ne s n e b u v o m e

taikę s a v o ta i sy k l ė s (Divis ion du travail social, p. 395, 396).
boti; ne tik nereikia d žiūgauti, kai jis nusileidžia pernelyg

žem ai n u o įprasto lygio, b ef galim a neabejoti, kad šis aki
va iz d u s p rogresas susijęs su kokiu nors socialiniu p ak rik i
mu. Juk kūno sužalojim o atvejų niekada n e būna tiek m ažai
kiek b ad o m etais13. K artu atsinaujina arba, veikiau, turi atsi
naujinti bausm ės teorija. Iš tikrųjų, jeigu nusikaltim as yra li
ga, tai bausm ė - vaistas ir kitaip negali būti suvokiam a, todėl
visos b ausm ės sukeltos diskusijos sukasi apie svarbiausią
klausim ą: kokia ji turi būti, kad p a s ita rn a u tų kaip vaistas?
Jeigu nusikaltim e nėra nieko nesveiko, tai bausm ės tikslas
netu rėtų būti gydym as nuo nusikaltim o, jos tikrosios paskir
ties reikėtų ieškoti kitur.
Vadinasi, klaidinga bū tų m anyti, kad anksčiau išdėstytos
taisyklės tetarnauja m aža n a u d o s turinčiam siekiui p a te n
kinti loginius form alum us; priešingai, jas taikant ar n etai
kant patys esm ingiausi socialiniai faktai visiškai keičia savo
pobūdį. N ors pateiktasis pav y zd y s ypač akivaizdus ir todėl
mes m anėm e esant reikalinga ties juo stabtelėti, esama daug
kitų pavyzdžių, kuriuos ne be naudos galima paminėti. Nėra
tokios visuom enės, kuri nelaikytų taisykle, kad bausm ė turi
būti proporcinga nusikaltim ui; tačiau italų mokyklai šis p rin
cipas atro d o tik niekuo n epagrįstas juristų p rasim a n y m a s14.
Šie krim inologai baudžiam osios teisės instituciją, tokią, ko
kia visose žinom ose tautose veikia iki šiol, apskritai laiko ne
13 Beje, išv ad a, kad nu sik alt im as - no rm a lio s so c io lo g ij o s faktas, dar

ne rei šk ia , kad jo nereikia ne ap k ęs ti. Kančioje taip pat nėra ni ek o
geistino; in d iv i d a s jos nekenčia taip pat, kaip v i s u o m e n ė nekenčia
n u si k a l t i m o ; ir vi s v i e n kančia pr i k l au s o n o r m a l io s p s ic h o l o g i jo s
sričiai. Ji ne tik n e i š v e n g i a m a i g l ū d i pači oj e k i e k v i e n o s b ū t y b ė s
struktūroje, bet ir va idina g y v e n i m e nau di ng ą va idm enį , kurio n e
ga lim a n i e k u o pakeisti. Vad ina si, m ū s ų mintį traktuoti kaip n u s i
k a l t i m o a p o l o g i ją rei kš tų v i s i š k a i ją išk re ipt i. M u m s net į g a l v ą
n e a t e it ų m i n t i s p r o t e s t u o t i p r ie š tokį a i š k i n im ą , jei n e ž i n o t u m e ,
su k o k i ai s ke ist ai s k al ti ni m a is ir keist ai s n e s u s i p r a t im a i s s u s i d u
r iama, kai i m a m a s i o b j e k t yv ia i tirti d o r o v i n i u s faktu s ir prabilti
a pi e ju os kalba, kuria pa p ra s ta s ž m o g u s n e šn ek a.
14 Žr. Garofalo, Criminologie, p. 299.
TREČIAS SKYRIUS 85
n a tū ra liu reiškiniu. Jau m atėm e, kad G arofalo'ui atro d o n e

turintis nieko natūralaus nusikalstamumas, būdingas žemesnės
civilizacijos visuom enėm s. Socialistų p o ž iū riu kapitalistinė
stru k tū ra, n e p a isa n t savo visuotinum o, yra n u k ry p u si nuo
norm alios būklės, ir tą n ukrypim ą sukelia p rievarta ir su k ty
bės. Priešingai, Spenceris adm inistracinę centralizaciją, vy
riausybinės valdžios išplėtim ą laikė didžiausia m ū sų v isu o
m enių yda, nors ir viena, ir kita progresuoja pačiu tolygiausiu
ir universaliausiu b ū d u m um s patiem s žengiant istorijos ke
liu į priekį. Mes nemanome, jog kada nors galėtume imtis spręsti
apie socialinių faktų norm alum ą ar n e n o rm a lu m ą pagal jų
visuotinum o laipsnį. Šie klausimai visada buvo drąsiai spren
džiam i pasitelkiant dialektiką.
Jeigu atsisakytum e nurodyto kriterijaus, mes ne tik pakliū
tum e į painiavas ir dalinius suklydim us, kaip ką tiki'-i,minėjo-
'.'n
me, bet ir pats mokslas taptų neįmanomas. Iš tikrųjų, jo tiesio

ginis tikslas - norm alaus tipo tyrim as; jei patys b e n d ria u si
faktai gali būti patologiniai, pasirodys, kad n o rm a lu s tipas
faktuose niekada ir nebuvo pasireiškęs. Tai kam juos ty rin ė
ti? Jie tegali patvirtinti m ūsų prietarus ir sutvirtinti m ū sų su
klydim us, nes yra iš jų išsirutulioję. Jei bausm ė, jei atsakom y
bė, - tokios, kokios gyvuoja istorijoje, - nežinojimo ir barbarybės
produktai, tai kam stengtis juos pažinti ir apib ū d in ti n o rm a
lias formas? Tuomet protas bus priverstas nusigręžti nuo šian
dieną jam neįdom ios tikrovės, įsigilinti į save ir savyje ieškoti
m edžiagos, būtinos jam rekonstruoti. Kad sociologija faktus
suvoktų kaip daiktus, reikia, kad sociologas jaustų b ū tinum ą
juos tirti. O kadangi pagrindinis bet kurio m okslo apie gyve
nim ą, in d iv id u a lų ar visuom eninį, tikslas iš esm ės yra a p i
brėžti norm alią būklę, ją išaiškinti ir išryškinti jos priešingy
bės skirtum ą, tai jei norm alum o nėra pačiuose daiktuose, jei
jis, priešingai, savybė, kurią m es įterpiam e iš šalies ar kurią
jiems dėl kažkokios priežasties įterpti atsisakom e, išganinga
priklausom ybė nuo faktų n u trū k sta. Protas jaučiasi laisvas
realybės akivaizdoje, ji m aža ko tegali jį išmokyti; proto nega
li apriboti materija, prie kurios jis prijungiamas, nes pats kažkuria
prasm e tą materiją determ inuoja. Įvairios taisyklės, m ūsų iki

šiol apibrėžtos, tarp savęs glaudžiai susijusios. Kad sociolo
gija iš tikrųjų b ū tų m okslas apie daiktus, reiškinių visuotinu
m as turi būti laikom as jų norm alum o kriterijumi.
M ūsų m etodas, beje, pasižym i p riv a lu m u vienu sykiu re
guliuoti ir laiką, ir mąstymą. Jei geistina nėra stebėjimo tikslas,
bet gali ir turi būti a p ib ū d in ta tam tikrais protiniais skaičia
vimais, nėra ribų laisvam vaizduotės žaism ui ieškant geres
nio. Kaipgi nustatyti tobulėjimui ribą, kurios jis negalėtų p er
žengti? Jis n e p a sid u o d a jokiam apribojim ui. Taigi žmonijos
tikslas atsitraukia į begalybę, tokiu savo n u to lim u vieniem s
keldam as neviltį, kitus, priešingai, uždegdam as; ir šie, v erž
dam iesi bent kiek prie jo priartėti, skubina žingsnį ir m etasi į
revoliucijas. Šios praktinės dilem os galima išvengti, jei žino
tum e, kad geistina - tai sveikata, o sveikata - tai kažkas a p i
brėžta ir d u o ta pačiuose daiktuose, nes p a sta n g ų riba sykiu
ir duota, ir apibrėžta. Ir jau nesvarbu beviltiškai siekti tikslo,
kaskart bėgančio tolyn, vos spėji prie jo p riartėti, svarbu a t
kakliai dirbti nenuleidžiant rankų ir palaikyti normalią būklę,
pataisyti ją, jei ji sutriko, ir a tkurti sąlygas, jei jos pasikeitė.
Valstybiško žm ogaus pareiga nėra prievarta stum ti visuom e
nes į idealą, kuris jam atrodo toks viliojamas, jo vaidm uo -
gydytojo vaidm uo: jis užkerta kelią plisti ligoms gera higiena
ir, kai jos pasireiškia, stengiasi jas išg y d y ti15.
15 Iš š i a m e sk y ri u j e i š d ė s t y t o s te ori jos kartais d a r o m a i š v a d a , kad

m ū s ų p o ž i ū r iu n u s i k a l s t a m u m o a u g i m a s per XIX a m ž ių - n o r m a
lu s r e i š k i n y s . Tokia iš v a d a m ū s ų m i n č ia i g an a to lim a. D a u g e l i s
faktų, m ū s ų n u ro d yt ų kalbant apie s a v i ž u d y b ę (žr. Le Suicide, p. 420
ir toliau), pri eš in ga i, verčia m u s ma nyti, jog toks a u g i m a s aps kr i
tai - p a t o l o g i n i s r e i š k i n y s . Ž i n o m a , ga li a t s i ti k ti taip, kad tam
tikrų n u s i k a l s t a m u m o formų a u g i m a s bu s n o r m a l u s , nes k i e k v i e
nai c iv il iz ac ijo s bū kl ei b ū d i n g a s sa v a s n u s i k a l s ta m u m a s . Bet apie
tai ga l im a p a s iū l y t i tik h i p o t e z e s .
Ketvirtas skyrius

TIPŲ SUDARYMU
K adangi socialinis faktas gali būti n o rm alus ar nen o rm alu s

tik tam tikrai apibrėžtai socialinei rūšiai, iš to, kas pasakyta,
galim a teigti, jog viena sociologijos šaka skirta šių rū šių s u
darym ui ir klasifikavimui.
Ši socialinės rūšies sąvoka turi, beje, didžiulį p ranašum ą -
ji užim a vidurį tarp dviejų prieštaringų kolektyvinio gyveni
m o koncepcijų, ilgą laiką skyrusių m ąstytojus; tu riu galvoje
istorikų n o m in alizm ą1ir k raštutinį filosofų realizm ą. Istori
kas m ano, kad visuom enes sudaro tiek pat neįm anom ų paly
ginti heterogeninių individualybių. Kiekviena tau ta turi sa
vo veidą, savo ypatingą sąrangą, savo teisę, savo moralę, savo
ekonom inę sistemą, tinkam as tik jai, ir bet koks a p ib e n d rin i
m as čia beveik neįm anom as. Filosofui, priešingai, visos tos
atskiros grupės, vadinam os gentimis, miestais, tautom is, tėra
atsitiktinės ir laikinos kom binacijos, neturinčios savo tikro
vės. Tikroviška tik žmonija ir visa socialinė evoliucija, išsiru-
tuliojanti iš b e n d rų žmogiškos prigim ties savybių. Vadinasi,
pirmiesiems istorija tėra grandinė įvykių, kurie tarp savęs susiję,
bet nepasikartoja; antriesiems tie patys įvykiai vertingi ir įdomūs
tik kaip iliustracija bendrų dėsnių, įsibrėžusių į žmogaus prigimtį
ir valdančių visos istorinės raidos eigą. Filosofai m ano, kad
tai, kas gera vienai visuom enei, negali tikti kitoms. Sveikatos
1 Aš v a di n u taip to dėl, kad jis da žn ai pasireiškia istorikų dar bu ose ,

bet nenor iu tvirtinti, kad jį taiko visi.
88 SOCIOLOGIJOS M E T O D O TAISYKLĖS
būklės sąlygos kinta - nelygu tauta - ir negali būti apibrėžtos

teoriškai; tai - praktikos, patirties, ieškojimų apčiuopomis sritis.
Kiti įsitikinę, kad tos sąlygos gali būti nustatytos kartą vi
siems laikams ir visai žm onių giminei. Rodės, socialinė tikro
vė tegali būti abstrakčios ir miglotos filosofijos ar grynai a p
rašomųjų monografijų objektas. Tačiau šios alternatyvos galėsime
išvengti, jeigu pripažinsim e, kad tarp betvarkės istorinių vi
suom enių daugybės ir vienintelio, bet idealaus žmonijos su
vokim o esam a tarpininkų: tai - socialinės rūšys. Iš tikrųjų į
rūšies sąvoką įeina ir vienybė, kurios reikalauja kiekvienas
tikrai m okslinis tyrim as, ir skirtybė, pateikta faktuose, nes
rūšies savybėm is visada pasižym i visi ją su d a ra n ty s indivi
dai, o kita vertus, skiriasi pačios rūšys. Tikra tiesa, kad m ora
linės, juridinės ir kitos institucijos be galo kinta, bet tie p aki
timai nėra tokie, kad užkirstų kelią m oksliniam tyrinėjimui.
Tik n e p rip a ž in d a m as socialinių faktų egzistavim o Com-
te'as m anė galįs palyginti žm onių visuom enių pažangą su
p ažan g a vienintelės tautos, „kuriai teoriškai b ū tų priskirti
visi nuoseklūs pakitimai, pastebimi skirtingose tautose//2.Taip
būtų, jei tebūtų viena socialinė rūšis ir pavienės visuom enės
viena nu o kitos tesiskirtų kiekybiškai, pagal tai, kiek pilnuti
nai jos įkūnija p agrindinius šios vienintelės rūšies požymius,
kiek d a u g ia u ar m ažiau tobulai jos atspindi žmoniją. Ir p rie
šingai, jei egzistuoja socialiniai, kokybiškai besiskiriantys nuo
kits kito tipai, veltui juos m ėgintum e suartinti, jų nepavyks
sulieti į viena, kaip hom ogeninės vienos geom etrinės tiesio
sios padalos. Taigi istorinė raida netenka idealios ir s u p ra s
tintos vienovės, kuri jai b ū d av o priskiriam a; ji suskyla, taip
sakant, į dau g y b ę šipulių, kurie nė negalėtų sulipti, nes iš
esmės vieni nuo kitų skiriasi. Garsioji Paskalio m etafora, p a
kartota Com te'o, n ūnai tam pa niekinė.
Bet n u o ko p rad ė ti s u d a ra n t šias rūšis?
2 Cours de philos. pos., IV, 263.

KETVIRTAS SKYRIUS 89
Iš pirm o žvilgsnio gali atrodyti, kad nėra kito būdo, vien tirti
kiekvieną visuom enę atskirai, tyrim o eigą surašyti kuo tiks
liau ir išsam iau į m onografiją, paskui visas m onografijas p a
lyginti, pažiūrėti, kuo jos sutam pa, kuo skiriasi, ir pagaliau,
priklausom ai nuo santykinės šitų panašum ų ir skirtum ų svar
bos, suskirstyti tautas į panašias ar skirtingas grupes. Šį m e
todą p a g rin d ž ia n t parodom a, kad tik jis tinka stebėjim u p a
rem tam mokslui. Rūšis iš tikrųjų yra in d iv id ų visum a, taigi
kaip ją sudaryti, jei ne pradėjus nuo kiekvieno individo a p ra
šymo atskirai ir apskritai? Argi nėra taisyklės leistis į a p i
bendrinim us tik po atskiro stebėjimo visa atskirum o pilnybe?
Todėl kartais buvo norim a sociologijos atsiradim ą atidėti iki
kažkokios tolimos epochos, kai istorija savo p a sk irų visu o
m enių tyrim u prieis rezultatus, gana objektyvius, apibrėžtus,
kad galima b ū tų sėkm ingai juos palyginti.
Bet iš tikrųjų šis apdairum as tik iš pažiūros mokslinis. N e
tiesa, kad m okslas gali nustatyti dėsnius tik peržiūrėjus vi
sus jų atspindim us faktus arba form uoti gim inės kategorijas
tik visa pilnybe, aprašius joms atstovaujančius individus. Tik
rasis eksperim entinis m etodas veikiau siekia pakeisti įp ra s
tus faktus (turinčius argum ento galią tik tada, kai jie gausūs,
ir todėl jais pagrįstos išvados nėra per daug patikimos) spren
džiamais ir kryžminiais faktais, anot Bacono3, kurie turi m oks
linės vertės ir svarbos patys savaim e, nepriklausom ai nuo jų
kiekio. Ypač svarbu taip veikti nustatant gimines ir rūšis. Mat
sudaryti visų individo savybių sąrašą - neišsprendžiam a p ro
blema. Bet kuris individas - begalybė, o begalybė - neišse
miam a. Gal verta imti tik pačias esm ingiausias savybes? Bet
kokiu p rincipu daryti atranką? Tam reikia kriterijaus, kuris
išvestų m us už individo ribų ir kurio m u m s negali pasiūlyti
ir patys geriausi m onografiniai aprašym ai. N et labai neįsigi
linus į problem ą galim a nu m aty ti, kad kuo gausesni bus
3 N o v u m O r g a n u m , II, § 36.
požym iai, kurie leis padėti klasifikacijos pagrindus, tuo sun

kiau tikėtis, kad įvairūs derinim o b ū d a i pavieniais atvejais
m um s pateiks gana akivaizdžių p a n a šu m ų ir ryškių sk irtu
mų, leidžiančių sudaryti apibrėžtas grupes ir pogrupius.
Jeigu ir ta p tų įm anom a tokiu b ū d u su k u rti klasifikaciją,
didžiulis jos trū k u m a s bū tų tas, kad ji neatneštų tos naudos,
kurios iš jos laukiam a. Iš tikrųjų pirm iausia ji turi su tru m
pinti mokslinio darbo apimtį, begalinę daugybę individų p a
keisdam a ribotu tipų kiekiu. Bet jeigu tie tipai nustatyti tik po
to, kai visi individai bus peržiūrėti ir išanalizuoti, tokia kla
sifikacija p rara s tą pranašum ą. Jeigu ji tik glaustai apiben
drins jau atliktus tyrimus, tuom et negalės palengvinti tyrimo
darbo. Ir tebus tikrai naudinga tik tada, jeigu leis m um s klasi
fikuoti kitus požym ius, o ne tuos, kurie sudaro jos pagrindą,
jeigu a prūpins m us rėmais, kuriuose tilptų vėlesni faktai. Juk
jos v a id m u o - įduoti m um s į rankas orientyrus, su kuriais
galėtum e susieti kitus stebėjim us, ne tuos, kurie patys tapo
orientyrais. Bet tam reikia, kad ji b ūtų parengta ne pagal visą
in d iv id u a lių p ožym ių sąrašą, o pagal nedidelį, rūpestingai
atrinktą jų kiekį. T uom et ji p adės ne tik susistem inti jau įgy
tas žinias, bet ir jų įgyti. Ji išvaduos stebėtoją nuo daugybės
rūpesčių, nes rodys jam kelią. Taigi, jei klasifikacija bus su
daryta šiuo principu, tada, norint sužinoti, ar faktas yra ben
dras visai rūšiai, nereikės stebėti visų tos rūšies visuom enių;
užteks keleto iš jų. Daugeliu atvejų net užteks vieno gerai at
likto stebėjimo, kaip dažnai dėsniui nustatyti užtenka vieno
gerai atlikto eksperimento.
Taigi savo klasifikacijai turim e pasirinkti pačius esm in
giausius požym ius. Tiesa, pažinti juos tegalima tada, kai fak
tų aiškinim as jau yra pakankam ai ištobulėjęs. Šios dvi m oks
linio p ažinim o dalys glaudžiai susijusios ir p a d e d a viena
kitai plėtotis. Tačiau net pernelyg giliai nesiskverbiant į fak
tų tyrim ą n esu n k u spėti, kur reikėtų ieškoti b ū d in g ų sociali
nių tipų savybių. Žinome, kad visuom enės sudarytos iš susi
jungusių dalių. Kadangi bet kurio rezultato esmę lemia prigimtis,
su d e d am ų jų elem entų kiekis ir jų derinim o būdas, tie p o ž y
miai ir laikytini pagrindu; ir tikrai toliau pam atysim e, kad

būtent nuo jų priklauso bendrieji socialinio gyvenim o faktai.
Kita vertus, kadangi šie požym iai - m orfologinio pobūdžio,
socialine morfologija galima pavadinti tą sociologijos dalį, k u
rios uždavinys - socialinių tipų sudarym as ir klasifikavimas.
Galima net d a r labiau patikslinti tos klasifikacijos p rinci
pą. Žinoma, kad sudedam osios dalys, kurios sudaro kiekvie
ną visuom enę, yra visuom enės, p a p ra stesn ė s negu ji. Tauta
susiform uoja jungdam asi su dviem ar dau g iau prieš ją gyve
nusių tautų. Jeigu pažįstam e pačią paprasčiausią iš kada nors
gyvavusių visuomenių, tada sudarant savo klasifikaciją m um s
teliks išaiškinti b ūdą, kaip sudaryta pati visuom enė ir kaip
derinasi jos sudedam osios dalys.
II
Spenceris puikiai suprato, kad m etodiškai su d a ry ta sociali

nių tipų klasifikacija kito pam ato negali turėti.
„Mes m atėm e, - teigė jis, - kad socialinė evoliucija p ra s i
deda nuo n ed id elių p ap rastų agregatų, kad ji vyksta keletui
tų agregatų jungiantis į didesnius agregatus ir kad konsoli
davusios šios grupės jungiasi su kitom is į save panašiom is ir
su d a ro d ar did esn iu s agregatus. Todėl m ū sų klasifikacija ir
turi prasidėti nuo pirm osios eilės visuom enių, t.y pačių p a
p rasč iau sių "4.
Deja, taikant tokį principą praktikoje, reikėtų p rad ė ti nuo
tikslaus apibrėžim o to, kas su p ra n ta m a žodžiais „ p a p ra sta
visuom enė". O Spenceris šio apibrėžim o ne tik nepateikia,
bet laiko jį beveik n eįm an o m u 5. M at p a p ra stu m a s, kaip jis jį
supranta, tai iš esmės tam tikras sistemos prim ityvum as. Bet
nelengva tiksliai pasakyti, kuriuo m o m e n tu socialinė siste
4 Sociologių, II, 135.

5 „Mes ne v i s a d a tiksliai ga l im e p a s a k y t i , kas s u d a r o pa p ra s tą v i
s u o m e n ę " . (Ibid., 135, 136.)
m a yra tokia rudim entinė, kad ją galima b ū tų laikyti p a p ra s

ta; tai - įvertinim o dalykas. Spencerio pateikta form uluotė
tokia nepagrįsta, kad tinka bet kuriai visuomenei. „Mums nieko
da ugiau nelieka, - tvirtina jis, - tik laikyti paprasta visuom e
ne tokią visuom enę, kuri sudaro visum ą, nepavaldžią kitai
visum ai, ir kurios dalys bendradarbiauja p a d e d a n t reguliuo
jam am centrui arba be jo pagalbos, siekdam os tam tikrų vi
suom eninės svarbos tikslų"6. Bet yra nem aža tautų, kurios
atitinka tą sąlygą. Vadinasi, Spenceris į vieną krūvą suplaka
visas m ažiausiai civilizuotas visuom enes. Kai pasirenkam as
toks išeities taškas, galim a tik įsivaizduoti, kokia gali būti
visa likusi klasifikacijos dalis. Mes ten m atom e pasibaisėtiną
maišalynę, k ur sujungtos pačios skirtingiausios visuomenės:
H om ero epochos graikai šalia X am žiaus feodalų ir žem iau
bečuanų, zulusų ir fidžiečių; A tėnų konfederacija - šalia XIII
am žiaus p ra n c ū z ų feodalų ir žem iau irokėzų ir araukanų.
Žodis „paprastum as" yra apibrėžtos prasm ės tik tada, kai
reiškia visišką dalių nebuvim ą. P aprastą visuom enę reikia
suprasti kaip bet kurią visuom enę, į kurią neįeina kitos, už ją
paprastesnės, kuri šiandien ne tik apsiriboja vieninteliu seg
m entu, bet ir neturi jokių ankstesnės segmentacijos pėdsakų.
O rda , kaip ją apibrėžėm e anksčiau7, tiksliai atitinka tą m ū sų
apibrėžim ą. Tai socialinis agregatas, kuriam e nėra ir niekad
nebuvo jokio kito elem entaresnio agregato, bet kuris tiesio
giai susiskirsto į individus. Šie visos grupės viduje nesudaro
ypatingų atskirų g rupių, kurios skirtųsi nuo ankstesniųjų; jie
nelyginant atom ai išsidėstę šalia kits kito. Aišku, p a p ra stes
nės visuom enės būti negali; tai socialinės karalijos p ro to p
lazma, vadinasi, ir natūralus bet kurios klasifikacijos pamatas.
Tiesa, tu rb ū t nerastum e istorinės visuomenės, kuri tiksliai
atitiktų tuos požym ius; bet, kaip parodėm e jau minėtoje savo
knygoje, mes žinom e galybę tokių, kurios tiesiai, be jokių tar
pinių grandžių, susiform avusios pakartojant ordų struktūrą.
6 Ibid., 136.
7 Division du travail social, p. 189.
Kai tuom et orda tam pa socialiniu segm entu, u ž u o t tapusi vi

sa be n d ru o m e n e apskritai, jos p a v a d in im a s keičiasi ir ji jau
vadinasi klanas, bet p a grindiniai bruožai išlieka tie patys.
Klanas - tai socialinis agregatas, jau neskaidom as į jokį kitą,
sm ulkesnį. Galima pastebėti, kad p a p ra stai ten, k u r m es jį
regim e šiandien, jis apim a daugybę pavienių šeimų. Bet visų
pirm a, rem dam iesi argum entais, k u rių čia plačiau n e d ė sto
me, mes įsitikinę, kad tos m ažos šeim ų grupės form avosi jau
po klano; kalbant tiksliau, jos n e sudaro socialinių segm entų,
nes nėra politiniai padaliniai. Visur, kur tik su sid u ria m e su
klanu, jis su d a ro pask utinį tokios rūšies padalinį. V adinasi,
jeigu ir neturėtum e kitų faktų ordos gyvavim ui patvirtinti, - o
jų yra, ir kada nors m um s pasitaikys proga juos iškelti, - kla
no, t. y. visuom enių, susidariusių jungiantis ordom s, gyvavi
m as leidžia m um s daryti prielaidą, kad iš p rad ž ių form avosi
p ap rasto s visuom enės, trum pai tariant, orda, ir laikyti ordą
kam ienu, iš kurio išaugo visos socialinės rūšys.
N ustatę ordos, arba visuom enės su vieninteliu segm entu,
sąvoką, - nepriklausomai nuo to, ar ji istorinė realybė, ar mokslo
postulatas, - turim e atram os tašką su d ary ti visai socialinių
tipų skalei. Galime išskirti tiek esm inių tipų, kiek yra b ū d ų
ordai susiderinti bei sudaryti kombinacijas su kitom is o rd o
mis ir taip su k u rti naujas visuom enes ir kiek yra b ū d ų n a u
joms visuomenėms sudaryti abipuses kombinacijas. Pirmiausia
susidursim e su agregatais, susiderinusiais p a p ra s tu o rd ų ar
klanų (vartojant jų naują pavadinim ą) pakartojim u, kai kla
nai vieni su kitais nesusijungę ir n e su d aro tarp in ių g ru p ių
visa apimančioje grupėje, kuri jungia visas tarpines g rupes ir
kiekvieną iš jų. Tos grupės paprasčiausiai išsidėsčiusios ša
lia viena kitos, kaip ordos individai. Tokių b en d ru o m e n ių ,
kurias galim a p a v a d in ti p ap rasto m is polisegmentinėmis, p a
vyzdžių randam e kai kuriose irokėzų ir australų gentyse. A r
ias, arba kabilų gentis, pasižym i ta pačia savybe; tai klanų,
su sib ū ru sių į kaim us, b e ndruom enė. Labai galim as daiktas,
kad istorijoje buvo metas, kai rom ėnų kurija, atėnieči ųfratrija
gyvavo kaip tokios rūšies bend ru o m en ės. Viršuje išsidėsto
94 SOCIOLOGIJOS M E T OD O TAISYKLĖS
visuom enės, susidariusios jungiantis ankstesnio tipo visuo

m enėm s, t. y. paprastai susijungusios polisegmentinės visuo
menės. Toks irokėzų konfederacijos p obūdis, taip susivieni
jusios kabilų gentys; tą pradžioje patyrė ir kiekviena iš trijų
pirm ykščių genčių, ku rių sąjunga vėliau davė p radžią Ro
mos valstybei. Toliau susidursim e su dvigubai susijungusio
mis polisegmentinėmis visuomenėmis , kurios iškyla iš daugybės
p a p ra stai su sid a riu sių polisegm entinių visuom enių išsidės
tym o šalia viena kitos arba susiliejimo. Tokia buvo antikinė
valstybė, genčių agregatas, pačios gentys - kurijų agregatai,
o kurijos savo ru o žtu susiskirsto į gentes, arba klanus; tokia ir
germanų gentis su savo grafystėmis, susiskirsčiusiomis į šimtus
m ažesnių, k u rių pask utinis vienetas - klanas, tapęs kaim u.
Mes nem atėm e prasm ės toliau plėtoti šių pastabų, nes čia
negalim a kalbėti apie visuom enių klasifikacijos sudarym ą.
Tai pernelyg su d ėtin g a problem a, ir negalim a jos nagrinėti
paskubom is; priešingai: ji reikalauja visos sistemos gausių
specialių ir ilgalaikių tyrim ų. Mes tik norėjom e keliais p a
vyzdžiais patikslinti sąvokas ir parodyti, kaip turi būti taiko
m as m etodologinis principas. To, kas anksčiau pasakyta, ne
reikia laikyti u žbaigta žem esnių visuom enių klasifikacija.
Aiškumo dėlei mes kiek suprastinom e dalykus. Ir iš tiesų, mes
pad a rė m e prielaidą, kad kiekvienas aukščiausias tipas buvo
su d a ry ta s to paties tipo visuom enių pakartojim u, b ū ten t -
tokio tipo, kuris aiškiai žemesnis. Bet visai nėra neįm anom a,
kad skirtingų rūšių visuom enės, įsikūrusios skirtingam e so
cialinių tipų genealoginio m edžio aukštyje, susijungtų s u d a
rydam os naują tipą. Bent jau toks atvejis žinom as. Tai - Ro
mos imperija, kuri jungė pačios įvairiausios prigimties tautas8.
Bet kai tie tipai bus sudaryti, reikės kiekvienam e iš jų iš
skirti dau g y b ę skirtingų a tm ainų atsižvelgiant į tai, ar seg
m entinės visuom enės, form uojančios aukštesnio tipo v isuo
8 Tačiau g a l i m a s da ik tas , kad a t s t u m a s tarp v i s u o m e n i ų , s u d a r a n

čių s u d e d a m ą s i a s dalis, apskritai ne gal i būti labai did eli s, antraip
tarp jų n e g a l ė tų rastis jokio m o r al in io be n d ru m o.
KETVI RTAS SKYRIUS 95
menę, išsaugojo savo individualybę, ar, priešingai, ištirpo ben

droje masėje. Suprantam a, socialiniai reiškiniai kinta ne tik
priklausom ai nuo sudedam ųjų dalių prigim ties, bet ir nuo jų
susijungimo būdo; ypač jie turi būti skirtingi pagal tai, ar kiek
viena paskira g rupė išsaugo savitą gyvenim o būdą, ar jie visi
įtraukti į bendrą gyvenim ą, t. y. pagal tai, ar jie yra p a k a n k a
mai glaudžiai koncentruoti. Todėl reikės ištirti, ar konkrečiu
m om entu vyksta visiškas šių segm entų susiliejimas. Jis bus
atpažintas iš tokio požymio: ta p rad in ė visuom enės stru k tū
ra nebedaro poveikio jos administracinei ir politinei sistemai.
Šiuo po žiū riu antikos valstybė ryškiai skiriasi nuo g erm an ų
genčių. G erm anų sistema, nors kiek padrikai, buvo sudaryta
klanų p a g rin d u ir išliko iki jų gyvavim o pabaigos, o Romoje,
A tėnuose gentes ir yšuri gana anksti nustoja buvę politiniais
padaliniais ir virsta paskirom is grupuotėm is.
Šitokiuose rėm uose galima įvesti naujus skirstym us p asi
telkus antrinius morfologinius požymius. Tačiau dėl priežasčių,
kurias nurodysim e vėliau, mes abejojame, kad tęsti b e n d ru o
sius, ką tik išdėstytus skirstymus būtų naudinga. Be to, m um s
neverta leistis į sm ulkm enas, gana iškelti klasifikacijos p rin
cipą, kuris gali skam bėti taip: pradėsime nuo visuomenių klasi
fikavim o pagal jų struktūros sudėtingum o laipsnį , pagrindu im
dami paprastą visuomenę su vieninteliu segmentu; šių klasių viduje
būtina išskirti atmainų įvairybę pagal tai , vyksta ar nevyksta v i
siškas pradinių segmentų susiliejimas.
Šios taisyklės netiesiogiai atsako į klausim ą, kuris tu rb ū t iš

kilo skaitytojui m atant, kad m es kalbam e apie socialines r ū
šis taip, lyg jos iš tikrųjų būtų, o nesam e nustatę jų gyvavimo.
Įrodym ą du o d a pats ką tik išdėstyto m etodo pagrindas.
Iš tikrųjų, m atėm e, kad visuom enės - tik įvairios tos p a
čios pirmapradės visuomenės kombinacijos. Bet elementas negali
jungtis pats su savimi, o iš čia susidarę junginiai savo ruožtu
gali jungtis tarp savęs tik nedaugeliu bū d ų , ypač kai su d e d a

mieji elementai negausūs; tai socialinių segmentų atvejis. Taigi
galim ų kom binacijų gama ribota ir bent d id u m a jų turi pasi
kartoti. Čia ir išaiškėja, kad socialinės rūšys egzistuoja. Beje,
kai kurios iš tų kombinacijų susidaro tik vienintelį kartą. N e
p aisan t to, rūšys egzistuoja. Kalbėdam i apie tokius atvejus
tik pridursim e, kad rūšis teturi vieną individą9.
Socialinės rūšys gyvuoja tuo pačiu pa g rin d u kaip ir biolo
gijoje. Biologinės rūšys susidaro dėl to, kad organizm ai tėra
įvairios to paties anatom inio vieneto kombinacijos. Ir vis dėl
to šiuo atžvilgiu tarp tų dviejų p asaulių - socialinio ir biolo
ginio - yra didžiulis skirtum as. Gyvūnija pasižym i ypatingu
faktorium i, teikiančiu specifinėms savybėm s pasipriešinim o
jėgą, kurios neturi kitos; tai - karta. Specifinės savybės, b en
dros visiems palikuonim s, kur kas stipriau įsišaknijusios or
ganizm e. Jos nesileidžia lengvai paveikiam os individualios
aplinkos ir lieka tapačios sau, nepaisant išorinių aplinkybių
įvairovės. Veikia vidinė jėga, kuri jas sutvirtina nepaisant įvai
riausių įtakų iš šalies; tai - p a v e ld im ų įpročių jėga. Štai ko
dėl jos aiškiai a p ibūd intos ir gali būti tiksliai apibrėžtos. So
cialiniame pasaulyje tuose minėtuose požymiuose šios vidinės
priežasties nėra. Jie negali būti sustiprinti kartos, nes tetru n
ka tik vienos kartos amžių. Paprastai gim usios visuom enės
yra kitos rūšies negu gim dančios visuom enės, nes p a s ta ro
sios, jungdam osi tarp savęs, gim do visai naujus darinius. Gal
tik kolonizaciją galim a b ū tų palyginti su dauginim usi d a i
gais; kad palyginim as b ū tų tikslesnis, kolonistų g rupė turi
nesusim aišyti su jokia kitos rūšies ar kitos atm ainos v isu o
mene. Tada skiriamieji rūšies atributai neįgyja paveldėjim o
suteikiam o jėgų padidėjim o, kuris p a d ė tų jai priešintis in d i
vidualiom s atm ainom s. Bet jie kinta ir įgyja naujų n iu an sų
iki begalybės veikiant aplinkybėm s; todėl kai norim a iki jų
prasiskverbti, tuom et, atm etus visus juos slepiančius k in ta
9 Ar t o k i u p a v y z d ž i u n e g a l ė t ų b ū t i R o m o s i m p e ri j a , kuri t ur bū t
neturi a n a l o g ų istorijoje?
m us požym ius, dažnai pastebim os gana neapibrėžtos lieka

nos. Tokio n eapibrėžtum o dydis priklauso nuo p ožym ių s u
dėtingumo, nes kuo daiktas sudėtingesnis, tuo daugiau ir įvai
resnių gali būti jį sudarančių kombinacijų. Galima daryti išvadą,
kad sociologijoje specifinis tipas neturi tokių ryškių k o n tū rų
kaip biologijoje; tą tipą atspindi tik bendriausi ir pap ra sč ia u
si p o ž y m ia i10.
10 R e ng d a m i šį sky rių pirmajam šios k n y g o s lei di m ui , n e u ž s i m i n ė m e

ap i e m e t o d ą , k a ip kl a si f i k u o ti v i s u o m e n e s p a g a l jų c i v i l i z a c i j o s
būklę. Tada iš tikrųjų n e b u v o tokio p o b ū d ž i o klasifikacijų, kurias
p a s i ū l y t ų p r i p a ž in t i s o c i o l o g a i , i š s k y r u s g a l b ū t a k i v a i z d ž i a i p a
senu sią C om te 'o klasifikaciją. N u o to laiko b u v o mėg inta šia kryp
timi veikti; p a v y z d ž i u i , šiai pr o b l e m a i at si dė j o V i c r k a n d ta s (Die
K ultu rtype n der Menscheit, in Archiv. f. Anthropologic, 1898), Suther-
land as (The Origin and Growth of the Moral Ins tinc t) ir St e i n m e tz a s
(Classification des types sociaux, in An nče sociologique, III, p. 43-147).
Tačiau n e s i i m s i m e čia jų aptarinėti, nes jie nėra susiję su p r o b l e
ma, nag rinėjama ši am e skyriuje. Jų d a r b u o s e r an d am e k l a s i f i k u o
tas ne s o c i a l i n e s rū šis , o - ir tai v i sa i kas kita - i s t o r i n e s faz es.
Prancūzija s a v o isto rinės raidos tėkmėje i š g y v e n o labai sk irt ing as
c iv i l iz a c ij o s for ma s; p r a d ž i o j e ji b u v o ž e m d i r b i ų krašt as , p a s k u i
perėjo prie a m a t i n i n k y s t ė s ir s m u l k i o s i o s p r e k y b o s , v ė l i a u - prie
m a nu fa kt ūr o s ir p ag a l i a u st a m b io s io s p r am on ė s. Tačiau kartu n e
į m a n o m a teigti, kad ta pati k o l e k t y v i n ė i n d i v i d u a l y b ė g a l ė t ų tris
ar keturis kartus pakei sti rūšį. Rūšis turi būti ap i b ū d i n a m a p a s t o
v e s n i a i s p o ž y m i a i s . E k o n o m i k o s , t e c h n o l o g i j o s ir t. t. b ū k l ė a t
sp i n d i p e r n e l y g n e s t a b il i u s , p e r n e l y g s u d ė t i n g u s r e i š k i n i u s , kad
g a l ė t ų s u d a r y t i kl asi fi ka ci jos pama tą . G al im a ne tg i te igti, kad ta
pati pram oni nė, m ok s lin ė ar m e ni nė civilizacija gali g y v u o t i v i s u o
m enė se , kurių įgimta sandara labai skirtinga. Japonija g al ės iš m ū s ų
skolintis meną, pr amo nę, netgi poli tin ę sistemą; bet ji vis vi en pri
kl au sys kitai so ci ali ne i rūšiai n e g u Prancūzija ir Vokietija. Pridu r
kime, kad šie ba n dy m ai , nors ir daryti ž y m i ų so c i o lo g ų , da v ė labai
abej otinų, m i g l o t ų ir m a ž n e b e n a u d ž i ų rez ult atų .
Penktas skyrius

FAKTŲ AIŠKINIMU
Rūšių su d a ry m a s - tai pirm iausia b ūdas g ru p u o ti faktus s u

paprastinant jų aiškinimą; socialinė morfologija - kelias į grynai
aiškinam ąją m okslo dalį. Tai koks šio aiškinim o m etodas?
D augum a sociologų įsitikinę, kad jie išaiškino reiškinius p a

rodę, kam jie tarnauja ir kokį poveikį turi. Sam protaujam a
taip, lyg jie gyvuotų tik tam, kad darytų tą poveikį ir neturėtų
kitos lemiamos priežasties, tik aiškų ar miglotą jausm ą atlikti
privalom as paslaugas. Štai kodėl m anom a, kad pasakyta vi
sa, kas būtina, reiškinių supratim ui, kai jau nustaty tas šių
paslaugų realum as ir parodyta, kokią socialinę reikmę jie p a
tenkina. Taip C om te'as visą progresyvią žm ogaus gim inės
jėgą laiko pagrindiniu siekiu, „kuris tiesiai stum ia žm ogų vi
sokeriopai ir nepaliaujam ai gerinti savo p a d ė tį" 1' o Spence
ris - pačios didžiausios laimės poreikiu. Būtent pagal šį principą
jis aiškina visuom enės formavimąsi pranašum ais, išplaukian
čiais iš kooperacijos, vyriausybės įkūrim ą aiškina n auda, tei
kiama karinės kooperacijos2reguliavim o, šeimoje išgyventus
pasikeitim us, - poreikiu vis labiau ir geriau suderinti tėvų,
vaikų ir visuom enės interesus.
Tačiau šis m etodas supainioja du labai skirtingus klausi
mus. Parodyti, kam faktas naudingas, dar nereiškia išaiškin
ti nei kaip jis iškilo, nei kaip tapo toks, koks yra. M at fakto
taikymo atvejai num ato jam būdingas savybes, bet jo nekuria.
M ūsų poreikis daiktam s negali jų p ad ary ti vienokių ar kito
1 Cou r s de philos. pos., IV, 262.

2 Sociologie, II, 336.
PENKTAS SKYRIUS 99
kių, vadinasi, negali jų ištraukti iš nebūties ir suteikti jiems

esatį. Tai priklauso nuo kitokio pobūdžio priežasčių. Jų n a u
dingum o pajutim as gali m us paskatinti, kad priverstum e šias
priežastis veikti ir išgautum e jų sukeltus p a d a rin iu s, bet n e
gali tų p a d a rin ių sukelti. Šis teiginys akivaizdus tik kalbant
apie m aterialinius ar net psichologinius reiškinius. Jis b ū tų
neginčytinas ir sociologijoje, jeigu socialiniai faktai dėl savo
k raštutinio nem aterialum o m um s n e a tro d y tų - klaidingai -
netekę bet kurio vidinio realum o. Kadangi juose tem atom os
grynai mentalinės kombinacijos, atrodo, kad jie turi iškilti patys
iš savęs, kai tiktai buvo suvokti ar bent jau kai buvo suprasta
jų nauda. Bet kadangi kiekvienas iš socialinių faktų yra jėga,
valdanti m ū sų jėgą, ir pasižym i tik jai b ū d in g a prigim tim i,
tai, n orint jam suteikti būtį, negana nei noro, nei valios, tam
dar reikia, kad b ū tų suteikta jėgų, galinčių sukelti tą apibrėž
tą jėgą, ir esm ių, galinčių sukurti tą ypatingą esmę. Tik tada
socialinis faktas bus galimas. N orint atgaivinti šeim os d v a
sią ten, kur ji susilpnėjusi, neužtenka, kad visi su p ra s tų jos
p ran ašu m u s; reikia tiesiogiai priversti veikti priežastis, vie
ninteles, galinčias ją sukurti. N orint suteikti vyriausybei rei
kiam ą autoritetą, negana jausti jo ypatingą b ū tin u m ą , reikia
surasti vienintelius bet kurio autoriteto šaltinius, t. y. sukurti
tradicijas, b e n d ru m o dvasią ir t. t., ir t. t. Tam tikslui reikia
pakilti dar aukščiau priežasčių ir pasekm ių grandine, iki bus
rasta vieta, kur žm ogaus veikla galėtų efektyviai įsiterpti.
Šių dviejų ty rim ų kategorijų d v ily p u m ą p uikiai rodo tai,
kad faktas gali gyvuoti niekam netarnaudam as, arba niekada
nebuvęs pritaikytas jokiam gyvenim iškam tikslui, arba p a b u
vęs n a u d in g a s tapti n e n audingas, toliau egzistuodam as tik
iš įpročio. Visuomenėje susiduriam e su dar d a u g ia u atgyve
nų negu organizm e. Pasitaiko net tokių atvejų, kai p a p ro ty s
arba socialinė institucija keičia funkcijas, nekeisdam i savo
ištakų. Taisyklė is pater est quem ju stae nuptiae declarant (tėvu
pripažįstam as tas, kuris gyvena santuokoje - lot.) m aterialiai
liko m ūsų kodekse tokia, kokia ji buvo senovinėje rom ėnų tei
sėje. Bet tada ji gynė tėvo nuosavybės teisę į vaikus, gim usius
100 SOCIOLOGIJOS M ET ODO TAISYKLĖS
iš teisėtos žm onos, o d ab ar ji veikiau gina vaikų teises. Prie

saika pradžioje buvo lyg ir teisinis išbandym as, o vėliau tapo
vien tik iškilm inga ir didinga jausm ų išraiškos forma. Krikš
čionybės religinės dogm os nesikeitė per am žius, bet jų v a id
m uo m ū sų šiuolaikinėse visuom enėse jau nebe toks, koks b u
vo viduram žiais. Taip pat ir žodžiai tarnauja reikšti naujom s
idėjoms, nors jų struktūra gali ir nekisti. Beje, teiginys, teisin
gas tiek sociologijoje, tiek biologijoje, skam ba taip: organas
nepriklauso nuo savo funkcijos, t. y. likdam as tas pats, jis
gali tarnauti įvairiems tikslams. Taigi priežastys, jį sukuriančios,
nepriklauso n uo tikslų, kuriem s jis tarnauja.
Mes nieku gyvu nenorim e sakyti, kad žm onių polinkiai,
siekiai, poreikiai, troškimai niekada aktyviai nesikiša į socia
linę evoliuciją. Priešingai, jie gali pagreitinti ar sulėtinti plėt
rą, priklausom ai nuo to, kaip jie santykiauja su sąlygomis,
lem iančiom is faktą. Jie ne tik negali iš nieko p ad ary ti kažką,
bet ir jų įsiterpim as pats savaime, nesvarbu kokie būtų jo p a
dariniai, tegali įvykti tik veiksm ingų m otyvų dėka. Bet siekis,
nors ir taip ribotai, gali prisidėti prie naujo reiškinio kūrim o
tik tada, jeigu jis pats naujas, nepriklausom ai nuo to, ar yra
susiformavęs iš įvairiausių dalių, ar sukeltas kokio nors anks
tesnio siekio pasikeitimo. Jeigu nepostuluotum e lemtingos iš
anksto num atytos harmonijos, negalėtume pripažinti, kad nuo
p a t p ra d ž ių žm ogus turėjo savyje visus siekius, virtualinės
būklės, bet absoliučiai pasirengusius p rab u sti aplinkybėm s
p a šau k u s, siekius, k u rių tinkam um as turėjo būti jaučiam as
evoliucijos tėkmėje. Juk siekis - irgi daiktas; jis negali nei s u
siformuoti, nei pakisti tik todėl, kad mes laikome jį naudingu.
Tai jėga, turinti savąją prigimtį; kad ši prigim tis iškiltų ir kiš
tų, n ep ak an k a joje rasti kokį nors pranašum ą. Tokius p o k y
čius a p ib ū d in a n t reikia, kad veiktų priežastys, fiziškai juos
apim ančios.
Pavyzdžiui, mes paaiškinome nuolatinę visuomeninio darbo
pasidalijim o pažangą parodę, kad ji būtina žm ogui gyvenant
naujom is sąlygomis, kur jis atsidūrė istorijos eigoje. Taigi sa
vo aiškinime mes skyrėme siekiui, gana netiksliai vadinam am
PENKTAS SKYRIUS 101
savisaugos instinktu, svarbų vaidm enį. Tačiau vien tik sie

kiu negalėtum e paaiškinti net labiausiai užuom azginės spe
cializacijos. Siekis visai bejėgis, jeigu sąlygos, nuo k u rių p ri
klauso tas reiškinys, nerealizuotos, t. y. jeigu in d iv id u a lū s
skirtum ai nėra pakankam ai išaugę dėl progresuojančio vi
suotinės sąmonės neapibrėžtumo ir paveldėtų skirtumų įtakos3.
Bet jau turėjo prad ė ti reikštis darbo pasidalijim as, nes turėjo
būti pastebėta jo n a u d a ir reikalingum as. Ir tik in d iv id u a lių
sk irtu m ų plėtojim as klestint pačiai didžiausiai skonių ir p o
linkių įvairovei neabejotinai turėjo duoti tą pirmąjį rezultatą.
Be kita ko, savisaugos instinktas ne pats savaim e ir ne be
priežasties iškilo ir padėjo atsirasti specializacijos u ž u o m a z
goms. Jeigu jis pasu k o ir n ukreipė į tą kelią ir m us, tai p ir
m iausia todėl, kad kelias, kuriuo jis ėjo ir anksčiau vertė eiti
m us, pasirodė lyg ir užtvertas, nes dėl intensyvesnės kovos,
sukeltos didesnio visuom enių susibūrim o, darėsi vis sunkiau
išgyventi individam s, kurie vis dar buvo atsidėję bendriem s
darbam s. Taigi jam teko keisti kryptį. Kita vertus, jis pasisuko
ir ypač pasu k o m ū sų veiklą vis didėjančio darbo pasidaliji
mo linkm e dar ir todėl, kad tai buvo m ažiausio p a sip rie šin i
mo kelias. Kitos galimos išeitys - emigracija, savižudybė, n u
sikaltimas. Tačiau, galima sakyti, m ūsų ryšiai su savo šalimi,
su gyvenim u, m ū sų simpatijos, kurias jaučiam e į save p a n a
šiems, - šie jausm ai stipresni ir p atvaresni negu įpročiai, k u
rie gali m us nutolinti nuo siauresnės specializacijos kelio.
Tai įpročiai neišvengiam ai turėjo nusileisti n u o lat stiprėjan
čiam sp audim ui. Taigi, n eatsisakydam i sociologiniuose aiš
kinim uose skirti žm ogaus reikm ėm s deram os vietos, mes ne
grįžtam e, net iš dalies, prie finalizm o. Reikmės gali daryti
įtakos socialinei evoliucijai tik tada, kai jos pačios evoliucio
nuoja, jų pokyčiai gali būti aiškinam i tik tokiom is p rie ž a sti
mis, kuriose nėra nieko finalinio.
Tačiau socialinių faktų praktinė sritis įtaigesnė negu anks
tesni samprotavimai. Ten, kur karaliauja finalizmas, karaliauja
3 Division du travail social, 1. II, ch. III ir IV.

ir d a u g ia u ar m až ia u išsikerojęs atsitiktinum as, nes nerasi

tikslų, juo labiau priem onių, kurios būtinai b ū tų prim etam os
visiems žmonėm s, net jeigu m anom a juos a tsidūrus vienodo
se sąlygose. Būdami toje pačioje aplinkoje, individai, kiekvie
nas pagal savo charakterį, prie jos prisitaiko savaip, teik d a
m as savo prisitaikym o b ū d u i pirm enybę prieš bet kurį kitą.
Vienas stengsis aplin ką pakeisti, kad ji d erin tų si su jo reik
m ėm is, kitas verčiau stengsis pasikeisti p a ts ir su tra m d y ti
savo troškim us, o kiek įvairių kelių gali vesti ir išties veda į
vieną tikslą! Vadinasi, jei istorinė raida vyksta siekiant aiš
kiai ar m iglotai ju n ta m ų tikslų, socialiniai faktai tu rė tų a t
spindėti begalinę įvairovę ir bet kuris palyginim as turėtų a t
rodyti beveik negalim as. O iš tikrųjų viskas yra atvirkščiai.
Be abejo, išoriniai įvykiai, k u rių audinys su d a ro paviršinę
socialinio gyvenim o dalį, visose tautose skirtingi. Lygiai taip
ir kiekvienas individas turi savo istoriją, nors fizinės ir m ora
linės s tru k tū ro s p a g rin d a i visų vienodi. Kai bent kiek susi
d u ri su socialiniais reiškiniais, priešingai, negali nesižavėti,
kokiu stulbinančiu tolygum u jie vyksta vienodom is aplinky
bėmis. N et pačios nereikšm ingiausios, iš pažiūros pačios ne-
rim čiausios apeigos kartojasi nuostabiai vienodai. Tokios, at
ro d y tų , grynai sim bolinės vestuvių apeigos kaip jaunosios
pagrobim as kartojasi be išimčių visur, kur gyvuoja tam tikras
šeimos tipas, pats susijęs su ištisa politine sistema. Patys keis
čiausi papročiai, tokie kaip k uvada, leviratas, egzogam ija ir
kt., pastebim i pačiose įvairiausiose tautose ir yra sim ptom i
niai tam tikrai visuom enės būklei. Paveldėjim o teisė p a siro
do tam tikram e istoriniam e etape, ir iš d a u g ia u ar m ažiau
svarbesnių jos apribojim ų galima spręsti, su kokiu socialinės
evoliucijos tarpsniu esame susidūrę. Pavyzdžių nesunku rasti
tiek ir tiek. Bet šis kolektyvinių form ų visuotinum as b ū tų ne
paaiškinam as, jei tikslinės priežastys turėtų sociologijoje joms
priskiriam ą vyraujančią reikšmę.
Taigi, imantis aiškinti sociologinį reiškinį , reikia atskirai tirti
realią jo iškilimo priežastį ir jo atliekamą funkciją. Mes linkę ver
čiau vartoti žodį „funkcija" negu „tikslas" ar „ketinim as"
PENKTAS SKYRIUS 103
b ū te n t todėl, kad socialiniai reiškiniai p ap rastai n e e g zistu o

ja dėl n a u d in g ų jų pasiekiam ų rezultatų. Reikia n ustatyti, ar
nagrinėjam as faktas atitinka b e n d ra s socialinio organizm o
reikm es, - tuo tas atitikim as ir pasireiškia, - n e s irū p in a n t
sužinoti, ar jis sum anytas iš anksto, ar ne. Visi tie išankstinių
ketinim ų klausim ai, beje, per d a u g subjektyvūs, kad gN a lėtų
būti nagrinėjam i moksliškai.
Šios dvi problem ų kategorijos ne tik turi būti atskirtos, bet
ir apskritai pirmąją reikėtų nagrinėti anksčiau už antrąją. Tokia
tvarka atitinka faktų tvarką. Visai n a tū ra lu prieš n u s ta ta n t
reiškinio p a d a rin iu s ieškoti jo priežasties. Šis m eto d as juo
labiau logiškas, kad išsprendus pirm ąjį klausim ą d a ž n ai ga
li išaiškėti ir antrasis. Solidarum o ryšys, siejantis priežastį ir
pasekm ę, pasižym i abipusiškum u, kuris n ep a k an k a m a i s u
voktas. Be abejo, pasekm ės be priežasties negali būti, bet prie
žastis irgi reikalauja savo pasekm ės. Tai iš priežasties pasek
m ė semia savo energiją, bet esant progai ir grąžina ją, todėl
pasekmė negali dingti, kad tas dingimas neatsilieptų ir priežas
čiai4. P avyzdžiui, socialinę reakciją, kuri užtrau k ia bausm ę,
sukelia intensyvūs kolektyviniai jausm ai, žeidžiam i nusikal
timo. Bet, kita vertus, bausm ė atlieka ir n a u d in g ą funkciją -
p a d e d a išsaugoti tuos jausm us tokius pat intensyvius, nes jei
už jiems padarytus įžeidimus nebūtų baudžiama, jie imtų slopti5.
Lygiai taip socialinei aplinkai d a ra n tis vis sudėtin g esn ei ir
p erm ainingesnei, greičiau kintančiai, tradicijos, seniai susi
klostę tikėjimai išsijudina, įgyja laisvesnę, lankstesnę formą,
kartu tobulėja ir gebėjimas mąstyti; tas pats gebėjimas yra b ū
tinas tiek visuom enėm s, tiek ir in d iv id a m s prisitaikyti prie
kintam esnės ir sudėtingesnės a p lin k o s6. Kuo labiau žm onės
4 N e n o r ė tu m e čia nagrinėti b e n d rų f ilo s o fin ių k la u sim ų , kurie būtų

ne v ieto je . T ačia u p a ž y m ė s i m e , kad, g i li a u i š t y r u s p r i e ž a s t i e s ir
p a sek m ės tarp u sa v io ryšį, gal būtų rasta p riem on ė su derinti m okslin į
m e c h a n iz m ą ir fin a liz m ą , kuri a p im tų e g z iste n c iją , o y p a č atk a k
lum ą g y v e n ti.
5 Division du travail social, 1. II, ch. II, y p a č p. 105 ir toliau.
6 Ibid., 52, 53.
priversti įsipareigoti našiau dirbti, tuo gausėja jų darbo vai

sių ir jie tam pa vis kokybiškesni; bet šie gausesni ir geresnės
kokybės darbo vaisiai būtini kom pensuoti nuostoliam s, k u
riuos d u o d a tas našesnis d a rb a s7. Vadinasi, socialinių reiš
kinių priežastis nieku gyvu neišplaukia iš funkcijos, kurią jie
pašaukti atlikti, m entalinio suvokim o, priešingai, šią funkci
ją daugeliu atvejų sąlygoja palaikymas anksčiau buvusios prie
žasties, iš kurios kyla tie reiškiniai. Taigi, jei antroji p riežas
tis jau žinom a, m es lengviau nustatysim e pirmąją.
Bet jei funkcijos apib ū d in im as ir antraeilė užduotis, vis
vien ją atlikti b ūtina - antraip reiškinio aiškinim as nebus iš
samus. Iš tikrųjų, nors fakto nau d in g u m as ir nėra jo p riežas
tis, apskritai jis turi būti n audingas, kad galėtų išlikti. Juk
gana to, kad jis niekam n etarn au tų ir jau tuo b ū tų kenksm in
gas, nes tuom et n ed u o d a jokio pelno, tik nuostolius. Jei d a u
gum a socialinių faktų pasižym ėtų tokia p arazitine savybe,
organizm o b iu d že ta s p a tirtų deficitą, socialinis gyvenim as
b ū tų neįm anom as. Vadinasi, n o rin t duoti apie jį p ate n k in a
mą supratim ą, b ūtina parodyti, kaip jį atspindintys reiški
niai sąveikauja, su k u rd a m i visuom enės harm oniją su pačia
savimi ir su išoriniu pasauliu. Be abejo, prigijęs posakis, kad
gyvenim as - atitikim as tarp vidinės ir išorinės aplinkos, tik
apytikris; tačiau apskritai jis teisingas, ir todėl, norint paaiš
kinti gyvybinio p o b ū d ž io faktą, m aža p aro d y ti jo priežastį,
dar reikia, bent jau daugeliu atvejų, nustatyti, kokia dalis jam
tenka bendros harm onijos sąrangoje.
II
Šiuos d u klausim us atskyrus, m um s lieka n u sta ty ti m etodą,

kuris p a d ė tų juos išspręsti.
A iškinam asis m etodas, p aprastai taikomas sociologų, yra
ne tik finalistinis, bet ir psichologinis. Šios dvi tendencijos
7 Ibid., 301 ir toliau.

PENKTAS SKYRIUS 105
siejasi. Iš tikrųjų, jei visuom enė tėra priem onių sistem a, s u

kurta žm onių, siekiančių tam tikrų tikslų, šie tikslai tegali
būti individualūs, nes prieš susiform uojant visuom enei tega
lėjo egzistuoti tik individai. Juk iš individo kyla idėjos ir reik
mės, sąlygojusios visuom enių form avim ąsi, ir jei iš jo viskas
kyla, tada juo viskas ir turi būti aiškinama. Beje, visuom enėje
nėra niekę, išskyrus individualias sąm ones; ir b ū ten t sąm o
nėse slypi visos socialinės evoliucijos šaltinis. Todėl sociolo
gijos dėsniai tegali būti bendresnių psichologijos dėsn ių tie
sioginė išvada; galutinai aiškinant kolektyvinį gyvenim ą,
svarbiausia p a rodyti, kaip jis apskritai išplaukia iš žm ogiš
kosios prigim ties: arba tiesiai ir be išankstinio stebėjimo kil
dinant jį iš tos prigim ties, arba susiejant jį su ja po stebėjimo.
Šiuos žodžius beveik žodis į žodį pakartoja A u g u ste 'as
Com te'as apibūdindam as savo m etodą. „ Kadangi , - sako jis, -
socialinis reiškinys , suvoktas visybėje , iš esmės tėra paprasta ž m o
nijos raida, be jokio kokių nors sugebėjimų vaidm en s, tai, kaip
nustačiau anksčiau, visi veiksm ingi polinkiai, kuriuos socio
loginis stebėjimas gali nuosekliai atskleisti, turi būti bent jau
gemale, tame pagrindiniam e tipe, kurį biologija iš anksto su
kūrė sociologijai"8. Nes, Com te'o požiūriu, dom inuojantis so
cialinio gyvenim o faktas - pažanga, o p ažan g a prik lau so iš
skirtinai nuo psichologinio faktoriaus, b ū ten t siekio, kuris
stum ia žm ogų į vis didesnį savo prigimties tobulėjimą. Socia
liniai faktai taip tiesiogiai išplaukia iš žm ogaus prigim ties,
kad pirm osiose istorijos fazėse juos galim a tiesiai kildinti iš
jos, nepasitelkiant stebėjim o9. Tiesa, pasak C om te'o, n eįm a
nom a taikyti šito dedukcinio m etodo toliau pažengusios evo
liucijos periodam s. Neįm anom a grynai praktiškai. M at atstu
mas tarp išvykimo taško ir atvykim o taško tam pa per didelis,
kad žm ogaus protas, pasiryžęs jį įveikti be palydovo, nerizi
k uotų pasik ly sti10. Tačiau ryšys tarp esm ingiausių žm ogaus
8 Cours de philos. pos., IV, 333.

9 Ibid., 345.
10 Ibid., 346.
106 SOCI OLOGI JOS M E T O D O TAISYKLĖS
prigimties dėsnių ir galutinio pažangos rezultato nelieka grynai

analitinis. Pačios sudėtingiausios civilizacijos formos kilu
sios tik iš besirutuliojančio psichologinio gyvenim o. Todėl
net tada, kai psichologijos teorijų neužtenka prielaidai d a
ran t sociologinę išvadą, jos - vienintelis išbandym as, galin
tis patikrinti induktyviai nustatytų teiginių pagrįstum ą. „Bet
kuris socialinio perim am u m o dėsnis, - kalbėjo Com te'as, -
net ir labai autoritetingai nustatytas istoriniu m etodu, galuti
nai gali būti p rip a ž in ta s tik po to, kai jis bus racionaliai s u
sietas - tiesiogiai ar netiesiogiai, bet visada neginčytinai - su
pozityvine žm ogaus prigim ties teorija"11. Taigi paskutinį žo
dį visada taria psichologija.
Toks pat ir Spencerio pasiūlytas metodas. Pasak jo, du p ir
m iniai socialinių reiškinių faktoriai - kosm inė aplinka ir fi
zinė bei dvasinė individo s tru k tū ra 12. Bet pirm asis faktorius
tegali daryti įtaką visuom enei p adedam as antrojo faktoriaus,
taigi antrasis faktorius pasirodo esąs p agrindinis socialinės
evoliucijos variklis. Visuomenė formuojasi tik tam, kad leistų
ind iv id u i realizuoti savo prigim tį, ir visi jos patirti pokyčiai
neturi kito tikslo, tik pad ary ti tą realizavim ą lengvesnį ir vi
sapusiškesnį. Rem dam asis šiuo principu, Spenceris prieš so
cialinės sistem os tyrim ą m anė turįs beveik visą savo Sociolo
gijos principų pirmąjį tomą paskirti pirmykščio žmogaus fizinio,
emocinio ir intelektualinio pasaulių tyrimui „Sociologijos moks
las, - tvirtina jis, - p rasid e d a nuo socialinių vienetų, p a si
duodančių m ūsų minėtoms fizinėms, emocinėms ir intelektu
alinėms sąlygom s ir esančių tam tikrų anksčiau įgytų idėjų ir
a titinkam ų jausm ų valdžioje"13. Ir jam atrodo, kad politinės
ir religinės valdžios ištakų reikia ieškoti štai tokiuose d vie
juose jausm uose: gyvųjų baimėje ir m irusiųjų baim ėje14. Tie
sa, jis d aro prielaidą, kad susiform avusi visuom enė veikia
in d iv id u s 15. Bet iš to d ar negalim a daryti išvados, kad visuo-
11 Ibid., 335.
12 Principes de sociologie, I, 14.
13 Op. cit., 1, 583.
14 Ibid., 582.
15 Ibid., 18.
PENKTAS SKYRIUS 107
m enė tu rė tų galios su k u rti nors m enkiausią socialinį faktą;

tuo po žiū riu faktas gali būti veiksm inga priežastis tik ta rp i
ninkaujant individo pokyčiam s, kuriuos sukelia visuom enė.
Vadinasi, viskas atsiveria iš žm ogaus prigimties savybių, p ir
m inių arba išvestinių. Beje, poveikis, kurį socialinis o rganiz
mas daro savo nariam s, negali turėti nieko specifinio, nes p o
litiniai tikslai patys savaime yra niekas, tik paprasta apibendrinta
individualių tikslų išraiška16. Taigi poveikis tegali būti nely
ginant asm eninės veiklos grįžim as prie savęs pačios. Ypač
neaišku, kaip jis pasireiškia in d u strin ėse visuom enėse, k u
rių tikslas - grąžinti individą jam pačiam ir jo p rigim tiniam s
potroškiams, išvaduojant jį iš bet kokios socialinės prievartos.
Šis principas sudaro ne tik didžiųjų bendrosios sociologi
jos doktrinų pam atą, jis įkvepia ir daugelį atskirų teorijų. Taip
p a p ra stai aiškinam a šeima - tėvų jausm ais vaikam s ir vaikų
jausm ais tėvams; santuokos institucija - p ran ašu m ais, k u
riuos ji teikia sutuoktiniams ir jų palikuonims; bausmė - įsiūčiu,
kuris in d iv id u i kyla dėl rim tų jo interesų pažeidim ų. Visas
ekonom inis gyvenim as, kaip jį suvokia ir aiškina ekonom is
tai, ypač ortodoksų mokyklos šalininkai, iš esmės remiasi grynai
individualiu faktoriumi: turtų troškimu. O jeigu kalbėsime apie
m oralę? Individo įsipareigojim ai sau pačiam darom i etikos
pag rin d u . O jeigu apie religiją? Ji kildinam a iš įsp ū d ž ių , k u
riuos žm ogui sužadina galingosios gam tos jėgos arba g a r
sios asmenybės, ir 1.1.
Tačiau toks m etodas tegali būti taikom as sociologiniam s
reiškiniams tik juos iškraipant. Kad tuo įsitikintum e, tereikia
grįžti prie m ū sų pateikto apibrėžim o. K adangi sociologinių
reiškinių esm inis požym is pasireiškia galėjim u daryti s p a u
dim ą individualiom s sąm onėm s iš išorės, vadinasi, jie kyla
ne iš tų sąm onių, ir todėl sociologija nėra galutinė p sicholo
gijos išvada. Ši prievartinė jėga liudija, kad sociologinių reiškinių
16 „ V isu o m e n ė g y v u o ja sa v o narių n a u d a i, o nariai n e g y v e n a v i s u o

m e n ė s nau dai <...> : p o litin io kū no teisės p a čio s sa v a im e n ie k o n e
reiškia; jos tam pa kažku o tik tada, kai įkūnija v i s u o m e n ę s u d a r a n
čių i n d iv id ų teises". (Op. cit., II, 20.)
p rigim tis skiriasi nu o m ū sų prigim ties, nes jie įsiskverbia į

m us tik jėga arba, blogiausiu atveju, slėgdam i m us didesniu
ar m ažesniu svoriu. Jeigu socialinis gyvenim as tebūtų in d i
vidualios būties tęsinys, jis taip negrįžtų prie savo ištakų ir
taip au d rin g a i jos n e užvaldytų. Kadangi valdžia, kuriai in
dividas lenkiasi veikdam as, jausdam as arba socialiai m ąsty
dam as, taip jį užvaldo, vadinasi, ji - pro d u k tas jėgos, kuri už
jį galingesnė ir todėl jis negalės jos suprasti. Tai jo patiriam as
išorinis sp a u d im a s, kuris eina ne iš jo; taigi tuo, kas vyksta
jame, to sp a u d im o negalim a paaiškinti. Tiesa, mes patys ga
lime save priversti; galime sutram dyti savo siekius, savo įpro
čius, net instinktus ir d ra u d im u neleisti jiems keroti. Tokių
d ra u d im ų negalim a painioti su socialinės prievartos veiks
mais. Pirmieji - išcentriniai, antrieji - įcentriniai. Vieni susi
daro individualioje sąmonėje ir tučtuojau stengiasi pasireikšti
išorėje; kiti p irm iausia pasireiškia individo išorėje, o paskui
stengiasi suform uoti jį pagal savo vaizdą. Jeigu norite, d r a u
dim as - tai priem onė, kurią pasitelkusi socialinė prievarta
atlieka savo psichinius veiksm us, tačiau pats d rau d im as n ė
ra toji prievarta.
N ušalinus individą, teliks visuom enė: taigi socialinio gy
venim o aiškinimo reikia ieškoti pačios visuom enės prigim ty
je. Iš tikrųjų, kadangi visuom enė nepalyginti p ranašesnė už
individą tiek laike, tiek ir erdvėje, ji gali in d iv id u i prim esti
veiklos ir mąstymo būdus, savo autoriteto įteisintus. Tas spau
dim as - skiriam asis socialinių faktų žym uo, tai spaudim as,
visų darom as kiekvienam.
Bet galim a tvirtinti, kad jeigu individai - vieninteliai ele
m entai, iš kurių susidariusi visuom enė, tai pirm iniai sociolo
ginių reiškinių šaltiniai tegali būti psichologiniai. Šitaip sam
p ro ta u jan t labai nesunkiai galim a nustatyti, kad biologiniai
reiškiniai analitiškai aiškinam i neorganiniais reiškiniais. Iš
tikrųjų, labai galim as daiktas, kad gyvoje ląstelėje tėra negy
vos materijos molekulės. Tiktai jos ten asocijavusios, ir ta aso
ciacija pasireiškia kaip priežastis šių naujų reiškinių, kurie
apibūdina gyvenimą ir kurių net užuomazgos neįmanoma rasti
nė vienam e iš tų asocijuotų elem entų. Vadinasi, visybė nėra
PENKTAS SKYRIUS 109
jos dalių suma, vadinasi, ji - kažkas kita ir jos savybės skiria

si nuo ją su d a ra n č ių dalių savybių. Asociacija, kaip anks
čiau m anyta, nėra reiškinys, pats savaim e nevaisingas, tik
išoriškai siejantis jau susiform avusius faktus ir savybes. Prie
šingai, ar tik ji nebus visų naujovių, iškylančių bendros daik
tų evoliucijos eigoje, šaltinis? Koks kitas, jei ne asociatyvinis
skirtum as egzistuoja tarp žem iausių org an izm ų ir kitų, tarp
gyvo organizmo ir paprastos plastidės, tarp plastidės ir neor
ganinių m olekulių, ją sudarančių? Visos šios būtybės p a g a
liau išsiskaido į tos pačios prigim ties elem entus; bet šie ele
mentai vienu atveju išsidėstę pagrečiui, kitu - asocijuoti; vienu
atveju - asocijuoti vienu b ū d u , antruoju - kitu. Mes net tu ri
me teisę klausti savęs, ar tik neprasiskverbia šis dėsnis į u n i
versalųjį pasaulį ir ar tik ne iš čia kyla neo rg an in ių k ū n ų
skirtumai?
Pagal šį principą visuom enė - ne paprasta individų suma,
o sistema, susiform avusi jiems asocijuojantis ir a tsp in d in ti
specifinę tikrovę, pasižyminčią savo ypatingom is savybėmis.
Be abejonės, kolektyvinės apraiškos pastebim os tik tada, kai
pasireiškia individualios sąm onės, bet šios būtinos sąlygos
d ar neužtenka. Dar reikia, kad šios sąm onės b ū tų asocijuo
tos, suderintos, ir suderintos ypatingu būdu. Būtent iš šio
derinio ir išplaukia socialinis gyvenim as, ir todėl tas derinys
jį paaiškina. Susitelkdam os, viena kitą p e rm a n y d a m o s ir pa-
pildydam os, individualios dvasios gim do būtybę, jeigu nori
te, psichiką, kuri tačiau yra kitos rūšies psichinė in d iv id u a
lybė17. Vadinasi, iškilusių faktų a rtim iausių ir apibrėžiančių
17 Štai kokia p r a sm e ir dėl kok ių p r ie ž a s č ių g a lim a ir reikia kalbėti

a pie k o le k t y v in ę są m o n ę , kuri skiriasi n u o i n d iv i d u a li ų są m o n ių .
Šį sk irtum ą a r g u m e n tu o ja n t nėra r eik a lo h i p o s t a z u o t i p ir m o sio s;
ji y p a tin g a ir turi būti įva rd yta sp e c ia liu term inu v ie n to d ė l, kad
jos b ū k lė s s p e c i f in ė s ir sk ir ia si n u o b ū k lių , b ū d i n g ų p a v i e n ė m s
są m o n ėm s. Šis jų sp e c ifiš k u m a s iškyla todėl, kad jos su d a r y to s ne
iš tų p a č ių e le m e n t ų . V ie n u s iš tikrųjų s ą ly g o ja atsk irai p a im t o s
p s ic h in ė s o r g a n in ė s b ū ty b ė s p r ig im tis, o kitus - d a u g y b ė šio s rū
šies bū ty b ių derinių. Taigi rezultatai n ega li nesiskirti, nes s u d e d a
m o sio s d a ly s be g alo skiriasi. Beje, m ū s ų so c ia lin io fakto a p ib ū d i
nim a s tik kitaip n u b rėžia tą d em arka cijo s liniją.
110 SO CIO LOGIJOS M ET OD O TAISYKLĖS
priežasčių reikia ieškoti ne individualybę sudarančių viene

tų prigimtyje, o pačioje individualybės prigimtyje. Grupė mąsto,
jaučia, veikia absoliučiai kitaip, negu tą d a ry tų jos nariai,
b ū d a m i pavieniui. Jeigu rem tum ės jais, neįstengtum e nieko
suprasti, kas vyksta grupėje. Vienu žodžiu, tarp psichologi
jos ir sociologijos n u trū k ę s ryšys, kaip ir tarp biologijos ir
fizikos bei chemijos mokslų. Todėl kaskart, kai socialinis reiš
kinys tiesiogiai aiškinam as psichiniu reiškiniu, galima n e
abejoti, kad aiškinim as klaidingas.
Aišku, galim a m um s prieštarauti: girdi, jei visuom enė jau
susiform avusi ir išties yra artim iausia socialinių reiškinių
priežastis, tai priežastys, sąlygojusios tos visuom enės susi
darymą, pasižymi psichologinėmis savybėmis. Šiuo atveju su
tinkam a, kad kai individai asocijuoti, jų asociacija gali gim
dyti naują gyvybę, bet tvirtinama, kad pati asociacija gali iškilti
tik dėl in d iv id u a lių priežasčių.
Tačiau kad ir kaip giliai prasiskverbtum e į istoriją, asocia
cijos faktas pasiro d y s būtinesnis negu visi kiti, nes jis - visų
kitų įsipareigojim ų šaltinis. Iškart po gim im o aš pasijuntu
neišvengiam ai susietas su apibrėžta tauta. Sakoma, kad vė
liau, jau suaugęs, aš tesiu tą įsipareigojim ą jau tuo, kad ir
toliau gyvenu savo šalyje. Bet kokią tas turi reikšmę? Duotas
sutikimas nepanaikina jo įsakomojo pobūdžio. Priimtas ir gera
valia iškentėtas sp au d im as vis vien lieka spaudim u. Beje, ką
gali reikšti toks sutikim as? Pirm iausia - jis priverstinis, nes
daugeliu atvejų m um s neįm anom a - materialiai ir m oraliai -
atsisakyti savo tautybės; kas ją pakeičia, p a p ra stai laikom as
atskalūnu. Paskui - tas sutikim as negali sietis su praeitim i,
kurios negalim a nepriim ti ir kuri, šiaip ar taip, sąlygoja d a
bartį; aš nenorėjau tokio auklėjim o, kurį įgijau, o jis labiau
nei kuri nors kita priežastis pririša m ane prie gim tos šalies.
Pagaliau tas sutikim as negali turėti m oralinės vertės ateičiai,
nes ji nežinom a. Aš net nežinau visų tų užduočių, kurios m an
vieną dieną gali būti skirtos kaip piliečiui. Tai kaip galiu iš
anksto sutikti jas įvykdyti? O, k a ip jau įrodėm e, visko, kas
būtina, šaltinis slypi individo išorėje. Vadinasi, kol neper-
PENK TA S SKYRIUS 111
žengiam e istorijos ribų, asociacijos faktas pasižym i ta pačia

savybe kaip ir likusieji ir todėl aiškinam as taip pat. Kita v er
tus, kadangi visos visuom enės tiesiogiai ir n e n u trū k sta m a i
kilusios iš kitų visuom enių, galima neabejoti, jog per visą so
cialinės evoliucijos laiką nebuvo nė vieno m om ento, kad in
dividam s b ū tų tekę spręsti, ar jiems įsijungti į bendruom enės
gyvenim ą, ar ne ir konkrečiai į kokį gyvenim ą. Kad galėtum e
tokį klausim ą iškelti, reikėtų ieškoti p irm in ių kiekvienos vi
suomenės ištakų. Bet abejotini tokių problemų sprendimai nieku
gyvu negali paveikti m etodo, kuriuo turi būti nagrinėjam i is
toriniai faktai. Taigi m um s nėra ko prie jų gaišti.
Bet jeigu iš to, kas anksčiau pasakyta, b ū tų da ro m a išva
da, esą sociologija m um s atrodo turinti ar galinti atsiriboti
nuo žm ogaus ir jo sugebėjimų, tai būtų didžiai klaidingas
m ūsų minties supratimas. Priešingai, aišku, kad bendros žm o
gaus prigim tinės savybės dalyvauja parengiam ajam e darbe,
iš kurio kyla socialinis gyvenim as. Tačiau ne jos jį sukuria ir
ne jos suteikia jam ypatingą pavidalą; jos tik daro jį galimą.
Pradinės vaizdinių, emocijų, siekių priežastys glūdi ne in d i
v id ų sąm onės būklėse, o sąlygose, kuriose a tsid ū ręs sociali
nis kūnas visa savo pilnybe. Be abejo, jie galės realizuotis tik
tada, kai tam neprieštaraus individualios savybės, bet savy
bės - tai tik n eapibrėžta m aterija, kurią socialinis faktorius
lemia ir transform uoja. Tų individualių savybių indėlis toks,
kad jos sukuria labai bendras būkles, m iglotus ir plastiškus
polinkius, kurie paty s savaim e, be kitų faktorių įsiterpim o,
negalėtų įgyti ap ib rėžtų su d ė tin g ų form ų, b ū d in g ų sociali
niam s reiškiniams.
Kokia pragarmė, pavyzdžiui, yra tarp jausmų, kuriuos žmo
gus patiria atsidūręs prieš jėgas, aukštesnes negu jo paties
jėgos, ir tarp religijos institucijos d rau g e su jos tikėjimais ir
tokiomis gausiomis, sudėtingom is apeigomis, jos m aterialine
ir dvasine struktūra; arba tarp psichinės sim patijos, jaučia
mos dviejų bendro kraujo būtybių viena kitai, sąlygų18 ir tarp
18 Tiek, kad ta p ra g arm ė g y v u o ja iki bet kurio s o c ia lin io g y v e n im o .

Žr. E spinas, Societės animales, 474.
gausybės juridinių bei moralinių taisyklių, apibrėžiančių šeimos

struktūrą, asmenų tarpusavio santykius, jų santykius su daiktais
ir t. t.! M atėm e, kad net tada, kai visuom enė tėra n eorgani
zuota m inia, joje iškilę kolektyviniai jausm ai gali ne tik nebū
ti panašūs į individų jausm ų vidurkį, bet netgi būti jiems prie
šingi. Kiek didesnis turi būti skirtumas, kada individas patiria
tolygios visuom enės spaudim ą, kur prie am žininkų veiklos
prisideda ankstesnių kartų ir tradicijų veikmė! Vadinasi, grynai
psichologiniame socialinių faktų aiškinime neišvengiamai liks
nepastebėta visa tai, kas juose yra specifiška, t. y. socialu.
Šio m etodo trū k u m a i praslydo pro tiekos sociologų akis
todėl, kad, laikydam i pasekm ę priežastim i, jie labai dažnai
lem iam om is socialinių reiškinių sąlygom is p a v a d in d a v o są
lygiškai apibrėžtas, specifines psichines būkles, kurios iš tik
rųjų p a siro d o esančios jų pasekm ė. Tad buvo sakoma, kad
žm ogui įgimta tam tikras religingum o jausmas, tam tikras ly
tinio pavydo, vaikiškos ar tėviškos meilės minimumas ir 1.1., ir
tuo norėta paaiškinti religiją, santuoką, šeimą. Bet istorija ro
do, jog tie polinkiai visai nebūtinai būdingi žm ogaus prigim
čiai ir arba visai nepasireiškia tam tikrom is socialinėmis a p
linkybėmis, arba, lyginant vieną visuomenę su kita, taip pakinta,
kad likutis, kuris pastebim as atm etus visus tuos skirtum us ir
kuris vienas tegali b ūti laikom as grynai psichologinės kil
mės, apsiriboja kažkuo neaiškiu ir schem atišku, paliekančiu
be galo toli faktus, reikalingus paaiškinim o. Nes tie jausm ai
išplaukia iš kolektyvo struktūros, bet nėra jos pamatas. Netgi
anaiptol neįrodyta, kad polinkis į socialumą nuo pat pradžių
buvo įgim tas žmonijos instinktas. Kur kas natūraliau čia m a
tyti p a m a ž u m um yse susidarantį socialinio gyvenim o p ro
duktą, nes stebėjimais nustatyta, kad gyvūnai linkę į socialu
mą arba nelinkę, priklausom ai nuo to, ar jų gyvenam osios
vietos sąlygos verčia juos burtis, ar gyventi pavieniui. Reikia
p rid u rti, kad atstum as tarp šių labiau apibrėžtų potraukių ir
socialinės tikrovės lieka dar gana didelis.
Beje, yra vienas būdas beveik visiškai izoliuoti psichologi
nį faktorių, ir tada bus galim a patikslinti jo veikm ės erdvę;
PENK TAS SKYRIUS 113
tam reikia išaiškinti, kaip rasė veikia socialinę evoliuciją. Et

ninės savybės p riklauso psichoorganinių kategorijai. V adi
nasi, joms kintant turi kisti ir socialinis gyvenim as, jei tik
psichologiniai reiškiniai daro visuom enei priežastinį p ovei
kį, kuris jiems priskiriam as. Bet m es nežinom e nė vieno so
cialinio reiškinio, kuris b ūtų besąlygiškai priklausom as nuo
rasės savybių. Žinoma, negalėtume suteikti šiam teiginiui dėsnio
galios; tačiau bent jau galime jį patvirtinti kaip nuolatinį m ū
sų praktinio gyvenim o faktą. Tos pačios rasės visuom enėse
pasitaiko pačių įvairiausių struktūrinių form ų ir įvairių rasių
visuom enėse - stulbinančių p an ašu m ų . Finikiečiai, kaip ir
rom ėnai su graikais, gyveno pilietinėm is b endruom enėm is;
tuo pat keliu eina ir kabliai. Patriarchalinė šeima buvo lygiai
tokia p a t b ū d in g a ž y d ų ir indų tautom s, bet slavų tautoje,
nors jie ir priklauso arijų rasei, jos nepasitaiko. U žtat sla
vam s b ū dingas šeimos tipas paplitęs ir arabų tautoje. Mat-
riarchalinė šeima ir klanas pastebim i visur. Teisenos, v e stu
vių apeigų detalės - tos pačios visose tautose, etniniu atžvilgiu
pačiose skirtingiausiose. Jeigu taip yra, vadinasi, psichinio
elemento indėlis pernelyg bendras, kad galima būtų n u m aty
ti socialinių reiškinių eigą. Kadangi psichinis elem entas n e
turi apibrėžtos socialinės formos, kuri skirtųsi nuo kitos, v a
dinasi, jis negali paaiškinti nė vienos. Tiesa, yra tam tikras
kiekis faktų, kuriuos įprasta priskirti rasės įtakai. Būtent taip
aiškinama, kodėl literatūros ir m enų raida Atėnuose tokia ryški
ir greita, o Romoje - lėta ir nežymi. Tačiau toks klasikinis
faktų aiškinim as niekada nebuvo m etodiškai įrodytas; regis,
visas jo autoritetas pagrįstas tik tradicija. N ebuvo net m ėgin
ta pasigilinti, ar neįm anom as tų pačių reiškinių sociologinis
aiškinim as, o mes įsitikinę, kad toks aiškinim as šiuo atveju
b ū tų sėkm ingas. A pskritai, kai A tėnų civilizacijos m eninis
p obūdis taip skubotai siejamas su įgim tais estetiniais su g e
bėjimais, tai p a n a šu į atvejį, kai v id u ram žiais ugnį aiškino
flogistonu, o opijaus poveikį - jo m igdom ąja galia.
Pagaliau, jeigu iš tikrųjų socialinės evoliucijos ištakos sly
pi psichinėje žm ogaus struktūroje, neaišku, kaip ta evoliucija
galėjo vykti. Tada reikėtų daryti prielaidą, kad jos varomoji

jėga - kažkokia vidinė spyruoklė, glūdinti žm ogaus p rig im
tyje. Bet kokia tai spyruoklė? Ar tik ne toksai instinktas, apie
kurį kalba C om te'as ir kuris skatina žm ogų vis geriau reali
zuoti savo prigimtį? Bet taip kalbėti reikštų tik atsakyti į klausimą
klausim u ir pa ž an g ą aiškinti įgim tu siekim u pažangos, tik
ros m etafizinės esmės, niekuo, beje, neįrodytos, kadangi gy
vūnijos rūšys, net labiausiai išsivysčiusios, visai nesiveržia
pažangėti, ir net ž m o nių b endruom enėse nem aža tokių n a
rių, kurie verčiau nori likti kuo ilgiau nepasikeitę. O gal, kaip,
regis, įsitikinęs Spenceris, tokia spyruoklė - didesnės laimės
poreikis, laim ės, kuri labiau išsipildo vis sudėtingesnėm is
civilizacijos form omis? Tada reikėtų įrodyti, kad laimė auga
kartu su civilizacija, o m es visus šios hipotezės su n k u m u s
išdėstėm e kitoje vietoje19. Be to, jeigu net sutiksim e su vienu
ar kitu iš šių p ostulatų, istorinė raida dėl to netaps su p ra n ta
mesnė, nes toks aiškinim as b ūtų grynai finalistinis, o mes jau
anksčiau n u ro d ėm e , kad socialiniai faktai, kaip ir visi gam
tos reiškiniai, nėra paaiškinam i vien tuo, jog jie tarnauja ko
kiam nors tikslui. Jeigu įrodysime, kad vis tobulesnės sociali
nės struktūros, istorijoje keičiančios viena kitą, kaskart geriau
patenkino vienus ar kitus m ūsų p a g rin d in iu s polinkius, dar
toli gražu n ebus aišku, kaip jos susidarė. Faktas, kad jos b u
vo nau d in g o s, nieko m um s nesako apie tai, kas privertė jas
atsirasti. N et jeigu išsiaiškintume, kokiu b ū d u m um s pavyko
jas suvokti, ar su d arėm e iš anksto tarsi planą, kaip jos teiks
m um s tas paslaugas, ku rių galėtum e tikėtis, - o tai sunkus
uždavinys, - visi tie potroškiai, kurių objektais jos tada b ū tų
tapusios, nepajėgtų jų p rišaukti iš nebūties. Vienu žodžiu,
jeigu net sutiksim e, kad socialinės struktūros - būtinos p rie
m onės siekti užsibrėžto tikslo, klausim as liks atviras: kaip,
t. y. iš ko ir kokiu b ū d u šios priem onės susidarė?
Taigi prieinam e tokią taisyklę: socialinį reiškinį apibrėžian
čios priežasties reikia ieškoti ankstesniuose socialiniuose faktuose ,
19 Division du travail social, l.II, c h .l.

PENKTAS SKYRIUS 115
o ne individualios sąmonės būklėse. Kita vertus, aiškiai suvokia

ma, kad visa, kas anksčiau išdėstyta, taikoma apibrėžti funk
cijai, lygiai kaip ir apibrėžti priežasčiai. Socialinio fakto funkcija
tegali būti socialinė, t. y. ji sąlygoja socialiai n a u d in g ų p a d a
rinių kūrim ą. Žinom a, gali atsitikti ir iš tikrųjų atsitinka, kad
tarsi atsispindėjęs socialinis faktas pasitarnauja ir individui.
Bet tas laim ingas rezultatas nėra jo tiesioginis m otyvas. Tad
galim e ankstesnį teiginį papildyti taip: socialinio fakto fu n k c i
jos visada reikia ieškoti jo santykyje su kuriuo nors socialiniu tikslu.
Kadangi sociologai dažnai n e p rip a ž in d a v o šios taisyklės
ir socialinius reiškinius nag rin ėd av o grynai psichologiniu
požiūriu, jų teorijos daugeliui atrodo pernelyg miglotos, ne
tvirtos, per daug nutolusios nuo ypatingos u žsibrėžtų paaiš
kinti d aiktų prigim ties. Istorikas, ypač artim ai susijęs su so
cialine tikrove, negali nepajusti, kaip šitie pernelyg bendri
reiškiniai nepajėgūs susijungti su faktais; iš čia, be abejonės,
dalinai ir kyla tas nepasitikėjim as sociologija, kurj istorija
neretai išsakydavo. Žinoma, tai nereiškia, kad tirti psichinius
faktus sociologui nėra būtina. Nors kolektyvinis gyvenim as
ir neišplaukia iš ind iv id u alau s gyvenim o, vis vien abu glau
džiai susiję. N ors in d iv id u a lu s gyvenim as ir negali p a a iš
kinti kolektyvinio, gali bent jau palengvinti jo aiškinimą. Pir
miausia, kaip parodėme, socialiniai faktai neabejotinai atsiranda
apdorojus sui generis psichinius faktus. Be to, pats tas a p d o
rojimas iš dalies analoginis tam, kuris vyksta kiekvienoje in
dividualioje sąmonėje ir palengva vis labiau keičia jos p irm i
nius elementus (jutimus, refleksus, instinktus). Ne be pagrindo
galim a kalbėti apie „m ane", kad „aš" pats esu visuom enė,
kaip ir organizm as, nors ir kitos rūšies, ir jau seniai psicholo
gai pažymėjo didelę asociacijos faktoriaus svarbą dvasinio gy
venim o aiškinim ui. Psichologijos žinios dar labiau nei biolo
gijos žinios sudaro sociologui būtinus propedeutikos pagrindus;
tačiau jos bus n au d in g o s tik tada, kai jis, įgijęs žinių, išsiva
duos nuo jų įtakos ir išsiverš už psichologijos d u o m en ų ribų,
papildydamas juos specifinėmis sociologinėmis žiniomis. Reikia,
kad sociologas atsisakytų d aryti iš psichologijos lyg ir savo
operacijų centrą, p u n k tą, iš kurio turi išeiti ir į kurį turi s u

grįžti jo ekskursai į socialinių reiškinių pasaulį, reikia, kad
jis p rasisk v erb tų į pačią socialinių faktų esmę, stebėdam as
juos iš arti ir be tarpininkų, reikalaudam as iš m okslo apie
individą tik b e n d ro parengim o, o prireikus ir n a u d in g ų p a
tarim ų20.
Kadangi socialinės morfologijos faktai pasižym i tomis pačio

mis savybėm is kaip ir fiziologiniai, juos reikia aiškinti pagal
tą pačią taisyklę, kurią neseniai suform ulavom e. Tačiau iš to,
kas anksčiau pasakyta, galim a daryti išvadą, kad jie turi p a
g rindinį poveikį kolektyviniam gyvenim ui, vadinasi, ir so
ciologiniams aiškinim am s.
Iš tikrųjų, jei pats asociacijos faktas, kaip anksčiau n u ro
dėm e, yra lem iam a socialinių reiškinių sąlyga, tada tie reiš
kiniai turi kisti d rau g e su tos asociacijos form om is, t. y. re
miantis būdais, kuriais sugrupuotos visuomenės sudedamosios
dalys. O kadangi, kita vertus, apibrėžta visum a, kurią ju n g
dam iesi s u d a ro į visuom enės sudėtį įeinantys įvairios p ri
gimties elementai, sukuria visuom enės vidinę aplinką, lygiai
20 Psichiniai reiškiniai tegali turėti socialinių pasekm ių tik tada, kai jie
taip glaudžiai susiję su socialiniais reiškiniais, kad vienų ir kitų v e i
kimas iškilus būtin ybei susilieja. Toks reiškinys pasitaiko kai kurių
so c io p sic h in ių faktų atvejais. Taigi v aldinink a s - socialinė jėga, bet
drauge jis ir individas. Iš čia galima daryti išvadą, kad jis gali pa si
naudoti turima socialine energija pagal savo prigimtį ir taip gali d a
ryti įtaką v isu o m e n ė s būklei. Šitai atsitinka su valstybės veikėjais ir
d a ž n ia u siai su genialia is žm o n ė m is. Pastarieji, nors ir n e u ž im d a m i
v a ld ž io s p o s tų , įgyja autoritetą iš k r ypstančių į juos k o le k ty v in ių
jausmų, ir tas autoritetas taip pat pasirodo esąs socialinė jėga ir tam
tikru mastu gali tarnauti asm eninėm s idėjoms. Bet tie atvejai są lyg o
jami a sm e n in ių a p lin k y b ių ir todėl n ega li atsiliepti p a g r in d in ia m s
socialinės rūšies - vienintelio m okslo objekto - požy m ia m s. Vadina
si, tas anksčiau išd ė sty to principo apribojimas neturi d id elės reikš
m ės sociologijai.
PENKTAS SKYRIUS 117
kaip anatom inių elem entų, sujungtų žinom u b ū d u ir išdėsty

tų erdvėje, visuma sudaro vidinę organizm ų terpę, galima p a
sakyti: bet kurios svarbos socialinio proceso pradmenų reikia ieš
koti vidinėje socialinės aplinkos struktūroje.
Galima eiti dar toliau. Tą terpę sudarantys elem entai dve
jopi: daiktai ir žmonės. Tarp daiktų, be visuom enėje esančių
m aterialinių objektų, m atom e ir ankstesnės socialinės veik
los p rod uktus: galiojančią teisę, įsišaknijusius papročius, li
teratūros ir m eno pam inklus ir 1.1. Tačiau akivaizdu, kad nei
vieni, nei kiti negali suteikti impulso socialiniams pokyčiams,
nes neturi jokio energijos šaltinio. Žinoma, aiškinant tuos p o
kyčius, jų negalima nepaisyti. Jie daro tam tikrą įtaką sociali
nei evoliucijai; nu o jų priklauso jos greitis ir net kryptis. Bet
jie n eturi nieko, kas galėtų ją išjudinti iš vietos. Jie atspindi
visuom enės gyvų jėgų panaudojim o rezultatą, bet patys iš sa
vęs jokios gyvos jėgos neišskiria. Vadinasi, lieka vienintelis
aktyvus faktorius - grynai žmogiška aplinka.
Todėl pagrindinės sociologo pastangos turi būti sutelktos
atskleisti įvairioms tos aplinkos savybėms, galinčioms paveikti
socialinių reiškinių plėtrą. Iki šiol aptikom e dviejų rū šių sa
vybes, visiškai atitinkančias tą sąlygą: socialinių vienetų kie
kis, arba, kitaip tariant, visuom enės apim tis, ir m asės ko n
centracijos laipsnis, arba tai, ką mes pram in ėm e d in am in iu
tankum u. Šiuo žo d žiu reikia suprasti ne grynai m aterialinio
agregato suglaustum ą, kuris negali turėti reikšmės, jeigu in
div id u s arba - vėliau - in d iv id ų gru p es skiria dvasinės tu š
tum os; tatai dorovinis sutelktum as, ku riam m aterialinis s u
glaustum as tėra pagalbinė priemonė, gana dažnai ir pasekmė.
D inam inis tankis, esant vienodai visuom enės apim čiai, gali
būti apibrėžtas in d iv id ų skaičiumi, kai individus sieja ne tik
komerciniai, bet ir doroviniai santykiai, t. y. kai jie ne tik kei
čiasi paslaugom is arba konkuruoja vieni su kitais, bet ir gy
vena bendrą gyvenim ą. K adangi grynai ekonom iniai sa n ty
kiai palieka žm ones svetim us vieni kitiems, taip galim a ilgai
gyventi nedalyvaujant kolektyviniame gyvenime. Reikalai, už
sim ezgantys n e p a isa n t tautas skiriančių sienų, tų sienų n e
118 SOCIOLOGIJOS' M ET OD O TAISYKLĖS
panaikina. O bendras gyvenimas gali priklausyti tik nuo skai

čiaus tų, kurie jam e veiksm ingai bendradarbiauja. Štai kodėl
socialinių segm entų susiliejim o laipsnis geriausiai atspindi
dinam inį tautos tankį. N et jeigu kiekvienas dalinis agregatas
su d a ro vienį, ypatingą, skirtingą nuo kitų individualybę, jo
narių veikla paprastai lokalizuota agregato ribose; jeigu, prie
šingai, tos dalinės visuom enės yra susiliejusios arba stengia
si susilieti į vieningą ištisinę visuom enę, vadinasi, tiek p at
išsiplėtė socialinio gyvenim o sfera.
Kalbant apie m aterialųjį tankį, - jeigu tankiu suprasim e
ne tik gyventojų skaičių ploto vienetui, bet ir susisiekimo bei
ryšių kelių plėtrą, - jis paprastai didėja tolygiai kaip din am i
nis tankis ir apskritai gali tarnauti dinam inio tankio m atavi
mo vienetu. Juk jeigu skirtingos gyventojų grupės nori suartė
ti, jos neišvengiam ai turi nutiesti tam suartėjim ui kelius, kita
vertus, tarp tolim iausių socialinės masės taškų gali susiklos
tyti santykiai tik tada, kai juos skiriantis atstum as nėra kliū
tis, t. y. kai jis iš tikrųjų panaikinam as. Tačiau pasitaiko išim
čių21, ir rizikuotum e padaryti rim tų klaidų, jeigu apie moralinę
visuomenės koncentraciją spręstume pagal materialinę jos kon
centraciją. Keliai, geležinkeliai ir 1.1. veikiau gali tarnauti d a
lykiniam s santykiam s negu tau tų susiliejimui, taip silpnai
pasireiškusiam. Pavyzdžiui, Anglijoje, kurios materialinis tankis
didesnis negu Prancūzijoje, segm entų suaugim as gerokai sil
p n iau p ažengęs į priekį; tą įrodo vietinio ir regioninio gyve
nim o patvarum as.
Jau k itur parodėm e, kad bet koks visuom enių apim ties ir
dinam inio tankio padidėjim as, skatinantis socialinio gyve
nim o intensyvum ą, plečiantis m ąstym o horizontą ir individų
veiklos sferą, iš esmės keičia pagrindines kolektyvinio gyve
nim o sąlygas. N ėra prasm ės grįžti prie to principo taikym o,
21 K n y g oje Div ision du travail m e s k la id in g a i p a t e ik ė m e m a te ria lin į

tankį kaip tikslią d in a m in io tank io išraišką. Bet v is v ie n pirm ojo
p a k e itim a s antruoju a b s o liu č ia i te is ė ta s v isk a m , kas su siję su d i
n am inio tankio e k o n o m in ė m is p asek m ėm is, p a v y z d ž iu i, grynai e k o
n o m in ė darbo p a s id a lijim o sfera.
PENKTAS SKYRIUS 119
m ū sų įgyvendinto. Tik pridursim e, kad jis padėjo m u m s iš

nagrinėti ne tik bendrąjį klausim ą, su d a ra n tį šio tyrim o ob
jektą, bet ir daugelį kitų, konkretesnių problem ų; išvadų tei
singumą galėjome patikrinti jau solidžiu eksperimentų kiekiu.
Bet tai d ar nereiškia, kad mes atskleidėm e visas socialinės
aplinkos ypatybes, kurios itin reikšm ingos aiškinant sociali
nius faktus. Tegalime pasakyti, kad tai vienintelės, kurias mums
pavyko pastebėti, ir kad kitų m um s rasti nepavyko.
Tačiau didžiausią reikšmę m es teikiam e socialinei a p lin
kai ir ypač žm ogaus aplinkai, nors į ją nereikia žiūrėti kaip į
p askutinį ir absoliutų faktą, už kurio toliau nebėra ko eiti.
Priešingai, akivaizdu, kad jos būklė kiekvienu istorijos tarps
niu pati priklauso n u o socialinių priežasčių, iš k u rių vienos
neatskiriam os nuo pačios visuom enės, o kitos priklauso nuo
tos visuom enės ir jos kaim ynių sąveikavim o. Beje, m okslas
nežino pirm inių priežasčių absoliučia to žodžio prasm e. Jis
pirm iniu paprasčiausiai vadina tą faktą, kuris pernelyg ben
dras, kad galėtų paaiškinti daugelį kitų faktų. O socialinė
aplinka neabejotinai ir yra tokios rūšies faktorius, nes joje
vykstantys pokyčiai, nesvarbu, kokios būtų jų priežastys, at
sispindi visose socialinio organizm o sferose ir negali vienaip
ar kitaip neatsiliepti visom s jo funkcijoms.
Tai, ką kalbėjome apie bendrąją visuom enės aplinką, gali
tikti ir atskirai bet kurios pavienės gru p ės aplinkai. P avyz
džiui, priklausom ai nuo šeimos d idum o ir u ž d a ru m o kinta ir
jos n arių gyvenim as. Lygiai taip jeigu profesinės k o rporaci
jos pasikeistų tiek, kad kiekviena iš jų paplistų po visą terito
riją, užuot likusi, kaip anksčiau, vienos bendruomenės rėmuose,
jų veikla nuo ankstesnės be galo skirtųsi. A pskritai kalbant,
profesinis gyvenim as bus absoliučiai skirtingas p rik la u so
mai nuo to, ar aplinka, būdinga kiekvienai profesijai, su k o n
centruota patvariai, ar jos audinys p erd ėm silpnas, kaip m ū
sų laikais. Tačiau tų atskirų aplinkų poveikis negali būti toks
p at svarbus kaip bendrosios aplinkos poveikis, nes p irm o
sios nuolat patiria pastarosios įtaką. Ir b ū ten t prie jos visada
tenka grįžti. Ji sp au d žia tas dalines grupes, ir tas sp a u d im a s
lemia jų susidarym ą. Ši socialinės aplinkos koncepcija, kaip

apibrėžiantis kolektyvinės evoliucijos faktorius, nepaprastai
svarbi, nes jeigu ją atm estum e, sociologija negalėtų nustatyti
jokio priežastingum o ryšio.
Iš tikrųjų, be tos priežasčių tvarkos neb ū tų ir jas lydinčių
sąlygų, nuo kurių galėtų priklausyti socialiniai reiškiniai; m at
jeigu vidinė socialinė aplinka, t. y. aplinka, suform uota ją s u
pančių visuom enių, gali daryti kokį nors poveikį, tai tik vi
suomenės puolimo ir apsigynimo veiksmams, be to, ji gali priversti
pajusti savo įtaką tik per vidinę socialinę aplinką. Tada p a
grindinės istorinės raidos priežasčių reikėtų ieškoti ne cir
cumfusa; jos visos - praeityje. Jos pačios s u d a ry tų tos raidos
dalį, paprasčiausiai b ū d am o s senesnės jos fazės. Šiandieni
niai socialinio gyvenim o įvykiai išplauktų ne iš dabartinės
visuom enės būklės, bet iš ankstesnių įvykių, iš istorinės p ra
eities, o sociologinių aiškinim ų esmę išimtinai sudaro d abar
ties ir praeities susiejimas.
Tiesa, gali pasirod yti, kad šito pakanka. Argi neįprasta
sakyti, jog istorijos tikslas - susieti įvykius jų eilės tvarka?
Bet neįm anom a suprasti, kaip konkreti civilizacijos būklė ga
lėtų apibrėžti už ją vėlesnės civilizacijos būklės priežastis.
Žm onijos istorijos etapai nekyla vieni iš kitų. Suprantam a,
kad apibrėžtos epochos pasiekta pažanga - justicijos, ekono
mikos, politikos sferoje - sudaro prielaidas tolesniam progre
sui, bet kaip jinai jį nulem ia? Jinai - tarsi išeities taškas, lei
džiantis m um s eiti toliau. Bet kas m us skatina eiti toliau? Čia
reikėtų p ripažinti vidinį siekį, kuris stum ia žmoniją nesiten
kinti pasiektais rezultatais ir be atvangos eiti vis toliau arba
tam, kad geriau save realizuotum e, arba tam, kad būtum e lai
m ingesni, ir sociologo užd u o tis b ū tų nustatyti tvarką, kuria
tas siekis skleidėsi. Bet netgi atm etus visus sunkum us, susi
jusius su šia hipoteze, vis vien reikia pripažinti, kad dėsnis,
išreiškiantis tą skleidimąsi, n eturėtų jokio priežastinio ryšio.
Šis ryšys tegali įsitvirtinti tarp dviejų duotų faktų, o minėtojo
siekio, kuris pripažintas skleidimosi priežastimi, nėra duota;
jis tik postuluojam as ir proto konstruojam as pagal jam p ri
PENKTAS SKYRIUS 121
skiriam as pasekm es. Tai - judėjim o gebos rūšis; ją m es įsi

vaizduojam e tarsi judėjimo pagrindą; tačiau kokio nors ju d ė
jimo tikroji priežastis tegali būti kitas judėjim as, o ne tokios
rūšies galimybė. Taigi eksperim entiškai mes tik nustatytum e
nem aža pakitim ų, tarp kurių nerastum e jokio priežastinio ry
šio. Ankstesnė būklė nelemia paskesnės, bet jų tarpusavio san
tykiai be išimties chronologiniai. Todėl šiomis sąlygomis joks
mokslinis num atym as neįmanomas. Mes galime pasakyti, kaip
reiškiniai buvo išsidėstę iki šiol, o ne kaip jie rikiuosis nuo
šiol, ateityje, nes priežastis, nuo kurios jie atrodo esą prik lau
somi, nėra nei m oksliškai apibrėžta, nei apskritai apibrėžti-
na. Tiesa, p a p ra stai darom a prielaida, kad evoliucija n u o
sekliai rutuliosis ta pačia kryptim i kaip iki šiol, bet tai tėra
p aprasčiausias postulatas. Niekas negali m ū sų įtikinti, jog
įvykę faktai nu o d u g n iai išreiškia nu ro d y to s tendencijos p ri
gimtį, kad galėtum e num atyti tą ribą, prie kurios ji linksta
nuosekliai perėjusi raidos etapus. Kodėl apskritai kryptis, kuria
ta tendencija plėtojasi ir kurią ji veikia, turėtų būti tiesialinijinė?
Štai kodėl priežastiniai santykiai, nu staty ti sociologų, to
kie riboti. Be keleto išimčių, iš kurių ryškiausia b ūtų M ontes
quieu, senoji istorijos filosofija stengėsi vien tik nustatyti bendrą
žmonijos raidos kryptį, nesiedam a tos evoliucijos fazių su jas
lydinčiomis sąlygomis. Kad ir kokie dideli būtų Com te'o nu o
pelnai socialinei filosofijai, ribos, į kurias jis įstato sociologi
nę problem atiką, nesiskiria n u o ankstesnių. Todėl garsusis
C om te'o trijų stadijų dėsnis neišreiškia jokio priežastinio ry
šio; jeigu jis ir teisingas, jis tėra ir tegali būti grynai em p iri
nis. Tai apibendrintas, p aviršutiniškas žvilgsnis į žmonijos
praeities istoriją. Ir visai nepagrįstai Comte'as laiko trečią stadiją
galutine žmonijos būkle. Kas gali m um s pasakyti, ar ateityje
nesusidarys nauja? Pagaliau dėsnis, vyraujantis Spencerio
sociologijoje, regis, pasižym i ta pačia savybe. N et jeigu tei
singa, kad šiandien mes linkę ieškoti laim ės pram oninėje ci
vilizacijoje, niekas m ū sų neįtikins, kad ateityje neim sim e jos
ieškoti kur nors kitur. Šio m etodo v isu o tin u m a s ir p a tv a r u
m as aiškinam as tuo, kad dažniausiai socialinėje aplinkoje
buvo m atom as pažangos įgyvendinim o būdas, o ne jį a p ib ū

dinanti priežastis.
Kita vertus, b ū ten t santykiu su ta pačia aplinka turi būti
m atuojam as socialinių reiškinių n a u d in g u m a s arba, kaip sa
kėme, jų funkcija. Tarp kylančių išjos pakitim ų naudingi tik
tie, kurie atitinka aplinkos būklę, nes aplinka - pag rin d in ė
kolektyvinio gyvenim o sąlyga. Šiuo požiūriu m ūsų išdėstyta
koncepcija, m an y tu m e, yra esminė, nes ji vienintelė leidžia
paaiškinti, kaip n a u d in g a s socialinių reiškinių p obūdis gali
kisti, kartu nepriklausydam as nuo savavališkų veiksmų. Jei
gu istorinę evoliuciją įsivaizduotum e tarsi veikiamą tam tik
ros vis a tergo (vidinės varom osios jėgos - lot.), kuri stum ia
žm ones į priekį, tuom et, kadangi varom oji tendencija tegali
turėti tą vienintelį tikslą, bus įm anom as vienintelis orienty
ras, pagal kurį nustatom as socialinių reiškinių naudingum as
ar kenksm ingum as. Iš to galima daryti išvadą, kad gyvuoja ir
tegali gyvuoti vienintelis socialinės struktūros tipas, visai tin
kam as žmonijai, ir kad įvairios istorinės visuom enės tėra tik
nuoseklus artėjim as prie vienintelio modelio. N ėra jokio rei
kalo įrodinėti, koks n esutaikom as dabar šis suprastinim as
su p rip a ž in ta socialinių form ų įvairove ir sudėtin g u m u . Jei,
priešingai, institucijų priim tin u m as ar n e priim tinum as gali
būti nustatom as tik duotai aplinkai, tai kadangi tos aplinkos
įvairios, yra ir įvairių vertinim o orientyrų, todėl tipai, koky
biškai gana skirtingi, gali visi vienodai rem tis į socialinių
aplinkų pam atą.
Taigi m ū sų ką tik nagrinėtas klausim as glaudžiai susijęs
su socialinių tipų sudarym u. Jeigu yra socialinės rūšys, vadi
nasi, kolektyvinis gyvenim as pirm iausia priklauso nuo jį ly
dinčių gana įvairių sąlygų. O jeigu, priešingai, visos p a g rin
dinės socialinių įvykių priežastys slypi praeityje, tada kiekviena
tauta teb ū tų ankstesnės tautos tęsinys, įvairios visuom enės
netektų savo in d iv id u a lu m o ir ta p tų tik įvairiais tos pačios
evoliucijos m om entais. Kita vertus, kadangi socialinės aplin
kos su sid ary m as taip priklauso nu o socialinių agregatų s u
sidarym o būdo, kad šie d u žodžių junginiai iš esmės yra si
PENKTAS SKYRIUS 123
nonimai, tai dabar mes turime įrodym ą, jog nėra esmingesnių

savybių už tas, kurias pateikėm e kaip sociologinės klasifika
cijos pagrindą.
Pagaliau d ab ar p asid arė aiškiau negu pirm a, kaip b ū tų
neteisinga rem iantis žodžiais „išorinės sąlygos" ir „aplin
ka" apkaltinti m ūsų m etodą gyvenim o šaltinių ieškant ne gy
vybėje. Iš teisų priešingai, visi ką tik išdėstyti sam protavim ai
sueina į m intį, kad socialinių reiškinių p riežastys slypi vi
suom enės viduje. Siekimu vidinį aiškinti išoriniu veikiau ga
lima apkaltinti tą teoriją, kuri kildina visuom enę iš individo
ir aiškina socialinę būtį atsietai nuo pačios būties, m ėgina
kildinti visybę iš dalies. Tiems principam s toks svetim as sa
vaim inio gyvos visybės p o būdžio n ep rip ažin im as, kad tai
kant juos biologijoje ir psichologijoje tektų pripažinti, jog in
d iv id u a lu s gyvenim as taip p a t visas išsirutulioja individo
viduje.
IV
Iš kelių ką tik n u sta ty tų taisyklių aiškėja visuom enės ir ko

lektyvinio gyvenim o samprata.
Šiuos klausim us nagrinėja dvi prieštaringos teorijos. Vie
n ų teorijų atstovai, pavyzdžiui, Hobbesas, R ousseau, teigia,
kad ryšys tarp individ o ir visuom enės yra n u trū k ęs. Jų n u o
m one, žm ogus iš prigim ties priešinasi visuom eniniam gyve
nim ui ir gali jam paklusti tik verčiam as jėga. V isuom eniniai
tikslai ne tik n e su ta m p a su in dividualiais, bet netgi veikiau
priešingi jiems. Todėl, norint priversti individą jų siekti, b ū ti
nai reikia griebtis prievartos, ir šios prievartos institucijoje ir
sistemoje d augiausia ir slypi visuom eninė veikla. Tik todėl,
kad į individą žiūrim a kaip į vienintelę žm ogaus viešpatijos
tikrovę, ši sistema, siekiantįjį sutram dyti ir įveikti, tegali būti
laikom a dirbtine. Prievartos sistemos ištakų nereikia ieškoti
prigim tyje, nes jos paskirtis - p rie v a rta u ti tą prig im tį tru k
d a n t jai kelti aikštėn viso to antisocialines pasekm es. Tai -
dirbtinis darinys, mašina, visa sukurta žmogaus rankų. Ir kaip

kiekvienas žm ogaus ran k ų darbas, ji yra tokia, kokia yra, tik
todėl, kad taip norėjo žmonės; ji sukurta valios įsakym u ir ją
gali pakeisti kitas valios įsakym as. Nei Hobbesas, nei Rous
seau, regis, nepastebėjo, kaip p rieštaringa prip ažin ti in d iv i
dą m ašinos kūrėju, kad toji pati m ašina jam v a d o v a u tų ir jį
prievartautų, bent jau jie įsivaizdavo, kad šito prieštaravim o
panaikinim ui užtenka paslėpti jį n uo jo a ukų akių m itria so
cialinio susitarim o gudrybe.
Prigim tinės teisės teoretikus, ekonomistus, o vėliau Spen-
cerį22 įkvėpė priešinga mintis. Jie įsitikinę, kad socialinis gy
venimas iš esmės savaiminis, o visuom enė - n atūralus reiški
nys. Bet nors jie ir priskiria visuomenei tokią savybę, nepripažįsta
jos specifinės prigim ties; jos p a g rin d ų jie ieško individo p ri
gimtyje. Kaip ir ankstesni m ąstytojai, jie nežvelgia į individą
kaip į reiškinių sistemą, gyvuojančią savarankiškai, dėl savo
ypatingų priežasčių. Bet tuo m etu, kai Hobbesas ar Rousseau
laikė visuom enę tik sutartiniu žm onių susivienijim u, jokiais
ryšiais nesusietu su tikrove ir, taip sakant, lyg kybančiu ore,
prigim tinės teisės teoretikai ir ekonom istai, o vėliau ir H o b
besas ją grindžia svarbiausiais žmogaus širdies polėkiais. Žmo
gus natūraliai linkęs į politinį, šeim yninį, religinį gyvenim ą,
į m ainus ir t. t.; iš šitų n a tū ra lių polinkių ir kyla socialinė
sistema. Iš to galim a daryti išvadą, kad visur, k u r ji norm ali,
jai nėra reikalo būti priverstinei. Jeigu ji griebiasi prievartos,
vadinasi, arba ji ne tokia, kokia turėtų būti, arba nepalankios
aplinkybės. Iš esmės tereikia leisti laisvai plėtotis in d iv id u a
lioms jėgoms, ir jos galėtų jungtis į visuom enes.
Mes nesam e šių d o k trin ų autoriai.
Be abejonės, mes laikome prievartą būdingu bet kurio fak
to požym iu. Tiktai ši prievarta kyla ne iš dau g m až išm intin
gos m ašinerijos, turinčios paslėpti nuo žm onių žabangus, į
kuriuos jie patys save įvarė. Jos atsiradim o priežasčių reikia
ieškoti čia, kad individas atsiduria prieš jėgą, jėgą, kuri jį val-
22 Comte'o pozicija šiuo klausimu pasižym i gana dviprasmišku eklektizmu.

PENKTAS SKYRIUS 125
do ir kuriai jis paklūsta; bet toji jėga - natūrali. Ji kyla ne iš

sutartinės sąrangos, žmogaus valia p rid u rto s prie tikrovės, o
iš pačių tikrovės gelm ių; ji - b ū tin a s d u o tų priežasčių p ro
duktas. Todėl, verčiant individą savo n oru jai paklusti, nerei
kia griebtis jokių gudrybių; užtenka, kad jis suvoktų savo p ri
gimtinės priklausom ybės - žemesnę padėtį ir susidarytų apie
ją jutim inį ir simbolinį vaizdinį pasitelkęs religiją arba m oks
lu vadovaudam asis suform uotų a d ekvatų apibrėžtą suvoki-
nį. Kadangi visuom enės viršenybė prieš individą ne vien fi
zinė, bet ir intelektualinė bei m oralinė, jai nėra ko baim intis
laisvo tyrimo, jeigu tik jis teisingai atliekam as. Protas, ro d y
dam as žm ogui, kiek socialinė būtis turtingesnė, su d ė tin g e s
nė, patv aresnė už ind ividualią būtį, tegali jam atskleisti aiš
kius a rg u m en tu s pagrįsti iš jo reikalaujam am p a k lu sn u m u i,
jo prieraišum o ir pagarbos jausm ams, kuriuos įprotis atsp a u
de jo širdyje23.
Taigi tik itin paviršutiniška kritika galėtų papriekaištauti
m ū sų socialinės prievartos koncepcijai, neva ji pakartojanti
Hobbeso ir M achiavelio teorijas. Bet jei, priešingai n eg u šie
filosofai, mes teigiam e, kad socialinis gyvenim as n a tū ra lu s,
tai ne todėl, kad jo ištakas rastum e individo prigim tyje, o to
dėl, kad jis tiesiai išplaukia iš kolektyvinės būties, savaim e
esančios tikrove sui generis; vadinasi, socialinis gyvenim as
kyla iš to specialaus apdorojim o, kurį p atiria individualios
sąmonės, remdamosi jų asociacija, ir kuris duoda pradžią naujai
egzistencijos form ai24. Vadinasi, jei m es ir sutiksim e su vie
23 Štai kod ėl prievarta nėra normali. Šią sa v y b ę užsitarnauja tik p rie

varta, atitinkanti kurią nors socialinę viršen ybę, t. y. intelektu alin ę
ar m o ralin ę. Bet priev arta, kurią v ie n a s in d iv i d a s patiria iš kito,
p a s in a u d o j a n č io tu o , kad yra s t ip r e s n is ar t u r t i n g e s n i s , y p a č jei
turtingum as n e a tsp in d i jo socialin ės vertės, yra nenorm ali ir tegali
i šsila ik y ti tik sm u rtu .
24 M ūsų teorija prieštarauja H o b b eso teorijai net labiau n e g u p r ig im
tinė teisė. Iš tikrųjų, p a s k u t in ė s d o k t r in o s k o le k t y v in į g y v e n i m ą
laiko natūraliu tik tiek, kiek jis gali būti k ild in a m a s iš i n d iv i d u a
lios prigim ties. Tačiau iš šio šaltinio tegali būti k ild in a m o s tik p a
čios bendriausios socialinės sistem os formos. Kalbant apie sm ulkm enas,
nais dėl to, kad socialinis gyvenim as pasireiškia individui

prievartos pavidalu, drauge su kitais turėsime pripažinti, kad
jis - savaim inis tikrovės pro d u k tas. Šiuos d u elem entus, iš
pažiūros prieštaraujančius vienas kitam , logiškai jungia tai,
kad iš socialinio gyvenim o kilusi tikrovė pralenkia individą.
Vadinasi, m ū sų terminijoje žodžiai „prievarta", „savaim in
gum as" neturi tos prasm ės, kurią Hobbesas teikia pirm ajam ,
o Spenceris - antrajam .
Trumpai apibendrinant reikia pasakyti, kad daugum ai m ė
ginim ų racionaliai išaiškinti socialinius faktus galim a p a
priekaištauti už tai, kad jie arba atm eta bet k urią m intį apie
socialinę discipliną, arba m ano, jog galim a palaikyti tokią
discipliną tik apgaule ir suktybėmis. M ūsų išdėstytos taisyk
lės, priešingai, leistų parengti sociologiją, kuri regėtų pagrin
dinę viso b e n d ro gyvenim o sąlygą kaip disciplinos dvasią,
pagrįstą p ro tu ir tiesa.
tai jos p e r n e ly g atskirtos nu o kraštutinio p sic h in ių s a v y b ių v i s u o

tin u m o , kad b ū t u m e jų sąly go jam i. Taigi šio s m o k y k lo s sekėjam s
jos atrodo tokio s dirbtinės, kaip ir jų p riešin in ka m s. M es, p r ieš in
gai, viską la ik o m e natū raliu da lyk u , net visai n e r eik šm in g a s s is t e
m o s s m u lk m e n a s , nes v is k a s p a grįsta v i s u o m e n ė s p r igim tim i.
Šeštas skyrius
TAISYKLĖS, SUSIJUSIOS SU ĮRODYMAIS
Turim e vienintelį b ū d ą įrodyti, kad vienas reiškinys yra kito

reiškinio priežastis: palyginti atvejus, kai jie tuo pat m etu yra
ar jų nėra, ir pažiūrėti, ar tik tie pokyčiai, egzistuojantys įvai
riais aplinkybių deriniais, neliudija vieno priklausom ybės nuo
kito. Kai jie būna sukeliami dirbtinai, panorus stebėtojui, toks
metodas vadinamas grynai eksperimentiniu tiesiogine šio žodžio
prasm e. Kai, priešingai, faktų atsiradim as nu o m ū sų n e p ri
klauso ir mes galime lyginti juos tokius, kokie iškilo savaime,
tada taikom as m etod as laikom as eksperim entiniu, arba ly
ginamuoju.
M atėm e, kad sociologinis aiškinim as p agrįstas išim tinai
priežastingum o ryšių nustatym u arba derinant reiškinio prie
žastis, arba apibrėžiant duotos priežasties n a u d in g a s pasek
mes. Kita vertus, kadangi socialiniai reiškiniai akivaizdžiai
nepatiria tyrinėtojo įtakos, lyginam asis m etodas - vienintelis
m etodas, tinkantis sociologijai. Tiesa, C o m te'u i jis p asiro d ė
nepakankam as, ir jis m anė, esą būtina jį p ap ild y ti tuo, ką jis
pavadina istoriniu m etodu, bet tokį jo požiūrį lėmė ypatinga
sociologinių dėsnių sam prata. Pasak C om te'o, sociologiniai
dėsniai privalo iš esmės išreikšti ne p rie ž a stin g u m o sa n ty
kius, o apskritai žm ogaus evoliucijos kryptį; taigi jie negali
būti atrasti lyginimais: kad galėtum lyginti formas, kurias reiš
kinys įgyja įvairiose tautose, pirm iausia reikia jį atskirti nuo
laikinų (pereinam ųjų) form ų. O jeigu tokiu b ū d u p rad ėsim e
žm ogaus raidą skaidyti sm ulkiau, p a sid a ry s išvis n e įm a n o
ma nustatyti tolesnę jos eigą. N orint tą padaryti, dera pradėti

ne nuo analizės, o n uo plačios sintezės. Reikia taip priartinti
ir sujungti vadovaujantis ta pačia intuicija nuoseklias žm o
nijos raidos stadijas, kad įžiūrėtum e „fizinės, intelektuali
nės, moralinės ir politinės tendencijos p lė trą ''1. Tokia esmė to
metodo, kurį Comte'as vadina istoriniu ir kuris netenka prasmės,
jeigu atm etam a pagrindinė Com te'o sociologijos sam prata.
Tiesa, Millis skelbia, kad eksperimentinis metodas, net ne
tiesiogiai, sociologijoje netaikytinas. Bet jo argum entacija ne
tenka dalies savo reikšm ės dėl to, kad Millis tą m etodą taiko
ir biologiniam s reiškiniam s, ir net patiem s sudėtingiausiem s
fizikos bei chemijos faktam s2; beje, šiandien bergždžia b ū tų
įrodinėti, kad chemija ir biologija gali būti eksperim entiniai
mokslai. Taigi nėra p a g rin d o laikyti svariais ir Millio sam
pro ta v im u s apie sociologiją, nes sociologiniai reiškiniai ski
riasi nuo anksčiau m inėtųjų tik did esn iu su dėtingum u. Šis
skirtum as leidžia daryti prielaidą, kad eksperim entinio m e
todo taikym as sociologijoje su d aro d a u g ia u su n k u m ų negu
kituose m oksluose, bet neaišku, kodėl jis turėtų būti iš esmės
netaikytinas.
Beje, visa Millio teorija remiasi postulatu, kuris neabejoti
nai susijęs su p ag rin d in iais logikos principais, bet p rie šta
rauja visom s m okslo išdavom s. Millis pripažįsta, kad ta pati
pasekm ė ne visada išplaukia iš tos pačios priežasties, o gali
p riklau syti tai nuo vienos, tai n u o kitos. Toks priežastinio
ryšio suvokim as, atim an t iš jo bet kokį apibrėžtum ą, daro jį
m okslinei analizei beveik neprieinam ą, nes įklim psta į tokią
painią priežasčių ir pasekm ių sąraizgą, kad protas joje bevil
tiškai pasimeta. Jeigu pasekm ė gali išplaukti iš skirtingų prie
žasčių, tai norint sužinoti, kas d uotų aplinkybių visete ją a pi
brėžia, reikėtų bandym ą atlikti beveik neįmanomos izoliacijos
sąlygomis, ypač sociologijoje.
1 Cours de philosophie positive, IV, 328.

2 S y stem e de Logique, II, 478.
Šeštas skyrius 129
Tačiau ši vadinam oji priežasčių daugybiškum o aksiom a -

priežastingum o principo neigimas. Žinom a, jeigu sutiksim e
su Milliu, kad priežastis ir pasekm ė absoliučiai nevienalytės,
kad tarp jų nėra jokio loginio ryšio, tuom et prielaida, kad p a
sekmė gali išplaukti tai iš vienos, tai iš kitos priežasties, n e
susilauks jokio prieštaravim o. Jeigu ryšys, jungiantis C ir A,
grynai chronologinis, neatm etam a galim ybė rastis ir kitam
tos pačios rūšies ryšiui, kuris jun g tų , tarkim , C ir B. Bet jei,
priešingai, priežastinis ryšys yra kažkiek su p ra n ta m a s, jis
jau negali būti toks neapibrėžtas. Jeigu jo esmė - santykis,
kylantis iš daiktų prigim ties, ta pati pasekm ė gali būti p ri
klausom a tik nuo vienos priežasties, nes ji gali išreikšti tik
vieną prigim tį. Bet tik filosofai suabejojo priežastinio ryšio
su p ra n ta m u m u . M okslininkui jis nekelia abejonių, nes n u
m atom as jau pačiu m okslo m etodu. Kaip kitaip paaiškinti ir
tokį svarbų dedukcijos vaidm enį eksperim entiniam s m oks
lams, ir p a g rin d in į priežasties ir pasekm ės p ro p o rcin g u m o
principą? O dėl m inėtųjų atvejų, kurie lyg ir turėtų patvirtinti
pastebim ą priežasčių daugybiškum ą, kad juos b ū tų įm a n o
ma įrodyti, reikėtų iš anksto nustatyti arba tai, kad tas daugy-
biškum as ne tik m enam as, arba kad išorinėje pasekm ės vie
nybėje neslypi realus daugybiškumas. Kiek kartų mokslas turėjo
suvesti į vienį priežastis, k urių įvairovė iš pirm o žvilgsnio
atrodė neabejotina! Stuartas Millis pats pateikia tokį pavyzdį
n u ro d y d am a s, kad pagal šiuolaikines teorijas šilum os išga
vimas trintim i, sm ūgiu, chem iniu poveikiu ir kt. išplaukia iš
vienos, tos pačios priežasties. Priešingai, kai kalbam a apie
pasekm ę, d ažnai m okslininkas skiria tai, ką eilinis žm ogus
suplaka į viena. Įprasta m anyti, kad žodis „karštinė" reiškia
ligą, o m okslas skiria daugybę specifiškai skirtingų k aršti
nių, čia priežasčių daugy b išk u m as siejasi su p asek m ių dau-
gybiškum u; ir jeigu tarp tų visų nosologinių rūšių yra kažkas
bendra, tai todėl, kad jų priežastys kai kuriom is savybėm is
sutam pa.
Tą principą išstum ti iš sociologijos juo svarbiau, kad d a u
gelis sociologų iki šiol vis d ar patiria jo įtaką, ir net tada, kai
jie neprieštarauja lyginamojo m etodo taikymui. Juk paprastai

sakoma, kad nusikaltim as gali būti p a d ary tas dėl pačių įvai
riausių priežasčių; tą p at galima sakyti ir apie savižudybę, ir
apie bausm ę, ir 1.1. Jei šitaip elgtum ės atlikdam i eksperim en
tinius tyrim us, kad ir kokią daugybę su rin k tu m e faktų, nie
kada n en u sta ty tu m e tikslių dėsnių, konkrečių p riežastinių
ryšių. Tokiomis sąlygomis galima tik miglotai susieti apibrėžtą
pasekm ę su supainiota neapibrėžta priežasčių grupe. V adi
nasi, norint taikyti lyginam ąjį m etodą moksliškai, t. y. prisi
derinant prie to priežastingumo principo, kurį suformavo pats
mokslas, lyginim ų p a g rin d u taikytinas toks teiginys: tą pačią
pasekmę visada atitinka ta pati priežastis. Taigi, grįžtant prie
anksčiau m inėtųjų p a vyzdžių, galim a sakyti, kad jeigu savi
žudybė prik lau so nuo d a u g ia u nei vienos priežasties, v a d i
nasi, iš tikrųjų yra keletas savižudybės rūšių. Tas p a t p a s a
kytina ir apie nusikaltim ą. O bausm ė - priešingai: pripažinti,
kad ji vienodai gerai grindžiama įvairiomis priežastimis, reikštų
nepastebėti bendro visiems jos antecedentam s elemento, k u
ris ir lemia jų sukeliam ą bendrą pasekm ę3.
II
Tačiau nors įvairios lyginamojo m etodo priem onės ir taikyti

nos sociologijoje, ne visos jos pasižym i vienoda įrodom ąja
galia.
V adinam asis liekanų metodas, nors ir sudaro vieną iš eks
perim entinio m etodo form ų, visai netaikom as tiriant sociali
nius reiškinius. Jis gali p a sita rn a u ti tik gana toli p a ž e n g u
siems m okslam s, nes apim a dau g jau žinom ų dėsnių; be to,
socialiniai reiškiniai pernelyg sudėtingi, kad kuriuo nors du o
tuoju atveju galim a b ū tų tiksliai išskirti visų priežasčių, iš
skyrus vieną, poveikį.
3 Division du travail social, p. 87.

ŠEŠTAS SKYRIUS 131
Dėl to paties darosi sudėtinga taikyti sutapties ir skirtybės

m etodus. Iš tikrųjų, jie num ato, kad lyginam i atvejai arba su
tam pa, arba skiriasi tik vienu atžvilgiu. Žinom a, nėra m oks
lo, galinčio daryti eksperimentus, kuriais būtų taip nesugriau
nam ai tvirtai ir tiksliai nustatyta sutapties ar skirtybės lygis.
N iekada negalim a būti tvirtai įsitikinusiam , kad nepraleista
jokia aplinkybė, kuri sutaptų ar skirtųsi lygiai taip p a t ir tuo
p a t m etu kaip vienintelis žinom as antecedentas. Tuo tarp u
nors visiškas bet kurio atsitiktinio elem ento atm etim as b ūtų
ideali riba, kurios iš tikrųjų neįm anom a pasiekti, faktiškai
fizikos ir chemijos, ir net biologijos m okslai taip prie jos p ri
artėjo, kad daugeliu atvejų įrodym as juose gali būti laikomas
praktiškai p a kankam u. Visai kas kita - sociologija, nes jos
reiškiniai pernelyg sudėtingi ir todėl negalim a rengti d irb ti
nių bandym ų. Kaip neįm anom a b ū tų su d a ry ti bent apytikrį
sąrašą visų faktų, koegzistuojančių duotoje visuomenėje arba
nuosekliai keičiančių vieni kitus jos istorijoje, taip negalima b ū
ti bent kiek įsitikinusiam , kad dvi tautos su ta m p a arba ski
riasi visais atžvilgiais, išskyrus vieną. Tikimybė praleisti k u
rį nors reiškinį didesnė, negu tikim ybė juos visus pastebėti.
Vadinasi, toks įrodym o m etodas gali sukurti tik prielaidas,
kurios pačios savaime beveik jokio mokslinio pagrindo neturi.
Ir visai kas kita - lydim ųjų (gretim ųjų) pokyčių m etodas.
Jo įrodom ajai galiai nereikia, kad visi pokyčiai, besiskirian
tys nuo lyginam ojo, b ū tų griežtai atriboti. P aprastas verčių,
pastebim ų dviejuose reiškiniuose, p araleliškum as, jeigu tik
jis nustatytas iš gana didelės atvejų įvairovės, p a d e d a įrodyti
priežastinį ryšį tarp jų. Šio m etodo p riv a lu m a s toks, kad jo
dėka priežastinis ryšys pasiekiam as ne iš išorės, kaip an k s
tesniuose m etoduose, o iš vidaus. Jis m um s parodo ne tiesiog
išorinį dviejų faktų ryšį, kai jie arba eina greta kits kito, arba
vienas kitą atm e ta 4, bet niekas tiesiogiai neįrodo jų vidinio
ryšio; priešingai, šis m etodas m um s atskleidžia juos susietus
vieną su kitu, ir ta sąsaja nuolatinė, bent jau kiekybės p o ž iū
4 Taikant sk irtybės m eto d ą, jei nėra p r iež a stie s, nėra ir p a sek m ės.
riu. Jau vienos tos sąsajos užtenka įrodyti, kad jie kits kitam
nesvetim i. Kurio nors reiškinio raidos b ū d a s atsp in d i jo es
mę; kad dviejų reiškinių raidos procesai atitiktų vienas kitą,
turi atitikti jų atspin dim os esmės. N uolatinis pokyčių sam
būvis pats savaim e jau yra dėsnis, nesvarbu, kokia b ūtų reiš
kinių, likusių už lyginim o ribų, būklė. Todėl, norint jį atm es
ti, neužtenka p aro d y ti, kad jis atm etam as keliais atskirais
sutapties ar skirtybės m etodo taikymo atvejais; tai reikštų šiai
įrodym ų rūšiai priskirti tokią reikšmę, kurios jie negali turėti
sociologijoje. Kai abu reiškiniai lygia greta kinta, reikia p ri
pažinti šį jų ryšį net tada, kai tam tikrais atvejais vienas iš šių
reiškinių p asirodo be antrojo. Juk gali atsitikti taip, kad arba
priežasties poveikis buvo n u tra u k ta s priešingos priežasties
poveikio, arba ta priežastis akivaizdi, tik kitaip pasireiškian
ti negu anksčiau stebėtoji. Be abejonės, verta peržiūrėti faktus
iš naujo, bet nereikia akimoju atm esti teisingai atlikto įrody
mo rezultatų.
Tiesa, šiuo m etodu nustatyti dėsniai ne visada iškart pasi
reiškia priežastingum o ryšių pavidalu. Pokyčių sambūvis gali
priklausyti ne nuo to, kad vienas reiškinys - kito priežastis, o
nuo to, kad abu jie - tos pačios priežasties pasekm ės, arba
nuo to, kad tarp jų d ar yra trečias, tarpinis, bet nepastebėtas
reiškinys, kuris yra pirm ojo pasekm ė ir antrojo - priežastis.
Rezultatai, gauti šiuo m etodu, turi būti interpretuoti. Bet ar
rastųsi koks eksperim entinis m etodas, kuris leistų atskleisti
priežastinį santykį m echaniškai, kad juo n u sta ty tų faktų n e
reikėtų apdoroti protu? Svarbiausia, kad šis apdorojimas vyktų
m etodiškai. Ir štai kaip tą galim a padaryti. Pirm iausia d e
dukcijos b ū d u reikia nustatyti, kaip vienas iš dviejų reiški
nių galėjo sukelti kitą; paskui reikia pasistengti patikrinti tos
dedukcijos rezu ltatu s pasitelkus bandym us, t. y. atlikti n a u
jus lyginim o veiksm us. Jei dedukcija įm anom a ir patikra p a
vyko, įrodym ą galima laikyti baigtu. O jeigu tarp faktų ne p a
stebėsime jokio tiesioginio ryšio, ypač kai tokio ryšio hipotezė
prieštarauja jau įrodytiems dėsniams, reikia ryžtis ieškoti trečiojo
reiškinio, nuo kurio abu kiti vienodai priklauso arba kuris
gali būti tarpinė jungtis. Pavyzdžiui, galima tiksliai n u sta ty

ti, kad polinkis žudytis kinta tolygiai su siekimu lavintis. Tik
neįm anom a suprasti, kaip išsilavinim as gali vesti į sa v iž u
dybę; toks aiškinim as p rie šta ra u tų psichologijos dėsniam s.
Išsilavinim as, ypač apsiribojantis elem entariom is žiniom is,
apim a tik pačius p aviršutiniškiausius sąm onės klodus; p rie
šingai, savisaugos instinktas - vienas iš p a g rin d in ių m ūsų
siekių. Taigi jis negali būti juntam ai veikiamas tokio tolimo ir
taip silpnai a tspindim o reiškinio. Kyla klausim as, ar tik abu
faktai nėra tos pačios priežasties pasekmė. Ši bendra priežas
tis - religinio tradicionalizm o susilpnėjim as, kuris su stip ri
na k artu ir žinių poreikį, ir polinkį žudytis.
Bet yra dar viena priežastis, d aranti gretim ųjų (lydimųjų)
pokyčių metodą pačiu svarbiausiu sociologinių tyrinėjimų įran
kiu. N et kai tiems tyrinėjimam s sudarytos kuo palankiausios
sąlygos, kiti m etodai gali būti su n a u d a taikom i tik tada, kai
lyginam ų faktų kiekis labai didelis. N ors ir neįm anom a rasti
dviejų visuom enių, kurios skirtųsi ar b ū tų panašios tik vienu
atžvilgiu, bent jau galim a nustatyti, kad d u faktai p a p ra stai
arba eina vienas paskui kitą, arba vienas kitą atm eta. Bet kad
toks konstatavimas įgytų mokslinės vertės, reikia, kad jis daug
kartų b ū tų patvirtintas; reikia būti beveik įsitikinusiam , kad
visi faktai buvo peržiūrėti. O toks visas sąrašas ne tik n eįm a
nom as, bet ir šitaip surinkti faktai niekada negali būti p a k a n
kamai tiksliai nustatyti būtent todėl, kad jie pernelyg gausūs.
Todėl ne tik rizikuoji praleisti esm inius faktus, kurie p riešta
rauja jau žinom iem s, bet d a r negali būti visai tikras, kad ge
rai žinai pastaruosius. Iš tiesų, sociologų samprotavimai dažnai
nekeldavo pasitikėjimo todėl, kad taikydam i sutapties ar skir
tybės m etodą, ypač pirm ąjį, jie, u ž u o t ėm ęsi d u o m e n ų k riti
kos ir jų atrankos, veikiau tenkinosi jų rinkim u. Taip jie į tą
pačią krūvą vertė ir neaiškius, skubotus keliautojų stebėji
m us, ir tikslius istorinius doku m en tu s. Susidūręs su tokiais
įrodym ais m atai, kad ne tik gana vieno fakto jiems paneigti,
bet ir tie patys faktai, kuriais jie rem iasi, ne visada verti p a
sitikėjimo.
Gretim ųjų pokyčių m etodas m um s neliepia nei imtis tokių

neišsam ių skaičiavim ų, nei paviršutiniškų stebėjimų. Kad jis
d u o tų rez u lta tų , u žtenka keleto faktų. Kai tik įrodom a, kad
tam tikram e atvejų kiekyje d u reiškiniai kinta lygia greta, ga
lima neabejoti, jog čia veikia tam tikras dėsnis. Kadangi n e
reikia d u o m en ų gau sum o, sociologas gali juos rūpestingai
atrinkti ir įdėm iai ištirti. Svarbiausiu savo indukcijų objektu
jis gali pasirinkti tas visuom enes, ku rių tikėjimai, tradicijos,
papročiai ir teisė įsikūniję autentiškuose rašytiniuose p am in
kluose. Žinom a, sociologas neignoruos ir etnografijos d u o
m enų (nėra tokių d u o m en ų , kuriuos m okslininkas ign o ru o
tų), o suras jiems deramą vietą. Užuot daręs juos savo tyrinėjimų
svorio centru, jis p a sin a u d o s jais tik pap ild y ti faktams, p e r
imtiems iš istorijos, ar bent jau pam ėgins juos pateikti tokius.
Jis ne tik rū p estin g ia u apribos savo lyginim ų erdvę, bet ir
elgsis su duom enim is kritiškiau, nes vien todėl, kad tirs ribo
tą faktų kiekį, galės įdėm iau juos tikrinti. Be abejo, jam nerei
kia perdirbti istorikų darbo, bet nereikia ir pasyviai perim ti iš
visur gaunam os informacijos.
Tačiau nereikia m anyti, kad sociologija yra daug m enkes
nė negu kiti mokslai, nes tegali taikyti vienintelį eksperim en
tinį m etodą. Iš tikrųjų toks nep ato g u m as kom pensuojam as
pokyčių v ariantų, p rie in am ų sociologo lyginim am s, gausa,
kokios n e ra stu m e jokioje kitoje gam tos karalijoje. Pokyčiai,
vykstantys organizme per jo individualią egzistenciją, negausūs
ir labai riboti; tie, k uriuos galima sukelti dirbtinai, nesuar-
da n t gyvybės, taip p at įsprausti į siaurus rėmus. Tiesa, vyks
tant zoologijos evoliucijai atsirasdavo ir svarbesnių pokyčių,
bet jie tepaliko retus, neaiškius pėdsakus, ir d ar sunkiau p a
sidarė nustatyti juos apibrėžiančias sąlygas. Socialinis gyve
nim as, priešingai, - n e n u trū k sta m a p e rtv a rk ų tėkmė, lygia
greti kitoms kolektyvinio gyvenimo per tvarkoms, o m ūsų žinioje
esantys faktai neapsiriboja tiktai artim iausia epocha; mes tu
rime duom enų apie daugybę pakitimų, kuriuos patyrė jau din
gusios tautos. N ep aisan t spragų, žmonijos istorija aiškesnė
ir išsam esnė negu gyv ūnų rūšių istorija. Be to, yra aibė sočia-
linių reiškinių, kurie vyksta visoje visuomenėje, bet turi įgavę

skirtingas formas - nelygu vietovė, profesija, tikyba ir 1.1. Pa
vyzdžiui, nusikaltim as, savižudybė, g im stam um as, sa n tu o
ka, santaupos ir kt. Kiekvienai tų faktų kategorijai iš aplinkos
įvairovės atsiranda naujų pokyčių, be tų, kurie susidaro isto
rinės evoliucijos m etu. Taigi, nors sociologas ir negali vieno
dai sėkm ingai taikyti visų eksperim entinių tyrim o p rie m o
nių, tas bem až vienintelis m etodas, k u riu o jis turi naudotis,
jo rankose gali būti net labai vaisingas, nes jį taikydam as so
ciologas turi savo žinioje neprilygstam us išteklius.
Bet tas m etodas d u o d a tinkam ų rezultatų tik tada, kai tai
kom as ne p a p ra sta i tiksliai. Jeigu, kaip d ažnai atsitinka, p a
sitenkinam a d a u g m a ž gausiais p avyzdžiais p a ro d a n t, kad
pavieniais atvejais faktai pakito taip, kaip to nori hipotezė,
šituo nieko neįrodom a. Iš tų sporadinių ir fragm entinių suta
pim ų negalim a daryti jokios apibendrinam os išvados. Kokią
nors idėją iliustruoti pavyzdžiais dar nereiškia ją įrodyti. Reikia
lyginti ne atskirus variantus, o reguliariai sudarom as variantų
grupes, k urių nariai sietųsi vieni su kitais kiek įm anom a to-
lydesniu laipsniškum u ir b ū tų išsidėstę gana ilga eile. M at
reiškinio pokyčių variantai leidžia nustatyti dėsnį tik tada,
kai jie aiškiai apibrėžia reiškinio raidos b ū d ą d u o to m is a p
linkybėmis. O tam reikia, kad b ū tų ta pati seka kaip atskirais
tos pačios gam tos evoliucijos m om entais, be to, ta pokyčių
atspindėta evoliucija turi vykti gana ilgai ir jos kryptis nekel
ti abejonių.
Tačiau būdas, kuriuo turi būti sudarytos variantų grupės, skiriasi

sulig aplinkybėm is. Tos g rupės gali būti su d a ry to s iš faktų,
p a im tų iš vienos visuom enės arba iš kelių tos pačios rūšies
visuom enių, arba iš kelių skirtingų socialinių rūšių.
Pirmojo bū d o blogiausiu atveju gali užtekti, kai faktai la
bai paplitę ir apie juos turim e gana išsam ią ir įvairią statisti
nę informaciją. Pavyzdžiui, lyginant kreivę, atspindinčią sa

v ižu d y b ių skaičiaus kitim ą per gana ilgą laiką, ir to paties
reiškinio kitimą pagal provincijas, klases, kaimo ir miesto gy
venam ąsias vietoves, lytį, am žių, pilietinę būklę ir 1.1., gali
ma, netgi neplečiant savo tyrim ų už vienos šalies ribų, n u sta
tyti tikrus dėsnius, nors visada p ra v a rtu p atv irtin ti šiuos
rez u lta tu s kitų tos pačios rūšies tau tų stebėjimais. Tokiais
ribotais lyginimais galim a tenkintis tik tada, kai tyrinėjamos
kelios socialinės srovės, kurios p aplitusios visoje visuom e
nėje ir kinta tai vienoje, tai kitoje vietoje. O kai kalbam a apie
instituciją, juridinę ar m oralinę taisyklę, įsigalėjusį paprotį,
kurie tokie patys, gyvuoja vienodai visoje šalyje ir kinta tik
laike, tada negalim a apsiriboti vienos tautos tyrinėjim u, nes
įrodym ų m edžiaga teb ū tų vienintelė lygiagrečių kreivių p o
ra, kreivių, atsp in d in čių istorinę tiriam o reiškinio ir n u m a
nom os priežasties raidą, bet tik vienintelėje tiriamoje visuo
menėje, ne plačiau. Be abejonės, ly g iag retu m as, jeigu jis
nekintam as, jau yra reikšm ingas faktas, bet pats savaim e n e
gali būti laikom as įrodym u.
Į tyrim ų lauką įtraukus keletą tos pačios rūšies tautų, m ū
sų lyginim o erdvė praplatėja. Pirm iausia galim a supriešinti
vienos tautos istoriją su kitų tautų istorija ir pažiūrėti, ar jose
tas pats reiškinys rutuliojasi laiko atžvilgiu tomis pačiom is
sąlygomis. Paskui galima palyginti skirtingus to reiškinio raidos
procesus. P avyzdžiui, nustatyti formą, kurią tiriam as reiški-
nys įgyja skirtingose visuom enėse, kai jo raida pasiekia savo
apogėjų.
Kadangi visuom enės, būdam os to paties tipo, vis vien yra
skirtingos individualybės, tai ir ta forma nėra visur tokia pat,
ji pasireiškia aiškiau ar ne taip aiškiai - nelygu aplinkybės.
Taigi tu rėsim e naują pokyčių grupę, kurią galim e palyginti
su pokyčiais, sukeltais spėjam os sąlygos tuo p a t m etu kiek
vienoje iš tų šalių. Vadinasi, panagrinėję patriarchalinės šei
mos evoliuciją Romos, A tėnų ir Spartos istorijoje, šias valsty
bes galim e su sk irsty ti pagal m ak sim alų šios šeim os tipo
išsirutuliojim o laipsnį, pasiektą kiekvienoje iš jų, ir paskui
pažiūrėti, ar jos taip p at skirstosi ir pagal socialinės aplinkos

po būdį, nuo kurio po pirm o stebėjim o atro d o p rik lau sąs ti
riam as reiškinys.
Tačiau šio m etodo paties savaime nieku gyvu nepakanka.
Jis taikom as tik reiškiniam s, iškilusiem s per lyginam ų tau tų
gyvenimą. Bet visuomenė nekuria savo struktūros visai iš naujo,
o daugiausia ją jau parengtą perim a iš anksčiau gyvenusių
visuom enių. Tai, kas tokiu b ū d u perim am a, nėra jos istorinės
raidos pro d u k tas ir todėl negali būti paaiškinam a neišėjus iš
tos rūšies, kurios dalį sudaro visuom enė, ribų. Šitaip n a g ri
nėjama tegali būti tai, ką prie tos pirm inės šerdies prisijungu
sios visuom enės prid ū rė ir patobulino. Kuo aukščiau kylame
socialinėmis pakopomis, tuo menkesnės atrodo kiekvienos tautos
įgytos savybės palyginti su perduotom is. Beje, tai bet kurios
pažangos sąlyga. Taigi nauji elem entai, m ū sų įvesti į šeimos
teisę, nuosavybės teisę, m oralę, nuo p a t m ū sų istorijos p r a
džios yra gana neg au sū s ir m enkaverčiai palyginti su tais,
kuriuos esame paveldėję iš praeities. Todėl naujovių n eįm a
nom a suprasti, jeigu iš p rad ž ių neištiriam i esm ingesni reiš
kiniai - j ų šaknys, o ir tie reiškiniai tegali būti tiriam i tik p a
s ite lk u s k u r kas p la te s n iu s p a ly g in im u s . Kad g a lė tu m e
išsiaiškinti d ab artin ę šeimos, santuokos, nuosavybės ir kt.
būklę, turime sužinoti, kokios yra jų ištakos, kokie tie pa p ra s
čiausi elem entai, iš ku rių tos institucijos sudarytos, o šiais
klausim ais lyginamoji didžiųjų Europos visuom enių istorija
negali apšviesti. Reikia eiti toliau.
Todėl norint paaiškinti apibrėžtos rūšies socialinę insti
tuciją, reikia palyginti jos įgytas skirtingiausias form as ne tik
šios rūšies tautose, bet ir visose ankstesnėse rūšyse. Imkim,
pavyzdžiui, šeimos struktūrą. Pirmiausia nustatomas labiausiai
užuom azginis jos tipas, koks tik galėjo gyvuoti, o paskui n u o
sekliai, žingsnis po žingsnio, sekama, kaip jis palengva d arė
si vis sudėtingesnis. Šis m etodas, kurį galim a p av a d in ti ge
netiniu, pateikia k artu ir reiškinio analizę, ir sintezę. Ir jis
m um s p a d ė tų atskleisti išsklaidytus reiškinio elem entus jau
vien tuo, kad išryškintų, kaip jie nuosekliai jungiasi vieni prie
kitų, o k a rtu p latu s p alyginim ų laukas leistų k u r kas geriau

apibrėžti sąlygas, nuo kurių priklauso tų elem entų susidary
m as ir jungim asis. Vadinasi , kiekvieną kiek sudėtingesnį sociali
nį faktą galima paaiškinti tik ištyrus visą jo raidos procesą visose
socialinėse rūšyse. Lyginamoji sociologija nėra atskira sociolo
gijos šaka, tatai pati sociologija, nes paliauja bu v u si grynai
aprašom oji ir stengiasi aiškinti faktus.
Į šiuos plačius lyginim us neretai įsivelia klaida ir p a k e n
kia rezultatų teisingum ui. N ustatinėjant socialinių reiškinių
raidos kryptį yra pasitaikę, kad buvo lyginam a tai, kas vyko
vienos rūšies sm ukim o m etu, su tuo, kas vyko kitos rūšies
atsiradim o m etu. Toks principas leido tvirtinti, pavyzdžiui,
kad religinių tikėjimų ir bet kokio tradicionalizmo susilpnėji
mas tautų gyvenim e visada tegalėjo būti trum palaikis reiški
nys, nes pasirodo tik paskutiniu jų gyvavimo tarpsniu ir dingsta,
vos tik evoliucija atsinaujina. Bet taikant tokį m etodą gresia
pavojus laikyti nuolatine ir būtina pažangos eiga tai, kas su
kelta visai kitos priežasties. Iš tikrųjų, jaunos visuomenės būklė
anaiptol nėra p ap rastas tęsinys būklės, kurioje atsidūrė savo
gyvavim o pabaigoje jos pakeista visuom enė; ji iš dalies kyla
iš pačios jaunatvės, kuri kliudo n edelsiant perim ti ir p a n a u
doti ankstesnių tau tų patirties vaisius. Taip ir vaikas perim a
iš savo tėvų sugebėjim us ir polinkius, bet juos pritaiko savo
gyvenim e jau vėliau, ne vaikystėje. Taigi, pasitelkus tą patį
pavyzdį, galim a daryti prielaidą: tradicionalizm as, p astebi
m as kiekvienos visuom enės istorijos pradžioje, grįžta ne to
dėl, kad to paties reiškinio atgalinis judesys tegali būti tru m
palaikis, o dėl y p a tin g ų sąlygų, kuriose atsiduria kiekviena
užgim stanti visuomenė. Palyginimas galėtų būti įrodym as tik
tuom et, jeigu b ū tų pašalinam as klaidinantis am žiaus fakto
rius. N orint to pasiekti, užtenka tirti lyginamas visuomenes tuo
pačiu jų raidos tarpsniu. Taigi, norint sužinoti, kuria kryptim i
evoliucionuoja socialinis reiškinys, reikia jį tokį, koks buvo
kiekvienos rūšies jaunystėje, lyginti su tokiu, koks tapo kitos
(artim iausios) rūšies jaunystėje, ir pagal jo intensyvum ą vie
nam e ir kitam e etape galima bus pasakyti, ar jis progresuoja,
ar regresuoja, ar išlieka toks pat.
IŠVADOS
Trum pai apibendrindam i išdėstysime svarbiausias m ūsų me

todo ypatybes.
Pirm a, jis nepriklausom as n u o jokios filosofijos. Kadangi
sociologija išsirutuliojo iš didžiųjų filosofijos d o k trin ų , ji iš
saugojo įprotį rem tis kokia nors sistem a, su kuria pasirodo
esanti susijusi. Todėl ji paeiliui pabuvo pozityvistinė, evoliu-
cionistinė, spiritualistinė, o iš tikrųjų turėtų tenkintis būti tiesiog
sociologija. Mes net nesiryžtam e jos p av ad in ti natūralistine,
nebent šiuo term in u b ū tų norim a n u ro d y ti, kad socialiniai
faktai jai atrodo paaiškinam i natūralistinėm is priežastim is;
šiuo atveju epitetas gana nen au d in g as, nes jis p a p ra s č ia u
siai sako, jog sociologas užsiim a m okslu ir nėra mistikas. Bet
mes atsisakom e šio žodžio, jeigu jis suvokiam as kaip doktri
na, susijusi su socialinių reiškinių esme, jeigu, p av y zd žiu i,
manom a, kad tie reiškiniai gali būti suprastinam i iki kitų kos
m inių jėgų. Sociologijai nederėtų laikytis kurios nors d idžio
sios m etafizinės hipotezės. Jai nėra laiko tvirtinti nei laisvės,
nei determ inizm o. Ji reikalauja tik pripažinti, kad socialinių
reiškinių tyrim ui taikytinas prie ž a stin g u m o principas. Ir tą
principą ji iškelia ne kaip tikslingą bū tin u m ą , o kaip e m piri
nį postulatą, pam atuotos indukcijos vaisių. Kadangi p riežas
tingum o dėsnis p rip a ž in ta s ir kitose gam tos karalijose, p a
m ažu jis įsiviešpatavo vis plačiau - n u o fizikos ir chemijos
pasaulio perėjo į biologijos pasaulį, nuo biologijos - į psicho
logijos sferą, todėl mes turim e teisę teigti, kad jis tinka ir so
cialiniam pasauliui; šiandieną d ar galim a p rid u rti, kad tyri

m o darbai, p ra d ė ti rem iantis šiuo p o stu latu , sp re n d ž ian t iš
visko, rodos, jį patvirtina. Tačiau klausim as, ar priežastinio
ryšio prigim tis atm eta bet kokį atsitiktinum ą, tuo dar neiš
sprendžiam as.
Be to, pati filosofija itin su sirū p in u si šita sociologijos n e
priklausom ybe. Nes kol sociologas nėra pakankam ai išsiva
davęs iš filosofo įtakos, į socialinius reiškinius jis žiūri tik iš
pačios bendriausios pusės, iš tos, k ur jie p anašesni į kitus
visatos reiškinius. Nors taip suvokiama sociologija ir gali iliust
ruoti filosofiją įdom iais faktais, ji negali jos p ra tu rtin ti n a u
jais požiūriais, nes tirdam a objektą nepastebi nieko nauja.
Bet iš tikrųjų, jeigu pag rin d in iai kitų sričių faktai pastebim i
ir socialinėje sferoje, tai tik tokie, kurie pasižym i ypatingom is
form omis, leidžiančiom is geriau suprasti tų faktų prigim tį,
kadangi jos - aukščiausia jų išraiška. Tiktai, n o rin t juos tuo
požiūriu įvertinti, reikia išsiveržti už be n d rų teiginių ribos ir
įsigilinti į faktų detales. Taip sociologija, palengva speciali
zuodam asi, pateiks filosofiniam m ąstym ui vis originalesnės
m edžiagos. Jau anksčiau išdėstytos m intys galėjo atskleisti,
kaip rūšis, organas, funkcija, sveikata ir liga, priežastis ir tikslas
iškyla visai kitoje šviesoje. Beje, argi ne sociologija turi kuo
aiškiau išreikšti asociacijos idėją, kuri gali tapti ne tik p si
chologijos, bet ir visos filosofijos pam atu?
M ūsų m etodas leidžia ir rekom enduoja tą pačią nepriklau
somybę ir praktinėm s doktrinom s. Šitaip suvokiam a sociolo
gija nebus nei individualistinė, nei kom unistinė, nei socialis
tinė tokia prasm e, kurią įprasta teikti šiems žodžiam s. Ji
principingai nepaisys tų teorijų, kuriose nebus įžvelgiam a
m okslinės vertės, nes jomis siekiam a ne tiesiai išreikšti fak
tus, o juos pakeisti. O jeigu ji tomis teorijomis ir susidom ės,
tai tik tiek, kiek m atys ten socialinius faktus, kurie gali padėti
jai suprasti socialinę tikrovę iškeldami opius visuom enės p o
reikius. Šiaip ar taip, tas nereiškia, kad sociologija n e tu rė tų
domėtis praktiniais klausimais. Priešingai, akivaizdu, kad mes
nuolat rūpinam ės orientuoti ją taip, kad ji galėtų daryti prak-
IŠVADOS 141
tines išvadas. Ji neišvengiam ai su sid u ria su šiom is pro b le

m om is savo tyrim ų pabaigoje. Bet kadangi jos iškyla b ū ten t
tada, vadinasi, jos išplaukia iš faktų, o ne iš aistrų, todėl ga
lima n um atyti, kad jos iškyla sociologui visai kitu p a v id a lu
negu m iniai ir kad jo siūlom i sprendim ai, beje, daliniai, n e
gali tiksliai su tap ti nė su vienu iš tų, k u rių laikosi viena ar
kita partija. Šiuo atžvilgiu sociologijos vaidm uo turi pasireikšti
b ū ten t tuo, kad išv a d u o tų m us iš visų partijų įtakos ne tiek
priešpriešindama vieną doktriną kitoms, kiek pratindama protus
su sid ū ru s su šiais klausim ais užim ti ypatingą poziciją, k u
rią gali įteigti tik m okslas, tiesiogiai liesdam asis su daiktais.
Sociologija gali išm okyti pagarbiai, bet be fetišizmo, elgtis su
istoriškai susiklosčiusiom is institucijom is, nesvarbu, kokios
jos b ūtų, n u ro d y d a m a m um s, kas jos yra, kas jose būtina ir
laikina, koks jų tvarum as ir jų begalinė įvairovė.
Antra, m ūsų metodas objektyvus. Jame vyrauja mintis, kad
socialiniai faktai yra daiktai ir jie turi būti tyrinėjam i kaip
daiktai. Be abejo, šis principas, tiesa, kiek kitokio pavidalo,
su d aro C om te'o ir Spencerio d o k trin ų pag rin d ą. Bet šie d i
dieji m ąstytojai veikiau pateikė jo teorinę form ulę negu p r i
taikė jį praktikoje. Kad jis neliktų negyvu dariniu, neužteko jį
paskelbti; reikėjo iš jo ręsti p a m a tu s disciplinai, kuri p a d ė tų
m okslininkui, kai jis imasi tirti savo objektus, ir k u ri nuolat
lydėtų jį visuose jo m oksliniuose žygiuose. Mes ir pasiryžo-
me tokią discipliną sukurti. P arodėm e, kaip sociologas turi
atsisakyti iš anksto susidaryto faktų su p ra tim o ir atsid u rti
pačių faktų akivaizdoje; kaip jis turi juos nustaty ti pagal p a
čius objektyviausius požym ius; kaip jis spręsdam as iš jų p a
čių privalo ieškoti b ū d ų juos suskirstyti į sveikus ir ligotus;
kaip pagaliau jis turi v adovautis tuo pačiu p rin c ip u ir d u o
dam as aiškinimus, ir juos m otyvuodam as. Supratus, kad kal
bam a apie daiktus, jau niekas nem ėgins jų aiškinti u tilita ri
niais skaičiavim ais ar kokiais nors sam protavim ais. Darosi
pernelyg akivaizdu, kad tarp šitokių p riežasčių ir p asekm ių
atsivėrusi praraja. Daiktas - jėga, kurią gali su k u rti tik kita
jėga. Vadinasi, norint išaiškinti socialinius faktus, reikia s u
142 SOCIO LOGIJOS M ET O D O TAISYKLĖS
rasti energijos, galinčios juos sukurti. Keičiasi ne tik aiškini

mai, bet ir jų įrodym o būdas, arba, kitaip sakant, tik tada p a
juntam a reikm ė juos įrodyti. Jeigu sociologiniai reiškiniai tė
ra objektyvizuotų idėjų sistemos, vadinasi, juos aiškinti - vėl
jas p e rm ą sty ti jų logine tvarka, ir toks aiškinim as - jo paties
įrodymas; daugiausia, ką lieka daryti, - tai keliais pavyzdžiais
jį patvirtinti. Priešingai, tik m etodiškai teisingi bandym ai ga
li išplėšti iš d aiktų jų paslaptį.
Socialinius faktus mes laikom e daiktais, bet daiktais socia
liniais. Šta i ir priėjom e trečiąjį esm inį m u sų m etodo bruožą;
jis - grynai sociologinis. Dažnai atrodo, kad tie reiškiniai dėl
begalinio savo sudėtin g u m o arba visai nep asid u o d a m oksli
niam tyrim ui, arba leidžiasi tiriam i tik b ū d a m i suprastinti
iki elem entarių sąlygų, psichinių ir organinių, t. y. netekę b ū
dingų savo požym ių. O m es pam ėginom e įrodyti, kad juos
galima m oksliškai tirti n eatėm us iš jų esm inių savybių. Mes
net atsisakėm e bū d in g ą jiems nem aterialum ą sui generis lai
kyti su d ė tin g u psichologinių reiškinių nem aterialum u; juo
labiau n eleidom e sau, kaip italų m okykla, ištirpinti jį b e n
drose materijos savybėse1. Mes parodėm e, kad socialinis fak
tas tegali būti aiškinam as tik kitu socialiniu faktu, ir drauge
atskleidėm e, kaip toks aiškinim as įm anom as p rip a ž in u s vi
dinę socialinę aplinką p a g rin d in iu socialinės evoliucijos v a
rikliu. Taigi sociologija nėra kokio nors mokslo priedas; ji p a
ti - savitas ir savarankiškas m okslas, ir socialinės tikrovės
specifikos pajutim as sociologui toks būtinas, kad tik y p a tin
ga sociologinė k u ltū ra gali paren g ti jį suprasti socialinius
faktus.
M ūsų m anym u, tai pats svarbiausias žingsnis, kurį lieka
žengti sociologijai. Be abejo, kai m okslas tik užgim sta, jo s u
kūrim ui tenka griebtis vienintelių gyvuojančių m odelių, t. y.
kreiptis į jau susiform avusius mokslus. Ten slypi atliktų b an
d ym ų turtai, kuriais n ep asin au d o ti bū tų tiesiog neprotinga.
1 T odėl be jokio p a g r in d o m u s ų m e to d a s b u v o v a d in a m a s m ateria

listiniu.
IŠVADOS 143
Tačiau m okslas esti galutinai susiform avęs tik tada, kai jis
tam pa nepriklausom as. Iš tiesų, jo gyvavim as m otyvuotas tik
tada, kai jo tyrim o objektas - faktų kategorija, kurios n ety ri
nėja kiti m okslai. Nes neįm anom a, kad tos pačios sąvokos
vienodai tiktų įvairios prigim ties daiktam s.
Tokie, m um s regis, sociologinio m etodo principai.
Ši taisyklių visum a gali pasirodyti be jokio reikalo p e rn e
lyg sudėtinga palyginti su įprastai taikom omis priem onėm is.
Visi tie atsargumai gali pasirodyti per daug varginantys mokslui,
kuris iki šiolei reikalavo iš entuziastų tik bendrosios ir filoso
finės kultūros. Ir iš tikrųjų, tokio m etodo taikym as praktikoje
negali p ad id in ti susidom ėjim o sociologiniais dalykais. Kai
prašom a kaip pagrindinės išankstinės tyrim ų sąlygos atsisa
kyti tų suvokim ų, kuriuos žm onės įpratę taikyti tam tikrai
faktų kategorijai, ir pasistengti juos suvokti iš naujo, sunku
tikėtis susilaukti d a u g šalininkų. Bet mes šito ir nesiekiam e.
Priešingai, m anom e, kad atėjo m etas sociologijai atsižadėti,
taip sakant, pasaulietinės sėkm ės ir įgyti ezoterinį pobūdį,
d erantį bet kuriam mokslui. Tuom et ji laim ės tiek turinio ir
autoriteto, kiek veikiausiai neteks populiarum o. Kol sociolo
gija įvelta į partijų grum tynes, kol ji pasitenkina apdorodam a
visuotines idėjas su didesne logika negu m inia, ji negauna
jokios ypatingos kom petencijos ir n etu ri teisės prabilti taip
garsiai, kad n u tild y tų aistras ir prietarus. Be jokių abejonių,
dar toli tas m etas, kai sociologija galės geriausiai atlikti tą
užduotį, bet m um s reikia darbuotis, jau šiandien imti d a r
buotis, ir vieną dieną tai bus įgyvendinta.
TURINYS
PIRMOJO LEIDIMO PRATARMĖ ............................................................ 5
ANTROJO LEIDIMO PRATARMĖ .......................................................... 9
ĮVADAS ...................................................................................................... 25
U ž u o m a z g in ė m eto d o log ijos bū klė so c ia lin iu o se m o k slu o se . Darbo

tik sla s.
Pirmas skyrius. KAS YRA SOCIALINIS FAKTAS? .......................... 27
Socialinis faktas negali būti apibrėžiamas savo visuotinum u visuom e

nėje. Socialinio fakto skiriamieji požymiai: 1) jo išoriškumas (išorinis
gyvavim as) individualių sąm onių atžvilgiu; 2) prievartinis poveikis,
kurį jis daro toms pačioms sąmonėms. Šio apibrėžimo taikymas nu
sistovėjusiems papročiams ir socialinėms srovėms. Šio apibrėžimo patikra.
Kitas socialinio fakto apibūdinimas: nepriklausomumas jo individua

lių apraiškų atžvilgiu. Šio apibūdinim o taikym as nu sistovėjusiem s
papročiams ir socialinėms srovėms. Socialinis faktas plinta todėl, kad
jis yra socialinis, o ne socialinis yra todėl, kad jis plinta (yra visuoti
nis). Kaip šis antrasis apibrėžimas įeina į pirmąjį.
Kaip socialinės morfologijos faktai įeina į tą patį apibrėžimą.
Bendra socialinio fakto formulė.
Antras skyrius. TAISYKLĖS, SUSIJUSIOS SU SOCIALINIŲ

FAKTŲ STEBĖJIMU .................................................................................37
Pagrindinė taisyklė: socialiniai faktai laikytini daiktais.
I. Id eologinė fazė, kurią pereina visi mokslai ir per kurią jie, užuot
aprašę ir išaiškinę daiktus, sudaro pirmines praktines sąvokas. Kodėl
ši fazė sociologijoje turi trukti ilgiau negu kituose moksluose. Faktai,
paimti iš Comte'o, Spencerio sociologijos, iš dabartinės etikos ir politi
nės ekonomijos, įrodantys, kad ši stadija dar nepereita.
Priežastys, dėl kurių ji turi būti pereita: 1) socialiniai faktai turi būti
tiriami kaip daiktai, nes jie - tiesioginiai m okslo data (du o m en ys -
146 SOCIO LOGIJOS M ET OD O TAISYKLĖS
lot.), o idėjos, kurios laikomos jų plėtra, tiesiogiai neduotos; 2) jie visi

pasižym i daikto savybėm is.
šios reformos analogijos su reforma, kuri neseniai pakeitė psichologi

ją. M otyvai tikėtis ateityje sparčios sociologijos pažangos.
II. Ankstesnės taisyklės tiesioginės išvados.
1. Pašalinti iš m okslo visas priešsąvokes. Mistinis požiūris, priešta

raujantis šios taisyklės taikymui.
2. Būdas nustatyti p o z ity v in į tyrim o objektą: faktų su g ru p av im a s

pagal jų bendrus išorinius požymius. Taip sudaryto suvokim o ir pir
minio suvokinio santykis. Klaidų, atsirandančių, kai nepaisoma šios
taisyklės arba kai ji neteisingai taikoma, pavyzdžiai: Spenceris ir jo
sukurta evoliucijos teorija; Garofalo'as ir jo pateiktas nusikaltimo api
brėžimas; paplitusi klaida, neigianti moralės buvim ą žem esnės išsi
vystym o pakopos visuom enėse. Požymių, įeinančių į pradinį apibrė
žimą, išorinis pobūdis moksliniams aiškinimams netrukdo.
3. Be to, šie išoriniai požym iai turi būti kiek įmanoma objektyvesni.
Būdas tą pasiekti: socialinius faktus išryškinti iš tos pusės, kur jie
daugiausia atskirti nuo savo individualių apraiškų.
Trečias skyrius. TAISYKLĖS, SUSIJUSIOS SU NORMALAUS

IR PATOLOGINIO SKYRIMU................................................................ 63
Teorinė ir praktinė to skyrimo nauda. Jis būtinas mokslui todėl, kad

galėtų padėti valdyti elgseną.
I. Įprastų kriterijų nagrinėjimas: skausmas nėra skiriamasis ligos p o

žymis, nes šį požymį turi ir sveikata; tas pat pasakytina ir apie tikimy
bę išgyventi, nes ji sumažėja dėl normalių gyvenim o reiškinių (senat
vė, gim dym as ir kt.), o nebūtinai dėl ligos. Be to, šis kriterijus dažniausiai
netaikytinas, ypač sociologijoje.
Liga skiriama nuo sveikatos kaip normalus nuo nenormalaus. Viduti

nis arba specifinis tipas. Būtinumas atkreipti dėm esį į amžių nusta
tant, ar faktas yra normalus, ar ne.
Kaip šis patologinio dalyko apibrėžimas apskritai sutampa su įpras

tu ligos suvokiniu; nenormalu - tai atsitiktinis reiškinys; kodėl nenor
malum as paprastai laikomas žem esne būkle.
^ II./Ankstesnio metodo rezultatų patikrinimo nauda ieškant fakto nor-

Irtalumo, t. y. jo visuotinum o, priežasčių. Tokio patikrinimo būtinu
147
mas, kai kalbama apie faktus, susijusius su visuom enėm is, neužbai
gusiom is savo istorinės raidos. Kodėl šis antrasis kriterijus gali būti
taikomas tik kaip papildomas ir antraeilis.
Taisyklių išdėstymas.
H l ^ i ų taisyklių taikymas keletu atvejų, ypač sprendžiant nusikalsta

m um o klausimą. Kodėl nusikalstamumas - normalus reiškinys. Klai
dos, daromos nesilaikant šių taisyklių. Pats m okslas tada tampa ne
įm anom as.
Ketvirtas skyrius. TAISYKLĖS, SUSIJUSIOS SU

S O C IA L IN IŲ TIPŲ S U D A R Y M U .......................................................... 87
Normalaus ir nenormalaus skyrimas numato socialinių rūšių susida

rymą. Rūšies suvokinio, užim ančio tarpinę padėtį tarp sąvokų genus
homo ir atskiros visuom enės, naudingum as.
I. Jų sudarymo būdas - tai ne monografinis aprašymas. Šio kelio netinka

mumas. Tokiu būdu sudarytos klasifikacijos nenaudingum as. Taiky
tino metodo principas: skirti visuom enes pagal jų sandaros laipsnį.
II. Paprastos v isu o m e n ė s apibrėžimas: orda. Keleto m etodų, kuriais

paprasta visuomenė jungiasi su tokia pat, o jos dalys - tarp savęs, pa
vyzdžiai.
Taip sudarytų rūšių viduje išskirtini pakitimų variantai pagal tai, ar

tie segmentai susilieja, ar ne.
Taisyklės išdėstym as.
III. Kaip tai, kas anksčiau išdėstyta, įrodo socialinių rūšių gyvavimą.
Rūšies prigimties skirtumai biologijoje ir sociologijoje.
Penktas skyrius. TA ISY K L Ė S, S U S IJU S IO S SU

SO C IA L IN IŲ FAKTŲ A IŠK IN IM U ..........................................................9 8
^J/Įprastų aiškinim ų finalistinis pobūdis. Fakto n a u d in g u m as nepa-

aiškina jo gyvavim o. Dviejų klausimų dvilypum as, nustatytas išliki
mo faktų, organo ir funkcijos savarankiškumu ir paslaugų, kurias gali
teikti ta pati institucija, įvairove. Būtinumas tirti veiksmingas sociali
nių faktų priežastis. Lemiama šių priežasčių reikšmė sociologijoje,
aiškinama socialinių papročių, net pačių nežym iausių, visuotinum u.
Veiksminga priežastis turi būti apibrėžiama nepriklausomai nuo funk

cijos. Kodėl pirmasis tyrimas turi būti atliekamas anksčiau už antrąjį.
f II. P sichologinis įprastai taikomo m etodo pobūdis. Šis m etodas pa-

^ grįstas socialinio fakto, kuris pagal apibrėžimą nesuprastinamas iki
grynai psichinių faktų, prigim ties nepripažinim u. Socialiniai faktai
tegali būti aiškinami tik socialiniais faktais.
Kaip tai vyksta, nors visuomenė sudaryta tik iš individualių sąmonių.

Asociacijos, kuriančios naują būtį, naują tikrovės rūšį, fakto svarba.
Ryšio tarp sociologijos ir psichologijos nutrūkimas, analogiškas ryšio
tarp biologijos ir fizikos bei chemijos mokslų nutrūkimui.
Šio teiginio pritaikomumas visuom enės formavimosi faktui.
Psichinių ir socialinių faktų pozityvinis ryšys. Psichiniai faktai sudaro

neapibrėžtą materiją, kurią transformuoja socialinis faktorius; pav y z
džiai. Sociologai jiems skyrė labiau tiesioginį vaidmenį socialinio g y
venimo genezėje todėl, kad sąmonės būkles jie laikė grynai psichiniais
faktais, o iš tikrųjų sąmonės būklės tėra transformuoti socialiniai reiš
kiniai.
Kiti to paties teiginio įrodymai: 1) socialinių faktų savarankiškumas

etinio faktoriaus, susijusio su organine ir psichine sritimi, atžvilgiu; 2)
socialinė evoliucija nepaaiškinama grynai psichinėmis priežastimis.
Taisyklių, susijusių su šiuo klausimu, išdėstymas. Kadangi šios tai

syklės nepripažįstamos, socialiniai aiškinimai pernelyg apibendrinti ir
jas diskredituoja. Grynai sociologinio apdorojimo būtinumas.
III. D idžiausia socialinės morfologijos faktų svarba sociologiniu ose

aiškinimuose: vidinė aplinka - kiekvieno bent kiek reikšmingesnio so
cialinio proceso šaltinis. Vyraujantis žm ogaus elemento vaidmuo šioje
aplinkoje. Sociologijos uždavinys - rasti tos aplinkos savybes, kurios
labiausiai veikia socialinius reiškinius. Šią sąlygą geriausiai atitinka
dviejų rūšių požymiai: visuom enės dydis ir dinaminis tankis, matuo
jamas segm entų susiliejimo laipsniu. Antrinė vidinė aplinka; jos san
tykis su bendra aplinka ir kolektyvinio gyvenim o smulkmenomis.
Socialinės aplinkos są vo k os svarba. Ją atmetus, sociologija negalės

nustatyti priežastingumo santykių, tik sekos santykius, nepasižym in
čius moksline įžvalga; Comte'o ir Spencerio pateikti pavyzdžiai. Tos
pačios sąvokos svarba aiškinant, kaip socialinių papročių naudingu
mas gali kisti ir nepriklausyti nuo savavališkų veiksmų. Šio klausimo
ryšys su klausimu apie socialinius tipus.
Apie tai, kad taip suvoktas socialinis gyvenim as priklauso nuo v idi
nių priežasčių.
149
IV. Bendras šios sociologinės koncepcijos pobūdis. H obbeso tvirtini

mu, psichinis ir socialinis ryšys yra sintetinis ir dirbtinis; Spencerio ir
daugelio ekonom istų m anym u, ryšys - natūralus ir kartu analitinis;
m ūsų supratimu, jis - natūralus ir sintetinis. Kaip šie du požym iai
suderinami. Bendros šito pasekmės.
Šeštas skyrius. TAISYKLĖS, SUSIJUSIOS SU ĮRODYMAIS 127
I. Lyginamasis metodas arba netiesioginis eksperim entavim as - įro

dym o metodas sociologijoje. Metodo, kurį Comte'as vadina istoriniu,
bergždumas. Atsakym as į Millio prieštaravimus dėl lyginamojo m e
todo taikymo sociologijoje. Principo svarba: tą pačią pasekmę atitinka
ta pati priežastis.
II. Kodėl tarp įvairiausių lyginamojo m etodo taikymo būdų geriau

sias sociologijoje - gretimųjų (lydim ųjų) po k y čių m etodas. Jo pra
našumas: 1) jis laiko priežastinį ryšį suvokiamu iš vidaus; 2) jis leidžia
panaudoti daug griežčiau ir kritiškiau atrinktus duom enis. Apie tai,
kad sociologija, nepaisant vienintelio m etodo taikymo, dėl pokyčių
gausos, kuria naudojasi sociologas, nėra menkesnė už kitus mokslus.
Tačiau lyginti reikia tik ilgai trunkančių ir plačių pokyčių grupes, o ne
atskirus pokyčius.
^ IlI^lvairūs tų grupių sudarymo būdai. Atvejis, kai įeinantys į grupes

reiškiniai gali būti paimti iš vienintelės visuomenės. Atvejis, kai reikia
juos imti iš įvairių, bet tos pačios rūšies visuomenių. Atvejis, kai reikia
lyginti skirtingas rūšis. Kodėl paskutinis atvejis - pats bendriausias.
Lyginamoji sociologija - ta pati sociologija.
Atsargumo priemonės, kurių reikia imtis norint išvengti lyginimuose

tam tikrų klaidų.
IŠ V A D O S .......................................................................................................................139
Bendri šio m etodo požymiai:
1. N e p r ik la u so m y b ė nu o bet kurios filosofijos (n ep rik la u so m yb ė,

nau dinga pačiai filosofijai) ir nu o praktinių doktrinų. Sociologijos
santykiai su šiomis doktrinomis. Kaip ji leidžia vyrauti partijoms.
2. Objektyvumas. Socialiniai faktai, suprantami kaip daiktai. Kaip šis

principas vyrauja visam e metode.
3. Sociologinis pobūdis: aptarti socialiniai faktai išsaugo savo specifiką;

sociologija kaip autonominis mokslas. Apie tai, kad šios autonomijos
iškovojimas - pati svarbiausia pergalė, kurią sociologija privalo dar
pasiekti.
Didėjantis tokia kryptimi ugd om os sociologijos autoritetas.

Emile Durkheim
S O C I O L O G IJ O S M E T O D O T A IS Y K L Ė S
Redaktorė S. Papečkienė
V iršelio d a ilininkė A. J. Krasauskaitė
M en in is redaktorius R. Čeponis
Korektorė R. Prapiestienė
M a k etav o /. M ork ūnienė
L e id y k la V A G A ,
G e d im in o pr. 50, 2600 V iln iu s
S p a u s d i n o AB „ V ilsp a " ,
V ir šu lišk ių skg. 80, 2056 V iln iu s 44 ,*
Durkheim, Ėmile
Du361 Sociologijos metodo taisyklės/Emile Durkheim. - Vilnius:
Vaga, 2001. - 152 p. - Atviros Lietuvos knyga: ALK, ISSN
1392-1673.
ISBN 5 - 4 1 5 - 0 1 5 5 8 - 2
E. D u rk heim o veikale „Sociologijos m e to d o taisyklės" (1895),

po lem izuo jan t su vyraujančiom is tendencijom is, išd ė sto m i p a
grindiniai so c io lo g in ė s m e to d o lo g ijo s principai. Jam b ū d in g a s
soc ia lin ė s tikrovės su reik šm in im a s, jos prim ato p rip a žin im as.
U D K 316
Socialiniai faktai moksliškai aiškinami taip retai,
kad kai kurie šio darbo teiginiai gali gerokai su
g lu m in ti skaitytoją. Kadangi jau tu rim e teorinį
m okslą apie visuom enes, reikia tikėtis, kad šis
veikalas nebus tik tradicinių prietarų parafrazė, o
privers m u s pažvelgti į d a ik tu s k ita ip , nei jie
atrodo paprastam žmogui.
Sociologija nėra kokio nors m okslo priedas; ji pa
ti - ypatingas ir savarankiškas m okslas, ir so
cialinės tikrovės specifikos pajutim as sociologui
toks būtinas, kad tik ypatinga sociologinė kultūra
gali parengti jį suprasti socialinius faktus.
ALK - serija verstinių knygų, kurias leidžia įvairios

leidyklos, remiamos Atviros Lietuvos fondo. Serijos
tikslas - su p ažin d in ti skaitytojus su šiuolaikinių
humanitarinių ir socialinių mokslų pagrindais.
A T V I R O S L I E T U V O S K N Y G A
ISSN 1 3 9 2 - 1 6 7 3
ISBN 5 - 4 1 5 - 0 1 5 5 8 - 2
R e k o m e n d u o j a m a k a i n a 1 2 Lt

Emile Durkheim - Sociologijos Metodo Taisykles 2001 LT

Uploaded by

Document Information

Original Title

Copyright

Available Formats

Share this document

Share or Embed Document

Sharing Options

Did you find this document useful?

Is this content inappropriate?

Copyright:

Available Formats

Emile Durkheim - Sociologijos Metodo Taisykles 2001 LT

Uploaded by

Copyright:

Available Formats

E m ile D u r k h e im

SOCIOLOGIJOS METODO TAISYKLĖS

QU A DR IGE / P resses U n iversitaires de France, 1937

This edition published with the support

Knygos leidimą finansavo Atviros Lietuvos fondas

© Vertim as į lie tu v ių kalbą,

Socialiniai faktai moksliškai aiškinam i taip retai, kad kai k u ­

d a u g n epasikliauti savo pirm aisiais įspūdžiais. Jeigu jis p a ­

1 Bet su m u m i s ga l im a nesu tikt i; je igu sve ik a ta turi n e p a k e n č i a m ų

Taigi m ū sų m etod as visai nėra revoliucingas. Tam tikra

nes tad a nėra p a g rin d o ieškoti iš šalies jų egzistavim o p rie ­

Kai ši knyga p asiro d ė pirm ą kartą, ji sukėlė gana gyvą p ole­

ribotos praktikos apibendrinim as, jos neabejotinai turės evo­

Teiginys, kad socialiniai faktai turi būti suprantam i kaip daik­

socialiniai faktai - m aterialūs daijctai; tie daiktai tokio p a t

pažinti šilum ą ar šviesą, garsą ar elektrą; ji m um s teikia apie

1 Ma tom e, kad iškeliant šį teiginį nėra reikalo tvirtinti, jog socialinis

tirtą savo m okslo sritį. Reikia, kad skverbdam asis į socialinį

sirado iš nieko; jis pats turi išorines priežastis, kurias reikia

2 Šis te igi nys , beje, nėra visai tikslus. Be i n d iv id ų , egzistuoja ir da ik ­

esminis bruožas įkūnytas atskiroje atom ų grupėje. Tuomet gy­

Šiuo klausim u derėtų išryškinti vieną skirtum ą, kuris gal­

jie pritraukiami ar atstumiami, jungiasi ar skiriasi, nepriklauso

b ū tų toliau pažengusi, ji neabejotinai konstatuotų, kad kiek­

Lieka tarti keletą žodžių apie socialinių faktų apibrėžim ą,

3 Nėra reikalo ro dyti, kaip ši u o p o ž i ū r iu bū tin yb ė tyrinėti faktus iš

pažįstam uose iš to, k ad jie gali atskirom s sąm onėm s daryti

4 Priev art inė ga lia, kurią m e s jam pr is ki r ia m e , taip m a ž a i a t s p in d i

kriterijų. Būtent tai mes p ripažinom e retsykiais esant būtina

5 Žr. Fauconnet ir M a us s o straipsnį Sociologie iš Grande Encyclopedic.

Prie kitų ginčų, kuriuos sukėlė šis darbas, m um s regis, ne­

čiojc fizinėje apli nk oj e yra skirti nga i a d ap t av ęs i. Štai k od ėl ki ek ­

tas išbandyti jų poveikį, negalėdam as jų pakeisti. Būtent tai

Iki šiol sociologai m aža dėmesio skyrė apibūdinti ir apibrėžti

1 Sy st ė m e de Logique, l.V I, ch.VII-XII.

sociologinio tyrim o p riem onių apžvalga. Tačiau atsargum o

KAS YRA SOCIALINIS FAKTAS?

Prieš ieškant metodo, kuris tiktų socialinių faktų tyrimui, svarbu

jie gyvuoja be jo valios. Ženklų sistema, kurios m an reikia

tučtuojau sužlugčiau. N et jeigu faktiškai galiu nepaisyti šių

1 Tai dar ne r ei šk ia , kad bet kuri pri eva rt a yra n o r m a l u s re iš k in ys .

K adangi m ū sų pateiktus p a vyzdžius (juridinės ir m orali­

Beje, šį socialinio fakto apibrėžim ą galim a p a tv irtin ti dar

nuo atskirų įvykių, juos atspindinčių. Šitaip jie tarsi įgyja

siškai neutralizuojasi ir todėl skaičium i neapibrėžiam os. Jis

Taigi mes galime susidaryti tikslų sociologijos srities vaizdą.

Tačiau gali kilti klausim as, ar šis apibrėžim as išsam us. Iš

4 Ši g l a u d i g y v e n i m o ir struktūros, or gano ir funkcijos gi m in ys t ė gali

TAISYKLĖS, SUSIJUSIOS SU SOCIALINIŲ

Pirmoji ir p ag rin d in ė taisyklė: socialinius faktus būtinai rei­

Kai nauja reiškinių kategorija tam pa m okslo objektu, jie jau

patirties p ro d u k ta i, jie visų pirm a turi suteikti m ūsų veiks­

mas, tru k d an tis m okslui plėtotis, d a r p alen g v in am as pačių

nių priem onių, valstybės, visuom enės organizavim as atrodo

Iš tikrųjų, iki šiol sociologija, galima sakyti, išimtinai n a g ­

mos idėjos. P agrindinė jo sociologijos m edžiaga - žmonijos

Spenceris šį konceptą atm eta, bet tik tam , kad p akeistų jį

4 Sociol. Tr. f r., III, 331, 332.

im dam asis nagrinėti kiekvieną atskirą problem ą, jis taiko tą

ta prie konkrečių gyvenim o aplinkybių ir įvairuojanti - nely­

8 S y s t ė m c de Logiquc, III, p. 496.

sprendim ui. Juk niekas m ūsų iš anksto neįtikina, kad egzis­

konstatuoja savo apibrėžim ą. Be abejo, jis jį pag rin d žia ke­

Socialiniai faktai moksliškai aiškinam i taip retai, kad kai k u

d a u g n epasikliauti savo pirm aisiais įspūdžiais. Jeigu jis p a

nes tad a nėra p a g rin d o ieškoti iš šalies jų egzistavim o p rie

Kai ši knyga p asiro d ė pirm ą kartą, ji sukėlė gana gyvą p ole

ribotos praktikos apibendrinim as, jos neabejotinai turės evo

Teiginys, kad socialiniai faktai turi būti suprantam i kaip daik

2 Šis te igi nys , beje, nėra visai tikslus. Be i n d iv id ų , egzistuoja ir da ik

esminis bruožas įkūnytas atskiroje atom ų grupėje. Tuomet gy

Šiuo klausim u derėtų išryškinti vieną skirtum ą, kuris gal

b ū tų toliau pažengusi, ji neabejotinai konstatuotų, kad kiek

Prie kitų ginčų, kuriuos sukėlė šis darbas, m um s regis, ne

čiojc fizinėje apli nk oj e yra skirti nga i a d ap t av ęs i. Štai k od ėl ki ek

K adangi m ū sų pateiktus p a vyzdžius (juridinės ir m orali

Pirmoji ir p ag rin d in ė taisyklė: socialinius faktus būtinai rei

patirties p ro d u k ta i, jie visų pirm a turi suteikti m ūsų veiks

Iš tikrųjų, iki šiol sociologija, galima sakyti, išimtinai n a g

ta prie konkrečių gyvenim o aplinkybių ir įvairuojanti - nely

sprendim ui. Juk niekas m ūsų iš anksto neįtikina, kad egzis

konstatuoja savo apibrėžim ą. Be abejo, jis jį pag rin d žia ke

Taigi mes turim e nagrinėti vien socialinius reiškinius, a t

drabužiuose, skoniai atsispindi m eno kūriniuose. Priklauso

Tačiau p irm ta k ų p atirtis m um s parodė, kad, norint g a ra n

12 Paprastai ein am a n u o pa prastos są v o k o s ir pap rasto ž o d ž io . Ie šk o

13 Tas pats a p i b r ė ž i m o n e b u v i m a s kartais l e i s d a v o tvirtinti, kad d e

jektyvią ir iškreiptą sąvoką. Iš tikrųjų, tokia a tranka įm a n o

3. Bet jutim as nesunkiai gali būti subjektyvus. Todėl gam

16 P a v y z d ž i u i , kad šis n u r o d y t a s p ak ei ti m as ne b ū t ų įteisintas, r eik ė

ir leidžiantį moksliškai skirti sveikatą nuo ligos įvairiose so

Ar galim e tvirtinti, kad sveikata, kurios sąlyga - laim in

dras gyvenim o sąlygas. Tačiau negalim a jų pavadinti nesvei

Bendras šių apibrėžim ų trūkum as - noras prieš laiką p r a

norm alu moliuskui, gali būti norm alu ir stuburiniui. Kiekvie

rųjų taip m ū sų s u d a ry ti konceptai, tu rėd am i didžiulį p ra n a

gerėjimas, o ne st ab il u m as , kaip d a u g e l y j e anom alijų. Tač iau m a

egzi ste nc ijo s s ą ly g om is . Iš tikrųjų, viena vertus, jei šis religinės są

Mes taip esame įpratę vienu m oju spręsti su d ė tin g u s klausi

9 Bet tada g a l im e s u si l a u k t i pr i eš ta ra v i m o , esą n o r m a l a u s tipo rea

zijoje prieaugis siekia m ažne 300%. Taigi n e ra stu m e reiški

10 Iš to, kad n u si k a l ti m a s - no r m a l io s s o c i o lo g i jo s r eiš kin ys, dar n e

džiam i jausm ai gyvu otų visose be išimties individualiose są

Tai dar ne viskas. Be d uodam os netiesioginės naudos, p a

n a tū ra liu reiškiniu. Jau m atėm e, kad G arofalo'ui atro d o n e

me, bet ir pats mokslas taptų neįmanomas. Iš tikrųjų, jo tiesio

požym iai, kurie leis padėti klasifikacijos pagrindus, tuo sun

Spenceris puikiai suprato, kad m etodiškai su d a ry ta sociali