Klaipėdos „Vėtrungės“ gimnazijos

4A3 grupės mokinės Gintarės Gedrimaitės

lietuvių kalbos ir literatūros įskaitos

planas

Tema: Kas nelaimingesnis – fiziškai ar dvasiškai kenčiantis žmogus?

I. Kiekvieno žmogaus gyvenimas yra ypatingas tuo, kad jis yra unikalus, išsiskiriantis nuo kitų.
Todėl galima teigti, jog žmogaus skaudžiausi patyrimai jų atžvilgiu neprilygsta niekam kitam.
Taigi, yra sunku teigti, jog vieno žmogaus patirta nelaimė ir kančia yra kategoriškai sunkiausia. Tad
kokie išgyvenimai daro žmogų nelaimingu? Tai priklauso nuo individo asmenybės, bet taip pat ir
nuo gyvenimo aplinkybių ir pasaulėžiūros.

II. Problema: žmogaus gyvenimo aplinkybės, kai jis patiria kančią.

1. Žmogus, kuris išgyvena išorinio pasaulio įtampą ir vidinio pasaulio dvilypumą, negali visiškai
atskleisti savo asmenybės, norų ir tikslų, todėl individas nesijaučia laimingas ir patiria dvasinę
kančią:

a) Liudas Vasaris išgyvena dvasinę tuštybę, kurią mano galįs užpildyti įstodamas į kunigų
seminariją, tačiau šią gyvenimo kryptį jis priima dėl aplinkinių žmonių, nes nenori jų nenuvilti,
todėl jis jaučiasi suvaržytas. Tokiu būdu šeimos įtaka neleidžia laisvai formuotis žmogaus vidiniam
pasauliui;

b) Liudas Vasaris patyręs kunigų luomo realybę, vis labiau nusivili savimi, nes nejaučia pašaukimo,
o dirbti be ypatingo Dievo pajutimo negali. Todėl jo vidiniai jausmai skyla į dvi dalis: noras siekti
savo tikslų ir nuolankumas artimiesiems, o tai priverčia Liudą Vasarį patirti vidinį dramatizmą.

2. Asmuo, prievarta patekęs į aplinką, kur žmogiškumo požymių beveik nebėra ir į nuskriaustųjų
fizinę ir psichologinę žalą nėra kreipiama dėmesio, išgyvena neapsakomai didelę fizinę kančią,
todėl tokiam individui neįmanoma jausti laimės:

a) žmonės, patekę į Štuthofo koncentracijos stovyklą, patiria pragarišką tikrovę, kur civilizuotas
individas laikui bėgant praranda žmogiškąsias vertybes - užuojautą, gailestį - ir laikui bėgant
pasineria į žiaurumo, savanaudiškumo būseną;

b) pagrindinio kūrinio veikėjo aprašomi skaudūs koncentracijos stovyklos išgyvenimai perteikiami

su ironija. Tai tampa žmogaus priemone kovoti su šokiruojančia, fiziškai ir emociškai
traumuojančia realybe.

3. Žmogus, jaučiantis vidinę neramybę, graužatį dėl jį kamuojančių skaudžių praeities išgyvenimų,
patiria dvasinę bausmę, kuri neleidžia išsivaduoti iš kančių, todėl galima teigti, jog toks asmuo
gyvena nelaimingą gyvenimą:
a) Rodionas Raskolnikovas daro prielaidą, jog kai kurių žmonių nusikaltimai gali būti atleidžiami ir
remdamasis šia idėja nusižengia prieš pačią Dievo galią – spręsti, kas turi gyventi, o kas mirti.
Tačiau šis pagrindinio veikėjo mentalitetas priveda jį prie psichologinės ir fizinės kančios;

b) dėl klaidingumo ir netikėtų padarytų veiksmų padarinių, Raskolnikovas patiria dvasinę kančią,
kuri pasireiškia pablogėjusia fizine savijauta – liguista būsena, kliedesiu, nepaprastu dirglumu.

III. Viską apibendrindama noriu pasakyti tai, kad fizinę su dvasine kančia yra sunku lyginti,
kadangi kiekvieno žmogaus patirti vargumai jo atžvilgiu yra sunkiausi. Negalima paneigti to, jog
asmens pasaulėjauta, asmenybė ir gyvenimo sąlygos yra unikalios, todėl teigti tai, kad jo išreikšti
jausmai yra mažiau reikšmingi nėra išmintinga. Taigi, fiziškai ir dvasiškai kenčiančių žmonių
gyvenimai yra skirtingi, todėl neįmanoma apibrėžti ar palyginti jų vidinių jausmų skausmo.

Literatūra ir šaltiniai:

1. Mykolaitis – Putinas Vincas. Altorių šešėly. -V., 2019

2. Sruoga Balys. Dievų miškas. -V., 2019
3. Dostojevskis Fiodoras. Nusikaltimas ir bausmė. -V., 2008