KODĖL ŽMOGUS NE VISADA GALI VALDYTI SAVO LIKIMĄ?

Liaudies išmintis byloja, kad kiekvienas žmogus yra savo likimo kalvis. Mintis, kad
galime pakeisti savo gyvenimą, mus vilioja. Siekiame keisti savo ateitį, gyventi geriau nei tai
sekėsi mūsų tėvams, draugams ar kitiems artimiesiems. Mes viliamės, jog likimą galime
pakreipti norima vaga. Tačiau likimas ne visada priklauso nuo mūsų pačių. Gyvenime nuolat
atsiranda tokių dalykų, kurių neįmanoma numatyti, suplanuoti ir sukontroliuoti. Taigi
aptarkime, kokie veiksniai žmogui trukdo valdyti savo likimą?
Žmogus negali valdyti savo likimo esant sudėtingam istoriniam laikotarpiui. Norint
išlikti – jis turi prisitaikyti. XX-ojo amžiaus antroji pusė Lietuvoje apibūdinama kaip katastrofų
laikotarpis. Nuo 1940 metų sekė viena okupacija po kitos, nesėkmingas pogrindinis
pasipriešinimas, persekiojimai dėl įsitikinimų. Lietuvos inteligentija tokioje terpėje ypatingai
kentėjo. Griuvo nepriklausomos Lietuvos, laisvo žodžio puoselėjimo galimybė. Nebuvo
galima laisvai kurti, aprašyti tikruosius savo jausmus, idėjas. Tokiu laikmečiu gyveno
prozininkas Albinas Marius Vaitkus, geriau žinomas kaip Marius Katiliškis. Šio rašytojo
kūrinyje „Užuovėja“ jaučiamas stiprus namų, gimtosios žemės ir jos tradicijų idealizavimas, o
romane „Išėjusiems negrįžti“ – tai jau išvarymas iš rojaus vį pragarą, kurį išeiviams, tokiems
kaip Katiliškis, įkūnijo šis katastrofų laikotarpis. Mariui Katiliškiui, kaip ir daugeliui išeivijos
rašytojų teko keisti savo gyvenimą ir prisitaikyti - emigruoti, paaukojant gimtuosius namus,
tam, kad galėtų nevaržyti savo kūrybos, nuomonės ir dėl to nebūtų persekiojamas. Kad ir
koks stiprus buvo gimtųjų namų ilgesys, istorinės aplinkybės lėmė, kad rašytojui iki savo
mirties nepavyko grįžti į Lietuvą. Taigi ši rašytoja situacija įrodo, kad žmogus negali valdyti
savo likimo esant sudėtingam istoriniam laikotarpiui.