2B Ričardas Greiciūnas

Ž odis glaudžia, žodis skriaudžia

Ž odis – tai daug reiškiantis ir žmogų skirtingai paveikiantis dalykas. Pasakytas žodis ar
sakinys gali įžeisti, sužeisti iš vidaus. Kartais tai net skaudžiau negu tikras skausmas. Ž odžiai
su mumis lieka amžinai, o skausmas praeina. Ž eidžiantis žodis tempia mus žemyn ir
pasunkina mums gyvenimą. Bet žodis taip pat gali priglausti. Išgirdę komplimentą ar
pagyrimą nusišypsome. Iškart sušyla širdis ir jaučiamės gerai, jei žmogus tai pabrėžia
nuoširdžiai.

Su žodžiais reikia bū ti atsargiem ir prieš pasakant pagalvoti, nes neretai bū na atsitikimų, kai
nejaučiame, ką sakome, ir tą žmogų žeidžiame iš vidaus. Tokias klaidas labai sunku ištaisyti,
kadangi žodžiai yra įsimenami ir lieka visam gyvenimui.

Taip pat turime sakyti ir gražius žodžius vienas kitam, nes kiekvienas žmogus yra to vertas.
Ir jei visada sakytume komplimentus kitiem asmenim, mes jausimės taip pat gerai. Kaip ir
romane „Musių valdovas“ yra aprašomas pokalbis tarp vienų iš pagrindinių veikėjų: Kriuksis
ir Ralfas. Kriuksis prisipažino, jog iš jo buvo tyčiojamasi ir kreipiamasi negražia išgalvota
pravarde. Tačiau Ralfas nesusimąstęs, kaip jaučiasi jo draugas, nusijuokia. Tai Kriuksį privertė
vel pajaust senas nuoskaudas.

Manau, žmonės per daug vienas kitą peikia ir per mažai giria. Jei dalintume vieni kitiems tik
naudingus komplimentus ar pastabas, visi tobulėtume. Mokytumėmės iš savo klaidų ir
judėtume į priekį kaip visuomenė. Taigi, bū kite atsargū s su žodžiais ir nebijokite girti bei
peikti. Bet taip pat ir nepersistenkite.