Veide dažnai atsispindi du pranešimai - tai, ką melagis nori parodyti ir ką nuslėpti.

Vienos
veido išraiškos padeda sumeluoti teikdamos melagingą informaciją, kitos melą išduoda, nes
atrodo apsimes tinės ir, nepaisant pastangų jas nuslėpti, kartais prasiveržia ti krosios
emocijos. Gali būti ir taip, kad akimirką veide pasirodys melagingos, tačiau įtikinamos
išraiškos, o kitą akimirką jau pra siverš slepiamos emocijos. Įmanoma, kad tai, kas iš tiesų
jaučia ma, ir tai, kas slepiama, pasirodys tam tikrose veido dalyse ir susilies į vieną išraišką.
Esu įsitikinęs, kad žmonės veide melo neperskaito, nes nemoka atskirti nuoširdžių jausmų
išraiškų nuo melagingų.

Tikros, išgyvenamos emocijos išraiškos veide pasirodo dėl to, kad jo raumenys gali judėti
nevalingai, be mūsų pastangų. Me lagingos išraiškos atsiranda valingai kontroliuojant veido
rau menis - taip suvaldomos patiriamos emocijos ir nutaisomos rei kiamos išraiškos. Tad
veidas yra dvilypė sistema, galinti atspin dėti sąmoningai pasirenkamas išraiškas, ir tas,
kurios reiškiasi spontaniškai. Yra ir tarpinių išraiškų - tokių, kurios kadaise buvo išmoktos, o
paskui ėmė reikštis savaime, be pasirinkimo ar nepaisant pa sirinkimo, ir paprastai mums jų
nesuvokiant.

valingas ir nevalingas išraiškas valdo skirtingos smegenų sritys. Pacientai su pakenkta

piramidines neuronines sistemas apimančia smegenų sritimi paprašyti nusišypsoti ne įstengia,
bet šypsosi, kai išgirsta pokštą arba kaip nors kitaip nudžiugę. Visai priešingą vaizdą matome
stebėdami pacientus su pažeista nepiramidinės sistemos smegenų dalimi. Jie sugeba valingai
nusišypsoti, bet džiaugsmas jų veide neatsispindi

Tai gi pacientai su piramidinių sričių pažeidimais veidu sumeluoti neįstengs, nes jiems
nepavyks nuslopinti emocijos ar nutaisyti melagingos išraiškos. Pacientai su nepiramidinių
sričių pažei dimais, tie, kurie apimti emocijos nereaguoja veido išraiškomis, jomis galėtų
nepaprastai talentingai meluoti, nes jiems nereikė tų slopinti tikrai jaučiamų emocijų išraiškų.

Nevalingos emocijų išraiškos veide yra evoliucijos padarinys. Daugelis žmogaus išraiškų
nesiskiria nuo kitų primatų. Kai ku rių emocijų išraiškos veide, bent jau tos, kurios reiškia
laimę, baimę, pyktį, pasibjaurėjimą, liūdesį, sielvartą, o gal ir kai kurios kitos, yra
universalios, vienodos visiems žmonėms, nepriklau somai nuo amžiaus, lyties, rasės ar
kultūros.Šios veido išraiš kos yra geriausias emocijų informacijos šaltinis, mat, jos atsklei
džia subtiliausius trumpiausiai trunkančių emocijų niuansus. Veidas gali atskleisti tokias
emocines subtilybes, kokias žodžiais įamžina tik poetas. Iš veido galime suprasti:

• kokias emocijas žmogus jaučia - pyktį, baimę, liūdesį, pa sibjaurėjimą, sielvartą, laimę,
pasitenkinimą, susijaudinimą

nuostabą bei panieką - visus šiuos jausmus gali perteikti skir tingos veido išraiškos,

• ar dvi emocijos yra susiliejusios - dažnai žmogus vienu metu jaučia dvi emocijas, ir veide
atsispindi kiekvienos jų ele mentai,

• jaučiamos emocijos intensyvumą, kiekviena emocija gali skirtis intensyvumu - nuo

susierzinimo iki įniršio, nuo nuogąs tavimo iki siaubo ir t.t.

Jau pirmaisiais gyvenimo metais kūdikiai išmoks ta kontroliuoti kai kurias veido išraiškas,
nuslėpti tikruosius jausmus ir nutaisyti apsimestines emocijų išraiškas. ugdami žmonės iš
moksta išraiškų demonstravimo taisykles (display rules) taip puikiai, kad šios tampa giliai
įsišaknijusiais įpročiais. Ilgainiui diduma taisyklių ima veikti savaime, moduliuoja išraiškas
be mūsų pa sirinkimo ar net suvokimo

Kaip tik dėl to, kad išraiškų demonstravimo taisyklės skir tingose kultūrose skiriasi,
keliautojui gali susidaryti įspūdis, kad veido išraiškos nėra universalios. Aš nustačiau, kad,
pavyz džiui, japonai emocijas žadinančius filmus tokia išraiška kaip amerikiečiai žiūri tik
būdami vieni. Jeigu filmą kartu žiūri kitas asmuo, ypač viršininkas, japonai daug dažniau negu
amerikie čiai paiso išraiškų demonstravimo taisyklių, neigiamų emocijų išraiškas
pridengdami mandagia šypsenėle.

Jiems teko įsitikinti, kad žmonės tiek meluodami, tiek kalbėdami tie są šypsosi vienodai
dažnai. Šie vertintojai neatsižvelgė į šypse nos prigimtį. Ne visos šypsenos vienodos. Mūsų
veido išraiškų vertinimo technika leidžia išskirti daugiau kaip penkiasdešimt skirtingų
šypsenų.

Daugelis išraiškų yra tai, ką vadiname pokalbio signalais, kuriais, panašiai kaip iliustracijomis,
pabrėžiama kalba ar palengvinama sintaksė (pavyzdžiui, veido išraiška pažymimas
klaustukas arba šauktu kas). Dar yra nemažai mimikos emblemų, iš kurių paminėkime tik
kelias: mirktelėjimas viena akimi, nuostabą rodantis anta kių kilstelėjimas nuleidžiant vokus
ir pasagos forma sudedant lūpas, vieno antakio kilstelėjimas išreiškiant skepsį. O kur dar
visos mimikos manipuliacijos - kaip lūpų kramtymas, lūpų čiul pimas, lūpų šluostymasis ir
žandų pūtimas. Na ir, suprantama, dar yra emocijų išraiškos, tiek nuoširdžios, tiek
apsimestinės.

Kiekviena emocija turi visą kompleksą išraiškų, kie kviena jų akivaizdžiai skiriasi viena nuo
kitos. Ir tai neturėtų stebinti. Juk vieną emociją atitinka ne vienas jausmas ar vienos rūšies
patirtis, bet ištisas patirčių kompleksas. Štai aptarkime pykčio patirčių šeimą. Pykčio rūšys
skiriasi:

• intensyvumu - nuo suirzimo iki įniršio,

• pagal tai, kaip jis kontroliuojamas - nuo ūmaus iki rusenančio, • pagal įsiplieskimo spartą
(kokiu greičiu prasideda) -

nuo ūmai pratrūkstančio iki lėtai įsižiebiančio,

• pagal užgesimo spartą (kokiu greičiu slopsta) - nuo trumpalaikio iki ilgai trunkančio,

• pagal temperatūrą - nuo kunkuliuojančio iki šaltakraujiško, • pagal nuoširdumą - nuo tikro
iki apsimestinio, tokio, kaip pralinksmintas tėvas rodo nepaklusniam, bet mylimam vaikui.

Jau turime įrodymų, kad yra daugiau skirtingų veido išraiškų nei žodžių bet kuriai emocijai.
Veidas įspėja apie niuansus ir subtilybes, kurių kalba žodžiais perteikti neįstengia.

veido išduoda mos informacijos arba mikroišraiškų. Tos išraiškos parodo visą slepiamos
emocijos vaizdą, tačiau taip trumpai, kad paprastai jos nepastebimos. Mikroišraiška švysteli
veide ir iš jo dingsta greičiau nei per ketvirtį sekundės. Jas atradome pirmajame savo
eksperimente, skirtame apgaulės užuominoms, beveik prieš dvidešimt metų analizuodami
įrašytą pokalbį su minėta pir mame skyriuje psichiatrijos paciente Marija, slėpusia ketinimą
nusižudyti.
Marijos elgesį charakterizavo daliniai trūktelėjimai pečiu - simbolinio gesto riktas - ir
sumažėjęs iliustruojančių gestų skai čius. Pastebėjome ir mikroišraišką - daug kartų atsukę
juostą ir žiūrėdami ją sulėtintai išvydome Marijos veide absoliutaus liūdesio išraišką, kurią
tučtuojau pakeitė šypsenėlė. Mikroiš- raiškos yra viso veido emocinės išraiškos taip
suspaustos laike, kad trunka tik mažą dalį įprastos jų trukmės, ir pakeičiamos taip greitai, kad
dažniausiai nepastebimos.

Netrukus po to, kai atra dome mikroišraiškas, apie jas savo publikacijose paskelbė ir kiti
tyrėjai, teigdami, kad jos yra slopinimo išdava, atskleidžianti nesąmoningas emocijas. Tačiau
Marijos jausmai tikrai nebuvo nesąmoningi - ji skausmingai suvokė liūdesį, atsispindėjusį jos
mikroišraiškoje. Patyrusiems psichologams sulėtinti juostos nė nereikėjo - jie pastebėjo
momentinę liūdesio išraišką ir žiūrėdami videoįrašą įprastu greičiu.

Pasipraktikavę bent valandą, dauguma žmonių išmoksta pa stebėti tokias itin trumpas
išraiškas. Pamatę kelis šimtus veidų, kad ir kiek trumpai, emo cijas ima pastebėti visi. Šį
įgūdį nesunkiai galime susiformuoti kiekvienas. Tam tereikia kaip galima trumpiau žvilgtelėti
į veido fotografijoje išraišką ir pabandyti atspėti, kokia tai emocija, tada pažvelgti į
fotografiją atidžiau, kad įsitikintum, paskui paban dyti tą patį su kita fotografija.

Mikroišraiškos žada ir erzina, nes kad ir kokios jos yra iš kalbingos, išduoda slepiamas
emocijas, pasirodo jos nedažnai. Eksperimente, kurį atlikome prašydami meluoti studentes
slau gytojas, mikroišraiškų pasitaikė nedaug. Kur kas daugiau pamatėme užgniaužtų išraiškų.
Išraiškai formuojantis asmuo tarsi suvokia ją netrukus pasirodysiant, tad ją užgniaužia,
kartais dar pridengdamas kita. Dažniausiai užgniaužta išraiška pridengiama šypsena. Kartais
išraiška užgniaužiama taip greitai, kad sun ku suprasti, kokia būtų buvusi emocija, kurią
turėjo atspindėti neužgniaužta išraiška. Net jei ir nepaaiškėja, kokia galėjo pasi rodyti
emocija, pats jos užgniaužimo faktas gali būti aiški užuo mina, kad asmuo slepia jausmus.
Užgniaužta išraiška papras tai trunka ilgiau, tačiau ji ne tokia baigtinė kaip mikroišraiška.

Šioji buna suspausta laike, tačiau visas sutrumpintas emocijos vaizdas joje matyti.
Užgniaužta išraiška nutrūksta, bet trunka ji ilgiau nei mikroišraiška, o kartais galima pastebėti
ir tai, kaip ji nutraukiama.

Tiek interpretuojant mikroišraišką, tiek užgniaužtą išraišką, susidursime su dviem

problemomis, kurios dažnai pasitaiko ir aiškinant daugelį apgaulės užuominų.

Prisiminkime pra eitame skyriuje minėtus Brokaw spąstus, kai melo tikrintojas neatsižvelgia į
individualius emocinių išraiškų skirtumus. Ne kiekvienas emocijas slepiantis žmogus parodys
tai mikroišraiš ka arba užgniaužta išraiška, tad jų nebuvimas dar nėra tiesos įrodymas.
Individai skiriasi gebėjimais kontroliuoti išraiškas, yra žmonių - vadinu juos melagiais iš
prigimties, - kurie daro tai tobulai.

Antra klaida, kurią pavadinau Otelo klaida, padaroma, kai neatsižvelgiama į tai, kad įtariami
meluojant ir kai kurie teisūs žmonės nesutramdo emocijų. Norėdamas išvengti Otelo klaidos
melo tikrintojas turi suprasti, kad jei jis pastebi mikroišraišką ar užgniaužtą išraišką, to jam
nepakaks įsitikinti, ar žmogus meluoja. Beveik bet kurią šiomis išraiškomis iš duodamą
emociją gali patirti ir nekaltas asmuo, besistengian tis jausmus paslėpti. Nekaltas asmuo gali
nuogąstauti, kad juo nepatikės, gali jausti kaltę dėl ko nors kito, gali pykti arba piktintis
neteisėtai apkaltintas, gali džiaugtis galimybe įrodyti, jog kaltintojas neteisus, gali būti
nustebintas kaltinimo. Jei toks nekaltas asmuo šiuos jausmus norėtų paslėpti, irgi pasitaikytų
mikroišraiškų arba užgniaužtų išraiškų.

Ne visas veido išraiškas sukuriančius raumenis vienodai len gva kontroliuoti. Vieni raumenys
patikimesni už kitus. Patikimi raumenys yra tie, kurių neįmanoma panaudoti melagingoms
išraiškoms, melagis jų valdyti negali. Meluojantis žmogus ne gali taip paprastai paslėpti šių
raumenų judesių stengdamasis slėpti patiriamą emociją, nes lengvai jų sustabdyti ar
užgniaužti neįmanoma.

Išsiaiškinome, kurie raumenys negali būti lengvai kontro liuojami, paprašę žmones valingai
pajudinti tam tikrus veido raumenis ir veidu pavaizduoti įvairias emocijas. Yra tokių raumenų
judesių, kuriuos valingai gali atlikti tik labai nedaug žmonių. Pavyzdžiui, tik apie 10 %
tikrintų žmonių įstengė va lingai nuleisti žemyn burnos kampučius nepajudindami smakro
raumens. Tačiau pastebėjome, kad tie sunkiai kontroliuojami raumenys juda, kai žmogus
patiria tų raumenų judesių reika laujančią emociją. Pavyzdžiui, tie patys asmenys, kurie
neįsten gia valingai nuleisti žemyn lūpų kampučių, tai padaro pajutę liūdesį, sielvartą,
širdgėlą. Mums pavyko išmokyti žmones va lingai kontroliuoti šiuos sunkiai judinamus
raumenis, nors pa prastai šiai užduočiai gali prireikti šimtų valandų. Šie raume nys yra
patikimi, nes žmogus nežino, kaip perduoti informaciją, priverčiančią juos parodyti
melagingą išraišką. Manyčiau, kad jei asmuo negali pasiųsti raumenims informacijos
suklastoti išraišką, jis sunkiai „sustabdys" ar užgniauš tokią informaciją, kuri sutrukdytų
raumenims veikti, kai jis jaučia tuos raumenis judėti priverčiančią emociją. Jei žmogus
neįstengia valingai pa judinti raumens apgaulingai išraiškai, jis neįstengs ir taip greitai
sustabdyti judančio raumens, kad paslėptų kurią nors emocinės išraiškos dalį.

Kai jaučiamos emocijos išraiškos nepajėgiama nuslopinti, yra kitų būdų ją nuslėpti. Galima
užmaskuoti, dažniausiai šypsena, tik kaktoje ir viršutinių vokų srityje matomų tikros
emoci jos ženklų taip paprastai nepaslėpsi. Galima įtempti priešingus judesius sukeliančius
raumenis, kurie sutramdytų tikrą išraiš ką. Pavyzdžiui, pasitenkinimo šypseną galima
neutralizuoti suspaudžiant lūpas ir kilstelint aukštyn smakrą.

Tačiau dažnai priešingų raumenų panaudojimas gali būti apgaulės užuomina, nes dėl
priešingus judesius sukeliančių raumenų veiklos, sumi šusios su jaučiamos emocijos
išraiškoje dalyvaujančių raumenų judesiais, veidas gali pasidaryti nenatūralus, sustingęs,
įtemptas. Geriausias būdas nuslėpti jaučiamą emociją būtų visiškai nuslo pinti jos
išraišką lemiančių raumenų judesius. O tai padaryti sunkoka, jei tą emociją sukuria
judantys patikimi veido raumenys.

Svarbiausia tokių tikslių emocijų požymius rodančių rau menų judėjimo vieta yra kakta. 3a
paveiksle parodyti patiki mų raumenų judesiai,

kai išgyvenamos liūdesio, sielvarto, susikrimtimo ir veikiausiai kaltės emocijos. Tai ta

pati išraiška, kokia parodyta ir 2 paveiksle, bet 3a paveiksle lengviau sutelk ti dėmesį tik į
kaktą, nes visos kitos veido dalys be išraiškos. Atkreipkite dėmesį, kad vidiniai antakių
kampeliai kilstelėti aukštyn. Paprastai dėl to viršutiniai vokai įgauna trikampio pa vidalą,
kaktos vidury susimeta raukšlės. Šį judesį valingai atlikti sugebėjo mažiau nei 15% tikrintų
žmonių. Tai reiškia, kad klastojant šias emocijas tokia išraiška nepasirodys, o pasirodyti ji tu
rėtų, kai žmogus jaučiasi liūdnas, apimtas sielvarto (ar kaltės), nors ir stengiasi tai nuslėpti.
tojant šias emocijas tokia išraiška nepasirodys, o pasirodyti ji tu rėtų, kai žmogus jaučiasi
liūdnas, apimtas sielvarto (ar kaltės), nors ir stengiasi tai nuslėpti.
3b paveiksle parodytas patikimų raumenų judesys, kai jaučiama baimė, nerimas,
nuogąstavimas, siaubas. Atkreipkite dėmesį, kad antakiai pakelti ir sutraukti arčiau vienas
kito. Tokį raumenų judesių derinį ypač sunku atlikti sąmoningai. Iš mūsų tikrintų asmenų tik
10% sugebėjo atlikti jį valingai. Iliustracijoje taip pat matome viršutinį voką pakeltą, o
apatinį įtemptą - tipiškus baimės ženklus. Kai žmogus stengiasi paslėpti baimę, vokų judesių
galime nepastebėti, nes šiuos judesius kontroliuoti nesunku. Bet antakių padėtis tikriausiai
išliks.

3c paveiksle parodyti pykčiui, o 3d nuostabai būdingi anta kių ir vokų judesiai. Kitos
emocijos nėra susijusios tik su jomis būdingais antakių ir vokų judesiais. 3c ir 3d
paveiksluose parodyti antakių ir vokų judesiai nėra patikimi. Juos atlikti gali visi, tad jie
galimi ir apsimestinėse išraiškose, juos ir paslėpti nesunku.
Juos įtraukiau, kad susidarytų išsamesnis vaizdas, kaip anta kiai ir vokai rodo emocijas,
norėdamas pabrėžti jų kontrastą su patikimų raumenų judesiais, pavaizduotais 3a ir 3b
paveiksluose.

3c ir 3d paveiksluose parodytas antakių pakėlimas ar nuleidimas yra dažniausios veido

išraiškos. Šie antakių judesiai dažnai naudojami kaip pokalbio signalai, paryškinantys ir
pabrėžian tys tai, kas kalbama. Antakių kilstelėjimas gali būti naudojamas ir kaip šauktukas
ar klaustukas, netikėjimo ar skepsio simbolis. Darwinas sutraukiantį antakius raumenį vadino
„sunkumo rau-meniu". Jis buvo teisus sakydamas, kad šis raumuo sujuda, kai reikia padaryti
ką nors sunkaus, - tiek pakelti sunkų daiktą, tiek išspręsti sudėtingą aritmetikos uždavinį.
Antakius nuleisti ir sutraukti įprasta sumišus ir susikaupus.

Kita tikrų emocijų požymius rodanti raumenų judėjimo sritis yra burna. Viena patikimiausių
pykčio užuominų yra susiaurė jusios lūpos. Raudonoji lūpų sritis pasidaro mažiau matoma,
ta čiau lūpos nebūtinai būna prikąstos ar suspaustos. Šį raumenų judesį daugeliui žmonių itin
sunku atlikti, esu pastebėjęs, kad jis dažnai padaromas dar prieš žmogui imant pykti ir prieš
suvo kiant, kad pyksta. Tai subtilus judesys, be to, lengvai paslepia mas po šypsena. 4
paveiksle parodyta, kaip šis judesys pakeičia lūpų išvaizdą.

Otelo klaida - neįžvelgimas, kad melu įtariamas tiesą sakantis žmogus gali rodyti tuos pačius
emocinius ženklus kaip ir melagis, - kartais apsunkina tikras emocijas išreiškiančių veido
raumenų judesių interpretaciją. Nekaltas melu įtariamas asmuo gali rodyti nuoširdžios baimės
išraišką (3b pav.), nes bijo būti neteisėtai apkaltintas. Jaudindamasis dėl to, kad jei atrodys
išsigandęs, žmonės pamanys, jog meluoja, jis stengsis paslėpti baimę, tad baimės požymius
rodys jo antakių sritis, nes šį judesį sustabdyti sunku. Bet melagis, bijantis, kad jį sugaus
meluojant, ir besistengiantis nuslėpti baimę, veikiausiai įgaus tą pačią iš raišką.
Brokaw spąstų - nepaisymo individualių skirtumų, dėl kurių melagis gali ir neparodyti
apgaulės užuominų, kai tuo tarpu tiesą sakantis žmogus jas parodo, reikėtų vengti ir
interpretuojant patikimų, tai yra tikrų emocijų išraiškas lemiančių raumenų jude sius. Yra
žmonių - psichopatai ir melagiai iš prigimties, - kurie pasižymi nepaprastu sugebėjimu
kontroliuoti tikrų jausmų veido išraiškas. Tad vertinant juos, net ir patikimų, tikras emocijas
atspindinčių raumenų judesiai negali būti patikimi. Tokie ypač talentingi maskuotojai yra
dauguma charizmatinių asmenybių. Sakoma, kad per 1983 m. vizitą į Lenkiją tokį talentą
pademons travo popiežius Jonas Paulius II.

Individualūs skirtumai trukdo interpretuoti patikimų veido raumenų judesius dar vienu labiau
ribotu būdu. Turiu galvoje anksčiau minėtus pokalbį lydinčius veido signalus. Dalis pokal bio
signalų panašūs į iliustracinius rankų gestus, jais pabrėžiami konkretūs ištariami žodžiai.
Dauguma žmonių arba nuleidžia antakius, arba juos pakelia (kaip parodyta 3c ir 3d pav.). Tik
labai nedaug žmonių kalbėdami antakiais padaro liūdesiui ar baimei būdingą judesį (3a ir 3b).
Tų, kurie taip daro, raumenų judesiai laikytini nepatikimais.

Liūdesį rodantį antakių judesį jis naudoja kalbai paryš kinti. Dauguma žmonių pabrėždami
žodį antakius nuleidžia ar pakelia, bet Woody Alienas kilsteli aukštyn vidinį antakių kampą.

Yra ir trečia problema, gresianti komplikuoti patikimų vei do raumenų judesių interpretaciją
ir kitas apgaulės užuominas. Šiuos raumenis galima priversti judėti pasitelkus teatro techni
kas melagingai išraiškai nutaisyti. Stanislavskio vaidybos tech nika (dar vadinama
Stanislavskio metodu) rengia aktorių tiksliai perteikti emociją išmokstant ją prisiminti ir iš
naujo patirti. Pra eito skyriaus pabaigoje minėjau, kad ši vaidybos technika buvo panaudota
analizuojant autonominės nervų sistemos veiklą. Kai aktoriai taiko šią techniką, jie veido
išraišką nutaiso nevalingai, ji yra iš naujo patiriamos emocijos rezultatas; o kaip rodo mūsų
eksperimentas, sužadinti emocijos fiziologiją įmanoma. Kartais, kai žmonės neįstengia
nutaisyti 3a ir 3b paveiksluose parodytų išraiškų, paprašau juos taikyti Stanislavskio metodą
ir iš nau o patirti liūdesį arba baimę. Tuomet dažnai atsiranda tie veido raumenų judesiai,
kurių jie ankščiau valingai atlikti neįstengė. Melagis irgi gali taikyti Stanislavskio metodą, ir
jei jis tai padarys, jokių apsimetimo požymių nepastebėsime. Patikimi veido raumenys
suveiks tokia technika sukeltoje apsimestoje veido išraiškoje, nes jis jaus apsimestą emociją.
Emocijas sužadinus Stanislavskio metodu, riba tarp melagingo ir teisingo tampa nepastebima.
Dar sunkiau pažinti melagį, kuriam pavyksta apgauti patį save, kuris patiki savo paties melu.
Tokių melagių išaiškinti neįmanoma. Pagauti meluojant galima tikėtis tik tokius melagius,
kurie žinojo tai darantys.

Akių patikimumo problemą galima išspręsti apsvarsčius kiekvieną iš penkių informacijos
šaltinių, kuriuos teikia akys. Iš jų tik trys gali teikti žinių apie informacijos nute kėjimą ar
apgaulės užuominų. Akys sielos veidrodis, ne.

Pirmasis - akių išvaizdos pokytis, kurį sukelia akių obuolius supantys raumenys. Šie
raumenys keičia vokų pavidalą, daugiau ar mažiau atidengia akies baltumą ir rainelę,
formuoja bendrą įspūdį žvelgiant į akių sritį. Kai kurie šių akies raumenų sukelti veido
pokyčiai parodyti 3a, 3b, 3c ir 3d paveiksluose. Bet, kaip jau minėjome, tų raumenų
judėjimas nesuteikia patikimų apgaulės užuominų. Palyginti nesunku šiuos raumenis valingai
judinti ir jų judėjimą slopinti. Taigi nedaug informacijos suteiks mikroišraiškos ar
sustabdytos išraiškos.
Antrasis iš akių gaunamos informacijos šaltinis yra žvilgsnio kryptis. Žvilgsnį žmogus
nukreipia apimtas ne vienos emocijos; žemyn ar į šalį susigėdęs, į šoną pasibjaurėjęs. Tačiau
melu kaltinamas asmuo žvilgsnio veikiausiai smarkiai nenukreips, nes melagiai žino, kad taip
daugelis kaip tik ir tikisi atskleisti apgaulę.

Trečias, ketvirtas ir penktas informacijos, gaunamos iš akių, šaltiniai turėtų atskleisti daugiau
nuslėptos informacijos ir parodyti apgaulės užuominų. Mirksėti galima valingai, tačiau kartu
tai ir nevalinga reakcija, kuri sustiprėja emociškai susijaudinus. Akių lėliukės išsiplečia
emociškai susijaudinus, tačiau žmogui nesuteikta galimybė jų išplėsti valingai, panorėjus.
Akių lėliukės išsiplečia dėl autonominės nervų sistemos veiklos, kuri lemia ir seilių rijimo,
kvėpavimo, prakaitavimo pokyčius, minėtus ke tvirtame skyriuje. Padažnėjęs mirksėjimas ir
išsiplėtusios akių lėliukės rodo, kad asmuo susijaudinęs, bet iš šių požymių atpažinti emocijos
neįmanoma. Tai gali būti ir susijaudinimo, ir pyk cio, ir baimės ženklai. Mirksėjimas ir
lėliukių išsiplėtimas gali suteikti vertingos informacijos tik tada, kai įrodymas apie kurią nors
emociją išduos, kad žmogus meluoja, o melo aiškintojas ga lės tmesti galimybę, jog tai nėra
neteisėtai apkaltinto asmens baimės ženklai.

Ašaras, penktąjį ir paskutinį informacijos, gaunamos iš akių srities, šaltinį, taip pat sukelia
autonominės nervų sistemos veikla, bet ašaros yra ne visų, o tik kai kurių emocijų požymis.
Ašaras sukelia sielvartas, liūdesys, palengvėjimas su kai kuriomis nevaldomo džiaugsmo,
juoko formomis. Jos gali išduoti sielvartą, liūdesį, kai kiti šių emocijų požymiai slepiami,
nors neabejo ju, kad antakiai taip pat išduos šią emociją. Pasirodžius ašaroms, slepiamą
jausmą netruks pripažinti ir pats žmogus. Juk jei bus nuslopintas juokas, džiaugsmo ašaros
tikriausiai irgi nepasipils.

Autonominė nervų sistema sukelia veide dar ir paraudimą, pabalimą, prakaitavimą. Kaip ir
kitus autonominės nervų sis temos sukeltus veido ar kūno pokyčius, paraudimą, išbalimą ir
prakaitavimą nuslėpti sunku. Nėra tikra, ar prakaitavimas ir padažnėjęs mirksėjimas bei
išsiplėtusios akių lėliukės yra bet kokios emocijos sužadinimo ženklas, ar jis būdingas vienai,
ar kelioms emocijoms.

Paraudimas laikomas sumišimo požymiu, paraustama susigėdus, o gal ir pajutus kaltę.

Sakoma, moterys rausta dažniau nei vyrai, nors kodėl taip turėtų būti, nežinoma. Paraudimas
gali rodyti, kad melagis susidrovėjęs ar susigėdęs dėl to, ką slepia, o gal jis slepia pačią savo
gėdą? Veidas paraudonuoja ir iš pykčio, bet nežinoma, kuo paraudimas skiriasi nuo išbalimo.
Matyt, ir viena, ir kita susiję su odos periferinių kraujagyslių išsiplėtimu, bet pykčio ir
susigėdimo raudonis ar lengvas paraudimas susidrovėjus gali skirtis intensyvumu, trukme,
paraudusiomis ar pabalusiomis tam tikromis veido sritimis. Manau, veidas parausta tik tada,
kai žmogus nesuvaldo arba kai stengiasi sutramdyti pratrūkstantį pyktį. Jei tai tiesa, veide ir
balse bus ir kitų pykčio įrodymų, tad pažinti šią emociją melo tikrintojas negalės vien
pasikliaudamas veido spalva. Smarkiau tramdant pyktį, kaip ir pykstant, veidas gali išblykšti
ar pabalti. Pabalimas gali išduoti emocijas net ir tada, kai pykčio ar baimės išraiškos
slepiamos. Stebina, kad ašarų, nukaitimo, paraudimo ar pabalimo ryšys su konkrečių emocijų
išraiška ar jų slėpimu nagrinėtas labai mažai.

Dabar nuo aptarimo, kaip iš veido pažinti slepiamų emocijų požymius, pereikime prie veido
ženklų, rodančių apsimestinę išraišką, kad demonstruojamos emocijos žmogus iš tiesų nepa
tiria. Viena jau minėta galimybė yra ta, kad patikimų raumenų judėjimas negali būti
melagingos išraiškos detalė, jei, žinoma, kalbame ne apie Woody Alleną ar Stanislavskio
metodą. Yra trys kitos užuominos, rodančios, kad išraiška melaginga - asimetrija, jos
trukmė ir vieta pokalbio tėkmėje.