Darbo tema poemoje yra dviprasmė.

Viena vertus, baudžiavinis išnaudotojiškas darbas yra tikras vargas,

todėl poemoje girdėti daug dejonių, žodžiai ,,vargas“, ,,vargti“, ,,vargdieniai“ yra bene dažniausiai poemoje
vartojami. Antra vertus, darbas yra sveikos žmogaus prigimties požymis – jis teikia ekonominę naudą,
skatina pasitikėjimą gyvenimu ir kelia džiugias emocijas. Darbas svarbus socialiniu ir dorovės požiūriu –
susieja žmogų su bendruomene ir gamtos pasauliu, moko išminties. Darbo, kuriam žmogų pašaukia ne
dvaras, o gamta, vaizdai poemoje aprašomi su pasigėrėjimu, hiperbolizuojant veiksmo energiją, grindžiant
šią veiklą ekonominiais interesais. Bene vaizdingiausias būrų darbų paveikslas yra šienapjūtė. (TURITE
KONSPEKTĄ!) Pagaliau darbas yra esminis šio pasaulio dėsnis: „...be trūso Dievs mus išmaitint nežadėjo,/
O tingėdami vis ir snausdami sviete netinkam.“ Pačioje proziškiausioje žmogaus buityje įžvelgiama prasmė,
netgi būties šventumas. Pavyzdžiui, pasakojant apie mėšlavežį pabrėžiama: ,,Iš menkų daiktų daugsyk dyvai
pasidaro;/ O iš mėšlo smirdinčio žegnonė pareina.“ Tokio žmogaus triūso išaukštinimo iki šiol lietuvių
literatūroje dar niekas nepranoko.
Pasibaigus rudeniui ir žiemai užslinkus, moterims tenka rūpintis jau kitais darbais. Vasaros metu yra
netinginiaujama ir pasirūpinama linų sodinimu, o ilgais žiemos vakarais yra susėdama verpti ir austi, nes,
kaip poemoje pabrėžiama,  toks „moterų būdas, / Kad jos pradeda verpt ir jau prisiverpusios audžia“.
„Metuose“ audimas ir verpimas yra be galo svarbūs darbai. Apie tai galima spręsti iš to, kad, nors šie darbai
paprastai yra moterų dirbami ilgais žiemos vakarais, tačiau poemoje apie juos kalbama nuo pat pavasario
linksmybių ir, tiesiogiai ar netiesiogiai, minimi per visą kūrinį: PL prisimenami žiemos vakarai, leidžiami
prie ratelio, VD džiaugiamasi, kad drobės, balinamos laukuose, blizga kaip sniegas, tad bus iš ko apdarą
pasiūdinti, RG dalyje paminimos plonos moterų austos staltiesės, o žiemą pasakojama, kad moterys kaip tik
šiuos visus darbus dirba. Įspūdžiui atskleisti ne veltui vartojami net tokie vaizdingi veiksmažodžiai, kad
ratelis garsiai „trinka“, „tarškia“, o jo dinamikai pavaizduoti pasirenkami epitetai „skubiai“ ir „greitai“.
Moterų darbas be galo svarbus, jos pasirūpina, kad šeimyna būtų soti ir aprengta.
Šventa pareiga moterims ir vyrams būrams ne tik Dievą mylėti, bet ir darbus stropiai, su meile bei
atsidavimu nudirbti. Kiekvienas darbas, kad ir menkiausias, poemoje išaukštintas ir pagerbtas. Būrai puikiai
supranta, kad jų darbas yra visuomeninės svarbos, gerovės šaltinis, kad be jo ne tik jie patys, bet ir ponai
pražūtų.
Socialinė tema. Ponai ir būrai. Poemoje teigiama socialinio teisingumo ir prigimtinės žmonių lygybės idėja
(Apšvietos bruožas). Žmonės iš prigimties visi lygūs, visi gimsta vienodi, tarp vaikų dar nėra jokio kilmės
nulemto skirtumo. Nelygybė atsiranda vėliau, kai pakinta jų socialinė padėtis. Tad gamtos ir Dievo požiūriu
visi yra lygūs, o socialinėje tikrovėje esama neteisybės. Didžiausias socialinio ir moralinio blogio šaltinis yra
dvaras, ponų kultūra. Dvaras stebimas iš tolo, ponai priklauso svetimam pasauliui. Kitoks jų gyvenimo
būdas, jie nedirba, naudojasi būrų triūso vaisiais. Jie vaizduojami satyriškai, groteskiškai, hiperbolizuojamos
jų būdo savybės. Bjaurimasi jų elgesiu: „ Dievą bluznydams, taip baisiai šaukti pagavo,/ Kad visa pekla dėl
to nusigandusi rūko...“ Ponai nežino saiko jausmo, yra godūs, tingūs, todėl dažnai juos kankina įvairios ligos:
,,Ale dūsaudams ir vis sirgdams nutveria šaukštą!“, „...Diksas nuogs pas kupiną skrynę/ Klūpodams ir vis
vaitodams garbina skarbus!“, ,,Čia viens, rėkaudams durnai, su podagra pjaujas...“ O būras gyvena kukliai,
daug dirba ir saikingai maitinasi, todėl džiaugiasi brangiausia Dievo dovana – sveikata: ,,Rods sveiks kūns,
kurs vis šokinėdams nutveria darbus,/ Yra didžiausi ir brangiasi dovana Dievo./ Tas žmogus, kurs daug
trūsinėjęs bei prisivargęs/ Savo prastus valgius vis su pasimėgavimu valgo,/ O prisivalgęs ir viernai
dėkavojęs Dievui/ Linksmas, sveiks ir drūts...“ Būrai didžiuojasi savo kalba, papročiais, tradicijomis.
Svarbus tautinės tapatybės ženklas yra ir lietuviška apranga, net valgiai. Kaip tautinės vertės ir stiprybės
argumentas minimi lietuviški lašiniai, lietuviškos dešros, su panieka kalbama apie ponų maistą ar
prancūzų ,,varles bei rupuižes“. Lietuvybė siejama tik su būrais, o ponai gyvena tautiniu požiūriu svetimame
pasaulyje. Tautiškumo idėjos svarbiausia atrama – gyva praeitis, kuri vertinama kaip dorovingesnis,
darnesnis pasaulis, į praeitį žvelgiama su ilgesi: ,,Ak, kur dingos jūs, lietuviškos gadynėlės,/ Kai dar prūsai
vokiškai kalbėt nemokėjo.“ Būrai neatsparūs išorinio pasaulio poveikiui, žavisi svetimomis madomis, bet
didžiausią pavojų kelia laisvamaniškos idėjos, dorovinis pakrikimas. Todėl pasakotojas ypač priešiškai žiūri į
vokišką kultūrą – germanizacija būrams kelia didžiausią grėsmę.