1.

VAIŽGANTAS

S1. Tautinio charakterio kūrėjas, ,,tautinių deimančiukų“ ieškotojas; kunigas, nuoširdžiai rūpinosi žmonėmis; ,,Man viena tebuvo tikrai skanu ir
malonu – čėploti kad ir nešvarų, bet tautinį čiulpiką.“ ,,Vyžota, lopyta Lietuvėlė, bet mano!”; neoromantinis požiūris; rūpi socialinių sąlygų ir
charakterio santykis; altruistiška prigimtis, veiklusis lietuvio tipas, prisitaikančio, nuolankiojo lietuvio tipas...

P. apysaka ,,Dėdės ir dėdienės“ – Mykoliukas – darbštus, mylintis gamtą, kūrybingas, nuolankus, pasiaukojantis ............ dėdė – tarsi namų
ūkio inventorius (atsiųstos citatos ...) neturi net savo lovos, viską atiduoda brolio vaikams, tapęs Dzidorium Artoju, nusiraminimo ieško darbe
ir bažnyčioje;

Severiutė – darbšti, mėgstanti grožį, mylinti gamtą, kovojanti už savo laimę; suklystanti, bet atsitiesianti – tik tikintis žmogus turi jėgų atsikelti
iš klaidos, bet pasiduodanti likimui ...

Rapolas Geišė – dvaro tijūnas, turėjęs pašaukimą tijūnauti; aukštesnis socialinis statusas leidžia laimingai vesti, palūžta, panaikinus baudžiavą...

STALČIUKAS – APLINKYBĖS, CHARAKTERIS, NUOLANKUMAS, SAVIVERTĖ, ALTRUIZMAS, DARBŠTUMAS, GAMTA,

TIKĖJIMAS, MAIŠTAS, VALDŽIA

S2. Dekalogas; Platono knygos ,,Valstybė“ olos alegorija – pasikeitė socoialinė ssąlygos, žmogus išlaisvėjo, bet vis tiek kankinamas stereotipų;
režisierės G. Tuminaitės spektaklis ,,Dėdės ir dėdienės“ Pavargę nuo nesibaigiančio informacijos srauto, spektaklyje žiūrovai kviečiami
pailsinti dvasią: režisierė įsitikinusi – tai klasikos privalumas. „Kai aplinkui tiek daug informacijos ir šokiruoti siekiančios naujosios kūrybos,
klasikinis Vaižganto kūrinys tampa priebėga nuo triukšmo ir chaoso. Tai lyg prisėsti ant suolelio ir taip iki ryto užsisėdėti prie lietuviškų
marių, stebint paprastą, bet gražų vaizdą, giliai kvėpuojant, neskubant“, – sako Gabrielė Tuminaitė. Šeimos metai – 2014m. ; FILMUS
PRISIDĖKIT

J. Tumo – Vaižganto neoromantinė apysaka ,,Dėdės ir dėdienės“

Svarbiausios ištraukos.
Žaliai nuspalvintos charakteringos citatos, kurias PERFRAZUOKITE rašinyje 
Bepiga, kad tai būtų buvę tėvelio ar motutės broliai ir jų žmonos. Apie juos būtų galima prirašyti labai gražių dalykų. Turėti daug dėdžių,
žinoma, su dėdienėmis, nemaža garbės ir malonumo.
Man teks kalbėti apie tėvo brolį – nevedusį ir apie tėvo brolienę – našlę. Šitokių tipų, manau, visai nebėra Lietuvoje, kitokiomis
ekonominėms ir socialinėms sąlygoms susidarius, nes dėdės ir dėdienės pavadinimai anuolaik reiškė ne giminės ar šeimos
santykį, tiktai tam tikrą socialinį vienetą šeimoje.
Nei tijūnui Geišei, nei broliui Šiukštai jis nesirodė tinkąs rimtam sunkiajam darbui, tad ir siunčiojo jį ten, kur jis ... Padirba dvigubai, trigubai.
Neginčijami Mykoliuko tebuvo ,,dveji” kailiniai su miline (...) ( Nieko neturi Mykoliukas)
Ak, jis tik Mykoliukas, ne Mykolas, tai ir reikalai jo maži.
Taip Mykolas Šiukšta pamažu virto ,,dėde”, tuo senovės šeimos žmogum, ašvieniu, kuris aria, akėja, viską dirba, dvarą atlieka, namie
berną atstoja, tuo būtinuoju ūkio inventoriumi, be kurio ūkis būtų ne ūkis ir šeimininkas gautų išeiti elgetautų.
Geišę, nors jis buvo darbų prižiurna ir nešiojo rimbą, gerbė visa Saveikių seniūnija, griežtai visi, kurie tik ėjo to dvaro darbus. Nei jis mušės,
nei jis keikės, nei ką piktino.
Rapolas užtiko savo tikrąjį pašaukimą – tijūnauti.

Dabar tik Mykoliukas ne tiek suprato, kiek juste pajuto, kokia Severiutė jam artima, kokią didelę dalį jo būtybės sudaro, kokia didelė spraga
pasidarytų, jo gyvenime, jei jos netektų.

Aš tau pačią saulę atiduosiu, nes tu man skaistesnė už saulę. (Mykoliukas - Severjai)

Sėdėjo jiedu ir nieko daugiau nebekalbėjo. Jiem buvo gera. (Mykoliukas su Severja)

Severjai išeinant į žmones, tad nebūtų ko gailėtis ūkio buities, bet daug ko būtų buvę gailėti – mergos buities. Ji buvo savotiškai laiminga,
slauni ir verta nemenko likimo. Tačiau gyvenimas kitaip pasuko savo ratą.

Glūdėjo Geišės glėbyje, leidėsi pasodinama po medžiu. (...) vyrišką meilę ta gamtos duktė gėrė taip pat, kaip gėrė ryto rasą ar aušros šilimą...

teatminė tą vieną – Geišę, kurs ją glamonėjo, davinėjo pirmąją meilės pamoką.

Sudiev, Severiut. Ačiū tau už viską Aš per tavo vestuves vis dėlto pagrosiu... Paskutinį kartą pagrosiu – tau, kaip per visą amžių tegrojau tau,
tiktai tau ir saulei... Dar miškui... Dar pievai... (Severjai atėjus prašyti, kad pagrotų vestuvėse su Rapolu)

Gyvenimas tik jį persirito neužkliudydamas. (Mykoliuką) Vienodai, be negandų ir be džiaugsmų, nemušamas ir nemaloninamas dėdė varė
jau sekmą dešimtį.

Viskas dingo. (..) Rapolas nebevykėlis, Severja – darbštuolė ir greituolė, dviguba veikėja. Vis dėlto jiedu abudu lygiai yra – tik buvę.
Tik dėdienės Severjos nuo to laiko niekas nebematė miestelio karčemoje, nė kaimo linksmybėje: ji ūmai ir jau galutinai pavirto tokia
pat dėdiene, kaip Mykoliukas dėde, ūkininko ašvieniu, kantriu, nieko sau nereikalaujančiu, vieną Dievą bepažįstančiu, su Juo
beintimaujančiu.