I.

SOCIALINöS PERCEPCIJOS PRIGIMTIS

Įsivaizduokite, jog pirmą kartą stebite du žmones. Vienas jų s÷di kambaryje, tada įeina kitas. Netgi jeigu jie nepasako vienas
kitam n÷ žodžio, gal÷site nusakyti ne tik jų fizines ypatybes (ūgį, amžių, aprangą), bet ir kai kurias socialines bei asmenyb÷s
ypatybes - socialinius santykius, profesiją, polinkius, emocijas ir t.t.
Aplinkiniai žmon÷s irgi bus linkę daryti panašius sprendimus, o jų tikslumas, patikimumas kis, priklausomai nuo stebimos
scenos sud÷tingumo, taip pat ir nuo steb÷tojo ypatybių.

Iš kur ši informacija? Stebimų žmonių

* fizin÷s ypatyb÷s, atskleidžiančios amžių ir lytį,
* drabužiai,
* veido išraiškos,
* žvilgsnių modeliai,
* kūno judesiai,
* žodinis ir garsinis bendravimo turinys,
* fizin÷s aplinkos detal÷s –
visa tai gali suteikti informaciją, susijusią su emocin÷mis būsenomis, socialiniais vaidmenimis ir
tarpasmeniniais santykiais.

Socialin÷ psichologija paprastai dalinama į 3 dideles sritis, tyrin÷jančias šiek tiek skirtingus klausimus.
1 ) Pirmiausia, tai - klausimai, tiesiogiai susiję su suvokiminiais sprendimais apie socialinį dirgiklį. Ši
tyrimų linkm÷ gali būti pavadinta socialine psichofizika. Ji nagrin÷ja dirgiklio ypatybes, kurios
reprezentuojamos išoriškai: socialines reikšmes veido išraiškoje, garsiniuose kintamuosiuose, kinetin÷se
struktūrose.
2) Be to, galima kalb÷ti apie neverbalio elgesio tyrimus. Neverbaliniai reiškiniai toliau skirstomi į
paralingvistiką (nežodiniai bet garsiniai ir su kalba susiję kintamieji), kinesteziją (kūno poza, gestai, akių
kontaktas) ir proksemiją (erdv÷ tarp besikalbančių).
3) Dar yra socialin÷ psichologija tikrąja šio žodžio prasme. M÷ginama kurti teorijas, aiškinančias,
tyrin÷jančias žmonių socialinį elgesį kaip visumą.

Kognityvin÷ socialin÷s percepcijos prigimtis

Objektų dydžio, formos ir atstumo suvokimas daugumos eilinių žmonių nedomina, nes daroma prielaida,
kad mūsų jusl÷s tiesiog užrašo viską kaip yra. Esą jie veikia pagal implicitinę “kopijos” teoriją. Tik
suvokimo iliuzijų atveju, kuomet pojūčiai n÷ra tiklūs ir randasi nesusipratimų, kyla daug klausimų apie
kasdienio pasaulio suvokimą. Šitoks požiūris akivaizdus net kai kuriose pažinimo teorijose (pvz.
J.Piaget), kur pažintinis žinojimas yra vertinamas kaip loginio pažinimo priedas.
Tokios nuostatos n÷ra socialiniame pažinime.
 2
Kod÷l socialinio pažinimo klausimai sukelia daugelio žmonių domesį, o nesocialinio suvokimo temos ne,
galima tik sp÷lioti. Galbūt šitai susiję -
* su mūsų narcisizmu: esame paslaptingi, įdomūs, nenusp÷jami ir sud÷tingi, tuo tarpu fizinis pasaulis toks
n÷ra;
* gali būti, kad socialiniai objektai, įvykiai bei su jais susiję sprendimai yra tiek sud÷tingi, kad atrodo
prieštaraujantys suvokimo “kopijos” teorijai;
* galbūt n÷ra akivaizdžių paprastų fizinio dirgiklio kintamųjų, į kuriuos toks socialinis dirgiklis gali būti
redukuotas. Tarkim, kokia dirgiklio kintamųjų matrica gali atitikti “pyktį”, “drovumą”, ar kitą sud÷tingą
emocinį išgyvenimą?

I. Socialin÷ psichofizika
JAV psichologai F. Heider ir M. Simmel (1950) atliko klasikinę seriją tyrimų, kuriuose tiriamiesiems rod÷
judančias apie geometrinius modelius paprastas geomerines figūras.
1) Pasirod÷, jog filmo įvykius tiriamieji nusakydavo kaip socialinius įvykius, pavyzdžiui: agresija,
persekiojimas, žaidimai.
2) Be to, geometrin÷s figūros buvo įvardijamos kaip žmon÷s, turinčios motyvus, intencijas, emocijas ir
jausmus, tikslus ir lytinius vaidmenis. Visa tai užfiksuota nepaisant to, jog figūros nebuvo panašios į
žmones, nekalb÷jo ir netur÷jo veidų.
Kas tuomet tiriamuosius vert÷ pateikti tokius atsakymus?

Pranešimai apie įvykius koreliavo su fiziniais judesių modeliais - sud÷tingos dinamin÷s rūšies
kintamaisiais. Net nesant instrukcijų, kad įvykiai socialiniai, o figūros - žmon÷s, jud÷jimas buvo
aprašomas tik taip - kaip kažką savito darantys žmon÷s. Tarkim, prisilietimas buvo vertinamas kaip
“rūpestis”, o jeigu figūros jud÷davo kartu - “jis” lyd÷davo “ją”.
Heider ir Simmel padar÷ išvadą, kad įvykių prasmę lemia jud÷jimo modeliai, pavadinti kinetin÷mis
struktūromis; o figūrų emocin÷s būsenos ir “tikslai” atitinka tas kinetines struktūras.
Kitaip tariant, šiose schemose buvo minimalūs dirgiklių kitimai, atitinkantys paprastus socialinius įvykius
ir mūsų emocines būsenas.
Štai tie konkretūs d÷sningumai, kurių reikšm÷ lemdavo suvoktą įvykio rūšį:
1) pradinis atstumas tarp objektų;
2) reliatyvus pradinių judesių laikas;
3) judesių greitis;
4) laikini santykiai tarp vieno objekto ir kitų objektų judesių;
5) kontaktų prigimtis (staigūs ar laipsniški, aštrūs ar lengvi);
6) reliatyvi judesių kryptis;
7) jud÷jimo nuotoliai.
 3

Kyla dar du svarbūs klausimai.

1) Pirma, kokia dirgiklių informacija dar yra naudojama socialiniuose sprendimuose?
2) Antra, kaip suvok÷jai derina informaciją iš keletos šaltinių?

N. Munn (1940, 1954) išrinko 14 nepozinių nuotraukų iš žurnalų ir praš÷ tiriamųjų vertinti veido išraiškas
be likusios fotografijos dalies.
Po to jis v÷l rod÷ nuotraukas jau su kontekstu.
Šitai ženkliai pagerino tiriamųjų sprendimus.
Kiti tyrin÷tojai patvirtino Munn atradimus, teigdami, kad situacin÷s užuominos gali pad÷ti identifikuoti
subtilius emocinių charakteristikų skirtumus.
1) Vienos kultūros ir tarpkultūriniai tyrimai rodo, kad tam tikros veido išraiškos yra iš tiesų
vienaprasmiškos, tačiau tokių bazinių emocijų kaip - džiaugsmas, nustebimas, baim÷, pyktis,
pasibjaur÷jimas, smerkimas - suvokimas skirtingose kultūrose skiriasi.
2) Be to, skirtingos sritys veido yra daugiau ar mažiau svarbios, perduodant informaciją apie
žmogaus emocines būsenas. Svarbiausios sritys skirtingoms emocijoms skiriasi:

Emocija\Veido d÷menys Kakta ir antakiai Akys Apatin÷ veido dalis Visas veidas
Laim÷ 70 90 100 100
Liūdesys 70 90 0 90
Nustebimas 70 90 90 100
Pyktis 80 50 100 100
Pasibjaur÷jimas 25 0 75 75
Baim÷ 29 71 29 43
Koreliacija 49 73 67 88

Vadinasi, apatin÷s veido dalys (burnos sritis) perduoda daugiau susijusios su laime ir pykčiu informacijos,
o akių sritis svarbesn÷ liūdesio ir baim÷s atveju. Kita vertus, pasibjaur÷jimas pirmiausia perduodamas
burnos, antakių ir kaktos sritimi.
Galime daryti išvadą, jog veidas yra labai svarbus vizualinio d÷mesio taikinys. Žmogaus veidas talpina
daug emocin÷s asmenin÷s bei socialin÷s informacijos. Bent jau 6 ar 7 emocijos yra suvokiamos vien iš
veido. Tai leido įvardinti veidą emocijų pirmine signaline sritimi.

Kaip veido informacija vertinama, kai komunikacin÷ srov÷ yra daug sud÷tingesn÷?
Naudodamas tą pačią tyrimo paradigmą kaip Heider ir Simmel, G.Thayer (1974) keit÷ ir kinetines
struktūras, ir schematiškai nupieštas veido išraiškas. Tos padidintos realios veido išraiškos ir buvo
 4
pradinis žingsnis tyrin÷jant, kaip steb÷tojai reaguoja į socialinius įvykius, turinčius tam tikrus aiškius ir
apibr÷žtus informacijos vienetus.
Jeigu šie pikti, laimingi ar neutralūs veidai jud÷jo apie geometrinių figūrų modelius, buvo gaunami tokie
rezultatai.
1) Priešiškas kinetinis modelis (pavyzdžiui, susidūrus ir “pab÷gus”) savaime formuoja priešiškumo
įvertinimą.
2) Rodant piktus vietoj neutralių ir beprasmių veidų, vertinimas tampa priešiškesnis.
3) Kai du veidai yra “laimingi”, apytikriai pus÷ steb÷tojų vertina įvykius draugiškai: kaip “lietimąsi”,
“pabučiavimą” ar pan.
4) Įdomu, kad panašiai tiek pat steb÷tojų mano, jog susitikimas buvo priešiškas ir kad veido išraiškos
t÷ra “kauk÷s” arba kaip nors kitaip apgaulingos.

Iš šių tyrimų matyti, kad esant veido ir kinetin÷s informacijos deriniui, vieniems steb÷tojams veido
informacija aiškiai keičia interpretaciją visos sekos, pakeisdama jos emocinį charakterį. Kitiems
tiriamiesiems svarbesn÷ kinetin÷ informacija. Tačiau nedaug steb÷tojų tiesiog suvidutinina du
informacijos srautus, kad gauti neutralų suvokinį.
Vertinant bendrus rezultatus, galima teigti, kad veido informacija lemia daugiau sprendimo kitimų (yra
reikšmingesnis kintamasis socialiniuose sprendimuose), negu jud÷jimas.

Kas vyksta, kai derinama kinetin÷, veido, žodin÷ ir garsin÷ informacija?

E. Levitt (1979) atliko tyrimą, kuriame filmo scenos buvo sprendimų apie emocinę būseną šaltiniai.
Grup÷ aktorių (užkoduotojų) įgarsino tą patį epizodą stengdamiesi išreikšti džiaugsmo, nustebimo,
baim÷s, pasibjaur÷jimo, pykčio ar paniekos emocijas. Jie sak÷: “Dabar išeinu. Šiandien negrįšiu. Jei kas
nors skambintų, užrašykite žinutę”.
Nufilmuotos emocin÷s sekos buvo pateikiamos tiriamiesiems keliais pavidalais:
vien filmas (veido išraika ir jos pasikeitimai),
vien garsas (garsin÷ išraiška) ir
abu informacijos šaltiniai kartu.
1) Grup÷, mačiusi tik veidus buvo tikslesn÷, negu gird÷jusi vien balsus.
2) Grup÷, mačiusi veidus ir gird÷jusi balsus buvo tikslesn÷, negu grup÷ mačiusi vien veidus ir grup÷,
gird÷jusi vien balsus.
3) Vadinasi, veidas perduoda daugiau negu balsas, o derinio veidas-balsas pranašumas negali būti
priskirtas balsui. Pateikiant du emocin÷s informacijos šaltinius (veido ir balso) suvok÷jai linkę
naudoti pirmiausia veido informaciją. Nesant veido informacijos, jie gali naudoti ir balso
informaciją, nors kiek mažiau efektingai.
4) Nerasta skirtumų tarp tiriamųjų vyrų ir moterų.
 5

II. Neverbalinio elgesio tyrin÷jimai

Kai kurie kiti socialin÷s informacijos klasteriai irgi buvo tyrin÷jami.
Derinant eksperimentinį darbą su lauko tyrimais buvo nustatyta dar keletas jų –
* paralingvistiniai (vokalinį),
* kinesteziniai (kūno mikro ir makrojudesiai) ir
* prokseminiai (erdvin÷ pad÷tis) veiksniai.

Paralingvistika
Tarp svarbių socialiniam elgesiui vokalinių veiksnių yra intonacija, ritmas arba tempas, stiprumas
(garsumas), greitis, artikuliacija ir kiekis. Visi šie kitimai gali ženkliai įtakoti pokalbio dalyvio įspūdį
apie tai, kaip vyksta sąveika. Pavyzdžiui,
* žmon÷s, kurie yra labiau nerimastingi, sul÷tina kalb÷jimą streso metu, o žmon÷s, kurie paprastai yra
šalti, pagreitina kalb÷jimą;
* nestresin÷mis aplinkyb÷mis nerimastingi žmon÷s paprastai kalba greičiau, negu mažiau nerimastingi
žmon÷s.

Panašiai stresas sugriauna artikuliacinį funkcionavimą, did÷ja pauz÷s kalb÷jime, klaidingai tariama,
skubama. Kiekvienam žinomas drebantis balsas, jeigu kalb÷tojas yra labai nepatogioje situacijoje arba
bijo. O akustinių įrašų analiz÷ tapo įrankiu policijos ir kitų tyrin÷tojų, m÷ginančių aptikti “streso”
indikatorius.
Kalb÷jimo greitis taip pat susijęs su sąveikos formalumo lygiu: su l÷tesniu tempu, atsargiau
artikuliuojamais žodžiais ir sakiniais, su formalesne gramatine struktūra – šitai paprastai lydi formalesnes
kalb÷jimo situacijas.

Kita paralingvistin÷s komunikacijos pus÷ - akcentas. Akcentas gali būti tautinis, regioninis arba
socioekonominis. Kai kuriais atvejais akcentas atskleidžia arba perduota asmenines savybes. Asmuo,
kurio akcentas keičiasi priklausomai nuo grup÷s akcento, gali būti įvertintas kaip nenuoširdus. Akcentas
gali būti naudojamas kaip dalis asmens parodomojo “Aš vaizdo” - tokiuose pavyzdžiuose akcentas ir
kalb÷jimo stiliai gali tapti analogiški uniformoms.

Nors pauzių funkcija kalb÷jime yra iš dalies gramatin÷, jos taip pat yra socialin÷s ir kognityvin÷s. Dažnos
pauz÷s gali reikšti, kad asmuo daug galvoja apie tai, ką sako arba kad kalb÷tojas n÷ra įsitikinęs, ką jis
sako. Toks pauzių fenomenas gali būti netyčinis arba sąmoningas - kalb÷tojo pastangų laim÷ti laiko
apmąstymui produktas.
 6
Sarkazmas kaip paralingvistine komunikacija perduota socialin÷ reikšm÷ – irgi visiems žinomas.

Taip pat yra paralingvistinių fenomenų, kuriuos sunku aprašyti klasikinių akustinių kintamųjų sąvokomis,
tačiau kurie gali būti perceptualiai pažįstami: grubi, svajinga, mandagi ar seksuali kalb÷jimo maniera.
Ir pagaliau, kai prieinama iki komunikatoriaus asmenybinių savybių, o ne laikinų nuotaikų arba emocinių veiksnių, individai,
dažnai naudojantys tam tikras paralingvistin÷s komunikacijos formas, gali būti įvardinti kaip “grubūs, svajingi, mandagūs ar
seksualūs”.

Kinetika
1) Daugyb÷ mikro ir makrokinetinių elgesio d÷menų bendravime yra reikšmingi. Vienas akivaizdžiausių -
gestai.
* Kai kurie gestai yra vadinami ikonomis - jie simboliškai reprezentuoja suvokiminę reikšmę: sudedant
rankas “hand-gun” - ištiesiant parodomąjį pirštą virš kitų sulenktų pirštų, vedant pirštu per kaklą,
mosuojant kumščiu ir t.t.
* Kiti gestai iliustracijos - jie tiesiogiai reiškia suvokimines reikšmes. Šie gestai gana dažnai naudojami
instrukciniais tikslais.
* Kitų gestų formos įvardintos kaip konvencijos - laisvi kodai, kuriems reikalingas specialus “gestų
žodynas”. Šių gestų pavyzdžiais gali būti tam tikros finansin÷s transakcijos turguje, ar gestai krepšinio
varžybose.

Gestai, ypač gestai konvencijos, yra naudojami vietoj žodžių - kai triukšmo lygis arba dideli atstumai neleidžia naudotis žodiniu
bendravimu. Mojuojamas suspaustas kumštis, sugriebta nosis - aiškūs pakaitalai žodžiams arba fraz÷ms. Saviti judesiai (pvz.:
p÷dos kratymas) gali būti tam tikrų emocijų ženklas, tačiau jie nebūtinai patikimi.

2) Itin svarbus kinestezinio elgesio elementas - žvilgsnio kryptis arba akių kontaktas. Nors dauguma
žmonių negali pasakyti, kad jie kasdien naudoja tokią informaciją, daugyb÷ tyrimų rodo, jog šitaip yra.
Akių judesių modeliai galbūt svarbiausia socialin÷s sąveikos pus÷. Tai, kur žiūri žmogus rodo, kuo jis
domisi. Esame itin jautrūs tam, ar kitas žmogus žiūri į mūsų veidą, akis. Kai šitai suvokiame, randasi akių
kontaktas. Manoma, kad tai - pirma socialinių santykių (arba jų nebuvimo) stadija. Padav÷jai ir lankytojai,
vyrai ir moterys, pavaldiniai ir jų viršininkai yra tarp tų, kurie kas dieną derasi akių kontakto d÷ka.
Akių kontakto užmezgimas - pranešimas apie tolesnio verbalinio ar neverbalinio bendravimo
priimtinumą. Nenuostabu, kad žvilgsnio kryptis, jo trukm÷ ar žvilgsnio vengimas plačiai tyrin÷tas.

Sąveika paprastai prasideda akių kontakto metu. Žvilgsnio modeliai kinta priklausomai bent jau nuo šių
veiksnių.
 7
1. Santykiai tarp žmonių; kuo jie artimesni, tuo dažnesni abipusiai žvilgsniai ir ilgesn÷ jų trukm÷.
Socialinis statusas taip pat lemia akių kontaktą: žemesnio statuso žmogus linkęs siekti akių kontakto ir
daugiau žiūr÷ti į akis aukšto statuso žmogui.
2. Pokalbio tema ir posūkiai jame; žmon÷s žiūri į kitų akis daugiau, kai klauso negu kai kalba; kuo
naujesn÷, sud÷tingesn÷ arba labiau gluminanti tema, tuo trumpesnis akių kontaktas. Be to, žmon÷s
linkę žiūr÷ti į šalį, kai pradeda kalb÷ti - ko gero tam, kad suformuluotų mintis, kurias ketina išreikšti,
taip pat žiūri į akis per gramatines pauzes.
3. Bendraujančių žmonių lytis; moterys dažniau bendrauja akimis, negu vyrai ir žiūri ilgiau negu vyrai;
skirtingų lyčių poros žiūri vienas kitam į akis daugiau, negu tos pačios lyties žmon÷s.
4. Atstumas tarp bendraujančių žmonių; labai artimoje sąveikoje (mažiau negu dvi p÷dos (60,96 cm),
nepaisant to, kad interakcija artima, akių kontaktai reti, jeigu jie yra, būna trumpi; kuo toliau yra
bendraujantys žmon÷s, tuo dažnesnis ir ilgesnis akių kontaktas.
Tad akių kontaktas ne tik gali įtakoti kitas socialin÷s interakcijos puses. Jis gali būti informacijos,
susijusios su tarpusavio santykiais, vaidmenimis, įvykių t÷kme ir t.t., šaltiniu.

Keletas empirinių tyrimų patvirtino šias įžvalgas.

M.Argyle (1968) darbe tiriamiesiems buvo parodyti filmai, vaizduojantys tos pačios ir skirtingos lyties diadų bendravimą prie
bibliotekos stalo. Buvo keista akių kontakto trukm÷ (1-5 sekund÷s) ir žvilgsnio abipusiškumas (ar žvilgsnis buvo abipusis).
Tiriamieji vertino galimą praeitą ir būsimą santykių trukmę, o taip pat diados narių seksualinį įsitraukimą ir kompetenciją.
Visi sprendimai kito, kaip žvilgsnio trukm÷s ir grįžtamumo veiksnių padarinys, ir kai kuriais atvejais, kaip dalyvių lyties
padarinys.
* Pavyzdžiui, įvertinta, kad santykiai tęsis žymiai ilgiau, jeigu žvilgsnis buvo grįžtamasis ir ilgas.
* Seksualinis artumas taip pat buvo vertinamas, kaip didesnis, jeigu žvilgsnis buvo grįžtamas arba ilgas.

Įtikinamumo arba lyderiavimo, pasitik÷jimo arba dominavimo, gr÷sm÷s arba priešiškumo, pritarimo
siekimo, patrauklumo ar meil÷s suvokiniai yra įtakojami gana mažų akių kontakto pakitimų.

Šie atradimai reikšmingi, nes nedaug žmonių žino akių kontakto naudojimo informaciją apskritai. Nors kasdienyb÷je
pasijaučiame nejaukiai, kai kiti d÷vi akinius nuo saul÷s. Svarbiausia yra ta, kad tamsūs akiniai neleidžia sužinoti kito žmogaus
reakcijos į tai, kas sakoma ar daroma.

Tad akių kontaktas atlieka keletą funkcijų –

* santykių užmezgimo, nusakant tam tikrą santykių rūšį (formalius-neformalius, draugiškus-priešiškus,
rimtus-žaismingus, seksualinius-neseksualinius ir t.t.) ir
* suteikia grįžtamąjį ryšį susijusį su tuo, kaip kitas žmogus reaguoja į tai, kas yra perduodama.
Kalb÷jimas paprastai skirtas perduoti faktus, nuomones, ar klausimus, o nežodin÷ informacija - kurioje
akių kontaktas svarbiausias - naudojama perduoti emocijas, jausmus bei nuostatas.
 8
Proksemija
Dar viena plati socialin÷s informacijos grup÷ yra proksemija - erdv÷ ir žmogaus elgesys erdv÷je.
Kaip ir žvilgsnio atveju, yra gausyb÷ tarpkultūrinių tyrimų, rodančių proksemijos kultūrinius skirtumus.
Lotynų šalių žmonių socialin÷ sąveika paprastai vyksta arčiau negu JAV, net jeigu žodinis informacijos
turinys panašus.
Kai žmon÷s bendrauja, jie tai daro su tam tikra kūno orientacija ir tam tikru atstumu vienas nuo kito. Šie
skirtumai n÷ra tik tie, kuriuos lemia žmogaus polinkiai ar individualūs skirtumai. Jie randasi kaip
specifinio kultūrinio konteksto, užduočių, vaidmenų ir situacijų padarinys.

Vienas didžiausių proksemijos reikšminių vienetų - artumas. Kuo arčiau du žmon÷s stovi ar s÷di
bendraudami, tuo artimesnis atrodys jų bendravimas.
Šitai negalioja, jeigu juos būti kartu ar toli vienas nuo kito verčia mechaniniai arba aplinkos veiksniai. Du
žmon÷s viešame transporte nesuvokiami kaip intymiai bendraujantys, net jeigu jų veidai vos nesiliečia.
Tačiau tie patys du žmon÷s s÷dintys vienas prieš kitą už stalelio restorane bus suvokti kaip artima pora,
jeigu -
1) jų pozicijos nebus nulemtos aplinkos, arba 2) jeigu jie kalb÷s vienas su kitu ir žiūr÷s vienas į kito akis.
Tad vienas kito s÷dintys žmon÷s gali būti suvokti ir kaip neutralūs (pavyzdžiui, du žmon÷s s÷dintys šalia
vienas kito autobuse ir skaitantys skirtingus laikraščius). Vadinasi, vien proksemija pati savaime neteikia
patikimos informacijos apie tam tikrus sprendimus artumo. Turi būti prieinama kita, pagrindin÷
informacija.

E.T. Hall (1963) suskirst÷ prokseminę erdvę į 4 bendras kategorijas, apimančias

intymią erdvę (iki 0,5 m),
darbinę arba asmeninę (0,6-1,3 m),
socialinę arba konsultatyviąją (1,3-2,5 m) ir
viešąją (4-8 m).
Jis atkreip÷ d÷mesį, kad šiose skirtingose distancijose vyrauja skirtingi juslių modalumai:
- rega ir klausa - didesn÷se distancijose, o
- lyta ir uosl÷ - artimesn÷se distancijose.

Be to, kultūriniai ir subkultūriniai skirtumai čia paprastai persveria situacines determinantes:

* antai arabai ir Lotynų Amerikos atstovai linkę stov÷ti iš esm÷s arčiau, negu europiečiai arba Šiaur÷s
Amerikos gyventojai;
* be to, draugai paprastai bendrauja būdami arčiau, negu svetimi žmon÷s;
* juodaodžiai stovi arčiau vienas kito, negu šalia baltųjų;
* žmon÷s stovi arčiau negyvų objektų, negu kitų žmonių;
 9
* paaugliai stovi arčiau, negu suaugę žmon÷s;
* stovime arčiau tų, kuriuos m÷gstame negu tų, kurių nem÷gstame;
* moterys naudoja artimesnę erdvę negu vyrai.

Be sąveikos atstumų galima kalb÷ti apie pozicijas, kuriose yra bendraujantys žmon÷s. Žmon÷s grup÷se
stengiasi užimti pozicijas, kurios rodo socialinius vaidmenis – taip pat ir tuos, kuriuos jie nor÷tų atlikti
grup÷je. Nestebina, kad diplomatai dažnai praleidžia valandas m÷gindami manipuluoti pozicijomis
konferencijų sal÷je.
Lyderiai užima pozicijas, žvelgiančias į kiek galima daugiau žmonių ir yra linkę s÷d÷ti stalų galuose.
Asmenys dirbantys kaip konkurentai, linkę s÷sti prieš vienas kitą už stalo, o partneriai - šalia.

Svarbiausias veiksnys, įtakojantis stov÷jimą arba s÷d÷jimą - būdai, kuriais jis palengvina akių kontaktą ir
artimą kalb÷jimą.

Tad proksemin÷s pozicijos kinta kaip funkcijos kultūrinių normų, subkultūros, socialinių situacijų,
užduočių, tarpasmeninių santykių, asmeninio stiliaus, lyties, aplinkos triukšmo lygio ir daugyb÷s kitų
bendravimo makro ir mikro kintamųjų.

***
Psichologijoje populiarus sąveikos pusiausvyros modelis (M.Argyle, 1965), kuris teigia, kad per daug arba
per mažai artumo - psichologiškai nekonfortiška ir d÷l to yra motyvas veikti.
Tai reiškia, kad žmon÷s nepusiausvyros būsenoje elgsis taip, kad atstatyti pusiausvyrą.
Tad proksemija, veido išraiška, akių kontaktas, pokalbio tema - viskas yra susiję intymumo prasme. Jeigu
vienas veiksnys bendravime padid÷ja, kitas ar kiti, kad atstatyti pusiausvyrą, turi atitinkamai sumaž÷ti.
* Pavyzdžiui, buvo pasteb÷ta, kad Puerto Riko mokyklų vaikai žaidimuose paprastai stovi arčiau vienas kito, negu Kaukazo
vaikai. Tačiau jie žvelgia vienas į kitą ne tiesiai, o pasukdami savo kūnus į šoną, ir akių kontaktas yra retesnis, nei baltųjų tame
pačiame mokyklos kieme.
Panašiai žmon÷s žvelgia į šoną, kai svarsto asmeniškai sunkius klausimus - šitaip m÷ginama sumažinti įtampą.

III. Žmogaus pažinimas

Čia aptartas pradinis kelias, kuriuo gauname informaciją apie kitus žmones - steb÷dami tai, kaip jie
bendrauja.
Mes taip pat “priskiriame” ypatybes arba bruožus tam tikriems žmon÷ms, ne tik laikiniems įvykiams,
kuriuose jie dalyvauja. Šitai tyrin÷ja socialin÷ psichologija tikrąja žodžio prasme.
 10
Nors socialinis pažinimas tyrin÷jamas daugybę metų, iškeltos tik hipotez÷s, leidžiančios nusakyti, kaip
šitai vyksta.

Apibendrinant, kartu su K.Davis ir E.Jones (1965) galima teigti, jog vyksta kažkas panašaus

Stebimas Interpretuojama

Elgesys > Asmenyb÷ > Motyvai

Padariniai Nuostatos
Vertyb÷s

Svarbiausia čia nepamiršti savo paties asmenyb÷s, savimon÷s – socialinis pažinimas visada yra tarpiškas.
Tad adekvačiai pažinti kitą žmogų reiškia
- spręsti visapusiškai apie jį,
- teisingai prognozuoti jo elgesį ir elgesio priežastis,
- turint omenyje stebimo asmens Ego gynybas, sąmoningus ir neįsisąmonintus elgesio motyvus,
- turint omenyje ir tai, kad visi šie procesai gali būti būdingi ir pačiam suvok÷jui.

Šiuolaikin÷je socialin÷je psichologijoje egzistuoja gausyb÷ teorijų, aiškinačių socialinį suvokimą. Su kai
kuriomis iš jų – atribucijos, nuostatos, kognityvinio disonanso – susipažinsite šiame kurse.