APIE VEIDĄ IR ATSAKOMYBĘ UŽ KITĄ

Philippe Nemo: „Totalybėje ir Begalybėje“ Jūs daug kalbate apie veidą. Tai dažna Jūsų
tema. Kas yra ir kam reikalinga ta veido fenomenologija, arba tyrimas to, kas vyksta, kai matau
kitą asmenį veidu į veidą?

Emmanuel Lévinas: Nežinau, ar galima kalbėti apie veido „fenomenologiją“, nes

fenomenologija aprašo tai, kas reiškiasi. Taip pat abejoju, ar galima kalbėti api e
žvi lgs nį, nukreiptą į veid ą, nes žvilgs nis – tai pažinimas, juslinis suvokimas.
Veikiau manau, kad prieiga prie veido yra iš karto etinė. Kai matote nosį, akis, kaktą, smakrą ir
galite juos aprašyti, jūs atsisukate į kitą asmenį kaip į objektą. G eriaus i as būdas sus itik ti
s u kitu as meniu – t ai net nepastebėti jo akių spalvos! Kai stebime akių spalvą, mūsų
santykis su kitu asmeniu n ė r a s o c i a l i n i s . Ž i n o m a , j u s l i n i s s u v o k i m a s g a l i
užvaldyti santykį su veidu, tačiau veido specifika į šitai neredukuojama. P i r m i a u s i a – v e i d o
t i e s u m a s , j o a t v i r a i š s t a t a [exposition] be gynybos. Veido oda lieka nuogiausia,
lab iaus ia i apnuoginta. J i yra nuogi aus ia, nors tai ir padorus nuogumas. Ir labiausiai
apnuoginta: veide yra esmiškas vargas [pauvrete]. To įrodym as – š į vargą mėg iname s lėpt i
pozom is ir la ikys ena. Veidas yra išstatomas, gręsiamas, tartum skatintų mus prievartos
aktui. O kartu veidas mums draudžia žudyti.

Philippe Nemo: Iš tikro, pas akoj im ai apie kar ą liud ija, kad sunku ž udyti ž m ogų,
kur is ž iūr i jum s į veidą.

Emmanuel Lévinas: Veidas yra reikšmė, reikšmė be konteksto. Tuo noriu pasakyti, kad kitas
asmuo dėl s avo veido ties umo nėra pers onažas konteks te. Paprastai esame
„personažai“: Sorbonos profesorius, valstybės tarybos viceprezidentas, tokio ir tokio sūnus,
paso įrašai, nešiosena, elgsena. Kiekviena reikšmė įprastine šio žodžio prasme siejasi su tokiu
kontekstu: d a l y k o p r a s m ė p r i k l a u s o n u o j o s a n t y k i o s u k i t u dalyku. Čia,
priešingai, veidas yra prasmė tik dėl jos pačios. Tu – tai tu. Šia prasme galima pasakyti,
kad veid as nėra „reg imas “. J is yra tai, kas negal i tapti t u r i n i u , k u r į a p r ė p t ų
m ū s ų m ą s t y m a s , j i s y r a neaprėpi amas , j is veda mus anapus . K aip tik todė l
veido reikšmė verčia jį išeiti už būties kaip žinojimo koreliato. Priešingai, regėjimas yra
atitikimo siekimas, kaip tik jis pirmi aus ia įtrauk ia būtį. O s antykis s u veidu iš karto
yra etinis. Veidas yra tai, ko negalime ž u d y t i a r b e n t j a u t a i , k o prasmė yra:
„nežudyk“. T i e s a , ž m o g ž u d y s t ė y r a b a n a l u s f a k t a s : g a l i m e n u ž u d y t i k i t ą
a s m e n į ; e t i n i s r e i k a l a v i m a s n ė r a ontologin ė būtinybė. D raudimas žudyti
nepad aro žmogžudystės negalimos, net jeigu dėl įvykdyto blogionegrynoj e s ąžinėje iš l ieka
draudi mo autorit etas – b l o g i o b l o g u m a s . Š i s d r a u d i m a s p a s i r o d o i r
Šventajame Rašte, kuriame žmogaus žmogiškumas yra tiek išstatytas, kiek jis yra įtrauktas į pasaulį.
Tačiau, tiesą sakant, šių „etinių keistenybių“ – žmog aus žmogiš kumo – apraiš ka būty je
yra būties pertrūkis. Pertrūkis yra reikšmingas, net jei būtis vėl susimezga ir atsinaujina.

Philippe Nemo: Kitas asmuo yra veidas; tačiau kitas asmuo dar ir kalba man, o aš kalbu jam.
Ar žmogaus diskursas nėra dar vienas būdas pertraukti tai, ką Jūs vadinate „totalybe“?

Emmanuel Lévinas: Žinoma. Veidas ir diskursas yra susiję. Veidas byloja. Byloja ta prasme, kad
kaip tik jis įgalina ir pradeda bet kokį diskursą. Ką tik atmečiau regėji mo s ampratą,
norėda mas apraš yti auten tiš ką santykį su kitu asmeniu. Šis autentiškas santykis ir yra
d i s k u r s a s , t i k s l i a u s a k a n t , a t s a k y m a s , a r b a atsakomybė.

Emmanuel Lévinas. E t i k a i r b e g a l y b ė (pokalbis apie veidą ir atsakomybę už kitą) 1

Philippe Nemo: Tačiau kadangi etinis santykis yra anapus žinojimo, o, antra vertus, jį
autentiškai perima dis kurs as , tai pats dis kurs as nepr iklaus o ž inoj im o plotmei?

Emmanuel Lévinas: Iš tiesų, visuomet skirdavau diskurse sakymą ir tai, kas pasakyta. K ad
iš sakymo turi išplaukti tai, kas pasakyta, – yra tos pačios plotmės būtinybė, kaip visuomenės, jos
įstatymų, institucijų ir s ocia linių s antykių užkraun ama būtinyb ė. Tač iau sakymas
reiškia, kad, atsidūręs priešais veidą, aš ne tiesiog jį stebiu, aš jam atsakau. Sakymas yra
būdas sveikinti kitą asmenį. Tačiau sveikinti kitą asmenį – tai jau ats aky ti už jį. S unku
tyl ėti ki to akivaizdo je. Š i sunkenybė galų gale priklauso nuo sakymui būdingos reikšmės
nepriklausomai nuo to, kas pasakyta. Turime apie ką nors kalbėti, nesvarbu, apie lietų ar gerą
orą, tačiau kalbėti, atsakyti jam [repondre a] ir jau atsakyti už jį [repondre de].

Philippe Nemo: Jūs sakote, kad kito žmogaus veide y r a „ k i l n u m a s “ , „ a u k š t u m a s “ .

K i t a s a s m u o y r a aukštesnis negu aš. Kaip Jūs šitai suprantate?

Emmanuel Lévinas: „Nežudyk“ yra pirmasis veido žodis. Tačiau tai priesakas. Veido
apraiškoje glūdi prisakymas, tartum man kalbėtų vyresnysis [maitre]. Tačiau tuo pat metu kito
asmens veidas yra apnuogintas: tai vargšas, kuriam aš galiu padaryti viską ir kuriam viską
privalau. Kad ir kas būčiau aš, kaip gramatikos „pirmasis asmuo“, esu tas, kuris turi
galimybių atsakyti į kreipimąsi.

Philippe Nemo: Nor is i Jum s ats aky ti: taip, tam tikr ais atveja is ... Tačiau ki tais
atv ejais , pr ieš ingai, s us i tikim as su kitu as m eniu įgyja pr ievar tos , ne apykantos ir
paniekos pavidalus.

Emmanuel Lévinas: Žinom a. Tačiau manau, kad nors ir kokiais motyvais aiškintume šią
inversiją, mano ką tik at likt a veido anali zė, parodan ti ki to as mens v i r š e n y b ę b e i
v a r g ą i r m a n o p a v a l d u m ą b e i turtingumą, yra pirminė. Ji yra visų žmogiškų
santykių prie laid a. Jei ta ip nebūtų, nes akytume s tovėda mi priešais atviras duris: „Po
Jūsų, pone!“ Tą pirminį „Po Jūsų, pone!“ aš ir mėginau aprašyti. Jūs kalbate apie neapykantos
jausmą. Baiminausi daug sunkesnio priekaišto: kaip atsitinka, kad galime b a u s t i i r
tramdyti? Kaip atsitinka, kad yra teisingumas? Atsakau, kad
į s t a t y m u s l e m i a i r teisingumą steigia žmonių daugybės faktas, tai, kad šalia kito
asmens yra trečiasis. Jei aš esu tik su kitu asmeniu, aš privalau jam viską. Tačiau yra trečiasis. Ar aš
žinau, kas yra mano artimas santykyje su trečiuoju? Ar aš žinau, sutaria trečiasis su juo ar yra jo
auka? Kuris iš jų yra mano artimas? Taigi reikia sverti, mąstyti, spręsti, lyginti nepalyginamus
dalykus. Tarpasmenį santykį, kurį nustatau su kitu asmeniu, turiu nus ta tyti ir s u kit ais
žmon ėmis . Taig i būtin a riboti kito asmens pirmenybę. Iš to kyla teisingumas.
T e i s i n g u m ą v y k d o i n s t i t u c i j o s , k u r i o s y r a neišvengiamos, ir jį
visuomet turi kontroliuti pirminis tarpasmenis santykis.

Philippe Nemo: Jūs ų m etafiz ika i š i patir t is lem tinga: ji leidžia išeiti už Heideggerio
ontologijos kaip Neutralybės ontologijos, ontologijos be moralės. Ar, pr adėdam as nuo
š ios e tinės patir ti es , Jūs kur iate „etiką“? Juk etika – tai taisyklės; ar reikia šias taisykles
nustatyti?

Emmanuel Lévinas: M ano uždav inys nėra kurti e t i k ą . M ė g i n u t i k t a i i e š k o t i

j o s p r a s m ė s . T i k r a i nemanau, kad kiekv iena filos ofija turi būt i prog raminė. Ypač
Husserl kėlė filosofijos programos idėją. Be abejonės, galima sukurti etiką, siejant su tuo, ką

Emmanuel Lévinas. E t i k a i r b e g a l y b ė (pokalbis apie veidą ir atsakomybę už kitą) 2

pasakiau ką tik, bet tai nėra tikroji mano tema.

Philippe Nemo: Ar galėtumėte patikslinti, kaip tasai etikos atskleidimas veide nutraukia ryšius su
totalybės filosofijomis?

Emmanuel Lévinas: Absoliutus žinojimas, kurio filos ofij a s iekė, kurį j i žadėjo ar
rekom endavo, yra Lygaus mąstymas. Tiesoje yra aprėpta būtis. Net jei manoma, kad tiesa
niekuomet nebūna galutinė, žadama pilnesnė ir adekvatesnė tiesa. Be abejonės, baigtinė
būtybė, kokia m es es ame, nega li galų gal e pas iekt i žino jimo tiks lo, t ačiau tiek,
kiek j is yra pas iekt as , žino jimo tiks l as yra padaryt i, kad K itas tap tų Tuo pačiu.
O B ega lybės idėja, prieš ing ai, imp likuoja N e l y g a u s m ą s t y m ą . A š p r a d e d u n u o
D e s c a r t e s ' o begalybės idėjos, kur šios idėjos ideatum, arba tai, į ką ji taiko, yra dalykas,
nepalyginamai didesnis už patį aktą, kuriuo tasai dalykas mąstomas. Tarp akto ir to, p r i e
k o a k t a s l e i d ž i a p r i e i t i , y r a d i s p r o p o r c i j a . Descartes tai laiko vienu iš Dievo
buvimo įrodymų: mąstymas negali sukurti ko nors, kas jį viršytų, šis dalykas turi būti į
mus įdė tas . Taigi reikia pripaž inti begalin į Dievą, kuris įdėjo į mus Begalybės idėją.
Tačiau mane č i a d o m i n a n e D e s c a r t e s ' o i e š k o t a s į r o d y m a s . S tebėd amas is
s vars tau dis proporc iją tarp to, ką jis v a d i n a „ o b j e k t y v i ą j a t i k r o v e “ i r
Dievo idėjos „formaliąja tikrove“, patį paradoksą – tokį
antigraikišką – idėjos, „įdėtos“ į mane; juk Sokratas mus mokė, kad neįmanoma įdėti į
mąstymą idėjos, jei jos ten dar nėra. T a č i a u v e i d e , – k a i p a š a p r a š a u j o
a r t ė j i m ą , – veiksmą taip pat viršija tai, į ką jis veda. Prieigoje prie veido, matyt,
glūdi ir prieiga prie Dievo idėjos. Descartes'o filosofijoje Begalybės idėja lieka teorinė
idė ja, kont empl iaci ja, ž inoji mas . O aš manau, kad santykis su Begalybe yra ne
žinojimas, bet Geismas. Skirtumą tarp Geismo ir reikmės mėginau aprašyti teigdamas,
kad Geismas negali būti patenkintas, kad Geismas savotiškai minta savo paties alkiu ir
auga tenkina mas , kad G eis mas yra panaš us į mąs tym ą, mąstantį daugiau negu jis
mąsto, arba daugiau negu tai, ką jis mąsto. Be abejo, tai paradoksali struktūra, tačiau ne
paradoksalesnė negu Begalybės esamybė baigtiniame akte.

P h i l i p p e N e m o : Savo paskutinėje išleistoje didelėje knygoje „Kitaip negu būtis, arba

Anapus esmės“ Jūs kalbate apie moralinę atsakomybę. Husserl taip pat kalb ėjo api e
ats akom ybę, bet apie ats akom ybę už tiesą. Heidegger kalbėjo apie autentiškumą. O
kaip suprantate atsakomybę Jūs?

Emmanuel Lévinas: Šioje knygoje kalbu apie ats akomybę kaip api e es minę, pirm inę
ir pama tinę subjektyvybės sąrangą. Mat aš aprašau subjektyvybę etikos sąvokomis. Etika nėra
ankstesnio rezistencinio pagrindo papildymas. Etikoje, s u p r a s t o j e k a i p a t s a k o m y b ė ,
s u s i m e z g a p a t s s u b j e k t y v y b ė s m a z g a s . Aš suprantu atsakomybę kaip
atsakomybę už kitą asmenį, taigi kaip atsakomybę už tai, kas nėra mano r e i k a l a s i r
kas manęs net neliečia; arba už tą, kuris kaip tik mane liečia
[me regarde, „mane mato"], prie kurio aš prieinu kaip prie veido.

Philippe Nemo: Kaip, atskleidus per jo veidą kitą asmenį, jis atskleidžiamas kaip tas, kieno
atžvilgiu esi atsakingas?

Emmanuel Lévinas: Aprašant veidą pozityviai, o ne t i k n e g a t y v i a i . P r i s i m e n a t e , m e s

k a l b ė j o m e , k a d prieiga prie veido nėra ties iog jus linio suvokimo, atitikimo
siekiančio intencionalumo, plotmės dalykas. Pozityviai galime sakyti, jog nuo tos akimirkos,
kai k i t a s m a n e p a m a t o , a š e s u u ž j į a t s a k i n g a s , n e t nesiimdamas š i o s

Emmanuel Lévinas. E t i k a i r b e g a l y b ė (pokalbis apie veidą ir atsakomybę už kitą) 3

a t s a k o m y b ė s j o a t ž v i l g i u ; j o atsakomybė įpareigoja mane. Ši atsakomybė peržengia
to, ką aš darau, ribas. Paprastai esame atsakingi už tai, ką darome patys. Knygoje „Kitaip negu
būtis“ sakiau, kad atsakomybė iš esmės yra atsakomybė už kitą asmenį. Tai reiškia, kad aš
esu atsakingas už pačią jo atsakomybę.

Philippe Nemo: Kaip ats akom ybė kitam lem ia subjektyvybės sąrangą?

Emmanuel Lévinas: A ts ako mybė iš tikrų jų nėra tiesiog subjektyvybės bruožas,

tartum subjektyvybė j a u e g z i s t u o t ų p a t i s a v a i m e , i k i e t i n i o s a n t y k i o .
S ubjektyvyb ė nėra kažkas s au, ji – kartoju – iš pat pradžių yra kitam asmeniui. Kito
asmens artumas šioje knygoje parodytas kaip faktas, kad kitas asmuo nėra man artimas
tiesiog erdvėje arba kaip giminaitis, o priartėja prie manęs tiek, kiek aš jaučiuosi, – kiek
aš esu – už jį atsakingas. Tai struktūra, visiškai nepanaši į intencinį santykį, kuris per pažinimą mus
priartina prie objekto, prie bet kokio nagrinėjamo objekto, kad ir p r i e ž m o g a u s
kaip objekto. A rtimu mas neredukuojamas į
i n t e n c i o n a l u m ą , y p a č neredukuo jamas į faktą, kad kitas as muo yra
man žinomas.

P h i l i p p e N e m o : Aš galiu tobu lai paž inti kokį as m e n į , b e t š i s p a ž i n i m a s

p a t s s a v a i m e n e b u s j o k s artimumas?

Emmanuel Lévinas: N e . R y š y s s u k i t u a s m e n i u užsimezga tiktai kaip atsakomybė,

nepaisant to, ar ji būtų pris ii mta, ar jos iš vengta ; ar žino me, kaip ją prisiimti, ar ne;
ar galime padaryti ką nors konkretaus dėl kito as mens , ar ne. S akyti : „Š tai aš “*. Padaryti
kažk ą kitam. D uoti. Tai ir reiš kia būti žmog iš kąja dvasia [esprit humain]. Žmogaus
dvasiškumą lemia jo subjektyvybės įsikūnijimas (nematau, ką angelai galėtų duoti ar padėti kits
kitam). Diakonija [dia-conie] yra pirmesnė už bet kokį dialogą: tarpžmogišką santykį
nagrin ėju t artum per kito as mens artumą, – anapus mano paties susikuriamo kito
žmogaus vaizdinio, – jo v e i d a s , k i t o a s m e n s i š r a i š k a ( o š i a p r a s m e v i s a s
žmogaus kūnas daugiau ar mažiau yra veidas) y r a t a i , k a s m a n liepia ja m tarnaut i.
Vartoju š ią kraš tutinę formu luotę. Veidas man ęs praš o ir man liepi a. Jo reikš mė
– reiš kiam as įs akym as . Tiks li au sakant, kai veidas priešais mane reiškia įsakymą, tai
vyksta kitaip negu tuomet, kai koks ženklas reiškia tai, ką jis ženklina [signifié]; šis įsakymas yra
pats veido reikšmingumas.

Iliustracija: epizodas iš Aleksandro Sokurovo filmo „Užtemimo dienos“ (1988 m.)

Emmanuel Lévinas. E t i k a i r b e g a l y b ė (pokalbis apie veidą ir atsakomybę už kitą) 4

Philippe Nemo: Jūs s akote: „ jis manęs pr aš o“ ir kartu „jis man liepia“. Ar tai ne
prieštaravimas?

Emmanuel Lévinas: J i s m a n ę s p r a š o , k a i p k a d prašoma ko nors liepiant, kaip kad

sakoma „prašau jūsų“.

Philippe Nemo: Tačiau ar kitas asmuo nėra taip pat atsakingas už mane?

Emmanuel Lévinas: Galbūt, tačiau tai jo reikalas. Viena iš pamatinių „Totalybės ir Begalybės“
temų, apie kurią dar nekalbė jome, yra tai, kad s antykis tarp asmenų yra asimetriškas.
Šia prasme aš esu atsakingas už kitą asmenį, nesitikėdamas abipusiškumo, net jei man šitai
kainuotų gyvybę. Abipusiškumas – jo reikalas. Kaip tik todėl, kad kito asmens ir mano santykis ne
abipusis, aš esu pavaldus [je suis sujetion] kitam asmeniui. Pirmiausiai šia prasme aš esu
„subjektas“ [sujet]. Viskas remiasi manimi. Jūs žinote Dostojevskio frazę: „Visi esame kalti dėl
visko, už visus ir prieš visus, ir aš daugiau negu kiti“. Ne dėl vienos ar kitos realios mano kaltės, dėl
klaidų, kurias būčiau padar ęs , o dėl to, kad es u ats akingas tota line atsakomybe, kuri
atsako už visus kitus ir atsako už viską, netgi už jų atsakomybę. Aš visuomet turiu viena
atsakomybe daugiau negu visi kiti.

Philippe Nemo: Vadinasi, jei kiti nedaro to, ką jie privalo daryti, taip yra dėl manęs?

Emmanuel Lévinas: Kažkur esu pasakęs (tai posakis, kurio nemėgstu cituoti, nes jį reikia
papildyti kitais svarstymais), kad esu atsakingas už persekiojimus, kuriuos patiriu. Tačiau
tiktai aš! Mano „artimieji“ ar „mano tauta“ jau yra kiti, ir jiems aš reikalauju teisingumo.

Philippe Nemo: Jūs taip toli siekiate!

Emmanuel Lévinas: Kadangi aš pats esu atsakingas net už kito asmens atsakomybę. Tai
kraštutinės formuluotės, kurių nereikėtų atsieti nuo jų konteks to. K onkretybė je a ts iranda
daug kitų samprotavimų, reikalaujančių teisingumo taip pat ir man. Praktiškai įstatymai
pašalina kai kurias išvadas. Tačiau teisingumas tiktai tuomet turi prasmę, jei jis išlaiko
nesuinteresuotumo [des-inter-essement] d v a s i ą , k u r i ą į k v e p i a atsakomybės už kitą
žmogų idėja. Iš principo aš yra neatplėšiamas nuo savo „pirmojo asmens“; j u o r e m i a s i
pasaulis. Subjektyvybė, kuri k o ns t i t u o j a s i p a č i a m e j u d ė j i m e , k a i j a i
užkraunama atsakomybė už kitą, eina iki kito asmens pakeitimo. Ji sutinka su įkaito sąlyga (ar
besąlygiškumu). Subjektyvybė kaipo tokia iš pat pradžių yra įkaitas, ji atsako už kitus, netgi juos
išperka. Ši utopinė ir aš atžvilgiu nežmoniška samprata gali sukelti šoką. Tačiau žmogiškosios
būtybės žmogiškumo – tikro gyvenimo – nesti [est absente]. Istorinėje ir objektyvioje būtyje žmogiškumas,
pati pralaužą subjektyvybės, žmogaus psichikos, – pirmapradiškai budrios ar prablaivėjusios, –
tai būtybė, išsivaduojanti nuo savo būties sąlygos: nesuinteresuotumas [des-inter-essement].
Šitai norima pasakyti knygos pavadinimu: Kitaip negu būtis. Ontologinė sąlyga suyra arba yra
suardoma ž m o g a u s s ą l y g o s a r j o b e s ą l y g i š k u m o . B ū t i žmogumi – tai gyventi
taip, lyg nebūtum būtybė tarp būtybių. Tartu m dėl žmogaus dvas iš kumo būties
kategorijos apsiverstų į „kitaip negu būtį“. Ne tiktai į „būtį kitaip“. Būti kitaip – vis dar
reiškia būti. „Kitaip negu būtis“ iš tiesų neturi veiksmažodžio, kuris nurodytų jo neramumo įvykį,
jo n e s u i n t e r e s u o t u m ą , p a k l a u s i m ą š i o s e s i n i o [Vétant] būties ar jo esimo [essement]. Tai aš
remiu kitą asmenį ir esu už jį atsakingas. Taigi matome, kad žmogiškajame subjekte kartu s u

Emmanuel Lévinas. E t i k a i r b e g a l y b ė (pokalbis apie veidą ir atsakomybę už kitą) 5

totaliniu pavaldumu reiškiasi ir mano pirmagimystė. Mano
a t s a k o m y b ė y r a n e p e r leidžiama, niekas negali manęs pakeisti. Iš tikrųjų reikia pasakyti,
kad pati žmogiškojo aš tapatybė remiasi atsakomybe, tai yra tuo suverenaus aš teigimu
[position] ar pašalinimu [deposition] savimonėje, pašalinimu, kuris kaip tik yra aš atsakomybė
už kitą. Atsakomybė yra tai, kas atitenka išimtinai man ir ko aš negaliu žmogiškai atmesti. Ši
našta yra aukščiausias vienintelio orumas. Nesukeičiamas su kitais aš esu tik tiek, kiek esu
ats ak ingas . Aš galiu pake is ti vis us , bet niekas negali pakeisti manęs. Tokia yra
mano kaip subjekto neatsiejama tapatybė. Kaip tik šia prasme Dostojevskij sako: „Visi
esame kalti dėl visko, už visus ir prieš visus, ir aš daugiau negu kiti“.

* Plg. „Bet štai Viešpaties angelas sušuko iš dangaus: Abraome, Abraome! Jis atsakė: Štai aš“ (Pradžios 22, 11) arba „Aš girdėjau balsą
Viešpaties, kurs sakė: Ką aš siųsiu? Ir kas kas mums eis? Aš tariau: Štai aš, siųsk mane“ (Izaijo 6, 8). (Vert. past.)

Vertė Arūnas Sverdiolas

Lévinas E. Etika ir begal ybė . Vilnius: Baltos lankos , 1994, p. 85-105

Emmanuel Lévinas. E t i k a i r b e g a l y b ė (pokalbis apie veidą ir atsakomybę už kitą) 6