Kodėl svarbu mokėti atleisti?

Atleisti- tai labiau, kaip dovanoti įskaudinusiam ar kitaip mum prasikaltusiam asmeniui. Šių savybių, kaip
jautrumo, tyrumo ir atlaidumo pritrū ksta jauniems žmonėms, kurie tik pradeda suprasti, gyvenimą.
Atlaidumo ir užuojautos gali sulaukti tik iš gyvenimo mačiusių bei patyrusių žmonių, kurie i gyvenimą
žvelgia kitaip. Dažniausiai atleisti gali tik mylintys žmonės, kurie yra išmintingi.
Štai J. Biliū nas- rašytojas, humanistas. Savo kū riniuose parodo jautrumą, užuojautą ir gailestį. Jis
dažniausiai savo kū riniuose vaizduoja skraudžiamųjų likimą, neteisybę. Visą tai rašytojas ir atskleidžia savo
novelėse: „Ubagas“, „Lazda“ ir kituose kū riniuose. Biliū nui buvo svarbu pabrėžti tai, kad net tie žmonės,
kurie buvo labiausiai skriaužiami, geba atleisti ir suprasti savo skriaudėjus.
Atleisti manau gali tik mylintys žmonės, tokie kaip Petras Sabaliū nas iš novelės „Ubagas“. Skausmą,
suteiktą artimo žmogaus, sunku priimti, bet jeigu ištikrųjų mylime, sugebame atleisti už klaidas ir
nesupratingumą. Š iame kū rinyje išvaryto senuko sū naus nekankina sąžinės graužimas. Siekdamas sau
naudos, išvaro tėvą iš namų visai užmiršęs, kad šis jį užaugino, dovanojo meilę ir šilumą, nereikalaudamas
gauti to paties. Tačiau jisai nekaltina savo sū naus, nes pats yra pasakęs, „senas žmogus visur nemalonus“.
Senukui tik gaila jo sū naus mažų anū kų, kurie bus užauginti tamsiame pasaulyje, be šviesos ir tyrumo, be
jautrumo ir meilės. Panašus žmogiškumas parodomas ir veikale „Lazda“. Kai jaučiamės įžeisti, galvojame ne
apie atlaidumą, o apie teisingumą. Taip pat pasijautė ir vaikai, po tėvo pasakojimo apie lazdą ir kadaise jo
buvusį poną Dumbraucką. Iš pykčio ponui ir gailesčio tėvui, norejo sudeginti lazdą. Bet tėvas pertraukė ir
pasakė, „nereikia ant jo pykti, jį patį kazokai taip buvo primušę“. O lazdą paliko vaikams, kad šie prisimintų
ateičiai, kaip jų tėvai irgi buvo baudžiami. Atsimindami tą, nepyktų, jei tėvai irgi duos velnių. Taip elgiamasi
tik dėl pačių vaikų gerovės.
Taip pat, kaip ir literatū ra, apie atlaidumą mus moko Biblija, arba kitaip „Šventasis raštas“. Atleistas
žmogus nejaus apmaudo ir nereikalaus atlyginti už nuoskaudą ar padarytą žalą. Panašiai rašoma ir šioje
knygoje , kaip Jėzus ir jo apaštalai ragino žmones, kad šie įspėtų nedrausminguosius, guostų
nuskriaustuosius, palaikytų silpnuosius ir su visais bū tų kantrū s. Juk Dievo sū nus buvo sakęs savo sekėjams,
kai juos mokė melsti: „Atleisk mums mū sų nuodėmes, nes ir mes atleidžiame kiekvienam, kuris mums yra
skolingas“. Jo mokiniai pastoviai kartojo, jog visi bū tų vieni kitiems malonū s, mielai atleistų, kaip ir Dievas
per Kristų visiems atleido.
Tačiau, visi mes, žmonės, esame skirtingi, skirtingo mąstymo ir požiū rio. Kiekvieno nuomonė apie
atleidimą skiriasi, nes nekiekvienas yra žinantis jo reikšmę. Reikėtų pripažinti, kad neretą žmonių, kurie
nuoskaudą, kurią jaučia, tik įsivaizduoja, ir įsižeisti neturėjo pagrindo. Biblijoje sakoma: „Neskubėk supykti,
nes pyktis glaudžiasi prie kvailojo krū tinės“. Bet jokiu bū du neturime priimti atleidimo blogąja reikšme.
Turime turėti omenyje, jog kai atleidžiame, nereiškia, kad pateisiname blogą poelgį ar apsimetame, jog nieko
neįvyko. Atleisdami stengiamės apie tą reikalą negalvoti, jį pamiršti. Todėl atleisti, turime stengtis kuo
greičiau ir neleisti pykčiui mū sų užvaldyti.
Taigi, galiu teigti, jog kuo ilgiau laikysime pyktį ir nuoskaudą, tuo labiau kentėsime patys. Reikia šviesti
jaunąją kartą, kad ji padėtų silpnesniems, atleistų žmonėms ant kurių pyko, nes laiku neparodytas jautrumas
ar užuojauta, širdyje gali palikti ilgai negyjančią žaizdą. Visada turime bū ti atjautū s vieni kitiems, juk nė
vienas nesame tobulas. Kadangi džiaugiamės, kai kiti atleidžia mū sų klaidas, patys irgi turėtume bū ti
atlaidū s.
Atlaidumo pagrindinė mintis ir reikšmė tokia, jog atleisdami, nepasiduodami pykčiui ir nejausdami
apmaudo, išsaugosime ramybę, tausosime sveikatą ir bū sime laimingesni.

556 žodžiai