VANGUMAS

§883. Vangumas susijęs su jausmingumu, nes jis kyla iš meilės malonumams, nes dėl jo
vengiame pastangų ar nepatogumų. Iš tiesų kiekvienas iš mūsų yra linkęs dėti kuo mažiau pastangų,
o tai paralyžiuoja arba sumažina mūsų aktyvumą. Tad paaiškinsime: 1° jos prigimtį; 2° jos
piktybiškumą; 3° jos gydymo priemones.
§884. 1° Prigimtis. A) Vangumas – tai polinkis į neveiklumą ar bent jau į aplaidumą, į sunkumą
veikiant. Kartais tai būna liguistas polinkis, atsirandantis dėl blogos sveikatos būklės. Tačiau
dažniausiai tai yra valios liga, kuri bijo ir atsisako pastangų. Tinginys nori išvengti bet kokio
skausmo, bet ko, kas galėtų sutrikdyti jo poilsį, sukelti nuovargį. Tikras parazitas, jis gyvena kitų
sąskaita, kiek tik gali. Kai jam niekas netrukdo, jis tampa švelnus ir atsidavęs, o kai norite jį išjudinti
iš inercijos, jis tampa piktas ir aikštingas.
B) Tinginystė gali būti įvairių laipsnių. a) Nerūpestingas arba aplaidus žmogus dirba lėtai, patogiai ir abejingai; jei
ką nors ir daro, tai blogai. b) Tinginys neatsisako darbo visiškai, bet jis delsia, vilkina ir neribotam laikui atidėlioja
prisiimtą užduotį. c) Tikras tinginys nenori dirbti nieko įtempto ir rodo aiškų pasibjaurėjimą bet kokiu rimtu kūno ir proto
darbu.

C) Kai tingumas nukreiptas į pamaldumo pratybas, jis vadinamas akedija; tai tam tikras pasišlykštėjimas dvasiniais
dalykais, dėl kurio jie atliekami nerūpestingai, sutrumpinami, o kartais net apleidžiami dėl tuščios dingsties. Tai yra
drungnumo motina.

§885. 2° Žalingumas. A) Kad suprastume tinginystės žalingumą, turime prisiminti, jog žmogus
buvo sukurtas darbui. Kai Dievas sukūrė mūsų pirmąjį tėvą, jis pasodino jį į malonumų rojų, „kad jį
dirbtų ir juo rūpintųsi“ (Pr 2,15). Žmogus nėra tobula būtybė kaip Dievas; jis turi daugybę gebėjimų,
kuriuos turi ištobulinti. Todėl jo prigimtis reikalauja dirbti, kad išlavintų savo galias, patenkintų savo
kūno ir sielos poreikius ir taip siektų savo tikslo. Taigi įsakymas dirbti yra ankstesnis už gimtąją
nuodėmę. Tačiau žmogui nusidėjus, darbas jam tapo ne tik prigimties įstatymu, bet ir bausme, nes jis
tapo skausmingas ir tapo priemone atlyginti už kaltę; būtent savo prakaitu turime valgyti duoną,
dvasinę duoną ir duoną, maitinančią mūsų kūną: „savo veido prakaitu valgysi duoną“ (Pr 3,19).
Tinginys nesilaiko šio dvigubo įstatymo, prigimtinio ir pozityviojo, todėl jis daro nuodėmę,
kurios sunkumas priklauso nuo pareigų, kurių jis nevykdo, sunkumo. a) Kai tinginys palieka
nuošalyje religines pareigas, būtinas jo išganymui ar pašventinimui, tai yra sunki nuodėmė. Tas pats
pasakytina ir tada, kai jis savo noru apleidžia svarbią luomo pareigą. b) Kai dėl šio vangumo jis
apleidžia mažiau svarbias religines ar civilines pareigas, nuodėmė yra lengva. Tačiau ši nuokalnė yra
slidi, ir jei ryžtingai nekovojame, netrukus jis dar labiau sustiprės ir taps dar pražūtingesnis bei
nuodėmingesnis.
§886. B) Tobulėjimo požiūriu dvasinė tinginystė yra viena iš didžiausių kliūčių, nes jos
padariniai yra pražūtingi.
a) Dėl to mūsų gyvenimas tampa daugiau ar mažiau nevaisingas. Iš tiesų sielai galime pritaikyti
tai, ką Šventasis Raštas sako apie tinginio lauką:
Praėjau pro tinginio lauką,
pro vynuogyną žmogaus, kuris buvo kvailas.
Žiūriu, jis visas apaugęs erškėčiais,
žemė pilna dilgėlių,
ir akmeninė tvora išgriauta.
Stebėjau ir dėjausi į širdį;
žvalgiausi ir mokiausi.
1
 „Truputį pamiegoti, truputį pasnausti,
truputį rankas sudėjus pailsėti“
ir skurdas užklups tave kaip plėšikas,
o nepriteklius kaip ginkluotas karys (Pat 24,30-34).

Štai ką randame tinginio sieloje: vietoj dorybių joje auga ydos, o sienos, kurias apsimarinimais
buvo pastatęs dorybėms apsaugoti, pamažu griūva ir paruošia kelią priešo, t. y. nuodėmės,
įsiveržimui.
§887. b) Netrukus iš tiesų pagundos tampa vis labiau primygtinės ir įkyrios: „nes buvimas be
darbo išmoko daug pikta“ (Sir 33,29). Būtent tai kartu su puikybe ir sunaikino Sodomą: „Išties, tavo
sesers Sodomos kaltė buvo įžūlus išdidumas! Ji ir jos dukterys turėjo duonos perteklių ir lengvą
gyvenimą, bet neištiesė rankos vargšui ir beturčiui“ (Ez 16, 49). Žmogaus protas ir širdis iš tiesų
negali likti neveiklūs: Jei jie nėra įsitraukę į studijas ar kokį nors kitą darbą, netrukus juos užplūsta
daugybė vaizdinių, minčių, troškimų ir jausmų; o puolusios prigimties būsenoje, kai prieš tai
nekovojame, mumyse dominuoja trejopas įkarštis; todėl mūsų sieloje įsiviešpatauja juslinės,
ambicingos, išdidžios, egoistiškos, savanaudiškos mintys, kurios užvaldo mūsų sielą ir veda ją į
nuodėmę.
§888. C) Taigi čia kalbama ne tik apie mūsų sielos tobulumą, bet ir apie jos amžinąjį išganymą.
Nes be ydų, į kurias mus įstumia neveiklumas, vien tai, kad nevykdome svarbių pareigų, yra
pakankama pasmerkimo priežastis. Esame sukurti tarnauti Dievui ir atlikti savo luomo pareigas,
esame Dievo siųsti darbininkai, kad dirbtume Jo vynuogyne; dabar šeimininkas ne tik prašo savo
darbininkų susilaikyti nuo blogų darbų, bet ir nori, kad jie dirbtų; taigi, jei, nors ir nedarysime jokių
veiksmų, prieštaraujančių dieviškiesiems įstatymams, užuot dirbę, sukryžiuosime rankas, argi
šeimininkas, kaip ir darbininkams, nepriekaištaus mums dėl neveiklumo: „Kodėl visą dieną stovite
be darbo?“ Nevaisingas medis jau vien dėl to, kad neduoda vaisių, nusipelno būti nukirstas ir įmestas
į ugnį: „kiekvienas medis, kuris neduoda gerų vaisių, bus iškirstas ir įmestas į ugnį“ (Mt 3, 10).
§889. 3° Gydymo priemonės. A) Kad išgydytume tinginį, pirmiausia turime jam įskiepyti gilius
įsitikinimus apie darbo būtinybę ir padėti suprasti, kad šis įstatymas galioja ir turtingiems, ir
vargšams, o jo nevykdymas gali užtraukti amžinąjį pasmerkimą. Tokią pamoką mūsų Viešpats mums
duoda palyginime apie nevaisingą figmedį; trejus metus šeimininkas ateina ieškoti ant jo vaisių; jų
neradęs, liepia vyndariui jį nukirsti: „Nukirsk jį, kam dar žemę alina!“ (Lk 13, 7).
Niekas tenesako: „Esu turtingas, man nereikia dirbti.“ Jei jums nereikia dirbti sau, turite dirbti kitiems. Dievas, jūsų
šeimininkas, įsako jums taip elgtis: jei Jis davė jums rankas, proto, sumanumo, intelekto, išteklių, tai tik tam, kad
galėtumėte juos panaudoti Jo garbei ir savo brolių labui. Ir darbų tikrai netrūksta: kiek daug vargšų, kuriems reikia padėti,
kiek daug neišmanėlių, kuriuos reikia pamokyti, kiek daug sužeistų širdžių, kurias reikia paguosti, kiek daug didžių
įmonių, kurias reikia įkurti, kad duotume darbo ir duonos tiems, kurie jos neturi! O kai nori sukurti didelę šeimą, argi
neturi vargti ir dirbti, kad užtikrintum savo vaikų ateitį? -- Nepamirškime didžiojo krikščioniškojo solidarumo dėsnio,
pagal kurį kiekvieno darbas tarnauja visiems, o tinginystė kenkia tiek bendram, tiek asmeniniam gėriui.

§890. B) Prie įsitikinimų reikia prisidėti nuolatinėmis ir metodiškomis pastangomis, taikant

valios ugdymo taisykles. Kadangi tinginys instinktyviai atsisako pastangų, svarbu jam parodyti, kad
nėra nelaimingesnio žmogaus širdyje už tinginį: nemokėdamas išnaudoti arba, kaip jis pats sako,
užmušti laiko, jis nuobodžiauja, viskuo bjaurisi ir galiausiai ima bjaurėtis gyvenimu. Argi ne geriau
stengtis, būti naudingam ir užkariauti šiek tiek laimės, stengiantis padaryti laimingus aplinkinius?
Tarp tinginių yra ir tokių, kurie aktyvūs, bet tik žaidimuose, sporte ir socialiniuose susitikimuose. Tokiems
žmonėms turime priminti gyvenimo rimtumą ir pareigą būti naudingiems, kad jie savo veiklą nukreiptų į kilnesnę sritį ir
nebenorėtų būti parazitais. Krikščioniška santuoka ir su ja susiję šeimos įsipareigojimai dažnai yra puiki priemonė: tėvas
jaučia poreikį dirbti dėl savo vaikų ir negali patikėti svetimiems žmonėms tvarkyti jo turtą.

2
 Tačiau turime nepamiršti gyvenimo tikslo: esame čia, žemėje, ne tam, kad gyventume kaip
parazitai, bet kad darbu ir dorybėmis išsikovotume vietą danguje. Ir Dievas nenustoja mums sakyti:
„Ko čia stovite visą dieną be darbo? (...) Eikite ir jūs į vynuogyną“ (Mt 20,6-7).
Iš A. Tanquerey Précis de théologie ascétique et mystique