Kodėl svarbu neišduoti savo vertybių?

Dažnai žmogus nesusimąsto, kas yra moralė ir žmogiškosios vertybės bei ką jos
reiškia jo gyvenime. Svarbu paminėti, jog kiekvienas žmogus savyje turi tam tikras
žmogiškąsias vertybes, kurias be paliovos reikia puoselėti ir branginti. Svarbu paminėti, kad
tik puoselėdamas moralines vertybes žmogus gali pajusti tikrąjį gyvenimo džiaugsmą. Kyla
klausimas: kodėl svarbu neišduoti savo vertybių?
Svarbu neišduoti savo vertybių, nes jos atskleidžia ne tik žmogaus gyvenimo būdą, bet
ir parodo, kas iš tiesų svarbu gyvenime. Neretai pasitaiko, kad vertybių puoselėjimas
atskleidžia tikrąjį žmogaus veidą ir parodo, ką jis iš tiesų brangina gyvenime. Toks vertybių
puoselėjimas ir jų nepamiršimas padeda atrasti tikrąjį save. Apie tokią situaciją rašė XX
amžiaus lietuvių prozininkas Romualdas Granauskas apsakyme „Duonos valgytojai“. Kūrinyje
keliama problema- nėra kam perduoti ilgaamžės patirties. Miršta ne tik senieji kaimo
gyventojai- miršta visa agrarinė kultūra. Darbas netenka ritualinės reikšmės, gyvenimas-
šventumo, žmogaus būtis darosi beprasmė. Apsakyme „Duonos valgytojai“ kasdieniški
žmogaus darbai- duonos kepimas, bendras valgymas- įgyja sakralią reikšmę. Šiame nuo senų
senovės kaimo gyventojų puoselėtoje tradicijoje jaunoji karta nebedalyvauja, ji sieja tik iš
gyvenimo pasitraukiančius senuosius kaimo gyventojus. Šiame kūrinyje puikiai atsiskleidžia
autoriaus požiūris, jog darbštumas- jauniems žmonėms nebėra vertybė. Kol senoliai pluša,
ruošiasi, tvarko duoną, o jaunuomenė- dukra ir žentas- neprisideda, nes jiems aktualesni
kiti dalykai. Senosios kartos atstovai vaizduojami kaip darbštūs, negalintys vietoje pastovėti
ir pailsėti žmonės. Kiek kitaip vaizduojama jaunoji karta: gyvena inertiškai, niurzga ir pykstasi
tarpusavyje. Jaunajai kartai darbas- vienprasmis: „Kam kepti duoną, jeigu jos galima gauti
parduotuvėje?“. Galima teigti, kad šis apsakymas parodo, kad vertybės- tai ne tik žmogaus
gyvenimo pamatas, bet ir jo gyvenimo būdas. Dėl šios priežasties reikia branginti tai, ką turi
ir nepamiršti vertybių, kurios atskleidžia tikrąją žmogaus prigimtį. Taigi, svarbu neišduoti
vertybių, nes jos parodo teisingą žmogaus gyvenimo kelią.
Krikščioniškųjų vertybių puoselėjimas ne tik atskleidžia gyvenimo vertę, bet ir padaro
žmogaus gyvenimą prasmingą. Neretai pasitaiko, kad žmogus, puoselėdamas vertybes
suvokia pagrindines gyvenimo tiesas, paverčiančias jo gyvenimą prasmingu, todėl svarbu jš
neišduoti. Skriauda ir kaltė yra svarbiausios moralinės problemos, kurias XIX amžiaus
pabaigoje ir XX amžiaus pradžioje kelia didieji pasaulio rašytojai humanistai. Būtent tokias
moralines normas aprašė XIX amžiaus pabaigos lietuvių prozininkas Jonas Biliūnas savo
kūrinyje „Vagis“. Pagrindinis veikėjas, pasakojantis savo gyvenimo istoriją, negali pamiršti
jaunystėje padaryto nusikaltimo- užmušė arkliavagį gindamas savo gyvybę ir turtą. Ši
nelaimė sukrėtė dvasią, sąžinės kirminas graužia ir po daugelio metų. Ieškodamas
nusiraminimo, palengvėjimo, veikėjas savo mirtiną nuodėmę atskleidžia kunigui, žmonai,
artimiausiems kaimynams, net nori prisipažinti valdžiai. Tai rodo, kad žmogus yra tikintis,
dievobaimingas, jog jis negali nusikaltimo slėpti savyje, jam būtina išsipasakoti, nes kitaip
sąžinė užgriauš. Jis suvokia, kad, kol sąžinė nebus rami, tol jis negalės normaliai gyventi.
Nesunku suvokti, jog pagrindinis veikėjas mokosi iš savo klaidų, pripažįsta dorovės ir moralės
normas, nes tik dėl jų visą gyvenimą veikėją kankina sąžinės graužatis. Galima teigti, kad toks
vertybių suvokimas atskleidžia gyvenimo vertę, nes būtent jos yra gyvenimo pamatas. Taigi,
svarbu neišduoti savo krikščioniškųjų vertybių, nes tai atskleidžia žmogaus gyvenimą, jo
sielos tyrumą ir sugebėjimą vertinti viską, kas vyksta aplink, klausantis širdies balso.
Apibendrindama galiu teigti, kad svarbu neišduoti vertybių, nes jos yra gyvenimo
pamatas, ant kurio laikosi visa žmogaus dorybių sistema. Tik neišduodamas savo vertybių
žmogus parodo, kas iš tiesų yra, ir atskleidžia savo sielą, kuri, išduodant vertybes tampa
tamsi ir niekam nereikalinga.