Ar žmogus iš prigimties yra blogas?

Žmogus iš prigimties – geras ar blogas? Šis klausimas žmonijai ramybės neduoda nuo seniausių laikų,
vieni teigia, kad žmogus iš prigimties yra pilnas blogio, puikybės, siekia tik savos naudos ir jei galėtų tai
rūpintųsi tik savo paties gerove, visiškai neatsižvelgdamas į aplinkinių poreikius, tačiau kiti mano, kad
žmonės gimsta geri, be nuodėmių, jie siekia tiesos ir doros, bet pasaulyje pilna pagundų, kurios individus
labai lengvai gali išvesti iš tikrojo kelio. Mano nuomone, žmogus iš prigimties nėra blogas, bet aplinkiniai
veiksniai, tokie kaip žmonių įtaka, su kuriais gyvename, ar pagundų neatsispyrimas gali priversti žmogų
elgtis nedorai, nors jis to ir nesiekia.

Žmogus gimsta geras, neturintis nuodėmių, tačiau gyvenimo sunkumai kartais jį priverčia klysti ir
pasielgti nederamai. Būtent apie tokius gyvenimo klystkelius rašė vienas svarbiausių vokiečių švietimo
epochos rašytojų Johanas Volfgangas Gėtė savo kūrinyje „Faustas“. Šiame kūrinyje vaizduojamas
pagrindinis veikėjas daktaras Faustas, kuris yra labai išsilavinęs žmogus, bet jis supranta, kad tik iš knygų
nepasieks gyvenimo pilnatvės ir džiaugsmo. Faustą apima depresija, jo nebedžiugina jo kasdienybė ir jis
jau ruošėsi užbaigti savo gyvenimą, tačiau kūrinyje pasirodo velnias Mefistofelis, kuris jam pasiūlo iš
naujo įgyvendinti savo troškimus ir aistras, patirti meilės jausmą. Manipuliuojamas velnio, Faustas
pridaro daug klaidų, atsiskleidžia jo charakterio blogosios savybės tokios kaip pavydas ir net kerštas,
todėl galiu teigti, kad žmogui net ir esant geros širdies, bent lašelis pagundos gali jį nuvesti blogio ir
nuodėmių keliu. Tačiau kūrinio eigoje Faustas pradeda suprasti, kad velnias jį veda iš tikrojo ir teisingo
kelio, todėl išgelbėdamas savo meilę Margaritą jis įrodo, kad blogis nėra amžinas, tačiau jam atsispirti
ypač sunku. Šiais laikais taip pat galime pastebėti panašiose situacijose atsidūrusių žmonių. Vienas
žymiausių šiuolaikinių filmų aktorių – Robert Downey Jr. nuo vaikystės siekė aktoriaus karjeros, deja jam
bepradedant kilti į šlovės aukštumas jis įsisuko į narkotikų valdomą gyvenimą. Jų veikiamas jis pridarė
daug klaidų savo gyvenime dėl ko jam teko sėsti už grotų. Tačiau išsilaisvinęs nuo šių pagundų jis ir toliau
skina savo šlovės vaisius ir tai jam sekasi puikiai. Taigi, galiu drąsiai teigti, kad žmogus negimsta blogas,
bet pašaliniai veiksniai, tokie kaip, šiuo atveju, narkotikai ir velnio įtaka gali priversti žmones elgtis
neapgalvotai ir net neadekvačiai.

Gyvenime būna išimčių, kai galime manyti, kad žmogus iš prigimties yra pilnas blogio ir piktų kėslų. Vien
mums artimoje aplinkoje galime pastebėti atvejų, kai maži vaikai vagia ar niokoja kitų žmonių turtą. Bet
mano nuomonė yra tokia, kad vaikai ima pavyzdį iš aplinkinių žmonių, o dažniausiai šeimos, su kuria
praleidžia didžiąją dalį savo laiko, todėl jų kaltinti negalime, jie dar neatsako už savo veiksmus ir manyti,
kad jie gimė būdami blogi bei nesiekiantys tiesos, būtų labai nepagrįsta. Visai neseniai teko pamatyti
filmuotą medžiagą, kuri mane sukrėtė: suaugusi moteris kavinėje patraukė vienų lankytojų dėmesį, kad
jos jaunasis sūnus galėtų nugvelbti neprižiūrimą rankinę ir tuojau pat jie kartu pasišalino iš nusikaltimo
vietos. Apie tokią prastą įtaką vaikams rašė ir lietuvių grožinės literatūros pradininkas Kristijonas
Donelaitis, savo žymiausiame kūrinyje „Metai“. Vienoje kūrinio dalyje – „Pavasario linksmybės“ –
autorius kritikavo tingėjimo ydą, kuri pasireiškė Slunkiaus šeimoje. Slunkiaus monologe labai pasireiškė
įsišaknijusios tingėjimo problemos jų šeimoje, jo šito išmokė tėvas ir taip pat senelis. Slunkius teigė, kad
per daug dirbti ir vargti yra labai žalinga, o dar pagulėti būtų neblogai. Žinome, kad tokia mąstysena tais
laikais buvo ypač šmeižiama ir nepriimtina, buvo vertinamas darbštumas ir bendradarbiavimas, kad
darbai eitųsi kuo sklandžiau. Taigi, galėčiau teigti, kad vis dėlto, jei ir nuo vaikystės laikų yra elgiamasi
blogai, mes tokiais negimstame, mus tokius suformuoja aplinka ir gautos žinios apie aplinkinių žmonių
veiksmus, pavyzdžiui tėvų aukštinamos nuodėmingos vertybės.

Apibendrindama galiu teigti, kad žmogus iš prigimties nėra blogas. Žmogaus veiksmus ir gyvenimo tiesų
suvokimą gali paveikti daug aplinkybių, tokios kaip neatsispyrimas pagundoms ar neišvystytas teisingų
vertybių aukštinimas ir skatinimas. Kiekvienas žmogus turi pats suprasti, ko iš jo tikisi visuomenė ir kaip
elgtis dorai, ieškoti tikro bei teisingo gyvenimo kelio.

Smiltė Bakytė