Sveiki visi, šiandien norėčiau su jumis pasidalinti įdomiu ir giluminės prasmės turinčiu publicistiniu

tekstu, kurio tematika yra apie senatvės samprata ir jos įtaka šiuolaikiniai visuomenei. Šio straipsnio
pavadinimas yra „Senatvės stigma jaunystės kultūroje“. Autorius yra žymus lietuvių filosofas
Leonidas Donskis. Taip pat šio straipsnio tikslas - įkvėpti skaitytojus peržvelgti senatvę kaip į laiką,
kai žmogus gali būti visavertis ir aktyvus, nepaisant jo amžiaus. Šiame tekste iškeliama problema ar
senatvė yra vertinama teisingai šiuolaikinėje visuomenėje?
Visų pirmą, straipsnio pradžioje autorius kelia daug retorinių klausimų apie senatvės vietą jaunystės
kultūroje ir jos sukeliamus jausmus. Tai parodo, kad senatvė ir mirtis dažnai yra ignoruojama ar net
gėdinamasi.
Leonidas Donskis akcentuoja, kad Lietuvoje trūksta laimingų vyresnio amžiaus porų,
besimėgaujančių gyvenimu viešosiose vietose. Jis nurodo, kad viešose erdvėse retai pasitaiko
vyresnio amžiaus žmonių, dirbančių paslaugų sektoriuje, pavyzdžiui, restoranuose, kaip tai dažnai
būna kitose Europos šalyse, pavyzdžiui, Italijoje ar Vengrijoje. Pastebi, kad į pensiją išėję
profesoriai, menininkai ir pedagogai greitai dingsta iš kultūros lauko. Senatvė yra tapusi stigma
Lietuvoje, ir žmonės ją gėdijasi. Jis akcentuoja, kad senatvė primena, jog laikas grįžti į privatumą, ir
žmogus turi tapti tik sau svarbiu, nepaisant visų savo pasiekimų ar kūrybinių pastangų.
Šiame straipsnyje yra išreiškiamas susirūpinimą dėl draugystės stokos ir santykių tarp skirtingų
amžiaus grupių Lietuvoje. Jis pastebi, kad draugystė dažniau yra grindžiama ne bendru interesu ar
meile, bet hierarchija ar pataikavimu vyresniems asmenims. Autorius teigia, kad Lietuvoje
draugystė yra daugiau amžiaus ir kartos fenomenas, nes tikros jaunų ir vyresnių individų draugystės
santykiai yra reti.
Šiuolaikinė visuomenė susiduria su vartojimo manija. Mus užplūdo tokia vienas kito ir viso
gyvenimo vartojimo manija, kad net savo karjeros dar dorai nepradėję jauni žurnalistai ir politikai
save suvokia kaip prekę, kuri turi gerai atrodyti, būti paklausi ir maloniai suvartojama. Žiniasklaida
rodo, jog ne lytis, o amžius ir prekinė išvaizda šiandien tapo licencija dalyvauti gyvenimo šventėje.
Toks požiūris kelia pavojų asmeniniam ir visuomenės vertybių sistemos iškraipymui.
Šioje pastraipoje kalbama apie autoriaus patirtį ir suvokimą apie vyresnių draugų įtaką jo gyvenime.
Jis pabrėžia, kad šie draugai, nors ir vyresni, nebuvo jį mokantys mokytojai, bet pirmiausia buvo jo
draugai. Jis atskiria jų vaidmenį ir santykius nuo klasikinio mokytojo ir mokinio ryšio, nes jie
bendravo kaip lygūs partneriai, nevertindami vienas kitą pagal amžių.
Leonidas Donskis atmeta idėją, kad šie žmonės būtų laikomi senais, nes jų elgesys ir gyvenimo
būdas atrodo jaunesnis ir energingesnis nei galima tikėtis iš vyresnio amžiaus asmens. Autorius
pabrėžia, kad šie Individai, turėdami ilgą karjerą ir pasiekę nemažai kūrybinių bei profesinių tikslų,
pradėjo rašyti ir kurti savo malonumui. Tai parodo jų gyvybingumą ir norą toliau augti bei kurti,
neatsižvelgiant į amžių ar įvykusias permainas gyvenime.
Apibendrindama galiu teigti, kad šis straipsnis yra aktualus šiuolaikinei visuomenei, kad senatvė
nėra tik amžius, bet tai, kaip žmogus vertina ir gyvena savo gyvenimą. Aš sutinku su autoriaus
nuomone, kad senatvė neturėtų būti suvokiama kaip praradimo laikas, bet kaip galimybė kurti,
gyventi aktyviai ir pilnavertiškai, nepaisant stereotipu. Todėl manau, kad turime išmokti rasti
pusiausvyrą tarp vyresnio amžiaus gyvenimo patirties ir šiuolaikinės visuomenės sparčiai
besikeičiančių poreikių bei vertybių.