Autor rao meistrikai. <...

> Tas,
kuris engia j mik" - traukte trau
kiamas apsvaigsta.

Vidas Duseviius, Kultrpolis.lt

Sabaliauskait dabartinje ms
literatroje konkuruoja tik pati su
savimi. Ne taip dainai ms autori
knygos skaitomos be joki gailesting
nuolaid ir visai ne i patriotikumo
ir vertinamos ne kaip lietuvi, o kaip
tiesiog literatra.

Emilija Visockait

...Latvi literatroje neturime ir

nesame turj n vieno tokio kri
nio, kuris tiek daug pasakot apie
ms istorij, bt paraytas tokia
nuostabia, ipuoselta kalba, turt
tok aukt skaitomumo koeficient
ir tuo pat metu verst susimstyti
apie save, apie savo viet gyvenime,
apie meil savo artimui. <...> Raymo
maniera leidia krin lyginti su
toki pasaulinio lygio meistr kaip
Salmanas Rushdie ir Gabrielis
Garda Mdrquezas daugiasluoksniais
pasakojimais.

Kristine Sadovska, Diena.lv

 Kristina
Sabaliauskait

SILVA
RERUM
III

Romanas

baltos lankos
UDK 821.172-31
Sa-05

Antroji laida

Virelio dizainas Kristinos Sabaliauskaits

Virelyje panaudota Vilniaus v. Petro ir Povilo banyios interjero fotografija
(fotografas Liudas Masys)
Redagavo Asta Buien
Maketavo Sigrida Juozapaityt

leidin draudiama atgaminti bet kokia forma ar bdu, vieai skelbti, taip pat padaryti vieai prieinam
kompiuteri tinklais (internete), ileisti ir versti, platinti jo original ar kopijas: parduoti, nuomoti, teikti
panaudai ar kitaip perduoti nuosavybn.

Draudiama krin, esant bibliotekose, mokymo staigose, muziejuose arba archyvuose, mokslini tyrim
ar asmenini studij tikslais atgaminti, vieai skelbti ar padaryti visiems prieinam kompiuteri tinklais
tam skirtuose terminaluose t staig patalpose.

ISBN 978-9955-23-752-5 Kristina Sabaliauskait, 2014

Kristina Sabaliauskait, dizainas, 2014
Balt lank leidyba, 2014
 SILVA RERUM III

Petro Antano Norvaios gyvenimas buvo sudarytas i daikt, i

daikt ir j skaii; jis bema buvo prats, kad daikt, vard ar viet
btinai lydi brknys arba ma takui punktyras, tarsi li ar
pdsakai, vedantys jo neivengiamyb - skaii, dalyko prasm,
pasaulyje ireikt kiekiu, skaitmeniu ar kaina: tuzinais, kapom,
verts auksinais, ilgio uolektim, ryktm ir virvm, myliom, trio
kvortom, goriais, statinm, svariom uncijom ir pdais, ploto m ar
gais, valakais; net toks neapiuopiamas dalykas kaip laikas, ir tasai
turjo prasm tik suskaiiuotas: valandas ir j ketvirius, dienas
ir naktis, savaites, mnesius, metus, imtmeius, datas, trukm,
mirksnius. Jis pats, Petras Antanas Norvaia, tiksliausiai galjo
bti uraytas vien skaiiais: iandien, 1748-j birelio deimtj,
trisdeimt septyneri met amiaus, gims 1711 Viepaties m e
tais, vyriausias tarp penki savo broli, bet antrasis i ei vaik,
jei skaiiuosim j seser, tepadeda jai Dievas, ir todl, kaip dera
vyriausiajam broliui, ir tempiantis visos familijos nat ant savo
pei, kad juos visus kur galai, Viepatie atleisk u tok pasakym.
Taigi, trisdeimt septyneri, su penkiais familijos, su viena nuosava
mona ir su savo trim vaikais: dviem berniukais, viena mergaite, jis,

5
Kristina Sabalia uska it

Petras Antanas i Milkant Norvaia, mokslus ijs Nesvyiuje ir

pabaigs Vilniuje pas jzuitus penkiolikos, dvideimt dvej veds
eiolikmet Gardino ratininkait Placid Amelij i Eismont,
kuri pirmiausia paino i skaii, i ger ir tinkam jos numatomo
kraiio skaii, o tik vliau - asmenikai, ernihovo stalininkas nuo
dvideimt septyneri, Jo viesybs kunigaikio Mykolo Kazimiero
Radvilos, vis meiliai vadinamo uvele, ekonomas jau vienuolika
met, septyni dvar ir dvareli, arti keturi imt dm trijuose
pavietuose beigi posesijos ir mro dvaro Vilniuje, kunigaikio
jurisdikoje ididus savininkas, penki puiki jojam irg, dviej
kariet, vienos i j pranczikos, trij dvikinki puskariei ir
tuzino kinkom arkli turtojas, su metinm pajamom, svyruojan-
iom nuo trisdeimties penki iki keturiasdeimties penki, o gerais
metais net ir penkiasdeimties tkstani auksin ant popieriaus,
o ne ant popieriaus - dar ir daugiau. K ia ir kalbti, popieriuje,
uraytas skaiiais, jis, Petras Antanas i Milkant Norvaia, er
nihovo stalininkas, atrod visai gerai, k ten gerai, puikiai netgi,
stebtinai prabangiai, turint galvoje, kad jo gyvenimas prasidjo
kaip tikr tikriausias calamitas, kokio ir prieui nelinkt.
Js kunigaiktikosios viesybs ir mano geradars mieliau
siosios kunigaiktiens nuolankus pakojis, Petras Antanas i Mil
kant Norvaia, ernihovo stalininkas, i Vilniaus, die 10 Junii,
Anno 1748.. - jis ubaig laik, ubr smlio ant raidi, n u
diovino, nukrat, gudusiu, tkstanius kart imanktintu judesiu
sulankst lap, nuvarvino lako nuo raudonos lazdels, uspaud
savo herbiniu iedu ir tekteljo laiko staiakamp ant toki pat
laik krvels, tiesiai ant rausvo aksomo staltiess, alia tekinto
medinio balvono, ant kurio, kol jis ra, kad nekaist po truput
jau plinkanti galva, ilsjosi jo pranczikos mados perukas - maas,
glotnus, melsvai pilkas, ikvpintas krakmoline trint levand
pudra, su eiais garban ritinliais ant smilkini ir uodegos sruo
ga siauro juodo ilko maielyje. Jis, tas perukas, kaip ir ros raus-

6
 SILVA RERUM III

vumo liemen, siuvinta skaisgijomis ir sidabriniais vyneliais, kaip

ir ydro aksomo vokikos mados iustokoras i manufaktros-da-
yklos Svierenyje, kaip Nesvyiuje austos persikos mados juostos,
kaip nriniai rankogaliams ir markiniams u penkiasdeimt auk
sin, kaip kontuai, iponai, pirtins, staltiess, tabokins, kai
kurie indai - visa tai buvo atlik nuo mieliausioj o ir viesiausiojo
kunigaikio uvels, jo drabuiai, jo viesybs daiktai, usivilkti
vos kelis kartus arba net visai nauji, maloningai atiduoti jam, m ie
lajam ponui Norvaiai, kuris, savo ruotu, paneiojs ir palauks,
kol itai ieis i noringos ir nenuspjamos mados, parduos ar p a
dovanos kam nors toliau - emesni pareig, ant emesnio hierar
chijos laiptelio; pastalininkiui, ratininkui, taurininkui, arklininkui;
blunkantys ir dylantys ilkai bei aksomai, keliaujantys per rankas
iki visik skyli, visiko susidvjimo, visik lop, visik tarn.
Jis pats nesidrovjo mandagiai tituluotis savo geradario nuolan
kiausiu pakoj", nes kurgi jis rast geriau, kai Karnos ir Kunigaik
tysts valstybins pajamos pernai bendrai pamus buvo atuoni
milijonai florin, o jo geradario asmenikai - penki milijonai?
Kurgi jis rast geriau, kai bdamas stalininku pagal rang kuni
gaiktystj yra ant kokio septinto atunto laiptelio nuo viraus, o
pas geradar, kuris prilygsta karaliui, - ekonomas ir patiktinis,
kartu sdantis u stalo? Taigi, jam nra ko skstis - jis, patikima
ranka, tvarkanti viesiausiojo kunigaikio ger, jam atitenka viskas
pirmiausia: ir perukai, kuri jo geradarys n nemgsta dvti, vien
i reikalo, kai proga reikalauja, ir dosnios dovanos u tarnyb, ir
paskatinimai, ir, kai kada, primerktos akys netikslumus jo naudai,
ir suplikant pakios, ir ugaidos, ir nemalons, ir jam, Petrui
Antanui Norvaiai, veikiau reikt saugotis kitko - kad usidjus jo
viesybs atiduot peruk i to reikmingumo ir artimumo galveln
tik nesutekt siusiukai, nes kartais, - gerai jau, tiek to, ne kartais -
danai, ima ir nutinka, kad nenorom pasijunta ypatingo reikmin
gumo ir svarbos viesiausiam kunigaikiui: kaipgi tasai be jo, be

7
Kristina Sabaliauskait

savo deiniosios rankos? Ir jo, Petro Antano i Milkant Norvaios,

akys yra itiek prisiirjusios per tuos metus - ir nevili, ir pas
lapi, ir juoking facecij, ir netiktin nutikim, ak, jei tik jis
galt imti ir visk aprayti k ins, kaip buvo i tikrj - kaip kad
dabar kone konas lkta sakosi ras savo memoires, k gi jie ten
gal rayti, svarbs asmenys toki suski n artyn neprisileidi, k
tokie gal inoti, turbt tik pramanus kokius skrebena arba pane
girikas patiems sau, ir nieko daugiau. Betgi ne, jis, Petras Antanas
i Milkant Norvaia, itiek pasiek ne taukdamas ir gandus ne
iodamas, o prieingai - inodamas, kada patylti. Silentium st
aureum, btent taip iraiyta jo aukso laikrodyje, kur jis paveld
jo i savo tvo Jono Izidoriaus, o tasai - i savojo, Kazimiero N or
vaios, kuris, kalbama, buvo baisiai mokytas, apkeliavs usienius,
turjs ger galv statym dalykams ir jaunystje kortom lodavs
ne su kuo kitu, o su viesiausiuoju kunigaikiu Dominyku Mika
lojum, dabartinio jo geradario, Radvilos uvels, paiu seneliu.
Tyljimas - auksas, ir Petrui Antanui Norvaiai, inoma, dar paka
ko tiek proto, kad nelst jo viesybei geradariui akis su savo re
kolekcijomis apie tai, kaip jdviej seneliai kakada kakur pliek
davo kortom; ar kad jo paties velionis tvas, narsusis rotmistras
Jonas Izidorius Norvaia, ariai kovsi Radvil pusje, nuo Valki
nink mio iki ved karo, utat globjikai buvo supirtas Radvi
l su jo viesaus atminimo mamyte, Ona Kotryna i Kotovii, ir
Petras Antanas Norvaia net pajuto iurp einant prisiminus savo
velion tv - niaur, tvirto sudjimo milin, ilgais ilstaniais
garbanotais kariais, randuot ir su siaub keliania aukso plok
tele krtinje - ten, kakada, kakoks karo lauko cyrulikas aizdai
pradjus pavojingai pti m ir kio paauksint kryi nuo kirasos
atsivrusiai skylei udengti - itaip tv ir igelbjo nuo mirties; ir
kartais, kai pro netyia atsilapojusius jo markinius, tarp ilstani
gaur blausiai sublizgdavo geltonas metalas, maas bdamas Pet
ras Antanas isigands nusukdavo akis, o kai tvas j bardavo - at

8
 SILVA RERUM III

rodydavo, jog nuo jo balso ta ploktel net gaudia. Ir tegul Viepats

apsaugo j nuo burnojimo nuodms, ir ketvirtas Viepats sakymas
liepia gerbti tv ir motin savo, bet atuntasis lygiai taip pat sako
nekalbk netiesos" - ir jam lieuvis neapsiverst itarti kada nors
myljus savo nuosav tv, tesiilsi jo siela ramybje, bet u k gi j
buvo mylti, u k? U erilo vaisingum, u bene tuzin benkart
nuo vis manom antanin, tekli, petronli ir barbor visuose
dvaruose, visose apylinkse, kur tik pasisukdavo; u tai, kad dabar
jis, Petras Antanas Norvaia, sutiks bet kur plik turi splioti, ar
tasai kartais ne to paties tvo pradtas brolis? U keturis teistus
brolius, kuriuos jis, kaip vyriausias ir daugiausia pasieks, turs
beveik ilaikyti? Kas kad Jonas Norvaia - Infliant tiltininkas, o
Aleksandras Vladislovas - Starodubo pavieto, vien nominalins
Kunigaiktysts valdos, pataurininkis, betgi Liudvikas kol kas taip
ir negavo jokios pareigybs, nes tinginys, o sivaizdina ir gyventi
nori kaip tikras ponas, nors veriau sdt prie ems kaip jauniau
siasis Mykolas; tiesa, tas nuo pat gimimo buvs silpniausias, daug
sirgo, visa laim, kad dl savo liguistumo nors neturi didiaponi-
k umoj, nors tas vienintelis nesuka jam galvos, ne taip kaip anie,
paskolink, duok, padk"... Tad u k jam, Petrui Antanui Norvai
ai, buvo mylti savo tv? U k? Kad neisaugojo Milkant, j
buvusio gimins dvaro, jam perduoto tik pasakojimais, tik velions
motinos dsavimais ar blankiais Teofils atsiminimais, pasak ku
rios, ten bta mane tikros mro pilies ant eero kranto, su bok-
iukais, su nuostabiu, prosenio uveistu sodu, su menm ir prot
vi portret galerija, su mediokls trofjais,'knygom, ginklais ir
groybm? Kur visa tai, nors galjo bti jo, jo vaik ir ank, in
perpetuum? Ak taip, reikia dkoti jo viesaus atminimo tveliui,
auniajam rotmistrui Jonui Izidoriui Norvaiai, ved karo didvy
riui - kuris kovojo kur nori ir su kuo nori, tik ne u savo paties
eim ir ne u savo emes; ir kur jis, po galais, buvo ir k veik, kai
ved paraku uminuoti Milkantai ilk velniop or, isinedami

9
Kristina Sabaliauskait

kartu ir beveik vis rus pulk, kursai ten buvo apsistojs? Liko tik
griuvsi krva ir tiek, o apylinki mons, pasakojo, dar ilgai i
ten atsinedavo tai sidabrin aukt, tai sulinkusi vakid, kok
kokl, sag ar pinigl, betgi i loving Milkant Norvai atm ini
mo iki 1710 met neliko nieko - nei portreto, nei mukietos, nei
arv, nei rag; nei knygos, nei pygos, iskyrus vien tai, k anuo
met isive jo velion m otina Vilniun - visas brangenybes, kurios
vliau atiteko tai netikai Teofilei, genealoginius ratus ir liudijimus,
pagrindinius nuosavybs dokumentus, antspaudus, kelis pram at
nesnius ginklus, kelias vertingesnes senelio knygas, j eimos silva
rerum... O k tuo tarpu veik jo viesios atminties tvelis - gal at
stat dvar, gal padidino eimos turtus? Ne, jo ttuis tuo tarpu
kariavo savo karus ir niekuo nesirpino, o gal dar eilin benkart
ar teistj, gal tvr kur nors i jo broleli - Jon, Aleksandr
Vladislov, Liudvik ar Mykol, mat tasai vento atminimo naivuo
lis ne juokais sijaut savo iprotjusios tetuls testament - o ji
kakada buvusi didel ponia, be galo gerai nutekjusi u vienturio
i Biront, Denhofo herbo, kuriems priklaus didiausi emi
plotai ir dvarai aplink Vilni, lankydavusis net karaliens dvare
Varuvoje, buvusi paios Kunigaiktysts kancleriens artima pa
tiktin, odiu, tikrai didi dama, tik tragiko ir negailestingo liki
mo - pirmiausia palaidojo vyr, dar palyginti jaun, paskui - visus
tris savo snus, jaunystje ir bevaikius, taigi, visika, visut visutl,
eimos imara ir gimins pabaiga, neirint buvui didiausi
turt ir puikybs; nenuostabu, jog po tokios nelaims senutei,
kalbama, susijauk protas: ipardavusi mane visk, k turjo Vil
niuje, m aukoti kairn deinn - nalaiiams, miioms, altarijoms,
viskas, kad tik kuo ilgiau bt meldiamasi u Biront atminim;
galjo nesivarginti sena ilaidi kvaia, jis, Petras Antanas Norvaia,
ir taip j pamena ryt vakar: kaskart pagalvojus apie iparduot ir
imtyt itok turt - didiausias mro namas, tikri rmai prie
basj karmelit! puikiausiai, prabangiausiai buvs apstatytas!

10
 SILVA RERUM III

ird net skauda kaskart pro al praeinant! - jam norisi skardiai

nusikeikti, ir jei ne tos senos varjots testamentas, jam bt buv
kur kas lengviau gyventi. Viena neaiku, kur ji atrado notar, su
gebjus patvirtinti toki nesmon: visas dar liks turtas, visos
Biront ems, viskas turjo bti uraoma jos snnui, jo tvui,
Jonui Izidoriui Norvaiai su slyga... Slyga, slyga... toki slyg
galjo sugalvoti tik iprotjusi sena boba: su slyga, kad jo ponyb
Jonas Izidorius Norvaia susilauks... penki sn. Ir n odio apie
tai, kas gi bt buv, kam atitek viskas, jei tie sns bt m ir
neugim? Nei daugiau, nei maiau - penki; ir kodl gi, dl Die
vo meils, ta sena mumija negaljo pasitenkinti, pavyzdiui, trim?
Arba, dar geriau - dviem? Vienas, jaunesnysis, senu paproiu bt
js kunigus, visa kita - vyresniajam, pavyzdiui, jam, Petrui
Antanui; kodl gi ne, kuo gi blogai? Bet penki... taip, jo paties mo
na net trylika kart buvo atsidrus palaimintoj padty, betgi jis,
Petras Antanas Norvaia, galjo uoliai vykdyti vyrik pareig, nes
galjo sau leisti imaitinti kiek tik nori vaik, kad ir vis tuzin,
taiau jo tvas... Betgi jo tvas, visikai nuskurds po maro, karo ir
Milkant sugriovimo, msi vykdyti tetuls slyg kuo uoliausiai,
ir, atsitik tu man, turbt pataikydavo i pirmo kiimo, ir jo skla
buvo gaji, igyveno visi, ir taip atsirado ir jis, ir jo lik keturi bro
leliai, ir taip, testamentas sigaliojo, tik tai Biront ems ir dvarai,
paveldti paikos moteriks, paskui dar gerokai ieikvoti ir prasko
linti jos snno, ir padalinti penkiems jos brolio ankams, taigi, po
tokios aritmetikos, summa summ arum, i t nuostabij emi ir
dvar ne kain kas jiems dalimis ir beliko, nes viso tik tiek, kiek
gavo ir Teofil, ta velnio neta ir pamesta vyresnl, kuriai atiteko
visi senosios Birontiens deimantai ir papuoalai, stabaus groio
ir verts, ir kurie, sag po sags, auskaras po auskaro dabar vis
ustatomi ydams; ustatomi ir nebeiperkami, ir tai, kas turt
teistai priklausyti j giminei, dabar suvytruoja tai ant kokios se-
niniens ar vaivadiens kaklo, tai jo geradars, saugok j Viepatie,

n
Kristina Sabaliauskait

ausyse... bet bala j nemat, t blizgui. Tik vis vien, tiesa yra
tokia, tiesa yra amina: moter prie turto geriau neprileisti, jo te
tuls ir Teofils pavyzdys itai liudija; tos turtingos paveldtojos -
visika pragaitis; geriausia, k jos gali padaryti - tai laiku numirti,
nespjusios visko ivaistyti. itai - ne jo, Petro Antano Norvaios,
odiai, itaip pasak pats jo geradario brolis, kunigaiktis Jeroni
mas Florijonas Radvila, kai kartu su uvele prie deimt met
atsim Noiburgo turtus, velions kunigaiktyts Liudvikos Karo
linos mane praudytus: matai, kadaise karalaitis Jokbas Sobieskis
jai pasirods per prastas jaunikis, nors net interciza jau buvusi
surayta, bet ne, toji viesiausioji kunigaiktyt, Jonuo Radvilos
ank, viesiausiojo kunigaikio Boguslavo tikra dukra, turtin
giausia Respublikos nalait, m ir suman pagalvoti kitaip, ne
gimins interesais, bet savo pilvo apaia - m ir itekjo su niekuo
nepasitarusi, visikai slapta u Noiburgo kunigaikio, kur buvo
iki aus simyljusi. Afektai, amrai... Viepatie, nedaug tetrko,
jog dl t moteriks pasij nuo kunigaiki emi bt atitrk
itisi miestai ir tkstaniai kaim. Jis, Petras Antanas Norvaia,
jaudinasi, naktimis nemiega dl keli j eimos dvareli ir kelioli
kos sodi, o ia - miestai, pilys, dvarai ir kaimai, emi ems,
galva svaigsta apie tokius plotus galvojant. Visa laim, kad viesiau
sieji kunigaikiai Radvilos visk sugebjo atsiimti - tai itaip ir
reikia, dabar jiems turtais nra lygi, jis pats t ino, vadovauja ne
tik j Vilniaus jurisdikai, bet dirba ir su kitais nuosavybs doku
mentais, jis ino visus skaiius, ilaidas ir pajamas, bet, inoma, n
nesiruoia kam nors j sakyti, silentium est aureum. Kai pagalvoji,
jis pats kakuo juos panaus, ir ne tik tuo, kad usideda atitekus
peruk, liemen ar ipon, ne, jis panaus ir tuo, kad turi savo
Liudvik Karolin eimoj, nuosav turting paveldtoj eimoje,
savo seser Teofil, deimia met vyresn, kakada - grai,
maiki, li, idykusi, vaikiusi ir rikiavusi juos, jaunesniuo
sius brolius, dabar... o dabar jau tik li, ir nieko daugiau; niekad

12
 SILVA RERUM III

taip ir neitekjusi, seniau tokios eidavo vienuolynus, bet k gi,

jis, Petras Antanas Norvaia, pasirinko protingiau - sesers yd
ilaikymas jam atsieina vis vien pigiau, nei kad bt atsijs vie
nuolikas kraitis, o dar ir klausimas, ar ji bt itupjusi kokiam
vienuolyne, juolab, kad niekad n akimirk nerod n maiausios
inklinacijos atsiskirti nuo pasaulio, taigi, Viepats tegul jam atleidia,
bet jis pasirinko maesn blogyb, kreivo medio juk nebeitiesin-
si, gali tik sulauyti, o kad Teofil pasuko unkeliais nuo pat jaun
dien - tai kaltas tik pinigas, tik tetuls uraytosios brangenybs,
tik sitikinimas, kad visad pati turs pinig, kas benutikt, o vadi
nasi - ir laisv, kiek tik jos gali turti moterik, ir dl ios prieas
ties ji buvo kaip apssta, pasiutusi ir nesuvaldoma nuo pat velnaus
dvylikos met amiaus. Moterika silpnaprotyst, nieko daugiau -
sivaizduoti, kad turtas tsis aminai. Ne, turtas yra darbas, pats
didiausias darbas - turtas yra gyvas, jis tarsi sodas, j reikia puo
selti ir auginti, kitaip jis nunyks, j apniks piktols ir sugrau
gods kenkjai; visi nori bti turtingi, bet itai ne visiems duota,
ne visi moka ir gali rpintis turtais; tai pravilpti, sunaikinti, pra
valgyti ir ileisti pro antr gal - praom, kaip kad jo tvas. ei
vaikai, penki sns, prarasta gimins gta - k jis galvojo, po imts
pypki, tas ved karo didvyris? Priveisti sn ir numirti; numirti
sau taikiai, bemiegant, kai vyriausiajam vos keturiolika vasar, kai
senmergiaujanti dukra neitekinta; ieiti ir palikti buvusios gerovs
trupinius, kuriuos reiks dalinti penkiems, paliekant tik tuias, ant
duonos neutepamas pasakas apie gimins garb, sin ir didyb?
Koki, po imts, didyb? - jam vl norjosi keiktis, nes nra ir ne
gali bti jokios didybs su gera irdele, bet plika iknele; ir, ai
tau Viepatie, - paman jis, - kad nesu panaus tv, niekuo". Nei
stotu, nei gymiu, nei plauk spalva, nei bdu, nei proiais; ities,
buvo nepanaus, ir tuo didiavosi, didiavosi nuo pat maums,
nuo pat tojo karto, kai jam dav pinigl, idant mest j auk d-
utn po mii. Graus buvo piniglis, maytis auksinas, kas kad

13
Kristina Sa ba liauskait

apkarpytas infliacijos, bet auksinis, rjo kaip saul, it glorija al

toriuje, ir maasis Petras Antanas Norvaia tiksliai inojo, kiek ir
ko u j galima nusipirkti i ydo prekijo, ir sau, ir k paskui galt
parduoti savo biiuliui Hilarijui Leskeviiui taip, kad visi pinigai
jam sugrt ir dar pelno likt, o dabar tvas reikalavo, kad mokin-
tsi paaukoti Viepaiui Dievui ir jo banyiai, nes neva duoti yra
kur kas kilniau negu imti. Betgi veriau bt paaukojs vliau, po
to, kai bt udirbs i sugalvoto sandrio, taiau tkart banyioje
tvas j niukino, niukino, o auk del skimbiodama artjo, art
jo, ir kai pagaliau atjo jo eil, mandagiai, tebelaikydamas rankoje
pinigl, maasis Norvaia i kunigo papra gros. O horrendum!
Reikjo matyti, kas djosi, koks erzelis kilo, kaip j gdino bany
ioje, kaip ipr grus namo, o juk tik apskaiiavo, kad gavs
gros u j galbt vis tiek bt nusiderjs su ydu, ir anoks ia
nusikaltimas, visi bt buv laimingi - ir kunigas, ir ydas, ir Hila-
rijus Leskeviius, ir, inoma, patsai Norvai pdinis. Anuomet gi,
padkokim velioniui tveliui, visi liko nelaimingi, o nelaimingiausias
pats tvelis, pats Jonas Izidorius Norvaia - aminai piktas, aminai
apkarts; net numirdamas anksiau laiko sugebjo visiems apnuo
dyti gyvenim: paliko visus juos eis dar mautlius, tiesa, neskai-
iuokim ia Teofils, mitusios noringos senmergs. Visk uvert
ant biednos vyriausio snaus galvos, to paties, kur mok gyventi
rykte, to paties, kuris, atsidavs kunigaikio tarnybon, vis eim
vl pastat ant koj, kas, kad surinko ir supirko dvarus, ibarstytus
po vis Kunigaiktyst, bet utat pelningus, o jam, savo tvui, Jonui
Izidoriui Norvaiai, vliau, po keleri met, fundavo didiausi,
prabangiausi, baliausio marmuro antkap parapinje ventj
Jon banyioje: su laur vainiku, su ilgliausiu rau ir su dviem
angelais, puianiais nemarios lovs trimitus, fundavo tam, kad
parodyt visgi, kieno tiesa ir kieno racija* yra didesn gyvenime,

* Imintis, sveikas protas, lot. ratio. (Sen. arg.)

14
 SILVA RERUM III

kieno ia virus galiausiai; tiesa, tas marmuro paminklas neatlaik

gaisro, nusiaubusio Vilni prie vienuolika met, 1737-aisiais, gais
ras buvo baisus, nulav banyios stog, sijas, ssparas, siena ski
lo, griuvo ir i angel bei trimit teliko balt nuoskal krva, bet
Petrui Antanui Norvaiai jokie gaisrai buvo n motais: kart imo
ks stovti ant savo dviej koj, jis atsitiesti galjo bet kada, kaip ir
bet kada galjo usakyti nauj antkap savo tvui.
Jis atsistojo nuo stalo, ities rankas priekin, pramanktindamas
ir trakteldamas krumplius, ir prijo prie lango, rminto dailiai
ipaiytomis rokailmis* ant tinko ir blankiai rausvo damasto uuo
laidomis su dailiais kuteliais; u jo, u pranczikai vino tarpinmis
skaidyto tyro tarsi aara stiklo sparn lingavo didiuls velios
liepos, apkibusios gauruotomis ied kekmis. Jos, itos liepos,
garsjo visame priemiestyje, netgi vis posesij, nema plot palei
Vilniaus gatv, miestieiai vadino pod lipami, po liepomis, o u j
dar buvo jo isinuomotasis plotas dvaro darams, ir ten, iltlysvse
augo jo figmediai ir valakiki rieutmediai, leps citrinmediai ir
abrikosai, o ipurentose eiose, po obelimis, vengrikomis slyvomis
ir treni mediais, tarp kopst, ropi ir mork, buvo pastos
italikos ols ir darovs: artiokai, paragai, rukolos, pankoliai ir
cikorijos, anyiai ir indigaols, ir netgi bulba americana, gards ir
maistingi, rusvus lauko akmenis panas akniavaisiai, kuriuos jo
kuchmistras" paruodavo taip, jog tirpdavo burnoje; visa tai buvo jo,
visa tai priklaus jam, kaip ir jo nedidelis mro dvarelis pakopiniu
raudon erpi stogu, neseniai perstatytas pagal nauj mad, pa
enklintas frontone vir jimo kolon herbine balta Aaka ant rau
dono pagrindo, su melsvu riterio almu ir trim struio plunksnom,
priklaus kartu su kambari anfilada, kur kiekvienas buvo imutas
vis kitos spalvos damastu ir taip pat trauktais baldais, su visais daik
tais, niekuiais, kilimais ir baldais, tarnais cokoliniame aukte, trim

* Kriaukls form os Rokoko m enin io stiliaus dekoro elementas.

** Virjas. (Sen. arg.)

15
jo vaikais kairiajame rm sparne, turbt jau mieganiais priirint
auklei, su jo mona, turbt dabar kudania vakarin roani, visa
tai buvo jo nuosavyb, jo nedaloma posesija, ir dalinosi jis, ino
ma, ne savo noru, tik ydini liep kvapu, dvelkianiu medumi
ir svaiguliu, lipniu ir saldiu tarsi nekaltos mergaits paastys, ir t
kvap uod ir ubagas ventojo Jurgio gatvs patvory, ir karmelitas,
tiesiantis rank atgailos rimb kaimynysts vienuolyno celje, ir
atsitiktinis praeivis, ir miesto sargybinis: bet tiek jau to, tegul sau
uodia ir tegul pavydi, nes itaip kvepia jo, Petro Antano Norvaios,
perteklius ir geras gyvenimas, itaip pagaliau kvepia jo gyvenimo
gra nuo ano vaikystj i jo atimto auksinio piniglio, itaip kvepia
jo tiesa. Patsai neinojo kas - liepiedi kvapas ar nusistovjusi
vasaros pradios kaitra, ar turjimo ir galios jausmo pilnatv - bet
kakas pritvinkd jo slpsnas kraujo; jaunoji nal Lindorf - u keli
kvartal, prie ventosios Kotrynos banyios, pernelyg toli, kad
lankytum tok vl met be spjimo; ne, ir n vienos i tarnaii
iandien nesinori, vadinasi, liko Placida Amelija viruje.
Jis nusisuko nuo temstanio lango, nuingsniavo link stalo, u
pt penkiaak kandeliabr ant stalo; beveik jau tarpdury dl visa
ko atsigr ir ne be reikalo - ioruojantis vaks dagio galiukas
rko ant staltiess, dar kiek ir bt pradegins skyl aksome, gaisro
jam tik betrko; paspjauds pirt atsargiai sugnybo dagtigal ir j
ugesins nusprieg suodius pro lang, saldi vasaros vakaro
tyl, tada j privr, ir pro nedideli, bet visai dailiai apstatyt kam
bari virtin jaukiai girgdaniu parketu patrauk link miegamojo,
pakeliui i rausvo kabineto, per ali bibliotek, gelton svetain,
raudon men su freskomis ant sien, kiniku popierium mut
valgomj, laisvalaikio kambar su nendri pinui baldais, su jo
monos arfa ir gltos medvilns sienom, link ydro miegamojo,
gaubteliu gesindamas vakes ant gryno kritolo karuliais tilindiuo
jani kandeliabr ir irandoli - buvo toks pasiturs, kad galjo
sau leisti, jog vaks viest net jam nesant patalpoje, nemgo eiti

16
 SILVA RERUM III

patamsiais, veriau pats ugesindavo, jei guldavosi vliausiai. Gyve

no taip itaigingai, kad galjo leisti sau nusijuoss miegamajam po
kojomis numesti dir ar prabangi siuvint liemen - netausojo
j, galjo kad ir kojomis mindyti; buvo toks turtingas, jog miegui
kasnakt vilkdavosi vieiai iskalbtus markinius su brabantikais
nriniais ir galjo sau leisti miegoti baltutliuose pataluose. Ten,
juose, po tvarkingai prirauktomis kyko klostmis jau guljo Placida
Amelija Norvaiien, nuolanki mona ir gera nam eiminink,
vis dar pustinai atrodanti net ir po trij uaugint vaik, ei
palaidot kdikystje ir keturi neineiot; kai progai esant susi
tvarkydavo, pasipuodavo, nusipudruodavo, sisegdavo kelias dirb
tines garbanas ir lpas laikydavo suiauptas, kad nesimatyt dant,
kurie po itiekos patirt ntum jau buvo nekokie, papilk ir keli
ibyrj, betgi, kita vertus, ji niekada nebuvo pratusi vaikioti su
plaia ypsena, taigi prezentuodavosi visai neblogai, nedarydama
gdos kaip jo nuosavybs dalis; svarbiausia - nepriegyniavo, inojo
savo moterikas pareigas ir jas klusniai vykd.
Garso, bent menkiausio mogiko garso ilgjosi Petras Antanas
Norvaia ir galbt dar judesio - kad vaitot, blakytsi, atmest
galv, isiriest lanku ar net susmeigt nagus jam nugar, kaip
erzinta kat, ar bent jau garsiai ir alsiai dsaut, kaip nal Lin-
dorf, taiau kurgi, Placida Amelija buvo pernelyg gerai iauklta,
dievobaiminga ir i geros eimos, gavo j skaisi, kaip ir derjo,
todl negaljai reikalauti, jog rangytsi it apsstoji ar daryt kokius
triukus it baleto okja, bet jos ramiai ilguose markiniuose tsantis
pavidalas, pagalv skruostu nusukta galva jam buvo dabar tarsi
patyia ar eidimas, kad jam Dievo ir statymo teise priklausantis
knas gali bti toks svetimas, nepainus ir nepavaldus, kad ir kaip
giliai j skverbtsi; jis nutrauk jai naktin nriniuot kyk nuo
galvos, panardino pirtus tarp skudurli, prilaikani kruopiai
susuktus plaukus, stengdamasis juo inarplioti ir ileisti, ir jam
pavyko, ji aikteljo, i skausmo dl peam plauk, betgi koks

17
Kristina Sabaliauskait

skirtumas, net tas menkas garsas j kaitino, suvienydamas jo irdies

ir kno dius, medinis lovos galvgalis su dviem drointais m e
diniais kupidonais ir ipaiytomis rausv roi girliandomis tyliai
girgddamas dunksjo ydru damastu mut sien ir iugddami
maskatavosi kut mazgeliai po tokio pat audinio baldakimo drape
rijom. Kai per pat kart pritrko kvapo ir ipyl prakaitas, Petras
Antanas Norvaia paman, jog turbt tai - patikimas enklas, kad
buvo gerai; islinks i Placidos Amelijos jis atsistojo, i stiklinio
butelio nuo stalelio sipyl taurn vandens ir prijo prie lango: vis
dar tebebuvo karta, vis dar alsiai dvelk liepos ir j lajoje tyliai irp
naktinis pauktelis, u keli kvartal kakur tolumoje suamsjo uo,
atitardamas girtai praeivio dainai; po kiek laiko varpins laikrodis
m skelbti nauj valandos ketvirt, jo santuokinis malonumas
netruko n ketvirio valandos, betgi koks skirtumas, utat dabar
buvo ramu - kne, namuose ir mieste; ir, apskritai, ai Viepa
iui, dabartiniai laikai, jo didenybs Augusto III valdymas, buvo
rams. Pradioje jei kiek pakariauta dl teiss sosto paveldjim,
tai daugiausia be dideli nuostoli, ir daugiausia, ai Dievui, ne
Lietuvos emse, bet jau kuris laikas armijos nebetremp lauk,
karalius Saksas ramiai sau sdjo Drezdene ir nedanai vykdavo
Varuv, o iki Vilniaus - taip ir neatvaiuodavo, ir jei tik kas suma
nydavo pakariauti - tai veikiausiai savo malonumui, dl pratyb,
kad neprarast karik gdi, kaip kad jo geradario brolis, jo
viesyb pataurininkis Jeronimas Florijonas, laiks dl pramogos
eis tkstanius kari ir aislin medin tvirtov prie Bialos, idant
turt k atakuoti. Ne, laikai, ai Dievui, dabar buvo geri, sots,
derlingi, neblogas gyvenimas, kad tik tieji kariai neusitst ir
nepakenkt pasliams, nra n ko lyginti su anuoju valdymu, jo
tv laikais, su badmeiu, epidemija ir karais, o jis ia gyvena kaip
ir dera ponui - ltantis stalas, fajanso ir porceliano indai, sidabri
ns akuts, girliandomis ir ornamentais itapyti namai, paveikslai,
damasto uuolaidos ir apmualai beveik visuose kambariuose, tur

is
 SILVA RERUM III

kiki prieskoniai ir gardsiai, ploniausio batisto markiniai ir lino

patalai... Jis pabaig gerti i stiklins ir, numalins trokul, atsigul
atgal lovon, kur Placida Amelija, pabaigusi raiioti plaukus skudu
rliais, jau buvo sitaisiusi savo pusje, prie pat krato - jis mgo
miegoti plaiai, nevarydamas savs, danai netgi striai patalo, be
to, turjo atrias, kietas alknes bei prot danai vartytis, ir ji tai
inojo, palikdavo jam daugiau vietos. Nal Lindorf turbt nebt
buvusi tokia sukalbama dalinantis lov, jam taip rods, nors jis nie
kada nenakvodavo pas j, jam geriau patiko jo pramatns namai
ir savos plonos paklods, taiau ji turjo kit privalum, reiks j
netrukus vl aplankyti pasitaikius pirmai progai. Betgi Petras Anta
nas Norvaia ilgai negaljo umigti, svarstydamas, ko nort rytoj
pietums - turjo ateiti tvai karmelitai tartis dl ginytin posesij
rib ir auksakalys Mykolas Mamanoviius kalbtis dl privilegij
ir iimi nipiki ydams, - prisakys patiekti daugiau degtins
prie valgi, kad bt sukalbamesni, priblok juos poniku vaiin
gumu, kad bt nuolaidesni. Ir ko nors gardesnio jam, bet niekaip
negaljo sugalvoti, ko nori - galjo pageidauti bet ko, todl buvo
sunku isirinkti, pagalvos rytoj, rytoj bus dar viena diena, diena kaip
ir kitos, rami ir turtinga diena, dabar svarbiausia tebuvo umigti,
ilstis ir nesileisti, jog neduot ramybs kyrus protis pabudus p a
ryiais k nors pradti skaiiuoti; kaip kad kiti mons rikiuodavo
genamas avis, idant i nuobodulio umigt, j, prieingai - vidur
nakties kartais paadindavo sapne ikil sskait stulpeliai, num e
riai ir skaitmenys, jie neduodavo ramybs, ir jo atgijusi smon
tarsi prisukamas aparatas praddavo taikyti sudties, atimties ir
nuoimi apskaitos veiksmus. Tokiomis akimirkomis net ir gau
siausiose sumose jis jausdavo nepaaikinam stygi, tarsi viskas
galt bti dar geriau, gausiau ir turtingiau, jo paties nusiseks ir
pavydtinas gyvenimas jam staiga dingodavosi turs trkum, nors
ko tiksliai stinga, jis niekaip nebt galjs pasakyti, bet nuojauta,
kad kakur ioji nematoma skyl, pro kuri tarsi grdai i kiauro

19
Kristina Sabalia uskait

maio nepastebimai, bet nenumaldomai byra ir tuiai eikvojasi

jam liks gyvenimo laikas, tomis rytinmis brkmo valandomis
bdavo itin nemaloni. Nepaddavo n jo paties skming gyvenimo
skaii revizija, n j palanki sudtis; jis jausdavosi panaiai, kaip
k tik jautsi bdamas savo monoje - jo nuosavybje, taip giliai
kaip tik galima, visikoje jo valioje, bet stebtinai nepakankamai,
stebtinai negana; tokiomis akimirkomis jam sumuodavosi, kad
vienintelis skaiius, nusakantis jo gyvenim, yra vienetas: paryiais
jis jausdavosi nepaaikinamai ir nejaukiai vienas.
Tnakt, laimei, jis isimiegojo puikiai, be paryi aritmetikos;
prieingai, sapnavo kak nepaprastai malonaus, nors, kaip kad
nutinka geriausiems sapnams, pabuds nebepamin k; pamin
tik, kad sapne j j buvo apmusi visika palaima, visikas afektas,
net nubudo ypsodamasis tarsi jaunas kvailelis. Jautsi pramigs,
nes, regis, buvo jau gerai dienoj - saul viet, virbliai irk
tarp auksini liepiedi, tarnai trinksjo ir barkino usiimdami
kasdieniais darbais; Placida Amelija jau buvo ne tik pabudusi, bet
ir tyliai apsirengusi gretimame drabuins kambary, ir pasiali
nusi, idant netrukdyt vyrui miegoti. Jis tingiai pasir lovoje,
skaiiuodamas varpins dius; devyni, tik pamanykit, imiegojo
beveik dvylika valand; kaip ten bebt, iandien nauja diena, ant
radienis, 1748-j birelio vienuoliktoji, ji bus puiki, kaip ir visos
kitos, Viepaties keliai neinomi, bet jis maloningas nekvailiems
monms, tokiems kaip jis; tokiems, kurie nesdi rank sudj ir
dien veltui neleidia.
Rubinas i Uupio ir jo mona Rocha neabejotinai priklaus prie
toki, kurie rank nesdi sudj; ne jiems buvo chasidiki zabobo-
nai* ir seni paproiai, jie buvo i t yd, kurie pasirinko negyventi
yd kvartale ir nesileisti aklai rikiuojami rabino dl kiekvienos
gyvenimo smulkmenos, nebgti pas j klausti, k sako Talmudas

* Prietarai. (Sen. arg.)

20
 SILVA RERUM III

dl kiekvieno pirsteljimo, jie save laik Eulemsze, pasaulieiais, ir

rengsi kaip paprasti miestieiai; sutiks Roch ir Rubin gatvje,
tik i tamsesnio gymio ir garbanot plauk btum tars priklau
sant irinktajai tautai; visa, ko jie norjo, tebuvo gyventi ger ir
tvarking gyvenim, todl nuomojosi Uupyje medinuk, ma
Vilniaus medioklio Stanislovo Dominyko Narbuto dvarel - dailiai
sau apeidami miesto statym, kuris draud ydams pirktis dvarus,
ir inaudodami sprag, leidusi turti degtins bravorl asmeni
niam varymui bei ink - vieoms reikmms, svarbu buvo laikytis
magistrato taisykls neapgaudinti krikioni pilant maiau nei
puskvort. Tad, varpams muant devynias, Rocha ir Rubinas jau
kelios valandos kaip buvo pakird: ji plov sau butelius, jis, ukrs
varykll kaip tik dilbiu tikrino, ar jau reikiamas kartis, ir paruos
kauel tarsi pribuvjas ruosi priimti pirmuosius ruginuks laus.
Rocha buvo smarki, staigaus bdo moteris, kaimynai sakydavo j
esant ugning - visk darydavo greit, ariai, su trenksmais; tokia
buvo nuo prigimimo, nemokjo kitaip, net ir eidama lauk i-
vietn taip trinkteljo lauko durimis, kad net irikiuoti buteliai
suskambjo; Rochele, netrankyk dur, ibaidysi man degtinyt", -
iviets bdel j atsivijo Rubino riksmai, nerk, nerk, ko auki
kaip beprotis, kam gi itaip rkti, visas kvartalas girdi t jo Ro
chele, Rochele", ir susitvarkiusi ji pasuko atgal, tik tai nesitikjo,
kad kaimyn odiai virs knu ar, veikiau, elementu: vos pravrus
nam duris, paemiu tvoksteljo ydros ugnies lieuviai ir siseg
jai sijon, gerai, kad pakako proto j tuoj pat nusiplti nuo savs
ir itempti savo vyr, paskubomis grobstantvertingiausius daik
tus, laukan; kaip ir pakako proto negaiti laiko gelbjant degtine
mirkus mlynai liepsnojant bravor, vietoj to, trakant Narbuto
namui ir viduje sproginjant stiklams ir buteliams, jie pasileido
Uupio gatvmis aukdamiesi pagalbos, kol nevlu.
Uupio kaimynystje visi vieni kitus painojo, visi buvo susij:
danai nutikdavo, jog bdos prispirtas miestietis eidavo keisti ar

21
Kristina Sabaliauskait

parduoti k turs vertingo pas auksakal Snitk, i Snitkos su pi

nigais - Rubino bravorl, pas msinink Roginsk ar pas kepj
Mandzr, tasai savo ruotu nuolat turdavo reikal su Gurskiu,
malnininku; tik ponai, mrnamiuose u tiltelio per Vilnel, lai
ksi atokiai ir su amatininkais nesibiiuliavo: bet ir Gonsovsk, ir
Gumovsk, ir Zadovii, ir Ruic kartais bdavo galima sutikti
pas Rubin; dabar gi visi luomai buvo lygs prie plintani ugn,
kuri negailjo nei j, nei j labo, kuri neskyr nusidjli nuo kuni
g - tarsi okdama, ilgais liepsn lieuviais persiklusi per medin
tiltel sudegino Snitkos namus ir aplai Gonsovskio mrin kieme,
godiai spragdama sutriauk kepjo ir malnininko kiemus, tv
misionieri namuk, ir ventosios Onos brolijos dvarel, ikep
Roginskio msin, ukando vyskupo malnais ir greta buvusiom
vargi senj paneli bernardini celmis, bet anos spjo ibg
ti, mat neturjo joki dideli lobi, tada teljo Vilnels tiltu
prie Iganytojo varpins, kur negailjo nei Motiejaus pirtininko,
nei Motiejaus siuvjo, nei muzikanto Stepono, nei malnininko
Jono, netoliese prarijo ir pirmj auk - Dachnoviiaus popieriaus
dirbtuvs tarnait, toji nespjo sveika itrkti i pusrsio, ibgo
gatv jau liepsnodama, deganiu kyku ir varg klykdama blaksi
drabstydama deganius drabui skivytus tarsi okantis fakelas,
bet nieks nebegaljo padti, mergina paskui krito vidury gatvs ir
pabaig degti, tarsi popierin ll.
Vilniaus miestieiai buvo prat prie gaisr, prie neklauad ie
irb, prie nuvirtusi vaki, kiaur dmtrauki ir netgi ventos
lempels prie banyi paveiksl kartais usiliepsnodavo, bet isai
gaisras buvo ypatingas - plito birelio kari isvilintame mieste,
tarp gerai idiovint nam, medini stog gont ir tvor tokiu
palusiu greiiu, kad mons nebespjo kibirais semti vandens, o
Vilnels tilteliai, uuot erpldami sukrit vanden ir ukirt keli
plisti, stebtinai perne ugn prieing krant, j turklais keliavo
liepsna ir godiai, iodama gsiais rijo sausas pakrani oles, ji

22
 SI L V A RERUM III

kartais sultdavo, tarsi sudvejodavo lyg aisdama gaudyni ir vos

kas nors priartdavo su kibiru ar rka gesinti - puldavo naujais
plipsniais, staug pasieniais ir stogais it pasiuts uo; dar daugiau,
kart buvo kakas pragarikai dsningo, virtin keisiausi suta
pim - antai kaip toji Dachnoviiaus merga, kuri besiblakydama
padeg pus gatvs, ar kaip msininkas Bazilijus alkeviius, kur
liepsna uklupo skerdykloje - tik pamanykit, oko, metsi lauk,
spjo parbgti namo, o namuose turjo sisteigs neteist bravorl,
puol gelbti savo degtins psls, o gal norjo gurktelti, atsipa
laidavimui, kad k tik per plauk iveng nelaims, num nuo jos
dangt, o ant drabui buvo parsines ioruojani ieirb... O
gyveno jis Tymo priemiestyje, vis vadintame Saijanikais, ir ten,
tarp od, arm ir raug, akimirksniu m tvoksti smirdiniais
dmais ir tikra pragar liepsna, sudeg visos od raugyklos, visos
tymo dirbtuvs, sandliai ir trys stambs degtindari bravorai,
ilk or tikrais sprogimais, it per kar, o palaid mergeli, k u
rios nuo sen laik su savo amatu buvo tremiamos prie smardi
raugykl, medini suplekjusi ln niekas n neskaiiavo, ir ten,
Safjanikuose, sipliesk dar vienas didiulis gaisro idinys, ir dabar
jau miestas deg dviem juod dm stulpais - nuo tymo dirbtuvi
kvartalo ir nuo Iganytojo varpins; auktyn, miest, pro rus
staiatiki miest, nepagaildamas n metropolito rm, n lope
lyje pamirto kdikio Latako gatvje, dar auktyn, Didija gatve,
link Rotus, bet paragaudamas ir ventj Jon banyios, nuo
Rotus, Bokto ir Vokiei gatvmis, plito link Katedros ir papils,
kur, stebtina, sipliesk treias gaisro idinys: ponas Kretoviius,
pasirodo, irgi laisvalaikiu var degtin, ir dargi vako daug laik,
naudojo j katile, vodkuts stiklainiui kaitinti, taigi, sutapk tu taip,
kad vienu metu, vien dien, puik ir kart birelio vienuoliktosios
ryt, Vilniuje sipliesk trys nesusij gaisrai - pas yd Rubin, pas
msinink Bazilij alkevii ir pas garbj pon Kretovii papilj,
ir juos siejo tik viena: kad vilnieiai labai jau myljo degtinyt ir dl

23
K r is t in a S a b a l i a u s k a i t

tos prieasties danuose namuose laik psles aparatus jai varyti,

o dabar ugnis siaut visur, negaildama nieko, ir niekas negaljo
pasakyti, kada ir kur ji sustos.

Petras Antanas Norvaia patogiai sdjo savo krsle, prie raomojo

stalo ir susidomjs skait paskubomis in folio atspaustus lapus.
Relacya o straszliwym upadku Stolecznego Miasta Wilenskiego, po
pilney rewizyi z rozkazania szlachetnego tuteiszego magistratu krot-
kie spisaniey kosciolow, klasztorow; palacow; kamienic, domow; ludzi
etc. etc., wfatalnych zagrzebionych ruinach tegoz stolecznego miasta
Wilenskiego J.K.M, od niewiernego yd Rubin na Zarzeczu we
Dworku Jm. Narbuta Lowczego Wilenskiego mieszkajcego, z browa-
ruf iak z piekelney otchlani wybuchaiqcym ogniem funditus Spalone-
go w dzien wtorkowy kolo godziny dziewiqtey z rana dnia 11 Junii,
Roku Panskiego 1748przez Bazylego Bonifacego Jachimowicza Uczy-
niona* Jau patys lapeliai rankoje prilygo stebuklui - vadinasi, iliko

* Ataskaita apie siaubing Sostins M iesto Vilniaus Lietuvos didiojoje kunigaiktystje

nuopol ir po skubios revizijos Kilmingojo Vietinio Magistrato paliepimu trumpas sura
ymas banyi, vienuolyn, rm, mrnami, m oni nam etc. etc., virtusi fatalikais
suirusiais griuvsiais tam e pat J. K. M. Sostins Mieste Vilniuje nuo netiklio ydo Rubino,
Uupyje JM Pono Narbuto Vilniaus medioklio dvarelyje gyvenusio, i bravoro kaip i
pragaro prieangio sprogusio ugnimi, visikai sudegusio antradien apie devint valand ryto
Birelio 11 Viepaties Metais 1748, sudaryta Bazilijaus Bonifaco Jachimaviiaus. (Lenk.)

24
 SILVA RERUM III

jzuit spaustuv, spaustuvininkas ir popieriaus atsarg, bet, ino

ma, pats didiausias stebuklas buvo, kad Petras Antanas Norvaia
itaip ia sau sdjo, savo krsle, kaip niekur nieko, su Relacya...
rankoje ir su savo sudarytu jurisdikos nuostoli srau, ir dabar sau
pasidjs visa tai tikrino, dar ir usigerdamas kava bei usiksdamas
atsargose usilikusiu italiku migdoliniu marcipanu; visa tai reiks
jau taupyti, neaiku, kaip ia bus - juk suplekjo ir cukrainininko
Ezlerio kromas, ir Krupskio, ir Hromoviiaus prieskonins; jei ti
ktum tuo Jachimoviiumi, Vilniuje sudeg imtas dvideimt pen
kios krautuvs: ir k jau ten cukrains, juvelyrins, galanterijos,
vaistins ir knygynai, k jau ten pranczik ir vokik mad siu
vyklos, vduokli dirbtuvs ir perukins, betgi pelenais virto ir
pirtys, ir kepyklos, ir msins, o ko nepasiglem ugnis, t pasinau
dodami suirute nakt ivog ir igrobst patys miestieiai, tai kaipgi
dabar bus? Jis suirzs pervert pirmus ir paskutinius Jachimoviiaus
srao puslapius su Vytimi puota vinjete, su vaisi girlianda, ku
riuose tasai buvo priskieds eilrai gaisro proga, sumautas poe
tas, rado kada, ir Norvaia dabar piktai akimis bgiojo tarp jo ne
gudri ir gremzdik rim apie tai, kaip ventj Jon banyia
maudsi ugnies Jordane, ir tarsi Evangelistas deg aliejuje, ir it Bap
tistas galvos neteko stogo, ir kaip Vulkanas kaitintomis nyplmis
prarijo Vilniaus miest, ak taip, ir kas gi ia kaltas dl gaisro, anot
poeto? inoma, ydai, taip eiliakalys Jachimoviius ir rao: Nuo
yd miestas jau ketvirt kart dega, o tuoj degs ir penkt, jei tik tie
spuogai su savais macais ir toliau slpsis palacuos; penkiasdeimt ir
daugiau milijon ugnies al vl ydai mums padar." Nors padties
bta nejuokingos, bet Petras Antanas Norvaia net prunkteljo: jis
mintinai inojo dainel, kad dl visko kalti ydai arba kad visos
nelaims - tai Dievo bausm krikionims u mirtinas nuodmes
ir nepakankam param banyioms, niekas niekada juk nepasakys,
kad dl nelaimi patys kalti, nes tings, gobs ir netvarkingi, dabar
tik tikkis ypa pikt ir griausming pamoksl i dar nesudegusi

25
ambon, tik ir ruokis pagraudenimams, kvietimams atgailos ir
nesibaigiani raginim aukoti, vl lauk pamjim - tuoj vl gal
vas prads kelti vairiausio plauko beproiai pranaai, tuoj vl prads
sklaidytis botagininkai; vl bus kaltj iekojimai, na, bet juk gi dl
visko kalti ydai - irgi ieitis... K gi, gal bus sukalbamesni, jam daug
tenka su jais reikal turti jurisdik tvarkant, kad ir su tuo paiu
auksakali vyresniuoju Mamanoviiumi, ar kad ir su Zelmanu
Gordonu, tas baisiai usispyrs, ne, jo turto, atrodo, niekas nesu
deg, srae nra, o gaila, bt buvus jam gera pamoka, betgi Petras
Antanas buvo links tikti ne poezija, o skaiiais, ir skaiiai buvo
paprasti ir ikalbingi: trys gaisro idiniai naminiuose miesto bravo
ruose, ir tik vienas j nekrikto ydo, nes nei msininkas alkoviius,
nei maloningasis ponas Kretoviius - anaiptol ne judjai, be to,
sudeg krva pai yd nam, ir biedn, ir turtingj, o kur dar
jj kahalo mrnamis? Ir yd mokykla, ir pirtis, ir susirinkim, ir
prekij gildijos namai? Ir j ligonin, ir biblioteka, turjusi netgi
atskir didel mrin pastat ir baisiausiai j branginta? Ir Leiba,
gyvas sudegs yd gatvje, mat nelaimliui koja strigo paplav
griovio nuotek grotas, dar vienas sudegs Pezdeckio rmuose, ei
vaito namuose ir dar kakokia yd, gal gavusi Msini gatvje?
Ne, Petras Antanas Norvaia tikjo skaiiais, brauk perjuos dabar
pirtu Relacyjos... stulpeliais, ir skaiiai jo netikino, skaiiai liudijo,
kad negaljo ia bti yd kalt, nes patys kraupiai nukentjo - itiek
krom, itiek nam prarado, kurgi nauda padegti - o jie vargiai ir
pirt pakrutina, jei nra naudos? Ne tokie jie kvaili, kad patys save
padegint, tai jau ne, koks gi gali bti interesas, kai tokie nuostoliai?
Ne, ugnis nesirinko, kur ydas, kur kdikis, o kur - senelis; pamanyk
tik, kakoks senutlis, net imto devyneri met sulauks, kapitonas,
vardu Dybleris, buvs tv bonifratr globoj, siaubo apimtas ioko
pro pitols lang, usimu ir sudeg gatvj? O kitas senukas, ro-
kitas vienuolis, kur rado negyv, iki juosmens nudegusiom kojom?
Ne, skaiiai rod Petrui Antanui k kita - vaikus, mergiotes, senukus;

26
 SILVA RERUM III

kvailelius, kurie nuo gaisro puol ne lauk, o slptis ugrisianius

rsius, silpnuius ir paliegusius, kuriuos patingta igelbti; skaiiai
tvirtino tai, k jis pats savo akimis mat per gaisr - miestieiai
patys sau puikiai gelbjosi, ir, jei tursim galvoje mane visikai
suplekjus miest, tai uvo stebtinai maai, vos dvideimt devyni
ikeliavo ten, kur vieia aminoji viesa, o visi kiti ne kudai,
lipo per galvas vieni kitiems, kiekvienas patsai u save, k jau ten
kaimynui padti, nieks apie tai negalvojo, nors, gal jei bt sukib
rankomis ir grandimi pasiunt vandens kibirus prie Vilnels, gal
bt pavyk ir sustabdyti... O po to, stojus nakiai ir gaisrui numal-
us? K jie dar po to? Spruko kas galjo i miesto umiesio
dvarelius, mat nesaugu, o kurie liko - pradjo grobstyti kas nesu-
deg, grau buvo pairt, n neskyr, nesiceremonijo, ar banyia,
ar koplyia, ar dvarelis, ar amatininks nals su nalaiiais krome-
lis... Jis pats, po liepomis, turjo atlaikyti nakt tikr padegli val
kat ir marodieri atak, mat jo namas - stebuklai - liko sveikas,
kaip ir visas j pakratys prie aliojo tilto, betgi jisai nesiterliojo:
vos tik brys padugni priartjo - su savo tarnais pradjo audyt
jiems vir galv, kelis, regis, net pataik, sueid, bet utat nupt
driskius kaip dmus, o kas jam buvo daryti? Leisti siverti namus,
kad nusiaubt, apiplt, iniekint jo pai ar vaikus? Bjaurastis,
tikra bjaurastis; jam pasisek, kad nenukentjo; vienintelis tik tai
priminimas - nuo atpst pelen keistai papilkusios liepos ir deg
si kvapas ore, vis dar jauiamas net ir po lietaus, sids nos,
galugerkl, ir ypa damasto apmualus ir baldus kambariuose...
Nemalonus, kaip ir matyti vaizdai, kur jau ten Dievo bausm... kai
mons tokie bjaurs, tai kit kart nereik ir bausms i auktybi,
patys sau kaip bausm ir didiausi prieai. Jis nusipurt, prisimins
Klar Lindorf, draugingj nal - josios namai prie pat Vokiei
gatvs ir benediktini nebepataisomai sudeg, pasigav liepsnas nuo
Bialozoro rm, dails buvo, prie pat Senatori gatvs, ir ji liko kaip
stovi, ir su ryuliu paskubom pagriebt daikt, su tarnaite, kakokiu

27
Kristina Sa baliauskait

bdu sveikos, neapipltos ir neiprievartautos, pasibeld jo namus

paryiais. Jis pats atvr duris apaioj, ir j ivydus jam pasidar net
iek tiek gda savs - varaus, isimaudiusio, su pramatniu kam
bariniu apsiaustu - kai ji tuo metu buvo nusvilusiom blakstienom,
i po kruopiai skarele paritos trikamps kornets stirksojo apde
g garban galiukai, ikirpt buvo suodina, o viena pus jos sijono
praplta, ir pro nuodrsk stirksojo banginio so lankai, jam net
pagailo, jis pamin tuos jos fibinus, gundaniai, tarsi narvas si
buojanius Klarai abipus juosmens, kai jis ar tarnait atvarstydavo
jos korset, keliskart jis net aid gaudydamas saldi spurdani
pauktyt narve, o dabar tie lankai atrod kaip sugriauto namo
pastogs sijos; ne koketika moteris, o tikriausi griuvsiai, lidnas
vaizdas, ities... Varg Klara, ir jis sau mintyse m kurti planus,
kaip jai padti, k sugalvoti, kad j priglobt, bent laikinai, taiau
kur tau, jam nespjus n pasilyti savo kilnios pagalbos, ji m
berte berti su savo vokiku akcentu, vis garsiau ir garsiau: jis turs
jai padti, jis jai zkolingas, u jos felnum, u jos graiausius jam
ieikfotus metus, jeigu ne jis, ji zeniausiai bt zusiradusi antr fyr,
ger partij ir turt dabar gliob ir pastog, jis jai zkolingas ir dabar
metas t zkoli grinti, prieingu atfeju zuinos jo mona ir vaikai,
vizas miestaz, ji pazakys jiems fisk apie jo neitikimyb, jeigu jis
nepadsiantis jai dabar ir tuojau pat, - ir ia mieloji Lindorf i ne
vilties beveik jau auk, drebjo i siio, net viena apsvilusi gar
bana atsikabino ir nukrito, ji trepsjo koja su suodinu bateliu, abiem
rankom kibo jam dilbius, klaupsi, raudojo, tirtjo, tai, k jis mat,
buvo neabejotinai pats tikriausias si pasiutligs priepuolis, tikra
hysteria, mokslikai kalbant, ir jam ma maiausiai reikjo pasiu
tls, ir dargi grasinanios kalumnija/ Jis nesididiavo tuo, k vliau
padar - igrdo j i savo nam, tiesa, pirmiausia bruks ma
kapel, kad bent jau pradiai pakakt, bet taip, jis pasielg labai

* Ju o d in im u , m eitu.

28
 SILVA RERUM III

protingai ir imet j tada paryiais i savo nam, lieps nedintis

u miesto, kur saugiau, ir pasaks, kad jei dar ia pasirodys - paleis
unis ar lieps auti, betgi ko ji tikjosi? Kad eimininkaus jo nam uo
se kartu su jo teista ponia? Beprotyb, tikra beprotyb, ir bdo
bjaurumas, ir kvailyb - negi moterik vylsi galinti j veikti gra
sinimais? Jei tik kiekvien kart, kai jam kas nors i klientros,
nuominink, miestiei ar amatinink grasino, jis bt gavs po
auksin, jau seniausiai bt tokio turtingumo kaip Radvila; betgi
dabar pilnas miestas buvo toki - pikt ir paklaikusi, visko nete
kusi ir gatav kitiems unuodyt gyvenim, jis neturjo jiems laiko
nei menkiausio noro vaistyti jgas, jis ir taip turjo darbo iki pat
kaklo ir todl dabar tikrino reliacij ir savo, jurisdikos nuostoli,
inventori, jam reikjo tiksli skaii, o ne beproi vaitojim, ir
skaiiai buvo baiss, tikra tragedija: Vilniuje sudeg keturi imtai
eiasdeimt devyni mrnamiai, dvylika banyi ir cerkvi, imtas
keturiasdeimt dvi krautuvs ir keturios vaistins, ir deg penkioli
ka rm, i j ne vieni Radvil - Kardinalija Didiojoje gatvje, Jo
viesybs kunigaikio raikytojo Martyno Mikalojaus namai Vokie
i gatvje, jo viesybs geradario Vilniaus vaivados statiniai Trak
gatvje irgi apdeg, bet pataisomai, tik tai va Maj rm, jo ge
radars teatro, vienas sparnas sugriuvo ir galerija apsvilo, taiau
Vilnius dabar buvo nebeatpastamas, juodas, tarsi i jo kakas bt
pavogs visas pasaulio spalvas, net raudos jau buvo nutil - vien tik
suodinos piktos mogystos, anglys, nuodguliai ir pilki pelenai, vien
tik tvaikas, baisus degsi, svilsi ir keptos msos tvaikas - nes
deg ir mons, ir galvijai, ir paukiai, o j Juk miestieiai laik
tuntus savo kiemuose. Ir pamanyk gi, dar ivakarse kaip tik buvo
pamsts ir mintyse dkojo u gerus ir ramius laikus, o dabar tai -
ilgliausias sraas nuostoli ir reparacij, ir smatos kiek kainuos.
Jachimoviius para, jog miestui - penkiasdeimt milijon auksin
alos, bet ia poet skaiiavimais, jie niekad nemoka sudti vieno
prie dviej: o darbas, o laikas, o dokumentai, archyvai, o sudegs

29
Tribunolas, o apniokota jzuit akademija? Penkiasdeimt met, ne
maiau, kol vl atstatys, ir, ko gero - prasiau, ko gero - visai nebe
taip, vien banyi kiek suplekjo - ventj Jon ir Prancikon,
ventosios Dvasios ir Trejybs, Rokit pitol, ventoji Marija Mag-
daliet... Ir Petras Antanas Norvaia, atsidsjs, vl pam rankon
plunksn rayti skaitmen stulpelius - savo asmenin patikslint ir
isamiais skaiiais paremt reliacij viesiausiesiems kunigaikiams,
visa laim, kad kunigaikio pataurininkio Jeronimo Florijono Rad
vilos gero nedaug nukentjo, mat to bta maus bdo, galjusio ir
nuauti u blog ini, baisu ir pagalvoti, kaip reikt jam didelius
nuostolius praneti, o jei dar toki akimirk, kai kunigaiktis be
po... galt baigtis kaip tam padlaiiui Bialoje. Petras Antanas net
nusipurt, prisimins jo viesybs juodas ir gelianias kaip vabalai
akis, jo beviltik, usikertant mikiojim, kai nirdavo - kaip tada,
kai kakas i tarn vis valkiojosi, valkiojosi be darbo ties vartais, kol
jo viesyb pastebjs patsai ijo: Kkk...ko ia vw...vaikk...io-
ji? - suvokt, o tasai pataiknas pastumdlis: Noriu visada bti
js viesybs paslaugoms, taigi vis esu ant aki, u k ir buvo
pakartas matomiausioj vietoj kieme, o jo viesyb, supyks, summa
summarum, taip ir pasak: Tai ddd...dabar ir bsi man vvv...visada
ant aki, kaip norjai, wapanie Taigi, visa laim, kad jo viesybs
Jeronimo Florijono gero Vilniuje nedaug tenukentjo, nes Petras
Antanas Norvaia nenorjo bti tasai, kuris pranea jam blogas i
nias; kas kita jo geradarys, Mikalojus Kazimieras, tikras uvel, nors
kitus, savo klientros maili, itaip uvelmis vadindavo, bet pats
slidus it ungurys, bet tikrai turtingas, tikrai itaigingas ir daniausiai
dosnus - ir darbais, ir prie stalo, mat norjo bti mylimas ir mgs
tamas vis, net maiausi lkteli, ir tikrai, j liaupsino ir gerb,
nes kur buvo jis, ten - urmulys, pramoga, igertuvs, facecijos,
poktai, ir su juo buvo galima, vienaip ar kitaip, visada susitarti, o
nepavykus - bandyti per mon, nes toji daniausiai turjo jo aus,
taip sakant. Tik tai kunigaikio raikytojo, Martyno Mikalojaus,

30
 SILVA RERUM III

negaljai nuspti, o jam reikjo praneti apie degus jo rm - jo

viesybs galva veik visai ne taip, kaip kit, t Petras Antanas pa
min nuo jaunums, nuo pat pradios jaunj kunigaiki tarny
boje, anas buvo i j mokyiausias, keliavs po vis Europ, ir netgi
skaiiuoti mokjo geriau u j, Norvai, vis jam rpjo ir matema
tika, ir fizika, ir chemija, ir medicina, ir teologiniai disputai, ir
galva jo visuomet buvo pilna keisiausi mini, ir muzikai gabum
turjo, grieti gebdavo kaip apsstas, net moteris virkdydavo pa
norjs, bet bdas jo buvo elmikas ir prisiaukiantis pasiutusi
nuotyki; ek, jis ir dabar pamena jdviej jaunysts idaigas, sma
gumlis bdavo: poktai, mutyns - bijatikos, dvikovos, kartais net
rabavojimai pakelse! Ir viskas palusiai, viskas jam buvo galima,
viskas nuo jo kaip vanduo nuo sies, nes pagautas teisjus ir sta
tymo sergtojus tiesiog umtydavo aukso kapais ir jie pasiduoda
vo. Vien prisiminus irdis ima plakti smarkiau... Jaunyst... imt
met jis nemat kunigaikio raikytojo, na, ne imt met, o lygiai
dvideimt - nuo to laiko, kai anas ved savo graij Aleksandr i
Belchacki, Bieo katelionait, mergel i senos, bet beveik nei
nomos gimins, i pilies ant kalno kakur Karnos pietuose, i
mauio per ved karus nusiaubto miestuko vis trempiamoj kry
kelj, pamanyk tik, susitiko jiedu Krokuvoj per bali, pamat, ir -
viskas... Na betgi Martynas Radvila galjo sau leisti nesirpinti
kraiiais, buvo matyti - pasidavs afektui kaip reikiant, kiek jis
viesiausij painojo, galima spti turbt ir meils malonum su
Aleksandra paragavs dar iki palaiminimo prie Diev ir mones,
mokjo su merginom apsieiti, tad ana irgi vaikiojo kaip apkerta
jau iki vestuvi, ir jie viens nuo kito nenuleido aki, ir kunigaiktis
raikytojas jam kart saks, kad tos moters glby nebaisus jam n
Paskutiniojo teismo trimitas, ir galbt ities ji buvo jam ypatinga -
buvo daili, grakti ir meili, romaus bdo, bet proto - atraus ir
skvarbaus, turbt imintinga, nes kas gi bt galjs gyventi su
tokiu kaip raikytojas - tikru vulkanu, kursai galjo isivert bet kada

31
Kristina Saba liauskait

didiausiu siiu, ir dargi baisiausiai pavydiu, bet kas gi i to? Negi

to ir pakanka, kad vyr pavergt, kaip kad nutiko jo viesybei? itiek
galjo nuveikti, bti tarp karalysts pirmj, vienu metu net Vilniaus
vaivada patapti norjo, bet ne - taip ir liko vien su raikytojo parei
gybe, ved t savo Belchack, isive j savo medin dvar Turno-
je prie arnavyc, paskui paveldjo Klecko ordinacij, ir dingo,
nesirod, sdjo ten sau Turnoje dvare ir vardan ko? Moterys, j
Petras Antanas negaljo suprasti - kaip ir vyr, kurie dl j pames
davo galv: dl itaip greit praeinanio groio, jausm laikinybs?
Juk vien dien - grauol, it roels pumpuras, o rytoj - dygi, aitri
ir rauklta it pernykt erktuog, vien dien myli ir pasijas pro
testuoja* - o rytoj neapkenia ir gyv sust, tad aukotis dl toki
permaining? Bti norio vergu, uuot buvus sau ponu? Nelaim,
tai tik utikrintas bdas nelaimei... patsai jo viesyb kunigaiktis
raikytojas buvo to liudijimas - Norvaia nepamir, kaip j aplank
po dvej met ten pat, Turnoje, maloningai buvo pakviestas vaka
roti, nakvyns, betgi jo viesyb buvo mog nebepanaus, igrs
apsiverk kaip kdikis - viesiausioji kunigaiktien buvo neseniai
pagimdiusi jam dukrel, Antanin, bet dabar jo Aleksandra vada
vosi mirtimi, jis sak, pakankamai imans medicin ir moter kn
sandar, buvo aiku: ji nelabai sutverta turti vaik, taip tinkanti
meilei, tiesiog sukurta malonumams, palaimai, bet dl savo sveika
tos ne itin derjo motinystei, complicatio uteri, ar kaip ten jis pasa
ks, kas bus, negaliu bti vienas", kkiojo, net j, savo buvus
dvarik, apsikabino, horrendum, baisu buvo irti jo viesyb, o
dar tikjosi linksmai praleisi vakar, prisiminsi facecijas, nuoty
kius... bet vietoje to prisigr - niriai, slogiai ir sunkiai; pabaig
piktu disputu apie mirt, apie pragar ir skaistykl, ir jo viesyb
raikytojas daugkart piktodiavo prie Diev, sak tokius dalykus,
u kuriuos kitas, ne Radvila, bt tiesiog ekskomunikuotas, bet

* Tikina, rodinja. (Sen. arg.)

32
 SILVA RERUM III

dabar jis jau visko, vis smulkmen, nebepamens... Tkart taip ir

isiskyr, ponia Aleksandra pagijo ir dar kelerius metus pagyveno,
paskui, tiesa, girdjs, jog mir Krokuvoj, k tik pagimdiusi pdi
n, dl tj complicationesy ir k gi, viesiausias raikytojas po met
vl sau ved, vl paprast jaunut bajorait, tik kart lietuv, Bresto
pataurininkio Trembickio dukter Mart, ir laimingas sau Turnoje
su ja ugyveno, jei tik Petras Antanas neklysta, tris snus. Tai tiek
ir t pasij, amr, afekt; laikas visk igydo, o tkart, rods, mo
gus vos ne mirs dl pirmosios i skausmo, bet tai gyvenimas tokiais
niekais nesibaigia, tad jo viesybs Martyno Mikalojaus bta patra
kusio, it audros ar gaisro: ia galjo auti kaip stichija, o ia pat,
dl neinom prieasi - nurimti, it lietui nulijus, toks tai jis buvo
nenuspjamas ir dl to - dar baugesnis, ir dar neinia, su kuriuo
blogiau buvo turt reikal, nes i jo pusbrolio jo viesybs Jeronimo
Florijono bent jau inojai ko laukti.
Petras Antanas Norvaia savo reliacij Vilniuje sura protingai:
jo geradarys turjo suprasti, jog nuostoliai nuostoliais, bet gyve
nimas nesibaigia, nes bus prog net padidinti intratas*: grdai,
galvijai, lentos, plytos ir erps, audiniai, juostos, stiklas, fajan-
sas - visko reiks miestui, ir kam gi gabenti i ujri, kai Radvil
dvarai ir manufaktros ia pat? Jis ra laukis viesiausiojo gera
dario sakym ir elgsisis tiktai pagal juos, jo argumentacija buvo
nuosaiki, imintinga ir ubaigta jo itikimybs protestacijomis,
kaip visada Js kunigaiktikosios viesybs ir mano geradars
mieliausiosios kunigaiktiens nuolankus pakojis, Petras Antanas
i Milkant Norvaia, ernihovo stalininkas, i Vilniaus1*, kaip
visada nudiovino, uantspaudavo, tiesa, prie paaukdamas savo
ygn, kakodl tebelaikydamas laik, kita ranka m ir persi
egnojo; dabar tereikjo laukti atsakymo, gaisrai gaisrais, Dievo
bausms - bausmm, bet jis nebuvo i t, kuriems dl to turjo

* Peln, pajam as. (Lot.)

33
Kristina Sabaliauskait

sustoti gyvenimas, ir ant stalo lauk dar vienas laikelis, kol kas
neatpltas, su Norvai herbu ant lako. N nepams rankon, n
neatpls, jis inojo, nuo ko ir kas jame raoma, todl tik atsidsjo,
paskambino tarnui, usimet vasarin vies durtin, ir kol tarnas
juos ir rio jo puoni persik juost, kur apelsin spalvos drye
liai keit ydrus, viena pus buvo atausta auksu, o kita - sidabru, jis
usimauklino trikamp skrybl ant vienplauks galvos, pasitais
rankogalius, tada nujo prie apmualuose paslpt dureli, ir ten,
maoje rakinamoje patalplje - link idins skrynios, i jos isi
trauk kapel, perskaiiavo, jame paliko imt auksin, dvideimt
penkis suvyniojo popieriaus ritinl, sidjo j kairn kienn,
tada kiek padvejojs kapelin atseikjo dar penkiasdeimt, urio
jo ikneles, atsiduso, met deinn kienn, i kitos skrynios i
sitrauk du pistoletus, patikrins, ar utaisyti, usikio u juostos,
visk kruopiai udar, prisiseg kard maktyse ir itaip lig dant
apsiginklavs sdo ant jau pabalnoto laukianio arklio ir paragins
pajudjo sudegusio miesto link.
Mautis medinis dvarelis - net ne dvarelis, o didiul troba, tik
kad su keturiom prieangio kolonom ir didiuliu igaubto laito
stogu - pakraty prie Antokolio stovjo nenukentjs, ugnis iki
ten nebuvo nujusi, stovjo ir dvariukas, ir aplinkiniai trobesiai, ir
aukta tvora, u kurios ir u gudobeli alitvors stiebsi didiuli
msing viesiai ali lap mikas, bet buvein tik i pirm o vilgs
nio atrod dailiai, jam prijojus ir apvelgus vertinania ekonomo
akimi, nusigyvenimo enklai buvo akivaizds - gontai papuv ar
ibyrj, mediniai droiniai pakraigse - vietom apl, prie laip
t - pril, stiklai seniai bevalyti, prie prieangio - ikinkytas, tarsi
pamestas dviratis veimaitis, vis vadinamas bda", mat karieta
galjo vadintis vien i bdos, keleivis patsai jame turdavo bti
ir u veik, ir danusyk pramatnesnj gatvj ar didino dvare
toks, ypa jei bdavo bajor kilms, susilaukdavo i paskos vien
vaikiki patyi: bieda, bieda - aukdavo jie, ir Petras Antanas

34
 SILVA RERUM III

apie tai pagalvojs tik gteljo peiais: pats tas, bdai keliauti bda,
kaip jai - tai labai deramas vais, bet tai ir ji, jau kruta uuolaidos
kratas viduj, ir kai ji pati atidar duris, jdviej akys, tokios pa
naios, sidb vienos kitas.
Teofil, nors gyveno ji vos u puss valandos kelio, jis matydavo
nedanai - kas dveji treji metai: eimos ikilmi, toki, kurias
susirinkt visi, vestuvi, kriktyn ar laidotuvi, jau kuris laikas ne
bebuvo; jie priklaus skirtingoms parapijoms: jis - prie karmelit,
ji - prie tv Laterano kanaunink, o ir gyvenimai jdviej buvo
tokie nepanas, kad vargu ar kada jie galjo susitikt tame paiame
pokylyje ar pas tuos paius mones. Tad dabar jau kuris laikas jie
matsi tik kokiai bdai prispyrus, kaip ankart, prie trejus metus,
kai serantas Jonas Baptistas Mikovskis, su kuriuo anuomet ji
gyveno, gerokai pakriktijo j kumiu ir jam, broliui, teko sikiti,
kad buvs sesers irdies biiulis isikraustyt ir duot ramyb, ir
kaskart su ja susitiks Petras Antanas su piktdiuga stebjo bgant
laik, kuris jam paiam buvo dar gana palankus: deimia met
vyresn, keturiasdeimt septyneri, kakada grauol, maiktuol,
dabar ji stovjo sudirusi, drta, nusibalinusi veid, parausvintais
skruostais, bet nei pudra, nei skaistalai negebjo paslpti audringo
gyvenimo pdsak ir spaud, palikt vlyv nakt ir polinkio
trunkam s/ Vis dlto ji dar jautsi moterimi - su ikirpte, kurioje
istumtos, lyg ant mieli ikilusios bandos, ppsojo krtys ir kokia
bt buvusi li ir jaunai drsuolei, su juodo aksomo juostele po
kaklu, su auskarais, su fibinais ant klub, kas, kad suknia buvo
nudvta, dmta, o vietoje deimant ir dar vidury dienos - e
kiki briliantai, kuriais prasilousieji vis daniau vaki viesoje
puodavosi prarad tikr dalyk. Ginkluotas iki pat aus, bijaisi,
kad kas apipl ir atims blizguius?" - ji paklaus, ir jis neliko
skolingas: grakiai pratiess ieduot platak, pajudino pirtus

* Alkoholiniam s grimams. (Sen. arg.)

35
Kristina Sa baliauskait

jai prie ikirpt ir atitar: Bent jau manieji tikri ir neustatyti, ir

taip pasisveikino brolis su seserim, nesimat trejus metus.
Jos nam vidus buvo panaus jos ior: ilipdytas margo popie
riaus apmualais su romis, paukteliais ir kaspinais, kaip jaunos
kokets, bet tvarkos ir varos ten buvo nedaug: apsiblaus veidro
diai, nusitaukavusio damasto baldai, staltiess su kutais, o greta -
veik valstiets suolai ir skrynios, sukuisti popieriai ant biuro stalelio,
tuia taur, nebaigta valgyti kiauinien lktj, ir vyrukas - ijo
rydamasis i kito kambario ir tik pastebjs svei krpteljo,
pradjo iekoti durtinio ir, rads vien kontu ant atkalts, usimet
j tiesiai ant markini. Mykolas Karolis, - iojosi jis, bet Teofil jam
tik mosteljo galva lauk ir amantui teko klusniai ieiti prisiminus
turint neatidliotin reikal, tad, vos jam utrenkus lauko duris,
Petras Antanas nutar nedelsti dl ko ia atjs: vos atsisds itrau
k jai kap, ia renta, ir dar truputl, po gaisro bus ia sunku4, ir
ji protestavo - susisiek ne dl pinig, nejau jis neskaits jos laiko,
tai, kai kuo pavaiinsiu, prikimti? - ji sukosi su savo sijonu po
kambar, likteljo jiedviem po taurel degtins i ketvirtainio
butelio, prikimo dvi pypkes porceliano galais, ir kai jie susdo
prisidegti, kapelis jau buvo dings tarp klosi, betgi dmas buvo
aromatingas, kvepjo apelsinais, tikrai puikus, primin varuvik
pargamutto, ir jis net dmiau patyrinjo tabak pypkutje - ne, tai
ne pargamuto irneliai, bet skonis ir kvapas buvo beveik toks pat,
ir jis nusistebjs paklaus, kas tai.
Teofil ipt dmus, gurkteljo i taurels ir kreivai yptel
jo - taip, laiko n neskaits, o juk tai ir reikalas, dl kurio norjo
pasimatyti - ji sugalvojusi, kaip savo auginam tabak ikvpinti ne
blogiau u pargamut, ir, prieingai nei ta varuvik apgavik, ital
i Sirakz, vis vadinama Srajkozina, ji savo tabak nededanti
nei kopervaso, nei myal, ir rat i jo nelipdanti, vien geriausi,

* P en k i v a n d en s m o lek u li vario sulfatas, vad. m ly nasis akm enlis".

36
 SI L V A RERUM III

rinktiniai jos paios auginamo tabako lapai, imirkyti apelsin

esencijoje, argi ne nuostabus iradimas? Ji galt j pardavinti,
usidirbt ne prasiau nei ta Srajkozina, kuri mane rmus nusi
pirko ir ileido savo dukras u tikr bajor, tik tai kaip priversti
jos gamin pirkti, ji pati nesanti nei i Sirakz, nei i kit ujri,
o juk dabar mogeliai vertin tik tai, kas i svetur, kas atvetinio,
mados keiia madas, visi tik vieni kitus bedioniauja, tik spk
irti, tai va, ji pamsiusi ia sau, pamsiusi, kad tai jis galt
paimti ito tai josios tabako ir nuveti dovan savo geradariui, ir
tasai parkyt, ir, inoma, jam jau be galo patikt, nes kitaip ir bti
negali, ir tuomet jis, josios brolis, geradariui utart odel, kad ia
jojo sesers uaugintas, ne kokie ten trupiniai su kopervasu, nagais
ir ragais ir dar neinia kuo, ir tuomet ji parduodama galt sakyti,
kad tai ia tabakas, kurio patsai Radvila nebrokija, ir vliau, pre
kybai sibgjus, usakyt net dailiai atspausdintus ratelius, gal net
su herbu ar monograma, kuriuos dt prie sveriam maieli, jog
tai, praom, sigijote tok tabak, kaip patys Radvilos rko, argi
ne puiku? Tik pagalvokit, kaip bt galima pralobti! - ir jos akys,
godiai traukiant dm, blizgjo, o Petras Antanas sddamas sau
pamst, jog jo sesuo dabar atrodo lyg tikras vyras - rytingai ia
sau postringaujanti apie prekes, pelnus, ir kam jai tai? tai kuo j
pavert netvarkingas gyvenimas - bt sau andai itekjusi, turjusi
eim, vaik ir ank, nereikt dabar galvoti, kaip sudurti gal su
galu, bet ne, pinigai j ir sugadino, itvirkino: buvo tikra tursianti
puik jai urayt krait, visas tas tetos brangenybes, ir galsianti
isirinkti, ir kas gi i to? Tas buvo per prastas, anas buvo per prastas,
tas nemielas, anam i burnos smirdi, is - kaimietis, anas - dabita, o
ko ji tikjosi, karalaiio? Ir paskui ta baisi nelov, jis pats dar buvo
mautis, vos daugiau kaip deimties, kai ji parsine kdik po irdi
mi, taip niekada ir neidav vardo, taip niekas niekada ir nesuinojo,
kas tvas, tik laik j udar namuose daugiau negu pusmet, kad jos
nuodm neilst aiktn, Dieve ventas, kiek j tvams kainavo

37
Kristina Sabaliauskait

sveikatos, ir bt dar kainav ir pinig, nes nuodms vaisi vos tik

gimus bt atidav auginti vienuolms, bet, laimei, ponas Viepats
apskaiiavo kitaip ir po dviej dien pasiauk pas save n nespjus
pakriktyti, ir jis tik pamena, kad Teofil tai suinojusi pradjo
raudoti, veik rk taip, kad net teko ukimti jai burn ir pririti
prie lovos, kad mons kaimynystj igird nepradt kalbti ir kad
ji sau ko nepasidaryt... jis pats pamena tas dienas su siaubu, jos
prislopint vaitojim, namiki nibdesius ir lakstym po namus,
karto vandens dubenis, kruvinas paklodes, galiausiai barzdaskut,
atjus jai nuleisti kraujo; privarvino medicinin dubenl veik iki
virutins padalos ir po to ji nurimo... Taip, moterikos paslaptys
kartais gali bti atgrasios, grsmingos, nevarios, j knai ir protas
pasiymi silpnybe, ir kaip jos n nesupranta, jog geriausia, kas joms
gali nutikti - laikytis per amius nusistovjusios protingos tvarkos,
nes panorusios j sugriauti jos sugriauna paios save. tai kad ir
Teofils exemplum - juk, matyt, kalbos vis tiek kakaip pasklido,
turbt tarnai, ne kitaip, nes pirliai lyg pirtais spragteljus nusto
jo lankytis, vienuolyn ji njo nors tu k, o kai po keleri met
Viepats pasiauk j tv, teliko tik barni barniai su motina, o
paskui, ir jai ikeliavus pas Sutvrj, liko tik prargusi senmerg,
kuri isikraust ir pradjo keitinti savj krait - daiktas po daikto;
ir daiktas po daikto keitsi jos amantai, pradioje kudtasi, jog j
lanko vienas inomas veds didikas, vliau, blankstant jos groiui,
blanko ir josios amrai, kol galiausiai pati, it vyras, pradjo mok
ti u vyr kompanij, tikkims, bent jau tas dabartinis Mykolas
Karolis jai neskalbia on, o dabar tai ji kaip koks ydas sugalvojo
prekiauti tabaku, dar suprastum miestietes kromelninkes, betgi ji,
i bajor, sesuo... Ir nors tai jis dabar j gelbjo, dalimi ir ilaik,
taiau vis vien, atmindamas vaikyst, iek tiek ir bijojo - kakada
juk ji buvo vyresn, ji tamp jam u aus, betgi dabar jis ponas, o

4 Pavyzdys. (Lot.)

38
 SILVA RERUM III

ji - tik paika moterik... Tad Petras Antanas visa tai jai ir idst -
apie Viepaties sumanyt gyvenimo tvark, apie tai, kas moterims
dera ir ne: Pavelk save, vien itaip nekdama pavirsi vyr;
beklausydama ji dar sipyl degtins, ilenk ir kimiai nusijuok:
o kas gi ia blogo bti kaip vyras? Ar jis pats taip gdijsis savo
paderms? Ir kas gi ia blogo moterikei kuo nors prekiauti - lai
veriau pavelgis savo kunigaiktien Radvilien, ji irgi parda
vinjanti manufaktr dalykus, k tik nori: kilimus, stikl, farfr,
margintas juostas, daytus ilkus; skirtumas vien toks, kad pati ties
prekystaliu nestovi, tai u j daro kiti, todl tokios kalbos - vien
paiki skrupulai, sentimentai, o pelno gali bti dargi ir smarkiai
graaus, tai jis paneksis jos labui su savo geradariu ar ne? ia
jau jis nebetvr: vienas Dievas teino, kaip bt buv, jei btumei
pradjus gyvenim kaip moteriai dera, pavelk Placid Amelij...
ir ant t jojo odi Teofil net dmu paspringo i juoko, tiek m
kvatotis, jog net m mojuoti vduokle, ir itas juokas jam buvo
skaudus, lyg bt gavs aus kaip vaikystje, nes n nesuprato, ko
dl jo mona verta tokios pajuokos; po paraliais t sugedusi bob,
kuri, nelaimei, jis turi vadinti seserimi, bijok Dievo, i ko gi tu ir
juokiesi, i veniausi dalyk, i Viepaties meils, krikionikos
priederms ir eimos!" - jis atsistojo supyks, grieb trikamp nuo
stalo, nesivaldydamas taip skrybl suspaud po paastimi, kad net
lenk, ir ijo trenkdamas durimis, tik tai ji ilindo prieang ir
dar pavymui suuko: pakalbk su juo dl tabako, pats supranti, jog
verta", ir apmaudiausia buvo tai, jog ir vl buvo josios virus - jos
odiuose buvo tiesos, i to galima buvo udirbti pinig, mat net
ir skurdiausias lktel dabar norjo bt panaus jo viesiausij
kunigaikt, ir k tas bedaryt, k bevilkt, bevalgyt ar begert -
aklai band kartoti ir negailjo tam paskutinio savo skatiko.
Namo parjojo tik vakariens, jau temstant - prie tai dar palei
Teofils namus susirado t Mykol Karol, davjam dvideimt pen
kis auksinus, kad bt uolesnis; paskui padar lankst pro miest,

39
Kristina Sabaliauskait

dar kart apirjo gaisro suniokojimus; negerai, oi negreitai vl

bus kaip buv, taiau jis jau mat, ko miestui reiks atsistoti: lent,
plyt ir kitko, susijusio su statybomis, vliau - bald, apmual,
kilim, porceliano, fajanso ir stiklo, bet dar iki to, dar iki iemai
ateinant - ilt drabui gyvenant kiauruose namuose, o dar prie
juos - maiausi kasdieni grybi, prie kuri miestieiai buvo
itaip prat, kad be j negaljo: jis mat moteris, besispieianias
prie apdegusio pyragli kepjo kromelio, jis mat ponus ir ponias,
susibrusius apsmilkusiame kofenhauze, nes kurgi buvo geriau
sia aptarti ir aimanuoti dl miesto negand, jei ne prie puodelio
karios prastins kavos, kas kad dabar, suplekjus sandliams ir
aptiekoms, turbt sumaiytos su maltais skrudintais irniais ar mie
iais? Ir mat girtuokl, lygiai kaip ir prie gaisr tempiant kakur
rast alvarin vakid - neabejotinai ydui, ikeisti kvortel, ir
mat daugyb moni su pypkmis: nuo dm ptimo neatgras
n gaisras, tad rk ir pailsti nusprends grioviakasys, ir senis
ant medini pastoli, ir bajoras banyios ventoriuje, ir turius,
ir bdius, ir vyrai, ir netgi moterys, kaip jo sesuo, tad taip, Teofil
buvo teisi: ypa dabar, ypa po gaisro ir vieiantis sunkmeiui
miestieiai nenors paleisti ma malonum, nes didiuosius ilgam
laikui jiems teks pamirti.
Tik dl monos, dl Placidos Amelijos, ji nebuvo teisi: kai jis
grs namo numet skrybl, atidav tarnui ginklus ir durtin ir
patrauk savo kiniko popieriaus valgomj, ji jau sdjo ir lauk
prie stalo - viena, nes vaikus maitindavo tarnai atskirai; viena,
romi sau vaki viesoje, raibuliuojant vakidi stiklo karuliams,
prieais tui lkt; kai abu sukalbjo padkos mald, jiems atne
maist, penkis patiekalus vien po kito, nors ir ne pranczo virjo,
bet pagamintus naujovikai, atskirose lktse: kondimentus, msos
pyragus, patet, galaret* su kiauliena, petraolm, porais, morkom,

* Drebuius.

40
 SILVA RERUM III

citrinom ir poulard, kas naujovikai tariant buvo paprasiausia

senovika kepta daryta vita; vyn, marcipanus ir citrinas saldaus,
maistas buvo puikus ir tebuvo girdti, kaip dzingsi akuts lktes
ir skimbioja vyno taurs; kakuri akimirk, prisimins Teofil,
jis balsu paklaus Placidos Amelijos, kaip prajo josios diena, ir jo
mona i netiktumo net paleido akut i rankos, ir kur laik velg
tarsi igsdinta, akivaizdiai neinodama, k atsakyti, jis mat, kaip
sumiusios laksto josios akys, bet netrukus suprato, jog i neturjimo
k pasakyti, gerai, mano pone, viskas kaip visad", ir jis pats prisi
min prisaks jai niekada netrukdyti jo nesvarbiomis naminmis
smulkmenomis, vadinasi, be t smulkmen, veikiausiai nieko taip
ir nevyko, ir todl tik valg toliau, tyloje, daugiau nesiblakydamas
jokiais klausimais; pats sau ypteljs, kad dabar, po gaisro, tokiu
neramiu metu geriausia naujiena buvo joki naujien nebuvimas.

Vilniuje dienos po gaisro, sujaukusio prastin miesto gyvenim,

lk itin greitai ir kai po kiek laiko Petrui Antanui atne laikus
ir ant vieno j atpaino Radvil erel su tribomis bei savo gera
dario raysen, liepiani atiduoti laik tiesiai ponui Norvaiai
asmenikai rankas, o tai jau savaime nieko gera neadjo, jis prie

* Trimitais, herbiniu Radvil enklu Trby.

41
pldamas pasidjo j ant stalo ir pirtais perskaiiavo dienas nuo
savo reliacijos apie gaisro nuostolius isiuntimo: ar jau galt itai
bti sulauktas atsakymas, ir, jo paskaiiavimais, tokios tikimybs
nereikjo atmesti, betgi dabar po gaisro viskas buvo sultj, ir y
gnai - taip pat, tad k ten galjai inoti. Todl prie skaitydamas
jis dl visa pikta pirmiausiai persiegnojo ir greitai sumurmjs
maldel j ubaig teesie Tavo valia kaip danguje taip ir emje...
ir jau tuomet, giliai kvps, perlau antspaud.
Laikas buvo ilgas, isamus ir raytas paties kunigaikio ran
ka, ir taip, kunigaikt jau buvo pasiekusi jo reliacija, tad puslap
um, ai Dievui, isamios instrukcijos dl jurisdikos reikal,
ir, pala, pala, jo viesybs praymas deleguoti vykdymo priei
r kam nors i patikim ir atsaking parankini, iskyrus yd,
nuomojani jurisdikos posesijas, klausim: j tursiantis sutvar
kyti patsai Norvaia, pratsti geriausiom manomom slygom ir
kuo ilgesniam laikotarpiui, jei reiks - lai paads nuolaid yd
auksakaliams, jis pamens ankstesn laik, kad magistratas vars
nipiki ydus, prisikviesdamas krikioni auksakali i Lvovo
ir teikdamas jiems pirmenyb bei privilegijas, o tieji nemok dorai
auksakalysts meno, bet kainas ulau ir prekyba einanti vangiai,
nepatenkinti ir miestieiai, ir ydai, tad tai, galima pasilyti va
kuojanias posesijas nuomotis mokiems judjams, tegul tvarkosi,
tegul kuriasi ir kloja pinig; apskritai, jie preki gamina daugiau
ir pigiau u cech amatininkus, tad koks gi skirtumas po gaisro,
miestui bus tik naud, o u tai jie sutvarkysi leidim jurisdikoje
jiems netrukdomai verstis j amatu, vis geriau nei boluojantys tuti
apdeg namai, ir itai mielasis ponas Norvaia turs sutvarkyti ir
sutarti su j vyresniaisiais asmenikai, o kitus reikalus deleguoti
kam nors i savo patiktini, mat, vos tik baigsis su ydais, tu
rs i karto neatidliodamas vykti Nesvyiun, kur jo pagalba bus
reikalinga paiam kunigaikiui; taip pat gals i Vilniaus keliauti
kunigaiktika karieta, tja, juoda itapyta, su veidrodiniais stik-

42
 SI L V A RERUM III

lais - atliksis ger darb j atvarydamas Nesvyi kunigaikio

naudojimui, dar gals atgabenti ir citrin, kiek pavyks gauti, nes
besibaigianios, tegul tik netaups kelionei ir pasiims pakankamai
apsaugos, geriausiai - totori, nes karieta, daiktas brangus, ir gali
patraukti kokio galvaudio ak, tad veriau apsidrausti, juk, kaip
sakoma, besisaugant ir Ponas Dievas saugo, ir jis tiks, kad ponas
Norvaia Nesvyi atvyks patogiai, mat po to jam yra numats
dar tolimesn kelion, bet jos instrukcijas gausis jau vietoje, jiems
susitikus, dabar tik pagrindin instrukcija, reikalaujanti ypatingos
delikacijos ir diplomacijos, - ia, Nesvyiuje, juos pasiek gandai
apie keist nutikim: jog jo viesybs kunigaikio raikytojo, M ar
tyno Mikalojaus, mons neseniai pasirod Vilniuje ir dar dau
giau - atsive Vilniun kakok kunig Suzin, Lucko kanaunink
ir arnavyc klebon, paimt nelaisvn, sodint kariet, vis
supaniot ir suniravot kaip skiland, ir dar vienas raikytojo
sbr laik jam burnon kis pistoleto vamzd, kad nespurdt,
ir nuve j tiesiai paiam Vilniaus vyskupui Mykolui Jonui Zien-
koviiui, tik tai nerad jo rmuose, nes tasai buvo savo umiesio
dvare, Verkiuose, tai gaben t nelaiml Suzin per vis miest
tenai ir dav j jo ekscelencijai kartu su raikytojo laiku, punktais
kaltinim, bet vyskupas j prisaks atriti ir paleisti, nes klebono
motina jau buvo paraiusi aaromis sulaistyt laik paiam Ka
rnos kancleriui Malachovskiui, ir paiam vyskupui taip pat, apie
t, pasak jos, didiausi kriminal ir nusikaltim prie mones ir
Diev, pamanykite tik, pagautas snelis, kuris pats nei geru vardu,
nei skrupulais, nei dievobaimingais darbais negarsjo, veikiau
prieingai, dar neaiku, dl ko kunigaiktis Taikytojas j lieps
suimti ir Vilniun gabenti; taigi, vykis reikalaujantis ypatingo de
likatumo, nes galintis pakenkti Radvil eimos vardui, jeigu net
jau i karaliko dvaro apie tai rao, tad jis pras pon Norvai
bti ypa atsarg, kuo daugiau klausytis ir paiam maiau kalbti
ir, jeigu k suinosis, atvykus Nesvyiun pateikti kuo tikslesn

43
Kristina Sabaliauskait

reliacij, o jei matysis esant reikal - rayti anksiau, taiau ypa

atsargiai, prisimenant, jog kartais laikus gali skaityti ir nedraugo
akis.
ito jo geradarys galjo n nerayti - juk Petras Antanas Nor
vaia puikiai inojo, k ir kaip kalbti, ir kad kartais tyljimas -
auksas, o raydamas laikus daniausiai rmsi ne spdiais ar
paskalomis, o faktais ir skaiiais, todl ir darbavosi kunigaikiui
itaip puikiai, ir netrukus sddamas yd kvartale, nenukent-
jusio Zelmano Gordono neapdegusioje svetainje, dar kart su
simst apie tai - mat ponia Gordon j prim su didiausiais
atsipraymais: prireiks iek tiek palkti, pas jos vyr dabar u
j keli vyresnieji, keli magidai\ tarp j didiu pamaldumu gars
jantis rabinas M enachemas Manas ir patsai Ha-Gra, Elij ben
lomas, laimingai sugrs i savo kelioni, buvs net Berlyne, ir
ia ji pagarbiai nulenk galv link kabineto dur, u kuri vienas
per kit aidjo garss balsai, jie turt tuoj baigti, ji viesiausiajam
ponui stalininkui tuo tarpu pasilysianti arbatos, ir ji ijo duoti
nurodym tarnaitei, toji netrukus gro su dideliu padklu ir puo
deliais tikros atvetins arbatos, pritaisytos su pienu, cukrumi ir
imbiero aknimi, ir lkte ant auktos kojels, pilna prikrauta cuk
raini ir meduje virt saldumyn; gaisras ne gaisras, gerai tie ydai
gyvena, net arbat sau leidia, o juk tokia brangenyb, mst Petras
Antanas, dairydamasis po svetain, apstatyt senovikai, bet labai
prabangiai - su sunkiais odos baldais, pagamintais taip, kad tvert
imtmeius, o ne permainingas madas, su persikais kilimais, su
minktais divanais ir knygomis, ir aksominmis tamsiai aliomis
uuolaidomis, - vienintelis skirtumas buvo tas, kad ant sien neka
bjo paveikslai, o ponia Gordon vilkjo tams rb, usagstyt iki
pat kaklo, ir plaukus buvo pridengusi kyku, primenaniu turkik
alm, ir ji buvo be pudros, da ar peruk, bet utatos su keliom

* Gerbiamiausieji pam okslininkai, rabinai.

44
 SI L V A RERUM III

senamadik perl eilm ir geru aukso laikrodiu prie juosmens,

ir nebe pirmos jaunysts, bet irod dar visai neblogai; taip, gerai
tas nekriktas ydas Gordonas gyvena, bet paskui ir pats prisimin
gyvens neblogai, negalintis skstis; tiesa, tik neinojo dabar k su
ponia Gordon kalbti: apskritai, jei kalbdavosi su moterikmis,
tai vien arba siekdamas meilingo prielankumo, arba dalindamas
kikus nurodymus, bet dabar su ponia Gordon buvo ne tas atvejis;
o ji svetingai jam ranka dar pasil saldaus, ir jis dviem pirtais
sums lipn sausainio mazgel bei ltai kramtydamas i paskuti
nij band apsimesti negirds, k kalba u dur, nes dabar kalb
jo nebe ydikai, o lenkikai, ir Zelmanas Gordonas oi dar ir kiek
turjo pasakyti apie savo nekeniamus gojus ir apie tai, kad padori
moni tarp j - vienetai, o vri - kiek nori, ir jis garsiai kakam,
kur kreipsi viesiausiasis pone, dabar liejo tirad apie vis savo
gyvenim ir savo vaikyst, tiesiai nuo maro ir bado, nuo t laik,
kai gojai - kad jie niekada neturt ramybs - j eim, kuri buvo
usidariusi karantine, dar veik metus pralaik apgaudindami, idant
ipet i j daugiau pinig u pristatom maist, kol jo tvas, di
diai imintingas mogus, pagaliau apskaiiavo, jog jokia epidemi
ja nebegali tstis itiek laiko, ir pats ilau duris, atidar langines
ir u nam sien rado apytut, nualint miest, kuriame jau se
niausiai nieks nebesirgo! Daugiau nei pusmetis jo, Zelmano Gor-
dono, graiausios jaunysts, dien dienos prieblandoje, ukaltais
langais, pusbadiu, nieking goj kalintiems, kad jie niekada
neturt ramybs! Tad k kalbt apie tokius mones, kurie itaip
galjo elgtis su kuo? - ir ia i u dur atsklido sunkus dunkstel
jimas ir subarkjo, nes Gordonas, atrodo, trenk kumiu stal
ar dar per kak, o ponia Gordon paraudo ir nudelb akis, bet
Petras Antanas toliau sau valg cukrain, stengdamasis kuo liau
kramtyti, kad tarp andikauli trakantis skanstas netrukdyt
klausytis, kaip tsia sikariavs Gordonas: itaip elgtis su ger
biamu gydytoju, kuris met metais luost j varganus plius ir

45
gelbjo nuo grabo lentos? mons be sins, be padorumo ir be
jokios irdies, daniausiai pavieniui - didiausi bailiai, bet m inio
je - tikri vrys, tad tiktis, jog juos igsdins viesiausiojo pono
k i l m . . I r i u dur pasigirdo vl ydikai, dar pikiau, iki erzelio,
beveik iki auksm, o ponia Gordon, sdinti prieais Norvai,
netgi pradjo muistytis savo krsle ir porkart kosteljo, matyt,
nordama aniems duoti enkl, kad svetain nra tuia, ir Nor
vaia mat, kaip jos veidas iblyko ir ji tik maloniai, pagarbiai jam
mostu vl pasil vaiintis, o tada pasigirdo raikus balsas, kiek
tyliau, lenkikai be maiausios svetimos tarties: Ne vienas a... ir
Radvila, girdjau, pavyzdiui... su laiku bus vis daugiau... nes tatai
yra tikrasis tikjimas ir tikrasis kelias... maiau Romoje, pat po
piei... statymas, bet kuriuo atveju... niekas nedrs, neminem
captivabimus... - ir ydikas urmulys, kur pertrauk emas, tylus
ir valdingas balsas, ydo, bet lenkikai, ir nuo jo odi visi ikart
nuiuvo, tad, kad ir tyliai, bet svetain vis dar siek atskiri o
diai, - Vilnius didelis miestas... maas kaimas... sinagogoje... nie
kas neinos... ilija... tyliai ramiai su deveikus... rabbi Manui globo
jant", ir ia jau poni Gordon itiko visikas kosulio priepuolis,
pradjo kosti vis garsiau ir garsiau, Petras Antanas net susirpino,
ar nereikia pagalbos, bet u dur pasigirdo sunkus riantis garsas -
taip grindis droia vienu metu atstumiamos kds, ir i Gordono
kabineto pagaliau jie ijo, keli pamokslininkai, keli i matymo
pastami kahalo vyresnieji, vienas apyjaunis, apsirds skurdiai
it atsiskyrlis, su ilgais peisais abipus iblykusio veido, ir Petras
Antanas Norvaia dairsi, katras gi i j tasai, kur Gordonas
kreipsi viesiausiasis pone", bet priepaskutinis, prie nam ei
minink, ijo tik jaunas stotingas ydas ilgu juodu durtiniu, ilgais
garbanotais plaukais, ilga nosim, auktais skruostikauliais ir gosliom
lpom, ir paskui j - Zelmanas Gordonas, kurio akys, pamaius
Norvai, m baimingai lakstyti: buvo akivaizdu, jis spliojo, kiek
gi ir ko galjo igirsti jo sveias, bet auktasis ydas tik stabteljo

46
 SI L V A RE R U M III

prie ekonomo, dmiai ir lidnai j pairjo, ir tuo paiu valdin

gu balsu jam itar skalom aleichem, tebnie jums ramyb, tiek tai
dar Norvaia i bendravimo su nekriktais patirties suprato, tada
pasuko prie ponios Gordon, kak jai trumpai suburbuliavo jj
kalba, ibur ar burbur, aleha ha-shalom, ir ioji tik i nuostabos ar
baims net abiem rankom nevalingai usideng burn ir isprogi
no savo tamsias akis Norvai, dievai, panaiai nutiko ir Zelma-
nui Gordonui, nes tasai irgi beveik isiiojo, ir Petrui Antanui mai
tapo tikrai nejauku: jis, suaugs daug mats vyras, niekada netik
jo jokiais pramanais apie ydikus kdiki udymus, kruvinus
macus ir ragan abus, pernelyg danai jam su tja tauta tekdavo
bendrauti pinig ir nuomos reikalais, mat ir j sveik prot, ir
tvik meil vaikams, bet dabar, Viepatie sergk, jam buvo tikrai
nejauku, jautsi tarsi atsidrs paiam j pragaiting ker vidury,
akivaizdu, jie kalbjo tikrai apie j, tikrai keistenybs kakokios,
juolab kad Zelmanas Gordonas, pagaliau jiems susdus kartu, vis
dar atrod it maiu trenktas, dievai, tarsi velgt numirl prie
save, ir veikiausiai dl tos prieasties kart buvo itin sukalbamas,
jie suderjo viesiausiojo kunigaikio pavest reikal viens du, ir
patsai netgi j ilydjo, tatai irgi nelabai prasta, net prie slenksio
eimininkas ilgiau sustojo, bet turbt vien todl, jog priemens gale,
ant laipt, sumavo mergait - visai jaunut, gal keturiolikos ar
penkiolikos, juodaak, graktut, sauls nurudinta oda, didiuliais
lenktais tarsi paukio sparnai antakiais, avietinm lpelm, m a
utm rankelm, su liemeniu, kur galjai apimti abiem platakom,
ir su didiule kupeta garbanot tarsi drols ar spyruokls tamsi
plauk, siekiani juosmen, ji vilkjo rytietikai siuvint geltono
ir raudono ilko sukni, - neabejotinai Gordonait, kiek tik toks
vaikas, tokia glel, tegali bti panai pusam yd; betgi durys
usitrenk, jis ijo, tik tas vaizdas jam vis stovjo prie akis - y
dait prie laipt turkl, tarsi besiskleidiantis raudono ir geltono
ilko tulps iedas, tamsus mautis pavidalas prieais vies pro

47
K ristina Saba liauskait

lang, elis vytiniu pakraiu, tikrai it koks ydikas monas; ir

vos pasuks u kampo jis nuoirdiai persiegnojo ir triskart su
kalbjo Sveik M arij4, ir dar pagalvojo, kokia neteisyb - itokiam
nekaltam graumliui kliuvo nelaiminga lemtis ugimti ir gyventi
nekrikt yd tautoj.
Sddamas su savo eimyna vakarinse miiose pas karmeli
tus stebuklingai gaisro ivengusioje j parapijoje, Petras Antanas
Norvaia akimis klaidiojo po ventojo Jurgio banyios altorius:
kaip vis dlto keista, tie ydai... sumanyk tu man taip atsitikti - juk
ir veniausioji Panel, ir ms Viepats Jzus Kristus buvo kil i
yd, o Jis nors buvo yd nukankintas, betgi ir paties bta ydo, o
tai ta netikus tauta - praom, nekriktai dar ir iandien; n Vie
paties ugimimo met nepripasta ir netgi datas skaiiuoja savaip;
usispyr, netik, sukti slapukautojai, nepripastantys Atpirkimo
malons ir Dievo kno stebuklo; ne, tik palink, ki savo ilgas no
sis tas savo knygas, ritinlius, mokosi juos mintinai nuo vaikysts,
kremta tas savo raliavas, panaias sudiaustytus skalbinius, net
ir skaito nemonikai - i antro galo, paskui studijuoja ir ginijasi
tik dl jiems vieniems suprantam dalyk, i maisto daro tragedij,
kiauliena, matai, jiems trefna, nevari, nevalgo... Ir ia jis pagavo
save galvojant apie ger kump ar kepsn, ar daryt indukl pariu
k... betgi alin net tokias mintis i galvos per pamaldas, matyt, jau
alkanas, taiau nereikia usimirti esant banyioje, ir jis paband
grti prie Viepaties Kristaus, stodamasis ir egnodamasis galvojo,
kas bt iandien, kas gi nutikt, jei tai Vilniuje staiga koks ydas
stalius, kad ir koks garbus ar ikalbingas, prieit prijo ir paaukt,
kaip Jzus paauk mokesi rinkj Mat: palik vis turt, stokis
ir eik paskui Viepat... Ar jis, Petras Antanas Norvaia, atsistot
ir eit?.. Jis, kurio kasdienyb - emik turt inventoriai, ar jis
pakilt ir eit? Dar neinia... nes kaipgi mogus patiktum, kaipgi
atskirtum, jog ne apsiauklis, jog ne iaip suktas ydas, juk ikart
tartum koki apgaul pinigams ir turtams ivilioti... bet tai ir

48
 SI L V A RERUM III

naujas klebonas i sakyklos irgi dabar apie tai: apie nekrikionik

prisiriim prie emikj grybi, prie knik malonum; tai
jis, dvasikasis tvas, akimis kak pasirinko, ak tai, taip, vien
i parapijiei, On Izabel Stankeviien, vaito mari, dailut
jaunam art rausvais skruosteliais ir brangiu balt pranczik
nrini kyku, besileidianiu ant ikilios krtins, su aksomine
juostele ir ametist kryeliu po kaklu, ir dabar, velgdamas tiesiai
jos pusn, pamoksl neabejotinai kreipia j: tai ir js, mano
damos, graios it paveikslliai, savo eim ir nam diaugsmas,
ar manote, jog valandai imuus Mirtis js pasigails? Klystate,
ponios! Mirtis... ji akla, ji velgia tuiomis akiduobmis; tai ji, it
nereg, galiausiai apgraibom buiuos js veidus, tai ji nupudruos
js plaukus pelsiais ir glitsiais, ukuos juos iurki dantimis ir
nagais kape! Js kokardos, js akardai - viskas galiausiai dls;
kai iandien velgiate vieiai nuskint roel savo ikirptje -
velkite j kaip nuvytusi gl savo laidotuvi vainike, kai segats
nrinius prie rankogali - galvokite apie karsto voratinklius, kai
maunats brangakmeni maneles* - apie melsvus ir alius vabalus,
kurie mis js velniu knu, ir kai raitote mantrias ukuosenas
prie veidrod - mstykite apie tai, kaip nukirps jus Mirtis, kaip
js plaukai nuo kaukols kiauo nuslinks ant sutrnijusios kapi
pagalvls! Ar manote, jog vis dar mielos bsite, kai psite? Ar
jums tebereiks ilk ir purpur, krinolin ir vduokli? - ir ia
parapijiets net nustojo mojuoti savo ipaiytomis dramblio kaulo
ir perlamutro vduoklmis, nors buvo i ties tvanku, o Amelija
Placida net priglaud lapi nuo aar servetl usidengdama i
siaubo lpas, betgi pamokslininkas ts, su dar didesniu kar
iu: - Kam tos puomenos mogui, kuris tra puomen nevertas
pli maias, pasaulio pasilyktjimas, Mirtis nra madinga, bet
ji amina, ir tai ji alkana ks js rausvus skruostelius... - ia

* Porines apyrankes su brangakmeniais.

49
Kristina Sabaliauskait

pamoksl pertrauk trumputis urmulys, mat jaunoji vaito marti,

Ona Izabel Stankeviien, neatlaikiusi smeigto kunigo vilgs
nio ir jo lpomis bylojani pranaingai teisi odi, aikteljo ir
trum pam nualpo, bet tuoj gavo uostomosios druskos, buvo savo
kaimyni paramstyta ir pasodinta atgal, ir toliau klaus pamokslo
aarom pasruvusiomis akimis, ir Placida Amelija be garso, bet be
veik jau kkiojo, o kitos moterys t r ksmingai kvpavo ir net kai
kurie vyrai muistsi suoluose, betgi naujasis klebonas ts toliau,
i ambonos tiesiog griauddamas po skliautais: - Taip, Mirtis ne
madinga todl, kad ji nra permaininga, ji - amina, ji vienas i t
keli pasaulio dalyk, kuriais niekada neturite abejoti, ir tai apie j
privalote galvoti vakar, ir savo lov inakt turite gulti taip, lyg
gultumte karst - ramia sine, lyg po ipainties ir paskutinio
patepimo, ir atminti, jog knas - tai js budelis, pats tikriausias
js sielos budelis, ir kai j maitinate, kai j girdote - penite savo
sielos udik, kai j puoiate - dabinate savo puvsius, sutrnijusius
kaulus ir odos skivytus, ir galiausiai Aukiausiajam pro t iuklyn
Paskutinio teismo dien gali bti sunku velgti js sielas!" - jis
baig auktai ikeldamas savo rank su grmojaniu smiliumi ir tas
pirtas, smigs navos skliauto auktybes, vir nuiuvusi parapi
jiei suoluose, vir kvap ugniauusi moter, vir iblykusios
ponios Stankeviiens, taigi, tas klebono pirtas dar kur laik
smarkiai tirtjo nuo grmojanios tampos, kol gal gale, tyloje,
nusileido emyn, o visas naujojo klebono stotas net nurimo, net
sumajo, tarsi nuspriegusi ir atsipalaidavusi spyruokl.
Taip, parapija prie ventojo Jurgio karmelit banyios tvakar
sutar - jie gavo tikrai ger nauj siel ganytoj, apie tai ir kalb
josi, skirstydamiesi po pamald, ir dar apie tai, jog pamokslo taka
klaidiojanioms parapijos avelms buvo tikrai akivaizdi: juk ren
kant aukas graioji ponia Stankeviien, vis dar apsiaarojusi, bet
neabejotinai iekanti dievobaimingo kelio ir atliepdama klebono
odius, susijaudinusi nusitrauk nuo savo balt rankeli abi ma-

50
 SILVA RERUM III

neles - o j bta su nemaais ametistais - ir garsiai skimbteldama

paaukojo banyios reikmms, ir ja pasek dar kelios damos, pa
brtinai atsiadjusios paik brangenybi, ir net Placida Amelija
Norvaiien band nuo pirto nusitraukti ustrigus ied, tad Pet
ras Antanas Norvaia j ranka sulaik ir vietoje to tkart met kiek
dosniau nei paprastai, nes bt buv netinkama isiskirti, taiau jo
sin buvo gana rami - prieraiumas daiktams, prieraiumas e
mikoms grybms... betgi kitkart tie patys pamokslininkai kalba
apie pareig ir emik tvark, ir krikionik prievol jos laikytis,
o emika tvarka paprasta - pateptieji, karaliai, net ir pats popie
ius galiausiai, juk privalo parodyti Banyios, valstybs galyb ir
argi kam bt geriau, jei karalius ar, tarkime, jo paties geradarys
kunigaiktis, vaikiot tarsi nuskur pavargliai? Argi kam bt
geriau, jei ventojo Petro bazilika Ryme bt panai Betliejaus
tvartel, o komunij laikyt ne aukso ciboriume, o skilusioj molinj
puodynj? Kaipgi tuomet atskirtum didyb? Tam ir karnos kara
liams, deimantai, ermuonliai, auksas, regalijos - tai irgi pasaulio
tvarka, na o jo... jo toks darbas - inventoriai, skaiiai, grybi globa,
tad jo krikionika pareiga t darb ir dirbti, o ne alpti banyioj,
kam pirtu baksteljus jo juost ar ied, tuo jis buvo tikras, tikr
tikriausias; be jokios abejons.
emika gryb, taipogi, ir dar kokia", - mst Petras Antanas
Norvaia kit ryt, autant, velgdamas Gdanske gamint karie
t veidrodiniais stiklais, kuri turjo nugabenti savo geradariui
Nesvyi, ir negaljo nesigrti meistryste, groiu ir patogumu, ir
kam gi kratytis bda ar veimu tiems, kas sau gali leisti toki groy
b - viduje minktutl, mut viesiai pilku damastu, susmaigstyt
tokiu pat audiniu trauktomis vinimis; erdvi, aukt, patogi - netgi
vyras sau ramiai galjo bti atsistojs viduj; apgalvotai prabangi -
nes staliuose-dse po minktutlm sdynm buvo ir taurs,
ir peiliai, ir kauleliai, ir kortos, ir maytis ilankstomas stalelis
noriniam laikus rayti, ir net dailiai paslptas fajansinis puodas

51
K ristina Sabaliauskait

gamtos reikalams, kad nereikt tpti kur pakelje blogu oru, o i

lauko toji groyb visa buvo muta neperlijama juodo juchto oda,
su rokailmis raiytais auksintais rmais ir dar vietomis buvo juodi
kiniki lakiniai skydai, itapyti sodais, ventyklom, garniais, irgais
ir monm, graumas baisiausias, priekiniai ratai mai, maut
veiko d su juodu kutotu utiesalu, o upakaliniai - didiuliai;
lings ir odiniai dirai naujutliai, ir pro dureles be garso it rau
donas lieuvis prireikus ilankstomos raudono aksomo pakopos;
pasaka, o ne karieta, ir veikiausiai jo viesyb prie jos derins savo
tarn-stangret, jaun negriuk, idant stovt gale ant paminos,
puikiai tiks juodas prie juodo, su auksu galionuota livrja; spdin
gos veios, karalikos, ir jo paties kelion jomis bus puiki, kad
tik keliai bt geri, be purvo, o karieta vaiuoja kaip plaukia - be
veik jokio kratymo, lings linguoja, d sibuoja, ir nepaspringsi
n stabdant. Jis, su ei totori palyda, keliais tarnais, su veju
ir kitu veime, pakrautame daikt ir su dviem citrin statinm,
ivyko autant, pradioje, patogiai sitaiss karietoje, ivaiuojant
i degusio Vilniaus dar tebeirjo juodas gatves, vliau nutar
snstelti - vakar j vl nukamavo nerami naktis, nors prie kelion
ir buvo nuleids geism gar - ne, ne su Placida Amelija, nes toji
nutar melstis dvigubai ilgiau nei buvo papratusi, nra ko steb
tis - naujo klebono pamokslo bta tikrai paveikaus, ir kol pagaliau
atsigul, atgul ities kaip kap - nurimusi, sukryiavusi ant kr
tins rankas, boluojanti prieblandoje tikrai kaip numirl, ir todl
jis tykiai pakirdo, nujo virtuvn, ir ten pat, prie puod, greitai ir
tyliai palenks ant stalo, sums baltas krtis delnais, paturjo ru
daplauk Zabel, kuri visuomet buvo draugika ir meili savo ponui,
ir taip pat tykiai, kramsnodamas virtuvj nugriebt sauj migdol,
pargro atgal ir nebudindamas monos usitrauk antklod; po
to jis visad miegodavo itin ramiai, o to ir reikjo prie ilg kelion.
Umigo ikart, tik tai sapnai buvo nerams, j prikankino keisti
vaizdai - neva po antklode, alia jo atsirado ne kas kita, o tdien

52
 ILVA RERUM III

matytoji Gordonait, maut, laibut, neirint sluoksnius ilk

ir sijon, ji tirtjo i alio, kalbjo savo kalba, bet jis j suprato: jai
nepaprastai alta, skersvjis traukia, j gali nuudyti toji varba, ir
likusi dal nakties jis, nirdamas ir visai nenoriai, t lepi it glel
mergait klost paklodmis, kaldra, patalais; galiausiai ne savo
ieminius kailinius - sabal, lapi, pamutus vovermis, vilko, bet
ji vis alo ir alo, virpjo, blyko ir nyko, kol paaikjo, kad ramybs
neduoda ilinds lantis pdos galiukas, ir jis toliau temp kaldras,
kad j uklot, bet jis vis ilsdavo ir, galiausiai, nieko geriau nebe-
sugalvodamas, jis sum jos maos kojels pirtukus su rausvais it
perlamutras naguiais rankon ir vis likusi nakt ild savo kvapu.
Taip ir buvo tarno paadintas kelionn - su galva lovos kojgalyje,
su kojom ant sukniaustos pagalvs, sugniaus tutum tarp deln
ir lpomis vis dar puiantis ilum. Toks neramumas, matyt, bus
nuo maisto - nusprend; band atsiminti, k ivakarse valg, taiau
naktis vis viena jau buvo sumauta, ir jis, pasitaiss pagalv karietoje,
maloniai linguojanioje dardant keliu, dabar taissi gerai atsigriebti:
lauk daugiau nei imto penkiasdeimties myli, Viepaiui pade
dant, trij dien kelion.
Jo tirtjant snaudul, maloniai linguojant karietai, vos u deim
ties myli nuo Vilniaus, jo spjimu - jau u Rudaminos, iblak
irg prunktimas, raginantys riksmai; jis ikio galv pro lang -
eiese, smulks lktels ar parankiniai, nelabai variais iponais,
bet ant ger arkli, ankstyv ryt dar kiek girti nuo vakar vakaro,
utatos ir drss ant kelio, nors jgos nelygios: K veam, degtins
yra? Petras Antanas Norvaia n nesivargino su tokiais: Ne js
reikalas, mes jo viesybs kunigaikio Radvilos mons, smirskit
namo blaivytis, ti, kanalijos*, i aki, nuo keliow; ir vienas, labiau
siai rauds, jau trauk kard i makt: O mes Oginskio mons4-
iojosi, bet jgos buvo nelygios ir jiems, labai nelaimingiems, teko

* Suskiai, nenaudliai. (Sen. arg.)

53
Kristina Sabaliauskait

paraginti savo irgus alin. Netvarka, dar pamst Petras Antanas:

turbt Amenos ratininkas Oginskis, gaidiukas, nepriiri savo
moni, suinos, kad Radvilos mons pasiunt juos velniop - dar
labiau pasius, kas kad vogeris, Radvilait veds, mat juk kakada
taip norjs Trak vaivadijos, priklausiusios tvui, bet tam mirus
gardus ksnelis atiteko uvelei, o tam - tik katelionija... vogeris,
Trak katelionas, o itiek neapykantos met metais priraugs...
Kvailyb, tikra kvailyb, betgi ne, kaip sakoma, iki iol jauiasi
eistu honoru, kaskart vos pamats stengiasi afront duoti, kiek
viena proga paniekinti, eisti, it maas vaikas... Ir Petras Antanas
usndo, ir dar kiek pamiegojo, o atsibudus ir pailsinus arklius
Jainuose, juos pavijo garsus dundesys - vl tasai Oginskio eetas,
dabar dar narsesnis, girtesnis ir pasipilds dar keturiais, i viso jau
deimt; ukirto keli ir kalbos bta trumpos - kadangi kunigaiktis
Oginskis yra didesnis kunigaiktis u jsik, uvel suvinkus,
tai tokia gera karieta turi priklausyti jam, taigi, von i karietos ir
krovini veim - mums! itai buvo neabejotinas kunigaiktiko
majestato eidimas, bet Norvaia buvo nebe jauniklis, honorai jam
maiausiai rpjo, jis visk mat paprasiau ir aikiau: jam reikjo
nugabenti kariet Nesvyiun, o itie suskiai j akivaizdiai rengsi
atimti, ir todl jis padar labai paprastai - be dideli kalb isitrau
ks i po sdyns utaisyt pistolet paleido v ariausiajam tiesiai
kel - kam udyti, juk geriau sualoti - antr v paleido jojo
draugel, bet numu tiktai jo arkl, ir tada jau ir jis, ir tarnai, ir to
toriai griebsi kas k turjo: u kard, autuv ir pistolet, ir uvir
tikras mis, tikros kapotins, ir, inoma, plikiai paspruko, palik
savj luo ant kelio, ir, laimei, karieton n viena kulka nepataik,
bt buv gaila tokio graaus kiniko darbo, tik tai vienas moni,
totoraitis, jaunas palydos narsuolis, limas, gavo kirt nugar, ir
aizda atrod nekaip, j aptvarst paguld kaip minkiau veim,
bet kraujavo iurkle, dievai, negerai, ir atkakus prie alinink
buvo aiku, jog jis nebetvers. Ir Norvaia, altu vandeniu plaudamas

54
 SI L V A RERUM III

nedidel dm nuo karietos viesaus damasto, kur ji usine nuo

jo paties skverno, itepto totoraiio limo krauju, vl prisimin
klebono pamoksl - tai, vaikinas gavo gal dl emiko turto, siela
iskrido tenai, kur nekrikt musulmon sielos iemoja, o betgi k
jiems reikjo daryti - atiduoti toki kariet kakokiems valkatlms;
vienkart atiduok, kit - ir jie visai idrss, dl silo galo udys,
tad pamokslai pamokslais, o gyvenimas visgi buvo kitoks.
Keliaudami jie utruko ilgiau Naugarduke - keit arklius, ati
dav emn totorait, mat ten bta artimiausi totorik kapini
ir meets, o musulmonikas paprotys reikalavo nelaukiant laidoti
kuo greiiau ir, pageidautina, ten pat ar bent jau netoli nuo ten, kur
ir mir, tad kad ir nekriktui, kad ir vluodamas Nesvyiun, bet
negaljo atsakyti tos paskutins padkos u tarnyb. Tnakt Petras
Antanas nakvojo dailiuose nedideliuose Naugarduko senino Jurgio
Radvilos rmuose, prie pat ventojo Mykolo Arkangelo banyios,
taiau net ir svarstyklmis ginkluotas ventasis, net ir malonus ei
mininko bei jo monos, Onos Salomjos i Sapieg, vaiingumas
negaljo nubaidyti matyt dienos vaizd - totori vyrai, pasipuo
ilgais kaftanais, gomuriniais balsais ltai kartodami savo ventj
rat lydjo jaunojo limo, didvyrikai uvusio ginant kariet,
siel musulmonik roj, kuriame jo lauk keturiasdeimt skaisi
mergeli knui ugandinti, vynas, amiams numalinsiantis tro
kul ir stebuklingas haio nektaras, suteiksiantis pen bei ramyb
jo sielai. Jo n nesupo kapes, vien nupraus, paliko su tais paiais
rbais, bet udeng balta paklode - palydos totoriai, taip pat kaip
ir naugardukikiai, vienbalsiai tvirtino j uvus kankinio mirtimi ir
laidojo taip, kaip laidoja uvusius ginant tikjim: onu paguld
duob, veidu atsuk Mek, be aar ir be raud, skubdami, kol
dar nesutemo, ir vien ikilmingai rimuodami savo maldas, o vliau
apdjo jo kap penkiom eilm akmen ir nujo valgyti savo m u
sulmonik ermen, kuriosna pagarbiai buvo pakviestas ir jis pats,
Norvaia, kaip j vyresnysis kelionje, ir jis ragavo keist, nematyt

55
Kristina Sabalia uskait

patiekal - saldaus, medumi pritaisyto grimo, balintos sriubos

su jautienos kukuliais, ryi plovo, koldn, pyragli ir chalv, o
ieidamas gavo ermen paplotl, dalinam kiekvienam sveiui su
intencija, kad tasai dienos pabaigoje j valgydamas pasimelst u
ikeliavusi siel; ir grs rm, stovdamas prie lango kambary,
kuriame nakvojo, jis, nenoriai paragavs, dabar lau t mirties pa
plotl ir barstydamas rjo gaballiais purvinus karvelius po langu,
ir j lidnas pilkumas atliep lides sieloje; viskas jam rods tuia,
apgaulinga, beprasmika: ir limas, dl karietos galv padjs, ir
jo gentis, save guodianti, kad tasai uvo it kankinys... koks jau ten
kankinys, kur jau ten kankinyst eilinje pakels rabavonje, nuo
girto pusgalvio rankos, betgi ne, jie guodsi, jog uvo kovoje su
nekriktu prieu ir u savo tikjim - taip, jei irsim proform a,
betgi patys totoriai jiems ir tarnavo, tiems nekriktams katalikams,
itisus imtmeius, ir vertino j malones ir atlygio enklus, ir pa
tys pagarbiai kviet juos ustaln, kaip kad j iandien, betgi tai,
mirties akivaizdoje jiems reikjo prasms, jog ne veltui... Apgauls,
vien tik apgauls, koks bebt tikjimas, jis taip danai prasilenkia
su iurkiom pasaulio tiesom, ir kaipgi laikytis tikjimo priesak,
jei juos grietai praktikuojant sugrit kasdien pasaulio tvarka?
Apgauls, aki dmimas paiam sau; domu, kaipgi save guos, save
apgaudins jo artimieji, kada ateis jo paties mirties valanda? Ar
vien supuls, kaip dabar tai pilkieji balandiai totoriko pakasyn
paploio, godiai dalytis jo gero? domu, kaipgi atrodys jojo paties
gyvenimo galas? Ir, svarbiausia, - kada? Vis dar jautsi stiprus, bet
nebebuvo jau jaunas, itai t akimirk itin rykiai suvok, jau buvo
pasuks gyvenimo nuokalnn: prieblandoj mat savo glembanius
dilbius, i ryto skauddavo onus, mausdavo pdas jas nuleidus i
guolio ir ant j atsistojus, ant krtins m elti ili plaukai, o skutan-
tis tekdavo labiau tempti suglebusi od ant skruost, bet labiausiai
j siutino tai, jog kartais uuosdavo pats save, ir jo kvapas, jo paties
kno kvapas, kad ir kaip danai praustsi ir rpintsi odos vara, jam

56
 SILVA RERUM III

vis daniau dvokdavo senu mogumi, tuo nepaaikinamu senaties ir

irimo kvapu, imtkart silpnesniu, nei kad dvelkia nuvytusios gls
apgliaumijusioje vazoje, bet dl to n kiek ne maiau atgrasiu; ir
tomis akimirkomis, kad ir bdamas imintingas mogus, seniai jau
suprats, jog nebe auga, o sensta, jis vis dlto jausdavo ir k kita -
kaip j po truputl, bet nenumaldomai smelkiasi jo paties mirtis.
Uosl... Jo gyvenimo bta pasiturinio ir varaus, ir jis turjo
ilavint, skurdo nenustelbt ir smarvs neatbukint uosl: skyr
nevar nuo gaivos, pavinkus maist nuo vieio, degtins garus,
nevirkinim ar sugedus dant i burnos ertms; skyr pagal kva
pus prieskonius, gles, patiekalus, kvepalus, grimus, vynus, ir net
dabar uuod, jog patalyn, itraukta jam pakloti, kad ir vari, bet
per ilgai usiguljusi skrynioj ir nuo jos, vos vos, tik numanoma,
dvelk priplkusi drgm, bet mai j nustelb kas kita, jis pradioje
negaljo n pasakyti kas, bet i karto suvokj esant greta: ant usi
guljusios paklods, ia, Naugarduke, nemanoma, bet ia buvo ji,
arba bent jau jos kvapas: bijojo atsimerkti, bet juto j alsuojant alia,
lygiai kvpuojant pro burn ir kvepjo ji vaikikai, taip kaip kvepia
keturiolika ar penkiolika vasar: niekad nesirgt lig gaiva, oru
pro lpas, niekad nesutertas vyriko buinio, tabako, vyno, alaus
ar degtins; niekad negedusi sveik dant baltuma, dvelksmu i
tyr plaui pro gomur, rausv kaip ros iedlapis; ji kvepjo kaip
kvepia vaikai, nekaltybe: pienu, medumi ir alyviniais obuoliais. Ir,
guldamas kukliam kelions patale po totorik laidotuvi, tenais,
Naugarduke, jis bijojo atsimerkti ir pamatyti, jog jos visai ia nra,
todl tik uod jos kvap, tas kvapas j gyd, grino jam gyvast,
jgas ir nor gyventi; kvpdamas jaut, kaip grta stipryb, sveikata
ir jaunyst; alia jos jautsi esantis nuoga galia, tvirtuma, branda,
patirtis; ji, andainykt maoji ydait i Vilniaus, dabar buvo ia,
jo visikoj valioj, bet alia jos jis jautsi ess kilnus ir varus; mirtis,
bent jau ia tarp paklodi, bent jau sapne, bent jau nakiai, kol kas
nuo jo atsitrauk, ibaidyta gaivalikos jaunysts dvelksmo.

57
Kristina Sabaliauskait

IV

Kit dien, atmindamas savo sapn, Petras Antanas Norvaia nepa

liov ypsotis - jautsi puikiai, sveikai, paskutin kelio atkarp prie
savo kunigaikio buvein sds baln netausojo irgo it jaunas;
vos pamats baltuojant Dievo Kno banyios kupol, pasistojo
balnakilpse, kvp oro - jam visad patiko sugrti Nesvyi,
ia buvo puiku: didinga banyia, kolegija, rotu, turgaus aikt,
urmuliuojanti ydais, ir toliau, apsupta graiausi mlyn eer, jo
pono pilis - pramatni, sutvarkyta, su gynybiniu grioviu, pilnu van
dens, trikampiu frontonu ir laibais boktais su vtrungm, neseniai
perstatyta pagal nauj mad ir nieko netaupant; jam jojant tilteliu,
pro vartus, jo irdis diaugsi it patsai bt ididus savininkas -
betgi tikrai, tarnauti jo viesybei kunigaikiui jam buvo garb, tas
pat it karaliui - juolab, kad August III tikrai retai kas matydavo,
retai ir nenorom jis uklysdavo Varuvon i savojo Drezdeno, nra
ko n kalbti apie Vilni, gal kad jam jo Saksonijoj buvo geriau, o
gal ir dl to, kad baisiai nemgo keliauti, nes, kaip mons m an
dagiai kalbdavo, buvo gana korpulentikas, o nekant paprastai ir
be jokios pagarbos majestatui - nutuks it paras. Tad Radvilos, o
ypa uvel, mgstamas, dosnus ir prie pokto, anuomet apkelia
vs vis Europ ir jos galingiausius valdovus vadinantis broliais ir
draugais, bent jau ia, Lietuvoj, buvo daugiau nei karalius, tad ir jis,
Petras Antanas Norvaia, kaip ekonomas ir patiktinis, buvo tikrai
ne paskutinje vietoje. Pilies kieme jis numet pavadius arklinin
kams ir tieji nuskubjo ikinkyti, ikrauti - viskas ia veik, buvo
tvarkinga; jo viesyb sumavo lange, pamat kariet, pamojo, ir
jis, n nenusipurts dulki nuo drabui, patrauk tiesiai pas j, pro
pagrindines duris, pro skliautuot prieangio men, virun, laiptais

58
 SILVA RERUM III

su itapytais panoplijais ant rausv sien ir apgaulingais langais

viruje, kurie tebuvo tapytojo imon, pro senovin gimins port
ret sal, pro kelis naujovikus paauksintus ir puikiausiais ilkais
imutus kambarius anfiladoje, kol j palydjo link kabineto, kur
lauk jo geradarys, jo viesyb Vilniaus vaivada ir Kunigaiktysts
didysis etmonas Mykolas Kazimieras Radvila.
Kad ir itiek met painodamas savo geradar, bet Petras A n
tanas Norvaia kaskart susitikdamas iek tiek jaudindavosi: ne
vien todl, kad gerb, ne vien todl, kad, prieingai nei girdomi
lktos, matydavo savo kunigaikt ir apimt rimties; inojo j ne
vien vaistant, bet ir mstant plaiai, o po apsimestiniu linksmumu
ir lengvabdikumu esant apskaiiuojant mog; Petras Antanas
buvo vienas i t nedaugelio, kuriuos jo geradarys niekuomet
nesikreipdavo pone tu mano, uvelew, ir todl jam dingodavosi,
kad itai yra neabejotinas enklas, kad nevelgia j kaip maili
imtais plduriuojanios klientros tarpe. Bet lygiai taip pat Pet
ras Antanas Norvaia ir neapgaudinjo savs jokiomis draugys
tmis anei lygybmis, ir niekad, niekada gyvenime nebt laiks
jo viesybs za pana brata, ponu broliu", kaip anuomet buvo
broliaujamasi, daniausiai seimeliuose ir daniausiai prigrus, ir
daniausiai visai brolybei isivadjant kartu su pagiriomis ar di-
desniajam surinkus seimelio balsus ir pasiekus savo politin tiksl;
ir ne vien dl to, jog juos skyr titulai ir turtai, ne, taiau labiausiai
todl, kad uvels mintys ir planai daniausiai buvo it tinklas, ir
jam, Norvaiai, geriausiu atveju buvo patikima ar paaikinama tik
to tinklo dalis; dar kit dal jis, pasistengs, kartais mindavo, taiau
niekad, niekada - ir t jis inojo i patirties - nebt galjs aprpti
jo ploio; to ploio, to matymo ir akiraio, kur jo viesiausiajam
kunigaikiui teik nesuskaiiuojami jo turtai, valdia ir beveik
neribota galia j vykdyti. Tad Petras Antanas Norvaia kaskart
susitikdamas iek tiek jaudindavosi: kartais susitikimas galdavo
atneti nenuspt maloni ir dovan, kartais - rpesi ar bd,

59
Kristina Sabaliauskait

kurias turdavo sprsti, taiau visad - permain, to, ko nelaukta;

to, kas buvo toliau u jo matom tinklo aki; ir jis puikiai suprato,
jog buvo pasikviestas ia, Nesvyi, visai ne tam, kad maloniai
pasivaint kinika karieta ir atvet citrin.
Palydjus tarnui, prie kabineto jam teko palaukti - kas, kad
viesyb jam k tik mojavo kviesdamas paskubti - ir jis, prisds
minktasuolyje, kantriai lauk, kol durys atsivr ir pro jas pasirod
viesiausioji kunigaiktien, Prancika Urul i Vinioviecki,
moteris ne itin daili, ne itin stotinga, bet patraukli, viena i t iim
i, nuo kuri negaljai nuleisti aki - imintis ir bdo meilumas
spindte spindjo jos vilgsnyje ir i besiypsani lp kampui;
Petras Antanas, kaip ekonomas, tvarkantis ir gydymo sskaitas,
inojo j esant nuo jaunysts paliegusi ir beviltikai prastos svei
katos, kuri dar labiau alino tai, jog dl kunigaikio santuokinio
uolumo beveik kasmet atsidurdavo palaimintoj padty, nors vos
keturi jos vaikai igyveno - bet tai dvyniai Karolis Stanislovas
ir Jonuas Tadeuas abu dabar buvo keturiolikos, ir augo dar dvi
dukros, deimtmet Teofil Konstancija ir atuonmet Karolina
Kotryna, taigi, su Dievo pagalba, kunigaiktikoji linija turjo
tstis, nepaisant veik deimties neteki ir persileidim, taiau
galbt btent dl to, kad nuolat tekdavo galyntis su giltine, ku
nigaiktien taip spinduliavo paprasiausi gyvenimo diaugsm
ir taip sugebdavo mgautis kasdieniais niekais, tiesiog kiekviena
diena, iauusia be bdos ir be skausmo, kad ir kitus ukrsdavo
savo geru pu, o, be to, dar buvo idykusi, mgdavo krsti links
mus, nepiktus poktus, kuriuos pati vadindavo figliais, tad su ja
tikrai nebuvo nuobodu. Jo viesyb uvel taip ir sakydavo: Vos
pamats jos viesyb kunigaiktien, supratau, jog ji tapsianti man
biiule, su kuria niekada nebus nuobodu", ir per pokylius, ypa
kiek igrs ampano, mielai pasakodavo vis t pai istorij, kaip
jiedu susipaino: kaip jo viesios atminties mamyt Ona Kotryna i
Sanguk vis nordavo j apvesdinti - tai su panele Sieniavska, tai

60
 SILVA RERUM III

su kunigaiktyte Schulzbach - tik tai kad jos buvo jam negraios,

nemielos, bet utat kaip derjo - i be galo turting ir taking
eim, ir kai jam pagaliau nebe motina, o pastami pradjo pirti
eilin kunigaiktyt, Prancik Urul i Vinioviecki, jis jau n
neabejojo visa bsiant taip pat beviltika, ypa kai per susipainimo
pokyl alia kandidats motinos, kunigaiktiens Viniovieckos,
pastebjo sdint kakoki jaun baidykl - ir ia jo viesyb pasa
kodamas imdavo daryti pragarikai juokingas grimasas, vaizduo
damas anosios panels veido ir manier baisum, net visa ustal
gridavo i juoko, betgi jis kilniairdikai ubaigdavo pridurdamas,
jog nevalia aipytis, juk kazda potwora znajdzie swego amatora\
tuo susirinkusius prajuokindamas dar labiau, betgi palaukite, tai
koks buvo pagrindinis figlius - inodama jo pirlyb neskmes ir
nordama paerzinti jaunoji kunigaiktyt Vinioviecka tyia alia
savo motinls pasodino pai negraiausi i jaunj vieni,
ir kai iaikjo, kad, lyginant su ta straszydla\ jam peramoji yra
visai nieko sau, jiedu, patys susipain salje tarp svei, gardiai
pasijuok, ir jo viesyb tai prisimindamas visuomet meiliai u
ddavo platak kunigaiktienei ant rankos, sakydamas: Tuomet
ir supratau, kad man su ja niekada nebus n u o b o d u 4, ir tatai buvo
tiesa, jie puikiai sutar, ir galbt Prancika Urul netgi privert jo
viesyb pamirti andainykt jaunysts beprotyb, kai tasai buvo
galv prarads dl karalits, dl savo saldiosios arlotos, Marijos
Karolinos Sobieskos, kuri udraud vesti jo viesaus atminimo
mamyt, betgi tai garbiajai poniai niekas niekada nebt galjs
tikti, tebnie jai lengva emel, ir Prancika Urul pradioje taip
pat turjo atlaikyti anytos neapykantos vjus, bet kadangi bda
vo miela kompanijoje, domi pokalbyje ir nuolanki kada reikia,
galiausiai suminktino netgi senosios kunigaiktiens ird, o jo
viesybei kunigaikiui po jojo motinls meils, tokios glaudios,

* Kiekvienai baidyklei - savas gerbjas. (Lenk.)

** Pabaisa. (Lenk.)

61
kad net smaug it kilpa ant kaklo, mona buvo it tikras angelas ir
tikra atgaiva, juolab kad savo uvel, savo Mikasiuk, nuoirdiai
myljo, o tatai dabartiniais laikais buvo tikra retenyb. Ji nebuvo
grauol, bet gebjo avti vyrus: kai kalbdama smeigdavo kur
akis - tasai pasijusdavo tarsi vienintelis visame pasaulyje, taip ji
mokjo panekov apgaubti dmesiu; o moterys baisiausiai n o
rjo bti panaios j - mgdiojo jos apdarus ir tai, kaip segjo
papuoalus, bet niekad negaljo atkartoti to keisto derjimo, tos
matronikos prabangos ir mergaitiko nerpestingumo: tinkamai
idrikusios garbanos en, nerpestingai suiaut nrini ten,
ir gebjimo dvti net brangiausius briliantus taip atsainiai ir
dailiai, lyg jau bt gimusi ikart su jais. tai ir dabar ji ypsojosi
lyg brangiausiam draugui, taip ir sak: O tai ir m s mielasis
ponas Norvaia, - ir praties jam pabuiuoti savo rank su ydrai
kibirkiuojaniais deimantiniais iedais ir juodo raalo dmm
ant smiliaus, ir, dievai, net itai atrod ant jos elegantikai, - kaip
m ano vilnikis teatras, pone Norvaia, kaip jis ten, ar jau visikai
nebepataisomai sudeg ir galsim ten rodyti jau tik pjeses apie
Tais, sudeginusi Persepol Aleksandrui Makedonieiui palinks
minti?" Ir jis skubjo nuraminti savo malonij poni: Deg, js
viesybe, bet pataisomai, viskas bus sutvarkyta, pasiirkite tai
kaip prog: padarysim daugiau vietos teatrinms mainerijoms,
dar didesn scen, bus dar puikiau, pamatysite" - juk visad buvo
svarbu pasakyti mogui tai, k tas nori igirsti, o tokios mielos
ponios atveju - dar ir smagu j velniai nuraminti; ir ji jam paliep
btinai vliau pas j ueiti kada tik panorsis, aptarsianti naujas
mainerijas, ir dl manufaktr reikt jo patyrusio odio, ir jis,
inoma, patikino usuksis jai leidus, nors ji ir puikiai pati visk
imananti, tad vargu ar rimiau praversis; ir jo mieloji ponia
tarsi melsvo ir pilkvo ilko debesis nupt toliau, niokdama
savo banginio so sijonais pro baldus, per anfiladas, tolyn rm
gelmes.

62
 SI L V A RERUM III

O tai jo ponas atrod kiek sensteljs, lyginant su ankstesniu

kartu, kai jie matsi - o gal paprasiausiai pavargs, i vakaro
linksminsis ar nemiegojs, bet syk baisiausiai skyrsi nuo be
siypsanio rausvaandio savo portreto ant sienos, atrod, lyg i
vandens bt itrauktas: paakiai paburk ir patamsj, o veidas
gavs pilkvumo ir vakin vytjim. Apkabins per peius - o
jau vien tatai buvo neprasta - jis pasisodino Petr Antan ir kiek
pakamantinjo: apie kariet, apie kelions nuotykius ir limo
gal, apie gaisr, ir, inoma, ar atves citrin, nes dabar visk
gamin su citrinom, itaip sveikiau nei su actu, ir Petras Antanas
Norvaia patikino, jog taip, atves dvi statines - ir viei, ir cu-
kruose, o tai gerai, ir k mes be js darytume", bet buvo matyti,
kad pokalbis daugiau dl aki ir jo mintys toli. Ir tuomet paleido,
lieps ilstis, tarnai pasirpinsi, vakare - vakarien, naujas baletas,
pabkit kaip sveias, ilskits, usitarnavot, ar nieko netrksta, jei
trksta - sakykit, tai, tiesa, jums u js vargus, be progos, tie
siog padka - jis praties sunk kap, o apie reikalus paneksim
vliau. Ir itai Petrui Antanui Norvaiai, itoks skubus primimas,
itoks atidliojimas ir nerytingumas, ir itoks dosnumas galjo
reikti tik viena - nieko gero, vien tai, kad i jo bus pareikalauta
kakokios paslaugos.
Ir todl Petras Antanas Norvaia negaljo atsipalaiduoti n per
vakarien, nors uvels vakariens bdavo itaigingos, o virjas
pranczas visk gamino pagal nauj mad ir negaildamas, stebino
ne patiekal kiekiu ir dydiu, o j prabanga, ir jei seimeli puotoms
ar lktos pokyliams uvel negaildavo senovins gausos taip, kad
stalai ldavo, i polmisk virsdavo kepiniai, o kepsniai, vriena ir
pauktiena buvo kraunami aukiausias piramides, tai sau ir savo
rmuose tiekdavo stal nedaug, nedidelse porceliano lktse ant
sidabro polki ir jose imoningai derino brangiausias retenybes:
austres, erketus, lai, trokint su burgundiku vynu, reiausius
patetus ir pyragus su juodais ir baltais tartiufeliais, atvetais i

63
Pranczijos ir Italijos ir i ems iraustais tyia tam apmokyt
pareli, su keisiausiais farais darytais kepsniais, su upiltin
mis sulaistytais fazanais, visk sutaisyt taip, kad sulig kiekvienu
ksniu adint dar didesn apetit ir skatint gerti vyn, baltj ir
raudonj, ir gaivintis brangiausiu ampanu, o didiausia virtuvs
meistryst buvo dar ir patiekalai apgauls, tai ir dabar jiems atne
stal tai, kas atrod lyg paruota uvis, bet prapjovus pasirod,
jog tai tra mantrus kalakutienos kapotinis, ir visi sdintieji u
stalo - j viesybs, j vaikai, j sveiai ir dvarikiai, itai ivyd
patenkinti plojo katui ir gyr prancz meistr, o Petras Antanas
Norvaia mintyse spliojo, kiekgi itas kulinarijos stebukladarys
begamindamas nugvelb sau rinktini uv ir ms, kuri kiekio
nebegaljai patikrinti itaip smulkiai visk sukapojus ir permalus, ir
kiekgi brangi grim pateko padaus, o kiek - pranczo gerkl;
et, bet jo viesyb galjo sau leisti nesismulkinti ir neskaiiuoti,
juolab kad buvo tikrai skanu, karali vertas stalas, i ties.
Po vakariens j lauk virkinimas ir baletas - pilies teatro sa
lje, mutoje viesaus medio buazerijomis ir blausiai apviestoje
didiuliais uolo lap pavidalo kritolo karuliais tilindiuojan
iais sietynais; ten jie sitais parteryje, tiesiai prieais duobje
sdint orkestrl: jo viesybs centre, tolliau, kad galt grtis
ne okj kojomis, o visu scenos vaizdu, alia, i on, giminieiai
ir ilaikytiniai - senos tetos ir tetuls, jaunasis snnas, palieglis
Leonas Mykolas Radvila su savo graute, gaivute it royt mona,
kunigaiktiens giminaite, Ona Liudvika i Mycielski, mat porel
buvo taip nusigyvenusi, taip prasiskolinusi, o dvarai buvo ustatyti
dar j tv, kad gerairdis uvel vengdamas gimins gdos tiesiog
priglob juos pas save, ir dabar jaunoji Ona Liudvika, sdinti ant
taburets, raudo jausdama geradario vilgsn, t Petras Antanas
Norvaia aikiai mat i savo vietos, kas kad ji sdjo priekyje -
mat jos laib, smarkiai suvarstyt liemen, juod aksomo kaspinl
su deimantiniu kryeliu ant kaklo, garbanles, isprdusias ant

64
 SILVA RERUM III

sprando i auktai susukto jos plauk kuodelio, ir mat, kaip virpa

auskaras maoje ausytje, kuri i susijaudinimo dabar buvo beveik
avietin, ir kaip blakstien metamame elyje vairuodama audo
akimis - ton pusn, kur sdi patsai nam ponas, domu, ar vie
siausioji kunigaiktien k nors nutuokia... jei ir nutuokia, inoma,
neparodo, susidomjusi velgia scen, ... - tai, patild savo
vaikelius, sdinius antroje eilje, tiesiai prieais pon Norvai:
maosios kunigaiktyts ydromis satino suknutmis, irgi smarkiai
suvarstytais korsetais, tiesios it stygos, tik vaikikai tabaluojanios
kojomis, ir abu nenuoramos dvyniai, vargu ar tie isds ramiai vis
balet ko nors neikrt, kas kad Karolis Stanislovas tokio jauno am
iaus jau buvo seimo deputatas nuo Amenos pavieto, betgi protelis
jo dar buvo vaikikas, ilepintas, ir aud jis mieliau nei ra, todl
guvernantai, nordami, jog jis bent t perskaityt, perraydavo
jam knygas didelmis raidmis, kaip taikinius, ir tas pildavo juos i
pistoleto, odis po odio, nors taip iek tiek paskaitydavo; ek, jau
nimas, padauos, ko norti, ir Karolis Stanislovas anaiptol nebuvo
didelis oki gerbjas, ne taip, kaip jo tvas viesusis kunigaiktis,
kuris savo gebjimais kakada stebino net Pranczijos karaliaus
dvar; na tai, betgi ir okjos pasirod, ir taip ir norjosi pridurti
maosios" - mat buvo jaunuts, dailuts, vos ikopusios i vaikys
ts, su nriniuotomis, romis apkaiytomis suknelmis, orkestras
grojo kak senoviko, Jaembskio* Tamburett" ar panaiai, ir
muzikantams dzginant smiiais jos purpiojo ir plasnojo tarsi
pauktels ar drugeliai fone teatrins uuolaidos, ant kurios buvo
nupaiyti gli girliandomis apipinti paleriai, ir dabar jos sukosi,
keitsi poromis, grakios, tokios lengvuts, jog n nesigirdjo, kaip
j ilko bateliai dunksi scenos grindlentes; jos lankstsi laibuiais
liemenimis, nuo kuri tarsi gli iedai, tarsi katilliai, plazdjo j
sijonai, ir Petras Antanas Norvaia, atsipalaiduodamas tame smuik

* Adam Jarzbski (159 0-1 6 4 8 ) - Vaz karalikojo dvaro kom pozitorius, smuikininkas.

65
Kristina Sabaliauskait

dzgesyje, leidosi neamas muzikos, leido sau mintimis kartu su

garsu klaidioti scenos sode, vilgsniu glamondamas tuos jaunus
baltus kaklus ir peius, plonuius mitrius rieus ir ilko kaspinais
sujuostas kojeli iurnas, ir tarsi obuolliai apvalias krtis, vos
pridengtas nrini ikirptse, ak, jaunysts saldumas, it mauiai
prakaito laeliai vir rausv okanij lp, ir jis vl prisimin
Gordonait, domu, ar ydms irgi galima okti balet, ir kaipgi jos
okanios, savaip turbt, bet tai jis j tiesiog regjo - stovini ten
pat, scenos gilumoje, tikr, tamsi ir sodri, sode, atgijusiame, i
nupieto virtusiame tikru, po obelimi, ir vl juto jos kvap, alyvini
obuoli kvap, ir jis smelksi jam nerves, jaukdamas prot...
Jis atsitokjo nuo griausmingo iaudulio ir stipraus smgio, ir
prasiverusio juoko, juoksi dabar visi, kvatojo garsiai arba tram-
dydamiesi prunkt, bet tai jis dabar guljo ant parketo, skaudiai
susimus on, ir band atsipeikti bei susivokti, kas gi ia vyko,
ak tai, keturiolikmetis seimo deputatas Karolis Stanislovas atsi
suks vengia garsiausiai u visus, o jo rankoje - plunksna, ilupta
kakam i kepurs, ir nutils orkestras, ir jos viesyb, slepianti
ypsen po iskleista vduokle: Negi ms baletas toks nuobodus,
pone Norvaia?", o Viepatie, negi jis i ties bus umigs? Dieve
mano, atrodo, tai tiesa ir dar blogiau - nes Karolis Stanislovas
dabar juokiasi vl, dar pakartodamas ir vaidindamas jo knarkim,
susipynus su alsiais atodsiais, Viepatie ventas, kokia gda, juk
visi mat ir girdjo, tikrai bus umigs ir dar vaitojs per miegus,
kol nenaudlis kunigaiktukas prikuteno jam nos plunksna, bet,
laimei, maloningoji kunigaiktien jau vl dav enkl vduokle ir
muzikantai su okjomis ts nuo ten, kur buvo sustoj, laimei, iki
pabaigos nebedaug jau tebuvo lik, ir visiems besiskirstant viesiau
siasis kunigaiktis j paguod: visi suprantam, pone, iandien esat po
kelions, be to, jau ir senstam visi, ties sakant ir a vos neumigau,
bt ne baletas, o kokia pamokanti pjes - biau tikrai umigs ir
a, bet dabar ilskims, o jus tikiuosi pamatyti rytoj ventose miio

66
 SILVA RERUM III

se, po j ir pasineksime; betgi tos rytdienos dar reikjo sulaukti,

prie tai dar reikjo rasti bd umigti po tokios gdos, ir jis, atsi
guls lovoje jam skirtame kambaryje viename i flygeli, vyte vijo
i galvos nederamas mintis, ir uvis labiausiai siutinanti buvo toji,
kad suvok, jog nuo to laiko, kai ivaiavo i Vilniaus, jo sapnuose
apsigyveno toji prakeikta maa ydpalaik, kad j kur velniai, ir jam
pasidar iurpoka supratus, kad ji neprayta apsilanko, vos tik jis
kietai minga, ir tai ir dabar ji vl atsirado, jis band j nustumti,
ivyti, sapne net iupo rankon botag ir usimojs pagrasino jai
sunioti, betgi ji n kiek nepabgo, prieingai, nirto ir ji, pradjo
nypti tarsi kat, isiriet, pasiruo jam atsikirsti, ir jis darkart j
pagsdino, o ji tuomet netiktai ir be galo piktai drsk jam, perr
nagais dilb, kur tai matyta, ir tuomet jis jau atsivedjs kirto jai
rimbu, per sijonus, stipriai, bet ji tik atlo galv, tarsi gyvatmis
apkibusi sunkiomis juodomis garbanomis, ir pratrko piktai,
liai juoktis, velgdama jam tiesiai akis ir rodydama dantis, ir
kuo jis labiau siuto, tuo ji labiau juoksi, ir jis pradjo vanoti j kaip
reikiant, kirtis po kirio, balsu aukdamas, kad palikt j ramybje,
kad, tono ipera, eit alin, palikt j ramybje ir nedaryt jam
gdos, bet jai tai buvo n motais, ji pati nusipl markinius nuo
pei, nuo meni, ir dabar jau kiriai rsi jos nuog kn pa
likdami raudonus rumbus ar net iki kraujo prakirsdami jos rusv
kvapni od, velni ir vaikik, be menkiausios rauklels, strijos
ar lakelio, ir staiga jis atsitokjo muantis mergait, vaikus jam
tinkani, ir pagautas nesuprantamo velnumo met rimb, iupo
j glb ir raudodamas m glosti kirius, kuriuos pats k tik jai
sudav, ji dabar jau verk taip pat, ir jdviej aaros maisi su jo
sios krauju, ji kkiojo jo glbyje, o jos plaukai apsivijo j it raizgi
tankm, it paniai, ir taip pririusi j prie savs ji pagaliau nurimusi
umigo jo glbyje, o kartu su ja - ir jis pats.
Jis pabudo pailsjs, bet su nemalonia mintimi, kad jam jaukiasi
protas: jis apirjo savo dilbius, ne, ant j nebuvo lik joki tos

67
sapn mergs brim, ir ne, joki krauj jo pataluose, inoma,
taip pat nebuvo, taiau jo pagalv buvo drgna nuo aar; kurgi tai
matyta, suaugs vyras, o pasiduoda tokiems monams ir per m ie
gus liumbia kaip kdikis, ir per rytines miias pilies koplyioje,
nes tdien buvo sekmadienis, jis nuoirdiai, kiek tik galdamas
susikaupti po tokios audringos nakties, meldsi - meldsi, kad
itie toniki yd monai j pagaliau palikt ramybje, ir prijs
ipainties i pat ryto ipaino nusidjs piktomis ir nevariomis
mintimis; Radvil kunigas kapelionas buvo geras ir imintingas
mogus, ne toksai drebintojas ir gsdintojas kaip vilnikis karm e
litas, jis kalbjo apie dvasios tvirtum ir ramyb, apie nuosaikum
ir pareigas gyvenime, kurios, einant teisingu keliu, sutampa su
krikionikosiomis, apie pastovum ir itikimyb priesakams, ir
jo imintingo pamokslo odiai stebtinai tiko ir jo viesybei kuni
gaikiui, ir jam, Petrui Antanui Norvaiai, ir kunigaiktytms, ir
dvarikiams, ir pilies kaliniams, besimuistantiems u ilgo langelio,
kypai ir auktai rengto koplyios sienoje taip, kad nuteistieji ga
lt matyti atnaaujamas ventas miias ir altori, bet jokiu bdu
ne suoluose sdini kunigaiktien, kunigaiktytes ir j damas; ir,
mii pabaigoje prims ventj komunij, Petras Antanas Norvai
a pajuto ramyb ir palengvjim, kokio seniai jau nebuvo patyrs.
Pasivaikiokim, mielas pone Norvaia, eikim pasivaikiokim,
lengvai ukands kabinete jam tar jo viesyb, ir jiedu pro vienas
i terasos dur neskubdami ijo ant gynybinio pylimo, prieais
kur drieksi nuostabieji Nesvyiaus eerai, toks grois, Viepatie
dieve, toks grois - taip jo viesyb ir tar, mstydamas balsu, - tie
siog rojus emje, o, pamanyti tik, per ved kar beveik viskas ia
buvo sugriauta, pilis igrobta ir apnaikinta, bet nieko, vl atstatm,
vl prisiklm, ir jau kartais manau, kad tas ms juodasis Radvil
erelis i ties ne erelis, o tikr tikriausias feniksas; itiek kar ir
negand, o mes vis tebegyvuojam, ir tai tik todl, kad mokoms i
prajusi ami ir mstom imtmeius priek, tai protvis Na

68
 SILVA RERUM III

laitlis pastat Nesvyi, a atstaiau, po mans vl bus kas tsia, su

Viepaties valia ir pagalba, jei tik patys sau kojos nepakiim, eisim
ir toliau, ir toliau, ir taip in perpetuum, ad maiores gentis gloriam...
Ir tai ia priartjam prie reikalo, mano pone, kur turiu patikti
jums, kaip mogui, nekart skrupulingai rodiusiam savo itikimyb
mums, o be to, dar pasiyminiam sveiku blaiviu protu ir supran
taniam, kas per dalykai yra diskrecija ir diplomacija.
Petras Antanas Norvaia, ties sakant, dar prie kelet valand
pats abejojo btent savo proto sveikumu, taiau neabejojo ins,
kas yra diskretikumas, todl dabar tik mandagiai linkteljo ir
sukluso, nes reikalas buvo ities ypatingas: jis pats suprants, kad
politin situacija yra sudtinga, jie, Radvilos, iuo metu netur
tiek post valstybje kaip anksiau, jo brolis apskritai nuo visko
rezignavs, nes laiko save auktesniu u karali ir, kaip ten bebt,
asmenin armij turi tikrai didesn u valstybin, apie kitus jis jau
n nekalbsiantis, tiesa, komerciniai ir kiniai reikalai j rankose
ir dl taikos meto einasi puikiai, taiau nuo jo neslps - yra daug
toki, kurie mielai jiems pakenkt ar padaryt k, kad j dabartin
gali sumenkint, ir jo didenyb irgi yra vienas i j, nes kam gi
malonu turti konkurent Kunigaiktystje, kit karalik eim
praktikai, ir dargi su pajamom, didesnm u karalysts, ir dargi
su savom armijom ir, suprantama, neypatingu nuolankumu ma-
jestatui, kuris, beje, tarp ms nekant, nelabai kuo ypatingas ir
apskritai itisai tam savo Drezdene sdi, betgi lidniausia tai, kad
kartais nereikia joki iors prie, kai paioje eimoje yra toki,
kurie pakenkti gali ne prasiau u pikiausi prie? Ir taip, jis daug
ko nepateisins, k daro jo gerbiamasis brolis, Jeronimas Florijonas,
jis pats gal daug k daryt kitaip juo dtas, ir, inoma, prisideda
dar ir nelengvas jo brolio bdas, bet ia dabar kalbsis ne apie j.
Matote, mielas pone, noriu paprayti js pagalbos ypatingo deli
katumo klausimu: kaipgi js irtumte nedidel pasivainjim
pas jo viesyb pusbrol kunigaikt raikytoj sveius, juk buvote

69
kakada jo artimas dvarikis, mandagumo vizitas seniems laikams
prisiminti? inoma, visos kelions ilaidos ir bet kokios ekspensos,
kokios tik galt ikilti, bus jums padengtos, ir dargi lauks dosnus
atlygis u js varg ir laik, ir kompensacija u kelions nepato
gumus, bet vyksite rytoj pat ir kelions tikslas bus labai paprastas:
pabti su ms pusbroliu, kunigaikiu raikytoju, ir bnant dmiai
stebti - ir j pat, ir j supanius mones, ir iaip aplink, ir ituos
savo vertingus pastebjimus be joki pagrainim, o su visa tiesa
praneti mums, geriausiai - ne ratu, iskyrus ypatingos skubos
atvejus, o tokiais atvejais, jei prireikt rayti - ypa atsargiai pati
kti popieriui dalykus, kuriuos nedraugai galt panaudoti piktam.
Matote, mielas pone, mes ia turime susiklosiusi situacij, kuri
prasidjo nekaltai ir neypatingai, bet jau spjo apaugti pikt lieuvi
paskalom ir netgi pasiekti pat karalikj dvar, ir, dar blogiau, jos
didenyb, kuri yra pamaldi moteris, labai skrupulinga, bet nelabai
didelio proto ar gabum valstybiniams reikalams, ir, mano mielas
pone, jau esu jums ras truputl Vilni, apie t nelaiming
istorij su jo viesybe raikytoju ir tuo netika klebonliu Suzinu,
kuris, tarp ms nekant, yra tikras nenaudlis, ir, tarp ms ne
kant, j galbt ir reikjo pamokyti, bet tik nereikjo grobti ir atimti
jam laisvs, nes itai jau yra kriminalas, ir dabar ponia Suzinien,
jo motina, sugebjo, kad jos laikas pasiekt pai jos didenyb,
idem dar blogiau yra tai, kad kakas skleidia pramanus apie jo
viesyb raikytoj Martyn Mikaloj Radvil, es isai sumans
patapti... ydu! Neva prims j tikjim, dvs ydik lik vietoje
peruko, rengisis ydikais lachmonais*, kiaulienos nebevalgs,
sinagog vaikts ir aplink apsistats vien ydais, kurie jo valdose
krikionims vadovauja ir dargi teisingum vykdo, bausmes pagal
ydikus talmudus! Ir sugalvok tu man taip, pone Norvaia! Kokiu
pusproiu reikia bti, kiek ir koki drigni igerti reikia, kad taip

* Skudurais, vilki nerpestingai, yra apsileids. (Lenk. arg.)

70
 SI L V A RHRUM III

susigalvotum, es Radvila - ydas? Kad gal jo viesyb Taikytojas

per daug yd aplink save priveis - ituo dar galima patikti, juk ir
js, mano pone, ir a, patys su ydais reikal turime, komercini ir
iaip visoki, nes baidosi j tik tieji, kurie laiko save kvailesniais u
t taut, mes juk ne tokie, jei mums naudinga, tai ir turim reikal -
tai koks skirtumas, tegul bna kad ir ydas, betgi nuo to paiam
juk ydu nepasidaroma, dl Dievo meils! Dar tetrko, jog pradt
kalbti, kad jo viesyb raikytojas apsipjaust pagal ydik papro
t! - ir ia jo viesyb pradjo juoktis, bet tasai juokas skambjo kiek
netikrai, pernelyg garsiai, pernelyg aiiai, tarsi pats save nort
tikinti, bet tai todl ponas Norvaia turs nuvykti, visk pamatyti
savo akimis ir pateikti jam pai patikimiausi reliacij to, k mat,
nes reikalas toks, kad, neteisingai j sprendiant ar koki klaid
padarius, gali bti skandalas eimai ir dm visai giminei gali likti
nenuplaunama, o ito jiems maiausiai reikia, jau ir taip pakanka
kalb dl kunigaiki maus bdo, ir taip Martynas Mikalojus ne
pyraglis, jis ins, nuo vaikysts lepintas, laikytas ypatingu, visada
buvo pilnas keistenybi, visada jo galva veik kitaip nei vis, gal
nuo per didelio mokslo, nuo t vis fizik ir alchemij, gali bti
kiek patraks, elmis, kas tik nori, bet tik ne ydas, tai jau tikrai.
Ir ekonomui teliko patikinti: jo viesyb galintis bti ramus,
viskas bus atlikta kaip reikiant, nieko nenuslepiant, nepagrainant
ir vertinant, bet, jei viesyb leis, jis prisimins vien pastebjim,
gal nieko tokio, gal nereikminga, taiau, bdamas pas kahalo vy
resnj Vilniuje, jis netyia nugirds - i ties kalbta apie kakok
kilming pon, tapus ydu, bet tikrai ne jo viesyb raikytoj,
nors Radvilos vardas taip pat buvo pamintas, bet taip neaikiai,
nesuprasi, taiau, galima buvo susidaryti spd, Vilniaus ydai
kalbjo apie tai, kad j tikjimas, pasak j, vienintelis tikras ir tei
singas, ir todl susilaukia vis daugiau alinink ir konvertit tarp
kilming katalikik gimini... Neabejotina, jog jie svajot turti
kuo daugiau ir kuo galingesni savo alinink Seime ir, apskritai,

71
K r i s t i n a S a b a l i a u s k a i t

tarp ymiausi didik... Pikti lieuviai, nieko daugiau, bet jei jau
kalbame apie piktus lieuvius ir j keliam grsm, tai itai reikt
imti domn; ir i jo viesybs veido iraikos Norvaia suprato, jog
jo odiai buvo sidmti, ir dargi labai rimtai, ir i kunigaikio
veido buvo matyti, kaip jo galvoje greitai, tarsi laikrodio dantraiai,
sukasi mintys, o proto jis buvo vitraus ir todl pridr: na itokios
kalbos gali bti naudingos tik patiems ydams, kurgi ne! Katalikai,
metantys savo tikjim ir perbgantys pas juos, kaipgi paranku!
Senos nekos, kuriose pramano daugiau nei tiesos - jau girdjom
kakada apie konvertitus, apie kain kok niekam neinom pon
Estko, kuris kartu su mona nuvyks Amsterdam prim j ti
kjim, o paskui dar geriau - tek klausyti net gand, kad kakas
i Potocki bebdamas Paryiuje susipaino su ydais, susidomjo
Talmudu ir jo slpiniais ir nutar pats tapti judjumi, tik kad tai tie
gand neiotojai n vienas negaljo vardinti, kas ten toks i Potocki
buvo, bet tikrai jau ne Stasius Potockis, su kuriuo jis, Radvila, kartu
buvs Paryiuj tuo pat metu, nes vieninteliai slpiniai, kuriais jis
ten tada domjosi, buvo po vienos karaliaus dvaro madam sijonais!
O ia dabar jo viesybs raikytojo Martyno Mikalojaus vardas su
tokiom paskalom valkiojamas! Nemalonios tokios nekos, pone
Norvaia, kad ir i pirto lautos, nerodytos, bet gimins geram
vardui vis vien kenkia, pats suprantate, kad turiu inoti vis ties,
prie imdamasis sprsti, ir todl kuo geriausios kelions jums rytoj,
o dabar - vskim vent dien, pasiilskite, tiesa, ponia kunigaik
tien irgi jus norjo matyti, tad usukit pas j. Ir, mano mielas pone,
atminkit - sava gimin, taiau apie it pavedim, it kelion neturi
suinoti jo viesyb mano brolis Jeronimas Florijonas ar jo mons,
nes tik jo mums ia betrko, supratot? Betgi gal ponas Dievas duos,
sakoma, dabar jis aprims, sakoma, kad naujoji kunigaiktien Mag
dalena i apski visai jam pritikusi, apsukri ir koketika, mokanti
su juo apsieiti, tad jis kiek apmals, turs dabar k veikti, nerisis
i kailio jai tikdamas, tad gal Dievas duos...

72
 SILVA RERUM III

Ir ponas Norvaia nusilenk, pagarbiai engdamas kelis ings

nius atatupstas, ir paliko kunigaikt ten, ant pylimo, ventadienio
vidudien, prie puikiosios jo neseniai atstatytos pilies, ir jo stotas,
su besimezgani pilvu, tuo gero gyvenimo palydovu, pajuostu
rinia auksu ir sidabru atausta Slucko juosta, su saulje vytin
ia plike, su dailiu ilkinio aksomo kontuu ilgomis prakirptomis
rankovmis, jo stotas, paprastai didingas ir apsuptas svitos, dabar
atrod vienias ir paeidiamas, it taikinys, ikeltas prie mr.

Jos viesyb kunigaiktien, Prancik Urul Radvilien, jis rado

vienoje i jos kambari svetaini, palinkusi prie mauts padirb
dintos teatro scenos - lygiai tokios pat, kokios bta rmuose, su
plunksna rankoje bestumdanios maytes vakines artist figr
les: Argi ne stabus iradimas, taip mogus puikiausiai visk gali
sivaizduoti, prie uraydamas?" - jos viesybs mgstamiausias
usimimas dabar buvo kurti pjeses ir paiai Jas reisuoti savajam
teatrui, net savo vaikus kinkydavo vaidinti ar grieti kokius krin
lius; ypa ji mgo prancz teatr, ir ypa vien t prancz, vardu
Poklenas, bet vis vadinam Molire, ir tojo Pokleno komedijas ji
dabar aistringai perrainjo savaip ir lenk kalba; galbt todl, kad
dl savo bdo net ir niriausiomis aplinkybmis gebdavo velgti
juokingus dalykus, tojo pranczo pjess jai taip ir lipo prie irdies.

73
Kristina Sabalia uskait

Petro Antano Norvaios veidas po pokalbio su kunigaikiu,

matyt, buvo nelabai juokingas, nes jos viesyb, j ivydusi, jam
pasil prissti. Jums reikia igerti, mano mielas pone, taurel vyno,
ir a kartu taip pat, ir ji pamojo tarnaitei pilti rausvo putojanio
vyno dailius stiklus su herbais, pagamintus jai priklausanioje
manufaktroje. Jos bta protingos - kiek tik moterik gali bti
protinga - tad paklus taures ji ikart ir paklaus, kada ponas
Norvaia ivyksts, ir igirdusi apie rytdien pamojo tarnaitei ieiti,
o jai udarius duris vos atsiduso: vadinasi, viskas rimiau, nei ji
sivaizdavusi, betgi igerkite, pone, vynas ities puikus, o kelion...
k gi, js kelion, velniai tariant, bus tikrai domi, a pati tuose
kratuose jau labai seniai buvusi, betgi galv auktyn, pone Nor
vaia, kas gi blogiausio gali nutikti, irkit visk atsainiau, kaip
teatr; pasaulis lyg teatras, o gyvenimai daniausiai tra nuspjamos
pjess, nes visad vystosi pagal tuos paius dramatinius principus,
o moni bdas ir temperamentas daniausiai, kaip bepasuksi,
bna lyg paimti i italikos komedijos, tai pairkit pats, k mes
turim, - ir ji pradjo imti vakines figrles vien paskui kit bei
dti jas ant mauts medins scenos makete: turim ger pon ir jo
poni, ir turim tai blog pon, ir dar turim gero pono tarn, ne
tai, kad laikytumm jus tarnu, bet jeigu visa tai tebt pjes... tai
btinai reikt tarno, apsukraus ir maiktaus, vaidmens; tad tai,
yra gero pono sumanus tarnas, kuriam pavedama uduotis, apie
kuri blogasis ponas neturi suinoti... ir kas gi toliau pjesje gali
nutikti, jei ne gera pabaiga - po domiausi nuotyki ir intrig,
inoma, pabaiga bus gera, visi bus veikti gero pono naudai tarno
gudrumu, teisingumas ir meil triumfuos, argi ne?
Js viesybei leidus... - jis pastat savj taur ant stalo greta
scenos ir, atsargiai pirtais sums dar kelias vakines figrles,
pradjo jas dti vien alia kitos, - js viesybei leidus, a scen
matau kiek kitaip: sutinku dl gerojo pono ir ponios, - ia jis pa
garbiai nulenk galv, - ir dl j itikimo tarno, betgi tai blogj

74
 SILVA RERUM III

pon pastatykime u scenos galo, u uuolaidos, kur jis, tiksims, ir

liks, nepasirods n viename veiksme, jei tik tarnas bus pakankamai
sumanus ir jam pasiseks, ir, js viesybe, scenos vidur a staty
iau kit pon, kursai nra nei pernelyg geras, nei pernelyg blogas,
gal tik, sakykime... sakykime... nenuspjamas kaip vjas ir galintis
pjesje bet k ikrsti, ivartyti visus veikjus..." - Beprotis, pam i
lis?" - Prancikos Uruls akys net sublizgjo, betgi Norvaia, i
sidabruoto dubenlio pams sauj pistacij rieut bei skanst
ir dliodamas juos atsargiai tarp vako figrli, ts: Tegul tai i
pistacija bus apgavikas kunigas, su kuriuo musis ponas susipyks,
o tai i cukata - vyskupas, kuriam kunigas pasiskund, ir dar mes
turim karali ir karalien, kurie anaiptol nemgsta gerojo pono, -
ia jis padjo dvi marcipanines kriaues, - ir krv sukt yd,
kurie ia taip pat sivl, - jis pabr sauj razin, - ir dar turime
chor, kurio scenoje n nematyti, bet apie kur reikia galvoti, mat
tasai choras mielai pasigauna menkiausi paskal ir gali j griaus
mingais balsais kuo garsiausiai idainuoti, nustelbdamas aktorius...
Js viesybe, a bijau, kad ne sumaniam tarnui ir jo sugebjimams
ia tenka pagrindinis vaidmuo, pernelyg jau daug ia balsing
veikj... ir pernelyg didel tikimyb, kad blogasis ponas i uu
scenos vis tiek anksiau ar vliau ils... ir dar, js viesybe, ia
jau leiskit pastebti i kitos srities, i aritmetikos - kai bna itiek
vairi dmen, visuomet atsiranda dar ir koks nors neinomasis,
ito taip pat nereikia pamirti..."
Kaip moteriks jos bta protingos, t Norvaia inojo, ir dabar
j vilgsniai susitiko, ir jie gana ilgai irjo vienas kit, ir ji buvo
pakankamai jautri, kad itar odius, kuriuos jis norjo pasakyti,
itar u j, neversdama jo paties bailiai prayti: Pone, prisiekiu,
padarysiu visk, kad antro Bachstromo niekada nebebus", ir jis
atsiduso, kad ir inodamas, jog jos galimybs duoti tokias priesai
kas yra gana ribotos; bet vis dlto dabar jie abudu buvo jau vyresni,
labiau patyr, subrend, gij daugiau galios - bent jau ji tai tikrai.

75
K r i s t i n a S a b a l i a u s k a i t

Ir senasis Johanas Bachstromas, k ten sakyti, vis dar buvo trupu

tl ant jdviej sins, kaip jdviej sena paslaptis, nugrsta
atminties elius, nors jau buvo praj eeri metai, ir jie patys
nieko bloga jam nebuvo padar, prieingai, abu stengsi anuomet
j visaip igelbti, o ji apskritai telksi visas gudrybes, net ventai
melavo, kad isaugot jo galv, tik tai likimo valia buvo kitokia,
nepavyko, bet jie vis dar varsi j minti, kad ir bdami dviese, be
liudinink, kaip dabar; Johano Bachstromo vardas jiems vis dar
sprangiai strigo lpose, ir dabar Petras Antanas Norvaia tiesiog
buvo dkingas, kad tai Prancika Urul pirmoji j itar. Ji pati,
savo ranka, dar pripild taures ir susimsiusi pakl savj prie
lp: tebnie lengva jam emel, kad ir kur jis bt; ir Petrui A n
tanui virpteljo ranka: jis puikiai inojo, kur yra velionis gydytojas,
teologas ir fabrik specialistas Johanas Bachstromas - pakastas
bevardiame kape ia pat, Nesvyiuje, po to, kai pilies kaljime
klasta ir slapia buvo pasmaugtas veikiausiai Jeronimo Florijono
moni, betgi kunigaiktienei veriau derjo tikti, jog Bachstromas
kakaip paspruko i jos pilies, jos parama ir pastangomis nusigavo
ulkv ir savo nelaimingo galo sulauk jau vliau, kakur, kaka
da, dings be inios, kaip kad vliau laike ra jo nelaiminga na
l... Tai buvo jo, Petro Antano Norvaios, ventas melas - nesakyti
jai, kad ji taip ir nesuinot, jog senj gydytoj prie eerius m e
tus nusmaug ia pat, vos u keli ingsni nuo jos kambari; geras
buvo mogus, apsukrus, mokjo pelnyti pasitikjim, mokjo ais
ti su ugnimi, tai yra - su Jeronimu Florijonu, ir jiedu, Prancika
Urul ir Petras Antanas, anuomet kartais juokaudavo, kad Bach
stromas i t, kuriuos nuogus mesk up - tai kitan krantan i
plauks su puoniais drabuiais, auksiniu laikrodiu ir dar uvimi
rankose... Geras buvo mogus, gabus gydytojas, j pat kakada
igelbjo nuo skorbuto, o viesiausij kunigaiktien - nuo gim
dymo kartins, ir galima tik splioti, kiek udirbo pinig ir kiek
dar galjo udirbti savo ponui kunigaikiui, nes turjo stabi

76
 SILVA RERUM III

sugebjim taip pertvarkyti velions kunigaiktiens manufaktras,

ypa stiklo ir fajanso, kad jos nuomiajam sneliui, Jeronimui
Florijonui, ne nepaprast peln, bet tai ko nereikjo daryti, tai
nereikjo - nereikjo jam veltis savo pono ir jo monos reikalus...
Ir Prancika Urul tebesiurbiodama vyn vl tarsi atkartojo bal
su Petro Antano mintis: Viepatie, ir kam gi jam reikjo kitis
kunigaiktikosios poros reikalus... nors, kita vertus, Teres jis nuo
jo igelbjo... gyvena ji dabar sau laimingai, ir k gi... bet k gi jo
viesyb norjo padaryti jai, k gi tokio baisaus, kas galjo kelti
pavoj sveikatai ir gyvybei?" - jo ponia dabar jau mst balsu, ir
Petras Antanas velgdamas j prisimin an neram laik, prie
eerius metus, kai tas nelaimingas vykis juos abu buvo sutelks,
taip, anuomet ji dar buvo jaunesn, dailesn, ir, nors niekam nie
kada nebuvo prisipains, taip, anuomet ji buvo kritusi jam ak,
jo ponia viesiausioji kunigaiktien, nors vliau jo afektas ir pra
jo, taiau anuomet jie abu bijojo, baiminosi, o bendra baim da
niausiai suartina, ir dabar jis vl pajuto jai velnum, velnum kaip
moteriai, it anuomet, bet... silentium est aureum, o pagarba yra
pagarba, ir ne, jis jai i pagarbos ir dl velnumo net ir po itiekos
met drovjosi ir negaljo pasakyti, kokias kalbas girdjo apie Je
ronim Florijon: neva tasai negebs iki galo patirti lovos m alonu
m, jei tuo pat metu neskriaudis ir nekankins nelaimls, kuri
pakliuvo jojo glbin, ir vienas dalykas buvo, jei pagrobdavo ar,
kitkart, ir su tv inia nusipirkdavo koki savo pavaldin, niekam
j aaros ir riksmai nerpdavo, bet tai visikai kitas dalykas buvo
kilminga mona, kaip kad jo pirmoji, jaunoji Teres Sapiegait,
kuri taip neskmingai band igelbti vargas Bachstromas - nuo
savo paios sutuoktinio, kuris, mai suliepsnojs nuoirdia, kiek
tik jo tamsi ir nuodminga siela galjo bti nuoirdi, meile jaunai
ir graiai monai, pando jos pataluose patirti palaim iki galo,
savaip, kaip kad buvo prats, o ne krikionikai ir pagarbiai, kaip
reikalavo sutuoktinio pareiga... Ir vargas Bachstromas, inodamas

77
Kristina Sabaliauskait

savo pono keistus pomgius, bet tuo pat metu ir nordamas igel
bti jaunj poni nuo kani, atsidr tarp kjo ir priekalo ir
pernelyg drsiai tikjo gals gudrumu pasiekti, jog ir vilkas bt
sotus, ir avel sveika, o juk itaip nebna... Ir k gi Jeronimas Flo
rijonas tokio darydavo? Viepatie, k gi... daug ko jis, Petras Anta
nas Norvaia, buvo apie tai prisiklauss, ir velniausiasis pasakoji
mas kudomis bylojo apie tai, kad kunigaiktis su moterimis
elgdavosi kaip koks sodomitas, o kiti gandai buvo ir dar baisesni,
ne, ito jis negaljo pakartoti Prancikai Urulei, silentium est au
reum, jam pakako prisiminimo apie nuo siaubo isipltusias seno
jo Johano Bachstromo akis, kai kalba ueidavo apie pono meils
proius, o gydytojas anaiptol nebuvo ventuolis, kaip liuteronas
dargi ir pasiymjo gana eretikom pairom, pavyzdiui, teigdavo,
jog k vyras ir mona vienudu daro lovoje - ne kunig reikalas,
svarbu, kad visk abu daryt i meils ir abipusio sutarimo, ir
Viepaiui poros meil, itikimyb ir santarv visad bus mieliausia
dovana, o kokiom glamonm jie apmus velnum ireikia - ia
jau nebe Banyios rpestis, bet, taip, kai kalbdavo apie Jeronim
Florijon, Bachstromo veidas bdavo siaubo kupinas, tad galima
buvo spti, jog kunigaikio pataluose velnumu ir sutarimu n
nekvepjo... Ir jaunoji Teres Sapiegait santuokos pradioje nebu
vo vyro dmesio lepinama, mat tasai, matydamas jos gro, jaunys
t ir tyrum, i pradi su ja elgsi tarsi su trapaus stiklo indu:
nenutuok, k gi su ja daryti, kad nesubyrt, tad saugojo it yk
tuolis; pats bdamas sugeds, sivaizdavo visur jos tykanias gali
mas pagundas ir abejojo jos stiprybe joms nepasiduoti, todl laik
j bema nam arete, ir visa, k jaunamart i pradi matydavo,
buvo keturios apartament sienos Slucko ar Bialos pilyse ir vaizdas
pro grotomis sutvirtintus langus, kur kieme be paliovos mariravo
mlynai uniformuoti jos vyro kariai, mutruojami pagal prsik
tvark; joki svei, joki lankytoj, net karieta pasivainti po
park ar mikel turdavo gauti leidim; sutuoktinis j aplankyda

78
vo trum pam pasilabinti vidurdien, vliau imdavosi savo karik
ar mediokls reikal ir ivysdavo j tik vakariens, paskui pats
lyddavo j miegamajan, pats gesindavo viesas ir rakindavo nakiai
duris... Nra ko n stebtis, kad jaunamart neilgai trukus i nuo
bodulio ir nieko neveikimo, i tokio gyvenimo lyg ir santuokoje,
bet i esms - separacijoje, ir i nuolatins baims, kad neurstin
t vyro, pradjo veik kraustytis i proto ir beveik net apsirgo...
Vienintel jos paguoda ir kompanija tebuvo velionis Bachstromas,
i pradi pristatytas gydyti graiosios kunigaiktiens nuo j u
klupusios melancholijos ir kunigaikio supratimu nekls jokios
grsms, mat buvo jau senas, perkops penkt deimt, garbus ir
patikimas, ir, jei paklaustumt jo, Petro Antano Norvaios, tai
vargu ar kas ten begaljo nepadoraus vykti tarp senio gydytojo ir
jaunos moters, nors daugelis ir kilnojo antakius, kai Bachstromas
jaunj kunigaiktien pradjo vienmarkin mokyti... plaukti upe
lyje, bet kadangi pats gydytojas teig, jog tai - geriausias vaistas
nuo melancholijos, o nuo sielos tutumos geriausiai gelbsti protin
gai parinkta lektra, ir, atrodo, gydymas veik, jaunosios kuni
gaiktiens Teress skruostus pamau sugro raudonis, ir vienatve
ji maiau skundsi, nes leido laik Bachstromo parenkam knyg
draugijoje, o kunigaiktis buvo tuo patenkintas, tai likusieji dl to
ir nebesuko sau galvos.
Bachstromas... pone Norvaia, ar jums kada itai buvo pakliuv
rankas? Perskaiiau tik neseniai ir daug k supratau, - Prancika
Urul pakilo nuo stalo ir, i staliaus itraukusi apdryus tomel,
praties j Norvaiai. - Inviraner, leidimo metai 1736, anonimo
autoriaus, bet itai - Bachstromo raytas veikalas, be jokios abejo
ns, atpainau j i pasikartojusi pasakojim apie jo patirtus nuo
tykius Konstantinopolyje ir i daugelio kit dalyk, kuriuos galjo
inoti tik jis; sakoma, jog tai buvo iversta net prancz kalb...
pone Norvaia, jei kada i knyga paklit jums akis - noriu, kad
pirktumte mano bibliotekai kiekvien egzempliori, - ir dabar jos

79
Kristina Sabaliauskait

akys buvo drgnos nuo aar, ir ji ts: - anuomet n neinojau, kad

netekome tokio neeilinio mogaus, tik perskaiiusi supratau Bach-
strom buvus did, tik dabar suprantu, kokios galingos, bet galbt
daug kam ir pavojingos buvo jo mintys; sivaizduokite, pone Nor
vaia, istorij apie Afrik, apie neinom iaurs Afrikos pakrat
prie didiuli kaln, ir tame krante sudta krikioni laivas, ir
isigelbjusieji, vyrai ir moterys, tame laukiniame krate turi pradti
gyventi i naujo, nuo pat pradi, privalo visk sukurti patys, jie ne
tik gimdo vaikus giminei pratsti, bet tveria ir bendros santarvs tai
sykles ir visus statymus, tarsi pasaulio pradioje, ir pirmiausia turi
sukurti patys save, kaip mstanias btybes, kaip moni bendrijos
narius, ir itai jie nusprendia padaryti nekartodami sen mo
nijos klaid - prievartos, persekiojim, nesutarim dl skirting
tikjim, skriaud silpnesniesiems ir j inaudojimo; ir itaip jie ir
nusprendia - Viepats tra vienas visiems, ir visi tikjimai, visi jo
garbinimo bdai yra vienodai lygs ir geri: ar katalikas, ar ydas,
ar protestantas, ar musulmonas, koks skirtumas, jei visi garbin t
pat Diev, kaip ir visi tur bti vienodai lygs: vyrai ir moterys, ir
niekas negali turti virenybs vir kito, primesti savo valios kitam...
ir tieji mons, velg miriai akis ir Viepaties malone patyr ste
bukling isigelbjim, per Jo malon suvokia, jog didiausias savo
paties laisvs, tvirtybs ir galios rodymas - nedaryti pikta kitam
ir gerbti kit kaip savo paties atspind Viepaties veidrodyje, pagal
ventojo Rato priesak elkis su kitu taip, kaip nortumei, kad su
tavimi elgtsi..." Ir taip kalbdama, susijaudinusi, su aaromis akyse
ji atrod daili, atjaunjusi, kas, kad dabar Norvaiai dst nesupran
tamus dalykus: apie tai, kad Bachstromas andai tikjo, jog moteris
turi n kiek ne maiau sielos nei vyras, ir moterikos sielos kokyb,
substancija - n kiek ne prastesn, vienodai miela Viepaiui kaip
ir vyro; apie tai, kad moterys lygiai taip pat turi bti mokslinamos
kaip ir vyrai, nes joms gyvenime tenka ne k maesn nata, ir kad
moterims privalu studijuoti paioms medicin ar bent jau gyti

80
 SILVA RERUM III

pagrindines anatomijos mokslo inias, idant tinkamai galt puo

selti, tausoti ir suprasti savo organizm, nes jis juk gimdo vaikus
ir pratsia gimin, ir kad joks vyras, net sutuoktinis, negali prie
moters vali turti teiss jos kn, jos sielos emikj buvein,
kuris yra nedaloma jos, kaip teisinio asmens, persona iuris, visuma,
ir, kad ji tik dabar supratusi, k anuomet, pabgusi nuo Jeronimo
Florijono, jai pasak Teres Radvilien apie Bachstrom: jo dka
suinojau, kad turiu ne tik savo siel, bet ir savo kn...
Petras Antanas pamin, kas buvo toliau - nes visi jau balsu apie
tuos vykius nekjo Bachstromui dingus: kunigaiktien Tere
s po gydytojo moksl ir lektr staiga suinojusi turinti ne tik
siel, bet ir kn, ir apskritai esanti mogika btyb, o ne savo
vyrui priklausanti gyva ll, pirmiausiai pradjo apie savo vedy
bin gyvenim ir neviltin varanias jo keistenybes atvirai rayti
tvui ir broliams, reikalaudama, jog j pasiimt atgal pas save ir
imtsi santuokos nutraukimo veiksm, nes ia dabar ji gyvenanti
it savo vyro kalin, be laisvs judti, keliauti, bendrauti ir priimti
mones, ir kadangi buvo mylima tvo vienturt, o Sapiegos laik
save ne prastesniais u Radvilas ir itoks elgesys su j dukterim
buvo palaikytas visiku afrontu visai giminei, tad buvo surayti
laikai kunigaikiui sutuoktiniui, reikalaujantys j dukr atveti
Minsk, taiau, nelaimei, Jeronimo Florijono mons, pastebj,
kad neveikli jaunosios kunigaiktiens melancholija peraugo m
epistoliarikos priepuol, nutvr kelet jos Sapiegoms adresuot
laik ir klusniai pristat savo ponui, ir taip isai suinojo apie
pakibusi skyryb grsm; skandal, gd ir jo asmenins bei vy
rikos garbs eidim, u kur atkeryti sugalvojo velnik plan,
ir patiktiniu jam vykdyti pasirinko ne k kit, o t pat itikimj
gydytoj Johan Bachstrom, kuris savo erezijomis, savo knygomis
ir panekesiais ir buvo sukursts neklusnum jo monos sieloje.
Jo viesybs kunigaikio planas buvo paprastas, bet dl to ir dar
kraupesnis: apsimetus nieko neinaniam, priversti savo mon

81
Kristina Sabaliauska it

j simylti ir, itaip apgavus josios budrum, vl atkariavus josios

palankum, j gerai pamokyti miegamajame - kart nepaisant,
netausojant, nubaudiant, ir jis nesivarydamas pasakojo Bach-
stromui baisybes, kurias rengsi daryti savo monai ir jos knui ir
kuri n pats tonas nebt galjs susapnuoti, ir jo planas mane
pavyko: tarsi katinas, aidiantis su pele, kuri tuoj sus, jis m
aisti su nieko nenutuokiania kunigaiktiene Terese - pradjo bti
jai lipnus, meilus, tarsi bt j kas pamains; apipyl deimantais,
dovanom, prabangiausiom suknelm, bet dar stabiau u daiktus
buvo jo elgesys - elgsi taip, tarsi ji bt vienintel visame pasaulyje,
o visas jo gyvenimo tikslas - atspti jos norus, vykdyti geidius ir
padaryti j laimingiausi; ir inoma, kad tai veik, nes jau kai Rad
vila usimanydavo bti avus - niekas negaljo jam atsispirti; o jis
tuo tarpu girdavosi Bachstromui, jog tai, jo planas pildosi, ir ledas
tirpsta, ledas tirpsta* - jis sakydavo, piktdiugikai kikendamas,
gosliai trindamas iedais apnarstytas rankas ir su iauriausiomis
smulkmenomis pasakodamas tai, k vykdys kerto akimirk. Ir
blogiausia buvo tai, jog Johanas Bachstromas mat pavojingus savo
kilnaus triso vaisius: jaunj kunigaiktien, kuri ne tik patikjo
vyro permaina, bet ir buvo tikjusi dabar savo moterika stiprybe,
savo valia ir galia j suvaldyti, prijaukinti t pavojing ir iaur
vr, kur likimas jai buvo skyrs u vyr: ji ne juokais man galinti
priversti t laukin vilk jai meiliai laiyti rankas ir valgyti i jos
delno... Ir jiedviem vykstant Minsk, po to, kai ilgas dienas pras
tais keliais jai sibuojant karietoje jos vyras, raitas, nesitrauk nuo
lango, meiliai kalbindamas, velgdamas apsimestins itikimybs
vilgsniu ir kurstydamas lig tol snaudusias jos aistras atodsiais,
nutyljimais, atsitiktiniais meiliais prisilietimais, ji ities tirpo,
lydsi it vaks vakas, ir nakvodama kur nors pakels ueigoje ar
dvare, pataluose, prie mieg jau turbt tyliai sivaizduodavo sal
dias susitaikymo akimirkas, dar pakurstomas lyg atsitiktini, o i
ties kruopiai po truput atseikt vyro buini ir glamoni, o

82
 SILVA RERUM III

ryt toliau kelion tsdavo vis labiau siaudrinusi ir svajojanti apie

meistrikai kurstomos aistros isipildym, ir vargui Bachstromui
nieko daugiau nebeliko: ant vienos svarstykli lkts buvo jo gero
v, udarbis, pono malons ir visa ateitis, kiek jos belik, ant kitos:
monikumas, jo mintys, tikjimas - visa tai, k jis itaip ariai gyn
ir teig savo ratuose; ir, itaiks patogi akimirk, kelyje, jau visai
prie pat atvykstant Minsk, jis visk iklojo jaunajai poniai, kaip
itikimas tarnas ir profesionalus gydytojas, siekiantis apsaugoti savo
pacient: apie tonik kerto plan, apie pragarik geidul, tik
ne moters, o atpildo u eist vyro savimeil, apie paeminimus ir
sualojimus, kurie jai numatyti, ir su mediko dalykikumu pridr:
Tik jums nusprsti, mano ponia, kiek jam leisti, ir kas yra bendras
vyro ir monos susitarimas, o kas - prievarta ir nusikaltimas."
Tdien, kai jie atvyko Minsk, jaunoji kunigaiktien, pirmai
progai pasitaikius, patrauk tiesiai pas tv, ir sunku pasakyti, ko ir
kiek ji idrso jam papasakoti, taiau ikalbinga buvo jau tai, jog jo
viesyb Sapiega be joki atsikalbinjim suteik parbgki dukrai
prieglobst ir utrenk duris entui, kuris, negaldamas nubausti
idaviks monos, dabar msi medioti lengvesn grob - jo pa
sitikjim idavus Bachstrom, ir dabar m pjudyte pjudyti
visur pasiunts savo mones, ukuojanius vis Kunigaiktyst,
ir Bachstromas, tas garbus gydytojas ir mokslo vyras, dabar bgo
kaip kikis, nuo krmo prie krmo, ir niekas nenorjo suteikti jam
prieglobsio - visi bijojo jo nuomiojo persekiotojo Radvilos, ku
ris, grs Sluck, vieai paskelb jau surads labiausiai patyrus,
geriausiai kankinimo bdus imanant budel, nes jo dvaro gydy
tojas kaip prie chirurgini operacij prats medikas yra nusipelns
iskirtini, net medikus nustebinsiani kani. Taip, Bachstromas
buvo ities panaus uguit vrel - tada, kai atvyko Nesvyi
praytis viesiausiosios kunigaiktiens utarimo, apgavs Radvilos
mones, apsupusius j acke, kur j priglaud pastamas bajoras
Oskierka, ir grasinusius isprogdinti vis miestel kartu su bgliu;

83
Kristina Sabalia uskait

taip, Petras Antanas Norvaia atsimena, jog daktaras tada krpiojo

nuo kiekvieno netikto garselio, ir taip, jie tada iki inakt lau
galvas, kaip isisukti prie Jeronim Florijon, ir taip, viesioji kuni
gaiktien padar visk anuomet, k tik galjo, ir argumentas buvo
vienas vienintelis: jos garb. Ir jis dar i iandien gerbia Prancik
Urul u t jos laik, kuriame ventai pamelavo savo svainiui:
neva jo buvs dvaro gydytojas, Johanas Fridrichas Bachstromas,
mogus be garbs, orumo ir dkingumo, savo niekinaniais odiais
ir netinkamais poelgiais eids j, Prancik Urul Radvilien, ir
dabar ess sulaikytas ir kalinamas Nesvyiuje, j jurisdikcijoje, todl
ji nematanti n menkiausios galimybs j perduoti svainiui, nes taip
bus tol, kol daktaras prie j isiteisins arba bus nubaustas statym
numatyta tvarka; o i ties Bachstromui buvo skirtas kambarlis
visai ne kaljime, o gretimame pilies korpuse: su baldais, popie
rium, raalu, knygomis, idiniu, prausykla ir kitais patogumais, ir
ten jis kur laik buvo saugus, kol vien ryt j ten ir surado su aki
vaizdiom udusinimo ymm - jo paties rat puslapi gniutulu,
sukitu jam gerkln. Dievas jai liudininkas, ji visk padar, kad tik
j igelbt, ir sakymo nuudyti negaljo duoti n pats uvel, n
kas kitas i j aplinkos; paiam kunigaikiui tas nelemtas nutiki
mas buvo didiai nemaloni staigmena, ir jis, nordamas apsaugoti
mylim mon, dar kur laik itai slp nuo jos: neva Johanas Bach
stromas skmingai niekam neinant ivyko i Nesvyiaus pilies,
pasiek ulkv ir ten vliau mir sava mirtimi, k ir turjo liudyti
daktaro nals laikas, paraytas vieno i Petro Antano asmenini
tarn. Ir itai prisimins, Petras Antanas Norvaia jau antrkart
per pastarsias dienas sau paman: pamokslai pamokslais, teorijos
teorijomis, kur jau ten taika svajoni alyje tarp moni, viskas i
ties daug paprasiau: mik kerta - skiedros lekia, ir protingo
mogaus uduotis - ta skiedra netapti.
Jis vilgteljo teatro scen ant stalo, pastat savo taur alia
ir kruopiai surinko paties tarp figrli pribarstytas pistacijas,

84
 S FL V A RERUM III

razinas ir marcipanus: Viskas, js viesybe, daug paprasiau - tai

teatras mgdioja ms gyvenim, o ne gyvenimas teatr, viskas
Viepaties valioje, bet priklauso nuo mogaus sumanumo, besi
saugant} ir ponas Dievas saugo, kaip sakoma, o manimi galite nea
bejoti", - gal gale juk tai jis buvo vyras ir jaut pareig nuraminti
savo sunerimusi poni, ir ji lidnai, paiais lp kampuiais jam
ypteljo, ir deimantais tviskania ranka ant scenos nuleido dar
vien vakin figrl, su plaiu pstu sijonu: Mes pamirome m o
ter, juk pjesje btinai turi bti innamoratiymylimieji; btinai turi
bti ir moteris, - ir jis aismingai, bet kiek liai atov, jog ioje
pjesje, deja, labai gali bti, jog pagrindiniai veikjai yra rieutai,
razinos, marcipanai ir beproiai, bet ji buvo usispyrusi: - Visada
bna moteris, tai neivengiama", ir jam teko galantikai jai nusi
leisti; atsisveikindamas ir buiuodamas rank, jis kiek sunerimo,
kai ji pasak norinti j palaiminti prie kelion, jei daugiau nebt
progos jiems privaiai pasimatyti, ir buvo kiek sujaudintas, kai
jam, priklaupusiam, senoviku paproiu ji udjo rankas ant pei,
peregnojo ir pasimeld. Atminkite, mielas pone, kad pamiliai
kartais bna labai gudrs, bkite atsargus ir rytoj keliaukit su Die
vu", - dar pridr, ir jis tik ijs i jos apartament susizgribo, jog
jie taip ir neaptar n vieno i susikaupusi ekonomini reikal.
Jis dar matsi su ja tdien, per vakarien, bet itai buvo ne tas
pat - moni, dvariki akivaizdoje ji bdavo kitas mogus: avi,
aisminga, meili eiminink ir savinink; tai ir tvakar ji buvo
persirengusi vakarine, vaki viesoje vytinia rausvo sidabrinio
brokato suknia, jos veid ir voleliais ant smilkini sugarbanotus
plaukus storu sluoksniu deng balta pudra, skruostus - velniai
rausvi daai, o senstant kakl - raukt nrini b in d a , abipus veido,
ausyse, karojo milinikos deimant keks, aux girandoles mados
auskarai, ir i tolo, apsupta vis t dmes blakani papuoal ir

* XVIII a. vid. populiarus moter aksesuaras - i nrini raukta antkakl, dvima ant nuogo
kaklo.

85
Kristina Sa baliauskait

groybi, ji atrod it kauk, msl, pati lyg spdinga teatro scenos

figra, skirianti savo dmes tiek, kiek reikia pamaloninti gausiai
jos vyro klientrai ir alininkams, kurie buvo susirink prastini
vaiing sekmadienio piet, ir dabar kaskart po gausi tost au
k vivat!" eimininkui; jos pratiesta ranka iponuotam bajorui
sumuodavo en, maloni ypsena nusipelniusiam - ten, ididus
galvos linkteljimas niekuo neusitarnavusiam; ilavinti gestai,
pozos, ori laikysena, vduokls judesiai rankoje, it dailaus prisu
kamo automatono, ir jis susimst per tiek met pasts j gana
artimai, ins jos ligas, baimes, bd ir lkesius; jos meil vyrui,
kuri niekada taip ir nebuvo iki galo atsakyta, ir taip, ji nutuokia ir
dabar, kur krypsta jos vyro vilgsniai; nutuokia, bet neisiduoda ir
niekada neisiduos, nes yra ori, jos irdis pilna ididumo, o galva -
keisiausi mini ir trokim, tai, kaip kad ir iandien jis buvo j
liudininkas; kaip keista, mst dabar Petras Antanas, argi galima
jausti velnius jausmus moteriai n kiek negeidiant jos kno... bet
jis jautsi savaip prie jos prisiris, ir dabar velgdamas j juto lyg ir
gailest, mat, jog ji negaluoja, jog yra gerokai susenusi, pasunkjusi
nuo prajusio karto, kai matsi; klaus savs, kas liks i jos, koks
prisiminimas, kai jos nebebus: dar vienas kuklus patamsjs ber
inis karstas su herbu Nesvyiaus Dievo Kno banyios kriptoje;
portretai, vaizduojantys j kaip or bejausm veid su deimantais ir
kunigaiktiku ermuonli apsiaustu, jos pjess ir jos prancziki
vertimai, jos negrabs pieiniai su scenos vaizdais, atsiminimai apie
ger ir pamaldi poni, puiki turt tvarkytoj, turjusi frivolik
silpnyb teatrui... ir niekas niekada nesuinos, kokios gi jos bta
i tikrj, visiems kitiems jos nepainojusiems ji tebus kaip toji
vakin figrl teatro scenos makete; figrl, iki galo atlikusi savo
vaidmen, tilpsiant kelis obituarijos sakinius, bet ne moteris su
geismais, skausmais, trokimais, su siela ir gyvenimu, kurio toks
artimas liudininkas jis yra taps... Jis net nusipurt, tarsi atsibuds
i toki nederam mini, laidojani dar gyv savo kunigaiktien,

86
 SILVA RERUM III

teduoda jai Viepats kuo ilgesn gyvenim, ir j pabudino muzika,

skambanti salone - jos paios sukurtas krinys, net ne krinys, o
n ketvirio valandos netrunkantis krinlis, skirtas jo viesybei
mylimam vyrui ir tvui Mykolui Kazimierui Radvilai, kur dabar
atliko j keturi vaikai - dvyniai, su kankini iraika maigantys
klavesin ir brinantys smuik, ir abi kunigaiktyts - viena ps
iojanti fleit, kita, pasodinta ant pagalvi, skimbiojanti keliskart
u save didesn arf; idilikas vaizdelis ir visikai tragikas garsas,
bet neabejotinai malonus tvikai irdiai, ir dabar io beviltiko
muzikinio kunigaiktiens bandymo eima ir dvarikiai klaussi su
didiausia rimtimi ir atsidavimu, kaip ir derjo, o jam pasibaigus -
pagerb mandagiais plojimais.
Nakt jis vargiai bemiegojo, nors ir labai stengsi - nemigd
n prasidjs lietus, katutmis tekantis pilies palanges ir lang
stiklus; jis atsistojo, atvr lang vintant vs ryt, lietaus ap
gaubtus eerus u pylimo, i kakur toli, nuo pakrants, drgms
sustiprintas atsklido vos vos juntamas vlyv jazmin kvapas, tu r
bt is jam ir neleido umigti; niro pats ant savs u nemig, toki
nereikaling prie ilg ir varginani kelion, ryt ant irgo jausis
kaip sudauytas, bet velgiant lietaus uuolaid, merkiani va
saros brkm, j vl upldo baugus, veik gedulingas ir mirtinas
ilgesys - moters, artumo, kako... galbt - meils, kad ir kas per
dalykas toji meil bt, jei ji apskritai yra... Kaip ten vakar buvo
sakiusi kunigaiktien - visada bna moteris, tai neivengiama", ir
jis jaut, kad, neirint vykusi mon, tai, kad galjo turti be
veik bet kuri tarnait, miestiet ar merg, jis taip iki galo niekada
ir nebuvo turjs moters, kad ir k tai reikt, kad ir kas bt tas
paslaptingas jausmas, apie kur giedamos dainos, raomos pjess ir
kuriama poezija; visikai niekad nebuvo patyrs tos keistos bsenos,
niekad nebuvo turjs kitos mogikos btybs vien sau, visikai,
it nuostabios ir netiktos dovanos, ir lidniausia buvo tai, jog jis
net neinojo, ko geidis ir ieks; suvokdavo tik, vl ir vl, mats

87
Kristina Sabaliauskait

ne tai - ne tai buvo pagarbus susiavjimas kunigaiktiens bdu

ir siela, ir netgi ne tai buvo j apsdusioji nebylioji sapn ydait,
persekiojanti j savo kvapaus ir nekalto jauno kno kerais, ir jau
juo labiau ne Klara Lindorf, padovanojusi jam daugyb smagi
akimirk; jo ilgesys ir geismas neturjo jokio veido - jis n nesi
vaizdavo tos moters aki spalvos, plauk, stoto ar amiaus, viena tik
buvo tikra - jis jos niekad nebuvo sutiks ir abejojo, ar ji apskritai
kur nors pasaulyje yra. Taip, rytoj jis balne jausis kaip sudauytas,
kelion jam bus sunki, bet bent jau laim, kad inakt neapsilank
mkla ydait ir jo galvoje dabar buvo pavargusi, rami tutuma ir
tyla. Jis udar vino tarpinmis suskaidyt lang ir nujo prigulti -
nors kelioms likusioms valandoms prie kelion, i kurios, Dievo
padedamas ir nepaisydamas blogos nuojautos, jis tikjosi grti
sveikas, gyvas ir vykds kunigaikio pavedim.

Jo kelion Turn, nors j lydjo tik asmeninis tarnas, buvo sklandi,

be nemaloni vyki, upuolim ar vagysi; jie pasirinko tolyg,
neskubr jojim, idant pernelyg nenualsint irg ir nereikt
iekoti jiems pakaitos, tad dabar, patogiai linguodamas balne ant
dailaus ir itvermingo irmio Argento, jis keliavo paskends savo
mintyse, ir tos mintys vis sukosi aplink kunigaitiens pasakoji
m, tj, apie tobul isigelbjusi moni bendruom en Afrikos

88
krante, nes jodamas pietyn, ypa kai pasibaig puikiai dirbti ir
prievaizd biznais priirimi jo kunigaikio laukai, jam akis
badyte bad prasti keliai, nusidriek pro derlingas, bet dirvonuo
janias emes, nyks kaimeliai su drbtinmis molio pirkiomis;
skurdas ia buvo it skarmaluotas rksmingas elgeta, visiems ro
dantis savo aizdas, jis beviltikai priekaitavo kiekvienam turtin-
gesniam praalaiiui, begdikai kibo skvernus keliautojui: kaip
kad toje smuklje u Baranovii kaimo, kur jie sustojo nakvoti, ir
kurios savininkas, sulygdamas kain u papildomas malkas piriai
ikrenti, atlyg u vakarien ir nakvyn, mosteljo ir kamp; ten,
liepsnos atvaituose prie idinio alavin duben veit jo dukra:
jei norsis ir saldumyno - dar papildomai vienas auksinas; ne,
msos jiems vakarienei neturintis, visk, k turjo, jau papjov,
telikusi viena pienin karv, senas gaidys ir pora dedekli, bet
duona, sris, kiauiniai - praom, inoma, ir alus, ir degtin, ko
pageidausit, ir tarnas be odi linkteljo Norvaiai, atsistojo ir
trum pam pasialino, o po ketvirio valandos gro ir tkteljo
kakur kaimynystje nugriebt vit nusuktu kaklu, vienas juokas
dviem alkaniems vyrams, bet vis geriau nei nieko, ir kol smukli
ninko dukra j pe, gurknodamas atnet al jis turjo prog j
apirti - eiolikos, ne daugiau, su pilkvos spalvos kasa, apsukta
aplink galv, isiovusiais nuo liesumo skruostikauliais, alkanu
vilgsniu ir jau pradjusiais pilkti dantimis, nuo nevaros rievtu
kaklu ir nuo nesiprausimo pajuodusiais paausiais, ir ji dbteljo
j godiomis akimis, viena ranka praskleisdama markinius ant
krtins, ir jis suprato, kad nuo auksino nubyrs ir jai, todl, kai ji
pabaig peti paukt, jis mesteljo pinig tvui, tas ikart j godiai
patikrino dantimis - tesiunis j pirt, kol vita keps; ji gro
kiek varesn, iplautais dar drgnais plaukais, kurie didami
pasirod bes geltoni kaip kvieiai; atjo kaip tik tiekiant maist
stal, ir, Viepatie ventas, reikjo matyti, kaip ji kirto likuius nuo
moki svei, braukdama burn atgalia ranka ir godiai laiydama

89
Kristina Sabalia uskait

menkiausi usilikus riebal nuo pirt; paildytas alus jai kaip

reikiant trenk galv, ir kai atjo metas eiti su garbiu smukls
sveiu kambar, kuris buvo ne kas kita, kaip sunkiu senu audiniu
atitvertas patalpos kampas, ji patrauk jau svirduliuodama, bet
atsidrusi u uuolaidos, pritais balan stove, atmet avikailius,
atstojanius antklod, be joki kalb pati per galv nusinr mar
kinius, papureno pagalv ant iaudais kimto iuinio ir pasikiusi
j po strnomis atgul knibsia, atkiusi upakalait, pana balt
ma irdel; visk ji dar gudusiai, buvo matyti, jog anaiptol nebe
pirm kart, ir j apm nepaaikinamas graudulys ir noras, kad
kart ji bent k nors sidmt, kad atmint ne pro al keliavus
gyvul, su kuriuo taip atsainiai pasiruo kergtis, o mog ir vyr,
ir jis neskubdamas isitrauk ir pasidjo savo ginklus, nusijuos
juost, nusim durtin, ipon, nusitrauk aulinius batus, kelnes,
ir kai priguls kelet kart velniai plataka glamondamas per
brauk jai per tolygiai besikilnojani nugar, jis suprato, kad ji
giliai kvpuoja ne i susijaudinimo ar laukimo, o vien todl, kad
jau yra kietai migusi - taip saldiai ir giliai, kaip tik minga ilgai
badavusieji, pagaliau gav karto maisto ir ilto alaus, ir jis, bai
giantis ir gstant balanai, paklojo jai avikail ant grind, atsargiai
j ten paguld, umet ant jos markinius ir dar kak usikloti, o
pats plaiai sitais ant iuinio: mgo miegoti patogiai, ir to nie
kas negaljo pakeisti; prie umigdamas dar pagalvojo apie vjais
paleist auksin, et, vis tiek jie pastaruoju metu nuvertj, tiek to,
negavo u j smuklininko paadtos preks, tegul bus ta moneta
nurayta aukoms, ir stebtina, bet kart jam paaukoti nebuvo taip
gaila, kaip anuomet vaikystj piniglio banyiai, dabar nors paval
g iki soties, vargel; kaip ten sak ponia kunigaiktien - tegul
tai bus didesniam moni bendrijos ir artimo griui, juolab, kad
tnakt ligi soties glamoni atsigrieb sapnuose - ydait aplank
j vl, tnakt buvo itin sukalbama ir meiliai leido jam lytti j vis:
saldi, patikli, jauki ir nesiprieinani.

90
 SILVA RERUM III

Kai pagaliau, ketvirtadien, j brys priartjo prie arnavyc,

j po truput m apimti nerimas - galbt todl, kad kelias jo per
tamsius mikus, vels berynai ir uolynai baigsi, dabar juos
supo tamsios egls, pro kuri akas vargiai prasiver viesos spin
duliai, o arkli kanopos vaiduoklikai tyliai smigo mane sprindio
storumo saus spygli kilim, paprastai nekalbus jo tarnas dabar
buvo ivis nebylus, tarsi jausdamas ore pavoj, ir net Argentas
kartais budriai pastatydavo ausis ir nepatikliai suprunkdavo nuo
tartinos miko tylos, kuri vargiai perskrosdavo kokio paukio
kleketavimas. Kartkartmis jie kirsdavo plaias proskynas su tvar
kingai sukrautomis rst rietuvmis, apie kurias i anksto prane
davo kirvi caksjimas ir prie kuri darbavosi medkiriai bei lauk
didiuliai krovininiai veimai, daniausiai vadeliojami yd, kurie
pagarbiai nukeldavo kepures prie keliaujant pon Norvai - jo
viesyb raikytojas savo emse, kurias danas vadino arnavyc
grafyste", tebebuvo ilaiks ret senovin privilegij savo reikmms
naudotis ir pelnytis i Kunigaiktysts mik, vanden ir pakrani,
ir jis t dar nesivarydamas, ir Petro Antano Norvaios galvoje,
matant tok plot ir itiek kirtim, ikart pradjo rikiuotis skaii
stulpeliai su daugiatkstantinm sumom; taip, valdos buvo ities
didiuls, pelningos, vien kaim iose emse jo viesybei raiky-
tojui Martynui Mikalojui Radvilai priklaus keturi imtai, ir savi
ninkas galjo sau leisti j neskaiiuoti, kakur pakels galulaukj
jie pamat juodus degsi griauius - gan stambaus vienkiemio ar
net bajorkiemio, ir susistabdytas pakeleivingas valstietis persieg
nojs jiems paaikino: Grabovskio darbas, j*o viesybs paranki
nio, padeg msik lktel... u k, u k... u tai, kad neklaus,
Viepatie apsaugok, jau nebe pirm padega..." - ir susizgribs,
kad nepasakyt per daug, tuoj pat usiiaup. Kur kas nekesnis
buvo ydas, j sutiktas jau arnavycuose; kunigaikio etmono
pavedim vykdanio Petro Antano Norvaios akis ia pastebjo
visk - ir baltutl senovin mro banyi su varpine, panaia

91
 inkil, statyt dar lovingojo kunigaikio Radvilos Nalaitlio,
ant kurios pagrindini dur kabojo spyna, o pro lang baimingai
dirsiojo zakristijonas, nes pagrobtasis klebonas Suzinas, vyskupo
ilaisvintas, dabar slapiomis blaksi kakur tarp Vilniaus ir Var
uvos su suraytomis apkaltomis ir peticijomis, ir naujutl didiu
l medin sinagog, kuri, prieingai, atrod smarkiai naudojama
pagal paskirt, ir didiul miestelio vandens maln su vienuolika
rat, veikiant visu pajgumu - btent prie jo ir sutiko tj nekj
yd: atkutus, brangaus audinio rbais, vitriom giliom akim,
net trilink i pagarbos, imonas Icikoviius", taip jis bent jiems
prisistat, jo viesybs kunigaikio raikytojo ekonomas, skubu jo
viesybei praneti apie garbing svei1, ir oks dvejetu kinkyt
lengv veimait jis nukr keliu link Turnos spti kunigaikio, ir
kai jie pagaliau priartjo prie dvaro, perjoj tyl miestel, kuriame
urmuliavo tik ydai, o negauss katalikai jiems jojant pagarbiai ir
baimingai egnojosi, Icikoviiaus veimas, juos aplenks, jau lauk
prie rmo.
Petras Antanas nustebo, kaip prabg metai gali keisti jo at
mint - anuomet, kai paskutinkart buvo pas kunigaikt Martyn
Mikaloj, pamena stebjsis jo viesybs pasirinkimu gyventi tame
sename mediniame dvare, kur jo garbingi protviai buvo pastat
mane prie atuoniasdeimt met. Dabar tai po itiekos prabgu
sio laiko vl velgdamas rm, netiktai inyrant tarp mik, mat
j visikai kitomis akimis - ne, tai nebuvo didinga kunigaiktika
rezidencija, veikiau dailus dvarelis malonumams ir pramogoms, bet
kaip medinis statinys buvo ities milinikas ir spdingas, ir kaip
jis derjo kratovaizdyje, kaip stebino vart aljos gale netiktai
atsiverdamas visu groiu! Buvo nepaprastas, nors ir vienaauktis,
dabar jau per deimtmeius patamsjusio maumedio rst, puiki
ir glotni, su banguotu kylaniu stogu, kurio pastog sudar dar
vien aukt, tinkam gyventi dl statyt ma langeli, o prie
angis buvo su frontonu bei kolonomis ir baliustradomis, su stogo

92
 SILVA RERUM III

bokteliais vir didiuli ketvirtaini rizalit, su meistriko darbo

frizais, karnizais ir netgi skulptromis, idrointomis taip, kaip
dirbo seniau, senieji amatininkai - netaupydami jg, laiko ir pa
stang; puotas mantriausiai kalvio i geleies iraitytais ir vietomis
paauksintais turklais, langini aptaisais, lang grotelm, slibin
ir velni pavidal latakais; ities karaliaus ar, veikiau, karalik
paslapi vertas namelis, dyvina vieta, it tamsi brangenyb vidury
begalini baugi mik, o u jo terasomis drieksi puikiausia,
meistrikiausiai mogaus sutramdyta gamta: pranczikas sodas,
sukurtas pagal virvel, liniuot, kampain ir colio tikslum - su
reiausiais augalais mediniuose kubiluose, su alitvori kgiais,
skrituliais ir labirintais, su glyn ornamentais, su pergolm, fon
tanais ir pavsinmis; u jo - didiulis aptvaras, parkas, mogaus
apsodintas laukiniais miko mediais ir jo net galo nebuvo matyti.
Petras Antanas nuoko nuo arklio ir numet pavadius pasiro
diusiam arklininkui, Icikoviius lankstydamasis jau lauk prie
dur: Paprastai jo viesyb visus atvykusius priima tik po keturi
dien, bet pon priims iandien4, jis pagarbiai nuvelg atvykl ir
jie eng vidun, pro sakais kvapn prieang, puoni men, toki
didiul, kokios negaljai tiktis i iors - ia puikiausiai bt
rat apsukusi eetu pakinkyta karieta, ir dabar men rods dar
didesn dl prieblandos - didelius langus deng iki puss nuleistos
rauktos juodo tiulio uuolaidos, tokiu pat audiniu buvo pridengtas
nuleistas sietynas ir keli sieniniai veidrodiai, ir puoniais auksintais
droiniais dabinta men atrod blausi, mieganti, it nakt, tik kampe
bolavo vilgantys krosnies kokliai, niriai velg portretai nuo sie
n, verksmingai girgdjo margas grind parketas po j kojomis ir
i kakur toliau vienas po kito aiddami sklido duksls klavesino
akordai: kakieno pirtai neskubdami, mgaudamiesi ingsniavo
instrumento klaviatra, ir Icikoviius baimingai pridjo pirt prie
lp, akimis parodydamas link pravir dur mens kairje, pro
jas ir sklido garsai, ir jie abu, ydas ir sveias, sustingo kur stovjo,

93
idant netrakint daugiau grind, ir taip sustabarj praleido gan
ilgai, budriai ausimis gaudydami kiekvien pirto d dramblio
kaul ar juodmed, kartais smingant kaip kulk paplipos, kar
tais - kaip peilis kn, laant kaip ventintas vanduo ar tstant
it medus nuo pirt, lieiant it velniausia glamon, dirginant
it kutulys ar nuvilnijant it skubrus palaimos iurpas; ities, oda
iurpo beklausant, pirmkart muzika Petrui Antanui kl tokias
mintis, ypa kai kakuri akimirk sijung smuikas, ne, emesnis
garsas, veikiau - violonel, ir dabar antrasis instrumentas atitar,
abu grojantieji kalbjosi, ne, ne kalbjosi, o tiesiog glamonjosi,
myljosi skleidiamais garsais, ir Petras Antanas beklausydamas, it
pakertas, mintyse stengsi atspti, kuris i instrument galt bti
vyras, o kuris - moteris; ir buvo beveik tikras - klavesinas ved,
smigo it knas kn, sriegsi, lenk, lo ir lau, o violonel
jam atitar, skleidsi ir atsidavinjo skausmingais palaimingais
atodsiais, ir Petras Antanas net pagavo save raustant, gerai, kad
prieblanda, bt gda prie yd; pasijuto it stebt pro rakto
skylut aistrai atsidavusius nuogus vyr ir moter, ir vien nuo tos
minties kraujas sopiai supldo emiau juosmens, kol staiga pasku
tinis garsas aidiai virpdamas pakibo ore; muzika baigsi, ir po
kiek laiko balsas, neabejotinai jo viesybs kunigaikio raikytojo,
sodrus ir prikims, itar: Uteks, dabar gali eiti; gerai, bet dar
ne iki galo, iandien medalio nebus", ir dunksteljo atremiamas
instrumentas, suiugdjo standus ilkas, sugirgdjo grindys po
kakieno kojomis ir trinkteljo durys. Vidudienio koncertas buvo
baigtas, ir Simonas Icikoviius, nykiu nusibrauks aar, m an
dagiai kosteljo ir, prie tai krumpliais pabelds, tyliai kio galv
vidun, o tada onu murkteljo kambar ir netrukus plaiai atvr
dvipuses duris.
Martynas Mikalojus Radvila sdjo prie klavesino ir su plunksna
rankose kak tais paskleistose natose, alia minktos taburets
stovjo atremta violonel, ir kitur, tarp damastu traukt sof ir

94
 SILVA RERUM III

krsl, buvo ibarstyti dar keli instrument dklai; is kambarys,

prieingai, buvo viesus, apstatytas negausiai, bet labai prabangiai,
kad ir beveik tuiomis, medinmis ploktmis imutomis sieno
mis: ir viskas ia buvo nauja, pramatnu, atgabenta i usienio -
instrumentai, baldai, bohemiko stiklo vakids, pilkas jo viesybs
raikytojo perukas, ir tas buvo naujausios mados, su didiule plaia
uodega, nusidriekusia beveik iki juosmens, jis nerpestingai vilkjo
puikiais nriniais puotus naktinius ir ilg ilko brokato kambarin
apsiaust ant j, ir vienintelis keistas dalykas buvo vidur dienos
t jo rb segtas austrikas ventojo Huberto ordinas, taiau visais
kitais atvilgiais jo viesyb Taikytojas atrod puikiai: geros nuotai
kos ir beveik n kiek nesusens - sveikos veido spalvos, neaptuks,
tvirto ir lankstaus kno, jo putlios lpos ir ilga msinga nosis, kurios
kakada jaunystj kiek gdijosi, dabar, metams aptaius, suteikus
atrumo jo bruoams ir rus kelias raukles, atrod visai patrauk
liai. Tik jo ypsena buvo tokia, kaip seniau, kaip Petras Antanas
pamin: kreiva, ambi it rimbo kirtis, niekad nesuprasdavai, ar
jis diaugiasi, ar tik tyiojasi, bet dabar, rods, tikrai diaugsi,
ir Icikoviiui susirengus pristatyti svei jis j be ceremonij n u
trauk ir pamojo ieiti ydui lauk: a ir pats inau, kas ia toks; ir
likus vienudviem, sveikindamas atvykl, m juoktis i pastebto
sukietjusio vyrikumo, juokais griebs u klyno klaus, ar ia i
to diaugsmo, kad j susitiko, matau, kad viskas gerai tebeveikia,
ir kaip tik ia pataikt, kur reikia", bet iaip atrod patenkintas,
matydamas jaunysts dien pastam, ir Norvaiai net palengvjo,
kokiais vjais mano tankmes, mielas pone, ir sveias m anda
giai atsakinjo atves ger dien nuo jo viesybs pusbrolio, taip
pat - kelis bendros nuosavybs dokumentus perirti ir pasirayti,
kuriuos tursiantis parveti atgal Nesvyi, nes btent tokia buvo
uvels sumanyta dingstis, ir dar lauksis jo viesybs instrukcij
dl nukentjusi jo statini Vilniuje, neseniai buvs didis gaisras,
jo viesyb turbt ins ir malonsis per artimiausias dienas jam

95
skirti laiko iems reikalams aptarti? Jis apsistosis arnavycuoce,
smuklje, ir kada tik kunigaikiui bus patogu, nuolankiai bus ia
su visais savo popieriais.
O ne, ne, bsite mano sveias ia, kad jau atvykote; bet kaipgi
Nesvyius, kaip mano mielas pusbrolis, vis dar be saiko girdo ir eria
savo maili, tikdamasis i j u tai itikimybs? Mielasis pusbrolis
gal ir gerai supranta mogikj prigimt, ar, teisingiau, tam tikr
monijos por, kuriam pakanka bti soiam ir apgirtusiam, kad
jaustsi laimingas, gal ir teisingai, juk kai dirba skrandis, galva ne
dirba; avinai, buki avinai, paskend savo sivaizduotoje puikybje, o
i ties pasireng parduoti savo pairas, para ir bals tam, kuris
geriau juos paers ir pagirdys; graumlis, vis prisimenu msikius
seimelius, su lkt tuntais, puldinjaniais nuo vieno pono stalo
prie kito, besiblakaniais link pilnesnio lovio kaip kiauli banda...
puikusis vaizdas, kai debatus nustelbia tostai, valdym - valgymas,
o blaiv svarstym - girtas kapojimasis eidimais ar net kardais...
u tai, kad seimnas seimn ne taip pairjo, ne tokiu bal
su pasak ar, dar blogiau - nusiiep! Plica polonica, prigimtin
ms krat liga, mielas pone, yra ne plauk kaltnai, o kai kas
blogiau - negebjimas, beviltikas negebjimas matyti toliau savo
nosies, negebjimas dl bendro labo paksti kitokio, o labiausiai -
negebjimas juoktis, tiesiog nusijuokti ir patyi atsakyti patyia,
o ne kardu... I kur jau tarp toki vienyb, valstyb... vienos sesijos
su jais pakanka, kad visam gyvenimui prarastumei meil tvynei ir
pagarb paiam sau, dar pamenu andainykius frakcijos svaiioji
mus apie tai, kad pas mus reikt angliko valstybs bdo, kaip itin
pritinkanio, juk ir anieji turi savo seim, savo itikimyb laisvms,
tad jj parlamento tvarka baisiai dert ms krate... kur? tarp
it dri, girt, neiprususi, ne tik ant kit, bet net po savim ir
ant savs pai dergiani kiauli? Ar tarp jas eriani ir ganan
i, toki kaip mielasis pusbrolis? Jie net nesupranta, jog dl savo
bdo esame visi pasmerkti kaip tauta, kaip valstyb... Mielas pone

96
 SILVA RERUM III

Norvaia, ir nereikia ia sksioti rankomis - beje, ar js kartais ne

ydas, nes rankom k tik sksteljot kaip tikras ydas, - nereikia ia
sksioti rankomis, esame visi pasmerkti, esame tik tyliai gelmn
pradjs grimzti laivas, kuriuo plaukiantieji dar neino, jog jo dugne
tikrai yra pragaitinga skyl, pro kuri jau visk semia vanduo, ir
gana seniai, o jie linksminasi, net nenutuokia ir net nepastebi, kad
laivas sultjs ir seniai jau nebe plaukia, o sksta... bet itai man
nesutrukdys dar gerai pasilinksminti, prie jiems visiems nugrimz-
tant velniop, juolab kad yra isigelbjimas.
Kaip keista, paman Petras Antanas, klausydamas to plstanio
kunigaikio kari odi srauto, i ties kaip keista: kaip kartais
tolimiausi mons susisieja panaiomis mintimis - tai dar vienas,
kur apmusi nenumaldomos skyls ir praties nuojauta; ir jis
prisimin savo kankinant prieauri jausm ir mintis apie laik,
byrant tarsi grdai i maio, o ia, tai praau, viesusis Taikytojas
taip pat praneko apie skyl laive; taip, akivaizdu, ir j kamuoja
baisios ir neinomos kliaudos tarimas, ir skstantis laivas - ar
nebus tik tasai pats, apie kur kalbjo viesiausioji kunigaiktien?
Kaip ji besilaikanti, beje, dabar ir klausinjo jo viesyb raikytojas:
Kaip mano mieloji pusseser, vis dar aidia su savo teatru, vis
dar nebepataisomai sudirbinja Moljer? Tikiuosi, pastebjot jos
beviltikum, kai paima plunksn... vargas Moljeras, gerai, kad
jau mirs ir niekada nebepaskaitys pussesers perdirbini... kertu
layb, kad ms laikai vliau bus prisimenami kaip lengvab
di diletant, tikjusi, kad gali rayti, laikai; visa tai - tiesiog
pasekm baisaus nelaimingumo ir begalins vienatvs; vienatvs,
kuri mes bandome kasytis it nieul atriai nusmailinta plunksna
ar net nuleisdami ja sau krauj ir raalu isiliedami ant popieriaus,
o kai kuriems, be abejo, itai - dar ir vienintel bet kokio itry-
kimo galimyb, ar girdjote, kad ms pusbrolis, ms mielasis
aminai simyljs storuliukas Udalrikas Kristupas, dabar rao
isam meils meno vadovl? Vargelis, tegul pasimyli nors ant

97
Kristina Sabaliauska it

popieriaus, kas gi lieka tokiam, nuo kurio visos moterys bga...

paturti jas bent puslapiuose, jei ne ant paklodi... jei biblinis
Onanas bt ventasis, jo atributas neabejotinai bt plunksna ir
raalin../4, ir jo viesyb m nenumaldomai kikenti, bet Norvaia
j mandagiai pertar, kad kai matsi paskutinkart su jos viesybe, ji
buvo susiavjusi ne raymu, o veikiau skaitymu ir usidegusi jam
perpasakojo velionio Bachstromo veikal apie isigelbjusiuosius
i suduusio laivo ir kaip i didi nelaim jiems padjo atsikratyti
vis yd - kaip tik pratsiant jo viesybs mint apie kiaurus lai
vus, k tas prapliupo juoku, murmdamas ir sakydamas, kad jo
pusseserei dert veriau paskaityti knyg apie angl jrinink,
vardu Robinsonas, o dar geriau - apie nuostabias ir netiktinas
Guliverio keliones, arba - maiau savo Moljero, o daugiau tokio
Voltero, kur Loreno kunigaiktystje andai buvo priglobs buvs
karalius Leinskis; veriau ji skaityt protingas knygas, tai yra tas,
kurios puikiai atskleidia mogikosios prigimties nedorum ir tai,
kad nuo savo nuodmi ar bjaurumo nepasislpsi n negyvenamoj
saloj; taip, mielas pone, ar js nepastebjote, kad mes iais laikais
visi norime nuskandinti kiaurus laivus, isigelbti ir pradti visk
i naujo, visi lyg susitar svajojam apie utopijas, apie viet ir laik
be blogio ar nuodmi, nes dabartis yra nebepataisomai ms
pai sugadinta, bet jeigu kas jo asmenikai paklaust, viskas tai
tra pasakos, tikrovje tra manoma prieingyb; ne utopija, o
vien kakotopija, ir jis i savo patirties gals pasakyti, jog sukurti
ger, patikimai veikiani kakotopij, besisukani ant mogik
viena kit ijudinani yd tarsi laikrodis ant dantrai, reikia kur
kas didesni pastang nei sivaizduojamoms utopijoms, kurioms
dl savo nemanomumo niekada nra lemta bti gyvendintoms;
palikim utopijas moterims, palikim jas ms Prancikai Urulei...
Ir ia Petras Antanas Norvaia, nebelabai k suprasdamas, bet
nordamas palaikyti pokalb ir veikiausiai visai ne vietoje, bet i
paprasiausio mandagumo pasiteiravo, o kaipgi besilaikanti jos

98
 SILVA RERUM III

viesyb kunigaiktien Marta ir jo viesybs vaikai, jiems turs

irgi perduoti geriausi dien i Nesvyiaus, tikisi t padaryti vos
tik turs garbs pamatyti jos viesyb; klausimas buvo blogas, t jis
suprato i persimainiusio kunigaikio; vos akimirk, bet iraika
buvo pasikeitusi, tarsi tamsus debesis perslinko veidu, ir Martynas
Mikalojus paskubjo atsakyti, jog, laimei, visi sveiki, bet vargu ar
ponas Norvaia pamatysis kunigaiktien, mat toji vl esanti pa
laimintoje padtyje, daktaro Beskio prisakyta ilstis, ir ji jo nuolat
priirima, todl visikai neieinanti i savo kambari ir leidianti
ten ramiai dienas kartu su vaikais, betgi ko mes ia sdime, ieikime
pasivaikioti po sod, mes juk su jumis nesilaukiame, metas kvpti
oro, ir atsistojs taip, kaip sdjo, vienmarkinis ir su kambariniu
apsiaustu, ilydjo suglumus Petr Antan laukan, ir ekonomas,
ingsniuodamas tik diaugsi neprinekjs nieko daugiau, pavyz
diui, nepagyrs, jog kunigaiktien k tik taip puikiai muzikavusi.
Jie perjo dvaro statini i on supam sod, ir kunigaiktis
maloniai plepjo, rodydamas jam karietin, kurioje saugs seno
vinius veimus ir karietas, stabus rinkinys, ar jis pastebjs, sulig
kiekvienu deimtmeiu vaiai lengvja, jis paminsiantis jo od,
ateis diena, kai mogus sds karieton pakils ir nuskris; rod aklin
mro pastat su sunkiomis kaustytomis metalinmis durimis - savo
id, maiausiai domi savo turto dal, ir kit - erdvi medin trob
kiek atokiau - savo laboratorij chemijos ir fizikos eksperimentams,
pastat j tolliau, mat kartais kas nors gali sprogti ar usidegti, ir dar
kelis pastatus, vien dail, kit prastesn, panaius gyvenamuosius,
kuriuos jis kikendamas pavadino savo vitide ir savo kareivine, ir u
j, kai sodas pasibaig, jie eng miking aptvar, kunigaikio
vryn, po kur lakst jo laikomi laukiniai gyvnai, ir ten Norvaiai
jau pasidar nejauku, jis sek paskui raikytoj, ir jo neapleido nuo
jauta, kad kakas dar yra, kakas juos seka, ir raikytojas atsigrs
ir vl juokdamasis paklaus: Ko gi js baidots, pone Norvaia,
vis vien nra vries, baisesnio u mog", betgi krmuose ar u

99
Kristina Sabaliauskait

medi kamien tikrai kakas narjo ir sek, ir tai nebuvo stirnos

ir danieliai, kuriuos mat msiojant paunksmje, ir kai jie eng
kur tankiau, Martynas Mikalojus staiga atsigr, smeig akis
svei ir jos dabar pliesk siiu, buvusio lipnumo neliko n lao,
jis grieb jam u kaklaskars, tiesiai jam u gerkls ir tk jo galv
medio kamien: Tai k, ipera, atvykai mans nipinti?"
Ties pasakius, auktybe - taip; Norvaia stengsi kalbti kaip
manoma ramiau ir neparodyti igsio, auksinio tyljimo taisykl
ia jau nebetiko ir jis, staigiai primets manomas ieitis, nusprend,
jog geriausia ieitis bus tiesa, o paskui jau irs; ties pasakius,
auktybe - taip, atvykau jo malonybs kunigaikio etmono paliepi
mu, tik nepavadiniau to nipinjimu; jo malonyb nuoirdiai su
sirpins, jam nerim kelia prietaringos cirkuliuojanios paskalos,
Suino nutikimas ir visa kita, pasiunt mane kaip patikim asmen,
idant pats pairiau ir, akivaizdu, paneigiau gandus, o k gi js
btumt dars juo dtas, juk taip pat nortumt sitikinti? Ir Marty
nas Mikalojus susidomjs sukluso: Ak taip, tas ungrybis Suzinas,
o k gi dar jie neka, k dar? K dar jie apie mane sugalvojo, kokias
ekstravagancijas? Nagi, nagi, sakykit... negi viskas tik dl keli pasi
linksminim, keli papoktavim, lyg a pirmas Kunigaiktystj k
nors pagrobs, padegs ar parabavojs, didelio ia dalyko, visiems,
kam reikjo, gerai sumokta, kad visk pamirt! Betgi k dar jis
girdjo, k neka? Reputacija, mano mielas Norvaia, toks domus
dalykas, jei ja nuolatos nesirpini, jei nemaitini jos, o kartu ir p a
tiklij moneli, apsimestinm malonm, apgaulingu rpesiu, o
daniausiai dar ir pinigais - toji noringa dama gali supykti ir nueiti
vien jai inomais keliais, kartais - net unkeliais, ir kartais - toli,
toli, pralenkusi savo pon, ir daniausiai ji paklydusi ir nuvalkiota
kit tampa tokia neatpastama, lyg sutiktum kur pakelj bais nu-
aus luo, lapsardok, apskurl, o tasai tau sakyt: Sveiks, mano
pone, esmi tavo geras vardas", betgi a pats esu seniai nusispjovs
ant savo reputacijos, ant tos u skatikus parsiduodanios keks!" -

100
 SI L V A RERUM III

ir ia jis pyks nusispjov ant saman, buvo dabar ities baisus,

krauju pasruvusios akys blizgjo it kariuojant, ir Norvaiai irgi
buvo baugu; jis kvp giliai ir jam tar: dar nekama, ir itai, tarp
mudviej kalbant, labiausiai neramina etmon, taigi, dar nekama,
kad js viesyb norintis priimti yd tikjim.
ia raikytojas m taip balsu kvatotis, kad net pabaid savo ra
miai besigananius danielius; Kvailiai, prasiokai ir bukagalviai,
tai ko jie bijo, tik tiek j vargani proteliai tenea, o tu k manai - ar
geras i mans ieit ydas?" Jis, Norvaia, bt mieliausiai iven
gs toki klausim, pokalbis krypo pavojinga linkme, ia i ties
reikjo paios didiausios delikacijos, ir jis kaip galdamas ramiau
atsak mans, kad jo auktybs tikjimas - jo auktybs asmeninis
reikalas, ir ne pusbrolio ekonomui ia k nors sprsti tokiu svar
biu klausimu, jeigu paklaust jo asmenikai, tai jam patikusi jos
viesybs kunigaiktiens mintis, apsakyta i Bachstromo knygos,
kad jei Viepats yra vienas ir visagalis, tai jis vienas visiems, o kas
jau ten kaip garbina - kiekvieno asmeninis reikalas, bile tik pats
mogus bt geras... ir jei jau viesyb klausia asmenikai, tai jam
yra tek sutikti toki kunig, kad, Viepatie apsaugok ir pasigailk,
jis neabejojs, Suzin irgi buvo u k bausti, tai k gi dabar daryti,
akivaizdu, kad priklausomyb kuriam nors tikjimui dar nieko
nenulemia, ir jeigu jau jo kas paklaust, tai i savo praktikos gals
pasakyti, kad geriau jau protingas ydas, su kuriuo gali susitarti,
negu durnas Rymo katalikas, betgi, inoma, geriausia - protingas
katalikas, o nuo kvailo ydo - apsaugok Viepatie, bet k gi jis pats
suprants, jo usimimas - sskaitos, ne teologija, ir jis geriausiai
suprants ne tikjimo vingrybes, o skaiius ir j argumentus, ie
niekada neapgauna.
Tu, - kunigaiktis, kiek atlgs, dr jam pirtu krtin, - tai
tu, pone Norvaia, turtum priimti yd tikjim, tau bt pats tas,
j ventas ratas - visas vien skaiiai." Ir jis vl pradjo skardiai
juoktis, net pabaid paukius, o tada vilpteljo: i krm ilindo

101
iponuotas pusamis vyras skusta galva, veliais sais ir rinktinio
galvaudio veidu, kur dar ir bjaurojo didiulis randas ant antakio,
ir dar du, jaunesni, jo pakalikai - nelabai variai apsird, su gau
ruotom iuprynom, visi ginkluoti iki dant, su biznais ir virvm
prie juostos. Pone Grabovski, ponas Norvaia lieka sveiuotis, iki
kol man jo kompanija pabos, pasirpinkite, kad jam ir jo tarnui
nieko netrkt, sakykit paruoti kambar... - ia jis kiek pagalvo
jo, - paruoti kambar kairje dalyje, ariau mans, noriu tok puik
panekov turti alia savs, visus ginklus, inoma, praome atiduo
ti Grabovskiui, gausite juos prie ivykdamas, mielam sveiui jie ia
nereikalingi, ia nebus su kuo kovoti, nebent jus taip ukankiniau
savo nuobodiom kalbom, kad nortumte mane papjauti; siunia
mus laikus prie uantspauduodamas irgi tursite man parodyti,
kad sitikiniau, jog visk matte ir supratote taip, kaip yra; matote,
pone, kakotopijos kakotopijomis, betgi kartais norisi pasinekti su
kuo nors i alies, kaip kad su jumis tai... nors k gali inoti, gal ir
jums patiks mano maoji sala vidury mik, tikiuosi, tai bus maloni
ir trum pa nelaisv, o galbt ia kaip sykis rasite daugiau laisvs nei
bet kur kitur... sivaizduokit, kad esat kaip tas jreivis, kuris k tik
isigelbjs i suduusio laivo ir pateks stebukling sal... js
laim, ir inot, kur js laim? Kad man nemelavot dl nipinjimo,
tai kur, nes ko jau niekada neatleidiu - tai idavysts."
Ir kai Grabovskis su savo vyrukais j nuginklavo ir palydjo
dvar, kuriame jau rado savo tarn, jo tyliai ir ramiai laukiant, nes
surit ir ukimta burna, tiesa, kunigaikiui paliepus jis parankini
buvo nenoriai, bet ilaisvintas, Petras Antanas Norvaia paman ess
i ties laimingas mogus: kad neliko kur nors ten, vryno parke,
po krmu, su Grabovskio perpjauta gerkle; tada tai jau bt buv
nebepataisoma, o dabar dar buvo galima tverti, jis buvo tikras, kad
i to netikto areto vliau, eimininkui atlgus, kaip nors isisuks,
juolab, kad t vakar is buvo tikrai malonus - kambarys jam buvo
skirtas geras, greta kunigaikio miegamojo, nors ir be antikameros

102
 SILVA RERUM III

tarnui, mat tas buvo isistas vien i kiemo pastat, ir jis buvo
pakviestas vakariens, prie stalo, didij men, kuri dabar buvo
dailiai apviesta ir atrod visai svetingai. U ilgo stalo jie sdo dviese,
jos viesybs kunigaiktiens Martos vis dar niekur nebuvo matyti,
o Martynas Mikalojus dabar buvo persirengs vakarienei, ilinds
i savo apsiausto ir pasipuos taip kruopiai ir madingai, jog at
rod pasiruos vakarienei ne vidury mik, bet ma maiausiai
Pranczijos karaliaus dvare, tik jau be savo ordin; vienas gerai
imutruotas kunigaikio liokajus jiems tyliai patarnavo i u nu
garos, ir Petr Antan nustebino ne tik kunigaikio meilumas, bet
ir jo saikingas valgymas: patiekalai buvo puiks, paruoti su imone,
pritaisyti rinktiniais prieskoniais, keist ir neprast skoni, taiau
paaikjo, kad jo viesyb ne vien valgo labai maais kiekiais, bet ir
n burnon neima jokios msos, itai jis aikino, es nevalgs nieko,
kas turi del, ir nesutaris su savo iminiais, ar itai kategorijai
priskiriamos uvys, mat tie jam sak, jog dert vengti vien t gyv
padar, kuriems mogus galt suteikti vard; karpiai, silks, lyde
kos, eeriai, kilbukai prie j nepriskirtini, ir kunigaiktis prisipaino
dvejojs, ar tikrai taip, mat juk uvis - vis vien gyvas daiktas, ir k
tai reikt atsidurti lktj ir bti kito suvalgytam? Ar sivaizduojate
save uvimi, pone Norvaia, pamstykim, kas js galtumte bti, a
manau, turbt uptakis - vikrus, itvermingas, nuolatos kelionje,
nuolatos plaukiantis, nesvarbu, ar upj, ar jroj, nebijantis alto
vandens, uptakis, vardu Petras Antanas, na, o a patsai, su tokia ilga
nosim, neabejotinai biau erketas - imtamet uvis i gimins,
skaiiuojanios imtmeius, i kurios kas netingi nori iplti visus
ikrus... Ir vl negaljai suprasti, ar jo viesyb juokauja, ar kalba
rimtai, bet Petras Antanas buvo dabar atsargus klausinti, nors ir
knietjo paklausti, kas gi tieji kunigaikio iminiai, ir apie kokius
ikrus jis neks, bet nusprend veriau jo neerzinti, ir jis stengsi ne
vien tik pritarti, bet kartkartmis dar ir klausdavo, k jo viesyb tu
rs galvoje, nes sekti jo mint buvo domu, bet gana sudtinga, ir buvo

103
Kristina Sabaliauskait

akivaizdu, jog kunigaiktis daug laiko praleidia vien su savaisiais

apmstymais, kuri daugelis buvo bema mokslinio lygio, ir, regis,
jam tikrai reikjo kompanijos, reikjo klausytojo, mat savo priversti
niam sveiui jis kantriai aikino ir ne kart kartojo: Apie itai, pone
Norvaia, mes dar btinai vliau pakalbsime"; jiedu tvakar igr
tris butelius vyno, ir jis beveik pamiro pakliuvs nelaisvn, beveik
nebeatsimin nirtulingo dienos primimo ir mgavosi vakariene tol,
kol kunigaiktis atsistojo, grakiai pasir, ir pasaks, kad metas
ilstis, metas miegoti, sapnuoti, sapnuokite daug ir domiai, m ie
lasis", ir patrauk kartu su juo link savo alkieriaus ir jo kambario, ir
tik tuomet, kai anapus dur subildjo i lauko ustumiama velk,
jis prisimin ess kalinys. Gerai prigrs ir kunigaikio palieptas
sapnavo daug: daug vairi dalyk, bet daugiausiai ydus: didiul
mrin j sinagoga buvo virtusi teatru, visi buvo ten susirink - ir
usispyrlis Zelmanas Gordonas, ir Vilniaus magidai, ir matytasis
Simonas Icikoviius, miestieiai ir i kaimeli, imt imtai j, visa
minia; balkone pasislpusios po tamsiais gobtuvais kuddamosi
sdjo j moterys, o paiam sinagogos vidury bedievik ok oko
ilkais ir povo plunksnomis pasipuousi Gordonait - ltai skambant
klavesinui ji vien po kito nuo savs pl perregimus geltonus ir
raudonus ydus, ir j majant jau vysiojo jos oda i po plonyio
audinio, ir blyksjo, dzingsjo ydiko aukso grandins, auskarai
ir apyranks, kuriomis buvo apkarstytas visas jos jaunas knas, ir,
gundaniai ltai nusiplusi paskutin yd, juo mosteljo - dabar
ji stovjo nuoga, tik su papuoalais, ir jis suprato sapne j esant
biblin Salomj, nes dabar jos rankose buvo didiulis padklas ir
ant jo guljo kraujais varvanti nukirsta galva, neabejotinai krik
ionio - su pilkai pudruotu peruku, veido nebuvo matyti, buvo
nusuktas, matsi vien tik patsai perukas su skystaniom garbanom,
toks, kaip kunigaikio Martyno Mikalojaus, bet... betgi, Viepatie
ventas, lygiai tok pat Vilniuje turjo ir jisai pats... ir i to siaubo
jis atsibudo, paryiais, ir jau nebegaljo umigti, kankino trokulys

104
 SUVA RERUM III

ir trikd garsai u medins sienos: ten, kunigaikio miegamajame,

djosi keisti dalykai, vos girdimas sklido emas jo balsas, jis kak
kalbjo, tyliai juoksi ir jam atitar moterikas kikenimas, jis pamau
slopo, tilo, kol virto garsiais atodsiais, tada pavienmis aimanomis,
jis turbt j kankino, ne kitaip; aimanos vis danjo, danjo, kol
virto beveik auksmu, taip, moteris anapus sienos dusliai auksi
Dievo, ji vaitojo: O mano dieve, o mano dieve, o dieve... dar, dar,
susimildamas, dieve..." kunigaikio balsas, kimus, uduss, juok
damasis jos klausinjo: Ir kas dabar tavo dievas? kas?", tada igirdo,
kaip toji varg sulig paskutiniais skausmingais atodsiais lyg prie
mirdama, drebaniu balsu sudejavo: Tu, tu kaip dievas, tu dievi
kas..." ir ileido paskutin tylani aiman, kurioje jau buvo kakas
laukinio, vriko, ir Petras Antanas u sienos net persiegnojo:
akivaizdu, kad kunigaikio alkieriuje vyko baisus piktodiavimas,
baisi ventvagyst, gal net tonikos miios, ir jis tyliai pasimeld,
kad varg moterik jas atlaikyt ir gyva sulaukt kitos dienos; jis
usitrauk lovos antklod sau ant galvos tarsi nordamas pasislpti
ir, visam itam igsiui atmus daug jg, giliai umigo.

Kit ryt atmerks akis, Petras Antanas net loteljo ir pakruti

nus sprand galv bed pagiri skausmas: ant jo lovos krato,
kojgalyje, su naktiniais ir savo brokatiniu naminiu rbu sdjo

105
Kristina Sabaliauskait

vienplaukis kunigaiktis Martynas Mikalojus ir dmiai j stebjo;

buvo susidomjs, taiau ramus ir nepiktas, pailsjusiu vytiniu
veidu ir n kiek nepanaus mog, i vakaro grus ir vis nakt k
nors kankinus, ant jo rb taip pat nebuvo matyti joki krauj ar
kani pdsak, stebino vien tai, kad jo tikrosios garbanos gerokai
prailusios, bema baltos smilkiniuose, nors buvo vos vyresnis u
Petr Antan, ir dabar jo viesyb pasilenk ir, i arti velgdamas
savo belaisviui akis, suokalbininkikai sunabdjo: pasakyki man,
k sapnavai, paskubki, kol dar nepamirai, visk, visk smulkiai
papasakoki, juk sakoma, kad pirm nakt miegant naujoje vietoje
sapnai pranaingi. Ir ia jau reikjo diskrecijos, kuri buvo sunku
imstyti, itaip smarkiai kankinant pagirioms; mintys vlsi, rods,
visos netiko, visi atsakymai galjo urstinti ar stumti bd, bet
kunigaiktis ragino - nagi, greiiau, nes pamiri; ir jis nutar sakyti
ties, tiesa - ne vis: Js auktybe, nepatiksit, sapnavau ydus,
vis nakt sapnavau ydus, ia turbt dl t paskal4, ir kunigaiktis
nusijuok, taiau atrod kiek nusivyls: ydus, ir tik tiek? J pilni
arnavycai, ia nereikia pranaing sapn, bet k jie sapne dar,
tie ydai? - ir, pamats dvejon savo belaisvio akyse, klastingai nusi
ypsojo, praties rank link stalo, iupo vandens piln stiklin butel
ir, juo patelikavs prie nos, sukikeno: - Norisi gerti, tiesa? Jokio
vandens, kol papasakosit, jokio vandens vis dien!" Ir Petras Anta
nas, kad ir pagiringas, sumojo, jog jo auktybs geriau nebeerzinti,
todl isamiai jam visk ipasakojo - apie ydus ir ydus, ir apie
ydaits ok sinagogoje; apie tai, kaip dzingsjo aukso papuoalai
ir kaip ji vaistsi su nukirsdinta galva ant padklo; nepasakojo tik
splions, kad ten galjo bti jo paties ar net jo auktybs galva,
ito tai jau nereikjo, tai galjo siutinti; bet kunigaiktis klaussi be
galo susidomjs, ypsojosi, linksdamas galva: Ak, tos patraku
sios biblins yds su nukirstom galvom, nepaisanios nieko, idant
patenkint savo iaurius tikslus, ak, tai kas jums patinka, mielas
pone, tai ko js ilgits - pavojingos svetimos moteriks, ir trok

106
 SILVA RERUM III

tate, jog js paties galva atsidurt ant padklo, puiku! Puiku!" - ir

jis atrod ities patenkintas; sak, kad jo sveias ities yra nuostabus,
ir jis jo taip paprastai nepaleisiantis, nes jo sapnai ada bti smags,
net nepalyginsi su ankstesniu sveiu, sapnuodavusiu vien tai, kaip
kema skilv gardumynais ar su giminm niaujasi dl tv palikimo,
vienos nuobodybs, keptos paro galvos sapnai, ir jis ities butel
trokuliui numalinti: O dabar atgaukite jgas, ilskits, iandien
pasimatysime tik jau saulei nusileidus, tik vakariens."
Petr Antan Norvai paadino apie vidudien, triukmas: prie
rmo vienas po kito vaiavo arkliais kinkyti veimai, paprasti ir
pramatnesni, ir i j lipo ydai: daugiausia seni ir barzdoti, rabinai,
vilkintys juodus ilgus durtinius, su didiulm kepurm su atvar
tais, kai kurie - netgi su kailinm, kad ir vidurvasar, o vienas j,
kretantis, su klostyta olandika pageltusia kreza\ apskritai atrod
keli imt met senumo, regis, tuoj subyrsiantis dalis; visus juos
sveikino ir pagarbiai priiminjo Simonas Icikoviius, ir jie, garsiai
kleketuodami savo kalba, eng vidun; taip, i visko sprendiant,
jo viesyb Martynas Mikalojus tikrai buvo sumans tapti ydu,
paskalos nemelavo, ir didel dienos dal Petras Antanas praleido
lyg pel po luota, sddamas kambary; nusiprauss veid likusiu
vandeniu ir apsivilks, isitrauks popieriaus ir kelioninius ray
mo reikmenis paband aprayti kunigaikiui etmonui, k mats
per pirmj dien Turnoje, taiau, prisimins Martyn Mikaloj
tikrinsiant jo korespondencij, nutar pasisaugoti, veriau sdo
perirti kai kuri atsivet sskait, bet galop pabodo ir tai;
tada apsuko aplink kambar kelis ratus, d lvisa ko paklebeno
dur ranken ir nustebo aptiks iors velk atsklst; ijs
kit kambar rado j atvert, u jo buvo jau matytasis muzikos
kambarys, greta jo dar vienas ir men, ir ia j pasitiko Icikoviius:
Ponas, praome ia", ir nulydjo link ijimo, bet pro praviras

* Apvali balta apykakl, buvusi madinga Europoje XVI a. pab. - XVII a. pr.

107
duris akies krateliu Norvaia spjo pastebti - visa suvaiavusi
ydija besinekuiuodama sdjo menje, u stalo, ant kurio buvo
idliotos knygos, ratai ir popieriai, imarginti hebrajikai ir visaip
keistai pripaiyti, kakokiom lyg ir verpstm, skrituliais ir persi -
kryiuojaniom linijom, o kunigaiktis, pasipuos laisvu tamsiai
rudo aksomo drabuiu ir plaukus apsisups kakuo panaiu m u
sulmonik turban, sddamas sau ramiai vidury, dmiai klaussi,
kartkartmis siterpdamas hebraj kalba, bet Icikoviius, perdtai
ir palainikai ypsodamasis, istm Norvai pro laukujs duris,
tiesiai sault penktadienio popiet. Likusi dienos dal Petras
Antanas praleido klajodamas po sod: kad ir inodamas, jog ku
nigaiktis usims, buvo vis vien labai atsargus - kad nesukelt
tarimo, n negalvojo eiti link dvaro vart, buvo tikras ten esant
sargybinius; vietoje to apjo sodo pakraius, dirsteljs pro pra
viras studijos langines, i ties ten ivydo laboratorij - ant stalo,
tvarkingai nukrauto knygomis ir popieri stirtomis, stovjo alem-
bikai, riestos stiklo retortos, indeliai ir vamzdeliai, marmuro piestos
su grstuvais, stiklainiai su paslaptingais milteliais ir rdomis, o
ant lentyn - anatominiai pieiniai: mogaus knas nudirta oda,
iilgai pusiau perkirsta galva su pavaizduotom smegenim ir visom
ertmm; dar ten buvo i fajanso pagaminta pus moters - iki keli,
nuogomis krtimis ir atviromis siomis, kuriose susirangs emyn
galva miegojo kdikis, ir keli stiklainiai su spirite mirkstaniomis
gyvatmis ir keistais gemalais, ir jis net nusipurt; vaizdas pro lan
gel karietin buvo ne toks baugus: ten i ties, kaip kunigaiktis
ir sak, irikiuotos stovjo karietos nuo pat dvaro pastatymo laik
iki i dien, ir senosios atrod be galo griozdikos, tarsi namai
ant rat, sunkios, be dir, kniedytos sunkia geleim, ir keiiantis
madai bei amatinink sugebjimams jos pastebimai lengvjo; pri
klausaniosios dabartiniam kunigaikiui buvo, kad ir be dideli
puomen, bet ypatingo dailumo ir lengvumo, rinktins, kiek ak
umetus galima buvo pasakyti - angliko ir prancziko darbo, itin

108
naujovikos, tiesiog pavydtinos, prabangiausios Vilniaus karietos
prie jas atrod it kinink veimai. Saul jau buvo pradjusi leistis,
bet iki sutem ir vakariens dar regjosi toli, ir jis, neinodamas,
ko griebtis, sitais nedidelj vijokliais apaugusioj pavsinj; ten,
niekieno nematomas, pro lap properas galjo stebti sod. Tik
tai apsndusi penktadienio pavakar jame ne per daugiausiai
djosi, tik pro rm nuskubjo didele skarda neina prijuostuota
virja su mantriai suraityta skepeta ant galvos, i pairos - yd,
paskui vl kur laik viskas buvo ramu, tik kakur tolumoj pasigirdo
vaikikas verksmas, kaip keista, paman Petras Antanas, prisimins
kunigaikio vaikus, kaip keista, kad nei j, nei kunigaiktiens visai
nematyti; o paskui nuo tolimesni sodo pakraio pastat ataidjo
moterikas juokas, juoksi kelios moteriks, paskui viena kak
pasak, jis negaljo atskirti odi, taiau neabejotinai paino vakar
nakt girdt bals, is dabar skambjo visai diugiai, vadinasi, jo
savinink buvo sveika ir gyva, ir moterys, i bals - visos jaunos,
sau vl smagiai suklegjo it niekur nieko. Nordamas jas pairti,
jis islinko i savo slptuvs, bet bergdiai - j nuo besijuokianij
skyr mantriai kirptos sodo alitvors, o jeigu jas apeit, visai prie
j priartt ir turt joms pasirodyti, taiau nuojauta jam kudjo,
jog kunigaikiui itai nebt patik.
Temstant, jau gerokai ialks, kaip lieptas gro vakariens rm
ir Icikoviiaus buvo palydtas menn - ji vis dar buvo pilna yd, tik
dabar jie jau buvo susirink savo ratus ir ramiai nekuiuodamiesi
sdjo susmig krsluose, ities kojas, sunr rankas, visai tarsi
namie, o tarnai deng stal vakarienei; kunigaiktis atrod gerokai
pavargs ir susirpins, kaktoje buvo irykjusi statmena raukl,
bet pamats Petr Antan pagyvjo: tai ir js, praom praom,
saul tuoj nusileis ir vsime ab, gersim vyn ir valgysim, ir ydai
pradjo kudtis, o kunigaiktis kak jiems pasak hebraj kalba, ir
tie linksdami pradjo ypsotis: Ar js nieko prie, pone Norvaia,
pavakarieniauti iandien ydikai", k jis mandagiai atsak, kad

109
nieko prie, nes prajusi savait sau vaiinsis su totoriais, tad i
gals ir su ydais, ir, apskritai, taip ialks, kad galt pavakarie
niauti nors ir su paiais velniais, bet tarnai jau stal ne valgius:
baltas ydikas chalas, udengtas pramatnia balto lino servetle,
kvapni sriub, kugel, uvis - lydek drebuiuose, teloje keptus
eerio gaballius, ir didel uptak per vis padkl, paskendus
kvapniuose baltojo vyno padauose; o tada jiems susdus vienas i
senj yd udeg ant stalo vakes ir, dainingu balsu laimindamas
vyn bei duon ir rankomis kak burdamas vir j, pradjo abo
padkos mald, po kurios visi labai noriai kibo maist, skaitant
ir kunigaikt, ir netgi seniausiasis, tasai su kreza, kad ir vos nulai
kydamas sunk sidabro aukt, epsjo su didiausiu malonumu,
o apie Petr Antan tai nebuvo ko ir kalbti - i alkio bt galjs
suvalgyti maist kad ir su visomis lktmis, ne tik gard uptak,
ir jo viesyb tai pastebjs nusijuok ir balsu paklaus: Ar gar
di uvis, kaip tik juk vakar kalbjom apie uptak, vardu Petras
Antanas, ar nebaisu?" Ir Norvaia mandagiai atsak vis dlto io
skanumyno atveju laiksis ne jo viesybs, o ydiko poirio, kad
uvys tikrai neturinios jokios dvasios, ir tuo baisiausiai prajuokino
savo eiminink, kuris kvatodamasis paklaus savo svei, kaip tieji
man, ar i pono Norvaios ieit geras ydas, ir tie tik mandagiai
susivalg tarpusavyje, o tada pats seniausias, kuris virkindamas
jau senokai snduriavo padjs barzd ant krezos, staiga atmerk
po raukltais vokais veik pranykusias akis ir, dbs jas tiesiai
Petr Antan, nuo senatvs plonu ir veplu balsu aiki aikiausiai
itar: Ne, neieit, jis pernelyg nelaimingas, kad bt ydas", ir
tai pasaks vl usimerk ir nugrimzdo snaudul. Keista buvo ir
tai, jog po vakariens ydai liko nakvoti Turnoje - Icikoviius juos
palydjo vien tolimesni pastat, kur jiems buvo skirti kambariai,
ir kit ryt, ir vis etadien jie tebeviejo dvare - neskubdami
slampinjo po sod, nekuiuodamiesi ilsjosi ant suoleli pav
syje, ten gana ilgam prie j su savo talmudais prisds buvo ir jo

110
 SILVA RERUM III

viesyb, kuris su jais kalbjosi vien hebrajikai, buvo akivaizdu,

jog t kalb valds visikai laisvai, ir lygiai taip pat akivaizdu, jog
judjai ia jautsi kaip namie ir viejo nebe pirm kart, ir Norvaia
lidnai pagalvojo apie savo reliacij, kuri turs rayti kunigaikiui
etmonui - kol kas tai, k jis regjo, tik patvirtino visus blogiausius
gandus, ir itaip bemintydamas ir stebdamas sod, kur dabar
tarsi tamss paukiai buvo nutp jo viesybs sveiai, jis staiga
pajuto pat Martyn Mikaloj jam tapnojant per pet; buvo guvus,
su dailiu lengvu vasariniu durtiniu ir auliniais batais, spindinio
mis akimis, jis mosteljo ranka yd link: ar ponas ins, jog abo
dien ydams draudiama daryti net trisdeimt devynis veiksmus,
vadinamus melakha, dirbti bet kok net maiausi darbel, be to -
ir keliauti, tik tai praleisti dien ventuose apmstymuose niekas
netrukdo, kaip lygiai Talmudas tdien skatina ir mylti savo m o
terik, tdien darbuotis lovoje nedraudiama, et, patink jam tie
ydai! - ia jis garsiai nusijuok, - tad jo iminiai pasilik iki abo
pabaigos, kol vakar siiebs pirmosios trys nakties vaigds, tai
maiausia, kaip jis gals jiems atsidkoti, na, bet k gi mes su jumis
darysime, mielas pone, gal pasijodinkim, pajudkim, kol visikai
nesuglebom tel, eime, ant arkli.
Jie ijojo dviese, be palydos, ir buvo matyti, jog jo viesyb val
dose jauiasi saugus - prieingai, tai jis kl baiming pagarb bet
kuriam sutiktam, prie j lenksi, bet stengsi n neirti jam
akis, ia jis buvo viepats ir valdovas, gals nutrenkti savo pykio
aibais, taiau kunigaiktis nekreip dmesio tokias smulkmenas;
paragins irg jis isuko i kelio ir pasileido zovada per didiul
lauk; jojo pavojingai, nutrktgalvikai, netausojo nei arklio, nei
pats savs, rodsi, tuoj nusisuks sprand ar isitakys ukliuvs u
pirmo kelmelio olse, ir Petras Antanas vos spjo paskui j, pa
vijo jau tik pamikje ir uduss paklaus, o kaipgi itoks jojimas,
itokia greita kelion, ar ydai nelaikyt ito abo paeidimu, ne
kalbant jau apie tai, jog ir usimuti itaip galima, k kunigaiktis

m
Kristina Sabaliauskait

juokdamasis atov: o kas man rpi, a juk ne ydas, tai ir lauyti

man nra ko! Ir, matydamas visikai sutrikus savo bendrakeleivio
veid, dar labiau m kvatotis; nagi, jokim gilyn, jokim gilyn m i
kus, mielas pone, ir paunksmje atsigrs smeig Petr Antan
akis ir visikai rimtai, lyg velniai ramindamas nesusipratus vaik,
jam tar: Negaliu usimuti, nes esu nemirtingas."
T akimirk Petras Antanas Norvaia buvo tikras turs reikal
su beproiu, ir jausmas, einant ingine gilyn miko taku, nebuvo
labai malonus, skaitant ir tai, jog kunigaikio bta ginkluoto, o jo
paties - net be maiausio peiliuko, bet jis susilygino su jo viesybs
arkliu ir dabar dmiai stebjo kiekvien jo judes ir klaussi kiek
vieno odio, galvoje kartligikai kurdamas isigelbjimo planus,
ir jo auktyb dabar dmiai j velg, klausdamas, ar mans jog
jis pamilis? Ir dabar tereikjo daryti viena - bandyti isisukti
nuo tiesaus atsakymo ir iekoti bdo kaip nors dingti i miko,
todl jis tik pradjo velti odius: Geras klausimas, js viesybe,
o k manote js pats? Ir kodl mans klausiate - lyg galiau jums
atsakyti... kartais, ypa paryiais, ir man paiam atrodo, jog esmi
tikras pamilis... O dienai iauus, jog tai pasaulis - beproi
pilnas, ir a vienintelis sveiko proto tarp j; taigi, sutikite, js
viesybe, klausimas, kas iais laikais yra beprotyb, - itin keblus,
nelygu, kaip pairsi."
Norvaia, js - protingas mogus, nes kvailiams toki klausim
n nekyla, ar inote, i ko visad painsi silpnaprot? Bukaprotis
visuomet visk ino geriausiai, jam niekad nekyla joki klausim,
jis visad turi atsakymus ir visad ins, k daryti, gyvenimas jam
visad aikus; maa to, jis daniausiai dargi ir moko gyventi kitus, j
daniausiai aptiksi esant uol pamokslinink, pastori, tarj, teis
j, ratinink, senin; galia ir bukumas - pratingas ms laik
derinys, laim, jog dabartis - tik akimirka aminybje, a tikiuos,
kad ms vaikai bus kitokie, nors ir nepavydiu jiems palikimo,
mes paliksim pasaul po savs kur kas bjauresn ir atgrasesn, nei

112
 SILVA RERUM III

kad radome gimdami, ak, bet kaipgi mes klystam manydami, kad jie
taisys ms paliktas griuvenas, kad jie mums nors kiek priklauso -
lygiai tiek priklauso, kiek mes priklausm saviesiems tvams! Tik
suprats esantis aminas gali isilaisvinti; tik pains auktesnij
paslapt gali i ties gyventi... ar tu tiki, jog ji yra - toji didiausioji
paslaptis, kuri suteikia form chaosui ir beprasmybei, bet labai gali
bti, jog jos vardas visikai nra Dievas... arba bent jau ne tai, k
mes sivaizduojame j esant? Man regis, esu visai prie paslapties
priartjs, inoma, tereikjo visk po truput prisiminti, tai buvo
nelengva, bet jei kart jau mirti ir po to prisikeli, kai suinai ess
i ties nemirtingas, eilins tavo mirtys tra kaip slenksiai, kuriuos
vis perlipi, artdamas link didiosios paslapties minimo... ir visi
tikjimai i ties tra tik vedliai ar, veikiau, tik skirtingi keliai link
tikslo, taiau visi tame paiame emlapyje, ir a esu nutars susi
rasti trumpiausij ir patikimiausij vedl, ir itai - judj religija,
bet, pone Norvaia, paskalos, kad aai norintis tapti ydu, su tuo
maa k turi bendra, mans nedomina ta paprasiausioji ydiko
tikjimo atmaina su apipjaustymais ir koerine msa, ne Talmudas
amatininkams ir prekeiviams, su nurodymais, kaip valgyti, praustis
ir gimdyti vaikus, ir net ne eilini rabin ventojo rato studijos, o
aukiausieji jos slpiniai, hermetik, imini ir prana lygis, va
dinamas Kabbalahy ir tai kodl mane kartkartmis lanko magidai ir
a su jais diskutuoju apie emanacijas ios aukiausiosios paslapties,
Ein Sofykuri yra nepaini, begalin ir aminai liks neminta, bet ji
yra veritas universalis ir anaiptol ne vien ydams priklausanti, tik
ieji, bdami viena seniausi taut, ankstyviausiai ir tiksliausiai t
aukiausij ties ura, pakanka palyginti, kaip msikis ven
tasis Jeronimas ivert ventj Rat, Vulgat, i ydiko Zoharo
originalo... daug kas tame vertime buvo prarasta, supaprastinta taip,
kad ir beratis suvokt, dingo visos esmins apraymo smulkmenos,
liko tik bendroji niksanti tamsa ir Dievo dvasia, plevenanti virum
vanden... galbt tyia taip ivert, idant didioji paslaptis tapt

113
Kristina Sabaliauskait

niekada miniai neprieinama, o vien tik irinktiesiems; ir neliko

nei juodosios Ein So/kibirkties, isprogusios hermetikai uants
pauduotoje ertmje, neliko nei materijos, nei atmatuot bespalvs
viesos ratil, isiskleidiani visomis vaivorykts spalvomis,
neliko n reishit, atskaitos tako, u kurio prasideda visa apimanti
neinomyb; vieninteliai ydai apra pasaulio pradi taip, kad ji
gali bti perskaitoma kaip mokslinis fizikos veiksmas, kaip alche
minis virsmas, perskls visat iki maiausi daleli ir i j sukrs
gyv stebukl - ms pasaul; bet krikionims visa tai neteisingai
ivertus neliko painimo, mokslo ir tiesos, liko tik Banyios tv
akylai saugomos paslaptys, liko tik j iminties umartis, net
pamirom ir tai, kad mes patys veniame j ab, shabbaty kuris
mums virto subata, visk pamirom, ir mums, krikionims, teliko
tik aklas neklausinjantis, nemstantis ir netyrinjantis tikjimas
Viepaties stebuklu... itoks tikjimas - ne man, nekart mirusiam ir
nekart prisiklusiam, siekianiam aukiausiojo painimo lygmens;
man, noriniam iskrosti be kok stebukl, imsinti ir ivysti jo
sandar, ir suvokti, pagal kok dsn jis vyksta, kokie impulsai j
lemia, bet k gi jums, filistinams, apie visa tai suprasti... ar js bent
t supratot i to, k sakiau?
Ir k reikjo Petrui Antanui daryti, atsidrus miko tankmj su
kunigaikiu, kuriam aikiai buvo pasimai - inoma, tik linksti
galva ir sutikti, bet stabiausia buvo tai, jog, kad ir ne iki galo supran
tant, jam buvo keistai domu jo klausyti - visgi jo viesybs bta itin
mokslingos galvos nuo jaunysts, ir Norvaiai baugu buvo paiam
sau prisipainti, bet viskas - ypa naktiniai kankinantys sapnai ir j
sukeliamas nuolatinis poilsio stygius - dabar buvo susiklost taip,
kad j pragaitingai ir tiesiog liguistai dabar domino viskas, kas buvo
susij su ydais, ir ypa - su ydmis, ir itokios jo viesybs kalbos
buvo neisenkantis t smalsum malinantis altinis; be to, buvo
aikiai matyti, jog tol, kol kalba apie ituos dalykus, jo viesyb ne
nirta, o prieingai - jauiasi ramus, susimsts ir netgi velnesnis,

114
 SILVA RERUM III

taigi, saugant savo paties kail, tokius pokalbius derjo kuo labiau
skatinti, nekalbant jau apie tai, kad reikjo suinoti kuo daugiau
tiesos ataskaitai, ir, bdamas gana patyrs derybose, jis nusprend,
jog geriausias bdas gyti kito pasitikjim - iek tiek ir paiam jo
parodyti, tad mintyse persiegnojs taip ir iklojo: suprants anaip
tol ne visk, bet jam labai domu, ir, jei jo viesyb jo neiduosiantis,
jis turs prisipainti: j sapnuose apsdusi yd, toji pati, apie kuri
jau pasakojs, vakar j kankinusi nebe pirmkart, pasirodanti veik
kas nakt, nors Vilniaus kahalo vyresniojo Gordono dukr mats
tik kart ir labai trumpai, n nekalbjs su ja, taiau sapnuose ji
kaskart atsidurianti jo lovoje, k ten pataluose - tiesiog palindusi
jam veik po oda, it erk, n rimbu nemanoma jos nukraptyti; tad
taip, jis nedaug k ins apie ydus, turs su jais tik komercini
reikal, taiau dabar vykst kakokie monai, ar tik nebus prikibs
koks nors ukeikimas, tad taip, jei jo viesyb jo neiduosiantis -
jam tikrai domu visos tos ydikos paslaptys.
ia kunigaiktis nusijuok: betgi inot, kas keisiausia, pone
Norvaia - ogi keisiausia tai, jog pati didiausia paslaptis mums
yra patys ydai; imtus met ia pat, alia, greta, o j visai nepa
stam, nors prekiaujam, nuomojam jiems savo emes, sudarome
sutartis, duodam leidimus sinagogoms statyti, perkam i j vyn,
degtin, ilk ir silk, kai jie naudingi - pakeniam, kai kyri - v
jam ir kariam visus unis ant j, betgi ar kada susimstt, ar mes
juos pastam? Ar a juos pastu, nors jie beveik kas savait sve
tingai vaiinami u manojo stalo ir aikina man veniausias savo
Kabalos paslaptis? Ar jie mane gerbia ir pripasta, ar vien tik bijo
ir pakenia? Ar a juos pastu, ar galiu pasitikti; ar galiu inoti,
kas skleidia paskalas, neva a prims j tikjim - mano prieai
ar mano iminiai, kuriems, tarp kita ko, tokie gandai bt ypa
naudingi? Ar jie i ties ino ir saugo didisias paslaptis, ar vien
tik apsimeta? O js ir js ydait - paklauskit savs, ar geidiate
jos vien todl, kad ji tokia paslaptinga ir tolima, lyg nuengusi i

115
Kristina Sabaliauskait

ventraio puslapi, ar sapnuotumt j kasnakt ir toliau, pamats,

kaip ji valgo ir prausiasi, riaugja ir gadina or, ir naudojasi nakti-
puodiu; negaluoja ir prakaituoja, pudruoja skruostus kaip ms
moterys ir suka savo plaukus ant skudurli? Ar vien mgstat jaunas
mergaites, dukras jums tinkanias? Ar, galbt, viskas kartu? - ku
nigaiktis dmiai pavelg savo panekov ir uverts galv nusi
juok, ir tas juokas vidury miko prieblandos buvo labai nejaukus,
ir kai jie i tankms vl ijojo lauk ir pasuko atgal Turn, Petras
Antanas Norvaia lengviau atsiduso - kad i miko ijojo sveikas
gyvas, ir kad visgi atrod, jog jo viesyb, kad ir pakriks, bet dar
ydu netaps, o tatai smarkiai lengvino jo reliacijos uduot.
Tvakar u stalo vl sdjo ydai ir vl lygiai taip pat buvo tie
kiami ydiki valgiai - kaip ir sakyta, sveiai vis dien negaljo
niekur keliauti ir j draudimas baigsi tik vakarinms vaigdms
suspindus; ir kunigaiktis, klastingai ypsodamasis ir veikiausiai
tyia, pasuko kalb apie yd moteris: papasakokit, gerbiamieji
rabiai, mums apie yd moteris, jos baisiai dominanios tai ia
esant pon, kuo gi jos tokios ypatingos, kad taip jaudina ms,
goj, fantazij? Ir, rabinams iminiams tarpusavy pamurmjus,
pagaliau kakas i j pajuokavo: js viesybe, jos lygiai taip jaudina
ir msik vaizduot, moteris yra didi paslaptis, ir labai gali bti,
jog ji esanti ariau to, kur vadiname Dievu, nei vyras, mat vyro
protas kyls i mstymo, o moters - i jausm, vyro protas - galvos
protas, bet moters protas - tai irdies protas, ir todl ji lengviau
perprantanti paslaptingus dalykus, kuriuos galvos protu itin sunku
paaikinti; todl mes moteris suvokiam kaip atskiras, kitonikas
ir vyrams iki galo nepastamas, taiau jiems visikai lygias, o kai
kuriais ypatingais gyvenimo atvejais - dargi ir svarbesnes, ir dar
klausimas, kas bt ij i ms protvi, jei ne ms pramots
Sara, Rebeka, Rachel ar Lja, ir gal todl ydu gimstama tik i
yds motinos, bet ne i tvo sklos: nes juk tik moters sios ne
meluoja, ia kaip gamtoje - barstyk vair grd kiek nori, bet tik

116
 SI L V A RERUM III

dirva paslaptingai ir nesuprantamai atsirenka, kuris nunyks, o kur

sudaigins ir uaugins? Ir ia seniausiasis ydas, tasai, su senobine
apykakle, pramerks vien ukritusi ak netiktai susvirp: Ir
dar labai gali bti, kad Tas, Kurio Vardo Negalime Itarti, irgi yra
moteris", ir kunigaiktis nusijuok, keldamas taur: Kaip jums tai
patinka, pone Norvaia, labai gali bti, kad Viepats yra... m ote
ris!" - t girddamas Petras Antanas net nevalingai persiegnojo,
mintyse praydamas Viepaties atleisti, kad dl aplinkybi yra
priverstas klausyti itoki bedievysi, o krezuotasis seneliukas,
kart n nesivargindamas atmerkti aki, kantriai paaikino: Ar
Tasai, Kurio Vardo Negalime Itarti, turi kn? Jeigu neturi kno,
vadinasi, neturi ir genitalij, todl net pati mintis, kad gali turti
lyt, yra paprasiausia nesmon. Tas, Kurio Vardo Negalime Itarti,
yra lygiai tiek pat vyras, kiek itas stalas, prie kurio valgome, ar ita
kd, ant kurios sdite; HaShem yra ir vyras, ir moteris, ir tuo pat
metu n vienas i j", - ir po ios miglotos itarms, atmusios jam
visas jgas, senis nulenk galv onan ir palaimingai umigo ant
savo apykakls. O tuomet siterp kunigaiktis ir pradjo pasakoti,
jog, pasak kai kuri yd, Viepats nesukrs Adomo i dulki, o
Ievos - i jo onkaulio, bet sutvrs abu vienu metu, ir prisaks
jiems valdyti visa, kas tik gyva, jo sukurtame pasaulyje, ir ia vienas
rabin j pertar: Js viesybe, i pradi buvo sukurtas vienas
mogus, ir tuomet padalintas dvi dalis, vyr ir moter", taiau
kitas rabinas i kitapus stalo garsiai suprunkt: ne, buvo ikart
sukurti du mons, vyras ir moteris, ir jis nurod ventojo rato
knyg ir net tiksli eilut, kurioje tai apraoma, o tada pirmasis
pacitavo kitus odius, neva pagrindianius prieingai, ir ia jau
jie pradjo kauti hebrajikai ir bartis ne juokais, o kunigaiktis,
pasilenks prie Norvaios, kikendamas pusbalsiu pasak, kad jam
nieko nra graesnio, kaip ydai, besiniaujantys dl ventojo rato
supratimo bd, tai vienintelis dalykas, dl kurio jie kada nors rim
tai ginijsi, o itie du - dar ir skirting sinagog rabinai, vienas i

117
arnavyc, kitas - i Bresto, ir jis dabar beirdamas prisimins
juoking istorij apie yd i suduusio laivo, kuris, iplautas bang
negyvenam sal, vos atgavs jgas pastat dvi sinagogas, ir tada i
auktybi igirds nustebusio Viepaties bals: Moie, kam tau dvi
sinagogos negyvenamoj saloj?, o tasai Moi atovs: Kad tai it
galiau eiti melstis, o tai j it - ir kojos nekelsiu!" ir kunigaiktis
negaljo liautis kikens i savo juok, o, beje, jo mgstamiausioji
yd - Lilit, tokia baugi moteris, tamsus angelas, upuolantis vyrus,
mieganius vienus, ar tik jsik ydait nebus i Lilit gimins, kai
kurie ydai sako, jog ji buvusi Adomo pirmoji mona, toji, sukurta
i dulki tuo pat metu, tik ji buvusi neklusni, ji j palikusi, ir tada
jau jam tek lupti onkaul, ak, kodl j paliko, bt domu suinoti,
kaip galjo baigtis Lilit ir Adomui... ir mai jis tapo nirus, jo rudos
akys usisklend, tapo nevelgiamos, it toji uantspauduota tamsa
i judj ventojo rato; jis usivert vyno taur ir apsimet klauss,
k hebrajikai ginijasi jo ydai.
Petras Antanas Norvaia tnakt pagaliau atsiguls patalan daug ir
nuoirdiai meldsi; nebepamin, kada taip kartai ir i visos irdies
buvo atsidavs maldai - atgailavo u visus piktodiavimus, kuri
iandien prisiklaus, u valios silpnum, kad neprietaravo ir nesu-
draud blevyzgotoj, bet k gi jis galjo padaryti - jo toks darbas,
tokia uduotis, kaip nors itverti, atlikti savo pareig, tad tikslas
pateisina priemones; bet koks kunigaikio ierzinimas iandien
nebt davs jokios naudos rytoj, Jzau Kristau, iklausyk, suprask
ir atleisk; taip jis ir umigo, melsdamasis, jausdamasis kiek varesnis
dl nuoirdios atgailos, ir sapne pajuto palengvjim, nes atsidr
banyioje, kad ir nepastamoje; jautsi saugesnis ir parpuols ant
keli meldsi prie auksu spindint altori su didiuliu ypatingo
groio kryiumi, panaesniu ne kryi, o gyvybs med - mat nuo
pat apaios turjo isiraizgiusias aukso akas, apkibusias didiul
mis kekmis vynuogi, spindini it brangakmeniai, it rubinai ir
ametistai, taip, Viepats buvo jo vynmedis ir tik jis galjo numalinti

118
 SILVA RERUM III

jo trokul, ir sapne jis kl akis Nukryiuotj, jo liaun, jaun

kn, tik tai veid deng ilgos juosmen siekianios tamsios gar
banos, o jis taip norjo sutikti atleidiant vilgsn, ir tuomet tarsi
stiprus vjo gsis psteljs praskleid plaukus, ir Dieve apsaugok,
ten buvo ji, jos mergikas veidas, ikreiptas baisiausios kanios...
Jis atsibudo - apimtas siaubo, ipiltas alto prakaito, o baisus
baimingas dergimas net jo pagaugais, tiesiai iki kaul, ir ia jis
sukluso - garsas nebuvo sapnas, tai buvo violonel, viena, ir dabar
grie nebe moteris, grie kunigaiktis, dl to negaljo bti joki
abejoni, nes vien vyras galjo turti tokios jgos, vien vyras galjo
darbuotis stryku it pjklu, nioti juo lyg rimbu, lyg kardu kapoti,
lyg nort nuudyti instrument, su tokia galia, su tokia neapykanta
ir igaudamas tokio groio garsus, lyg Turnos dvaro naktyje tarsi
toje juodoje judj nupasakotoje ertmje ia ir dabar rastsi naujas
pasaulis, su ugnimi ir vandeniu, su kalnais ir bedugnmis; garsas
jo pagaugais Petro Antano knu, plak irdies diais, kartu
su krauju jo gyslomis, jam reikjo daugiau t gars, tarsi jie bt
pati gyvyb, ir jis prigludo ausimi prie savo kambario dur ir savo
nuostabai pajuto jas pasislenkant, jos nebuvo usklstos, ir jis tarsi
uburtas, apgraibomis per tamsius kambarius patrauk link sklin
danio garso, jam reikjo daugiau, garsiau, dar; prie pat dur, u
kuri grie kunigaiktis, jam i tamsos keli pastojo vienmarkinis
Icikoviius, mojuodamas rankomis band perspti: nereikia, nerei
kia dabar ten eiti; taiau jis jo neklaus, juolab kad igirdo, jog kuni
gaiktis begriedamas usikirto, m kartoti nepavykusi dal, vl ir
vl, ir jis pastms petimi duris eng tamsoje skendint muzikos
kambar, be jokios vaks, be jokios lempels, nuviest vien pro
lang sklindanios pilnaties viesos, kaip tik t akimirk, kai nirs
kunigaiktis tarsi mait nublok alin instrument ir ileido i savs
siaubing riksm - it bt sueistas vris, it vilkolakis, kuriam ird
kalamas kuolas; jis kauk, springo, maurojo ir kkiojo, vienmar
kinis raiiojosi ant grind, tampomas konvulsij, ir Petras Antanas,

119
Kristina Sabaliauskait

i patirties inodamas, jog tokiais atvejais traukuli apimtasis gali

nusiksti lieuv ar mirtinai susikneinti kiau grindis, puol prie
jo padti; surakins dilbiais besidauani kunigaikio galv, band
j nuraminti, taiau tatai nebuvo traukuli priepuolis, jo auktyb
turjo smon, sikibo jam rankas, jo veidas ir markiniai buvo
drgni, lipns, ir dmiau pavelgs, kiek tik leido blausi mnesiena,
jis pastebjo, jog kunigaikio rankos ikruvintos, pirtai ir panags
suraiytos styg, vietomis nudrksta oda, o veidas - lapias nuo
aar, bet dabar jis jau rimo, kaip vaikas, saugus jo glbyje, jau tik
verk, neberiaumojo ir neberk, tik usikirsdamas kartojo: kodl?
kodl? ir Petras Antanas apimtas nebdingo gailesio j laik apka
bins, ltai raminaniai tapnodamas plataka per nugar, kol tasai
padjs galv jam ant peties maio, kol pagaliau nustojo trkioti,
o tada pakl j veid ir smeigs akis itar: O dabar jau eik, nes
kitaip tursiu tave umuti." Ant slenksio atsirads Icikoviius be
garso prislikins kunigaikiui padav nedidel porceliano puodel,
kuriame, kiek matsi mnesienoje, buvo iek tiek pieno, ir tasai
godiai j ilenks leidosi ydo ir sveio nuvedamas miegamajan.

Kit ryt, iki pat sekmadienio popiets, visas dvaras buvo lyg imi
rs: ydai jau buvo ivaiav, kas savo keliais, o namikiai po rm
vaikiojo ant pirt gal, vengdami sukelti menkiausi gars: jo

120
 SILVA RERUM III

auktyb ilsjosi, miegojo, ir niekas neinojo, kada teiksis pabusti.

Petro Antano Norvaios kambario duris kain kas pasibeld: tai
buvo imonas Icikoviius, nejaukiai mindikuojantis, besimuistan
tis, Petras Antanas ranka jam pamojo eiti ir sstis, ir tasai sitais ant
vienos i kdi, ant paties kratelio, platakomis nejaukiai valyda
mas nesamas dulkeles nuo savo durtinio skverno; Kuo galiu jums
padti?" - Norvaia buvo prats su ydais kalbti be uuolank.
Oi, kuo js man ponas padsit... bet tai jo auktybei, man regis,
galit padt, o tuo paiu ir mums visiems, ponas atrodot protingas
mogus, ir kiek ia esu, nesu mats, kad kas taip sumaniai apsieit
su jo viesybe, paprastai kiti n dviej dien neitempia, siutina,
o tada bna ir blogiau, o iagi aiku, kad mokat prie jo auktybs
prieiti, susikalbti... A jums, ponas Norvaia, padsiu, kuo tik
galsiu... jo auktyb savaip geras mogus, inot, tikrai bna ir blo
gesni, tik labai nelaimingas... kaip ia pasakius, dl savo sveikatos
ir dar iaip daug dl ko, inot, mes ia priprat - bna blogiau,
bna geriau, vairiai... iandien ilgai miegos, ilssis po vakar; vakar,
inot, daviau jam truput laudanumo, kad nusiramint, kad savs
nesualot, ia gydytojas Beskis tokiems atvejams iras, betgi po
t la bna kit ryt piktas, gali bti labai irzlus, taiau itai todl,
kad, man regis, jam po to bna nepaprastai gda dl tos tamsos,
uplstanios galv, nors ji juk ne nuo jo valios priklauso... ir po
jos jis nirta pats ant savs; vakar, kai grie vidur nakties, itaip
band nutolinti nujauiam priepuol, mat tiks, jog susikaupimas
prie instrumento gals padti, bet, deja, nepavyko... po to jauias
bejgis, pats sau daug ko negali atleisti, tai js, ponas, tik bkit
jam malonus, bkit velnus kaip tik mokat, pralinksminkit, vyno
igerkit ar dar k; inot, ponas, ir apie mus pagalvokit, stenkits jo
neierzinti ir galbt kaip nors... kartais blogiau, kartais - kartais
geriau, ir kartais itisom savaitm ar net mnesiais bna lucidus*,
nors prie aizdos dk...

* Skaidraus proto. (Lot.)

121
 Petras Antanas tyliai udar duris ir atsisds prisislinko ariau
su kde; pasakokit, pasakokit visk nuo pat pradi, pone Iciko-
viiau, ir Icikoviius kiek pasimuists pradjo: jis neins, nuo ko
viskas prasidjo, jo paties tuomet ia dar nebuv, taiau dvarionys
pasakojo, kad jo auktyb, lig tol buvs paprasiausiai kiek maus
bdo, m keistai elgtis beveik prie dvylika met, pirmajai ku
nigaiktienei numirus: po jos laidotuvi Krokuvoje grs labai
sielvartingas, parsives su indyve jj naujagim Juozap Mika
loj, n akyse jo nenorjs matyti, n ant rank nebuvo pams,
vis usidars savo laboratorijoje dar alcheminius bandymus, vieni
kalbjo, kad bando igauti filosofin akmen, ipildysiant visus
jo norus, kiti tai sak, kad usiims spiritizmo seansais velions
monos vlei ikviesti; kaip ten bebt, elgsi it tikras atsiskyrlis,
tnodavo laboratorijoje ar bibliotekoje per dien dienas, su niekuo
nekalbdamas, o visas dvaras tylomis tipendavo aplinkui, bijodamas
sutrukdyti, kol vien grai dien jo auktyb ijo i bibliotekos,
sukviet visus tarnus ir labai netiktai paskelb negals daugiau tver
ti gdos dl lietuvi ir Lietuvos, o ypa dl to, kad jo velionis senelis
ir jo brolis etmonas pavlavo Vienos m: Tokia gda, tokia gda,
lietuviai pavlavo istorin m, mano eima pavlavo istorinn
pergaln, Radvilos kaip didiausi bailiai nedalyvavo Vienos myje!
Nuo iol visiems sakau visus sakymus vykdyti bgte, kad niekur
niekada nebepavluotume; bgte, bgte! Greiiau, greiiau, szybciej,
szybciejl - suplojo jo auktyb delnais, ir kadangi jo odis buvo
ventas, dvarionys pradjo bgioti; uuot vaikioj, nuo tol var
ristele, ir itaip lakst po Turn kelias savaites, kol galiausiai po
truput ltjo, ltjo, ltjo; ligi kol kunigaiktis pats primiro savo
sakym, taiau taip, galima sakyti, - ir Icikoviius per daugel met
patsai t pastebjs, - kunigaikt labiausiai kamuojanti nepakelia
ma gda, ar, teisingiau, daugyb gd, daugyb vairaus stiprumo
jos atmain, ir btent itai yra jo keistenybi prieastis, taiau
negali jo auktybs kaltinti, didis Haeme, tikrai negali kaltinti -

122
 SILVA RERUM III

pavyzdiui, jo auktyb jauis didiul gd dl savo paties tvo,

Jono Mykolo Radvilos, amin atils jo neramiai sielai, juk vargas
ms kunigaiktis itaip prisikentjs nuo gimdytojo tmasties
jaunystje; kalbama, mus ir kankins ne tik sn, bet rank kls
ir prie savo paties mon, kunigaikio motin Dorot Henrik,
kas ten dabar beino, kaip ten viskas buvo i tikrj, bet tai k
pats Icikoviius mats savo akim ir girdjs savo ausim: kai vyko
ta baisi nelaim su kunigaikio sneliu, jo pdiniu, Juozapu M i
kalojumi, jo viesyb taip anuomet ir rk raudodamas: Viepatie
ventas, juk virstu savo paties tvu, neitversiu tos gdos", ir po to
taip palo, kad sirgo kelias savaites... Kaip, ponas Norvaia nieko
negirdjs, Nesvyiuj nieko negirdj? Gal ir gerai, kad inia apie
it tragedij nepasklido u Turnos rib... Matot, ponas Norvaia,
kai kunigaiktis gro i Krokuvos mon palaidojs, naujagim
beveik negaljo irti, laik j velions mirties prieastimi: juk
jos viesyb kunigaiktien Aleksandra mir vos savaitei prajus
po gimdymo, taip ir neatsigavusi, kraujuose ir nuo kartins; tad
jo auktyb savo sn dl visko laik kaltu, nors ilgainiui pradjo
j imti rankas, iekodamas jame panaumo mylt mon, mat
vienu metu tikjsis, kad gal motinos siela persiklusi apsigyveno
naujagimyje, ir kart, vl nusivyls apira, to, imet kdik,
veikiausiai netyia, a nemaiau, bet kiti tarnai kalbjo, jog siuts
net sudav kelet smgi mayiui, ir paskui, atitoks, raudojo,
buvo baisu pairti, kas darsi, net norjo sau gal pasidaryti,
tai tada ir auk: Viepatie ventas, juk virstu savo paties tvu,
neitversiu tos gdos", ir baisiausia buvo tai, kad nuo to imetimo
ar sumuimo jaunajam kunigaiktukui ant nugaros ikilo kuprel,
ir dabar kunigaiktis negals irti Juozap Mikaloj, nes snaus
luoumas jam vis primena an nelemt, sielvarto ir proto aptemimo
sukelt vyk... Turbt todl ir laiko visus vaikus atokiai, kambariuo
se kartu su dabartine kunigaiktiene, kurios irgi iek tiek gdijsis,
bent taip jam regis, o vyriausij dukr, kunigaiktyt Antanin,

123
Kristina Sabaliauskait

taip pat negaljs irti, nes toji panai j, kaip i akies traukta,
tarsi moterika jo paties atlieja, bijojs, kad nebt paveldjusi jo
bdo ir negalios, visi lengviau atsiduso, kai pernai, sulaukusi sep
tyniolikos, ileidom u Kunigaiktysts idininko Juozapo Adriano
Masalskio, regis, gyvena dabar jie sau tyliai, ramiai, sutaria, betgi
jo auktyb dabar ilgisi dukters, gailisi buvs jai toks atiaurus, kol
buvo alia; ponas Norvaia, visa tai sudtinga; daug, labai daug
skausmo ituose namuose, itiek daug, kad negali kaltinti, ponas
Norvaia, nelaimingas mogus tas ms kunigaiktis, nors toki
mokyt galv turs, ir, kaip sak vienas ms magid, kokia ne
laim, kad kunigaiktis priartjo prie ketvirtosios aukiausiojo
painimo pakopos, bet taip niekad ir nebuvo atsidrs pirm ojo
je, toje, kuri patiria net vaikai ir kurioje imokstama skirti gera
nuo blogo", ir Icikoviius giliai atsiduso, beviltikai sksteldamas
rankas ir sulig tuo sksteljimu pasigirdo barbenimas Norvaios
kambario duris, ir jie abu, ydas ir Petras Antanas, net krpteljo,
bijodami, jog panekes galjo igirsti jo auktyb, bet i u dur
teilindo Grabovskio veidas: jis prane, kad kunigaiktis pabudo,
be to, pas j atvyks Daugarduko klebonas, ir Grabovskis mosteljo
galva kviesdamas eiti. Na va, matot, pone Icikoviiau, pamaldus
panekesys su klebonu sekmadienio ryt jo auktybei bus deramas
ir krikionikai naudingas dalykas, eikit, pone Icikoviiau", - m an
dagiai pratar Norvaia, bet gerai, kad nespjo ko daugiau prine
kti, nes Icikoviiaus veidu perslinko nerimas, trumpai, bet labai
ikalbingai, ir taip pat ikalbingai nuskambjo Grabovskio juokas:
pone Norvaia, jo auktyb ne Icikovii kvieia, o jus.
Ij i kambario jiedu susidr su kunigaikiu - kiek usimie
gojusiu, kiek pabrinkusio veido, su kambariniu apsiaustu ir audi
nio turbanu aprita galva; keli jo pirt galiukai po vakarykio
naktinio koncerto buvo aptvarstyti siauromis drobs juostelmis,
bet pamats Norvai eimininkas atkuto: eime, eime, mielas pone,
man prireiks js, kaip ekonomo ir grai daikt inovo, opinijos,

124
 SILVA RERUM III

ir, dar nespjus n atsitokti, stumteljo j pirmyn, pirmyn, tiesiai

muzikos kambar, kur nekantriai ingsniavo mintasis Daugarduko
klebonas - apyjaunis aptuks vyrukas kiek dmta sutana, rausvais
andais ir baimingai lakstaniomis akimis, o u jo ilku mutame
krsle sdjo tikras Viepaties angelas - angeliko dailumo m er
gait, nuo aar lapiais skruostais ir pilkais skarmalais, ir, didis
Dieve, ji buvo tikrai nepaprasto groio: mayt, daili, taisykling,
it auksakalio nutekint bruo, tamsaus rieuto spalvos ilkiniais
plaukais, mlynak, ilgiausiom blakstienom, avietinm lpom ir
ros rausvumo andais, ilgu kaklu, apvaliais petukais ir plony
iais rankeli rieais; daili, sveika, gaivi it rasa ant iedlapio; kiek
jai met, dvasikas tve - ikart prie reikalo suko kunigaiktis, ir
klebonas nemirkteldamas atitar: eiolika, eiolika vasar, js
auktybe, - ir Martynas Mikalojus apsuks rat aplink mergait
ir vl priartjs prie Daugarduko ganytojo netiktai kumteljo
tam skaud niuks tiesiai pilv, po kurio dvasikas tvas ikart
pasitais: - Keturiolika vasar, js viesybe, dabar jau nemeluoju,
prisiekiu Aukiausiuoju, tikrai beveik jau yra keturiolika, tuoj
tuoj sukaks, bet tvai patys mielai j ikio, vargstantys mons,
baisiausiam skurde, be to, dar ir baiminosi, kad laikas gali bgti
nenaudai - dar koks piemuo ar priklyds galnas nuskins tok
graum ar, dar blogiau, stums bd su pavainikiu; argi ji ne
puiki, js auktybe? Ilgai reikjo paiekoti, laikai dabar sunks, jos
greitai veido skaistum praranda... o ia, kokia oda, pairkit, be
maiausio spuogelio, viskas puikiausia, net danteliai, sveika ir cie-
la - ir spusteljs mergaits andikaul j praiod, kad j viesybs
galt apirti dantis. Bet kunigaiktis nustm klebono deln ir
be odi klausiamai linkteljo; dvasikojo tvo atsakymo sulauk
ikart - du imtai, du imtai dukat, js auktybe, imtas eimai ir
imtelis - man, ir, Martynui Mikalojui apsiausto kienj suvejojus
kap, dvasikas tvas be dideli ceremonij buvo ipraytas lauk;
tuo sekmadienin Daugarduko klebono vizitacija ir buvo baigta.

125
Kristina Saba liauskait

Jiems likus trise, kunigaiktis, prisds prie tirtanios mergels,

paklaus, kuo toji vardu; Anielia, - sukkiojo toji vietos nekta,
ir jo auktyb, apkabins Aniel per peius, markini rankogaliu
velniai nuluost jai aaras: Ar inai, kokia esi grai, mano angele,
ar bent nutuoki? Betgi taip pat turiu tau ir lidn ini - tu dar ne
uaugusi, dar gali pasikeisti, o man, deja, n kiek nepatinka vaikai,
nejaudina, nevirpina ten, kur turt virpti... mgstu jaunas, bet jau
isiskleidusias, o ne pumpurus; tai gal ponas Norvaia susidomt?
Ne? Nesivarykit, mano mielas, ia mano sala, ia mano asmenin
karalija su mano statymais, ia galima gyvendinti kokias tik no
rit svajones... niekas nesuinos, niekas nepasklis u Turnos rib...
vis viena ne? Na js ir usispyrs, o kaipgi js ydait, mergait?
sivaizduokit, kad ia ji, arba jos sesuo... Ir kas gi jos laukt, kaip
sak klebonas - piemuo ar koks negrabus girtuoklis, o js gi prity
rs, imanantis vyras? Ne? Kaip sau norit... ir k gi mes darom su
ms aniuolliu Aniele? Gal ji nori atgal pas savo tvus?w- ir ia,
stebtina, bet mergel metsi kunigaikiui prie koj, apkabino jo
kelius ir kkiodama purt galv, ir kunigaiktis, plataka velniai
tapnodamas jos galv, kantriai paaikino apstulbusiam Norvaiai:
visada taip, daniausiai n viena grti nenori, mat paskui tvai ne
beino, k su jom daryti, laiko pagadintomis, mano jas netikus, o
pinigus jau bna pam, viena buvo pabgus, gro namo, tai tvas
taip ipr, kad net atmu inkstus vargelei, arba net jei namikiai
ir priglaudia atgal, tai paskui, ilgai n netrukus, vl parduoda kam
nors, mat jau bna kart pasiry ir sugundyti auksin spindesio
veriau renkasi juos nei alkstani burn, vl grusi prie j stalo.
Ir jis turs toki jau ne vien - eimos nusikratyt, muiki ir net
bajoraii, bet dar per ma, kad tapt meils dievaitmis, galin
iomis susiremti su juo saldioje kovoje; lig to laiko jis nusiunis
jas savo kareivin, paaugti, ir lig tol vadins kadetmis, jos ten
badu nemirta, bet ir nelepinamos, nes juk malones reikia visada
utarnauti, eime, jei nors, gals pairti pats, gal kuri jam patiks,

126
 SUVA RERUM III

gal kris ak kokia kita; jis mielai perleist koki, geram mogui
rpestingas rankas... Ir jie patrauk per sod kartu su Aniele, kuri,
baugiai luostydamasi aaras, dabar dairsi aplinkui nematyt
gro, neregtas, priirtas gles ir olynus, tolyn, link trobos,
kuri andai buvo pavadins kareivine", o kunigaiktis, kiek marks
tydamasis nuo dienos viesos, tvikai j klausinjo: Pasakyk, o k
gi tu moki, mano saldusis vaikeli?", ir ji usikirtindama, nudelbusi
akis atsakinjo galinti visk - tvarkytis, virti, verpti, austi ir siuvi
nti, tik tai lauko darb nelabai, daugiau daruose, jei reikt... Ir
jo auktyb ypsodamasis klausinjo toliau: ar graiai siuvinjanti,
o ar mokanti okti, dainuoti? - ir ji utrauk rianiai iurkiu
balseliu valstietik dain, jos plaui bta stipri, bet tik tiek, ne
daugiau, ir kunigaiktis juokdamasis pasak: veriau tu man k nors
isiuvink turdama laiko, bet tai jie prijo reikiam trob, ir jo
auktyb, prie tai pabelds langinn, pravr duris.
Viduje tebuvo paprasiausia buitis, be jokios prabangos - asla,
plikos sienos, vien btiniausi daiktai, krosnis, didelis stalas, ilgi
suolai pasieniais, vakarop virstantys gultais, ir keturios kunigaikio
kadets - prastais drabuliais, vietomis net palopytais, vienodai
susuktais kuodeliais pakauyje, dvi ant kakl ryjo rausvus kas
pinlius, viena - ydr, o viena - raudon, ir pagal ami ji buvo
vyriausioji; jai, vardu Karolina, ir paved Aniel, kuri tuoj pat
gavo rausv kaspinl ant kaklo su iraytu vardu - tuo pasirpino
vitrioji Karolinka, dailiai plunksna iraiiusi naujoks vard ant
ilko; kunigaiktis paaikino nedanai ia usuks, tad kaspinai
geriau paded prisiminti kadei vardus; j jis per daug nepaiki
ns ir nepuois, vilkinios kaip atvyko, nes kitaip dl naujesns
suknels susipet tarpusavyje, viskas baigtsi staipymusi prie
veidrod, o dabar - auganios paios kaip ols, be rpesi ir kap
riz, vyresnij pamokomos rato ar groti, ar dar k daryti. tai
Karolina turinti puik bals, gal kada usitarnaus ir iki medalio,
toji su ydru kaspinu - vikri, puikiai okanti, bet dar pairsim,

127
Kristina Sabaliauskait

kas i j bus, dabar dar tebra rgts ir laukiniai jo obuolliai...

nors tai Karolinka jau beveik pasiruousi, argi ne taip? Ir Karolina
emai tpteljusi nusilenk, taip, ji esanti pasiruousi, tik ir lau
kianti, kada jo auktyb palieps, ir kunigaiktis nusiiep: tuomet,
kai perskaitysianti tris puslapius knygos be maiausios klaidos ir
usikirtimo, tada, o dabar dar tegul pasimoko.
I kadei kareivins jie pasuko pro sod, ir jiems beingsniuo
jant Petras Antanas atsargiai kunigaikio pasiteiravo, ar jo auk
tybei i ties apsimoka laikyti toki, kaip ia pasakius, nedidel
prieglaud, be ypatingos naudos? Kunigaiktis gteljo peiais - jis
niekad nra sau udavs klausimo, ar i to esanti kokia nors nauda,
laiks jas ia, nes gals sau tai leisti ir tiek, vieni laik vrynus,
kiti - baletus, pa korpusus ar oranerijas, o jis - savo kadetes, ir
kas jam udraus grtis j neisiskleidusiu groiu, kuris iaip nueit
velniop, ir galbt tai maesnis blogis u tai, kas j laukt namuose;
jis mgsts moteris; moteris, kaip jis pats girdjs i yd, esanti
didi paslaptis, ir jo tikslas - aptikti tobul moter ir t jos paslapt
minti, ir jis dars, k gals, betgi eime, eime bibliotekon, k gi jis
ia tuiai kalbsis, ir nuved j rm, tiesiai prie savo knyg,
nema kambar, nuo grind lig lub mirgant rusvomis knyg
nugarlmis, vytiniomis aukso raidmis, daugybe kalb - loty
nikai, graikikai ir hebrajikai, pranczikai ir vokikai, italikai ir
lenkikai; senovinmis ir naujomis, dar vilganiais odos riimais;
be j, dar buvo didiulis pusbrangiais akmenimis inkrustuotas
italiko darbo stalas, vietoj koj prilaikomas parklupusi auksint
verg statul, ir kelios pstaons komodos su plaiais staliais,
nukrautos vairi padar kaukolmis ir isiraizgiusiais sustingusiais
raudonais bei rausvais koralais, rojaus pauki ir papg ikam
omis, dramblio iltimis, Afrikos raganosio ragais, kuri milteliai,
pasak kunigaikio, suteikia stebuklingos jgos vyrikumui; kin
dievukais, kriauklmis, dideliais agato bei ruio luitais, ir netgi
tikru nedideliu puikiai isilaikiusiu bazilisku - stiklainyje, spirite:

128
 SILVA RERUM III

jei ne akys, kritusios nuo danio spirito poveikio, regis, ir da

bar bt galjs udyti vilgsniu; dar ten buvo kelios nedidels
egiptietikos mumijos margose dse, stambaus vlio kiautas ir
ryklio nasrai; ir i vieno stali jis itrauk didiul odos aplank
paauksintais kratais, tkteljs j ant stalo, praties rank pypk
ir tabokin, ir Norvaiai nieko neliko, kaip tik paslaugiai pasilyti
jam Teofils tabako, kurio kapelis, taip ir neitrauktas Nesvyiuje,
jam maloniai svr kien, ir kai jie abu prisikimo pypkes ir malo
nus apelsininis dmas pakibo tarp knyg ir retenybi, kunigaiktis
vienu mostu atvert aplank ir, palinks vir stalo, jam vien po
kito m rodyti netiktinus vaizdus, kuri ir pats velnias niekada
nebt sugalvojs - moterikes su aukso mnuliais, vytiniais
tarp karvs rag, idygusi joms ant galvos, ant slibin raitas Ba
bilono kekes, pagoni deives, besiporuojanias su debesimis, su
gulbinais ir jauiais, ledas ir europas, ir dar neinomos paderms
moterikas btybes kypomis akimis, nuogomis krtimis ir eio
mis ar atuoniomis rankomis, tarsi vorai; okanias, susirangiusias
keisiausiomis pozomis, kai kurios j buvo atspaustos senovs
spaustuvinink, senuoju bdu, nuo iraiyt medio lent, kitos
gi pavaizduotos pietuku ar daais, ant pergamento, popieriaus,
ilko ir ant keisiausi lakt, primenani suaustus ar suspaustus
augalo pluotus, tai, tikri egiptietiki papirusai, su pasididiavimu
rod juos kunigaiktis ir pasakojo netiktinas istorijas apie moteris
ir amin atsinaujinim, apie Egipto deiv Izid, apie Kor, kuri
dar kai kas vadina Persefone, apie Rj ir Gaj, apie Hekat ir
Artemid, apie tai, kaip jos inojo gyvybs ir mirties susijungimo
paslapt, apie jas, valdanias anapusin pasaul, bet ir turinias
galios gyviesiems, apie dievybes, it mnulis potvynius ir atosl
gius veikianias mogaus vali ir baimes, pasakojo apie jas taip,
lyg bt painojs asmenikai, Petras Antanas Norvaia jam taip ir
pasak siteikdamas: Js auktybs inios stebina, pasakojate taip
ikalbingai, lyg btumte asmenikai jas painojs", ir jo auktyb,

129
ipts dail ratil dm, visikai rimtai jam tar: labai gali bti,
juk i ties tikrasis mano vardas veikiausiai Orfjas, buvau mirs,
buvau anapus, esu ne kart atgims ir todl esmi aminas; bsiu
nemirtingas tada, kai gebsiu visk atminti.
Mano mielas pone, ar esate girdjs kada apie tok dalyk, kaip
metempsichoz? Matote, pirmieji j kakada pastebjo Egipto i
miniai, tai jie pirmieji pajuto besisukant amin gyvenimo rat,
ir j yniai laik skaiiavo pagal vaigdes, ir ne metais, imtme
iais, bet tkstaniais met, kruopiai stebjimus raydami ir i
pasikartojim darydami ivadas; matote, viskas sukasi ratu, niekas
niekur nedingsta ir neinyksta, tas pats sugrta kitais pavidalais
ir ms gyvenimai tra cirkuliarins kelions stotels, mir mes
niekur nedingstame, niekur neinykstame, kalbsiu taip, kad js,
kaip patyrs keliauninkas, suprastumte: mirdami mes tik pato
pastotse pakeiiam arklius, sivaizduokit, js siela - tai js, o
knas - tai pato arkliai, vis paliekami nuils ir nuvaryti, kad naujais
galtum keliauti toliau. Taip, mielas pone, metempsichoz yra didi
paslaptis, kuri min tik nedaugelis: mogaus siela yra dievikos
kilms, nemari, amina, bet kalinta kno, tik mirtis akimirkai j
ivaduoja, bet j vl pasiglemia neivengiamas visatos ratas, vl
sprausdamas ir urakindamas kok nors kn, ir tik suvokusieji
dsn, amin sugrim, gali gyventi juddami link viesos,
link auktesniojo bvio; matote, jei viename i savo kno bst
nugyvensite nevykus, nieking gyvenim, didysis pasaulio dsnis
sutvarkys taip, kad kitoj kelions stotelj bsite paemintas pras
tesn kaljim, skurdesnio kno vienut, galbt - gyvulio, uvies
ar net liuo, tai, kas nelabai turi siel, tik gyvast; bet tai, jei gy
vensite kaip padorus gyvulys, kitkart gali pavykti atgimti mogum!
O jei bsit pustinas mognas - galbt pavyks atgimti net didiku,
galbt net kunigaikiu ar net Radvila, o i jo - auktesn pakop,
t, kuri praskaidrina paslapties painimas ir apvieia atmintis...
Tiesa, nedaug tra toki, pasiekusi auktesnj atsiminimo lyg, bet

130
 SILVA RERUM III

tai Paryiuje yra tek sutikti Sen ermeno graf, taip pasivadinus
vengrikos kunigaiki Rakoci gimins palikuon - did moksl,
fizikos, chemijos ir pigment inov, mokant sukurti nematytai
ryki spalv daus ir uauginti deimantus, ir jo tapatyb buvo
atskleista, kai seni mons, pain j bdami jauni, susidr su juo
po puss amiaus ir aptiko j n kiek nepasikeitus, tatai yra didis
mogus, atsimenantis madaug keturis imtus met savo gyvenim;
manasis rpestis gi kitoks - pamenu, kas buvo prie tkstanius
met, bet man kiek prasiau su nesena, keli imtmei praeitim;
betgi ji gali bti atsiminta ir perprasta padedant slapiausiajam,
aukiausiajam mokslui... Ak, jei kas tik mokt iandien perskai
tyti egiptietikus ramenis, juk tai jie buvo ariausiai metempsicho
zs, ariausiai aminojo sugrimo paslapties, bet k gi, j ventj
rat dar niekas taip ir neperprato, ir tuomet, logikai mstant,
telieka hebrajai, nes juk buvo ariausiai Egipto paslapi, tai jie dar
min j gyvus ynius bei j imint ir veikiausiai kai k svarbaus
nusiklaus ir ura savaip... Tad, mano mielas pone, geriausiojo
tikjimo principas itin paprastas - aukiausioji religija yra ta, kuri
ariausiai pasaulio pradios ir anksiausiai perskaitomai uraiu
si vlesni vertim neikraipytas paslaptis, ir inot, kaip judjai
perduoda savo ventj rat? Jie jo neper rainja i akies, idant
ubaigiant od ar gars nesivelt klaida, o pasidj gevil> ypa
plon pergament i vientisos gyvulio odos, kruopiai kopijuoja
po raid, ir vos sudrebjus rankai ar sivlus klaidai imeta lauk kaip
nebetinkam ir kartoja i naujo, tiksliausiai, visikai taip, brknys
po brknio... tad senas ir ventas Kabalos mokslas mane domina
dl to, kad jis ariausiai metempsichozs ir aminojo sugrimo
rato paslapi; dar iek tiek, ir, tikiu, prisiminsiu i savo buvusi
gyvenim daugiau, o kol kas, mano mielas pone, stengiuosi gyventi
sveikai, pagal koerio priesakus, ir visikai vengiu msos, kad nety
ia nepapietauiau kokiu velioniu pastamu ar, neduok dieve, kuo
nors i mirusi gimini!

131
K ristina Sa ba liauskait

Ir kunigaiktis juoksi: ukreiamai, smagiai, tarsi ities nieko

nebot ir jo laukt dar ne vienas laimingas gyvenimas, ir Norvaia
nesusilaiks sukikeno irgi, nes gal tai, k porino jo auktyb, ir
buvo visika erezija, betgi, mstant sveiku protu, negalima buvo
nesutikti - kam srbti devint vanden nuo perraym ikraipyto
kisieliaus, jei kisielius - ia pat, kas, kad ydikas? A propos, dl
valgio, kunigaiktis pasil pavakarieniauti kartu - ydai jau iva
iav, kart kompanija bus kita, ir jis paliko kunigaikt, apsupt
aromating dm ratil, bibliotekoje, tarp jo knyg, papirus ir
poemi deivi su karvi ragais; tarp vis t ipaiyt senobini
keistenybi; k gi, skonio reikalas, nieko baisaus, Nesvyiuje irgi
bta kunstkameros, ir Bialoje, ten dar ne toki curiositates galjai
prisiirti; betgi, svarbiausia, kunigaiktis atrod kiek atlgs,
nebe toks tmastingas kaip prie kelias dienas, o visa kita buvo
ne jo, Norvaios, reikalas, ir jis likusi popiets dal praleido ra
ydamas reliacij jo auktybei kunigaikiui etmonui: bdamas
skaii ir fakt mogus, ra be dideli ivediojim, dalykikai
apie tai, k mat nuo ketvirtadienio: kad kin veikla kunigaikio
valdose vykdoma i pairos pelningai ir nuosekliai, dvar aptiks
visikame pritekliuje, puikiai apstatyt, kunigaiktis ess tvirtos
kno sveikatos ir siunis kuo geriausius linkjimus jo aukty
bei geradariui kunigaikiui etmonui; jo auktyb kunigaiktis
raikytojas kas vakar maloningai kvieisis vakariens, kasdien
maitinsis kaip dera pasninkui ir visikai nevalgs msos, nes m a
ns taip esant sveikiau ir labiau pailginant gyvenim; buv kartu
pasijodinti mikuose, parods jam savo puiki kariet kolekcij,
mokslin laboratorij ir bibliotek su stabiais pieiniais ir reteny
bmis, rods ypating susidomjim hebrajikais ratais mokslo ir
painimo tikslais; jam vieint buvo atvaiav keli yd rabinai ir
jie su kunigaikiu kalbjsi apie senas ydikas knygas, paskui tie
pasilik vakariens, taip pat ess ydas kvedys, Icikoviius, mogus
atrodantis nekvailas ir kikas, taiau nra pagrindo teigti, kad jo

132
 SILVA RERUM III

auktyb prims yd tikjim, nes girdjs i kunigaikio lp,

kad jo auktyb ness joks ydas ir, ai Dievui, n neketins juo
tapti; taip pat jo auktyb raikytojas rodantis didel susidomjim
muzika, pats grieis ir skambins uburianiai, tiesiog dievikai;
atrodo, kad jau ilg laik nebuvo keliavs u savo vald rib, taiau
nesijauia atitrks nuo pasaulio ir per ujrio prekijus isiras
geriausias, kokybikiausias ir pramatniausias visa ko naujienas;
iandien, sekmadien, kunigaikt raikytoj aplanks Daugarduko
klebonas; jo auktybei geradariui etmonui leidus ir vos tik gaus
reikiamus paraus, u poros dien ketins vykti atgal Nesvyi,
nes jo pasiuntinyb esanti lyg ir baigta.
Martynas Mikalojus Radvila jo laiku liko patenkintas - peri
rjo, kaipgi kitaip, prie atiddamas j pirmadienio patui su kuni
gaikio ygnu; uklupo j bebaigiant rayti, kambaryje, usuks
jo pasiimti prie vakarien; buvo jau pritem, viename kambari
stovintis laikrodis aidiai mu atuonias, Norvaia j sutikrino su
savo auksiniu, itrauktu i kiens; graus, senovinio darbo, ir -
aukso odiai, silentium est aureum, puikus devizas, imintingi jo
laikosi", - reikmingai ir kiek grasinaniai pagyr jo brangenyb
kunigaiktis ir pams u paranks isived tiesiai men, ten, kur
buvo padengtas stalas, kur jau deg uiebtos vaks, virpinamos
vakarinio vjelio pro langus, ir, Viepatie ventas, Petrui Antanui
net kelius pakirto vakariens kompanij ivydus, pirm a ovusi
mintis buvo, kad mir ir pateko dang, tarp angel, tik tai, k
pamat, ventybe anaiptol nedvelk, veikiau tik itin brangiais kve
palais: u stalo sdjo moterys, k ten moterys - pagoni deivs,
tokios graios, tarsi bt nuengusios i sapn ar paveiksl, vilktos
rausv ilk ir ydr atlas, ir perregimus nrinius, nedengianius
krt groybs; ikirptse, ausyse, ant kakl joms rjo deimantai:
auskarai, vriniai, karuliai, apyranks; buvo taip ipuotos, kad ten,
prie stalo, spindjo imtai tkstani, miesteli ir miest met
pelno apyvarta, itisas lobis, taiau tik puomena, tik aptaisas t

133
Kristina Sa ba liauskait

moteriki dailumo; visos buvo jaunos, bet nebe vaikai, nebe ka-
dets, madaug dvideimties met, nors kelios j buvo ir vyresns,
viesiaplauks, tamsiaplauks, garbans, viena net rud, ugnies
raudonumo, ir jas siejo keista ypatyb - panaios ukuosenos,
visos vienoj pusj turjo trum piau pakirptus plaukus, vos siekian
ius aus, kitoj tai bangavo ar raitsi ilgos sruogos, visas dark ta
keista asimetrija ir i viso j buvo septynios; kaip savaits dienos,
mano septynios mzos, trksta tik Istorijos ir Tragedijos", - taip
pristat jas kunigaiktis su jomis sveikindamasis, ir jos paios lenk
j baltus kaklus ir pravertas jo buini ialkusias lpas, ir Petr
Antan stebino j elgesys, niekad nebuvo mats, kad moteriks
taip elgtsi, niekada: paprastai net ir aistringosios lydavo, ginda
vosi kad ir juokais, bet vyrikiui reikdavo malonumo ir glamoni
ksnelius i j paiam pasiimti, o ios paios ties raikytoj rankas,
varsi dl jo prisilietim, nardino savo laibus pirtus jo plaukus,
lpomis liet jam veid, rankas, ir jis kiekvienai pasisveikindamas
meilingai atsakinjo, kiekvien buiavo vis kitaip, savaip, kitur -
vienos vos priliesdamas lpas, kit balt kakl, prie raktikaulio
ar paaus, sisiurbdamas, brkteldamas, vos kvpteldamas ar
net pakidamas rank po rbais, ir Petras Antanas pajuto kylant
geism vien velgdamas jas, nes nuo t lengv prisilietim tos
Turnos dievaits blyko ir raudo, virpjo, skleid alsius atodsius
ir velg savo pon lyg apdujusios, drgnomis akimis; lyg girtos ar
apkertos; Petras Antanas nieko panaaus nebuvo mats, niekada.
Per vakarien paino jas kiek geriau: svaigo nuo burbuliuojanio
ampano, nuo deimant atvait, nuo vaki viesoje spindini
aki, nuo kvepal ir maisto kvap, nuo puikiausi patiekal, kuri
kiekvienas ksnis, stebtina, jo burnoje gaudavo moters skon;
usiirjs vien mergin, pirtais sumusi alsv parago stie
b ir kandani taip, it buiuot, jis tarsi sapne ragavo tarno jam
kraunamus skanumynus - salsteljusius, atrius, srius; dvelkian
ius grybais, pipirais ir nematytais prieskoniais, vos prilietus peiliu

134
 SILVA RERUM III

isiliejanius lktje skystais tryniais, sultingai sprogstanius bur

noje vos krimsteljus, paskendusius midaus ir trauktins upiluose,
nuo kuri dar labiau girtjo galva; galiausiai jis atsipeikjo valgs
uptak su vyno padau, pritaisyt su muskato rieutu, ir besiklau
ss Martyno Mikalojaus, kuris, usiksdamas paragu, jam ir savo
moterims pasakojo apie stebuklingas, geidulius kelianias maisto
savybes, tokie patiekalai vadinami salaces, arba, graik meils Af
rodits garbei, afrodiziakais, ir jie visi, manoma, aistros gali tur
dl dviej prieasi - arba j skonis, arba j forma primena meils
padargus; tai, pairkit - jis savo randuotais pirtais praties
parago stiebel ir juoksi nevankiai lieuviu liesdamas ksn, ak,
kaip gaila, dar ne metas, dar negreitai atkeliaus austrs ant ledo, j
skonis kaip moters, o ventojo Jokbo moliusko - kaip nekaltos
mergaits; ak, jr grybs, ne veltui Afrodit gim i jros ir at
plauk kriauklj, kaip austr, o tai kaip jums uvis, mielas pone?
Uptakis, valgot puik uptak, o vienoje savo senovini knyg
jis perskaits, jog prie imtus met buvs paprotys, kad moterys,
nordamos pritaisyti stebukling meils patiekal, kuris visiems
laikams pavergt sutuoktin, imdavo gyv uvel ir, sikiusios
j giliai savj meils ol po Veneros kalva, laukdavo, kol uvis
spurddama ten udus, o tada j paruodavusios vyrui suvalgyti,
ir tuomet, vargelis, jau visiems laikams tapdavo priklausomas nuo
josios, jei tik, inoma, kas nesuinodavo apie burt, nes tuo atveju
meils kertoja suplekdavo laue, betgi jam atrods patikimesnis
kitas bdas vyrik pririti, toks, kok naudoja pavydios itals, ku
rios su pusryiais vyrui slapta sumaitina nuod, o tik vliau jiems
tai pasako ir paada su vakariene duosianios prienuodio, ir dar
nebuv tokio sutuoktinio, kuris tai suinojs negrt pas ital
mon nakvoti; ventas moter naivumas, tarsi vyr galima bt
atgrasyti nuo kit... jeigu tik jos skirt tiek pastang vyrikiui, kol jis
j glbyje ir j valioje, kiek ieikvoja jg tuioms kovoms su var
ovmis... tai mano favorits, dievaits, n nepavydi viena kitai, nes

135
Kristina Sabaliauskait

nuo pat pradi inojo, jog nepriklausau tik vienai, visos jos mano,
ir a - j vis; kaip kad vienuols Jz pasidalina, taip ir jos - mane,
tik ia meils vienuolynas, ne toks, kuriame pasaulio atsiadama,
o tas, kuriame pasaulis apglbiamas - su visomis jo pagundomis,
pavelkit, jos net kirptuvi apeigas atlieka mano vienuolyn at
eidamos, viskas kaip pridera meils dievo suadtinms. Ir jis jas
pristatinjo sveiui: viesiaplauk Urul, i pirmo vilgsnio romi
kaip angelas, tikras flegmatiko temperamento pavyzdys i pairos,
o taiau tikra ugniaburn, nepatiktumt, k idarinja, Halka,
giedanti uburianiai tarsi jr sirena, tik be uvies uodegos - ia
jis pradjo kikenti ir moterys prisistatinjo paios: raudonplauk
buvo vardu Helena, juodbruva Sofija su duobutmis raudonuose
skruostuose, kai ji ypsodavosi, regis, net kambarys nuvisdavo,
Faustina buvo vyriausia ir skleid motinik jauki ilum, prie
jos krtins norjai priglusti, grauol Ulijana savo taisyklingu
veidu primin ll, bet vilgsniu adjo aistr, ir paskutin buvo
ne tokia grai, taiau didiaak, nepaprasto goslumo lpomis ir
tamsiais plaukais, ant jos rjo patys nuostabiausi ir stambiausi
deimantai: Bbb... bbb... bba... - ji niekaip negaljo itarti savo var
do, ir kunigaiktis jai padjo: Ak, carissima Balbetta\ nuostabioji
Balbet, mano numyltin, ji nemikioja tik tuomet, kai meluoja,
neirint ios kliaudos ir dar to, kad yra paenklinta vagils dagu,
yra beveik tobula moteris, gamtos apdovanota nepaprastais suge
bjimais, ar pagriei mums vakar, Balbete?" - ir jai linkteljus,
po to, kai visi baig vakarien ir persikl muzikos kambar, ji
atsisdusi ant taburets plaiai praskt savo velnias launis po
rausvu atlasu ir tarp j kunigaikiui staius violonel m ja
grieti, Urulei kartkartmis pritariant fleita, bet tai nuo Balbets
nebuvo manoma atitraukti aki, ji grie nuostabiai, tarsi instru
mentas bt atgijs jos rankose ir prabils mogaus balsu, ji grojo

* Brangiausioji mikn. (It.)

136
 SILVA RERUM III

vis puikiau ir garsiau, jos skruostai ir krtin iraudo, vir graij

lp irasojo prakaito laeliai, o kresiojant galv ant nuogo peties
isklido kelios garbanos; ji grie veik usimerkusi, tik nuo blaks
tien krito ilgi eliai, grie tarsi melstsi ar patirt veniausios
malons palaim ir tomis akimirkomis i ties atrod graiausia
moteris pasaulyje; kunigaikt buvo galima suprasti, jis dabar i
rjo j tarsi ryte ryt akimis, jo nosies nervs buvo isipltusios
ir veidas gavs kilnios rimties, paprastai jam nebdingos. Moterys
dar muzikavo, kai kurios i j oko, Halka padainavo ir, ities, jos
balso bta nuostabaus; paaikjo, kad kunigaiktis jas laiko ne tik
dl j meilingj gebjim, bet ir dl menini talent, u kuriuos
jo numyltins buvo apdovanojamos medaliais4, tai yra deim an
tiniais papuoalais; be to, kaip jis pats sak, j vis bdo ir kn
savybes sudjus kartu, ieit viena tobula moteris, argi nenuostabu,
argi ne puiki jo stebuklinga sala, jo utopija, susikurta vidur mik,
ir, i ties, velgdamas vis t gro, stabius muzikinius garsus,
tvyrant veln geidul ir kerus, Petras Antanas turjo pripainti
regs vaizdus, vertus pagonik Antikos padavim, o jo eiminin
kas dabar ities atrod veik pusdievis, it Orfjas, apsuptas nimf ar
mz, ir stebtina, bet jis mai m suprasti raikytojo nor - nuo
m, nepatikl ir kartligik - pavydiai apsaugoti vis susikurt
gro ir savo tvark nuo pikt ir pavydi praalaii aki; tai, k jis
regjo, buvo ne kas kita kaip tikras turk paos haremas su meils
belaisvmis, u kur bet kuris krikionis bt pasmerktas per am
ius degti pragare, betgi koks aistringas, koks patrauklus seralis...
Ir nieko nauja nebuvo, kad kunigaiktis, didikas, valdovas laikyt
metreses* ar eit pasitenkinti pas atsitiktines jaunas merginas, bet
itai, k mat Petras Antanas, buvo kitaip, buvo ne taip; jam prirei
k iek tiek laiko, kad suprast, ko gi ia stigo: ia nebuvo gdos,
kalts, jokios atgailos elio ar baims bti pagautam, nubaustam;

4 Meilues. (Sen. arg.)

137
Kristina Sa ba liauskait

moterys ia pakluso ne jgai ir prievartai, ne majestatui ir galiai,

o vien savo geismui: jos buvo itvirkintos, praradusios bet koki
Viepaties baim ir priklaus Martynui Mikalojui - begdikai, savo
noru, visikai; jam, prieingai nei kitiems didinams, nepakako
vien t moter kn: jis buvo visikai uvalds ir sielas.
O tada, tuo nepaaikinamu pojiu, kur turi tik patyr dvari
kiai, Petras Antanas suprato, kad jam metas ieiti: jis padkojo u
vakar, u muzik, maist ir u vent akims, meilikaudamas pra
sitar, jog dar iek tiek ir nebegalsiantis umigti, tad, jo auktybei
leidus, kol dar gals, pras jam leisti ilstis, ir buvo atleistas; likusi
nakties dal savo kambaryje veik negaljo miegoti: prieskoni vai
rov ar meilingosios maisto galios j tiesiog kaitino i vidaus, laik
leido vartydamasis nuo ono ant ono, susijaudins, kol pagaliau
nebegaldamas tverti padjo pats sau, akyse regdamas savo y
dait, kuri, stebtina, tnakt iek tiek panjo ir Balbet; o tada
umigo - ramiai, kaip miega tik smarkiai pavarg.

Po keli dien, Petrui Antanui kratantis Argento balne, visa tai

teatrod kaip sapnas: raikytojo dvaras tarp mik, moterys, muzika,
ydai ir maistas, deimantai, instrumentai, groybs ir retenybs;
eimininko pykio ir meilumo priepuoliai pakaitom, taip, laiku
jis ivyko, nes jo auktyb bt ir j apkerjs, kaip tas moterikes:

138
 SILVA RERUM III

kad ir suprasdamas, jog ten kakas nevaru, irdies gilumoj juo

avjosi - taip, kaip maas berniukas avisi padkusiu pavojingas
idaigas kreianiu vyresnliu, maiau u j bijaniu rykts baus
ms, tik tai kad jie buvo suaug vyrai, ir u tai nubausti galjo ne
tvas, bet Dievas; betgi, kita vertus, kas bt atsisaks toki irg
ir kariet, tokio dailumo moter meils ir laisvs galvoti k nori
ar gilintis dalykus, u kuriuos kitam grst gal net ekskomuni
ka? Petrui Antanui kl nerim daug vienags dalyk: ir tai, kad
nebuvo pristatytas kunigaikio monai ir nemat vaik, taiau
guodsi juk girdjs verksm, be to, nepatogu bt buv trikdyti
kunigaiktiens, esanios palaimintoj padty, visa tai slpiningi
moter reikalai, gal ji ilsjosi ir nenorjo nieko matyti; dien prie
ivykstant jo, vaiktanio po dvar, dmes patrauks belsmas
aklinai uautas vieno pastato langines, dunksjo kakas, pusbalsiu
prisistats daktaru Beskiu, kunigaiktis neleidis jam ivykti, jau
pus met laiks udaryt, nors turti j iskirtinai dispozicijoj,
saks, kad negals laisvn paleisti mogaus, maiusio jo auktyb
visikai nuog; mogno balsas Petrui Antanui atrod beprotikas,
jis atitar jam: Argi jos viesyb kunigaiktien neturinti tuoj
gimdyti? Ar ponui Beskiui ko nors trkst? Ar jis skriaudiamas,
kalinamas, badu marinamas?", ir tai pro langini tarp igirdo
atsakym, kad taip, jo prayta pabti iki gimdymo, ir dl tos prie
asties neleidiama jam ivykti, ir ia Petras Antanas gteljo
peiais ir nujo toliau; taip, tai buvo keistoka, bet ne daugiau,
juolab, kad jo auktybs bta mogaus isilavinusio, paties puikiai
imananio medicin, tad reikjo tikti, kad jis ins geriau, juolab,
kad nebuvo pagrindo tarinti jo grobiant mones: atjus laikui,
pasiras reikiamus etmono pavestus popierius, perdavs dovan
jos auktybei geradarei kunigaiktienei - to igirto Voltero knygel,
Petrui Antanui Martynas Mikalojus leido nedelsiant ivykti; taip,
bta tos nelemtos istorijos su kunigu Suzinu, betgi anam, matyt,
buvo u k, o tai protingam mogui, kaip kad, pavyzdiui, jis pats,

13 9
tikrai nebuvo ko kunigaikio bijoti. Nra ko kalbti, jo auktybs
raikytojo bta neeilinio mogaus, apdovanoto retai sutinkamais
gabumais ir imintimi, tai tik ne kiekvienam buvo duota itai
suprasti; ir Petras Antanas Norvaia jautsi truput suokalbinin
kas, truput prisiliets prie neeilins didybs, prie didelio proto ir
paslapting dalyk, kuriems prastin tvarka negalioja; tiems, kas
supranta, negaliojo ir kunigaikio Martyno Mikalojaus rstyb:
savo ini ir iminties perl jis kiaulms nebarst, tai jau tikrai, ir
net pats buvo saks, jog skirsto visus dvi kategorijas: kvailius ir,
dar blogiau - nuobodybes; visa kita tebuvo iimtys i i dviej
kategorij, ir jo, Petro Antano, malonu pagalvoti, akivaizdu, jog
priklausyta prie pastarj.
Viepatie, atleisk, bet niekaip negaliu apsisprsti", - mst Petras
Antanas su ypsena lpose, vien vakar sddamas smuklje pas
yd Icchok pakeliui atgal Nesvyi, kakur ties Ruanais, klau
sydamasis atsitiktinai, j keliams susikirtus sutikto Bresto pastali-
ninkio ir seimo deputato Martyno Matueviiaus kalb, kur ten
kalb - tirad, ditiramb ir panegirik sau paiam ir savo didumui,
kartkartmis pertraukiam baiktaus vilgsnio pro pet: garbus
deputatas kitados priklaus Sapieg klientrai, buvo maitinamas
ksniais nuo tos gimins stalo, bet paskui jo perbgta pas artoris
kius ir dabar, sddamas buvusio geradario emse, jautsi nejau
kiai, it ant adat, dirsiojo alis, bijodamas, ar kas neusuko i
buvusi dvariki; dairsi, bet paskui usimirs vl pasakojo, kaip
j dabar vertin, koks jis svarbus ir reikmingas; ir Petras Antanas
tyliai ypsodamasis sau svarst, kam gi priskirt pon Matuevii:
prie kvaili ar prie nuobodybi, bet galiausiai nusprend, jog prie
abiej, nors imk ir perplk, mat prie j sdjo kaip reta tuia ir
nuobodi ypata. Jis su panieka velg Matuevii, dabar usimir
usiai besiluostant} taukuotus delnus kontuo krtin ir pirtais
rieiant s, ir leido pro ausis jo pasakojimus bei pagyras apie
sigytus naujus dvarelius prie Stakliki ir prie Kauno, apie tai, jog

14 0
 SILVA RERUM III

kartu su savo broliu pulkininku nusipirk tokias pat vienodas nau

jas karietas, apie tai, kad vis daniau su pavedimais stojs ad m a
jestatem , ir kad be jo prezencijos neisiveris n vienas svarbesnis
seimas, jis buvs liudininku tiek gravissimi momenti \ visus juos
uras ateinanioms kartoms memuaruose, tauk ir tauk, ip
ts savo rups pagurkl ir nutaiss labai rimt veid, kas antras
jo odis buvo lotynikas - mokjo t kalb puikiai, tad ir kaiiojo
reikia nereikia, bet, apskritai pamus, atrod visikas prasiokas,
n romniki odiai nepadjo, kiekvienas jo sakinys prasiddavo
nuo a, nuo to, k jis mano, nuo to, k jis reccomendatusyatrod,
jei jis usiiaupt, pasaulis be jo nuomoni ir rekomendacij n u
stot suksis, saul nebepatekt ir stot aminoji naktis; Norvai
a net nusiypsojo ir pritariamai linksdamas pyl jam dar degti
ns, ir netgi nepyko, kai tasai labai i aukto paklaus: O tu, pone
Norvaia, vis dar tebelakstai su Radvil pavedimais?", nepyko, tik
sksteljs rankomis taikingai atsak: taip, vis dar lakstau, o k
bedarysi, nors, inoma, jokias smulkmenas nesileido, nepasakojo,
kur buvs, k veiks, ne jo bdui buvo aptarinti tokias kunigaik
ius lieianias detales pakels smuklse, ir tada, tasai netika Ma-
tueviius, darkart apsidairs, prisislinko ariau, net buvo justi
svognais tvoskiant jam i burnos, ir suokalbininkikai paklaus:
O tai jau ar pagalvojai, pone, k darysi po to?", ir tasai po to"
nuskambjo itin reikmingai, grsmingai netgi, net Norvaios gal
voje m greit suktis mintys apie galim prasm, bet jis buvo m o
gus gyvenimo mats, be to, jam tikrai patiko jo laikrodyje raytie
ji odiai apie auksin poreik kai kada patylti; dar daugiau, i
patirties jau inojo, jog kartais nepatinkant klausim geriausiai
atsakyti kitu, utatos jis apsimet visk suprats, tik gteljo p e
iais ir paklaus, o k gi ponas Matueviius jam rekomenduot
daryti? Ir nuo ito, kad pats pasiptlis Norvaia klausis patarimo,

* Prie jo didenyb karali. (Lot.)

** Svarbiausi akimirk. (Lot.)

141
Kristina Sabaliauskait

Matuseviius tiesiog isilyd, it vakas, m rimtai sukti sus ir

svarstyti visus galimus variantus, taip, mielas pone, turi rimtai
pagalvoti jau dabar, nes tavo Radviloms - galas, pats supranti, ia
dabar jau tik dien, gal savaii, bet nebe mnesi klausimas, et,
k jau ia dabar ir beslpsi; ir su visu rimtumu, rads kantrias ausis
dispozicijoje, m dstyti visk, n klaust nereikjo, nereikjo tem p
ti u lieuvio, ir supratingai linkiojaniam Norvaiai net oda iur
po klausant: tasai klojo visk apie velnik plan pakirsti jo kuni
gaiki gali ir tak, kart ir visiems laikams, ipuikliai, nei
Dievo, nei moni statym nebijantys Radvilos bus itrinti i Ku
nigaiktysts emlapio, nieko nepadarysi, taip jau bebna - auk
tai kilusieji, puola emai, dabar jau tikrai jie sumoks nelovs
kain, ir, Norvaiai sumaniai vis terpiant od, vaizdas aikjo:
kunigaiktis Martynas Mikalojus ir Suino pagrobimo istorija te
buvo praetextumypaskutinis laas, perpilds taur, ypa, kai vyku
siai pasisukus Suino motina ir pusbrolis, Oros pastalininkis,
sura peticij, o prie jos prisidjo ir deputatas Bychovieckis, peti
cija per vyskup pasiek karali, ir dar geriau - jos didenyb, ka
ralien Marij Juzef, moter labai skrupuling, ir ji tuo skundu
pasibaisjo, tada, uuod krauj, ir visi kiti sura skundus dl
kunigaikio raikytojo savivals, jis pats, Matueviius, irgi, nes
turjs su juo neisprst reikal dl ems rib Pabrestj, tada prie
t skund jie dar sura pridjo instrukcij, kuri jis, Matueviius,
pats rekomendavs papildyti dar ir punktu, kad jo auktyb raiky
tojo pusbrolis Jeronimas Florijonas, kur tai matyta, ultra civilem
modum laiko dar ir savo kariuomen, ei tkstani profesiona
li kari, kur tai matyta, kad valstybje bt konkuruojanti kariuo
men, juk tai praktikai perversmas, tiesiogin grsm majestatui,
Radvilos sukr savo valstyb valstybje, mokesi nemok tuo
pagrindu, kad j manufaktros kurianios peln ir kad jie ilaik
valstybs gynyb, ir, apskritai, kur tai matyta, yra turtingesni u
elekt monarch, ir kai kunigaikiui etmonui kakas pasaks, kad
 SILVA RERUM III

jis gyvens prabangiai it jo didenyb, tasai atovs: Gyvenu kaip

Radvila, o kaip ten gyvens karalius - ia jau jo paties reikalas", ir,
oi, itai karalikajam majestatui nepatik, oi nepatik... o likusieji
didikai, ir Karnos, ir Kunigaiktysts, inoma, palaik ir prisidjo.
Ir, apskritai, instrukcija ne be jo, Matueviiaus, pagalbos surayta
taip isamiai, kad j perskaiius aiku, jog kunigaiki Radvil
gimin - praktikai jau ant valstybins idavysts ribos, su niekuo
nesiskait, gyven pagal savo statymus, grobi mones ir saviva
liauj, gal nuteikti savo kariuomen prie Karnos ir Kunigaik
tysts interesus; patraukti prie teism j neieina, nes juk, pats
Norvaia ins, teisjus umt aukso kapais, tuo visos bylos pa
sibaigianios - nesuradus jokios Radvil kalts, o blogiausia, jog
visa tai dar atvirai, be jokios gdos, nors dl aki nuolankum
prie valdi parodyt... Tad, taip, i instrukcija bus seime ivynio
ta valstybinio masto byl dl valstybins idavysts ir Statuto
postulat esmini paeidim, o Radvil turtai - visi sekvestruoti...
Ir, juo, Norvaia, dtas, jis, Matueviius, susitvarkyt protingai,
pirmiausiai dl popieri t dvar, kurie kunigaiki jam skirti
asmenikai panaudai, nes bus atimta viskas, viskas, kas Radvil
nuosavybje, bet jeigu kieno kito vardu sumaityje perrayti, tai,
inoma, ne, o tada... o tada jau irt; jis, Matueviius, galt ir
artoriskiams esant progai od utarti, tokie mons kaip ponas
Norvaia juk pakelje nesivolioja, kiekvienas t supranta, jie irgi
supras, inoma, reiks laiko, reiks apsiprasti perjus i vienos klien
tros kit, ir pozicija, aiku, nebus tokia takinga kaip buvus, bet,
panaudojus jo, Matueviiaus, svor ir galingas koneksijas*, bt
galima t padoraus Norvaiai tikrai paadti... Ir ia Norvaia,
rodydamas savo dkingum, ikart papild pastalininkio taur deg
tine, likteljo ir sau paiam, kad turt ko igerti jo sveikat,
ir apdairiai paklaus, kiekgi jis turs laiko savo baigiamiesiems

* Ryius. (Lot.)

143
Kristina Sabaliauskait

reikalams su kunigaikiais diskretikai susitvarkyti, ir tuomet,

ilenkus, Matueviius rimtai m skaiiuoti pirtais: k gi, k tik
pasirayt instrukcij nusiunt kunigaikiui etmonui, ir Bucho-
vieckis, ir jis pats gav uvels itin nemalon atsakym, tok ne
malon, kad net paliko juos visikoj konfzijoj, lieps susisukti ir
susikiti tas savo instrukcijas kur saul nevieia, tik kitais odiais,
inoma, mandagiau, bet esm - tokia pati; ir itai tik rodo tos
nelemtos gimins visik savival ir arogancij, bet kart tai nei
degs, instrukcija bus svarstoma Bresto seimelyje, bus priimta rezo
liucija, tada reikalas keliaus toliau, iki Varuvos; vienas nesiskaito
su potvarkiais ir statymais, kitas laiko apginklavs savo kariuome
n, o treias - bedievis, mons kalba, netgi taps ydu ir laiks
savo seral it koks musulmonas, ir kriminalini nusikaltim pada
rs tiek, kad deimiai utekt; taigi, sprendimas bus aikus, pa-
skaiiuokim, kol instrukcija percirkuliuos per reikiamas instancijas,
tada svarstymas seimelyje, po jo - seime, tada rezoliucijos imple-
mentacija*; dabar tai jis pats pakeliui pas seimo maralk, pagal
plan teiksim ekspostuliacij, prie mans dar prisids keli, tada
vyksiu pas jo viesyb etmon, js pon, hm, pone Norvaia, sa
kyiau, laiko turit iki spalio, na, iki Vis ventj, daugi daugiau
sia... u tai ir igerkim, u tai, kad auktai kil - emai puola, na, o
mes, o mes, kurie be dideli ambicij, protingi ir per aukso vidur,
visada iliekam, vivat u mus, vivat u bajorus, u vis bajor tau
t, u Didij Lietuvos kunigaiktyst!
Ir Petrui Antanui Norvaiai nieko kita neliko, kaip tik pakelti tau
r kartu, ilenkti j kartu nugurkiant ir pasibjaurjim; pasibjaurji
m ne tiek Matueviiumi, ne, Matueviius ia buvo niekuo dtas,
jis nebuvo iimtis, toki kaip jis Kunigaiktystj ir Karnoj buvo
daug, dauguma, tkstaniai; ne, Petras Antanas veikiau bjaurjosi
laikais, kuriais likimas lmjam gyventi - dabartimi, tarsi aizdotas

* gyvendinimas. (Lot.)

144
 SILVA RERUM III

ligonis aptvarstyta popieriais, popierliais, instrukcijomis, inter

peliacijomis ir bejgikai tarsi aklas luoys ant lentos su ratukais
savo negaliais strampais besiiriania neinia kur, be kelrodio, be
krypties, veikiausiai - prat, nes varoma ne kokio nors bendro
ir kilnaus tikslo, o vien besaikio godumo, noro pasipelnyti ia ir
dabar, o rytoj - kad ir tvanas; bjaurjosi gyvenimu, kuris dabar buvo
apraomas vien skaiiais, o ne odiais: matuojamas vien pelnu,
pajamom, pinigais, pareigom, ems plotais; lyktjosi tuo i seim
ir seimeli rat, skund, asesorij, peticij ir rezoliucij surams
tytu kort nameliu, pavadintu valstybe; begdikomis niautynmis
ir kyiais dl kiekvienos pareigybs, dl kiekvienos iltos vietels
Kunigaiktystje; kiauls psles primenaniais statymais, kuriuos
sigeids ir pasitelks perkamus liudininkus norimai bylai galjai
ipsti iki miliniko burbulo, o prireikus - jie sublikdavo iki ap
gailtinos inaros; ne, jam dabar pasibjaurjim kl ne atskiri mo
ns, o pati mogikoji substancija, tos sielikts, it gyvasis sidabras
keiianios form ir pairas, ant sunykusios dabarties dvselienos
knibdanios drios, i godumo sprogstanios lervos; ir leiktul
kl reikinys, kad popierlis dabar reik daugiau nei paprasiau
sias bajoro garbs odis, o itikimyb, kilnumas, narsa nebereik
ivis nieko; vis daniau buvo traukiami kardai i makt dl garbs
eidimo, bet vis maiau ir maiau buvo garbing moni; Petras
Antanas, velniai tariant, pats nesijaut ess didelis skrupulatas*,
buvo lankstus mogus, taiau tam tikr garbs kodeks jis visgi
turjo, ir jo elementaraus padorum o punktai apm labai paprastas
tiesas: netampyk likimo u s ir nevyk Dievo med; nederk ten,
kur pats valgai; nesakyk, jog balta - tai juoda, blogiausiu atveju
gali sakyti - pilka; bk itikimas tam, k kart pasirinkai; nemuk
gulinio, nebausk vaiko u tv kaltes ir niekam nesmeik peilio nu
gar, nes tai - neoru ir neteikia garbs; taiau it elementari ties

* Skrupulingas. (Sen. arg.)

145
pamynimas dabar, jo laikais, buvo tikra kasdienyb; tai itikimyb,
garbs odis ir tvirtas gyvenimo ibandymus atlaikantis stuburas
dabar nieko nereik; dabar daugiausiai pasiekdavo bestuburiai
liuai, gebantys padlainikai susiriesti trilink kringel, bails
iverstaskriai, pirmieji trenkiantys kitam lazda per pakau vos tik
kambaryje upuiama vak ir stoja juos paslpti galinti tamsa; tai
ir dabar jam paiam k tik draugikai pasil kail iversti ir dargi
paskubti, ir bjauriausia buvo, kad jis t patarim prim domn,
taip, jis buvo vienas i j, vienas i savo laiko moni, vienas geriau
si, jis puikiai inojo io loimo taisykles, jis buvo geras aidjas,
isisuks i padties ir kart, kaip nors, pernelyg nenusiengdamas
savo paties nebyliems priesakams, bet ir nelikdamas kvailio vietoj,
jis ras bd, kad ir avis likt sveika, ir vilkas - sotus, o dabar vivat,
vivat u ilikim, savo ir savo artimj, betgi, Viepatie Dieve, kokia
jam buvo kokti jo dabartis, regjos, tuoj apsivems, n degtin nei
degina to koktumo galugerkly, gerai ten Martynas Mikalojus sak:
is pasaulis supuvs, tikrai, nebepataisomai sugadintas, reikia naujo,
ir geriausia - negyvenamoj saloj, kur nors prie Afrikos, be joki
mogik liu, veriau jau vien bedioni ir papg kompanija,
utopija, bet vivat u utopijas, mintyse dar tyliai sau pridr: Vivat
ir u raikytoj", dabar j, patrakus ir dyg, prisimin veik su iluma
irdyje: tas, kad ir kankinamas keistenybi, siauiani jo galvoje
ir tamsioje sieloje, bent jau buvo kas ess, o ne pavidal keiiantis
glitus ir altakraujis bestuburis; o Matueviius vl pild taures
degtine, gal kart pagaliau nusiplaus tas koktumas, vivat u ms
sugebjim prisitaikyti, prie bet ko, prisitaikyti ir ilikti!", ir mintyse
Petras Antanas pats sau pridr: Taip, kurgi ne, vivat u bailum",
neksdamas pats savs vienu ypu ilenk, ir ia jau nebeilaik, tik
pats nustrs stebjo, kaip rankos storumo pilkvai gelsva iurkl
su vos apvirkintais vakariens ksniais it fontano srov taisyklingu
lanku isiveria i pat jo esybs gelmi, kakur i pairdio, galbt
tiesiai i ten, kur moguje tno siela, ir kliurkdama nusda ant

146
 SILVA RERUM III

Matuseviiaus melsvo kontuo kilpinio usegimo, ant sumegztos

juostos, rankovi atvart, ant s, ant aki ir kaktos... bet ponas
Matuseviius, kaip ir dera tikram bajorui, tik nusiluost rankove
ir pradjo griausmingai juoktis; kam nepasitaiko, pone Norvaia,
kam nepasitaiko, tai andai mane apvm pats Bresto seninas Fle-
mingas, irgi iurkle, reikjo matyti, ov kaip vulkanas, o prie tai
Branickis, na bet ir a keliskart skolingas per puotas nelikau, geriau
negu kam taur galv sudauyti, inot, pone, vaivadijoj mane jau
kai kas net pakamore tituluoja, nes inau, su kuo ir kaip gerti; nieko
tokio, jei degtin praosi laukan, vadinasi, geras pasisdjimas, tik
tai kitkart Flemingui buvo nutikus tokia istorija, kad kakas po
seimelio per nugrim sublogavo, o kitas juok ir nesuprato, kardus
isitrauk, gerai pasikapojo, net iki beveik m irtin aizd galvose,
ir ia Petrui Antanui dar mkteljo blausi mintis, tvas limo
prisiminimas - mogaus gyvyb u suikt kariet, udoms dl
daikt, kapojams prie puotos stal, bet Matueviius, tebesijuok
damas ir veldamas odius besipinaniu lieuviu, pradjo pasakoti
eilin eilinio seimelio ustals istorij, dar usak degtins - kad
balius, tai balius, veniam, nesvarbu k, jei rytojaus dien n kiek
ne gda, vadinasi, ivakarse nebuvo linksma n kiek!
Joti rytojaus dien buvo ypa sunku, ir Petras Antanas sukands
dantis, sulig kiekvienu arklio judesiu per kn vilnijant iauraus
skausmo bangoms, tiesiai iki pat galvos, ta skaudania galva dar
paman, jog labai gali bti, kad mirtis bus panai - lyg pagirios nuo
gyvenimo, juolab, kad j erzino kiekvienas, bent kiek rykesnis vie
sos spindulys, rai it skustuvu per smegenis; dar kitoj smuklj, jau
vakarop, ydo ivirta vitienos sriuba j kiek pagyd, grino jgas,
padjo ir lakelis degtins, kart saikingai, nedaug; ydait sugro
sapne: tiesiai ueigos patal, virtus dykuma ar, galbt, Viepaties
pamirta sala, be jokio mogaus; sapne ji liejo vanden taurn, lau
jam duonos paplot, pyl aliej ir vyn, vaiino saldiu vaisiumi,
indai buvo moliniai, rbai - paprastos drobs, derli augmenija,

147
viskas ten buvo taip paprasta, aiku ir tyra: vyras ir moteris, duona
ir vynas, saul ir vjas, vanduo ir akmenys, pasaulis, irengtas iki
kilnaus nuogumo, ko mogui daugiau ir bereik, ir sapne jie myljosi,
velniai, kartai, usimirs, i tokios meils gimsta ne vaikai, bet
stebuklai", dar paman sapnuodamas, ir pabudo tvirtai nusprends:
pirmai progai pasitaikius, vos grs Vilni, jis j btinai susiras
pas Zelman Gordon, nors ir pats nebt galjs sau atsakyti, kam
ir kodl, ir k gi su ja jis daryt, bet vien nuo to pasiryimo jautsi
valesnis, jaunesnis, kupinas jg, ir kai galiausiai vl prijojo Nes
vyi ir ivydo tarp medi boluojant banyios kupol bei pilies
mrus su boktais, jautsi kaip visada - pasitiks savimi ir gals su
viskuo susidoroti, kas kad kartkartmis gyvenimas ir vert vemti,
tai buvo jo gyvenimas, jo laikas, kito jam niekas neduos, jokios m e
tempsichozs nesugrins jo i aar pakaln pabandyti darkart;
taigi, t, kas dar jam liko, reikjo, Viepaiui padedant, panaudoti
kuo sumaniau.
Atvyks Nesvyiun, kaip ir kaskart jis ukop didiaisiais rm
laiptais, persikas kilimas po jo dulktomis punimis buvo m ink
tas, jo ingsniai tvirti, spyruokliuojantys, ir kopdamas auktyn link
kunigaikio etmono apartament jis paman, jog jauiasi taip, lyg
bt pasiruos miui, kas, kad dabar, iais laikais, visi miai dau
giausiai buvo ne kardu ir skydu, bet plunksna ir popierium, laikais
ir dokumentais; bet jis dabar jautsi pasirengs, ir su jo auktybe
reikalus sutvark greitai: rado j laukiant, jo i Turnos sista relia-
cija guljo atplta, viruje ant stirtos laik ir dokument; susd
jie kalbjosi be uuolank, laiko nebuvo daug, jis sutrumpins
papasakojo, k girdjs i Matueviiaus, laikas spaudia, jie tikisi
savo nieking plan vykdyti vliausiai iki Vis ventj, ir jie abu,
Norvaia ir Radvila, sutiko, kad tas Matueviius - reto bjaurumo
padaras kiauls akutmis, tokie imami ilgomis ilgomis nyplmis
ir metami lauk tiesiai pro lang, laimei, kad nekus, kaip ten byloja
toji lotynika patarl - persptas - vadinasi, apginkluotas", laimei,

148
 SILVA RERUM III

jis mus pats apginklavo; o tuomet sek keli klausimai apie Turn,
trumpi, isams, tiesiai link esms, it driai, laiko buvo nedaug: ar
kunigaiktis raikytojas tikrai tapo ydu? Ar tikrai apsisups vien
ydais? Ar tikrai prims tikjim? Ir atsakinjant dabar ir paiam
Norvaiai aikjo, koks ten vis dlto neaikus reikalas: taip, jis ap
suptas yd ir gilinasi j tikjimo paslaptis, taiau, paties teigimu,
neketins j tikjimo priimti, be to, laiks nuostabi meilui seral,
o itai - musulmonikas paprotys, su yd tikjimu, daugpatysts
nepripastaniu, visikai nesuderinamas; ir taip, piktodiavs iek
tiek prie Viepat, taiau i visos irdies studijuojs ms ventj
Rat ir bands perprasti jo paslaptis, tiks sielos nemarumu, bet
savotikai, per kakoki metempsichoz; ir jo auktybs etmono
veidas keitsi jam itai bepasakojant, tiesiog blyko akyse, kol ga
liausiai palinks priek jis paklaus be uuolank: ar jis ess tikras,
kad raikytojas neprims yd tikjimo ir neapsipjausts? Ir ia
Norvaiai neliko nieko kita, kaip tik papasakoti, kad jo viesybs
nuogo nemats, taiau Turnoje kalbjsis, pro langines, su urakin
tu kain kokiu gydytoju Beskiu, kuris sak, jog kunigaiktis jo ne
ileidis i Turnos, nes tasai mats jo auktyb raikytoj nuog; visi
ie atsakymai dabar, turint galvoje visas aplinkybes, klojosi nekok
dabartinio Martyno Mikalojaus gyvenimo vaizd, tikrai nekok...
visas reikalas, odiais papasakotas, smirdjo ne kuo kitu, o praga
ro siera, ir Norvaia net pajuto kak panaaus nuoird gailest
raikytojui, o giliai atminties ukaboryje silpnai suskambjo kakas
panaaus lidnus Turnos klavesino garsus, taiau tutuojau nuvijo
tuos sentimentus nuo savs, nes ia kunigaiktis etmonas kaip tik
i vis jg trenk plataka stal, net dokumentai ant grind n u
sklend, ir apsisuks, vos tramdydamas sit, jis suuko: ir kaipgi
itai atrodo? kaip?! kaip mes tai paaikinsim monms? Seime,
populiacijai? Kad Radvila tapo ydu, laiks harem, grobia mones,
pamins Viepaties ir valstybs statymus, o mes visa gimin - jo
bendrininkai?! Jzau, Marija, u kokias nuodmes js man itai

149
Kristina Sa ba liauskait

siuniate? Ir akimirksniu susitvards, jis praties Norvaiai Suino

ir Matueviiaus skund nuoraus i paios Karnos kanceliarijos,
tai, pasiirkit pats, su kuo turim reikal, permeskit greit akimis,
paskui grieb nuo stalo varpel, sutilindiavs isikviet sekretori ir
pradjo diktuoti: potvarkius, pavedimus, prie tai paleids Norvai
ilstis: gerai pailskit, ryt vyksit Vilni su laikais ir su uduotimi
suburti alininkus, su tokia paia diskrecija ir slaptumu, negaliu
ir apsakyti, koks esu jums dkingas, pailssim, atsilyginsiu, kai
itas reikalas bus isprstas, o isprstas bus, vienaip ar kitaip; ir,
sustabds dar j ant slenksio, prijs apkabino: turbt suprantat,
itai lieia mus visus, jei sksim, tai sksim visi, o itam neturim
leisti vykti; taiau Petras Antanas Norvaia ir pats tai puikiausiai
suprato: j lauk parengti spstai ir sudtingas mis, bet niekas
ia neadjo be kovos pasiduoti.
Jis dar spjo aplankyti jos auktyb kunigaiktien - turjo jai
perduoti raikytojo dovanot knyg, to Voltero; jam buvo praneta,
jog ponia negaluoja, taiau j priims, tik praoma ilgai neutrukti;
rado j buduare, ipuotame paauksintomis rokailmis ir itapyta-
me graiausiais vaizdais - pro dailininko sumaniai pavaizduotus
langus drieksi nuostabiausios pavasario sod perspektyvos, ant
piliastr buvo ipaiytos vijoklins ros ir mauiai paukteliai -
zyls, liepsnels ir virbliai, itaiginga tapyba, Petras Antanas dar
pamin dekoratoriaus darb smat; ir jos auktyb tarp viso to
pavasariko groio panjo pilk virbl - susigusi, suma
jusi sdjo sispraudusi ilkins sofos kampe, ir nors tebebuvo
vasara, buvo apsigobusi pilkomis audinmis pamutu kambariniu
apsiaustu, o akis supo juodi ratilai, jis jau buvo mats j toki ne
kart, tai reik, kad prarastas dar vienas galimas pdinis, ir jis
pasisveikindamas tik nulenk galv su uuojauta, be joki odi, ir
ji vos vos krusteljo, nudelbdama akis, o tuomet pamojo ranka jam
sstis. Turiu jums dovan, nuo raikytojo, tikiuos, ji kiek iblakys;
ak taip, Voltaire, Zaire, daug esu girdjus apie i knyg, tikiuosi,

150
 SILVA RERUM III

ji - ne Banyios draudiamj srae, koks mielas tas Taikytojas,

sakykit, kaip jis ten gyvena? Ir ia jau reikjo bti atsargiam, tarsi
engiant kiauini luktais, nepasakyti nei per daug, nei per maai,
ir todl Petras Antanas tik atsiduso ir sksteljo rankomis; ar labai
ten viskas blogai?" - ji norjo inoti visk: kaip giminaitis atrods,
k veikis, k valgs, kaip besilaikanti kunigaiktien Marta, ji jai
niekada nepatikusi, visika prasiok, nemoka, valstiet, ji niekada
taip ir nesupratusi, k kunigaiktis Martynas joje atrads, netgi jos
eima niekuo neypatinga, o jis, neirint visk, visada mokjs
apsieiti su moterimis, inot, pone Norvaia, kartais bna toki
vyr - bna, vyrikis toks bjaurus, kad net neatremiamai kakuo
kerintis, ir bna toki moter, kurioms patinka pavojingi plrnai,
jos tuiagarbikai tiki bsianios pirmos, kurios sutramdys, bet
juk tatai, kaip gyvenimas rodo, nemanoma, ir anoji pernelyg tam
buka... Ir Petras Antanas su visa diplomatija atsakinjo, pasakojo
kunigaiktiens Martos nemats, nes toji tuo metu negalavo, taiau,
inoma, tokiomis aplinkybmis nederjo pasakoti apie jos palai
mint padt, pasakojo apie nuostabius muzikinius koncertus, apie
tai, kad raikytojas pasieks nepaprastos tobulybs, grojs it tikras
virtuoso, apie pramatniai apstatyt Turn, sod ir karietas, taiau
ne apie seral; pasakojo ir pats net stebjosi savo sugebjimais sp
dius dstyti visikai pagal panekov; ities buvo stabu, kaip tas
pats reikalas vien t, kas klausytojui galt nepatikti, delikaiai
nutylint gali skambti visikai kitaip... Bet kunigaiktiens bta
atraus proto moters, ir ji pasilenkusi, suokalbininkikai udjusi
savo balt deimantuot platak Norvaiai ant rankogalio, tiesiai pa
klaus: kaip jums atrodo, tai ar jis iprotjs? Ar jums grs pavojus?
Ir jis, pasverdamas kiekvien od, atsak: jo auktyb raikytojas
gyvena savo susikurtame pasaulyje, primenaniame negyvenam,
praalaiiams prieik sal, kuri taiau laiko lyg ir nuosavu rojumi,
ir jam atrodo, kad jo vardas - nemirtingasis Orfjas; taip, buvo j
trum pam udars, taiau visikoj prabangoj, patogume ir tik todl,

151
Kristina Sabaliauskait

kad uoliai saugs savo roj nuo paalini; jei to neskaiiuosim -

visais kitais atvilgiais jis pasirod man netgi pernelyg, pavojingai,
protingas.
Viepatie, taiau labai gali bti, jog jis ir yra Orfjas - ir jos
auktybs akys buvo sklidinos aar; jo bta tokio avingo ir gabaus
vaikino, tiesa, ilepinto, neklusnaus ir padkusio, bet tikrai neeili
nio, taiau kas gi mest akmen j, ypa inodamas jo nelaiming
istorij... paliktas nuosavos motinos, Viepatie, nuosavos motinos
apleistas... betgi negali kaltinti kunigaiktiens Dorotos Henrikos,
kiekviena bt pabgusi nuo itokio iprotjusio sutuoktinio, ypa
kai tasai sumu j besilaukiani, ji persileido ir po to ikart isi
skyr su vyru, ir Martynas liko vien tvo tirono globoj, nes motina
jo nenorjo daugiau n matyti, ji pradjo nauj gyvenim, itekjo
antrkart ir, sakoma, gyvenanti sau labai laimingai su nauja eima,
kaip ir dera garbiai matronai, taiau nukirtusi visus ryius su Radvi
lomis, n snaus laikus nebeatsakinjanti, nebenorinti nieko, kas
an buvus pragar primint... Mano velion anyta kalbdavusi, kad
Martynas visuomet buvs ipaikintas, lepis, verksnys, bet o kuris
gi jaunas berniukas slapta ar net atvirai neverkia i motinos ilgesio?
Usienis jam, manau, kiek padjo, prablak, privert usimirti;
pone, js j turbt pamenat i an laik, buvo avingas idyklis,
lyg i Pranczijos dvaro... o paskui, kai mir jo tvas, o jis patsai
ved, regis, tikjo, kad prakeiksmas baigsi, gaila, kad toji vedybin
laim tetruko trumpai... galbt jis i ties iek tiek it Orfjas, juk
an irgi pasiglemta negailestingos mirties paliko mona; galbt
jis i ties nra joks beprotis?
Ji susijaudino, o nesveikuojant ito jai nereikjo daryti, ir Petras
Antanas tuoj pat atsipra: tai bta puikios progos ivengti tolesni
pasakojim, ypa tokiu slidiu reikalu, bet, eidamas puiki kamba
ri anfilada, kakodl prisimin ydus, Turnoje pasakojusius apie
moteris ir j irdies prot: itai, kunigaiktiens diskursas, turbt
buvo tokio irdies proto tikriausioji apraika - visur iekoti afekto

152
 SILVA RERUM III

it pateisinimo, it rakto nusidjli keistiems ir nesuprantamiems

poelgiams aikinti; o viskas buvo kur kas paprasiau - viskas buvo
tiesiog baisi sumaitis, nepalankiai susidsiusios aplinkybs, mlo
pelk, galinti paskandinti netinkamai koj pastaius ir jokie orfjai
su savo muzikom ir legendom ia negaljo padti; jie isprs it
raikytojo reikal pagal vyrik prot; galva, o ne irdimi.

Petrui Antanui sugniau ird vl ivydus Vilni ir jis net atsisto

jo balnakilpse, netikdamas savo akimis; jis ir jo palyda, kuri
kunigaiktis etmonas dav, nes kart vetasi nemaai pinig ky
iams ir ilaidoms, sostin prijojo i Medinink puss, ir nuo die
nojusios sauls plataka dengdamas akis jis valgsi vaizd, ply
tint u Atrij vart: miesto dalis u j atrod dar iaip taip, taiau
kiek tolliau, nuo Rotus aikts, primin iardyt skruzdlyn:
tarsi koks vris bt sisuks pat jo vidur, itryps ir taip atiden
gs jo viduri ertmes bei urvus; miestas barkojo juodais griauiais,
visikai ne toks, kok Norvaia atsimin ir kok buvo prats maty
ti kaskart parjodamas; Safjanik laitai one, nuo Uupio, link tv
misionieri ir seser vizitiei buvo tarsi nulaiyti juodu gaisro
lieuviu, tik kur ne kur pro degsius vl kalsi atkakliausios pikto
ls; bet buvo stabu tai, jog mogikosios skruzdls, paklusdamos
nepaaikinamam gamtos ir ilikimo dsniui, vl buvo pradjusios

153
neti naujus apus: nors nuo gaisro prajo visai nedaug laiko, n
vasara nebuvo pasibaigusi, bet degsiai en bei ten buvo jau vl
apraizgyti viesiais puiniais pastoliais, po kuriuos ropinjo ir kauk
jo mai tamss pavidalai; iki kito gaisro, iki kitos nelaims - pa
man sau tyliai Petras Antanas Norvaia ir kimiu rikteljimu bei
pentinais paragins arkl su savo vyrais pasileido emyn. jojs pro
vartus jis nuoko nuo arklio, parklupo ir persiegnojo prie ven
iausiosios Mergels atvaizd, nusagstyt aukso ir sidabro aptaisais
bei votais; ant kaklo jai kabjo eili eils perl ir koral karoli, o
patamsjs veidas suiauptomis lpomis, kakuo savo iraika pa
naus Placidos Amelijos, lidnai velg apaioje, ant grindinio
knibdanius elgetas, luoius ir ia laikinai prieglobst radusius
padeglius, vis dar gyvenanius i paskubomis susigriebt ryuli;
daugelis i pasieniuose susirietusi vargdieni irgi velg Dievo
Motin: godiai blizganiomis akimis glamondami j puoiant
auks ir brangenybes; kit gi dmesys buvo nukreiptas ariau link
ems ir jie, uoliai vaikomi senbuvi rus ir turk pirkli nuo j
krom prekystali, akylai dairsi ioplesni atvykli ar praeivi,
kuriuos usivpsojusius vent paveiksl galima buvo gerai apva
rinti; tad Petro Antano malda buvo trumpa, jis oko atgal baln
ir skubria ingine pasileido miesto gatvmis, kurios dabar buvo itin
nesaugios. Neviltis, beatodairikas padegli noras ilikti lm, kad
dabar mieste buvo gvieiamasi ne vien to, kas blogai padta; aps
kritai nuotaikos akivaizdiai buvo nekokios, lyg rytojaus galt
nebti, ir jodamas jis tai mat: i nepatenkint veid, i skersuo
jani dbsni, i nieko gera neadaniai lakstani aki; visi buvo
piktesni nei prasta, pardavjos prekyvietse, ir tos riejosi lyg ariau;
tai dvi Rotus medini galerij galanterininks kako nepasida
linusios net kibo viena kitai kykus, plaukus, ir kol viena spieg
dama pargriovusi protino kit, gatvs berniktis prioks m
luoti sau uant galionus ir juosteles nuo apleisto prekystalio, o
jo apsukriu pavyzdiu netrukus pasek ir kakokia apskurusi pra

154
 SILVA RERUM II I

eiv, kilo sumaitis, jis igirdo aukiant vien savo vyr - nespjus
n pasisukti jis kardo ploktuma jau tvojo kakokiam valkatai,
bandiusiam lsti prie jo kapo; taip, mieste dabar negaljai iop
soti, mrins miesto tvoros buvo anglimi ir kreida iraintos per
spjimais apie vagis ir nusikaltimus, apklijuotos popieriniais m a
gistrato potvarkiais ir skelbimais apie vieas nusikaltli bausmes,
ir kai jis pagaliau prijojo prie savo nam po veliomis liepomis, j
pasitiko ne dainos, o visai kita muzika: kakas inkt, kauk, vai
tojo, o ritm mu su niekuo nesupainiojamas pliaukjimas. Jis
numet arklio pavadius tarnui, virtuvs Zabel, ibgusi priean
g, net suplojo rankomis i nuostabos, atrod kiek sulysusi, bet
nuoirdiai digavo j ivydusi; tegul bus pagarbintas, kas ten
darosi? - jis paklaus dalykikai tarsi niekur n nebuvo ivyks, ir
Zabel paaikino: Ilgasis Jonas prisidirbo, pagautas vagiant grybes
i podlio: vyn, afran, prieskonius, dar kak, ir neant turg
pardavinti, usidirbo deimt ryki i ponios; ir Petras Antanas
tik uvert akis ir atsiduso: kaip ponia laikosi? Gerai, tik tai bai
gianti visus ukankinti, liepia eiti miias rytais vakarais, tuoj ne
bebus kada dirbti, o taip daugiau nieko naujo, viskas, viesiausias
pone, po senovei, ir jis nusiunt j praneti apie savo atvykim,
prie tai draugikai per sijonus jai gnybteljs upakal; gera buvo
grti namo, kad ir ioki toki netvark: Ilgasis Jonas kieme u
namo buvo beatsiims paskutinius kirius, Norvaia mostu sustab
d prievaizd, baksteljo pirtu nusiengl: kodl vogei? O tas,
luostydamasis veid, kuriuo riedjo aaros ir snargliai, net graudu
buvo irti, ikkiojo: kad visi vagia, viesiausias pone, pas pon
tiek visko pridta, genda, visko n nespsit suvalgyti, maniau, nieks
niekada nepastebs. Ir Petras Antanas Norvaia atsiduso, pasijuto
po kelions be galo pavargs, ne, neteik jam tokie dalykai n m a
iausio malonumo, tai buvo nemalonioji ponysts dalis, bet tarn
negalima buvo paleisti ir jis tik mosteljo, kad ponios skirt baus
m pabaigt, taiau ia Ilgasis Jonas mai to: Visi vagia, js

155
Kristina Sa ba liauskait

viesybe, visi vagia, nr pasauly tokio tarno, kuris nevogt, u k

dabar, pone, tik a vienas turiu atsiimti?", ir benueinantis Petras
Antanas apsisuko ant kulno, jautsi tikrai iseks, bet reikjo itai
pabaigti, jis prijo prie Ilgojo Jono ir labai ramiai jam tar: Tai jei
visi nusideda, tai ir tau reik? Jei visi vien grai dien sumanys
pasikarti, tai ir tu kartu pasikabinsi - u kompanij? Kelintas Vie
paties sakymas nevok", ar dar pameni? Atuntas, dar atuonis
kirius nuo mans, vadinasi, kad kit kart atmintum, jei vagi i
pono - vagi pats i savs, o jei itaip nepatinka mano tarnystj - gali
eit iekot darbo Rotus aikt, kad ir dabar; arba deramai toliau
darbuosies, arba - lauk; nesivaizduok, kad galsi ia pasilikt ir
nemaiom spjaudyti man sriubon", ir jis pasuko namus, Dieve,
jautsi visai it vininis, norjosi savo lovos, savo vari markini,
ir menje jo jau lauk Placida Amelija ir jo vaikai: vienuolikmetis
Kazimieras, septynmetis Tadeuas, penkiamet Izabel Prancika;
gras, sveiki, stiprs, pergyven savo nelaimlius brolius ir seseris,
mirusius siose ir kdikystje, nusinrus pirtin jie paeiliui pa
buiavo tvui rank, o tasai, pagautas keisto velnumo, pakteljo
kiekvienam kakt, Dieve, kaip jie gtelj, jis vos juos mats per
savo keliones, mergait dar kaip mergait, visikas vaikas, bet s
nums tikrai galt daugiau skirti laiko, neinia, kaip Placida Ame
lija juos ten auklja, ir ko ten tas nam mokytojas juos moko,
nieko, tuoj, ateis laikas, atiduos juos pas jzuitus, kaip visad dar
j giminj, nors ne, gal veriau pas pijorus, tie geriau parengi
bajor ne vien dvasios, bet ir valstybs gyvenimui bei ratvedybai,
be to, jis pats nekaip atsimin savo metus pas jzuitus, anie tbt
j band kalbti noviciat, taigi, dar reiks pairti, kas geriau,
o dabar buvo eil pabuiuoti rank Placidai Amelijai, ar, veikiau,
pirt galus, nes jos platakas deng nriniuotos bepirts, tik nagai
bolavo, ji atrod gerai, netgi kiek pailsjusi, veido spalva buvo
rausva, nors gal tik daai, bet akys neprastai rjo, taip, ji buvo
atkutusi, ir jis tariai paman: domu, ar ia jo nebuvimas j taip

156
 SILVA RERUM III

gerai veikia... Jis nutar tdien pailsti, dar nesiimti reikal, tik
gautus laikus perirs, kas naujesnio, ir Placida Amelija pasku
bjo praneti: js viesybs broliai yra Vilniuje, teiravosi, nors
pasimatyti, ir jis irzliai atsiduso: kurie? Ar visi kartu? - j jau po
keli akimirk vargino moteriks nesupratingumas: negali visko
pasakyti i karto, kaip mogus, dalykikai; o ji pastebjusi jo nepa
sitenkinim skubjo taisytis: ne, ne, tik ponai Aleksandras Vladis
lovas ir Mykolas, atvyko ne kartu, atskirai, vienas prie savait,
kitas - uvakar, apsistoj ia pat, abu kurdinau didiajame svei
kambaryje, inoma, galjo apsistoti mieste, bet po gaisro sunku su
nakvyne, tad teko pasilyti pastog, ar jiems praneti, kad jau gr
ote? Ir jis nusprend, jog ne, ne dabar, pakaks, kad pasimatys tik
vakariens, o dabar ilstis, ir jis ilsjosi - jam priild daili varin
voni vandens ir, patogiai joje isitiess, isimuilins, usirk
pypk, irdamas, kaip kelions purvas nuo vandens paviriaus
tamsiais ratilais nusda ant klotos baltos markos, tada atjo tarnas,
nuskalavo j pildamas vanden i rundelio, nuluost, drobule ap
siaut jo tvirt, dar nespjus nutukti, nuolatini kelioni ir jojimo
ugrdint kn; tada atjo eil ikviestam barzdaskuiui, plepiui
Majeriui, ir tas spjo papasakoti visas miesto naujienas, mat nau
dodamasis proga, kad skutamieji ne itin gali malti iaunomis, jis
buvo paprats daug pasakoti, daug klausinti ir pats savo klausi
mus atsakinti: ar galjo kas sivaizduoti, kad tai ydai padeg
miest? Niekas negaljo pamanyti, bet dabar jau beveik aiku, kas
gi kitas, jei ne jie, inoma, jie, ir ai Dievui, kad miestieiai supra
to, man nuo to tik padaugjo klientros, niekas dabar nieko bendra
nebenori su jais turti, n nebeperka i j, yd handeliams* ateis
galas, tikrai taip, kunigai i ambon dabar perspja visus, kad
nebeprasidt su tais aukso verio garbintojais, o ar teisyb, kad
jo auktyb raikytoj, sakoma, apsds tonas ir jis isiadjs

* Verslams. (Sen. lenk.)

157
katalik tikjimo ir judju pataps? ydai, manau, diaugiasi rad
tok utarj, kalbama, kad rengi smoksl nunuodyti arba apke
rti ms didenyb dabartin karali ir visus papirk isikelti yd
Radvil vietoje jo, kiti tai sako, kad tie nekriktai nor atsiskirti ir
gauti vis savivald, ir turti atskir savo valdov, taiau Viepats,
inoma, neleis tokio toniko plano vykdyti, tai jau tikrai ne;
neseniai teko skusti jo ekscelencij vyskup, nusiklausiau domi
dalyk, Vilniuje netrukus gal kilti neramum, bet krikionims,
inoma, niekas negrs; Petrui Antanui Norvaiai net palengvjo,
kai tasai pagaliau nusausino jam smakr; atsisveikins jis baig
rengtis, usidjo patog, lengv trij dali pilk kostium su ydra
sidabro skaisgijomis vyneliais siuvinta liemene, patrauk kabi
net, kur liep atneti taur vyno, ten sdjo kelias valandas prie
popieri, buvo atkeliav kai kuri nemaloni sskait, reikalaujan
i skubaus apmokjimo, viena net su priskaiiuotais nemaais
delspinigiais, laikas nuo Zelmano Gordono dl jurisdikos privile
gij iimi, suraytas klaidomis mirgania lenk kalba, bet vis tiek
esm buvo aiki; snis einamj laik, kuri ir tikjosi, trumpas
pakraigliojimas nuo Teofils - pasiteiravimas, ar pavyk k sutarti
jos tabako reikalu, ir praymas paskolinti penkis imtus auksin,
iki ventojo Martyno btinai atiduosianti, nes tuomet jau bus u
dirbusi i tabokos, ir dar vienas, su Radvil herbu, trumputis, nuo
kunigaikio Martyno Mikalojaus, tiesiog elegantikas brktelji
mas - jis tikisi, kad ponas Norvaia skmingai pasieks Vilni, kaip
ten jo, raikytojo, rm degsiai, ar dar tebestovi, tenorjs pasaky
ti, kad jo vienag pavairino atsiskyrlio kunigaikio vienatv, tad
jei norsis kada pakeliui usukti jo dar aplankyti - visada laukia
mas su savo domiais sapnais jo atokioj karalijoj, kurioje vertinama
auksin tyla, - ir tasai laikas baisiai paglost Petrui Antanui savi
meil, jis dukart j perskait, maumedio sakais ir meils deivi
aromatais prakvipusi, klavesinu bei violonele aidinti Turna su savo
kadetmis ir keistomis retenybmis dabar ities atrod kaip tolimas

158
 SILVA RERUM III

saldus ir pavojingas sapnas, jis net kelioms akimirkoms nugrimzdo

atsiminimus, bet paskui tarsi pakirdo, krpteljo, apsidair: prie
j buvo stalas su popieriais ir tvarkingais dokument aplankais, jo
itaigingi namai, oianios nuo vasaros pabaigos dulki papilkusios
liepos u lango, o u j - Vilnius su savo negandom ir rpesiais,
kuriuos reikjo tuoj pat sprsti, itai buvo tikra, iurktu, apiuo
piama, ne sapnai ir ne muzik plevenimas, ne svajos ir metempsi
chozs, o gyvenimas - jo gyvenimas, kur reikjo ne vien gyventi,
bet dar ir igyventi.
O tatai nebuvo taip paprasta, kaip atrod, tuo jis sitikino atjs
vakariens: jo broliai pasitiko j salonlyje, ten juos svetingai buvo
pakvietusi Placida Amelija, ir dabar jie sdjo ten, tarp glto au
dinio sien, ant plonytmis nendrmis ipint bald, tarsi svetim
kniai, tarsi du lauk paukiai narvelyje: Aleksandras Vladislovas,
it garnys ipts krtin ir plaiai tarsi sparnus iskleids raudono
kontuo rankoves ant krslo, pasimgaudamas suko savo dail,
anden peraugant s ir kikeno i savo paties juokelio, skirto,
inoma, Placidai Amelijai, - Petro Antano manymu, tas grauolis ir
j motinos numyltinis buvo atsigims tv ir negaljo ramiai pra
eiti pro joki m oter paderms btyb, netgi toki garbi ir kukli,
kaip Placida Amelija; jaunlis Mykolas, prieingai, buvo panaus
juod varnn ar liuteron pastori: vilkjo juod ieigin durtin,
kuris, jo ir kaimo siuvjo manymu, turjo bti vokikos mados,
kiekvien jo rbo klost, kiekvien audinio sil buvo sigrs su
niekuo nesupainiojamas kaimo kvapas - aitraus dmo, prakaito,
odini pakinkt ir gyvuli, ties kaklaskare, kur baigsi raudonas
lauk degis, buvo matyti balta sprando riba, jis jautsi nejaukiai
neinodamas, kur dti sudirusias rankas, glostinjo savo skvernus,
tad jam akivaizdiai palengvjo, kai vyresnlis pagaliau eng
kambar ir mandagiai iskt savo glb pirm a vienam, paskui
kitam broliui; kai sninga, tai drebia, kokiais vjais, ponai broliai?
Ir Aleksandras Vladislovas tik mosteljo savo rankovs sparnu -

159
Kristina Sabaliauskait

pirmiausiai leisk pasveikinti, mielas broli, puiku matyti, kad itaip

puikiai sekasi, puikus, didiaponikas skonis: namai, moterys, - ia
jis dbteljo palainik vilgsn Placid Amelij, kuriai, varg
ei, net andai paraudonavo, it diovininkei, - nieko kita niekada
nesitikjom i vyresnlio, visad buvai gims bti dideliu ponu, bet
diugu, kad gyveni deramam pritekliuj, tiesiog prabangoj, ir nuo
itokio pataikavimo Petras Antanas net apmaudiai prikando lp:
buvo aiku, kad Aleksandras Vladislovas vl prays pinig, nieko
nauja, tik domu, kiek syk, sprendiant i itaip nusaldinto balso -
daug; Mykolas jam buvo domesnis, iam pakilus jis pastebjo, kad
jaunylis eina smarkiai lubiodamas, tarsi koja tuoj tuoj isiners i
juosmens; kas, Mykolai, nutiko, kokios bdos prispaud? - et, nieko
tokio, kakada ia itin neskmingai kritau nuo arklio, bet visa kita,
ai Dievui, po truput, su Jo pagalba, kaip nors: Mykolas, kaip ir
dera jaunyliui, vis gyvenim skriaustam sesers ir keturi broli,
pasiymjo nepaprasta kantrybe ir itin tvirtu tikjimu, bdingu
monms, i kuri nuolatos vis atimamas paskutinis ksnelis, o
btent jam taip nutikdavo eimos nepritekliaus pokariu metais.
Taiau bent jau dabar Petras Antanas galjo atitaisyti i vaikys
ts neteisyb jaunliui - jo vakariens stalas buvo puikus ir gausus,
ia nebereikjo petis dl ksnio, jo daruose vasaros pabaigos
grybs buvo jau benokstanios, kuchmistras pasisteng, ir, jiems
susdus, stal pradjus neti pirmuosius patiekalus ir kondimen-
tus, jis net pajuto sunkiantis seiles, m trinti delnus, vos nepamir
o j sudti padkos maldai, bet, Viepats mato, kaip jam buvo
nusibod prski, apsvil ir nemokiki atsitiktiniai pakels ueig
patiekalai, inoma, uvels ir raikytojo stalai buvo kas kita, bet prie
j juk nesdo kasdien, o dabar buvo taip gera matyti gardumynus,
pagamintus pagal naujausias madas ir jo paties skon: aliejuje kon
servuotus vasaros pradios artiokus i savo lysvi, purius lyg jros
puta ani ir s kepenli patetus su kepint svognli, kada
gio uog ir likerio drebui putele, vrienos kapotin su petrao

160
 SILVA RERUM III

lmis ir pankoliais, vitienos galaret, msos pyraglius sviestinje

teloje, ir pagrindin - didiul apskrudus jautienos kepsn su
kepintomis apvaliomis bulvmis, patiekt su krienais ir akneli
upilu, ir saldumynus pabaigoje, ypa nuostabias spurgas, kuriomis
garsjo jojo virjas, ir jis tikrai nuoirdiai dkojo Aukiausiajam
u t malon, t puiki vakarien ant jo stalo, ir, pakls pirmj
taur vengrikojo, paragins brolius ragauti, su didiausiu apetitu
kibo skanstus, ir tik iblizgins kelet patiekal pastebjo, jog
Aleksandrui Vladislovui ir Mykolui jie lenda anaiptol ne taip skal
siai: vienas valg lyg atbulais dantimis, kitas, lyg neinodamas, k
daryti, auktu gan apskrudusi bulv po lkt, kuri ritinjosi
tarsi gyva, net juokas m: ar tai ia tas garsusis liuteronikas kar-
tupelis - nepatikliai klaus Mykolas, girdjau, bambizai ir ydai
juos jau seniai augin, o dabar ir prie Rietavo paplito, kalbama,
baisiai derlinga darov, i vienos bulbos net kapa galinti uaugti,
o Aleksandras Vladislovas pasileido postringavimus, kaip nnai
keiiasi laikai, kad ir nemonikai, bile kitonikai, kas gi ia per
piktol, it arkliui diose - jis pasidygjs trauk rukolos lap i
po pateto, o n neklausiu, kas gi ia per durnarop - baksnojo
artioko skilt, na jau ia ponikai visikai sugalvota, ne kad koki
msos tuk* ar kept s paduotum, senovikai, o ar pamenat,
kokie anksiau bdavo ponkai**- kumio dydio, svieds ak kam
nors galdavai imuti, o dabar i prancz nusiirj padaro
minktus ir lengvus kaip pkus, maus kaip putpels kiauinis, n
virblio tokiu nenudaui; Aleksandras Vladislovas buvo nevalgus,
tik vyno taur noriai kilnojo, tad dabar reikjo iklausyti jo kalb
apie besikeiianius laikus, ponkus kaip pkus, kardus kaip
plunksnas, ir baldai seniau bdavo tikri, tokie, kad i vietos nepa
judinsi, visas mutynes atlaikydavo, o dabar tokie traps, ilkai,
vytels, tinkleliai, kojels tokios plonyts, kad ir prisst baisu, vien

* Senovinis patiekalas - kelias valandas kapot darovi sultinyje virta jautiena.

** Spurga. (Sen.arg.)

161
Kristina Saba liauskait

damoms skirti; nepamiro pam inti ir bobikai besirengiani

besikvpinani vyr, kunigaikiai, ir tie dabar i vokik mad
ilend iponus tik per seim; kaip ir daugeliui nevykli, Alek
sandrui Vladislovui neperprasta ir neuvaldyta dabartis buvo ne
jaukus blogio siknijimas, vien nuostabioje praeities karalijoje ir
ols bta alesns, ir saul rykiau viet, ir vanduo tyresnis buvo...
Taiau jo klausydamasis Petras Antanas net nevalingai nusipurt,
prisimins jaunyst ir senus laikus: amin nepritekli po nuolat
keiiam vis besikraustant dvareli pastoge, slogul ir nebylius
priekaitus, tvyranius tarp tvo ir motinos, niautynes su broliais,
Teofil, nesutramdom iki josios nelaims, o po jos - mane ipro
tjusi ir visai nuo lencigo nutrkusi; nieko herojika ir didaus
anuose laikuose nebuvo, vien didiul karo isprogdinta duob ten,
kur turjo bti j dvaras, j gta, koplyia, men, biblioteka, gink
lai ir portretai, j mons ir ems; buvo telikusi vien tutuma, vien
kakokios tylios grsmingos nuoskaudos; kakas, apie k niekados
balsu nekalbta, buvo nutik ir jo tvui, ir motinai per kar, net
stebuklas, kaip jie dar sugyveno penkis vaikus, ir jis vydavo i pas
kutinij nemaloni nuojaut, kad u tai reikjo dkoti vien tetos
Uruls Birontiens testamentui, o ne santuokiniam afektui; nem a
lonus jausmas, beveik toks pat nejaukus kaip kad anuomet, kai po
daugelio met, jau taps pilnametis ar net jau stalininku bdamas,
pasitaikius progai nuvyko Milkantus: neinia, k jis ten tikjosi
ivysti, bet ivydo tik j mrinio dvaro griuvsius, k ten griuv
sius - vos vien ilikus kamp, prie kurio prisiglaudusi riogsojo
paskubomis sursta medin lna; paspyrs koja iklibusias duris
jis jo ir kaklaskare teko usidengti nos nuo baisios smarvs. J
pasitiko urzgimas - skarmal krvoje ant aslos tupjo dvi dvokian
ios mogystos, lyg vyras ir moteris, bet negaljai bti tikras - to
kios jos buvo purvinos, prasmirdusios lapimu ir taip ipurtusiais
veidais, kad beveik nesiskyr viena nuo kitos; girtos ir piktos jos
kak nesuprantamai sniaukrojo, turbt pra imaldos, taiau jis

162
 SILVA RERUM III

tiesiog palinkjo tiems laukiniams mogiukams Viepaties ramy

bs, nebuvo ia daugiau ko irti, jis utrenk lnos duris, dar
kiek pasivaikiojo, nujo iki eero, ten akimirk pastovjo prie
suskeldjusio marmurinio sauls laikrodio, jo elio rodykl buvo
nulinkusi - kakas, matyt, band nulauti paauksint gal, bet
neskmingai: daiktas buvo senovinio darbo, tvirtas, nukaldintas
amiams ir vilganti erpeta tebestyrojo, jis j apm delnu; susi
mst, tkart velgdamas eer, apie kak taip stipriai, kad atsi
tokjo tik tuomet, kai pajuto ilt skyst srovenant savo dilbiu:
pasirodo, usimirs taip suspaud rodykl, kad net susialojo iki
kraujo; eidamas atgal dar pastebjo keist mogaus ar gamtos su
manyt idaig - isigimus med, pusiau ber, pusiau pu, kurio
vienas lajos onas buvo spygliuotas, kitas - lapuotas, o kamiene
keistai maisi rusva randuota iev ir balta tois, tkart net buvo
kilusi mintis atm inim ui paimti tos keistenybs akel ar bent
grumst Milkant ems, bet nuvijo t mint, paskui oko baln
ir nujojo; tada, pamena, buvo paskutinis kartas, kai jis, suaugs
vyras, verk, nors ir pats nebepasakyt kodl; po to n kiek nedre
bania ranka tiesiog pasira Milkant emi nuomos sutart, i
nuomojo labai pelningai, ikart u gautas pajamas nusipirko ger
dvar kitur; inuomojo tvonij n kiek neskaudania irdimi, nes
suprato, kad ten, emaitijoje, sddamas ant koj eimos nepasta
tys, jo pareigos ir reikalai dabar buvo Vilniuje ir Nesvyiuje, be to,
kakur kirbjo nuojauta, kad kilm - tai ne tvonija ir ne em,
nors tiksliai ir nebt galjs pasakyti kas; bet kuriuo atveju Mil-
kantai iki grabo lentos bus su juo kaip jo ir jo vaik pavards dalis;
labiau nei griuvsi ir i mados ijusio sunaikinto lamto jam
tkart buvo gaila Milkantuose buvusi gimins portret, veik iti
sos galerijos, apie kuri pasakodavo Teofil, vienatvs akimirkomis
pamanydavo, jog visikai gerai bt juos turti alia, nors kelet
velgiani draugik suprating eimos veid: kai renginjo savo
namus Vilniuje, ne kart pagalvodavo apie savo prosenel Jon

163
K r i s t i n a S a b a l i a u s k a i t

Motiej i Milkant, kuris prie imt met perstat ir atnaujino

dvar vis kaimyn pavydui ir dyvui, savotikai jautsi tsis jo
darb ir galbt j panaus - ano bta didingo, vis gerbto mogaus;
taip, bt gera turti alia kelet suprating eimos veid, nors
konterfektuose, nes dabar tai aplinkui - vieni nesusipratliai. Gal
bt reiks usakyti dail eimos portret, galbt net garsiam daili
ninkui, gal kokiam Augustinui Mirysui, kuris dabar labai paklausus:
gra savo eimos portret ieiginiais drabuiais, galbt - gamtos
fone: jis, Amelija Placida, vaikai, galbt dar koks unelis kom pa
nij, jokios sesers ir, inoma, joki broli; kaip vyresnlis ir eimos
galva, stebtina, bet jautsi ess artimesnis savo proseneliui ir se
neliui, kuri niekada nepainojo, tik tai ne tvui ir ne broliams;
va, Aleksandras Vladislovas dar gyveno praeitimi, o Mykolas -
ateitimi, nieko nedarydamas iandien, vien tuiai tikdamasis, kad
rytdiena iau geresn, kad bent jau jo vaikams bus geriau, ak, tai
ko jis atkako net iki Vilniaus - pakalbti apie savo maj sn,
Prancik Ksaver, Petro Antano kriktasn: ne vaik, o tikr
stebukl - eeri jau puikiausiai skaits ir ras, gals usimerks
suskaiiuoti iki tkstanio ir dar daugiau, sugebs sudti ir atimti
ir netgi dalinti bei dauginti, baisiai ger galv turs, visas, matyt,
kriktatv nusidavs; jiedu su mona jau imok j visko, k patys
in, reikia atiduoti j rimtesnius mokslus ir kuo skubiausiai, pas
tvus jzuitus ar kur, juk ne veltui sakoma: kas skaito rao - val
gyti neprao", juolab, kad ms proseni visad bta mokyt, po
usienius studijavusi, o ia vaikas toki neabejotin inklinacij
rods akademijai, tad jam dabar svarbiausia, kaip j imokslinti,
kad bt kas pasirpina tvais senatvje, o metai buv blogi, tie
birelio kariai visk isvilin, niekas beveik neuderjo, jau dabar
matyti, kad derlius bsiantis nekoks, irk, kaip iem itverti,
nors imk ir t kartupeli prisisodink kitmet... Ir Petras Antanas
nebenorjo, kad Mykolas tst toliau iki nusieminusio praymo,
bet negaljo susilaikyti ir nepatrauks jo per dant: tad visk supra

164
 SILVA RERUM III

tau, broli, ikart taip reikjo ir sakyti - duosiu tau bulvi sklai,
akimirk pasigrjo pamats jo tstant veid ir tada nusikvatojo:
inoma, pairsiu, k gi galima padaryti dl to vaiko, kad jau toks
panaus kriktatv, betgi vaiinkits, vaiinkits broliai, nebro-
kykit, pamatysit, u deimties met, kai ateis mad, visi tas keis
tenybes valgys... O ia tada j pertar Aleksandras Vladislovas:
apropos, apie madas kalbant, dabar seimeliuose irgi nauja mada -
kas geresne ginkluote ir irgais pasirodys, kas geriau brolius lktas
pavaiins, tam ir daugiau tikimybs bti irinktam; jis pats dabar
sumans kandidatuoti Gardino miesto regento viet, uteks jau
ia pataurininkiu bti, reikia kilti toliau, tai va, jis pagalvojs, jog
kito seimelio metu bt gerai jiems ten visiems kartu susirinkti,
visiems broliams, su savo monmis, su atnaujinta ginkluote, ant
ger irg, bt matyti, kokia esam takinga gimin, o dar paties
ryiai su Radvilom, taip sakant, za pana brata, nesikuklink broli,
nesikuklink, visi inom, kad be tamstos konsultacijos n ingsnio
neengi, o dar ir maloniosios ponios gimin, Eismantai, - ia jis
linkteljo Placidos Amelijos pusn, - taigi, vogeriai, galima saky
ti, Gardino apylinkse turi stiprias politines pozicijas ir adjo
mano kandidatr paremti, na ir, savaime suprantama, po to reik
t ir bali visiems seimelio deputatams ger surengti, kad jau kan
didatra nebt sausa, o uantspauduota" ir aplaistyta kaip dera,
tad tai, jis ir pagalvojs, kad Petras Antanas galt prisidti, pini
gine prasme, taip sakant, ad majorem gentis gloriam, o jis jau pas
kui, gavs pareigyb, jam atsidkosiantis, skolingas neliksiantis,
bsiantis savas mogus visoj Gardino seninijoj; dabar tik laikinai
iuo metu jam striuka, strigs jis toj savo pataurininkystj, jaunam
dar buvo nieko, bet jo amiuje tokios pareigos - jau neberimta, jis
ess vertas ymiai daugiau, tad tikisi brolio supratimo ir, taip sa
kant, iokios tokios pagalbos reprezentuojantis seimelio metu,
juolab, kad i pono brolio prabangos matyti, jog jam bt vienas
juokas - ir jis, vos neugesindamas vaki kandeliabruose, plaiai

165
mosteljo savo kontuo rankove valgomj, kritolus, kinikus
tapetus ir damastus.
Petras Antanas tik nusiypsojo; Amelija Placida j irjo klau
siamai i kito stalo galo, Mykolas vis dar ts nelygi kov su neklus
nia apskrudusia bulve lktje, Aleksandras Vladislovas padrsintas
vyresnlio ypsenos nusiiep atgal; pagunda buvo pernelyg didel,
o pramog gyvenime ne tiek jau daug, ir Petras Antanas nesusilaik:
reprezentacija - dalykas labai rimtas, tai reikia deramai pairti,
paskaiiuokim, ar nortumei, kad visi suvaiuotume? - visi, vadi
nasi, penki irgai mums, geriausi veisli, tarnyba gals su senais,
o mums visiems - nauja ginkluot, nauji kontuai, rinktins auksu
ataustos juostos, pokylis - kokiam kiekiui moni? imtui? Ne, ver
iau skaiiuokim dviem imtams moni, kad paskui nepritrkt,
nes kalbos nueis, es vaii pagailjom... Ir jis mgavosi velgdamas,
kaip Aleksandro Vladislovo veide it gl skleidiasi savim paten
kinta ypsena, o tada patyljo, msliai pabarbeno nag galiukais
stal ir papra brolio priminti: ir kodl gi jis, Petras Antanas,
turt visa tai apmokti; kas jam, nekandidatuojaniam Gardine,
i viso to? Aleksandro Vladislovo ypsena m glbti, kol teliko i
nuostabos isiiojusi burna: jis nebuvo apie tai pagalvojs, ir dabar
jam teko atlaikyti vyresnlio pamoksl apie tai, kad, prie pradedant
valdininko karjer ir prainjant i kit pinig, dert pagalvoti,
u k gi kitas turt mokti, ir, apskritai, kiekvienas kandidatas
deputatus yra vertas tik tiek, kiek galios patsai ugyvens, o jeigu
kitas apmoka jo bals, taip pagal moktojo ddel ir okama, na, o
jis nesiruois Gardine usakinti muzikos, tad jam, atvirai nekant,
visikai nusispjaut pono brolio reprezentacij; sulig tais odiais
Aleksandras Vladislovas garsiai atstm kd nuo stalo, atsistojo
sieids ir it viesulas maskatuodamas rankovmis patrauk link
dur: jis suprants, kad kai kam kraujas virts vandeniu, o didia-
ponyb subgusi galv it myalai, gerai mons sak, jog turtas
mog gadina, ir ia jau Petras Antanas linksminosi, begdikai:

166
 SILVA RERUM III

tai, brolau, nekandidatuok Gardino regentus, nes ir tave padtis

bei turtai sugadins; o jaunesnysis taip ir tebegrmojo ant svetains
slenksio, laid ikalbingiausi aiman tiradas apie tai, jog gerai,
kad velion mamyt nemato, kaip tikras brolis broliui nepadeda,
ir gerai, ir nekandidatuosis, vis gyvenim liksis pataurinin-
kiu, tik tiek, darysis gd visai giminei, tai taip; t akimirk net
vargas Mykolas, per vis gyvenim neturjs jokios pareigybs, i
nepatogumo net galiausiai numets aukt, akute pasmeig savo
nelemtj bulv ir j skubiai susikimo burnon, kad tik nereikt
dalyvauti barnyje, ir dabar tyliai iaumojo t baisj kartupel,
kursai pasirod esantis visai gardus, bet ia Petras Antanas atlys
pakviet Aleksandr Vladislov nusiraminti, grti prie stalo, jis pa
galvosis, k galima bus padaryti, o dabar, brolau, igerkim, susiba
rm ia kaip senais laikais, kaip vaikystje; o, beje, kaip Teofil, kaip
ji, juk ji Vilniuje? - baigs kramtyti pasiteiravo Mykolas ir Petras
Antanas tik sksteljo rankomis, o po to, kiek pamsts, pridr,
jog galsis ir j pasikviesti kuri dien vakariens; akies krateliu
dar pastebjo, kaip Placida Amelija po t odi net persiegnojo -
mirtinoje nuodmje gyvenanti vaidingoji svain jos namuose, u
j stalo, buvo siaub kelianti mintis, bet buvo akivaizdu, kad jos
vyrui tvakar patiko visus erzinti.
Iki miegamojo tvakar nujo dar pats, kas, kad kiek svirduliuo
damas; plojosi ant savo minktos lovos auktielninkas, nusismauk
kojines, Placida Amelija paslaugiai padjo isinerti i rb ir prigul
alia, palikusi jam erdviai vietos, ak, gera buvo grti namo, ir jis
pasisuks ant ono platakos virum perbrauk Placidai Amelijai
per skruost, kiek jo buvo matyti tarp kyko ir naktini apykakls
nrini, o tada jo ranka nuslydo markiniais, emyn, link krties,
bet kakas buvo ne taip, t jis suprato net ir grs, net ir prieblan
doje po baldakimu, jausmas buvo visikai kitoks - po jo delnu
ir po markini batistu gurgdjo, iugdjo kakas standaus ir
iurktaus, nariuoto, gumbuoto; jis net atlijo it nudegs, ieb

167
K r i s t i n a S a b a l i a u s k a i t

vak, pasistat j ant stalelio alimais, ir tada, veik prablaivjs,

vienu mostu dryksteljo monos markinius. Tai, k jis ivydo, net
nupurt, net leiktul pajuto kylant - Placidos Amelijos krtin ir
liemen deng tamsiai rudi gaurai, ne, ne gaurai, bet vynai, it kokio
krokodilo oda i kunstkameros, kakas netiktinai bjauraus ir at
grasaus, jis i netiktumo net ado neteko: Placida, kas ia, po galais,
per ohyda, kas gi ia per lyktyn? Ir ji dabar sdjo pusiaugula su
pranczik nrini kyku, grimzdusi j prabangiuose, minktuose
plonyts drobs pataluose po melsvo damasto baldakimu su kutais
ir paskubom siautsi perpltus markinius, o kai pagaliau pakl
j akis, keistai rinias vaks viesoje, rami ramiausiai itar:
tai autin, atgailos autin, pirkta i kunigo, marinu kn, idant
igelbiau siel. Ir ia jau Petrui Antanui neilaik kantryb, jis
net blok kd i pykio, vos vaks neivert ir nam nepadeg,
ir iklojo visk, k mans: dl Dievo, moterike, dl ko gi tau atgai
lauti? K gi padarei, kuo nusidjai? Ar ko meldi? Ko gi tau trksta?
Ar i per gero gyvenimo? Ar nori bti ventesn u popiei? Po
velniais, ko gi tau reikia, dl ko a ia stengiuos, plaus, balne gy
venu, kad jus visus aprpiniau, i skurdo itraukiau ir dabar mat
ilkai ir damastai per velns patapo ir autins prisireik i pernelyg
gero gyvenimo! Grtu po kelioni, kur galv galjau padti, ir k gi
randu savo lovoj? Meil? velnum? Vedybin ilum ir paguod?
Ne, kurgi tau - nuo per gero gyvenimo visikai iprotjusi bob,
sumaniusi pasidirginti autine; k, ar nuosavo vyro nebeutenka? -
ia jis ts grybteljo sau u klyno - dar suprantu, bt u k
atgailauti... ar reiks vietoj disciplinos botago paimti paprasiausi
arklio bizn ir juo ivyti velniop - keliauti marintis su autine ir
skarmalais prie Atrij vart arba eiti gyventi ir maitintis pas t pat
kunig, kuris pript toki bzdur galvon! Kad man bt nuimta,
tuoj pat, ir jis prisiartino prie jos, bet ji tik atlijo, atsilo ir sunrusi
rankas pradjo pusbalsiu melstis, o kai baig, pasak turinti u k
atgailauti, taip ir pasak: turiu u k atgailauti - esu nekart link

168
 SILVA RERUM III

jusi tau mirties", ir Petras Antanas nebegaljo patikti savo paties

ausimis, net nebeinojo, k sakyti po tokios kvailybs; neteks ado
jis tik apsisuko ant kulno, susigrieb pirmus po ranka pasitaikiusius
drabuius ir, paskambins varpeliu tarnui, trenk durimis ir ijo.
Buvojau po vidurnakio, kai jis ijojo apsimiegojusio tarno pas
kubomis pabalnotu irgu. Tamsiame priemiestyje tarp jo nam ir
Vilijos vart plytjo didiul laukym - kiek toliau kair drieksi
Lukiks ir totori, neturini teiss gyventi miesto ribose, darai;
ten kakur tamsoje bolavo ir j meets boktelis, dein vingiavo
gynybin siena, abipus jos viskas buvo Radvil - ir priemiesiai,
ir posesijos u Vilijos vart, kuriuos jis kirto vidury nakties, ne-
skubriai sibuodamas ingine; buvo ginkluotas, taiau jam nebuvo
ko ia bijoti - kaip jurisdikos vietininkas jis ia buvo viepats, jo
valdioj buvo beveik pus miesto, na jei ir ne pus, tai bent jau
tredalis, j painojo visi sargybiniai, o jis - kiekvien tarpuvart,
kiekvien apipelijus namo kamp, tik unys kiemuose, paadinti
jo irgo kanop, kartkartmis viaukteldavo, Vilniaus gatvs dei
nje tarp mieguist obel ir sod smksojo nedideli miestiei
medinukai, kairioji pus kilo auktyn mriniais namais, o jos gale
it tamsus vaiduoklis plytjo didiuliai Jonuo Radvilos rmai su
puikiais vartais ir didiuliais rizalitais, kuriuose taip niekas dorai
ir nebegyveno nuo to laiko, kai prie imt met juos nuniokojo
maskoliai ir kazokai, nepagailj didiojo etmono gero; ive visk
anuomet - net paauksuotus karnizus ir porfyro kolonas ilupo, net
marmuro plytas i grind; statinio bta tokio didingo, su tokiomis
didiulmis salmis, jog net dabar ir net su dabartiniais gimins
turtais bt pernelyg brangu j atstatyti, tad taip ir stovjo, vos
apgyvendintas atsitiktiniais nuomininkais, jo paties tvas ten, kai
tarnavo kariuomenje, irgi vienu metu glaudsi kaip kvartirantas, o
dabar pamatus smelksi tik pelsis, it nemalons prisiminimai, ne
rmai, o galvos skausmas jurisdikoje, bet kuriuo atveju dabartinis
kunigaiktis etmonas bevelijo tuos naujuosius, prieais ventosios

169
Kristina Sabaliauskait

Kotrynos banyi, patogesnius, dailesnius, su teatru, kas kad dabar

kiek apdegusius; prieais juos jis pasuko kairn, pro benediktini
vienuolyn, link ventojo Ignoto skersgatvio: ten alia jzuit no
viciato slapia buvo sikrusios miestiets meils pardavjos, tikras
ibandymas novicijams: truput auktesns padties nei vargetos
prie Safjanik smirdalyns, daugelis j dien darbavosi kaip gar
bingos amatininks, daugiausiai - siuvjos ar nrini mezgjos,
taigi, magistratui nebuvo kaip prie j kibti; taiau dauguma i
mikliaranki vos saulei nusileidus tapdavo per tamsu nulaikyti
adatas ir ples delnuose, jas pakeisdavo kitais nagiais, kuriuos
valdydavo ne maiau sumaniai ir gudusiai; ir dabar buvo matyti,
kurios laisvos - j langins buvo atvertos, o lange, greta vasaros
naktyje ibanios vaks istatyta ir ikirpt: parimusios ant palan
gi, jos ilgesingai velg vaigdt vasaros dang, vsindamos
kno kart mojavo vduoklmis, neskubdamos valg obuolius,
slyvas ir rieutus ar usisvajojusios sukdamos garbanas ant pirt
pusbalsiu nekjosi su kaimynmis gretimuose languose ir kitapus
gatvs; senos ir jaunos, patriuusios ar isipuousios batistais ir
nrini bindomis - j ten buvo kelios deimtys ir velgiant jas,
viliojanias bene kiekviename lange, rods, kad mieste nebra n
vienos padorios moters, vien lkuriuojanios paleistuvs. Matyda
mos prieblandoje grindiniu atkaukint veislin Petro Antano irg,
jo trikamps skrybls ir prabangaus durtinio siluet, jos neabejojo,
kad taip pasitikiniai tamsoje joja ne iaip sau koks prasiokas:
kai kurios j, neinos vakmis, nepatingjo nusileisti emyn,
tarpdurius ir tarpuvartes, kvpti gryno oro ir dabar alsiai moja
vo pigiomis vduoklmis: viena nervingai ja tirteno ties irdimi,
jam priartjus - staigiai suskleid, atidengdama skaisiai rausvas
talerio dydio krt aureoles, virstanias i markini ir korseto,
jos skruostai buvo nudayti ta paia spalva kaip ir speniai, o yp
sena - drovi it mergaits; kita vduokls vjeliu kedeno mikel ant
Veneros kalvos, kuri maloningai praskleidusi sijonus parod tarp

170
 SUVA RERUM III

banginio s lank ir apsmukusi kojini su juodais keliaraiiais;

karta vakar, ar ne? - ji band ukalbinti gerai atrodant raitel;
treia, garban, nesak nieko, tik sibavo tarpduryje, usimirusi
kram snodama suskleistos vduokls gal; jos akys, blizganios
vaks viesoje, adjo malonumus, kai ji iskleid paiurusi v
duokl - joje raalu buvo irayta jos kaina; jos visos nebuvo pigios,
bet ir nebrangios - naktiniai j rankdarbiai kainavo madaug tiek,
kiek soti, gausiai vynu sulaistyta vakarien dviem geroje Vilniaus
ueigoje. Petras Antanas Norvaia, niekaip negaldamas isirinkti,
dukart lta ingine prajojo skersgatviu pirmyn ir atgal, buvo net
kilusi mintis pirtu isiskaiiuoti bet kuri, taip jam buvo tas pat,
tiesiog norjosi pamirti vis bjaurast namuose, karsto jaukumo
lov ir mirties linkini Placid Amelij su autine joje, bet tuomet
j aplank mintis apie skaisij ydait, vos u keli kvartal da
bar nekaltai miegani juod garban patale, ir mai visos meils
siuvjos su savo vduoklmis, baltais nriniais ir nuraudonintais
speneliais pasirod purvinos, sutertos, taip, jam reikjo inakt iek
tiek purvo, kad istumt ir lyki autins ventyb i mini, ir
svajas apie nekaltyb; garban darkart pagavo jo ak, buvo vardu
Honorata, sak: pone, man bus garb jus pasikviesti", ir jis t garb
Honoratai suteik, pam j viruje jos kambarlyje skubiai, kaip
kal; jos krtys oko ir striksjo ritm, buvo panai jaun eikli
kumel ir jis neatsispyr pagundai j paraginti keliskart skambiai
pliaukteldamas per stangr upakal; kelion malonum buvo
skubi, atjojo greitai: palaima truko trumpiau nei iliko raudoni jo
platak atspaudai ant jos balt sdmen, o atsiminimas netruko
n tiek; vien blausi akimirka - jos atgrtas veidas, vilgantis vilgs
nis atgal j, rauklel ant pasukto kaklo ir ilga, klaustuk panai
garbana, idrikusi i kuodo. Jis nebepamin, kiek sumokjo: tiek,
kiek pra vduokl, nedaug; vienintelis skaiius, kur jis pamin i
tos nakties, buvo vienetas: jis jautsi visikai vienas visam mieste;
mieste, kurio tredalis jam beveik priklaus.

171
K ristina Sabaliauskait

XI

Kit nakt Petras Antanas praleido vl ne savo namuose: po va

kariens jis nujojo tiesiai pas Teofil, norjo igerti - igerti m o
terikoje kompanijoje, bet vyrikai, o ji tam puikiai tiko, buvo
tarsi kakas tarp moters ir vyro, ir jos nereikjo varytis ar tau
soti, kad neraudonuot. Prajusios dienos jam buvo per daug,
pernelyg daug, pernelyg visko keista nutiko tdien, pradedant
nuo paryi, kai gro i ventojo Ignoto skersgatvio: kakam
dar nesimiegojo - tai buvo Mykolas, slampinjantis po liepomis
prie jo dvarelio; kol visi namikiai sukilo, jie ten taip ir sdjo
lauke, rkydami Teofils dovanot apelsinais kvepiant tabak,
tada, paryiais, traukiant dm ir suinojo, kad jo jaunlis brolis
mirts, nebeaiku, kiek dar lik, kain kokia neaiki kaul ar
snari liga, baiss skausmai, gydytojas ia Vilniuje saks, jog
tik laiko klausimas, kiek dar pajgsis vaikioti; kol dar gals
jodinti - atjojs, kad ir skausmuose, paprayti dl maojo, greit
liksianio nalaiiu, moksl. Taip, j vis penki broli sveikata
nebuvo be priekait, jam, vyriausiam, pasisek kiek labiau, buvo
gajausias, o kiti kentjo nuo io bei to, nuo maums, o galbt dar
nuo t laik, kai j motina, Ona Kotryna, badavo juos neiodama
siose per kar, ir jis pajuto graudul gerklje, buvo apmaudu,
kad tvas itam galjo leisti vykti, gyventi tokiam nepritekliuje...
Bet jis buvo kitoks, ai Dievui, n kiek nepanaus tv, todl ir
pasaks Mykolui: Keliauk sau ramiai, vis tiek dabar dar eeri,
dar per maas, bet manyk, kad snno mokslais jau pasirpinta",
ir tada, vos namikiai tarnai pradjo po truput brazdti ir kilti,
jiedu, abu broliai Norvaios, vyriausias ir jauniausias, nujo gulti;
jo lauk dar viena nelengva diena.

172
 SILVA RERUM III

T popiet Petras Antanas Norvaia turjo susitikti su Zelmanu

Gordonu ir galiausiai pabaigti jurisdikos iimi auksakaliams rei
kal; ir kai pagaliau jis, lydimas tarno, priartjo prie yd kvartalo,
ia, po neilgo jo nebuvimo mieste, viskas kart buvo kitaip: ne
tik paskubomis aplopyti degsiai, bet ir paios nuotaikos gatvse;
ydai vaikiojo labiau pasieniais, labiau susig ir net, i pirmo
vilgsnio irint, atrod skurdiau: prastesniais juodais durtiniais,
labiau nusirusiomis skryblmis ir kepurmis, ir jis gana greitai
suprato kodl: sukdamas link Gordono nam bromos jis pats,
gerbiamas mogus ir uolus katalikas, sulauk spjvio, tiesiai po
jo arklio kanopom - jzuit studentas, novicijus juoda sutana su
balta apykaklaite ir veik dar vaikiku rausvaandiu pienburnio
veidu tk rieb skrepl jo pusn, taip ireikdamas paniek krik
ioniui, engianiam tiesiai yd irtv; dabar ir ydai, ir tie, kas
su jais turjo reikal, gaisro kaltinink iekantiems miestieiams
buvo abu labu tokiu - prieai ir piktadariai. Bet Norvaia nebuvo
vienintelis: nuoks nuo arklio, jis susitiko dar vien krikion, tik
liuteron, vien gerbiamiausi miesto bambiz, Johan Kristup
Glaubitz, stiuko, kolon ir fasad inov bei vis vertinam archi
tekt, sugebant ant sen banyi udti naujausios mados veid;
ypa po gaisr jo paslaugos praversdavo, nes sugebdavo sutvarkyti
tas prie imtmeius statytas raudon plyt senutes per netiktinai
trum p laik ir neatpastamai, tereikjo jo vieno prisilietimo,
ir, lept, aptrupjusi byranti griuvena virsdavo rausva ar gelsva
grauole su rokailmis, vien ventajai Kotrynai k padar, nebeat
painsi, ne banyia, o Viepaties jaunamart su dviem boktais it
dviem kasom; o dabar, kai birelio gaisras nune jo paties ikeltus
ventj Jon banyios pastolius, jam reikjo pradti vl visk i
naujo, ir Petras Antanas j ia sutiks yd tarpuvartje ir iek tiek
painodamas leido sau kiek paiepti: tai k, pone Glaubitzai, dabar
gal jau ir sinagog statysit? Ir pasirod, jog, i ties, kahalo usa
kymu ads imtis gaisro apnaikintos sinagogos tvarkymo, ydai

173
susimet, pasak, ko reiks ir ko negalima pagal jj tikjim, o
iaip duod jam visik laisv ir gerai umoks, vien rabinas Juda
ben Elezieras davs tiek, kiek ne kiekvienas krikionis sau leist,
ir, pone Norvaia, o k js darytum te manimi dtas? Mielai k
suprojektuoiau Radviloms, su didiausiu malonum u, bet kad
jie tai kol kas neusako, tad lieka, kas lieka - ydai ir visi kiti,
nors js kunigaikiams kurti bt didiul garb; ir jis pakviet
j sveius, esant laiko, apirti savo naujausi nuostabiausi
projekt, gals ir sinagog, ir liuteronams ventov, ir karaliams
rmus, o jau katalik banyios - jo specializacija, gals padaryti
taip, kad atrodys ne u milijonus, o lyg pai angel pastatyta, lyg
nuleista gatvn paties Aukiausiojo tiesiai i dangaus; ins kai
kuri paslapi, kaip padaryti, jog pastatas atrodyt lyg jra, lyg
debesys ar lyg paties rojaus vartai; gals suprojektuoti taip, kad
mogus vos js pasijust menkutis, o gals taip - kad bt it
visagalis valdovas; ia, inote, kam ko reikia, pagal kliento pa
geidavimus jis visk gals, statyba esanti senovs imini menas,
vis men karalien, tereikia inoti slaptas matematines form u
les, ia, suprantate, jums ne m edin kaimo tvartel sursti, tikrai
architektrai reikia imanyti ir matematik, ir fizik, ir optik,
ir medicin, ir iek tiek - alchemijos formules, kad jas sujungus
vykt stebuklas; galiu pastatyti taip, kad atrodys, jog pastatas
juda: kvpuoja, oka ar skrenda; galiu, patikkite, suprojektuoti
nam taip, kad jame gyvenantys jaus meilingus jausmus, o galiu
taip - kad kasdien nors iokti pro lang ir n patys neinos
kodl, taiau itaip, inoma, niekada nestatau... Ir ia jau garbj
architekt ir jo amato galimybi pristatym reikjo nutraukti, nes
bt ten tarpuvartj galjs valand valandas nekti, turjo ge
rai pakabint lieuv, be to, mokjo gerai groti usakov tutybe
ir noru pirmauti, tiesa, ir amat savo iman, ir ponas Norvaia
paadjo j, esant progai, aplankyti jo namuose prie broli pran
cikon ir daugiau pakalbti apie tuos stebuklingus projektus, ar

174
 SILVA RERUM III

maa k, gal jo geradariui kada prireiks architekto, tai nors turs

k pasilyti irankiam skoniui.
Taiau sddamas pas Zelman Gordon jis negaljo iki galo
susikaupti: galvoje skland paauksuotos ir rokailmis idabintos
Glaubitzo ydikos sinagogos vaizdai, o labiausiai ramybs nedav
mintis apie Gordonait, vis sivaizdavo j, vilkt daili mading
atlaso suknel su banginio s mantija, skrendani vir Vilniaus
stog, it tie architekto nupasakotieji pastatai; ydiki monai, ne
kitaip, ir kai pagaliau jie su Gordonu sukirto rankomis, teko, tiesa,
kai kur jam nusileisti, ir kai sutarus ponia Gordon jiems pati, i
reikdama nam eimininks pagarb sveiui, atne ant didiulio
sidabrinio padklo garuojanios arbatos su ydikais saldumynais,
jis, gurkteljs, nebeitvr: nebeitvr ir paklaus, o kaipgi iaip
gyvenimas dabar Vilniuje po gaisro, ar viskas ramu, ar jzuit
studentai nekyr, ar miestieiai gatvse nesikabinj, juk, kiek
pamens, Gordonai augin dukter, jaun mergait, ar yd m er
ginoms dabar saugu vaikioti gatvmis be palydos? m tai taip
ir paklaus, n pats neinodamas kodl, taiau veikiausiai vien dl
to, kad buvo perpildytas mini apie j, privaljo apie j daugiau
suinoti, ir nebebuvo svarbu nei padorumas, nei mandagumas, nei
kas k pagalvos, nei, pagaliau, suvokimas, kad n nesivaizdavo, k
gi jam toliau daryti: negaljo juk nei progai pasitaikius slapia jos
suvedioti, nei imti ir nupirkti i tv it kunigaiktis raikytojas, mat
Gordonai buvo gerbiama, pasiturinti eima, taiau baisiausia, kad
jie buvo ydai: dar suprastum, bt ji jauna liuterone ar rus, bt
paprasiau, visgi bt buvusi krikion, o dabar ji buvo tokia pat
tolima it kokia musulmon ar eiarank dievyb i Turnos gravi
r; dabar ji buvo tokia tolima, lyg gyvent mnulyje, o ne Vilniuje.
Ir buvo baisiausiai nustebintas, kai igird jo rpesting klausim
Gordonai atrod lyg perkno trenkti - Gordonas net apsilaist
arbata, o ponia Gordon rankom net usideng burn, kol pagaliau
atsitokjs Zelmanas kaip galdamas ramiau jam atsak: ponas

175
Kristina Sabaliauskait

klystate, mes neturim dukros. O Petro Antano galvoje palusiai

m suktis galimybi seka: arba ydas meluoja ir nori nuslpti, arba
tai, k jis mat - i ties, neirint panaum, ne jj dukra, gal
kokia j giminait, tarnait, o galbt net ir krikion, mat nors
Vilniaus statymai draud ydams darbint krikionis tarnystn,
taiau daugelis, ypa turting, rasdavo bd itai apeiti; todl, net
jusdamas, tarsi kas apsalusi ird kutent, jis kvp ir viltingai
pasiteiravo: i ties, kaip keista, ar akys apgauna, ar ta avinga
jauna btyb, kuri ia maiau prajus kart - visai ne js dukra?
Ir su tais odiais ponia Gordon nebeilaik: apsipylusi aarom, ji
atsistojo ir ilk i kambario it velni genama, o Zelmanas Gor-
donas, iblyks ir valydamasis sulaistyt durtin, ramiai jam atsa
k: Ponas, mes neturim dukros, tik du snus, ir panaaus amiaus
tarnaii - ne... - ir tada kiek patyljs, pridr: - Neinau, kas
jums k sak ir k js ten matt, ponas Norvaia, tik inau viena:
iauru taip juokauti, nes ms dukra, Maja Gordon, mir prie
dvejus metus, paioje jaunystje, n penkiolikos nesulaukusi, tesi-
ilsi jinai, vargel, ramybje." Tad toliau Petras Antanas atsimin
visk lyg per migl ir vliau jam buvo iek tiek gda, ypa kai su
Zelmanu Gordonu pradjo piktai ginytis tikrai j mats, nereikia
ia i jo kvailio ar piktadario daryti, gals parodyti, kur stovjo,
nupasakoti, k vilkjo, jo atminties atspindy dar tebebuvo susting
jos siuvinti raudon ir gelton ilk sijonai it tulps iedas, juodos
garbanos tarsi drols, velnios lpos, rausvi skruostai ir oda it
rusva alyvuog, bt galjs papasakoti apie kiekvien jos kno
lopinl, juk taip puikiai j painojo mintyse, bt gebjs net pa
pasakoti, kaip jos alsavimas dvelkia alyviniais obuoliais ir vaikyste,
kaip paiurpsta josios oda; juk mat j okani su ydais ir netgi
regjo bedievikai nukryiuot ant gyvybs medio, ji gyveno jo
sapnuose veik vis vasar, nuo pat gaisro, jautsi, lyg bt j labai
gerai painojs, o dabar tai josios tvas, mai neteks viso pasiti
kjimo savim, viso pasiptimo ir viso prekeiviko usispyrimo,

176
 SILVA RERUM III

nulids kartojo: Mirusi ms Majka, mirusi; mir prajusi ie

m, kakieno karieta j partrenk gatvje, bet to kako bta kata
liko, tad niekas nieko nemat, u ydus niekas neliudijo, ir magist
ratas net bylos jam niekada neikl... kankinosi ms vaikas
baisiausiame skausme dar dvi dienas po sueidim", kol galiausiai
neapsikents atsistojo, sunkiai, tarsi pavargs po tkstani met
klajoni, ir pakviet j eiti kartu, kai k parodysis, kad patikt, ir
toliau Petras Antanas visk prisimin lyg per miglas: kaip jiedu, jis
ant irgo, o Gordonas - pasikinks bd, ivaiavo i miesto, pro
dominikonus, pro ventojo Ignoto siuvj skersgatv ir Vilijos
vartus, pro Norvaios namus po liepomis, per alij tilt, o tada
kairn, pakrante, tolyn, tiesiai pro sugriuvusi emutin pil ir
arsenalus kitame krante, kol pagaliau sustojo laukymje, nustoje
maais baltais namukais su tamsiomis durimis, o kai kurie buvo ir
net su maais erpi stogeliais, tarsi ia gyvent keisti ir baugs
nyktukai, ir prijus ariau buvo matyti, jog vietoje dur tra plok
ts, imargintos ydikais ramenimis, ir baksteljs pirtu vien
t namuk, balt, apynauj ir su paauksintomis raidmis akmeny
je, Zelmanas Gordonas ukimusiu balsu pasak: tai ia dabar
gyvenanti jo dukra Majka Gordon, ia vieninteliai namai, kuriuos
ji beturs, ir jis niekada nebepamatys, kaip i vaiko ji virto m oteri
mi, niekada neoks jos vestuvse, niekada neigirs ank veblenimo
ir nemokys rayti pirmj raidi, ir niekada nebegirds nei Majkos
juoko, nei jos ingsni namuose, niekad nevalgys jos ikeptos cha-
los abui ir niekad nebepajus, kaip ji pakteli senam tvui skruos
t... visa, k ji paliko, tra aaros, riedanios seno tvo veidu, ir
didiul aizda irdyje, o dabar tegul ponas Norvaia turs nors kiek
sins ir palieks j ia, jam reikia pabti vienam su savo sielvartu,
jis niekad nelinks tokio niekam; ir po t odi Norvaia j paliko
yd kapinse, tame milinikame mirusi yd mieste Vilijos
pakrantje, paslaptingoje ir baugioje vietoje, kuri dabar teisikai
priklaus Jeronimui Florijonui Radvilai, ir Norvaia net mokest

177
Kristina Sa ba liauskait

kasmet u tai, keturiasdeimt auksin, i yd surinkdavo, bet

dabar pirmkart aplank, pirmkart eng koja ton emn u ups,
kur judjai savikius laidojo jau bene du imtus met, nuo karaliaus
ygimanto Augusto laik, ir kuri dabar, pasirodo, amiams buvo
priglobusi jo naktini svaj mergel; Petras Antanas sdo ant arklio
ir lyg nesavas pasileido vej priemiesio tiltu, keista, bet galugerk
lyje jaut aar gumul, tarsi bt ities t Maj painojs, turjs
ir josios neteks, kol perjojs tilt katalikik krant suprato, kad
jam reikia igerti ir kad igerti turs su Teofile, nes niekas kitas jo
nesupras, ir kai jis jau temstant pasibeld jos nam duris prie tv
Laterano kanaunink, ji kiek susitariusi atvr su vake rankoje ir
ikart paklaus, kas ia jam dabar atsitiko, ar gaisras, o jis jai atsa
k: ms brolis Mykolas mirta, mergel, kuri k tik maniausi
pamils, pasirod esanti mirusi prie dvejus metus, mano nuosava
mona nori mano paties mirties, Vilniuje rengiamasi tumultui*, o
visa kita - gerai, bet man iandien reikia igerti. Ir Teofil itai i
girdusi nesiginijo, tik supratingai palingavo galva ir j sileido savo
namuosna, ant stalo padjo k sugraibiusi valgomo: iek tiek duo
nos, alto kumpio, srio, pyragli su daru; i stiklinio butelio
pripyl jiedviem geros ydikos degtins; Mykolas Karolis, Teofils
amantas, kartu igr tik vien taurel ir, jausdamasis ess ten ne
reikalingas, atsipra eins anksiau miegoti, ir toliau jiedu liko
dviese, prie vaks, su buteliu; pirmas taures igr beveik tylda
mas, tik Teofil pasiteiravo, ar k kalbjs dl jos tabako, ir jis pa
purt galv: Dievas mato, dar nebuv progos, bta rpesi ir be
to; taikiai paaikino jai, jog tokiomis aplinkybmis geriau n nels
ti viesybei akis su jokiais praymais, nes gali bti daugiau alos
nei naudos, ir ji t paaikinim gana supratingai prim; ir kur
laik jie dar tyliai stiprinosi, o kai degtins iluma m sklisti po

* Neram um am s, riaums. (Sen. arg.)

178
 SILVA RERUM III

kaulus, atpalaidavo sopant sprand ir snarius, ji pasirm smakr

ranka ir papra pasakoti jai visk i eils.
Silentium est aureum, itai jis visad atmindavo igrs, betgi
dabar tai negaliojo, nutar vien apie kunigaikius nepasakoti - tai
buvo ne jo reikalai, bet apie Aleksandr Vladislov, apie Mykolo
lig galjo seseriai ir pasiguosti, kaip ir apie tai, kad jo mona visai
iprotjo nuo gero gyvenimo - jis suprants, visi mirs, visi turi
rpintis sielos dorybe ir dangaus karalyste, bet kam gi itaip, ne
monikai, nejau maldos neutenka ir kaipgi su krikioniku prie
saku moteriai bti gera mona, kai po to vyrui su tokia baisu ir
sugulti? Jis puikiai inojo, jog Teofil ne ypa myljo Placid Ame
lij, tyli kiaul gili akn knisa, ji dar parodys tau savo ragus",
kartodavo ji broliui apie jo mon tais retsykiais, kai jiedu matyda
vosi; ties sakant, skirtingesni moteriki u tas dvi negaljai
surasti, ir galbt t dien, kai jis pasirinko romij Eismontait, tai
tik todl, kad pagaliau norjo visikos prieingybs savo eimos
moterims, niriajai Teofilei ir karo negand ugrdintai j motinai,
kuri jo atminty buvo it plienas - tokiu pat pilk aki vilgsniu,
tokios pat ilumos... betgi dabar ir jo romioji mona, pasirodo,
tiesiog svajojanti tapti nale, ir kodl? U visas jo pastangas, vis
gerum? ito jis negaljo suprasti ir dabar, igrs, traukdamas
Teofils ikimt pypk, dalinosi savo dvejonmis balsu, o Teofil
kantriai rymodama klaus, kol pagaliau ikvot i jo ir apie yd
mergel, bt galjs pasakoti apie j valand valandas, pradjs
nuo to, kai j pamat, ir baigdamas baugiaisiais sapnais, turbt jau
girtas nusikalbu", jis droviai teisinosi seseriai, o ji, vis papildydama
j taures, n kiek nesiaip, prieingai, net linksjo klausydama, kol
pagaliau visikai rimtai pratar, kad i to, k girdjusi, tampa aiku,
jog turjs reikal su kakokiu ypatingu vaiduokliu, kartais tokie
bna gyvesni u gyvuosius, bna dalyk, kuri sveiku protu ne
manoma paaikinti; kas jau kas, o ji inanti, ji pamena, Milkan-
tuose vaidenosi, dar ir kaip, nors buvusi gal deimties, ne daugiau,

179
K ristina Sabaliauska it

taiau pamenanti lyg iandien regt: ten visuomet, vos tik sutem
davo, vaikiojs po kambarius katinas - didelis, rainas, koks dva
re i ties negyveno, tik ji viena regdavusi t padar ir niekas ja
niekada netikjs, kol vien grai dien atvaiavusi teta Urul
Birontien, o ji ikart atpaino: tai buvs jos rainis, Mauricijus,
turjusj Milkantuose kdikystje, nudvss jai su j seneliu tebe
bnant vaikais, o tai, praom - klajojs po kambarius, murks ant
krsl dar ir po pusimio met, prie Teofils: senut teta, pam a
iusi katino mkl, ikart atpaino, Viepatie, duok amin atils
tetos Uruls sielai, reikia tiktis, jog bent ji nesivaidenanti, nors
inant jos bais gal - jiems pasitraukus, liko Milkantuose, ten j
ir rad, tik neinia, rus ar ved kareivi nuudyt, persmeigt
peiliu, su nuautu suklupusiu j senuoju tarnu alia, bet turbt vis
dlto rus, vedai ud kitaip... vedai tik susprogdino visk vliau,
jie mieliau pl, naikino... tet Urul palaidojo jau tik dvaro mo
ns, n kapo vieta nebeinoma, ir ji, Teofil, kasmet uperkanti
miias Vis ventj banyioje, ten, kur ilsisi visi Birontai, u
vargs tetos atminim... bet ne, teta Urul jai nesivaidenanti, il
sisi ramybje, kur ji bebt, ir keista sakyti, bet ji, Teofil, baisiau
siai jos pasiilgstanti, nes senut j baisiai myljo ir ji j taip pat...
Teofil sipyl dar degtins, papild ir jam, ir jiedu dabar sdjo sau
kaip vaikystje, kai Teofil jiems, maiesiems broliukams, pasako
davo baisias istorijas, nuo kuri Mykolas net porkart prilapino
lovon; dabar jie vl buvo lyg du vaikai, tik girti, bandantys minti
vaiduoklius ir spliojantys, kas j abiej laukia ten, anapus; ir stai
ga Teofil pasak: keista, o tai vedai Milkantuose niekada nesi
vaideno, nors kol dar gyvenom, pamenu, kasnakt bijodavau, jog
ateis tas j karininkas ir atkerys man u kakada prie grind pri
kaltus jo batus; ia ji m nesuvaldomai kikenti, buvo jau gerai
apgirtusi, pasakojo, kaip kakada i pykio vinimis prikal to vedo
punis, paskui bijodavo, jog jo mkla nakt atjusi jos neudusin
t, bet ne, niekada nebuvo pasirods, kaip keista... turint galvoje

180
 SILVA RERUM III

visas aplinkybes... ir ia Petras Antanas paklaus, o kokios gi ten

aplinkybs, ir kauusi Teofil tik gteljo peiais, net vystanti
ikirpt sutyvuliavo: ak taip, i kurgi jam tai inoti, juk anuomet
dar buvo negims... vaks viesoje buvo matyti visos jos rauk
ls ir kaip blausiasi spindinios akys; odiai, lendantys seseriai
i burnos, buvo baiss: apie tai, kaip j m otina Milkantuose gy
venusi nuodmj su tuo vedu karininku, kuris um dvar ir
kvartiravosi ten iemoti, regis, buvo taip j simyljusi, kad, atjus
pavasariui ir iam susirengus ivykti, keliauti toliau, pasijuto taip
atstumta, taip negaljo atleisti, kad kartu su tarnaite m ir inuo
dijo visus vedus, sureng tiems puot prie pat ivykstant, kako
jiems pridjo maist, o visi likusieji man, kad jie tiesiog pasibal
nojo ir autant ijojo, tik tai ikeliavo jie pas Sutvrj, su j
mamyts maisto pagalba... Ir ituo Petras Antanas jau negaljo
patikti, nebuvo dar tiek igrs, jam nesivaideno, taiau k toji
nepraustaburn Teofil ia paist, ito jau buvo per daug: j viesaus
atminimo motina - udik ir svetimautoja? Jis ts plojo delnu
per stal: Meluoji", bet sesuo tik nusijuok, ir dar labiau siuts jis
j papurt u pei, vos susilaik nesmogs, tik tai moter jis
nemu, tai buvo viena i jo nerayt taisykli, bet dabar Teofil
kalbjo, vl atgavo savitvard ir kalbjo kaip vyresnioji sesuo, ji
pasakojo ramiai, sak buvus kitus laikus, jis neatmens karo ir maro,
viskas tada buvo kitaip, tamss, nuoms buvo laikai, be to, vedai
buvo prieai ir tiek, tad motina tik sunaikino piktadarius, kiaur
iem alinusius j dvar ir palikusius juos badauti, tik tiek, bet kur
kas baisiau, bent jau jai paiai pagalvojus, buvo tai, jog prie tai
motina dalijosi guoliu su vedu, taip, tikrai, tai tiesa, ji pamenanti,
kaip tasai slikindavo kasnakt alkov, tada ir prikal jo prie dur
paliktus batus, o apie nuodus girdjo kalbant tarnaites, ji buvusi
jau didel, nemaai k suprato ir gebdavo miindama po namus
daug k nusiklausyti, taip ir tkart, pamena, buvo palindusi po
stalu Milkantuose, menj, sena kilimin stalties buvo nutsusi iki

181
Kristina Sabaliauskait

pat grind ir dvi j tarnaits ten kak bevalydamos vis kudjosi,

viena, vis mindama Viepaties vard, egnojosi ir kalbjo, kad ligi
gyvenimo pabaigos jai tas kambarys primins dvesianius vedus, o
ji, Teofil, tupdama po stalu, visk girdjo, taip baisu buvo, vos
neapsisiusiojo i baims, bet baisiausia buvo po to: kasdien irti
motin ir inoti, k ji padar, ir baisiausia buvo suvokti, kad j
motinls jausmai gali pernakt i meils pavirsti neapykant, ir
bijoti, kas dien bijoti dl kokios idaigos usitraukti josios rsty
b... Dabar jau Teofils veidu ritosi aaros, ir Petras Antanas, n
pats negalvodamas j apkabino, o Teofil vis kkiojo; klaus, kaip
jis mans, j motina juos, savo vaikus, ar myljo? Ir ji guodsi dl
baisiausi dalyk, dl baisiausi mini: vl prisimin savo mirus
kdik, kalbjo ilgus metus negaljusi atsiginti tarinjimo, kad gal
j motina prikiusi ir prie to nagus, inant, k gali, k sugeba, inant
jos ididum ir koki nelov ji, dukra, utrauk eimai; mautlis
vos gims verk dvi paras, kalbta, jog peralo, o jai jo veik nedav,
nes ji pati vadavosi mirtimi, ir kas ino, kas ten galjo nutikti... Ir
brolis irjo t susenus veid, raudonas raukltas akis, i kuri
liejosi aaros, Teofil dabar net atrod kitaip, nebepanai save, ir
jis suprato kodl: taip atrodo mogus, kuris ilgus metus, beveik vis
gyvenim, savyje neiojasi pragar; mklos, vaiduokliai, usispy
rusios monos, ligos ir kitos nelaims, visa atrod niekai, palyginus
su baime ir grauatim, dania Teofil; net jos paleistuvyst, ir t,
rods, jis m suprasti - galbt vargel iekojo nors trupuio mei
ls, ilumos ir saugumo, to, ko jis pats niekad taip ir nejuto, ir jis
per vlai susizgribo, bet odiai isprdo, paklaus: kas buvo jo
tvas? Koks dabar skirtumas, ji kariai atov ir sipyl dar; smei
g vilgsn keliam taur, o tada jam pasak: atsimink, kad meil -
kaip vynas; kuo jos bna daugiau, kuo ji stipresn - tuo pagirios
bna bjauresns, o tai itarusi vienu mauku usivert vis degtin.
Pagirios ities buvo bjaurios, Petras Antanas liko nakvoti Teofils
namuose, umigo ten, tam paiam kambary, kur ir gr, nepatogiai

182
 SILVA RERUM III

susiraits ant sesers sofos; pakirdus maud sprand, galv skaudjo,

ir jis susizgribo pastaruoju metu prigeris per danai ir per daug,
ypa tokiu metu, kai jam reikia blaivios galvos; jei taip ts - taps
visikai morbidus*, n prie ar ligos nebereiks, pamanykite tik,
tikjosi i Teofils paguodos ir supratimo, bet kurgi gausi jo i
moteriks, gyvenanios tikram pragare, vargelei paiai reikia
pagalbos; dl vieno tik jos bta teisios - ydait veikiausiai tebuvo
vaiduoklis, t jis tar nuo pat pradi, ir dabar j reikjo pamir
ti, o Teofil... Teofil kaip nors, vis gyvenim taip pragyveno,
pratemps taip ir toliau, iki dien pabaigos, ir jis nutar tryt jos
neadinti, pasprukti tyliai, tik tai rengdamasis ukabino atremt
kard ir tasai nubarkjo ant medini grind, gretimam kambary
pasigirdo iugdjimas, durys girgteljo, pro tarp praleisdamos
vienmarkin Mykol Karol, ak taip, sesers kompanionas, ir Petro
Antano ranka savaime i kiens itrauk kapel, o mintyse pradjo
svarstyti, kiek gi jam duoti kart, tik tai apsimiegojs amantas jo
papra prissti ir sulaik jo rank, jau beseikjani jam monetas.
Nereikia, pone Norvaia, nesu kek - taip ir pasak jam My
kolas Karolis, o tada ts toliau, ir buvo netikta klausyti, kaip tas
vyrukas, jaunesnis, ir dargi kaip spjo - sesers ilaikytinis, dsto
mintis, o mintys buvo savotikos, Petras Antanas i pradi n
nesumojo, kaip jas ir vertinti, Mykolas Karolis jam taip ir pasak:
nereikia, pone Norvaia, nesu kek, geriausia, k galit padaryt, jei
norit padt - nustokit lankytis; o tada sau ramiai ts, keisiausiai
ipaindamas meil jo seseriai: Teofil gera moteris, myliu j visa
irdimi, tik josios siela mirtinai sualota, nepadeda tai, jog gydosi
j trunkais ir degtine, josios amiuje tai jau nebegerai, tai js i-
vyksite, o ji gers dar savait, po to bus dar blogiau, upls tamsa,
grauatis, vl reiks pastatyti j ant koj; jis suprants, kai mons
geria i diaugsmo, kai vestuvs, kriktynos ar vent, tuomet ir

* Liguistas. (Lot.)

183
Kristina Sabaliauskait

girtumas kitoks, nei geriant i irdglos; ir taip, jis j myls, kas, kad
nebe pirmos jaunysts, vyresn, bet kai ji isiblaivo i savo tamsy
bi, laikinai usimirta, yra puiki, kilni moteris, tik js, gimin, to
nematot; jis neins, k jie ten vakar kalbjosi, spjs, kad j ei
moje gal buvusi kokia baisi paslaptis, gal kas slegia jos sin, bet
jis nenorintis ito inoti, jam nereikia jos praeities, o nenusideda
ir neklysta tik Viepats; jis pats tik nors su Teofile dviese likus
laik nugyventi kaip galima ramiau, be sins priekait, lig ir
nelaimi, ir jeigu ponas brolis nors padti, geriausia, k gals pa
daryti - palikti juodu ramybje arba ia atjs sveiuosna - bent
jau negerti kartu.
Ir Petras Antanas t ir padar: ijo ir paliko ramybje, tiesa,
norjo dar prie tai atauti k eidaus, bet tik pasak: Baigsis pi
nigai - inai, kur mane rasti"; bet jodamas atgal keliu palei Vilijos
krant kiek susimst apie Mykolo Karolio atgal sviestus odius:
pinigai - dar ne viskas; taip, i ties, pinigai - dar ne viskas, pinigai
neprikels numirusi, mst jis velgdamas mirusi yd miestel
u ups, bet pinigai gali smarkiai padti gyventi gyviesiems, ir kain
kodl jis pradjo galvoti apie savo vaikus, gal gale - ir apie m ir
tanio Mykolo gab maj; taip, jam paiam auksas galjo nupirkti
prabang, tak, gali ir malonum, vanitas vanitatisytaip, jis sutiko,
perkama tutybi tutyb, bet lygiai taip pat pinigas galjo nupirkti
ir ateit kitai kartai, j vaikams, ateit ger ir soi; jis kartokai pa
man, jog galbt jo paties bdas ar net visas gyvenimas galjo bti
kitoks, dar geresnis, jei jam nebt tekusi pareiga prasigyventi i
skurdo. Taip, pinigai dar ne viskas, u jokius pinigus negali nusi
pirkti praeities, ir jodamas namo jis jautsi savo nedkingos praei
ties kiek iduotas, bet galbt labiausiai - iduotas savosios motinos,
kurios atminimas, pasirodo, nebuvo toks jau viesus.

184
 SILVA RERUM III

XII

Ateinaniomis savaitmis Petrui Antanui Norvaiai nebuvo kada

galvoti nei apie ydait, nei apie motin, nei apie Teofil, nei, pa
galiau, apie Placid Amelij, kuriai liep pastatyti lov ir rengti
alkov prieingame rmo gale - jis pats n nesiruo kraustytis i
savo patogaus miegamojo, pirmasis jo nam auktas buvo i dviej
anfilad, pereinamas, ir naujasis persitvarkymas jiems leido itisas
dienas n nesusidurti vienam su kitu, o matytis tik valgomajame per
vakarien; be to, naujojoje alkovoje ji galjo susikrauti savo visas
autines, klauptus, disciplinas ir kryius, kiek tik josios irdis geid,
jam buvo visikai jau tas pat, jis tiesiog neturjo laiko tuo rpintis
ir sukti sau galvos savo bobos paikystmis: dabar jis buvo perne
lyg usims idavystmis, o tiksliau kalbant - j pirkimu. Artjo
seimo rinkimai, ir, vykdydamas kunigaikio etm ono sakym,
jis ypa uoliai pirko bajor balsus; ilydjus Mykol, Aleksandras
Vladislovas Vilniuje dar pasiliko, mat puikiai tiko iam tikslui - jo
galva buvo tuia kaip puodyn, bet utat burna aidjo skambiomis
kalbomis, todl brolis labai tiko pritraukti jiems alinink, kurie
buvo lygiai tokie pat paprasti, kaip ir jis; paaikjo, kad Aleksandras
Vladislovas itin tiko politikai ir j interesams - gebjo valand
valandas taigiai ir vaizdingai pliaukti u stalo, o svarbiausia - tu
rjo neklystani uosl, su kuo verta igerti, o su kuo - vien pinig
vaistymas; itaip skleisdamas trunkais suvilgytus ir paadais ap
kaiytus Radvil interesus, uverbuotuosius alininkus jis sisdavo
Petrui Antanui, ir ia jau jie buvo patepami etmono auksinais ir
galutinai apdorojami; i ties, Aleksandras Vladislovas dl tikslingo
dosnumo arstant kunigaiki frakcijos pinigus ir gebjimo igerti
marias tapo toks vis mgstamas, kad net kakuo panaus uvel,

185
tiesa, Starodubo pataurininkis Aleksandras Vladislovas Norvaia
buvo kur kas smulkesn uvis, taiau per kelias savaites jiems
pavyko Radvil pusn patraukti kelias deimtis prie tai buvusi
kunigaiki prieinink, ir u tai derjo dkoti tik trunkam s bei
brolio politiniams sugebjimams, pavyzdiui, kad ir tam, jog su
sitarimams pagreitinti sugalvojo naudoti kuliavk - didel raiyto
stiklo taur su apvaliu burbulliu vietoje kojels: kam j teiks kaip
didiausios pagarbos enkl, tuoj j pripildavo, ir kadangi tokios
nebuvo kaip pastatyti ant stalo, galima buvo padti vien apvertus,
dugnu vir, o tai, toks lus atsisakymas igerti, jau bt buvusi
baisi nepagarba sugrovui bajorui, dovanotajam tekdavo maukti ir
maukti vis klausant jaunesniojo Norvaios paad ir kalb, tad dl
politins paramos jis sutardavo itin greitai ir sklandiai.
Vasaros pabaig Petras Antanas Norvaia praleido ramiai, y
daits pamkl beveik jo nebetrikd: su ydais, bent tuo tarpu, jo
reikalai irgi buvo baigti ir jam nebereikjo trenktis jj kvartal;
tais retais atvejais, tomis naktimis, kai ji i proio pamgindavo
pasirodyti jo siapnuose, jis turdavo patikim vaist nuo mon:
pakakdavo vien sivaizduoti j yrani tame baltame namelyje
yd kapuos, lygiai taip, kaip vaizdingai nupasakodavo vilnikis
karmelitas pamokslininkas, mat dvasikasis tvas turjo ypating
dovan imoningai kalbti apie mirt, irim ir pragaro bjaurast,
netgi per olin pamokslas ijo toksai, kad net glynai, kuriais
buvo ipuota ventojo Jurgio banyia, ir tie vos nenuvyto i
siaubo, nes dvasikasis tvas apie nusidjli kn puvim kalbjo
uoliau ir daugiau nei apie veniausios Mergels Dangun mim, ir
tai jau dar tak parapijieiams, ypa moterims, kurios dabar net
sived nauj mad - visos pamaldas m puotis juodais nriniais,
tarsi nals ar paios susiruousios gulti graban, ne iimtis buvo
ir Placida Amelija, i po kurios juodos bavolets* dabar tik nosis

* Saks valdym o laikotarpiu madingas kykas i nrini, apgaubiantis galvos onus, su

uuolaidle, dengiania moters sprand.

186
 SILVA RERUM II I

kyodavo; kai bdavo priverstas sdti per miias alia jos, negal
davo apmaudiai negalvoti, jog tai alia jo sdi nal savanor, ir
todl, paklauss niriojo savo parapijos klebono pamoksl apie jo
greitai laukiant visik kno puvim bei prims komunij, usi
manydavo gyventi dar labiau ir todl nejausdavo n menkiausios
sins grauaties ir netgi to jokia nuodme nebelaik, vien kasdie
nybe, kai sutemus, incognito, jodavo ventojo Ignoto skersgatv;
auksarankei Honoratai t vasaros pabaig bta darbing dien:
dien tris su plmis ir babinomis palinkusi prie juod nrini,
kuriems dabar buvo didi mada ir paklausa, vakare darbavosi pono
ekonomo knikam ugandinimui; pati to neinodama kiauras
dienas dirbo ir vyrui, ir monai.
Tik siningai dirbanij - dangaus karalyst", - itaip Petrui
Antanui tvirtino ponas architektas Glaubitzas, kai Radvil ekono
mas, tesdamas paad, j aplank jo namuose apirti projekt;
ponas Glaubitzas gyveno erdviame, dailiame dviej aukt mro
name, beveik bajorikam rme prie pat broli prancikon bany
ios, kakada priklausiusiam horodniiui, o dabar - liuteronams,
kurie Vilniun i Silezijos atsikrausius architektui t griuven,
degusi per trisdeimt septintj gaisr, ir gan nema sod u
jos perdav susitvarkyti ir apsigyventi, kaip buvo numatyta jo
samdymo sutarty, taiau apie t ger nuosavyb sklido negeros
kalbos - mrnam is buvo vadinamas ne kitaip, kaip vien tik to
no namu", mat visas jo vidus ankstesnio savininko buvo kakodl
ipaiytas freskomis su baisiausiais velniais, kaip nekilnojamasis
turtas, kad ir nemaas, tas namas nebuvo labai pageidaujamas -
miestieiai apie j kr baisiausias legendas, neva freskas nutaps
patsai Belzebubas ir todl j nemanoma udayti, nuo j nueina
net patvariausi daai; bet ponas Glaubitzas dl to nesuko galvos;
sveiki atvyk Meine Satan-Haus - juoksi Norvai sveikinda
mas eimininkas, galjo sau leisti itaip eretikai pajuokauti, nes
jo namai su malonia raudonskruoste mona, garbaus liuteron

18 7
kantoriaus Suchlando dukra Barbora Liudvika ir dviem mautm
dukrytm, Ana Ludovika ir Katerina, n i tolo nepanjo velnio
irtv, veikiau prieingai - tviskjo vara, buvo vokikai jauks,
su nriniais ant akant ornamentais apvediot lang ir puok
tm gli ant stal; jiems engiant nam kabinet eimininkas
juokavo: Nesu prietaringas, be to, tik siningai dirbantiesiems
priklauso dangaus karalyst ir joks tonas jiems nebaisus; baisiau,
kai tonas uvaldo ne sien, bet siel", ir i ties garbiojo pono
architekto kabineto gelsva siena mirgjo itapytais juodais eliais,
ten buvo pavaizduotas tikras abas ar puota, kuriai dda grojo ne
kas kitas, o pats nuogas, nutuks tonas su ikniaus sparnais,
kitam sienos krate rko katilas, o vidury nevankiai staipsi ke
lios raganos, kurioms i po sijon lindo gyvatikos uodegos, betgi
popieriaus ritiniuose ant stalo, nubraiyti eimininko ranka, buvo
darbai, skirti Viepaiui, ir jis su pasididiavimu trauk vien po
kito brinius: ar norit pamatyti, koks bus ventj Jon nauja
sis fasadas? O tai k jis sugalvojs sinagogai, jos vidui, velniko
sunkumo uduotis, visikai kitas tikjimas, kiti reikalavimai, kita
vidin erdv, kitokie ritualai, bet nieko, jis visk gals, jis ins,
ko reikia kiekvienam usakovui; ir i ties jam buvo nesvarbu:
liuteronai, katalikai ar ydai, staiatikiai ar unitai, turbt bt
galjs pastatyti ir velniui ventykl kaip usakovui, jei tas tik bt
papras, mat ponas Glaubitzas buvo tvirto tikjimo ir tikjo labai
paprastai: Viepat reikia garbinti tik vienu bdu - i irdies dirbant
mylim darb; ir kai ponas Norvaia jojo paklaus, k gi jis jaut,
ar neapmaudu, kad didysis gaisras nusiaub k tik jo bebaigiam
tvarkyti ventj Jon banyi, juk met gale bt reikj jau
nuimti pastolius, o dabar viskas sudeg, ponas architektas atsak su
nepajudinamu sitikinimu ir logika: turbt Viepats norjo mane
ibandyti, i ties tik suteik prog man visk padaryti dar geriau,
dar puikiau, tobuliau; statyba - esminis mogaus paaukimas,
nebe u kaln tie laikai, kai mons suvoks kasdien tur statyti vis

188
 SILVA RERUM III

pasaul, it didiausi ventov; nes dabar - ne tvarka, o chaosas,

kuris, nesusipratus, gali mus praudyti; juk, galima sakyti, Viepats
yra lyg pasaulio architektas, tereikia tik pavstj statybinink,
mrinink, kurie pastatyt, k jis suman... Ir, i ties, pono Glau-
bitzo naujj projekt bta toki spding, kad ponas Norvaia
net pagalvojo: jei itas mogus, kaip neka miestieiai, ir pardav
velniui siel, tai tik vien tiksl turdamas - vien tam, kad savo
darbais pagarbint Viepat, kuris, architekto sitikinimu, buvo
vienas ir liuteronams, ir katalikams, ir ydams, ir staiatikiams, ir
unitams; ir bent jau Vilniuje dabar to vieno dievo namus visiems
stat vienas ir tas pats silezietis bambizas.
Keliaudamas namo Trak, Senatori ir Vilijos gatvmis, pro
rudenjanius kiem sodus, pro trejus Radvil rmus, kuriuos
visus dabar vienaip ar kitaip reikjo tvarkyti, Petras Antanas ka
kodl vl prisimin jo auktyb raikytoj, kain, kaip jis gyvena
toje Turnoje su savo grauolmis; turbt kunigaikt primin tas
velnias, grojantis raganoms ant architekto sienos, o galbt - ir
eimininko postringavimai apie Diev, vien visiems, kaip galyb,
nepajgiam protu suvokti, apie Viepat kaip architekt, sviet -
kaip statin; inoma, tai buvo toli grau iki msling kunigaikio
kalb apie pasaulinius sprogimus, pasaul kaip alchemijos dsn,
apie pamirt imint, metempsichozes ir udar siel rat, taiau
ponas Glaubitzas neabejotinai buvo dar vienas mogus, pavojingai
bands savaip perprasti dideles ir turbt labai ventas paslaptis;
Petrui Antanui dabar tokie mons buvo tikra atgaiva, domumas,
vien jau dl to, jog pats dabar buvo sitikins, jog kakur greta
yra kitas, keistas pasaulis su retkariais ioj pusj apsilankaniais
savo gyventojais; be to, tokie mons kaip raikytojas ar archi
tektas dabar jam teik paguod, kad ia, iapus, gyvena ne vien
prasigr ir perkami seimeli nariai ir kad visk velgti galima
ne vien pro smail itutintos kuliavkos dugn, bet ir i kitokios
perspektyvos.

189
Kristina Sabalia uskait

Taiau jis negaljo sau leisti prabangos atsidti didij paslap

i apmstymams, neturjo tam nei tiek laiko, nei tiek pinig: tikra
sis pasaulis ir jo sumaitis reikalavo jo dmesio, ir gavs paskutin
jo auktybs etmono laik jis suprato, jog tai, ko jie baiminosi,
vyko: dl raikytojo uvir tokia ko, kad reikjo kak daryti,
idant ji nepradt bgti pro kratus; prieingu atveju, niekas neilips
i ios turbulencijos sveikas. Instrukcijos, pasiekusios j Vilniuje,
buvo aikios: nedelsiant jam vykti Nesvyi, i ten reiks keliauti
toliau, pietus; kunigaikio raikytojo favoritas, Grabovskis, siv
l siaubing istorij - pasmaug kakoki buvusi kunigaikio
meilu, kuri su kunigaikio inia jau buvo itekinta u jam
tarnaujanio kapitono aterlofo; Grabovskis, pasirodo, nudr
prie tai; buvo pagautas ir nugabentas Piotrkov, ten po civilini
tardym ir kno kankinim prisipaino veiks kunigaikio M ar
tyno sakymu, kartu tam Grabovskiui teisjai ta proga prikabino
dar por neiaikint nesen nuudym, tarp j - neva ir kuni
gaiktiens Martos patvio, Bresto pateisjo Zborovskio, mirt,
u visa tai, summa summ arum, Grabovskis ir buvs nukirsdintas
teismo sprendimu; taiau blogiausia buvo tai, jog liko jo tardym
protokolai, kuriuose juodu ant balto teigiama, kad visada veiks
tik bdamas visikoje savo kunigaikio subordinacijoje. Jis, kuni
gaiktis etmonas, vis dar vylsis, jog jam pavyks visk uglaistyti ir
coercere raikytoj, idant isai atlygint nuostolius visiems nuken
tjusiems, vis dar vylsis, jog kelis kitus iekovus privers atsiimti
savo skundus, tarp j ir t tuiagarb Martyn Matuevii, net
pasiunts Sapieg teolog, kunig Garsk, idant an, Matuevii,
kalbt neitraukti kaltinim deputat posdyje, taiau tasai -
n pro kur, mat ta proga jau buvo paras itis retorin kalb ir
negaljo praleisti galimybs jos paskaityti, nekalbant apie tai, jog
vis dar neatleidia u raikytojo nusiaubtus jo kaimelius Pabrestj...

* Teisikai priversti. (Lot.)

190
 SILVA RERUM III

nepaprastai ari ypata, taiau, laimei, ir jam galima surasti apy

nasr, bet viskam savas laikais, svarbiausia, ponas Norvaia turs
vykti Nesvyiun ir bti ypa atsargus kelyje.
Petras Antanas Norvaia ikart pradjo rengtis kelionn: Dievui
padedant, monai - trukdant, mat Placida Amelija po vakariens, su
Aleksandru Vladislovu jau atsisveikinus, papra jai leisti tarti od
ir kai toks leidimas jai buvo suteiktas, ji atsistojo, sukryiavo ran
kas ant krtins ir pareik norinti... skirtis ir, jam bema netekus
ado, i netiktumo, i erezijos, bet svarbiausia - i pykio, kad toji
paika moteris pasirinko visikai netinkam laik savo kvailystms,
mat ijoti i Vilniaus Nesvyiun jis turjo jau kit ryt, autant, ji
ramiausiai sau ts toliau: taip, ji suprantanti, praymas kiek neti
ktas, taiau itai manoma sutvarkyti banytinio teismo bdu, bet
kuriuo atveju skyrybos iais laikais - nieko nauja, ji suprantanti, jog
j santuoka konsumuota, yra palikuonys, taiau juk bna ir kit
taikom teisini iimi, viena j - suvoktas paaukimas ne pasau
lio, o sielos gyvenimui, bet kuriuo atveju itai manoma sutvarkyti,
tik kainuos pinig, taiau jos nuodmklausys karmelitas adjs
padti, juo visikai galima kliautis iuo klausimu... Ir jis numald
pykt, nesiuto, tik kariai jai tar: turk sins, moterike, itai
svarstyti prie mano svarbi kelion, kalbsims tada, jei sugriu...
irk, gal dar Viepats iklausys tavo maldas - negriu ir liksi sau
laiminga nale? Ir itaip i nam ilydtas, praleids vargan nakt,
jis autant jau buvo balne, kartu su breliu apsaugini ir keliais
tarnais, kinkuodamas ant savo graiojo sidabrinio Argento rude
njaniu keliu i Vilniaus, tarp tanki mik; i kuri jau kyojo
nuauksintos ber virns, jis keistai sau mst, kad itikimas
irgas jam tapo artimesnis u nuosav mon, bent jau pasiymjo
kur kas didesniu supratingumu, gebjo atspti jo norus, mintis
vien i spusteljimo ir iaip buvo kur kas patikimesnis ir jautresnis
Viepaties sutvrimas; a propos, galvojant apie mon ir kelions
pavojus - itaip pasisukus jo reikalams artimiausiu metu su notaro

191
Kristina Sa ba liauskait

pagalba reiks perirti ir perrayti savo testament; sukauptas

turtas buvo per didelis, idant nelaims atveju bt patiktas tokiai
paikai moterikei, ir, apskritai, jis jautsi nusivyls visa moter
gimine, ypa po io pabuvimo Vilniuje; pradedant velione motina
ir Teofile, baigiant savo paties mona: silpna, nepatikima, velnio
neta paderm; netgi vaiduoklikas Majos Gordon prisiminimas
jo nebejaudino, vasaros pradioje jam jaukusi sapnus keisiausiais
apavais, dabar, po keli mnesi, ruden, ji tebuvo nemalonus ir
kyrus jo paties jausmingos kvailybs atsiminimas; alyvini obuo
li dvelksmas dabar buvo virts tik gaiiu pvani vaisi raugu;
imtai, tkstaniai toki obuoli dabar jam jojant merdjo pakels
soduose lapi lap patale; jo gyvenimas irgi jo rudeniop ir tik nuo
paties priklaus, ar jis diaugsis iokiu tokiu ugyventu derliumi,
ar virkaus dl to, kam lemta supti.
Kelion apsijo be didesni nuotyki, nors buvo jau prasidjs
derliaus numimo metas ir keliauti buvo ne itin saugu: vis daniau
ir daniau pasitaikydavo bajor, kurie prastai uderjusi lauk
negand sprsdavo paiu paprasiausiu bdu - sutelk savo gink
luotus mones ir sbrus, upuldavo kokio tolimesnio kaimyno
valstieius, gabenanius tojo dvaran jau nuimtus grdus, daroves
ar pluot; galima teigti, jog tokie puldinjimai pastaruoju metu
buvo tap itin madingi, nes taip grobianiajam sutaupydavo ir lai
ko, ir darbo jgos; tik po to jau irdavo, ar apipltasis pabandys
atsakyti tuo paiu, ar rinksis ilg ir nevaising teisminio bylinji
mosi bd. Taiau dienos trumpjo, ore buvo justi varba, vien
kelions dien sutrikd prapliups lietus, po kurio purvu liaug
keliai ir klimpo irg kanopos, tad veikti t pat keli prireik vos
ne dukart daugiau laiko nei vasar, ir Petrui Antanui Norvaiai
net palengvjo, kai pagaliau jis jojo Radvil valdas, pirma - per
Naugarduko vaivados jaunojo Jurgio Radvilos em, pas kur, kaip
prasta, pernakvojo; andainykts limo laidotuvs, tuomet jam
palikusios tok spd, dabar buvo vien tolimas atsiminimas, vien

192
 SILVA RERUM III

kakur pakelj, kur, regis, anuomet vyko nelaim, jis persiegnojo

pamindamas jo atminim; Naugarduke, rmuose, jaunasis vaiva
da, jo kunigaikio etmono pusbrolis, buvo labai nekalbus ir paniu
rs: Jo auktyb etmonas pats jums visk papasakos"; sddamas
kur kas ariau Nesvyiaus ir bdamas geriau informuotas, jis vis
dlto visus reikalus, sprendimus ir atsakomyb paliko uvelei, tasai
buvo gimins galva ir visi kiti jam pakluso.
Nesvyi pagaliau pasiek jau smarkiai temstant, Dievo Kno
banyios varpas skambino vakarini mii, jie jojo prie vj, tad
di gars atne gerokai anksiau, skambina it gedulingai, pama
n Petras Antanas; jojant pil drgni gsiai uorais blok jiems
veidus lapus, tik pilis viet tamsoje, viesa sklido beveik pro visus
langus, ir dabar rmai atrod tarsi uburti, iek tiek grsmingai;
jis buvo girdjs senovinius padavimus apie prasivrusios ems
prarytus dvarus, ie gi rmai, prieingai - atrod tarsi inir i gel
mi, nuviesti, ukerti; taiau, jojus kiem ir numetus vadias,
kerai isisklaid - deglais neini tarnai zujo pasirpinti irgais, o
kiti nulk praneti kunigaikiui - jo lauk, jam derjo skubti.
Buvo priimtas jo kabinete i karto, be joki prastini vilkinim an-
tikameroje; kunigaiktis pamojo jam sstis, patogiai, krsl, onu
besikrenant idin, patsai sitais greta, kitam one, ities kojas,
sunr rankas ant juostos, lyg maldai; atrod prastai, pervargs ir
papilks, paakiuose karojo maieliai, nuo nemigos ar nuo grimo;
pati pokalbio pradia taip pat neadjo gero: apgailestauju, pone
Norvaia, jog jums, kaip ms mogui, teks visame itame daly
vauti; patikkite, js itikimyb u tai nebus pamirta.
Klausydamasis jo auktybs naujien, Petras Antanas net usi
mirs savo nykt pradjo kramsnoti, kakuri akimirk nupl
odel net iki kraujo; taip, uduotis jo lauk ne i malonij, visa ita
padtis buvo nepaprastai kebli; ypa kai kunigaiktis jam praties
paties jo didenybs pasirayt ir Karnos kanceliarijos antspauduo
t dokument, jis permet j akimis, Kuratela... - skelb didelmis

193
pasvirusiomis raidmis iraytas jo pavadinimas, ir jo auktyb
kunigaiktis etmonas sksteljs rankomis paaikino: itai geriausia,
k pavyko ipeti, bent jau visas reikalas bus sutvarkytas eimos
viduje, o reikalas buvo bjaurus: jo viesyb kunigaiktis raikytojas
iuo dokumentu, juodu ant balto, buvo skelbiamas neveiksniu,
kitaip tariant - pavojingu beproiu, visikai nebeatsakingu u savo
veiksmus, neturiniu jokios valios, jokios galios nei paprasiausios
teiss pasirayti sskaitos u nusipirkt butel vyno ar mai grd,
teisiniu niekiu; summa summarum jis buvo skelbiamas nullum; kaip
asmuo ir pilietis nuo dokumento pasiraymo datos jis nustojo gy
vuoti; Kunigaiktystje nuo tos akimirkos, kai popieri paliet jo di
denybes parao raalas, jis turjo madaug tiek pat teisi, kiek vita
ar teliukas, vien tik tai papjauti jo nebuvo galima: jo kno gyvybs
apsaug ir deramas slygas jai palaikyti turjo nuo iol utikrinti
trys garbs kuratoriai, jo auktyb etmonas Mikalojus Kazimieras
Radvila, jo brolis, Bialos ponas Jeronimas Florijonas Radvila, ir j
pusbrolis, Naugarduko vaivada Jurgis Radvila, pastarasis - daugiau
dl aki, mat buvo jaunutis eimynos narys; trys kuratoriai, nuo
iol sprsiantys visk u kunigaikt Martyn, it tvai u naujagim
kdik... itai - geriausia, k pavyko ipeti esamomis aplinkybmis,
js net nesivaizduojat, ko Grabovskis jiems kankinamas ten pri-
paist, js net nesivaizduojat... bene deimt mogudysi, grobi
mai, prievartavimai, ventvagysts, persimetimas yd tikjim...
net puss to pakakt lauui ir ekskomunikai... Jis pam kuracijos
rat i Norvaios rank: itai geriausia, k pavyko ipeti, bent jau
reikalas liks eimos viduje, prieingu atveju negaljom jo atiduoti
sudraskyti kitiems, nes kartu gabalus bt supl ir mus, ir itar
jo ger, o jo nemaai... Kunigaiktysts statuto paragrafai u Suino
pagrobim, palyginus su ituo, mano pone, - tik vaiko idaigos...
Tik tai kunigaiktis etmonas dabar, regis, nevisikai pats savimi
tikjo, o veikiau guodsi; taip, reikalas buvo bjaurus, pavojingas
ir nemalonus, ir ponui Norvaiai ia turjo tekti rimtas vaidmuo:

194
 SILVA RERUM III

atstovauti jo auktybei etmonui ir galiotam reprezentuoti jo asmen

skelbiant to kunigaikio Martyno kuracijos akt, o tai jo auktyb
Jeronimas Florijonas pats adjo ten dalyvauti asmenikai, mat nuo
Bialos, kur rezidavo, iki Turnos nebuvo taip jau toli... Mes inom,
kokie ms pusbrolio kibs pirteliai, js, pone Norvaia, visk
tursite ten diskretikai patsai priirti", - ir Petrui Antanui, kaip
patyrusiam apyra inovui ir ekonomui, ten ir tada buvo suteikta
nemaloni pareiga sudaryti nepriklausom raikytojo nuosavybs
inventori, idant Jeronimo Florijono mons jo nesurayt savaip,
veikiausiai enkliai sumainto... Nieko nepadarysite, pone Norvai
a, buvimas su Radvilomis - tai ne vien privilegijos, bet ms eima
u itai skolinga neliks, ramino j jo geradarys kunigaiktis; ivykti
buvo liepta rytoj, i pat ryto, mat kunigaiktis Jeronimas Florijonas
jau ruoisis pats sutvarkyti, jam, Norvaiai, priartjus prie Turnos,
reiks paiam su juo suderinti veiksm plan ir laik, jie abu tursi
stoti Turnoje t pai dien ir valand, idant vieai perskaityt kura
cijos akt ir tolesnius veiksmus atlikt teisikai pagrstai, kaip vienas
kit tikrinantys kuratoriai, vienas kito akivaizdoje, tik tai etmonui
atstovaus jis, galiotinis... Jis dailiai sulankst kuracijos rat, djo
j svarbiems dokumentams skirt tymo maiel ir be odi ukio
j ekonomui u plataus rankogalio atvarto; atsigrs prie dur, gal
ir be reikalo, tasai prasiiojo: Js auktybe, o vis tik a nemanau,
jog kunigaiktis raikytojas yra taip visikai iprotjs...", bet ia jis
buvo kunigaikio pertrauktas, trumpai ir piktai: Norvaia, js ne
manykit, o vykdykit...
Net ir po kelions taiau valgis per vakarien Petrui Antanui ne
lindo, nors stalas, kaip visuomet pas uvel, buvo labai prabangus:
kad ir pasninko dien, kad ir ribojant, buvo tiektas ampanas, lyg
ir nevisikai vynas, lengvesnis, be to, daug sveikesnis u vanden, o
uv ir patiekal vairov kitu atveju bt vertusi seiles varvti, ir
kai ne pagrindin patiekal, didel kept erket, kur tarnas m
dailiai raikyti gabalais ir krauti lktes, Petras Antanas negaljo

195
Kristina Sa ba liauskait

neprisiminti raikytojo ir jo andainyki juok: uvis didiuliame

polmiske, velgianti j atsukta galva, netgi iek tiek panjo ilga
nos kunigaikt Martyn, ir dabar j, t erket, su pasigardiavimu
valg visa eima: kunigaiktis uvel, jo sns dvyniai, ilaikytiniai
giminaiiai, senos tetuls, globotiniai, jos auktyb kunigaiktien
briliantais, peruku ir binda rmintu nevelgiamu veidu - net ir toji
kaip niekur nieko sau kl paauksuot akut link lp; tik vien
akimirk susidr j vilgsniai, ir ji taip pat nuleido akis didij
uv; taip, ji neabejotinai visk inojo, visk suprato, be odi; bet
ji buvo didi, nepriekaiting m anier dama, mokanti slpti mintis
ir jausmus, o jis... o jo devizas buvo tyla yra auksas"; taiau taip,
k ia meluoti, ksnis jam tvakar strigo burnoj, neiblak n
muzikinis divertimento po vakariens, vliau; be to, jam reikjo
rytoj anksti keltis, ir, guldamas lovoje jam paskirtame neblogame
kambaryje, jis apie daug k galvojo; daugiausiai apie kunigaikt,
ir apie t Orfj, ar kuo jis vardu, domu, kaip anam padavime
pasibaig, tajam dievaiiui, reiks progai atsiradus pasiklausti; bet
daugiausiai galvojo apie nemirtingum, apie t keist raikytojo
sitikinim, kad ess nemirtingas; kurgi ne, nemirtingas... Petras
Antanas Norvaia guldamas lovoje puikiai suprato vien daly
k, visikai prieing: jo auktyb raikytojas Mikalojus Martynas
Radvila yra mirs, visikai mirs kaip asmuo ir pilietis, tik, deja,
patsai dar ito neino, ir tai jam, Petrui Antanui, galbt vieninteliam
mogui pasaulyje jauianiam prielankum, Dieve padk, teks i
ini kunigaikiui praneti.

196
 SILVA RERUM III

XIII

Petras Antanas Norvaia isitrauk i kiens savo auksin laikrod

ir pavelg j; i po odinio apsiausto gobtuvo nuo jo trikamps
kepurs krato nukrito stambus laas vandens ir pataik tiesiai ant
juodintos rodykls: buvo madaug be ketvirio eta valanda ryto;
pliaup vis nakt, dabar jau rimo, dulk, bet neadjo nustoti, vos
vito ir tamsiomis eglmis apaugusio kelio gale, ten, kur i tolo tur
jo matytis Turnos dvaras, stovjo tik pilkva lietaus irma; Argentas
buvo neramus, karp mayiais laeliais apkibusiomis ausimis,
mirksjo, nepatikliai vaist galva onus; Petras Antanas Norvaia
suprato savo irg: irgi jautsi stebimas, beveik buvo tikras, jog, be
j brelio, netoliese yra dar kakas. itai buvo galima nuspti: dar
i vakaro, sddami ueigoje Breste, jiedu su jo auktybe Jeronimu
Florijonu Radvila buvo sudar isam veiksm plan, dar iki to,
kol atsivilko tas Seimo deputatas ir Bresto pastalininkis Martynas
Matueviius: reikjo matyti, kaip jis trilinkas lankstsi prie jo
auktyb, kaip padlaiiavo, kaip isijuoss skund kunigaikt Tai
kytoj ir liaupsino jo pusbroli narsyb sutvarkyti reikal; nedaug
trko, kad Jeronimui Florijonui bt tiek kyrjs, kad tasai bt
lieps j pakarti... Betgi ne, kadangi pastalininkis pats buvo nemaai
prikis savo plunksn prie vis su raikytoju susijusi peticij ir
ekstrapoliacij, su juo reikjo atsargiai, juolab*, kad neinia, kam ir
k jis vliau galjo prinekti ar, dar blogiau, prikraiglioti. Jo aukty
b Jeronimas Florijonas vis reikal irjo itin rimtai - juk netgi
nesant jokio reikalo mielai aid karus su savo asmenine armija
ir laikinai surstomis aislinmis tikro dydio tvirtovmis, o ia
pagaliau buvo tikras dalykas, tikra ekspedicija paskelbti kuracij...
Todl jie Matueviiui tik pasak, tarsi didiausi paslapt - prie

197
Kristina Sabaliauskait

tai jo auktyb po stalu suokalbininkikai koja spirteljo Norvaiai

pun, - jog jie rengisi visikai slaptai uklupti jo auktyb Taiky
toj i netyi jo namuose rytoj lygiai vidurdien ir ten ikilmingai
perskaityti ir paskelbti kuracijos akt sigaliojaniu: buvo tikri, jog
btent t valand deputatas Matueviius stos Turnoje, kad nepra
leist tokios domybs, istorinio vykio, ivysti savo paties akimis;
tuo tarpu jdviej su kunigaikiu Jeronimu, kaip kuratoriaus ir
kuratoriaus galiotinio, i ties buvo sutarta atsirasti Turnoje de
vint valand ryto, trimis valandomis anksiau, kunigaikiui ir
dvarui pakirdus, taiau be joki paalini nereikaling liudytoj;
dabar, karaliaus patvirtintu sakymu, tai jau buvo eimos, ne Ma
tueviiaus ir ne Kunigaiktysts pareign reikalas. Jie isiskirst
vlokai, sutar ijoti et, idant Turnoje stot devint, i ties gi
Petras Antanas ijojo su antraisiais gaidiais ir dabar, prie eias,
su savo monm i Nesvyiaus jau buvo prie Turnos. Jo irgas vis
dar nerimo, lietus pradjo silpnti; jis apmaudiai paslp laikrod,
u nugaros pasigirdo kanop dundjimas: dabar jau buvo visikai
tikras, jog jo planas spti kunigaikt raikytoj nepavyko, veikiau
siai tas Bresto rabinas, andainyktis Turnoje matytas kunigaikio
sveias, per kur vakar vakare perdav ini kunigaikiui, pasirod
ess apgavikas kaip ir visa ta nedkinga tauta, o galbt - tiesiog
bailys, galbt tiesiog isigando ar nenusiunt perspti jokio savikio.
Kaip ten bebt, dabar reikjo saugotis Jeronimo Florijono, nes
tai jis su dvideimties moni palyda stovjo jam u nugaros: kiek
lapias, bet puikiai isipuos, tarsi karin parad, su vengrika
glto brokato ferezija po pramatnios odos apsiaustu, ant arabiko
irgo; jo palydovai vilkjo mlynomis uniformomis su auksiniais
galionais, visikai pagal prsik mad: kunigaiktis buvo didis
imperatoriaus Frydricho gerbjas ir patsai norjo bti panaus
j; kaip raikytojas buvo apsisups ydeliais, taip isai - vokieiais,
kuriuos visi puse lp vadino ne kitaip kaip prsokais"; taigi dabar
su savo mlynaisiais prsokais jis stovjo ia pat ir jo akys blizgjo.

198
 Js auktybe, gavau ini, kad Taikytojas rengiasi bgti, nedel
siau, iskubjau pirmas - i padties band suktis Petras Antanas,
puikiai inodamas, jog ir u maesnius dalykus pas kunigaikt
Jeronim Florijon galima okti kilpoje oro balet; taiau tasai, ste
btina, nelabai pyko: puiku, puiku, puikus bandymas ubgt u aki
ir pagelbt, taiau k daro didiausieji karvediai? - jis pabaksnojo
ikeltu smiliumi raudonoje pirtinje, - jie visada numato galim
idavyst! Ir ia, deja, paaikjo, jog kunigaiktis itin uoliai rengsi
visai operacijai: jiems tyliai ingine pasileidus keliuku link dvaro
rmo, lietaus uuolaidai rimstant, tarp egli m rykti keista
ydruma - jo auktyb dar i vakaro, vos sutemus, turbt dar prie
pasiuniant yd i Bresto, Turn buvo apsups nei daugiau, nei
maiau, o lygiai dviem imtais savo mlynj kari...
Kai po antrojo smgio rstu velkms neatlaikius atsilapojo medi
niai Turnos vartai, buvo aiku, jog kunigaiktis raikytojas vis dlto
persptas; ties prieangiu jau stovjo ryuli pakrautas veimas,
prieais j lauk eimininkui pakinkyta anglika karieta; pirmieji
pro vartus jojo jie abu su kunigaikiu Jeronimu ir savo maosiom
palydom, ir, n nespjus dar niekam ilipti i balno, Turnos rmo
durys atsilapojo ir stojo Martynas Mikalojus, akivaizdiai ukluptas
besirengiantis pabgimui, - dar vienmarkinis, bet jau su kelnmis
ir punimis, jiems nesuspjus n odio itarti, jis tvirtu ingsniu
eng priekin, vienu mostu isitraukdamas i u juostos utaisyt
pistolet, ir jiems n nesusizgribus, jog j, t pistolet, u juostos -
ne vienas, raikytojas, burnodamas taip, kad galt pasimokyti ir
tonas, nesustodamas leido juos v po vio, pirm, antr, tada
i kito ginklo, ir u nugaros pasigirdo vaitojimas, kak buvo pa
taikyta, bet viskas djosi greitai - gal deimt kunigaikio moni,
puol i on, j paprasiausiai partrenk emn, atm abu likusius
pistoletus, bet tas i siio buvo stiprus, markiniai dryksteljo, jis
raitsi su nepaprastu greiiu ir jga, vikriai blakydamasis mane
vl isilaisvino, laidydamas prakeiksmus paklusiems rank prie

19 9
Kristina Sa baliauskait

kunigaiktik krauj, ir kareiviams neliko nieko daugiau, kaip,

pagaliau j pargriovus vl, dviem laikyti jo rankas, dviem - kojas,
vienam ussti jam ant laun, kitam - ant krtins, ir tada jau
Martynas Mikalojus nebegaljo padaryti nieko, itaip supacifikuo-
tas* net aukti ugauliojim nelabai turjo jg, tik guljo be garso
kkiodamas kareivik aulini sutryptoje mulvje purvinu veidu,
krtine ir plaukais.
Jo auktyb Jeronimas Florijonas isitrauk savj kuracijos akto
nuora ir bdamas prakilniausias savo padtimi m j ikilmingai
skaityti: tam, kad sigaliot, turjo bti paskelbtas raikytojo ir liudi
nink akivaizdoje garsiai, taiau nuo pat pirm eilui tapo aiku,
jog itai - ne taip paprasta, kaip atrod: nuo momento svarbos jo
auktybs mikiojimas visai pamjo, taip smarkiai, kad net buvo
graudu klausyt: Kkk...kkku...kkkuuu...ratela... - stenjo jis, o rai
kytojo nusikaltim ir kuracijos argumentacijos sraas buvo ilgli
ilgliausias, ir Norvaia susivalg su Nesvyiaus vyrais: jei taip ir
toliau, bus skaitoma iki kitos dienos paryi, be to, raikytojas jau
buvo atgavs kvap ir dabar m byloti, apeliuodamas pusbrolio
sin ir giminysts ryius, jis kalbjo: brolau, atsipeikk, k gi
darai? Negi kraujas vandeniu virto? Ar patikjai prie kalbom, ar
suvoki, jog kai stosi Paskutiniojo teismo dien prieais Aukiau
sij, prieais maloningj Mergel Marij, tursi ipainti mirtin
nuodm, idavs nuosav krauj? Ir dl ko? Dl keli nekalt mano
idaig, dl parsidavlikos auksin saujos ar dl to, k pagalvos
karalysts holota"? Lyg patsai btum ventas, pusbroli... neteisk pats
ir nebsi teisiamas, sivaizduok veniausiosios Motinos veid,
sivaizduok paniek jos akyse, kai stovsi per Paskutinj teism ir
raudonuosi i gdos dl iosios dienos... Ir jis itaip pertraukinjo
mikiojant kunigaikt Jeronim, trikd j, maldavo, silsi atiduo
sis jam visus savo lobius mainais laisv ir jo paties vari sin;

* Nuramintas, neutralizuotas. (Sen. arg.)

** Prasiokai, plikiai. (Sen. arg.)

200
 SILVA RERUM III

itaip galutinai imuinjo i vi, meldsi, auksi skaisiausiosios

Dievo Motinos globos, ir netgi kunigaikio mons, ir nesvyikiai,
sitikin, jog atvyko sudoroti eretiko, ydo, dabar m valgytis
tarpusavyje ir netgi murmti, Jeronimas Florijonas, pats puikiai su
prasdamas, kaip tokie intarpai apsunkina reikal, dar iek tiek ir jis
suminkts, kiek nutilo, o tada netiktai praties popieri Norvaiai:
tttu ssskkk...kaityk, wacpanie... kkkaip ggga...lio...ttinis, ir inant
jojo bd veriau buvo skaityti, nes galjai atsidurti ant akos, ir
Petras Antanas Norvaia persiegnojo ir, irdamas tiesiai akis
Martynui Mikalojui, pusbalsiu pratar: atleisk man, Panie\ ir itai
buvo galima suprasti kaip nori, kad gal turjo mintyse Pon Diev,
o gal - kunigaikt raikytoj, o gal - ir abu; o tuomet isitrauks
savj kopij i rankogalio m balsu skaityti, ir tatai buvo savo
tikas palengvjimas, nes kol jo akys slinko dokumento eilutmis,
bent jau nereikjo irti Martyn Mikaloj - gulint rudeninje
pliurzje, ulautomis rankomis, kareivi subini prispaust; ne
reikjo matyti balt takeli, kuriuos purvu apkrejusiame veide
rai paeminimo ir bejgikumo aaros, galbt kunigaiktis ir
buvo beprotis, taiau anaiptol ne kvailys - puikiausiai suprato, kas
daroma, ir kai pagaliau, rytui jau visikai iauus, kuracijos aktas
buvo baigtas skaityti, jo auktybs raikytojo Martyno Mikalojaus
Radvilos, kaip asmens, daugiau nebebuvo.
Toliau viskas vyko kakaip palusiai greitai - vliau, daugeliui
met prajus, Petras Antanas Norvaia ir pats savs klausindavo,
kaip jie itiek suspjo per tas kelet valand: pirmiausiai i Martyno
Mikalojaus buvo atimtas signetas ir visi antspaudai, tada - raktai
nuo vis patalp, jis pats nuvestas vien kambari su sargyba,
ir tuomet jie perjo prie nuosavybs apraymo, pradj nuo m o
ni, ir kunigaiktis Jeronimas Florijonas pirmiausia pasiteiravs
apie kunigaiktien raikytojien ir, kakam i tarn palydjus, jie
j atrakin: buvo laikoma viename kambari kitam one - buvo
i ties palaimintoj padty, pagal pilvo didum gal atuntame ar

201
Kristina Sabaliauskait

devintame mnesy, prabangaus ydro aksomo suknia, su raudon

hiacint akmen vriniu, bet susivlusiu peruku, nevari, dmta,
apsikuitusi, dvokianti; ir Petras Antanas Norvaia su neslepiamu
smalsumu irjo, kaipgi atrodo tokio mogaus kaip Martynas
Mikalojus teistoji sutuoktin: ji buvo neabejotinai grai, gerokai u
j jaunesn, dailaus, apvalaus it pilnatis veido, lygios odos, tolokai
susodintom mlynom akim; neirint visas aplinkybes, kartkar
tmis prapliupdavo keistoku, vaikiku juoku; itai ir jos vilgs
nis - nekaltas, klydinjantis, klausiantis - trikd, regjosi nelabai
suvokianti, kas ir kur esanti; itai gal ir nebuvo stebtina: kartu su
trimis snumis, pasirodo, buvo praleidusi mnesi mnesius toje
patalpoje, kaip ji pati saksi, gydytojui Beskiui pabgus, niekas jais
nesirpin, n nebuv kas naktipuodius inea ir, i ties, dvokas
sklido baisus, jos vaikai - septynmetis Antanas ir ketveri Mykolas,
kiek tik buvo galima irti pro purvo sluoksn, atrod sveiki ir
gyvi, taiau kassi kaip pal, mat buvo apssti utli, vieneri
Dominykas laiksi kiek prasiau - ipuotas apskretusiais nriniais
ropinjo kampe, skudur krvoj, buvo matyti, kad nuo nevaros net
ibertas ir visas nutraikanojs; ir kunigaiktis Jeronimas Florijonas,
kad ir kol kas pats nesugyvens n vieno pdinio, taiau laiks save
dideliu vaik aukljimo inovu, ikart nutar jais ia pasirpinti,
lieps visus vaikus nuprausti ir atiduoti mokslus, pas pijorus, k
Petrui Antanui teko velniai atkreipti jo dmes, kad vyresniuosius
du - gal dar dar, taiau kain, ar broliai pijorai priim vieneri met
kdikius, tad j buvo nusprsta palikti motinai, o jam inventori
liepta rayti: Kunigaiktien Mart radome kunigaikio raiky
tojo laikom urakint vienoje patalp kartu su vaikais, dideliuose
nepatogumuose ir smarvje, mat tame pat kambaryje turjo ir
miegoti, ir valgyti, ir kitus reikalus atlikinti", ir tada dar jie band
kunigaiktien Mart ikvosti, kas taip urstino jos sutuoktin,
dl kokios prieasties jis udrauds jai paprasiausius patogumus
ir neleids dvarionims jai patarnauti, ir ia ji susimst, kur laik

202
 SILVA RERUM III

sdjo, o paskui visus pritrenk pasakydama: Bet juk visur raoma,

jog hiacinto akmuo atitolina bet koki nevar ir naikina blogus
kvapus... tikrai, bet juk galjau paprayti tarn ivalyti, kaipgi a
ir nepagalvojau...", ir net pati m krizenti i savo isiblakymo;
galiausiai kunigaiktis nusprend: vyresniuosius - pas pijorus, j su
mauoju pasiimti Bial, kas mnes skiriant tkstant auksin jai
ilaikyti ir vaik reikmms; itai reikjo vertinti kaip neabejotin jo
gerairdyst, mat mons kalbjo, jog viena svarbiausi Jeronimo
Florijono didiuli turt prieasi - ir nepaprastas jo yktumas,
tad ilaikymui n kiek nebuvo pridta Turnoje aptikus ir vyriausij
kunigaikio sn, dvylikamet Mikaloj Juozap, kuriuo, regis,
raikytojas rpinosi labiau - buvo skyrs jam du kambarius, uvers
tus knygomis, ssiuviniais ir gaubliais; bent jau tiesioginis pdinis
gyveno palyginti varoje ir pritekliuje.
Vliau auktyb perjo prie domesns pusbrolio nuosavybs da
lies; kurgi garsusis seralis, kurgi tos pusbrolio lafirindos*, trindamas
ieduotas rankas jis rengsi sudaryti tolesn inventoriaus skirsn: jie
visk darysi tvarkingai, vokikai, kaip pridera, prane jis Petrui
Antanui ir jam buvo liepta inventoriaus puslap subraiyti iilgin
mis grafomis - kiekvienai metresei buvo skirti ie laukeliai: vardas,
pavard, amius, kilm, pagrobimo aplinkybs, laikas, praleistas
seralyje, ir kiek benkart sugyvenusios su kunigaikiu; paskui
jo auktyb patogiai sitais krsle, ponas Norvaia - prie stalo su
plunksna ir raalu, ir tuomet, jam, andainykiam t moter usta
ls sveiui, raudonuojant i gdos, buvo atvarytos jos, visame savo
groyje ir labai isigandusios; taip su jomis galutinai ir susipaino,
suinventorizavo jas visas, taiau beraant teko braukyti vien i gra
f: mat paaikjo, jog beveik visos grauols - ne prievartos aukos,
o nusipirktos paties kunigaikio ar per Daugarduko klebon; par
duotos visos, be iimties, kilming nusigyvenusi savo tv, ypa -
motin, iskyrus Halk: toji i ties buvusi pagrobta, taiau vien

* Pasileidls. (Sen. arg.)

203
todl, kad derdamasis sujos tvais kunigaiktis nesulygo sumos; tad
vietoje pagrobimo baisybi apyrao inventoriun teko raityti pirkimo
sumas, kurios vairavo, bet kartais siek net imt tkstani, kaip
kad graiosios Sofijos atveju; prieingai, benkart grafa liko tuia -
visos lyg susitarusios tvirtino joki kdiki neugyvenusios, ir itai
buvo tikrai nesuprantama, gerokai Jeronimo Florijono prispaustos
jos kak murmjo, jog jo auktyb jas apsaugodavs, nes ir patsai
benkart nepageidavs, o dar labiau kamantinjamos, kai kurios
prisipaino, jog tais atvejais, jei atsirasdavs kdikis, visk isprs-
davs Martyno Mikalojaus tam tikras medicininis distiliatas, po ko
kunigaiktis net persiegnojo, nuo tokio horrendum, murmdamas:
Tai negi jis tuos vaikus distiliuodavo..."; taiau, apskritai imant,
lafirind inventorius, kaip j pavadino kunigaiktis, gul sklan
diai - jas apklaus visas i eils, suregistravo, pabaigoje - atm i
j visas brangenybes, nuo pirt, rank, kakl ir aus; du patikimi
mons, ikrt ir j bst, atne jiems ir skryneles, kupinas u
tarnaut deimantini papuoal; j turin tvarkingai susir pats
kunigaiktis, palikdamas Martyno Mikalojaus grauoles kaip stovi -
tik su jo dovanotomis rausvomis ir melsvomis suknelmis ant balt
pei, vien su itokiu kraiiu jos turjo bti tuoj pat grintos savo
tvams ir eimoms, kur j, pagedusi ir vedyb rinkai nebetinkam
preki, lauk priekaitai iki gyvenimo pabaigos.
Kiek labiau nepasisek vargei Balbetei, kai atjo eil jos in
ventoriniam apraui: kunigaikiui paklausus: Kkkkuo ggi vvv...
vardu?" ji, savo nelaimei ir dl prigimtins kliaudos, m lygiai taip
pat mikioti; isigandusi dl netiktos apklausos, iblykusi, savo
graiosiomis lpomis niekaip negaljo ilementi net vardo: Bbba...
bbbaa...bbbaa...", kaltai bandydama ypsotis ji blebeno tarsi avel,
atvesta skerdyklon, bent jau nebt bandiusi ypsotis, nes jo auk
tyb ne taip j suprato: Ak tttu dar ttty...tyiosies, lllachudra?" - jis
visikai to ir liep baigus apklaus kirsti jai ryki; Balbet, jos
vardas - Balbet", - band reikal gelbti Petras Antanas ir ivydo

204
 SILVA RERUM III

dkingum jos akyse, taiau varg Balbet jau, savo nelaimei, buvo
patraukusi Jeronimo Florijono dmes, ir jis msi klausinti ypa
isamiai, addamas j tuoj pagydyti ir u kiekvien sumikiojim
skaiiuoti po kirt rykte; tarpais atsakinjant jai pavykdavo n
neusikirsti: dvideimt devyneri", - ji sklandiai ipykino, esanti
visika nalait", treji metai kaip pas kunigaikt", niekada nete
kjusi", bet vietomis vl, vargel, imdavo strigti: bbajor... ggg...
ggimusi Tttrakk... vvvaivadijoje... ", sssa...vwo nnooru ia, nn...
neversta, i mmei...ls", - i tos baims, pradjusi mikioti, ji net
atlodavo galv ir jos povyzoje buvo kakas usispyrusio, ididaus
ir kilnaus, atrod it venta kankin mergel, it karalien prie bu
del, ir Petrui Antanui j velgiant tvenksi aaros; deja, summa
summarum ji usidirbo septynis kirius arklio botagu, kuriuos
administravo pats jo auktyb, isiveds j lauk ir priris prie prie
buio stulpo, vis akivaizdoje, taip pat ir Martyno Mikalojaus, kuris
tai mat pro lang; nupls rausv atlas nuo nugaros Jeronimas
Florijonas niojo atsivddamas, vyrikai, stipriai; tiesiai per jos
liaun nugar, bjaurojam rudo kryiaus dago mentj, a, kurva
ir dar nusikaltl, vagil?" - jis itar su pasimgavimu ir tuoj pat
imargino likus plot ambiais plonais krauju tryktaniais kir
iais; Petras Antanas jau buvo girdjs j grojant, dabar ji dainavo
ne savo balsu, Martyno Mikalojaus prakeiksmams pritariant.
Jie dirbo nuosekliai: toliau apra ir suskaiiavo karietas; nau
jsias, puikisias nutarta pasiimti Bial, senuosius griozdus ant
rat - palikti; vliau atjo eil idui, kurio skryniose rado du imtus
tkstani auksin ir nesuskaiiuojamas puikias brangenybes - visa
tai atiteko kuratoriui Jeronimui Florijonui ir buvo pakrauta karie-
tosna; kas liko, buvo bankini paskol vyskupijoms, magistratams
ir yd palkininkams depozit ratai - itai pasim Norvaia,
nes dabar tai priklaus etmonui; milinikas turtas, i kurio vien
palkan buvo galima be vargo gyventi ilgus metus; toliau jie judjo
laboratorijos pastato link - isai nelabai sudomino garbj kuratori,

205
Kristina Sabaliauskait

jokio aukso nei filosofini akmen ten nerado, ten juk bta vien
mineral, milteli, retort, ura, brini, vako ir fajanso ana
tomini modeli, stiklaini su konservuotom keistom anomalijom,
kurias jo auktyb, nebdamas ypa mokslingas, ikart palaik
pusbrolio benkart distiliatais; didij dal bibliotekos, kuri buvo
nepaskaitomom svetimom kalbom ir veikiausiai sudaryta i pavo
jing eretik tom, taip pat paliko Turnoje; kakas i kunigaikio
moni, uverdamas jos duris, dar pamokaniai tarsteljo: tai kas
nutinka, kai prisiskaitoma per daug knyg; Jeronimui Florijonui
tuo tarpu kur kas labiau patiko retenybs i kabineto rmuose -
jas, visus tuos vlius, mineralus, krokodilus, koralus ir mumijas,
o ypa - ma, bet kraup ipuvusio vilgsnio bazilisk, iskstais
sparnais plduriuojant kalint stiklainyje su spiritu, jis liep sau
giai sukrauti iaudais iklotas skrynias ir taip pat igabenti Bial.
Prie pat vienuolikt, valanda anksiau, nei kad buvo minta,
Turnon atjojo ir Bresto pastalininkis, seimo deputatas Matueviius;
baisiai nelaimingas, kad jau praleido visas istorines domybes: Mar
tyno Mikalojaus aret, kunigaiktiens ilaisvinim, o svarbiau
sia - graij haremo meilui tardym; jam atvykus, jie jau kaip
tik buvo pabaig tikrinti ir palivarko pakraio trob su jaunosiomis
kadetmis, ir visa laim, kad jokie paaliniai nemat: jo auktyb
itin papiktino kadets, kurias aptiko i ryto dar pusnuoges, o kai
kurias ir visikai nuogas, vien su vardiniais kaspinais ant kakleli;
ypa sudomino j jaunoji, Anel, nes buvo i ties grai, kad ir iek
tiek nuskurusi, ilg laik nesipraususi; j, puse lp pakudjus
prsokams sakym, buvo nutarta atskirti, aprengti ir taip pat i
siveti Bial; jo auktyb neturjo pusbrolio skrupul dl moter
amiaus. Lygiai taip pat nusprsta tolesniam tardymui ir turtini
dalyk isiaikinimui iveti ir imon Icikovii - persigands,
kartu su visa eima, su raudania mona ir vaikais, buvo sodintas
dengt veim - it vyk mirindamas su lapeliu popieriaus
ymjosi Matueviius, kaip ir tai, jog, atjus metui visiems palikti

206
 SILVA RERUM III

Turn ir judti link Jeronimo Florijono buveins, ir Petrui Antanui

jau sdint balne, kareiviams u paranki ivedus laukan Marty
n Mikaloj sodinti karieton, tasai, ivyds ir savo mon lauke,
puol prie jos, tiesiai jai glb, aukdamas ir maldaudamas, kad
liudyt, jog jis dl nieko nekaltas, ir buvo keisiausia matyti, kaip
kunigaiktien Marta, vos j ivydusi, pasikeit, it itrokusi ir van
den radusi, ji apkabino j, nusjo jo purvin veid buiniais, regis,
negaljo juo pasisotinti, matsi, jog tuoj tuoj suminkts ir prads
tvirtinti visk vykus jos noru, bet Martyn Mikaloj atpl nuo jos,
traukdami u pei ir u koj, o jis dar sikibs jai sijonus auk:
netylk, liudyk, jog visa tai netiesa, bet ia ji atsipeikjo, isigando,
pradjo verkti, ir j truktelj taip nuo jos atpl, jog net jos pus
suknels nudrisko, liko su boluojaniais markiniais, o tada prie j
eng dvylikametis Mikalojus Juozapas Radvila, jau pasiruos, su
skryble ir kelions drabuiais, kurie nepatogiai ver j darkani
kupr, bet, nepaisant to ir vaikiko amiaus, jis buvo pilnas rimties
ir orumo; prijs prie vieno i tv suspaudusi kareivi, jis, kad
ir vos pasiekdamas, trenk jam antaus: rodyk daugiau pagarbos,
atmata, kunigaikt laikai, ir, sargybiniui akimirk netekus ado nuo
vaikino akibrokto, isilaisvins Martynas Mikalojus iupo iam
prie juostos kabant pistolet, nusitaik tiesiai Norvai ir iov.
Petras Antanas pajuto krents nuo piestu stojanio irgo, kaip
keista, mirtis, pasirodo, beskausm - dar pamst, bet tuoj susi
zgribo, visu svoriu trinkteljs emn - pats buvo sveikas, bet tai jo
Argentas - ne, laimei, nors krito skmingai, beveik neprispausdamas
jo kojos balne; staigiai paoks Petras Antanas atsistojo, sutrenkimas
tik maud, bet Argentas pratisai vengdamas guljo ant ems, kulka
sutrupino gyvuliui kel; arkliui tai buvo tas pat, kas mirtis; nra laiko,
vaiuojam, Norvaia, isirinkit sau dovan ir pasibalnokit geriau
si i raikytojo irg, js mus pasivysit - toks buvo jo auktybs
Jeronimo Florijono sakymas; besijuokiantis Martynas Mikalojus
buvo suritas virvmis ir pasodintas karieton, jam leista pasiimti

207
Kristina Sabaliauskait

tik vien liokaj, Mykol, t pat, kuris patarnaudavo jo slaptoms

vakarienms, ir kunigaiktis su savo kareiviais, pasipild kariet
ir veim gurguole su belaisviais ir turtais, pajudjo Bialos link.
Vos tik jie dingo i aki kelio gale, Petras Antanas atsisuko link
savo vargo Argento: prie tai kelis kartus irgas neskmingai dar
band atsistoti, taiau dabar jau buvo pasidavs, tik guljo ant ono
ir, kartkartmis bandydamas kilstelti galv, graudiai veng bai
siose kaniose; jis buvo puikus gyvulys, nepaprasto groio irmis,
tikrai sidabrinis, tikras Argentas, itikimas jo palydovas, Petras
Antanas pamin j pirks dar tams kumeliuk, vliau tas augda
mas stiprjo, viesjo, buvo graktus, itvermingas, buvo tarsi jo,
raitelio, gyva tsa, jie kalbjo ir suprato vienas kit be odi, vien
spusteljimais, glosniais ar vilgsniais, Argentas buvo nekart jam
igelbjs gyvyb - ir savo greiiu, ir klusnumu, ir sumania pavoj
nuojauta, o dabar guljo ir velg j, tarsi visk suprasdamas, ir
pra paskutins jo, savo pono, paslaugos; Petras Antanas pajuto,
kaip jam akyse tvenkiasi aaros, taiau negaljo joms pasiduoti,
nereikjo gsdinti gyvulio, kuris visk jaut, dabar jis pats turjo
bti tvirtas, jam negaljo sudrebti ranka; geriausia, kaip jis galjo
atsidkoti Argentui u itikimyb, buvo nudti j ikart, vienu
viu, be kani, o itai nebuvo taip paprasta, kaip atrod. Jis galjo
pabandyti nuauti per paaus, tatai buvo prastin vieta, tik tai
toks vis ne ikart pribaigdavo arkl, daniausiai paeisdavo vien
dal jo smegen, kartais prireikdavo ir antro, ir treio utaisymo, o
kemant pistolet gyvulys dar kankindavosi baisiausiam skausme;
ne, ito savo irmajam biiuliui jis nelinkjo; jis pabandys sunkes
niuoju bdu, irgui labiau gailestingu, reikalaujaniu daug didesnio
raitelio gudimo ir netgi gresianio sueidimu jam paiam, jei kulka,
tiksliai nepataikius, rikoetu atokt nuo kaukols kaulo, bet itai
jis buvo skolingas Argentui, kaip draugui.
Jis nusimov pirtin ir velniai paglost Argento kakt; buvo
puikus skaiiuotojas, gerai iman ne vien matematik, bet ir geo

208
 SILVA RERUM III

metrij: puikiai inojo, kur yra ta tiksli vieta, maytis takelis, kur
reikia pataikyti isyk, i labai arti: pus colio aukiau nuo ten, kur
susikerta sivaizduojamos striains, vedanios nuo irgo ausies
pagrindo iki iorinio akies kampelio prieingoje galvos pusje;
mintyse jis regjo tas linijas, tiksliai mat, kur jos kertasi, palinks
prie Argento pabuiavo jo kakt ton vieton, palaik ten lpas pri
glauds ilgiau, paskutin kart dar juto gyvyb pulsuojant po oda:
sudie, mano drauge, jis sunibdjo, galbt dar kada pasimatysim;
tarsi tamsus elis praskriejo prisiminimas apie t i Martyno
Mikalojaus girdt siel gyvavimo rat, k galjai inoti, galbt
kitkart Argentas, buvs protingesnis ir kilnesnis u daugel irgais
jojanij, atgims mogumi? Tada atsiklaup, isitrauk pistolet,
atlenk jo gaiduk ir nusitaiks i labai arti, i penki coli atstumo,
paskutin kart pavelg Argentui tiesiai rudas imintingas akis;
arklys akimirkai usimerk, tarsi sakydamas taip", ir Petras Anta
nas t pat akimirk alio sugniautais pairdiais, kakur atokioje
smegen kertelje slapta beveik trokdamas, kad toji kulka atokusi
nudt ir j pat, paspaud gaiduk.
Po ito jam teko trum pam prissti ant medinio Turnos slenks
io, trumpam, kol irdis vl pradjo plakti lygiau; laukdamas, kol
lik tarnai pabalnos jam nauj irg, isirinkt dail katon juoda
uodega ir kariais, vien kunigaikio pramatnij arab, jis dar
nutar paskutinkart pavelgti rm o vidun.
Niekas dabar ten nebeprimin buvusios keistos prabangos -
vien tik maumedio rst kvapas buvo liks tas pat, taiau ir j
jau slopino svetimas tvaikas, paliktas kunigaikio kareivi sulyt
uniform; beveik viskas, kas vertingesnio, buvo surinkta, iveta,
vien palikti stovjo didesnieji baldai ir tai, kas suduo ar sulo
bekraustant, ant grind voliojosi keletas idrikusi aplank su
kunigaikio Martyno natom; knygos, paveikslai, instrumentai,
ir tie ikeliavo Bial, ir dabar ia buvo nyku, ramu, tik u lango,
sode, gilumoj, buvo girdti kakurio i tarn tolimas rypavimas, o

209
ariau - vos nuspjamas, veikiau jauiamas nei girdimas, garsas,
kai kakas stengiasi sulaikyti alsavim. Petras Antanas atsigr ir,
ukis rank u pravir dur, jas tyliai pravr: ten, kvailiausioje
vietoje, kaip sugalvoja tik vaikai per slpynes, kvap sulaikiusi
tnojo Balbet, iplstomis akimis ir kruvina suplyta suknele,
itaryta i savo andainykts metress didybs, nebe meils deiv,
o veikiau - aistr auka, ir Petras Antanas pajuto, kaip j uplsta
pyktis, pats tikriausias, grynas, deginantis: n nebegalvodamas,
k dars, jis iupo jai u plauk, u t ilg garban, palikt vienoj
pusj, ir, engdamas tusiais ingsniais, j atatupst, klivani
nustm per kambarius, iki pirmo, kuriame rado kakoki pirm
pasitaikiusi sof, tk ant jos, n drabui plti nuo jos nereikjo,
buvo jau ir taip sudraskyti, tai buvo jo proga atkeryti Martynui
Mikalojui u Argent, u visk, kaip ten bebt, ji buvo ano n u o
savyb, ir dabar jis buvo joje, viduje, nuomiai, piktai, bet ji buvo
stebtinai drgna, velni it ilkin, it aksomine pirtine apmauta
ranka, regis, pati apglbusi j glamonjo ir tarsi apsiiojusi savo
knu stengsi praryti; kakuri akimirk jis pasijuto ess nebe
viruje, o po ja - jai sopjo nuplakt nugar, ir ji buvo tokia stipri,
kad kakokiu bdu, net nepaleisdama jo i savo atlasini laun
surakintos nelaisvs, sugebjo apsikeisti su juo vietomis, ir dabar
jos garbanos tarsi gyvos gyvats oko ir rangsi, isirietusi lanku
ji kando sau burnoje pirt i malonumo, it kat r nagais jam
krtin, bet tai jis dabar buvo jos gyvulys, jos arklys, atrod, lyg
antgamtika jga palaimos bangomis j tuoj vis trauks, jis visas
atsidurs jos viduje, ir kai ji pasilenk ir sisiurb jo lpas, savosiom
slopindama riksm, jam pasirod, jog jis tuoj prarasis smon, tik
prie tai dar spjo kak pagalvoti, kak, k bus girdjs apie juod
kibirki sprogim, kakur gilioje uantspauduotoje ertmje, po
kurio pasklinda viesos ratilai ir inyksta pasaulis.
Vliau, kai ji knibsia guljo jam ant krtins, jam buvo kils
noras j paglostyti, tik prisimin j esant apimt skausmo, o jos

210
nugar - suaiyt, tad ranka, pakibusi ore, taip ir sustojo, ir tada
ji guldama pratar kakur jam gaurus krtinje: a bijau, i ties
esmi viena, be eimos, visikai nebeturiu, kur eiti. Jis prisimin, jog
ir jam reikia joti; pakilo, gan greitai visk sutvark: dav jai imt
auksin, pradiai turjo utekti, liep paprayti tarn aptvarstyti
nugar, persirengti kokiais atlikusiais paprastesniais vyrikais raiky-
tojo rbais, apsiaustu, pasikinkyti kok veim ar bd ir judti kur
nors, link didesnio miesto, kur jos niekas nepasta, ten apsirengti
kaip dera jos lyiai, susirasti tarnait ar, dar geriau, tarn, ar pasiimti
k i ionyki, ir keliauti, keliauti i ia Dievui padedant, jei kartais
j keliai kada susikirst, jis jai galbt galsis padti, ji inanti jojo
vard, jei k. itai pasaks ir bdamas tikras niekada daugiau jos
nebepamatysis, pakilo, susikio markinius, susisagst, sutvark
liemen, juost, perpet, apsiaust, usivo skrybl ir, oks ant
pabalnoto arabo, smalsumo dlei dar isitrauk savj laikrod, dar
paman: Viepatie, na ir dienel, sunaikintas neeilinis didinas,
nuautas mylimas irgas, na ir ta moteris paimta prievarta, domu,
kelinta valanda; keista, bet jokio tio jau nebejuto, niekam; laik
rodis rod ketvirt po vidurdienio ir jis paragino arkl uoliais.

Kelias Bial nebuvo ilgas, kunigaikio gurguol Petras Antanas

pavijo dar prie Bresto; apsieita be didesni nuotyki ar incident,

211
Kristina Sabaliauskait

jei neskaiiuosime to, kad kakoks plikbajoris pakelje, ivyds

karietoje veam suniravot kunigaikt Martyn, msi mtyti
purvo gurvuoliais langus, rkdamas: Taip jam ir reikia, prakeik
tam ydui, kanalijai, ir tuo sukl kaliniui karietoje tikr juoko
priepuol; taiau pakako belaisviui viduje kak hebrajikai ktel
ti, padaryti staigesn judes, tarsi nort iokti laukan, ir upuoli
kas plevsuodamas nudryusio kontuo skvernais pasileido kojas:
kad ir surito, kunigaikio M artyno vis dar bijojo apylinkse.
Netgi kunigaiktis Jeronimas Florijonas, neirint vis jo armija
paremt nars ir karin bravr, iek tiek baiminosi pakvaiusio
pusbrolio: i pradi didiavosi, vos atvykus Bial jautsi it nuga
ltojas; vaiuodamas pro triumfo ark primenanius savo pilies
vartus, idabintus vliav, panoplij ir patrank reljefais, ptsi
tarsi bt koks Romos imperatorius, nelaisvn pams baising
barbar karali; tais pusbrol Martyn Mikaloj kad ir ne paia
me pilies kaljime, bet atokiame rm kampe, ariau kareivini ir
apsaugos; buvs raikytojas buvo mus, pirmosiomis dienomis siau
tjo, dausi savo kambaryje, svaidsi prakeiksmais, grasino visus
uversti, o ypa savo mon - j adjo sutvarks dar ir ipatroin-
ti* u jos idavyst arba, geriausiu atveju, numylti negyvai, kol
paskutin kvap ileis, tad ne vien prie dur, bet ir po langu jo
saugoti buvo pristatyti prsokai, o paiam kaliniui udrausta nau
dotis ne vien peiliu, bet ir akute, kad tik sau ko nepasidaryt; apie
jok skutimsi njo n kalba - joks barzdaskutys pas j nedrso nei
netis skustuvo, nei apskritai engti vidun, buvo vien duotas saky
mas keliems kareiviams prilaikant vis patrumpinti jo barzd ati
pusiomis nedidelmis irklutmis, idant visai jau neapelt it lau
kinis. Tok j ir ivydo Petras Antanas madaug po savaits uolaus
darbo atsivet grybi inventorizavimo Bialoje - apepus, be
peruko, bet isireikalavus savo drabui ir knyg kalinime, kaip

* Idarinti, imsinti. (Sen. arg.)

212
 SILVA RERUM III

ten bebt, kuracijos aktas juk ito tai nedraud, prieingai, reika
lavo, kad bt ilaikomas pritekliuje, ramybje ir be jokios grsms
jo sveikatai; kai jiedu, Petras Antanas ir kunigaiktis Jeronimas
Florijonas, nujo pairti, kaip laikosi kuruojamasis, jis sdjo sau
nusiramins - prails, apls, bet isiiustijs lyg salone; jiems
atjus uvert vien t savo hebrajik knyg ir dabar jau buvo
pabrtinai mandagus, tarsi ne jis bt nelaisvje, bet jie atj pas
j sveius, o jis juos maloningai priims; kuo galiu padti mielam
pusbroliui, klaus jis Jeronimo Florijono, o tasai dl savo nuomaus
ir bjauraus bdo buvo sumans i jo pasityioti: ir k gi bylojanios
yd knygos, gal jose yra urayta stebukling kabalistini bd,
kaip kiaurai pereiti sienas ir isivaduoti i nelaisvs? - ir Jeronimas
Florijonas net m spigiai kvatotis pats i savo smojaus, bet M ar
tynas Mikalojus j visikai rimtai pertrauk sakydamas, jog gilin-
sis ne io pasaulio dalykus, dabar jau ess pasiruos savo nei
vengiamai lemiai kuracijoje, nuolankiai ne jam statym u
numatyt kalinimo kryi iki dien pabaigos, kuri, jauis, ateis
netrukus; tad dabar j dominantis jau tik jo bsimas gyvenimas,
kuris seksis po dabartinio, btent to ieks Kabalos imintyje, ir
jis trumpai, bendrais bruoais ir kuo paprastesniais odiais, kad
bt suprantama net Jeronimui Florijonui Radvilai, nupasakojo
vis metempsichozs esm ir siel persiknijimo princip, tas klau
s net ipts akis, net taip susidomjo, kad prisitrauk vien kali
nio kambaryje stovjusi krsl ir atsisdo patogiai, kad igirst
daugiau; nagi, ir kuo gi tu buvai, pusbroli, ankstesniajame savo
gyvenime? Ir Martynas Mikalojus kur laik niko vartyti savo
talmudus, pasims popieriaus lap ir plunksn, pabrai, kak
lyg paskaiiavo ir susumavo, tuomet vl pasitikrino hebrajikos
knygos puslapiuose ir, padjs plunksn, pareik: pusbroli, Kaba
los imintis beveik neginijamai rodo, jog prajusiame gyvenime
buvau tilviku, nuo ko Jeronimas Florijonas net ado neteko, o at
sitokjs msliai sumurmjo patsai sau: tikrai, o juk panaus t

213
Kristina Sabaliausk ait

ilgasnap, pusbroli, ta tavo nosis, matyt, usilikusi i ano gyvenimo...

gerai, o kuo gi bsi kitame, naujame siknijime? Ir ia Martynas
Mikalojus vl m sklaidyti puslapius, o jo giminaitis, dabar jau
pradeds tikti ypatingomis kalinio galiomis ir paslapting moks
l iniomis, su dideliu susidomjimu tai stebjo, kol pagaliau igir
do, jog viskas rodo, kad Martynas Mikalojus kitame gyvenime at
gimsiantis... drambliu, k pilies eimininkas net galva pradjo
linksti: dramblys, straublys, taip, taip, matau tiesiogin ry, o
pusbrolis Kabalos inovas sau ts: Taip, viskas rodo, jog kitkart
atgimsiu drambliu, ant kurio Vilniaus vyskupas jodins po Jeruza
l... - ir, laimei, kad Petras Antanas buvo liks stovti Jeronimui
Florijonui u nugaros, laimei, kad tasai nemat kreivo stalininko
ypsnio itai igirdus, dar gerai, kad Norvaia balsu neprunktel
jo, tik susivalg su Martynu Mikalojumi, kurio akyse mat usi-
plieskusi valikik kibirkt, ir tas ts: - ...taip, o dar vliau
seksianiame gyvenime vl atgimsiu mogumi, ir tada jau a jodi
nsiu ant Vilniaus arkivyskupo, kuris u savo nuodmes ir berib
durnum bus atgims asilu..., ir abu pusbroliai Radvilos gardiai
pasijuok, mat kvailyb buvo gana paplitusi ypatyb, ir Jeronimas
Florijonas jokios ironijos nesuprato, tad, galutinai tikintas Kabalos
pranaysi, m prayti ir kamantinti, idant pairt savo tal-
muduose, kas laukia ir jo paties auktybs, ir ia vl sek ilgi brai
ymai ir apskaiiavimai, kol pagaliau Martynas sunr pirtus ir
msliai pavelg savo kalintoj, net nejauku nuo to vilgsnio tapo,
ir Jeronimas Florijonas net pasvirs priekin m praytis: nagi, nagi,
Martynai, na nekankink, pasakyk, kuo atgimsiu? Ar ta Kabala tau
nieko nerodo? Ir buvo patikintas, kad, prieingai, tokios ypatingos
asmenybs kaip Jeronimas Florijonas atveju ia viskas visut visikai
aiku, hebrajiki ramenys neklysta, ir Jeronimo Florijono net akys
usipliesk, nagi, sakyk, sakyk greiiau, ir tai sulauk atsakymo,
Martynas Mikalojus ikilmingai pareik: Jeronimai Florijonai,
kitam gyvenime tu neabejotinai atgimsi kuiliu, u savo nesuvaldo

214
 SILVA RERUM III

m meil visam io pasaulio dui ir brudui. Viepatie ventas, t

akimirk Petrui Antanui prireik didiausi pastang, kad nepra
pliupt juoku, Martynas Mikalojus ia jau nebesusivald ir kvato
jo i vis plaui, Jeronimas Florijonas to, jo rauds pilnas
veidas dabar i ties tapo panaus paminto padaro snuk, ilk,
prie ilkdamas i to pykio dar spjo sakyti: gerai, jei jau a kui
lys, tai nuo iol kaliniui duoti sti vien tik kiaulien, kad nepamir
t, pas k sveiuose, n vieno patiekalo be trefnos kiauls msos ar
tauk, kas, inant Martyno Mikalojaus prot n burnon neimti
msiko, jam i esms grs visika bado mirtimi, taiau toks buvo
sakymas, ir kunigaiktis imov lauk, o kalinys dar sustabd Petr
Antan: pasilik, tar, ir tau kai k dar turiu pasakyti; jiems likus
vienudviem, jis smeig Norvai akis ir tar: tikiuosi, supratai, jog
tavo irg oviau tyia, vien dl to, kad tau buvo brangus, niekada
neatleidiu idavysts, niekam. Betgi Petras Antanas itai inojo, n
nebuvo suabejojs: taip ir supratau, kunigaikti, dabar atsiskaitm,
vos nepridr - galim vl likti draugais; norjo dar pasakyti apie
Balbet, kad j paturjo, idant ir j kiek skaudint, bet nutar
veriau patylti. Koks i mans dabar jau kunigaiktis, - kariai
nusijuok Martynas, dabar esu jau tik niekas, nebe mogus, nesi
vaizduojamai keista bti niekuo, ibrauktu i gimins genealoginio
medio, be herbo ir be parao, be monos, be vaik, be galios, be
ryi, saistani su visuomene, o svarbiausia - be jokios praeities,
atminties, atminimo, nes utraukiau gd; pamatysi, Norvaia, jei
tik Dievas tau duos ilgiau u mane pagyventi, pamatysi, jie padarys
visk, kad biau umirtas, kad itrint mano net pdsak, net
menkiausi uuomin, apsimetins, jog niekada n nebuvau gims,
o viskas vien todl, kad man niekada nerpjo, k jie visi pagalvos...
Pairk, klaus jis, modamas link dur, pro kurias k tik buvo
ijs jo pusbrolis, ir kas didesnis varjotas - a ar jisai? Tik tai jis
visk daro kaip reikia, spdingai, tik pavelk i pil, i armij, vis
i pompa ir gali, juk svarbiausia iandien - atrodyti, pasirodyti, o

215
Kristina Sabaliauskait

kas esi i tikrj, niekam nerpi, o man niekada nerpjo atrody

ti, man niekada nerpjo, k kokia padugn pagalvos, nes puikiau
siai inau, kas esu i tikrj, esu tik skausmo, aistros ir sielvarto
pritvinkusi siela, substancija, kuriai forma nerpi, o ms dabar
tis - prieingai, vien tik formos, vien tik dekoracijos, vien tik iliu
zija, teatras, apgaul; kaip teatre, taip ir dabar, neturim tikr bd -
vietoj perknijos mums griaudia ir iurp kelia vien u scenos
drebinama skarda, o vietoje lietaus - niokia metalin kibir
pilamos kruopos; mes imokom pastatyti banyias, koki dar
niekas nestat, tik tai jose gyvena ne Dievas, bet daugarduk kle
bonai; pairk, ms pai ilkais itaisyti namai auksuotomis
sienomis itapyti nesamom perspektyvom, nusidriekianiom dan
giko groio sodus, kai tai anapus tikrojo mro, iorje - dvokian
iomis srutomis patvinusios skurdios miest gatvs, knibdanios
iurkmis ir pavargliais; pavelk, kokia visa tai apgaul - mes
slepiame plikes po svetim plauk perukais, senatv - po pudra,
sifil - po juodo aksomo skritinliais, o artjani m irt - po raus
vais skruost daais, betgi atimk visa tai, ir kas liks? Nesvarbu, kas
esam, k jauiam, svarbu, kad gerai ir didingai atrodom patys sau
ir irovams savo balagano teatre! Ir Martynas Mikalojus pradjo
aidiai juoktis, balsu svarstydamas, kaipgi jis laikui bgant atrodys,
kas i jo liks atminty, ir itas klausimas buvo paprastas, Petras A n
tanas jau dabar galjo jam tai pasakyti, buvo tikras ins - bent jau
girdjo, k visam Brestui pasakojo Matueviius, kuris dargi sak
si visk btinai ir apraysis, taigi, Petras Antanas taip ir iklojo:
be joki abejoni, bajor tautos atminty Martynas Mikalojus Rad
vila liksiantis kaip iprotjs kunigaiktis piktadarys, degins kai
mus, grobs kunigus ir skaisias mergeles, kurias laik hareme, o
galiausiai tiek iprotjs, jog sumans ydu patapti, u k ir buvs
paskelbtas neveiksniu, o j kalinant atsiskleidusi visa jo nusikalti
m baisuma: nuosav mon laiks arete ir purve, o metresi
naujagimius distiliavs ir siunts ydams Amsterdam moksli -

216
niams eksperimentams ir filosofiniam akmeniui igauti, be to, dar
turjs parankin, udik, Grabovsk, ir tasai uds jo meilues
beigi visus jam netikusius...
Ak taip, Grabovskis, kunigaiktis, j paminjus, m ypsotis savo
kreiva ypsena, ak, statistas, pasirodo, virto savarankiku aktoriumi
svetimo gyvenimo pjesje; blogai priirtas, blogo prisiirjs,
vargelis, ar kas patiks, kad, pasirodo, buvo simyljs vien mano
mergin, ir kai j, man pabodusi, skmingai itekinau, suman
isiaikinti su ja ir su jos vyru savaip, pasiuto, kai toji j, netayt
nelaiml, atstm... pasmaug i pykio j pai, o jos vyr - n u
dr... Betgi visi kalbs, jog tai bta manojo paliepimo, ar ne?
O ia vien paprasiausias nenumatytas, logikai nepaaikinamas
prasivers afektas, gaila vien meilios moteriks, maniusios, jog
laimingai nugyvens gyvenim... Kunigaiktis kvatojo, bet su aaro
mis akyse: Norvaia, js net nesivaizduojat, kaip domu bti savo
paties gyvenimo spektaklio irovu, tarsi teatre sdtum pirmoje
eilje ir matytum tave vaidinant aktori... tarsi btum mokslinin
kas, stebintis nekainojam alchemin eksperiment, kai odin
apgaul, paskalos ir kudesiai taip sutankja, jog net atgyja, garsas
tampa materija ir pradeda gyventi savarankik gyvenim... Taip,
man dert savo gyvenim irti kaip mokslin eksperiment,
galbt tai i tikrj dabar vienintel ieitis, js man ia pats nei
nodamas pastmjot puiki idj, ai u tai, jauiuosi, tarsi vykt
tikriausias alcheminis virsmas, galbt dabar mano gyvenime - ne
kas kita, o btent eksperimento nigredo pakopa, pirmasis ingsnis
link filosofinio akmens igavimo, visika decompositio vitae, visikas
manojo gyvenimo suirimas, kai viskas susilydo juod, dvokiant
ml, vliau suvilgsiant auksu... o galbt tai - prieingai - Go-
lemas, atgyjanios materijos pabaisa, tik gimusi ne i dulki, o i
nuogird, i moni paskal?
Ir jau nebepykdamas, atlys, Martynas Mikalojus prisimins
klaus, kaipgi Petro Antano ydait gyvenanti, gal jau j paturjs

217
Kristina Sabaliauskait

ir gal jau galjs papasakoti, kaip mylisi yds? O igirds atsakym,

kad, paaikjo, jog Gordono dukt, pasirodo, yra mirusi dar gerokai
anksiau, nei jis j ivydo, jos dvasia galbt klajojanti tv namuose,
jam pasivaidenusi ir tiek, kunigaiktis, kaip ydik reikal inovas,
jiems ltai rkant Teofils tabak, kuriuo Norvaia pavaiino, jam
kantriai paaikino: mielasis, tai bta ne ko kito, kaip paprasiau
sio dybuko: yd sielos yra ypatingos, labai savarankikos, jos ne
visada paklstanios visuotiniam metempsichozs dsniui, kartais
kai kurios neramios ir gyvybingos dvasios pabandanios sitaisyti
gyvuosius, toks apsdimas ir vadinamas dybbukh, menkas malo
numas, jei tavyje apsigyvena kakas svetimas, oi menkas... o yd
mergin, ypa t, mirusi nekalt ir niekados neragavusi knik
malonum, sielos bna itin arios, godios, alkanos kitos, gyvos,
btybs r jos kno ilumos; jos galinios susti apsstj i vidaus, it
kirml obuol... bet, matote, biiuli, dabar gal patiksite, jog greta, o
galbt kartais ir ms pai viduje, yra ir didiulis, nesuprantamas
pasaulis, o iliuzija kartais bna rykesn nei tikrov? Ir js sakote,
kad apsdimas m ir liovsi po to, kai ivydote jos kap? Kaip
keista... Ar js tikras, jog ten tikrai bta jos kapo - js juk neskaitot
hebrajikai, ant jo galjo bti urayta bet kas, gal ten bta tiesiog
kokio seno rabino antkapio ir Gordonas jus apgavo? - paaipiai
ypsojosi kunigaiktis Martynas.
Taip, kunigaiktis Martynas buvo keistas mogus, net ir laikomas
visikam arete Bialoje jis nesijaut belaisviu, veikiau elgsi ir laiksi
taip, tarsi visi likusieji bt buv jo valdioje, truput jo apkerti:
neirint visus jo laidomus poktus bei ugauliojimus, ir Petras
Antanas, ir kunigaiktis Jeronimas Florijonas pas j vis sugrdavo;
keistas dalykas, bet Martynas Mikalojus buvo tarsi ventasis bepro
tis, tarsi pranaas, tarsi kartais jo lpomis bylot kakas didesnio
ir keisto, tarsi jis inot ypating paslapt, kurios nuotrupom is
kartkartmis teikdavosi maloningai pasidalinti; tiesa, apsilankymai
pas j daniausiai baigdavosi visikai sujauktomis mintimis ir pas

218
 SI L V A RERUM III

tomis abejonmis, iauriomis patyiomis ar negailestingais figliais,

kaip kad nutiko Jeronimui Florijonui, usimaniusiam atsikeryti
pusbroliui - jei j ir aplankydavo, ateidavo vien siekdamas pasi
aipyti i jo religini ar mokslini sitikinim, tarp j vyko tikras
karas, kuris kur labiau paniekins, ir taip, Jeronimo Florijono pusje
buvo armija ir sargybiniai, valdia ir galia, statymo valia jis buvo
visagalis globjas, vieno jo sakymo ar mosto pakako, kad i kalinio
bt atimtas kuris nors i negausi kasdieni areto malonum ar
paprasiausi orum palaikani btinybi: knyga, taur vyno prie
vakariens; kad stumt nevilt kalin, kartais pakakdavo ir neduoti
vandens nusiprausti ar paliepti kelias dienas neineti naktipuodio,
bet Martynas Mikalojus stabiausiais bdais sugebdavo pritraukti
lankytojus vl ir vl, o pritrauks apgauti: pavyzdiui, tikins pus
brol, jog gals jo akivaizdoje igauti filosofin akmen, isireikalavo
keli retort i Turnos, stiklaini, stalo, kai kuri knyg ir irmos,
u kurios pasislps kak pilst ir burbuliavo, ir, kak kalbda
mas hebrajikai bei lotynikai, leido kraupius, dvasi vaitojimus
primenanius garsus, nekantraujant pusbrol guosdamas, jog tuoj
tuoj, dar truputis sielos ir kno kani ir pateiksiantis jo auktybei
pusbroliui pat tikriausi, jo auktybs pusbrolio vert ir specialiai
jam igaut filosofin akmen, kol, galiausiai, dar po keli hebra
jik ukeikim u irmos kakas garsiai pliumpteljo ir i u jos
pasirod Martynas Mikalojus alchemiko triumfo nuviestu veidu
ir praties panosn Jeronimui Florijonui laboratorin stiklain su
lapime plduriuojania dar garuojania imata.
Taiau vis dlto jo kalintojas turjo daugiau galios ir jokios pa
tyios, net paios imoningiausios, ito negaljo pakeisti, jo valioje
buvo leisti ar neleisti - kad ir matytis su mona, o ito Martynas
Mikalojus dabar reikalavo ir graiuoju, ir gudrumu, ir beviltiku
pykiu; prats prie neribot, imoningiausi knik malonum da
bar kankinosi negaldamas patenkinti savo vyrik poreiki, tiesiog
sienomis lipo savo kambaryje, celibatas jam buvo didiausia kania,

219
Kristina Sabaliauskait

atsiskit man bent Mart, juk nesu su ja ituoktas - jis reikalavo

pusbrolio, sargybini, vis, netgi Norvaios, kartj prisikviets sil
jam didel deimant nuo pirto, kad tik slapia jam leist pasimatyti
su kunigaiktiene, su tarnaite, su virtuvs ar daro merga, ar kad ir
su kokiu jaunu piemeniu i bdos, su bet kuo, jis nebegals daugiau
bti vienas pats ir net balsu svajodavo, k darysis vos tik atsidrs
moteriks glby; vien nuo it jo kalb buvo galima klausantis pa
iam iprotti, kart itai nelaims turjo igirsti ir kunigaiktien
Magdalena i apski, Jeronimo Florijono antroji mona, kuri
tasai buvo atsiveds kartu giminaiio kalinio pasiirti: i pairos
ji buvo apsukri moterik, mokanti laikyti savo nuomj vyr per
itiest rank, tasai savo ruotu atrod susiavjs savo monike,
savo laputaite, kaip j meiliai vadino, koketuodama i vis jg ji
kartu gebjo pernelyg arti jo neprisileisti; bdama visad meili, turjo
kiek daugiau vyro pasitikjimo ir todl - didesn judjimo laisv,
tad prireikus vis galdavo ikeliauti aplankyti eimos; ituo danai
naudojosi, mat Biala su savo kareivinmis nebuvo patraukli vieta
moteriai, bet dabar, ia atsiradus Martynui Mikalojui, ji vis daniau
ir daniau pradjo vien favorito negriuko lydima tarsi atsitiktinai
vaikioti po kalinio langu, o vien tatai jau buvo pavojinga, mat nuo
jo pragaiting odi ir kalb apie moteris ir meils malonumus
negaljo apsaugoti n didiausia sargyba, ir todl iam pradjus
pusbrolio ir jo monos akivaizdoje pasakoti, k meilingo jis nort
padaryti atsidrs moters glby, baisiausius, krikioniui nesivaiz
duojamus itvirkavimus - kur ir kaip jis lytt, skverbtsi, buiuot
ir glamont lieuviu, - Jeronimas Florijonas ikart nutrauk vis
aplankym, vien klausymasis apie tokias nevankybes galjo moter
nebepataisomai itvirkinti, o kaliniui nuraminti ir pakreipti jo mintis
Dievop ikviet savo kapelion, didiai dievobaiming ir gerbiam
kunig Liudvik Ignot Riokur; kapelionas pas Martyn Mikaloj
itvr vos pusvaland - ilk i ten visas raudonas, atrodydamas
taip, tarsi tuoj pats eis virvs iekotis, nieko nebegaljo pasakyti, vien

220
purt galv onus ir beviltikai neteks ado vien velg dang, tar
si teigdamas, jog itam nusidjliui jau niekas nebepads, o pavymui
sklido Martyno Mikalojaus kikenimas: mons, dalinu jums dykai
nekainojamus patarimus, kaip patirti meils malonum, galiu jums
bti tikras vedlys po kno emlap, inau, kur paliesti, kur spuste
lti, kur lytelti, kad knas nuo palaimos suskambt it muzikos
instrumentas, ito js jokiose knygose nesurasit... Taip, kunigaiktis
Martynas inojo daug geiduli paslapi, Petras Antanas tuo ne
abejojo, uburtos moterys Turnoje buvo geriausias to liudijimas, o
tai, k jis pats patyr su Balbete, kas buvo visikai nepaaikinama,
neabejotinai buvo kunigaikio meils mutro, o gal net ir Kabalos
burt pasekm; taiau pasitaikius progai jis viena ausim klausydavo
aistringj kliedesi, nelaim tik, kad kunigaiktis Martynas, vos j
pastebjs netoliese, imdavo kalbinti atvesti jam moter, kad ir jo
mon Mart, tvirtindamas, kad kuracijoje juk buvo pasakyta, jog
jie tur tenkinti jo knikus poreikius, o vyrikas poreikis jam iuo
metu - vienas svarbiausi.
Ir Petras Antanas, visa tai matydamas, gerai prisimindamas vargo
Johano Bachstromo istorij, puikiai inojo, kas gali nutikti niekuo
dtiems monms, jei jie, savo nelaimei, atsiduria tarp Radvil ir
j mon, todl labai aikiai suprato, jog metas keliauti, nelaukiant,
kaip ten pasisuks reikalai sujos auktybs kunigaiktiens Magda
lenos vizitais, ir kuo baigsis kunigaikio Martyno norai pasimatyti
su mona, kuri, beje, Bialoje dabar lygiai taip pat nesirpino nei
savimi, nei savo vaikais; Jeronimas Florijonas ne juokais niro, jog
n gavusi tkstant taip ir nesugeba susitvarkyti, sns taip ir tebe
vaikiojo nevalyvi, apdrisk, vyriausij, varg luoiuk, tiesa, buvo
nusprsta isisti mokslus Varuvon, ir kunigaiktien Magdalena
mielai ta proga pasiov j palydti. Be to, Petrui Antanui Bialoje
nebuvo malonu vieti - tai buvo keista vieta, prabangi ir didinga,
su nuostabiais rmais, su puikiais boktais, su didiulmis men
mis it banyiose itapytais skliautais, su graiausiais paveikslais,

221
Kristina Sabaliauskait

prabangiais baldais, bet labai nejauki, tarsi didiuls, prabangios i

puotos kareivins - galbt lm tai, jog ten aplink kvartiravosi ei
tkstaniai mlyn pstinink ir dar pora tkstani kunigaikio
raitj kazok, gal kad vietoje sodo buvo didiausia pratyb aikt,
vietoj fontano - jojimo manieas, o vietoje oranerijos - didiulis
kaljimas prasiengusiems pavaldiniams; girddamas j, kalinam
ar net kankinam, vaitojimus Jeronimas Florijonas juokaudavo - o,
mano choras dainuoja; viskas ia buvo tvarkinga, sugrietinta ir su
karinta, netgi jo meno ir brangenybi kolekcija - regjos, tkstant
paveiksl ir daugyb skulptr jis turjo vien dl to, kad turt, ne
dl diaugsmo ar groio, bet dl kiekio, dl skaiiaus, kaip armij;
vien dl to, kad reikia, regis, turjo ir teatr, tikr, ir lli m arione
i, ir balet jam oko ne vien mergels, o ir jauni bernai, kadetukai;
i vis eimininkas reikalavo beslygiko klusnumo, viskas ia vyko
pagal tvarkarat, vokikai, ia buvo slogu, nuo t kareivini Petrui
Antanui beveik vaidentis pradjo - kart net pasidingojo, jog i
rikiuots velgia jo paties tvo, Jono Izidoriaus Norvaios, veidas
net nusipurt tkart, ir blogiausia, galvodavo Petras Antanas, kad
vakare negali n igerti - jo auktyb, prieingai nei kiti didinai
ar jo pusbrolis etmonas, buvo visikas blaivininkas ir n akyse
negaldavo girt paksti. Vienintelis prasiblakymas, trikdantis
tas rikiuotes ir mariravimus, panoplijus ir patrankas, tvark ir
simetrij, buvo vien kunigaikio potraukis prie visoki deforma
cij, anomalij ir apsigimim; tad i Turnos atgabentosios ir Petro
Antano suraytosios retenybs atsidr pagarbiausioje vietoje Bia-
loje: baziliskas spirite um deram viet alia dvigalvio kdikio,
ir kito, vienaakio, su milinika galva, alia dviej bangini meils
padarg, slibino kaukols ir ikimto krokodilo; velgdamas akl
bazilisk stiklainyje, nebegalint udyti vilgsniu, Petras Antanas
nenorom galvodavo apie Martyn Mikaloj.
Petras Antanas ikeliavo netrukus - jo pasiuntinyb buvo baigta,
nedidel kelio galel, u Bialos rib, jis dar lydjo kunigaiktiens

222
 SILVA RERUM III

Magdalenos ir Martyno Mikalojaus snaus Juozapo Mikalojaus

kariet; jam teko ir ibandymas palydti varg kuprel atsisveikinti
su kalintu tvu; kalinys i pradi n nenorjo jojo matyti, bet
vliau, apkabins savo luoiuk, jam tik pratar: eik, gerai mokykis
ir visiems laikams pamirk savo tv, taip bus geriausia visiems; ir
jodamas keliu ties karietos durelmis jis mat jaunojo kunigaikio
stikl remt aukt kakt, iki kraujo kandiojant lpas tramdom
aar paaky, vliau karieta pasuko Varuv, o jis - link Nesvyiaus.

Jojant Petr Antan vl kamavo vis sugrtanios mintys apie se

natv - rudens orai buvo bjaurs, altis ir drgm smelksi jam
kaulus, snarius maud, naujasis arabas n i tolo neprilygo Argen
tui - buvo puikus gyvulys, bet ne toks iaukltas, ne toks supratin
gas, kur kas aiktingesnis, labiau nenuspjamo bdo, kartkartmis
net usispyrs it asilas, ir Petras Antanas nebebuvo toks nirtulingas
raitelis kaip jaunystje, kad tbt galyntsi su irgu, j palaut,
veikt, jam tesinorjo nujoti greiiau tiksl, o orai buvo lykts,
keliai - paliug, nesaugs, kad ir su nesvyiki palyda, bet kelis
kartus teko bgti nuo plikaujani pakels bajorli bri - ne
galjo sau leisti dar vien petyni, ve svarbius piniginius doku
mentus, visus tuos Turnos depozitus, negaljo sau leisti, jog jie po
kokios rabavons susidrimo atsidurt griovy, pakels purve; be

223
to, jojant ir mintys kankino nelabai malonios - vis galvodavo apie
kunigaikt Martyn, kalint, virtus niekuo, virtus nullum, tas
skaitmuo dabar Petrui Antanui nedav ramybs, net paiam buvo
keista, jog tiek daug galima mstyti apie nesat, niek; taiau buvo
akivaizdu, kad Viepaties pasaulio plane niekui taip pat turjo bti
skirta vieta, galbt kakokia uantspauduota ertm, tuias tamsus
rsys po pasaulio statiniu, ir ia jis galvojo, kad galbt itai galt
jam paaikinti nebent koks Glaubitzas arba ydai, tik, inoma, ne
imonas Icikoviius, ir jis net pats sau nusiypsojo prisimins an-
dainykt Turnos ekonom, dabar strigus Bialoje ir, regis, ilgam:
ivetas kaip Jeronimo Florijono belaisvis, jis greitai gavo nuomio
jo kunigaikio pasitikjim, mat tasai, matyt, audrintas pusbrolio
Martyno, net kalinime niekaip neatsiadanio tos paslaptingos
erezijos, dabar pats m domtis ta Kabala ir jos pranaystmis,
pradioje band ikvosti net kunigaiktien Mart, k toji inanti,
taiau anoji domjosi vien stebuklingomis brangij akmen savy
bmis ir apie tuos ydikus monus ne k tegaljo papasakoti, ir tada
jau Jeronimas Florijonas kreipsi imon Icikovii, kaip buvus
Martyno patiktin, ir tam neliko nieko kita, kaip tik apsimesti
didiausiu Kabalos inovu ir primeluoti Jeronimui Florijonui, jog
gals jam ipranaauti jo ateit; O k js btumt dars manimi
dtas, ponas Norvaia, - sksiodamas rankomis ir baugiai dai
rydamasis aplinkui Icikoviius jam kudjo Bialoje, - kunigaiktis
Martynas, lyginant su ituo, yra dar visai viesaus proto"; taigi,
dabar imonas Icikoviius po truput penjo Jeronim Florijo
n paslaptingomis kabalistini pranaysi nuotrupomis apie jo
laukiani didi ateit ir pasaulin lov; svarbu buvo taupiai tas
uuominas seikti ir kol kas, regis, Icikoviiui niekas negrs - jis
buvo slyginoje Bialos pono malonje, taiau vargu ar gals k nors
imintingesnio pasakyti apie niek, beprasmybs ir nepaaikinamos
tutumos jausm, vis daniau uplstant Petro Antano Norvaios
mintis.

224
 S TL V A RERUM III

Lygiai taip pat jis danai prisimindavo ir juodj ertm, jausm,

beveik pana mirt: visa praryjani tams ir umart, kuri
buvo patyrs Balbets glby - taiau keistu bdu ji nebuvo tuia,
prieingai, tas juodumas buvo tirtas, pritvinks pilnatvs; kuo
daugiau jis mst, tuo labiau suprato, jog tai bta malonumo paiu
gryniausiu pavidalu, tokio tankaus, kad net juodo kaip sutemos,
tarsi smons aptemimas, tarsi jis bt atsidrs kakur anapus
visko, kas pastama, nes net aplink esantis pasaulis, erdv ir lai
kas tomis akimirkomis tarsi buvo iskyd, inyk; jis suprato, jog
daug k atiduot, kad bent akimirkai galt vl patirti t visiko
usimirimo jausm; mintyse jis bandydavo atgaivinti ano karto
atsiminimus - jos garbanas, besiranganias tarsi gyvats, jos nuo
imuto prakaito vilganias krtis, apvalias tarsi obuoliai ir staias,
su mauiais rusvais speneliais, jos laun ilum ir jg, baltus
dantis, sumavusius pro skausmo ikreiptas lpas, kai jis neat
sargiai paliet jos botagu suaiyt nugar; jis suprato, jog geismas
jai, nuplaktai ir ivarytai i sugriuvusio raikytojo svajoni dvaro,
buvo tarsi burtas, tarsi ukalbjimas baimei nuvyti, tarsi miios,
atnaaujamos gyvenimui; umartis, vaistas nuo nerimo dl ateities
ir prieiko pasaulio; jis, pats negaldamas tuo patikti, suprato jos
besiilgintis ir dabar kankinosi pats nuo savo apmaudo, kad paleido
j vien tais nesvetingais rudens lietaus merkiamais keliais keliauti
kakur, visik neini.
Taiau Staloviiuose, Naugarduko paviete, jo lauk staigmena -
ne kas kitas, o garbusis architektas Johanas Kristupas Glaubitzas,
kuris, kaip paaikjo, ten buvo atvyks sutvarkyti nebaigt reikal,
kuopti svetimo mlo, kaip jis kariai pasak: pasirod, jog Vil
niaus katedros kapitula ir kanauninkas ulkovskis u didiausius
pinigus buvo nusamd ital, karaliaus architekt Jokb Fontan
veniausiosios Mergels Marijos Umigimo banyiai atstatyti, o
tasai, pams dvideimt penki tkstani auksin avans, j ieik
vojo ir paprasiausiai nusiplov, kakokia nevari, neaiki, tamsi

225
Kristina Sabaliauskait

istorija, miestelyje nekama, jog buvo sipainiojusi moteris, neva

beveik visk tas Fontana dl jos kortom pralos, nors jis nenors
tikti tokiom paskalom apie koleg, ger profesional, taiau, kaip
ten bebt, kapitula dabar bylinjasi su anuo dl ivaistyto avan
so, o Fontanos vieton visko pabaigti pasamd j, ir dabar vargui
Glaubitzui reikjo tvarkyti tas pradtas statybas pagal neikepus
pirmtako projekt ir su varganom lom; tam ir buvo ia trumpam
atvyks, apsistojs klebonijoje; kas gi kitas, jei ne a? - retorikai
klaus uolusis liuteronas, taiau net ir jis atrod pasidavs rude
niniam nirumui, daugiau kalbjo apie pinigus nei apie pasaulio
architektr; neirint visk, aprod Petrui Antanui Stalovii
banyi, paskendusi tarp pastoli ir tarp rudenini lapi sod
plikomis akomis ir raudonais ieminiais obuoliais; Norvaia ten
liko vakarini mii ir, sddamas pustutje altoje banyioje
tarp vietini kaimiei bei keli apylinks plikbajori, pusiau nuo
irdiai pasimelds gan akis; jo dmes patrauk ventojo Jono
Kriktytojo galva ant padklo, vieiai ilipdyta reljefe tiesiai po
altoriaus glorija su ventja Dvasia; jis pamin andainykt savo
sapn, kuriame ydait oko su ydais ir tokiu pat padklu, et, kas
galjo pagalvoti, jog paaukota bus kunigaikio M artyno galva,
visgi kai kurie sapnai yra pranaingi, o kai kurios mintys turi galios
virsti knu, ir kai jis, miioms pasibaigus, persiegnojs patrauk
link ydo ueigos, kakoks pranczikai vilkintis jaunas vyrukas su
skryble ir apsiaustu pakils i paskutinio banyios suolo patrauk
ta paia kryptimi kaip ir jis, ir itaip, keliolikos ingsni atstumu,
jie priartjo prie ueigos, Norvaia net mintyse nusikeik, dar
vienas keliautojas, ir taip jam su vyrais vos uteks vietos, jie eng
vidun, vienas po kito, dabar tas vyriokas jau patogiai atsistojs
ildsi rankas sau prie idinio, tik garas kilo nuo sulyto apsiausto,
laai kapsjo nuo plauk, vyrikai surit nukarusiu lapiu juodu
kaspinu, garb Jzui Kristui", - pasisveikino Norvaia ir, jaunuoliui
atsisukus, Petrui Antanui apmir irdis: tai buvo Balbet.

226
 SILVA RERUM III

Jie kalbtis pradjo tik po to, vliau, kai ji jau ilsjosi skurdiame
ueigos guolyje, jam padjusi galv ant krtins, peties link; lig tol,
kiek Petras Antanas Norvaia pamin, tarsi viskas vyko be odi ir
be kalb, buvo savaime suprantama, jog jie dalinsis ueigos kambar
ir kai jame skubiai atsidr, saldus juodosios tutumos stebuklas
pasikartojo, tik kart jis nebuvo apimtas pykio, ne taip skubjo,
taiau vis tiek buvo godus, nieko beveik negalvojo, vien kaip n u
malinti savo alk ta moterimi, su kuria viskas buvo taip paprasta ir
savaime suprantama - bti kartu su ja buvo tarsi kvpuoti, tarsi gerti
vanden ir valgyti duon, ji buvo tarsi gyvasties stebuklas; ji atsivr
ir atsidav jam visikai, be kalb, be kvail klausim, ar myli ir kas
bus rytoj; be jokio drovumo ar gdos, vien su didiausiu geismu,
sklindaniu i kiekvienos malonumo ir prisilytjimo ialkusios savo
odos poros, nuo kiekvieno paiurpusio odos plaukelio, ir jdviej
pasisotinimo akimirk j vl apm tas prot jaukiantis saldumo
jausmas, taiau kai jis baigsi, stebuklas liko, ir tas stebuklas buvo
toji moteris lovoje ir jos pailss, kiek lipnus, iluma alsuojantis
knas, alia kurio visas lapkriio lietaus merkiamas pasaulis su
rudais pvaniais lapais nuklotais sodais, altomis aidiniomis ba
nyiomis ir purvu paliugusiais keliais atrod toli toli, u tkstani
myli, o gal net ir visikai inyks; alia jos nebuvo vietos baimei,
miriai, ligoms ir senatvei; kad ir priklausiusi kunigaikiui, kad
ir paymta gdos dagu, ji buvo stebtinai tyra; tyra it gyvasties
versm, it umigusi ventoji mergel.
vintant jis pabudo nuo baisaus sapno: regjo save, bgant
tui nepastam kambar, kuriame jos nebra ir, kaip bna vien
sapnuose, j apm stingdanti baim ir suvokimas, kad jos nebra
i viso, pasaulyje; taiau pabuds jis kilsteljo galv - ji tebesiilsjo
ant jo nutirpusios rankos, tik pasisukusi ant kito ono ir dabar jis
melsvoje ryto viesoje grojosi jos mayte ausimi, kyania i
po vienoje pusje kitados trum piau pakirpt plauk, jos kaklu,
tobulai nuvilnijaniu nuogo peties ir laibo liemens linkiu, ir jis

22 7
tyliai utrauk ueigos antklod ant jos nuogumo, kad nesualt,
taiau ji pabudo, pabudo, atsigr ir nusiypsojo, ir jis vl pasijuto
geidis, pasijuto turs pasinaudoti proga, kol dar galima, kol ji
dar ia, ir rytin aistra buvo paprasta ir trumpa, taiau ne maiau
palaiminga, jis suprato, jog jam dar jos negana; tada, tryt, jie ir
sutar niekada daugiau nebesiskirti, jis pasak jai turs usukti
Nesvyi kelioms dienoms, paskui keliausis Vilni, ji turinti vykti
su juo, nes jai vienai, moterikei, keliauti pavojinga; stebuklas, kad
ji pasiek Staloviius sveika ir gyva, Vilniuje jis ja pasirpinsis, ir
ji sutiko; jo glbyje jautsi saugi, t jis tikrai galjo patvirtinti, nes
net jos mikiojimas tarpais visikai nurimdavo; ji beveik neusikirs-
dama itar: neirint visk, negaljusi jo umirti, vislaik apie
j galvojusi nuo tos akimirkos Turnoje, kai jie isiskyr, veikiausiai
pati Apvaizda jiems lm vl susitikti, Viepaties ranka, ne kitaip.
T deimt myli, kurias kit ryt turjo veikti iki Nesvyiaus,
jie keliavo jau kartu, palydos vyrai i pradi truput narst juos
vilgsniais ir kudjosi, taiau jis tepasak, jog kilminga ponia dl
sav prieasi incognito vykstanti Nesvyi, ir jie iais neramiais
laikais j privalantys palydti, kaip riteriams ir bajorams priklauso,
tad toliau jie jojo greta ir kelion su ja neprailgo, jo akys ilsjosi,
velgdamos j - kad ir su vyrikais drabuiais i Turnos, kiek per
dideliais, taiau atrod aviai su trikampe skryble, su vyrikai su
ritais plaukais, buvo itverminga, puikiai savo kelntom tvirtom
launim laiksi balne, buvo matyti, jog ne naujok, jog gimusi ba
jor luome ir nuo vaikysts gudusi jodinti; negaljo jos per daug
kamantinti, aplinkiniams girdint, taiau kiekvien kart, kai ji i po
juodos skrybls krato pavelgdavo j savo spindiniomis akimis,
j apimdavo nepaaikinamas diaugsmas ir salduma.
Nesvyiuje j kurdino, inoma, ne pilyje, bet geriausioje uei
goje - jo, kaip patiktinio, laidavimo pakako, kad ja bt deramai
ir pagarbiai ten pasirpinta neudavinjant per daug klausim; pas
kunigaikt etmon jo lauk, jis buvo palydtas vien jo kambari;

228
 SILVA RERUM III

lipdamas virun didiaisiais laiptais su rausvai pilkvomis freskomis

ir nutapytais netikrais lipdiniais ir langais vl prisimin Martyno
Mikalojaus odius apie tai, kad j dabartiniai gyvenimai - vien
puoni apgavyst akims, kaip toji uvis, kuri ia andai rmuose
valg ir kuri, kaip prapjovus paaikjo, esanti kalakutiena; kuni
gaiktis etmonas j prim miegamajame, ir atsisds prieais j
krsl, nugara besikrenani krosn su herbiniais ereliais ida
bintais kokliais, jis dabar velg kosint savo geradar: buvo ruduo,
met laikas, kai jam kaskart pamdavo ligos, ir tai jis dabar sdjo
atremtas pagalves po alio prancziko ilko baldakimu, su mau
kilnojamuoju raymo staleliu ant siuvintos altembaso antklods -
itai buvo jo paradinis, oficialus miegamasis, netgi miegamieji iais
laikais buvo vien dl aki - artimiausieji inojo, jog jis mieliausiai
leidia naktis kunigaiktiens kambariuose, ten buvo jaukiau ir
iliau, o vlyviems slaptiems pasimatymams in privatum su kuo
nors turi ir dar kitus miegamuosius kambarius rmuose; netgi jo
nusisekusi laiminga santuoka turjo apgaulingj iorin sluoksn ir
dar ne tok dail pamual po juo; viskas iame gyvenime buvo dvi
guba, ir dabar, klausydamas kosulio priepuolio, Petras Antanas sau
mst, jog netgi pats kunigaiktis, gerairdis, vaiingas, atlapairdis
ir minktas vaistnas, tarsi velnus ir pkuotas persikas viduje
buvo su kietu, raukltu tamsiu kauleliu: tai tok j visi daugiausiai
prisimins - pavirutinik kunigaikt tu mano uvele", o i ties
tai iltai sau lovoje pilies viduryje sdjo beatodairikas strategas,
tvirtas ir kietas eimos galva, k tik paaukojs vien saviki, kad
ilikt kiti; be gailesio nugenjs ne pagal plan isikerojusi ak,
idant isaugot imtamet eimos med; atmintyje blausiai ms
teljo kakada Milkantuose matytoji keistenyb - pusiau puis,
pusiau beras, ir jis lidnai ypteljo j prisimins, bet kunigaiktis
etmonas itai suprato savaip: duokit en popierius, mano mielasis,
pairsim, k turim, k peln toji kuracija; ir jo akys sublizgo,
matydamos skaiius depozituose, emi inventoriuose ir pajam

229
Kristina Sabalia uskait

iklotinse, inoma, visa tai vien dien atiteks Martyno Mikalojaus

snui, Juozapui Mikalojui, bet kol isai dar nra pilnametis, kol dar
moksluose, visos i turt duodamos pajamos bus, inoma, kuni
gaikio etmono valioje, i ties, uvel geriausiai ijo i viso ito,
kaip pasakyt ydai, geefto, - gavo daugiausiai ir dargi rpintis
kaliniu n nereikjo, ita pareiga atiteko Jeronimui Florijonui kartu
su kilnojamaisiais turtais, ir Petro Antano mintys, matyt, atsispin
djo jo veide, nes ia kunigaiktis etmonas mai padjo popierius
ant raomojo stalelio ir db j akis: jos buvo kupinos paaipos.
Neteisk nors tu mans, pone, - itar jis gan piktokai, - pakaks
jau, jog Viepats mus teis, kas manaisi ess, kad dabar priekaitingai
irtum? Manaisi ess geresnis, kitoks? Ne kitoks, toksai pat, tik
maesnis, kaip tik patsai turtum visk suprasti", - ir jis ikls ie
duotas rankas vir teatralikai pasak: tai ios dvi rankos, mano,
vyriausiojo, rankos, turi ikuopti vis eimoje susikaupiant brud,
ir manai, kad joms lengva? Kad galima itai atlikti n kiek paiam
nesusitepant? Betgi duok nevarai vali, uleisk - ir viskas uaks,
niekam nuo to nebus geriau; valstyb, mielas pone, prasideda nuo
eimos, eima - tai irgi valstyb, ir kartais joje dl tvarkos turi bti
kaljimas, ir kartais jame sdi kaliniai, kuriuos kad ir myli, bet j
negalima laisvj palikti, kitaip prads nusikalsti ir kiti; jeigu norim
ilikti per imtmeius, turim mstyti galva, ne afektais ir ne irdimi,
nors, Viepats liudininkas, ta irdis kartais ir plyta i skausmo;
taigi, pone, ai tau u nuveikt darb, o dabar ir patsai susiimk
rankas, iskysti negalima, ms laukia Vilnius ir seimo rinkimai.
Ir taip, Petras Antanas Norvaia sum save rankas: jam padjo
tai, jog kuo daugiau galvojo apie Balbet, jo laukiani miestelyje,
ueigoje, apie jos laib liemen, kinkuojant balne, ir garbanot
uodeg, i po skrybls nusidriekusi per liaun nugar, tuo jam
buvo lengviau, nutrko tik kart tvakar, ustalje per vakarien,
kai kunigaiktien Prancika Urul susirpinusi paklaus, kaipgi
pasisek patsai kuracijos paskelbimas, teko girdti, kad Martynas

230
 SILVA RERUM III

Mikalojus nenorjo su tuo susitaikyti, ir jis, velgdamas savo gera

dar, deimantais kibirkiuojania ranka keliani akut burn,
vaki viesoje aiaruojanius auskarus, itaig ant stalo, ilum
svetainje, prisimin Martyn Mikaloj - apepus, maldaujant
btiniausi daikt ir moters kno ilumos, ir jis mandagiai, bet
altai atsak: taip, kunigaiktis raikytojas prieinosi, js auktybe
geradare, gyn savo laisv i paskutinij, net atsiaudydamas, bet
buvo pargriautas tiesiai purv, du vyrai laik rankas, du kojas,
vienas atsisdo ant laun, vienas - jam ant krtins, taiau ne
itai buvo blogiausia, niekada nepamiriu jo veido; blogiausia buvo
aaros jo veide, pralaimjimas jo akyse; kaip ten bebt, viskas
baigta, kunigaiktis dabar anuliuotas, kaip ir buvo nusprsta, nei
i jo, nei i Turnos nieko neliko, vien prisiminimai apie buvus jo
gyvenim ir imtytos natos; ir itai nebuvo gerai priimta, jis mat,
kaip jos ranka sudrebjo, taiau ji susitvard; jos veidas vl tapo
nejudrus it kauk, it per lkt puotas, ji tik itar: ak pone, kam
tos smulkmenos, suprantame, jog esate pavargs, bet nebkite dl
to lus; po stalu jis isitrauks pavelg laikrod - silentium st
aureum, tikrai nederjo pamirti auksins taisykls, vakarien tuoj
baigsis, jis gals nemaiom isprukti i rm, miestel, ueig,
kur jo lauk Balbet; ir kai pagaliau atsidr jos glbyje, ji, tarsi
jausdama, buvo ypa aistringa, kudjo jam meils odius, balsu
pra nevankiausi glamoni, sak jam, kaip j liesti, k daryti,
ir itai skambjo kaip nuostabiausia poezija, mat ji sugebjo daly
kams suteikti netiktus vardus; tai, kas mezgini nrjos ar keks
lpomis bt skambj kaip veiko keiksmai, jos lpose virsda
vo nekaliausiom uuominom, kurias supratus atsiskleisdavo j
nuostabi ir begdika prasm; ji buvo it kek ir karalien vienu
metu, ir i ties labiau primin paslaptingas deives i kunigaikio
bibliotekos nei nuskurdusi bajor be prieglobsio.
Nesvyiuje jis utruko tkart trumpai - po keli dien ivyko
Vilniun, ruotis rinkimams ir kunigaikio atvykimui: negaluojantis

231
Kristina Sabaliauskait

etmonas su kunigaiktiene turjo ivykti iek tiek vliau, karietomis,

tad jis galjo nevaromas tsti kelion kartu su Balbete, kuri paai
kjo esanti patyrusi keliaunink - nesisksdama pakl kelion bal
ne, su vyrais, ir jis avjosi, kaip gimtai oriai ir grakiai ji pakelia
sunkumus: rytais jai pakakdavo nusiprausti, susiukuoti plaukus ir
lsti vyrik rb, buvo avinga ir geidiama ir be vis t pudr
ir pomad, kaspinli ir nrinli, kyk ir garderob, skryneli
ir ryuli, kuriais apsikraudavo keliaudama Placida Amelija, o ir
tai, vos reikdavo kur ijudti, kaskart girddavosi aminos aima
nos dl kelions varg, nors keliaudavo sau patogia karieta, kaip
didel ponia, betgi ne, alpdavo, aldavo, dusdavo nuo tvankumos
ir bambdavo; o Balbet, prieingai, net gamtinio reikalo prispirta
gebdavo visa tai atlikti nepastebimai, diskretikai dingdama vos
kur jiems stabteljus pailsinti arkli, prieingai nei jo teista mona,
kuri tpiodavo kaip perekl pakelj su tarnais ir naktipuodiais;
Balbets knas jo mintyse buvo tarsi paslaptinga malonum, o ne
nevarum vieta, ir jis, kelions metu velgdamas j balne, kaskart
j nurengindavo akimis ir mstydavo, k jai darys sutemus, jiems
sustojus nakvoti.
Neirint kartkartmis dar upuolant mikiojim, ji buvo puiki
panekov, guvaus, maiktaus proto; be apsimestini moterik fa
naberij, prieingai, gebdavo pasijuokti ir i riebesnio juokelio, ne
buvo venteiva, bet alia jos niekas neleisdavo sau bti iurkiam;
ji akivaizdiai rimo jo draugijoje ir mikiojo vis maiau ir maiau;
kai jis bandydavo iklausti jos praeities dalyk, kartais ji sakydavo
apie tai papasakosianti kada nors, vliau, ir jis atlydavo; lygiai, kaip
ir atlyo tada, kai braukdamas pirtais per dag jos mentje buvo
usimojs ikvosti jo atsiradimo istorij; ji, dbusi i nuoskaudos
patamsjusias akis, tepratar: ak, silpna moteris, neapsaugota ei
mos, gali taip lengvai tapti kit grobiu, o dorybingai atstmusi
niek - bti apkaltinta nebtom nuodmm ir net sunaikinta
budelius pasitelkus; po baisiosios bausms ji mansi esanti uvusi,

232
 SILVA RERUM III

tuomet j priglauds raikytojas, i pradi suavtas vien jos muzi

kini gebjim, o po to... o pppo ttoo... ji nne...atsispyrusi jo... jo...
iminiai, inioms... jjis.. ggebantis ppa...pa..pakerti, ak, betgi j
teis tik Aukiausiasis u josios paklydimus, bet kuriuo atveju itai
nebuvusi meil, tikra ir tyra; ir po t odi ji lyg susigdusi nusuko
vilgsn, o jis jos daugiau nebeklausinj o, ji daugiau nebemikiojo;
kartais Petras Antanas bandydavo prisiminti ir spliodavo, ar tik ne
j bus girdjs Turnoje, u sienos, taiau koks dabar buvo skirtu
mas, jei ir priklaus kakada kunigaikiui, kunigaiktis dabar buvo
nullum, o Balbet buvo jo vieno ir pakeliui Vilni jis mgavosi
ja kasnakt, tyrinjo jos jojimo nualint kn ir alino j dar labiau,
atrasdavo jo slapiausius kampelius tarsi keliautojas lobius girioje,
bet ir ji j nustebindavo, atskleisdama jam jo paties kno paslaptis,
teikianias lig tol dar nepatirt malonum, Viepatie didis, jo dar
niekas taip niekada nebuvo glamonjs, niekada jam nebuvo atj
galvon, jog itaip net manoma, ir kart, paiam aistros kartyje,
nebegalvodamas, k ir saks, m ir lepteljo: ak ir gerai imok
tave raikytojas; o tada ji to, taip to, kad jis net isigando, jog
ji nustos, liausis k pradjusi, bet Balbet galiausiai nusijuok savo
laukins nimfos juoku ir atov, jog gal tai ji veikiau kunigaikt
kai ko imokiusi... Ir itai galjo bti tiesa, ji tarsi atspdavo slap
iausias vyro mintis dar jam paiam j nesuvokus; kas kitas moteris
gsdindavo, j kaitino, ji nieko prie buvo meils aidimuose liuok-
telti per plonyt rib, skiriani skausm nuo malonumo; k kitos
priimdavo nuolankiai it neivengiam paeminim, ji - ididiai,
it deiv maldininko atnaaujam auk ar dangikus perlus; jis n
pats nepastebdavo, kai jie siaudrin apsikeisdavo vietomis ir jis
tapdavo jos nuolankiausiu tarnu, darydamas tai, ko jokiai moteriai
niekada n nedar ir n nebt pamans daryti, ir k kiti bt pa
laik m irtinu smgiu savo vyrikumui; taiau alia jos jautsi ess
toks stiprus, kad meils aidimuose galjo leisti sau bti visiku
josios vergu. Ir pagaliau, kai viskam pasibaigus jie guldavo dviese

233
Kristina Saba liauskait

kur ueigos kambary, tik garsiai iant alt nakties dang pro
kamin besiverianioms liepsnoms krosnyje, velniai glosdamas
virpanius ugnies atvaitus ant jos kno, jis pagaliau jausdavosi
nebe vienas, o dviese; dviese, bet kartu ir lyg nedalomas vienis.
Pradjus artti prie Vilniaus, j po truput apm nerimas; jojant
keliais, kuri jau mane kiekvien grumst atmintinai painojo, jis
suvok visikai neins, k su Balbete daryti mieste; inoma, galjo
pasiimti net savo namus, skirti ten jai kambarius, ten jis buvo
vienvaldis; bt buv, inoma, aar, grasinim, klausim, betgi
jis galjo sutvarkyti namikius, jie jam bt paklus, o jis visad j
bt turjs sau po ranka, betgi ito jis nenorjo daryti, Balbet
nebuvo eima; eima jam buvo veikiau tvarka, pareiga, slogum,
o ji buvo geismas, laisv ir iluma; jis paman nors j atskirti nuo
nam nuobodybs, inojo, kaip elgiamasi tokiais atvejais, inojo
vien tinkam but jurisdikoje, galbt buvo dar tuias ir neinuo
motas; kai jojo pro Atriuosius vartus vaiskioje varboje skendint
Vilni su rkstaniais kaminais, su juodais plikais mediais varn
nutptomis virnmis, tokiais pat tamsiais kaip prausio gaisro
nuodguliai, jis inojo, k turs daryti: patrauk tiesiai Tilto gatvn,
valda tebebuvo laisva, tad jis ikart ir sulygo, paliko Balbet jos
naujuose namuose: patogiame trij kambari bute su miegamuoju,
buduaru ir svetaine - tiesa, gan skurdiai apstatytu, bet itai buvo
galima lengvai pataisyti; atsisveikindamas jis jai padav kap su
keliais imtais auksin, pirmai pradiai - nusisamdyti tarnait,
nusipirkti drabui, maisto, btiniausi patal ir daikt, paadjo
j aplankyti vos tik galsis, greitai, - iki greito pasimatymo, - ir
jam vos nuo lieuvio nenusprdo mylimoji, bet ji j apkabino,
pabuiavo lpas ir itar, jog jei niekada daugiau nebepasimatysi,
tai buvo puikiausia jos gyvenimo kelion, kurios niekada neu-
mirianti, aminai minsianti j maldose ir dkosianti Viepaiui,
kad leido j painti, ir i to jis suprato, jog ji j irgi mylinti, tik tai
nesitikinti daugiau jo ivysti, mananti, jog itaip jis ja atsikrats,

234
Dieve, kaipgi jis galt atsikratyti Balbete, geriausia, kas tik jam
nutiko gyvenime, didiausia dovana, kuri kada nors tik gavo, jis
net nusijuok mintyse, bet pajuto, kaip j ulieja geismas nuo jos
nepatiklumo, eik, Vilniuje dar nebuvome, ir jis pam j atrms
naujojo buto sien, ia pat, greitai ir palaimingai, ji net nugar jam
nagais surai stengdamasi isilaikyti balne ant piestu stojanio jo
irgo; toks, pailss, isipas, paliks Balbet sikurti ir i vidaus
sprogdinamas nepaaikinamo diaugsmo, jis ir gro namo, savo
posesij po juodomis belapmis liepomis, ant kuri dabar tik ka
rojo sudiv liepiedi sparneli skivytai su rieutliais, rudais
it Balbets speneliai.
Jo atvykimui jau buvo pasirengta, anksiau atvyk palydos tarnai
namikiams prane, tad idiniai ir krosnys buvo visur pakurti,
vakarien jau ruoiama, jis buvo laukiamas isirikiavusios eimos
ir tarn, t jis mat i Zabels aki, ek, paprastut Zabel, vark,
i bado sta uns, dabar, pains Balbet, n pagalvoti negaljo apie
j, ir netgi Placida Amelija, drebanti ant slenksio po savo kyku ir
sabal kailiais pamuta pelerina, j kakaip maiau erzino; regis,
neilgai buvo ivyks, betgi kaip gtelj jo vaikai, gras vaikinai
auga, tikri Milkantai Norvaios, ir mergait, ta vis labiau panaja
Placid Amelij, bet vis tiek, jo vaikai, buiuodamas j kaktas mst,
kaip ten saks jo auktyb etmonas, valstyb prasideda nuo eimos,
taip, ir jo eima ne per prasiausia, bna ir blogiau, gaila, kad jis vis
kelyje, vis stinga laiko snums, ir jis mintyse pasiadjo jiems skirti
daugiau dmesio, nes itaip ir uaugs visikai be jo. Kaip visada,
kaip imtus kart anksiau, jo po kelions lauk marka iklota
varin vonia, ir jis kaip visada joje rengsi palikti kelions purv,
tik tai iandien, be tarno, dar pripuol padti ir Placida Amelija,
lyg isiilgusi ar k, ji uoliai pyl jam i rundelio paildyt vanden,
buvo visai gera jaustis laukiamam, patarnaujamam, popinamam;
itai ir turjo bti namai, patogumas, jaukuma; kol Placida Amelija
usiioplinusi jam upyl beveik verdanio vandens ant peties, jis

235
Kristina Sabalia uskait

net susikeik, ir toji ibgo i kambario braukdama rankogalio n

riniais aaras; atsistojs ir luostomas, veidrodyje, vaki viesoje
pagavo blaus savo atvaizd: per ment drieksi penki raudoni,
vieus dryiai, Balbets nagai, jos paliktas {dagas, ak tai kas, tai
dl ko jo vos nenuplik, ir jis ypteljo, jam buvo malonu: ir prisi
minus Balbet, ir kad toji alta kaip antkapis Placida Amelija visgi,
paaikjo, turinti jausmus.
Vakarieniavo jie trise - mieste vl buvo Aleksandras Vladislo
vas: negaljo praleisti progos pasimalti didin akivaizdoje per
rinkimus, dabar gi, u savo vasarinius nuopelnus telkiant alinin
kus, tikjosi bti pristatytas jo auktybei kunigaikiui etmonui ir
susilaukti jo maloni; inoma, tam tursis tarpininkauti Petras
Antanas, o kaipgi kitaip; bet Petras Antanas jau nesierzino, apie
tai pagalvosis vliau, dabar mgavosi maistu, buvo kaip reikiant
ialks, o ant stalo garavo rudenins grybs, kepsniai - darytas ir
lainukais susmaigstytas fazanas, kurapkos, derels, buvojau prie
pat advent, tad gro laiku, dar spsis pasimgauti, ir jis gardia
vosi, leisdamas pro ausis Aleksandro Vladislovo postringavimus,
Placidos Amelijos skurdias naujienas; laikus jis perirsis rytoj,
i suplikant ir interesant dar buvo usuks kain koks tapytojas,
saksi ess Miryso mokinys, pono Norvaios kvietimu, ji neinojusi,
k jam atsakyti, jos niekas neperspjs, anas ieidamas pasak bsis
mieste iki pavasario ir pasaks, kur jo iekoti, kai ponas gr; ak
taip, kaipgi jis pamirs, buvo i ties isiunts kadais paklausim,
Mirysui, dl to portreto, na k gi, vadinasi, atsiunt mokin, pats
pernelyg uimtas su didinais, reiks pairti, ko gi tas mokinys
vertas, jei kaina prieinama, kodl gi ne, reiks usakyti eimos port
ret, kaip buvo sumans, kas, kad Placida Amelija kliedjo kak
dl skyryb, ne dl jos, dl vaik, dl eimos, dl gimins garbs,
tstinumo. J su Placida Amelija pasitvarkymas liko toks pat, kaip
ir prie jam ivykstant: atsistojus nuo stalo, jis jai mandagiai pa
buiavo rankas, i dkingumo, kad toji gerai ulaikiusi namus jam

236
 SILVA RERUM III

nesant, ir apsisuks patrauk link savo miegamojo, o ji - link savo

naujj kambari anfiladoje; bent jau kart jai pakako proto ne
sukti jam pavargusiam galvos po kelions. Atsiguls savo lovon po
melsvo damasto baldakimu ilgai negaljo umigti: patalyn buvo
alta, nejauki; guldamas jis velg nuogas liep akas u lango,
kuriose karksjo varnos: jos iau plunksnas ir tp vis aukiau,
vadinasi, alo, domu, kaip ten Balbet, ar gerai sikr, ar turinti
malk, nors k ji ten galjusi suspti per pusdien, ir mai j pagavo
toks nenumaldomas noras j pamatyti, juolab, kad buvo visikai
netoli, vos u keli ingsni, vos u keli akimirk kelio; turbt
la tam beveik neapstatytam bute... Ir staiga jis suprato, jog jam
nereikia niekieno leidimo, dars tai jau ne kart ir dl menkesni
geidi, bet kart jam labiau virpjo irdis, kart buvo kitaip, lyg
jam reikt skersai perplaukti didiul juod alt nakties up iki
jos; jis atsistojo usimet drabuius, ilt, kailiu mut apsiaust,
pasikviet tarn, liep jam nueiti virtuvn, paimti k valgomo,
butel vyno, tada kak pagalvojs nujo prie vienos skryni mie
gamajame ir j atvrs itrauk Placidos Amelijos kailinius, gana
brangius - raudono aksomo, pamutus juodais minktutliais sa
balais, et, taiau turjo j ne vienus, buvo dar keleri panas, gal
nepastebs, o jei ir pastebs - galiausiai juk vis tiek ia viskas u
jo, u Petro Antano, pinigus, ir susups kailinius dar kakoki
antklod, ryul, lydimas tarno su dengta pintine maisto, per alt
ir pro tv karmelit banyi patrauk link Tilto gatvs; jos lange
deg blausi vaks viesa ir jis pabeld duris.
Ji atidar ne i karto, pirmiausia vilgteljo pro lang, patikrino,
kas ten, tuomet kelioms aminyb virtusioms akimirkoms dingo;
paskui pati atvr duris - basa, vienmarkin, susisupusi kaldr,
nutraukt nuo lovos; tarnaits, inoma, dar nebuvo spjusi susirasti,
taiau, kad ir negausiai pakurta, bet krosnis ild, jis apmet kam
bar akimis: inoma, taip jis ir man, dar nespjusi sikurti, kaip pa
liks, taip ir rado, vien ant stalo, alia deganios vaks buvo matyti

237
raalin, plunksna, peilis popieriui pjaustyti, keli lapai, domu, k gi
ji raanti; ji ne tiek apsidiaug j ivydusi, kiek nustebo; diugesys
suspindjo vien kailinius ivydus, taiau greitai ir dingo, ji negalinti
j priimti, ia ne jos, ia ne jai, ir jis j nuramino: lai irinti kaip
skolin, vien tam laikui, kad nesualt, kai jai nupirksis nuosavus,
ituos galsianti grinti, jei nepatinka; ji apsidiaug ir maistu bei
vynu ir po netikt naktipiei leido jam pasilikti pas j iki paryi,
buvo pavargusi po vis kelioni ir jis jos ilgai nekankino.

Kunigaikiui Mykolui Kazimierui Radvilai, Lietuvos didiosios

kunigaiktysts etmonui ir Vilniaus vaivadai, atvykus sostin,
Petrui Antanui Norvaiai rpesi padaugjo: visk reikjo paruo
ti jo atvykimui ir jo moni kvartiravimui, o itaip gaisro nunio
kotame mieste buvo sudtinga, vien malkos ir kuras tokiai armijai
moni kiek kainavo, laimei, spjo per t pusmet nors kiek sutvar
kyti jo auktybs rmus Trak gatvje: bent jau nutinkavo, perda
, vid paskubom imaliavojo freskomis - tapo tinkama; juolab,
kad, kunigaikiui etmonui ikilmingai jojus miest su milini
ka savo milicijos kavalkada ir dvariki karietomis, tiesiog triumfo
eisena, tapo aiku: Radvila atvyko Vilni. Ir itai liudijo ne vien
kunigaikio moni minia, tikra procesija, stabiojanti kaskart,
vos tik j ieidavo pasitikti: tai jzuitai prie ventj Jon, tai ka-

238
 SILVA RERUM III

pitula prie Katedros - visi jiems lankstsi, aldami sak ikilmingas

prakalbas drebiant pirmajam sniegui, reik pagarb ir nuolanku
m, bet ir tai, kad miestas knibdte knibdjo kunigaikio pati
ktini ir visur buvo justi jo turto ir galybs rodymai; toks ir buvo
planas, prie rinkimus, kad visi vl prisimint, kas ia, Vilniuje ir
Lietuvoje, valdovas ir u kuri frakcij reikia balsuoti; ir kunigaik
tis etmonas, vos atsigavs po kelions sukeltos migrenos, spindu
liavo savo didiaponikumu: tai stabteljs ilenks kur netiktai
taur vyno ar degtins prie Rotus aikts kampo su kokiu plik
bajoriu, tai papleknos kam draugikai per pet, ir tas pamalonin
tasis jau pasileisdavo mtyti oran kepur ir rkti vivat!; prelatai
ir suplikantai rikiavosi eil primimo pas jo auktyb; Norvaiai
reikal ir rpesi buvo per akis, o dar sau ant biednos galvos buvo
nusisamds t Miryso mokin ir dabar vis, kartkartmis po kelias
valandas, jam turjo pozuoti portretui: buvo susodinti visa eima,
i pradi eskizams pietuku, tada jau bendr kompozicij, kuri
turjo atspindti vis gili Milkant Norvai eimos svarb ir
didyb: jis pats, sdintis su ieiginiu, skaisgijomis ir cekinais siuvi
ntu kostiumu ir peruku, dein rank su plunksna besiilsiniai
parms stal, nukraut laikais - itai turjo rodyti jo plaius
ryius ir tak, kojos su balto ilko kojinmis ir aukso sagtimis
puotomis kurpmis atsainiai ir grakiai sukryiuotos, kairioji
ranka pratiesta Placidai Amelijai, pasidaiusiai, su pridtinmis
pudruotomis sruogomis, pasipuousiai ieigine sidabrinio brokato
suknele su rausvomis ir alsvomis glmis, su binda, nriniais ir
geriausiais papuoalais; ji jam ties rank, laikani rausv roel -
vedybins meils enkl, o kita glob ma unyt - itikimybs
simbol; Kazimieras ir Tadeuas, ipuoti, pripudruoti, taukais pri
teptais antakiais ir lpomis, taip pat su garbanotais pilkais peruk-
liais ir atlasinmis liemenmis, jam, tvui, u nugaros, pirtais
rodantys tvo ir motinos didi santuokin draugyst, Izabel
Prancika su balt nrini kykuiu ir juodu kaspinliu su kryeliu,

239
K ristina Sabaliauska it

su ydro satino krinolinu, prie motinos koj, taip pat su roele

rankoje, kaip motinos moterik dorybi ir meilumo pdin, jiems
u nugaros turjo bti nutapyta damasto uuolaida su kutais, o u
jos, Petro Antano Norvaios pageidavimu - aliuojanios jo pose
sijos liepos ir miglose paskendusi perspektyva u j; tapytojas sak,
kad nebus jokio vargo, reikia - nutapys tas aliuojanias liepas, kas
kad dabar buvo iemos pradia ir liepos stovjo plikos; usakovas -
valdovas4*, - sak tapytojas; visk suskaiiavo, veid ir rank kiek:
u platak atvaizdavim m papildomai, bet negi slpsi rankas
kiense it vagiius ar susigds, tad Norvaia sutiko - kad jau
pasiryo portretui, tai nejau prads taupyti, ne vien sau juk, bet ir
ateinanioms eimos kartoms; kas, kad Kazimieras ir Tadeuas buvo
nenuoramos, sunku jiems buvo nustygti sustingus vienoje vietoje,
vien dailininkas sugebdavo jiems ukalbti dantis, sak, kur i
rti ir netgi k galvoti pozuojant: parodykit, kas ess, pone Norvai
a, garbios ir didingos eimos galva, takingas mogus, smakr iek
tiek aukiau, vilgsn - msl, o js, ponia - mylima mona ir
dievinama mamyt, matronikos iminties ir moteriko avesio
tobulas siknijimas, galvel iek tiek pakreipkite, link vyro, tai
taip, ariau, glaudiau, puiku; jaunieji ponaiiai - inau, jog jums
kiek nuobodu, bet pagalvokite apie ateit, kai patys sdsite tai savo
tvo vietoje ir savo bsimiems vaikams rodysite nuostab ir i
taiging portret ir patys prisiminsite i dien, kai pozavote, kai
nenutuokte apie js laukiani ateit ir dar didesn lov, kuri
atneite savo giminei; mokjo maliorius ukalbti dantis, visi s
djo it miet prarij, vien tik Petras Antanas kartais isitraukdavo
laikrod i kiens ir tikrindavo, ar uteks viskam laiko: ir pozavi
mui, ir jo auktybs kunigaikio pavedimams, ir, galiausiai, ar dar
sps aplankyti Balbet sutemus. Juk tai pas j beveik kas vakar
isprukdavo, net lengviau atsidusdavo, kai tapytojas itardavo: vis
kas, dkoju js viesybms, iai dienai pakaks, ir jie, palik savo
drabuius ant medini maneken, kad dailininkas galt tsti dar

240
 SILVA RERUM III

b jiems ir nesant, isiskirstydavo kas sau, iki kitos pozavimo sesi

jos, o Petras Antanas paskubomis kibdavo reikalus, net kelet
klaid padar ir kelet kunigaikio pavedim pamiro, bet utat
vos atsilaisvins skubdavo Tilto gatv, lydimas tarno, tempianio
nam apyvokos grybes - Balbetei ten jau buvo itaisytas jaukus ir
elegantikas lizdelis, su ilko baldais ir irandoliais, su tualetiniais
reikmenimis; ji jau turjo nusisamdiusi tarnait, Norvaiai ji ne
labai patiko: pernelyg lipni, pernelyg nenuoirdi, lakstaniomis
vagils akimis, bet tiek jau to, negi ginysies, svarbu, kad Balbetei
ji tiko; ir buvo dar ateinantis kuchmistras, tj jis pats parinko, kai
atrinkinjo virtuvs tarnyb kunigaikiui Radvilai - dabar vaiva
dos rmuose vyko tiek puot ir tokio dydio, kad ten tris net
dvideimt virj, surinko visus t sugebanius i viso miesto,
neskaiiuojant kunigaikio atsivetini; taigi, Balbet buvo soti,
Balbet nebealo, krosnis ir idinys dien nakt, turjo jau ir
nuosavus kailinius, rusv sabal, bet pasiliko ir anuos, raudonus
aksominius su juodais; turjo ir laps kailio mov, kelis vairaus
ploio banginio s fibinus ir sn sukneli; nusives nipikes
pas Mamanoviiaus rekomenduot auksakal, visk darant u ger
kain, leido jai isirinkti deimant auskarus, aiku, deimantai ne
prilygo kunigaikio Martyno kakada dovanotiesiems, bet vis buvo
is tas; bet kuriuo atveju gyvenimas Turnoje jau buvo praeitis, itai
reikjo pamirti, ir net jos plaukai, kakada Martyno pakirpti vie
noje pusje, dabar jau atauginjo, ji juos ukavo kitaip ir i pirmo
vilgsnio dabar nebesiskyr nuo kit Vilniaus dam, nebent tik
savo spindiniomis akimis ir tviskania ypsena, taiau ir itai m
blsti: Balbet buvo soti, Balbet nealo, Balbet buvo ipuota, bet
mirtinai nuobodiavo, itai jis puikiai suprato, kam gi patikt lauk
ti vlyvo vakarinio sveio itisas dienas vienai, vien tarnaits kom
panijoje, ir kai ji pareik norinti nors kartkartmis ieiti miest,
nes dabar ia sdinti tarsi kaljime, vl tarsi Turnoje, bet neturinti
kaip, negi bris gatvmis per Vilniaus pliurz ir purvus, jis pasil

24 1
Kristina Sabaliauskait

jai nupirkti lektik, taiau ji kakokiu bdu meilumo valandl i

jo isiderjo vienkink lengv karietait, ir dabar ja kakur dieno
mis isidangindavo, o kartais utrukdavo ir vakarais. Nereikia n
sakyti, jog jam itai visikai nepatiko, ypa tokiais atvejais, kaip
tkart, kai patsai ispruko i kunigaikio etmono puotos, prie tai
nuolankiai atkentjs tostus, tada dar ir ikilming lt polonez
su Placida Amelija, tamp j, i pagarbos prie kunigaiktikj
por vis susikausiusi it akmenin statul, pirmyn atgal po p o
kyli sal, tada dar teko atskirai pristatyti Vladislov Aleksandr
jo auktybei, tuomet dar atlaikyti eil tost, ir vos tik galima buvo
nepastebimai dingti sisibavus pokylio urmuliui, jis t ir padar,
lieps tarnams parveti namo Placid Amelij, vos tik ji panors;
pats, kaits, uduss, atlk Tilto gatv, ir k gi - languose buvo
tamsu, jos nebuvo namuose, tok vl vakar, ir k gi ji sau galvo
jo? Jis buvo ts, neinojo, k daryti, pradjo garsiai belsti ir tik
tuomet igirdo sukant bromon jos karietait, o i jos ilipo ji - irgi
silinksminusi, kaitusi, suplukusi; u jos - isigandusi tarnait,
puolusi iebti viesas, ir tsyk jie susipyko, ji aikino tiesiog buvu
si kofenhauze, ten ir usisdjusi, usiplepjusi, iek tiek kortavusi,
nepastebjusi, kaip greitai prabgs laikas, ak, po itiek igertos
kavos ji besijauianti pavargusi, nusiraminkit, mielasis, bet jis ne
atlyo ir ji pyko: o k gi jai daryti? Sdti itisom dienom it celje?
Ji - ne vienuol, jei jis dar nepastebjs! Ir kai jis praties rank j
glamonti, ji neparod didelio noro, nelinko prie jo kaip kitais
kartais, vangiai atsak jo buinius, stabd j; kas gi ne taip, myli
moji, kas gi ne taip? Taiau ji lijo tolyn, sak: ne, ne iandien, ir
galiausiai jo meilingai priremta prie sienos suko galv alin: jai
iandien esanios tos dienos, kai moterys nieko negali, ir ia jis
tarsi pasiuto, jam tarsi kas prot aptemd, nebuvo pirtu penimas
induklis, buvo akivaizdu, jog ji meluoja, begdikai meluoja, ka
kur buvo itrkusi: neaiku kur, neaiku su kuo; kaip ji drstanti, ir
jis j svied ant lovos, kartligikai pirtais band j atvarstyti i

242
 SILVA RERUM III

visos sudtingos krinolino, sijon ir korseto raii tankms, narp

liodamas, drksdamas, kol pagaliau po pasijoniais prisikas iki jos,
patraks i tarinjim ir pavydo, stengdamasis pajusti kito vyro
kvap ar vaks viesoje velgti kok nors pdsak, taip, ji buvo
drgna it po neitikimybs ir jis pats, nebesuvokdamas, k daro,
m j uosti, ragauti, ir ne ikart suprato, kas vyksta, bet aptiks,
jog ji nemelavo, pasijuto uplstas tokio didiulio diaugsmo, kad
nebegaljo sustoti, buvo jai dkingas, dkingas i visos irdies, kad
ji jo neapgavo, kupinas nebe geismo, bet kako dar didesnio, dar
labiau perpildanio, besiliejanio per kratus, tos paios tamsos,
kuri trum pam numarina prot; kai jis viskam neivengiamai pasi
baigus atsitokjo, ji tebeguljo po juo, nusukusi galv on, dabar
ieik, esu apimta skausmo, teitar; o jis, taip gaildamasis to, k
padar, jog bt mans, bt pats save u itai nubauds ar nupla
ks, meld atleidimo ir liko; vliau paaukta tarnait padjo jai
nusirengti ir kiek susitvarkyti, nes viskas dabar atrod taip, tarsi
lovoje k tik bt vykusi kruvina mogudyst; jis liko iki pat ryto,
velniai j glosdamas savo glby, kol ji, pagaliau nurimusi, umigo
ir pasilsjo.
Nuo to karto jis dar labiau j m lepinti ir maloninti; ji buvo
visikoje jo valioje ir galioje, jie kartu keliavo per savo aistr brzgy
nus, gilyn, tankm, veikdami vis naujas klitis, engdami ten, kur
dar n vienas j niekada nebuvo engs; geismas, kurio jie buvo pri
tvink, jau nebegaljo bti patenkintas ir numaldytas prastiniais,
pavojaus ar skausmo nekelianiais bdais, ir jie savo nesaugias ke
liones baigdavo gerokai nukentj, kartais beveik susialoj - knus,
o dar daniau - ir savo sielas. Dienomis jis vaikiodavo it girtas,
vos pagaliau atsipeikdavo sitraukdamas kasdienius reikalus, vl
praddavo jos trokti; vis daniau ir daniau per pozavimo sesijas
j pavaduodavo medinis manekenas, nes jis vis rasdavo dingst pa
sialinti net ir dienos metu; dien, pilkoje iemos prieblandoje, jis
iekodavo bd paaboti geism, susivaldyti ir vien bti alia jos,

243
Kristina Sabaliauskait

kaip anuomet, kai jie jojo keliaudami Vilni, kai buvo apsupti kit
moni, kuri akivaizdoje niekaip negaljo atsiduoti griaunaniai
aistrai, reikjo k nors sugalvoti, kad galt vien leisti laik josios
draugijoje ir nieko geriau nesumans jis vien grai dien su tarno
pagalba jos but atgabeno daili violonel aksomu mutoje dje;
buvo tikras, jog instrumentas j pradiugins, taiau netrukus su
prato visikai klyds, prieingai, ji net lyg sieid, beveik pasilyk-
tjo, tarsi knas jai bt nujs pagaugais i pasibjaurjimo; kas
gi ia? - ji paklaus lyg pati nematydama, ir jis paaikino mans,
jog galbt itai jai suteiks diaugsmo ir trumpins nuobodias altas
Vilniaus dienas; dl Dievo, ir kodl gi jis itaip pagalvojs? Ir Petras
Antanas droviai msi aikinti j girdjs, mans j turint nepapras
t gabum muzikai, kuri nedert apleisti; ji buvo suirzusi: kas a?
okanti, grieianti bedionl? Kas gi a tau, po velniais? Tkart
jie susipyko, myljosi nirtulingai be jokio velnumo; itaip tai ir
isiskyr; Petras Antanas dav sau od nelankyti Balbets kelias
dienas, idant ioji tapt kiek sukalbamesn, itvr vis pirmj
dien ir nesireng eiti pas j tnakt; sds po vakariens namuose
prie popieri ir susikaupusi neatplt laik krvos, band suimti
save rankas, nudiugo, jog itai jam puikiai sekasi, apmaudas j
blaiv nuo geiduli, dirbo iki inakt, vien tik kakuri akimirk
numet onan dar vien Teofils laik, neskaits; paskui, prisimi
ns eimos reikalus, sumojo, jog gal reikt rayti eimos knyg
t reikmingesnio apie dabartin kunigaikio vizit Vilniuje,
savo paties indl ir tak iuose reikaluose, ir, pasims senj j
silv, m usimirs versti lapus, iekodamas tinkamo puslapio;
dar apmaudiai sau pagalvojo: moterys moterimis, meilus m ei
lumis, bet itai yra imtmeiai, itai yra eima, kuri sudaro ne
mylimos moterys, bet dukros ir motinos, kad ir kokia bt Placida
Amelija, ji visgi ia, Norvai silva rerum yra rayta amiams, koks
gi dabar skirtumas, dl ko kuris i mano protvi gal buvo kakada
galv pamets, svarbiausia - eima; ir jis sunerimo, pirtais apiuo

244
 SILVA RERUM III

ps sulipusius puslapius, kas gi ia, ar tik nebus besimetantis koks

bjaurus pelsis j senosios silvos kratus; jis nuo konsols atsine
dar vien kandeliabr ir pasistats j ant stalo, paverts knyg m
j dmiai tyrinti, ak ne, neatrodo, kad bt pelsis, iaip kakuo
sulipinta, i kitos puss atrodo, lyg tarpe tarp puslapi kakas
parayta; atsargiai pamaigs pirtais nutar, jog panau vak, ir
nenordamas plti jga, idant nedrkst puslapio, itrauks vien
vak i kauelio j priartins velniai paild; i ties, vakas, jis
taip ir galvojo - pakratliuose m rykti riebal dms, ir jis
kantriai, velniai palauks pagaliau atvert atlipintus du puslapius.
Jo akis pirmiausiai ukliuvo u vardo ir datos, Jan Maciej z
Millkt Narwoysz, Ao D 1666 die Septembris 2, kaip domu, jo
mgstamiausias prosenis, k gi jis ten para prie atuoniasdeimt
dvejus metus, kiek pamena j genealogij, turjo bti jau nebe
jaunas, garbaus amiaus anuomet, ir Petras Antanas i Milkant
Norvaia prisitrauk vakid ariau, idant perskaityt dar nematyt
prosenelio ra, ir pradjus skaityti jo senovin, daili ir kruopi
raysen su graiai uriestomis kai kuri raidi kilpelmis jam net
kvap ugniau, jis pajuto, kaip jam ima it pasiutusi tvaksti irdis,
o paastys tampa lipnios nuo prakaito; ten buvo vos kelios eiluts,
jo prosenelio sukurtas poezijos ketureilis, toks nevankus, toks
tikras ir kartu toks graus, apie meil ir geism, ir moter, ir dabar
jis, tas ketureilis, guljo ant puslapio tarsi atsiduodanti moterik
ant paklods, praskleidusi savo sias prie pat jas siskverbiant; jis
sulaiks kvap ir net praleids kelet irdies di skait vl ir vl
ir negaljo patikti savo akimis, vien akimirk net paman - ak,
senas elmis, bet ia tokie odiai netiko, iia buvo kakas tokio
tikro, kad net vento, ir stabiausia buvo pati toji mintis, kad jo
protvis, jo kraujas, dabar ant puslapio buvo gijs ir kn, vyrik
kn, iki skausmo pritvinkus aistros, taigi, jo prosenelis kak
myljo prie atuoniasdeimt dvejus metus lygiai taip pat stipriai,
kaip ir jis pats, ir lygiai taip pat buvo neteks blaivaus proto, kaip

245
Kristina Sabaliauskait

jis dabar dl Balbets. Ir vien nuo tos minties jam tapo ramu ir
gera, tarsi k tik bt gavs prog pasinekti su savo protviu it du
vyrai, vyrikai atvirai; jis dar pervert silvos puslapius, iekodamas
kilpuotos Jono Motiejaus raysenos, taip, tai, dar vienas eilratis,
mylimos dukrels mirties proga, prastiniai raai apie eimos gimi
mus ir mirtis, kelios sentencijos, scientia dat refero, fides dat vires
perfero lemma, mokslas duoda atsakymus, tikjimas - stiprybs
juos pakelti; mokslingo mogaus bta to jo prosenelio Jono M o
tiejaus, jis pats, Petras Antanas, irgi sumanus skaii mogus, tiks
ne paistalais, bet nealikais skaiiais, taiau tai ir jo prosenelis,
pasirodo, tikjo esant kak didesnio, ko mogaus protas nepajgus
suvokti, ir tuo pat metu buvo pasidavs jausmui, tarsi ugriuvu
siam kakur i auktybi, galbt tai ir yra tas irdies protas, apie
kur kakada girdjo kalbant ydus? Petras Antanas vl prisimin
Martyn Mikaloj: keista, beveik n negalvodavo apie j bdamas
alia Balbets, taiau kitais kartais jis jo mintis uplsdavo nuolat,
ir tai buvo nesuprantama, jo neapleido skaudus nesaties pojtis
mstant apie raikytoj, itrint i gyvenimo knygos, iplt tarsi
puslapis; taip, kaip veriant brang foliant skaudina ir audrina
idrksto lapo pdsakas, kai atrodo, jog tai, kas buvo rayta tame
nebesaniame sunaikintame puslapyje, yra svarbiau u vis ilikusi
knyg; apepusio Martyno Mikalojaus, supacifikuoto ir kalinto
kambarlyje Bialoje, egzistencija keistu bdu buvo labiau jauiama,
labiau Petrui Antanui apiuopiama nei jo kunigaikio etmono,
kuris buvo ia pat u keli kvartal visa savo galybe ir prabanga;
tolimas raikytojo odi aidas apie pasikartojani gyvenim pa
slaptis labiau virpino jo mintis nei etmono sakymai, nulemiantys
jo dabartin likim. Petro Antano jau kuris laikas neapleido keista
nuojauta, kad u kasdienybs paviriaus, tarsi u uuolaidos, slypi
toji Martyno Mikalojaus mintoji didioji nesuvokiama paslaptis;
tamsa, uplstanti j Balbets glbyje, neabejotinai buvo dirsnis
tamsi bekrat padang anapus to udangalo, visa, ko jam te

246
reikjo - kad su laiku apsiprast akis ir jis sugebt velgti bent
menkiausias neinomybs apybraias. Jam reikjo tos moters, be
jos jis nebegaljo, itai buvo aiku, kaip ir tai, jog jau rytoj jis nueis
pas j, ir jis, paliks popierius, gesindamas viesas nuingsniavo
miegamj ir gana greitai umigo savo didiulje tuioje lovoje.
Ir jis j aplank, anksiausiai, vos tik galdamas, dar po dienos -
pavedim ir darb gausa tiesiog ugriuvo, kunigaiktis ruosi
ivykti Nesvyiun, artjo ventos Kaldos, ir sniegu nuklotame
apdegusiame Vilniuje dabar tik vytjo tkstaniai vaki pro
banyi tarpdurius, tvyrojo visiko susikaupimo ir advento metas,
mons pasninkavo, marinosi ir meldsi kur kas uoliau nei prie
kitas Kaldas, praydami, jog kitmet nebepasikartot baisiosios
1748-j negandos; vien tik Petras Antanas Norvaia nepraktikavo
atsiadjimo ir kniko susilaikymo, jis meldsi Balbets knui ir
kne, jam malonumai jos glbyje buvo tarsi venta apeiga; kaip
kad kiti vaikiojo svaigstania galva nuo pasninko, taip jis - nuo
savo jausm; nesvarbu, jog kartais ji erzindavo j taip, kad net
nordavosi gerai jai kirsti ryki, pavyzdiui, kaip tkart, kai po
prosenelio ketureilio atradimo aplank j po dviej dien - lk
jos but lyg ant sparn, vien tam, kad perengs slenkst suirzt -
kako ten trko, tik po keli akimirk susizgribo ko: violonels,
ankart kurdintos svetains kampe; ir kai, gerai prispaudus, Balbe-
t prisipaino j pardavusi vienam Vilniaus prekijui, jis taip to,
nors ir pats nebegaljo pasakyti dl ko: dl to, kad jo mylimoji
pando prasimanyti pinig ir itaip eid jo vyrik dosnum,
o gal ir dl jos savivals ir savarankikumo; galbt ir dl bejgi
kumo, kad itaip gerai paindamas jos kn visikai nepasta jos
bdo; tkart po barnio jie susitaik, ir jis, jau po visko, ilsdamasis
po palaimos jos glbyje, apimtas velnumo pagaliau prisipaino
j myls ir nors vis likus laik praleisti kartu, nors j painti,
nors jos visos; ji pasirmusi dmiai pavelg j; jos akys buvo
alsvai rudos, j ioriniuose kampuiuose jau brsi pirmosios

247
rauklels nuo nesuskaiiuojam gyvenimo ypsen, paakiuose
rykjo velnus paburkimas nuo daugybs bemiegi meils nakt,
ir jos goslias lpas ikreip ambi ypsena, iek tiek prim enanti
raikytoj; bbbijau, m m m ano mei...mei...meile, jog a visa galiu
tttapti pppernelyg dideliu, nnneapiojamu kkksniu, nuo kurio
galima ppaa...pppaspringti; ak, Balbete, paspringti tavimi man
bt graiausia mirtis, - tkart pajuokavo Petras Antanas, ir jis
velniai braukdamas jai atgalia plataka per skruost pasak: taip
ir sivaizduoju ra sau ant kapo, mir i meils, mir pasprings
mylima moterimi, argi galt bti graesn epitafija? Ir ji pavelg
j dar dmiau, o jis sisiurb jos begdikai graias lpas, ir po
to karto jie pasijuto tarsi pasira tyl pakt, apie kur daugiau
niekada nekalbjo, bet kuris tarsi tvyrojo nuo tos dienos tarp j,
pakibs it iltas neregimo velnumo ydas; kakas tdien pasikeit,
jie pasijuto tarsi nebyliai susiadj, tarsi daugiau nebeturt nieko
vienas kitam rodinti glamoni arumu ir vienas kito skaudinimu,
ir dienos iki Ki buvo kupinos palaimos, nors vargs Balbets
mikiojimas ir keistai atsinaujino, vargino dabar j ne juokais,
bet ji tik sakydavo, jog tai nnniekkko tttoookio, ir atrod visikai
laiminga; laiminga ir rami iki pat Ki.
Jis tnakt rengsi j aplankyti, ikart po Piemenli mii; kant
riai atsdjo Ki vakarien su visa eima, buvo net Aleksandras
Vladislovas; apimtas giminiko geranorikumo laikeliu kviet ir
Teofil su Mykolu Karoliu, bet toji atsisak - negaluojanti; taiau
visi likusieji sdo u stalo, net ipuoti vaikai, ir jie visi kartu pra
dj vakar malda, pavyzdingai ir beveik be nemaloni susibarim
itvr vis vakarien, patiekt saikingai, bet prabangiai, vliau
dar susirinko menje, susitelk prie eidami pas tvus karmelitus
banyion: ventikai pasipuo, apsiginklav roaniais ir malda
knygm, po naujuoju graiuoju Miryso mokinio portretu, kuris dar
vilgdamas vieiu laku ir kvepdamas daais kabjo ant sienos
matomiausioje vietoje ir viliojo ak kruopiai nutapytu kiekvienu

248
 SILVA RERUM III

cekinu ir galionu, ipieta kiekviena glele ant brokato suknels ir

aliuojaniomis liepomis u praskleistos uuolaidos, perspektyvoje;
stebtina, bet jos, tos liepos, anapus uuolaidos atrod gyviausios
visame portrete, tarsi jas tapydamas dailininkas bt mgavsis
labiausiai, nors, inoma, savo darb vaizduodamas veidus ir ran
kas atliko taip pat gerai: jie abu, ir jis, ir Placida Amelija, buvo
skoningai pagrainti ir saikingai pajauninti, taiau, laimei, ne iki
juokingumo, galima buvo atpainti; sns buvo paenklinti kilniu
orumu, dukra - savo amiui derania saldybe ir meilumu, net
Placida Amelija atrod visai patraukli; jis pats buvo patenkintas
savo veidu, pasuktu trim ketviriais irov: taip, tai buvo jis pats,
tarsi i akmens ikaltais bruoais, valingu andikauliu, prastinje
rimtyje suiauptomis lpomis ir vos erelika nosimi, veliais lenk
tais antakiais, po kuriais neprastai rjo ir kibirkiavo jo akys,
paprastai blausios ir susikaupusios, reginios vien skaiius; jis pats
sau net ypteljo, velgdamas atvaizd: tame jo aki spindesyje
buvo Balbet, tas jo vilgsnis neabejotinai liudijo jos buvim, kas,
kad ir ne paiame portrete; kas kad u jo rib; galbt ten, u t pa
vaizduot aliuojani liep; gabus velniktis tas jaunas tapytojas,
toli nueis, pamat ir pavaizdavo visk, kaip yra i ties; ir mets
paskutin patenkint vilgsn jis kartu su eima patrauk ventojo
Jurgio banyion.
Skambant varpams jie um garbingas vietas pirmosiose eilse,
taiau buvo ypa nusteb, jog miios prasidjo ne i karto, vietoje to
pro banyios duris eng procesija, tikrai nemaa - keliasdeimt
mogyst, vilkini iurkios pilkos drobs kapomis, sujuostomis
virvagaliais, pirmasis j ne didiul medin kryi, jam abipus
on eng berniukai, taip pat su kapomis, neini didiuliais lik
toriais su vakmis; visi, iskyrus tuodu mauosius, ant galv dar
ir dvjo didiulius smailjanius aklinus gobtuvus vien su plyiu
akims; ir Petrui Antanui Norvaiai net knas pagaugais nujo: tai
buvo botagininkai, dar vadinami ir kapininkais dl savo apdaro, tos

249
pilkos kapos; jam visikai nepatiko pastaraisiais metais sivyravusi
nauja mada per Didij savait kapininkams vieai plaktis garbi
nant Viepaties pasij ir Jo skausm, patirt paskutinmis gyvenimo
dienomis, bet kad jie apsireikt per Kias, kaip dabar, tai ito dar
nebuvo, itai buvo naujojo klebono taka, neabejotinai; nuomus
ganytojas, net laukiant Kdiklio gimimo stebuklo ir diaugsmo,
vert btinai visus galvoti apie bsimas Jo laukianias iauriausias
kanias; ir dabar smailiagobtuviai vyrai ir moterys jau klupo ba
nyioje, tarpe tarp suol, dviem eilmis, beveik ranka pasiekiami;
suklaup ir pasilenk; j kapos ant nugar turjo apnuoginanias
prakarpas, tokias plaias, tokias atviras, kad kai kuri moter ir
mergin net svyranios nuogos krtys buvo matyti, ir kai jie visi
isitrauk savo biznus, kai kurie buvo ugnyje ulydytais od ga
lais - kad smogt kieiau, o kitus buvo susmaigstytos ulenktos
vinys - kad bt iauriau, ir tuomet sugriaudjo vargonai; Petras
Antanas niekad nebuvo girdjs tokios vargon muzikos, ji skam
bjo ne kaip Viepaties garbinimas, o kaip baisiausia grsm, tarsi
karo paskelbimas, tarsi mirties auksmas, tarsi Paskutiniojo teismo
trimitas; botagai, biznai ir disciplinos pakilo ir kirto per nugaras
vienu metu, takt; vargonai gaud, smgiai ai, tiko pirmieji
kraujo purslai i prakirstos odos; Viepatie ventas, negi itai Tau
tinka ir patinka, uverts akis aukt skliaut mst Petras Anta
nas, nebegaldamas irti t iauryb, skausmo grimasas kapi-
nink veiduose, j isprogintas akis, ikreiptas burnas, grieiamus
dantis, Viepatie ventas, juk tas klebonas liguistas ir pavojingas, jis
juk akivaizdiai ituo mgaujasi, diaugiasi savo galia, savo taka,
i jo vilgsnio matyti, kam gi itaip, kam gi dabar? Jis prisimin
suaiyt Balbet - tolimas, skausmingas prisiminimas, anuomet
jos dar nemyljo, taiau, pamena, ankart negaljs tai irti, t
iauri bausm be jokio prasikaltimo, o dabar ia, itieji, savo noru
per taikingas Piemenli miias, per Betliejaus stebuklo pagarbi
nim... Ir jo nugara perbgo iurpas vien nuo minties, kad Balbet

250
galt bti tarp botaginink, pasukusi Placidos Amelijos perdto
pamaldumo keliu, taiau jam palengvjo ant n vienos i moterik
nugar nepastebjus jokio dago; laimei, to dar betrko; vargon
muzika, laimei, dabar atlgo, ji lengvjo, kilo auktyn, ramino, o
kapininkai, daugiau ar maiau susialoj, tyliau ar garsiau kkio-
dami dabar guljo pasliki, kryiumi ant banyios grind; Viepatie,
ar tai ia a einu i proto, ar visas liks pasaulis iprotjo, mst
Petras Antanas, velgdamas triumfuojant klebon, pagarbiai
nustrusius parapijieius, susigraudinusias apsiaarojusias moteris
ir kapininkus, venianius Kdiklio ugimim savo krauju ir
aizdomis; Viepatie, ar tu irgi i savo auktybi matai t pat, k
ir a matau, - iaurum, pykt, baim ir prievart? Petras Antanas
norjo sau sinybti, pabusti i tos slogumos, kuri, regis, smaug
vien j, j vien vienintel visoje banyioje, kiti gi su didiausiu
uolumu klaus mii ir klebono pamokslo, netgi susiavj, diugiai
blizganiomis akimis, pakylti; kakuri akimirk jis net pasijuto,
tarsi bt panirs po vandeniu, tarsi tuoj nusks; pasijuto nebegals
kvpti ir netgi garsus girdjo tarsi sklindant per vanden, dusliai
ir ikraipytai; norjo dingti i ten greiiau, taiau negaljo, sdjo
garbingoje vietoje, suolo viduryje, i abiej pusi buvo suklupusi
jo eima; o jis norjo atsikelti ir bgti, itrkti ir bgti pas Balbet,
taiau dar reikjo iklausyti pamoksl, net ne pamoksl, o grasi
nim ir blog pranaysi ateinantiems metams tirad, i kurios
buvo aiku, jog ir vasaros kariai, ir iemos speigai yra ne kas
kita, o bausm u nuodmes, jog k tik gimusio Kdiklio Kristaus
pirmasis klyksmas Betliejuje skelb ne k kita, o bsim iauri
kani, jog jie, ia susirinkusieji inakt banyioje, yra tokie bevil
tiki nusidjliai, nusiengiantys kiekvienu savo kasdieniu poelgiu,
kiekvien akimirk, kurios tik neskiria maldai, ir itaip garbinantys
ton ir jo imislus, jog Kristus u juos ir j iganym mir visikai
be reikalo; kunigas ragino atgailauti ir pavyzdiu rod kapininkus,
persd taip, kad net sak, jog j botag suaiytos aizdos - tai

251
K ristina Saba liauskait

prakirsti langeliai, pro kuriuos Kristui lengviau patekti j nusidjlio

siel, visi i to siaubo griaud choru Viepatie, pasigailk ms
ir net lengviau atsiduso, kai Piemenli mii pamokslas pagaliau
buvo baigtas.
O tada j ir ivydo, kai aukojimas baigsi ir prie nuomiojo kle
bono m rikiuotis eil norinij priimti ventj komunij, tarp
j ir jis pats su namikiais, ir ten, toje eilje per kelis mones u
j, stovjo Balbet visu savo groiu, tiesiog spinduliavo: karmelit
parapijos nepastamoji, niekada nematyta naujok, auktai ikelta
galva, apsupta ataugusi garban voleliais po kukliais juodais nri
niais, sisupusi raudono aksomo ir juod sabal Placidos Amelijos
kailinius, jau nekart vairiausiom progom po itos banyios skliau
tais sukeldavusius parapijiei m oter pavyd ir pasigrjim; ir,
taip - dabar irgi vis kaklai, itempti it s, sukosi Balbets pusn,
buvo girdti per banyi vilnijantis kudesys ir sutarkjo vduok
ls, pridengianios malti pradjusius lieuvautoj abtus, neitvr
ir Placida Amelija, atsigr pasiirti, ir Petras Antanas pirm
kart ivydo, kaip gyvenime atrodo ventraio posakis apie tai, jog
galima pavirsti druskos stulpu, btent taip dabar ir atrod Placida
Amelija - suakmenjusi, iblykusiu veidu, druskos spalvos akimis;
taip ir tebeliko stovti, kol Balbet, auktai ir oriai, tarsi nieko ne
bt nutik, iklusi galv nuingsniavo iki kunigo ir su didiausia
nuoirdia rimtimi pravr savo goslisias lpas Viepaties Knui
priimti. Ir nuiuvusi banyia irjo t nepastam, svetim
moter, vilkini bene prabangiausiais ir labiausiai apnektais j
parapijos kailiniais; Petro Antano i Milkant Norvaios nuod
minga paslaptis buvo aiktje, lyg ant delno, o jis pats - istatytas
pajuokai, ir jis pajuto plstant pykt, tvinksint smilkiniuose, kraujo
raudon upilant akis: kailiniai ant Balbets i ties buvo dvikovos
pirtin, metama jam veid ia, vis akivaizdoje.
Suiaupusi lpas, vis dar taip pat auktai ikelta galva, apsisu
kusi atgal ji ltai patrauk prie ijimo, ir jos kiekvienas ingsnis

252
 SII.VA RERUM III

dunksjo tarsi grumstai karsto dangt, atrod, kad ji engia per

aminyb; praeidama pro sustojus Petr Antan ji kelioms akimir
koms, prailgusioms tiek, kad jas sutilpo ne vien jdviej aistra,
bet ir visas ligtolinis gyvenimas, smeig j savo graisias akis,
kurios dabar spindjo it apimtos kartligs; jis vliau daugel met
band prisiminti, suprasti, k tj mirksn jose mat: ik, prie
kait, meil ar neapykant; kakada vaikystje jis buvo girdjs
senovin pasak apie miesto poemiuose gyvenant bazilisk, kurio
vilgsnis mirtinas, udantis; ir dabar Balbet j irjo bazilisko
vilgsniu; jis t akimirk uvo, tik patsai dar to neinojo. Jis sau ra
miai, neisiduodamas veidu ir nejudindamas n vieno raumenlio,
stovjo, irjo ir tyljo, nes dabar reikjo aukso tylos, silentium
est aureum, auksins tylos orumui ilaikyti, reikjo nepasiduoti
siiui, neleisti isiverti n vienam odiui, n menkiausiam
judesiui, susivaldyti, ir kai tamsus Balbets pavidalas pranyko
naktyje u banyios dur, Petras Antanas tik praties savo dilb
po plaiu siuvintu rankogaliu Placidai Amelijai ir pams j u
paranks, kaip ir derjo j luomui, auktai ikeltomis galvomis,
nekreipdami dmesio nuiuvusius parapijieius, kartu su visa
eima ijo namo; didiausias Ki nakties stebuklas buvo tas,
kad jie visi ilaik ramyb, Placida Amelija nualpo jau tik pasiekusi
namus, jau beveik tik prie pat slenksio, ir jis, pams j, lies nuo
pasninkavimo ir lengvut, nune tiesiai jos asketik miegamj
ir atsargiai padjs ant lovos paband atsegti korset; galiausiai
pabalusias lpas pyl lakel degtins, ir ji, velniai patapnota per
skruostus, pagaliau atsigavo, o atsigavusi pradjo raudoti, kkiojo
nesustodama, nieko nesugebjo ilementi, tik kartojo: U k man,
u k? Juk vis laik stengiausi bti gera mona?w, ir jam staiga
jos pagailo; tikrai, jis jai niekada negaljo duoti savo meils, o ji
niekada nenorjo jos priimti, taiau ir itaip paeminti jos nebuvo
u k, ito ji niekada nebuvo nusipelniusi, nors j bendras gyve
nimas buvo ne i malonij, taiau jis tik neseniai suprato, kad

253
Kristina Sabaliauskait

vyrui alia moters gali bti kitaip, bet juk Placida Amelija dl ito
nebuvo kalta, kaip nebuvo kalta ir Balbet, kaltas i ties buvo vien
jis, nesugebantis susitvarkyti savo afekt ir paverts visus aplink
nelaimingais; mai jam tarsi nuvito, jis suprato, k turs daryti,
juk jis, po paraliais, buvo vyras, viskas priklaus vien nuo jo, ir jis,
kakodl prisimins savo prosenel Jon Motiej ir t jo ketureil,
mai suprato, jog dabar atjo metas nusprsti ne galvos, bet ir
dies protu; jis atsistojo, velniai patapnojo Placidai Amelijai per
jos bekraujes baltutles platakas ir pasak: duosiu tau skyrybas,
nesvarbu, kiek kainuos, jei tik i ties to nori ir jei tik tai padarys
tave laiming, o itai itars, pasuko savo kabinet, i spintos
isitrauks butel vyno sipyl sklidin taur, ilenk j, tuomet
dar vien; klesteljs krsl pasim silv, susirado tuos vako
dmmis paenklintus puslapius, atsivert ir ilgai ilgai skait savo
prosenelio ketureil, dar ir dar kart, ir po kiekvieno karto jam vis
labiau ir labiau lengvjo, jo irdis rimo, buvus t ir baim keit
ramuma, nes buvo tikras, jog jo prosenelis savo meil patyr kilniai
ir oriai, kitaip juk ir bti negaljo, ir itai, tas supratimas, teik jam
atgaiv, o po jos upldo iluma ir palaima, jis dabar jau aikiai
inojo, k turs daryti, ir nuo ito jautsi stiprus ir didus, ir vos tik
pradjo auti vent Kald rytas, jis usimet kailinius, usivo
skrybl ir diugiu, spyruokliuojaniu ingsniu patrauk Balbets
nam link; jis skubjo, lk t mayt atstum lyg ant sparn, vos
i savo dvarelio ijs net paslydo ant didels apledjusios balos,
kurioje buvo al pernykiai rudi liep iedai, bet net nesusikeik,
tik nusiypsojo, toks buvo pakilus; eidamas sulig kiekvienu ings
niu inojo, k pasakys Balbetei, kaip suims j glb, kaip kuds
jai ipastamos meils odius, kaip nuramins, kad nuo iol jie bus
kartu, tesuka velniai, kas k pagalvos ar kalbs; Placidai Amelijai,
akivaizdu, nuo to irgi bus tik geriau; jei tik Balbet geidaus, vos bus
isprstos skyrybos, jis j galsis vesti, jei tik ji panors, akivaizdu,
kad ji buvo geros kilms, ne itai dabar jam buvo svarbiausia, ne

254
 SILVA RERUM III

genealogija; svarbiausia, jog jis suprato rads savo sielos ir kno

biiul, tarsi i to girdto ydiko pasakojimo Turnoje apie vyr
ir moter, sukurtus vienas kitam; dvi atskiros btybs, kurios s
tabiu bdu yra nedalomas vienis ir neturi prasms viena be kitos;
jie nuo iol gals bti kartu, jis prisijaukins jos nesutramdom
bd, o galbt ir jai, pajutus saugum, pagaliau nebereiks krsti
akibrokt kaip kad vakar; taip, jis inojo, k jai pasakys, o dar
buvo tikresnis, kad Balbet j supras i puss odio, juk jam bti
su ja buvo savaime suprantama - taip tikra, kaip kvpuoti, kaip
gerti vanden ir valgyti duon; ir, prijs jos namus ryto brkme,
jis ypteljo ivyds tamsius langus: jis j nustebins, uklups i
netyi su gera inia, ir, tarsi jaunuolis, pasileido laiptais virun, i
diugesio lipdamas po dvi pakopas; jis priliet duris, jos nebuvo i
vidaus usklstos ar urakintos, vadinasi, ji lauk, itai buvo geras
enklas, ir jis eng vidun.
Kakur, kakada jis jau buvo itam kambary, kakur, kakada
itai jau buvo vyk, jis visk pamin btent taip: melsva ryto viesa,
dykas vsus nepastamas kambarys, iki pat lub upildytas baime
ir tutuma: jis buvo toks tuias, kad net speng, i jo buvo ineta
viskas - baldai, spintos, uuolaidos, vakids, kilimas, vien plikos
sienos, lubos ir nudils parketas, ant kurio guljo maas popie
riaus kvadratlis, uantspauduotas it kraujo lau raudonu laku;
jis drebaniais pirtais perlau antspaud ir pradjo skaityti, nors
ir taip buvo aiku, dar n nepradjus: Balbets nebra ir daugiau
nebebus.

255
 XVII

Mano pone, mano sielos ir kno pone, mano meile, atleisk man
u vakar ir u tai, k padariau: pardaviau visk iki paskutinio silo
galo, nes man reiks pinig, in paratis\ Neilgai trukus dar gausi kelis
skolos ratelius, i yd Zelmano Zelkinoviiaus, nals Juzefovos
ir Judelio palkininko - pasinaudojau tavo vardu, atleisk man ir
u itai, sumos nedidels. Bet, svarbiausia, atleisk, kad atjau pas
tave - anuomet Staloviiuose, buvau ten neatsitiktinai, inojau tave
pro ten keliausiant, tyia ten laukiau. Atjau pas tave i niekur,
niekur ir ieinu, norjau ieiti i karto, vos tik atvykom Vilni, tik
tai pristigau irdies stiprybs, vis sakydavau sau - dar vien dien,
dar vien nakt, ieisiu rytoj; ieinu tik dabar, Dieve padk man,
taiau, manau, igyvensiu, kaip visada igyvendavau ir iki iol. Su
Dievo pagalba atleisk man, kvailai moterikei, kad vakar atjau
banyion ir u t sukelt didiausiai gding konfzij, pati nei
nau, ko tikjausi, galbt norjau nemalonum tau padaryti, galbt
norjau sitikinti, ar mane pripainsi, gal vyliausi, kad engsi t
vien ingsn ir paimsi u rankos, o gal, prieingai, taip ir laukiau,
jog mans vis akivaizdoje isiadsi, kad lengviau bt tave man
palikti, o galbt viskas kartu, atleisk man, kvailai moterikei, turjau
inoti geriau, galbt afektas pritemd man smon. inok tik, jog
nemelavau tau dl vieno, myljau tave ir mylsiu iki dien pabaigos,
o galbt net dar ir ilgiau, ir tai, kad dabar tave palieku amiams,
yra didiausias ito rodymas, nes inau, kad ne laim, vien bd
atneiau, a ir bda - kaip pakaruoklis ir virv, a ir bda - visad
kartu; dagas mano petyje ne be prieasties, o pelnytas, bet ito

* Grynaisiais.

256
 SILVA RERUM III

tau niekada nereikia inoti. Dievas mato, nesu nei dorybinga, nei
tinkama bti tavo nam ponia, o nevaria paslaptimi bti nenoriu,
nenoriu bti aminai tavo malonje, prajusios dienos parod, jog
itai ne man, esmi per daug ididi, kad ir be jokio pagrindo bet
kokiam ididumui; kvailyb, begalin puikyb, mane kakada ir
praud, kakada paikoje jaunystje maniausi galinti pergudrauti
io pasaulio tvark, toki moterikms negailesting, ir gyventi,
kaip noriu; a, vien tik a pati esmi kalta dl vis savo klaid, bet
neabejoki tik dl vieno: laimingiausia buvau mums keliaujant,
mums jojant greta vienu keliu ir mylint vienas kit pakelse - ten,
kur nebuvo nei nam, nei eim, nei aplinkinio pasaulio su savo
statymais; ten, kur buvome tik mes abu, mylintys vienas kit, ir ke
lias tolyn, bet visi keliai kada nors baigiasi, tai dabar baigias ir itas.
Kokia nelaim, kad Viepats nelm mums susitikti jauniems, kai
dar nebuvau Jam tiek daug nusidjusi, iki pat savo dien pabaigos
melsiu Jo, kad leist mums susitikti kitame gyvenime, jei tik toks
bus, kaip kad tikjo kunigaiktis raikytojas. O dabar tik pasigailk
ir atleisk u visk vargei nelaimingai svieto perjnei, kuri myls
tave visada, pamirk mane, ir tesaugo tave Viepats, amen.
Petras Antanas Norvaia nebeprisimin, ar tiksliai ten taip viskas
buvo parayta, vos perskaits suprato niekada netursis jg dar
kart itai skaityti kada nors gyvenime, kur jau ten siminti, juolab,
kad ir pirm kart skaitant j apleido jgos, jam pakirto kelius dar
niekad nepatirtas silpnumas, o kairioji ranka i bejgikumo n u
sviro it apmirusi; keistas dalykas, irdis, dar prie akimirk diugiai
plakusi, kelioms akimirkoms lyg visikai nutilo, lyg nutirpo nuo
alio, pasijuto, lyg gyvastis j apleist; skaitant jos laik jam vis
regjimo akirat tarsi aptrauk juodi debesys, visika juoda tamsa
i krat, liko vien tik viesos plotelis, ties laiku; jis nebeatsimin
tiksliai odis odin, kas ten buvo parayta, bet kiekvieno sakinio
prasm sir visiems laikams; itai, ir dar tai, kad Balbet laik
buvo pasiraiusi savo tikruoju vardu; jos vardas buvo Barbora ir jis

257
Kristina Sa ba liauskait

pamena, kaip i silpnumo parklups kur laik beveik apaks i

rjo, kaip viesos skritinlyje plinta tamsios dms ant popieriaus,
ant jos laiko, mesto vos ioruojant idin, kaip besipleianti
tamsa praryja Barboros vard po raid, kol gal gale mai plyksteli
atvira ugnimi; akimirksn, trum p ir ryk it jdviej laikas kartu.
Jo tarnas j taip ir rado parklupus, prie idinio tuiam kambary:
ten buvo j atseks, pasigeds namie paryiais, ir visad inodavo,
kur prireikus tokiais atvejais pono iekoti, bet dabar jam po langu
krenkint ponas Norvaia negirdjo, aukiamas neatsak ir utiktas
parklups kambaryje atrod itaip prastai, visas net pilkas, jog varg
as tarnas isigands ilk lauk aukdamasis pagalbos, nusiunt
kak i sutikt miestiei skubiausiai posesij po liepomis, i ten
tuoj sugro keliese, neini lektika, jon ir tupd vos bepaeinant
stabo itikt pon Norvai ir pargabeno namo; jis lyg per migl
prisimena namiki aikiojimus ir aimanas, ir nuogstavimus, kad
tik nebt plyusi irdis, jautsi blogai, vienu metu net supykino,
vos duben jam spjo pakiti; paguldytas lov jis umigo mane
dvideimt keturioms valandoms, vliau nieko neatsimin, pamin
jau tik atjus geriausi Vilniaus gydytoj Beevsk, kuris sunerims
plt jam pirtais akis, liep kilnoti rankas ir udavinjo kvailiausius
manomus klausimus, pavyzdiui, liep pasisakyti, kuo jis, ligonis,
ess vardu ir kokio amiaus, ir kokie dabar metai, mnuo ir diena;
ligonis net pykteljo, kvailas klausimas, Petras Antanas i Milkant
Norvaia, trisdeimt septyneri met amiaus, iandien tkstantis
septyni imtai keturiasdeimt atuntj antroji vent Kald diena,
ar gydymo sskaita ir bus u ituos kvailus klausimus ar kas nors pa
sakys, kas jam nutiko? Gydytojas Beevskis n kiek nesutriko, buvo
dmus, vl liep kilnoti rankas, judinti kojas, galiausiai atsistoti,
paskui vl atsigulti, ikiti lieuv, tuomet, kiek sukluss, paliep nu
siypsoti, ir ia jau ponas Norvaia visikai supyko, sakydamas ne
turs, dl ko ypsotis, o Beevskis kartojo: turite, viesiausias pone,
turite, dl ko ypsotis, js tik man nusiypsokite, o a pasakysiu jums

258
 SILVA RERUM III

prieast; ir kai pagaliau Norvaia nenorom ispaud ypsen, pro

sukstus dantis - nemalonu buvo, trokino, burna atrod it pakul
prikimta; gydytojas pakraips galv irgi nusiypsojo ir paaikino:
js viesybe, turite dl ko ypsotis, manykite, jog iandien antr
kart gimte; patyrte apopleksij, kokia kitus umua vietoje,
js gi esate tvirtas kaip jautis, Viepaties neabejotinai globojamas
vyras, apopleksija per stebukl beveik jums nepakenk, tiesa, nuo
iol galsite ypsotis tik puse lp, kair burnos pus turbt ir liks
nejudri, tai vienintelis ir, patikkite, tikrai maytis nemalonumas,
lyginant su tuo, kad jau galjome jums iebti grabnyias... Betgi Pet
ro Antano itai neguod, n kiek, jis inojo, kad nuo iol nebeturi,
dl ko ypsotis, jis vien norjo eiti iekoti Balbets; Barbora - jis
band sukudti pusiau sustingusiom lpom, taiau Beevskis jam
niekur neleido eiti: savait lovoje, maiausiai; jei reiks, prisaks
tarnams net pon pririti, kad gult, viskas vardan jo gyvybs
isaugojimo; ilstis, dabar tik ilstis, lengvas lengvai virkinamas
maistas, pradioje - vien skaidrs prancziki buljonai; laimei,
Placida Amelija, igsdinta jo apopleksijos, regjosi, jam visk atlei
dusi, buvo puiki slaugytoja, apsipylusi diaugsmo aaromis buiavo
jam kakt ir rankas ir meldsi, meldsi alia lovos, praydama pono
vyro greito pasveikimo, tuo tarpu jis pats, lovoje guldamas, meld
Viepaties tik vieno - kad dar nors kart jam leist ivysti Balbets
veid, nors ir pats suprato, jog vilties maa; jam tebuvo likusios
maldos. Vis viena, girdomas buljonais, klostomas, atsikls, slam
pindamas po namus su kambariniu kailiniu chalatu, isiuntinjs
du patikimus, kakada j regjusius tarnus bastytis kasdien miesto
gatvmis ir jos bergdiai iekoti visur - banyiose, parduotuvse,
kofenhauzuose, kasdien stiprdamas, jis mintyse usispyrusiai mel
d ir meld: Viepatie, leisk man dar nors kartel ivysti jos veid;
o tada, jis tikjo, jis jau sugebsis visk paaikinti, visk isprsti.

* Sultiniai.

259
K ristina Saba liauskait

Stebtina, bet Viepats iklaus Petro Antano i Milkant N or

vaios mald, tiesa, nevisikai taip, kaip tas pra, veikiau labai
paodiui: jau pirmj dien, kai vos sustiprjs ir daktaro leistas
Petras Antanas sdo ant irgo ir vos tik ijojo miest, vos priartjs
prie Rotus aikts, jis j ir ivydo; ivydo savo saldiosios Balbets
veid, kuris dabar velg mane nuo vis tvor ir nam sien - kad
ir negrabiai iraiyta ir pakartota magistrato spaustuvje, tai buvo
neabejotinai ji, su niekuo nesupainiojama, jo mylimoji Balbet, jo
Barbora, Cechowana Barbara, vis vadinama Paenklintja dl savo
dago mentje ir dl to, kad buvo garsi uler, lobusi ymtomis
kortomis, taip pat dar ymesn apgavik, sugebanti taip apmulkinti
patiklius turtingus ponus ir ponias, jog tie ne ikart susizgribdavo,
ir dargi veikusi taip, jog ir statymas ne visuomet prikibti galjo,
apgautieji vien patys save turjo kaltinti dl savo ioplumo, ir ujos
davim buvo silomas net tkstantis auksin; bet dabar gi, bent
jau taip paaikino vienas Rotus aikts sargybinis, Paenklintoji
Barbora prasine mieste prie por savaii kaip viesulas, skub
jo; turbt jos jau Vilniuje ir pdos atauusios; apvarino keliolika
moni, daugiausiai turting vyr, et, negali kaltinti, kalbama -
grieko verta moteris, ir sargybinis ilgesingai pasiirjo negrab
Balbets atvaizd sujos paios skaitmeniniu vertinimu, kiek vairai
velgiant juos nuo tvoros, bet Petras Antanas, dar nelabai tvirtai
laikydamasis balne, tegaljo galvoti vien apie j, apie jos nerami
galv, besiilsini jam ant peties, jos praviras lpas ir kim juok,
ir meils nuovargio eliuose ibanias akis, ir jos aminai gla
moni alkan kn; bt atidavs ne tkstant auksin, bet ir vis
savo turt, kad vl j pajust, n kiek nebepyko, vien ilgjosi jos be
saiko, galj o galvoti vien apie t ai, j og j inai j mylj o, o j is j prarado.
Niekas, visikai niekas, nebegaljo jo nei supykdyti, nei nustebinti,
nei nuvilti, net ir tuomet, kai garbusis Glaubitzas, kart sutiktas va
iuojantis karieta su mona ir dukrom, net persisvrs ikio pirt
ir baksteljo tiesiai Balbets portret tarp drebiam tirpstani

260
 STLVA RERUM III

snaigi: o, horribile dictu , kas bt galjs pagalvoti, ia juk ji, toji

moteris, kuri, pasak andainyki kalb, sulugd architekt Jokb
Fontan, tai jai jis pralo Staloviiuose beveik vis savo avans ir
buvo priverstas bgti, o jis ir galvojo - kakur juk j mats, dabar
prisimins... ir garbiojo Glaubitzo mona, Barbora Liudvika, tik
irjo i po savo kailinio gobtuvo isigandusiomis akimis ito
kios harpijos, itokios pragaro iperos veid; o Petras Antanas
tik burbteljo neapmirusia puse lp patsai kaltas, kam pralo",
betgi jokia advokatra ia nebegaljo padti: Balbets veidas velg
j nuo vis Vilniaus tvor ir pasieni, nuo sniego aiom ir vjo
dreskiam lapeli; laikui bgant jis vis blyko ir blyko, vienu metu
net tapo graus, visikai panaus j gyv, ir tomis dienomis Petro
Antano gla buvo nebeitveriama, jis tik guodsi, kad gal ji toli ir
niekada nebebus pagauta, bet itai buvo labai jau menka paguoda.
Taiau blogiausia dabar buvo tai, kad Petras Antanas i Milkant
Norvaia t iem prarado tikjim; ne, ne Dievu - Dievu jis vis dar
tikjo, buvo doras katalikas; be to, Viepats buvo kakur auktai ir
toli ir, kaip rod gyvenimas, retai kiosi emikus reikalus ir buvo
gana kurias maldoms, bent jau Petro Antano; kur kas blogiau
buvo tai, kad Petras Antanas dabar visikai prarado pasitikjim
monmis ir tikjim tikrovs paviriais; viskas dabar jam atrod
kaip galima apgaul, klasta, nusivylimas; tvas karmelitas per
vien pamoksl buvo pasakojs apie sudivusi mumij, kuri,
atvrus senovin karst, atrodiusi it gyva, bet vos gavusi oro gs
po keli akimirk virto tik dulki krva - Petras Antanas dabar
danai itai prisimindavo, nes jam rodsi, jog viskas vos jam prisi
lietus virsta dulkmis; viskas tra apgaulingi pavidalai, kiekvienas
odis - melas, o i vis kamp tyko vien apsimetinjantis blogis;
gyvenimo praktika jam jau buvo rodiusi, jog btent itaip da
niausiai i ties ir yra, visa kita - tik iimtis; susimstyti j privert

* Baisu ir pasakyti. (Lot.)

261
K ristina Saba liauskait

tas nutikimas su Zelmanu Gordonu, t pai iem, kai dingo

Balbet. Jis pamin jojs yd kvartalu, gana isiblaks, pelningai
sutvarks eilin jurisdikos sandr - buvo dabar ypa nuomus, ne
gailestingas derdamasis ir siekdamas pelno, niekam nebedar joki
nuolaid, suplikantai jo net m prisibijoti, net kunigaiktis etm o
nas buvo itai pastebjs, - taigi, jojo sau isiblaks per gurgdant
snieg Vilniaus prieblandoje pro pat Zelmano Gordono namus, i
kuri kamin dabar rko dmai, pro langini plyius sklido viesa
ir versi tokia tranki muzika - tuzinas smuik, ne maiau, ddos,
ddels, cimbolai, bgnai, bgneliai, vanguiai, deimtys visa
gerkle dain pliani bals, takt pliaukini deln, trypimas
medines grindis, tikros linksmybs, lioni lions, regis, net
stogas kilnojosi ir visas kvartalas drebjo, sniegas prie ydo nam
buvo pripduotas ir itryptas, tarsi visa armija bt perjusi, ir
Petras Antanas net temp irgo pavad; tuo metu prasivr nam
durys, miesto tams ileisdamos gs triukmo, ilumos, viesos
ir raudus jaunuol su peius siekianiais kadaruojaniais garba
notais peisais; i jo viso, ne vien i iurkls, kuri jis paleido prie
namo kampo sniego pusn, virto garas; kas ten vyksta? - atsainiai
paklaus Petras Antanas ir palengvjs ydaitis paaikino: tai ponas
negirdjot? Didi laim Zelmano Gordono namuose, vestuvs Zel
mano Gordono namuose; Petr Antan net nudieg, per skaudi
alt tutum, kuri jis neiojosi krtinje nuo tos dienos, kai din
go Balbet; juo perjo aitruma, kartlis, tai buvo is tas naujo per
pastarsias dienas, ir pajuto, kaip itai auga gryn, sveik pykt:
suprato, jog kunigaiktis raikytojas buvo teisus, Zelmanas Gordonas
j, nekeniam ir hebrajikai nesuprantant goj, ankart apgavo,
Maja Gordon sveika ir gyva sau venia trankias vestuves, inakt
praras nekaltyb ir gyvens ilg bei laiming gyvenim, o tai kai jis
pats amiams neteks bet kokios laims galimybs; Petras Antanas
dabar geid pikto ir araus barnio, norjo ispjauti kelis susikau
pusius gerai pasvertos paniekos odius Gordonui, pavelgti jam

262
 SILVA RERUM III

su pasibjaurjimu akis, sugadinti dukros vestuves; ir jis pamojo

vaikinui, nuoko nuo arklio, saugiai pririo pavad prie rinks
sienoje, liep tarnui palaukti ir nekviestas eng ydo namus, per
prieang, didj kambar, kuriame dabar buvo pasieniais istumdyti
baldai, kvepjo gardiu maistu ir aitriais ujri prieskoniais, deg
imtai vaki ir vyko didiausios linksmybs. ia visi tryp kojomis,
plojo delnais lyg vienas, vidury net isitars sukosi pats Zelmanas
Gordonas - juodu durtiniu, suvertu brangia auksu atausta juosta,
nriniuota apykakle, plaiai iskts aukso iedais apmaustytas
platakas, krat jas, net tie iedai vangjo; jis auktai kilnojo kojas,
buvo atverts galv, atkragins savo barzd; dainai greitjant tryp
vis greiiau ir greiiau, tarsi apsstasis, jo lpos ypsojosi, akys
buvo umerktos, atrod it palusio diaugsmo siknijimas, toks
nesivarantis ir begdikai linksmas it nuogas; grynas, mogaus
pavidalo diaugsmas, ir Petrui Antanui j tok matyti buvo lyg pats
tikriausias eidimas, tarsi spjvis veid, sveiai plojo vis greiiau ir
greiiau, ir taip pat sukosi Zelmanas Gordonas, kol galiausiai beveik
vienu metu isipuousi ponia Gordon pastebjo nekviest svei,
net pliaukti nustojo, ir muzika, pasiekusi didiausi trankum,
m ir liovsi, o nam eimininkas sustojo auktai ikls rankas,
ir kai atsimerk ir susigaud, jo vilgsnis tapo kupinas nuostabos.
Net uduss, dar neatgaudamas kvapo Zelmanas Gordonas pa
slaugiai eng pasitikti tarpduryje idygusio takingojo ekonomo:
kam turim dkot u suteikt garb?; ir Petras Antanas pradjo:
atjau pasveikinti su vestuvmis, ak kaipgi grau, nieko nra vento
Judo giminei, tikiuosi, ger vyr susirado prisiklusi i kap; jo
kiekvienas odis buvo kaip antausis, kupinas tio ir paniekos, ir
jis mat, kaip Zelmano Gordono veid ikreipia nuostaba, o paskui
pyktis, kaip jo akys ir nervs pleiasi, net sveiai kraipydami galvas
ir kuddamiesi ydikai m spiestis ariau, u Gordono nugaros
sambris prasiskyr, ak taip, kurgi ne, ten ir buvo jaunieji - rauds
ir nuo oki pailss laimingas jaunikis, sveikas teliukas, ne daugiau

263
Kristina Sabaliauskait

kaip eiolikos met, ir pati nuotaka, apmuturiuota geltonais ir

raudonais siuvintais ilkais, apkarstyta apyrankmis, vriniais
ir perlais, mons dar prasiskyr ir dabar jis jau j pagaliau ivy
do - jaunut, jam niekad nematyt nepastam rud strazdanotais
raudonais andais. Zelmanas Gordonas j tkart tiesiog igrdo i
kambario, istm savo tvika krtine, pams u paranks nusive
d savo kabinet, pasisodins pyl jam lakel degtins, abu dabar
jie, po ito nesusipratimo, atrod baisiai, priblokti ir sutrik; gda,
begalin gda, bet kartu ir palengvjimas buvo visa, k Petras Anta
nas atsimin i to vakaro; neilgai jis ten sdjo, n ketvirio valandos
netruko, bet jiedu su Gordonu kakuriuo metu vos neapsiverk;
sarmata, dabar vien nebepataisoma sarmata apm, kad itaip
siver, kaip paaikjo, Zelmano Gordono jauniausiojo snaus
Zacharijo Gordono vestuves, dar labiau gda buvo, kai Zelmanas
priekaitingai jam velgdamas akis itar: inau, js mus, ydus,
niekinat, bet netgi pamanyti, kad galiau juokauti ar meluoti apie
nuosavo vaiko mirt, ito tai, inote, jau per daug, itai - nemo
nika, itaip pamanyti galt tik labai piktas ar labai nelaimingas
mogus; pone Norvaia, inau, mes, ydai, - jums net ne mons,
bet itai nereikia, jog mums nra nieko venta; i Gordono aki
m ristis aaros, ir jis, pasims skepet, nusival ir jas, ir nuo oki
prakaito irasojusi kakt, ir tada, odis po odio, visai po truput
Zelmanas Gordonas m byloti netiktinus, ne io pasaulio daly
kus, kuriais dar prie pusmet Petras Antanas nebt n patikjs,
bet dabar, po apsilankym pas raikytoj, jau galjo patikti daug
kuo; ar ponas Norvaia pamens, kaip buvo usuks ia an vasar,
kai uklups j, Gordon, ia su rabinais? Ar jam nepasirod, kad
ankart jie, eimininkas su mona, ne juokais isigand, juk tada
jiems rabinai ir pasak, kad j mirusios dukters ramybs nerandanti
siela, kuri mane metus baladojosi po namus, net jie, namikiai, j
jau buvo palaik piktu dybuku, nes nerimusi, kudjusi pakampm,
kilnojusi daiktus, stumdiusi i vietos baldus, bet i ties ji buvusi

264
 SILVA RERUM III

nepiktybin, prieingai, skaisti ir tyra, nespjusi susitepti, tokios

sielos visai nra dybukai, o j prieingybs, vadinamieji ibbur,
patsai nekaliausiasis, bet kartu ir pats sudtingiausiasis gyvojo
dvasios apsdimo pavidalas, gera linkintis, siekiantis igryninti,
pakylti link auktesniojo savs painimo, taiau dl to apsstajam
suteikiantis n kiek ne maiau kani; jis pamena, jie su mona
bgai isigand, kai tkart didysis kabalistas Elij ben lomas, vis
pagarbiai vadinamas Ha-Gra, lyg tarp kitko pasak, jog Majkos
ramybs nerandanti siela yra neabejotinai ibbur, jis jauis, jog jai
skirtas ypatingas ventas udavinys padti kokiam neblogam, bet
dvasikai luoam ir ramybs niekaip nesurandaniam gyvajam;
jis pamena kaip iandien, odis odin, taip tkart Ha-Gra jiems ir
pasaks, jog Majkos ibbur galintis apsigyventi bet kuriame, kuris
tik net pats to neinodamas yra pasiruos priimti ir suteikti savo
knu namus, tai net kad ir ion atjusiame pone Norvaioje, nes
jo sieloje plyti didiul skyl... Taip Ha-Gra ir pasaks, btent tais
odiais, kad pono Norvaios sieloje plyti didiul skyl, kad ir
k tai reikt... Ir kas tik bt galjs suprasti j tvik siaub,
kai vliau garbusis Norvaia ms klausinti apie j dukr ir netgi
nupasakojs, kaip ji atrod, kol dar buvo gyva, viskas ikart tap
aiku, jog jos ibburas i ties apsigyveno jame... Visa tai mslingi
dalykai, tos siel kelions, tatai - Kabala, sudtingas aukiausiasis
mokslas, didiausioji paslaptis, jis pats, Zelmanas Gordonas, juk
ne joks rabinas, tik pirklys, vyresnysis; ne k suprants, vien tai,
kad kakas tikrai ten yra, kakoks kitas pasaulis greta, nes pats
itai eimoje patyrs... O Norvaia dabar net pykti nebegaljo, net
u tai, jog buvo ivadintas kiauru luoiu, nes lyg pro migl i ties
pamin, kaip tuokart buvo isigands Gordonas su mona, ir t
aukt jaun prakaul yd, t Ha-Gra, irgi prisimin, ir pamin
naktinius ydaits sapnus, kuriuos dabar visikai buvo iblukinusi
skaudi Balbets knikumo tiesa ir jos netektis; jis bt dar sdjs
ir sdjs pas yd, laimei, pakako dar nuovokos prisiminti, jog

265
ydo namai venia iandien vestuves, tad tik pasitenkino tars,
kad Majka ar jos dvasia j palikusi ramybje ikart po to, kai sutiko
ir pamilo tikr moter, i kno ir kraujo, taiau dabar ir jos nebe
teks; dar truputis, bt pravirks pas Gordon, ukankins j savo
irdglos plepalais lig pat ryto, bet turjo paleisti j vsti toliau, vis
tiek jau buvo vlu, jis isitrauks savo aukso laikrod patikrino va
landas ir, jam atsistojus, Gordonas lyg prisimins pakilo nuo stalo,
pasikuit staliuje, praties jam kak, suvyniot tym, turjs
seniai atiduoti, tik niekaip lig tol neprisiverts, nebuv progos, be
to - k ia slpti - niekad nesijauts skolingas ar dkingas n vienam
katalikui, prieingai - dar ir dabar kartais sapnuojs bad nelaisvje,
nuo maro ukaltuose namuose; taiau tai dar velionis tvas jam
prisaks, kad atiduot Jono Izidoriaus Norvaios, to karininko,
kursai Radviloms tarnavo, vyriausiajam snui; tvas sakydavs, jog
rotmistras Norvaia geras buvs mogus, padorus, daug padjs;
galbt dabar ir atjs tas metas, galbt Majkos siela pon Norvai
pasirinkusi dl jo, Zelmano Gordono, neatiduotos tvo skolos? O
dabar, ponas Norvaia, leiskite man eiti rpintis gyvaisiais vaikais...
Ir Petras Antanas ijs tams oko baln, nutar dovan ap
irsis namie, buvo pernelyg sukrstas, pavargs, iseks, dar tik
tvo priminimo jam trko; paskutin vilgsn dar met Gordon -
tasai viduryje kambario, grs pas sutrikusius sveius, supliauk-
jo delnais, muzika vl ugrojo, jaunasis Zacharijas Gordonas ir
jo strazdanotoji nuotaka dabar sdjo vestuvi palydai ant pei,
ikelti auktai ir ikl rankas jie dabar sukosi okyje, ir j dar vai
kikuose veiduose pynsi laim ir baim, jie abu ypsojosi, bet j
akys buvo plaiai iplstos nuo neinios siaubo: j lauk vestuvi
naktis, gimins pratsimas, diaugsmas ir kartlis, gyvenimas ir
mirtis, o dabar jie vent akimirk, kuri daugiau niekada nebepa
sikartos, vent ir diaugsi taip, tarsi rytojus niekada neiaut;
vent, nes iandien jiems baigsi vaikyst ir prasidjo gyvenimas,
kuriame bus dar visko, taip pat ir to, ko geriau i anksto n neinoti;

266
 SUVA RERUM I II

Zelmano Gordono nam durys usitrenk; vaizde, kuris liko u j,

buvo kakas tyro, pakilaus ir graudaus, ir Petras Antanas jodamas
sutemusiomis Vilniaus gatvmis namo, speigui spaudiant ne tik i
iors, bet ir, keistai, i vidaus, juto lidn pavyd tiems jaunuiams
ydams jaunikiui ir nuotakai ir j laukianiam gyvenimui, net ir jo
neiniai, net ir bsimoms negandoms, nes dabar suvok, jog jo pa
ties visas gyvenimas, net ir jo didiausios nelaims, jau yra praeitis;
kaip ten tas ydas pasaks - mogus, kurio sieloje plyti skyl; skyl
buvo vasar, dabar jau n skyls nebebuvo, vien tik didiul spen
gianti tutuma tarp skut, kaip tdien Balbets apleistam kambary.
Jo paties prabangs namai dabar atrod taip pat tuti, kas kad
buvo pilni prabangi daikt; grs jis jo anfilada per girgdant
parket, per kambarius, nutviekstus iani krosni ir idini,
tarp velniai dzingiojani kritolo irandoli karuli, tarp snie
go atvait, sklindani pro langus; mens prieblandoje blizgjo
tik lakuotas j eimos portreto pavirius, buvo pernelyg tamsu, jo
paties atvaizdo vilgani aki nesimat, visa tai buvo seniai, dar
tada, kai tebegaljo ypsotis, dar tuomet, kai tebesijaut gyvas; jis
pavargs ingsniavo anfilada prieblandoje, kelio gale lauk valgo
masis, padengtas stalas, Placida Amelija; viskas, kaip visada, tik ji
jam, apopleksijos vos nenumarintam, buvo dabar atidesn, netgi
meilesn; stebukl stebuklas, prie por dien netgi norjo sugrti
santuokin j miegamj atlikti savo, monos, priederms, tik tai
dabar jau jis isisuko, pasisak ess dar netvirtas, nesijauis gerai,
net ji sunerimo, o jis paprasiausiai kol kas dar negaljo n pagal
voti apie joki kit moterik, kur jau ten Placid Amelij, kad ir
be autins, taiau dabar jiedu neabejotinai sutar daug geriau, tas
nelemtas vykis per Piemenli miias juos suartino; pirmosiomis
savaitmis ji ypatingai bijojusi, bijojusi vieumos visos parapijos
akivaizdoje beigi to, k mons kalbs, bet jis j nuramins, pasaks,
jog toji moterik daugiau jos niekada nebetrikdysianti, ir itai buvo
skausminga tiesa; dar daugiau, jis pats pasielg imintingai, jau gerai

267
Kristina Sa ba liauskait

suprato vent taisykl, kad svarbus vien pavirius, spdis, svarbu

vien atrodyti, o kaip yra i tikrj, juk niekas neino, niekam ne
rpi: vos pradjs sveikti, jis slapia pasiunt kailininko Ostrovskio
ir kuo skubiausiai i jo usak Placidai Amelijai kailinius - lygiai
tokius pat kaip buvusieji, juod sabal su raudonu aksomu; per Tris
karalius, jam jau geriau pasijutus, jie, visa eima, su isipusiusi
iblykusia Placida Amelija jau ididiai sdjo banyioje, pirmose
eilse; mons tkart kiek pakraip galvas, kiek pasikudjo, viena
lesni ir suktesni moteriki sidrsinusi po mii pagyr Placi
dos Amelijos nuostab itaiging nauj aprd, taiau toji apsimet
n nesupratusi uuominos, kukliai nulenkusi galv tepasak: ak
itie, juk seni, turiu juos jau ne vienus metus; ir tuo viskas baigsi;
klebonas, tiesa, per ipaint bands kak ikvosti apie jos vyr ir
t banyion uklydusi moter, bet Placida Amelija jam, Petrui
Antanui, vliau prisipaino klausykloje apsimetusi nesuprantanti,
kur link sukama kalba, be to, ji nieko neinanti ir inoti nenorinti;
teisingai, mano irdele, visikai teisingai, blogi tie paukiai, kurie
savo pai lizd teria, itai turi likti eimos viduje, kartais imintin
ga tyla yra auksas, mano irdele; ir jie toliau vakarieniavo visikoje
tyloje, ir niekada daugiau apie tai nebekalbjo.
Silentium est aureum - itai buvo rayta aukso laikrodyje, kur
rado ydo Zelmano Gordono tymo ryullyje; laikrodis buvo lygiai
toks pat, kaip jo senelio, kur neiojosi sau prie liemens, dar vien
turjo tok pat atsargin, kadais isigabent i Milkant, dabar j
buvo trys, Petras Antanas juos net visus prisuks isidliojo ka
kur vakar ant savo raomojo stalo, jie trys vilgjo vaks vie
soje, tyliai tiksdami, tarsi trys plakanios irdys, sulig kiekvienu
cakteljimu yminios trumpjant jo gyvenim; itaip tiksjimo
klaussi jo senelis Kazimieras, galbt net ir aistringasis prosenelis
Jonas Motiejus, itaip dabar klausosi ir jis pats, grandis gimins
grandinje, galbt kuri nors dien ia sds kuris nors jo paties
sn, kai jo paties nebebus; silentium est aureum, geras, vyrikas,

268
 SILVA RERUM III

devizas, bet dabar Petrui Antanui Norvaiai norjosi aukti i ne

vilties, i mirties baims, o dar labiau - i baims, kad daugiau
niekada nebegyvens.

XVIII

Tnakt Petras Antanas sapnavo auksm: baisiai keistai sapne j au

k Martynas Mikalojus, girdjo it gyv, panaiai kaip tada, kai anas
kankinosi per priepuol Turnoje, sapne buvo be galo alta, taip alta,
spaud toks speigas, jog net auksmas ore ledjo, stingo virsdamas
atriomis skeveldromis, panaiai it altis raio ratais lango stiklus,
ir trakdamas slopo, slopo... buvo kraupu, regjosi, jog itai reikia
buvus raikytoj mirtant, dar keisiau buvo, kai po keli dien gavo
kunigaikio etmono laik, aukiant susitikti Nesvyiuje aptarti
btiniausi reikal, i ten vyksi Sluck kuracijos reikalais, nes
ten dabar jo auktybs Jeronimo Florijono paliepimu perkeltas
kunigaiktis aretantas Martynas Mikalojus; bjauri istorija, dievai,
tiedu nenuoramos pusbroliai po vienu stogu Bialoje buvo blogas
sumanymas: Martynas Mikalojus taip ierzins Jeronim Florijon,
kad anasai pradjs elgtis ypatingai iauriai su aretantu; tai kad
ir pats kalinio perklimo atvejis buvo nuomus: tarnams ir sargy
biniams per kelion buvo prisakyta spausti arklius dien nakt, o
kunigaikiui Martynui meluoti, jog yra veamas Varuvon, pas
karali, kur priemiestyje teks palaukti, kol jam bsianti paskelbta

269
Kristina Sabaliauskait

malon ir kuracijos panaikinimo aktas; tad dabar vargas Martynas

Mikalojus sdjo Slucke, tvirtovje, tarp keturi sien, apsuptas
sargybini ir sivaizduodamas, jog i ties yra Pragoj, prie pat Var
uvos, ir tuoj tuoj atgaus savo laisv; itok beprasm, nekrikionik
erzinim galjo sugalvoti vien Jeronimas Florijonas; itaip su vargu
kaliniu, esaniu visikoje jo valioje, tokiomis nelygiomis jgomis
galjo kovoti vien jis; kad ir nelaisvje laikomo jis prisibijojo savo
palusio pusbrolio, net vard jo priveng minti, taip ir skundsi
laike kunigaikiui uvelei: Sunku aprayti js kunigaiktikai
auktybei inomos ypatos suktyb, jau n nebeinau, k replikuoti
jo propozicijas, kurias man kelia, kad leisiau pas j jo mon, kai
tuo tarpu i jo paties lp inau, kad j tikrai tuoj pat patvarkyt.
O ito leisti tai jau negaliu. Kakada pats prisipains, jog net ipa
inties prijo, kad j galt turti. Kelia dabar didiausias choleras,
neklauso, kenkia ir mums, ir sau. Apie Diev n negalvoja, vien apie
moteris diskursas, kiaur dien ir nakt. Dl ko paliepiau ir sakiau,
kad anas sau kaip nors nepakenkt, dieniniams sargybiniams, kurie
j saugo i vidaus, stovti be ovinini, be kard, vien su medinmis
lazdomis..."; Slucke Martynas Mikalojus ir toliau usispyrs nevalg
trefnos kiaulienos, nors bdavo dien, kai Jeronimas Florijonas j
erzindavo - vien kumpiai, skilandiai, kiauls kepsniai arba visikai
nieko, visikai jokio kito maisto; tarp eilui i laik buvo justi, jog
aretanto sveikatai ir gyvybei ikilusi grsm; atrod, buvo kaip rei
kiant iseks; dar daugiau bjauri nuogird Petras Antanas suinojo
i kunigaikio kuratoriaus Jurgio, Naugarduke: neinia, ar gandai,
ar tiesa, bet kalbta, jog keletui t jo sargybini pasimais protas ar,
Viepatie jiems atleisk, netgi nusiud; o kitus gi kalinys sugebjo
taip palenkti savo pusn, kad tieji kakokiu stabiu bdu padjo jam
susisiekti su vietiniais ydais ir neva pats Slucko rabinas sugebdavo
patekti pas kalin, todl kunigaiktis Jeronimas Florijonas galiausiai
saks Slucko komendantui Koenigsekui miesto rabin sugauti ir
atskirti nuo jo eimos, aretuoti ir neinia kodl pristatyti Bial.

270
 SILVA RERUM III

Petro Antano kelion Nesvyiun buvo ir iganymas, ir prakeiki

mas vienu metu: diaugsi itrks i nam ir Placidos Amelijos,
kuri dabar j smaug savo uoliu rpesiu ir slauga, reikjo atlaikyti
jos aaras, jos rank grym ir aimanas, koks jis dar nesustiprjs,
kaip jam negalima niekur keliauti, kaip jam kas nors atsitiks; itai
buvo niekai, jautsi atgavs jgas, pakankamai tvirtas sdti balne,
taiau prakeikimas, kania buvo tai, kad joti teko tuo pat keliu kaip
ankart, kai alia buvo Balbet, tik dabar viskas atrod kitaip, viskas
buvo balta ir plyna, laukai po sniegu, balti kaip popieriaus lapas, kur
ne kur imargintas juodais plikais mediais, it raalo dmm - vis
kas buvo mir, tylu, tik sniegas gurgdjo po irgo kanopom, bet ir
irgas jau buvo nebe tas, nebe Argentas, palydos mons buvo nebe
tie, nebe totoriai, nebebuvo velionio limo, nebebuvo pasididiavi
mo savo taka ir pareiga, vien tik prievol; nebebuvo Balbets, netgi
ydaits - ir tos nebebuvo, jos siela jau buvo radusi ramyb; pus
met prajo, o kaip viskas pasikeit, viskas buvo kitaip, nebe taip,
ir buvo aiku, jog geriau niekada nebebus, jog praeity jau liko dau
giau, nei kad gali miglotai adti ateitis; praeities praradimai buvo
kur kas didesni nei abejotinos ateities staigmenos; net kelion buvo
be nuotyki, tik Oginskio pijokai vl kakur snieguotoj pamikj
plikavo, kaip visada, ir susidr j briai iek tiek pasiaud, bet
vangiai, daugiau or, be joki auk, be joki sueidim; sniego
n kiek nenuda krauju. Pamans apie krauj, prisimin Balbets
laikel, ten, Tilto gatvje, raudon lako la ant balto popieriaus;
prisimin juod saldi jos rudenins palaimos tams; dabar viskas
buvo balta, dabar nebebuvo nieko, viskas buvo balta, tutuma buvo
balta; jis neabejojo, kad ir jo mirtis vien dien bus irgi balta.
Kiek linksmesnis ir daug trumpesnis kelias buvo nuo Nesvyiaus
Sluck - kunigaiktis etmonas, vis dar iek tiek negaluojantis, sdo
prabangias roges, po puriais kaili apklotais, jie keliavo patogiai,
itaigingai, su tuntais palydos moni, keli trum pino pokalbiu,
sustodavo kur ueigose pernakvoti vos praddavo temti ir ilgesingai

271
Kristina Saba liauskait

pamikse kaukiantys vilkai primindavo, jog keliauti nebesaugu;

ten, per tuos postovius, ir suinojo daugiau, reikalai Slucke buvo
net blogesni, nei i laik atrod: i ties kunigaiktis Martynas
pragaitingai veik sargybinius, ypa tuos, kurie buvo ariausiai
jo; i ties, taip juos buvo palenks savo kalbomis, kad tieji pas j
slapia leisdavo yd su jj talmudais, tad Kabalos studijos tssi
ir nelaisvje; o kai Slucko rabin aretavo ir itrm Bial, kalinys
msi dar labiau tyiotis i kareivi; i ties, vienas i j nusiud, o
kitam visikai pakriko protas nuo bedievik aretanto kalb: pra
djo nebepaklusti sakymams, pats skleisti erezijas ir j teko atskirai
udaryti kaljime, dar baisiau - ia jau kudtasi puse lp, - kad
i ties kunigaikt Martyn kamuojs toks pragaitingas knik
malonum badas, kad jis es net sugunds vien jaun sargybin
atsiduoti m irtinom s nuodmms, itvirkins j visikai, Biblijoj
minimu baisiausiu bdu, atrodo, btent tasai vliau i grauaties
ir pakls rank patsai prie save. Dar keistesni gandai pastaruoju
metu sklido apie jo auktyb Jeronim Florijon - neva ir jam pra
djs iek tiek jauktis protas, bent jau elgtis jis pradjo tikrai labai
nesuprantamai - dabar prie bet k darydamas pasiburdavo, lyg
mesdavo kakokias kortas, arkanomis vadinamas, ir pagal tai, k jos
liepdavo, atitinkamai ir elgdavosi, dar daugiau - ir itai buvo visikai
netikima - pats rimtai susidomjo tja Kabala, neva kart, po to,
kai pabendravo su aretantu, susapnavs, kad j aukis jo didenyb
karalius, bet, neirint didiausio noro ir usidegimo, niekaip ne
galjs stoti prie majestat: itai, t sapn, kakas i kabalist iai
kins kaip neabejotin enkl, kad Jeronimas Florijonas pats vien
grai dien tapsiantis karnuotu Lietuvos ir Lenkijos monarchu,
neva kakokia usienio galyb j ten, sostan, pasodinsianti, vliau
su ta svetima valstybe jam, valdovu tapusiam, teks kariauti, taiau
j, deja, nuversi, ir jis gyvenimo dienas baigsis tremtyje sveiuose
kratuose. Tad neva Jeronimas Florijonas ne juokais susirpino
pranayste, dabar svaiioja bsiantis karaliumi, bet antroji dalis,

272
 SILVA RERUM III

toji, apie jo paties mirt tremtyje, jam visikai nepatikusi; taiau

imintingieji Kabalos inovai jam apsukriai patar, kaip pergudrauti
itarm: imti ir paiam usienyje kurti atskir karalyst, kuri, kaip
svetimalis valstybinis vienetas, j ir galsianti pasodinti sost; su
ja vliau patsai galsis ir kariauti, j ir pasitraukti: taip bet kuriuo
atveju mirsis savo valdose, savo neginytinoje karalijoje, vienaip
ar kitaip iliks valdovu, ir dabar jo auktyb kartligikai ieko,
kur galt nusipirkti koki kunigaiktyst usienyje, dairsis po
vis Europ, bet veikiausiai pirks Austrijoje, nes juk germanika t
krat tvarka jam esanti itin prie irdies; Viepatie, itai jau buvo
neabejotinas kliedesys, gydytinas beproi pitolje, bet jame, toje
kabalistinje pranaystje beveik neklystamai buvo galima atpainti
siteikianius ir visada bylojanius vien tai, k kitas nori girdti,
imono Icikoviiaus paistalus; Petras Antanas Norvaia visa tai
girddamas net vos vos nusiypsojo sveikja savo lp puse.
Taiau vaizdas, kur jie ivydo Slucke, ypsenos anaiptol nekl -
aretantas kunigaiktis Martynas Mikalojus buvo laikomas tokiomis
atiauriomis slygomis, kad praktikai skurde, it blogiausiame ka
ljime; atrod itin prastai - rieus juos purvini seni kadaruojantys
tvarsiai, nes, iaikjo, kad neapsikents paeminim dar Bialoje
band atimti sau gyvast, be to, buvo sulyss, apeps, prails,
nuskurs, liks tik elis su kartligikai riniomis akimis, ku
rios, regis, i visko juoksi; dar lidniau buvo tai, jog pasirod
esantis visas vieiai sudauytas, nustas mlynmis, net antakis
ir vienos rankos krumpliai buvo prakirsti: Jeronimas Florijonas
po tos nelemtos sargybinio saviudybs buvo kaliniui visikai u
drauds kalbtis su viduje j sauganiais kareiviais, u kiekvien
kunigaikio jiems itart od buvo prisakyta i karto smogti
lazda; o ididusis Martynas n neketino leisti, kad j kas tildyt, n
neketino atsisakyti malonumo ir laisvs kalbti k nori, prieingai,
dar labiau juoksi ir tyiojosi, todl ir buvo sudauytas it obuolys
krituolis; itai buvo nedovanotina, itai buvo neatleistina, itaip

273
Kristina Sabaliauskait

eimoje nederjo elgtis - didysis etmonas Mikalojus Kazimieras,

kaip eimos vyriausiasis, kaip familijos galva, buvo pasipiktins:
jis tuoj pat dav sakym atneti kunigaiktikam luomui deramus
drabuius, patiekti pietus, pagamintus pagal kalinio stalo pageida
vimus, jei tik norintis - kad ir be jokios msos, kaip tik jam patinka;
ikviestas barzdaskutys turjo ne vien aptvarstyti kalinio aizdas,
bet ir nuskusti; sargybiniai igird tokius paliepimus net susivalg
i siaubo, taiau kunigaiktis etmonas buvo pagrindinis kuratorius,
vyriausias amiumi, rangu ir taka, jo sakymai dabar buvo viresni;
ir jie nuskubjo j vykdyti.
Kunigaiktis etmonas turjo stebtin poveik Martynui M ika
lojui: sutvarstytas, perrengtas, gausiai pamaitintas ir pagirdytas,
jis atrod smarkiai nurims - netgi tiek, kad galiausiai, lydimas
pusbrolio uvels ir keli apsaugos vyr, ieidavo ant pilies pylim;
apie k jiedu ten kalbdavosi per tuos altus pasivaikiojimus, buvo
visika paslaptis, kunigaiktis etmonas kartais grdavo kiek paniu
rs, atsisds kurioje nors Slucko rm svetaini prisikimdavo
pypk ir murmdavo: itai seniai turjau padaryti, maniau isisuk
sis, betgi ne... Kunigaiktis Martynas po t pasivaikiojim atrod
vis labiau ir labiau pripastantis savo lemt ir beviltik padt iki
pat dien pabaigos; i to, kaip viskas atrod, Petras Antanas galjo
spti, jog vykdomos ilgos, nemalonios ir ne visuomet vaisingos
apeliacijos neivengiamas politines aplinkybes, gimins ir vaik
gerov, sielos ramyb; lidnos nekos, it kunigo, ruoianio mirtin
ligon ilgam atsisveikinimui su ija aar pakalne, ar, teisingiau,
kantrus eimynikas aikinimas Martynui Mikalojui Radvilai, kad
kaip asmuo, kaip persona turis, jis jau mirs ir tiesiog turs su tuo
susitaikyti.
Kad itai - ne toks paprastas reikalas, kaip atrod, Petras Anta
nas Norvaia suprato gan greitai, vos tik vien vakar aretantas j
pasikviet kartu pavakarieniauti; kunigaikiui etmonui leidus ir
perspjus, jog dars tai savo asmenine atsakomybe, jei Martynas

274
 SILVA RERUM III

Mikalojus k ikrsiantis ar kam pakenksiantis - ia jau pono

Norvaios reikalas, Petras Antanas prim kunigaikio kvietim;
skvarbia ekonomo akimi apmet pagerjusias kalinio kambari
slygas - visko, laimei, atsirado gausiau: kuro, ilum sulaikani
kilim ant sien, patogesni bald, varios patalyns, daugiau
vaki, knyg, drabui; Martynas Mikalojus vilkjo gero, tankaus
raudono aksomo kostium, galbt dl rbo atrod sveikesnis, tarsi
spalva bt grusi skruostus, net mlyns jau buvo pablukusios,
jau tik gelsvos; nusiprauss, nusipudravs, nuskustu veidu, dailiai
susiukavs ir susiris savo ilstanius plaukus atrod netgi m a
dingai, buvo graktus, stotingas, dar nesenas vyras ir bent jau ia,
tarp keturi sien, u kuri stovjo bene tuzinas juos saugani
sargybini, jautsi visiku aviu eimininku, buvo nusiteiks drau
gikai, ikart pastebjo, kad Petro Antano veidui kakas atsitik; ak,
apopleksija, truput dar ankstoka, mielas mano drauge, tokiuose
metuose, truput dar ankstoka... kas dar eimoje kentjo nuo apo
pleksijos, sakote, itiko netiktai, betgi taip nebna, visuomet i
anksto bna pranaing enkl, btinai paskui papasakosite man
prieast; o kol kas jis udav kelet tiksli medicinini klausim,
beveik visikai tiksliai nusak jo regjim tkart itikus utemi
m, paaikino, jog apopleksijos bnanios dvi rys: nuo kraujo
pertekliaus gyslose ir nuo jo stygiaus; nelaimingasis kalinys vis dar
vaizdavosi ess moksl inovu ir, i ties, iman daugiau nei vil
nikis Beevskis; kaip apmaudu, kad visos tos inios turjo likti ia,
Slucke, kambaryje, iki jo dien pabaigos... Jie pasidalino sargybini
atneta vakariene, kuri buvo visai nebloga, kad ir bems kalinio
pageidavimu, taiau pyragai su darovi ir kopst darais, teloje
kepta lydeka su akneli pagardais buvo sotu, vynas buvo ities
neblogas, ir jo kiekio maloningu etmono sakymu neberibojo, tatai
irgi buvo bdas ilaikyti kalin kiek ramesn, todl, baigus valgyti,
jiems atkimo dar vien butel, ir Martynas Mikalojus papra ta
bako, gal turs kokio geresnio, nes ionyktis - ne taboka, o karvs

275
K ristina Sabaliauskait

mlas, ir Petrui Antanui neliko nieko kita, kaip tik atriti pratu-
tjus Teofils kapel, ir, jiems usitraukus i pypki, kunigaikio
akys net suvilgo i malonumo, jis pasislinko su savo krslu ariau,
ities kojas, atsilo, ileido kelis meistrikus dm ratilus, o tada
ir tar: kaip jums patinka, mielas drauge, mano naujasis projektas,
kad Jeronimas Florijonas nuo iol yra mano asmeninis kalinys? Ir
jis pradjo kvatotis, ities velnikai, ities beprotikai, itaip tai
kalbdamas: pagalvokite, argi nejuokinga, su mielojo Icikoviiaus,
kur turbt pamenate, ir Slucko rabino pagalba priptm vj, kad
anas taps karaliumi, Viepatie, jis, atrodo, tuo tikrai patikjo, gal
js inote, ar jau nusipirko koki emi Europoje savo prsokikai
svajoni valstybei, taip ir sivaizduoju jos tvark - viskas pagal
rikiuot, viskas pagal komand: engt, stot, gult, kelt, ikt, krut,
gimdyt ir dvst! Viskas pagal jo komand, viskas pagal jo instruk
cij, visi vienodi, visi uniformuoti, tarsi kareiviai; vyrai, moterys
ir vaikai; visus induklius nuo lopio grdinti ir auginti kareiviais
arba ruoti bti motininmis patelmis, kad dar kareivi gimdyt!
Kas neklauso - pakarti, bet utat kokia tvarka, kokia simetrija ir
niekam joki abejoni, niekam joki nukrypim; jei neino, k
daryti - tegul skaito ir vykdo instrukcijas arba dvesia! Taiau pa
sakysiu jums vien paslapt - tai tokie kaip jis, iprotj dl savo
galios ir savo didybs, siekiantys bet kokia kaina pasipuikuoti, yra
lengviausiai pavergiami ir apmaunami, labiausiai nuspjami, todl
dabar Jeronimas Florijonas yra mano valioje, mano visikas kalinys,
visikai priklausomas nuo mano geidio; galime su jumis tai kirsti
layb: jis tikrai nusipirks kur emi u Lietuvos kunigaiktysts
rib ir, vykdydamas mano pranayst, dargi prads su tomis em
mis kariauti, taigi, de facto, kariaus kar... patsai su savimi! Argi
ne juokinga, a ia, sddamas kaip jo kalinys Slucke, i tikrj j
valdau ir valdysiu it jomarko ll! Ir ia jau Martynas Mikalojus taip
tonikai kikeno, kad net vos pats nepaspringo kvapniu apelsininiu
dmu; gurkteljs kiek vyno ir surimtjs, jis ts: dar labai rimtai

276
 SILVA RERUM III

svarsts vien kerto sumanym, kaip mielasis Norvaia mans, ar

geras toks planas: pirmai vieesnei progai pasitaikius, pavapaliojus
neva kabalistini ukalbjim, imti ir ikilmingai prakeikti visus
tris savo kuratorius pusbrolius Radvilas: Jeronim Florijon, My
kol Kazimier ir Naugarduko senin Jurg; neva prakeikis ir
pasmerkis juos u j gding poelg baisiausiai, nekrikionikai
miriai? Matote, pone Norvaia, pranayst isipildyt bet kuriuo
atveju: bet kuriuo atveju jie visi neabejotinai, neivengiamai mirs,
tik po ito mirt visikai sitikin, jog tai vyksta btent dlei manojo
ukalbjimo, o lig tol skaiiuot dienas drebdami i prietaringos
baims? Kaip jums itai, argi ne puiku?
Ir Petrui Antanui Norvaiai nebeilaik kantryb, jam regjosi,
jog prie j sdi ne beprotis, o patsai velnias ar bent jau jo apsstasis,
ir, bdamas pats pakankamai pritvinks sisenjusio pykio, m
jam ir pasak: bijokite Dievo, kunigaikti, u itai degtumte praga
re, bet ia Martynas tik m dar labiau juoktis, o po to, apsidairs,
palinko priek ir tarsi suokalbininkui jam sunibdjo: pragaro
nra... vienintelis pragaras yra ia, - ir jis, rimtai velgdamas tiesiai
akis, ltai savo smiliumi pabaksnojo jiems abiem kaktas, - vie
nintelis pragaras yra ia, jame kaip katile verda ms nuodms,
ms baims, sins priekaitai ir prisiminimai apie nuskriaustas
ms aukas; ir itai yra tikresn pekla nei toji, pieiama knygose
ir banyiose; pasirodo, n nereikia numirti, kad j patektumei,
ji visad su mumis, ms galvoj, ir kartais gyvesn u pai tikro-
v; ia Petras Antanas nebeitvr, visikai pamirs savo auksin
deviz, replikavo atgal, be jokios pagarbos: bijau, kad js, M ar
tynai, pragare gana ankta, nemaa minia auk susibrusi, ir ko
gi vardan? Kam reikjo tiek beprasmi nusikaltim, miri, negai
lestingai monms amiais sutrikdytos ramybs? Graias meilues
suprantu, maiau, kad pakluso be prievartos, savo noru, bet kam gi
reikjo nuosav mon iauriai laikyti udaryt, purve? Kam reikjo
grobti ir kalinti mones, dabar tai pats esat be laisvs... O a, visad

277
Kristina Sa ba liauskait

jauts vien prielankum, kuo nusikaltau - kam reikjo auti irg,

sukelti t abejon, kad ydas apgavo dl dukros mirties, ir k gi,
paaikjo - ji mirusi i tikrj, vien gd patyriau ir skausm tvui
sukliau j kvosdamas, taip, labai gali bti, jog iokio tokio dvasi
apsdimo ten bta, ibburo, ar kaip ten, betgi tikrai ne daugiau... O
mons, ukapoti pakelse, o toji js metres ir jos sutuoktinis,
vien todl, kad nelaikte kaip reikiant prispauds to savo pasiutusio
uns Grabovskio? O tas nepakluss bajoras su mona... Maiau juk
teism dokumentus, prie kuracijos pateiktus... aterlofai, Kukavs-
kiai, Zborovskis... daug turite gyvybi ant sins, daug sumaitot
gyvenim, Dievo bijokite, nebe moni... O tasai vaikinas, sargybi
nis, kuris pasikor? Kur jo kalt - kad turjo nelaims bti paskirtas
prie js, nesuvaldanio savo geism?
Ibburas... buvau tik skaits knygose apie tai, na bet tai, pasirodo,
jo sukeltas praviesjimas vyko, bet kuriuo atveju andainykiai
js sapnai buvo doms, galbt perjuos band isiverti to vidinio
usklsto pragaro garas... Baims, lkesiai, geismai ir sapnai...
Mergaits, moterys, sens... dabar vienintelio baiminuosi - kad ia
udarytas daugiau niekada, ar bent jau iki mirties, netursiu, ne-
pajusiu moters velnumo, nei knu, nei siela; nesu pilnas be ito...
tas nepaliaujamas stygius, tas ilgesys, kasdien sunkiantis i mans
ne vien gyvyb, bet ir paskutinius proto likuius... Sargybinis...
anas nelaimingas sargybinis buvo neabejotinai moterika btyb,
neabejotina moters siela, per Viepaties klaid kalinta vyro kne,
buvo aikiai matyti i jo balso, aki ir blakstien, i kno judesi,
eigasties - kalbjo, kvpavo, vaikiojo ir myljo it moterik; k gi,
buvau taip isiilgs moters, kad tkart uteko ir to... maniausi gera
darantis, ilaisvinantis j i kno kaljimo, it alcheminiam vyksme
atsiejantis jo moterik dvasi nuo vyriko kno materijos, idant
galt gyventi jai ir jos primestiems vyrikiems paproiams ne
vergaudamas; ir k gi, buvau teisus - jis buvo moterik, myljo ir
jaut kaip moterik, patyr su vyru palaim it moteris... nelaimei,

278
 SILVA RERUM III

buvo silpnas, bgai isigando to, k atrado; to, kas nuo gimimo
gldjo jo, kaip btybs, viduj; vargelis pernelyg buvo bausmmis
u nuodmes baugintas, tad, uuot pasirinks maesnius griekus,
gyvendamas sau laimingai - kad ir mele, bet palaimoje - isigando
ir kvailai vykd pai didiausij nuodm, sau paiam atim da
mas gyvast... K padarysi, dar vienas mano nepavyks alcheminis
bandymas, dar vienas lugusi eksperiment virtinje, i kuri
neskmingiausias - a pats... Galbt reikia pagaliau pripainti, jog
mano gyvenimo eksperimentas visikai nepavyko - galiu nuoir
diai paliudyti, kad buvo perengtos bet kokios, visos manomos,
ribos: meils, skausmo, malonumo, iaurumo, sielvarto, velnumo,
nevilties, diaugsmo, galios, paeminimo, baims, narsos, kvai
lybs ir iminties... Nebra palaimos, kurios nebiau patyrs,
nuodms, kurios nebiau padars... ir k... ogi nieko, visa tai
jaudina tik pirm, vien vienintel kart: labiausiai simin tik
pirm a atimta gyvyb, vliau jau tas pat... tik vien kart myljau,
vliau vien myljausi... Maniausi, kad viskam susilydius juod
nigredo smal i to lydinio alchemikai ugims kakas nuostabaus,
kad tik pains visik tams imoksiu suprasti vies, betgi ijo
tik tamsus mlas, o ne filosofinis akmuo, visikai kaip tada juokais
Bialoje... Veltui tikjausi gals kak stebuklinga sukurti - itai, p a
sirodo, man buvo nelemta; nesukriau nei utopijos, nei juo labiau
kakotopijos, vien tiktai didel kak... Pamanykite tik, kadaise net
norjau susikurti tobul moter, sau paiam, man vienam visikai
tinkani, taiau net ir i to nieko niekada neijo - maniausi, jog
gavs Mart, jaunut, tyr, paprastut ir nesugadint, galsiu lip
dyti it mol ideal pavidal; sveika ir dailiai nuaugusi, buvo tokia
tuia it popieriaus lapas, tik imk ir rayk jame k tik nori, ilavink
jos prot, imokyk jos kn myltis kaip patinka, prikrauk jos siel
puikiausi dorybi... Ir kas gi paaikjo... didiausia Viepaties
patyia... paaikjo, jog ji i ties tobula - tobulai tuiavidur,
kaip ll, kuri mokyk nemoks... vos imoko rayti; ypatingas

279
Kristina Sabaliauskait

atvejis, skaiiau jo apraymus - kai metams bgant protelis ilieka

nekaltas it kdikio, vargiai galintis pasirpinti pats savimi... net
ir knygas ji tegaljo veikti tik pasakas primenanias - bukiausi
romanai, burtai, brangakmeniai, ukalbjimai... jokios rimtesns
lektros, nuo jos ji paprasiausiai umigdavo veidu puslapius...
Maniausi, jog mano palikta ramybje ji tiesiog i nevilties, neap
sikentusi dykinjimo, tingumo ir apsileidimo, imoks pagaliau
mstyti, pasirpinti savimi ir savo vaikais, juk it instinkt turi
net protingesnieji gyvnai; mogui, kaip gyvai btybei, jis irgi
turt bti bdingas, taiau ir is eksperimentas, deja, nepavyko...
Varg Marta, nors dabar ir ji i bdos, kaip moterikos lyties b
tyb, bt gerai... betgi po to teko susirankioti sau tobul moter
po gaball, net i septyni... matt jas, kiekviena turjo po koki
puiki m ane suavjusi savyb, taiau n viena j - pakankamai,
iki geidiamos visumos... blogiausia, kai bni paragavs, kai jau
inai, kas yra tikra tobulyb, kuri skirta tau vienam, keisiausiai
galbt n negeidiama kit, bet tau vienam - visika pilnatv,
pratsimas ir ubaigimas, be kurio jautiesi ne visas... Turbt visa
tai buvo bergdios, i anksto pasmerktos paiekos; turbt jau
galiau jas baigti; nejuntu jokios baims, Bialoje jau bandiau
tai atlikti, tik persigalvojau paskutin akimirk, pajuts i kno
itekant gyvast, sustabdiau kraujopld, galbt tai buvo klaida?
Mano bda, kad bdamas mokslininkas iuo metu niekaip negaliu
apsisprsti, k labiau dabar geidiu tyrinti - tai, kas yra anapus,
u mirties slenksio, ar tai, kas dar mans iapus laukia... stebti
save, savo siel, it retort su elementais, beaistriu, nesikianiu
bdu ir kantriai laukti, ar kada atsisluoksniuos kokios nuosdos...
ar ivis atsiskirs kas tyresnio? O galbt apskritai ieiti i io pa
saulio laboratorijos, engti t ingsn kiton pusn per slenkst, ir
tiek... Pasakykite, mielasis, ar verta, k matt - juk per apopleksij
buvote visikai alia anapusybs, kaip ji jums patiko, k ten ivydot
ir, beje, dl ko ji vyko?

280
 SUVA RERUM III

Dl Balbets, kai paliko Balbet - Petras Antanas vl buvo kliu

vs Martyno pinkles, klimps jo odi sraute, kad dabar ir
paiam atsirio lieuvis, nebuvo ko slpti, prie mog, kalin, dar
nelaimingesn nei jis; ir dabar odiai liejosi, visk jam pasakojo:
ir apie Turn, ir apie jdviej kelion Vilni, apie aistr, virtusi
meile, ir apie pabgim, ir net apie jos veid, iklijuot ant miesto
tvor; tik kunigaiktis Martynas j galjo suprasti, tik jam galjo
pasiguosti, juk jis pats kakada j buvo priglobs, turjo jos kn,
ir dabar, kai jos nebebuvo, nebeliko jokio pavydo, dabar, kai ji
kakur klajojo pavojuje, tik jam galjo isakyti t nerim, kad jai
ijus meldisis, jog ji bt saugi, net jei niekada daugiau jos ir
nebelemta ivysti... i kur ji atjusi, kaip ji atsiradusi Turnoje, ar
i ties yra bent menka tikimyb, kad ji nepraus; kur ji galjo
pabgti, kur jos iekoti? Ir Martynas klausydamas vis labiau niuro,
temo, kak sumurmjo apie dar vien nepavykus eksperiment,
kol pagaliau atsiduso ir atsak Petro Antano klausim: pagal tai,
k igirds, mans, kad ji vl susidjusi su savo teistu sutuokti
niu. O tatai - nieko gero: vl atsidr kartu, anksiau ar vliau jie
baigsiantys kartuvse, itai neabejotina; abu vieno lizdo paukiai -
plrs, laukiniai klajokliai; kart jau ipirks j i kilpos, tik nuo
dago neisuks, taip ji Turnoje ir atsidrusi; jos vyrui tkart pavyk
pasprukti; kilmingas chorvatas i nusigyvenusios gimins, Europ
imais perjnas, visur kitur jau prisidirbs, eretikas, apostatas,
visur iekomas, daniausiai mgstantis apsimesti italu, kavalieriu
mi Sentimani; susuks galv jai, neklusniai, eimos nesutramdytai
bajoraitei, prie pat vestuves su pripirtu turtingu pavieto teisju;
pabgusi kartu su tuoju chorvatu ir su savo kraitinm brangenybm,
o kai jos baigsi, msi naujojo vyro amato: begdik apgavysi;
galjusi apsimesti bet kuo, ko tik geid j velgianiojo akis, it
patyrusi aktor: nekalta novice, garbia eimos motina, muzikante,
elgeta, bdon patekusia dvaro dama, yde, vokiete ar itale - ko
tik prireikdavo apdumti ir pinigams ivilioti; jis nemanantis, kad

281
Kristina Sa ba liauskait

tuodu siejusi didel meil, jie buv labiau kaip sesuo ir brolis, tos
paios laisvn genties, juos veikiau siejo bejgyste ir neapykanta
atmieta btinyb, veikiau tai, kad j ilikimas priklaus vienas nuo
kito, o gyvastis - ne nuo permainingos mylimojo, bet nuo daug
tvaresns sbro itikimybs: buvo dav amin priesaik vienas
kitam, kad pavojaus atveju visk darys, jog nors vienas ilikt ir
gelbt kit, kaip tkart - kai juos iupo, tam jos vyrui pavyko
pasprukti, bet od tesjo - tai jis ir kalbjs atsitiktinai smuklje
sutikt kunigaikt nuteistj grauol ipirkti; gyr j it prityrs
svadautojas, joks pavydas jam nebuvo svarbu, nors ir inojo, kad
ji atsidurs prastos lovs dvare tenkinti svetim geiduli, svarbu
buvo, kad ji tiesiog igyvent; Martynas brangiai u j sumokjs,
net gda sakyti, taiau buvusi verta kiekvieno skatiko - nuostabiai
grie, turjo graiausi, stabiausi, saldiausi, stebuklingai gudus
meils plyel, tikrus palaimos vartus, koki retai pasitaiko, na, itai
ins ir pats Petras Antanas... taiau svarbiausia buvo tai, jog ji buvo
lyg tkstantis moter, kaskart vis kitokia, iki galo neperprantama
ir niekad nepriklausanti visikai... kaip, Petras Antanas neinojs,
kad ji itekjusi? O k ivis apie j suinojs, ar jis j pains, ar jam
pakak vien jos kno, be sielos, kaip gaila... Jos siela buvusi nerami,
jis su tuo sutinks, koki turi prakeiktieji klajokliai, betgi kaip gaila,
kad ir is eksperimentas neideg: juk tai jis, Martynas, jai patars tuo
atveju, jei jam paiam kas blogo nutikt, kliautis ponu Norvaia, juk
mats, kaip jie abu Turnoje velg, tarsi pakerti, tarsi atrad viens
kit; taiau, kaip gaila, pasirod, jog ir is alcheminis bandymas
nepavyko, o jis mans, jog jdviej, Balbets ir Petro Antano, bdas
ir sielos substancijos tokios skirtingos, kad trauks begaline jga,
sulips it magnetas ir geleis, net pasimir visos priesaikos, sbrai ir
apgavysts; tai buvo vienas i ret atvej, kai jis mansi gera dars...
Netgi ir itai, netgi ir Balbet buvo melag, apgavik... apgaul,
visas pasaulis tra melas, klastot, ak, kaipgi a jo nekeniu, - guo
dsi Petras Antanas, ir Martynas Mikalojus j velg su gailesiu, o

282
 SILVA RERUM III

paskui netiktai pridr: Balbet nebuvo melag, varg Balbet net

ir nordama negaljo meluoti, juk kart sakiau, kad ji nemikioja
tik tuomet, kai meluoja, ir visad buv itin paprasta atskirti: kiek
vienas jos usikirtimas buvo tiesa, stringanti i tikrumos baims,
itai ji buvo paveldjusi dar i vaikysts, kai jos motina mudavusi
j kaskart, kai jaunoji Barbora prabildavo, k i ties galvoja, mat
bijojusi, kad josios dukra su tokiom maitingom ir keistom kalbom
niekada nesusirasianti tinkamo vyro, itaip norjo j pratinti kal
bti tai, k nori igirsti kiti ir kas derama moterikei, iuktu tik ne
protingesnei u vyrus... tai kodl ji meluodavo sklandiai tarsi i
rato, o kiekvien od teisybs tardama usikirsdavo, lyg u j tuoj
grst smgis... paprasta buvo atskirti, kai ji nemeluoja; Balbet
nebuvo melag, Balbet negaljo paslpti tiesos, Balbetei tiesa buvo
skausmo atsiminimas, bet vis vien usispyrusiai kartais j tardavo...
O, Martynai, kam itai pasakte, itai iauru, juk nuo iol dar
labiau kankinsiu save prisiminimais, pats save varysiu i proto,
stengdamasis prisiminti, k sakydama mikiojo, o k - ne... Taiau
kunigaiktis Martynas tik lidnai trauk dmus: sveikas atvyks,
bk mano sveias, dabar, mielasis, esi tam paiam pragare kaip ir
a: klaid, praradim, prisiminim ir nesibaigianios grauaties;
nejauki ir keista, sutinku, i proto varanti vieta; jie dar igr, jie dar
park, kartu patyljo, ir Petras Antanas sidrsins dar paklaus:
ar viskas dl to, kad j irgi paliko, kad kunigaiktien Aleksandra
j be laiko paliko? Ir paminjus jos vard kunigaikio veidas pasi
keit, jame atsirado tai, kas niekad dar nebuvo matyta: lidesys ir
velnumas; taip, ir ji taip pat, jis manantis, kad ji buvusi jam skirtoji,
jo tobuloji, pamilusi j; ydai irgi kalb apie tai, jog kiekvienam
yra skirta jo antroji pus; be jos niekas nra pilnas, niekas nra
vientisas; ities, Aleksandros meil buvo tarsi stebuklas: kaip jinai
j ir pamilo, neirint niek, neirint tai, jog niekas jo nemy
ljo ir netgi nuosavai motinai jis buvo toks atstumiantis, kad toji
j maut paliko ir pasirinko umirti... n vieno laiko, n vieno

283
Kristina Sabaliauskait

pasimatymo, n vieno, net maiausio enklo, kad j pamena, kad

jis buvo, kad j kakada pagimd jos sios... iki pat dabar, net jam
atsidrus kuracijoje, nors tebra gyva, sveika ir laiminga... Daugel
met jis stengsi perprasti moteris, juk kalbama, jog motinysts
jga esanti stipresn u bet kokius kitus moters sielos jausmus, net
ir gyvn patels itai rodo - jis ne kart stebjs per mediokles,
kaip palsta loks, gindamos lokiukus, kaip laps stato pavojun
savo gyvyb, kad nuviliot mediokl nuo olos su lapiukais, ir kaip
graudiai rauda brieds prie paauto jauniklio; kumels, karvs
bei kats laio ir auklja savo mauosius ir netgi kvailos vitos
perekls globia viiukus po savo sparnais; netgi gyvuls patiria
kak, kas primena motinos meil... kai itai suvoks, po to ir nu
stojs valgyti ms, mylti gebjusi... daugyb gyvn pateli tai
jauia, it turdamos di; daugyb pateli, iskyrus jo motin...
Jis visad bands minti kodl; mans, jog yra paymtas neidildo
mos kliaudos, galbt - panaumo tv; ess ne mogus, o kakas
atgrasaus, nelauktas i prievartos gims padaras, meils nevertas,
nemielas net motinai... i pradi kovojs su tuo, visad stengsis
bti kitoks, tobulesnis, geriausias - manieromis, moksluose, m u
zikoje; perprats permainingas m oter sielas, visus manomus
bdus joms suavti, pavergti, sugundyti; nebelik toki, kurios
galt jam atsispirti; tikjsis, jog vien grai dien priversis ir
savj m otinj, tok neatremiamai av, pamilti; kai suaugo, ras
jai laikus, maldavs bent vieno susitikimo - be atsako... O tada
didiausioje neviltyje sutiks Aleksandr, savo palaim, patikjs,
jog jis gals bti ne vien geidiamas kaip malonum altinis, bet ir
mylimas kaip mogus; ji buvo tobula, jo Aleksandra, tobula moteris,
tobula mona, tobula motina... Kaip keista, kaip stebuklinga, kaip
apmaudu ir iauru - motinysts jausmas joje buvs toks gajus, kad
net stipresnis u baim numirti... Kaip keista, grausis jos knas,
tarsi sukurtas meils palaimai, buvo visikai gimdyti netinkamas,
t jis suprats, kai gim maoji ir prasidjo didiulis kraujavimas,

284
 SILVA RERUM III

kartin, beveik nusineusi jo Aleksandros gyvyb... Tkart jis

meldsis taip, kaip niekad daugiau nesimeld, jis pamens - Petras
Antanas tada buvo usuks, blogu metu; laimei, Viepats ankart i
klauss maldas, ir Aleksandra pagijo, jis j saugojs eerius metus:
nuo pastojimo pavojaus, nuo ntumo, nuo sklos... kol galiausiai
ji maldavimais veikusi jo atsargum: sak, jog kdikis, snus,
pdinis, bsiantis jos saldiausias meils rodymas, didiausioji
kokia tik gali bti jos, moters, dovana mylimam vyrui, ji negalinti
leisti, jog Martyno Mikalojaus gimins linija nutrkt dl jos, taip
jo maldavusi, taip kalbinjusi, taip ji myljusi... ir jis, veiktas jos
patikinim ir savo paties vyrikos kunigaiktikos tutybs, suti
ko... Ji vl pastojo i karto, po saldiausios meils nakt, ak, kokia
buvusi t nakt palaima, velnumas, tyrumas, stebuklas, dievikas
geismas, artumas, susiliejus ne vien knams, bet ir sieloms - taip
pat... ir jis nebegaljs statyti pavojun sveikatos: vos tik jai tapo
saugu keliauti, palankiais mnesiais jis j nugabens Krokuvon,
kur buvo josios eima ir geriausieji gydytojai; laukdamasi ji jautsi
puikiai, sveikai, viskas adjo vien gera... Jis nepamir jos pavar
gusios ypsenos, jdviej diaugsmo, velnumo, kai pirm kart
rankosna pam naujagim pdin - sn, berniuk... o tuomet vl
prasidjo kartin, kraujopldis, jos kanios truko deimt dien,
deimt ilgiausi dien, visos pragaro valandos, minuts, akimirkos
matant, kaip nyksta mylimosios gyvyb... o ji kartojo mirtanti lai
minga, mirtanti ramia sine, kad j meils pdsakas, tikriausias
j meils liudijimas, tsis aminybje, kad gimin yra pratsta, kad
jie, jdviej meil, gyvens kart kartose, ilgai; itisus imtmeius,
o gal ir ilgiau... O tada Aleksandra mir, paliko j, ir jis j paliko -
palaidot Krokuvoje, broli prancikon banyioje, vliau daugiau
niekada nebebuvo ten nuvaiavs, neturjo tam irdies stiprybs;
tai ir viskas, tai taip viskas ir baigsi.

285
Kristina Sabaliauskait

XIX

Jo auktyb kunigaiktis etmonas grdamas i Slucko Nesvyi

buvo nekalbus, ir dl labai suprantam prieasi: kai jau atrod,
jog jo kelion bus pavykusi, jam permus savo rankas kuracijos
vykdymo prieir, kunigaikio aretanto Martyno Mikalojaus
laikymo slygos ir stalas buvo pagerinti, jam leista turti knyg, prie
kuri pradjo trum pinti ir taip neilgas iemos dienas, o ir pats po
taiking pasivaikiojim su pusbroliu snieguotais auktais Slucko
tvirtovs pylimais atrod lyg nurims ir visikai susitaiks su savo
lidnu likimu, regjosi, jog viskas eina taikyn ir geryn. Taiau su
Martynu Mikalojumi niekada dl nieko negaldavai bti tikras: tai
kad ir po anos vakariens su Petru Antanu jis daugiau jo nebeno
rjo matyti - lyg gdinosi; tiesa, Petras Antanas ir pats daugiau ten
nelindo - t vakar ir jam paiam prisiminti vliau buvo skaudu,
jis pats veriau bt daug k pamirs, o labiausiai - Balbet, jos
vyr, jos praeit ir tai, kad ji kakada apskritai buvo, taiau pats su
prato, jog jos prisiminimas j persekios vis gyvenim tarsi elis;
tikjosi, kad bgantis laikas pads jam priprasti prie io palydovo.
Viskas bt buv gerai, jei tik aretanto nebt atved atsisveikinti
jiems jau ivykstant: ten, tiesiai Slucko pilies koplyi, iklausyti
kartu mii prie kunigaikio etmono kelion; apsuptas sargybini
Martynas Mikalojus buvo pasodintas pirmoje eilje, kaip ir derjo jo
luomui, Petras Antanas kukliai sdjo sau keliomis eilmis toliau, ir
vos tik ivyds, kaip kalinys atsigr ir pavelg j - vos akimirk,
kiek pasuks galv, taiau j akys susitiko, ir Martynas Mikalojus
jam asmenikai nusiypsojo ta savo nerim keliania kreiva ypse
na, jo akys vilgjo tik nuo jam vienam inomo diugesio, vilgjo
beprotikai, nieko gera neadaniai, it peilio amen plienas, - ir

286
 SILVA RERUM III

Petras Antanas mai visk suprato, jam reikjo j kaip nors su

stabdyti, jis velgdamas kunigaikt ltai papurt galv, ne, - be
garso jam tar vien lpomis, - ne, ne, nereikia..." Taiau Martynas
Mikalojus toliau ypsodamasis taip pat ltai palinksjo galva, lyg
sakydamas: o taip, o taip, pamatysi, tu tik irk... ir jis nusisuko,
velgdamas tiesiai prieais save altori, susikaups klausyti mii;
Norvaia nutirps i nerimo sdjo per vis aukojim - jis nieko
negaljo padaryti, niekaip nevaliojo k nors pakeisti: nebuvo tokios
jgos, kuri galt palauti neklusni Martyno Mikalojaus siel, nes
jis jos paprasiausiai nebedaug ir teturjo - dabar Petras Antanas
jau ir pats t suprato apie spengiani tutum ten, kur pas kitus
mones bna irdis ir jausmai ir kuri kartais bergdiai tikimasi
sudirginti kakuo atriu ir skaudiu, tarsi patiriamas skausmas bt
vienintelis liks gyvybs pojtis; tad vien lauk mii pabaigos, it
teatro spektaklio, kurio pabaiga jau inoma, ir n kiek nenustebo,
kai Martynas Mikalojus pabaigoje oriai atsistojo, sudjo it maldai
rankas, tarsi pasimeld, itar amen", o tada prabilo hebrajikai,
k jis ten sak, vliau niekas taip ir nesuinojo, nes juk ten per
miias nebuvo n vieno ydo, galjusio jiems k nors iversti, bet
n nereikjo, nes atsistojs aretantas ikilmingai pabaig pats: jis
prakeikis savo pusbrolius kuratorius, pasmerkis juos nemoni
kai, nekrikionikai miriai; kai imuianti j valanda, jie galsi
bti tikri, jog ji esanti atpildas u jo, nekaltojo, sunaikinim; jam
nevisikai leido pabaigti, sukil suguj sargybiniai jam ulau
rankas, ived jo kambarius, tik dar skardus jo juokas gdiai
aidjo koridoriuje; kilo, inoma, didiausias urmulys, girdjosi
auksmai Jzau, Marija, pasigailk", kunigas lakst visus ventintu
vandeniu, idant nuimt t prakeikim, jie dar meldsi, kunigaiktis
etmonas egnojosi, sakydamas: atleiski jam, Viepatie, vargas,
vargas, apsstasis, beprotis...
Tad jie keliavo Nesvyi nekalbs, paniur - suprantama, net ir
netikint jokiais zabobonais, kunigaikiui etmonui nebuvo malonu

287
Kristina Saba liauskait

likti prakeiktam; galiausiai, tai buvo nepagarba jam, kaip familijos

galvai; kas kad u prakeikimo kompanij turjo kartu Jeronim
Florijon ir Jurg; Petrui Antanui atrod, jog jo paties tai nelie
ia - niekada nebuvo pamintas kuracijos dokumentuose, taiau
jam buvo baugu, kad kunigaiktis Martynas niekada nebesuras
ramybs, itai buvo dar ne pabaiga: akivaizdu, jo kanios, jo pra
garas tsis ir tsis; laimei, jiems atkakus Nesvyi slogum pa-
simiro: kunigaiktis etmonas ruosi trankiai vsti Ugavnes:
puota, opera, maskaradas ir dirbtins ugnys; ponas Norvaia taip
pat turs pasilikti, Vilnius palauks, ir jis pasiliko, ir uoliai padjo,
rpindamasis, kad nieko netrkt itaigingiausioms pramogoms,
kurias turjo suvaiuoti galyb dignitori ir apylinki lkt;
buvo matyti, jog uvel, kad ir kamuojamas vl atsinaujinusi gal
vos skausm priepuoli, ruoiasi ir juos, ir prakeiksmus ivaikyti
linksmybmis, tostais ir fejerverk pokjimu; umojis, sskait
sumos ir mastas stebino net visko maius Norvai, bet vent te
bnie vent, ir ji, 1749-j Ugavns, i ties pavyko, buvo puiki,
suvaiavo beveik visa gimin ir imtai svei bei prijauianij,
net smulkm Matuevii, ir t pakviet, nes uvel pasak, jog
anas yra toks rksnys, kad geriau turti j savo pusje, gali praversti
politikai, geriau tegul puia j ddon nei prie; taigi, buvo ten
visko visiems ugandinti: sutikimo dienos pusryiai su ampanu,
usits gerokai ir po vidurdienio, puikiausia iemos mediokl su
lauais ir kepsniais temstant, kilimais ir palapinmis ant sniego ir
altyje grojaniais muzikantais, vakare - iaip puota, igertuvs su
muzikiniu divertismentu ir okiais; kit dien - vl tas pats: valgy
mas ir grimas, ikylos rogmis per apsnigtus laukus, vos temstant
rmai buvo net i lauko apvieiami imtais degl ir aliejinmis
lempomis; pasaka, tikra pasaka, Radvilos verta puota, linguodami
galvas murmjo kau sveiai; o viduje sietynuose nespjo keisti
vaki, vis laik tyliau ar garsiau buvo grojama muzika, dieviko
skambesio, specialiai parinkta ital, prancz ir karaliko dvaro

288
 STLVA RHRUM III

vokiei kompozitori - j atliko net du orkestrai, keisdami vienas

kit, kai kuris nors jau pavargdavo, o vakare dar buvo opera, paios
kunigaiktiens, jis jau nepamena, kuri tiksliai - ar Smojingoji
meil", ar I vilgsnio gimstanti meil": kakas apie meil, kakas
su daugybe moni, diev, deivi ir piemenaii; j - chorist,
statist, okj - prireik itiek daug, bene imto, kad scenoje at
sidr net tarnai ir tarnaits, kunigaikiai ir jj sveiai, ir netgi
Petrui Antanui Norvaiai atiteko vaidmuo; tiesa, nebylus, jis taip
ir papra, kai skirst: kad nereikt nieko kalbti, juolab, kad vis
vien galjo tarti tik puse lp; tad jam dav juod italik skrybl,
juod kauk, baltus pantalonus ir balt apsiaust su sagom ir di
diule senovika kreza; paklausus, k jam reiks daryti, jos auktyb
Prancika Urul j nuramino, kad nieko - jis bsis Pierrot; jam,
kaip ir norjo, tereiks patylti, lidnasis klounas Pjero visad tyli; na
k gi, tylti jis buvo prats, dar ir geriau; ir per operos pertrauk,
kai atjo eil vaidinti jo intermezzo, jam teko scenoje tylint stebti,
kaip kunigaiktiens tarnait, apsimetusi itale, pabga su kako
kiu klvirsiomis besivartaniu margaspalviu nenaudliu; jis pats
lengviau atsiduso, kai jo trumpas laikas scenoje buvo baigtas ir jis
galjo tuos baltus skarmalus pagaliau nusivilkti, nes linksmybs
tssi ir neadjo sustoti, vien ampano jau buvo igerta penki
imtai buteli, ir kamiai vis dar pokjo; neilgai trukus vir eero
ledo sutvisko ir sutratjo fejerverkins ugnys - ieirb puokts,
besisukantys kibirki ratilai ir liepsn plunksnos, stabiausi vie
s ornamentai, lydimi orkestro muzikos, bet jis pats laukan njo,
veriau pasirinko irti iltai sau - i kambari, ieinani eero
pusn; kakur, viename i salon, jis igirdo iugdes ir prislopin
tus balsus, tyliai engdamas pro dur tarp dar nusiklaus: buvo
tikras ten esant kunigaikt uvel, su kakuo jis kalbjosi, regis,
ten buvo dar moteris - kaip visad per didiausius balius domiausi
dalykai vyko ne salse, o ukampiuose; ir kiek tolliau, i kitos p u
ss, sulamjo eimininks ilkai - Prancikai Urulei vis daniau ir

289
Kristina Saba liauskait

daniau dabar tekdavo afekt dramos antraeilis vaidmuo, ji atrod

prastai, vis daniau negalavo, j kankino pavydas ir bgantys metai;
galbt ten ji klaussi svetim paslapi; j tyliai reikjo apeiti, ir
pagaliau kambari anfiladoje jis prijo ramesn kampel, kuriame
spietsi dar keli fejerverk irovai, ten ir sustojo pasiirti dan
gun leidiamus tkstanius u lango; grois, nepaprastas grois ir,
galbt, - didiausioji prabanga, tos nepaliaujamai sproginjanios
fejerverkins ugnys, tie or plipsniais lekiantys pinigai - argi
kada buvo irastas geresnis bdas visiems pasakyti, kad savj
turt neskaiiuoji, jie tau nerpi; viskas vien tam, kad vienas aki
mirksnis suvist beprotika viesa ir spalvom; viskas vien tam, kad
parodytum - vent, o rytoj - nors ir tvanas; viskas vien tam, kad
parodytum, jog be aminybs dar yra ir akimirka...
Jis pamena, jam grintis tais fejerverkais, kakas patemp u
rankovs - atsisuks ivydo ma susigus pavidal ieiginiais
siuvintais drabuiais ir baltu perukliu: tai buvo Juozapas Mi
kalojus Radvila, kunigaikio Martyno snus, trum pam atvyks
dds vent i Varuvos, ir Petras Antanas dabar velg t ma
kuprot didels meils vaisi, jo rudas lidnas akis; snus buvo
neabejotinai panaus motin, ne tv; mons sakydavo, jog
tokie vaikai, nusidav prieing gimdytojo lyt, gyvenime bna
labai laimingi; betgi buvo akivaizdu, jog iojo atveju pranayst
netiks; jaunasis kunigaiktis jam pamojo eiti, ir jis klusniai, ne
tiek gerbdamas jo titul, bet i gailesio tai nelaimingai vaikystei,
nusek paskui Juozap Mikaloj; keista, vos jiems nujus vien
kambari, ten, kur ramiau, jis stebtinai suprato turintis reikal
su vyru, kad ir vos trylikos met. Jaunasis kunigaiktis jam taip
ir pareik: tegul ponas Norvaia nekreipis dmesio jo jaun
ami, nors kol kas ir nepilnametis, taiau jis dabar vis vien ess
savo eimos galva, kaip vyriausias snus; kunigaiktien Mart
ponas pats mats - ji nelabai pajgi kuo pasirpinti, jai paiai
veikiau reikia globos; tad dabar jis klausis pono Norvaios, su

290
 SI L V A RERUM III

visu rimtumu ir tikdamasis atsakingo paaikinimo, nes i dds,

kuris, inoma, turi savo asmenini interes, jis ne k teikvots;
jis dabar lauk atsakymo ir reliacijos apie tai, kokia dabar jo tvo
bkl, ir, Norvaiai pradjus pasakoti apie tai, kaip buvo pagerintos
Slucko buveins slygos, jaunasis kunigaiktis nekantriai mosteljo
ranka: jam nerpi baldai, kilimai ir vakids, jam rpi jo auktybs
tvo sielos ramyb ir sveikata, kaip jis laikosi? Ir jam buvo graudu
velgti t jaunuol, dar vaik, kurio peius labiau nei kupra slg
slogi praeitis: jis stovjo susitvards, prikands lp, vien ranka,
nevalingai tampanti rankogalio nrinius, idav, kaip smarkiai jis
jaudinasi, ir Petrui Antanui, neinia kodl, veikiausiai i nepaaiki
namo graudulio, pradjo virpti sveikasis burnos kampas, paiam
prireik susivaldyti, ir jis rimtai jaunuoliui atsak: js auktybs
tvui kartais bna geriau ar blogiau, maiau j, kai buvo lucidus,
sielvartas niekur nedingo, taiau jis iliko nepalusios dvasios;
jis pats mans, kad kunigaikio gerovei pads tai, jog dabar jam
leista turti knyg; galbt hebrajikos iminties studijos suteiks jam
paguod. Jaunasis pdinis oriai linkteljo padkodamas; jis itar:
matote, a nesmerkiu savo tvo, tai vienintelis tvas, kur kada nors
betursiu; jo daliai teko ir taip daug nelaimi, negaliu j papildyti
dar ir snaus neapykanta, Viepats liepia mylti gimdytojus, ir
itai, mylti tv ir jam sugebti atleisti, yra mano krikionika
pareiga; prieingai nei mano tvas, a tikiu, jog mums duotas tik
vienas gyvenimas.
Tegul Viepats jo auktyb lydi vis gyvenim, - tkart itar
Norvaia, ore brdamas kryiaus enkl prie Juozap Mikaloj;
pats neinodamas, kas j upldo, jis su didia pagarba pabuiavo
jaunojo kunigaikio rank - t akimirk kupreliui nuoirdiai
linkjo Apvaizdos pagalbos; jam pasukus prie dur, kak p ri
simins dar j sustabd, - kaip ten bebt, kunigaiktis moksi
Varuvoje, turjo itai inoti; jis paklaus jaunojo auktybs vieno
jam seniai ramybs neduodanio dalyko: galbt jis, studijuodamas

2 91
Kristina Sabaliauskait

pagonik Antikos imint, pamens, kuo baigsi dievaiio Orfjo

istorija? Be abejons, kunigaiktis, uolus studentas, prisimin, jis
kantriai, su pasididiavimu imoktomis iniomis, paaikino skaits
Vergilij, graudi i ties toji Orfjo istorija: dain tvas, dievikas
muzikantas, pavergdavs grojimu net laukinius vris; kai keliavo
kartu su argonautais, savo lyra nustelb net pragaitingas siren
giesmes; nelaimei, pamilo graij Euridik, kuri mir, j paliko
anksti - vestuvi dien, kuln kandus gyvatei; taip j myljs,
kad dl jos nukeliavo mirties ir eli pasaul, savo sielvartu ir
dainomis taip sugraudino net jo valdov, kad tas ileids atgal ir
vyr, ir mon, tik prisakydamas neatsisukti, kol neieis i mirties
karalijos, kol neatsidurs gyvajame Stikso ups krante; nelaimei,
Orfjas buvs neklusnaus bdo, toks mylintis ir toks smalsus, jog
neilaiks, atsisuks, pavelgs Euridik ir toji prauvusi am
iams... Bet kas gi nutik Orfjui? Jis iprotjs, atsiadjs tikjimo,
nusprends garbinti vien saul; itaip siutino Olimpo dievus, ypa
Bakch, kuriam anksiau uoliai atnaavo, ir galiausiai paklaikusios
girtos bakchants sudrask daini smulkiausius skutus - Orfjo
burtai j neveik, jos buvo kurios jo muzikai ir jo uburianioms
dainoms... Bakchants sudraskiusios j skutus, vien Orfjo galv
vliau iplov pajris, radusios mzos j padjo ant lyros lyg ant
padklo ir graudiai graudiai apraudojo; i paties Orfjo teliko tik
jo muzikos aidas...
T akimirk, keisiausiai, u lango lauke ir viduje pasigirdo
plojimai - fejerverkai buvo baigti, du tkstaniai auksin ilk
nakties dangun, igaravo or; suals orkestras skubjo vidun,
teatro udanga vl kilo - kart baletui, kuriam pasiskolinti buvo
net Jeronimo Florijono okantys kadetai i Bialos, ir dabar jie, su
baltais perukais, su ydrais mundurais, sukosi, klupo ir stojosi prie
Nesvyiaus okjas; pamir kareivini mutr, bausmes ir bizn,
bet tik ne imoktus oki ingsnius, jie leido muzikai valdyti j
knus ir iraud nuo isiilgto mergin artumo atsidav okiui; oko

2 92
 I L V A RERUM I II

taip, tarsi rytoj kas pakart, taip, tarsi okiu vst savo nelengvus
gyvenimus, j judesiuose rungsi jga ir lengvumas; baig, ugrojus
naujam muzikos kriniui, jie simai sal, kurioje dabar visiems
buvo prisakyta bti su kaukmis - prasidjo maskaradas, reduta,
ir okjos bei kadetai dabar m sveius u rank, po vien viliojo
juos okti; tai ir Petr Antan - jis n nesivargino persirengti, p a
siliko vien juodj kauk - u rankogalio paliet jaunut juodbruva
mergait, okja dailiu it lls veideliu, mlynomis akimis ir lipnia
ypsena su duobutmis skruostuose; jai ant kaklo, ant juodo aksomo
kabojo maas auksinis kryelis, o ikirptje, tarp auktai istumt
krt, ppsojo dirbtin rausvo ilko roel; nuodm ir iganymas,
viskas greta, viskas kartu, ant vienos krtins", - velgdamas dar
paman; lyg klavesino aidas atminty prapleveno prisiminimas apie
graij Turnos kadet Aniel, domu, kuo jai baigsi Bialoje, pas
Jeronim Florijon; j okdinanios mergaits plaukai buvo tamss
it Gordonaits, akimirk jis ivydo j - bet ne toki, kaip matydavo
sapnuose, ne geiduling, o, prieingai, parblokt ant kruvino snie
go Vilniuje, po kakieno, taip ir nesulaukusio jokio teisinio atpildo,
karietos udaniais ratais; keldamas rank ir velniai apsukdamas
savo okj aplinkui kakodl dar prisimin Placid Amelij, e
iolikos, kaip tada, kai j gavo - jaun ir baugi, taip niekada ir
neidrsjusi, niekada nepraydusi ir neisiskleidusi; Viepatie,
kas galjo inoti, kad jiedviem viskas taip susiklostys; jis mintyse
palinkjo nors iai, baleto okjai, gero gyvenimo, taiau ir pats
suprato, jog vargu ar itaip nutiks: gyvenimas niekad nebuvo geras
emo luomo mergaitms, toms pakeli glelms, nesaugomoms
kilmingos gimins tvoros, - jas lengvabdikai tiessi nuskinti pra
eivio ranka ar tiesiog besigananio galvijo snukis, nors sulapnoti;
tas, kurios ilikdavo, anksti paksdavo atiauri sunkaus vedybinio
gyvenimo alna; ir jis akimis glost maj okj, t laikinos jau
nysts stebukl, geidiam mirties bijani vyr it vaist tai baimei
veikti, tarsi jauno kno kerai galt nutolinti gal; bet tai ji jau

293
Kristina Sabaliauska it

lenksi, okjai persirikiavo, mainsi poromis, prie jo atlamjo

jauna grakti moteris su melsva sidabro glmis siuvinta, ilko
kaspinais nusta suknele ir juoda kauke, tiesiog prasiver link jo
ir staiga stabteljo kaip perkno trenkta, sutriko, aptikusi svetim
stot ir nepastamo andikaulio apybrai po Petro Antano Nor
vaios kauke, ir jis akimirksniu suprato kodl: juk tdien vilkjo
vien i kunigaikio atiduot kostium - melsvj su cekinais ir
geltonomis kilpomis, tai kur uo buvo pakastas; bet jis nenorjo
statyti jos nepatogi padt, uvelei itai nebt patik, todl tik
pratiesjai savo dilb, kvieianiai nulenkdamas galv, ir mandagiai
kelis kartus perved j ikilmingu ingsniu per vaikiojamj ok
a la polonaise kartu su auksuotoje pokyli salje ltai judania minia
kit okj: vyr, iptusi pasididiavimo kupinas krtines, ir
moter, grakiai, kukliai nulenkiani galvas; ok, kupin nepa
prasto orumo ir prakilnumo, kuri taip trko j vis kasdieniams
gyvenimams; prisimin, jog kakada seniai jaunystje, kai moksi
okti, Martynas Mikalojus jam buvo saks: svarbiausia okant i
rti moteriai akis, lyg ji bt vienintel visame pasaulyje, tada
toji nepastebs net jei ir pamirtum kok ingsn ar uliptum jai
ant suknels krato... Ir jis velg savo okj, ji raudo, jos akys
kauks plyyje kiek sutrikusios dairsi; taip, nebuvo joki abejoni,
jis j paino: oko su Prancikos Uruls pussesere, Ona Liudvika
Radviliene, etmono jaunojo giminaiio Leono Mykolo, to, kuris
itisai sirgo, negalavo net iandien, mona, ir jis, Petras Antanas,
pasinaudojs, kad tarp okanij sibgjs slidiu parketu garsiai
vengdamas netiktai praiuo kunigaikio etmono snus depu
tatas Karolis Stanislovas, taigi, pasinaudojs ito netikto figliaus
sukelta sumaitimi, jis gudusiai pasikeit savo pora su paiu kuni
gaikiu, kuris, paaikjo, buvo persirengs senu ydu, netgi barzd
prisiklijavs, bet paino j i ied - todl mikliai pasil jam savo
okj, pagaliau Petras Antanas buvo laisvas ir dabar dairsi, kur
ia jam pasialinti ir nugriebti koki taur igerti, taiau alia jo

294
 SILVA RERUM III

jau stovjo dar viena moteris, kurios veidas po puskauke buvo it

dar viena kauk - padengtas puikia kvepiania pudra; pudra deng
jos plaukus ir ikirpt, o skruostus - velniai rausvi daai; atrod ji
nepaprastai puikiai, tik netikra, it atvaizdas portrete ar porceliano
figra; buvo persirengusi piemenaite, bet i deimant jis paino
savo geradar, padariusi visk, k tik galjo, kad paslpt tdien
itin prast savijaut, varg, ji vl negalavo, taiau sveiai n netar,
jiems nereikjo ito inoti; jis pasil jai rank ir atsargiai, velniai,
ltai eng pirmuosius ingsnius.
Nepaprastai diaugiuosi jus ia matydama, gyv ir sveik, ir -
kongratuliacija* dl skmingai sutvarkyt vis reikal; jo auktybei
irgi utariau od u jus, esu tikra, dar vakar pradiugins jus ge
romis iniomis; labai diaugiuosi, kad viskas baigsi ir bus pamirta;
ar pamenate, dar i vasar - o atrodo, prie imtmet - kalbjoms
apie teatr, pamenate: ponas, ponia, tarnas, beprotis ir choras; lai
mei, tragedija suvaidinta nebuvo - vien nuobodi pamokanti pjes
apie tai, kas nutinka, kai nebebijom moni ir Dievo statym;
buvote teisus, ioje pjesje pritrkome moters, mylimoji innamo-
rata taip niekada ir neeng scenon, ak, ir gerai, kad nepasirod,
dar tik tragedij mums ir betrko... Ir ia Petras Antanas su jos
auktybe niekaip nesutiko, jis visk mat kitaip, bet jam po krtine
nuo liemens kilpels kabojo jo laikrodis, tyliu tiksjimu prim in
damas, kad veriau yra patylti; jis caksjo kartu su jo irdimi, o
irdis plak sulig ltais okio ingsniais; dievikai lidna sklindanti
fleit ir klavesino muzika j ramino, n kiek nemagjo ginytis,
nors ir bt pasaks, jog moteris toje tragedijoje buvo, visada bna
moteris, tik tai kart tai nebuvo nei mergin haremas, nei Balbet,
nei, pagaliau, Aleksandra, nei, juo labiau, Marta; toji tragedijos
kaltinink buvo motina, kuri taip niekada ir neeng scenon; taiau
visa tai dabar buvo jau praeitis, visa tai buvo kakur toli; dabar vyko

* Sveikinimai.

295
balius, reduta ir okiai; argi ne grau, argi ne nuostabu, grojosi
Prancika Urul kaukmis ir persirengliais, beveik nemanoma
atpainti, kas kur; sutikite, atrodo, it laikas bt sustojs, o visos
negandos - lik u dur; atrodo, it visi vienam vakarui tapo laisvi
bti kuo nori ir valdo muzika, okis, grois ir meil.
I ties, visa tai buvo nuostabi iliuzija, puikiausia apgaul, spin
dinti ir tikinanti akimirkos klastot; plonytis tviskantis auksu
ataustas ydas, maloningai dengiantis pavargus, isekus, grimas
ikreipt ir voi subjaurot gyvenimo veid; viskas ia buvo pri
dengta, paslpta - pudra, perukais, ilkais, karnavalo kostiumais,
iponais, kritolo karuliais, veidrodiais, palankia blausia vaki
viesa; grois, stabus savo netikrumu, pranokstantis lakiausi vaiz
duot ir beviltikai mgdiojantis velniaspalv jaunysts tyrum;
vir jo, vir visos ios apgauls pleveno stebuklingi velns muzikos
garsai; visa tai, visa i iliuzija buvo svaigi it vynas ar glamon; ir
Petras Antanas nenorjo, jog ji, toji vent, kada nors baigtsi, jie
ltai pasimgaudami judjo engdami takt klavesino garsams;
tebnie, tebnie visa tai apgaul, klastot, bet be jos bt sunku,
nebepakeliama; ities, dabar t akimirk karaliavo muzika, okis ir
grois, tarsi Orfjas vl skambint lyra, nutilds laukinius vris;
argi ne nuostabu, - svajingai i po kauks ypsodamasi pasak ku
nigaiktien Prancika Urul, - graiausi mogaus sukurti dalykai,
guodianti muzika, okis, stabus menas, - tarsi nuostabiausiame
teatre, tarsi visas gyvenimas bt stebuklingas teatras, net nesinori,
jog kada nors nusileist scenos udanga, net pasimirta, jog esame
prakeikti..."; ir i ties dabar karaliavo maloninga velni umar
tis, jie vl apsikeit poromis, ir ia jau Petras Antanas mandagiai
atsipra, pams rankon taur ampano jis atsistojo prie vytinio
kandeliabro; vos j itutindavo, j ikart jam pripildydavo; jis ste
bjo, grjosi, girto...
Po keli valand, jau paryiais, kai jau buvo iovs ir tkstan
tasis ampano butelis, ir okj kiek praretjo, jis buvo pakviestas

296
 SILVA RERUM III

kunigaikio etmono vien maesnij salon ir ten, pails, il

kiniuose krsluose jiedu dar kiek igr, kunigaikio maskaradin
ydo barzda ir perukas guljo ant stalo; jo geradarys juo buvo itin
patenkintas, jo, Norvaios, delikacija ir diplomacija buvusi ities
neeilin, rytoj jam bus teikta staigmena in paratis, taip pat ir do
kumentai dl keli dvar ilgalaiks panaudos, vietels tikrai pel
ningos, niekam kitam j nepatiksis administruoti, jis tikisi, kad
ponas Norvaia liko patenkintas? Ir jei turintis koki pageidavim,
praom - bet ko, tik, inoma, proto ribose; kunigaiktis nusijuok,
Petras Antanas inojo, dabar, kai gera nuotaika, yra ta akimirka, tas
laikas visko prayti; jis mikliai iblaivjo, visk puikiai sutvark: io
to papildomo sau ir savo snums; eima visgi buvo svarbiausia; dl
ventos ramybs tar od kit u Aleksandr Vladislov, skmingai:
viskas dl Gardino miesto regento vietos jam, galima sakyti, buvo
sutvarkyta ten ir tada, n nesikeliant i krslo, turs pareigyb su
gausi kyi galimybe, bus nukraptytas nuo jo biednos galvos, ir
dar geriau - Liudvikui teks atsilaisvinusi vyresniojo brolio vieta, jis
taps Starodubo pataurininkiu; puiku, turit rezerve dar vien nor,
dar vien praym 4, - kunigaiktis buvo tokios geros nuotaikos,
ities, galima buvo prayti bet ko, net kvailiausij nori, ir Petras
Antanas prisimin Teofils tabak ir jos plan pralobti, kodl gi ne,
dabar, i akimirk, kaip tik galima buvo silyti; jo ranka paniro
kienn, tik, po velniais, jam paiupinjus sublikus kap, tapo
aiku, jog jis beveik tuias, vos prie sili buvo usilik sesers pui
kiojo apelsin tabako, n pusei pypks kauelio nebepakako; visa
kita jau buvo, deja, surkyta: kaip Teofil ir nofjo, su Radvila - tik
su Martynu, ne etmonu, ne su tuo, su kuriuo bt reikj... Ir dabar
Petras Antanas atsidr tikrai keblioj padty: suprato, jog, steb
tinai, visk jis turi, o to, ko jam stinga - Balbets ar bent jau sielos
ramybs, joks kunigaiktis nei karalius negals dovanoti; ir uvel
j ragino - nagi nagi, negi baigsi jums fantazija; negi nebra ko
nortumt, ir tuomet, dar kartligikai perkratydamas atmint, jis

297
Kristina Saba liauskait

prisimin Mykol, seseriai nebeijo padti, nors broliui pads; ir

jis, prablaivjs, susiavjimo kupinais odiais m pasakoti apie
maj snn, Prancik Ksaver, eeri skaiiuojant, raant ir
skaitant lenkikai bei lotynikai, eiles netgi kuriant ir... supratau,
supratau, - j nutrauk auktyb, - ne vaikas, o tikras stebuklas, tik
su kojytmis ir rankytmis"; jis m juoktis: na tai duokit j mums
ia, tegul atvea ia tvams jzuitams pas mus Nesvyi, duosim
ilaikym, stipendij iki moksl pabaigos ar noviciato, gal kas ieis
i to js stebuklo...
Tad tkart Petras Antanas pasirpino ne vien savimi, bet ir savo
eima - kaip ten sakydavo kunigaiktis: juk ir valstyb prasidedanti
ne nuo ko kito, bet nuo eimos; kit ryt jis uoliai patikrino maloni
skaiius: auksinus, panaudos dokumentus, stipendijos rat; viskas
buvo teisinga, viskas buvo dosnu; vliau atjo ir puotos snaud
skaitmenys - taip, i ties ampano igr net tkstant buteli, net
netiktina; tkstaniai vaki, kiauini, gardsi, imtai kept
vit, s, uv ir vyno statini, deimtys karvi, jaui, kiauli
ir avin; puotos skaiiai atrod gerai, net ir susialojo vos vienas,
kakas, dirbs prie fejerverk, netyiom pats vos nesusprogo, tiesa,
dar vienas svei mir nuo persigrimo autant, kelios deimtys
rimtai negalavo - bet ia jau ne j, nesvyiki, reikalas; dar keturi
muzikantai nualo rankas, reiks gydymo; tik vienas praneimas
apie paryiais kakieno gvoltu* paimt okj, kuriai u tai reiks
sumokti, ir dar vienas Bialos kadetas, pasinaudojs proga, pabgo;
niekis, jis ypteljo puse lp, nedidels mogikosios netektys,
praktika rod, jog po toki puot gimdavo ne vienas ir ne du k
dikiai; gyvenimas po puotos jo toliau; pokylis baigsi, prasidjo
pagirios, gavnia, pasninkas, kasdienis gyvenimas... Petras Antanas
i Milkant Norvaia pasijuto pavargs, jam reiks taip pat pailsti.

* Prievarta. (Sen. arg.)

298
 SI LV A RERUM III

XX

Petras Antanas i Milkant Norvaia dabar nieko daugiau nedar,

vien tik ilsjosi, taiau dabar j, stebtina, net ir itai jau vargino;
nieko neveikimas reik, jog jis tra vienas su savo mintimis ir at
siminimais; itai j danai erzino, bet, ties sakant, dabar j erzino
viskas. J erzino iluma, altis, kvapai ir garsai - viso to buvo per
daug arba nepakankamai ir visai ne tuomet, kada reikia, o itai
mogui, vis gyvenim besirpinusiam pertekliumi ir prabanga,
visad inojusiam, ko jis nori ir kaip to pasiekti, buvo ypatingai
bjauru - viskas ne vietoje ir labai ne laiku. Dabar jis bt turjs
laiko viskam, o labiausiai - savo paties memuarams, kuriuos pra
djo seniai, dar prie deimtmet: jo gyvenimas buvo nepaprastai
domus, turiningas, jis buvo liudininkas keisiausi istorini vyki
ir patiktinis svarbiausi moni, didiojo etmono ir Vilniaus vai
vados Mykolo Kazimiero Radvilos, vis vadinamo uvele, deinioji
ranka, takingas, bet tylus ir diskretikas mogus, niekad nesipui-
kavs, niekad nepliauks lieuviu, kai nereikia, taiau vliau, ma
daug prie deimt met, jis nusprend, jog pagaliau atjs metas
jam surayti savo memuarus: btent dl tos prieasties, kad buvo
vienas i t nedaugelio moni, kurie visk inojo - kaip viskas
nutiko i ties. Jis bt nesivargins vien i tutybs ar dl noro
pasipuikuoti, aminti paiam save; ne, jam veikiau rpjo palikti
liudijim apie savo painotus didius mones ir nors iek tiek i
sklaidyti keistus ir kvailus gandus, kurie metams bgant sutirtjo
it dzgiantis spieius, pro kur nebemanoma buvo velgti tikrj
moni asmenybi, daikt pavidal ir tikrosios tiesos. Dar daugiau,
jis jautsi skolingas Martynui Mikalojui Radvilai, kuris, stebtina,
kiek jis inojo, tebebuvo gyvas ir dabar, 1770-aisiais - tebesdjo

299
Kristina Sabaliauskait

sau Slucke, i jo nebuvo joki ini - bet lygiai taip pat nesigirdjo
ir jokio praneimo apie jo mirt. Paskutin inia buvo toji, jog prie
penkerius metus, netrukus po to, kai pasikeit karalius ir sost
sdo dabartinis jo didenyb Stanislovas Augustas Poniatovskis,
1765-aisiais, kunigaiktis Martynas Mikalojus para naujajam
valdovui asmenik laik, praydamas ataukti jo kuracijos akt
ir vl suteikti jam jo juridines teises. Jis pamena pats tuo metu
buvs Varuvoje, karaliaus dvare, ir girdjs visus nepatiklius aik
iojimus, mats kraipomas galvas: visi buvo nusteb, jog Apsstojo
Kunigaikio - nes taip dabar visi, gandams sutirtjus ir virtus
legendomis, vadino buvus raikytoj - laikas yra idstytas taip
elegantikai, taip argumentuotai, tarsi j bt ras visikai sveiko,
netgi neeilinio proto mogus, visikai skaidrios smons ir kupi
nas nuoirdios krikionikos atgailos. Neirint tai, suplikanto
laikas liko be jokio karaliko atsako: gandai buvo pernelyg siga
lj, gandai dabar vald, gandai dabar buvo tikresni u ties ir net
diskretikas Martyno snaus Juozapo Mikalojaus tarpininkavimas
n kiek nepadjo - ir dvaras, ir kilmingieji rinkosi Apsstj Ku
nigaikt pamirti ir palikti praeityje; Slucke, toli nuo visuomens,
jis buvo visiems patogesnis, nemaloniai trikdanti praeities relikvija
tebnie tolima; dabar buvo visai naujas laikas, kur karaliaus dvare
vadino leclair, nuvitusiu; visi tik ir kalbjo apie edukacij, en
ciklopedijas, konstitucijas, valstiei teises ir kitas utopijas, apie
kakok stebukling apolonik nuvitim; apie j, Petro Antano
kartos, laikus, j jaunyst dabar paniekinamai kalbta kaip apie
gding Bakcho savivals ami; galiausiai Petras Antanas nebuvo
tikras, jog Martynui Mikalojui bt patik tie dabartiniai naujieji
laikai - kunigaiktis Martynas buvo mogus, geriau imanantis ir
pastantis sielos tams nei proto vies; nors, kita vertus, jis i ties
buvo tarsi Orfjas - galbt sugrs i tamsos ir eli karalysts,
bt pasirinks garbinti tas naujsias viesas; dl jo, dl Martyno
Mikalojaus, niekada negaljai bti tikras.

300
 SILVA RERUM III

Petrui Antanui dabar ir paiam buvo smarkiai per viesu - bt

gerai sakyti, kad kas nors labiau utraukt uuolaidas, saul pro
lang spigino jam tiesiai akis ir jis usimerk. Taip, jis pradjo
kakada, prie deimt met, skrebenti iokius tokius memuar
apmatus, bet taip ir neturjo laiko prie j dorai prissti, nors labai
puikiai sivaizdavo, kaip nort juos parayti: puikia literatrine
forma, domiai, ne taip, kaip tas vargeta Martynas Matueviius,
paliks tom tomus savo paties gyvenimo apraym, tikras gand
ir nuobodybs maias... ko norti, jis net triskart per savo gyvenim
pakeit klientr: i pradi pas Sapiegas, paskui pas artoriskius,
galiausiai - pas Radvilas, pas uvel... iverstaskris, jokios itiki
mybs, jokio nuoseklumo, tas ir atsispindjo Matueviiaus atsimi
nimuose, paraytuose lktai, neatspindint, kaip i tikrj viskas
buvo. Kakada, seniai seniai, jis, Petras Antanas, pamena - pyks
kunigaikiui Martynui taip ir pasak: liksit atminty kaip beprotis,
grobs mones, turjs harem ir norjs priimti yd tikjim;
matyt, blog valand prasitar, lygiai taip ir nutiko: Matueviius
visk lygiai taip ir apra savo atsiminimuose; apra net ir Turnos
turm, kur keliomis valandomis pavlavo, juk atjojo, kai viskas
jau buvo baigta, nieko jis tada ten neregjo, bet utat i neturjimo
k aprayti ir pripaist, neva kunigaiktis Martynas dusindavo
savo meilui kdikius ir i j virdavo distiliat filosofinio akmens
paiekoms... Petrui Antanui dabar net norjosi nusijuokti... taiau
btent dl to jis ir norjo palikti liudijim to, k inojo, k girdjo, k
mat... Jis bt pradjs veikiausiai nuo Vilniaus pirmojo didiojo
gaisro, nuo 1748-j, nes btent tais paiais metais vyko ir visas
kunigaikio kuracijos reikalas, taip, btent tais metais visi apkal
tino pirmkart ydus miest padegus... keista, tiek daug sutapim
tais metais, tiek daug tolesni keisiausiai susipynusi vyki gij
drieksi nuo tos datos... ir kas galjo pamanyti, jog lygiai po met,
irgi birel, regis, birelio atuntj, Vilniuje kilo antrasis didiulis
gaisras, kur visi vliau vadino ne kitaip, bet Swiatlo Okropne, arba

301
Kristina Sabaliauskait

Baisija viesa, tai i ties jau atrod kaip Dievo bausm miestui,
toks nepaaikinamas sutapimas galjo bti sistas tik i aukiau,
sudeg trys imtai miesto nam, idinys tkart buvo prie Subaiaus
vart, pas staiatikius, bet vis tiek vl liko ydai kalti... tkart miestas
deg siaubingai, iek tiek apdeg net jo, Norvaios, dvaras nukentjo
daugyb jurisdikos nam ir ventojo Jurgio banyia, bet jis pats
tais metais taip buvo grauiamas sielvarto, jog net vien akimirk
irjo gaisr su piktdiuga - dl jo galjo viskas sudegti, emn
prasmegti, nes jo irdgla tada buvo dar vieia: velgiant Vilniaus
gaisro liepsnas prie akis liepsnojo vien Balbets laikelis, mestas
idinio nuodgulius. Tiesa, paskui vl tek visk atstatyti, Glaubit-
zui vl buvo darbo, bt galjs turti ir ventojo Jurgio banyios
remonto usakym, betgi Norvaios skausmas buvo dar vieias,
pyktis - dar gyvas, Petras Antanas dar tebemat architekto pirt,
baksnojant Balbets portret; nepaaikinama, tikrai nepaaikina
ma nebylaus pykio taka mogaus smonei ir sprendimams, jokios
pono architekto kalts ten juk nebuvo, vien ne laiku ir ne vietoje
itartas odis, asmenikai skaudins visikai netyiom, bet Norvaia
tuomet buvo toks kupinas kartlio, kad pelningas banyios usaky
mas tyia, ne be jo tarpininkavimo ir keli intrigli, atiteko kitam
architektui, Hoferiui... Bet kuriuo atveju, tada, po antrojo gaisro, jie
vl visk puol atstatinti, atrod, tarsi tai bus nauja visa ko pradia:
miestas, banyios - viskas buvo perstatyta, atrod kitaip, dailiai
ipuota tarsi teatro dekoracijos; ities, nuo iol js banyi
pasijusdavai lyg Viepaties teatre, altoriai atrod it dekoracijos,
visas vaizdas kito nelygu, koks apvietimas, priklausomai nuo op
tini imoni, ir jie netgi turjo kulisus it teatro scenos, i kuri
per ikilmes inirdavo mii patarnautojai; jie po gaisro perstat
ir Jurgio banyi, Hoferis visikai neblogai padirbjo, tapytojai j
visikai naujai idailino, viesiai, rausvai, atspinddami ir gimins
heraldin lov; viskas buvo atlikta u Naugarduko vaivados Jurgio
Radvilos pinigus; fundavo, kol dar buvo gyvas...

302
 SILVA RERUM III

Ak taip, kunigaikio Martyno Mikalojaus prakeikimas... pirmas

ir ijo jaunasis kuratorius Jurgis Radvila: mir gana netiktai,
staiga, bdamas vos trisdeimt trej, atrodyt, nieko nuostabaus,
kas ia tokio, taiau vis vien pradta kudtis, jog tai - prakeikimo
pasekm: juk mir Kristaus amiaus, nepaliks vaik ir dargi prie
pat ventas Kaldas, gruodio dvideimt antrj, prajus penke
riems metams po itarms... Kaip ten bebt, Martynas Mikalojus
buvo teisus: vargu ar jo odiai k nors galjo numarinti, taiau
baim pasjo, ir dabar kaskart, vos tik kas nors nutikdavo ar su
negaluodavo, visi imdavo bgtauti, jog itai - dl prakeiksmo. Jo
auktyb kunigaiktis etmonas vienintelis elgsi lyg niekur nieko,
toliau rpinosi savo ir kit reikalais, net Vilniui atstatyti po gaisro
imu Varuvoje seime deimt tkstani auksin, taiau vos
grjs, rodos, tai buvo 1750-j rugsjo pradia, staiga taip keistai
susirgo, kad net pradjo abejoti, ar nebus tai hebrajiki prakeikimo
kerai: jo burnoje visikai netiktai atsirado mayt opel, paprastas
fluxus, ne daugiau; bet ji itaip keistai negijo, itaip pradjo didti,
kad net skruoste atsivr aizda, m pti andikaulis, dantys;
etmonas blaksi didiausiuose skausmuose, paklaiks, beveik i
protjs i skausmo ir siaubo, su ta baisija skyle ande, pro kuri
net kiaurai matsi iauna, manydamas, jog visa tai sista Martyno,
m upirkinti miias ir kvietsi kunigus, kad lakstydami nuvyt
kerjimus, net burn skalavo tuo ventintu vandeniu; visa tai tssi
tol, kol gydytoj konsiliumas Vilniuje, o teisingiau - vienas ydas
daktaras, patar negailestingai alinti opos idin, pjaut ir mest
lauk, kol kapus dar jo auktybs nenuvar; juo, inoma, ne ikart
patikjo, man, jog nekriktas tiesiog nori pakenkti, bet galiausiai
tam ryosi ir nevilties apimti daktarai katalikai, ir kai etmonui, pa
galiau, po dviej mnesi kani patale, irov tris dantis ir im
keliolika visikai supuvusi andikaulio gabaliuk, o aizda, Vie
paiui padedant, stebuklingai ugijo, visiems net atlgo. Sunkumas
Petro Antano ird ugul tik tada, kai ijo Prancika Urul - po

303
Kristina Sabaliauskait

dar vieno, jos ir taip jau netvirt sveikat pribaigusio ir i pradi,

atrod, nepavojingo, negalavimo, 1753-iaisiais: ijo tyliai, nieko
nevargindama ir neapsunkindama, o jos laidotuvs buvo vienas gra
iausi mirties spektakli, kokius tik jam teko matyti - j parve
Nesvyi ir ten, paarvojus Dievo Kno banyios navoje, tiesiai po
kupolu, dien nakt buvo sakomos ikilmingos obituarijos ir degi
namos vaks, rko smilkykls ir skambjo giesms; i ties, atrod,
jog mir pati karalien; kalbta, jog jos laidotuves suvaiavo pus
Lietuvos kilmingj ir ne vienas karnos dignitorius, o jos castrum
dolorisyvyro pastatytoji skausmo pilis, pranoko visas ligi tol regt
sias: ten buvo ir alegorijos, ir angelai, ir nesuskaiiuojama daugyb
kandeliabr; juodos draperijos primin jos taip mylto teatro uuo
laid, tik scenoje ant katafalko jai teko pagrindinis vaidmuo; teatras,
tikras teatras, visi ia vaidina, mst tada Petras Antanas Norvaia ir
jam regjosi, jog jis ir jos dukros vieninteliai gedi tos puikios moters:
vos atidavus jos kn kript poemyje, prasidjo didiul ermen
puota, per kuri jos snus vl krt figlius; jos taip myltasis vyras,
kunigaiktis uvel, kuriam ji buvo paraiusi tkstanius poetik
eiliuot meils laik, itis meils archyv, ved n neprajus ge
dulo metams - beveik ikart, vos po septyni mnesi, jaunj jos
pusseser On Liudvik Radvilien, sutapimui dkojant taip pat k
tik likusi nale; mons kudjosi, kilnojo antakius, taiau Petro
Antano tai n kiek nenustebino; uvel ir jaunoji Ona Liudvika
susituok tyliai, ramiai ir be pompos, koplyioje dalyvaujant vien
liudininkams ir kunigui; gyvenimas Nesvyiuje jo toliau, Ona
Liudvika buvo daili moteris, gera eiminink, regis, i ties tiko
senstaniam etmonui, taiau niekada, n per vien vliau vykusi
puot nebeatsikartojo ankstesns eimininks sukurtas stebuklas,
gims i muzikos, groio ir teatro imanymo, ir nepaaikinamos
nevilties, o galbt ir noro pabgti, kaip ji kakada pasakojo, salas,
nutolusias nuo kasdienio gyvenimo; kerinios akimirkos, pasiglem-
ianios ir verianios patikti graija apgaule...

304
 SILVA RERUM III

O jos, tos apgauls, to pabgimo, metams bgant reikjo vis

daniau ir daniau - galbt todl niekas dabar nebesivaizdavo gy
venimo vakar be teatro ir be redut, i ties, to m reikti it vyno,
ir sigaljo netgi mada pardavinti bilietus maskaradus; Radvilos,
bdami Varuvoje, i redut savo rmuose neblogai prisidurdavo in
paratis, parduodavo imtus biliet norintiems atsidurti j pokylyje,
net puotos ilaidos pasidengdavo: visi noriai mokjo u tai, kad
galt vienam vakarui pabgti nuo prastinio gyvenimo, ir, kaukti,
palik ginklus antikameroje, kelioms valandoms tapt kakuo kitu,
kuo tik nori, bet ne savimi; nereikia n sakyti, jog vyrams itai buvo
puiki priedanga susitikti su svetimomis monomis, o moterims - su
svetimais vyrais; nereikia n sakyti, kad redutos paties Petro A n
tano nelabai viliojo: skaudiai sitikino, jog po Balbets nebebuvo
jokios moters, su kuria galt patirti smon jaukiani tams ir
umart, visi vlesni bandymai su kitomis j kariai nuvyl, visi
bdavo tokie pat kaip ir anksiau, iki jos; tiesa, keliskart redutose
Balbets bergdiai iekojo po kaukmis, bdamas sitikins, jog
ten, didiuls Varuvos maskaraduose, jos amatui bt buvusi labai
palanki aplinka, taiau itai - tas beviltikai skausmingas iekojimas
spliojant - buvo jam pernelyg didel kania, jis rinkosi j veriau
bandyti umirti ir jam beveik seksi. Jis taip smarkiai stengsi,
jog buvo j beveik jau primirs, bet vyko tas keistas nutikimas,
tais paiais metais, kai mir jo geradar kunigaiktien Prancika
Urul Radvilien, 1753-ij vasar, rodos, vasaros pradioje, jei
jis tik gerai pamena; bet kuriuo atveju, jo posesijos liepos jau t
dien ydjo, buvo be galo karta, jau gerokai atstatytas ir viesiai
nutinkuotas, neatpastamas Vilnius po mlynu dangumi buvo
tiesiog kaitros isvilintas, nuo to kario, regis, net protas jauksi,
ir jis, jodamas pro dailiai sutvarkyt Rotus aikt, kurioje - retas
atvejis - buvo sukrautas didiulis egzekucijos lauas, sutrauks
tiesiog neregtas minias iopli, sen ir jaun, vyrus, moteris ir
vaikus, Petras Antanas, igirds nuteistojo vard, net ne ikarto

305
prisimin, i kur j ins, tiesa, jis atsimu aidu, bet tokiu blankiu
ir tolimu, kad vien suprato, tikrai kart kakur, kakada j gird
js: tdien Vilniuje ant lauo degino apostat, igam, isiadjus
katalik tikjimo ir patapus ydu, vardu Abraomas, veikiausiai
vien priedangos tikslais, kad teismai jo nesurast, mat i ties
buvo garsus nusikaltlis, apgavikas, atklydlis i Chorvatijos vardu
Rafaelis Sentimani, ir Petras Antanas nujojo bema pus kvartalo,
kol prisimin Martyn Mikaloj ir j paskutin pokalb Slucke, ir
kur tojo Sentimani vard girdjs; kai suprato, jog tdien ant lauo
deginamas jos vyras, jis apsuko irg, gro atgal, numet pavad
saugoti tarnui ir, tikdamasis pats neinia ko, bet veikiausiai suspti
paklausti, kur Barbora, ar ji dar gyva, m brautis pro i diaugsmo
rkiani mini. Nespjo - pirmsias eiles prasibrov kaip tik t
akimirk, kai pasigirdo spengiantis, nemonikas klyksmas: budelis
auktai ikls reples jau rod miniai iplt Rafaelio Sentimani
lieuv, ir Petras Antanas galjo, kiek tik leido liaugiantis kraujas
ir kanios grimasa, apirti t jos teist vyr: buvo tamsaus
gymio, prakaulus, raumeningas, garbiniuotais juodais plaukais ir
kypomis laukinio vries akimis, nors gal tokios jos atrod tik i
skausmo; Petras Antanas n pats nepajuto, kaip suuko jo klausda
mas, ar Barbora gyva; inoma, nuteistasis belieuvis nelaimlis jam
nebeatsak, taiau i jo tiesaus stoto, i jo usispyrusiai atkragintos
galvos jam pasirod, jog itaip mirta tik nuteistieji, kurie tiki dl
kako besiaukojantys - itai galjo bti naujasis apostato priimtas
yd tikjimas, bet galjo bti ir ji; pastaruoju norjo tikti Petras
Antanas, taiau galjo ir klysti; kai lauo liepsna spragdama rijo
jos buvusio vyro kn, vienintelis dalykas, apie kur jis galvojo,
tebuvo jos laikas su jam skirtais meils odiais, nykstantis ugnyje.
Ak taip, veikiausiai ji jau irgi mirusi - tokie mons kaip ji ilgai
negyvena; ties sakant, dauguma j jau mir: Jurgis Radvila, ku
nigaiktien Prancika Urul... kunigaiktis uvel numir visai
nedomia mirtimi, prie atuonerius metus - perals nesisaugojo,

306
 SILVA RERUM III

vaikiojo sirgdamas, puotavo ir gr kaip buvo paprats, po sa

vaits atkrito dl plaui udegimo ir ikeliavo pas Sutvrj; vis
tiek, mons kalbjo, viskas nutiko vien dl Martyno prakeikimo.
Ko neprineka mons, ne viskuo reikia tikti, nes kitaip gandai
ugoia ties... na, bet Jeronimo Florijono atveju bent jau isipild
viskas su kaupu, viskas buvo taip, kaip kunigaiktis Martynas ir
sak: tas i tikrj beveik iprotjo, m kariauti pats su savimi,
ir i ties kakur Austrijoje nusipirko sau kunigaiktysts valdas...
Vyko ten incognito, pagal jam priklausiusi Miro pil pasivadins
kunigaikiu Mirskiu, nes buvo sitikins, jog prieingu atveju
privalt keliauti it monarchas; inoma, jokiu karaliumi jis netapo
ir pranayst apie mirt sveiuose kratuose neisipild, patapo
vien Kunigaiktysts vliavininku, daugiau pareigybi n nesiek,
nes juk tikjo, kad jo lauk karna... Taiau, apskritai imant, ities
kakas keisto jam atsitiko: taip pasikl puikybn, kad laik save
auktesniu u visus karalius... taiau keisiausia buvo tai, jog savo
ekstravagancijomis m darytis panaus kunigaikt Martyn ka
daise, tarsi kartu su jo mumijomis, krokodilais ir bazilisku i Turnos
bt perms ir kitus jo pomgius: kai neapsikentusi su juo isiskyr
jo antroji mona Magdalena, jis irgi usiveis savo asmenin seral,
kol galiausiai ved ir treij kart, kakoki nuskurdusi bajorait
visikoje desperacijoje, Aniel Mionynsk, nes jokios kitos nuota
kos nei j tvai nebenorjo su juo prasidti; Petras Antanas kartais
prisimindavo kadet Aniel ir kartais tuiai save guosdavo, jog
gal tai ji, galbt jai pavyko ilikti ir igyventi, taiau sveikas protas
sak, jog itai maai tiktina... vargiai kas bt itvrs tiek laiko
pas nuomj kunigaikt, kurio nuotaikos keitsi it vjo kryptis, ir
kuris nuolatos pats sau prietaravo; viena i didij jo keistenybi
buvo ta, kad jam visikai galv susuko ta Kabala ir jos pranaysts,
itai neslopo, bet, kad ir tikdamas yd imintimi, pai yd
nekent it apsstasis, ities, tai jau buvo it beprotyb, obsesija; nors
po Vilniaus gaisr ydams gyventi tapo visai ne pyragai, taiau net

307
ir ariausieji j nekentjai kartais kraipydavo galvas nuo Jeronimo
Florijono pramog, kaip, pavyzdiui, tkart, kai Bialoje jis sureng
mediokl - per pylim m ginti vien po kitos laukines kiaules,
ant kuri buvo pritaisyti raiti joj antys nupieti kartoniniai ydai,
atrod, tarsi tie judjai i ties ant trefn kiauli jot, o mediokls
sveiai ir pats Jeronimas Florijonas pykino i autuv tuos tai
kinius, ir kai kuris paautas ernas su kartoniniu ydu viegdamas
krisdavo vandens griov, tiesiog netvr juoku ir iauriu diaugs
mu, ir buvo matyti, jog mielai bt paauds ir tikrus... Taip, keista
buvo ta jo meil Kabalai ir neapykanta ydams, tarsi vis dar kovot
su nekeniamu kalintu Martynu, nort j perprasti ir veikti... Ir
Jeronimo Florijono mirtis buvo keista - mir nei i io, nei i to,
per miias, apopleksijos trenktas, prie penkerius metus... mons
kalbjo, jog itai jau tikrai prakeikimas, ir dar kalbjo, jog lygiai
t pat akimirk Martynas Mikalojus sddamas Slucke sargybai
suuko: Jeronimas Florijonas nebegyvas!", bet ko tik tieji mons
neprineka... net girdjs negarbing, velions kunigaiktiens
Onos Kotrynos Radviliens atminim teriani kalb, kad Jeroni
mas Florijonas galjo bti josios ir iauriojo rus ciesoriaus Petro
Pirmojo pavainikis, mat mons niekaip kitaip jo nuomumo ir
nepanaumo draugingj brol etmon negaljo paaikinti... Nes
mons, kur jau ten Petro pavainikis... kvaili prasimanymai... veikiau
pratinga, galv jaukianti Martyno Mikalojaus taka... Todl jis,
Petras Antanas i Milkant Norvaia, ir bt norjs t urayti,
t i sveiko proto srities, memuarus, kad mons inot, kaip
buvo i tikrj, nes viskas itaip apaugo gandais, it piktolmis...
A, tai ir Placida Amelija, galbt ji susiprots liepti utraukti
uuolaidas, nes saul spigina net pro umerktus jo vokus... bet su
ja dar kakas, taip, i balso - Aleksandras Vladislovas; labiausiai j
siutina, kai jie kalbasi jam girdint, tarsi kambary jo n nebebt; u
trauk uuolaidas, nagi, kvaila moterike, utrauk, susimildama... bet
vietoje to - vien skepetaits prisilytjimas prie lp, toj vietoj, kur

308
 SILVA RERUM III

dar liks jautrumas, matyt, vl driekiasi seils, o jis n nebejauia;

tiesa, dar gali pats ryti ir atmerkti akis, kitaip bt galas, vien protas
visikai sveikas, bet kas i to, kai fizikai tra visikas nullum, visas
knas numirs, apmirs, nevaldomas, nepajudinamas - gyva vien
tik galva, protas, atsiminimai; gyva vien dvasia visikai nejudriame
kno kaljime... Martynas Mikalojus tada, seniai, dar po pirmos
apopleksijos, j perspjo, kad jam itaip nutiks... sak - paveldima,
kakas i eimos, matyt, bus mirs taip pat; domu, kuris protvis
jam perdav pobjaur palikim, gaila, jog dar kai galjo judti,
skaityti - nepasidomjo, kas nuo ko eimoje mir... Jis neino,
kiek tiksliai laiko jau yra tokioje apgailtinoje padtyje, it gyvas
numirlis, bet, regis, tuoj jau bus metai... Placida Amelija j puikiai
priiri, jis varus, pamaitintas, tik tarnas, Ilgasis Jonas, kartais j
skriaudia, kai ateina jo eil priirti; kanalija, tyia jam matant
yra priskrepliavs sriub, kuri ir turjo auktu sugirdyti, inoma,
Petras Antanas tkart liko nevalgs, maitinamas spjaud, bet da
niausiai juo rpinamasi, jo nejudrus knas priirimas, daniausiai
net sausas; j, pasodin ratukus, net kartais ivea laukan, po jo
graiosiomis liepomis, ir lygiai taip pat - banyi, laimei, viskas
ten pasikeit, skaitant ir kunig - ir dabar jam visai patinka ramiai
sau sdti, klausytis mii ir vargon ir velgti rausvas freskas,
n Balbets daniausiai jau neprisimena, nes po gaisro ir atstaty
mo banyia atrodo visai jau kitaip; yra kur klaidioti akimis per
miias, velgti baltus angelus su auksuotais sparnais ant altori...
laimei, dar spjo priirti ir sutvarkyti banyi... Placida Ame
lija vis dar tokia pat pamaldi, tik dabar jau turi u k atgailauti...
domu, ar ir Aleksandr Vladislov pasitinka su autine? Tiedu,
pasirodo, susiburkavo it balandliai, n nebeslepia jo akivaizdoje
savo jausm, kas bt galjs ir pagalvoti... et, svarbu telieka jos
idaigos eimoje, nors truputl ir gda - vis vien, moterikei jau
penkiasdeimt, meilingas nuodmes reikjo daryti anksiau, jau
nystje, o senatvje - melstis ir atgailauti, tik tai jai ijo visikai

309
Kristina Saba liauskait

atvirkiai... Tegul daro k nori... dabar jau koks skirtumas, j tik

erzina, kai jo akivaizdoje neka, it jo jau nebt... na, bent jau nors
nra svetimi, vis viena - eima... itai, eimos jausm, jis patyr itin
rykiai kakada Gardine, kai Aleksandras Vladislovas per seimo
sesij buvo paskirtas miesto regentu, ir jie, penki broliai, ant savo
puikij irg dar spjo prajoti ta proga Gardino gatvmis - jis,
Petras Antanas, Aleksandras Vladislovas, Jonas, kuris ta proga net i
Infliant atvyko, Liudvikas ir netgi sergantis Mykolas dar siropt
balnan; su puikia ginkluote ir savo tarnais, lydimi ir mon eim
vyrijos, ir prijauianij tunt, jie ikilmingai leidosi ingine,
lydimi vivat!" ksni, tarsi pats tikriausias eimos ir bajorijos
simbolis; teatras, nieko daugiau, graus ir didingas spektaklis, ir
bali Gardine ger padar, prigird tkart visus... Jie, Norvaios,
plati gimin, turbt tsis ir tsis, jo sns imokslinti, su pareigy
bmis ir apvesdinti, dukra jau itekinta, laimei, dar spjo atokti j
vestuves... padar, k galjo, visais pasirpino... tik tai Teofile - ne,
dl ito jis gailisi, neipild jos praymo dl tabako, o greitai po to
ji ir mir, laimei, nors tas Mykolas Karolis buvo su ja iki pat galo,
betgi vis vien gaila jos ivaistyto gyvenimo... taip, dl dviej daly
k jis gailisi: dl Teofils neipildyto praymo ir dl to, kad brolio
Mykolo praym jis ipild... nes juk maasis snnas Prancikus
Ksaveras turjo toki sunki vaikyst pas jzuitus: pamena, kaip
j dar lankydavo Nesvyiuje - maut, eeri septyneri; graus,
protingas buvo berniukas... prapliupdavo aaromis vargas, kaskart
turtingam ddei aplankius... atpltas nuo eimos, nuo mamos,
maytis, vienut vienas, pas jzuitus... kas, kad palyginti pritekliuje,
geromis slygomis - mokslai, knygos, visk jam apmokjo kaip ir
adjo, bet toks bdavo maiukas vienias, net ird spaud j m a
tant... Kart, i to gailesio maajam Prancikui Ksaverui net savo
auksin laikrod padovanojo - vis viena turjo tris vienodus, du
liko snums, o tas treiasis - snnui; tegul turisi, tegul laimingas
neioja sau sveikat... dabar tapo mokslininku, filosofijos daktaru,

310
 SILVA RERUM III

tad gal aaros ir karios moksl aknys buvo ne veltui... gaila tik,
kad jzuitas... jis, Petras Antanas, nepasitiks tais sukiais, n lao...
betgi Viepaties keliai juk neinomi...
Taip, Viepaties keliai tikrai neinomi, kartais jaunoji karta gali
nustebinti... tai kad ir Martyno Mikalojaus snus, Juozapas M i
kalojus, regis, viskas jam puikiai susiklost - ved, pasuko politi-
kon, yra gerbiamas ir garbingas mogus, jau po truput sugrina
eimai lov savo rimtumu ir darbais... Tokio tvirto bdo, tokios
patrauklios dvasios, kad moterys, regis, n nepastebi tos jo kup
ros, ved tikr grauol, vardu Angelika, ities angeliko groio
moteris, matyt, jis j papirko savo geru bdu, ne ivaizda... Buvo j
sutiks Varuvoje, operoje, bene prie septynerius ar atuonerius
metus - tai jis, mirus Jeronimui Florijonui, tapo vieninteliu savo
nelaimingojo tvo kuratoriumi ir, Viepats mato, savo pareig atliko
siningai, dorai ir su krikionika meile, ne tik tv Slucke lanko,
bet ir rpinasi keturiais broliais, kurie, nelaimei, ne visi nusisek,
kai kurie paveldjo tvo ligas ir motinos bd... Tik kunigaiktien
Marta - stipri it jautis, itin gerai atrod tkart Varuvoje operoje,
beveik n kiek nepasikeitusi, n kiek nesusenusi, nes kai galva tokia
tuia, be protingesns mintels, tai ir veido rpesio raukls n
nevagoja... Be to, Juozapas Mikalojus ir j kilniai globoja, moka jai
pensij, kuri toji ileidia visiems Varuv uklystantiems ar
latanams, mat taip pat dabar susidomjo Kabala, kas bt galjs
pagalvoti... tokia mada, nieko nepadarysi... visi tik Kabala ir domisi,
o pai yd nekenia...
Taip, ta visa yd istorija, ta j ventojo Vilniaus konvertito
legenda, tie keisiausi gandai, kurie dabar pasklido ir metams
bgant taip sutirtjo... itai jis tikrai bt norjs aprayti savo
atsiminimuose, juolab, kad vis gyvenim buvo tikslus skaii
ir dat mogus, be to, vis t laik buvo Vilniuje, buvo viso to
liudininkas; greitai visiems bt nurods met, mnesi, dien ir
vyki neatitikimus... Greitai bt isklaids visus prasimanymus,

31 1
gimusius neinia i kur... O jis, Petras Antanas, juk visk inojo,
visk suprato, tik dabar jau vlu... gandai sutirtjo, sulipo... it tas
ydikas Golemas, milinas, mogaus pavidalo pabaisa, gimstanti
i dulki, i negyvosios materijos, kuri ima ir atgyja stebuklingu
bdu... taip ir ia, net ne negyvoji materija, o vibracijos: garsas, gan
dai, kudesiai ir murmjimas taip sutirtjo, kad net virto materija,
knu, ir - m atgijo... Dabar visi Vilniaus ydai - ir kabalistai, ir
rabinai, ir pasaulieiai, ir prekeiviai, ir elgetos - vaikios auktai
ikl galv, nes turi savo ventj, teisj Vilniaus konvertit, kur
vadina Vilnos Ger-Cedeku, ar kakaip panaiai... Neva kakoks
kilmingas katalikas, pasak j - Potockis, vardu Valentinas, nors
tokio niekada toje garbingoje eimoje n nebuvo ugim, isiadjo
savo tikjimo, prim yd religij kaip pai geriausi, pasirinko
veikiau gyventi skurde ir studijuoti Talmud ir Tor kakur Ku
nigaiktysts provincijoje, Ilijos miestelyje; es ten, sinagogoje,
kart neapsikent ydo vaikikio, tamsaus siuvjo snaus, tikro
neiauklto snargliaus, patyi ir triukmo, ibar j ar net nusuko
jam aus, o tojo supyks tvas j m ir dav miestelio valdiai, j
aretavus, paaikjo jo tapatyb, apie j buvo praneta vyskupui,
jis buvo suritas, atvetas Vilniun, kalintas, taiau net jo eimos
didiausi kalbinjimai, net motinos aaros jo nepermaldavo, es jis
atsaks, jog teising yd tikjim myls labiau u tikrj motin; u
tai, u mirtin katalik tikjimo isiadjimo nuodm, kilmingasis
apostatas banytinio teismo buvo pasmerktas degti ant lauo, ir net
Vilniaus Gaono, tojo Ha-Gra, silym, kad gals Kabalos metodais
igelbti j nuo nuosprendio, paddamas jam kiaurai pereiti jo ka
ljimo sienas, jis, tas kilmingasis konvertitas, atmet... Petro Antano
nuomone, ia jau reikjo bti visai kunigaiktiens Martos protelio,
kad tiktumei vaikiojimu kiaurai per sienas... taiau tokie dabar
buvo laikai, mons tikjo ir didiausiom nesmonm, ir dabar
kalbjo, jog tasai kilmingasis atsivertlis buvo sudegintas 1749-j
gegus pabaigoje, antrj yd vents avuoto dien, neva engs

312
 SI L V A RERUM III

ant lauo didingai, traukdamas hebrajikas giesmes, ir net malkos

nenorjusios degti ant jo lauo, ir galiausiai, kai j pakr, aiktje
buv Vilniaus namai aprko nenuplaunamom suodi dmm, o
vienai miestietei, kuri i to juoksi, apopleksija amiams sutrauk
veid grimason... Kakoks ydas, Leizeris isk, neva persirengs
pripuol ir spjo paimti saujel ventojo pelen, ir netgi igrieb
vienintel nesudegus maj pirt, kur palaidojo nipikse, tose
savo kapinse, ir toje vietoje iaugo stebuklingas, mogaus pavida
lo medis... Ir neva Baisioji viesa, antras didysis gaisras, kils po
to, birelio pradioje, buvusi bausm Vilniaus miestui u teisiojo
yd ventojo sudeginim... Taip, jis, Petras Antanas, kaip svarbi
vyki liudininkas ir ymi moni patiktinis, bt greitai visk
iaikins, juk n datos neatitiko... nieko nedegino mieste 1749-j
gegu, juolab jokio kilmingojo... Balbets vyr, t velnio netj
Rafael Sentimani, Vilniuje sudegino tik vliau, ketveriems metams
prabgus po didiojo gaisro... Na bet k padarysi, jei ydams apsi
ginti prireik ventojo konvertito, gali juos suprasti, nesaldu jiems
buvo po abiej didij gaisr, juk tai juos visi dl j kaltino... Nieko
nebuvo, joki kankini konvertit, tad teko juos pagimdyti - i nuo
gird ir gand, it alchemijoje, po iupsnel brus Vilniaus gaisro
pelen, truput Sentimani, truput Martyno Mikalojaus gyvenimo...
ir paslaptingai susilydius patirtoms nuoskaudoms, neteisybms,
melui ir viliai gim venta legenda...
Taip, jis, Petras Antanas i Milkant Norvaia, norjo palikti
savo vyki liudijim, su tiksliomis datomis ir argumentacijomis,
net savo memuar apmatus jau buvo pradjs... Kaip gaila, kad
Placida Amelija juos prie por mnesi iia surado, kuisdama
po jo popierius... pamena, mat, kaip ji net i veido pasikeit itai
paskaiiusi, buvo matyti, jog isigando, visa tai buvo pernelyg keista,
netiktina, o galbt jiems - jo eimai - ir iek tiek pavojinga, kaps
tytis po seniai pamirtas ir dar su tikjimu susijusias grsmingas
istorijas, kurias buvo sivl garsiausi to meto vardai; jis n kiek

313
Kristina Sabaliauskait

nenustebo, kai Placida Amelija visk, lapas po lapo, tvarkingai su

met liepsnojant idin - o ir k jis bt galjs tada padaryti, kaip
sustabdyti... nejuds, nekalbs, i savo ratuk? Ak, Placida Amelija,
kvaila moterik, veikianti tik tuomet, kai nereikia... veriau dabar
utraukt lango uuolaidas, kad saul taip nebespigint, jis galt
atmerkti akis priebland, pailsti... Ai tau, Dieve, atrodo, visgi
uuolaidas pagaliau utrauk, po vokais pagaliau gailestinga tamsa,
bet tingu atsimerkti, jau ir tam stinga jg, j apniks silpnumas,
be to, tamsoje jam geriau matyti Balbet, tai ji ateina, inyra i
prieblandos, jis taip ir inojs, jog jie dar btinai susitiksi, jei ne
iame gyvenime, tai po jo seksianiame, Martynas Mikalojus buvo
teisus... tai ji, Balbet, tai justi jos kvapas, tai jos velnios krtys,
jos kaklas, lidnai besiypsanios akys, garbanoti plaukai ir pravira
burna... kaip gera jausti jos rankas ant galvos ir ant veido, ir kaip ji
buiuoja, kaip ji sisiurbia lpas, traukia j save, ir kn uplsta
begalin tamsa ir palaima, visai kaip anuomet, tik kart ji turbt
niekada nesibaigs...

314
 Kristina Sabaliauskait
Silva rerum III

Virelio dizainas Kristinos Sabaliauskaits

Redagavo Asta Buien
Maketavo Sigrida Juozapaityt

Tiraas 8 000 egz.

Ileido UAB Balt lank leidyba

Palangos g. 4, LT-01402 Vilnius
leidykla@baltoslankos.lt
www.baltoslankos.lt

Spausdino UAB Spindulio spaustuv"

Vakarinis aplinkkelis 24, LT-48184 Kaunas
M enotyros m oksl daktars Kristinos
Sabaliauskaits istorini rom an ciklas Silva
rerum - neabejotinai vienas reikmingiausi
pastarj m et vyki lietuvi literatroje.
Pirm oji dalis 2008-aisiais peln Jurgos
Ivanauskaits premij, buvo traukta
krybikiausi knyg dvyliktuk ir 2009 m.
skaitytoj irinkta M et knyga. Antrasis
romanas, tsiantis garsios Lietuvos gimins
N orvai istorij, Silva rerum II taip
pat tapo M et knyga, o autor 2011 m.
apdovanota v. Kristoforo statulle u
Vilniaus atspindius literatroje. Pagal
istorinius rom anus rengiamos literatrins
ekskursijos. 2012 m. pasirod treioji
Kristinos Sabaliauskaits knyga - bestseleris
apsakym rinkinys Danielius Dalba & kitos
istorijos.
Silva rerum III tsia N orvai eimos sag - skaitytojas nukeliamas j
XVIII amiaus vidur, kai vien turtingiausi laikotarpi igyvenani
Lietuvos Didij Kunigaiktyst drebino ne epidemijos ar karai, bet
kai kas pavojingesnio: intrigos, korupcija ir vidinis irimas. Tai pasako
jimas apie dekadentik rokoko laikotarp, danai vadinam sutem o
mis prie Apviet" o rom ano istorini persona likimai pranoksta
net lakiausi vaizduot.

Petras A ntanas i M ilkant Norvaia, Kazimiero ankas ir Jo n o Izido

riaus snus, vadovaujasi vien faktais bei skaiiais, gyvena pritekliuje ir
mgaujasi taka, taiau jam lemta tapti Radvil eimos dram os liudi
ninku ir patiktiniu. A r gali padti sveikas protas, kai vykiai pasisuka
nevaldom a linkme, o herojai, pasitelk Kabal bei alchemij, siekia
pabgti nuo tikrovs ir perengti ribas, u kuri - aistr tam sa ir m e
tafizin neinomyb?

Raydama trei Silva rerutn dal Kristina Sabaliauskait rmsi tikrais

vykiais ir biografijomis - visa tai pinam a magik pasakojim apie
eimos paveld, Vilni ir Nesvyi, tikrov ir pasm on, judaizm ir
libertinus, architektr, teatr ir ugnies stichij.

ISBN 9 7 8 -9 9 55 -2 3-75 2-5

9 789955 2 3 7525 >

www.baltoslankos.lt

I**
C/3
r-h
I>
3
P
CO

H-**
P
cn
* r
p
>
r-c
cd-

CO
HH

tn

b a lto s lankos