EUROPOS SĄJUNGA

Europos socialinis fondas

KURKIME ATEITĮ DRAUGE!

PROJEKTAS „MAGISTRANTŪROS IR DOKTORANTŪROS STUDIJŲ

MODULIŲ KŪRIMAS IR PROGRAMŲ ATNAUJINIMAS STRATEGINĖSE
BIOMOKSLŲ SRITYSE“

Eukariotų chromosomų struktūra

Gražina Slapšytė, Juozas Lazutka

Apsvarstė ir rekomendavo Vilniaus Universiteto Gamtos mokslų fakulteto taryba
(2008 m. kovo 5 d., protokolas Nr. 4)

Recenzavo: prof. dr. A. Paulauskas (Vytauto Didžiojo universitetas),

dr. V. Morkūnas (Vilniaus universitetas)

Leidinį finansuoja Europos Sąjungos struktūrinių fondų paramos 2.5 priemonės projektas „Magistran-
tūros ir doktorantūros studijų modulių kūrimas ir programų atnaujinimas strateginėse moderniųjų bio-
mokslų srityse“. Sutarties Nr. ESF/2004/2.5.0-03-430/BPD-199/ParS-12500-602, SFMIS Nr.
BPD2004-ESF-2.5.0-03-05/0095). Projektą remia Lietuvos Respublika. Projektą iš dalies finansuoja
Europos Sąjunga.

Mokomoji knyga skirta Vilniaus universiteto magistrantūros studijų programos „Genetika“

(62101B105) studentams.

LEIDINYS PLATINAMAS NEMOKAMAI

© G. Slapšytė, J. Lazutka, 2008

© Vilniaus universitetas, 2008
ISBN 978-9955-25-461-4
 Turinys

Gražina Slapšytė
1. Trumpa citogenetikos istorijos apžvalga ............................................................................................ 7
2. Chromosomų morfologija.................................................................................................................. 14
2.1. Chromosomų skaičius.............................................................................................................. 14
2.2. Chromosomų dydis.................................................................................................................. 17
2.3. Chromosomų forma................................................................................................................. 18
2.4. Žmogaus kariotipas.................................................................................................................. 20
3. Euchromatinas ir linijinė chromosomų diferenciacija....................................................................... 23
3.1. Chromosomų diferencinio dažymo metodai............................................................................ 23
3.2. Segmetuotų chromosomų aprašymo sistema........................................................................... 26
3.3. G ir R segmentų palyginimas .................................................................................................. 28
4. Heterochromatinas ............................................................................................................................. 33
4.1. Konstitutyvusis heterochromatinas.......................................................................................... 33
4.1.1.Heterochromatino polimorfizmas................................................................................... 35
4.1.2.Biocheminės konstitutyviojo heterochromatino savybės ............................................... 36
4.1.3.Konstitutyviojo heterochromatino funkcijos ir reikšmė................................................. 38
4.2. Fakultatyvusis heterochromatinas ........................................................................................... 39
4.2.1.X chromosomos inaktyvinimas ir lytinis chromatinas ................................................... 39
4.2.2.X chromosomos inaktyvinimo mechanizmas................................................................. 43
4.3. Lytinės chromosomos ir lyties determinacija .......................................................................... 46
4.3.1. XX/XY lytinių chromosomų sistema ir dozės kompensacija........................................ 48
4.3.2. XX/XO lytinių chromosomų sistema ir dozės kompensacija........................................ 51
4.3.3. ZZ/ZW lytinių chromosomų sistema ir dozės kompensacija ........................................ 52
4.3.4. Haplodiploidija ir chromosomų rinkinio eliminavimas ............................................... 52
5. Specifinės sandaros ir paskirties chromosomos ................................................................................ 56
5.1. Politeninės chromosomos ........................................................................................................ 56
5.1.1 Politeninių chromosomų susidarymas ir morfologija..................................................... 56
5.1.2. Politeninių chromosomų struktūra ................................................................................ 61
5.1.3. Politeninių chromosomų aprašymo sistema .................................................................. 64
5.1.4. Žinduolių ir augalų politeninės chromosomos .............................................................. 65
5.2. Chromosomos „lempų šepečiai“ ............................................................................................. 66
5.2.1. „Lempų šepečių“ chromosomų struktūra ...................................................................... 67
5.2.2. Drosophila spermatocitų „lempų šepečių“ Y chromosoma .......................................... 70

3
 5.3. Papildomosios arba B chromosomos....................................................................................... 71
5.3.1. B chromosomų paplitimas............................................................................................. 72
5.3.2. B chromosomų savybės ................................................................................................. 76
5.3.3. Vapsvos Nasonia vitripennis B chromosomos.............................................................. 79
6. Mitozė, mejozė ir ląstelės ciklas ........................................................................................................ 81
6.1. Interfazė ................................................................................................................................... 81
6.2. Mitozė...................................................................................................................................... 83
6.2.1. Centrosomos ciklas ir mitozės verpstė .......................................................................... 83
6.2.2. Chromosomos mitozės metu. Citokinezė ...................................................................... 85
6.2.3. Mitozės tipai ir klaidos .................................................................................................. 93
6.3. Mejozė ..................................................................................................................................... 93
6.3.1. Mejozės I profazė .......................................................................................................... 94
6.3.2. Chromosomų segregacija .............................................................................................. 99
6.3.3. Mejozės klaidos ........................................................................................................... 101
7. Chromosomų ir genomo mutacijos.................................................................................................. 105
7.1. Chromosomų aberacijos ir jų klasifikacija ............................................................................ 105
7.1.1. Chromosominio tipo aberacijos................................................................................... 107
7.1.2. Chromatidinio tipo aberacijos ..................................................................................... 110
7.1.3. Simbolių sistema kariotipams ir chromosomų pokyčiams aprašyti ............................ 112
7.2. Genomo mutacijos ................................................................................................................. 114
7.2.1. Aneuploidija ................................................................................................................ 116
7.2.2. Poliploidija .................................................................................................................. 121
8. Chromosomų pokyčiai ir žmogaus ligos ......................................................................................... 121
8.1. Chromosomų skaičiaus pokyčių sąlygotos ligos ................................................................... 121
8.1.1. Triploidija ir tetraploidija ............................................................................................ 121
8.1.2. Autosomų aneuploidijos.............................................................................................. 122
8.1.3. Lytinių chromosomų aneuploidijos............................................................................. 126
8.2. Chromosomų struktūros pokyčių sąlygotos ligos.................................................................. 128
8.2.1. Delecijos, mikrodelecijos ir mikroduplikacijos........................................................... 128
8.2.2. Žiedinės chromosomos................................................................................................ 134
8.2.3. Reciprokinės ir Robertsono translokacijos .................................................................. 136
8.2.4. Inversijos ..................................................................................................................... 138
8.3. Vėžinių ląstelių chromosomos............................................................................................... 139
8.3.1. Vėžinių ląstelių kariotipo savybės............................................................................... 140
8.3.2. Chromosomų aberacijos, aktyvinančios protoonkogenus ........................................... 142

4
 8.3.3. Chromosomų aberacijos, inaktyvinančios naviką slopinančius genus........................ 146
8.3.4. Aneuploidijos .............................................................................................................. 147
Tinklalapiai .......................................................................................................................................... 152

Juozas Lazutka
1. Molekulinės citogenetikos objektas ir metodai ............................................................................... 153
1.1. Fluorescencinė in situ hibridizacija ....................................................................................... 153
1.2. Tėkmės citometrija ................................................................................................................ 171
1.3. Chromosomų mikrodisekcija................................................................................................. 173
1.4. Antikūnų naudojimas............................................................................................................. 174
2. Chromatino struktūra ....................................................................................................................... 176
2.1. Eukariotų genetinės medžiagos struktūrinės organizacijos ypatybės.................................... 176
2.2. Histonai.................................................................................................................................. 176
2.3. Histonų variantai.................................................................................................................... 179
2.4. Nukleosoma ........................................................................................................................... 183
2.5. Chromatino kondensacija ...................................................................................................... 185
2.6. Sudėtingesnės chromatino struktūros .................................................................................... 187
2.7. Archėjų chromatinas.............................................................................................................. 189
3. Nehistoniniai chromosomų baltymai ............................................................................................... 191
3.1. SMC baltymai........................................................................................................................ 191
3.2. Topoizomerazės..................................................................................................................... 195
3.3. Chromodomeno baltymai ...................................................................................................... 196
3.4. HMG baltymai ....................................................................................................................... 198
3.5. CPC komplekso baltymai ...................................................................................................... 202
4. Chromatino struktūros pertvarka ..................................................................................................... 205
4.1. Potransliacinė šerdies histonų modifikacija .......................................................................... 205
4.2. Chromatino pertvarkos kompleksai....................................................................................... 210
4.3. Chromatino struktūros pertvarka formuojantis žinduolių spermatozoidams ........................ 213
4.4. Domeninė chromatino struktūra ............................................................................................ 217
5. Chromosomų molekulinė struktūra ................................................................................................. 219
5.1. Būtinieji chromosomų elementai........................................................................................... 219
5.1.1. Centromera .................................................................................................................. 219
5.1.2. Telomera...................................................................................................................... 229
5.2. Chromosomų periferijos struktūra......................................................................................... 238
5.3. Dirbtinės chromosomos......................................................................................................... 241

5
6. Chromosomos interfazės stadijoje................................................................................................... 242
6.1. Perėjimas iš metafazės į interfazę.......................................................................................... 246
6.2. Konstitucinis C segmentai heterochromatinas interfazės stadijoje ....................................... 247
6.3. G segmentai interfazės stadijoje ............................................................................................ 249
6.4. Erdvinės interfazinio branduolio struktūros .......................................................................... 250
Naudota ir rekomenduojama literatūra ................................................................................................ 264

6
 1. Trumpa citogenetikos istorijos apžvalga

Citogenetika (gr. kytos – ląstelė, genesis – kilmė) – tai mokslas, atsiradęs citologijos ir genetikos
mokslų sandūroje, kuris nagrinėja genetinius reiškinius (paveldimumą ir kintamumą) ląstelės lygmeny-
je. Citogenetikos objektas yra chromosomos, jų morfologijos ir sandaros ypatybės, chromosomų poky-
čiai ląstelės ciklo bei organizmo raidos metu, taip pat veikiant įvairiems aplinkos veiksniams. Daugelį
metų citogenetiniai tyrimai naudojami įvairiais tikslais, pradedant klinikine diagnostika ir baigiant
fundamentiniais genomo tyrimais. Šie tyrimai neatsiejami nuo mikroskopijos, kuri yra svarbiausias
citogenetikos metodas. Todėl negalima nepaminėti Z. Janseno (Z. Janssen), kuris, kaip manoma, apie
1590 m. sujungęs du lęšius, sukonstravo pirmąjį mikroskopą. Nuo 17 a. mikroskopai pradėti naudoti
mokslo tikslams. Mokslinės mikroskopijos pradininkais laikomi R. Hukas (R. Hook), kuris 1665 m.
atrado ląstelę, ir A. Levenhukas (A. van Leeuwenhoek), kuris paties pagamintu mikroskopu 1674–
1702 m. stebėjo, atrado ir aprašė bakterijas, daugelį mikroskopinių protistų, dumblių, spermatozoidus,
kraujo ląsteles. Ne mažiau svarbi data yra 1831 m., kai R. Braunas (R. Brown) aptiko ląstelės branduo-
lį. Žinių apie ląstelės ir organizmų struktūrą nuolat daugėjo ir jas 1838–1839 m. apibendrino vokiečių
mokslininkai botanikas M.J. Šleidenas (M.J. Schleiden) ir zoologas T. Švanas (T. Schwann), sukūrę
ląstelinę teoriją. Remiantis šia teorija visi organizmai sudaryti iš ląstelių, kurios atsiranda viena iš kitos
dalijimosi būdu. Ilgą laiką buvo neaišku, kaip ląstelės dalijasi, kol 1873 m. vokiečių zoologas A. Šnei-
deris (A. Schneider) pirmą kartą aprašė mitozės procesą. Išsamiai mitozę ir „branduolio elementų“ pa-
siskirstymą tarp dukterinių ląstelių ištyrė E. Strasburgeris (E. Strasburger) 1875 m. ir V. Flemingas
(W. Flemming) 1879–1882 m. Šie darbai padėjo pagrindą šiuolaikiniams chromosomų tyrinėjimams.
Reikia pažymėti, kad terminas „chromosoma“ (gr. chroma – spalvotas, soma – kūnas) pradėtas vartoti
tik nuo 1888 m., kai jį pasiūlė vokiečių anatomijos profesorius H.V. Valdejeris (H.W. Waldeyer). Su-
sidomėjimas chromosomomis nuolat didėjo. Netrukus buvo atrastos dviejų tipų gigantinės chromoso-
mos: 1881 m. E.G. Balbijanis (E.G. Balbiani) atrado politenines chromosomas uodo trūklio Chirono-
mus seilių liaukų ląstelėse, o 1882 m. V. Flemingas aksolotlio Siredon ovocituose aptiko „lempų šepe-
čių“ chromosomas. 1883 m. E. van Benedenas (E. van Beneden) ir V. Rouksas (W. Roux) aprašė me-
jozę. Remdamasis daugelio tyrimų duomenimis 1887 m. A. Veismanas (A. Weismann) iškėlė pavel-
dimumo ir ontogenezės hipotezę, kurioje teigė, kad branduolinė medžiaga kontroliuoja kiekvienos ląs-
telės funkcionavimą ir struktūrą, o paveldimumo vienetai yra chromosomose.
Nuo 1900 m., kai H. de Fryzas (H. deFries), K. Korensas (C. Correns) ir E. Čermakas (E. Tscher-
mak) pakartotinai atrado dar 1865 m. G. Mendelio (G. Mendel) paskelbtus paveldimumo dėsnius,
chromosomų tyrimai tapo neatsiejami nuo genetinių tyrimų. Taigi tapo akivaizdu, kad chromosomos
„elgiasi“ būtent taip, kaip turėtų elgtis G. Mendelio aprašyti „paveldimumo vienetai“. Tai atsispindėjo
1902–1903 m. iškeltoje V. Setono (W.S. Sutton) ir T. Boveri (T. Boveri) hipotezėje ir vėliau, 1911–
1919 m., sukurtoje chromosominio paveldimumo teorijoje, kurios autoriai yra T. Morganas
7
(T.H. Morgan), A. Startevantas (A.M. Sturtevant), C. Bridžesas (C.B. Bridges) ir H. Mioleris
(H.J. Muller). Šios teorijos esmė ir pagrindiniai teiginiai: 1) genas yra chromosomos dalis; 2) aleliniai
genai (to paties geno struktūrinės atmainos) yra toje pačioje homologinių chromosomų vietoje; 3) genų
chromosomoje yra daug ir jie išsidėstę linijiškai; 4) toje pačioje chromosomoje esantys genai sudaro
vieną sankibos grupę ir yra paveldimi kartu; 5) sankibos grupių yra tiek, kiek haploidiniame rinkinyje
yra chromosomų. Aktualiais tapo ne tik chromosomų judėjimo tyrinėjimai, kuriems iki tol buvo ski-
riamas ypatingas dėmesys, bet ir chromosomų skaičiaus nustatymas. Tapo aišku, kad kiekvienai orga-
nizmų rūšiai yra būdingas tam tikras chromosomų skaičius, dydis ir kitos morfologinės savybės. Taigi
nustatytas glaudus ryšys tarp genetinių reiškinių ir fizinio chromosomų elgesio, nors daugeliu atveju
citologinius įrodymus pavyko gauti praėjus metams ir dešimtmečiams. Pavyzdžiui, dar 1910 m
T.H. Morganas aprašė nevisiško sukibimo reiškinį (atrado krosingoverį, perkryžą), tačiau formalius
citologinius įrodymus H.B. Kreitonui (H.B. Creighton) ir B. Mak Klintok (B. McClintock) pavyko
gauti tik po 20 metų (1931 m.). 1933 m. T. Painteris (T. Painter) atrado ir aprašė diskinę politeninių
chromosomų struktūrą. Taip buvo galima morfologiškai lokalizuoti genus.
Chromosomų tyrimai neatsiejami nuo jų cheminės sudėties tyrimų. Dar 1868 m. F. Mišeris
(F. Miescher) iš pūlių ląstelių branduolių išskyrė medžiagą, kurią pavadino nukleinu. Vėliau F. Mišeris
nukleiną išskyrė ir iš lašišos spermos bei spėjo (nors vėliau šios minties ir atsisakė), kad ši medžiaga
gali būti susijusi su apvaisinimu, taigi ir su paveldimumu. Pirmasis nukleino cheminę sudėtį pradėjo
tyrinėti A.L. Koselis (A.L. Kossel): išskyrė histonus, purinus, pirimidinus, monosacharidus, fosforo
rūgštis – tai buvo nukleorūgščių tyrinėjimo pradžia. Įdomu pažymėti, kad jau 1880 m. V. Flemingas
iškėlė hipotezę, kad chromatinas ir F. Mišerio išskirtas nukleinas yra ta pati medžiaga. Tai, kad chro-
mosomų sudėtyje yra DNR, įrodyta 1924 m., pradėjus taikyti R. Fiolgeno (R. Feulgen) sukurtą histo-
cheminį DNR identifikavimo metodą. Tačiau ilgą laiką vyravo nuomonė, jog chromosomos ir genai
sudaryti iš baltymų, nes manyta, kad baltymų struktūra yra sudėtingesnė, o įvairovė didesnė nei nukle-
orūgščių. Esminis įvykis, pakeitęs šią nuomonę ir davęs pradžią naujai tyrinėjimų krypčiai, įvyko
1944 m., kai O.T. Eiveris (O.T. Avery) su kolegomis nustatė, kad būtent DNR sukelia pneumokokų
(Streptococcus pneumone) transformaciją. Taip buvo įrodyta, kad, perduodant genetinę informaciją,
esminę reikšmę turi nukleorūgštys. Šis atradimas paskatino E. Čargafą (E. Chargaff) tirti DNR. Netru-
kus jam pavyko įrodyti, kad nukleotidai DNR esti ne ekvimoliariniais kiekiais, o DNR molekulė nėra
tokia paprasta, kaip iki tol manyta. Be to, jis nustatė, kad adenino bazių skaičius visada lygus timino
bazių skaičiui, o guanino – citozino. Visi šie tyrinėjimai neabejotinai turėjo lemiamos įtakos kuriant
DNR struktūros modelį. 1953 m. Dž. Votsonas (J.D. Watson) ir F. Krikas (F.H.C. Crick) paskelbė dvi-
spiralės DNR struktūros modelį ir iškėlė hipotezę apie galimą DNR replikacijos mechanizmą.
Augalų ir gyvūnų citogenetika suklestėjo pirmojoje 20 a. pusėje. Žmogaus citogenetika, deja, vys-
tėsi ne taip sparčiai. Tikslų žmogaus chromosomų skaičių – 46, vos prieš 50 metų (1956 m.) nustatė
J. Tžio (J.H. Tjio) ir A. Levanas (A. Levan). Pirmieji mitozines žmogaus chromosomas aprašė Dž. Ar-

8
noldas (J. Arnold) 1879 m. ir V. Flemingas 1882 m. Iki 1912 m. mažiausiai 15 tyrėjų paskelbė žmo-
gaus chromosomų tyrimų duomenis. Daugelis tyrėjų konstatavo, jog diploidinis žmogaus chromosomų
skaičius yra 24. Iš vėlesnių tyrinėjimų būtina paminėti H. de Vinivarterio (H. deWiniwarter) atliktus
tyrimus. Jis pirmasis suprato, kad chromosomų analizei reikia naudoti šviežius mėginius, juos reikia
kuo skubiau fiksuoti. Taip galima išvengti chromatino sulipimo ir gauti geresnės kokybės preparatus.
H. de Vinivarteriui pavyko gana tiksliai nustatyti chromosomų skaičių. Spermatogonijų metafazėse jis
aptiko 47 chromosomas, o pirmos eilės spermatocituose – 23 chromosomų poras ir vieną univalentinę
chromosomą. Tai leido manyti, kad moterų kariotipui būdingos XX, o vyrų – XO lytinės chromoso-
mos. Remdamasis šiais tyrimais, 1912 m. de Vinivarteris padarė išvadą, kad moterų diploidinis chro-
mosomų skaičius yra 48, o vyrų – 47 chromosomos. Tačiau jau 1917 m. H.L. Vimanas (H.L. Wieman)
atrado Y chromosomą, taip paneigdamas de Vinivarterio pasiūlytą XO vyriškosios lyties chromosomų
konstituciją. Kurį laiką buvo manoma, jog žmogui būdinga natūrali chromosomų skaičiaus variacija.
Netgi egzistavo prielaida, kad baltaodžiams ir juodaodžiams būdingi skirtingi chromosomų skaičiai.
Žmogaus citogenetikos raidą labai paspartino 1923 m. T.S. Painterio atlikti tyrinėjimai, kurie net 33
metams apsprendė pagrindines tyrinėjimų kryptis ir idėjas. T.S. Painteris, ištyręs trijų psichikos ligo-
mis sergančių ligonių lytinių liaukų ląstelių chromosomas, nustatė, kad žmonėms, nepriklausomai nuo
jų etninės priklausomybės ir lyties, būdingas 48 chromosomų diploidinis chromosomų rinkinys. Be to,
jis aprašė lytinį bivalentą, sudarytą iš X ir Y chromosomų (1.1 pav.). Ilgą laiką žmogaus chromosomų
skaičius buvo diskusijų ir ginčų objektas. Pats T.S. Painteris nustatytą chromosomų skaičių vertino la-
bai atsargiai, tačiau ilgainiui įsigalėjo ir daugiau nei 30 metų išliko nuomonė, kad žmogus turi 48
chromosomas.

1.1 pav. T.S. Painterio nupiešta žmogaus spermatogonijų metafazinė plokštelė (iš Gartler, 2006)
Pirmuosius žmogaus chromosomų tyrimus sunkino tai, kad buvo naudojamos primityvios techni-
kos ir metodai. Preparatai chromosomų analizei buvo ruošiami darant parafinu sustandintų audinių
pjūvius. Dažniausiai tokie preparatai būdavo prastos kokybės, chromosomos nebuvo atskiriamos viena
nuo kitos, darant pjūvius, buvo pažeidžiamas chromosomų vientisumas. Darbus sunkino ir tai, kad ty-
rimams buvo naudojami tik lytinių liaukų audiniai, kuriuos gauti buvo gana sudėtinga (spermatogoni-
jos yra vienos iš nedaugelio greitai besidalijančių žmogaus ląstelių, kurias galima naudoti chromosomų

9
tyrinėjimams). Dž. Belingas (J. Belling) jau 1921 m. aprašė spaustų preparatų paruošimo ir panaudo-
jimo galimybes augalų citogenetikoje. Tai tapo standartine citologinių tyrimų metodika. Ją sėkmingai
naudojo ir T. Painteris, tirdamas vaisinės muselės Drosphila melanogaster lervų seilių liaukų politeni-
nes chromosomas. Tačiau vien tik spaustų preparatų ruošimo metodika neužtikrino geros žmogaus
chromosomų preparatų kokybės. 1952 m. spaustų preparatų metodiką žmogaus chromosomų tyrimams
panaudojo U. Mitvoč (U. Mittwoch). Ji ištyrė Dauno sindromu sergančio ligonio sėklidžių mėginius,
tačiau tiek spermatogonijose, tiek spermatocituose nustatė tą patį chromosomų skaičių – 48.

1.2 pav. J.H. Tžio ir A. Levano gauta žmogaus chromosomų metafazinė plokštelė, kurioje aiškiai
matomos 46 chromosomos (žmogaus embriono fibroblastų kultūra) (iš Gartler, 2006)
Galbūt svarbiausia metodinė naujovė, žymiai pagerinusi preparatų kokybę, buvo ląstelių hipotoni-
zacija. Paveikus hipotoniniu tirpalu, ląstelės išbrinksta, chromosomos atskiriamos viena nuo kitos,
laisvai pasiskleidžia citoplazmoje, tampa geriau matomos. Hipotonizacijos procedūrą žinduolių ląstelių
paruošimui citogenetinei analizei pasiūlė T.C. Hsu 1952 m., tačiau ir kitose laboratorijose tuo pačiu
metu buvo atliekami analogiški tyrinėjimai. Taigi vėl buvo atrasta tai, kas nebuvo pastebėta anksčiau –
dar 1934 m. E. Slifer hipotoninio šoko metodą taikė vabzdžių citologiniams tyrimams. Kita svarbi me-
todinė naujovė buvo kolchicino panaudojimas. Kolchicinas stabdo ląstelių dalijimąsi metafazės stadi-
joje. Taip padidinamas tinkamų analizei ląstelių skaičius. Be to, kolchicinas sustiprina chromosomų
kondensaciją, padeda geriau išryškinti jų struktūrą. Vienas pirmųjų tokį kolchicino poveikį pastebėjo ir
aprašė A. Levanas. Šių technologijų panaudojimas įgalino J.H. Tžio ir A. Levaną gauti geros kokybės
preparatus ir tiksliai nustatyti žmogaus chromosomų skaičių (1.2 pav.). Tais pačiais 1956 m. J.H. Tžio
ir A. Levano atradimą patvirtino C.E. Fordas ir J.L. Hamertonas (tirdami sėklidžių audinius).
Naujos metodikos iš karto buvo panaudotos asmenų, turinčių psichinę negalią ar kitų klinikinių
sindromų, chromosomų analizei. 1959 m. Ž. Leženas (J. Lejeune) su kolegomis aprašė pirmąją triso-
miją – Dauno sindromą. Jie nustatė, kad Dauno sindromą lemia papildoma 21 chromosoma. Tais pa-
čiais metais C.H. Fordas su kolegomis nustatė, kad Ternerio sindromui būdingas chromosomų rinkinys
yra 45,X0. P.A. Jacobs ir J.A. Strong nustatė Klainfelterio sindromo kariotipą – 47,XXY. Be to, apra-
šyta pirmoji 47,XXX moteris. 1960 m. buvo aprašytos pagrindinės žmogaus trisomijos: D trisomija,
dabar žinoma kaip 13 chromosomos trisomija, arba Patau sindromas (S. Patau); 18 chromosomos tri-
10
somija, arba Edvardso sindromas (J.H. Edwards). Didelę reikšmę tolesnei citogenetikos raidai turėjo
P. Novelo (P. Nowell) ir Dž. Murhedo (J.W. Moorhead) atlikti tyrinėjimai. Jie pasiūlė naują metodą
žmogaus chromosomoms tirti – periferinio kraujo limfocitų kultūrą, limfocitų dalijimąsi stimuliuojant
mitogenu fitohemagliutininu. Tais pačiais metais D. Hangerfordas (D. Hungerford) lėtine mieloidine
leukemija sergančio ligonio ląstelėse aptiko nedidelę chromosomą – Filadelfijos chromosomą, kaip
tuomet buvo manoma, 22 chromosomos deleciją. Tai buvo pirmoji vėžinei ligai specifinė chromosomų
pažaida.
1970 m. T. Kaspersonas (T. Casperson) su kolegomis žmogaus chromosomų analizei pritaikė
fluorescencinę mikroskopiją, kurią iki tol sėkmingai naudojo augalų chromosomų tyrimams. Žmogaus
chromosomų dažymui pradėti naudoti fluorochrominiai dažai, išryškinantys jų ruožuotą struktūrą.
Kiekvienai chromosomai būdingas tam tikras pastovus ir individualus švytinčių ruožų skaičius ir jų
išsidėstymo tvarka. Remiantis išsamia šių ruožų analize, galima ne tik tiksliai identifikuoti kiekvieną
chromosomą, aptikti įvairias chromosomų pažaidas (delecijas, inversijas, insercijas, translokacijas, lū-
žias vietas), kurių buvo neįmanoma nustatyti taikant įprastinį chromosomų dažymą, bet ir nustatyti
trūkių vietas. Diferencinio chromosomų dažymo metodas jau 1973 m. padėjo Dž. Rouliui (J. Rowley)
nustatyti tikrąją Filadelfijos chromosomos kilmę – kad tai yra translokacija tarp 9 ir 22 chromosomų.
Nuo 1959 m., kai pasirodė pirmosios žinios apie kiekybines žmogaus chromosomų anomalijas,
kiekviena tyrėjų grupė naudojo savo chromosomų numeracijos ir grupavimo sistemą. Atsirasdavo pai-
niava, kai reikėdavo palyginti skirtingų laboratorijų duomenis. 1960–1971 m. įvyko keturios konferen-
cijos, kuriose buvo standartizuojama žmogaus kariotipo ir chromosomų pažaidų aprašymo sistema.
1960 m įvyko pirmoji Denvero konferencija, kurioje buvo priimta ir aprobuota žmogaus mitozinių
chromosomų numeracija. Chromosomos buvo suskirstytos į septynias grupes, atsižvelgiant į morfolo-
ginius požymius (dydį ir formą). Visoms chromosomoms, išskyrus lytines, buvo suteiktas numeris,
nuo 1 iki 22. Chromosomos numeruotos nuo didžiausių chromosomų jų mažėjimo tvarka. X chromo-
soma buvo įtraukta į trečiąją grupę, kuriai priklausė 6–12 chromosomos, o Y chromosoma – į mažiau-
sių chromosomų grupę (21–22). Tačiau netrukus tapo aišku, kad ne visos chromosomų poros gali būti
tiksliai identifikuotos, netgi jei preparatai yra puikios kokybės.
1963 m. Londono konferencijos metu S. Patau pasiūlė morfologiškai panašioms septynioms
chromosomų grupėms suteikti raidinį indeksą nuo A iki G, o skaitmeninį numerį duoti chromosomai
tik tuo atveju, kai ji yra tiksliai identifikuota.
1966 m. Čikagoje įvykusioje konferencijoje buvo sukurta ir priimta vieninga kariotipo ir chromo-
somų pažaidų aprašymo sistema. Sutarta, kad, aprašant kariotipą, pirmiausia turi būti nurodomas ben-
dras chromosomų skaičius, po to lytinės chromosomos ir esamos anomalijos. Be to, nutarta, kad nė
vienai morfologiškai nenormaliai chromosomai nebus suteikiamas specialus pavadinimas. Išimtis –
Filadelfijos chromosoma.

11
 1971 m. Paryžiuje įvykusi konferencija ypač svarbi. Iki tol chromosomų dažymui buvo naudojami
ištisinio (tolygaus) dažymo metodai. Todėl pagal morfologinius požymius buvo galima identifikuoti 1,
2, 3, 16, o dažnai 17, 18 ir Y chromosomas. 1970 m. chromosomų dažymui pradėjus naudoti fluores-
cencinius dažus, tapo įmanoma identifikuoti visas žmogaus chromosomas. 1971 m. įvykusioje Pary-
žiaus konferencijoje buvo priimta ruožuotų chromosomų aprašymo sistema. Kaip pagrindas chromo-
somų skaitmeninei numeracijai buvo panaudotas 1971 m. T. Kaspersono paskelbtas fluorescencinis
kariotipas.
1976 m. Meksiko mieste įvykusioje V tarptautinėje žmogaus genetikos konferencijoje išrinktas
septynių asmenų Žmogaus citogenetinės nomenklatūros tarptautinis komitetas (International Standing
Committee on Human Cytogenetic Nomenclature, ISCN). Šio komiteto veiklą vainikavo 1978 m. pub-
likuota Tarptautinė žmogaus citogenetinės nomenklatūros sistema (An International System for Human
Cytogenetic Nomenclature, ISCN). Didelės skiriamosios gebos diferencinio chromosomų dažymo ir
fluorescencinės in situ hibridizacijos (FISH) metodų taikymas chromosomų analizei sąlygojo kitų
ISCN leidimų – 1981 m., 1985 m., 1991m., 1995 m., pasirodymą.
20 a. devinto dešimtmečio pradžioje atliekant chromosomų tyrimus, ypač plačiai pradėti naudoti
molekulinės biologijos metodai. Nuo šiol citogenetiniai tyrimai jau neturėjo apsiriboti vien besidali-
jančių ląstelių tyrimais, bet tam galėjo būti panaudotos ir interfazinės ląstelės. Naudojant naujas meto-
dologijas fluorochromais žymėti DNR pradmenys hibridizuojami su įvairiais citologiniais taikiniais –
metafazinėmis chromosomomis, interfaziniu branduoliu. Per labai trumpą laikotarpį (mažiau kaip 20
metų) FISH metodų jautrumas padidėjo 10000 kartų. FISH technikos panaudojimas padeda identifi-
kuoti (vizualizuoti) specifinių DNR sekų buvimą chromosomose ir branduolyje, atveria naujas galimy-
bes chromosoms tirti.

12
 Naudota ir rekomenduojama literatūra

1. Arnason U. 50 years after – examination of some circumstances around the establishment of

the correct chromosome number of man. Hereditas 2006; 143: 202-211.

2. Gartler S.M. The chromosome number in humans: a brief history. Nature Reviews/Genetics
2007; 7: 655-659.

3. Harman O.S. Cyril Dean Darlington: the man who „invented“ the chromosome. Nature Re-
views/Genetics 2005; 6: 79-85.

4. Natarajan A.T. Chromosome aberrations: plants to human and Feulgen to FISH. Current
Science, 2005; 89: 335-340.

5. Salman M., Jhanwar S.C., Ostrer H. Will the new cytogenetics replace the old cytogenetics?
Clin Genet 2004; 66: 265-275.

6. Speicher M.R., Carter N.P. The new cytogenetics: blurring the boundaries with molecular bio-
logy. Nature Reviews/Genetics 2005; 6: 782-792.

7. Tagarelli A., Piro A., Lagonia P., Tagarelli G. Walter Stanborough Sutton: a hundred years af-
ter the chromosomal theory of heredity. Chromosoma 2003; 112: 1-5.

8. Trask B. Human cytogenetics: chromosomes, 46 years and counting. Nature Reviews/Genetics

2002; 3: 769-778.

9. Vogel F., Motulsky A.G. Human genetics. Problems and approaches. 3rd Ed. Berlin Heidel-
berg New York: Springer-Verlag 1997, 851 p.

13
 2. Chromosomų morfologija

Chromosomų morfologinės savybės geriausiai išryškėja metafazėje, kai chromosomos labiausiai

yra kondensuotos. Gametose yra viengubas – haploidinis chromosomų rinkinys (n), o somatinėse ląste-
lėse – dvigubas, t.y. diploidinis (2n). Somatinių ląstelių diploidiniame rinkinyje kiekviena chromoso-
ma turi porinę – homologinę chromosomą. Susistemintas chromosomų rinkinys, būdingas tam tikros
rūšies organizmų somatinėms ląstelėms, vadinamas kariotipu, o grafinis jų vaizdas – idiograma.
Rūšinę kariotipo specifiką lemia:
1. Chromosomų skaičius.
2. Jų dydis.
3. Forma, kuri priklauso nuo centromeros padėties chromosomoje ir antrinių sąsmaukų buvimo.

2.1. Chromosomų skaičius

Skirtingų rūšių eukariotuose chromosomų skaičius yra labai įvairus: nuo dviejų iki keleto šimtų
chromosomų (2.1 lentelė). Mažiausias chromosomų skaičius tarp augalų yra būdingas Haplopappus
gracilis (2n=4), tarp gyvūnų – parazitiniam nematodui Parascaris univalens (2n=2), skruzdei Myrme-
cia pilosula (2n=2 patelėms ir 2n=1 patinėliams). Didžiausias chromosomų skaičius tarp augalų būdin-
gas paparčiams (Ophioglossum reticulatum, 2n=1260), tarp žinduolių 2n=102 buvo nustatytas viskašos
Tympanomyctomys barrerae kariotipe. Be to, daugelyje augalų ir gyvūnų rūšių aprašytos papildomo-
sios B chromosomos, kurių kiekis ir dažnis gali skirtis net tarp tos pačios rūšies individų. Tarprūšiniai
chromosomų skaičiaus ir morfologijos skirtumai atsirado evoliucijos eigoje dėl įvykusių struktūrinių
aberacijų ir kintant ploidiškumui (2.1 pav.). Dažniausiai artimų rūšių kariotipai yra labiau panašūs nei
tolesnių. Tačiau yra įdomių išimčių. Pavyzdžiui, dvi muntjako rūšys (elninių Cervidae šeimos žinduo-
liai) (2.2 pav.). Kinijos muntjako Muntiacus reevesi chromosomų skaičius yra 2n=46, tuo tarpu Indijos
muntjako M. muntjak patelių 2n=6, patinėlių 2n=7. Lyginamoji kariotipų analizė parodė, kad muntja-
kų rūšių kariotipai formavosi vykstant Robertsono tarnslokacijoms ir dauginiams tandeminiams chro-
mosomų mainams.

14
2.1 lentelė. Kai kurių gyvūnų ir augalų diploidinis chromosomų skaičius (2n)
Rūšis Chromosomų skaičius, 2n
Žmogus Homos sapiens 46
Šimpanzė Pan troglodytes 48
Orangutangas Pongo pygmaeus 48
Gibonas Hylobates concolor 52
Baltaveidis kapucinas Cebus albifrons 54
Marmozetė Callitrix jacchus 46
Arklys Equus caballus 64
Laukinis asilas Equus asinus 62
Kalninis tapyras Tapirus pinchaque 76
Juodasis raganosis Diceros bicornis 84
Bizonas Bison bison 60
Afrikinis dramblys Loxodonta africana 56
Avis Ovis aries 54
Didysis hipopotamas Hippopotamus amphibius 36
Briedis Alces alces 70
Kinijos muntjakas Muntiacus reevesi 46
Indijos muntjakas Muntiacus muntjak 6/7
Kirstukinis oposumas Monodelphis brevicaudata 18
Tasmaninis potoras Potorous tridactylus gilberti 13/14
Pelkinė valabė Wallabia bicolor 10/11
Raudonoji kengūra Macropus rufus 20
Didžioji orka Orcinus orca 44
Mėlynasis banginis Balaenoptera musculus 44
Finvalas Balaenoptera physalus 44
Šuo Canis familiaris 78
Katė Felis domesticus 38
Naminė pelė Mus musculus 40
Sirinis žiurkėnas Mesocricetus auratus 44
Viskaša Tympanomyctomys barrerae 102
Pilkoji žiurkė Rattus norvegicus 42
Naminė višta Gallus domesticus 78
Leopardinė varlė Rana pipiens 26
Šilkaverpis Bombyx mori 56
Vaisinė muselė Drosophila melanogaster 8
Paprastasis uodas Culex pipiens 6
Vėžys atsiskyrėlis Eupagurus ochotensis 254
Naminė slyva Prunus domestica 48
Paprastoji žemuogė Fragaria vesca 14
Sėjamasis žirnis Pisum sativum 14
Daržinė pupelė Phaseolus vulgaris 22
Paprastasis agurkas Cucumis sativus 14
Sėjamasis vikis Vicia sativa 12
Kietasis kvietys Triticum durum 28
Sėjamasis rugys Secale cereale 14
Paprastasis kukurūzas Zea mays 20
Sėjamoji pupa Faba vulgaris (Vicia faba) 12
Valgomasis svogūnas Allium cepa 16

15
 A

AB CD
EFG
A B C E FG
C
A B C D E FG A B E FG
C D

2.1 pav. Chromosomų aberacijos, turinčios reikšmės rūšies kariotipą sudarančių chromosomų
skaičiaus ir morfologijos kitimui: A – Robertsono translokacijos (dviejų chromosomų centromeri-
niuose rajonuose įvyksta trūkiai, kuriems vėliau susijungus, chromosomų skaičius sumažėja).
B – reciprokinės translokacijos (dviejose nehomologinėse chromosomose įvyksta trūkiai ir chro-
mosomos apsikeičia fragmentais; chromosomų skaičius nepakinta, tačiau pakinta jų morfologija).
C – inversijos (chromosomos viduje įvykus dviem trūkiams ir pasisukus segmentui 1800 pakinta
fragmento orientacija; gali įvykti paracentrinė inversija – viename chromosomos petyje, arba peri-
centrinė inversija – inversija apima centromeros rajoną). D – tandeminis susijungimas (dviejose
chromosomose įvyksta trūkiai: vienoje chromosomoje prie telomeros, o kitoje – prie centromeros;
susijungus trūkių vietoms ir inaktyvavus vieną (pažeistą) centromerą, chromosomų skaičius suma-
žėja; susiformuoja morfologiškai nauja chromosoma, kuriai būdingas ilgesnis petys) (iš Scherthan,
2006)

2 1

Y2

Y1
X
A B
2.2 pav. Dviejų muntjako rūšių kariotipų palyginimas: A – Kinijos muntjako Muntiacus reevesi
4‘,6‘–diamidino–2–fenilindolu (DAPI)–dažytos metafazinės chromosomos (2n=46). B – Indijos
muntjako Muntiacus muntjak DAPI–dažytos metafazinės chromosomos (2n=7, patinėlio karioti-
pas) (iš Scherthan, 2006)

16
 140

120

100
Rūšių skaičius
80

60

40

20

0
6
12
18
24
30
36
42
48
54
60
66
72
78
84

92

102
2n
2.3 pav. Žinduolių rūšių pasiskirstymas pagal diploidinį chromosomų skaičių (pagal Scherthan,
2006)

Žinduolių chromosomų skaičius svyruoja nuo 2n=6 (Indijos muntjakas) iki 2n=92 (graužikas Ana-
tomys leander). Didžiausias nustatytas chromosomų skaičius – 2n=102 (Tympanomyctomys barrerae).
Nepaisant šios pakankamai didelės variacijos, ištyrus daugiau nei 1200 žinduolių rūšių kariotipus, nu-
statyta, kad daugumos žinduolių diploidinis chromosomų skaičius yra nuo 36 iki 60 (2.3 pav.). Kiek
daugiau nei 50 proc. žinduolių rūšių modalinis chromosomų skaičius yra 40–56.
Diploidinio chromosomų skaičiaus ribos yra gana plačios, tačiau manoma, kad labai didelis chro-
mosomų skaičius galėtų sukelti mechaninius jų pasiskirstymo sunkumus ląstelės dalijimosi metu.
Vykstant mitozei, prie kiekvienos chromosomos turi prisitvirtinti mažiausiai vienas dalijimosi verpstės
mikrovamzdelis. Kiekvieno mikrovamzdelio diametras yra apie 25 nm, taigi, jei ląstelėje yra 500
chromosomų, prie jų prisitvirtinę mikrovamzdeliai užimtų maždaug 0,625 µm diametro skerspjūvio
plotą. Gal tai atrodytų nelabai daug, tačiau erdvės reikia ir kitoms ląstelės organelėms ir citoplazmai
tarp mikrovamzdelių. Be to, esant dideliam chromosomų skaičiui, tikimybė, kad jos gali būti prarastos
anafazės metu, yra didesnė. Yra prielaida, kad ląstelėse, kuriose yra daug chromosomų, ląstelės ciklo
kontrolės taškas, kuris stabdo perėjimą į anafazę tol, kol prie dalijimosi verpstės neprisitvirtina visos
chromosomos, gali būti mažiau efektyvus. Ląstelėse su daug chromosomų vienos neprisitvirtinusios
chromosomos signalo gali nepakakti, kad būtų sustabdyta mitozės progresija.

2.2. Chromosomų dydis

Chromosomų dydį apibūdina du pagrindiniai parametrai:

• absoliutus ilgis, išreikštas µm ( La ).
• santykinis ilgis ( Lr ), išreikštas procentais ir rodantis chromosomos ilgio dalį bendrajame su-
miniame chromosomų ilgyje.

17
 Lr = (analizuojamos chromosomos ilgis /visų chromosomų ilgis) X 100.

Chromosomų morfometrijoje keblu tai, kad chromosomų ilgis kinta ląstelių dalijimosi metu ir pri-
klauso nuo ląstelės ciklo stadijos. Chromosomos yra ilgesnės ir mažiau kondensuotos profazėje, o
trumpesnės ir labiau kompaktiškos metafazėje. Ląstelės dalijasi nesinchroniškai, todėl tos pačios
chromosomos ilgis skirtingose metafazinėse plokštelėse gali skirtis. Todėl analizei reikia atrinkti tokias
metafazines plokšteles, kuriose chromosomų kondensacijos laipsnis yra panašus.
Chromosomų absoliutus ilgis metafazėje yra nuo 0,2 iki 50 µm, žmogaus chromosomų – nuo 2 iki
11 µm. Labai mažos chromosomos yra būdingos grybams ir žaliesiems dumbliams, o didžiausios –
amfibijoms ir lelijažiedžiams augalams. Daugelio žiogų chromosomos taip pat yra labai didelės.
Chromosomų dydžių skirtumų pastebėta ir tarp labai artimų rūšių. Pavyzdžiui, pupinių (Fabaceae)
šeimai priklausančių augalų siauralapio gargždenio Lotus tenuis (2n=12) vidutinis chromosomų ilgis
yra 1,8 µm, o sėjamosios pupos Vicia faba (2n=12) – net 14,0 µm. Pastebėtas dėsningumas: didesnes
chromosomas turi aukštesnės organizacijos organizmai.
Manoma, kad yra žemutinė chromosomų dydžio riba, užtikrinanti efektyvų chromosomų perdavi-
mą iš vienos ląstelių kartos į kitą. Egzistuoja potencialūs trumpų chromosomų segregacijos sunkumai
mejozės metu. Taisyklingai chromosomų segregacijai užtikrinti dažniausiai būtinas chiazmų susidary-
mas. Mažos chromosomos paprastai sudaro vieną chiazmą, o nepavykus jo sudaryti, chromosomos
tarp dukterinių ląstelių gali pasiskirstyti netaisyklingai – taip susiformuoja aneuploidinės gametos. Nu-
statyta, kad dažnai prarandamos minichromosomos Drosophila,Vicia faba, žinduolių ląstelių mitozės,
ypač mejozės metu. Tačiau egzistuoja ir ilgų chromosomų „problema“. Pavyzdžiui, jei chromosomos
labai ilgos, anafazės metu dukterinių chromosomų gali būti neįmanoma „nutempti“ į polius ir daliji-
mosi sąsmauka gali perkirsti chromosomą. Dukterinė ląstelė neteks genetinės medžiagos ir žus. Parazi-
tinis nematodas Parascaris univalens neturi šios problemos, nes jo chromosomos yra holocentrinės
(turi difuzinę centromerą), jungiasi prie dalijimosi verpstės visu ilgiu ir chromosomos pečiai anafazės
metu neatsilieka. Vis dėlto labiausiai tikėtina, kad daugumos chromosomų dydis yra žymiai mažesnis
nei maksimalus, kurį galėtų talpinti ląstelė.

2.3. Chromosomų forma

Chromosomos forma priklauso nuo centromeros padėties joje. Centromera dalija chromosomą į
dvi dalis – pečius. Yra ilgieji pečiai (q) ir trumpieji (p). Centromeros padėtį chromosomoje apibūdina
centromerinis indeksas Ic, rodantis trumpojo peties dalį visame chromosomos ilgyje:

Ic = p/(p +q).

18
 Pagal centromeros padėtį chromosomoje jos skirstomos į keturias pagrindines grupes (2.4 pav.):
1. Metacentrinės chromosomos: centromera yra ties chromosomos viduriu, abu pečiai yra maž-
daug vienodo ilgio (Ic yra 0,46 – 0,50; pečių santykis q/p 1 –1,17).
2. Submetacentrinės chromosomos: centromera yra arčiau vieno chromosomos galo, pečiai yra
nevienodo ilgio (Ic yra 0,26 – 0,45; pečių santykis q/p 1,2 – 2,8).
3. Akrocentrinės chromosomos: centromera yra beveik chromosomos gale (Ic yra 0,15 – 0,3; pe-
čių santykis – q/p 2,3 – 5,7).
4. Telocentrinės chromosomos: centromera yra chromosomos gale (Ic yra 0; pečių santykis –
q/p∞).

Telomera
Telomera

Chromatidė
Chromatidė
p

p
p

Centromera
Centromera
q
q q

(a) (b) (c)

A B C
2.4 pav. Chromosomų klasifikacija pagal centromeros padėtį: A – metacentrinė chromosoma.
B – submetacentrinė chromosoma. C – akrocentrinė chromosoma
Dauguma chromosomų turi tik vieną centromerą – tai monocentrinės chromosomos. Tačiau yra
chromosomų, turinčių dvi ir daugiau centromerų (dicentrinės, policentrinės chromosomos). Yra chro-
mosomų su difuzine centromera (holocentrinės chromosomos). Kai kurios chromosomos turi antrines
persmaugas ir palydovus, kurių dydis, forma ir skaičius gali labai skirtis.
Manoma, kad chromosomų forma jų segregacijos efektyvumui ląstelės dalijimosi metu didesnės
įtakos neturi. Galėtų būti tik viena išimtis – labai didelės akrocentrinės ir telocentrinės chromosomos,
kurios gali būti „perkirstos“ formuojantis dalijimosi sąsmaukai. Tokio paties ilgio metacentrinių chro-
mosomų pečiai bus dukart trumpesni ir jiems pavojus yra mažesnis.

19
 2.4. Žmogaus kariotipas

Žmogaus chromosomų dydis metafazėje yra nuo 2 µm (G grupės chromosomos) iki 11 µm (1

chromosoma) (2.2 lentelė, 2.5 pav.). Žmogaus chromosomos skirstomos į septynias grupes, kurios žy-
mimos didžiosiomis raidėmis: A, B, C, D, E, F ir G.

10 µm

2.5 pav. Ištisiniu būdu dažytos žmogaus chromosomos (normalus vyriškasis kariotipas 46,XY)
(iš Paulausko ir kt., 2003)
A grupė (1–3). Stambios metacentrinės ir submetacentrinės chromosomos. 1 chromosoma yra pati
didžiausia metacentrinė chromosoma; jos ilgojo peties proksimalinėje dalyje netoli centromeros dažnai
yra antrinė sąsmauka – suplonėjusi, silpnai nusidažiusi sritis. 2 chromosoma yra didžiausia submeta-
centrinė chromosoma. 3 chromosoma – metacentrinė, beveik 20 proc. trumpesnė už 1 chromosomą.
Visos trys chromosomos lengvai identifikuojamos.
B grupė (4–5). Didžiosios submetacentrinės chromosomos. Ištisiniu būdu dažytuose preparatuose
(chromosomos tolygiai nudažytos) neskiriamos viena nuo kitos.
C grupė (6–12). Vidutinio didumo submetacentrinės chromosomos. Jos yra sunkiausiai identifi-
kuojamos, netgi taikant diferencinio dažymo metodus. 9 chromosomos ilgojo peties proksimalinėje
dalyje dažnai matoma antrinė sąsmauka. 10 chromosomos dydis panašus į 7 chromosomos dydį, tačiau
ji yra labiau metacentrinė. 11 chromosoma yra labiausiai metacentrinė, o 12 – labiausiai submetacen-
trinė.
D grupė (13–15). Vidutinio didumo akrocentrinės chromosomos. Ištisiniu būdu dažytuose chro-
mosomų preparatuose neskiriamos viena nuo kitos. Šių chromosomų trumpieji pečiai dažnai turi įvai-
raus dydžio palydovus. Kartais matomi dvigubi (tandeminiai) palydovai.
E grupė (16–18). Palyginti mažos metacentrinės ir submetacentrinės chromosomos. 16 chromo-
soma beveik metacentrinė; jos ilgojo peties proksimalinėje dalyje dažnai (10 proc.) matoma antrinė

20
sąsmauka. 16 chromosoma lengvai identifikuojama. 17 ir 18 chromosomos submetacentrinės. 18
chromosoma 5–10 proc. trumpesnė už 17.
F grupė (19–20). Mažos metacentrinės chromosomos. Ištisiniu būdu dažytuose preparatuose nesi-
skiria viena nuo kitos.
G grupė ( 21 – 22 ). Mažosios akrocentrinės chromosomos. Dažnai turi palydovus (būdinga dide-
lė jų įvairovė). Ištisiniu būdu dažytuose preparatuose nesiskiria viena nuo kitos.
Y chromosoma yra akrocentrinė, paprastai (bet ne visada) truputį ilgesnė už G grupės chromoso-
mas. Nuo šių chromosomų Y chromosomą galima atskirti pagal šiuos požymius: jos ilgųjų pečių
chromatidės labiau prigludusios viena prie kitos (išsidėsčiusios beveik lygiagrečiai viena kitos atžvil-
giu), centromera nelabai ryški, nėra palydovų. Y chromosomos ilgojo peties dydis labai įvairuoja.

2.2 lentelė. Tolygiai dažytų žmogaus chromosomų linijiniai parametrai (pagal Zacharov ir kt.,
1982)
Chromosomos grupė ir numeris Centromerinis Santykinis ilgis, Absoliutus ilgis,
indeksas, proc. (‰) µm
A 1 49 ± 2 83 ± 5 11,0
2 38 ± 3 82 ± 5 10,8
3 47 ± 3 65 ± 4 8,3
B 4–5 29 ± 3 62 ± 4 7,7
C 6 37 ± 3 56 ± 3 7,2
X–7 39 ± 4 53 ± 4 6,8
8 39–40 ± 3 44 ± 3 5,7
9 35–36 ±3 45 ± 3 5,8
10 – 11 33 ± 3 45 ± 3 5,8
12 29 ± 3 45 ± 3 5,8
D 13 – 15 18 ± 4 33 ± 3 4,2
E 16 40–41 ± 3 28 ± 3 3,6
17 34 ± 3 27 ± 3 3,5
18 29 ± 3 25 ± 3 3,1
F 19 – 20 45 ± 3 23 ± 3 2,9
G 21 –22 25 ± 3 18 ± 3 2,3
Y 18 ± 4 22 ± 4 2,8

Taigi tolygiai nudažytuose žmogaus chromosomų preparatuose galima identifikuoti tik penkias
chromosomas: 1, 2, 3, 16, Y. Kitoms chromosomoms galima nustatyti tik grupinę priklausomybę.
Tiksliai identifikuoti kiekvieną žmogaus chromosomą galima, naudojant įvairius diferencinio chromo-
somų dažymo metodus.

21
 Naudota ir rekomenduojama literatūra

1. Otto S.P., Whitton J. Polyploid incidence and evolution. Annual Review Genetics 2000; 34:
401-437.

2. Scherthan H. Chromosome numbers in mammals. Encyclopedia of Life Sciences. London:

John Willey&Sons, Ltd., 2006.

3. Schubert I. Alteration of chromosome numbers by generation of minichromosomes – is there a

lower limit of chromosome size for stable segregation? Cytogenetics Cell Genetics 2001; 93:
175-181.

4. Schubert I., Oud J.L. There is an upper limit of chromosome size for normal development of
an organism. Cell 1997; 88: 515-520.

5. Sumner A.T. Chromosomes. Organization and function. Oxford: Blackwell Science Ltd.,
2003, 287 p.

6. Zacharov A.F., Beniuš V.A., Kulešov N.P., Baranovskaja L.I. Chromosomy čeloveka. Atlas.
Maskva. Medicina: 1982, 263 p. (rusų kalba).

22
 3. Euchromatinas ir linijinė chromosomų diferenciacija

Linijines chromosomų diferenciacijos savybes galima nustatyti naudojant įvairius diferencinio

chromosomų dažymo metodus. Visų jų esmė yra ta, kad skirtingos chromosomų sritys nusidažo nevie-
nodai, todėl gaunamos ruožuotos (segmentuotos) chromosomos. Chromosomos segmentas (angl.
band), tai yra chromosomos dalis, kuri labai skiriasi nuo gretimų segmentų (šviesesnių ar tamsesnių).
Šie segmentai pagal dažymo metodų pavadinimus vadinami Q, G, R, T, C segmentais. Kiekvienai
chromosomai būdingas tam tikras segmentų skaičius, dydis ir unikali jų išsidėstymo tvarka. Tai įgalina
identifikuoti kiekvieną chromosomą, tiksliai nustatyti chromosomų pažaidų pobūdį (delecijas, translo-
kacijas, inversijas, amplifikacijas) ir įvykusių trūkių vietas. Be to, chromosomų diferencinio dažymo
metodai turėjo didelę reikšmę linijinės chromosomų struktūros tyrimams ir skirtingų heterochromatino
tipų egzistavimui įrodyti.

3.1. Diferencinio chromosomų dažymo metodai

Q metodas (Quinacrine banding)

Tai pirmasis metodas, panaudotas žmogaus chromosomų diferenciniam dažymui. Dažymo proce-
dūra yra paprasta, greita ir patikima, tačiau metodas brangus (reikia fluorescencinio mikroskopo, UV
šaltinio, specialių filtrų). Dažniausiai naudojami įvairūs fluorochrominiai dažai: akrichinas, akrichino
ipritas, kvinakrinas, Hoechst 33258 ir kiti. Daugelis fluorochromų sužadinami apšvietus UV spindu-
liais, kurių ilgis – 380–480 nm. Chromosomų segmentai švyti žalia, kartais oranžine ir raudona šviesa,
tačiau švytėjimo intensyvumas greitai silpnėja. Kiekvienos chromosomos piešinys yra individualus,
matomi skirtingo dydžio ir intensyvumo švytintys segmentai. Kvinakrinas, DAPI (4‘–6–diamidino–2–
fenilindolas), daunomicinas, Hoechst 33258 interkaliuoja į DNR nepriklausomai nuo sekos, tačiau švy-
ti intensyviau tuose rajonuose, kuriuose yra A+T nukleotidų sankaupos. Šie ryškiai švytintys segmen-
tai yra vadinami Q–teigiamais segmentais (Q+), o nefluorescuojantys segmentai Q–neigiamais (Q−).
Ypač ryškiai švyti segmentai, esantys žmogaus akrocentrinių chromosomų palydovuose ir Y chromo-
somos ilgojo peties heterochromatininėje srityje (3.1 pav.). Chromosomų dažymui naudojant fluoroch-
rominius dažus, kurie labiau specifiniai G+C nukleotidais turtingai DNR (pvz., chromomicinas A3,
mitramicinas), matomas R metodą atitinkantis chromosomų ruožuotumas.

23
 3.1 pav. Q metodu dažyta žmogaus metafazinė plokštelė. Matoma šviesiai nusidažiusi Y chromo-
soma (iš Blennow, 2005)
G metodas (Giemsa banding)
Tai vienas plačiausiai naudojamų diferencinio dažymo metodų (3.2 pav.). Metodas yra paprastas,
patikimas, gaunami geros kokybės ilgalaikiai preparatai. Dažymui naudojami nefluorescuojantys bazi-
niai dažai arba jų mišiniai (azūrai, metileno mėlis, Giemsa). Yra įvairių dažymo būdų, kurie skiriasi
preparatų paruošimu iki dažymo: inkubacija proteoliziniuose fermentuose, mišriu poveikiu šarmais ir
aukšta temperatūra, inkubacija įvairių sudėčių buferiniuose druskų tirpaluose, poveikiu skirtingais
temperatūrų režimais (nuo kambario temperatūros iki 600C). Pagal nusidažiusių segmentų skaičių, dy-
dį ir išsidėstymą G segmentai atitinka Q segmentus: tamsiai nusidažę G–teigiami segmentai (G+, arba
tiesiog G–segmentai) atitinka fluorescuojančiuosius Q+ segmentus (t.y. A+T nukleotidų sankaupas).

3.2 pav. G metodu dažytos žmogaus chromosomos

Haploidiniame metafaziniame žmogaus chromosomų rinkinyje išryškinama iki 350 G segmentų.
Prometafazėje (užblokavus chromosomų kondensaciją metotreksatu, fluorodeoksiuridinu) haploidi-

24
niame genome morfologiškai išskiriama iki 1000 ir net 2000 segmentų (3.3 pav.). Esant 1250 segmen-
tų skiriamajai gebai, vidutinis segmento dydis yra apie 2500 kb.

15.5 15.5
15.4 15.4
15 15.3 15.3
15.2 15.2
15.1 15.1
14.3
14 14
p p p 14.2
14.1
13 13 13
12 12 12

11.2 11.2 11.2

11.12 11.12
11.1 11.11 11.11
11 11 11
12.1
12 12 12.2
12.3
13.1 13.1
13.2 13.2
13 13.3 13.3
13.4 13.4
13.5 13.5
14.1 14.1
14 14.2 14.2
14.3 14.3
q 21 q 21 q 21
22.1 22.1
22 22.2 22.2
22.3 22.3
23.1 23.1
23.2 23.2
23
23.3 23.3

24 24.1
24 24.3 24.2
25 25 25

3.3 pav. G metodu dažytos žmogaus 11 chromosomos idiograma: 350, 550 ir 850 ruožų skiriamoji
geba (iš Bickmore, 2001)
R metodas (Reverse banding)
Dažant R metodu nusidažo segmentai, kurie nesidažo dažant G metodu, o segmentai, kurie nusi-
dažo G metodu nesidažo R metodu (3.4 ir 3.5 pav.). Yra priimta tamsiai nusidažančius R–teigiamus
(R+) segmentus, kurie daugmaž atitinka šviesiai nusidažančius G–neigiamus (G−) segmentus, vadinti
R–segmentais. R metodas naudojamas tada, kai reikia nudažyti chromosomų galus, kurie nesidažo G
metodu. R segmentų išryškinimui naudojamos įvairios metodikos ir dažai (dažniausiai Giemsa, akridi-
no oranžinis). Iki dažymo preparatai įvairiai paruošiami, dažniausiai inkubuojami subalansuotame Erlo
druskų tirpale (pH 6,5) aukštoje temperatūroje (80–900C). Inkubacijos metu DNR sritys, kuriose yra
A+T nukleotidų sankaupos, denatūruoja, o nusidažo mažiau denatūruota, G+C nukleotidais turtinga
DNR. Chromosomos nusidažo ne taip intensyviai, kaip dažant kitais metodais, todėl tirti jas patogiau
fazokontrastiniu mikroskopu. R metodo modifikacija yra T metodas (Telomere banding), kai ypač ryš-
kiai nudažomi chromosomų telomeriniai rajonai.

25
 Centromera

R arba T
metodai
Q arba G metodai

3.4 pav. Chromosomų segmentų nusidažymo palyginimas dažant chromosomas įvairiais metodais
(iš Paulausko ir kt., 2003)

3.5 pav. 1 žmogaus chromosoma: dažyta G metodu (kairėje) ir R metodu (dešinėje)

(http://atlasgeneticsoncology.org)
Dažymo metodams aprašyti naudojama speciali kodavimo sistema (3.1 lentelė): pirmoji raidė žy-
mi diferencinio dažymo metodą (Q, G, R, C, T); antroji raidė apibūdina preparatų paruošimui naudotą
techniką (pvz., H, šildymas, F, fluorescencija, T, tripsinas, B, bario hidroksidas ir kiti); trečioji raidė
nurodo naudotų dažų rūšį (pvz., G, Giemsa, Q, kvinakrinas, A, akridino oranžinis ir kiti).

3.1 lentelė. Chromosomų diferencinio dažymo metodų aprašymo pavyzdžiai

Kodas Dažymo metu išryškinami Preparatų paruošimo Dažai
segmentai bendroji technika
CBG C segmentai Bario hidroksidas Giemsa
GAG G segmentai Acto rūgštis Giemsa
GTG G segmentai Tripsinas Giemsa
QFH Q segmentai Fluorescencija Hoechst–3258
QFQ Q segmentai Fluorescencija Kvinakrinas
RBG R segmentai BrdU Giemsa
RHG R segmentai Šildymas Giemsa

3.2. Segmentuotų chromosomų aprašymo sistema

3.6 pav. pavaizduota žmogaus chromosomų idiograma, sudaryta nudažius chromosomas G meto-
du. Segmentuotų chromosomų kariotipai sudaromi tais pačiai principais, kaip ir dažytų standartiniais
metodais, o jų aprašymo sistema priimta ir patikslinta 1971, 1985 ir 1995 m. ISCN pasitarimuose. In-
26
dividualiems segmentams pažymėti būtini trys parametrai: 1) chromosomos numeris; 2) chromosomos
peties simbolis; 3) rajono ir segmento numeriai kaip dviejų skaitmenų kodas. Segmentai numeruojami
eilės tvarka pradedant nuo centromeros link chromosomos galų. Idiogramoje pagrindinius rajonus, at-
skirtus vienas nuo kito ryškiais morfologiniais orientyrais, žymi pirmasis skaičius. Šiuose rajonuose
matomi skirtingai nusidažę segmentai. Juos žymi antrasis skaičius. Pavyzdžiui, užrašas 1p36 reiškia: 1
chromosoma, trumpasis petys, 3 rajonas, 6 segmentas (350 segmentų haploidinis rinkinys). Daugelis
pečių turi 2–3 rajonus ir tik 1 chromosomos ilgasis petys – 4. Profazėje chromosomos yra mažiau kon-
densuotos, ilgesnės ir jose matoma daugiau smulkesnių segmentų (iki 1250 ar net 2000). Šiems seg-
mentams suteikiami papildomi skaitmeniniai simboliai (3.7 pav.). Pavyzdžiui, 550 segmentų haploidi-
niame chromosomų rinkinyje galima identifikuoti 1p36.1, 1p36.2 ir 1p36.3 smulkesnius segmentus.
Analizuojant ilgesnes chromosomas (850 segmentų), segmente 1.36.3 galima pastebėti dar smulkes-
nius segmentus: 1p36.31, 1p36.32 ir 1p36.33.

3.6 pav. Žmogaus chromosomų idiograma, sudaryta nudažius chromosomas diferenciniu G meto-
du (iš Paulausko ir kt., 2003)
27
 3.7 pav. G metodu dažytų žmogaus 1 ir 2 chromosomų idiogramos. Pavaizduotas kiekvienos
chromosomos ruožuotumas esant 350, 550 ir 850 segmentų skaičiui haploidiniame chromosomų
rinkinyje (pagal Sumner, 2003)

3.3. G ir R segmentų palyginimas

G ir R segmentams būdingi dideli molekuliniai skirtumai. Pirmiausia G segmentuose yra daugiau

A+T nukleotidų, o R segmentuose – G+C nukleotidų sankaupų (3.2 lentelė). Ilgą laiką manyta, kad
vidutinis bazių sudėties tarp G ir R segmentų skirtumas nedidelis, vos keletas procentų. Pavyzdžiui, G.
Holmkvistas (G. Holmquist) su bendradarbiais nustatė, jog G segmentus sudarančioje DNR A+T nu-
kleotidų yra 3,2 proc. daugiau nei R segmentuose. Šiuo metu, kai žmogaus genomas yra visiškai sek-
venuotas, tapo aišku, kad variacija yra žymiai didesnė: ribiniai G+C kiekiai yra 33,1 proc. ir 59,3 proc.
Toks variacijos laipsnis pastebimas žymiai subtilesniame lygmenyje, nei galima aptikti taikant diferen-
cinį dažymą, tačiau net > 3,9 Mb lygmenyje (matomų segmentų dydis) minimalus segmentuose nusta-

28
tytas G+C kiekis sudarė 36 proc., o maksimalus – 50 proc. Šie skirtumai yra pakankami užtikrinti ba-
zėms specifinį ruožuotą nusidažymą (fluorochromais).
R ir G segmentams yra būdingos skirtingų tipų pasikartojančios sekos. R segmentuose yra daug
trumpų disperguotų pasikartojančių sekų (SINE, short interspersed repeat sequences), kurių dydis apie
500 bp. Pavyzdžiui, žmogaus genomui būdingos Alu sekos, pelės genomui – B1 ir B2 sekos. Šiose se-
kose gausu G+C nukleotidų (iki 56 proc.). G segmentuose yra sutelktos sekos, kurios priklauso ilgų
disperguotų pasikartojančių sekų šeimai (LINE, Long interspersed repeat sequences) ir kuriose gausu
A+T nukleotidų. Žmogaus genomui būdingos L1 šeimos sekos, kuriose A+T nukleotidų yra iki 58
proc.

3.2 lentelė. Žinduolių chromosomų euchromatino G ir R segmentų charakteristika

R ruožai G ruožai
Tai R+ ruožai Atitinka R– ruožus
Atitinka G– ruožus Atitinka G+ ruožus
−
Atitinka Q ruožus Atitinka Q+ ruožus
G+C turtinga DNR A+T turtinga DNR
Ankstyvoji DNR replikacija Vėlyvoji DNR replikacija
Vėlyvoji kondensacija Ankstyvoji kondensacija
Mejozinė konjugacija ir rekombinacija Rekombinacija nebūdinga, chiazmų nėra
Daug transkribuojamų genų Genų mažai
Namų ruošos „housekeeping“ genai, kai kurie Audinių specifiniai genai
audinių specifiniai genai
Histonai hiperacetilinti Histonai hipoacetilinti
Daug trumpų disperguotų pasikartojančių sekų Daug ilgų disperguotų pasikartojančių sekų

Įvairių genomo rajonų replikacija vyksta skirtingu S fazės metu. Norint nustatyti, kurių chromo-
somos segmentų replikacija vyksta anksti, o kurių vėlai, ląstelės skirtingu S fazės metu yra paveikia-
mos timidino analogu 5–bromo–2‘–deoksiuridinu (BrdU). Jeigu ląstelės BrdU veikiamos ankstyvosios
S fazės metu, bus pažymėta DNR, kurios replikacija vyksta pirmiausia. Atitinkamai, jei ląstelės kulti-
vuojamos su BrdU S fazės pabaigoje, bus pažymėta vėlai besireplikuojanti DNR. Analizuojamos meta-
fazinės chromosomos. BrdU įsijungimo vietos nustatomos dažant Giemsa (prieš tai atlikus BrdU foto-
lizę) arba naudojant antikūnus (3.8 pav.). Anksti ir vėlai besireplikuojančių segmentų išsidėstymo pie-
šinys daugmaž atitinka gaunamą naudojant R ir G metodus. Taigi R segmentų replikacija vyksta anks-
tyvojoje S fazėje, tuo tarpu G segmentų – vėlyvojoje S fazėje. Šios dvi replikacijos fazės nepersiden-
gia, o tarp jų yra tam tikra pauzė (S fazės vidurio kontrolės taškas). Vėliausiai vyksta konstitutyviojo
heterochromatino (C segmentų) replikacija. Išsami replikacijos analizė parodė, kad kiekvieno segmen-
to replikacija vyksta tam tikru griežtai nustatytu laiku. Chromosomos segmento replikacijos laikas di-
dele dalimi yra šio segmento paveldima savybė. Specifinių segmentų replikacija vyksta tuo pačiu me-
tu, net juos perkėlus į kitas chromosomas. Vis dėlto chromosomų segmentų replikacijos laikas gali kis-
ti, pavyzdžiui, dėl padėties efekto, įvykus euchromatininių chromosomos segmentų heterochromatini-
zacijai, kai šie segmentai perkeliami šalia heterochromatino blokų. Vėliau replikuojasi ir žinduolių pa-
29
telių inaktyvuota X chromosoma, palyginti su aktyvia X chromosoma, tačiau joje esančių R segmentų
replikacija vis tiek vyksta anksčiau nei G segmentų.

3.8 pav. CpG sąlelių išsidėstymas žmogaus kariotipe. Kiekvienos poros kairioji chromosoma:
FISH metodu dažytose chromosomose CpG salelės raudonos; vėlai besireplikuojantys G segmen-
tai (BrdU įsijungimo vietos) – žali. Kiekvienos poros dešinioji chromosoma: DAPI dažytos chro-
mosomos (mėlynos), kurių ruožuotumas atitinka vėlyvos replikacijos (žalią) piešinį (iš Bickmore,
2001)
Vėlai besireplikuojantiems G segmentams būdinga ankstyva kondensacija profazės metu. R seg-
mentai kondensuojasi vėliausiai. Kaip minėta, žmogaus haploidiniame chromosomų rinkinyje metafa-
zėje yra apie 350 segmentų, o profazėje segmentų skaičius yra 1200–1300. Vykstant chromosomų
kondensacijai, individualūs segmentai susilieja (susijungia). Šis susiliejimas nėra atsitiktinis, bet vyks-
ta tam tikra griežtai nustatyta seka. Nedideli segmentai susilieja su gretimais dideliais segmentais: ne-
didelis G segmentas „dingsta“, susiliejus dviem R segmentams (susiformuoja didesnis segmentas), ar-
ba atvirkščiai. Kondensuojantis chromosomoms, santykinė G segmentų dalis chromosomoje didėja, o
R segmentų – mažėja (3.9 pav.).

30
 3.9 pav. G segmentų skaičiaus didėjimas vykstant chromosomų kondensacijai (pagal Sumner,
2003)
Santykinis genų tankis

0,30
0,32
0,34
0,36
0,38
0,40
0,42
0,42
0,46
0,48
0,50
0,52
0,54
0,56
0,58
0,60
0,62
0,64
0,66
0,68
0,70

3.10 pav. Priklausomumas tarp genų tankio ir G+C kiekio žmogaus genome (pagal Sumner, 2003)
Visi namų ruošos genai replikuojasi anksti, todėl manoma, kad jie išsidėstę R segmentuose. Šie
genai yra būtini ląstelės gyvybinėms funkcijoms palaikyti, jie aktyviai transkribuojami beveik visose
ląstelėse. Specifiniai audinių genai yra transkribuojami tik tam tikrų tipų ląstelėse. Jie paprastai repli-
kuojasi vėliau ir yra G segmentuose. Žmogaus genome didžiausias genų tankis yra T ir R segmentuo-
se. Tai paaiškina, kodėl esant žmogaus chromosomų, kuriose yra didelis G ruožų tankis (t.y. 13, 18, 21
chromosomos) trisomijai, gimsta gyvybingi kūdikiai. Kai chromosomų, kuriuose yra daug R ruožų
(pvz., 22 chromosoma) trisomikai yra negyvybingi ir žūva ankstyvosiose embrioninio vystymosi stadi-
jose. Skirtingą genų tankį R ir G segmetuose rodo ir žymiai didesnis CpG sąlelių tankis R segmentuo-
se – juose yra net 80 proc. CpG sąlelių, nors R segmentai sudaro tik 45 proc. genomo (3.8 ir 3.10
pav.). CpG salelės yra maždaug 60 proc. žmogaus genų ir 50 proc. pelės genų 5′ galuose, taip pat
transkribuojamų genų sekose (dažniausiai pirmajame ir antrajame egzonuose). CpG salelių histonai H3
ir H4 yra labai acetilinti, dėl to įvyksta chromatino dekondensacija ir taip palengvinama transkripcijos
faktorių sąveika su DNR. Histonai gali būti acetilinami ir deacetilinami viso ląstelės ciklo metu daly-
vaujant acetiltransferazėms ir deacetilazėms. Metafazinėse chromosomose labiausiai acetilinti domenai

31
atitinka T ir R segmentus, t.y. segmentus, kuriuose yra didžiausias genų ir CpG salelių tankis. Tai ro-
do, kad daugiausia transkripciškai aktyvių genų yra R segmentuose. Be to, metafazinių chromosomų R
ir T segmentai yra jautresni nukleazių poveikiui nei G ir C segmentai, kuriems yra būdinga didesnė
juos sudarančio chromatino kondensacija.
Daugelis žinduoliams būdingų linijinės chromosomų diferenciacijos požymių, pirmiausia –
diferencinis dažymasis azotinėms bazėms specifiniais fluorochromais, nebūdingas daugeliui žemesnių-
jų stuburinių, bestuburių ir augalų. Q ir R segmentai išryškinami daugumos žinduolių ir paukščių
chromosomose. Dažant roplių chromosomas bazėms specifiniais fluorochromais, ruožuotumas nėra
ryškus, o vienaskilčių augalų – visai neišryškėja (išskyrus vienintelę išimtį, Lilium genties augalus). G
segmentai išryškinami daugelyje roplių, paukščių, žinduolių, kai kuriose žuvų, amfibijų ir nedaugelyje
augalų rūšių.

Naudota ir rekomenduojama literatūra:

1. Alberts B., Johnson A., Lewis J., Raff M., Roberts K., Walter P. Molecular Biology of the
Cell. 4th Edn. New York: Garland Science, 2002, 1616 p.

2. Bickmore W. Karyotype analysis and chromosome banding. Encyclopedia of Life Sciences.

London: Nature Publishing Group, 2001.

3. Bickmore W.A., Craig J. Chromosome bands: patterns in the genome. R.G. Landes, Austin
Texas, 1997.

4. Blennow E. Banding techniques. Encyclopedia of Life Sciences. London: John Willey&Sons

Ltd., 2005.

5. Federico C., Saccone S., Bernardi G. The gene-richest bands of human chromosomes replicate
at the onset of the S-phase. Cytogenetics Cell Genetics 1998; 80: 83-88.

6. Hattori H., Fujiyama A., Taylor T.D. et al. The DNA sequence of human chromosome 21. Na-
ture 2000; 405: 311-319.

7. Holmquist G., Gray M., Porter T., Jordan J. Characterization of Giemsa dark- and light- band
DNA. Cell 1982; 31: 121-129.

8. Human Cytogenetics. A Practical Approch. (Eds.: Rooney D.E., Czepulkowski B.H. ). 1-2 v.
Oxford, IRL Press at Oxford University Press, 1992.

9. IDHSC (International Human Genome Sequencing Consortium). Initial sequencing and analy-
sis of the human genome. Nature 2001; 409: 860-921.

10. ISCN. An International System for Human Cytogenetic Nomenclature. (Ed. Mitelman F.). Ba-
sel: Karger, 1995.

11. Paulauskas A., Slapšytė G., Morkūnas V., Bendrosios genetikos tyrimų metodai ir pratybos.
Vilnius: Inforastras, 2003, 230 p.

32
 4. Heterochromatinas

Chromatinas yra skirstomas į dvi grupes – euchromatiną ir heterochromatiną. Dar 1928 m. E.

Heitzas (E. Heitz) heterochromatiną apibūdino kaip struktūrą, kurios kondensacija nekinta ląstelės cik-
lo metu: jis nėra dekondensuojamas telofazės pabaigoje, išlieka kondensuotas interfazėje ir net profa-
zės pradžioje. Interfazės metu kompaktiškas heterochromatinas, sudarantis maždaug 10 proc. chroma-
tino, susitelkęs branduolio periferijoje skirtingai nuo euchromatino, kuris yra dekondensuotas ir pa-
sklidęs visame branduolyje.
1966 metais S.V. Braunas (S.W. Brown) išskyrė dvi heterochromatino klases:
1. Konstitutyvusis heterochromatinas randamas tose pačiose abiejų homologinių chromosomų
vietose, dažniausiai centromerų ir telomerų srityse. Tai chromatinas, kuriam būdinga specifinė,
kitokia nei euchromatino DNR bazių sudėtis, ir jis nėra transkribuojamas.
2. Fakultatyvusis heterochromatinas – tai kondensuotas chromatinas, kuris formuojasi tik vienoje
iš homologinių chromosomų, t.y. būdingas tik vienai homologinei chromosomai. Taigi fakulta-
tyviojo heterochromatino DNR sudėtis yra tokia pati kaip euchromatininio homologo. Fakulta-
tyvusis heterochromatinas dažnai siejamas su lytinėmis chromosomomis ir lytine diferenciaci-
ja. Be to, fakultatyviajam heterochromatinui priskiriami ir chromosomų rajonai, kurie yra hete-
rochromatininiai tik tam tikru gyvenimo ciklo metu.
Pagrindinės konstitutyviojo heterochromatino savybės: jis netranskribuojamas, jam būdinga vėly-
voji replikacija, dažniausiai jį sudaro tandemiškai pasikartojančios palydovinės DNR sekos. Iš tikrųjų
heterochromatiną apibūdina ne tik jo kondensacijos laipsnis, replikacijos laikas, genetinis aktyvumas,
bet ir dažymosi ypatybės, į jo sudėtį įeinantys baltymai ir DNR savybės.

4.1. Konstitutyvusis heterochromatinas

Metafazinėse chromosomose konstitutyvusis heterochromatinas nustatomas C metodu.

C metodas (Centric banding)
C metodu dažosi konstitutyviojo heterochromatino sritys. Chromosomų preparatai prieš dažymą
Giemsa dažais yra veikiami rūgštimi (DNR depurinizuojama), po to šarmu (DNR denatūruojama) ir
inkubuojami šiltame druskų tirpale (pašalinama, ekstrahuojama, depurinizuota DNR). Giemsa selekty-
viai nudažo konstitutyvųjį heterochromatiną (C segmentus), kuris labiau kondensuotas ir todėl atspa-
resnis ekstrakcijai.
Konstitutyvusis heterochromatinas būdingas visiems aukštesniesiems organizmams – ir augalams,
ir gyvūnams. Dažniausiai įvairaus dydžio heterochromatino blokai yra visų chromosomų centromerų
srityse arba netoli jų. Labai maži centromerinio heterochromatino blokai būdingi kačių šeimos rūšims
(Felidae). Kitoms žinduolių rūšims, tarp jų ir žmogui, būdingi dideli heterochromatino blokai (4.1
pav.).
33
 4.1 pav. C metodu dažytos žmogaus chromosomos (moteriškasis kariotipas). C metodu dažosi
konstitutyviojo heterochromatino sritys, kurios yra visų žmogaus chromosomų centromeriniuose
rajonuose, Y chromosomos ilgųjų pečių distalinėje srityje, akrocentrinių chromosomų trumpuo-
siuose pečiuose, 1q, 9q, 16q chromosomų antrinių sąsmaukų srityse. C metodu nudažytuose pre-
paratuose galima nustatyti visų chromosomų grupinį priklausomumą ir individualias 1, 2, 3, 9, 16
ir Y chromosomas. Šis metodas naudojamas chromosomų polimorfizmui įvertinti (iš Blennow,
2005)
Konstitutyvusis heterochromatinas taip pat dažnai esti telomeriniuose chromosomų rajonuose, ta-
čiau daugelio rūšių chromosomose telomerinio heterochromatino nėra arba jis yra tik kai kuriose
chromosomose (4.2 pav.). Žymiai rečiau aptinkami intersticiniai heterochromatino blokai, kurie nėra
reti kai kuriose dideles chromosomas turinčiose vabzdžių, augalų rūšyse. Pavyzdžiui, sibirinė scylė
Scilia sibirica turi ir telomerinį, ir intersticinį heterochromatiną (4.2 pav.).

A B

4.2 pav. Sibirinės scylės Scilia sibirica (A) ir maloniosios plukės Anemone blanda (B) C metodu
dažytos metafazinės chromosomos, kuriose matomi telomeriniai ir intersticiniai heterochromatino
blokai (iš Sumner, 2003 ir Therman, 1986)

34
 4.1.1. Heterochromatino polimorfizmas

Kostitutyviojo heterochromatino blokų dydis, jų vieta chromosomoje yra svarbūs rūšies kariotipo
apibūdinimui. Kiekvienai chromosomai yra būdingas tam tikras konstitutyviojo heterochromatino kie-
kis, tačiau jam būdingas didelis heteromorfizmas, t.y., tos pačios rūšies skirtingi individai turi įvairaus
dydžio heterochromatino blokus. Be to, to paties individo homologinių chromosomų heterochromatino
blokų dydis taip pat gali skirtis.

16

4.3 pav. Chromosomų polimorfizmas. Keturių žmonių C metodu dažytos 1, 9 ir 16 chromosomos

(iš Zacharov ir kt., 1982)
Prieš atrandant diferencinio dažymo C metodą, baltakojai žiurkėnukai Peromyscus buvo citologi-
nė mįslė. Skirtinguose gyvūnuose tų pačių chromosomų ilgis ir centromerinis indeksas gerokai skyrėsi.
Panaudojus C metodą, nustatyta, kad visų chromosomų trumpieji pečiai yra sudaryti iš konstitutyviojo
heterochromatino, kurio kiekio skirtumai ir sąlygojo chromosomų morfologinius skirtumus. Didelis
konstitutyviojo heterochromatino heteromorfizmas būdingas ir žmogaus chromosomoms, visų pirma 1,
9, 16, Y ir akrocentrinėms chromosomoms (4.3 pav.). Tokio heteromorfizmo priežastys gali būti įvai-
rios: nelygus krosingoveris (perkryža), amplifikacija, translokacijos. Yra duomenų, kad heterochroma-
tino kiekio pokyčiai gali sąlygoti somatinių ir lytinių ląstelių genetinį nestabilumą, chromosomų trū-
kius ir translokacijas, kurie savo ruožtu gali būti ląstelių supiktybėjimo ir palikuonių chromosominių
ligų priežastimi. Nustatyta tiesioginė koreliacija tarp 1 chromosomos konstitutyviojo heterochromatino
segmentų polimorfizmo ir standžiųjų navikų atsiradimo. Manoma, kad su 1qh (ilgojo peties heteroch-
romatino) translokacija susijusios chromosomų pažaidos gali turėti reikšmę naviko progresijai. 9
chromosomoje nustatytas didžiausias qh (ilgojo peties heterochromatino) polimorfizmo dažnis (1,2
proc. naudojant standartinį dažymo metodą ir 3,7 proc. – diferencinį G metodą). Aprašyta keletas peri-
centrinių inversijų, kurių trūkių vietos yra 9q heterochromatininėje srityje α–, β– ir įprastos palydovi-
nės DNR sekose. 9qh polimorfizmas siejamas su savaiminių abortų ir apsigimimų rizika. Didelę sa-
vaiminių abortų ir genetinių ligų dalį sąlygoja aneuploidijos ar poliploidija. Heterochromatino hetero-
morfizmo tyrimai, naudojant C metodą, atliekami siekiant nustatyti, kurio iš tėvų papildomą chromo-
somą ar chromosomų rinkinį paveldėjo vaikas ar embrionas. Analogiškai heteromorfizmas gali būti
35
naudojamas atskirti donoro ląsteles nuo recipiento ląstelių kaulų čiulpų transplantantuose, taip tikri-
nant, ar transplantacija buvo sėkminga.

4.1.2. Biocheminės konstitutyviojo heterochromatino savybės

Konstitutyvųjį heterochromatiną sudaro paprastų pasikartojančių sekų sankaupos – palydovinė

DNR. Šios sankaupos (blokai) yra nuo 105 iki 107 bp ilgio. Jas sudarančios sekos gali būti nuo dviejų
iki kelių šimtų bazių porų, yra A+T turtingos sekos, taip pat ir G+C turtingos sekos. Dažniausiai tame
pačiame heterochromatino bloke gali būti daugiau kaip vienas palydovinės DNR tipas (4.4 pav.). α–
palydovinė (alfoidinė) DNR yra vienintelis palydovinės DNR tipas, kuris būdingas visų žmogaus
chromosomų centromeriniams rajonams (sudaro 3–5 proc. chromosomų DNR). α–palydovinei DNR
būdingos tandemiškai pasikartojančios 171 bp ilgio sekos, turtingos A+T nukleotidais (63 proc.). β–
palydovinę DNR (anksčiau žinomą kaip Sau3A) sudaro G+C turtingi 68 bp ilgio tandemiškai pasikar-
tojantys monomerai, formuojantys mažiausiai kelių šimtų kb sankaupas. Žmogaus genome 2 kb β–
palydovinė DNR yra akrocentrinių chromosomų trumpuosiuose pečiuose ir 1, 3, 9 ir Y chromosomų
pericentromeriniuose rajonuose. γ–palydovinę DNR sudaro pasikartojančios 220 bp sekos. Žmogaus
genome iki 0,5 Mbp dydžio γ–palydovinės DNR sankaupos yra 8 ir X chromosomose. Manoma, kad
kai kuriuose C segmentuose gali būti įterpti ir kai kurie genai. Paprastų pasikartojančių sekų sankaupų
yra ir telomerose. Pavyzdžiui, visų stuburinių, tarp jų ir žmogaus, telomerose yra 250–1500 labai kon-
servatyvios TTAGGG sekos kopijų. Panašias sekas turi ir vienaląsčiai eukariotai.
Išskirti kažkokių konstitutyviajam heterochromatinui specifinių DNR sekų negalima, tačiau visam
konstitutyviajam heterochromatinui būdinga smarkiai metilinta DNR (metilintas citozinas). Smarkiai
metilinta palydovinė DNR būdinga daugeliui augalų ir žinduolių. Tačiau kai kurių organizmų, pvz.,
mielių, Caenorhabditis, drozofilos, DNR 5–metilcitozino yra labai mažai arba visiškai nėra. Citozino
metilinimas yra svarbus heterochromatino kondensacijai. Citozino demetilinimas, pavyzdžiui, pavei-
kus 5–azacitidinu, sukelia heterochromatino dekondensaciją. Citozino demetilinimas vyksta normalių
fiziologinių (pvz., spermatozoiduose) arba patologinių (ICF sindromas, immunodeficiency–
centromeric instability–facial anomalia) procesų metu. ICF sindromo atveju yra įvykusi de novo DNR
metiltransferazės DNMT3b mutacija, dėl kurios heterochromatino pasikartojančios DNR sekos yra hi-
pometilintos. Limfocituose tai pasireiškia 1, 9 ir 16 chromosomų pericentromerinio heterochromatino
nestabilumu. Matyt, metilinimas yra būtinas šių chromosomų domenų taisyklingai struktūrai palaikyti.

36
 4.4 pav. Palydovinės DNR lokalizacija žmogaus 1, 9, 14, 16 ir Y chromosomų centromeriniuose
ir pericentromeriniuose rajonuose (iš Larizza, Doneda, 2005)
Konstitutyviajam heterochromatinui būdingi tam tikri baltymai, jų motyvai ar modifikacijos. His-
tonai gali būti įvairiais būdais modifikuojami: acetilinami, fosforilinami, metilinami, ribozilinami,
ubikvitininami. Tačiau tik acetilinimas ir fosforilinimas keičia histonų krūvį, ir todėl yra svarbūs
chromatino kondensacijai. Žinoma, kad šerdies histonų N terminalinėse uodegose esančio lizino lieka-
nų acetilinimas palaiko transkribuojamo chromatino išvyniotą struktūrą, DNR tampa prieinamesnė są-
veikai su transkripcijos faktoriais. Augalų, drozofilos ir žinduolių centromerų heterochromatine nusta-
tyti hipoacetilinti histonai H3 ir H4. Tai nestebina, nes hipoacetilinimas susijęs su transkripciniu neak-
tyvumu, o heterochromatinas, kaip žinome, netranskribuojamas. Tačiau įdomu tai, kad net po to, kai
heterochromatino histonai buvo acetilinti eksperimentiniu būdu, šios sritys specifiškai dažėsi C meto-
du, t.y. išliko kondensuotos. Tai rodo, kad acetilinimas nėra svarbiausias konstitutyviojo heterochro-
matino struktūrą sąlygojantis veiksnys. Daugelio organizmų heterochromatine aptikti HP1 ir panašūs
baltymai. Šiuose baltymuose yra sritis, kuri žinoma kaip chromodomenas (chromosome organization
modifier domain) ir yra atsakinga už jungimąsi su heterochromatinu. HP1 prie heterochromatino DNR
jungiasi ne tiesiogiai, bet prie histono H3 metilinto lizino 9. H3 metilinimas yra susijęs su transkripci-
37
niu inaktyvumu. Kitas HP1 domenas (chromo shadow) yra reikalingas HP1 molekulių asociacijai su-
darant dimerus. HP1 tipo baltymai sudaro kompleksus su kitais hetrochromatine randamais baltymais,
tokiais kaip SU(VAR)3–7 ir SU(VAR)3–9 (būdingi drozofilai), TIF1–α ir TIF1–β ir CAF1 (būdingi
pelei). Mielėse Sacharomyces cerevisiae nėra HP1 tipo baltymų, tačiau yra SIR (silent information re-
gulator) baltymai, kurie dalyvauja susidarant heterochromatinui.
Ankstyvasis Drosophila embrionas yra sincitijaus tipo. Pirmieji 13 zigotos dalijimųsi vyksta labai
greitai. Šiuo laikotarpiu heterochromatino neaptinkama. Įdomu pažymėti, kad ir HP1 baltymas neprisi-
jungia prie chromosomų tol, kol heterochromatinas netampa matomu sincitijaus stadijos pabaigoje.
HP1 baltymo kaupimasis heterochromatine yra susijęs su šio baltymo fosforilinimu. Embrionuose, ku-
riuose HP1 baltymas nefunkcionalus, chromosomų kondensacija yra netaisyklinga, pakinta chromo-
somų morfologija ir sutrinka jų segregacija.

4.1.3. Konstitutyviojo heterochromatino funkcijos ir reikšmė

Egzistuoja nuomonė, jog konstitutyvusis heterochromatinas yra neaktyvus, inertiškas. Atlikta ne-
mažai tyrimų, patvirtinančių šį teiginį. Nustatyta, kad eksperimentiniu būdu pakeitus heterochromatino
kiekį ir jo padėtį drozofilos genome, muselių gyvybingumas nepakinta. Be to, tūkstančių žmogaus nau-
jagimių heteromorfizmo tyrimai rodo, kad heterochromatino kiekio skirtumai įtakos fenotipui neturi.
Kai kurių organizmų, pavyzdžiui, parazitinių nematodų, irklakojų vėžiagyvių, miksinų somatinėse ląs-
telėse konstitutyvusis heterochromatinas yra suardomas ankstyvosiose raidos stadijose. Vykstant dvi-
sparnių chromosomų politenizacijai, heterochromatino replikacija nevyksta. Atrodytų, kad konstituty-
vusis heterochromatinas iš esmės yra neaktyvus, beveik neturintis jokios įtakos fenotipui. Nepaisant to,
yra nemažai duomenų ir jų vis daugėja, rodančių, kad konstitutyviajame heterochromatine gali būti
paslėpti genai ir kitos funkcinės DNR sekos, kad jis gali būti svarbus funkciniu požiūriu, turi įtakos
chromosomų segregacijai. Nekelia abejonių tai, kad konstitutyvusis heterochromatinas dalyvauja genų
veiklos reguliavime. Aktyvūs genai, kai jie perkeliami šalia heterochromatininių rajonų, dažniausiai
tampa neaktyvūs (padėties efektas).
Chromatino suardymas yra būdingas įvairiems organizmams, tačiau geriausiai ištirtas paraziti-
niuose nematoduose. Labai ankstyvose organizmo raidos stadijose specifinio dalijimosi metu ląstelėse,
iš kurių formuosis somatinės ląstelės, chromosomos sutrūkinėja į daug mažesnių chromosomų. Šių
chromosomų didžioji heterochromatino dalis yra suardoma. Pavyzdžiui, nematodo Parascaris univa-
lens ląstelėse suardoma nuo 80 iki 90 proc. bendrojo DNR kiekio, kiaulinės askaridės Ascaris suum –
apie 25 proc. Heterochromatinas nesuardomas kamieninėse lytinėse ląstelėse. Suirusį heterochromati-
ną didele dalimi sudaro palydovinė DNR, kurios beveik nėra būsimose somatinėse ląstelėse. Nustatyta,
kad kartu su šiomis sekomis pašalinami trys vienos kopijos genai, kurie išlieka lytinėse ląstelėse. Ma-
tyt, ne tik palydovinė DNR, bet ir joje įterpti genai yra būtini normaliam lytinių ląstelių funkcionavi-
mui.

38
 Manoma, kad konstitutyvusis heterochromatinas gali turėti didelę reikšmę homologinių chromo-
somų konjugacijai mejozės metu, tačiau pagrįstų įrodymų nėra, o gauti rezultatai yra gana prieštaringi.
Heterochromatinas turi įtakos chiazmų (kryžmių) skaičiui ir jų padėčiai. Dažniausiai heterochromatino
blokai inhibuoja chiazmų susidarymą, tačiau yra ir išimčių. Pavyzdžiui, svogūno Allium chiazmai daž-
niau susidaro šalia heterochromatino blokų. Kai kuriais atvejais heterochromatinas didina chiazmų
skaičių, tačiau kitais atvejais (pvz., skėrys Atractomorpha), didėjant heterochromatino kiekiui, chiaz-
mų skaičius mažėja. Kai kuriose rūšyse heterochromatino kiekis chiazmų skaičiui ir pasiskirstymui
įtakos neturi.
Konstitutyvusis heterochromatinas turi reikšmės chromosomų segregacijai. Taisyklingam homo-
loginių chromosomų išsiskyrimui mejozės metu būtinas chiazmų susidarymas. Daugumoje organizmų
negebėjimas sudaryti chiazmų neišvengiamai sąlygoja chromosomų neišsiskyrimą. Tačiau vykstant
drozofilos patelių mejozei maža 4 chromosoma niekada nesudaro chiazmų ir joje nevyksta krosingove-
ris. Nepaisant to, šios chromosomos segregacija yra taisyklinga, nustatytas tik 0,1 proc. neišsiskyrimo
dažnis. Taip yra dėl to, kad vyksta homologinių chromosomų heterochromatininių rajonų „susiporavi-
mas“ (šiose chromosomose euchromatininės sritys atsiskiria dar prieš metafazę I, kaip ir chiazmas su-
darančiose chromosomose).
Yra duomenų, kad paracentromerinis heterochromatinas turi reikšmę išlaikant mitozines chromo-
somas (seserines chromatides) kartu iki anafazės. Eksperimentiniu būdu nustatyta, kad, įterpus žmo-
gaus α–palydovinės DNR sekas į žiurkėno chromosomą, seserinių chromatidžių atsiskyrimas yra su-
stabdomas. Nustatyta, kad įvairių chromosomų seserinės chromatidės anafazės pradžioje atsiskiria
skirtingu metu: kuo didesnis heterochromatino blokas yra centromeros srityje, tuo vėliau atsiskiria se-
serinės chromatidės. Kai kuriais atvejais, tai gali sąlygoti aneuploidiją.

4.2. Fakultatyvusis heterochromatinas

Fakultatyvusis heterochromatinas iš esmės yra sudarytas iš euchromatino, kuris tam tikrose raidos
stadijose yra smarkiai kondensuotas ir elgiasi kaip heterochromatinas. Dažniausiai fakultatyvusis hete-
rochromatinas siejamas su lytinėmis chromosomomis ir apibūdinamas kaip kondensuotas chromatinas,
kuris formuojasi tik vienoje iš homologinių chromosomų. Taigi jo DNR sudėtis yra tokia pati kaip
euchromatininio homologo. Fakultatyviajam heterochromatinui būdingos unikalios ir pasikartojančios
sekos, vėlyva replikacija, laikina kondensacija, transkripcija neaktyvi, kai chromatinas kondensuotas.
Puikus fakultatyviojo heterochromatino pavyzdys yra žinduolių moteriškosios lyties individų somati-
nėse ląstelėse inaktyvuota X chromosoma.

4.2.1. X chromosomos inaktyvinimas ir lytinis chromatinas

1949 m. M. Baras (M.L. Barr) ir L. Bertramas (L.F. Bertram) kačių neuronų interfaziniuose bran-
duoliuose aptiko kompaktiškus, intensyviai nusidažiusius kūnelius. Jų rasta tik patelių ląstelių bran-

39
duoliuose. Vėliau tokie kompaktinio chromatino telkiniai rasti ir kitų žinduolių, tarp jų ir žmogaus,
somatinių ląstelių branduoliuose, bet visada tik moteriškosios lyties individuose. Jie buvo pavadinti
Baro kūneliais, arba lytiniu chromatinu. Iškelta daug hipotezių, aiškinančių lytinio chromatino prigim-
tį, jo funkcinę reikšmę. Iš pradžių manyta, kad lytinį chromatiną sudaro abiejų X chromosomų hete-
rochromatininiai rajonai. Tačiau 1959 m. S. Ono (S. Ohno) su kolegomis įrodė, kad lytinis chromati-
nas susidaro tik iš vienos X chromosomos (tai viena piknotinė X chromosoma).
Lytinį chromatiną galima tirti daugelyje audinių, tačiau patogiausia jo ieškoti burnos gleivinės epi-
telio ląstelėse. Būdingas Baro kūnelis – tai tamsiai nusidažęs maždaug 1 µm diametro darinys (4.5
pav.). Dauguma atvejų Baro kūneliai randami prie branduolio membranos. Paprastai jie yra trikampio
(viršūnė nukreipta į branduolio centrą), pusrutulio ar stačiakampio formos. Kitose ląstelėse lytinio
chromatino forma gali būti kitokia. Pavyzdžiui, neutrofiluose – grūdėtuose leukocituose lytinis chro-
matinas yra įvairios formos, kuri pagal išvaizdą apibūdinama kaip „būgno lazdelės“, „teniso raketės“,
„kolbelės“.
Lytinio chromatino kiekis koreliuoja su X chromosomų skaičiumi. Yra tiesioginis priklausomu-
mas tarp lytinio chromatino kūnelių ir X chromosomų skaičiaus. Lytinio chromatino kūnelių skaičiaus
individo ląstelėse formulė yra B=X–1, čia: B – lytinio chromatino kūnelių skaičius; X – X–
chromosomų skaičius. Ląstelių su lytinių chromatinu kiekis priklauso nuo ląstelės ciklo, organizmo
fiziologinės būsenos, amžiaus, cheminių medžiagų poveikio ir kt. Intensyviai besidalijančiuose audi-
niuose Baro kūnelių dažnis yra mažesnis nei audiniuose, kuriuose mitozės yra retos, o ląstelės senes-
nės. Moterų burnos gleivinės preparatuose Baro kūnelių dažnis yra 15–45 proc. Neutrofiluose lytinio
chromatino „būgno lazdelių“ dažnis yra 1–10 proc. Taip yra dėl to, kad, matyt, inaktyvinta X chromo-
soma lytiniu chromatinu virsta ne visose normalaus kariotipo moteriškosios lyties individų ląstelėse.

4.5 pav. Baro kūnelis žmogaus burnos gleivinės ląstelės branduolyje (iš Paulausko ir kt., 2003)
1961 m. M. Lajon (M.F. Lyon) iškėlė hipotezę, kuria remiantis lytinį chromatiną sudaranti kon-
densuota X chromosoma funkciniu požiūriu yra neaktyvi. Taip kompensuojama moteriškosios lyties
individų somatinių ląstelių X chromosomoje esančių genų dozė. Žinduolių dozės kompensavimo me-
chanizmui yra būdinga, kad inaktyvinamos visos X chromosomos, išskyrus vieną, taigi ir vyriškosios,
ir moteriškosios lyties individai turi tik po vieną aktyvią X chromosomą. Apie tai liudija moterų su pa-

40
pildomomis X chromosomomis tyrimai: nepriklausomai nuo to, kiek papildomų X chromosomų jos
turi – tris, keturias ar daugiau, visada aktyvi yra tik viena X chromosoma. Analogiškai Klainfelterio
sindromu sergančių vyrų, turinčių daugiau kaip vieną X chromosomą (dažniausiai XXY), aktyvi yra
tik viena X chromosoma. Tačiau tetraploidai turi dvi aktyvias X chromosomas, triploidai – vieną arba
dvi. Tai rodo, kad egzistuoja mechanizmas, apsaugantis nuo inaktyvinimo vieną X chromosomą, ten-
kančią dviem autosomų rinkiniams. Kuri iš X chromosomų – tėvinė ar motininė – inaktyvinama, yra
atsitiktinis reiškinys. Be to, inaktyvinta X chromosoma išlaiko šią savybę ir perduoda ją savo „pali-
kuonims“. Taip formuojasi mozaikos (4.6 pav.). Daugybė faktų patvirtina šią M.F. Lajon hipotezę.

4.6 pav. Atsitiktinės X chromosomos inaktyvinimas ir mozaikų formavimasis. Xm– motininė X

chromosoma; Xp– tėvinė chromosoma (www.synapses.co.uk)
Pirmiausia pelių patelėms, kurių kariotipas XO, būdingas normalus fenotipas. Tai rodo, kad nor-
maliai raidai joms reikia tik vienos aktyvios X chromosomos. Palyginti nežymūs fizinės raidos sutri-
kimai yra būdingi ir moterims, kurių kariotipas 45,X0 (sergančioms Ternerio sindromu). Be to, kai ku-
rių žinduolių (pelių, kačių) patelėms, heterozigotinėms pagal „sukibusius“ su lytimi kailiuko spalvą
sąlygojančius genus, yra būdingos savotiškos fenotipinės mozaikos – jų kailiukas yra dėmėtas. Pavyz-
džiui, rainų arba calico kačių kailiukas turi oranžinės ir juodos spalvos dėmių (4.7 pav.). Spalvas sąly-
goja skirtingi X chromosomoje esančio geno aleliai. Priklausomai nuo to, kuri X chromosoma yra
inaktyvinta, būna oranžinės ar juodos spalvos dėmės. Fenotipinės mozaikos yra būdingos ir žmogui.
1961 m. M.F. Lajon, remdamasi savo hipoteze, bandė paaiškinti duomenis, gautus tiriant žmogaus
„sukibusias“ su lytimi ligas. Pavyzdžiui, „sukibusiu“ su lytimi akių albinizmu sergančio hemizigotinio
vyro akių tinklainės epitelio ląstelėse nėra pigmento, todėl akių dugnas yra blyškios spalvos. Heterozi-
gotinėms moterims būdinga netaisyklinga tinklainės pigmentacija: matomos pigmento turinčios ir jo
neturinčios dėmės, todėl akių dugno pigmentacija yra ne tolygi, bet taškinė. Kitas X chromosomos
inaktyvinimo pavyzdys pagrįstas gliukozo–6–fosfatdehidrogenazės (G6PD) geno aktyvumo tyrimais.
Moterys turi dvi, o vyrai tik vieną G6PD geno kopiją. Tačiau abiem lytims būdingas panašus vidutinis
šio fermento aktyvumas. Tai rodo, kad veikia tam tikras dozės kompensacijos mechanizmas. Be to,

41
heterozigotinėms moterims būdingas mozaikiškumas: skirtingų ląstelių klonams būdingi skirtingi elek-
troforeziniai G6PD variantai. Šiuo atveju yra atsitiktinis X chromosomos inaktyvinimas.

4.7 pav. Calico katė

4.8 pav. X chromosomos inaktyvinimas pelės ląstelėse. Motininės kilmės X chromosoma – rau-
dona (M), tėvinės – mėlyna (P). Balta spalva pažymėtos X chromosomos, esančios pirminėse lyti-
nėse ląstelėse, kuriose nėra epigenetinių žymių. Xa – aktyvi X chromosoma, Xi – inaktyvinta X
chromosoma. A – zigotoje abi X chromosomos yra aktyvios. B – blastocistos stadijoje visose ląs-
telėse inakyvinama tėvinės kilmės X chromosoma. Šis inaktyvinimas išlaikomas trofektodermos
ląstelėse, iš kurių vystysis placenta ir kiti neembrioniniai audiniai, tačiau išnyksta embriono audi-
niuose. C – embriono audiniuose vyksta atsitiktinės X chromosomos inaktyvinimas (pagal Reik,
Lewis, 2005)
Neatsitiktinai inaktyvinama sterblinių žinduolių X chromosoma: paprastai inaktyvinama iš tėvo
paveldėta X chromosoma. Be to, sterblinių X chromosomos inaktyvinimas yra mažiau stabilus, nors
neaktyviai X chromosomai būdinga vėlyva replikacija, tačiau interfazėje ji ne visada kondensuota. Ki-
tas neatsitiktinio X chromosomos inaktyvinimo pavyzdys yra preimplantacinio pelės embriono trofek-
toderma: trofektodermos ląstelėse, iš kurių vystysis placenta ir kiti neembrioniniai audiniai, yra inak-
42
tyvinama iš tėvo paveldėta X chromosoma (4.8 pav.). Neatsitiktinai inaktyvinamos ir aberantinės
chromosomos, pvz., izochromosomos i(Xq) ir i(Xp), žiedinės X chromosomos. Dažniausiai inaktyvi-
nama aberantinė X chromosoma, o ląstelėje lieka aktyvi normali X chromosoma. Remiantis selektyvi-
ne hipoteze, ir normali, ir aberantinė X chromosomos iš pradžių inaktyvinamos atsitiktinai. Ląstelėse,
kuriose inaktyvinama normali X chromosoma, yra labai pažeidžiamas genų balansas, sutrikdomas jų
dalijimasis, palyginti su ląstelėmis, kuriose inaktyvinta aberantinė X chromosoma. Remiantis kita hi-
poteze, inaktyvinimas yra paveldimas aberantinės chromosomos požymis, susijęs su inaktyvinime da-
lyvaujančių genų praradimu.

4.2.2. X chromosomos inaktyvinimo mechanizmas

X chromosomos inaktyvinimui būtinas inaktyvinimo centras Xic, kuris yra žmogaus Xq13 seg-
mente (pelės XD segmente). Šio centro reikšmė nustatyta tiriant aberantines X chromosomas. Jeigu
aberantinė X chromosoma turi Xic centrą, ji gali būti inakyvinama. Jeigu yra du Xic centrai, pavyz-
džiui, kai kurių nesubalansuotų X translokacijų atveju, gali susiformuoti du lytinio chromatino kūne-
liai. Jeigu tokių centrų nėra, pavyzdžiui, izochromosomos i(Xp ) atveju, X chromosoma negali būti
inakyvinta. Zigota, būdama funkciniu požiūriu trisominė pagal X chromosomos p petį, bus nesubalan-
suota ir negalės normaliai vystytis.
Xic centras yra maždaug 1Mb dydžio, jame yra mažiausiai keturi genai (4.9 pav.). Xist genas būti-
nas X chromosomos inaktyvinimui, kiti genai: Xce, TsiX, DXPas34, kontroliuoja jo ekspresiją. Xce,
X–kontroliuojantis elementas (X–controlling element) sąlygoja, kuri iš X chromosomų bus inaktyvinta,
o kuri išliks aktyvi. Manoma, kad tam turi įtakos skirtingas alelių metilinimo laipsnis. TsiX ekspresuo-
jamas nediferencijuotose embrioninėse kamieninėse ląstelėse ir ankstyvosiose embriogenezės stadijo-
se. TsiX transkripcija vyksta nuo antiprasminės (antisense ) grandinės. TsiX dalyvauja reguliuojant Xist
ekspresiją X chromosomos inaktyvinimo pradžioje. Manoma, kad TsiX geno 5′ galas ir promotorius
yra glaudžiai susiję su DXPas34 lokusu. Delecija TsiX/DXPas34 5′ gale sąlygoja neatsitiktinį aberanti-
nės X chromosomos inaktyvinimą. Tai rodo, kad šis lokusas ir (ar) jo transkriptas turi reikšmės inaky-
vinamos X chromosomos pasirinkimui ir X chromosomos imprintingui. DXPas34 lokusas yra 3 kb dy-
džio, GC bazių poromis turtinga sritis. Somatinių ląstelių aktyvioje X chromosomoje šis lokusas yra
hipermetilintas.

43
 4.9 pav. X chromosomos inaktyvinimo centras (Xic). Genų transkripcijos kryptis rodo strėlės. Tsx,
Brx, Cdx4 – genai, kurie yra Xic rajone, tačiau X inaktyvinimo procese nedalyvauja (kol kas jų
reikšmė neaiški). 2.1(2)P rajonui yra būdingas skirtingas histonų H4 hiperacetilinimo laipsnis ne-
diferencijuotose moteriškosios ir vyriškosios lyties embrioninėse kamieninėse ląstelėse. Manoma,
kad jis dalyvauja X inaktyvinimo reguliavime. P1 ir P2 yra Xist promotoriai somatinėse ląstelėse,
P0 – numanomas promotorius nediferencijuotose embrioninėse kamieninėse ląstelėse ir anksty-
vuosiuose embrionuose (pagal Avner, Heard, 2001)
Geriausiai yra ištirtas Xist genas, kuris neabejotinai dalyvauja sukeliant inaktyvinimą ir jam plin-
tant. Xist genas (X–inactive specific transcript) nekoduoja baltymo. Aktyvus yra jo transkriptas, 17 kb
RNR. Du promotoriai (P1 ir P2) panaudojami stabilių transkriptų tarnskripcijai, vienas (spėjama, P0) –
nestabilių. Stabilūs ir nestabilūs transkriptai yra skirtingos Xist RNR izoformos. Moteriškosios lyties
individų ankstyvojo embrioninio vystymosi metu Xist transkripcija vyksta nuo abiejų X chromosomų,
panaudojant P0 promotorių, tačiau transkriptai yra nestabilūs. Vykstant ląstelių diferenciacijai, suke-
liamas vienos X chromosomos inaktyvinimas, prasideda stabilių transkriptų transkripcija nuo P1/P2
promotorių. Transkriptai apgaubia inaktyvinamą X chromosomą. Tuo tarpu transkripcija nuo X chro-
mosomos, kuri išliks aktyvi, nutrūksta. Xist geno veiklą kontroliuoja Tsix. Iš tikrųjų neaktyvios X
chromosomos padengimas (apgaubimas) Xist RNR yra pirmasis matomas X chromosomos inaktyvi-
nimo požymis, po kurio seka su lytimi sukibusių genų nutildymas ir vėlyvoji replikacija. Xist geno de-
lecija somatinėse ląstelėse nesutrikdo inaktyvuotos būsenos palaikymo, o tai rodo, kad Xist dalyvauja
tik sukeliant inaktyvinimą. Tolesnį fakultatyviojo heterochromatino formavimąsi ir inaktyvuotos X
chromosomos būsenos palaikymą sąlygoja Xist RNR susijungimas su histonais makroH2A1, histonų
H3 ir H4 hipoacetilinimas ir CpG salelių metilinimas. MakroH2A1 gausu neaktyvioje X chromosomo-
je, kurioje jie formuoja struktūras, žinomas kaip makrochromatino kūneliai. Nediferencijuotose emb-
rioninėse kamieninėse ląstelėse makroH2A1 yra asocijuotas su centrosomomis. Smarkiai metilintas
yra histono H3 lizinas 9. Tai gali turėti reikšmės heterochromatinizacijai (ir fakultatyviojo, ir konstitu-
tyviojo chromatino). Be to, šio histono metilinimas indukuoja ir paspartina ir DNR metilinimą. X
chromosomos inaktyvinimas prasideda Xic ir plinta apimdama visą X chromosomą Gali būti inaktyvi-
nami ir autosominiai segmentai perkelti prie Xic. Toks plitimas gali apimti iki 100 Mb ir daugiau. X
chromosomos inaktyvinimo plitimo mechanizmai nėra visiškai aiškūs. Remiantis M.F. Lajon iškelta
hipoteze, tam tikrą reikšmę gali turėti disperguotos pasikartojančios sekos LINE. Manoma, kad jos da-
lyvauja perduodant inaktyvinimo „signalą“. Žmogaus X chromosomoje yra gausu LINE šeimos L1
klasės sekų (dukart daugiau nei autosomose).
44
 4.10 pav. Xist transkripcija vykstant moteriškosios lyties embrioninių kamieninių ląstelių diferen-
ciacijai (RNR fuorescencinė in situ hibridizacija). Nediferencijuotoje ląstelėje matomi du taškiniai
Xist RNR signalai, rodantys nestabilių Xist transkriptų buvimą ant abiejų (aktyvių) X chromosomų
(nuotrauka kairėje). Vykstant diferenciacijai, prasideda stabilaus transkripto ekspresija. Jis apgau-
bia inaktyvinamą X chromosomą. Nuo X chromosomos, kuri išlieka aktyvi, toliau ekspresuojama
Xist RNR nestabili forma (vidurinė nuotrauka). Diferencijuotose ląstelėse Xist RNR apgaubia ne-
aktyvią X chromosomą ir nutildomas aktyvios X chromosomos Xist genas (nuotrauka dešinėje) (iš
Avner, Heard, 2001)
Inaktyvinama ne visa žinduolių X chromosoma. Maždaug 15 proc. iš 1400 žmogaus X chromo-
somoje esančių genų išlieka aktyvūs. Dauguma jų yra X chromosomos trumpojo peties distalinėje da-
lyje (Xp, pseudoautosominis rajonas). Pavyzdžiui, žmogaus kraujo grupių sistema Xg paveldima kaip
su lytimi „sukibęs“ požymis. Lokusas Xg yra X chromosomos trumpųjų pečių distalinėje dalyje, kuri
išlieka aktyvi. Tai paaiškina, kodėl heterozigotinių moterų kraujyje randama tik viena eritrocitų popu-
liacija. Įdomu pažymėti, kad X chromosomos segmentuose, kuriuose išlieka aktyvūs genai, ir pirmiau-
sia Xp22, yra žymiai mažiau LINE L1 sekų. Priešingai, didžiausias LINE sekų tankis yra Xq13 –
Xq21 segmentuose, kuriuose yra Xic centras.
Kaip minėta, visose žinduolių diploidinėse somatinėse ląstelėse, nepriklausomai nuo lyties, aktyvi
išlieka tik viena X chromosoma. Atrodytų, kad ląstelės geba „suskaičiuoti“ Xic rajonų, o kartu ir X
chromosomų skaičių. Šio reiškinio mechanizmui paaiškinti S.B. Rastan pasiūlė blokuojamojo veiksnio
modelį (4.11 pav.). Manoma, kad prasidėjus inaktyvavimui diploidinėje ląstelėje pagaminama blokuo-
jamojo veiksnio, kurio pakanka tik vieno atsitiktinio Xic centro užblokavimui ir jo apsaugojimui nuo
inaktyvinimo. Užblokuotame Xic centre RNR transkripcija nuo Xist geno nevyksta, X chromosoma
išlieka aktyvi. Kitas (arba kiti) Xic centras, liks neužblokuotas, vyks stabilios Xist RNR transkripcija ir
X chromosomos inaktyvinimas. Nors šis modelis yra plačiai pripažintas, kol kas blokuojamasis veiks-
nys nenustatytas. Remiantis blokuojamojo veiksnio hipoteze, galima paaiškinti, kodėl inaktyvinama
aberantinė X chromosoma, kai įvykusios delecijos metu prarandama sritis, kurioje yra blokuojamojo
veiksnio prisijungimo vieta. Tokiu atveju šis veiksnys negali prisijungti prie aberantinės chromosomos
ir ji automatiškai „pasirenkama“ inaktyvinimui.
X chromosomos heterochromatinizacija prasideda ankstyvosiose embriono vystymosi stadijose.
Besidalijančiose žinduolių zigotose lytinio chromatino dar nėra. Jo atsiradimo laikas įvairioms rūšims
yra skirtingas ir varijuoja nuo blastocistos iki ankstyvosios gastrulės stadijos, kai ląstelių skaičius yra
nuo 50 (kiaulė) iki keleto šimtų (žmogus). Pirmieji Baro kūneliai žmogaus trofoblaste pasirodo 12 vys-
tymosi dieną, o embrione – 16 vystymosi parą.
45
 4.11 pav. X chromosomos inaktyvinimo modelis. A – iki inaktyvinimo ekspresuojama nestabili
Xist RNR (punktyrinės raudonos linijos); B – inaktyvuojama X chromosoma netenka blokuojamo-
jo veiksnio, pradedama stabilios Xist RNR transkripcija (ištisinės raudonos linijos); C – stabili Xist
RNR apgaubia X chromosomą; D – vyksta genų nutildymas ir poslinkis link nesinchroninės repli-
kacijos; E-deacetilinami ir metilinami genų promotoriai, sutelkiami makroH2A histonai, susifor-
muoja stabilus ir kondensuotas chromatinas (pagal Avner, Heard, 2001)

4.3. Lytinės chromosomos ir lyties determinacija

Lytines chromosomas turi dauguma gyvūnų ir kai kurie lytiškai besidauginantys dvinamiai auga-
lai. Dažniausiai lytinės chromosomos sudaro vieną chromosomų porą: vienoje lytyje abi chromosomos
yra vienodos (homogametinė lytis), o kitoje – skirtingos (heterogametinė lytis). Turbūt geriausiai ži-
noma XX/XY lytinių chromosomų sistema, kurioje homogametinė (XX) yra moteriškoji lytis, o hete-
rogametinė (XY) – vyriškoji. Ši lytinių chromosomų sistema yra būdinga beveik visiems žinduoliams,
daugeliui vabzdžių (4.1 lentelė). Priešingai, paukščių, daugelio roplių homogametinė (ZZ) yra vyriško-
ji lytis, o heterogametinė (ZW) – moteriškoji. Kiti organizmai, pavyzdžiui, nematodai, žiogai, turi tik
vienos rūšies lytines chromosomas. Šiuo atveju heterogametinės vyriškosios lyties (XO) pusė gametų
neturi X chromosomos. Daugelis organizmų neturi lytinių chromosomų, ir, apsprendžiant lytį, įtaką
gali turėti aplinkos veiksniai, nors tokią priklausomybę nulemia genai. Pavyzdžiui, temperatūra gali
sąlygoti vėžlių (Chelonia), krokodilų (Crocodilia), kitų roplių lytį. Jūrinio pilvakojo moliusko Crepi-
dula fornicata lytis priklauso nuo amžiaus. Toks lyties nulėmimas yra labai plastiškas ir gali sąlygoti

46
didelius lyčių santykio nukrypimus. Lytinių chromosomų buvimas ir taisyklinga jų segregacija užtikri-
na maždaug vienodą vyriškosios ir moteriškosios lyties individų skaičių.
Dauguma augalų neturi diferencijuotų lytinių chromosomų. Kai kurioms rūšims, pvz., Melan-
drium album, būdinga XX/XY sistema. Be to, Y chromosoma turi didelę reikšmę apsprendžiant vyriš-
kąją lytį. Silene latifolia ir Rumex acetosa būdinga XX/XY1Y2 lytinių chromosomų sistema. Šių auga-
lų Y chromosomose nustatytos pasikartojančių DNR sekų sankaupos. Yra duomenų, kad Melandrium
album dozės kompensavimas vyksta metilinant vieną iš X chromosomų moteriškosios lyties indivi-
duose.

4.1 lentelė. Lytinių chromosomų sistemos

Sistema Vyriškoji Moteriškoji Pavyzdžiai
lytis lytis
XX/XY XY XX Dauguma žinduolių, daug vabzdžių, kai ku-
rie augalai
XX/XO XO XX Žiogai, skėriai ir daugelis kitų vabzdžių,
nematodai
X1X1X2X2/ X1X2Y X1X2Y X1X1X2X2 Kai kurie žinduoliai, vabzdžiai ir vorai
XX/XY1Y2 XY1Y2 XX Kai kurie žinduoliai, vabzdžiai ir vorai
ZZ/ZW ZZ ZW Paukščiai, kai kurie ropliai, drugiai
Haplodiploidija Haploidai Diploidai Plėviasparniai (bitės ir vapsvos)
Vieno iš tėvų chromo- Haploidai Diploidai Skydamariai
somų rinkinio suardymas
Transkripcijos lygis

4.12 pav. Dozės kompensavimo būdai. Drosophila melanogaster patinėlių (XY) X chromosomoje
esantys genai veikia dukart aktyviau nei patelių X chromosomoje. Caenorhabditis elegans her-
mafrodituose (XX) transkripcija nuo abiejų X chromosomų sumažėja dukart. Žinduolių moteriš-
kosios lyties individuose inaktyvinama viena iš dviejų X chromosomų (iš Huynh, Lee, 2005)
Skirtingose lytyse yra nevienodas X chromosomų skaičius, tačiau egzistuoja įvairūs dozės kom-
pensavimo mechanizmai: vienos X chromosomos inaktyvinimas (pvz., žinduoliuose), dukart efekty-
vesnė transkripcija (pvz., Drosophila patinėliuose), transkripcijos slopinimas (pvz., apvaliosios kirmė-
lės Caenorhabditis elegans hermafrodituose) (4.12 pav.).

47
 4.3.1. XX/XY lytinių chromosomų sistema ir dozės kompensacija

Žinduoliams Y chromosoma yra būtina vyriškosios lyties determinacijai. Nepriklausomai nuo to,
kiek yra X chromosomų, individai, neturintys Y chromosomos, yra moteriškosios lyties (pvz., X0,
XXX), o turintys bent vieną Y chromosomą – vyriškosios (pvz., XXY, XXXXY, XYY), nors bet ku-
riuo atveju jie gali turėti tam tikrų raidos sutrikimų.
Citologiniu požiūriu placentinių žinduolių X chromosoma daugeliu atžvilgių yra panaši į autoso-
mas: ji yra didelė (sudaro apie 5 proc. haploidinio chromosomų rinkinio; žmogaus X chromosoma yra
apie 165 Mb dydžio), joje yra daug genų (žmogaus X chromosomoje yra apie 1400 genų), moteriško-
sios lyties individuose gali vykti homologinių chromosomų konjugacija ir krosingoveris. Tačiau, paly-
ginti su autosomomis, X chromosomoje yra mažesnis genų tankis, joje daugiau genų, dalyvaujančių
lyties determinacijoje ir reprodukcijoje. Kita vertus, Y chromosoma daugeliu atžvilgiu labai skiriasi
nuo autosomų: ji nedidelė (žmogaus Y chromosoma yra apie 60 Mb dydžio), joje daug heterochroma-
tino (apie 30 Mb žmogaus Yq sudaro pasikartojančios nekoduojančios DNR sekos), mažai genų (apie
80).
Žmogaus X ir Y chromosomose yra du homologiniai pseudoautosominiai rajonai – PAR1 ir PAR2
(4.13 pav.). PAR1 yra X ir Y chromosomų trumpųjų pečių galuose (Xp22.3 ir Yp11.3). Jis yra apie 2,6
Mb ilgio, iki šiol jame identifikuota 13 funkcinių genų. Šis rajonas būtinas taisyklingai lytinių chromo-
somų segregacijai vyriškosios mejozės metu, jame visada vyksta krosingoveris, susidarant vienam
chiazmui. PAR2 pseudoautosominis rajonas yra lytinių chromosomų ilgųjų pečių galuose (Xq28 ir
Yq12), yra vos 320 kb ilgio, jame identifikuoti keturi genai ir du pseudogenai. Skirtingai nuo PAR1,
perkryža tarp X ir Y chromosomų PAR2 srityje yra reta (vos 2 proc.), ji nebūtina taisyklingai lytinių
chromosomų segregacijai užtikrinti.
Y chromosomos ilgojo peties proksimalinė dalis euchromatininė ir joje yra spermatogenezės genų,
o distalinėje dalyje yra dideli heterochromatino blokai. Sėklides lemiantis genas Sry (Sex–determining
region on Y, anksčiau buvo žinomas kaip lokusas Tdf, Testes determining factor) yra Y chromosomos
trumpojo peties proksimalinėje dalyje Yp11.3. Šis genas koduoja vieną iš HMG grupės baltymų, kuris
jungiasi su DNR ir reguliuoja genų, kontroliuojančių sėklidžių vystymąsi, veiklą. Sry genas yra esmi-
nis nulemiant vyriškąją lytį. Tai buvo patvirtinta tiriant neįprastas lyties anomalijas: kai kariotipas XX,
o fenotipas – vyriškasis, ir atvirkščiai, kai kariotipas XY, o fenotipas – moteriškasis. Paaiškėjo, kad
XX vyrai vienoje iš X chromosomų turi translokuotą Sry geną, tuo tarpu XY moterų Y chromosomos
Sry gene buvo identifikuotos jo veiklą inaktyvinančios taškinės mutacijos. Neseniai atrastas „sukibęs“
su X chromosoma DAX1 genas, dalyvaujantis moteriškosios lyties determinacijoje. XX individai turi
dvi DAX1 geno kopijas ir tai lemia gonadų diferenciaciją į moteriškąsias gonadas (kiaušides). Vėliau
kiaušidės gamina hormoną estrogeną, kuris toliau reguliuoja diferenciaciją į moteriškąją lytį. XY indi-

48
vidai turi po vieną DAX1 ir Sry genų kopiją. Antagonistinė šių genų sąveika lemia sėklidžių formavi-
mąsi, kurios vėliau gamina hormoną testosteroną, lemiantį tolesnę vyriškosios lyties diferenciaciją.

Y chromosoma

X chromosoma Pseudogenas
Genas

4.13 pav. Žmogaus X ir Y chromosomų pseudoautosominiai rajonai ir homologiniai genai (iš El–
Mogharbel, Graves, 2005)
Sterblinių ir kloakinių gyvūnų lytinės chromosomos labai skiriasi nuo placentinių gyvūnų. Sterbli-
nių X chromosoma yra žymiai mažesnė, palyginti su placentinių (sudaro apie 3 proc. haploidinio
chromosomų rinkinio). Ypač maža yra Y chromosoma ir joje nėra pseudoautosominio rajono. Kita
vertus, kloakinių lytinės chromosomos yra didelės, jose yra daug genų, kurie yra autosominiai placen-
tiniuose gyvūnuose.

49
 XX/XY lytinių chromosomų sistema yra būdinga ir kai kuriems vabzdžiams, pvz., Drosophila.
Tačiau, skirtingai nuo žinduolių, Y chromosoma nebūtina lyties determinacijai. Tokiu būdu drozofilos
XO individai yra fenotipiškai normalūs patinėliai, nors jie ir yra sterilūs (drozofilos Y chromosomoje
yra keletas fertilumo faktorių). Drosophila lytį lemia X chromosomų ir autosomų (A) santykis. X
chromosomų ir autosomų santykis X:A≥1 visada lemia moteriškąją lytį, o santykis X:A<0,5 – vyrišką-
ją. Drozofilos su tarpiniu santykiu X:A=0,67 yra interseksai (mozaikai, kurių viso organizmo lytinis
išsivystymas yra pakitęs).
Esminę reikšmę Drosophila lyties determinacijai turi genas Sxl (Sex–lethal), kuris yra neaktyvus
XY patinėliuose ir aktyvus XX patelėse. Geno Sxl aktyvinimui reikalingus bHLH, bZip ir kitus
transkripcijos veiksnius koduojantys genai yra X chromosomoje. Taigi, XX embrionų ląstelėse yra po
dvi kiekvieno šių genų dozes. To pakanka, kad būtų aktyvinta Sxl transkripcija ir užtikrintas moteriš-
kosios lyties embriono vystymasis. Priešingai, X0 ar XY ląstelėse yra tik pusė šių „sukibusių“ su X
chromosoma genų produktų. To nepakanka, kad pradėtų vykti Sxl transkripcija, vystosi vyriškosios
lyties embrionas.
Genas Sxl dalyvauja ir X chromosomos dozės kompensacijos valdyme. Drosophila yra būdingas
kitoks nei žinduolių dozės kompensacijos mechanizmas. Skirtingai nuo žinduolių, kuriuose dozė kom-
pensuojama inaktyvinant vieną moteriškosios lyties X chromosomą, Drosophila patinėlių X chromo-
somos transkripcijos lygis padidėja dukart, palyginti su patelių X chromosomomis. Dozės kompensaci-
jos procese dalyvauja penkių baltymų kompleksas, kuris jungiasi prie patinėlio X chromosomos (4.14
pav.). Šio komplekso baltymus koduojantys genai yra mle (maleless), msl–1, msl –2, ir msl –3 (male–
specific lethal) bei mof (males absent on the first).
Keturi šio komplekso baltymai: MSL1, MSL3, helikazė MLE ir histonų acetiltransferazė MOF,
yra ekspresuojami ir patelėse, ir patinėliuose. Penktasis komplekso baltymas MSL2 yra ekspresuoja-
mas tik esant neaktyviam Sxl genui, t.y. ląstelėse, kuriose yra tik viena X chromosoma. Kad susidarytų
funkciniu požiūriu aktyvus kompleksas, būtini visi penki baltymai. Taigi jis gali susidaryti tik patinė-
liams. Komplekso MOF baltymas yra histonų acetitransferazė, kuri specifiškai acetilina histono H4
liziną 16, taip pakeisdama (modifikuodama) X chromatino struktūrą. Kaip jau minėta, histonų acetili-
nimas užtikrina atviresnę chromatino struktūrą ir aktyvesnę transkripciją. Be to, dvi nekoduojančios
RNR, rox1 ir rox2 (RNA on the X chromosome) taip pat jungiasi tik su patinėlių X chromosoma. rox2
yra būtina MOF histonų acetiltransferazės jungimuisi prie X chromosomos. Patelėse Sxl inhibuoja rox
genų transkripciją ir msl–2 transliaciją. Taip sutrikdomas funkcionalaus MSL–MLE–MOF komplekso
formavimasis ir jungimasis prie patelių X chromosomos.

50
 MLE roX2
roX1 MOF

MSL-3

MSL-1 MSL-2

4.14 pav. MSL komplekso schema. MSL atsakingas už histono H4 lizino 16 (H4K16) hiperaceti-
linimą patinėlio X chromosomoje (iš Mendjan, Akhtar, 2007)
Dozės kompensacijos defektai kiekvienoje lytyje yra letalūs. Patinėlio X chromosomoje genų do-
zės kompensacijos reguliavimas yra individualus, kai kurių genų kompensacijos mechanizmas nepa-
liečia: pvz., genų, kurių ekspresija vyksta tik vienoje lytyje (trynio baltymų genai), ir genų, kurie yra ir
X, ir Y chromosomose.

4.3.2. XX/X0 lytinių chromosomų sistema ir dozės kompensacija

Ši lyties determinacijos sistema yra būdinga žiogams, blakėms ir daugeliui kitų vabzdžių, nemato-
dams. Aprašyta ir keletas žinduolių rūšių, neturinčių Y chromosomos. Geriausiai ištirta ir plačiausiai
aprašyta yra nematodų Caenorhabditis XX/X0 lyties determinacijos sistema. Individų lytis priklauso
nuo X chromosomų ir autosomų santykio. Identifikuoti lyties determinacijoje ir X chromosomų skai-
čiavimo mechanizme dalyvaujantys genai.
C. elegans diploidiniai XX individai yra hermafroditai. Diploidiniai patinėliai yra X0 (dažniausiai
jie atsiranda dėl chromosomų neišsiskyrimo mejozės metu). X chromosomų skaičius nematodų ląstelė-
se lemia geno xol–1 (X0 lethal) ekspresiją, nuo kurios priklauso vyriškojo fenotipo vystymasis. xol–1
geno ekspresija vyksta tik patinėliuose (4.15 pav.). Kai xol–1 neaktyvus, išsivysto hermafroditai. Esant
neaktyviam xol–1 genui, aktyvūs yra lyties determinacijos ir dozės kompensacijos genai sdc–1, sdc–2
ir sdc–3 (sex determination and dosage compensation). Šių genų produktai SDC–2 ir SDC –3, taip pat
balymas DPY–30 (dpy–30, DumPY, geno produktas) jungiasi prie abiejų hermafrodito X chromosomų.
Be to, esant SDC–2 ir SDC –3 baltymams, kiti baltymai: DPY–26, DPY–27, DPY–28 ir MIX–1, taip
pat jungiasi prie X chromosomų. DPY–27 ir MIX–1 yra SMC tipo chromatino kondensacijai reikalingi
baltymai. Dėl chromatino kondensacijos transkripcija nuo abiejų X chromosomų hermafrodituose su-
mažėja ir taip kompensuojama X chromosomoje esančių genų dozė. C. elegans patinėliuose xol–1 ge-
nas yra aktyvus, taip slopinama genų sdc–1, sdc–2 ir sdc–3 veikla. Kai nėra baltymų SDC–2 ir SDC –
3, nevyksta chromatino kondensacija, transkripcija išlieka aktyvi (4.12 pav.)

51
 Patinėlis (X0) Hermafroditas (XX)
X signaliniai elementai
(genai)
Ekspresija xol–1 (X–lethal–1) Neaktyvus

↓ ↓
Nėra SDC–2, –3 ir DPY–30 SDC–2, –3 ir DPY–30 balty-
baltymų; nevyksta X chromo- sdc–1, –2, 3 mai jungiasi prie X chromoso-
somos kondensacija (sex determination and dosage mos
compensation)

↓
DPY–26, –27, –28 baltymai
dpy–26, –27, –28 jungiasi prie X chromosomos
(dumpy)

↓
mix–1 MIX–1 baltymas jungiasi prie
X chromosomos esant DPY–2

↓
X chromosomos kondensacija
ir sumažėjusi ekspresija
4.15 pav. Dozės kompensacija Caenorhabditis elegans (pagal Sumner, 2003)

4.3.3. ZZ/ZW lytinių chromosomų sistema

Šioje sistemoje vyriškoji lytis yra homogametinė (ZZ), o moteriškoji – heterogametinė (ZW).
Toks lyties determinacijos būdas būdingas paukščiams ir daugeliui roplių. Iš esmės ši sistema nesiski-
ria nuo XX/XY sistemos. Kaip ir XX/XY sistemoje W chromosoma yra maža, joje daug heterochro-
matino. Paukščių Z ir W chromosomos mejozės metu konjuguoja, jos turi pseudoautosominius rajo-
nus, kuriuose vyksta krosingoveris. Kol kas tiksliai nežinoma, koks yra paukščių lyties determinacijos
mechanizmas. Manoma, kad lytį gali lemti Z chromosomų ir autosomų santykis. Bet kuriuo atveju
paukščiams yra būdingas tam tikras lyties determinacijos plastiškumas: patelėse tik kairioji gonada (ly-
tinė liauka) diferencijuojasi į kiaušidę; pašalinus kiaušidę, dešinioji gonada diferencijuojasi į sėklidę.

4.3.4. Haplodiploidija ir chromosomų rinkinio suardymas

Haplodiploidijos atveju lytis priklauso nuo chromosomų rinkinių skaičiaus: haploidiniai individai
yra vyriškosios lyties, o diploidiniai – moteriškosios. Taigi daugeliu atvejų patinėliai vystosi iš neap-
vaisintų kiaušinėlių, o patelės – iš apvaisintų. Tačiau haploidinės yra tik patinėlių generatyvinės ląste-
lės (patinėliuose mejozė nevyksta), o somatinės ląstelės yra diploidinės (dėl endomitozės). Toks lyties
determinacijos būdas būdingas daugeliui nariuotakojų, tarp jų erkėms (Acari), tripsams (Thysanopte-
ra), bitėms, skruzdėlėms ir vapsvoms (Hymenoptera). Lyties determinacijos haplodiploidijos būdu
mechanizmai bene daugiausia tirti Hymenoptera. Nekelia abejonių, kad yra keletas skirtingų mecha-
52
nizmų. Vienas paprasčiausių yra vieno lokuso multi–alelinis modelis. Remiantis šiuo modeliu, hetero-
zigotos visada yra patelės, tačiau hemizigotos arba diploidinės homozigotos yra patinėliai. Toks me-
chanizmas yra būdingas keletui rūšių.
Viena keisčiausių yra skydamarių lyties determinacija. Pavyzdžiui, slyvinis miltamaris lytinių
chromosomų neturi, tiek patelės, tiek patinėliai vystosi iš apvaisintų kiaušinėlių. Embrionuose, iš kurių
vystysis patelės, abu chromosomų rinkiniai išlieka euchromatininiai, tačiau patinėlių embrionuose vie-
nas chromosomų rinkinys arba tampa fakultatyviuoju heterochromatinu, arba pašalinamas. Heteroch-
romatinizuotas chromosomų rinkinys visada yra tėvinės kilmės ir tai yra puikus genominio imprintingo
pavyzdys. Intaktinis, tėvinės kilmės heterochromatininis chromosomų rinkinys, yra būtinas patinėlių
fertilumui.

Naudota ir rekomenduojama literatūra

1. Avner Ph., Heard E. X-chromosome inactivation: counting, choice and initiation. Nature Re-
views/Genetics 2001; 2: 59-67.

2. Constantini M., Clay O., Federico C., Saccone S., Auletta F., Bernardi G. Human chromoso-
mal bands: nested structure, high-definition map and molecular basis. Chromosoma 2007; 116:
29-40.

3. Deloukas P., Schuler G.D., Gyapay G. et al. A physical map of 30000 human genes. Science
1998; 282: 744-746.

4. Dernburg A.E., Sedat J.W., Hawley R.S. Direct evidence of a role for heterochromatin in mei-
otic chromosome segregation. Cell 1996; 86: 135-146.

5. Dillon N., Festenstein R. Unravelling heterochromatin: competition between positive and ne-
gative factors regulates accessibility. Trends Genet 2002; 18: 252–258.

6. Duthie S.M. Mechanisms of X-inactivation. Encyclopedia of Life Sciences. London, Nature

Publishing Group, 2001.

7. Filatov D.A., Moneger F., Negrutiu I., Charlesworth D. Low variability in a Y-linked plant
gene and its implications for Y-chromosome evolution. Nature 2000; 404: 388-390.

8. Graves J.A.M. Mammals that break the rules: genetics of marsupials and monotremes. Annual
Review of Genetics 1996; 30: 233-260.

9. Graves J.A.M. The X – a sexy chromosome. Bioessays 2001; 23: 1091-1094.

10. Heard E. Recent advances in X-chromosome inactivation. Curr Opin Cell Biol 2004; 16: 247-
255.

11. Heard E., Clerc P., Avner P. X-chromosome inactivation in mammals. Annu Rev Genet 1997;
31: 571-560.

12. Henikoff S. Heterochromatin function in complex genomes. Biochim Biophys Acta 2000;
1470:1–8.

53
13. Huynh K.D., Lee J.T. Inheritence of a pre-inactivated patternal X chromosome in early mouse
embryo. Nature 2003; 426: 857-862.

14. Huynh K.D., Lee J.T. X-chromosome inactivation: a hypothesis linking ontogeny and phylo-
geny. Nature Reviews/Genetics 2005; doi:10.1038/nrg1604

15. Huisinga K.L., Brower-Toland B., Elgin S.C.R. The contradictory definitions of heterochro-
matin: transcription and silencing. Chromosoma 2006; 115: 110–122.

16. Larizza L., Doneda L. Heterochromatin: constitutive. Encyclopedia of Life Sciences. London:
John Wiley&Sons Ltd., 2005.

17. Le H.D., Donaldson K.M., Cook K.R., Karpen G.H. A high proportion of genes involved in
position effect variegation also affect chromosome inheritance. Chromosoma 2004; 112: 269–
276.

18. Lee J.T., Davidow L.S., Warshawsky D. TsiX, a gene antisense to Xist at the X-inactivation
centre. Nature Genet 1999; 21: 400-404.

19. Legube G., McWeeney S.K., Lercher M.J., Akhtar A. X chromosome wide profiling of MSL-1
distribution and dosage compensation in Drosophila. Genes Dev 2006; 20: 871-883.

20. Marin I. Dosage compensation mechanisms: evolution. Encyclopedia of Life Sciences. Lon-
don: John Willey&Sons, Ltd., 2006.

21. Marin I., Siegal M.L., Baker B.S. The evolution of dosage-compensation mechanisms. Bioes-
says 2000; 22: 1106-1114.

22. Meyer B.J. Sex in the worm: counting and compensating X-chromosome dose. Trends in Ge-
netics 2000; 16: 247-253.

23. Mendjan S., Akhtar A. The right dose for every sex. Chromosoma 2007; 116: 95-106.

24. Muller F., Bernard V., Tobler H. Chromatin diminution in nematodes. Bioessays 1996; 18;
133-138.

25. Ogawa Y., Lee J.T. Antisense regulation in X inactivation and autosomal imprinting. Cytoge-
net Genome Res 2002; 99: 59-65.

26. Okamoto I., Otte A.P., Allis C.D., Reinberg D., Heard E. Epigenetic dynamics of imprinted X
inactivation during early mouse development. Science 2004; 303: 644-649.

27. Panning B., Dausman J., Jaenisch R. X chromosome inactivation is mediated by Xist RNA
stabilisation. Cell 1997; 90: 907-916.

28. Reik W., Lewis A. Co-evolution of X-chromosome inactivation and imprinting in mammals.
Nature Reviews/Genetics 2005; 10.1038. www.nature.com/reviews/genetics

29. Richards E.J., Elgin S.C. Epigenetic codes for heterochromatin formation and silencing: roun-
ding up the usual suspects. Cell 2002; 108: 489–500.

30. Straub T., Neumann M.F., Prestel M., Kremmer E., Kaether C., Haass C., Becker P.B. Stable
chromosomal association MSL2 defines a dosage-compensating nuclear compartment. Chro-
mosoma 2005; 114: 352-364.

54
31. Wallace J.A., Orr-Weaver T.L.Replication of heterochromatin: insights into mechanisms of
epigenetic inheritance. Chromosoma 2005; 114: 389–402.

32. Warburton P.E., Cooke H.J. Hamster chromosomes containing amplified human α-satellite
DNA show delayed sister chromatid separation in the absence of de novo kinetochore forma-
tion. Chromosoma 1997; 106: 145-159.

33. Wegel E., Shaw P. Gene activation and deactivation related changes in the three-dimensional
structure of chromatids. Chromosoma 2005; 114: 331-337.

34. Weiler K.S., Wakimoto B.T. Heterochromatin and gene expression in Drosophila. Annual Re-
view Genetics 1995; 29: 577-605.

35. Wolfner M.F. Chromosome function: Sex differences. Encyclopedia of Life Sciences, London:
Nature Publishing Group, 2001.

36. Zarkower D. Establishing sexual dimorphism: conservation amidst diversity? Nature Re-
views/Genetics 2001; 2: 176-185.

55
 5. Specifinės sandaros ir struktūros chromosomos

5.1. Politeninės chromosomos

Politenines chromosomas uodo trūklio Chironomus plumosus lervų seilių liaukų ląstelėse pirmasis
atrado ir aprašė 1881 m. T. Balbijanis (T. Balbiani) (5.1 pav.). Praėjus beveik 50 metų, jos buvo atras-
tos ir kitų vabzdžių lervų seilių liaukų, Malpigijaus vamzdelių, hipodermos, žarnų ir raumenų ląstelių
branduoliuose. Politeninės chromosomos yra būdingos Diptera, Collembola būrių atstovams, blakstie-
notosioms infuzorijoms (Stylonychia, Oxytricha), rastos tam tikruose kai kurių augalų ir žinduolių spe-
cializuotuose audiniuose ir organuose (endosperme, kaliuse, trofoblaste, vėžiniuose audiniuose). Di-
džiulę reikšmę išaiškinant politeninių chromosomų struktūrą turėjo 1933–1937 m. atlikti T.S. Painte-
rio, N. Koltzofo (N.K. Koltzoff), P. Kolerio (P. Ch. Koller) (pasiūliusio terminą „politeninės chromo-
somos“) tyrinėjimai. Geriausiai ištirtos dvisparnių būrio Drosophila, Chironomus ir Rhynchosciara
genčių rūšių politeninės chromosomos. Jų chromosomos yra stambios, ryškiai ruožuotos, todėl labai
patogu tirti šių chromosomų sandarą bei jos pokyčius. Be to, politeninės chromosomos yra interfazinės
chromosomos, jos yra transkribuojamos, o tai sudaro retą galimybę tiesiogiai tirti bei įvertinti įvairių
aplinkos veiksnių poveikio įtaką transkripcijos aktyvumui.

5.1 pav. Pirmasis 1881 m. T. Balbijanio uodo trūklio Chironomus plumosus lervų seilių liaukų po-
liteninių chromosomų piešinys (iš Zhimulev, 2001)

5.1.1. Politeninių chromosomų susidarymas ir morfologija

Politeninės chromosomos susidaro dėl endoreduplikacijos: kiekvieno DNR replikacijos ciklo pa-
baigoje dukterinės chromatidės neišsiskiria, lieka lygiagrečiai linijiškai išsidėsčiusios, formuojasi di-
delės ir storos chromosomos. Šių nuoseklių DNR replikacijos ciklų metu branduolio apvalkalėlis ir
branduolėlis išlieka intaktiniai. Susiformavusios politeninės chromosomos jau negali dalyvauti mitozė-
je. Dažniausiai DNR kiekis branduolyje didėja geometrinės progresijos būdu – 2n, kur n yra replikaci-
jos ciklų skaičius. Nukrypimus nuo šio įprastinio modelio sąlygoja įvykę papildomi replikacijos ciklai
56
arba mažesnis jų skaičius. Žinoma, kad yra chromosomų rajonai, kuriuose DNR amplifikacija visiškai
nevyksta arba vyksta mažesnis replikacijos ciklų skaičius, taip pat yra segmentai, kuriuose įvyksta pa-
pildomi DNR replikacijos ciklai. Drosophilidae šeimos atstovų politeninės chromosomos yra susijun-
gusios savo centromeriniais rajonais, sudarydamos vieną chromocentrą, tačiau daugelio kitų rūšių poli-
teninės chromosomos chromocentro nesudaro (5.2 ir 5.3 pav.). Politeninių chromosomų chromocentras
atitinka mitozinių chromosomų heterochromatiną. Drosophila genties rūšims būdingi du heterochro-
matino tipai: α– ir β– heterochromatinas. α–heterochromatiną daugiausia sudaro palydovinė DNR ir
jis yra chromocentro viduryje. α–heterochromatiną supa labiau išsisklaidęs β–heterochromatinas (5.2
pav.). Įdomu tai, kad genų tankiai β–heterochromatine ir euchromatine yra panašūs. β–
heterochromatine yra daug vidutinio dažnio pasikartojančių sekų, ypač judriųjų P elementų. P elemen-
tai yra išsklaidyti (disperguoti) tarp palydovinės DNR sekų, kurios sudaro mitozinių chromosomų cen-
tromerinį heterochromatiną. Vykstant politenizacijai, šių vidutinio dažnio pasikartojančių sekų repli-
kacijos ciklų skaičius yra toks pat kaip ir euchromatininių chromosomos rajonų, o palydovinės DNR
amplifikacija nevyksta.

5.2 pav. Drosophila melanogaster politeninių chromosomų chromocentras. Matomas tankus α–

heterochromatinas (a) ir jį supantis difuzinis β–heterochromatinas (b) (iš Sumner, 2003)
Mažesnis centromerinio heterochromatino endoreduplikacijos ciklų skaičius, palyginti su euchro-
matinu, yra būdingas ir kitoms rūšims (pvz., Sciara coprophila, Sarcophaga bullata). Priešingai, kai
kurių daiginių uodelių Sciaridae šeimos rūšių lervose vėlyvosiose vystymosi stadijose vyksta papil-
domi tam tikrų politeninių chromosomų rajonų replikacijos ciklai. Susiformuoja taip vadinamieji DNR
pūpsniai (angl. puffs). Šiose srityse vyksta ir RNR sintezė, tačiau skirtingai nuo politeninių chromoso-
mų tipiškų pūpsnių, kurie sudaryti iš dekondensuotos DNR, DNR pūpsniai sudaryti iš papildomai am-
plifikuotos DNR. Tokie DNR pūpsniai su 2, 4 ir 8 kartus amplifikuotomis DNR sritimis aprašyti Scia-
ra, Rhynchosciara ir Bradysia genčių rūšyse.

57
 N

N N

BR

5.3 pav. Chironomus duplex politeninės chromosomos. BR, Balbijanio žiedas; N, branduolėliai (iš
www.genetics. unimelb.edu)
Formuojantis politeninėms chromosomoms, dažnai vyksta ne tik jų endoreduplikacija, bet ir ho-
mologinių chromosomų konjugacija (Drosophila, Chironomus genčių rūšys). Susijungusios dvi homo-
loginės chromosomos atrodo kaip viena ir branduoliuose matomas haploidinis chromosomų skaičius
(5.4 pav.). Somatinė konjugacija vyksta ne visuomet, ji nebūdinga Colembolla vabzdžiams. Nėra galu-
tinai aišku, ar vyksta chromosomų konjugacija infuzorijų ir žinduolių ląstelėse. Dažnai chromosomų
sinapsė yra nepilna, pvz., Simuliidae šeimos rūšyse. E.G Balbijanis ir H. Baueris (H. Bauer) aprašė
specifinę asinapsę: Chironomus plumosus konjugacija nevyksta tik tarp vienos (ketvirtosios) chromo-
somų poros.
Politeninės chromosomos yra smarkiai dekondensuotos, todėl 70–250 kartų ilgesnės už normalias
chromosomas. Pavyzdžiui, drozofilos politeninės chromosomos yra apie 150 kartų ilgesnės už norma-
lias metafazines chromosomas (5.1 lentelė).

5.1 lentelė. Drosophila melanogaster metafazinių ir politeninių chromosomų ilgių palyginimas

Metafazinės chromosomos Politeninės interfazinės
Chromosomos nr.
ilgis, µm chromosomos ilgis, µm
1 (X) 1,5 –3,5 220
(Y) 1,8 – 2
2 2,2 – 5,8 460
3 2,8 – 5,2 485
4 0,2 – 0,8 15

58
 Heterochromatinas
Centromera

A B

5.4 pav. Schematinis Drosophila melanogaster kariotipo ir politeninių chromosomų komplekso

piešinys (A) ir seilių liaukų politeninės chromosomos (B). D. melanogaster kariotipą sudaro ketu-
rios chromosomų poros: pirmoji pora – lytinės chromosomos (X chromosoma yra akrocentrinė; Y
chromosoma submetacentrinė); antroji ir trečioji poros – stambios metacentrinės chromosomos;
ketvirtoji pora – nedidelės taško formos chromosomos (centromera difuzinė). Drozofilos lervų sei-
lių liaukų ląstelėse vyksta homologinių chromosomų somatinė konjugacija. Visos nehomologinės
chromosomos susijungia centromeriniais rajonais, sudarydamos vieną chromocentrą. Drozofilos
patinėlių ląstelėse Y chromosoma yra chromocentre, antrosios ir trečiosios metacentrinių chromo-
somų pečiai preparatuose matomi kaip savarankiški elementai (www.mun.ca)
Politeninės chromosomos formuojasi tam tikrais organizmo vystymosi etapais bei tam tikrų audi-
nių ir organų ląstelėse (dažniausiai atliekančiose įvairias sekrecines funkcijas), kuriose vyksta ypač
intensyvūs metabolizmo procesai. Politenija užtikrina aukštą ir nepertraukiamą organo funkcinį akty-
vumą. Reikia pažymėti, kad skirtingų rūšių tų pačių organų ląstelėms ir tos pačios organizmų rūšies
skirtingų organų ląstelėms būdingas nevienodas politenijos lygis (5.2 lentelė). Pavyzdžiui, Chironomus
tentans Malpigijaus vamzdelių ląstelių chromosomose gali įvykti iki 9 endoreduplikacijos ciklų (t.y.
jose gali būti iki 29 , arba 512, DNR kopijų), o seilių liaukų ląstelių chromosomose iki 13 endoredupli-
kacijos ciklų (politeninę chromosomą sudaro 213 , arba 8192, DNR kopijų). Be to, to paties audinio
skirtingose ląstelėse gali būti nevienodas politenijos lygis. Pavyzdžiui, kai kurioms Drosophila genties
rūšims yra būdinga, kad jų seilių liaukų chromosomose įvyksta iki 10 endoreduplikacijos ciklų. Be to,
ląstelės su mažesniu politenijos lygiu (8 endoreduplikacijos, 256 DNR kopijos) sudaro apie 10 proc.
visų ląstelių ir esti proksimalinėje seilių liaukų dalyje. Distalinėje dalyje esančioms ląstelėms (suda-
rančioms apie 70 proc.) yra būdingos chromosomos, praėjusios 10 endoreduplikacijos ciklų, jas sudaro
1024 DNR kopijos.

5.2 lentelė. Kai kurių organizmų ląstelėse nustatytas chromosomų politenijos lygis (pagal Zhimu-
lev, 2001)
Rūšis Organas Politenijos lygis (C)
Chironomus plumosus Lervos seilių liaukos 1024 – 4096
Chironomus tentans Lervos seilių liaukos 8192 – 32768
Drosophila melanogaster Lervos seilių liaukos 1024 – 2048
Lervos vidurinioji žarna 512 – 1024
Imaginaliniai Malpigijaus vamzdeliai 2 – 256
Lervos riebaliniai kūneliai 16 – 512
59
 Rūšis Organas Politenijos lygis (C)
Rhynchosciara angelae Lervos seilių liaukos 4000 – 16000
Lervos seilių liaukos po viduląstelinės 512000 – 1024000
mikrosporidinės infekcijos
Žinduoliai, įvairios rūšys Trofoblastas 64 – 4096
Augalai, įvairios rūšys Suspensorius, haustorijos, antipodės, 2 – 8192
sinergidės

5.5 pav. Chromatidžių išsidėstymas ir konjugacija įprastose politeninėse chromosomose (A), krip-
tinės politenijos atveju (B) ir „bumbulo“ (pompon) tipo chromosomose (C) (iš Zhimulev, 2001)
Politeninių chromosomų morfologija priklauso nuo chromatidžių konjugacijos laipsnio (5.5 pav.).
Esant maksimaliai homologinių chromatidžių konjugacijai, formuojasi įprastos politeninės chromoso-
mos: cilindrinės storos „virvutės“ su aiškiais skersiniais ruožais (vabzdžių, Diptera lervų seilių liauko-
se, Malpigijaus vamzdeliuose, epidermio ląstelėse). Kai dukterinių chromatidžių konjugacija yra mi-
nimali, formuojasi poliploidiniai tinklinės struktūros branduoliai (kriptinė politenija). Kriptinė politeni-
ja nustatyta vabzdžių, kolembolų Collembola lervų seilių liaukose, žinduolių trofoblasto, vėžinėse ląs-
telėse, augalų endosperme, sinergidėse, antipodėse, kaliuse (5.6 pav.). Kai kuriais atvejais pavienių
chromosomų chromatidžių konjugacija gali būti visiškai sutrikdyta. Tokia politeninė chromosoma at-
rodo išsklaidyta (difuzinė), tai „pompon“ (bumbulo) tipo chromosoma. Aplinkos sąlygos gali turėti
įtakos politeninių chromosomų morfologijai. Pavyzdžiui, kai Aphiohaeta xanthina lervos vystosi nor-
maliomis sąlygomis, jų seilių liaukų ląstelėse formuojasi įprastos politeninės chromosomos. Branduo-
lio struktūra tampa tinklinė, kai maiste trūksta baltymų ir riebalų. Stebinantys yra pupų Phaseolus coc-
cineus ir Ph. vulgaris politeninių chromosomų morfologijos pokyčiai: kai augalai auginami 20–220C
temperatūroje, politeninės chromosomos yra „pomponų“ tipo, tačiau, auginant augalus žemoje tempe-
ratūroje (120C dieną, 80C naktį), chromosomos yra trumpos, matomi ryškūs ruožai – jos yra įprasto
tipo. Paprastai žemoje temperatūroje politeninių chromosomų ruožai visada būna ryškesni.
60
 A B
5.6 pav. Phaseolus acutifolius (A) ir Vigna unguiculata (B) tapeto branduolių politeninės chromo-
somos (pagal Carvalheira, 2000)

5.1.2. Politeninių chromosomų struktūra

Politeninės chromosomos sudarytos iš pakaitomis besikartojančių intensyviai nusidažiusių ruožų –

segmentų ir silpnai nusidažiusių tarpsegmentinių sričių (5.7 pav.). Chromosomų ruožuotumas yra spe-
cifinis, būdingas kiekvienai chromosomai. Todėl lengvai galima identifikuoti bet kokius politeninių
chromosomų sandaros pokyčius. Tos pačios rūšies organizmų visų audinių politeninių chromosomų
ruožuotumo piešinys yra vienodas. Tačiau pūpsnių susidarymas įvairiuose audiniuose skiriasi ir tai gali
sąlygoti specifines audinių politeninių chromosomų ruožuotumo ypatybes. Kartais šie skirtumai gali
būti labai dideli. Pavyzdžiui, muselės Ceratitis capitata seilių liaukų ir šerelių trichogeninėse ląstelėse
politeninių chromosomų piešinys toks skirtingas, kad beveik neįmanoma atpažinti homologinių chro-
mosomų.

5.7 pav. D. melanogaster politeninės chromosomos fragmentas (iš www.bionet.nsc.ru)

Pirmą kartą D. melanogaster ruožus suskaičiavo ir išsamiai aprašė 1930 m. C. Bridžesas (C.B.
Bridges). 1976 m. G. Lefevras (G. Lefevre) D. melanogaster genome identifikavo 5059 ruožus. Šiuo-
laikinės elektroninės mikroskopijos metodais skirtinguose politeninių chromosomų rajonuose nustato-
ma iki 25 proc. daugiau ruožų. Tai galima paaiškinti ne tik didesne elektroninės mikroskopijos skiria-
mąja geba, bet ir specifinių chromosomų paruošimo metodų taikymu. Naudojant šiuos metodus, chro-
mosomos ištempiamos ir taip išryškinami papildomi ruožai. Taip D. melanogaster genome išryškina-
ma iki 6000–7000 ruožų.

61
 Tarpsegmen-
tinės sritys Segmentai

1 µm

5.8 pav. Drosophila politeninės chromosomos fragmento elektroninė mikrofotografija. Skirtingo

dydžio ir tankio segmentus skiria tarpsegmentinės sritys, sudarytos iš mažiau kondensuoto chro-
matino (iš Alberts et al., 2003)
Chromosomų ruožuotumą sąlygoja chromatino kondensacijos skirtumai. Sritys, kuriose chromati-
nas yra itin smarkiai kondensuotas, vadinamos chromomeromis. Politeninėje chromosomoje homolo-
ginės chromomeros išsidėsto greta, suformuodamos segmentą (5.8 pav.). Kiekvieną segmentą sudaro
daug 100–500 Ao dydžio chromomerų. Segmento dydis priklauso nuo jį sudarančių chromomerų dy-
džio, chromatino kondensacijos laipsnio. Didžiausio segmento ilgis yra 0,5 µm, mažiausio – 0,05 µm.
Vidutinio dydžio Drosophila melanogaster segmentą sudaro apie 30 kb porų (nuo 3000 iki 300000
nukleotidų porų). Segmentai nuo tarpsegmentinių sričių skiriasi DNR kiekiu: segmentuose yra sutelkta
iki 95 proc. visos DNR, tarpsegmentinėse srityse – 5 proc. Tarpsegmentinių sričių DNR turtinga AT
poromis, jų chromatinas yra labiau dekondensuotas. Vidutinis tarpsegmentinių sričių ilgis 0,1–0,2 µm
(0,05 – 0,38 µm), dydis apie 3,8 kb. Šiose srityse yra žymiai daugiau nehistoninių baltymų.
Ilgą laiką manyta, kad drozofilos politeninių chromosomų ruožų skaičius apytiksliai atitinka genų
skaičių, taigi vienas ruožas – vienas genas. Įdomu tai, kad dar 1937 m. S. Alichanjanas (S. Alikhanian)
D. melanogaster X chromosomoje identifikavo 968 genus, ir šis skaičius labai artimas šioje chromo-
somoje stebimų ruožų skaičiui – 1012. Kita vertus, dabar manoma, kad D. melanogaster X chromoso-
moje yra apie 1360 genų, tai yra viename ruože turėtų būti du genai.

5.9 pav. Chironomus tentans 4 chromosomos pūpsnis (Balbijanio žiedas) susidarė paveikus ekdi-
zonu. Žymėto uridino (juodi taškeliai) įjungimas rodo, kad vyksta aktyvi mRNR sintezė (iš
http://users.rcn.com)
Politeninių chromosomų segmentai gali būti viename iš dviejų būvių – kompaktiški arba išsipūtę.
Susidarant šiems išsipūtimams – pūpsniams, vyksta DNR dekondensacija. Pūpsniai yra nepastovios
struktūros: jie tai atsiranda, tai išnyksta ir vėl atsiranda kitose chromosomos vietose. Tačiau pūpsnių
formavimosi procesui būdingas tam tikras stabilumas: tik 13 proc. išsipūtimų atsiranda ar išnyksta, 55
62
proc. – nekeičia savo aktyvumo lygio, 32 proc. – aktyvumas kinta, tačiau jie ne visiškai išnyksta. Daž-
niausiai pūpsnio formavimesi dalyvauja vienas segmentas ir viena ar dvi gretimos tarpsegmentinės sri-
tys. Pūpsniai – aktyvios transkripcijos vietos, juose vyksta intensyvi mRNR sintezė. Pūpsniai yra įvai-
raus dydžio – nuo nedidelių šiek tiek puriais kraštais išsipūtimų iki labai didelių išsipūtimų, vadinamų
Balbijanio žiedais (5.9 pav.). Pūpsnių atsiradimas ir regresija vyksta griežtai nustatyta tvarka, jų spek-
tras yra specifinis kiekvienam audiniui, priklausomai nuo to, kokie genai tuo metu yra veiklūs. Pavyz-
džiui, D. melanogaster pūpsnis, esantis 3C srityje, yra aktyvus ankstyvosiose lervos vystymosi stadijo-
se, po to vyksta jo regresija ir jis vėl tampa aktyvus prieš lervai virstant lėliuke. Tuo tarpu pūpsnis,
esantis srityje 2B 13–17, yra aktyviausias tuomet, kai pūpsnis 3C jau yra regresavęs (5.10 pav.).

62A 62C

62E 62E 62E 62E 62E 62E

62E 62E

63E 63E
63E 63E 63E 63E 63E
63F
64A 63E

64F
64B

A B C D E F G H

5.10 pav. Pūpsnių susidarymas Drosophila melanogaster 3 chromosomoje normalaus vystymosi

metu 20 valandų laikotarpiu. Lervai virstant lėliuke, vieni pūpsniai atsiranda, regresuoja ir vėl atsi-
randa (iš http://users.rcn.com)
Pūpsnių susidarymą chromosomose gali indukuoti daugelis aplinkos veiksnių (hormonai, šilumi-
nis šokas, nuo 250 C iki 370 C temperatūros) (5.11 pav.). Žinoma, kad steroidinis hormonas ekdizonas,
reguliuojantis vabzdžių metamorfozę, indukuoja daugelio Drosophila ir Chironomus rūšių lervų vėly-
vosiose vystymosi stadijose atsirandančių pūpsnių aktyvumą – indukuojama ekspresija genų, koduo-
jančių baltymus, kurių reikia lervos nėrimuisi ir virtimui lėliuke.

63
 63A1–3 63B9 63E2–3

5.11 pav. Hormonu ekdizonu ir temperatūriniu šoku indukuoti pūpsniai D. melanogaster lervų
seilių liaukų ląstelėse. Chromosomos rajonas 63A–E: prieš (B) ir po (C) temperatūrinio šoko;
prieš (B) ir po (A) poveikio ekdizonu. Ekdizonas indukuoja segmento 63E2–3, o temperatūrinis
šokas segmento 63B9 aktyvumą (iš Zhimulev, 2001)

5.1.3. Politenininų chromosomų aprašymo sistema

Segmentų kiekis, jų išsidėstymo tvarka yra individuali, būdinga kiekvienai chromosomai. Šis išsi-
dėstymas tos pačios rūšies gyvūnų tuose pačiuose audiniuose yra vienodas. Panaši segmentų išsidės-
tymo tvarka yra būdinga ir artimoms rūšims, pavyzdžiui, Drosophila simulans ir Drosophila melano-
gaster. Politeninių chromosomų ruožuotumo individualumas ir struktūros pastovumas įgalino T.S.
Painterį (1933–1935 m.), o vėliau ir C. Bridžesą (1935–1939 m). sudaryti citologinius D. melanogaster
politeninių chromosomų genolapius.

5.12 pav. Drosophila melanogaster X chromosomos fragmento segmentų išsidėstymas ir aprašy-

mo sistema (pagal www.cbs.dtu.dk)
C. Bridžesas pasiūlė labai paprastą chromosomų aprašymo sistemą, įgalinančią pažymėti ir apra-
šyti bet kurį D. melanogaster politeninių chromosomų segmentą (5.12 pav.). Kiekviena chromosoma

64
dalijama į 20 morfologinių vienetų, kuriems suteikiami skaitmeniniai indeksai: X chromosomoje 1–20;
2 chromosomos kairiajame L2 petyje 21–40; 2 chromosomos dešiniajame R2 petyje 41–60; 3 chromo-
somos kairiajame L3 petyje 61–80; 3 chromosomos dešiniajame R3 petyje 81–100; 4 chromosomoje
101–102. Kiekvienas morfologinis vienetas skirstomas į šešias sritis, suteikiant joms raidinius indek-
sus (A, B, C, D, E, F). Be to, kiekvienas šioje srityje esantis segmentas žymimas numeriu. 1930 m.
C.B. Bridžesas D. melanogaster genome identifikavo 2650 segmentus: 1 chromosomoje – 537; 2
chromosomoje – 1032; 3 chromosomoje – 1047; 4 chromosomoje – 34.
Politeninėse chromosomose mikroskopu yra matomi vos žymūs chromosomų persitvarkymai: de-
lecijos, duplikacijos, inversijos, translokacijos (5.13 pav.). Vykstant homologinių chromosomų konju-
gacijai, persitvarkymų vietose formuojasi kilpos. Sudarant citologinius chromosomų genolapius, pato-
giausia tirti delecijas, nes „iškritusį“ chromosomos segmentą galima aptikti ir genetiniais metodais.
Indukuojant delecijas heterozigotose pagal recesyviąsias mutacijas, recesyvusis genas gali atsidurti
hemizigotinėje būsenoje ir pasireikšti fenotipiškai. Tiriant citologiškai tokius individus su recesyviuoju
požymiu, nustatoma, kurioje chromosomoje ir kurioje jos vietoje yra tiriamasis genas. Vykstant homo-
loginių chromosomų konjugacijai, deleciją patyrusi chromosoma yra trumpesnė, todėl nepakitusioje
chromosomoje „neiškritę“ genai atsiduria kilpoje.

A
a a a a a
b d c
b d b b b
c 1
d e
ec e c d e
e

I II III IV V

B
a a d a a a a
d d a
b b b c b
b b b
c c
d ec d d
c
e e e c
d
e e e
I II III IV V A
A
A B D
C
C E
B
a f g f g f a d f a a B
CG
D E
F
g a a H C
h h e d c b e j D
b b h b b H G F
i i e d c i i j H
c h i
j j h h G E
d i c j c c
d g g F
e j d d
e e e f f
I II III IV V

5.13 pav. Chromosomų pažaidų (A – delecijų, B – inversijų, C – translokacijų) atsiradimo ir pa-

žeistų chromosomų konjugacijos su normaliomis chromosomomis schema (iš Paulausko ir kt.,
2003)

5.1.4. Žinduolių ir augalų politeninės chromosomos

Žinduolių politeninės chromosomos aptinkamos tik placentos trofoblasto ir vėžinėse ląstelėse.

DNR kopijų skaičius dažniausiai yra nuo 32 iki 2048. Žinduolių politeninėms chromosomoms nebū-
dinga ryškiai ruožuota struktūra ir glaudi chromatidžių sinapsė. Kartais gali būti matomos į pūpsnius
65
panašios struktūros, tačiau neaišku, ar tai RNR, ar DNR pūpsniai. Heterochromatino blokus dažnai su-
pa DNR kilpos. Yra dvi trofoblasto politeninių chromosomų formos: viena, kurioje chromatinas yra
dekondensuotas ir pasklidęs visoje citoplazmoje (atitinka S fazę), antra – chromatinas tampa panašus į
kondensuotus chromatino siūlų paketus (G fazė). Trofoblasto politeninės chromosomos yra trumpaam-
žės, jos greitai sutrūkinėja į smulkesnius fragmentus.
Augalų politenines chromosomas pirmą kartą aprašė O. Ostervalderis (O. Osterwalder) dar 1898
m., tačiau plačiau tyrinėti jos pradėtos praėjus maždaug 60 metų. 1956 m. E. Čermakas–Voesas (E.
Tschermak–Woess) nustatė, kad Aconitum genties ir kitų augalų rūšių (Aconitum neomontanum, Clivia
miniata, Scilla bifolia) antipodžių chromosomos yra politeninės. Vėliau politeninės chromosomos ras-
tos ir kituose augalų audiniuose: endosperme (Phlomis viscose, Rhinanthus alectrophus, Thesium alpi-
num), sinergidėse (Allium ursinum), tapeto ląstelėse (Arachis hypogeae, Lupinus polyphyllus, Phaseo-
lus lunatus, Phaseolus microcarpus, Pisum sativum, Vicia sp, Vigna umbellate, ir kt.). Be to, augalų
politeniją galima indukuoti in vitro meristemines kai kurių augalų rūšių šaknelių kultūras paveikus
aukšta temperatūra arba augimo stimuliatoriais (dažniausiai auksinu arba citokininu). Daugeliu atžvil-
giu augalų politeninės chromosomos panašios į žinduolių chromosomas: dažniausiai jos randamos su
embrioniniu vystymusi susijusiuose audiniuose, nėra ryškiai ruožuotos, nėra glaudžios chromatidžių
sinapsės bei homologinių chromosomų konjugacijos. Augalų politeninėse chromosomose formuojasi
pūpsniai.

5.2. Chromosomos „lempų šepečiai“

Toks pavadinimas daugeliui stuburinių ovocituose esančioms chromosomoms suteiktas dėl jų ne-
įprastos morfologijos (5.14 pav.). Stebint šviesiniu mikroskopu, matoma daugybė į šonus nusidrieku-
sių ataugėlių, atrodančių lyg šepečio šereliai. 1882 m. šias chromosomas atradusiam V. Flemingui jos
priminė šepečius, kuriais 19 a. pabaigoje buvo valomos žibalinės lempos.

0,1 mm 20 µm
A B

5.14 pav. „Lempų šepečių“ chromosomos: A – Šiaurės Amerikos tritono Notophhtalmus virides-
cens ovocito „lempų šepečių“ chromosomos; B – „lempų šepečių“ chromosomos fragmentas (iš
Alberts et al., 2002)
Šių neįprastos struktūros chromosomų yra daugelio stuburinių gyvūnų (varliagyvių, paukščių, rop-
lių) moteriškosios lyties individų ovocituose mejozės diplotenos stadijoje. Jų nėra vyriškosios lyties

66
individų lytinėse ląstelėse. Vienintelė išimtis – Drosophila ir kiti aukštesnieji dvisparniai, kur tokio
tipo chromosomų randama ir spermatocituose, tačiau šiuo atveju „lempų šepečius“ sudaro ne visos
chromosomos, bet tik Y chromosoma. „Lempų šepečių“ chromosomos nebūdingos augalų mejozei.
Vienintelis augalas, kuriam yra žinomos mejozinės „lempų šepečių“ chromosomos, yra vienaląstis
dumblis Acetabularia.
„Lempų šepečių“ chromosomos būdingos ovocitams, iš kurių po apvaisinimo sudėtingi daugialąs-
čiai organizmai vystosi labai greitai ir nepriklausomai nuo motininio organizmo. Pavyzdžiui, varlės
kiaušinėlis yra apvaisinamas, padedamas ir buožgalvis iš jo išsivysto vos per keletą dienų. Didžioji da-
lis šiam procesui reikalingos mRNR ir rRNR yra sukaupiamos ovogenezės metu dėl intensyvios „lem-
pų šepečių“ chromosomų veiklos, o vėliau yra naudojamos ankstyvosiose embriono vystymosi stadijo-
se aprūpinant jį būtinomis medžiagomis.
Kai kuriems organizmams: vabzdžiams, ropliams ir žinduoliams, „lempų šepečių“ chromosomos
nebūdingos. Vabzdžių, kurių ovocituose nėra „lempų šepečių“ chromosomų, embrionų augimui ir vys-
tymuisi reikalingus RNR ir baltymus „tiekia“ aplinkinės pagalbinės ląstelės (meroistinės kiaušidės).
Panašiai kai kurių roplių ovocitus RNR ir baltymais aprūpina gretimos folikulo ląstelės. Žinduolių
embrionų vystymasis palyginti yra lėtas. Pavyzdžiui, varlės kiaušinio gastruliacija, centrinės nervų sis-
temos diferenciacija baigiasi per tiek pat laiko, per kiek žmogaus zigota pasiekia vos aštuonių ląstelių
stadiją. Be to, žinduolių embrionuose RNR sintezė prasideda labai anksti (dviejų ląstelių stadijoje),
todėl nebūtina aprūpinti žinduolių ovocitų dideliais atsarginių medžiagų kiekiais.

5.2.1. „Lempų šepečių“ chromosomų struktūra

Geriausiai ištirta varliagyvių „lempų šepečių“ chromosomų struktūra. Šios chromosomos susidaro
mejozės pirmosios profazės metu, diplotenos stadijoje. Iš tikrųjų jos yra dviejų homologinių chromo-
somų bivalenta: jas sudaro dvi chiazmais (kryžmėmis) sujungtos ašys, nuo kurių statmenai pagrindinei
ašiai išsidėsčiusios kilpos (5.15 pav.). Tokioje būsenoje chromosomos „lempų šepečiai“ gali būti kele-
tą mėnesių – tai uždelsta mejozė.

67
 0,5 mm

↑
chiazmas
chiazmas

ašis
ašis

kilpa
kilpa
10 µm

chromomeras
c hromomeras
jungiantis
jungiantis chromomera
chromomera
chromatinas
chromatinas

5.15 pav. Chromosomų „lempų šepečių“ modelio schema. Kiekvieną chromosomą sudaro dvi se-
serinės chromatidės, o visą „lempų šepečių“ bivalentą – 4 chromatidės. Po krosingoverio homolo-
ginės chromosomos išlieka susijungusios chiazmų vietose, o chromosomų seserinės chromatidės
glaudžiai susijungusios. Kiekvienoje DNR grandinėje susidaro kilpos, išsidėsčiusios statmenai pa-
grindinei ašiai, t.y. kiekvienoje ląstelėje yra keturios kiekvienos kilpos kopijos. Kiekviena kilpa
turi identišką porą kitoje seserinės chromatidės DNR grandyje (pagal Alberts et al, 2002).

„Lempų šepečių“ chromosomų ašis sudaro tankios 0,25–2 µm diametro granulės, nutolusios viena
nuo kitos 1–2 µm atstumu. Manoma, kad haploidiniame Xenopus genome tokių granulių gali būti apie
5000. Šios granulės dažnai įvardijamos kaip chromomeros, tačiau, skirtingai nuo politeninių chromo-
somų, chromomerų „lempų šepečių“ chromomerose genų nėra. Kai kurios chromomeros labai didelės
ir žinomos kaip ašinės granulės, jose yra topoizomerazės II. Ašinės granulės turi tendenciją susilieti
viena su kita (tiek su homologine, tiek su nehomologine ašine granule). Manoma, kad jos dalyvauja
homologinių chromosomų konjugacijoje ir rekombinacijoje. Nuo chromomerų statmenai pagrindinei
ašiai yra išsidėsčiusios kilpos, kurių dažniausiai yra tik viena pora, tačiau yra chromomerų, prie kurių
kilpų nėra arba jų yra keletas. Pavyzdžiui, prie centromerų srityje esančių chromomerų kilpų nėra. Kil-
pų dydis – 5–50 µm (tiek nutolusios nuo ašies), retais atvejais jos yra didesnės. Egzistuoja atvirkštinis
ryšys tarp chromomerų dydžio ir kilpų ilgio: kuo ilgesnė kilpa, tuo mažesnė chromomera, ir atvirkš-
čiai. Dauguma kilpų yra įprastinės išvaizdos (normalios kilpos), tačiau nedaugelis kilpų yra specifinės
morfologijos (5.14 B pav., 5.16 pav.). Šios kilpos yra tarsi žymenys, padedantys identifikuoti chromo-
somas. Daugelis kilpų yra asimetrinės: jos yra plonesnės viename perėjimo į chromomerą gale ir laips-
niškai storėja link kito galo. Įdomu tai, kad ištempus „lempų šepečių“ chromosomas, įvyksta kai kurių
chromomerų skersiniai trūkiai, o chromosomas kartu palaiko tik kilpas formuojančios DNR grandys
(5.17 pav.). Tokie trūkiai vadinami „dvigubais tiltais“ ir akivaizdžiai rodo, jog egzistuoja struktūrinis
pagrindinės chromosomos ašies vientisumas – kilpos yra pačios DNR struktūros dalis, o ne dariniai,
susidarantys ant DNR.
68
 P

L1 ppp L
LL

5.16 pav. Įvairūs „lempų šepečių“ chromosomų kilpų tipai. Chromomeros su viena pora (L) arba
daugeliu porų (LL) šoninių kilpų. Skirtingo ilgio seserinės kilpos (L1). Vieno transkripcinio viene-
to kilpos (p); dauginių transkripcinių vienetų kilpos (ppp) (pagal Sumner, 2003)

5.17 pav. „Lempų šepečių“ chromosomų trūkiai (dvigubi tiltai) (pagal Macgregor, 1993)
„Lempų šepečių“ chromosomų kilpose vyksta aktyvi transkripcija, kuri prasideda prie pagrindinės
chromosomos ašies ir vyksta priešingo kilpos galo kryptimi (5.18 pav.). Kiekvienos kilpos pagrinde
prie centrinės chromosomos ašies, arba kiekvieno transkripcinio vieneto pradžioje, jei kilpoje yra kele-
tas genų, yra promotorius, starto signalas. Šioje vietoje tvirtinasi RNR polimerazės molekulės, kurios
slenka DNR molekule, vykdydamos transkripciją priešingo kilpos galo kryptimi. Kilpose matomos vis
ilgėjančios RNR molekulės. Dažnai randami ir baltymai, susijungę su tokiomis ilgėjančiomis RNR
molekulėmis. Transkripcija dauguma atvejų yra „read–through“ tipo, t.y. ji normaliai prasideda kilpo-
je, tačiau nesustoja, kol nesutinka kokios nors fizinės kliūties, pavyzdžiui, kilpos pagrinde esančios
granulės. Vykstant tokiai transkripcijai, transkribuojami ne tik funkciniai genai, bet ir nemaži vidutinio
ir aukšto dažnio pasikartojančių DNR sekų kiekiai, susiformuoja labai ilgi transkriptai. Be to, kuo to-
liau nuo transkripcijos pradžios vietos, tuo transkriptai yra ilgesni ir tuo storesnė toje vietoje kilpa (iki
3 µm). Kol kas neaišku, kam reikalingi dideli pasikartojančios, nekoduojančios RNR kiekiai. Viena iš
hipotezių – dėl šios RNR iki reikiamo dydžio padidėja ovocito branduolio tūris. Kita vertus, dalis su-
sintetintos RNR suyra ir po tam tikro laiko jos kiekis nedidėja. Ilgą laiką manyta, kad viena kilpa ati-
tinka vieną transkripcinį vienetą. Tačiau dabar yra duomenų, kad vienoje kilpoje gali būti keletas

69
transkripcinių vienetų, be to, jų orientacija kilpoje gali būti skirtinga. Vienoje kilpoje esantys genai
būna atskirti nekoduojančių DNR sekų, kurių visada yra ir kilpų pagrinduose (net ir tada, kai kilpą su-
daro vienas genas).

5.18 pav. Transkripcija „lempų šepečių“ chromosomose. Promotorius – juoda vėliavėlė, stop sig-
nalas – balta vėliavėlė. RNR polimerazė juda DNR molekule, vyksta funkcinių genų ir nekoduo-
jančios DNR transkripcija, formuojasi labai ilgi transkriptai (pagal Macgregor, 1993)
„Lempų šepečių“ chromosomos dėl dekondensacijos yra 20–40 kartų ilgesnės už įprastas. Chro-
mosomos pailgėja, kartais net iki 800 µm. „Lempų šepečių“ chromosomų ilgis koreliuoja su metafazi-
nių chromosomų ilgiu. Organizmai, kurių genomai yra didesni, turi ir didesnes „lempų šepečių“ chro-
mosomas. Tritonų, kurių genomas 20–40 pg, „lempų šepečių“ chromosomos yra žymiai ilgesnės nei
varlių, kurių genomas yra 3–10 pg. Paukščiams, kurių genomas yra ypač mažas, būdingos labai mažos
„lempų šepečių“ chromosomos. Skiriasi ir kilpų dydis. Didelius genomus turinčių organizmų „lempų
šepečių“ chromosomų kilpos yra ilgesnės dėl didesnio disperguotų pasikartojančių nekoduojančios
DNR sekų skaičiaus. Yra ir išimčių. Pavyzdžiui, amerikinis protėjus Necturus maculosus, kurio geno-
mas yra keturis kartus didesnis nei skiauterėtojo tritono Triturus cristatus ir 30 kartų didesnis nei na-
guotosios varlės Xenopus laevis, turi labai trumpas „lempų šepečių“ chromosomų kilpas.

5.2.2. Drosophila spermatocitų „ lempų šepečių“ Y chromosoma

Daugeliu atžvilgiu Drosophila spermatocitų „lempų šepečių“ Y chromosoma yra panaši į ovocitų
„lempų šepečių“ chromosomas, tačiau ji turi keletą specifinių bruožų. Visų pirma, tai yra vienintelė
spermatocitų chromosoma, kuriai būdinga „lempų šepečių“ struktūra. Y chromosoma neturi homolo-
go, su kuriuo ji galėtų sudaryti bivalentą. Be to, Y chromosoma sudaro žymiai mažiau kilpų: šešias po-
ras D. melanogaster ir penkias poras D. hydei spermatocituose.
Šiuo metu „lempų šepečių“ Y chromosomos identifikuotos daugiau kaip 50 Drosophila rūšių
spermatocituose. Geriausiai ištirta D. hydei Y chromosomų struktūra. D. hydei Y chromosomoje yra
penkios poros kilpų, kurių pavadinimai atitinka jų morfologines savybes (5.19 pav.). Y chromoso-
moms, kaip ir ovocitų „lempų šepečių“ chromosomoms, būdingas kilpų formų specifiškumas. Su-
kryžminus dvi rūšis, kurioms būdinga skirtinga kilpų morfologija, pavyzdžiui, D. hydei ir D. neohydei,
hibrido spermatocituose visada išlaikoma tėvo kilpų morfologija.

70
 Somatinėse ląstelėse Drosophila Y chromosoma yra beveik visa heterochromatininė ir jokios įta-
kos lyties determinacijai neturi: patinėliai, neturintys Y chromosomos, yra visiškai gyvybingi ir norma-
lūs, tik yra sterilūs. Šiuo metu Drosophila Y chromosomoje yra žinomi šeši spermatogenezei svarbūs
lokusai, žinomi kaip fertilumo veiksniai: keturi lokusai (kl–5, kl–3, kl–2 ir kl–1) yra ilgajame Y chro-
mosomos petyje ir du lokusai (ks–1 ir ks–2) – trumpajame. Pirminiuose spermatocituose trys lokusai
(kl–5, kl–3 ir ks–1) dalyvauja susidarant didelėms „lempų šepečių“ kilpoms, kuriose yra RNR transk-
riptai ir su jais susijungę baltymai. Bet kurios šių kilpų nebuvimas stabdo spermatogenezę ir sąlygoja
patinėlių sterilumą.

Co
Tr
Ps
Cl

Th

A B

5.19 pav. Drosophila hydei pirminių spermatocitų branduoliai. A – matomos Y chromosomos kil-
pos: Co, cones (kūgis); Ps, pseudonucleolus (pseudobranduolėlis); Th, threads (siūlai, gijos); Tr,
tubular ribons (vamzdinės juostos); Cl, clubs (lazdelės, kuokos). B – X/O spermatocitų branduo-
liuose kilpų nėra. Mastelis –10 µm (iš Reugels et al., 2000)
Drosophila „lempų šepečių“ Y chromosomos kilpas didele dalimi sudaro paprastos aukšto dažnio
pasikartojančios DNR sekos, retrotranspozonai ir kitos vidutinio dažnio pasikartojančios DNR sekos.
Visos šios sekos yra transkribuojamos. Th kilpoje, kl–5 lokuse, yra identifikuotas genas, koduojantis
sėklidėms specifinį dineiną. Šiam genui būdingi labai dideli intronai, kuo galima paaiškinti ir šių kilpų
dydį. Dineino mRNR pernešama į citoplazmą, o nuo pasikartojančių DNR sekų transkribuota RNR
lieka branduolyje. Be to, nustatytas ryšys tarp specifinio spermatogenezei būtino baltymo RB97D ir Th
kilpos: šis baltymas randamas tik pirminių spermatocitų branduoliuose susijungęs su Th kilpomis.
Drosophila Y chromosomos kilpos išnyksta mejozės pirmosios profazės pabaigoje.

5.3. Papildomosios, arba B chromosomos

Šios chromosomos yra vadinamos papildomosiomis, arba B chromosomomis, nes dažnai kariotipe
jos papildo normalų chromosomų rinkinį, t.y. A chromosomas. B chromosomas 1906 m. atrado E. Vil-
sonas (E.B. Wilson) vabzdžio Metapodium ląstelėse. Augaluose, visų pirma kukurūzuose, jas tyrinėti
pradėjo ir terminą „B chromosomos“ 1928 m. pasiūlė L. Randolfas (L.F. Randolph). 1947 m G. Os-
tergrenas (G. Östergren), tirdamas gardūnytės Anthoxanthum B chromosomas, pastebėjo, kad palikuo-
nys turi daugiau B chromosomų nei tėviniai augalai, ir jas apibūdino kaip „parazitines“. B chromoso-
mas apibūdina trys pagrindiniai kriterijai: 1) jos nebūtinos; 2) nesudaro porų su A chromosomomis

71
mejozės metu; 3) yra paveldimos ne pagal Mendelio dėsnius. B chromosomose nėra gyvybiškai svar-
bių genų, todėl jos nebūtinos normaliam individo vystymuisi ir dauginimuisi. Nors B chromosomų ras-
ta daugelyje augalų ir gyvūnų rūšių, tačiau dažnai jų neaptinkama visuose rūšies ar populiacijos indi-
viduose. Be to, B chromosomų skaičius gali būti labai įvairus skirtinguose tos pačios populiacijos in-
dividuose, netgi to paties individo skirtingose ląstelėse. B chromosomos nėra kariotipo būtinybė. Iki
šiol nėra visiškai aiški nei jų funkcija, nei kaip jos atsiranda.

5.3.1. B chromosomų paplitimas

B chromosomų rasta daugiau kaip 500 gyvūnų rūšių, daugumoje vabzdžių. Tarp stuburinių B
chromosomų turi varliagyviai, ropliai, žuvys, žinduoliai (dažniausiai graužikai) (5.20 pav.). Tačiau
žinduolių aprašyti tik sporadiniai atvejai, būdingi tik tam tikriems populiacijos individams. Žymiai
plačiau tyrinėtos augalų B chromosomos. Iki šiol B chromosomų rasta daugiau kaip 2000 augalų rūšių
(5.21 pav.). Jei tam tikroje rūšyje ir neaptikta B chromosomų, tai nereiškia, kad jų nėra. Galbūt buvo
tirta „netinkama“ populiacija, arba netinkamas audinys. Kadangi B chromosomų randama ne visuose
rūšies individuose arba populiacijose, jų identifikacija priklauso nuo tyrimų intensyvumo (5.22 B
pav.). B chromosomų dažniau rasta rūšyse, kurios yra išsamiau tyrinėtos – tai įvairūs lelijažiedžiai (Li-
liaceae), varpiniai (Gramineae = Poaceae), tiesiasparniai (Orthoptera).

B chromosomos
Leiopelma hochstetteri

B chromosomos B chromosomos
Dicamptodon tenebrosus Capreoles capreolus

5.20 pav. Hochstetterio varlės Leiopelma hochstetteri (2n=22+5B), gigantinės salamandros Di-
camptodon tenebrosus (2n=28+8B), ir stirnos Capreoles capreolus (2n=70+8B) kariotipų su B
chromosomomis pavyzdžiai (iš Green, 2004)

72
 5.21 pav. Rugio šaknies meristeminė ląstelė, kurioje yra 14 A chromosomų ir dvi B chromosomos
(pažymėtos strėlėmis). Fluorescencinė in situ hibridizacija vykdyta taikant subtelomerinių sekų
žymenį Sc200 ir B chromosomoms specifinį žymenį D1100 (raudonas) (iš Jones, Houben, 2003)
Kita vertus, žymiai lengviau (ir dažniau) tiriamos rūšys, kurioms būdingas didelis genomas ir (ar-
ba) mažai chromosomų. B chromosomos dažnesnės rūšyse, kurioms būdingas didelis genomas, pa-
vyzdžiui, vienaskilčiuose (Monocotyledons) augaluose palyginti su dviskilčiais (Dicotyledons), tiesias-
parniuose vabzdžiuose (Orthoptera), palyginti su dvisparniais (Diptera). 41 augalų rūšyje, kurioje bu-
vo rasta B chromosomų, vidutinis 4C genomo dydis buvo apie 60 proc. didesnis nei 185 rūšyse, kurio-
se B chromosomų nerasta (18,62 ir 11,57 pg, atitinkamai). Šis priklausomumas išlieka ir pakoregavus
genomo dydį atsižvelgus į ploidiškumą. Vidutinis 4C/ploidiškumo dydis rūšims, kurios turi B chromo-
somų, yra 6,21, o neturinčių B chromosomų – 4,03 (5.22 A pav.). B chromosomų nerasta augalų rūšy-
se, kurių genomas yra mažas. Matyt, tokie organizmai, kurių genomas mažas, sunkiau toleruoja B
chromosomų buvimą. Kita vertus, dideli genomai, kuriuose yra daug nekoduojančios DNR, padidina B
chromosomų atsiradimo tikimybę. Žinduolių (pirmiausia graužikų) rūšims, turinčioms B chromosomų
ir jų neturinčioms, būdingi panašūs genomų dydžiai. Vidutinis 12 graužikų rūšių, kuriose rasta B
chromosomų, 2C genomo dydis buvo apie 3,5 pg, o 51 rūšies, neturinčios B chromosomų – apie 3,6
pg. B chromosomų nerasta paukščiuose.

5.22 pav. Rūšių, turinčių B chromosomų, skaičiaus priklausomumas nuo: A – rūšies genomo dy-
džio (4C/ploidiškumo). Viršuje nurodytas imties dydis (tirtų rūšių skaičius); B – citogenetinių ty-
rimų intensyvumo (publikuotų darbų apie genomo dydį skaičiaus). Viršuje nurodytas imties dydis
(tirtų rūšių skaičius) (pagal Trivers et al., 2004)

73
 Įdomu tai, kad augaluose nustatyta neigiama koreliacija tarp A chromosomų skaičiaus ir B chro-
mosomų buvimo kariotipe: B chromosomų dažniau randama augaluose turinčiuose mažiau A chromo-
somų. Be to, šiems augalams dažniausiai būdingi ir dideli genomai. Nustatyta neigiama koreliacija tarp
genomo dydžio ir chromosomų kiekio: augalai, kurių genomas yra mažas, turi daug mažų A chromo-
somų, o augalų, kurių genomas yra didelis, A chromosomos dažniausiai yra didelės ir jų nedaug. Ma-
noma (J.P.M. Camacho), kad rūšys, kurių kariotipe daug mažų chromosomų, turi efektyvesnę mejozės
sistemą, užtikrinančią tikslią chromosomų segregaciją ir prieš B chromosomas nukreiptą atranką.
Daugumai organizmų būdinga tai, kad jų kariotipuose dominuoja akrocentrinės A chromosomos,
arba metacentrinės bei submentacentrinės A chromosomos. Yra nedaug rūšių, turinčių tarpinius kario-
tipus. Daugeliu atveju B chromosomos būdingos rūšims, kurių kariotipe vyrauja akrocentrinės A
chromosomos. Be to, rūšyse, kuriose dauguma A chromosomų akrocentrinės, B chromosomos taip pat
yra akrocentrinės, o rūšyse, kuriose A chromosomos yra meta– arba submetacentrinės, B chromosomų
morfologija yra analogiška. Kai kurioms rūšims, pavyzdžiui, valgomajam svogūnui Allium cepa, žio-
gui Eyprepocnemis plorans, rudajai lapei Vulpes vulpes būdingos keleto morfologinių tipų B chromo-
somos.
B chromosomų aptinkama tik autbrydingo būdu besidauginančių organizmų kariotipe (t.y. tų or-
ganizmų, kurių apvaisinime dalyvauja du partneriai). Jų nerasta savidulkiuose augaluose. Be to, ekspe-
rimentiniu būdu įterpus B chromosomas į inbrydingo būdu besidauginančių augalų kariotipą, pavyz-
džiui, rugio Secale vavilovii, jos buvo greitai pašalinamos. Dauginantis „infekuotiems“ augalams inb-
rydingo keliu, tarp palikuonių padaugėja individų, turinčių didelius B chromosomų kiekius, pasireiškia
neigiamas B chromosomų poveikis.
Individai, turintys B chromosomų, fenotipiškai nesiskiria nuo individų, kurie jų neturi, tačiau B
chromosomų kiekis kariotipe negali didėti iki begalybės. Daugumos organizmų, turinčių B chromoso-
mas, jų skaičius kariotipe dažniausiai esti 1–2, o kartais – 8 ir daugiau (5.3 lentelė). Esant dideliam B
chromosomų kiekiui, sumažėja tokių individų gyvybingumas, vaisingumas, pakinta fenotipas. B chro-
mosomos gali sąlygoti įvairius mejozės pokyčius: pailgėja sinaptoneminis kompleksas, susidaro dau-
giau chiazmų. Pavyzdžiui, jei augalo Brachycome dichromosoatica kariotipe yra trys B chromosomos,
tai reikšmingai didina chiazmų skaičių, tenkantį vienai chromosomai. Be to, nustatyta teigiama kore-
liacija tarp vidutinio chiazmų dažnio ir B chromosomų skaičiaus (5.23 pav.).

74
5.23 pav. Brachycome dichromosomatica: A – metafazinės chromosomos (2n=4 A chromosomos
+ 3B chromosomos); B – 1 chromosomos chiazmų skaičius augaluose be B chromosomų ir auga-
luose, turinčiuose 3B chromosomas (iš Leach ir kt., 2004)
5.3 lentelė. B chromosomų kiekiai kai kuriose gyvūnų ir augalų rūšyse
Eil. B chromosomų Centromeros
Rūšis 2n
Nr. skaičius padėtis*
Žinduoliai
1 Alouatta seniculus 46 1–3 A
2 Vulpes vulpes (fulvus) 34 1–8 M, A
3 Nyctereutes p. viverinus 38 1–5 A
4 Capreolus pygargus 70 1–14 mi
5 Apodemus flavicollis 48 1–9 A
6 Microtus longicaudus 56 1–12
7 Mus shortridgei 46 1–3 M, A
8 Nectomys rattus 52 1–3 SM, M, A
9 Rattus fuscipes 38 1 M
10 Rattus rattus 42 1–3 M
11 Thamnomys (Grammomys) gazzelae 56 2–17 A
12 Tscherskia triton 28 1–2 A
13 Capreoles capreolus 70 0–8 A
Varliagyviai
14 Acris crepitans 22 1–5 M
15 Rana temporaria 26 1– 4 M
16 Amolops liangshanensis 26 1 M
17 Discoglossus pictus 28 2 T
18 Ambystoma jeffersonianum 28 1 T
19 Dicamptodon tenebrosus 28 0–10 T
20 Gastrotheca espeletia 26 0–9 M, T
21 Leiopelma hochstetteri 22 0–15 T
Žuvys
22 Cichla monoculus 48 1–3 mi
23 Crenicichla reticulata 48 1–3 mi
24 Astyanax scabripinnis 50 0– 4 M, mi
75
 Eil. B chromosomų Centromeros
Rūšis 2n
Nr. skaičius padėtis*
Vėžiagyviai, Crustacea
25 Gammarus pulex 52–54 bs
26 Hyperiella dilatata 58 1–2
27 Phronima atlantica 30 0–1
28 Palinurus elephas 138–150 13 mi
29 Asellus coxalis 12 0–3
30 Erpetocypris cheuvreuxi 18 4
31 Eucypris furcata 16 7
3 Nephrops norvegicus 131–140 8 M, mi
Kirmėlės, Trematoda
33 Apatemon gracilis 20 0–1 A
34 Ichtyocotylurus platycephalus 20 1 SM, a
35 Halipegus ovocaudatus 22 2 A
36 Notocotylus noyeri 20 1–2 M
Augalai
37 Cestrum strigilatum 16 1–2 A
38 Cestrum intermedium 16 1–2 A
39 Brachycome trachycarpa 18 1–2 M, mi
40 Brachycomemarginata 16 1–4 M, mi
41 Brachycome dichromosomatica 4 1–4 M, mi
* A – akrocentrinė, M – metacentrinė, SM – submetacentrinė, T – telocentrinė, mi – mikro chromo-
soma

5.3.2. B chromosomų savybės

B chromosomos dažnai yra mažesnės nei A chromosomos ir sudarytos beveik tik iš heterochroma-
tino. B chromosomose rastos ribosominės DNR sekos bei specifinės sekos, būdingos tik B chromoso-
moms (5.24 pav.). Maždaug trečdalyje tirtų rūšių (60 iš 180) B chromosomų skaičius visose somatinių
audinių ląstelėse išlieka pastovus. Kitose rūšyse B chromosomų skaičius gali būti įvairus skirtingose
ląstelėse, arba jų gali išvis nebūti kai kuriuose audiniuose. Pavyzdžiui, Aegilops mutica šaknų ląstelėse
B chromosomų nėra.

trans-veikiantis, neišsiskyrimą Neišsiskyrimo receptoriai arba

kontroliuojantis elementas sukibimo vietos žiedadulkėse

Centromerinės tandemiškai pasikar-

E3900 B chromosomai specifinė
tojančios sekos ir disperguotos
seka
pasikartojančios pAWRC.1 sekos
Arabidopsis-tipo telomerinės D1100 B chromosomai specifinė
pasikartojančios sekos seka
dpTa1 – yra A chromosomų R173 disperguota pasikartojanti
subtelomeriniuose rajonuose seka

5.24 pav. Rugio B chromosomos sekų ir chromatino sąrangos schema. Apatinėje chromatidėje pa-
rodyti C metodu vizualizuoti heterochromatino rajonai (iš Jones, Houben, 2003)
76
 Mejozės metu B chromosomos nesudaro porų su A chromosomomis (5.25 pav.). Dvi B chromo-
somos dažniausiai sudaro bivalentą, daugiau B chromosomų formuoja multivalentą. Univalentai mejo-
zės metu prarandami, tuo tarpu dviejų B chromosomų segregacija gali būti taisyklinga. Aprašyta dau-
giau kaip 20 atvejų, kai B chromosomos nesudaro porų (pavyzdžiui, Allium cernuum, Centauria sca-
biosa), tačiau jos neišnyksta populiacijoje. Galimi įvairūs B chromosomų palaikymo populiacijoje me-
chanizmai. B chromosomos yra paveldimos ne pagal Mendelio dėsnius, bet jų paveldimumas netaisyk-
lingas ir didele dalimi priklauso nuo įvairių slinkio (drive) procesų. B chromosomų slinkis pastebimas,
kai chromosomų skaičius gametoje yra didesnis nei tikėtinas (t.y. > 0,5). Kai kuriais atvejais tai gali
įvykti mejozės metu: I anafazės metu B chromosomos gali nukeliauti į vieną dalijimosi verpstės polių,
po to pirmiausia nukreiptos į branduolį, iš kurio vystysis kiaušialąstė (ypač tais atvejais, kai verpstė yra
asimetriška). Pavyzdžiui, lelijos Lillium callosum, žiogo Myrmeleotettix maculatus, mejozės metu B
chromosomos dažniau nukreipiamos į kiaušialąstę, bet ne į polinius kūnelius ir taip išlieka populiacijo-
je.
Dažniausiai slinkis įvyksta žiedadulkės pirmojo mitozinio dalijimosi metu: B chromosomos sese-
rinės chromatidės neišsiskiria ir abi keliauja į generatyvinį branduolį, iš kurio formuosis spermiai
(pvz., daugelis Gramineae rūšių) (5.26 pav.). Chromosomų neišsiskyrimas žiedadulkės antrojo mitozi-
nio dalijimosi metu ir po to vykstantis selektyvus kiaušialąstės apvaisinimas, teikiant pirmumą B
chromosomas turinčioms lytinėms ląstelėms, yra dar vienas galimas slinkio mechanizmas.

5.25 pav. Rugio mejozės I metafazė. Matoma viena B chromosoma (pažymėta strėle) ir septyni A
chromosomų bivalentai. Mastelis – 5 µm (iš Jones, Houben, 2003)
Nustatyta, kad rugio B chromosomų perdavimą kontroliuojantys veiksniai yra B chromosomose –
tai chiazmų susidarymo vietos. Kukurūzų B chromosomų genetinė struktūra yra sudėtingesnė (5.27
pav.). Mažiausiai yra keturi rajonai, turintys įtakos chromosomų neišsiskyrimui, kuris vyksta tik vyriš-
kojoje lytyje. Be to, kukurūzo A chromosomoje nustatytas genas, kontroliuojantis B chromosomų per-
davimo dažnį ir veikiantis haploidinėje kiaušialąstėje apvaisinimo metu. H (high transmission) alelis
užtikrina B chromosomų kaupimąsi populiacijoje, tuo tarpu L alelis veikia priešingai.
Dėl netaisyklingo paveldimumo, populiacijoms būdingas B chromosomų skaičiaus polimorfizmas,
tarp jų ir B chromosomų neturintys individai. Modalinį B chromosomų skaičių ir dažnį apsprendžia
77
pusiausvyra tarp slinkio ir neigiamo didelio B chromosomų skaičiaus poveikio. Tačiau slinkis nėra
universalus procesas. Jis nustatytas maždaug 60 proc. rūšių, kuriose yra tirtas B chromosomų paveldi-
mumas. Kaip B chromosomų kiekis palaikomas kitose rūšyse, dar nepakankamai ištirta.

5.26 pav. Pirmoji mitozė rugio žiedadulkėje. Neišsiskyrusi B chromosoma yra ties generatyviniu
branduoliu (iš Jones, Houben, 2003)

Euchromatinas

A Neesminis rajonas B C D

C-heterochromatinas Centromerinė pZmBs seka

PREM-1 šeimos retroelementai

5.27 pav. Kukurūzo B chromosomos sekų ir chromatino sąrangos schema. Distalinis (A) ir pro-
ksimalinis (B) euchromatinas yra trans–veikiantys ir turi esminę reikšmę chromosomų neišsisky-
rimui. Centromerinis (C) heterochromatinas yra cis–veikiantis neišsiskyrimo receptorius. Trumpa-
sis petys (D) ir centromeros sritis yra chromosomų neišsiskyrimo stiprikliai. Trumpojo peties de-
lecija mažina chromosomų neišsiskyrimo dažnį, tačiau visiškai jo neslopina (iš Jones, Houben,
2003)
Manoma, kad B chromosomos yra kilusios iš A chromosomų (pvz., kreisvė Crepis capillaries,
kukurūzas Zea mays) ir (arba) gyvūnų lytinių chromosomų (pvz., žiogo Eyprepocnemis plorans). B ir
A chromosomų ryšys įrodytas eksperimentiniu būdu. Pavyzdžiui, iš izoliuotų kukurūzų B chromosomų
po PGR amplifikacijos gauta 19 pasikartojančių sekų, kurių tik viena nebuvo homologinė A chromo-
somoms. Augalo Plantago lagopus B chromosomos kilmė siejama su 5s ribosominės DNR (rDNR)
sekų amplifikacija, vykusia po aneuploidinės A chromosomos fragmentacijos.
Kai kuriais atvejais B chromosomos gali suteikti pranašumą jas turintiems individams. Adaptacinė
B chromosomų reikšmė įrodyta laiškiniam česnakui Allium schoenoprasum, patogeniniam grybui Nec-
tria haematococca. Nustatyta, kad, esant tam tikroms stresinėms sąlygoms, B chromosomos gali padi-
dinti individo atsparumą. Pavyzdžiui, Brachycome dichromosomatica augalai, turintys B chromosomų,
yra atsparesni sausrai nei jų neturintys individai.

78
 5.3.3. Vapsvos Nasonia vitripennis B chromosomos

Vienas įdomiausių B chromosomų atvejų – haplodiploidinių vapsvų Nasonia vitripennis B chro-

mosoma, kuri turi specialų pavadinimą PSR, paternal sex ratio (5.28 pav.). Šias chromosomas turi tik
patinėliai, kurie vystosi iš neapvaisintų kiaušinėlių ir yra haploidiniai. Iš apvaisintų kiaušinėlių vystosi
diploidinės patelės (5.29 pav.). Kai kiaušialąstė yra apvaisinama PSR turinčiu spermiu, tėvinės A
chromosomos (visas tėvinis genomas) kondensuojasi ir yra suardomas pirmos mitozės metu, tačiau B
chromosoma išlieka, todėl zigota turi motinos chromosomų rinkinį ir B chromosomą. Iš tokios zigotos
išsivysto haploidinis patinėlis, turintis PSR. Taip ši chromosoma perduodama iš tėvo sūnui. PSR
chromosomos yra būdingos ir kitoms vapsvų rūšims, pavyzdžiui, Trichogramma kaykai.

A B

5.28 pav. PSR chromosomos ir penkios A chromosomos. A – Nasonia vitripennis spermatocite.

B – Trichogramma kaykai somatinės ląstelės branduolyje (iš Werren, Stouthamer, 2003)

5.29 pav. Vapsvos Nasonia vitripennis dauginimosi ir PSR chromosomos perdavimo palikuonims
schema (iš Werren, Stouthamer, 2003)
PSR chromosomos lengvai pereina rūšies barjerus ir gali būti efektyviai panaudotos kovai su
vabzdžiais kenkėjais pvz., Argentinos skruzdėlėmis, termitais. Šių chromosomų „įterpimas“ gali žy-
miai sumažinti patelių skaičių populiacijoje, o nesant patelių, populiacija greitai išnyks.

79
 Naudota ir rekomenduojama literatūra

1. Carvalheira G.M.G. Plant polytene chromosomes. Genetics and Molecular Biology 2000;
23(4): 1043-1050.

2. Green D.M. Structure and evolution of B chromosomes in amphibians. Cytogenetic and Ge-
nome Research 2004; 106 (2-4): 235-242.

3. Jones N., Houben A. B chromosomes in plants: escapees from the A chromosome genome?
Trends in Plant Science 2003; 8: 417-423.

4. Leach C.R., Houben A., Timmis J.N. The B chromosomes in Brachycome. Cytogenetic and
Genome Research 2004; 106: 199-209.

5. Palestis B.G., Trivers R., Burt A., Jones R.N. The distribution of B chromosomes across spe-
cies. Cytogenetic and Genome Research 2004; 106 (2-4): 151-158.

6. Reugels A.M., Kurek R., Lammermann U., Bunemann H. Mega-introns in the dynein gene
DhDhc7(Y) on the heterochromatic Y chromosome give rise to the giant Threads loops in pri-
mary spermatocytes of Drosophila hydei. Genetics 2000; 154: 759-769.

7. Sumner A.T. Chromosomes: organization and function. Oxford: Blackwell Publishing Com-
pany, 2003.

8. Trivers R., Burt A., Palestis B.G. B chromosomes and genome size in flowering plants. Ge-
nome 2004; 47: 1-8.

9. Vujoševic M., Blagojevic J. B chromosomes in populations of mammals. Cytogenetic and Ge-

nome Research 2004; 106 (2-4): 247-256.

10. Werren J.H., Stouthamer R. PSR (paternal sex ratio) chromosomes: the ultimate selfish genetic
elements. Genetica 2003; 117: 85-101.

11. Zhimulev I.F. Genetic organization of polytene chromosomes. Advances in Genetics 1999; 39:
1-589.

12. Zhimulev I.F. Polytene chromosomes. Encyclopedia of Life Sciences. London: Nature Publis-
hing Group, 2001.

13. Zybina E.V., Zybina T.G. Polytene chromosomes in mammalian cell. International Review of
Cytology 1996; 165: 53-119.

80
 6. Mitozė, mejozė ir ląstelės ciklas

Eukariotinių organizmų augimas ir vystymasis yra neatsiejamas nuo juos sudarančių ląstelių gebė-
jimo dalytis. Normalų šių procesų vyksmą lemia tikslus chromosomų pasiskirstymas tarp dukterinių
ląstelių (chromosomų segregacija), užtikrinantis tolygų genetinės medžiagos paskirstymą dukterinėms
ląstelėms. Pagal tai, kaip tarp dukterinių ląstelių pasiskirsto genetinė medžiaga, skiriami du pagrindi-
niai ląstelių branduolio dalijimosi būdai – mitozė (graik. mitos – siūlas) ir mejozė (graik. meioo – su-
mažėti). Mitozės metu susidaro dvi dukterinės ląstelės, kuriose chromosomų kiekis išlieka toks pat
kaip ir motininėje ląstelėje, dalijantis ląstelei mejozės būdu, susiformuoja keturios dukterinės ląstelės,
kuriose chromosomų skaičius sumažėja perpus. Tarp dviejų mitozinių dalijimųsi yra interfazė. Interfa-
zės ir mitozės kaita sudaro du pagrindinius somatinės ląstelės dalijimosi ciklo etapus (6.1 pav.).

(0,7 val.)
MITOZĖ
Dalijasi ląstelės Gavusi signalą,
(2,0 val.) branduolys ir kad reikia dalytis,
Ląstelė ruošiasi citoplazma (6,3 val.) ląstelė grįžta į G1
dalijimuisi Ląstelė auga, joje stadiją
daugėja organoidų

M
G2

Ramybės
Ląstelės G1 būsena
Ląstelė nebeauga,
G0
ciklas nesidalija, tačiau
R atlieka specifines
funkcijas
INTERFAZĖ
S
Apribojimo taškas
(7 val.)
Vyksta DNR
dvigubėjimas Peržengusi R tašką Neperžengusi R taško
ir kiti svarbūs ląstelė turi pereiti likusias ląstelė gali pereiti į
procesai ląstelės ciklo stadijas ramybės būseną G0

6.1 pav. Ląstelės ciklo schema (iš Paulausko ir kt., 2003)

6.1. Interfazė

Interfazė yra ilgiausia ląstelės ciklo dalis, kurios metu ląstelė auga, joje vyksta intensyvi medžiagų
apykaita. Ypač svarbūs procesai vyksta branduolyje – tai replikacija ir transkripcija.
Interfazė skirstoma į tris fazes: G1 (angl. gap – intervalas, tarpas), S (angl. synthesis – sintezė) ir
G2. G1 fazė yra interfazės tarpsnis nuo ląstelės dalijimosi pabaigos iki chromosomų replikacijos pra-
džios. Tai ilgiausia interfazės fazė, kurios metu ląstelė auga, vyksta medžiagų apykaita. Daugumos
greitai besidalijančių gyvūninių ląstelių G1 fazės trukmė – apie 6 val. Pavyzdžiui, žmogaus kaulų čiul-
pų ląstelių G1 fazė trunka apie 2 val., žarnyno ir skrandžio epitelio – apie 9 val. Lėtai besidalijančių
ląstelių G1 fazė trunka daugiau kaip 12 valandų. Pavyzdžiui, žmogaus tiesiosios žarnos epitelio ląstelė-
se jos trukmė – 33 valandos. Ląstelės gali laikinai arba visiškai nustoti dalytis. Tokios ląstelės apibūdi-
81
namos kaip esančios G0 fazėje. G0 fazėje yra dauguma gyvūnų ląstelių (odos fibroblastai, lygiųjų rau-
menų ląstelės, kraujagyslių sieneles išklojančio endotelio ląstelės, daugumos vidaus organų epitelio
ląstelės: kepenų, kasos, inkstų, plaučių, prostatos). Tačiau jos gali atnaujinti gebėjimą dalytis (pvz.,
tam kad pakeistų žuvusias ląsteles). Kitų diferencijuotų audinių ląstelės šį gebėjimą praranda visiškai –
tai lęšiuko, nervų, širdies raumens ląstelės. Šioje stadijoje ląstelės gali likti neapibrėžtą laiką. DNR sin-
tezė ir chromosomų replikacija vyksta S stadijos metu. Vidutinė S stadijos trukmė – 6–8 valandos.
Baigiantis S stadijai, kiekviena chromosoma yra sudaryta iš dviejų identiškų seserinių chromatidžių.
G2 stadija – tai interfazės tarpsnis tarp replikacijos pabaigos ir ląstelės dalijimosi pradžios. Šios fazės
metu tikrinamas replikacijos tikslumas, o įvykusios pažaidos gali sustabdyti ląstelės ciklą būtent šioje
fazėje. G2 stadijos trukmė – apie 4–6 valandos, tai trumpiausia interfazės dalis. Po jos tuoj pat seka mi-
tozė (pasidalija branduolys) ir citokinezė (pasidalija citoplazma).
Interfazės metu chromatinas yra dekondensuotas, chromosomos ištįsusios, jų negalima individua-
lizuoti, tačiau jų išsidėstymas branduolyje nėra atsitiktinis. Kiekviena chromosoma interfaziniame
branduolyje užima tam tikrą sritį – chromosomos teritoriją (6.2 pav.). Chromosomos tvirtinasi prie
branduolio apvalkalo, sąveikaudamos su dviem jo struktūromis: branduolio apvalkalą iš vidaus išklo-
jančia lamina ir matrikso fibrilėmis. Chromosomose yra specifinės DNR sekos (MAR, Matrix Attach-
ment Region arba SAR, Scaffold Attachment Region), dalyvaujančios šioje sąveikoje. Beveik visose
žinduolių ląstelėse homologinių chromosomų teritorijos yra erdviškai atskirtos.

5 µm

6.2 pav. FISH metodu dažytos žmogaus 18 (raudona) ir 19 (rausvai melsva) chromosomos bran-
duolyje užima tam tikras apibrėžtas teritorijas (iš Alberts et al., 2002)
Chromosomos interfaziniame branduolyje ne tik užima tam tikrą vietą, tačiau ląstelės ciklo metu
vyksta ir specifinių subchromosominių rajonų judėjimas. Centromerų, kinetochorų padėties pokyčiai
yra aprašyti žmogaus limfocituose ir kitose ląstelėse. G1 fazėje kinetochorai yra lokalizuoti branduolio
centre, ankstyvosios S fazės metu jie pradeda judėti link branduolio periferijos, o vėlyvosios S ir G2
fazių metu kinetochorai vėl išsidėsto branduolio centre (6.3 pav.). G0 fazėje chromosomų centromeros
visada yra branduolio periferijoje.

82
 G1 Ankstyvoji S Vėlyvoji S G2 G0

6.3 pav. Centromerų (žymėtos imunocheminiu būdu dažant kinetochorus) padėtis fitohemagliuti-
ninu stimuliuotuose žmogaus limfocituose skirtingose interfazės fazėse. Ankstyvojoje S ir G0 fa-
zėse centromeros lokalizuotos branduolio periferijoje, o ankstyvosios G1, vėlyvosios S ir G2 fazių
metu – branduolio vidinėje dalyje (iš Cremer et al., 2005)

6.2. Mitozė

6.2.1. Centrosomos ciklas ir mitozės verpstė

Visų eukariotinių organizmų (grybų, augalų ir gyvūnų) ląstelėse dalijimosi metu iš mikrovamzde-
lių surenkama ir chromosomų segregacijoje dalyvauja mitozės verpstė. Dvipolės mitozės verpstės su-
rinkimas prasideda pasidalijus unikaliam interfazės mikrovamzdelių organizacijos centrui, MTOC
(angl. Microtubule Organizing Center). Gyvūnų ląstelėse interfazės MTOC yra netoli branduolio ir
vadinamas centrosoma. Centrosomos nebūtinos verpstės formavimuisi, jų nėra mejozinėse ir augalų
ląstelėse. Aprašyti atvejai, kai gyvūnų somatinėse ląstelėse mitozės verpstė susidaro ir funkcionuoja
nesant centrosomos. Interfazės G1 fazėje žinduolių centrosoma yra nedidelis (apie1µm) kūnelis, kurį
sudaro viena pora centriolių ir jas supanti amorfinė pericentriolinė medžiaga (PCM, Pericentriolar
Material), arba centrosomos matriksas (6.4 pav.).
Centriolės yra tuščiaviduriai apie 0, 5 µm ilgio ir 0,2 µm skersmens cilindrai, kurių sienelės suda-
rytos iš mikrovamzdelių. Kiekvienos centriolės sienelę sudaro devyni mikrovamzdelių tripletai. Cen-
triolės yra išsidėsčiusios statmenai viena kitai. Viena centriolė, kuri vadinama motinine, yra senesnė,
prie jos, vykstant centriolių duplikacijai ankstesnio ląstelės ciklo S fazės metu, susiformuoja dukterinė
centriolė. Skiriasi motininės ir dukterinės centriolių morfologija: prie išorinio motininės centriolės pa-
viršiaus yra devyni distaliniai ir devyni subdistaliniai priedėliai. Yra ne tik struktūrinių, bet ir funkcinių
centriolių skirtumų. Centrosomos matriksas supa daugelio somatinių ląstelių motinines centrioles ir abi
kiaušialąsčių centrioles. Į centrosomos matrikso sudėtį įeina γ–tubulino žiedinis kompleksas (angl. γ–
tubuline ring complex) ir įvairūs ląstelės ciklo reguliavime dalyvaujantys baltymai. Prie γ–tubulino
žiedinio komplekso susidaro mikrovamzdelių užuomazgos, kurios vėliau prisitvirtina prie motininės
centriolės subdistalinių priedėlių sferinių galų ir įtvirtina centriolę citoplazmoje. Taigi mikrovamzde-
liai tvirtinasi tik prie motininės centriolės.
Ląstelės ciklo interfazės metu, ruošiantis mitozei, centrosoma padvigubėja (6.5 pav.). Centriolių
padvigubėjimas prasideda G1 fazėje, kai centriolės pradeda tolti viena nuo kitos. S fazėje prie motini-

83
nės centriolės pradeda formuotis dukterinė centriolė (statmenai motininei). G2 fazėje centriolių poros
atsiskiria. Toliau, mitozės metu, centriolės keliauja į priešingus ląstelės polius ir dalyvauja formuojant
mitozės verpstę.

Dukterinė centriolė

Distalinis
priedėlis

PCM
Motininė centriolė

Subdistalinis
priedėlis Mikrovamzdelis

A B
6.4 pav. Centrosoma. A – scheminis centriolių poros piešinys. B – motininės (matomas skersinis
pjūvis) ir dukterinės (išilginis pjūvis) centriolių poros elektroninė mikrofotografija. Strėlėmis pa-
rodytos centrosomos matrikso ribos (iš Sluder, 2005).

B G1 S G2 M

6.5 pav. Centrosomos padvigubėjimo žinduolių ląstelėse ciklas. A – centrosoma gyvosiose ląste-
lėse. B – centrosomos padvigubėjimo schema (iš Bornens, 2003)

Mitozės verpstė formuojama iš mikrovamzdelių, kurių struktūrinis vienetas α–tubulino ir β–

tubulino heterodimerai. Heterodimerai jungiasi, sudarydami linijinius polinius polimerus – protofila-
mentus (protofilamentai visada prasideda α–tubulinu, o baigiasi β–tubulinu). Tokie linijiniai protofi-
lamentai sąveikauja, susidaro α–α ir β–β ryšiai. Taip formuojasi cilindriniai tuščiaviduriai maždaug 25
nm diametro mikrovamzdeliai. Vieną mikrovamzdelį sudaro 13 polinių protofilamentų, todėl ir pats
mikrovamzdelis yra polinis, t.y. viename jo gale yra α–tubulinai, o kitame – β–tubulinai. Mikrovamz-
deliams būdingas dinaminis nestabilumas. Vyksta nuolatiniai greiti mainai tarp mikrovamzdelių sub-
vienetų ir laisvų citoplazminių α–/β– tubulino dimerų atsargų. Kiekvienas mikrovamzdelis pereina il-
gėjimo ir mažėjimo fazes, be to, skirtingi mikrovamzdelių galai ilgėja (arba trumpėja) nevienodu grei-
84
čiu. Greitai ilgėjantis (trumpėjantis) galas vadinamas (+) galu ir driekiasi į ląstelės periferiją arba link
chromosomų, tuo tarpu (−) galas tvirtinasi prie centrosomos γ–tubulino žiedinio komplekso ir centrio-
lių. Mitozės metu visų mikrovamzdelių (−) galai yra verpstės poliuose, tačiau skiriasi mikrovamzdelių
(+) galų orientacija. Pagal tai yra trys mikrovamzdelių tipai: kinetochorų, polių ir astraliniai (žvaigž-
dės) mikrovamzdeliai (6.6 pav.). Verpstės susidarymo procese dalyvauja judinamieji baltymai, pri-
klausantys dineinų ir kinezinų šeimoms. Judinamieji baltymai dažniausiai tvirtinasi mikrovamzdelių
(+) galuose ir juda priešingomis kryptimis: yra plius–nukreipti kinezinai ir minus–nukreipti dineinai.

6.6 pav. Mitozės verpstės mikrovamzdeliai (MV) ir jų išsidėstymas. Kinetochorų mikrovamzdelių

(+) galas sąveikauja su mitozinių chromosomų kinetochorais. Žinduolių ląstelėse prie kiekvienos
chromosomos vidutiniškai jungiasi apie 30–40 šių vamzdelių. Kinetochorų mikrovamzdeliai už-
tikrina tvarkingą chromatidžių judėjimą į priešingus polius. Polių mikrovamzdelių (+) galai nu-
kreipti link ląstelės vidurio plokštumos. Priešingų polių mikrovamzdeliai persikloja, jie padeda iš-
laikyti būdingą verpstės formą ir yra ypač svarbūs polių nutolimui anafazės metu. Astralinių
(žvaigždės) mikrovamzdelių (+) galai nukreipti link ląstelės membranos ir yra svarbūs simetriš-
kam verpstės išsidėstymui, polių nutolimui bei dalijimosi plokštumos lokalizavimui (pagal Alberts
et al., 2002)

6.2.2. Chromosomos mitozės metu. Citokinezė

Pagrindinis bruožas, apibūdinantis mitozę, yra dviejų dukterinių chromosomų rinkinių pasiskirs-
tymas į dvi savarankiškas (atskiras) ir lygias dalis. Tai užtikrina mitozės metu vykstantys įvairūs pro-
cesai: replikacijos metu susidariusių naujų DNR grandžių atsiskyrimas ir seserinių chromatidžių susi-
formavimas, chromosomų kondensacija, chromosomų prisitvirtinimas prie mitozės verpstės, seserinių
chromatidžių išsiskyrimas ir jų segregacija.
Mitozė skirstoma į penkias fazes: profazę, prometafazę, metafazę, anafazę, ir telofazę (6.7 pav.).
Po replikacijos dukterinės DNR molekulės yra susipynusios ir jų atskyrimas įvairiuose organizmuose
vyksta skirtingu laiku. Mielėse šis procesas vyksta beveik iškart po replikacijos, tačiau žinduoliuose
žymiai vėliau, dažniausiai interfazės G2 fazėje arba profazėje. Naudojant šiuolaikinius skenuojamosios
85
elektroninės mikroskopijos metodus pavyko patvirtinti, kad kai kurių žinduolių chromosomos anksty-
vojoje profazėje dar nėra atsiskyrusios. Apie tai liudija ir didelis topoizomerazės II (Topo II), kurios
viena pagrindinių funkcijų yra atskirti po replikacijos susipynusias chromosomas, kiekis profazinėse
chromosomose. Ypač didelė Topo II koncentracija, išliekanti iki pat anafazės, yra žinduolių metafazi-
nių chromosomų centromeriniuose rajonuose. Topoizomerazė II taip pat dalyvauja chromosomų kon-
densacijos procese. Daugelio rūšių tyrimai rodo, kad ji yra būtina normaliai chromosomų segregacijai
mitozės pabaigoje užtikrinti. Mielių mutantuose, kurių Topo II yra neaktyvi, chromosomų segregacija
nevyksta ir po citokinezės susiformuoja cut fenotipas. Paveikus besidalijančias Drosophila ir žinduolių
ląsteles įvairiais Topo II inhibitoriais, ląstelių dalijimasis sustoja metafazės stadijoje, indukuojamas
poliploidinių branduolių ir endoreduplikuotų chromosomų susidarymas.

A B C D

E F G H

6.7 pav. Mitozės fazės. Žmogaus chromosomų lokalizavimui naudotas centromerų žymėjimas, tai-
kant FISH. A – profazė, matomos siūlinės chromosomos. B – prometafazė (vaizdas iš šono): cen-
tromeros raudonos (pancentromerinės žymės) ir žalia mitozės verpstė. C – prometafazinė rozetė
(vaizdas iš viršaus). D – metafazė (vaizdas iš viršaus). E – metafazė (vaizdas iš šono): centromeros
taisyklingai išsidėsčiusios vidurio plokštumoje. F, G – ankstyvoji ir vėlyvoji anafazė: matomos
simetriškai išsidėsčiusios pasidalijusios centromeros. H – telofazė. A, D, E, F nuotraukose parody-
tos FISH žymėtos 11 (žalia) ir 17 (raudona) chromosomos, C ir H nuotraukose – X (žalia) ir 17
(raudona) chromosomos vyriškojo kariotipo ląstelėse (mastelis – 20µm, iš Allison et al., 1999)
Seserines chromatides palaiko jungtis, kurią sudaro baltyminis kompleksas kohezinas, kuris su-
jungia seserines chromatides iškart po DNR replikacijos. Koheziną sudaro keturi subvienetai (6.1 len-
telė). SMC1 ir SMC3 tipo subvienetai priklauso chromosomų struktūrą palaikančių SMC (Structural
Maintenance of Chromosomes) baltymų šeimai. Skirtingi SMC baltymai turi reikšmės ryšiui tarp sese-
rinių chromatidžių palaikyti, chromosomų kondensacijai, genų dozės kompensacijai, DNR rekombina-
cijai ir reparacijai. Scc1 ir Scc3 tipo subvienetų reikšmė kohezino komplekse nepakankamai ištirta.
Mielių Sacharomyces cerevisiae koheziną sudaro polipeptidai: Smc1, Smc3, Scc1 (Mcd1, Rad21) ir
Scc3. Homologiškų baltymų rasta daugelyje tirtų organizmų. Xenopus ir žmogus taip pat turi Smc1,
Smc3, ir Scc1/Rad21 homologus, taip pat du Scc3 baltymo variantus: SA1 ir SA2. SMC1 ir SMC3
subvienetai formuoja žiedinę struktūrą, kurią sutvirtina Rad21/Scc1 ir SA/Scc3 subvienetai. Manoma,
jog kiekvienas kohezino kompleksas apsupa po vieną kiekvienos seserinės chromatidės DNR grandį ir
taip jas sujungia.

86
 6.1 lentelė. Kohezino kompleksas mitozės metu
Subvie- Saccharomyces Schizosaccha– Drosophila Xenopus Homo Mus
neto tipas cerevisiae romyces pombe melanogaster laevis sapiens musculus
Smc1 Smc1p Psm1 dmSMC1 XSMC1 hSMC1 mSMCB
Smc3 Smc3p Psm3 dCAP XSMC3 HSMC3/hCAP mSMCD
Scc1 Scc1p/Mcd1p Rad21 DRAD21 XRAD21 HRAD21/hSCC1 PW29
Scc3 Scc3p/Irr1p Psc3 Stromalinas XSA1 SA1 SA1
XSA2 SA2 SA2

Ryšys tarp seserinių chromatidžių išlaikomas tol, kol chromosomos neprisijungia prie dvipolės
mitozinės verpstės mikrovamzdelių ir neišsidėsto metafazinėje plokštelėje. Mielių S.cerevisiae ląstelė-
se kohezinas seserines chromatides jungia visu ilgiu iki pat metafazės ir suardomas tik perėjimo į ana-
fazę metu. Stuburinių ląstelėse didžioji chromosomų pečius jungiančio kohezino dalis yra pašalinama
profazės ir prometafazės metu: dalyvaujant Polo–tipo kinazei (Plk1/Cdc5) ir (arba) Aurora–B/Ib11 ki-
nazei, fosforilinamas kohezino subvienetas SA/Scc3. Tik nedidelė kohezino dalis stuburinių chromo-
somose išlieka iki metafazės ir daugiausia yra sutelkta heterochromatininiuose centromerų rajonuose.
Xenopus ir žinduolių metafazinėse chromosomose kohezinas yra koncentruotas tik centromeriniuose
rajonuose. Centromerinį koheziną apsaugo neseniai atrastas baltymas Shugoshin (Sgo1).
Profazės metu vyksta laipsniška chromosomų kondensacija, jos tampa matomos šviesiniu mik-
roskopu. Chromosomos centromeromis ir kitais segmentais yra prisitvirtinusios prie branduolio apval-
kalo. Padvigubėjusios centriolės yra citoplazmoje ties branduolio membrana. Jos pradeda atsiskirti ir
judėti į priešingus branduolio polius, formuodamos mikrovamzdelių verpstę. Išnyksta branduolėlis
(iai), kurio turinys pasklinda po visą branduolį.
Prometafazės metu chromosomos dar labiau kondensuojasi ir sutrumpėja, suyra branduolio apval-
kalas, susidaro mitozės verpstė, kurios poliai išsidėsto priešinguose ląstelės pusėse. Kai kurių or-
ganizmų, pavyzdžiui, mielių, ląstelių branduolio apvalkalas nesuyra ir verpstė formuojasi branduolio
viduje (uždaroji mitozė). Verpstės kinetochoro mikrovamzdeliai tvirtinasi prie chromosomų centro-
merų srityse esančių kinetochorų. Nors žinoma daugiau kaip 60 centromeros baltymų, tačiau tik ne-
seniai Sacharomyces cerevisiae (Westermann ir kt., 2005 m.) pavyko nustatyti, kad mikrovamzdeliai
prie kinetochorų jungiasi per Dam1 kompleksą (6.8 pav.). 10 kompleksą sudarančių subvienetų for-
muoja žiedo ir (arba) spiralės formos oligomerus, kurie apsupa mikrovamzdelių (+) galus ir taip juos
stabilizuoja. Šie žiedai gali slankioti mikrovamzdeliais ir taip pritvirtina mikrovazdelius prie kineto-
choro netgi jiems kintant (ilgėjant/trumpėjant). Kol kas Schizosaccharomyces pombe ir aukštesniu-
osiuose eukariotuose Dam1 homologų neaptikta.

87
 6.8 pav. Mikrovamzdelių jungimasis prie kinetochoro per Dam1 kompleksą (iš Craig ir Choo,
2005)
Prometafazės metu prie mikrovamzdelio prisijungusi chromosoma pradeda judėti pirmyn–atgal,
kol neprisijungia iš priešingo verpstės poliaus ateinančių mikrovamzdelių. Chromosomos vidutiniškai
prisijungia 20–40 mikrovamzdelių, be to, seserinių chromatidžių kinetochorai prisijungia iš priešingų
polių ateinančius mikrovamzdelius. Prie mikrovamzdelių prisijungusios chromosomos pradeda judėti
link ląstelės vidurio plokštumos, suformuodamos prometafazinę rozetę (žiedą). Vėliau šis žiedas tampa
mažiau kompaktiškas, prasideda metafazė.
Metafazės metu chromosomos yra maksimaliai kondensuotos, jų struktūra ryškiausia. Chromoso-
mos išsidėsto vienoje plokštumoje, sudarydamos metafazinę plokštelę, kuri yra vienodai nutolusi nuo
abiejų polių. Prie seserinių chromatidžių kinetochorų prisitvirtinę iš priešingų verpstės polių atkeliavę
kinetochorų mikrovamzdeliai stabilizuoja chromosomų padėtį ląstelės vidurio plokštumoje. Kineto-
chorai ir mikrovamzdeliai yra įtempti dėl vienodo stiprumo priešingos krypties traukos. Tai ženklas,
kad ląstelė yra pasiruošusi pereiti į kitą fazę – anafazę. Jei prie tos pačios chromosomos abiejų kineto-
chorų prisitvirtina iš to paties poliaus atkeliavę mikrovamzdeliai, jie nėra įtemti ir ląstelė negali pereiti
į anafazę. Kinetochoruose yra baltymas, kuris, nesant tempimo, yra fosforilintas, o prisijungus mik-
rovamzdeliams ir atsiradus tempimui, yra defosforilinamas. Kinetochoruose esančios kinazė ir fosfa-
tazė užtikrina fosforilinimo būvio pokytį.
Anafazė prasideda praėjus griežtai nustatytam laikui po to, kai paskutinė chromosoma prisijungia
prie mikrovamzdelių. Esminis anafazės metu vykstantis procesas yra seserinių chromatidžių atsiskyri-
mas susidarant dukterinėms chromosomoms. Ryšys tarp seserinių chromatidžių suardomas aktyvuojant
proteazę separazę (arba separiną), kuri skaldo kohezino kompleksą. Separazė yra cisteino endopepti-
dazė, ardanti chromatides jungiančio kohezino Scc1 subvienetą S. cerevisiae, S. pombe ir žmogaus
ląstelėse. Žinoma, kad S. cerevisiae separazė taip pat skaldo mejozei specifinį kohezino subvienetą
Rec8 ir kinetochoro baltymą Slk19. Ląstelės ciklo metu separazės aktyvumas yra griežtai reguliuoja-
mas. S, G2 ir ankstyvosios M fazės metu prie separazės yra prisijungęs baltymas sekurinas, kuris inhi-
buoja separazės aktyvumą. Metafazės metu, kai visos chromosomos yra prisitvirtinusios prie verpstės
mikrovamzdelių, sekurinas yra suardomas ubikvitininimo būdu. Suardžius sekuriną, aktyvi tampa
separazė, kuri suardo seserines chromatides jungiančio kohezino Scc1 subvienetą, taip sukeldama jų
atsiskyrimą (6.9 pav.).
88
 Sekurinas

APC/CCdc20

Separazė Ub
Ub
APC/CCdc20 Aktyvi
Verpstės
Ub
separazė
kontrolės taškas Ub Ub
Žinduoliai
Kohezino
žiedas
Polo
kinazė

Mielės

Profazė Metafazė Anafazė

6.9 pav. Chromosomų segregacija mitozės metu. Seserines chromatides jungia kohezinas, sudary-
tas iš keturių Smc ir Scc subvienetų. Kohezino suardymą inhibuoja prie separazės prisijungę seku-
rinai. Mielių S. cerevisiae ląstelėse kohezinas seserines chromatides jungia visu ilgiu iki pat meta-
fazės padžios. Stuburinių ląstelėse didžioji chromosomų pečius jungiančio kohezino dalis yra pa-
šalinama profazės ir prometafazės metu dalyvaujant Polo tipo kinazei (Plk1) ir Aurora–B kinazei.
Metafazinėse chromosomose kohezinas yra sukoncentruotas tik centromeriniuose rajonuose. Ana-
fazėje APC kompleksas suardo sekurinus ubikvitininimo būdu. Laisva separazė suardo kohezino
Scc1/Rad21 subvienetą. Kohezinas atsiskiria nuo chromosomų, dėl to prarandamas ryšys tarp se-
serinių chromatidžių (iš Marston ir Amon, 2004)

6.10 pav. Anafazė B: judinamųjų baltymų veikimo modelis. (+)–nukreipti baltymai sujungia per-
sidengiančius, iš priešingų polių ateinančius mikrovamzdelius; jie slenka mikrovamzdeliais, nuto-
lindami polius (raudonos strėlės rodo mikrovamzdelių slinkimo kryptį). (–)–nukreipti baltymai
jungiasi prie ląstelės žievės ir astralinių mikrovamzdelių. Astraliniai (žvaigždės) mikrovamzdeliai
trumpėja poliams artėjant prie ląstelės žievės (iš Alberts et al., 2002).
Perėjimo iš metafazės į anafazę metu sekurino irimas vyksta dalyvaujant APC kompleksui (Anap-
hase Promoting Complex). APC sudaro mažiausiai 11 subvienetų, ardančių baltymus ubikvitininimo
keliu. Be sekurino, mitozės pabaigoje bei interfazės G2 fazėje APC kompleksas ubikvitinina ir kitus
89
baltymus, kurių destrukcija yra svarbi verpstės morfogenezės reguliavimui, DNR replikacijai ir keleto
kinazių aktyvumui. Kaip ir separazės, APC komplekso aktyvumas kinta ląstelės ciklo metu. Mitozės
metu fosforilintas APC kompleksas (fosforilinamas dalyvaujant kinazėms CDK1 ir Plk1) yra aktyvuo-
jamas prisijungiant Cdc20 (prometafazės metu). Anafazės metu APCCdc20 kompleksas defosforilinamas
ir taip inaktyvinamas.

A B 2 µm

6.11 pav. Polių mikrovazdeliai: A – metafazė. B – anafazė B (iš Alberts et al., 2002).
Atsiskyrus seserinėms chromatidėms, jos gali pradėti judėti priešingų polių link. Šis judėjimas
vyksta dviem etapais. Anafazės A metu chromatidžių judėjimą link polių užtikrina kinetochorų mikro-
vamzdelių trumpėjimas (dėl kinetochorų mikrovamzdelių (+)–galo depolimerizacijos) ir dineinų le-
miamas judėjimas link polių (6.10 – 6.11 pav.). Atstumas tarp verpstės polių išlieka nepakitęs. Anafa-
zės B metu tolsta verpstės poliai, o kartu ir dukterinių chromosomų grupės. Šio etapo metu persiden-
giantys polių mikrovamzdeliai, dalyvaujant kinezinams, ilgėja ir stumia vienas kitą. Polių nutolimo
procese dalyvauja ir astraliniai (žvaigždės) mikrovamzdeliai, ant jų ir ant ląstelės žievės išsidėstę di-
neinai. Dineinai traukia trumpėjančius astralinius mikrovamzdelius prie ląstelės žievės. Reikėtų prisi-
minti, kad greitai ilgėjantis arba trumpėjantis visada yra mikrovamzdelio (+) galas. Priklausomai nuo
centromeros padėties, judančios chromosomos įgauna V, J arba I formą (6.12 pav.).

A 20 µm B
6.12 pav. Seserinių chromatidžių išsiskyrimas anafazės metu (lelijos Haemanthus endospermo
ląstelės). A – anafazė A. B – anafazė B (iš Alberts et al., 2002).
Telofazė yra paskutinė mitozės fazė. Du chromosomų rinkiniai susitelkia priešinguose verpstės
poliuose, apie jas formuojasi nauji branduolių apvalkalai. Chromosomų centromeros yra susitelkusios
viename branduolio gale (arčiau verpstės poliaus), o telomeros – priešingame gale. Tokia branduolio

90
poliarizacija išlieka iki interfazės ir žinoma kaip Rabl orientacija, arba Rabl konfigūracija (pavadinta ją
atradusio citologo Carl Rabl vardu, 6.13 pav.). Rabl konfigūracija turi didelę reikšmę homologinių
chromosomų konjugacijai, užtikrindama jų lygiagretų išsidėstymą.

Rabl

6.13 pav. Chromosomų Rabl konfigūracija ląstelės branduolyle po mitozės (centrosoma –

raudona; centromeros – mėlynos; telomeros –žalios) (iš Kahli, Hartsuiker, 2001)
Branduolių apvalkalai susidaro iš membranos pūslelių – prometafazėje suirusio senojo branduolio
apvalkalo liekanų. Jos pirmosios prisijungia prie telofazinių chromosomų. Šiam jungimuisi yra būtini
laminai – baltymai, išklojantys interfazinio branduolio apvalkalo vidinį paviršių. Lamino B receptorius
(chromosomų periferijos komponentas) skatina laminų jungimąsi. Vėliau pūslelės susijungia, sufor-
muodamos branduolio apvalkalą. Branduolio formavimuisi būtinas baltymas NuMA, kai jo nėra, vieto-
je vieno branduolio susidaro daug mikrobranduolių.

200 µm 25 µm
50 µm
A B
6.14 pav. Citokinezė gyvūnų (A) ir augalų (B) ląstelėse. A – apvaisinto varlės kiaušinio dalijima-
sis. Gerai matoma dalijimosi sąsmauka, kurios formavimąsi sąlygoja po ja esančio veržiamojo
žiedo veikla. B – citokinezė augalų ląstelėje telofazės metu. Ankstyvoji ląstelės plokštelė pažymė-
ta strėlėmis. Nėra astralinių mikrovamzdelių, nes aukštesnieji augalai neturi centrosomos (iš Al-
berts et al., 2002).
Citokinezė, arba citoplazmos dalijimasis, prasideda anafazėje ir baigiasi prasidėjus kitai interfazei.
Gyvūnų ir augalų ląstelių citokinezė skiriasi ir šiuos skirtumus didele dalimi sąlygoja tvirta augalų ląs-
telių sienelė. Pirmasis prasidedančios citokinezės požymis gyvūnų ląstelėse yra jų paviršiuje atsiradęs
įdubimas – dalijimosi sąsmauka (6.14 A pav.). Ši sąsmauka gilėja, kol priešingi sąsmaukos kraštai su-
sisiekia. Citokinezės metu plazminės membranos vidinėje pusėje susidaro struktūra, vadinama veržia-
muoju žiedu, sudaryta iš aktino ir miozino II gijų, daugelio struktūrinių ir reguliacinių baltymų. Šis
žiedas traukiasi ir galutinai padalija motininę ląstelę į dvi dukterines ląsteles. Tuo pačiu metu šalia ver-
žiamojo žiedo, susiliejant viduląstelinėms pūslelėms, susiformuoja nauja membrana. Tačiau ne visose
91
ląstelėse po mitozės seka citokinezė: taip dalijantis susidaro daugiabranduolės ląstelės, pavyzdžiui, au-
galų pirminio gemalinio maišelio ląstelės, trofoblasto, kai kurių hepatocitų, širdies raumens ląstelės.
Mitozė be citokinezės vyksta ir ankstyvojo drozofilos embriono vystymosi metu: vienas po kito įvyks-
ta 13 branduolio dalijimųsi, susiformuoja daugiabranduolis sincitijus. Vėliau branduoliai juda link ląs-
telės žievės, ląstelės paviršiuje formuojasi veržiamieji žiedai, plazminė membrana įlinksta ir apgaubia
kiekvieną branduolį (6.15 pav.). Tai labai paspartina ankstyvąjį vystymąsi, nes ląstelėms nereikia
„gaišti“ laiko citokinezei po kiekvieno branduolio dalijimosi.
Daugelio aukštesniųjų augalų ląstelės turi tvirtą sienelę, todėl jų citokinezės mechanizmas skiriasi
nuo gyvūnų ląstelių. Augalų ląstelių citokinezės metu nesusidaro dalijimosi sąsmauka ir veržiamasis
žiedas, bet citoplazma pasidalija iš vidaus ir suformuoja naują ląstelės sienelę, vadinamą ląstelės
plokštele (6.14 B pav.). Ląstelės plokštelės orientacija lemia dukterinių ląstelių padėtį gretimų ląstelių
atžvilgiu. Ląstelės plokštelė pradeda formuotis vėlyvosios anafazės metu. Ląstelės dalijimosi srityje
prie išlikusių persidengusių polių mikrovamzdelių, dalyvaujant judinamiesiems baltymams, atkeliauja
Goldžio komplekse susiformavusios membraninės pūslelės (užpildytos polisacharidų ir glikoproteinų).
Taip susiformuoja darinys, vadinamas fragmoplastu. Vėliau pūslelės susilieja, sudarydamos disko pa-
vidalo ankstyvąją ląstelės plokštelę. Ankstyvoji ląstelės plokštelė plečiasi į šonus, susiliejant naujoms
pūslelėms, kol pasiekia plazminę membraną ir padalija ląstelę į dvi dukterines ląsteles. Vėliau ląstelės
plokštelė pasidengia celiuliozės skaidulomis, ir taip baigiasi naujos ląstelės sienelės surinkimas.

Branduolio Branduoliai Pradeda Celiuliarizacija

dalijimasis juda link formuotis baigta
ląstelės ląstelių
žievės ribos

A B 10 µm

6.15 pav. Mitozė be citokinezės Drosophila embrione. A – vienas po kito įvyksta 13 branduolio
dalijimųsi, susiformuoja daugiabranduolis sincitijus. Dauguma branduolių juda ląstelės žievės
link, plazminė membrana įlinksta ir apgaubia kiekvieną branduolį. Susiformuoja atskiros ląstelės.
Šis procesas vadinamas celiuliarizacija (cellularization). B – FISH dažytos dauginės mitozės
verpstės Drosophila embrione. Mikrovamzdeliai – žali, centrosomos – raudonos (mastelis 10 µm,
iš Alberts et al., 2002)

92
 6.2.3. Mitozės tipai ir klaidos

Keletas mitozės tipų aptarta anksčiau: tipiška simetrinė mitozė, kai citoplazma pasidalija tolygiai;
mitozė be citokinezės, kai daug kartų dalijantis branduoliui, bet nesidalijant citoplazmai, susidaro dau-
giabranduolės ląstelės; uždaroji mitozė, kai mitozės verpstė formuojasi branduolio viduje. Be šių, dar
galimi kiti mitozės tipai. Asimetrinė mitozė, kurios metu citoplazma pasidalija netolygiai. Asimetrinis
ląstelės dalijimasis padeda sukurti ląstelių įvairovę daugialąsčiuose organizmuose, ypač dažnai vyksta
audinių diferenciacijos metu. Vykstant endomitozei, chromosomos padvigubėja, tačiau branduolys ne-
sidalija, todėl chromosomų rinkinių skaičius branduolyje padaugėja du ir daugiau kartų (susidaro po-
liploidiniai branduoliai). Endomitozė būdinga intensyviai funkcionuojančioms ląstelėms, taip pat ir
vėžinėms. Galimas ir tiesioginis branduolio dalijimasis nesusidarant dalijimosi verpstei – tai amitozė.
Ji būdinga tik žemesniesiems eukariotams.
Norma

A B C
6.16 pav. Kai kurie mitozės klaidų pavyzdžiai. A – chromosomų segregacija sutrinka dėl padidė-
jusios sekurino ekspresijos, formuojasi mikrobranduoliai. B – chromosomų neišsiskyrimas. C –
centrosomų amplifikacija (iš Michel, Benezra, 2005)
Mitozei ir visam ląstelės ciklui yra būdingas griežtas vienas po kito vykstančių įvykių reguliavi-
mas, kurį kooordinuoja ir kontroliuoja sudėtinga valdymo sistema (žr. Mildažienė ir kt., 2004). Sutri-
kus valdymui, galimi įvairūs mitozės sutrikimai ir klaidos, chromosomos negali taisyklingai pasiskirs-
tyti tarp dukterinių ląstelių (6.16 pav.). Pavyzdžiui, esant per didelei sekurino ekspresijai, gali sutrikti
chromosomų segregacija, formuojasi mikrobranduoliai ir dauginiai branduoliai. Sekurino trūkumas
gali sąlygoti chromosomų neišsiskyrimą, dėl to susidaro aneuploidinės ląstelės. Daugelyje vėžinių ląs-
telių (krūties, kiaušidžių, prostatos vėžio, neuroblastomos ląstelėse) nustatytos centrosomų anomali-
jos, visų pirma centrosomų amplifikacija. Nenormalus centrosomų skaičius sąlygoja daugiapolių dali-
jimosi verpsčių formavimąsi ir klaidingą chromosomų pasiskirstymą tarp dukterinių ląstelių.

6.3. Mejozė

Mejozė (graik. meioo – sumažėti ) – tai toks branduolio dalijimasis, kai chromosomų skaičius su-
mažėja perpus. Mejozė vyksta tik tam tikrose organizmų raidos stadijose. Gyvūnų ir daugelio kitų eu-
kariotų, kurių somatinės ląstelės yra diploidinės, mejozė vyksta formuojantis lytinėms ląstelėms – ga-
metoms (kiaušialąstėms ir spermatozoidams). Aukštesniuosiuose augaluose po mejozės susidaro spo-
ros. Kitų eukariotų mejozė vyksta pereinant iš diploidinės gyvenimo ciklo dalies, kuri yra iškart po ap-
vaisinimo ir dažniausiai yra labai trumpa (zigotoje), į haploidinę gyvenimo ciklo dalį.
93
 Mejozę sudaro du vienas po kito vykstantys dalijimaisi, kurių metu iš vienos diploidinės motininės
ląstelės susiformuoja keturios dukterinės haploidinės ląstelės. Mejozės metu vyksta tokie patys chro-
mosomų pasiskirstymo tarp dukterinių ląstelių procesai kaip ir mitozėje. Tačiau yra trys esminiai tik
mejozei būdingi bruožai: 1) DNR replikacija ir chromosomų sudvigubėjimas vyksta tik vieną kartą in-
terfazėje iki prasidedant mejozės I profazei; 2) vyksta homologinių chromosomų susijungimas – kon-
jugacija, arba sinapsė; 3) tarp konjuguotų homologinių chromosomų vyksta krosingoveris, t.y. apsi-
keitimas DNR segmentais (6.17 pav.).

A
Homologinės Seserinės
chromosomos chromatidės

Diploidas Diploidas
G1 S G2 M G1
Seserinių
chromatidžių
segregacija
B Homologinių
Homologinės Seserinės
chromosomos chromatidės Chiazmas chromosomų
segregacija

Diploidas Haploidas
G1 S G2 Mejozė I Mejozė II

6.17 pav. Ląstelės mitozinio ir mejozinio ciklų palyginimas. A – ląstelės mitozinio ciklo metu po
S fazėje įvykusios DNR replikacijos M fazės metu į skirtingus ląstelės polius keliauja seserinės
chromatidės. Iš vienos diploidinės motininės ląstelės susidaro dvi diploidinės dukterinės ląstelės.
B – mejozės metu po vieno DNR replikacijos ciklo seka du chromosomų segregacijos ciklai – me-
jozė I ir mejozė II. Mejozės I dalijimosi metu į skirtingus ląstelės polius juda ne seserinės chroma-
tidės, bet homologinės chromosomos. Seserinės chromatidės į skirtingus polius juda mejozės II
dalijimosi metu. Iš vienos diploidinės motininės ląstelės susiformuoja keturios haploidinės dukte-
rinės ląstelės (iš Marston ir Amon, 2004)

6.3.1. Mejozės I profazė

Pirmą kartą dalijantis ląstelėms (mejozė I), praeinamos tokios pačios fazės kaip ir mitozėje. Išskir-
tinis šio dalijimosi bruožas – labai ilga I profazė, kurios metu homologinės chromosomos suartėja,
vyksta jų konjugacija ir rekombinacija. Mejozės I profazė skirstoma į penkias stadijas: leptoteną, zigo-
teną, pachiteną, diploteną, diakinezę (6.18 pav.).
Leptotenos metu ilgos siūlinės chromosomos kondensuojasi ir pradeda trumpėti. Jos tampa mato-
mos šviesiniu mikroskopu. Chromatino kondensacijos metu išryškėja chromosomų ašys, formuojasi
ašiniai elementai, sudaryti iš kohezinų ir dviejų sinaptoneminio komplekso baltymų SCP2 ir SCP3.
Kiekviena chromosoma sudaryta iš dviejų chromatidžių, sujungtų centromera. Homologinės chromo-
somos suartėja ir išsidėsto lygiagrečiai. Kaip homologinės chromosomos „atpažįsta“ viena kitą ir
įvyksta jų sinapsė, nėra galutinai aišku. Manoma, kad yra keletas šio proceso stadijų, kurios įvairiose
94
rūšyse gali skirtis. Kai kuriuose organizmuose chromosomų išsidėstymas interfaziniame branduolyje
yra gana atsitiktinis ir kartais iš tiesų sunku suprasti, kaip tokiame branduolyje homologai gali „suras-
ti“ vienas kitą, ypač tais atvejais, kai kariotipą sudaro daug chromosomų. Kitų organizmų rūšių inter-
faziniai branduoliai yra labiau organizuoti, chromosomos po mitozės išlaiko Rabl konfigūraciją (cen-
tromeros ir telomeros yra skirtinguose branduolio poliuose). Daugelyje augalų pirmieji asociacijos tarp
homologinių chromosomų etapai prasideda interfazėje iki mejozės, kai chromosomos priartėja viena
prie kitos. Pavyzdžiui, tokios asociacijos buvo nustatytos kai kuriose ryžių rūšyse. Kitoms augalų rū-
šims, pavyzdžiui, kukurūzams, Arabidopsis, homologinių chromosomų asociacijos iki mejozės nebū-
dingos. Kita vertus, visais atvejais ikimejoziniai ryšiai yra prarandami vykstant DNR replikacijai. Jie
vėl atsiranda leptotenos pradžioje, nepriklausomai nuo sinaptoneminio komplekso formavimosi, kuris
vėliau turi reikšmę sugretinant homologus.

A B C

D E F

6.18 pav. Žmogaus embriono ovocitai mejozės I profazės metu. Ląstelės dažytos naudojant anti-
kūnus prieš sinaptoneminio komplekso baltymus SCP3 (žali), ir kinetochorus (raudoni); chromati-
nas nudažytas mėlynai. A – leptotena. Branduolyje matomos plonos, siūlinės chromosomų ašys.
B – ankstyvoji zigotena. Prasidėjo homologinių chromosomų sinapsė. Dažniausiai ji prasideda
chromosomų galuose (parodyta strėlėmis). C – zigotenos vidurys. Chromosomų sinapsė tebevyks-
ta. D – vėlyvoji zigotena. Dauguma homologinių chromosomų užbaigė sinapsę, nors dar yra likę
keletas nesuporuotų ašių. E – pachitena. Homologinių chromosomų sinapsė baigta. F – ankstyvoji
diplotena. Chromosomos pradeda atsiskirti. Jų atsiskyrimas prasideda chromosomų galuose (pa-
žymėta strėlėmis) ir intersticinėse srityse (pažymėta strėlių smaigaliais) (iš Tease ir Hulten, 2006)
Zigotenoje vyksta homologinių chromosomų susijungimas – sinapsė (konjugacija), kuri dažniau-
siai prasideda nuo chromosomų galų. Chromosomų sinapsė nėra pilna, paprastai ji nevyksta tarp
chromosomų heterochromatininių rajonų. Tarp homologinių chromosomų formuojasi baltyminis dari-
nys, sinaptoneminis kompleksas (SC, synaptonemal complex). Tokios poromis susijungusios chromo-
somos vadinamos bivalentu. Kiekvieną bivalentą sudaro keturios chromatidės. Sinaptoneminio kom-
plekso susidarymo metu vyksta chromosomų kondensacija ir chromosomų puokštės (bouqet) konfigū-
racijos formavimasis (6.19 pav.). Telomerų jungimasis prie branduolio apvalkalo turi didelę reikšmę
puokštės formavimuisi. Prie branduolio vidinio apvalkalo telomeros prisijungia jau ankstyvosios lepto-
tenos metu, tačiau būna pasklidusios po visą branduolio tūrį. Vėlyvosios leptotenos metu jos pradeda
95
judėti ir sudaryti klasterius. Organizmuose, turinčiuose griežtai apibrėžą MTOC (centrosomą), telome-
ros susitelkia ties juo. Nustatyta, kad S. cerevisiae telomeros nesijungia prie branduolio apvalkalo ir
„puokštė“ nesusidaro jei nėra telomeros baltymo Ndj1. Analogiškai, „puokštės“ susidarymo, chromo-
somų jungimosi ir rekombinacijos defektus sąlygoja ir telomerų baltymo Taz1 bei telomerazės trūku-
mas. Manoma, kad „puokštės“ konfigūracija turi reikšmės tolesniam homologinių chromosomų jungi-
muisi ir sinaptoneminio komplekso formavimuisi.

G H L

6.19 pav. „Puokštės“ (bouqet) konfigūracija mejozės metu. „Puokštės“ schema: centrosoma –
raudona; centromeros – mėlynos; telomeros – žalios. Chromosomų „puokštė“ Sordaria mejozės I
profazės metu: G – zigotena, H – ankstyvoji pachitena, L – vėlyvoji pachitena (mastelis 5 µm, pa-
gal Zickler, 2006)
Naudojant elektroninės mikroskopijos metodą, pirmą kartą sinaptoneminis kompleksas buvo ap-
tiktas spermatocituose, esančiuose pachitenos stadijoje. Jis atrodo kaip tridalė apie 200 nm pločio juos-
ta, besidriekianti tarp susijungusių chromosomų. Žmogaus spermatocituose bendras šios juostos ilgis
(tenkantis visai ląstelei) yra apie 260 µm, tuo tarpu ovocituose jis yra didesnis nei 520 µm. Abiejose
lytyse tik tam tikros ribotos chromosomų sritys jungiasi su sinaptoneminiu kompleksu, nors kol kas
specifinių DNR sekų nenustatyta.
Sinaptoneminį kompleksą sudaro trys pagrindiniai komponentai: šoniniai ir centrinis elementai
(ašys), centrinė sritis (6.20 pav.). Šoniniai elementai susidaro, susiliejus seserinių chromatidžių chro-
matino kilpų pagrinde esančiam baltyminiam karkasui (ašiai). Taigi kiekvienas šoninis elementas są-
veikauja tik su viena iš homologinių chromosomų (jungia seserines chromatides). Homologinių chro-
mosomų šoninius elementus jungia daugybė skersinių skaidulų, sudarančių centrinę sritį. Viduryje,
vienodai nutolęs nuo abiejų šoninių elementų, yra centrinis elementas. Sinaptoneminį kompleksą suda-
ro daug įvairių baltymų, daugelio jų funkcijos neaiškios (6.2 lentelė). Du sinaptoneminio komplekso
baltymai – SYCP2 ir SYCP3 (Synaptonemal Complex Protein) įeina į kohezino komplekso, jungian-
čio seserines chromatides, sudėtį. Jie lokalizuoti sinaptoneminio komplekso šoniniuose elementuose.
Identifikuoti kai kurių organizmų skersines skaidulas sudarantys baltymai: žinduoliams SYCP1, S. ce-
revisiae – Zip1, Drosophila – [C(3)G], Caenorhabditis– Syp1 ir Syp2. Nepaisant aminorūgščių sekų
skirtumų, SYCP1, Zip1 ir [C(3)G] baltymams būdinga panaši struktūra. Tai ilgi, susuktos virvės for-
mos baltymai. Jų C–galo domenams būdingi S/TPXX motyvai, kurie, matyt, dalyvauja jungiantis prie
DNR ir šoninio elemento. Skersinių skaidulų N–galo domenai nukreipti į centrinę sritį. Iš skirtingų šo-

96
ninių elementų ateinančių skersinių skaidulų N–galo domenai sąveikauja, sujungdami sinaptoneminį
kompleksą.
Sinaptoneminis kompleksas atrastas daugiau kaip prieš 50 metų (Moces ir Fawcett, 1956 m.), ta-
čiau iki šiol dar yra daug neatsakytų klausimų apie jo funkcijas ir reikšmę. Jau pirmųjų tyrimų metu
nustatyta puiki koreliacija tarp sinaptoneminio komplekso buvimo ir krosingoverio: nesant sinaptone-
minio komplekso, krosingoveris nevykdavo. Sinaptoneminių kompleksų susidarymas nustatytas visuo-
se organizmuose, kuriuose vyksta chromosomų konjugacija ir krosingoveris. Tačiau kai kuriems orga-
nizmams, pavyzdžiui, Aspergillus nidulans, S. pombe, būdingas aukštas mejozinės rekombinacijos ly-
gis, tačiau jie sinaptoneminio komplekso nesuformuoja. Sinaptoneminis kompleksas nėra būtinas S.
cerevisiae rekombinacijai.

Seserinių Rekombinacijos
chromatidžių kilpa mazgelis

Šoninis elementas Skersinės skaidulos

A C
6.20 pav. Sinaptoneminio komplekso struktūra. A – sinaptoneminio komplekso (SK) schema. Il-
gas, siūlinis SCP1 baltymas, sudarantis skersines skaidulas, yra SK centrinėje srityje. Baltymo
C–galas jungiasi prie šoninio elemento, o N–galas nukreiptas į centrinę sritį. Nuo skirtingų šoninių
elementų ateinančių skersinių skaidulų N–galo sritys sąveikauja, sujungdamos sinaptoneminį
kompleksą (pagal Boer, Heyting, 2006). B ir C – Blaps cribosa sinaptoneminis kompleksas.
LE – šoninis elementas; CE – centrinis elementas; TF – skersinės gijos; ch – chromatinas. C –
strėlėmis pažymėtas rekombinacijos mazgelis (mastelis – 100 nm, iš Sumner, 2003)

97
 6.2 lentelė. Kai kurie sinaptoneminio komplekso baltymai
Vieta Baltymas Organizmas
Šoninis elementas SYCP2 Žiurkė
SYCP3 (COR1) Žiurkė
M, 52–70K Lilium
Hop1p Mielės
Red1p Mielės
Rad51p Pelė, žmogus
Rec8 Mielės, žinduoliai
Meis322 Drosophila
Atr Pelė, žmogus
Centrinis elementas SCP1 (SYN1) Žiurkė
SC48 Žiurkė
Zip1p Mielės
Susijungusių bivalentų galai Rap1p Mielės
Sinapsės iniciacijos vietos Zip2 S. cerevisiae

Pachitenos fazėje baigiasi chromosomų sinapsė, tarp homologinių chromosomų vyksta krosingo-
veris ir apsikeitimas DNR segmentais. Ant sinaptoneminio komplekso matomi rekombinacijos mazge-
liai, 30–200 nm dydžio struktūros. Yra skiriami ankstyvieji ir vėlyvieji rekombinacijos mazgeliai.
Ankstyvieji rekombinacijos mazgeliai dažniausiai yra nedidelės, elipsoido formos struktūros, kurios
matomos ankstyvosios profazės metu. Manoma, kad jie dalyvauja tikrinant lygiagrečiai išsidėsčiusių
chromosomų segmentų homologiją prieš sinapsę. Imunocitocheminių tyrimų metu nustatyta, kad
šiuose rekombinacijos mazgeliuose yra DNR reparacijos procese dalyvaujančių baltymų, pavyzdžiui,
RAD51 ir Dmc1. RAD51 ir Dmc1 yra bakterijų Rec1 baltymo homologai. Žinoma, kad šis baltymas
dalyvauja ieškant homologinių sričių tarp DNR molekulių ir katalizuoja mainus tarp grandžių. Anks-
tyvuosiuose rekombinacijos mazgeliuose esantis ATM baltymas dalyvauja nustatant DNR trūkius ir
kitas pažaidas. Vėlyvieji rekombinacijos mazgeliai dažniausiai yra apvalios arba pailgos formos, ma-
tomi vėlyvosios pachitenos metu ir tik kontakte su sinaptoneminiu kompleksu. Vėlyvieji rekombinaci-
jos mazgeliai dalyvauja rekombinacijos procese. Vienas iš vėlyvuosiuose rekombinacijos mazgeliuose
identifikuotų baltymų yra MLH1 (reparacijos baltymas).
Diplotenos metu sinaptoneminiai kompleksai suyra, homologinės chromosomos pradeda atsiskirti
viena nuo kitos visu ilgiu (vyksta desinapsė), tačiau išlieka susijungusios dalimis, kuriose vyko re-
kombinacija. Šie chromosomų sąveikos taškai vadinami chiazmais. Chiazmai turi esminę reikšmę už-
tikrinant teisingą chromosomų segregaciją I metafazės metu. Būdami vienintelėmis struktūromis, pa-
laikančiomis mejozines chromosomas kartu, chiazmai ne tik apsaugo chromosomas nuo išankstinio
atsiskyrimo, bet padeda užtikrinti, kad bivalentą sudarančių homologinių chromosomų kinetochorai
būtų orientuoti į skirtingus ląstelės polius.
Krosingoverio ir chiazmų susiformavimo vietos chromosomose nėra atsitiktinės. Žinduoliuose re-
kombinacija dažniausiai vyksta G+C turtinguose rajonuose, ten kur didelis genų tankis. Mažiausiai
vienas chiazmas yra reikalingas normaliai chromosomų segregacijai užtikrinti (taip vadinamas priva-
98
lomasis – obligate, chiazmas). Vėliau chiazmai pasiskirsto maždaug proporcingai bivalento ilgiui.
Chiazmų kiekis bivalente įvairus, dažniausiai jų būna 2–3. Jeigu organizme yra skirtingo dydžio chro-
mosomų, tai didesnėse yra ir didesnis chiazmų skaičius – iki 6 ir net 8. Nauji chiazmai gali susidaryti
tik tam tikru atstumu nuo jau susiformavusių, dažniausiai juos skiria santykinai didelio ilgio chromo-
somų segmentai (chiazmų interferencijos reiškinys). Chiazmų vieta chromosomose gali būti daugiau ar
mažiau pastovi. Pavyzdžiui, kai kuriose lelijažiedžių gentyse Paris, Allium, Frittillaria, taip pat kai
kuriose žiogų rūšyse kiekvienas bivalentas turi tik vieną chiazmą, kuris yra netoli centromeros. Žmo-
gaus spermatocituose susidaro vidutiniškai 50 chiazmų/spermatocitui (nuo 40 iki 60 ląstelei). Įdomu
tai, kad didesnis rekombinacijos lygis būdingas ovocitams. Juose pachitenos metu vidutiniškai būna
apie 70 chiazmų/ovocitui (nuo 40 iki 100). Viena iš galimų didesnio rekombinacijos dažnio ovocituose
priežasčių gali būti santykinai didesnis jų chromosomų ilgis pachitenos metu. Spermatocituose chiaz-
mai dažniausiai yra chromosomų ašių galuose, tuo tarpu ovocituose – intersticinėse chromosomų srity-
se ir tik labai retais atvejais – telomeriniuose segmentuose.
Diakinezės metu chromosomos visiškai kondensuojasi, baigiasi desinapsė ir bivalentus kartu pa-
laiko tik chiazmai. Formuojasi mitozės verpstė, chromosomų bivalentai juda link ląstelės vidurio
plokštumos. Išnyksta branduolėlis, branduolio apvalkalas, prasideda I metafazė.

6.3.2. Chromosomų segregacija

Mejozės I metafazės metu prie ląstelės vidurio plokštumoje išsidėsčiusių homologinių chromoso-
mų kinetochorų yra prisitvirtinę iš priešingų ląstelės polių ateinantys dalijimosi verpstės kinetochorų
mikrovamzdeliai (6.21 pav.). Homologinių chromosomų centromeros nukreiptos į priešingus polius,
chromosomos nutolusios viena nuo kitos, tačiau jas jungia chiazmai, kurie dažniausiai yra chromoso-
mų galuose. Jeigu yra du chiazmai, susidaro savotiškos žiedinės struktūros.
I anafazėje chiazmai išnyksta, homologinės chromosomos atsiskiria ir juda į priešingus polius. I
telofazės metu chromosomos susitelkia poliuose, susiformuoja du dukteriniai branduoliai, turintys po
haploidinį chromosomų rinkinį. Baigiasi mejozės pirmasis (redukcinis) dalijimasis. Daugeliui orga-
nizmų būdinga, kad tarp pirmojo ir antrojo dalijimųsi yra tik labai trumpa interfazė, vadinama interki-
neze. Jos metu DNR sintezė nevyksta. Ne visi organizmai turi interkinezę. Pavyzdžiui, jos neturi žio-
gai. Šiuo atveju anafazinės chromosomos iškart grupuojasi, suformuodamos mejozės II dalijimosi me-
tafazines plokšteles.
Mejozės II dalijimosi eiga iš esmės nesiskiria nuo mitozės: tai išlyginamasis dalijimasis, kurio me-
tu chromosomų skaičius motininėje ir dukterinėse ląstelėse išlieka toks pat. Reikia pažymėti, kad or-
ganizmams, turintiems holocentrines chromosomas, būdinga invertuota (atvirkštinė) mejozė: jų pirma-
sis dalijimasis yra išlyginamasis, antrasis – redukcinis.

99
 Sekurinas

Separazė

Aktyvi Aktyvi
separazė separazė

Prarandamas
Prarandamas
centromeras
pečius jungiantis
jungiantis
kohezinas
kohezinas

MEI-S332/Sgo1

Kohezinas
MEI-S332/Sgo1

Metafazė I Anafazė I Metafazė II Anafazė II

6.21 pav. Chromosomų segregacijos mejozėje modelis. Homologines chromosomas (raudoną ir

mėlyną) jungia mažiausiai vienas chiazmas. Kiekvienos chromosomos abu kinetochorai tvirtinasi
prie iš to paties verpstės poliaus ateinančių mikrovamzdelių. Bivalentą sudarančių homologinių
chromosomų kinetochorai orientuoti į priešingus ląstelės polius. Seserines chromatides jungia ko-
hezinas (geltoni žiedai). Nors iš esmės mejozinis kohezinų kompleksas yra panašus į mitozinį, ta-
čiau yra ir specifiniai mejozinio kohezino subvienetai. Vietoje Scc1 subvieneto yra Rec8 subvie-
netas, o somatinius Scc3 (SA1 arba SA2) variantus pakeičia kitos Scc3 formos, žinomos kaip
STAG3. MEI–S332/Sgo1 (žalias) yra centromeros srityje. I metafazėje chromosomos yra pasiren-
gusios segregacijai, tačiau separazė (rožinė) yra neaktyvi dėl sąveikos su sekurinu (violetinis). I
anafazės metu aktyvuojamas APC/CCdc20 kompleksas (raudonas), ubikvitininamas ir suardomas
sekurinas. Separazė tampa aktyvi ir suardo chromosomų pečius jungiančio kohezino Rec8 subvie-
netą. Homologinės chromosomos atsiskiria ir juda link priešingų verpstės polių. Centromerinį
Rec8 nuo suardymo, matyt, apsaugo baltymas MEI–S332/Sgo1. II metafazės metu seserinių
chromatidžių kinetochorai yra nukreipti į priešingus polius, o separazė neaktyvi. Pereinant iš II
metafazės į II anafazę, disocijuoja MEI–S332/Sgo1 ir vėl aktyvinama separazė. Centromerinis
Rec8 tampa prieinamas separazės veikimui ir suardomas. Vyksta seserinių chromatidžių segrega-
cija į priešingus polius (iš Marston ir Amon, 2004).
Dažnai mejozės metu vyksta nesimetriškas citoplazmos dalijimasis. Pavyzdžiui, formuojantis gy-
vūnų moteriškosioms lytinėms ląstelėms, pasidalijus pirmos eilės ovocitui (mejozės I dalijimasis) susi-
daro didelis antros eilės ovocitas ir maža ląstelė, vadinama poliniu kūneliu. Dažnai polinis kūnelis to-
liau nesidalija, jo chromosomos degeneruoja. Antros eilės ovocitas dar kartą dalijasi (mejozės II dali-
jimasis): susidaro didelė ląstelė, kuri diferencijuojasi į kiaušialąstę, ir dar vienas mažas polinis kūnelis.
Daugelio gyvūnų, tarp jų ir žmogaus, ovogenezė sustoja įvairiose mejozės fazėse ilgam laikui (dauge-
liui metų). Žmogaus ovogenezė prasideda embriono stadijoje, ir jau penkių mėnesių vaisiuje yra pir-
mos eilės ovocitai, kurie pradeda dalytis mejozės būdu. Septynių mėnesių vaisiuje kai kurie ovocitai
jau yra pachitenos ir diplotenos fazių. Šiuo laikotarpiu kai kurių ląstelių chromosomų išvaizda primena

100
„lempų šepečius“ – jos yra taip vadinamoje diktiotenos fazėje. Šioje fazėje mejozė sustoja daugeliui
metų. Gimimo metu yra apie 2,6 x 106 ovocitų, kurių daugelis degeneruoja. Lytinės brandos metu kai
kurie ovocitai pradeda augti, pabaigia pirmąjį mejozės dalijimąsi, ir prasideda II profazė ir II metafazė.
Ovocito dalijimasis sustoja II metafazėje iki ovuliacijos. Mejozė baigiama tik įvykus apvaisinimui. Ci-
toplazma vėl pasidalija nesimetriškai: susidaro antras mažas polinis kūnelis ir kiaušialąstė. Kiaušialąs-
tės branduolio chromosomos dekondesuojasi, suformuodamos zigotos pronukleusą. Apvaisinimo me-
tu, susiliejus dviem haploidinėms lytinėms ląstelėms, chromosomų skaičius vėl tampa diploidinis.

6.3.3. Mejozės klaidos

Tiksli homologinių chromosomų sinapsė ir segregacija užtikrina tolygų chromosomų pasidalijimą

tarp keturių haploidinių dukterinių ląstelių. Tačiau kartais homologinės chromosomos gali neišsiskirti
ir patenka į tą pačią dukterinę ląstelę (6.22 pav.). Šis neišsiskyrimas gali vykti tiek pirmojo, tiek ir ant-
rojo mejozės dalijimosi metu. Susiformuoja aneuploidinės gametos. Po apvaisinimo normalia gameta,
priklausomai nuo to, kiek bus homologinių chromosomų, susidariusi zigota bus trisominė (yra trys tos
pačios homologinės chromosomos) arba monosominė (yra tik viena chromosoma iš homologinių
chromosomų poros) tam tikros chromosomos atžvilgiu.
Chromosomos gali neišsiskirti dėl įvairių priežasčių: chromosomos netaisyklingai tvirtinasi prie
verpstės mikrovamzdelių, chiazmai nesusidaro, chiazmai ir seserinės chromatidės išsiskiria per anksti.
„Tikrasis“ chromosomų neišsiskyrimas yra tuomet, kai abi homologinės chromosomos (bivalentas)
mejozės I dalijimosi metu juda į tą patį polių. Jei nevyksta rekombinacija ir nesusidaro chiazmai, I me-
tafazės metu gali atsirasti nesuporuotų chromosomų – univalentų. Tokie univalentai nepriklausomai
vienas nuo kito gali keliauti į tą patį polių. Dirbant su modeliniais organizmais, nustatyta, kad bet ku-
rios mutacijos, mažinančios arba panaikinančios rekombinaciją, sukelia mejozės ir chromosomų seg-
regacijos sutrikimus. Be to, įtakos turi ne tik rekombinacijos dažnis, bet ir vieta, kurioje ji vyksta. Pa-
vyzdžiui, dirbant su dirbtinėmis mielių chromosomomis, nustatyta, kad dažniau neišsiskiria chromo-
somos, turinčios vieną chiazmą distaliniame gale, nei tos chromosomos, kuriose mainų vietos yra la-
biau proksimalinės. Kita vertus, pastebėta, kad dažniau neišsiskiria ir chromosomos, kuriose mainų
vietos yra pericentromeriniuose rajonuose. Taigi šių tyrimų duomenimis, tiek sumažėjęs rekombinaci-
jos dažnis, tiek per arti arba per toli nuo centromeros esančios mainų vietos gali padidinti chromosomų
neišsiskyrimo riziką. Analogiški rezultatai gauti analizuojant D. melanogaster X chromosomos neišsi-
skyrimą.

101
 6.22 pav. Chromosomų neišsiskyrimas mejozės I (M I) ir mejozės II (M II) dalijimųsi metu. Neiš-
siskyrus homologinėms chromosomoms mejozės I dalijimosi metu, II dalijimosi metu seserinės
chromatidės pasiskirsto į dvi dukterines ląsteles. Gaunamos keturios nenormalios ląstelės: dvi di-
sominės ir dvi nulisominės. Po apvaisinimo normalia gameta susidariusi zigota bus arba trisomi-
nė, arba monosominė tam tikros chromosomos atžvilgiu. Antruoju atveju (M II) mejozės I daliji-
mosi metu homologinės chromosomos pasiskirsto taisyklingai, tačiau M II dalijimosi metu įvyksta
seserinių chromatidžių segregacijos klaida. Taigi susidaro dvi normalios gametos ir dvi nenorma-
lios – viena disominė ir viena nulisominė. Apvaisinus disominę ar nulisominę gametą normalia
gameta, susidariusi zigota bus arba trisominė, arba monosominė (iš Hassold, Hunt, 2001)
Mejozinis chromosomų neišsiskyrimas yra gana retas reiškinys. Pavyzdžiui, S. cerevisiae tikėtinas
individualių chromosomų neišsiskyrimo dažnis mejozės metu yra 1/10000. Panašiai D. melanogaster
nustatytas X chromosomos neišsiskyrimo dažnis moteriškosiose lytinėse ląstelėse yra nuo 1/1700 iki
1/6000. Matyt, panašus yra ir autosomų neišsiskyrimo dažnis. Žinduoliams yra būdingos dažnesnės
mejozės klaidos. Vis dėlto geriausiai ištirtuose organizmuose (pelėse) bendras aneuploidijų dažnis tarp
apvaisintų kiaušialąsčių neviršija 1–2 proc. Žmogus yra išimtis iš šios bendrosios taisyklės. Maždaug
10–30 proc. apvaisintų žmogaus kiaušialąsčių yra aneuploidinės, daugelis jų yra arba trisominės, arba
monosominės.
Chromosomų neišsiskyrimas žmogaus mejozės metu nėra neįprastas reiškinys. Maždaug 2 proc.
žmogaus spermatozoidų yra aneuploidiniai. Dar dažnesnės, palyginti su spermatocitais, yra chromo-
somų segregacijos klaidos ovocituose. Iki 20 proc. ovocitų yra aneuploidiniai. Tai sukelia sunkias kli-
nikines pasekmes: apie trečdalis (iki 35 proc.) visų spontaninių abortų (embrionai nuo 6–8 savaičių iki
20 savaičių) yra aneuploidai. Aneuploidų kiekis tarp negyvagimių sudaro maždaug 4 proc., o tarp gyvų
naujagimių – apie 0,3 proc.

102
 Naudota ir rekomenduojama literatūra

1. Allison D.C., Nestor A.L., Isaka T. Chromosomes during cell division. Encyclopedia of Life
Sciences. London: John Willey&Sons Ltd., 2005.

2. Craig J.M., Choo K.H.A. Kiss and break up – a safe passage to anaphase in mitosis and meio-
sis. Chromosoma 2005; 114: 252-262.

3. De Boer E., Heyting Ch. The diverse roles of transverse filaments of synaptonemal complexes
in meiosis. Chromsoma 2006; 115: 220-234.

4. Dorsett D. Roles of sister chromatid cohesion apparatus in gene expression, development, and
human syndromes. Chromosoma 2007; 116: 1-13.

5. Gerton J.L., Hawley R.S. Homologous chromosome interactions in meiosis: diversity amidst
conservation. Nature Reviews/Genetics 2005; 6:477-487.

6. Hassold T., Hunt P. To err (meiotically) in human: the genesis of human aneuploidy. Nature
Reviews/Genetics 2001; 2: 280-291.

7. Kleckner N. Chiasma formation: chromatin/axis interplay and the roles of the synaptonemal
complex. Chromosoma 2006; 115: 175-194.

8. Kohli J., Hartsuiker A. Meiosis. Encyclopedia of Life Sciences: Nature Publishing Group,
2001.

9. Lloyd C., Chan J. Not so divided: the common basis of plant and animal division. Nature Re-
views/Molecular Cell Biology 2006; 7: 147-152.

10. Marston A., Amon A. Meiosis: cell-cycle controls shuffle and deal. Nature Reviews/Molecular
Cel Biology 2004; 983-997.

11. Michel L., Benezra R. Mitosis: chromosome segregation and stability. Encyclopedia of Life
Sciences: John Willey&&Sons Ltd., 2005.

12. Mildažienė V., Jarmalaitė S., Daugelavičius R. Ląstelės biologija. Kaunas, 2004, 380 psl.

13. Peters J.M., Hauf S. Meiosis and mitosis: molecular control of chromosome separation. En-
cyclopedia of Life Sciences. London: John Willey&Sons Ltd., 2005.

14. Rančelis V. Genetika. Vilnius: LMA Leidykla, 2000, 662 psl.

15. Rens W., Torosantucci L., Degrassi F., Ferguson-Smith M.A. Incomplete sister chromatid se-
paration of long chromosome arms. Chromosoma 2006; 115: 481-490.

16. Revenkova E., Jessberger B. Shaping meiotic prophase chromososomes: cohesins and synap-
tonemal complex proteins. Chromosoma 2006; 115: 235-240.

17. Rieder C.L. Kinetochore fiber formation in animal somatic cells: dueling mechanisms come to
a draw. Chromosoma 2005; 114: 310-318.

18. Sluder G. Two-way traffic: centrosomes and the cell cycle. Nature Reviews/Molecular Cell
Biology 2005; 6: 743-748.

103
19. Tease Ch., Hulten M.A. Meiosis. Encyclopedia of Life Sciences. London: John Willey&Sons
Ltd., 2006.

20. Zickler D. From early homologue recognition to synaptonemal complex formation. Chromo-
soma 2006; 115: 158-174.

104
 7. Chromosomų ir genomo mutacijos

Vienas svarbiausių daugelio gyvųjų organizmų bruožų yra chromosomų skaičiaus, dydžio ir for-
mos pastovumas. Bet kurie šių parametrų pokyčiai gali turėti didžiulę įtaką ląstelei, kurioje jie įvyko,
taip pat ir visam organizmui, kurio dalį ši ląstelė sudaro. Jie gali sąlygoti įvairius organizmo raidos su-
trikimus, arba jo žūtį. Chromosomų pokyčius galima suskirstyti į dvi pagrindines grupes: chromosomų
skaičiaus pokyčiai – tai genomo mutacijos, ir chromosomų sandaros pokyčiai – tai chromosomų abera-
cijos.

7.1. Chromosomų aberacijos ir jų klasifikacija

Dažniausiai chromosomų aberacijos tiriamos metafazės stadijoje esančiose ląstelėse, kai chromo-
somos yra maksimaliai kondensuotos ir pagrindiniai sandaros pokyčiai lengvai matomi. Tačiau, chro-
mosomoms kondensuojantis, kai kurie mažesni pokyčiai gali būti nematomi arba gali būti modifikuo-
jami. Chromosomų aberacijų vizualizavimui naudojami įvairūs dažymo metodai. Seniausiai taikomas
ištisinio (tolygaus) chromosomų dažymo metodas. Šis metodas yra labai efektyvus tiriant chromatidi-
nio tipo ir nesimetrines chromosominio tipo aberacijas. Deja, taikant šį dažymo metodą, neįmanoma
aptikti didelės dalies simetrinių chromosominio tipo aberacijų, identifikuoti chromosomų, kuriuose yra
įvykusios pažaidos. Dažant chromosomas diferenciniu G metodu, galima ne tik identifikuoti chromo-
somas, bet pagal pakitusį chromosomų ruožuotumo piešinį tiksliai nustatyti pažaidas bei įvykusias trū-
kių vietas. Tačiau mažesnės nei 1–3 mln. bazių porų dydžio delecijos arba duplikacijos, taikant įpras-
tus diferencinio dažymo metodus, nematomos. Šiuo metu citogenetikoje naudojami fluorescencinės in
situ hibridizacijos metodai ir specifinių DNR žymių, kurių dydis yra 50 000 – 100 000 bp, taikymas
įgalina vizualizuoti ir identifikuoti ypač nežymias chromosomų pažaidas: submikroskopines delecijas,
kriptines translokacijas (mainus tarp dviejų nehomologinių chromosomų telomerų distalinių rajonų).
Chromosomų aberacijos atsiranda įvykus chromosomų trūkiams arba netolygaus krosingoverio
metu, jos gali atsirasti de novo arba gali būti paveldėtos iš tėvų, aberacijas galima indukuoti paveikus
ląsteles mutagenais in vitro. Jonizuojančioji spinduliuotė, UV, cheminės medžiagos (alkilinantieji jun-
giniai, aldehidai, peroksidai, hidroksilaminai, antimetabolitai ir kt.) gali sukelti įvairių tipų pirmines
DNR pažaidas: vienagrandžius ir dvigrandžius DNR trūkius, apurinines ir apirimidinines vietas, DNR-
DNR ir DNR-baltymų sąsiuvas, timino dimerus, heterociklinių DNR bazių pažaidas ir kt. Šių pirminių
pažaidų likimas ląstelėje yra dvejopas: 1) pažaidos yra reparuojamos ir atstatoma normali DNR struk-
tūra; 2) pažaidos transformuojasi į genų ir (arba) chromosomų mutacijas. Tik dvigrandžiai DNR trūkiai
tiesiogiai virsta chromosomų aberacijomis. Visų kitų DNR pirminių pažaidų vietose, vykstant replika-
cijai ir (arba) reparacijai, pirmiausia turi atsirasti dvigrandžiai DNR trūkiai. Tik jonizuojančioji spindu-
liuotė ir nedaugelis cheminių medžiagų (radiomimetinės medžiagos) tiesiogiai sukelia dvigrandžius
DNR trūkius. Pagal tai, kurioje ląstelės ciklo stadijoje buvo indukuoti dvigrandžiai trūkiai ir susifor-
105
mavo chromosomų aberacijos, jas galima suskirstyti į dvi grupes: chromosominio tipo (susiformavu-
sios G1 fazėje) ir chromatidinio tipo (susiformavusios S arba G2 fazėse) (7.1 pav.). G1 fazėje kiekviena
chromosoma yra sudaryta iš vienos chromatidės, todėl bet kurie šioje fazėje įvykę struktūros pokyčiai
po chromatino replikacijos S fazės metu bus sudvejinti ir metafazės metu bus matomi abiejų seserinių
chromatidžių tose pačiose vietose – tai chromosominio tipo aberacijos. Chromatidinio tipo aberacijos
susiformuoja, kai pažeidžiamos po replikacijos sudvigubėjusios chromosomos viena arba abi chroma-
tidės.
Chromosomų aberacijų susidaryme gali dalyvauti viena arba kelios chromosomos. Pagal įvykusių
chromosomų sandaros pokyčių pobūdį ir įvykusių trūkių vietas chromosomų aberacijas galima suskirs-
tyti į tris dideles grupes:
• Paprastosios aberacijos (trūkiai): chromosomos ar chromatidės dalies nutrūkimai (atstumas
tarp “nutrūkusių” vietų turi būti didesnis nei chromatidės plotis).
• Tarpchromosominiai mainai: jiems atsirasti reikalingi trūkiai skirtingose (nehomologinėse)
chromosomose.
• Viduchromosominiai mainai: susidaro įvykus trūkiams tame pačiame (centromeros atžvilgiu)
chromosomos petyje (vidupetės aberacijos) arba skirtinguose tos pačios chromosomos pečiuo-
se.
Įvykę mainai gali būti pilni (nelieka nesusijungusių trūkių vietų) arba nepilni, simetriniai ir asi-
metriniai. Pavyzdžiui, jei tarpchromosominiai mainai vyksta sąveikaujant dviem trūkių vietoms, asi-
metrinių mainų atveju visada susiformuoja acentrinis fragmentas. Mitozės metu šis fragmentas nesi-
tvirtina prie verpstės siūlų ir yra prarandamas, kartu prarandama genetinė medžiaga (nesubalansuotos
aberacijos) ir sukeliama ląstelės žūtis. Be to, dažnai asimetrinių mainų metu susidariusios chromoso-
mos (pvz., dicentrinės chromosomos) sukelia mechanines kliūtis ląstelės dalijimosi metu. Simetrinių
mainų atveju acentriniai fragmentai nesusidaro, genetinė medžiaga nėra prarandama (subalansuotos
aberacijos) ir tokie struktūros pokyčiai daugeliu atveju gali būti perduodami kitoms ląstelių kartoms.

106
 Tarpchromosominės Viduchromosominės Trūkiai
Tarp skirtingų pečių Vidupetės

Chromosominio tipo

Dicentrinė Žiedinė chromosoma Intersticinė delecija

chromosoma

Terminalinė delecija

Reciprokinė
translokacija Pericentrinė inversija Paracentrinė inversija
Chromatidinio tipo

Kvadriradialas Viduchromatidiniai Viduchromatidinė

(asimetriškas) asimetriški mainai delecija

Kvadriradialas Viduchromatidiniai Paracentrinė

(simetriškas) simetriški mainai inversija

Įvairios terminalinės
ir izochromatidinės
Tarpchromatidiniai Izochromatidinė delecijos
asimetriški mainai delecija

Tarpchromatidiniai Viduchromatidiniai
simetriški mainai mainai

7.1 pav. Chromosominio ir chromatidinio tipo aberacijų klasifikacijos schema. Pastaba: kai kurių
simetrinių chromosomų aberacijų (paracentrinių ir pericentrinių inversijų, reciprokinių transloka-
cijų) negalima identifikuoti dažant chromosomas tolygiai

7.1.1. Chromosominio tipo aberacijos

Chromosominio tipo aberacijų ir jų susidarymo schema pavaizduota 7.2 paveiksle.

Delecijos – tai chromosomos dalies iškritos. Jos gali būti galinės arba intersticinės. Terminalinėms
delecijoms (acentriniams fragmentams) susidaryti pakanka vieno trūkio. Metafazėje jos matomos kaip
poriniai įvairaus dydžio fragmentai (7.3 A pav.). Retais atvejais šie fragmentai aptinkami šalia chro-

107
mosomos, nuo kurios „atitrūko“. Dažniausiai acentriniai fragmentai matomi kaip savarankiški elemen-
tai. Įvykus dviem trūkiams tame pačiame chromosomos petyje, susidaro intersticinės delecijos – iš
chromosomos vidurio iškritę nedideli segmentai („double minutes“). Kai šie segmentai yra pakanka-
mai dideli, iš jų gali susidaryti acentriniai žiedai – tai poriniai žiedo formos chromatidžių segmentai,
neturintys centromeros. Pro mikroskopą matomi kaip aštuoniukės formos arba poriniai ovalinės for-
mos dariniai. Acentriniai fragmentai yra nestabilios aberacijos: acentrinis fragmentas neturi centrome-
ros, todėl jis negali būti teisingai orientuotas dalijimosi verpstės atžvilgiu ir mitozės metu yra praran-
damas. Nestabilios aberacijos dažniausiai yra letalios, nes prarandama genetinė medžiaga. Be to, įvy-
kus chromosominiams trūkiams, yra pažeidžiamos abi chromosomos chromatidės, todėl dažniausiai
žūva abi dukterinės ląstelės.

7.2 pav. Chromosominio tipo aberacijų susidarymo schema

108
 A. Acentriniai fragmentai B. Žiedinė chromosoma

C. Dicentrinė chromosoma ir 2 chromosomos D. Dicentrinė chromosoma ir acentrinis

inversija fragmentas

E. Chromatidiniai trūkiai F. Asimetriniai chromatidiniai mainai

7.3 pav. Chromosomų aberacijos žmogaus periferinio kraujo limfocituose (pagal Zacharov ir kt.,
1982)
Tarpchromosominiai mainai – tai tarpchromosominės translokacijos, kurių metu chromosomų
segmentai perkeliami iš vienos nehomologinės chromosomos į kitą nehomologinę chromosomą. Šios
translokacijos gali būti dviejų tipų – reciprokinės (simetriniai mainai) ir nereciprokinės (asimetriniai
mainai).
109
 Reciprokinių translokacijų susiformavimui būtini trūkiai dviejose chromosomose ir reciproki-
niai (abipusiai) mainai distaliniais acentriniais fragmentais – tai stabilios aberacijos. Jos gali būti per-
duodamos iš vienos ląstelių kartos į kitą ir nėra letalios. Tolygiai dažytuose preparatuose reciprokinės
translokacijos atpažįstamos tik tais atvejais, kai mainuose dalyvaujantys chromosomų fragmentai yra
nevienodo ilgio – tuomet susiformuoja neįprasto ilgio ir formos chromosomos. Įvykus trūkiams cen-
tromeriniuose rajonuose, galimos viso peties translokacijos – tai Robertsono tipo translokacijos. Žmo-
gaus kariotipe Robertsono translokacijos dažniausiai vyksta tarp akrocentrinių chromosomų.
Translokacijos yra nereciprokinės, kai vienoje iš nehomologinių chromosomų yra translokuotas
segmentas, o kitoje – delecija. Susijungus mainuose dalyvaujančių chromosomų centromeriniams ra-
jonams, susidaro dicentrinės (policentrinės) chromosomos ir acentriniai fragmentai (7.3 D pav.). Dėl
asimetrinių mainų, kai susidaro dicentrinės chromosomos, gali susiformuoti anafaziniai tiltai, kurie
trukdo dukterinėms ląstelėms atsiskirti. Daugeliu atvejų tokios aberacijos sukelia ląstelių žūtį.
Įvykus trūkiams skirtinguose tos pačios chromosomos pečiuose bei susijungus centromerą turin-
tiems chromosomos galams, susiformuoja žiedo formos struktūra, turinti centromerą – žiedinė chro-
mosoma bei acentrinis fragmentas (75 B pav.). Tai viduchromosominiai mainai. Žiedinių chromo-
somų dydis gali būti labai įvairus, priklausomai nuo to, kiek genetinės medžiagos yra prarandama.
Inversijos yra tokio tipo aberacijos, kai chromosomos segmentas pasisuka 1800 kampu. Po inver-
sijos pakinta genų vieta, tačiau genetinės medžiagos kiekis išlieka nepakitęs. Inversijos priklauso stabi-
lių chromosomų aberacijų grupei.
Yra dviejų tipų chromosomų inversijos:
• Paracentrinės inversijos – abi trūkio ir susijungimo vietos yra tame pačiame chromosomos pe-
tyje. Dažant chromosomas tolygiai, šio tipo inversijų neaptinkama.
• Pericentrinės inversijos – trūkių vietos yra skirtingose centromeros pusėse. Tais atvejais, kai
trūkių vietos yra nevienodai nutolusios nuo centromeros, invertuotą chromosomą lengva atpa-
žinti pagal pakitusią centromeros padėtį (7.3 C pav.). Tačiau kai trūkių vietos yra vienodai nu-
tolusios nuo centromeros, invertuotą chromosomą galima atpažinti tik taikant diferencinio da-
žymo metodus.
Chromosomų aberacijos gali atsirasti ir netaisyklingai pasidalijus centromerai – tada susiformuoja
izochromosomos (graik. isos – lygus). Izochromosomos yra „veidrodinio atspindžio“ chromosomos,
kurias sudaro dvi trumpojo arba ilgojo peties kopijos. Žmogaus kariotipe dažniausiai aptinkamos X
chromosomos ilgojo peties izochromosomos ir akrocentrinių chromosomų ilgųjų pečių izochromoso-
mos.

7.1.2. Chromatidinio tipo aberacijos

Chromatidinių aberacijų susidarymo schema pateikiama 7.4 paveiksle. Pačios paprasčiausios

chromatidinio tipo aberacijos yra chromatidiniai trūkiai – pavieniai fragmentai ir izochromatidinės

110
delecijos (7.1 pav.). Įvykus šio tipo aberacijoms, pažeidžiama tik viena chromatidė. Nutrūkęs fragmen-
tas visada būna greta nepažeistos chromatidės homologinės srities, tačiau pasislinkęs ar pasisukęs
kampu jos atžvilgiu. Atstumas tarp chromatidės ir fragmento turi būti didesnis nei chromatidės sker-
smuo. Priešingu atveju pažeidimas klasifikuojamas kaip achromatinė sritis. Tikrų DNR vientisumo pa-
žeidimų achromatinės sritys (angl. gap – tarpas) neatspindi. Manoma, kad tai dekondensuotos metafa-
zinių chromosomų sritys, todėl silpnai nusidažančios ir šviesiniu mikroskopu matomos kaip trūkiai.
Tokių achromatinių sričių kriterijus – „trūkio“ spindis yra mažesnis nei chromatidės diametras. Įvykus
trūkiams tuose pačiuose seserinių chromatidžių lokusuose, susiformuoja izochromatidinės delecijos. Jų
morfologija gali skirtis priklausomai nuo to, ar vyksta trūkių vietų susijungimas, o jei vyksta, tai kokie
(centromeros atžvilgiu) chromatidžių galai susijungia – proksimaliniai ar distaliniai.

A. Viduchromatidiniai mainai (viename petyje) B. Viduchromatidiniai mainai (tarp skirtingų pečių)

C. Tarpchromosominiai simetriški ir asimetriški mai-

nai (kvadriradialai)

E. Simetriški ir asimetriški tarpchromosominiai

mainai įvykus chromatidiniam ir izochromatidi-
niams trūkiams

D. Sudėtingi tarpchromosominiai mainai

7.4 pav. Chromatidinio tipo aberacijų susidarymo schema (iš Zacharov ir kt., 1982)
Viduchromosominiai mainai morfologiniu požiūriu gali būti labai įvairūs. Jie gali būti viduch-
romatidiniai ir tarpchromatidiniai, atsirasti įvykus dviem trūkiams tame pačiame chromatidės petyje
arba skirtinguose pečiuose.
Tarpchromosominių mainų morfologija (konfigūracija) labai priklauso nuo mainuose dalyvau-
jančių chromosomų skaičiaus, jų homologiškumo, fragmentų dydžio. Kai chromatidžių mainuose da-
lyvauja dvi chromosomos, metafazėje susiformuoja aberacijos, kurios dėl charakteringos konfigūraci-
111
jos vadinamos kvadriradialais. Jie gali būti simetriški: susidaro dvi reciprokines translokacijas turin-
čios chromatidės ir dvi nepakitusios chromatidės; asimetriški: susiformuoja dicentrinė chromatidė, dvi
nepakitusios chromatidės ir acentrinis fragmentas.
Po pirmosios mitozės kai kurios chromatidinio tipo aberacijos virsta antrinėmis chromosominio
tipo aberacijomis (7.5 pav.).
Taigi kai kurios struktūrinės chromosomų pažaidos, visų pirma asimetriniai mainai (dicentrinės ir
žiedinės chromosomos), gali būti lengvai nustatomos chromosomas dažant tolygiai. Kitų aberacijų
(simetrinių translokacijų, inversijų) identifikacijai reikalingi sudėtingesni diferencinio dažymo meto-
dai. Standartiniais citogenetinės analizės metodais nustatoma tik apie 15 proc. chromosominių persi-
tvarkymų, identifikuojamų taikant naujausius fluorescencinės in situ hibridizacijos ir spektrinio kario-
tipavimo metodus.

Normalios Chromatidinio Viena iš galimų Antrinė chromosominio

chromosomos tipo aberacijos anafazinių Replikacija kitoje tipo aberacija 2-oje
G2 stadijoje 1-oje metafazėje konfigūracijų interfazėje metafazėje (X2)
(X1) (X1)

Normali

Normali

Normali

Normali

7.5 pav. Antrinių chromosominio tipo aberacijų susidarymas iš chromatidinio tipo aberacijų antro-
je mitozėje (iš Paulausko ir kt., 2003)
7.1.3. Simboliai kariotipams ir chromosomų pokyčiams aprašyti

Chromosomoms ir pažaidoms aprašyti sukurta simbolių sistema, kariotipo aprašymo taisyklės (7.1
ir 7.2 lentelės). Prieš rašant kariotipo formulę, pirmiausia suskaičiuojamas ir užrašomas chromosomų
skaičius. Po to nustatoma, kokios yra lytinės chromosomos – XX ar XY. Normalus moteriškasis kario-
tipas užrašomas 46,XX; vyriškasis – 46,XY. Gali būti įvairios kiekybinės chromosomų anomalijos.
Pavyzdžiui, užrašas 47,XXX reiškia, kad yra moteriškasis kariotipas su viena papildoma lytine X
chromosoma; užrašas 47,XY,+21 – yra vyriškasis kariotipas su papildoma 21 chromosoma. Įvairių

112
struktūrinių chromosomų pažaidų atvejais, rašant kariotipo formulę, nurodomas įvykusios pažaidos
pobūdis ir trūkių vietos. Trūkių vietos nurodomos remiantis segmentuotų chromosomų aprašymui tai-
komais principais. Taigi kariotipo formulė 45,XY,t(13;14)(p11;q11) reiškia, kad tai vyriškasis karioti-
pas; įvykusi subalansuota translokacija tarp 13 ir 14 chromosomų; trūkių vietos yra 13 chromosomos
trumpojo peties pirmojo rajono pirmajame segmente ir 14 chromosomos ilgojo peties pirmojo rajono
pirmajame segmente.

7.1 lentelė. Simboliai vartojami kariotipams aprašyti ( pagal ISCN, 1995)

Simbolis Reikšmė
A-G Chromosomų grupė
1 -22 Chromosomų numeriai
X, Y Lytinės chromosomos
(/ ) atskiria ląstelių linijas aprašant mozaikas
(:) Dvitaškis – trūkis; nėra susijungimo, kaip pvz. terminalinės delecijos atveju
(::) Du dvitaškiai – trūkis ir susijungimas
(→) Strėlė – nuo – į
(,) Kablelis – atskiria chromosomų numerius, lytines chromosomas, chromosomų pažai-
das
(.) Taškas – pažymi smulkius ruožus
(;) Kabliataškis – atskiria pakitusias chromosomas ir trūkių vietas aprašant struktūrines
pertvarkas, kuriose dalyvauja daugiau kaip viena chromosoma
(+) Papildomas
(−) Netekimas
1. Ženklai + ir − parašyti prieš atitinkamą simbolį, reiškia priedinę ar trūkstamą
chromosomą; kai šie ženklai rašomi už simbolio, jie reiškia ilgio pokytį.
2. Visi pokyčius žymintys simboliai yra rašomi prieš chromosomos, kurioje jie yra
matomi, simbolį. Pakitusi chromosoma visada yra žymima skliaustuose
add Papildoma nežinomos kilmės medžiaga
ace Acentrinis fragmentas
cen Centromera
del Delecija
de novo Žymi chromosomų pažaidą, kuri nebuvo paveldėta
der Išvestinė chromosoma
dic Dicentrinė chromosoma
dup Duplikacija
fra Lūži vieta
h Konstitutyvusis heterochromatinas
hsr Homogeniškai nusidažanti sritis
end Endoreduplikacija
i Izochromosoma
ins Insercija
inv Inversija
mar Ženklinė chromosoma
mat Motininės kilmės
p Chromosomos trumpasis petys
pat Tėvinės kilmės
q Chromosomos ilgasis petys
r Žiedinė chromosoma
rcp Reciprokinė translokacija
rec Rekombinantinė chromosoma
rob Robertsono translokacija
113
Simbolis Reikšmė
s Palydovas (satelitas)
sce Seserinių chromatidžių mainai
t Translokacija
tan Tandeminė translokacija
ter Terminalinis (chromosomos galas)

7.2 lentelė. In situ hibridizacija: simboliai ir santrumpos

Simbolis Reikšmė
(−) Nėra konkrečioje chromosomoje
(+) Yra konkrečioje chromosomoje
(x) Viršija stebimų signalų skaičių
(.) Taškas – atskiria citogenetinius rezultatus nuo in situ hibridizacijos rezultatų
(;) Kabliataškis – atskiria skirtingų chromosomų žymes
fish Fluorescencinė in situ hibridizacija
ish in situ hibridizacija; taikoma besidalijančioms ląstelėms (dažniausiai metafazinėms
arba prometafazinėms)
wcp Visos chromosomos spalvinimas

7.2. Genomo mutacijos

Pakisti – padidėti arba sumažėti, gali tiek pavienių chromosomų skaičius (aneuploidija), tiek pasi-
kartojantis chromosomų rinkinys (poliploidija).

7.2.1. Aneuploidija

Yra trys pagrindinės aneuploidijos atsiradimo priežastys:

• Chromosomų neišsiskyrimas.
• Chromosomų atsilikimas.
• Pavienių chromosomų endoreduplikacija.
Dažniausiai aneuploidija atsiranda dėl chromosomų neišsiskyrimo. Chromosomos gali neišsiskirti
tiek mitozės, tiek ir mejozės metu. Neišsiskyrus chromosomoms mejozės metu, susidaro aneuploidinės
– nulisominės ir disominės – gametos. Po apvaisinimo normalia gameta susidariusi zigota taip pat bus
aneuploidinė. Priklausomai nuo to, kiek joje homologinių chromosomų (pagal tą chromosomą, kurios
skaičius pakitęs), palikuonis atitinkamai bus monosomikas – yra tik viena chromosoma iš homologinių
chromosomų poros, arba trisomikas – yra trys tos pačios homologinės chromosomos. Jeigu apvaisini-
mas vyksta susiliejant dviem disominėms gametoms, susidaro tetrasomikas, kurio kariotipe yra ketu-
rios homologinės chromosomos. Jeigu kariotipe išvis nėra vienos homologinių chromosomų poros (su-
siliejus dviem nulisominėms gametoms), susidaro nulisomikas.

114
 7.6 pav. Naujų mutacijų atrankos formuojant mozaikinį fenotipą modelis. Mozaikinės ląstelių po-
puliacijos atsiranda, jeigu ankstyvosiose vystymosi stadijose įvykusios naujos mutacijos (mėlyni
rutuliukai) neturi įtakos ląstelių dauginimuisi, arba įvykusios vėlyvesnėse vystymosi stadijose mu-
tacijos (žali rutuliukai) suteikia proliferacijos privalumų. Mutacijos, kurios mažina ląstelių gyvy-
bingumą (raudoni rutuliukai), yra pašalinamos ir mozaikinio fenotipo susidarymui įtakos neturi (iš
Youssoufian, Pyeritz, 2002)
Kai seserinės chromatidės neišsiskiria mitozės metu (arba kai įvyksta genų mutacija, arba chromo-
somų aberacija), atsiranda mozaikos – tame pačiame organizme aptinkamos dvi ar daugiau genetiškai
skirtingos ląstelių linijos (7.6 pav.). Kiekvienos ląstelių populiacijos dydis organizme priklausys nuo
ląstelių gyvybingumo ir gebėjimo dalytis. Be to, kuo ankstesniame vystymosi etape įvyks mutacija, tuo
didesnės ląstelių dalies genotipas bus pakitęs. Pagal tai, kuriuose audiniuose – gonadų (lytinių liaukų)
ar somatiniuose, yra aptinkamos skirtingų genotipų ląstelių populiacijos, skiriamas gonadinis ir soma-
tinis mozaicizmas. Chromosomoms neišsiskyrus generatyvinio kelio ląstelių dalijimosi metu, padaugė-
ja kiaušialąsčių ir spermatozoidų, kurie yra aneuploidiniai tam tikrų konkrečių chromosomų atžvilgiu.
Kai mitozės klaidos įvyksta po apvaisinimo, embriono ankstyvojo vystymosi metu, besivystantį emb-
rioną sudaro normalių ir aneuploidinių ląstelių mišinys. Be to, mozaikos gali atsirasti, kai, vystantis
trisominiam gemalui, prarandama priedinė chromosoma. Susidariusi diploidinė ląstelė, nors ir subalan-
suota chromosomų kiekio atžvilgiu, gali būti nesubalansuota chromosomų kilmės požiūriu: abi karioti-
pe likusios chromosomos gali būti paveldėtos tik iš tėvo arba tik iš motinos. Šis reiškinys vadinamas
vienatėve disomija (UPD, uniparental disomy) (7.7 pav.).
Aneuploidijų gali atsirasti ir dėl chromosomų atsilikimo anafazės metu. Šiuo atveju gali susifor-
muoti mozaika, kurioje yra euploidinė ir monosominė ląstelių populiacijos.

115
 Trisominė zigota
Trisominė zigota

Trisomija
Trisomija UPD

7.7 pav. Trisominės mozaikos atsiradimo schema. Trisominėje zigotoje yra dvi motininės (raudo-
nos) ir viena tėvinė (mėlyna) chromosomos. Vystantis trisominiam gemalui, prarandama priedinė
chromosoma. Mozaikinę blastocistą sudaro dviejų tipų ląstelės – trisominės ir diploidinės ląstelės,
kuriose abi chromosomos paveldėtos iš motinos (UPD) (iš Robinson, Mc Fadden, 2002)

7.2.2. Poliploidija

Poliploidai – organizmai, kurių ląstelėse yra pakitęs chromosomų rinkinių skaičius, dažnai pasi-
taiko kai kuriuose augalų ir gyvūnų taksonominėse grupėse. Daugelis poliploidų turi lyginį chromo-
somų rinkinių skaičių, dažniausiai aptinkami tetraploidai – turintys keturis chromosomų rinkinius. Po-
liploidai paplitę tarp kai kurių gyvūnų, tačiau daugelis aukštesniųjų stuburinių poliploidijos netoleruo-
ja. Maždaug 10 proc. žmogaus savaiminių persileidimų įvyksta dėl poliploidijos. Ypač dažni poliploi-
dai tarp augalų, kur jų dažnumas yra maždaug 1/100000. Dauguma augalų poliploidų yra puikiai prisi-
taikę, yra gyvybingesni, palyginti su diploidais.
Pagal tai, kokie chromosomų rinkiniai sudaro poliploidų genomą ir kokiu būdu jie atsirado, yra
dvi poliploidų grupės – autopoliploidai ir alopoliploidai. Autopoliploidams būdingas pasikartojantis to
paties genomo chromosomų rinkinių skaičiaus padidėjimas, kuris atsiranda dėl įvykusių genomo mu-
tacijų. Alopoliploidai atsiranda tuo pačiu metu vykstant hibridizacijai (susiliejus dviem skirtingiems
genomams) ir genomo mutacijoms (7.8 pav.).

116
 7.8 pav. Kai kurie galimi staigaus diploidų virtimo poliploidais ir laipsniško poliploidų virtimo
diploidais keliai. Parodyti ir alopoliploidų atsiradimo keliai. Kiekvieną ploidiškumo formą, hap-
loidinį genomą atitinka spalvotas skritulys arba ovalas, esantis rusvos spalvos branduolyje. Ovalo
forma pavaizduoti genomai atitinka genomus su didesniu genų skaičiumi, atsiradusiu diploidizaci-
jos metu. Skirtingos spalvos skrituliai ar ovalai atitinka skirtingus genomus. Nestabilios ploidiš-
kumo formos pažymėtos punktyrine linija. A ir B atitinka genomų tipus, N – chromosomų skai-
čius gametose (iš Comai, 2005)
Galimi įvairūs poliploidų atsiradimo (poliploidizacijos) keliai: mitozė be citokinezės, achromati-
nės verpstės susiliejimas, endomitozė, neredukuotų gametų susidarymas.
Poliploidų dažniausiai atsiranda dėl endomitozės: chromosomos sudvigubėja, tačiau branduolio
apvalkalas nesuyra ir visos mitozės fazės vyksta intaktinio branduolio viduje (endoprofazė, endometa-
fazė, endoanafazė, endotelofazė). Taip susidaro ląstelė su dvigubu chromosomų skaičiumi. Šį reiškinį
dar 1939 m. aprašė L. Geitler blakių Heteroptera būrio rūšyse. Čiuožiko Geris lateralis (2n=20 auto-
somų + X chromosoma) ir kitose Heteroptera rūšyse ploidiškumo lygį įvairių audinių interfaziniuose
branduoliuose lengva nustatyti pagal heterochromatininių X chromosomų skaičių. Endomitozę galima
sukelti dirbtiniu būdu, ląsteles paveikus medžiagomis, slopinančiomis mikrovamzdelių surinkimą ir
dalijimosi verpstės formavimąsi (pvz., kolchicinu, vinblastinu, taksoliu).
Poliploidų gali atsirasti dėl mejozės metu įvykusių klaidų (asinapsės ir desinapsės), dėl kurių susi-
daro gametos, turinčios daugiau kaip vieną chromosomų rinkinį. Susiliejus diploidinėms gametoms,
gali susiformuoti potencialiai stabilūs tetraploidai. Susiliejus diploidinei gametai su haploidine, susida-
ro nestabilūs triploidai, kurie yra arba sterilūs, arba gamina aneuploidines gametas. Aneuploidinių ga-
metų ir iš jų vėliau susiformuojančių zigotų gyvybingumas yra labai įvairus. Pavyzdžiui, triploidiniai

117
arbūzai yra besėkliai, tuo tarpu triploidinė paprastoji durnaropė Datura stramonium subrandina šiek
tiek sėklų, iš kurių išauga diploidiniai arba aneuploidiniai augalai. Kai kurių augalų triploidų, pvz.,
Chamemerium angustifolium, baltažiedžio vaireniso Arabidopsis thaliana, fertilumas yra pakankamai
didelis, nors didžioji dalis palikuonių yra aneuploidai.
Kai mitozės pabaigoje nevyksta citokinezė, gali susidaryti dvibranduolės ir daugiabranduolės ląs-
telės. Dvibranduolių ląstelių branduoliai dažniausiai dalijasi sinchroniškai, todėl yra galimybė (ypač
mažose ląstelėse), kad jų dalijimosi verpstės susijungs. Pavyzdžiui, tuo atveju, jeigu ląstelė yra 2n + 2n
(2 x 2n), susiliejus achromatinėms verpstėms metafazėje arba anafazėje, atitinkamai susidarys 2 x 4n
arba 2n + 4n + 2n ląstelės. Šis poliploidizacijos būdas būdingas augalų antipodžių ir tapeto ląstelėms,
žinduolių kepenų parenchimos ląstelėms. Poliploidinės (4n, 8n) yra ir žmogaus kasos Langerhanso są-
lelių (B) ląstelės. Pelkinės purienos Caltha palustris antipodžių ląstelėse vyksta keturi mitoziniai dali-
jimaisi: pirmosios mitozė metu susidaro dvibranduolė haploidinė ląstelė (2 x 1n); likę trys mitoziniai
dalijimaisi vyksta susiliejant dalijimosi verpstėms ir susidaro antipodė su dviem oktoploidiniais bran-
duoliais (2 x 8n).
Autopoliploidija gali vykti somatinėse ir lytinėse ląstelėse. Kai autopoliploidija vyksta somatinėse
ląstelėse, dalis organizmo ląstelių būna poliploidinės, o dalis – diploidinės, t.y. susidaro mozaikos.
Viso organizmo ląstelės būna poliploidinės, kai, susiliejus neredukuotai diploidinei gametai (2n) su
normalia haploidine gameta (n) (arba dviem diploidinėm gametoms), palikuonis vystosi iš triploidinės
3n (arba tetraploidinės, 4n) zigotos. Be to, chromosomų skaičius gali padvigubėti ir zigotoje. Dar 1932
m. L.F. Randolph gavo tetraploidinius kukurūzus (2n = 4x = 40) paveikęs besidalijančias zigotas žema
temperatūra. Naujai atsiradusių autopoliploidų mejozės metu chromosomos dažnai pasiskirsto netoly-
giai, susidaro aneuploidinės gametos. Autopoliploidai (pvz., autotetraploidai) mejozės I metafazės
metu dažnai sudaro multivalentus. Tetravalentui taisyklingai išsiskirti I anafazėje yra žymiai sunkiau
nei bivalentui: tetravalento atveju gali vykti nenormali homologinių chromosomų segregacija (3:1 arba
2:1 plius atsilikusi chromosoma; 7.9 pav.). Tačiau žinoma, kad autopoliploidiniuose augaluose me-
jozės metu multivalentų susidarymo dažnumas palaipsniui mažėja iki bivalentinės mejozės, užtikri-
nančios fertilumą (šis reiškinys vadinamas diploidizacija). Pavyzdžiui, mėlynažiedė liucerna (Medi-
cago sativa, 2n = 4x = 32) ir batatas (Ipomoea batatas, 2n = 6x = 90) yra diploidizuoti autopoliploidai.
Manoma, kad bivalentų susidarymas yra prisitaikymas, stabilizuojantis poliploidus.
Daugelis autopoliploidų yra stambesni, stambesni jų žiedai ir vaisiai, palyginti su diploidais.
Nenuostabu, kad dauguma žemės ūkio augalų yra autopoliploidai: kviečiai, ryžiai, bulvės, cukranen-
drės, liucerna, dobilai, serbentai, slyvos, obelys ir kt. Pavyzdžiui, tertraploidinių runkelių šakniavaisiai
yra žymiai didesni ir turi maždaug 28 proc. daugiau sausųjų medžiagų, palyginti su diploidais. Tačiau
neretai autopoliploidai lėčiau auga ir vystosi, vėliau subręsta.

118
 A. Mejozė
Gametos Mejozė I Gametos
(ankstyvoji
anafazė)

Diploidas (AA) Diploidas (BB)

Genomo
duplikacija
F1 hibridas (AB)

Autotetraploidas Alotetraploidas
(AAAA) (AABB)
B. Mejozės klaidos
Gametos Gametos

C. Mitozė
Dukterinės Dukterinės
ląstelės ląstelės

7.9 pav. Poliploidų susidarymas ir poliploidizacijos sąlygotas mitozės ir mejozės nereguliarumas.

Diploidų ir iš jų kilusių poliploidų chromosomos mejozėje (A, B) ir mitozėje (C ). A – mejozės I
ankstyvoji anafazė. Centre pavaizduotos diploidų (viršuje) ir jų autotetrapoidų ir alotetraploidų
(apačioje) išsiskiriančios chromosomų poros. F1 hibrido homologinių chromosomų konjugacija
sutrikusi dėl chromosomų sandaros ir skaičiaus skirtumų. Įvykus genomo duplikacijai, susidaro
alotetraploidas, turintis po du abiejų rūšių chromosomų rinkinius. Kiekvieno rinkinio homologinės
chromosomos sudaro poras nepriklausomai vienas nuo kito. Autotetraploidai dažnai sudaro multi-
valentus, nes yra po keturias tokias pačias chromosomas. B – mejozės klaidos. Atsilikusios chro-
mosomos ir aneuploidinės gametos. C – gyvūninėse ląstelėse, padidėjus genomo dydžiui, susidaro
dauginės dalijimosi verpstės, o tai sąlygoja nesubalansuotų dukterinių ląstelių susidarymą (iš
Comai, 2005)
Alopoliploidai susidaro susiliejus dviem skirtingiems genomams. F1 kartos hibridai yra nevaisingi
dėl genomų neatitikimo, tačiau fertilumas gali būti atkuriamas padvigubinus chromosomų skaičių (7.9
pav.). Tokie hibridai – alotetraploidai (arba amfidipoidai) turi po du abiejų rūšių chromosomų rinkin-
ius. Jiems būdinga ypatinga bivalentinės mejozės forma – autosindetinė mejozė: homologinės chromo-
somos sudaro poras kiekvienos tėvinės rūšies genomo viduje.
Alotetraploidų gali atsirasti susidarant neredukuotoms gametoms arba padvigubėjus chromosomų
skaičiui somatinėse ląstelėse. Pavyzdžiui, žolinis augalas Spartina townsendii (2n = 120-124) yra gam-
tinis alotetraploidas, atsiradęs Britanijos Strait of Dover pakrantėje maždaug 1870 m. Apie 1900 m. jis
119
paplito žemyninėje Atlanto pakrantėje. 1967 m. buvo atrastas F1 kartos S. maritima (2n = 56) x S. al-
terniflora (2n = 70) sterilus hibridas, iš kurio, padvigubėjus chromosomoms, kilo alotetraploidas
Spartina townsendii.
Brassica napus (2n = 38) yra natūralus B. oleracea (2n = 18) ir B. campestris (2n = 20)
alotetraploidas. F1 kartos hibridas (9 + 10 = 19) yra sterilus, o padvigubėjus chromosomų skaičiui,
susidaręs B. napus (2n = 38) yra fertilus.
Poliploidija tarp gyvūnų yra žymiai retesnė. Kadangi poliploidija dažnai sutrikdo lyties raidą, pol-
iploidai dažniausiai aptinkami tarp partenogenezės būdu besidauginančių gyvūnų. Gamtinių poliploidų
pasitaiko tarp vabzdžių, plokščiųjų ir žieduotųjų kirmėlių, kai kurių žuvų, amfibijų rūšių. Tetraploidi-
nės yra lašišinės žuvys. Įdomu pažymėti, kad, vykstant vaivorykštinio upėtakio mejozei, pastoviai
susidaro tetravalentai. Tai rodo, kad dar nesibaigė rūšies diploidizacija. Žinomi gamtiniai salamandrų
poliploidai. Be to, jie gali būti indukuoti paveikus apvaisintus kiaušinius šalčio arba šiluminiu šoku.
Ne tik triploidinės, tetraploidinės, pentaploidinės, bet ir haploidinės aksolotlių ir tritonų lervos yra gy-
vybingos. Poliploidinės yra visos 14 gėlavandenių čiulpikinių Catostomidae šeimai (karpžuvių būrio
šeima) priklausančios žuvų rūšys.

Naudota ir rekomenduojama literatūra

1. Borel F., Lohez O.D., Lacroix F.B., Margolis R.L. Multiple centrosomes arise from tetraploidy
checkpoint failure and mitotic centrosome clusters in p53 and RB pocket protein-compromised
cells. Proc Natl Acad Sci USA 202; 99: 9819-9924.

2. Comai L. The advantages and disadvantages of being polyploid. Nature Reviews/Genetics

2005; 6: 836-846.

3. D′Amato F., Durante M. Polyploidy. Encyclopedia of Life Sciences. London: Nature Publis-
hing Group, 2002.

4. Henry I.M. et al. Aneuploidy and genetic variation in the Arabidopsis thaliana triploid respon-
se. Genetics 2005; 170: 1979-1988.

5. Rančelis V. Genetika. Vilnius: LMA leidykla, 2000, 336 p.

6. Risso-Pascotto C., Pagliarini M.S., do Valle C.B. Multiple spindles and cellularization during
microsporogenesis in an artificially induced tetraploid accession of Brachiaria ruziziensis
(Gramineae). Plant Cell Rep 2005; 23: 522-527.

7. Robinson W.P., McFadden D.E. Chromosomal genetic disease: numerical aberrations. Encyc-
lopedia of Life Sciences: Nature Publishing Group, 2002.

8. Santos J.L. et al. Partial diploidization of meiosis in autotetraploid Arabidopsis thaliana. Ge-
netics 2003; 165: 1533-1540.

120
 8. Chromosomų pokyčiai ir žmogaus ligos

DNR replikacija ir reparacija, mitozė ir mejozė yra labai sudėtingi procesai, todėl nenuostabu, jog
kartais (deja, ne taip ir retai) įvyksta klaidos, kurių metu pažeidžiama chromosomų struktūra, pakinta
jų skaičius. Chromosomų mutacijų, įvykusių tėvo ar motinos lytinėse ląstelėse arba pirmuosiuose zigo-
tos pasidalijimuose po apvaisinimo, pasekmė – embriono žūtis arba chromosominės ligos, pasireiš-
kiančios dauginiais sklaidos trūkumais. Reikia pažymėti, kad žmonėms yra būdingas ypač didelis
chromosomų anomalijų dažnis, palyginti su kitomis žinduolių rūšimis. Chromosomų anomalijų dažnis
tarp savaiminių persileidimų yra 50 proc., o tarp gimusių gyvų naujagimių – 0,6 proc.
Pagal chromosomų pažaidų pobūdį chromosomines ligas galimas suskirstyti į dvi grupes: chromo-
somų skaičiaus pokyčių ir chromosomų aberacijų sąlygotas ligas.

8.1. Chromosomų skaičiaus pokyčių sąlygotos ligos

Didžiąją chromosomų anomalijų dalį sudaro chromosomų skaičiaus pokyčiai: aneuploidijos (daž-
niausiai trisomijos) ir poliploidijos (triploidija ir tetraploidija). Žmogaus monosomijų nėra aprašyta,
išskyrus X chromosomos monosomiją, ir mozaikas, kuriose yra ir diploidinės, ir monosominės ląstelių
populiacijos. Kadangi monosominių ir trisominių ląstelių susidarymo tikimybė yra panaši, manoma,
kad autosomų monosomija yra letali iki implantacijos, t.y. tokiose ankstyvose embriono vystymosi
stadijose, kai nėštumas dar nenustatomas. Mozaikos gali atsirasti chromosomoms neišsiskyrus bet ku-
rioje organizmo raidos stadijoje, tačiau trisomikai ir poliploidai atsiranda įvykus klaidoms mejozės
metu.

8.1.1. Triploidija ir tetraploidija

Žinduolių triploidams ir tetraploidams būdingi dideli raidos sutrikimai. Kaip taisyklė, poliploidija
yra letali ir sukelia prenatalinę mirtį. Tik labai nedaug poliploidų gimsta gyvi, bet išgyvena labai trum-
pai. Triploidinė zigota gali atsirasti dėl įvairių priežasčių – tai gali būti susiję su spermatogenezės,
ovogenezės ar apvaisinimo klaidomis. Didžioji dalis (80–90 proc.) žmogaus triploidų (3n=69) yra mo-
tininės kilmės: susidaro apvaisinus neredukuotą diploidinę kiaušialąstę. Likusi triploidų dalis susidaro
dėl dispermijos (kiaušialąstė apvaisinama dviem spermatozoidais). Tarp savaiminių persileidimų tri-
ploidams tenka apie 10 proc., tarp negyvagimių – apie 0,5 proc. Žmogaus triploidai sudaro apie 1 proc.
visų nustatytų apvaisinimų. Tik vienas iš 10000 žmogaus triploidų gimsta gyvas. Bet ir jie išgyvena
vos keletą valandų ar dienų. Yra aprašyti triploidiniai naujagimiai, išgyvenę nuo 2 iki 7 mėnesių. Ta-
čiau jie pasirodė besą mozaikos, turinčios diploidinių ląstelių liniją. Triploidinių embrionų fenotipas
priklauso nuo papildomo chromosomų rinkinio kilmės – tai vienas iš pirmųjų imprintingo žmoguje
įrodymų. Motininės kilmės papildomą haploidinį chromosomų rinkinį turintiems embrionams būdinga
neproporcingai didelė galva, trumpas liemuo ir galūnės, visiškas trečiojo ir ketvirtojo pirštų suaugimas
121
(sindaktilija), labai maža placenta, jie lėtai auga. Tuo tarpu tėvinės kilmės papildomą chromosomų rin-
kinį turinčių embrionų fizinė sklaida mažiau sutrikusi, galvos dydis proporcingas kūnui, placenta yra
didelė.
Tetraploidai (4n=92) yra dar retesni nei triploidai: tarp savaiminių persileidimų jų nustatoma iki
6 proc. Keletas gimusių gyvų naujagimių buvo diploidinės/tetraploidinės mozaikos. Labiausiai tikėtina
tetraploidų atsiradimo priežastis – chromosomų duplikacija labai ankstyvoje zigotos vystymosi stadijo-
je (tetraploido galimi lytinių chromosomų rinkiniai XXXX arba XXYY). Mažai tikėtina, kad neredu-
kuotas spermatozoidas (tai labai retas reiškinys) galėtų apvaisinti neredukuotą kiaušialąstę. Teoriškai
taip pat galimas vienos kiaušialąstės apvaisinimas trimis spermatozoidais (tuomet tetraploido galimi
lytinių chromosomų rinkiniai būtų XXXX, XXYY, XXXY arba XYYY).

8.1.2. Autosomų aneuploidijos

Žmogaus autosomų trisomijos yra gana dažnos, tačiau daugelis aneuploidų žūva iki gimstant. Tri-
somijos sudaro apie 4 proc. visų diagnozuotų apvaisinimų, tačiau skirtingų autosomų trisomijų dažnis
skiriasi (8.1 lentelė). Dažniausiai pasitaiko 16 chromosomos trisomija, tačiau ji niekada neaptinkama
tarp gyvų naujagimių. Gyvybingi yra tik 13, 18 ir 21 chromosomų trisomikai. Visiems jiems būdingos
dauginės psichinės ir fizinės raidos anomalijos.
Dauno sindromas yra pirmoji žmogaus aneuploidija, kurią 1959 m. aprašė prancūzų genetikas J.
Leženas (J. Lejeune). Jis nustatė, kad šia liga sergančiųjų kariotipe yra trys 21 chromosomos – tai vie-
na dažniausių žmogaus trisomijų (dažnis tarp naujagimių 1–2 iš 1000). Diagnozė beveik niekada neke-
lia abejonių dėl būdingų morfologinių ir funkcinių ypatybių (8.1 A pav.). Apie 4–5 proc. Dauno sin-
dromo atvejų susiję su Robertsono tipo translokacijomis tarp 21 ir bet kurios kitos akrocentrinės chro-
mosomos. Jei kita chromosoma taip pat yra 21, rizika susilaukti Dauno sindromu sergančio kūdikio yra
100 proc. Jei translokacija vyksta tarp 21 chromosomos ir skirtingo akrocentriko, rizika yra apie 1
proc. (kai kurių autorių duomenimis, 10 proc.) (8.2 pav.). Beveik 40 proc. visų translokacijų sudaro
translokacijos tarp 21 ir 22 chromosomų. Translokacijų atveju tipiško fenotipo pasireiškimui ypatinga
reikšmė tenka 21 chromosomos ilgojo peties 21q22 segmentui (vadinamas DSCR – Down Syndrome
Critical Region, segmentas). Šiame segmente nustatyti genai, kurie inaktyvinami esant trigubai jų do-
zei. Translokacijos gali atsirati de novo (70 proc.) kiaušialąstėje (dažniausiai) arba spermatozoiduose
arba gali būti paveldėtos iš tėvų (30 proc.), turinčių tą pačią tik subalansuotą translokaciją. Tik labai
nedaug Dauno sindromu sergančiųjų yra mozaikos (apie 2 proc.).

122
 8.1 lentelė. Žmogaus autosomų trisomijos
Dažnis, proc.
Chromosoma Kliniškai diagnozuo- Spontaniniai
Gyvi naujagimiai
ti nėštumai abortai
1 0 0 0
2 0,16 1,1 0
3 0,04 0,3 0
4 0,12 0,8 0
5 0,02 0,1 0
6 0,04 0,3 0
7 0,14 0,9 0
8 0,12 0,8 0
9 0,10 0,7 0
10 0,07 0,5 0
11 0,01 0,1 0
12 0,02 0,2 0
13 0,18 1,1 0,005
Patau sindromas∗
14 0,14 1,0 0
15 0,26 1,7 0
16 1,13 7,5 0
17 0,02 0,1 0
18 0,18 1,1 0,01
Edvardso sindromas
19 0 0 0
20 0,09 0,6 0
21 0,45 2,3 0,12
Dauno sindromas
22 0,40 2,7 0
∗
sindromas – tai pastovus pirminių raidos ydų derinys, atsiradęs dėl vieno ben-
dro etiologinio veiksnio poveikio.

Retesnės yra 13 (Patau sindromas) ir 18 (Edvardso sindromas) chromosomų trisomijos (8.1 B ir C

pav.). Sergantiesiems šiais sindromais būdingos dar didesnės psichinės ir fizinės raidos anomalijos.
Dažniausiai naujagimiai žūva pirmosiomis gyvenimo savaitėmis, retais atvejais išgyvena keletą mėne-
sių ar net metų. Patau sindromo galimas ir translokacinis variantas (sudaro iki 20 proc. visų atvejų),
dažniausiai susijungiant dviem D grupės chromosomoms. Iki 85 proc. translokacijų yra t (13;14), re-
tesnės t (13;15) arba t (13;13). Maždaug 20 proc. translokacijų yra atsiradusios de novo, o 80 proc. –
paveldėtos iš kurio nors tėvų, turinčio 45 chromosomas ir subalansuotą kariotipą. Pagrindinė ir beveik
vienintelė Edvardso sindromo forma yra 18 chromosomos trisomija. Translokacinės formos labai re-
tos.

123
A. Dauno sindromu sergantis vaikas ir jo kariotipas, 47,XX,+21. Būdingi išoriniai požymiai: plokščias veidas, įstrižas akių
plyšys, epikantas (akių vidiniuose kampuose yra papildomos odos raukšlės), platus tarpuakis, didelis liežuvis. Dažnai –
žvairumas, trumparegystė. Svarbus ligos požymis – Brašfildo dėmės (baltos matinės dėmės akių rainelėje). Dažna katarakta
(iki 20 proc. tarp mažų vaikų, ir net iki 66 proc. tarp vyresnių nei 8 metų vaikų). Skeletas formuojasi lėčiau, rankų pirštai
trumpi, dažna sindaktilija, būdinga viena lenkiamoji raukšlė delne. Protiškai atsilikę, turi fizinės raidos anomalijų (dažnos
širdies ydos), dažniau serga infekcinėmis ligomis, leukoze. Dauno sindromu sergantys vyrai sterilūs. Moterys fertilios, joms
tikimybė pagimdyti Dauno liga sergantį kūdikį yra 50 proc.

B. Patau sindromas: 18 chromosomos trisomija, kariotipas 47,XY,+13. Būdingi išoriniai požymiai: nedidelė galva, įdubę
smilkiniai, epikantas, polidaktilija (pridėtiniai pirštai), viena lenkiamoji delno raukšlė, lūpos ir gomurio nesuaugimas, didelė
plokščia nosis. Daug fizinės raidos anomalijų (smegenų, širdies, akių defektai). Būdinga susilpnėjusi reakcija į aplinką, kur-
tumas, traukuliai, bendrosios raidos atsilikimas. Jau pirmąją gyvenimo savaitę miršta daugiau kaip ketvirtadalis trisomiją
turinčių naujagimių. Vidutinė gyvenimo trukmė – 90 dienų. Iki metų išgyvena 10–20 proc. kūdikių. Dažnis – vienas iš
25000 naujagimių.

C. Edvardso sindromas: 18 chromosomos trisomija, kariotipas 47,XY,+18. Būdingi išoriniai požymiai: mažas apatinis žan-
dikaulis, trikampio formos veidas, pakaušio kryptimi pailgėjusi ir paplatėjusi kaukolė, deformuotos (smailios), žemai susi-
formavusios ausys, odos perteklius ant kaklo (kaklo raukšlėtumas), 2–5 rankos pirštai sulenkiami į kumštį ne vienas šalia
kito, o įvairiai susikryžiavę, deformuotos prespapje formos pėda. Būdingi dauginiai psichinės ir fizinės raidos sutrikimai.
Dižioji dalis naujagimių miršta pirmaisiais gyvenimo mėnesiais. Apie 80 proc. sergančiųjų yra mergaitės. Vienerių metų
sulaukia apie 12 proc. kūdikių. Yra sulaukusių 10–15 metų, tačiau visi silpnai išsivystę, mažos kūno masės (9–15 kg). Daž-
nis – vienas iš 8000–10000 naujagimių.
8.1 pav. Žmogaus autosomų trisomijos: A – Dauno sindromas. B – Patau sindromas. C – Edvard-
so sindromas (pagal Nyhan, 1983)
Visų autosomų trisomijų dažnis priklauso nuo motinos amžiaus (8.3 pav.). Nustatyta, kad vyresnių
nei 40 metų moterų mažiausiai 20 proc. ovocitų turi chromosomų anomalijų. Didžioji dalis trisomijų

124
atsiranda dėl klaidų, įvykusių formuojantis moteriškosioms lytinėms ląstelėms. Be to, mejozės I dali-
jimosi klaidos yra maždaug tris kartus dažnesnės nei įvykusios II dalijimosi metu. To priežastis, matyt,
labai ilga diplotenos fazė, kurioje mejozė yra sustabdoma metų metus (iki 50 metų ir daugiau). 21
chromosomos trisomijos atveju beveik pusė mejozės I klaidų, sąlygojančių chromosomų neišsiskyri-
mą, įvyksta dėl to, kad visiškai nėra chiazmų. Likusiais atvejais chiazmai sudaro klasterius telomerų
srityse (8.4 pav.). Manoma, kad tais atvejais, kai chiazmai yra distaliniuose chromosomos galuose, ki-
netochorai nepakankamai įtempiami, dėl to gali pakisti bivalento orientacija metafazinėje plokštelėje.
Be to, senstant silpnėja ryšis (kohezija) tarp seserinių chromatidžių dėl ko gali sutrikti jų segregacija.

8.2 pav. Translokacinio Dauno sindromo paveldėjimas: A – motina turi translokaciją tarp dviejų
21 chromosomų [rob(21;21)]. Mejozės metu susidaro gametos (pavaizduoti ovocitai), kuriuose
yra arba dvi 21 chromosomos, arba 21 chromosomos išvis nėra. Po apvaisinimo normaliu sperma-
tozoidu susidaro monosominė zigota (letali) arba trisominė zigota (Dauno sindromas). B – Motina
turi translokaciją tarp 21 chromosomos ir bet kurios kitos akrocentrinės chromosomos (pavaizduo-
ta translokacija su 13 chromosoma, bet gali būti 14, 15 arba 22). Mejozės metu gali susidaryti ke-
turių tipų gametos. Nesubalansuotos gametos susidaro rečiau, palyginti su subalansuotomis (pagal
Sumner, 2003)

8.3 pav. Dauno sindromo dažnio priklausomumas nuo motinos amžiaus

(http://www.ibis.health.utah.gov/indicator/view/BrthDefDownSyn/html)

125
 A B C
Distalinis Proksimalinis
chiazmas chiazmas

Taisyklinga chromosomų
orientacija verpstėje
Chiazmas
Nepakankamas
kinetochoro
įtempimas
Chiazmas
Chiazmas
Silpnas ryšis tarp
Pakinta chromosomų
Normali homologinių chromatidžių;
orientacija verpstėje
chromosomų segregacija chromatidžių segregacija

Chiazmas

Chromatidžių
segregacija

8.4 pav. A – normali mejozė: taisyklinga chromosomų orientacija, reikiamas sąryšis (kohezija)
tarp seserinių chromatidžių ir taisyklinga chromosomų segregacija. B – chiazmas distaliniame
chromosomų gale: dėl netaisyklingos chromosomų orientacijos metafazinėje plokštelėje ir jungties
tarp seserinių chromatidžių praradimo chromatidės pasiskirsto nepriklausomai, dėl to gali atsirasti
aneuploidija. C – chiazmas proksimalinėje chromosomų srityje: ryšio tarp chromatidžių praradi-
mas gali sąlygoti netaisyklingą segregaciją (iš Sumner, 2003)

8.1.3. Lytinių chromosomų aneuploidijos

Lytinių chromosomų aneuploidijos gali būti labai įvairios. Skirtingai nuo autosomų gana dažna X
chromosomos monosomija. Pasitaiko individų su X chromosomos tetrasomija ar net pentasomija bei Y
chromosomos trisomija. Lytinių chromosomų aneuploidijų atvejais klinikinės pasekmės nėra tokios
sunkios. Simptomai dažnai pradeda ryškėti tik brendimo metu ir fenotipiniai nukrypimai labiausiai pa-
liečia lytinių organų vystymąsi. Kai kuriais atvejais aneuploidai yra sterilūs, jų intelektas (IQ) daž-
niausiai yra mažesnis už normalų, tačiau protinis atsilikimas nėra toks ryškus kaip esant autosomų
aneuploidijoms. Taip yra dėl to, kad organizme visada aktyvi yra tik viena X chromosoma, o Y chro-
mosomoje yra mažai struktūrinių genų. Todėl lytinių chromosomų aneuploidijos nesukelia didelių jose
esančių genų dozės pokyčių. Tačiau, vykstant vienos X chromosomos inaktyvinimui, kai kurie genai
išlieka aktyvūs. Būtent šių genų dozių pokyčiai ir sąlygoja fenotipines raidos anomalijas. Tai labiausiai
akivaizdu Ternerio sindromo atveju: XO moterų fenotipas ryškiai skiriasi nuo normalių XX moterų
fenotipo (8.5 pav.).

126
 8.5 pav. Ternerio sindromas. Kariotipas – 45,X0. Būdingi išoriniai požymiai: žemas ūgis (suaugu-
sių moterų ūgis 130–160 cm), kai kurios naujagimės turi kaklo odos perteklių, iš kurio vėliau susi-
formuoja sparninė kaklo raukšlė, suteikianti „sfinkso veido“ išraišką, žema plaukų augimo riba ant
kaklo. Turi fizinės raidos anomalijų (dažnesnės širdies ir inkstų anomalijos). 40 proc. pacienčių
būdinga periferinė limfoedema. Intelektas normalus. Gydymas – pakaitinė hormonų terapija. Daž-
nis – viena iš 2500 naujagimių mergaičių (http://www.turners.nichd.nih.org)
Ternerio sindromas yra vienintelė monosomija, pasitaikanti tarp gyvų naujagimių (dažnis – apie
0,03 proc.). Kiek daugiau nei 50 proc. Ternerio sindromu sergančių moterų kariotipas yra 45,X0. Liku-
sios moterys turi įvairių X chromosomos sandaros pokyčių, tarp jų: ilgojo peties izochromosomą, žie-
dinę X chromosomą ir trumpųjų pečių deleciją. Apie 30 proc. moterų yra mozaikos. Dažniausios mo-
zaikos yra 45,X/46,XX; 45,X/47,XXX; 45,X/46,X,i(Xq); 45,X/46,XY; 45,X/46,X,r(X). Maždaug 6–9
proc. Ternerio sindromų sergančių moterų yra nustatomos ląstelių linijos su Y chromosoma. Y chro-
mosomos buvimas didina tikimybę susirgti gonadoblastoma.
Tarp visų savaiminių persileidimų X chromosomos monosomija sudaro apie 7–8 proc. (tarp chro-
mosomų anomalijas turinčių savaiminių persileidimų – maždaug 20 proc.). Daugiau kaip 99 proc.
embrionų, kurių kariotipas XO, abortuoja iki 28 nėštumo savaitės. Toks didelis embrioletalumas lei-
džia manyti, kad greičiausiai visos gyvagimės Ternerio sindromu sergančios mergaitės yra mozaikos,
turinčios ląstelių liniją su dviem X chromosomomis. Tačiau ši ląstelių linija gali būti tik tam tikrame
audinyje (pvz., placentoje) arba jos dažnis per mažas, kad būtų galima aptikti. Manoma, kad 45,X0 ka-
riotipas atsiranda labai ankstyvose normalaus 46,XX embriono vystymosi etapuose netekus vienos X
chromosomos. Sindromo dažnis nepriklauso nuo motinos amžiaus. Beveik 75 proc. 45,X0 moterų ne-
turi tėvinės X chromosomos.
X chromosomos monosomija sutinkama ir kitose žinduolių rūšyse (aprašytos XO pelės, katės,
kiaulės, avys, žiurkės, rezus beždžionės, ir kt.). Įdomu pažymėti, kad XO pelės yra žymiai labiau pana-
šios į XX peles, nei XO moterys į XX moteris. Taip yra dėl to, kad inaktyvinamoje pelių X chromo-
somoje daug mažiau genų išlieka aktyvūs. XO pelės yra fertilios, tačiau vaisingumo laikotarpis yra
trumpesnis, jos lėčiau auga.
Kartais moterų kariotipe aptinkama priedinė X chromosoma, o burnos gleivinės ląstelėse du Baro
kūneliai – tai X chromosomos trisomija, arba triplo sindromas (47,XXX). Yra ir mozaikų
(46,XX/47,XXX). Šis sindromas pasitaiko vienai iš 1000 moterų. Dažniausiai X chromosomų neišsi-
127
skyrimas, dėl kurio atsiranda 47,XXX, įvyksta mejozės I dalijimosi metu. Moterims nepasireiškia jo-
kių būdingesnių klinikinių simptomų: jų fizinė branda normali, lytiniai organai susiformavę taisyklin-
gai, fertilumas nesumažėjęs. Psichinė raida yra normali arba kartais nežymiai atsilikusi. Teoriškai pusė
palikuonių turėtų paveldėti priedinę X chromosomą, t.y. dukterys turėtų turėti po tris X chromosomas,
o sūnūs sirgti Klainfelterio sindromu. Tačiau dažniausiai palikuonių kariotipas yra subalansuotas. Ma-
tyt, ovogenezės metu disominis kompleksas reguliariai patenka į polinį (redukcinį) kūnelį. Sindromas
paprastai diagnozuojamas atsitiktinai, atliekant masinius chromosomų tyrimus, kai tiriami naujagimių,
vaikų, psichiatrijos klinikų pacientų kariotipai. Didesnio laipsnio polisomijos, pavyzdžiui, 48,XXXX
ar 49,XXXXX pasitaiko labai retai. Tokios moterys turi psichinės ir fizinės sklaidos defektų.
Vyrams taip pat yra būdingos lytinių chromosomų X ir Y skaičiaus anomalijos. Klainfelterio sin-
dromas (47,XXY) yra dažna vyrų nevaisingumo priežastis (tarp nevaisingų vyrų apie 10 proc. serga
Klainfelterio sindromu). Iki lytinio brendimo Klainfelterio sindromu sergantys berniukai dažniausiai
niekuo nesiskiria nuo savo bendraamžių. Tik prasidėjus lytiniam brendimui, išryškėja kai kurie sin-
dromui būdingi požymiai: eunuchoidinė išvaizda, mažos gonados, jie yra aukštesni už bendraamžius
(maždaug 5–7 cm). Psichinė raida dažniausiai normali, nors kartais gali būti nežymus protinis atsiliki-
mas. Berniukai dažnai turi mokymosi ir socialinės adaptacijos problemų. Apie 15 proc. yra mozaikos
(46,XY/47,XXY). Sindromo dažnis – vienas iš 1000 naujagimių berniukų. Atsiranda dėl mejozės
klaidų, įvykusių formuojantis vyro ar moters lytinėms ląstelėms. Galimi sindromo variantai su dides-
niu X chromosomų skaičiumi. Visais atvejais, kai kariotipe yra daugiau nei dvi priedinės X chromo-
somos, būna žymiai daugiau psichinės ir fizinės sklaidos defektų.
Vyrams kariotipas 47,XYY dažniausiai nustatomas atsitiktinai arba profilaktinių patikrinimų me-
tu, nes šie asmenys paprastai yra visiškai sveiki tiek fiziškai, tiek protiškai, yra vaisingi. Dažniausiai
vyrai aukšto ūgio (ne mažesni nei 180 cm, daug dvimetrinių). Dažnai pabrėžiamas 47,XYY vyrų agre-
syvumas ir asocialumas. Jiems būdingas didesnis aktyvumas visose socialinės veiklos srityse, dažnai
turi elgsenos ir psichologinių problemų. Sindromo dažnis – vienas iš 1000 naujagimių berniukų. Prie-
dinė Y chromosoma lengvai nustatoma (dažant Q metodu – ryškiai šviečia). XYY kariotipas susidaro
dėl chromosomų neišsiskyrimo per antrąjį spermatogenezės mejozės dalijimąsi.

8.2. Chromosomų struktūros pokyčių sąlygotos ligos

Genetines ligas sukelia ne tik chromosomų skaičiaus, bet ir jų sandaros pokyčiai. Tarp chromoso-
mų anomalijas turinčių naujagimių beveik pusei (0,25 proc. iš 0,6 proc.) nustatomos chromosomų abe-
racijos. Struktūrinės aberacijos lemia 2–8 proc. savaiminių persileidimų.

8.2.1. Delecijos, mikrodelecijos ir mikroduplikacijos

Dažniausiai nustatomos įvairios delecijos. Delecijų sukeliami sindromai dar vadinami dalinėmis
monosomijomis: asmuo, turintis deleciją, yra monosominis chromosomos dalies atžvilgiu. Esant dali-

128
nėms monosomijoms, fenotipas pažeidžiamas silpniau, palyginti su tais atvejais, kai kariotipe visiškai
nėra atitinkamos chromosomos (kaip minėta, žmogaus autosomų monosomijos yra letalios iki implan-
tacijos).
Didžioji dalis delecijų atsiranda de novo ir tik 10–15 proc. delecijų paveldimos iš tėvų, turinčių
reciprokines translokacijas (susidaro nesubalansuotos gametos). Delecijos de novo gali atsirasti įvykus
trūkiui mejozės metu, arba kai iki mejozės, arba ankstyvosios mejozės metu susidaro subalansuota
translokacija. Vėliau, vykstant netaisyklingai subalansuotos translokacijos segregacijai anafazės metu,
susidaro nesubalansuotos gametos. Didžioji de novo delecijų dalis yra tėvinės kilmės.
Autosomų delecijos, kurias galima nustatyti taikant citogenetinius metodus (makrodelecijos, >5
Mb), dažniausiai lemia dideles fizinės raidos anomalijas. Seniausiai žinomi ir bene geriausiai ištirti,
nes dažniausiai pasitaiko ir pasireiškia būdingesniais fenotipiniais požymiais, yra 4 ir 5 chromosomų
trumpųjų pečių (4p– ir 5p–) bei 13 ir 18 chromosomų ilgųjų pečių (13q– ir 18q–) delecijų sindromai.
Vienas pirmųjų aprašytų delecinių sindromų yra Cri du chat, arba „katės kniaukimo“ sindromas
(8.6 A pav.). Ž. Leženas su kolegomis 1963 m. nustatė, kad šį sindromą nulemia delecija 5 chromoso-
mos trumpajame petyje (5p–). Iškritusio fragmento dydis sudaro nuo 5 proc. iki 80 proc. trumpojo pe-
ties ilgio, tačiau visiems pacientams nustatoma kritinių segmentų 5p14 ir 5p15 delecija. Tai unikalus
sindromas: naujagimio verksmas primena katės kniaukimą, yra silpnas, monotoniškas, maždaug okta-
va aukštesnis nei sveiko kūdikio. Pacientams būdingos psichinės ir fizinės raidos anomalijos. Vidutinis
sindromo dažnis – vienas iš 45000 naujagimių (1/50000 – 1/100000 naujagimių). Tarp protiškai atsili-
kusių vaikų šio sindromo dažnis yra žymiai didesnis (1,5/1000). Gana dažnai šis sindromas paveldimas
iš tėvų, turinčių subalansuotą translokaciją (10–15 proc. ligonių). Kai kurių „katės kniaukimo“ sin-
dromu sergančių pacientų kariotipe nustatoma žiedinė chromosoma. Mozaikos retos.
1964 m. Ž. De Gruši (J. De Grouchy) nustatė deleciją 18 chromosomos ilgajame petyje. Deleciją
turintys pacientai yra žemo ūgio, dažnai protiškai atsilikę (93 proc. pacientų IQ – nuo 5 iki 88), kartais
hiperaktyvūs ar net agresyvūs. Citogenetiškai nustatoma 18 chromosomos ilgojo peties delecija
18q12.1 – 18q12.3. Apie 15 proc. ligonių yra chromosominės mozaikos.

129
 Delecija
Delecija

A. Cri du chat („katės kniaukimo”) sindromas (5p–). Būdingi išoriniai požymiai: silpnas, monotoniškas primenantis katės
kniaukimą naujagimio verksmas, mikrocefalija, plokščias veidas („mėnulio veidas“), akių plyšys migdolinis, antimongoloidi-
nis, yra epikantas. Sulėtėjusi fizinė raida. Protiškai atsilikę (visi be išimties), suaugusių pacientų IQ yra mažesnis nei 20.

Delecija

B. Wolf–Hirschhorn sindromas (WHS) (4p–). Būdingi išoriniai požymiai: naujagimiai gimsta mažesnio svorio, mikrocefalija;
tipiška veido išraiška, pagal kurią liga dažnai ir diagnozuojama, nuleisti lūpų kampai, dažnas lūpos ir (ar) gomurio nesuaugi-
mas, akių plyšys antimongoloidinis, yra epikantas. Vyresnio amžiaus pacientai žemo ūgio, būdinga raumenų hipotonija ir
traukuliai. Protiškai atsilikę, turi fizinės raidos anomalijų (dažnos širdies ir inkstų ydos). Apie 35 proc. sergančiųjų miršta
pirmaisiais gyvenimo metais, daugiausia nuo įgimtų širdies ligų.

Delecija
Delecija
13q14-q22
13q14-q22

Intersticinė
Intersticinė
delecija
delecija

C. 13 chromosomos ilgojo peties monosomija (13q– ). Būdingi išoriniai požymiai: mikrocefalija, galva trikampio formos,
kakta atsikišusi, epikantas, asimetriškas veidas ir charakteringa išraiška, dažna retinoblastoma, kai kurie pacientai neturi
nykščių. Didelės fizinės raidos anomalijos (smegenų defektai). Protiškai atsilikę.

8.6 pav. Autosomų delecijų sindromai. A – Cri du chat („katės kniaukimo”) sindromas. B – Wolf–
Hirshhorn sindromas. C – 13 chromosomos ilgojo peties monosomija (pagal Nyhan, 1983)
1965 m. U. Wolf ir K. Hirschhorn vadovaujamos mokslininkų grupės nepriklausomai viena nuo
kitos paskelbė publikacijas apie dar vieną chromosomų deleciją – 4 chromosomos trumpojo peties de-
leciją, nulemiančią dauginius psichinės ir fizinės raidos defektus (8.6 B pav.). Dabar šis sindromas va-
dinamas Wolf–Hirschhorn sindromu (WHS). Dažnis tarp naujagimių – 1/50000 (dažnesnis tarp mer-
gaičių, santykis – 2:1). WHS sindromą nulemia segmento 4p16.3 delecija. Dauguma atvejų delecijos
atsiranda de novo (87 proc.), dažniausiai tėvinėje chromosomoje. Jei tėvų kariotipai normalūs, tai ant-
rojo vaiko su defektu gimimo rizika yra labai maža. Maždaug 1,6 proc. pacientų nustatytos de novo

130
translokacijos, tarp kurių dažniausia yra t(4;8)(p16;p23). Manoma, kad ši translokacija yra antra pagal
dažnumą žmonių populiacijoje pasitaikančių translokacijų [dažniausia yra t(11q;22q)]. Šeiminės tran-
slokacijos gana retos – sudaro 5–13 proc. visų atvejų.
Asmenims, kuriems nustatytas 13 chromosomos ilgojo peties monosomijos (13q–) sindromas, bū-
dingi gana žymūs fenotipo skirtumai, priklausantys nuo to, kurio chromosomos segmento trūksta (8.6
C pav.). Retinoblastoma būdinga tiems pacientams, kuriems nustatomos 13q14 – 13q21 segmentus
apimančios delecijos. Jei delecija apima ir 13q22 segmentą, tokie pacientai neturi nykščių. Terminali-
nių 13q33 ir 13q34 delecijų atvejais pacientai turi daug šiam sindromui būdingų požymių, tačiau jie
turi nykščius. Didžioji dalis delecijų atsiranda de novo. Dažnai nustatoma žiedinė 13 chromosoma.
Visos minėtos delecijos yra didelės (didesnės nei 3–5 Mb), todėl pakankamai lengvai nustatomos
taikant standartinius citogenetinius metodus. Tačiau daugelį genetinių ligų lemia labai mažos (1–2 Mb
dydžio) pažaidos – mikrodelecijos ir mikroduplikacijos.
Mikrodelecijos nulemia daugelį genetinių ligų (8.2 lentelė). Dažniausia yra 22q11.2 mikrodelecija.
Tarp naujagimių jos dažnis – 1 iš 3000. Kitos dažniau pasitaikančios mikrodelecijos yra 7q11.2 ir
15q11.2 (dažnis – nuo 1/10000 iki 1/20000).

8.2 lentelė. Autosomų mikrodelecijų sindromai

Delecija Sindromas Fenotipas
7q11.23 Viljamso Mažas ūgis; hiperkalcemija; savotiška veido išraiška, širdies ir
kraujagyslių anomalijos, protinis atsilikimas. Dažnis – 1/20000.
Dažniausiai atsiranda de novo
7q11.2 Williams–Beuren Charakteringa veido išraiška (putlios lūpos ir skruostai, trumpa
riesta nosis, mėlyna rainelė), kimus balsas, mėgsta bendrauti,
protinis atsilikimas. Dažniausiai atsiranda de novo
8q22–24 Langer–Giedion Psichinės ir fizinės raidos atsilikimas, mikrocefalija, didelė no-
sis, plonos lūpos, atsikišusios ausys, reti plaukai. Dažniausiai
atsiranda de novo
11p13 WAGR∗ Vilmso navikai, gonadoblastoma ir aniridija, urogenitalinės sis-
temos sklaidos defektai, sulėtėjęs augimas, mikrocefalija, proti-
nis atsilikimas. Dažniausiai atsiranda de novo
11p15 WAGR Vilmso navikai, aniridija, urogenitalinės sistemos sklaidos de-
fektai, protinis atsilikimas
11q23–tel Jakobseno Epikantas, nuleisti lūpų kampai, fizinės ir protinės raidos atsili-
kimas. Apie 90 proc. atsiranda de novo
13q14 Retinoblastoma Pirminiai intraokuliniai navikai (vaikystėje)
15q11.2–q12pat Preider–Vilio Sulėtėjęs vystymasis, protinis atsilikimas, sumažintas raumenų
tonusas, nutukimas, padidėjęs apetitas, hipopigmentacija, migdo-
linis akių plyšys, mažos rankos/kojos, dažniausiai blogos nuotai-
kos, daug elgsenos problemų. Dažnis – 1/10000. Chromosoma
su delecija yra gauta iš tėvo. Dažniausiai atsiranda de novo
15q11.2–q12mat Angelmano Protinis atsilikimas, dauguma neišmoksta kalbėti, mikrocefali-
ja, žemo ūgio, didelė burna su siaura viršutine lūpa, žema kak-
ta, šviesūs plaukai, mėlynos akys, hiperaktyvumas, dažniausiai
geros nuotaikos su nemotyvuotais juoko protrūkiais, svyruojan-
ti eisena, sulėtėjęs vystymasis, hipopigmentacija. Chromosoma
su delecija yra gauta iš motinos. Dažniausiai atsiranda de novo

131
Delecija Sindromas Fenotipas
16p13.3 Rubinstein–Taybi Ilga nosis, platūs nykščiai ir dideli kojų pirštai, mikrocefalija,
protinis atsilikimas, elgsenos problemos. Dažniausiai atsiranda
de novo
17p11.2 Smith–Magenis Brachicefalija, plokščias veidas, trumpi rankų ir kojų pirštai,
žemas ūgis, elgsenos problemos, hiperaktyvumas, fizinės ir
protinės raidos atsilikimas. Dažnis 1/25000. Atsiranda de novo
17p12 HNPP Paveldima neuropatija
17p13.3 Miller–Dieker li- Lisencefalija, mikrocefalija, nedidelis smakras, žemas ūgis,
sencefalija dažnos širdies ydos, epilepsija, vystymosi ir protinis atsiliki-
mas. Atsiranda de novo arba paveldima
22q11.2 Di George Veido dismorfizmas (pailgas veidas, didelė ir ilga nosis, atsiki-
šusios ausys), ilgi rankų ir kojų pirštai, širdies ir kraujagyslių
anomalijos, neišsivysčiusios užkrūčio ir prieskydinė liaukos,
kartais protiškai atsilikę (apie 25 proc.), elgsenos ir psichinės
problemos. Dažnis – 1/5000. > 85 proc. atsiranda de novo
Xp21 – Diušeno raumenų distrofija, chroniška granuliomatozė
∗
WAGR – Wilmso naviko, aniridijos (rainelė ne visiškai susiformuoja, gali sukelti aklumą), urogeni-
talinio trakto sklaidos defektų bei protinio atsilikimo santrumpa.

Kai kurios mikrodelecijos gali būti nustatomos taikant profazinį didelės skiriamosios gebos dife-
rencinį chromosomų dažymo metodą, tačiau daugumos jų (mažesnių nei <3 Mb) negalima aptikti tai-
kant vien įprastinius citogenetinius metodus. Dažniausiai mikrodelecijoms nustatyti naudojami du me-
todai: FISH ir ir mikrosatelitinių žymenų. Paprastesnis ir populiaresnis yra FISH metodas, kritiniams
segmentams aptikti naudojant specifines DNR žymes (8.7 pav.). Šį metodą galima taikyti ir metafazi-
nėms, ir interfazinėms chromosomoms. Didelis FISH metodo privalumas yra tai, kad jis paprastas ir
greitas, visada informatyvus, nereikalingi tėvų ląstelių mėginiai. Trūkumas – nėra komercinių žymių
visoms, visų pirma – retoms mikrodelecijoms. Be to, neįmanoma nustatyti de novo įvykusių mikrode-
lecijų kilmės (tėvo/motinos). Mikrosatelitinių žymenų analizei reikalingi abiejų tėvų DNR mėginiai.
Be to, ne visais atvejais pavyksta rasti informatyvius žymenis. Kita vertus, naudojant šį metodą galima
nustatyti delecijų kilmę ir jų susidarymo mechanizmus.
Mikrodelecijos dažniausiai susidaro dėl netolygaus krosingoverio, kurio metu prarandamas DNR
segmentas. Netolygus krosingoveris vyksta, kai mejozės metu homologinės chromosomos konjuguoja
netiksliai, pasislinkusios (8.8 pav.). Netolygaus krosingoverio „karštieji taškai“ yra pasikartojančių se-
kų sankaupos. Kai kurių genetinių ligų atveju, abipus delecijų ir duplikacijų aptinkami dideli rajonams
specifinių pasikartojančių sekų blokai.

132
 A B

8.7 pav. FISH metodas naudojamas nustatant mikrodelecijas. A – mikrodelecija 22q11.2, Di Ge-
orge sindromas (22 chromosomoje su mikrodelecija matoma tik viena įjungta žymė). B – mikro-
delecija 7q11.23, Viljamso sindromas (normalioje 7 chromosomoje yra dvi žymės: telomerinėje
srityje ir Viljamso sindromui specifiniame rajone; aberantinėje 7 chromosomoje žymė yra tik te-
lomerinėje srityje) (http://www.utoronto.ca/cytogenetics/FISH/html)

8.8 pav. Delecijų ir duplikacijų susidarymas dėl netolygaus krosingoverio pasikartojančių sekų
srityse (iš Sumner, 2003)
Delecijos dažniausiai susidaro dėl netolygaus krosingoverio, todėl logiška manyti, kad turėtų būti
ligos, kurias nulemia duplikacijos. Jau seniai žinomi įvairūs D. melanogaster vystymosi sutrikimai,
kuriuos sąlygoja chromosomų duplikacijos. Dabar tokie vystymosi sutrikimai yra nustatyti ir žmogui
(8.3 lentelė). Pavyzdžiui, Charcot–Marie–Tooth ligos tipą 1A (CMT1A) nulemia 17p12 segmento dup-
likacija, o paveldimą neuropatiją (HNPP) – atitinkama delecija. Apie 1,4 Mb dydžio segmento dupli-
kacija, arba delecija atsiranda, vykstant krosingoveriui tarp dviejų tos pačios orientacijos 24 kb dydžio
pasikartojančių sekų. Šiame 1,4 Mb segmente yra genas PMP22 (peripheral myelin protein–22), kurio
dozė lemia CMT1A ir HNPP ligų raišką, esant heterozigotinėms duplikacijoms ir delecijoms. „Katės
akies“ sindromą nulemia 22 chromosomos ilgojo peties proksimalinėje srityje įvykusi duplikacija (8.9
pav.).

133
 8.3 lentelė. Autosomų duplikacijų sindromai
Duplikacija Sindromas Fenotipas
11p15.5 Beckwith–Wiedemann Didelis liežuvis, nežymus protinis atsilikimas. Daž-
nis – 1 iš 14000.
17p12 Charcot–Marie–Tooth Susilpnėję refleksai, sumažėjęs raumenų tonusas.
ligos tipas 1A Dažnis – 1 iš 2500.
22pter–q11.2 „Katės akies“ Akies obuolio defektai, akių rainelės įpjova, charakte-
ringa veido išraiška, inkstų, skeleto ir lytinių organų
anomalijos, protinis atsilikimas

A B
8.9 pav. „Katės akies“ sindromas. A – GTL metodu dažyta 22 chromosoma ir idiograma (kairėje –
normali, dešinėje – su duplikacija). B – fluorescencinės in situ hibridizacijos signalas stipresnis
(platesnė juosta) aberantinėje 22 chromosomoje, palyginti su normalia 22 chromosoma (iš Meins
et al., 2003)

8.2.2. Žiedinės chromosomos

Žiedinės chromosomos yra labai retos, jų dažnis – 1/25000. Pirmą kartą pacientą su žiedine chro-
mosoma 1966 m. aprašė P. Jacobsen. Žiedinių chromosomų identifikacija žymiai palengvėjo pradėjus
taikyti FISH metodą. Dabar žinomi sindromai, kuriuos nulemia įvairios žiedinės chromosomos, daž-
niausios tarp jų: 4, 5, 13, 14, 15, 17, 18, 20, 22 žiedinės chromosomos. Nors dauguma žmonių, turinčių
žiedines chromosomas, yra protiškai ir fiziškai atsilikę, tačiau klinikiniai simptomai gana įvairūs, dau-
geliu atvejų jie priklauso nuo žiedo formavimosi metu susidariusios delecijos dydžio (susidarant žiedi-
nei chromosomai, turi įvykti du trūkiai ir prarandami telomeriniai chromosomos segmentai) ir susi-
formavusio žiedo stabilumo. Pavyzdžiui, žiedinė 5 chromosoma r(5) gali nulemti „katės kniaukimo“
sindromą, jeigu yra prarandami 5p14–15 segmentai. Susidarant žiedinei 4 chromosomai r(4) praran-
damos 4p ir 4q telomeros ir dalis proksimalinio rajono viename arba abiejuose pečiuose. Žiedinės r(4)
chromosomos buvo nustatytos keletui pacientų, kurių klinikinius simptomus sudarė derinys požymių,
būdingų 4p– ir 4q– delecijų sindromams.
Kai kuriems žiedines chromosomas turintiems pacientams būdingi tik nežymūs psichinės ir fizinės
raidos defektai, kartais jie netgi yra fertilūs pvz., turintys [r(13)(p11;q34), r(14), r(15)(p11.2;q26.3),
r(21)] žiedines chromosomas. Matyt, to priežastis labai maža delecija ir palyginti didelis žiedinės

134
chromosomos stabilumas. Dažniausiai žiedines chromosomas turintys asmenys yra mozaikos (8.10
pav.).
Žiedinės chromosomos dažniausiai atsiranda de novo ir retai perduodamos palikuonims (pasireiš-
kia gametogenezės defektai, 8.11 pav.). Daugeliu atvejų žiedinių chromosomų segregacija mitozės me-
tu yra normali (t.y. į kiekvieną dukterinę ląstelę patenka po vieną žiedinę chromosomą). Tačiau kartais
gali įvykti seserinių chromatidžių mainai, todėl susiformuoja didelis žiedas su dviem centromeromis
arba du „persinėrę“ žiedai. Tokios struktūros gali trukdyti chromosomoms išsiskirti (anafazėje susidaro
tiltai, gali būti prarandami žiedai arba jų dalys), o kartu didina aneuploidijų ir ląstelių žūties tikimybę.
Bet kuriuo atveju tai, kad gonadų audiniuose yra žiedinė chromosoma, sąlygoja nevaisingumą arba di-
dina savaiminio persileidimo ar gemalo su nemozaikiniu nesubalansuotu kariotipu riziką. Kita vertus,
kai kurių autorių duomenimis, beveik 20 proc. žiedines chromosomas turinčių asmenų palikuonių yra
sveiki.

G metodu dažytos chromosomos

R metodu dažytos chromosomos

4 Žiedinė 4 Dicentrinė žiedinė

chromosoma 4 chromosoma

A B

8.10 pav. Žiedinė 4 chromosoma. Pacientei nustatytas mozaikinis kariotipas: [46,XX,r(4)/45,XX,–

4/46,XX,dic r(4)/47,XX,r(4),+r(4)/46,XX]. Ji žemo ūgio, sulėtėjusi fizinė raida, intelektas žemes-
nis už normalų, tačiau baigė aukštąjį mokslą. Vaisinga, pagimdė sveiką kūdikį. A – chromosomos
dažytos G– ir R– metodais. B – chromosomos dažytos taikant FISH: (A, B) naudotos 4p (žalia) ir
4q (radona) subtelomerinės žymės; (C, D) naudotos Wolf–Hirschhorn sindromo (WHS) rajonui
(raudona) ir centromerai (žalia) specifinės žymės. Strėlėmis pažymėti signalai žiedinėje 4 ir dicen-
trinėje žiedinėje 4 chromosomose. 4p subtelomerinių žymių nėra (įvyko delecijos), tačiau išlikę
WHS ir 4q subtelomerinės žymės signalai (iš Lee et al., 2005)

135
 8.11 pav. Žiedinių chromosomų segregacija mejozės ir mitozės metu
(http://atlasgeneticsoncology.org/index.html)

8.2.3. Reciprokinės ir Robertsono translokacijos

Subalansuotos aberacijos (reciprokinės translokacijos, inversijos) nesusijusios su genetinės me-

džiagos netekimu, todėl dažniausiai žymesnių fizinės ar psichinės raidos sutrikimų jas turintiems as-
menims nesukelia, fenotipiškai jie yra normalūs. Tačiau yra duomenų, kad kai kurios reciprokinės
translokacijos gali paveikti fenotipą. Taip yra dėl to, kad, vykstant mainams, gali būti pažeidžiami arba
prarandami trūkių vietose esantys genai, pasireiškia genų padėties efektas. Translokacijos yra dažnes-
nės tarp protiškai atsilikusių asmenų, kai kurių autorių duomenimis, net iki penkių kartų. Pavyzdžiui,
tarp 455 protiškai atsilikusių vaikų nustatytos septynios translokacijos, o tarp 1679 normalių vaikų –
keturios. Dažniausia translokacija yra t(11;22), dažnai ji yra šeiminė, lemia sumažėjusį vyrų vaisingu-
mą. Translokaciją turinčioms moterims beveik visada gimsta nesubalansuoti palikuonys
Reciprokinės translokacijos paprastai nustatomos asmenims, kurie kreipiasi dėl nevaisingumo,
dažnų savaiminių persileidimų ar nesveiko kūdikio gimimo. Mejozės metu vyksta homologinių chro-
mosomų konjugacija. Normaliai susidaro bivalentas. Esant reciprokinei translokacijai, formuojasi
kvadrivalentas (8.12 pav.). Tai sukelia chromosomų segregacijos problemas. Galima „priešpriešinio“
(alternate) tipo segregacija (formuojasi normalios arba subalansuotos gametos). Gali vykti ir „gretuti-
nė“ (adjacent) segregacija, dėl kurios susidaro nesubalansuotos gametos: į gametą patenka viena nor-
mali ir viena translokuota kitos poros chromosoma.

136
 1

8.12 pav. Kvadrivalentą sudarančių chromosomų segregacija, 2:2 modelis. 1,2 – gretutinė (adja-
cent) segregacija. Susidaro nesubalansuotos gametos. 3 – priešpriešinė (alternate) segregacija. Su-
sidaro normali ir subalansuota gametos (iš Vogel, Motulsky, 1997)
Nesubalansuotą kariotipą turinčių palikuonių gimimo tikimybė reciprokines translokacijas turin-
tiems asmenims priklauso nuo trūkio vietų, translokuoto segmento dydžio, genetinės medžiagos, esan-
čios translokuotame segmente. Nustatyta, kad rizika gimti nesveikam kūdikiui yra didesnė, kai bendras
abiejų translokacijoje dalyvaujančių chromosomų segmentų dydis yra mažesnis nei 2 proc. viso geno-
mo. Kai translokuotas segmentas yra didesnis, zigota dažniausiai žūva ankstyvosiose stadijose. Nesu-
balansuotų palikuonių gimimo tikimybė reciprokines translokacijas turintiems asmenims: 7 proc. tran-
slokacijas turinčioms moterims ir 3 proc. – vyrams. Tokią palyginti nedidelę riziką galima paaiškinti
tuo, kad pusė embrionų žūva ankstyvosiose vystymosi stadijose, ir tik pusė visų translokacijų gali są-
lygoti naujagimių apsigimimus. Translokacijų nešiotojų šeimose, kuriose jau gimęs kūdikis, turintis
nesubalansuotą translokaciją, rizika yra didesnė: 14 proc. motinoms ir 8 proc. tėvams.
Robertsono translokacijos yra vienas dažniausiai žmonių populiacijose aptinkamas aberacijų tipas.
Robertsono translokacijų dažnis atsitiktinėje populiacijoje yra 1/1000. Dažniausiai jos visiškai nepa-
žeidžia fenotipo. Robertsono translokacijas turinčių asmenų kariotipe yra 45 chromosomos, tarp jų
translokacija, apimanti ilguosius akrocentrikų pečius. Akrocentrinių chromosomų trumpųjų pečių de-
lecijos fenotipinių pasekmių neturi. Robertsono translokacijų susidaryme gali dalyvauti visos penkios
akrocentrinių chromosomų poros, tačiau šis dalyvavimas nėra atsitiktinis. 8.4 lentelė sudaryta pagal
tėvų, kurie kreipėsi dėl prenatalinės diagnostikos, tyrimų duomenis, tačiau visiškai identiški duomenys
gauti ištyrus ir atsitiktinius naujagimius. Robertsono translokacijos gali atsirasti de novo, arba gali būti
paveldėtos iš tėvų (8.13 pav.). Rizika susilaukti trisominio kūdikio Robertsono translokaciją turintiems
asmenims yra 2–3 proc.

137
 8.4 lentelė. Įvairūs Robertsono translokacijų tipai ir jų dažnis (pagal Vogel–Motulsky, 1997)
Chromosoma 14 15 21 22
13 210 13 24 3
14 6 156 4
15 12 4
21 16

14 14 21 21
Fragmentai
prarandami

14 14/21 21

1 2 3 4 5 6

14 21 14/21 14/21 21 14 21 14 14/21

Normalus Normalus Dauno Zigota žūva

nešiotojas sindromas

8.13 pav. Robertsono tarnslokacijoje dalyvaujančių chromosomų segregacija. Susidaro normalios,

subalansuotos ir nesubalansuotos gametos (http://atlasgeneticsoncology.org/index.html)

8.2.4. Inversijos

Tiksliai identifikuoti inversijas tapo įmanoma tik pradėjus taikyti didelės skiriamosios gebos dife-
rencinį chromosomų dažymą. Pericentrinės inversijos žymiai lengviau identifikuojamos nei paracen-
trinės, nes dažnai pasikeičia centromeros padėtis ir pečių santykis. Kartais jas galima identifikuoti net
taikant ištisinį (tolygųjį) chromosomų dažymą. Inversijų dažnis žmogaus populiacijose yra gana didelis
– apie 1 proc. Ypač dažnos yra 9 chromosomos pericentrinės inversijos, jos sudaro apie 40 proc. visų
inversijų. Pavyzdžiui, pericentrinės inversijos inv(9) (p11;q13) dažnis yra 1/400 asmenų, įtakos fenoti-
pui ji visiškai neturi.
Inversijos, kaip ir reciprokinės translokacijos, dažniausiai visiškai nepažeidžia jas turinčių žmonių
fenotipo. Klinikiniu požiūriu jie yra sveiki, tačiau yra didesnė rizika susilaukti nesveiko palikuonio.
Nesubalansuotų gametų susidarymo rizika priklauso nuo trūkių vietos centromeros atžvilgiu ir krosin-
goverio dažnio. Mejozės metu konjugavus homologinėms chromosomoms, kurių vienoje yra inversija,
susidaro sudėtingos kilpos. Tokios kilpos viduje įvykus krosingoveriui, susidaro genetiškai nesubalan-
suotos gametos, turinčios duplikacijas, delecijas, dicentrines chromosomas ir acentrinius fragmentus.
Nesubalansuotų gametų susidarymo tikimybė yra labai didelė žmonėms, turintiems paracentrines in-

138
versijas. Kai homologinių chromosomų konjugacijos metu susidariusioje kilpoje įvyksta krosingoveris,
susidaro dicentrinė chromosoma ir acentrinis fragmentas (8.14 pav.). Tiek dicentrinė chromosoma, tiek
acentrinis fragmentas sąlygoja negyvybingų gametų susidarymą. Kadangi yra labai didelė normalių
ląstelių atranka, paracentrines inversijas turinčių žmonių palikuonys dažniausiai bus sveiki (tie, kurie
gaus nerekombinantinę chromosomą), tačiau bus dažni savaiminiai persileidimai dėl embrionų žūties
labai ankstyvose vystymosi stadijose.
Esant pericentrinėms inversijoms, didelis invertuotas segmentas paprastai sudaro kilpą. Mejozės
metu kilpoje įvykus krosingoveriui, gali susidaryti nesubalansuotos gametos, turinčios chromosomų
delecijas arba duplikacijas (8.14 pav.). Taigi pericentrines inversijas turintiems žmonėms yra rizika
susilaukti nesveiko palikuonio (turinčio dalinę monosomiją ar trisomiją).

8.14 pav. Konjugacija ir krosingoveris tarp homologinių chromosomų, iš kurių vienoje yra para-
centrinė (kairėje) arba pericentrinė (dešinėje) inversija (iš Vogel, Motulsky, 1997)

8.3. Vėžinių ląstelių chromosomos

Piktybiniams navikams būdingi chromosomų pokyčiai. Nors daugelis šių pokyčių yra antriniai,
nėra abejonių, kad didelė dalis pažaidų turi esminę reikšmę kancerogenezei (vėžio atsiradimui ir pliti-
mui). Įrodyta, kad chromosomų aberacijos yra svarbios aktyvinant protoonkogenus ir inaktyvinant na-
viką slopinančių genų veikimą, jos yra vienas iš svarbiausių veiksnių, skatinančių piktybinių navikų
atsiradimą. Pastarųjų metų epidemiologiniai žmonių populiacijų tyrimai patvirtino teigiamą koreliaciją
tarp spontaninio chromosomų aberacijų kiekio periferinio kraujo limfocituose ir vėžio rizikos. Keletas
žmogaus recesyvinių ligų, tokių kaip ataksija – telangiektazija, Fankonio anemija, Bliūmo sindromas,
kurioms būdingas padidėjęs chromosomų nestabilumas, taip pat yra susijusios su padidėjusia vėžio
rizika.

139
 Kancerogenezė yra daugiapakopis procesas, ir beveik visi navikai atsiranda iš vienos pradinės pa-
kitusios ląstelės kai ji pradeda nekontroliuojamai daugintis ir suformuoją kloną (naviką). Hipotezę, kad
ląstelė piktybėja pakitus jos genetinei medžiagai, pirmasis iškėlė D. von Hansemann dar 1890 m. Vė-
liau, 1914 m., T. Boveri iškėlė hipotezę, kuria remiantis ląstelės piktybėjimą sukelia chromosomų pa-
žaidos. T. Boveri, tyrinėdamas jūros ežio kiaušinio vystymąsi, nustatė, kad, vykstant daugiapolei mito-
zei, dukterinėse ląstelėse pakinta chromosomų skaičius, o tai savo ruožtu sąlygoja lervos vystymosi
anomalijas. Kadangi jau tuomet buvo žinoma, kad daugeliui vėžinių ląstelių būdinga daugiapolė mito-
zė, T. Boveri padarė išvadą, kad chromosomų pokyčiai ir lemia nekontroliuojamą ląstelių proliferaciją
ir jų piktybėjimą. Daugelį metų tai buvo tik hipotezė, kol beveik po 50 metų, žymiai patobulinus
chromosominių preparatų paruošimo metodologiją, tapo įmanoma vizualizuoti žmogaus chromosomas.
1960 m. P. Novelas ir D. Hangerfordas lėtine mieloidine leukemija sergančių pacientų ląstelėse atrado
nedidelę chromosomą, kurią pavadino Filadelfijos (Philadelphia) chromosoma. Tai buvo pirmasis vė-
žinėse ląstelėse pastebėtas pastovus chromosomų pokytis. Eksperimentiškai patvirtinta, kad chromo-
somų pažaidos turi esminę reikšmę kancerogenezei. Filadelfijos chromosomos atradimas labai padidi-
no susidomėjimą vėžio citogenetika, o naujų citogenetinių ir molekulinių metodų taikymas labai išplė-
tė tyrimų galimybes. Tapo įmanoma tiksliai nustatyti struktūrinių pažaidų metu įvykusias trūkių vietas,
netgi geno viduje. Tokie citogenetiniai tyrimai turėjo (ir turi) didžiulę reikšmę identifikuojant su vėžio
raida susijusius genus: protoonkogenus ir naviką slopinančius genus, ir nustatant jų vietą atitinkamose
chromosomose. Visuotinai priimta, kad vėžys iš esmės yra genetinė liga ląstelės lygmenyje. Egzistuoja
du pagrindiniai genetinius pokyčius sukeliančių įvykių tipai: delecijos, taškinės mutacijos ir epigeneti-
nės pažaidos inaktyvina naviką slopinančius genus, o subalansuotos chromosomų aberacijos, amplifi-
kacija ir taškinės mutacijos aktyvina protoonkogenus. Daugumos navikų ląstelėms būdingos specifinės
chromosomų pažaidos. Iki 2002 m. kloninės chromosomų aberacijos nustatytos daugiau kaip 4000 na-
vikų. Naujausi tyrimų duomenys ir publikacijos yra skelbiami „Vėžio chromosomų aberacijų Mitel-
mano duomenų bazėje“, (http://cgap.nci.nih.gov/Chromosomes/Mitelman), periodiškai leidžiami vėžio
chromosomų aberacijų katalogai, atlasai (http://atlasgeneticsoncology.org).

8.3.1. Vėžinių ląstelių kariotipo savybės

Vėžinių ląstelių kariotipai tiriami taikant standartinius citogenetinius metodus (metafazinę chro-
mosomų analizę), interfazinę FISH, daugiaspalvę FISH, spektrinį kariotipavimą, tėkmės citometriją ir
kitus metodus. Standartiniai metafaziniai citogenetiniai metodai yra efektyviausi tiriant hematologinius
navikus, nes nesudėtinga paimti ir auginti ląstelių mėginius. Tiriant standžiuosius navikus, tai ne visa-
da pavyksta. Be to, chromosomų preparatai dažnai būna prastos kokybės, todėl dabar ypač populiari
interfazių citogenetika.

140
 Kiekvienos naviko ląstelės kariotipas yra rezultatas daugiapakopio proceso, kurio metu įgyjami ir
kaupiami įvairūs genetiniai pokyčiai. Chromosomų aberacijos, atsižvelgiant į jų specifiškumą ir reikš-
mę ląstelės piktybėjimo procesui, skirstomos į dvi grupes:
• Pirminės aberacijos. Dažnai jos būna vienintelis kariotipo pokytis ir greičiausiai lemia patoge-
ninį procesą. Pirminės aberacijos dažnai koreliuoja su tam tikro tipo naviku.
• Antrinės aberacijos. Jos atsiranda vėlesnėse naviko raidos stadijose, yra susijusios su naviko
progresavimu ir atspindi klono vystymąsi šios naviko raidos metu. Antrinės aberacijos, matyt,
turi reikšmę tokiems naviko progresijos procesams kaip proliferacija, skvarba (invazyvumas)
ir metastazių susidarymas.
Jau nustatyta daugiau kaip 600, matyt, pirminių subalansuotų chromosomų aberacijų, kurių nuolat
nustatoma tam tikruose navikų tipuose. Didžiąją dalį citogenetiškai ištirtų navikų sudaro įvairios he-
matologinės piktybinės ligos ir tik trečdalį – standieji navikai. Tai yra neproporcingai mažai, turint
mintyje santykinę standžiųjų navikų reikšmę žmonių sergamumui ir mirtingumui. Pavyzdžiui, piktybi-
niai epitelinės kilmės navikai, kurie lemia 80 proc. mirčių nuo vėžio, sudaro vos 10 proc. citogenetiš-
kai ištirtų navikų. Sunkumą tiriant standžiuosius navikus lemia keletas priežasčių. Pirma, nepakanka-
ma chromosominių preparatų kokybė, kai neįmanoma tiksliai nustatyti kariotipo. Antra, piktybiniai
epitelinės kilmės navikai dažniausiai aptinkami vėlesnių stadijų ir diagnozės metu jų ląstelėse jau yra
daug sudėtingų chromosomų struktūros ir (arba) ploidiškumo pokyčių, atsiradusių naviko progresavi-
mo metu (8.15 pav.). Kariotipo pokyčiai būna tokie sudėtingi ir dideli, jog atskirų aberacijų identifi-
kuoti tiesiog neįmanoma. Dėl to tiriant standžiuosius navikus net pakankamai geros kokybės prepara-
tuose sunku atskirti pirmines ir antrines aberacijas.

A B

8.15 pav. Dauginės chromosomų pažaidos: A – žmogaus krūties vėžio ląstelėse (SKBR3linija,
SKY metodas); B – žmogaus šlapimo pūslės vėžio ląstelėse (linija J82, SKY metodas)
(http://atlasgeneticsoncology.org)
Žymiai lengviau pirminės chromosomų aberacijos nustatomos įvairių leukemijų ir mezenchiminės
kilmės standžiųjų navikų atvejais Yra hipotezė, kad subalansuotos (reciprokinės translokacijos, inver-
sijos) ir nesubalansuotos (delecijos, duplikacijos, monosomijos, trisomijos) aberacijos funkciniu požiū-
riu yra skirtingos. Subalansuotos aberacijos turi didelę įtaką formuojantis navikui, t.y. jos yra pirminės
aberacijos, o nesubalansuotos aberacijos yra antrinės, susijusios su naviko progresavimu. Tačiau būtina

141
pabrėžti, kad ir tariamai subalansuotų aberacijų atvejais trūkių vietose dažnai būna nustatomos kripti-
nės delecijos ir duplikacijos.

8.3.2. Chromosomų aberacijos, aktyvinančios protoonkogenus

Subalansuotos aberacijos, dažniausiai translokacijos, nustatytos beveik visuose navikų tipuose.

Pavyzdžiui, 267 subalansuotos aberacijos nustatytos ūminės mieloidinės leukemijos, 155– ūminės lim-
foblastinės leukemijos ir 75 standžiuosiuose navikuose (8.5 lentelė). Daugelis šių stabilių aberacijų
specifiškai koreliuoja su individualiu naviko tipu ir klinikiniais požymiais, taip pat su genų ekspresijos
profiliu. Nenuostabu, kad citogenetiniai ir molekulinės biologijos metodai tapo itin svarbūs tiksliai vė-
žio diagnostikai, gydymui bei prognozei.
Egzistuoja du alternatyvūs mechanizmai, kurie lemia subalansuotų chromosomų aberacijų sukeltų
pasekmių atsiradimą: 1) pakinta (dažniausiai aktyvinama) trūkio vietoje esančių genų (protoonkogenų)
veikla, perkėlus juos į kitą chromosomos sritį; 2) susijungus trūkio vietoje esančioms dviejų genų se-
koms susidaro naujas hibridinis, chimerinis genas. Iki šiol nepiktybiniuose ir piktybiniuose navikuose
identifikuoti 337 genai, dalyvaujantys translokacijose ir skirtingų sekų sujungime.

8.5 lentelė. Subalansuotų aberacijų ir genų translokacijų/sekų sujungimo dažnis įvairiuose navi-
kuose (pagal Mitelman et al., 2007)
Subalan- Pasikarto- Genų trans- Kiekis navikų, kuriuo-
suotų jančių lokacijų/sekų se nustatytos genų
Diagnozė
aberacijų aberacijų sujungimų translokacijos/sekų su-
skaičius skaičius skaičius jungimas, proc.
Hematologinės ligos
Ūminė mieloidinė leukemija 1785 267 109 20
Mielodisplastiniai sindromai 498 54 28 <1
Lėtinė mieloidinė leukemija 750 152 15 100
Lėtiniai mieloproliferaciniai 194 17 19 <1
sutrikimai
Ūminė limfoblastinė leuke- 1139 155 82 30
mija
B ląstelių limfomos 1713 227 69 30
T ląstelių limfomos 425 21 20 15
Hodžkino limfoma 63 2 5 <1
Piktybiniai standieji navikai
Kvėpavimo sistema 282 3 2 <1
Virškinimo sistema 435 11 2 <1
Krūtis 343 13 3 <1
Lytiniai organai (moters) 176 9 3 <1
Lytiniai organai (vyro) 41 0 4 80
Šlapimo sistema 225 7 7 <1
Endokrininė sistema 39 3 15 35
Nervų sistema 412 9 1 <1
Oda 238 5 0 <1
Kaulai 216 3 7 15
Minkštieji audiniai 342 16 33 20

142
 Pirmojo mechanizmo pavyzdžiu galėtų būti Berkito limfoma (8.16 pav.). Visos trys šiam navikui
būdingos translokacijos: t(18;14)(q24;q32), t(8;22)(q24;q11) ir t(2;8)(p12;q24) aktyvina MYC geną.
MYC geno, esančio 8q24, koduojančios sekos perkeliamos į aktyviai transkribuojamų imunoglobulino
(IG) genų sekas (IGH, esančio 14q32, IGK – 2p12 arba IGL – 22q11), todėl jo raiška labai padidėja.

8.16 pav. Berkito limfoma. A – Berkito limfomai būdingos subalansuotos translokacijos:

t(2;8)(p12;q24) nustatoma 10–15 proc. atvejų; t(18;14)(q24;q32) nustatoma 60–70 proc. atvejų ir
t(8;22)(q24;q11) nustatoma 2–5 proc. atvejų. B – MYC geno translokacijos schema. MYC genas
yra 8q24. Visų trijų translokacijų atveju trūkis 8 chromosomoje yra MYC gene arba šalia jo. Ant-
rasis trūkis yra imunoglobulino gene, koduojančiame arba sunkiąją grandinę ((IGH), arba lengvą-
sias κ kappa (IGK), arba λ liambda (IGL) grandines. Įvykus translokacijai MYC geno raiška labai
padidėja dėl imunoglobulino genų stipriklių (E, enhancers, genų veiklą aktyvinančios nukleotidų
sekos) (iš Mitelman et al., 2007)
Analogiškas genų aktyvinimas, perkeliant genus šalia IG genų ir T ląstelių receptorių (TCR) genų
(TRA esančio 14q11, TRB – 7q34 arba TCRD – 14q11), būdingas kai kurioms B– ir T– ląstelių limfo-
moms (8.6 lentelė).

8.6 lentelė. Chromosomų translokacijos, nulemiančios genų raiškos pokyčius, perkeliant juos šalia
imunoglobulino (IGH, IGK arba IGL) ir T ląstelių receptorių (TRA, TRB arba TCRD) genų
Genas, kurio raiška Imunoglobulino/T ląs-
Naviko tipas Translokacija
pakinta telių receptorių genas
Berkito limfoma t(8;14)(q24;32) MYC IGH
t(2;8)(p12;q24) MYC IGK
t(8;22)(q24;q11) MYC IGL
Folikulinė limfoma t(14;18)(q32;q21) BCL2 IGH
t(2;18)(p12;q21) BCL2 IGK
t(18;22)(q21;q11) BCL2 IGL
Ūminė limfocitinė leu- t(8;14)(q24;q11) MYC TRA
kemija t(1;7)(p34;q14) LCK TRB
t(1;14)(p32;q11) TAL1 TRD
Limfoblastinė limfoma t(X;14)(q28;q11) MTCP1 TRA
t(7;11)(q34;p13) LMO2 TRB
t(10;14)(q24;q11) TLX1 TRD

143
 Klasikinis antrojo mechanizmo – translokacijos, kurios metu sujungiamos genų sekos ir susidaro
naujas hibridinis genas, pavyzdys yra lėtinei mieloidinei leukemijai specifinė translokacija tarp 9 ir 22
chromosomų (8.17 ir 8.18 pav.). Translokacija t(9;22)(q34;q11) lemia ABL1 ir BCR genų sekų sujun-
gimą. Gaunamas hibridinis BCR–ABL1 genas, kurio produktas bus naujas baltymas (padidėjusio aky-
vumo tirozino kinazė). Galimi trys naujo onkobaltymo struktūriniai variantai priklausomai nuo BCR
gene įvykusių trūkių vietos: 190, 210 ir 230 kDa BCR–ABL baltymai. Translokacijos metu susidaro
sutrumpėjusi 22 chromosoma, vadinama Filadelfijos (Ph) chromosoma. Ligonių, sergančių lėtine mie-
loidine leukemija, visų audinių ląstelių kariotipai yra normalūs. Filadelfijos chromosoma nustatoma tik
kraujodaros kamieninėse ląstelėse (kaulų čiulpų ir kraujo ląstelėse). Ligos progresija ir perėjimas į
ūminę fazę paprastai sutampa su kitų chromosomų pažaidų (8 ir 19 chromosomų trisomijos, 17q izoch-
romosomos, papildomos Ph chromosomos) nustatymu kariotipe.

ABL 1132H12+835J22
BCR 72M14
Ph
Ph
q11 „Ph“
q12 22
q34 q13

9 22 9
der(9)

Ph

9 22 9 t(9;22) 22
A B

8.17 pav. Lėtinė mieloidinė leukemija. A – sergančiojo kariotipas, ABL (raudonas signalas) ir
BCR (žalias signalas) genams specifinės žymės. Matomas ABL (raudono signalo) skilimas ir per-
kėlimas į 22 chromosomą (Filadelfijos chromosomą). B – subalansuota translokacija
t(9;22)(q34;q11), 9 ir 22 chromosomos bei jų idiogramos (http://atlasgeneticsoncology.org)l

8.18 pav. Hibridinio geno susidarymo, susijungiant dviejų genų sekoms, schema. Translokacijos
t(9;22)(q34;q11) metu BCR geno, esančio 22q11, 5’ galas atsiduria šalia ABL1 geno, esančio
9q34, 3’ galo. Susijungus genų sekoms, susidaro hibridinis genas BCR–ABL1 (iš Mitelman et. al.,
2007)

144
 Filadelfijos chromosoma yra svarbus prognostinis lėtinės mieloidinės leukemijos žymuo, ji nusta-
toma 90–95 proc. ligonių. Pritaikius šiuolaikinius FISH ir atvirkštinės transkriptazės–polimerazės
grandininę reakciją (RT–PGR), nustatyti kriptiniai BCR–ABL1 genų susijungimai. Filadelfijos chro-
mosoma taip pat nustatoma 5 proc. vaikų ir 15–30 proc. suaugusiųjų, sergančių ūmine limfoblastine
leukemija, ir 2 proc. ūminės mieloidinės leukemijos atvejų. Ekspresuojamo BCR–ABL baltymo tipas
koreliuoja su naviko tipu. 190 kDa BCR–ABL baltymas ekspresuojamas ūminės limfoblastinės leuke-
mijos, 210 kDa – lėtinės mieloidinės leukemijos, 230 kDa – ūminės mieloidinės leukemijos atvejais.
Hibridiniai genai gali susidaryti ne tik translokacijų, bet ir inversijų metu (8.7 lentelė, 8.19 pav.).

8.7 lentelė. Kai kurios chromosomų aberacijos, kurių metu vyksta genų sekų sujungimas ir hibri-
dinio geno susidarymas
Naviko tipas Chromosomų aberacija Hibridinis genas
Lėtinė mieloidinė leukemija t(9;22)(q34;q11) BCR–ABL1
Ūminė mieloidinė leukemija t(8;21)(q22;q22) RUNX1– RUNX1T1
Ūminė mielomonocitinė leukemija inv(16)(p13;q22) CBFB–MYH11
Ūminė monoblastinė leukemija t(8;16)(p11;p13) ZNF220–CREBBP
Liposarkoma t(12;16)(q13;p11) FUS–DDIT3
Alveolinė rabdomiosarkoma t(2;13)(q35;q14) PAX3–FOXO1A
Skydliaukės papiliarinė karcinoma inv((10)(q11;q21) RET–PTC
Sinovinė sarkoma t(X;18)(p11;q11) SYT–SSX1

Chr. 7 AKAP9
p21
1 8 9 50
p15
p14

p12
BRAF
1 8 9 18

q21
AKAP9
q22
AKAP9-BRAF
q31
1–8 9–18
q34 BRAF
q35
3318 bp 1087 aa 1158 bp 386 aa

A B C

8.19 pav. Skydliaukės papiliarinė karcinoma. A – 7 chromosomos idiograma ir inversijos

inv(7)(q21q34) schema. B – hibridinio geno AKAP9–BRAF susidarymo schema. C – reciprokinis
susijungimas nustatytas FISH metodu taikant BRAF (raudona) ir AKAP9 (žalia) genams specifines
žymes. BRAF – serino–treonino kinazė. Priklauso RAF baltymų šeimai, dalyvaujančių MAPK
signalo perdavimo kaskadoje. Esminę reikšmę turi ląstelių diferenciacijos ir proliferacijos procese.
AKAP – priklauso proteino A kinazių (PKA) šeimai. Hibridinis AKAP9–BRAF genas funkcionuo-
ja kaip onkogenas. Nustatomas maždaug 11 proc. su jonizuojančiosios spinduliuotės poveikiu su-
sijusių navikų ir iki 1 proc. sporadinių navikų bendrojoje populiacijoje
(http://atlasgeneticsoncology.org)

145
 8.3.3. Chromosomų aberacijos, inaktyvinančios naviką slopinančius genus

Pagrindinės chromosomų pažaidos, inaktyvinančios naviką slopinančius genus, yra delecijos. Ląs-
telėje naviką slopinantys genai veikia kaip recesyviniai genai, todėl jų veikla visiškai sustabdoma, kai
mutacijos pažeidžia abu geno alelius. Taikant citogenetinius ir molekulinės biologijos metodus, naviką
slopinančių genų delecijos dažniausiai nustatomos šeiminio (paveldimo) vėžio atvejais, pavyzdžiui,
retinoblastomos, Vilmso navikų, polipinių ir nepolipinių gaubtinės žarnos vėžio, neurofibromatozės,
šeiminio krūties vėžio (8.8 lentele). Tiriant retinoblastomą, nustatytas pirmasis naviką slopinantis ge-
nas RB1, esantis 13q14. Retinoblastoma – tai akies tinklainės vėžys, kuriuo serga maži vaikai. Daž-
niausiai retinoblastoma diagnozuojama vaikams iki 1–2 metų. Susirgimo dažnis – 1/15000 – 1/20000.
Ligonių ląstelėse nustatoma 13 chromosomos ilgojo peties delecija 13q14 (8.20 pav.). 1977 m. A.
Knudson iškėlė hipotezę, kuria remiantis retinoblastomą nulemia dvi mutacijos (dviejų „smūgių“ kan-
cerogenezės teorija). Tam, kad pasireikštų retinoblastoma, būtinos abiejų retinoblatomos geno RB1
alelių mutacijos. Mutacijų spektras gana įvairus: taškinės mutacijos (sudaro apie 45 proc. visų mutaci-
jų), delecijos, mikrodelecijos, insercijos (apie 50 proc.). Paveldimos retinoblastomos atveju viena mu-
tacija yra paveldima iš tėvų (t.y. perduota su lytine ląstele), todėl yra visose individo ląstelėse. Antroji
to paties geno kito alelio mutacija įvyksta somatinėje ląstelėje vėlesniu gyvenimo momentu dėl kance-
rogenų poveikio. Asmenims, turintiems paveldėtą RB1 geno mutaciją, rizika susirgti retinoblastoma
yra >90 proc. Be to, yra didesnė kitų navikų rizika (minkštųjų audinių sarkomų ir osteosarkomų). Tai
rodo, kad naviką slopinančio geno vieno alelio mutacija sąlygoja genetinį polinkį sirgti vėžiu. Nepa-
veldimos retinoblastomos atveju abi mutacijos įvyksta ir abu RB1 geno aleliai inaktyvinami vienoje
somatinėje ląstelėje.
13
11.2
11.2
13
14.2
21.2
21.3

31
33

13
8.20 pav. RB1 lokusas normaliose ląstelėse ir 13 chromosomos idiograma. Dažyta naudojant RB1
genui specifines PAC 825K22 (viršuje) ir PAC 971H14 (apačioje) žymes
(http://atlasgeneticsoncology.org)

146
 8.8 lentelė. Kai kurie naviką slopinantys genai, jų vieta chromosomoje ir ryšys su navikais
Genas Naviko tipas Vieta chromosomoje
RB1 Retinoblastoma 13q14
NF1 Neurofibromatozė 17q11
p53 Daugelis tipų 17p13
IGF2 Daugelis tipų 11p15
WT1 Vilmso 11q13
DCC Gaubtinė žarna 18q21
BRCA1 Krūtis ir kiaušidės 17q21
BRCA2 Krūtis ir kiaušidės 13q13
p16 Melanoma 9p22
VHL Daugelis tipų 3p25
hMSH2 Gaubtinė žarna 2p16

Bene geriausiai žinomas p53 naviką slopinantis genas, esantis 17p13. Geno p53 mutacijų aptin-
kama beveik 30–50 proc. įvairių lokalizacijų piktybinių navikų. Daugelyje navikų nustatoma 17p dele-
cija, arba 17q izochromosoma. Manoma, kad paveldima p53 geno mutacija yra pagrindinė Li–
Fraumenio sindromo atsiradimo priežastis. Mutaciją turintiems asmenims piktybiniai navikai, dažnai
dauginiai, atsiranda jauname amžiuje.

8.3.4. Aneuploidija

Daugelyje standžiųjų navikų nustatomi chromosomų kiekio pokyčiai (8.9 lentelė). Hipodiploidinių
ląstelių (chromosomų skaičius mažesnis už diploidinį) navikuose retai aptinkama, nes jos negyvybin-
gos. Dažniausiai ląstelės būna hiperdiploidinės – tai yra ląstelės, kuriose chromosomų skaičius yra di-
desnis už diploidinį, bet mažesnis už tetraploidinį (hiperdiploidinė aneuploidija). Naviko DNR indek-
sas rodo aneuploidijos lygį. Jis apskaičiuojamas naviko ląstelių populiacijos modalinį chromosomų
skaičių padalijus iš normalios diploidinės ląstelės standartinio chromosomų skaičiaus. Taigi diploidi-
nio naviko DNR indeksas bus lygus 1, hipodiploidinio – mažesnis už 1, o hiperdiploidinio – nuo 1
iki 2.
Yra keletas aneuploidijos atsiradimo mechanizmų. Daugeliui standžiųjų navikų būdinga centro-
somų amplifikacija (8.21 pav.). Centrosomų amplifikacija didina nenormalių mitozių ir chromosomų
netaisyklingo pasiskirstymo tarp dukterinių ląstelių dažnį. Pavyzdžiui, su centrosoma asocijuotos
STK15/Aurora2 serino treonino kinazės amplifikacija ir padidėjusi ekspresija nustatyta gaubtinės žar-
nos naviko ląstelėse. Chromosomų segregacija gali sutrikti joms netaisyklingai prisitvirtinus prie
verpstės mikrovamzdelių, dėl anafazės metu susidariusių tiltų, citokinezės ir ląstelės ciklo valdymo
defektų.

147
 8.9 lentelė. Aneuploidija navikuose
Navikas Chromosomų pokytis
Ūminė mieloidinė leukemija Įgyjama 8 priedinė chromosoma (13 proc. at-
vejų) ir prarandama 7 chromosoma (10 proc.)
Lėtinė limfocitinė leukemija 12 chromosomos trisomija (30 proc.)
Ne–Hodžkino limfoma 12 chromosomos trisomija
Šlapimo pūslės karcinoma 7 chromosomos trisomija, 8 – monosomija
Piktybinė fibrozinė histiocistoma Priedinė 19 chromosoma
Plaučių karcinoma Prarandama Y chromosoma, įgyjama 7 priedinė
chromosoma
Krūties karcinoma 7, 8, 18, 20 chromosomų trisomijos
Kiaušidžių karcinoma Prarandamos 22, 17, 13, 14, 8 chromosomos,
įgyjama priedinė 22chromosoma
Prostatos karcinoma Normalus kariotipas, prarandama Y chromo-
soma, įgyjamos priedinės 7, 14, 3 chromosomos

A B C

8.21 pav. A – storžarnės vėžio aneuploidinė ląstelė. Yra po keletą kai kurių chromosomų kopijų,
matomos translokacijos. B – nenormali tetrapolinė mitozės verpstė burnos naviko ląstelėje. Chro-
mosomų kinetochorai – raudoni, verpstės mikrovamzdeliai – geltoni, chromosomų DNR – žalia.
C – centrosomų amplifikacija prostatos navike. Ląstelėje yra septynios centrosomos (geltonos),
nuo kurių driekiasi mikrovamzdeliai (žali) (iš Dey, 2004)
Nepaisant to, kad aneuploidija yra labai dažna navikuose, iki šiol nesutariama, kokia yra jos
reikšmė kancerogenezei: ar tai tik nespecifinis vėžio raidos pokytis, ar ji turi reikšmę naviko atsiradi-
mui ir progresavimui. Yra keletas faktų, liudijančių aktyvų aneuploidijos vaidmenį kancerogenezėje.
Pirma, tai storžarnės vėžio raidos adenoma–karcinoma citogenetinių tyrimų duomenys. Tiek adenomo-
se, tiek karcinomose nustatomos neatsitiktinės chromosomų pažaidos.
Chromosomų pokyčių aptinkama >90 proc. storžarnės karcinomos atvejų. Dažniausios kiekybinės
aberacijos: 18 chromosomos praradimas (26 proc. navikų) ir priedinė 7 chromosoma (25 proc. navikų).
Kiti dažnai aptinkami pokyčiai yra Y chromosomos netekimas (15 proc. navikų), 17 chromosomos
netekimas (13 proc.), 14 chromosomos netekimas (12 proc.) ir 22 chromosomos netekimas (12 proc.).
Karcinomoms būdingos priedinės 20 (14 proc.) ir 13 (12 proc.) chromosomos. Dažniausios struktūri-
nės aberacijos yra 1q, 8q, 13q ir 17q izochromosomos. Chromosomų pažaidų aptinkama 44–80 proc.
sporadinių storžarnės adenomų atveju, kiekybinės aberacijos koreliuoja su displazijos laipsniu. Ade-
nomose dažniausiai aptinkama pažaida yra 7 chromosomos trisomija, ji nustatoma 40 proc. atvejų ir

148
dažniausiai yra vienintelė aberacija. 7 chromosomos trisomija, kaip vienintelis pokytis, būdingas dau-
geliui navikų tipų. Įdomu tai, kad storžarnės naviką slopinantis genas–kandidatas DRA yra lokalizuotas
7 chromosomoje. Kaip ir storžarnės karcinomose, adenomose taip pat dažnai randamos priedinės 13 ir
20 chromosomos (atitinkamai – 30 ir 17 proc. atvejų). Priešingai, 13 proc. adenomų yra aptinkama pa-
pildoma 14 chromosoma, kuri karcinomose dažniau yra prarandama. Vienintelė adenomose aptinkama
struktūrinė aberacija yra 1p delecija. Be to, visada įvyksta 1p36 rajono delecija, todėl galima manyti,
kad šiame rajone yra naviką slopinantis genas–kandidatas.
Šiuolaikiniais molekulinės citogenetikos metodais gauti tyrimų duomenys patvirtino, kad chromo-
somų pažaidų skaičius didėja navikų progresavimo metu (8.22 pav.). Taikant genominę in situ hibridi-
zaciją (GISH), nustatyta, kad dažniausiai įgyjami chromosomų rajonai yra 20q, 13q, 8q, 7p, ir 7q, o
dažniausiai prarandami yra 8p, 18q, 4q ir 17p. Be to, navikų progresavimo metu specifinių aberacijų
daugėja. Pavyzdžiui, papildomas 7p rajonas nustatomas 7 proc. ankstyvųjų stadijų adenomų, 33 proc. –
vėlyvųjų stadijų adenomų ir 50 proc. karcinomų. Taigi storžarnės vėžio adenoma–karcinoma raidai
būdingas specifinis chromosomų praradimo ir priedinių chromosomų įgijimo pobūdis.
Apie galimą aneuploidijos reikšmę kancerogenezei rodo ir navikuose randamos ląstelės ciklo kon-
trolei svarbių genų mutacijos. Pavyzdžiui, storžarnės navikų ląstelių linijose nustatyta BubR1, krūties
vėžio – Mad2, leukemijose – Mad3 geno mutacija. Be to, yra daug ikivėžinių ligų, kurioms būdinga
aneuploidija. Kepenų displazija yra ikivėžinė liga, kuri gali progresuoti iki hepatokarcinomos. Kepenų
displazijai būdinga 100 proc. ląstelių aneuploidija. Kita vertus, yra ir diploidinių navikų (pvz., keletas
gimdos ir prostatos navikų). Todėl labiausiai tikėtina, kad aneuploidija turi reikšmės naviko progresa-
vimui.

8.22 pav. Gaubtinės žarnos adenomos ląstelės branduolys (tas pats branduolys matomas skirtingu
kampu). Naudojant specifines žymes vizualizuotos septynių chromosomų centromeros: 3 chromo-
soma – žalia; 4 – šviesiai mėlyna; 7 – oranžinė; 8 – rožinė; 17 – geltona; 18 – mėlyna; 20 – raudo-
na (iš www.science.ngfn.de/images )
Navikų citogenetiniai tyrimai turi klinikinę reikšmę, visų pirma jie yra svarbūs ligos diagnostikai,
gydymo veiksmingumo kontrolei ir prognozei, ypač piktybinių hematologinių ligų atvejais (8.8–8.7
149
lentelės). Pavyzdžiui, citogenetiniai tyrimai labai informatyvūs tiksliai diagnuozuojant rabdomiosar-
komą, Ewingo sarkomą, chondrosarkomą, ne–Hodžkino limfomą ir neuroblastomą pagal joms specifi-
nes chromosomų pažaidas. Atlikus citogenetinius tyrimus, galima atskirti nepiktybinius ir piktybinius
navikus. Daugelį metų vyravo nuomonė, kad nepiktybiniams navikams priešingai nei piktybiniams
būdingas normalus kariotipas. Tačiau daugelis tyrėjų tai paneigė. Kai kuriems piktybiniams navikams
būdingas palyginti normalus kariotipas, tuo tarpu nepiktybiniams navikams gana dažnai nustatomos
kloninės chromosomų aberacijos. Tačiau piktybiniuose navikuose paprastai chromosomų aberacijų
nustatoma daugiau nei nepiktybiniuose. Be to, jei naviko ląstelėse yra daug ir įvairių aberacijų, tai
prognozė dažniausiai nepalanki. Jei naviko ląstelėse aptinkama mažiau ir paprastesnių pažaidų, prog-
nozė palankesnė. Piktybinių hematologinių ligų, kai kurių epitelinės ir mezenchiminės kilmės stan-
džiųjų navikų atvejais prognostinę reikšmę turi specifinės chromosomų aberacijos. Pavyzdžiui, ūminės
limfoblastinės leukemijos atveju ypač bloga prognozė yra sergantiems vaikams, turintiems kriptinę
translokaciją t(5;14)(q35;q32). Naujausių molekulinės citogenetikos metodų panaudojimas vėžio diag-
nostikai bei genetinei naviko analizei sudaro pagrindą šiuolaikinių gydymo metodų diegimui į prakti-
ką.

Naudota ir rekomenduojama literatūra

1. Aerts I., Lumbroso-Le Rouic L., Gauthier-Villars M., Brisse H., Doz F., Desjardins L. Reti-
noblastoma. Orphanet Journal of Rare Diseases 2006; 31: 1750-1172.

2. Balzan A.D., Bianchi M.S. Telomeres, interstitial telomere repeat sequences, and chromoso-
mal aberrations. Mutat Research 2006; 612: 189-214.

3. Biscoff J.R., Anderson I., Zhu Y. et al. A new homologue of Drosophila aurora kinase is on-
cogenic and amplified in human colorectal cancers. EMBOJ 1998; 17:3052-3065.

4. Cahil D., Lengauer C., Yu J. et al. Mutations of mitotic checkpoint genes in human cancers.
Nature 1998; 392: 300-303.

5. Dey P. Aneuploidy and malignancy: an usolved equation. J Clin Pathol 2004; 57: 1245-1249.

6. Gisselsson D., Pettersson L., Hoglund M. et al. Chromosomal breakage-fusion bridge events
cause genetic intratumour heterogeneity. Proc Natl Acad Sci USA 2000; 97: 5357-5362.

7. Griciūtė L., Adomaitienė D. Kancerogenezė ir vėžio biologija. Vilnius 1998, 324 p.

8. Harrison C.J., Foroni L. Cytogenetics and molecular genetics of acute lymphoblastic leukemia.
Rev Clin Exp Hematol 2002; 6: 91-113.

9. Hermsen M., Pastma C., Baak J. et al. Colorectal adenoma to carcinoma progression follows
multiple pathways of chromosomal instability. Gastroenterology 2002; 123: 1109-1119.

10. Kearney L., Horsley Sh. Molecular cytogenetics in haematological malignancy: current tech-
nology and future prospects. Chromosoma 2005; 114: 286-294.

150
11. Klein G. Dysregulation of lymphocyte proliferation by chromosomal translocations and sequ-
ential genetic changes. Bioessays 2000; 22: 414-422.

12. Kozubek S., Lukašova E., Mareckova A et al., The topological organization of chromosomes 9
and 22 in cell nuclei has a determinative role in the induction of t(9;22) translocations and in
the pathogenesis of t(9;22) leukaemias. Chromosoma 1999; 108: 426-435.

13. Kučinskas V. Tu ir tavo genai. Kaunas: Šviesa, 1998, 116 p.

14. Lee M.H., Park S.Y., Kim Y.M. et al. Molecular cytogenetic characterization of ring chromo-
some 4 in a female having a chromosomally normal child. Cytogenet Genome Res 2005; 111:
175-178.

15. Lengauer C., Kinzler K.W., Vogelstein B. Genetic instabilities in human cancers. Nature
1998; 396: 643-649.

16. Lesley A., Carey F.A., Pratt N.R., Steele R.J.C. The colorectal adenoma-carcinoma sequence.
British J Surgery 2002; 89: 845-860.

17. Mitelman F. Cancer: chromosomal abnormalities. Encyclopedia of Life Sciences. London:

John Willey&Sons, Ltd., 2005.

18. Mitelman F., Johansson B., Mertens F. The impact of translocations and gene fusions on can-
cer causation. Nature Reviews/Cancer 2007; 7: 233-244.

19. Mitelman F., Mertens F., Johansson B. Prevalence estimates of recurrent balanced cytogenetic
aberrations and gene fusions in unselected patients with neoplastic disorders. Genes Chromo-
somes Cancer 2005; 43: 350-366.

20. Nyhan W.L. Cytogenetic diseases. Clinical Symposia 1983; 35: 1-32.

21. Oliveira A.M., Fletcher J.A. Translocation breakpoint in cancer. Encyclopedia of Life Scien-
ces. London: John Willey&Sons, Ltd., 2005.

22. Pathak S., Multani A.S., Furlong C.L., Sohn S.H. Telomere dynamics, aneuploidy, stem cells,
cancer (Review). Intern J Oncol 2002; 20: 637-641.

23. Roberts P. Cancer cytogenetics. Encyclopedia of Life Sciences. London: Nature Pulishing
Group, 2001.

24. Rowley J. The critical role of chromosome translocation in human leukemias. Annual Review
of Genetics 1998; 32: 495-519.

25. Vogel F., Motulsky A.G. Human genetics. Problems and approaches. 3rd Ed. Berlin-
Heidelberg-New York: Springer-Verlag, 1997.

26. Youssoufian H., Pyeritz R.E. Mechanisms and consequencies of somatic mosaicism in hu-
mans. Nature Reviews/Genetics 2002; 3: 748-758.

151
 Tinklalapiai

http://genome.nhgri.nih.gov/histones/
http://info.med.yale.edu/genetics
http://atlasgeneticsoncology.org/index.html
http://www.nature.com/celldivision/milestones/full/milestone12.html
http://www.cellsalive.com.mitosis.html
http://web-books.com/MoBio/Free/Chap6.asp
http://www.cancernews.com
http://www.oncolink.upenn.edu
http://anticancer.net/resan/basis.html
http://www.cancer.org
http://www.iarc.frhttp://ingentaconnect.com
http://cell-biology.com
http://www.genlink.wustl.edu.teldb/
http://www.infobiogen.fr/services/
http://www.genome.ucsc.edu
http://www.ncbi.nih.gov/Genbank
http://www.signaling-gateway.org
http://www.nigms.nih.gov/news/scie
http://www.genetics.unimelb.edu
http://www.mun.ca
http://www.bionet.nsc.ru
http://www.obs.dtu.dk
http://www.turners.nichd.nih.org
http://www.nlm.nih.gov/medlineplus/downsyndrome.html
http://www.ibis.health.utah.gov/indicator/view/BrthDefDownSyn/html
http://www.utoronto.ca/cytogenetics/FISH/html
http://www.cgap.nci.nih.gov/Chromosomes/Mitelman

152
 1. Molekulinės citogenetikos objektas ir metodai

Molekulinės citogenetikos objektas yra toks pat kaip ir citogenetikos – tai eukariotų, dažniausiai
aukštesniųjų eukariotų, chromosomos. Pagrindiniai skirtumai – naudojami metodai ir tikslai. Svarbiau-
sias įprastinės citogenetikos metodas yra mikroskopija, kuri derinama su įvairiais histocheminiais me-
todais (dažymais), o molekulinėje citogenetikoje naudojami molekulinės biologijos metodai, kartais
(bet ne visada) derinami su mikroskopija. Įprastinėje citogenetikoje didesnis dėmesys kreipiamas į
chromosomų morfologiją ir jos pokyčius ląstelės ciklo metu, individualios ir evoliucinės raidos metu
ar veikiant kokiems nors klastogeniškiems veiksniams. Molekulinė citogenetika daugiau tiria chromo-
somų funkcionavimą ir citogenetinių procesų genetinę reguliaciją.
Molekulinėje citogenetikoje naudojama daug molekulinės biologijos metodų, kurie plačiai taikomi
ir kitose biologijos srityse – tai restrikcinė analizė, polimerazinė grandininė reakcija, specifinių DNR
sekų nustatymas, DNR mikrogardeles ir t. t. Kitų nuomone, šie metodai negali būti įvardijami kaip ci-
togenetiniai. Tačiau molekulinėje citogenetikoje jie naudojami siekiant nustatyti chromosomų struktū-
rą tokiame lygmenyje, kuris yra nepasiekiamas tradiciniais citogenetiniais metodais. Taigi molekulinė
citogenetika yra jungiamoji grandis tarp citologinio ir molekulinio chromosomų struktūros tyrimo
lygmenų.

1.1. Fluorescencinė in situ hibridizacija

Hibridizacija in situ yra tiesioginis DNR sekų išsidėstymo chromosomose tyrimo metodas. Pasta-
raisiais metais labai patobulėjo ne radioizotopinės, bet fluorescencinės in situ hibridizacijos metodai
(FISH – angl. fluorescence in situ hybridization). Pasitelkus FISH, galima tyrinėti ne tik metafazines
chromosomas, bet ir interfazinį branduolį. Taip kuriama atskira citogenetikos kryptis – interfazinė ci-
togenetika. Toks FISH panaudojimas yra labai svarbus tais atvejais, kai dėl kokių nors priežasčių ne-
pavyksta gauti patenkinamos kokybės metafazinių chromosomų arba reikia tirti nesidalijančias ląste-
les.
FISH schema pateikiama 1 pav. FISH susideda iš kelių etapų. Pirmiausia reikia pažymėti DNR
zondus. Naudojami du pagrindiniai būdai: DNR zondas gali būti pažymėtas specialiomis reporterinė-
mis molekulėmis – biotinu arba digoksigeninu, arba gali būti naudojami nukleotidai, tiesiogiai konju-
guoti su fuorescenciniais dažais. Po to denatūruojama chromosomų DNR, esanti ant mikroskopinių
stiklelių, ji hibridizuojama su denatūruota zondo DNR. Jei zondo žymėjimui buvo naudoti nukleotidai
su konjuguotu fluorochromu, tai tokius preparatus galima analizuoti taikant fluorescencinę mikrosko-
piją iškart po hibridizacijos. Jei buvo naudoti biotinas arba digoksigeninas, tai preparatus dar reikia
veikti antikūnais prieš šias medžiagas arba kitokiomis molekulėmis (pvz., avidinu), gebančiomis prisi-
jungti prie biotino ar digoksigenino. Antikūnai arba avidinas yra konjuguoti su fluorochromu. Po to
preparatus jau galima tirti mikroskopu. Dažnai svarbu ne tik aptikti DNR zondą, hibridizavusį chromo-
153
sominę DNR, bet ir nustatyti, su kuria iš chromosomų hibridizavosi zondas. Maža to, dažnai labai
svarbu žinoti ir tikslią hibridizacijos vietą. Dėl to po hibridizacijos visos chromosomos nudažomos
fluorescenciniu dažu, fluorescuojančiu skirtinga spalva (dažniausiai propidijaus jodidu, dažančiu
chromosomas raudonai). Zondo DNR fluorescuoja geltonai arba žaliai. Be to, analizuojamos metafazi-
nės chromosomos dažniausiai jau iki hibridizacijos yra nudažytos įprastiniais metodais ir nufotogra-
fuotos. Po FISH gautos nuotraukos lyginamos su nuotrauka iki hibridizacijos.

1 pav. Fluorescencinės in situ hibridizacijos (FISH) schema

Tipiški DNR zondai yra cDNR arba klonuoti genominės DNR fragmentai. Dauguma cDNR yra
viena geno seka, o genominės DNR fragmentai, be unikalių sekų, turi dar įvairių pasikartojančių dis-
perguotų sekų – SINE (angl. small interspersed repetitive elements, pvz., Alu sekos) ir LINE (angl.
long interspersed repetitive elements, pvz., L1 sekos). Jei DNR zonde yra vieno geno arba kitokia uni-
kali seka, gali būti naudojamos anksčiau aprašytos standartinės FISH procedūros. Jei zondas yra „už-
terštas“ pasikartojančiomis disperguotomis sekomis, hibridizacija nėra tokia sėkminga, nes zondas hib-
ridizuojasi ne tik su unikalia chromosomine seka, bet ir su daugeliu pasikartojančių disperguotų sekų,
esančių chromosomų DNR. Kadangi labiausiai paplitusi pasikartojanti DNR yra Alu pasikartojimų
šeima, kurios daugiausia yra chromosomų R segmentuose, tai po fluorescencinės hibridizacijos gautas
vaizdas dažniausiai esti panašus į diferencinį R dažymą. Norint išvengti šių problemų, buvo sukurtas

154
specialus chromosominės in situ supresinės hibridizacijos (CISS – angl. chromosomal in situ suppres-
sion) metodas. Jo savybė yra ta, kad dalis nespecifinio signalo, sukuriamo pasikartojančios sekos zon-
de, yra slopinama, o specifinis išlieka. CISS schema parodyta 2 pav. Pažymėti zondo fragmentai yra
denatūruojami kartu su nepažymėtos konkuruojančios DNR fragmentais. Po to 5–15 min. fragmentai
renatūruojasi. Šios trumpos renatūracijos metu pasikartojančios sekos greitai hibridizuosis tarpusavyje,
o unikalios DNR zondo sekos išliks nesihibridizavusios. Taigi susihibridizavusios pasikartojančios se-
kos jau nebegalės hibridizuotis su chromosomų DNR, o unikalios zondo sekos hibridizuosis. Be to,
nesihibridizavusios konkurentinės DNR pasikartojančios sekos hibridizuosis su chromosomų DNR ir
taip trukdys hibridizacijai tarp pažymėtų zondo DNR pasikartojančių sekų ir chromosomų DNR pasi-
kartojančių sekų. Konkurentine DNR gali būti bet kokia DNR, turinti pakankamą kiekį pasikartojančių
sekų. Dažniausiai naudojama viso genomo DNR arba jos Cot1 frakcija.

Genominis zondas

Pažymėta ir denatūruota zondo DNR + Denatūruotos konkuruojančios DNR perteklius

Renatūracija

Hibridizacija

Chromosomų DNR

Genominė taikinio vieta

Unikali arba retai pasikartojanti seka

Dažnai pasikartojančios sekos

2 pav. Chromosominės in situ supresinės (CISS) hibridizacijos schema

Geriausi rezultatai gaunami naudojant 25–40 kb DNR zondus. Tačiau, naudojant specialius kom-
piuterinės vaizdų analizės metodus, galima tiksliai nustatyti ir 1 kb dydžio DNR zondo hibridizacijos
vietas. Jeigu naudojami vidutinio dydžio zondai, kartais taikoma vadinamoji signalo amplifikacija
(3 pav.). Tam naudojami antikūnai, specifiški ankstesniam zondo aptikimo reagentui (avidinui arba
antikūnui). Metodas gali būti tiesioginis, kai yra naudojamas vienas antikūnų aptikimo reagentui
sluoksnis, arba netiesioginis, kai naudojamas vienas sluoksnis antikūnų, konjuguotų su reporterinėmis
molekulėmis, o antras sluoksnis antikūnų prieš šias reporterines molekules. Antruoju atveju reporteri-
155
nės molekulės yra tokios pačios, kokios buvo naudojamos pirminiam signalo aptikimui. Taigi, naudo-
jant tik du reagentus, galima atlikti keletą amplifikacijos ciklų ir taip sustiprinti signalą.

Viena pakopa

Dvi pakopos

Reporterinė molekulė

Fluorescuojanti reportinė molekulė

Konjunguotos su fluorochromu molekulės,

prisitvirtinančios prie reporterių

Antikūnai prieš ankstesnįjį zondo aptikimo reagentą

3 pav. Signalo amplifikacijos schema

Nefiksuotos chromosomos yra labai neatsparios denatūracijai, beveik visiškai suardančiai jų struk-
tūrą. Todėl iki hibridizacijos in situ chromosomos turi būti fiksuojamos. Tačiau ši fiksacija neturi būti
labai intensyvi, kad nesuirtų chromosomų DNR. Dažniausiai yra naudojamas įprastinis metanolio ir
acto rūgšties (3:1) fiksatorius, tačiau fiksuojama kiek trumpiau. Gali būti keičiamos sudedamųjų fiksa-
toriaus dalių proporcijos, pavyzdžiui, didinamas santykinis metanolio kiekis. Chromosomų suspensijos
džiovinimas ant mikroskopinio stiklo taip pat turi savo privalumų: chromatino analizė perkeliama iš
trimatės erdvės į dvimatę, chromosomos suplokštėja. Dėl šio suplokštėjimo visi hibridizacijos signalai
atsiduria vienoje plokštumoje, todėl šiuos signalus lengviau tyrinėti. Dabar vis plačiau ir chromosomų
tyrimai atliekami trimatėje erdvėje. FISH panaudojimo būdų šiuo metu itin daug, tačiau galima išskirti
keletą pagrindinių (4 pav.).

156
 4 pav. Fluorescencinės in situ hibridizacijos panaudojimo sritys
A. Ištisinių chromosomų žymėjimas. Normaliame diploidiniame branduolyje matomos dvi chro-
mosomų teritorijos. B. Chromosomų sričių žymėjimas. Specifiški chromosomų sritims zondai gau-
nami chromosomų mikrodisekcijos būdu. Parodyti zondai yra specifiški chromosomų pečiams.
C. Chromosomų žymėjimas centromeriniais zondais. Dažnai taikomas chromosomų skaičiui nusta-
tyti interfaziniuose branduoliuose. D. Chromosomų žymėjimas telomeriniais zondais. E. Specifinių
chromosomų translokacijų išryškinimas pasitelkiant specifinius šioms translokacijoms zondus.
Šiame pavyzdyje parodyta trijų zondų sistema: raudonas zondas žymi galimą trūkio vietą, o žalias
ir mėlynas – šalia esančias sritis. Naudojant tokią sistemą, translokacijas galima aptikti net interfa-
ziniame branduolyje. F. Genominės DNR panaudojimas lyginamosios genominės hibridizacijos
(CGH) tyrimams. G. Ištemptų DNR siūlų tyrimas FISH metodu. H. Mikrogardelių hibridizacija.
Mikrogardelės gali būti naudojamos praplečiant skiriamąją gebą iki individualių nukleotidų lyg-
mens. Parodyta BAC mikrogardelė, su kuria hibridizuojamos tiriamoji ir kontrolinė DNR. Indivi-
dualūs klonai gali švytėti skirtinga spalva: raudona (jei dalis DNR tiriamajame pavyzdyje yra pra-
rasta), žalia (jei įvyko duplikacija) arba geltona (jei tiriamoji ir kontrolinė DNR yra identiškos).

Interfazinė citogenetika. Naudojant FISH metodą galima tirti dekondensuotos būsenos chromo-
somas, esančias interfaziniame branduolyje. Tiriamas chromosomas arba tam tikras jų dalis galima
žymėti specifine spalva ir taip nustatyti jų kiekį, jeigu naudojami trimačiai vaizdai, galima numatyti ir
padėtį interfaziniame branduolyje. Tokių tyrimų pavyzdys pateikiamas 5 pav. Šių tyrimų metu žmo-
gaus ląstelėse buvo nustatomos lytinių chromosomų aneuploidijos. Buvo žymimos sekos, esančios X ir
Y chromosomose, taip pat ir vienoje iš autosomų – 1-oje chromosomoje. Zondai buvo parenkami taip,
kad X chromosoma švytėtų geltonai, Y chromosoma – žaliai, o 1-oji chromosoma – raudonai. Pagal
1-os chromosomos signalų skaičių interfaziniame branduolyje buvo nustatomas ląstelės ploidiškumas
(du signalai – diploidinė, trys signalai – triploidinė ir t.t.), o pagal X arba (ir) Y chromosomos signalų
skaičių – lytinių chromosomų ploidiškumas. Tokio tipo analizė gali būti panaudota prenatalinei diag-
nostikai, kai lytinių chromosomų aneuploidijos gali būti nustatytos nekultivuotose in vitro embrioninė-
se ląstelėse. Taip yra sutaupomas tyrimui reikalingas laikas. Tai gali būti labai svarbu tada, kai reikia
priimti sprendimą dėl nėštumo nutraukimo.

157
 5 pav. Lytinių chromosomų anomalijų aptikimas FISH metodu
X chromosoma žymima geltona spalva, Y – žalia, 1-oji chromosoma – raudona. Pagal 1 chromo-
somos signalų skaičių nustatomas ploidiškumas.

Sekų, esančių chromosomose, nustatymas. Gana dažnai būtina nustatyti specifines sekas, esan-
čias chromosomose. Ypač dažnai tai daroma diagnostikos tikslais, kai norima aptikti specifinius chro-
mosomų struktūros pokyčius, sukeliančius vėžines ligas, pvz., įvairias leukemijas (6 pav.). Dažnai yra
žymimos kai kurios specifinės chromosomų vietos, pvz., centromeros arba telomeros (7 pav.). Taip
galima tiksliau nustatyti chromosomų ribas arba identifikuoti įvairius chromosomų struktūros persi-
tvarkymus.

MLL
CBP
nl 16
der (16)

nl 11
der (11)

6 pav. Mieloidine leukemija sergančio paciento chromosomų tyrimas FISH metodu

Ligą sukelia 11 (pažymėta raudona spalva) ir 16 (pažymėta žalia spalva) chromosomų specifinių
sekų susiliejimas. Dviejose išvestinėse chromosomose (der) yra matomas hibridinis dvispalvis sig-
nalas.

158
 Telomeros Centromeros

7 pav. Telomerų ir centromerų žymėjimas FISH metodu žmogaus chromosomose

Telomerinės sekos pažymėtos žaliai, centromerinės – raudonai.

CGH (angl. comparative genomic hybridization) metodas gana dažnai naudojamas onkocitoge-
netikoje. Šiuo metodu galima nustatyti viso genomo nesubalansuotumą. Pagal savo esmę CGH yra
kiekybinės dvispalvės FISH modifikacija. Pagrindinis metodo privalumas tas, kad jam pakanka turėti
tik vėžinių ląstelių DNR. Taip išvengiama citogenetinės pačių vėžinių ląstelių analizės, kuri dažnai
būna techniškai komplikuota ir ne visada sėkminga. Kitas privalumas yra tas, jog galima naudoti DNR,
išskirtą iš parafininių formaline fiksuotų audinių preparatų. Todėl galima atlikti ląstelių fenotipo ir ge-
notipo lyginamąją analizę, o genetinius pokyčius susieti su klinikinių tyrimų duomenimis.
Atliekant CGH, pirmiausia išskiriama viso genomo DNR iš vėžinių ląstelių. Kaip kontrolė yra
naudojama DNR, išskirta iš normalaus kariotipo (46, XX arba 46, XY) individo ląstelių. Kontrolinė ir
tiriamoji DNR yra skirtingai pažymima (pavyzdžiui, kontrolinė DNR pažymima digoksigeninu, o vė-
žinių ląstelių – biotinu). Normalių ir vėžinių ląstelių DNR yra sumaišoma vienodomis proporcijomis, į
mišinį pridedama nežymėtos žmogaus Cot–1 DNR pertekliaus (jis yra reikalingas pasikartojančių
DNR sekų inhibicijai, šios sekos gali trukdyti unikalių sekų, kurių amplifikacija arba delecija įvyko
vėžinių ląstelių genome, analizei). Toks DNR mišinys yra hibridizuojamas su sveiko individo metafa-
zinėmis chromosomomis. Vėžinei DNR aptikti naudojamas avidinas su FITC (žalia fluorescencija), o
kontrolinei DNR aptikti – antidigoksinas su rodaminu (raudona fluorescencija). Fluorescencijos santy-
kio pokyčiai rodo genetinės medžiagos vėžinėse ląstelėse disbalansą (8 pav.). Dviejų fluorochromų
fluorescencijos intensyvumo santykis kiekviename chromosomų segmente matuojamas pasitelkus
kompiuterinę vaizdų analizės sistemą (9 pav.). Jei chromosomų sritys yra subalansuotos pagal susihib-
ridizavusios vėžinės ir kontrolinės DNR kiekį, tai jose raudonos ir žalios fluorescencijos intensyvumas
yra vienodas. Jei vėžinėse ląstelėse tam tikros chromosomų sritys yra duplikavusios, tai jose bus inten-
syvesnė žalia fluorescencija, jei tam tikros sritys buvo prarastos – jose bus intensyvesnė raudona fluo-

159
rescencija. Taigi CGH metodu galima nustatyti tam tikrų chromosomų dalių praradimą ar duplikacijas,
taip pat DNR amplifikaciją chromosomų segmentuose.

Kontrolinės viso genomo Naviko viso genomo DNR

DNR išskyrimas ir išskyrimas ir žymėjimas
žymėjimas rodaminu FITC (žalias švytėjimas)
(raudonas švytėjimas)

Cot-1 DNR įterpimas

Skirtingai pažymėtų viso genomo zondų hibridizavimas su normaliomis

metafazinėmis chromosomomis

DNR praradimas skatina

raudoną švytėjimą DNR įgijimas skatina žalią
švytėjimą

8 pav. Lyginamosios genominės hibridizacijos (CGH), naudojant visos genominės DNR zondus,
schema

160
A B C

4 4q
10q

10

1 2 3 4 5

6 7 8 9 10 11 12

13 14 15 16 17 18

19 20 21 22 X Y
9 pav. Inkstų karcinomos metastazės limfmazgyje ląstelių CGH tyrimo rezultatai.
A – metafazinėje plokštelėje švyti žalias fluorochromas, specifinis vėžinei DNR. B – toje pačioje
metafazėje švyti raudonas fluorochromas, specifinis kontrolinei DNR; C – elektroniškai sulietas „a“
ir „b“ vaizdas. Chromosomų duplikacijos (amplifikacijos) vėžinėje DNR išryškėja kaip intensyvesnio
žalio švytėjimo sritys, delecijos – kaip intensyvesnio raudono švytėjimo sritys. D – individualių
chromosomų raudono ir žalio švytėjimo santykio profiliai. Ryškiausia delecija matoma 4q srityje,
amplifikacija – 10q srityje. Pilki stačiakampiai profiliuose atitinka heterochromatino sritis, kur švytė-
jimo intensyvumo santykio neįmanoma įvertinti dėl didelio pasikartojančių sekų skaičiaus.

GISH (angl. genomic in situ hybridization) yra genominė in situ hibridizacija. Kaip rodo pats me-
todo pavadinimas, hibridizuojamos ne atskiros chromosomos, o visas genomas. Tiriamas genomas yra
pažymimas ir hibridizuojamas su metafazinėmis chromosomomis. Pasikartojančios sekos hibridizuoja-
si greičiau nei unikalios. Tačiau pasikartojančios sekos yra mažiau evoliuciškai konservatyvios, todėl
skirtingoms rūšims jų išsidėstymas skirtingas. Vadinasi, GISH metodas gali būti naudojamas evoliuci-
jai tirti arba tarprūšinių hibridų ląstelėms tirti.

161
 10 pav. Genominė in situ hibridizacija
Brauno erainčinsvidrė (Festulolium braunii) gauta sukryžminus Festuca pratensis su Lolium mul-
tiflorum. Mikrofotografijoje parodytos eraičinsvidrės lietuviškos veislės “Punia” chromosomos, da-
žytos GISH metodu.

Dekondensuotų chromosomų FISH. Fluorescencinė in situ hibridizacija dažniausiai atliekama

su metafazinėmis chromosomomis. Tačiau tokios hibridizacijos skiriamoji geba palyginti yra nedidelė,
dažniausiai ji siekia 2–5 Mb. Interfazinės hibridizacijos skiriamoji geba yra 50–100 kb, tačiau interfa-
zėje nėra aiškiai matoma chromosomų struktūra, neįmanoma nustatyti tiriamųjų sekų padėties chromo-
somose. Todėl stengiamasi FISH tyrimus atlikti su dekondensuotomis chromosomomis, taip siekiant
padidinti metodo skiriamąją gebą. Tam dažniausiai naudojami chromosomų, esančių mejozės pachite-
nos stadijoje, tyrimai arba ištemptų DNR siūlų, išvalytų nuo baltymų, FISH. Taip galima FISH metodo
skiriamąją gebą padidinti maždaug iki 0,7 kb (1 lentelė).

1 lentelė. FISH kartografavimo skiriamoji geba ir detekcijos jautra metafazinėse chromosomose,

pachiteninėse chromosomose ir ištemptuose DNR siūluose
Chromosomų konden- FISH kartografavi-
Chromatino tipas Detekcijos jautra
sacijos laipsnis mo skiriamoji geba
Metafazinės chromoso- Heterochromatinas 4–5 Mb >100 kb
mos (mitozėje) Euchromatinas 4–5Mb >100 kb
Pachiteninės chromoso- Heterochromatinas 1,20 Mb
mos (mejozėje) Euchromatinas 0,12 Mb <50 kb
Ištempti DNR siūlai Heterochromatinas 1 kb
Euchromatinas <0,7 kb

Pachitenos stadijoje FISH metodu dažniausiai tiriamos augalų chromosomos. Tai daroma dėl kele-
to priežasčių. Pirma, augalų mejozinių chromosomų preparatus gana nesudėtinga pagaminti. Antra,
pachitenos stadijoje esančių chromosomų ilgis yra keletą ar net keliolika kartų didesnis už mitozės me-
tafazinių chromosomų. Pavyzdžiui, rugių pachiteninės chromosomos yra septynis kartus ilgesnės, ku-
kurūzų – dešimt kartų, pomidorų – penkiolika kartų, o ryžių net 40 kartų ilgesnės už mitozės metafazi-
162
nes chromosomas. Suprantama, maždaug tiek pat kartų padidėja ir FISH analizės skiriamoji geba.
FISH analizės, atliktos augalų pachiteninėse chromosomose, pavyzdžiai pateikiami 11 pav.

A B NOR
Eu
Het

C
NOR

Eu
Het

Cen

11 pav. Augalų chromosomų, esančių pachitenos stadijoje, FISH analizė

A – pomidorų (Lycopersicon esculentum) chromosomos, esančios pachitenos stadijoje, hibridizuo-
tos su telomeriniu zondu pAtT4, sukurtu iš Arabidopsis thaliana (raudona fluorescencija), ir pomi-
dorams specifiniu zondu TGR1, atpažįstančiu subtelomerinę pasikartojančia seką (žalia fluorescen-
cija). B – vairenio (Arabidopsis) 4-os chromosomos bivalentas pachitenos stadijoje, hibridizuotas
su zondu, specifiniu NOR (baltas signalas). C – pilnas vairenio chromosomų pachitenos stadijoje
rinkinys. Stipriai fluorescuojančios vietos atitinka heterochromatino regionus apie centromerą ir
NOR. Didžiąją chromosomų dalį sudaro euchromatinas. D – svogūno Allium cepa branduolys pa-
chitenos stadijoje. Labai ilgose šios rūšies, turinčios didelį genomą, chromosomose matoma daug
heterochromatino.

Vis dėlto didžiausia skiriamoji geba yra pasiekiama tiriant ištemptus DNR siūlus. Pagal DNR siū-
lų ištempimo metodiką galima tirti linijinę chromosomų DNR ir nustatyti realią tiriamų DNR sekų pa-
dėtį chromosomoje. DNR yra išskiriama iš interfazinių branduolių, veikiant juos didelės druskų kon-
centracijos tirpalu, natrio hidroksidu ir etanoliu. Taip paruošta DNR specialiu būdu ištempiama ant
mikroskopinio stiklelio. Yra du pagrindiniai tokio ištempimo ant mikroskopinio stiklelio būdai
(12 pav.). Vienu atveju DNR tirpalas užlašinamas ant mikroskopinio stiklelio, padengto polilizinu (jis
reikalingas geresniam DNR prisitvirtinimui) ir uždengiamas dengiamuoju stikleliu. Po to, priglaudus
filtrinį popierių prie vieno dengiamojo stiklelio krašto, pašalinamas skystis. Traukiantis skysčiui, vie-
nas DNR galas prisitvirtina prie polilizino dangos, esančios
ant mikroskopinio stiklelio, o kitas galas yra ištempiamas dėl kapiliarinių jėgų, atsirandančių traukian-
tis skysčiui. Antruoju atveju yra paruošiamas DNR tirpalas ir pilamas į labai siaurą indą, į kurį mer-
163
kiamas mikroskopinis stiklelis, po to jis lėtai ištraukiamas iš indo. Tarp mikroskopinio stiklelio pavir-
šiaus ir indo sienelės susidaro kapiliarinės jėgos, kurios ir ištempia DNR ant stiklelio. Tokius prepara-
tus galima tirti taikant standartines FISH procedūras.

Gnybtas
Paviršius
Meniskas

Vaizdas iš šono Vaizdas iš priekio

B

12 pav. Ištemptų DNR siūlų preparatų gamybos būdai

A B CI Telo ir TGRI (Lycopersicon)

i)

C II 5S rDNR (Lycopersicon)

C III Kosmidė (A. thaliana)

C IV λ ir plazmidė (A. thaliana)

13 pav. Augalų chromosomų ir jų ištemptų DNR siūlų FISH analizė

A – Pomidorų 6-oji chromosoma metafazės stadijoje. B – 6-os chromosomos pachitenos bivalentas.
Padidinimas „a“ ir „b“ mikrofotografijose yra vienodas. Gana aiškiai atsiskiria heterochromatinas ir
euchromatinas, centromera pažymėta strėle. C – I–IV – ištemptų DNR siūlų FISH analizės pavyz-
džiai.

Ištemptų DNR siūlų FISH analizės detekcijos jautra (aptinkamų sekų dydis) gali siekti 0,7 kb ar
net 0,2 kb (tiriant žmogaus chromosomas). Atliekant FISH kartografavimą, skiriamąją gebą riboja tik
fluorescencinio mikroskopo galimybės, todėl gali būti atskirtos sekos, esančios maždaug 1 kb atstumu
viena nuo kitos. Vis dėlto metodas turi ir kai kurių trūkumų: ruošiant preparatus DNR gali sutrūkinėti,
DNR molekulės gali būti nevienodai ištemptos skirtingose preparato vietose, DNR siūlai gali būti lo-

164
kaliai pažeisti arba nepakankamai gerai išvalyti ir padengti baltymais, kurie trukdo zondo hibridizacijai
su DNR. Ištemptų DNR siūlų FISH pavyzdžiai pateikiami 13 pav.
Spektrinis kariotipavimas ir daugiaspalvis FISH. Vienas pagrindinių įprastinio FISH metodo
trūkumų yra individualių chromosomų identifikavimo sunkumai. Jei reikia nustatyti, kurioje chromo-
somoje yra tiriamoji seka arba kokia jos padėtis chromosomoje, tenka atlikti įprastinį diferencinį
chromosomų dažymą (Q, G arba R), metafazinę plokštelę nufotografuoti ir tik po to daryti FISH. Gre-
tinant tos pačios metafazinės plokštelės diferenciškai nudažytų ir FISH metodu pažymėtų chromosomų
vaizdus, galima nustatyti tiriamų sekų padėtį chromosomose. Be abejo, tai yra gana ilgas ir techniškai
pakankamai sudėtingas būdas, nepasižymintis ypač dideliu tikslumu. Ši situacija iš esmės pasikeitė,
kai buvo sukurti spektrinio kariotipavimo (SKY) ir daugiaspalvio FISH (M–FISH) metodai. Abu me-
todai remiasi labai panašiomis schemomis (14 pav.), skiriasi tik kai kurios techninės detalės. Esminis
metodų elementas – specifinių kiekvienai chromosomai zondų, pasižyminčių skirtingu fluorochromų
emisijos spektru, sukūrimas. Skirtingas emisijos spektras pasiekiamas įvairiomis proporcijomis sumai-
šius nukleotidus, pažymėtus skirtingais fluorochrominiais dažais. Nors po hibridizacijos daugumos
chromosomų spalvos vizualiai negalima atskirti, tačiau joms būdingas skirtingas emisijos spektras.
Todėl tokie preparatai analizuojami pasitelkus kompiuterinę vaizdų analizės sistemą. Naudojant SKY
sistemą, kiekvienas vaizdo pikselio spektrinės charakteristikos analizuojamos interferometru. Indivi-
dualios chromosomos atpažįstamos pagal jų emisijos spektrą. Naudojant M–FISH metodą, analizuo-
jami atskiri vaizdai, gaunami naudojant skirtingus sužadinimo ir emisijos filtrus, o vėliau derinant šių
vaizdų analizės rezultatus. Atlikus specialią emisijos spektrų transformaciją, juos galima paversti besi-
skiriančiais tarpusavyje spalviniais signalais, matomais kompiuterio ekrane. Nors dažnai spalviniai
signalai, atitinkantys skirtingas chromosomas, skiriasi tik atspalviu, vis dėlto įmanoma atskirti visas 24
žmogaus chromosomas (15 pav.).

165
 A

24 išrūšiuotos
žmogaus
chromosomos
1 2 3 22 X Y

Skirtingai žymėtų
zondų mišinys visoms
+ Cot-1 DNR
chromosomoms
Individualių chromosomų zondų žymėjimas
naudojant įvairius fluorochromų derinius

Hibridizavimas, aptikimas ir Metafazinių

analizė naudojant interferometrą chromosomų
ar daug fluorescencijos filtrų preparatas

B C

14 pav. Spektrinio kariotipavimo (SKY) ir M–FISH schema

A – SKY protokolo schema. SKY ir M–FISH skiriasi tik metodu, naudojamu vaizdų spektrinėms
charakteristikoms matuoti. Cot–1 DNR turi daug pasikartojančių sekų ir, prisijungdama prie zondų
fluorescuojančių pasikartojančių sekų, neleidžia joms nespecifiškai jungtis prie chromosomų.
B – SKY metodu dažytas interfazinis branduolys ir metafazinės chromosomos. C – šlapimo pūslės
naviko ląstelės chromosomų rinkinys. Strėlėmis pažymėti tarpchromosominiai persitvarkymai.

166
 A B C

1 2 3 4 5

6 7 8 9 10 11 12

13 14 15 16 17 18

19 20 21 22 X Y

15 pav. Chromosomų analizė naudojant SKY metodą

A – chromosomos dažytos DAPI. B – spektrinis vaizdas. C – klasifikacinių spalvų vaizdas.
D – spektrinis kariotipas. Spalvinis variavimas 13–15, 21 ir 22 chromosomose yra dėl jose esančio
didelio kiekio heteromorfinių pasikartojančių sekų.

Spektrinio kariotipavimo ir M–FISH metodų sukūrimas iš esmės reiškė didelį proveržį tiriant
chromosomų struktūrą, jų pertvarką ir erdvinę organizaciją. Daug naujų žinių gauta SKY metodu ti-
riant vėžinių ląstelių chromosomas ir jų struktūrinius persitvarkymus. Atsirado galimybė tyrinėti kario-
tipus tokių ląstelių, kurių anksčiau buvo neįmanoma tirti. Pavyzdžiui, duomenys apie struktūrinius
chromosomų persitvarkymus žmogaus lytinėse ląstelėse (oocituose) dažniausiai remiasi embrioninių
somatinių ląstelių tyrimo duomenimis. Taip yra dėl to, kad oocitų tyrimams gauti yra gana sudėtinga,
kita vertus, oocitų chromosomos yra labai kondensuotos ir jų tyrimas įprastinio diferencinio dažymo
metodais dažniausiai būna neefektyvus. M–FISH arba SKY metodas šią problemą išsprendžia
(16 pav.).

167
 1 2 3 4 5 6

7 8 9 10 11 12

13 14 15 16 17 18

A B
19 20 21 22 X

C D

1 2 3 4 5

6 7 8 9 10 11 12

13 14 15 16 17 18

19 20 21 22 X

1 2 3 4 5 6

7 8 9 10 11 12

13 14 15 16 17 18

E 19 20 21 22 X
F

16 pav. Lytinių ląstelių metafazės nudažytos M–FISH metodu

A, B – normali oocito metafazė ir kariotipas (23, X). C, D – hiperploidinis oocitas ir jo kariotipas
(24, X+18). E, F – normalaus spermatozoido metafazė ir kariotipas (23, X).

168
 A B

C D

19

17 pav. Mikrobranduolių analizė naudojant SKY metodą

A, B – mikrobranduolys, sudarytas iš atsilikusios pirmos chromosomos. C, D – mikrobranduolys,
sudarytas iš devynioliktos chromosomos.

18 pav. Individualių chromosomų segmentų dažymas M–FISH metodu

Abu metodai sėkmingai gali būti panaudojami ir tiriant interfazines chromosomas, jų erdvinį išsi-
dėstymą (žr. žemiau), taip pat aneuploidijas ir struktūrinius chromosomų persitvarkymus. Pavyzdžiui,
naudojant SKY ir derinant šį metodą su mikrobranduolių analize (17 pav.), galima nustatyti, kurios
visos chromosomos ar kurių chromosomų dalys suformuoja interfazėje mikrobranduolius. Kadangi
mikrobranduoliai dažnai susidaro dėl chromosomų aneuploidijų, todėl galima tyrinėti, koks yra indivi-
dualių chromosomų aneuploidijų dažnis.
Dabar yra naudojami ir kai kurie išvestiniai metodai, pagrįsti SKY arba M–FISH. Pavyzdžiui, ga-
lima sukurti zondus ne individualioms chromosomoms, bet tam tikrų chromosomų atskiriems segmen-
169
tams. Taip galima išgauti chromosomų vaizdus, kur įvairūs chromosomos segmentai yra nudažyti skir-
tinga spalva (18 pav.). Naudojant šį metodą, galima gana tiksliai nustatyti mikrodelecijas ar smulkių,
įprastiniais citogenetiniais metodais neaptinkamų, chromosomos regionų inversijas, duplikacijas ar
translokacijas.
Chromosomų tyrimas trimatėje erdvėje (3D–FISH). Naudojant specialią interfazinių branduo-
lių fiksavimo metodiką, galima pasiekti, kad būtų išsaugoti erdviniai ryšiai tarp atskirų chromosomų
teritorijų, esančių ląstelių branduoliuose. 3D–FISH dažniausiai atliekama naudojant modernius mikro-
skopijos metodus, pvz., lazerinę konfokalinę mikroskopiją. Be to, naudojant šį metodą, galima tirti ne
tik fiksuotųjų, bet ir gyvųjų ląstelių branduolius. Tokiais tyrimais galima nustatyti branduolių erdvinę
struktūrą. Derinant 3D–FISH ir M–FISH arba SKY, įrodyta, jog kiekviena chromosoma branduolyje
turi savo apibrėžtą, nepersidengiančią (arba beveik nepersidengiančią) su kitomis chromosomomis te-
ritoriją (19 pav.) Šie tyrimai parodė, kad chromosomų išsidėstymas branduolyje yra svarbus reguliuo-
jant genų veiklą (šie duomenys išsamiai bus aptarti kituose skyriuose).
4D technologijos: gyvųjų ląstelių citogenetiniai tyrimai. Naudojant šiuolaikinės mikroskopijos
metodus kartu su moderniaisiais fluorescencinės in situ hibridizacijos ir ląstelės biologijos metodais,
galima atlikti tyrimus gyvosiose ląstelėse ir stebėti chromosomose vykstančius procesus ne tik erdvėje,
bet ir laike. Todėl tokio tipo tyrimai yra vadinami 4D, t.y. keturmačiais tyrimais. Paprastai ląstelinės
struktūros yra žymimos specialiais fluorescuojančiais baltymais, pavyzdžiui, žaliu fluorescuojančiu
baltymu (GFP) arba geltonu fluorescuojančiu baltymu (YFP). Tokius baltymų genus galima sulieti su
chromosomos baltymų (pavyzdžiui, histonų) genais ir gauti fluorescuojančius produktus. Toks tyrimo
būdas buvo panaudotas tiriant chromocentrų susidarymą baltažiedžio vairenio (Arabidopsis thaliana)
branduoliuose (20 pav.).

A B 9 11
4 10 19 9
13 21
14 15
3 22
1
8
3
12 8
7 6
X
13
2 14
12
7
15 17
6 18
21
4 20
5
17

19 pav. Žmogaus ląstelės branduolys, padažytas mFISH metodu (A), ir jo klasifikacinių spalvų
vaizdas su pažymėtais chromosomų numeriais (B)

170
 20 pav. Transgeninių vairenio ląstelių tyrimas konfokalinės mikroskopijos metodu
Ląstelių histonas H2B yra sulietas su geltonu fluorescuojančiu baltymu. Sekcijinėse nuotraukose
ryškėja chromatino struktūra. Raudona spalva švyti chloroplastai.

1.2. Tėkmės citometrija

Tėkmės (angl. flow) citometrija yra puikus metodas, kuriuo skystoje suspensijoje galima analizuo-
ti mikroskopinio dydžio dalelių optines savybes, pvz., fluorescenciją arba šviesos išsklaidymą. Ląste-
les arba jų dalis, tokias kaip branduoliai arba individualios chromosomos, galima analizuoti pakanka-
mai dideliu greičiu, pavyzdžiui, 100–1000/s. Šiuo būdu galima greitai ištirti didelius ląstelių arba jų
dalių kiekius.
Tėkmės citometru galima analizuoti arba išskirti atskiras chromosomas. Tėkmės citometrijai
chromosomų suspensija turi būti paruošta taip, kad mitozinės chromosomos būtų minimaliai suardytos.
Po to chromosomos dažomos fluorescenciniais dažais. Chromosomų suspensija atskiedžiama iki rei-
kiamos koncentracijos ir leidžiama plonu kapiliaru taip, kad į detektoriaus zoną patektų tik po vieną
chromosomą. Jei reikalingi kariotipo tyrimai, tai kelių šimtų tūkstančių chromosomų analizės rezultatų
pagrindu sudaromi citometriniai kariotipai. Kiekvieną chromosomą tokiame kariotipe atitinka tam tik-
ras fluorescencijos intensyvumo pikas. Jau yra sukurti dviejų kanalų tėkmės citometrai, todėl chromo-
somas galima dažyti dviem fluorochromais su skirtingais sužadinimo spektrais. Tokiu atveju skiriamo-
ji metodo geba dar padidėja ir citometriniai kariotipai esti panašūs į dvikryptes chromatogramas
(21 pav.). Naudojant tėkmės citometriją, įmanoma atskirti chromosomas, kuriose DNR kiekis skiriasi
0,05 proc. – tai mažiau nei DNR kiekis prometafazinės chromosomos segmente. Todėl, naudojant
tėkmės citometriją, galima analizuoti tokius chromosomų persitvarkymus, kurie ne visada matomi
mikroskopu. Tačiau tokius pokyčius galima rasti tik tada, kai labai kruopščiai buvo išskirtos chromo-
somos.

171
 Tėkmės citometru galima ne tik nustatyti individualias chromosomas, bet ir jas rūšiuoti. Taip ga-
lima sudaryti įvairių chromosomų DNR bibliotekas. Tačiau tokioms bibliotekoms sudaryti reikia dide-
lio chromosomų kiekio ir ilgo išskyrimo laiko. Tai savo ruožtu didina užterštumą kitomis, klaidingai
identifikuotomis chromosomomis. Tačiau dabar šią problemą galima sėkmingai spręsti naudojant po-
limerazinę grandininę reakciją.
Specifinių chromosomų bibliotekų sudarymas ypač yra svarbus aberantinių chromosomų tyrimui,
nes galima sukurti DNR zondus, specifiškus trūkių ar kitų persitvarkymų vietoms.

Siauras skysčio vamzdelis

Pjezoelektrinis
keitiklis

Fotomultiplikatorius

Pavyzdys

Lęšiai Greičio ir aukščio analizė,

UV lazeris rūšiavimo schema

Rūšiavimo sritis
458 nm lazeris
Hoechst 33258 fluorescencijos intensyvumas

Nukreipiamosios
plokštelės

Atliekų
Surinkimo
surinkimo
indas
indas

Chromomicino A3 fluorescencijos intensyvumas

21 pav. Tėkmės citometrijos schema

Chromosomos, išlaisvintos iš mitozės stadijoje esančių ląstelių branduolių, yra dažomos dviem prie
DNR prisijungiančiais dažais, turinčiais skirtingą specifiškumą nukleotidų poroms. Fluorescencijos
intensyvumas yra matuojamas dviejų lazerių tėkmės citometru. Pateiktame pavyzdyje chromoso-
mos dažytos fluorochromu Hoechst 33258, kuris pasirinktai jungiasi prie A–T porų, ir chromomi-
cinu A3, kuris pasirinktai jungiasi prie G–C porų. Gaunamas dvikryptis „tėkmės kariotipas“, ku-
riame išsiskiria visos žmogaus chromosomos, išskyrus 9–12 chromosomų grupę. Šiame pavyzdyje
tėvinės ir motininės chromosomos 19 ir 21 sudaro po dvi dėmes, besiskiriančias savo DNR kiekiu
(dėl chromosomų polimorfizmo). Atlikus matavimus, suspensijos lašeliai, turintys reikiamą chro-
mosomą (pvz., 3-ąją), gali būti surenkami į atskirus mėgintuvėlius tolesnei molekulinei analizei.

172
 1.3. Chromosomų mikrodisekcija

Chromosomų mikrodisekcija yra metodas, kuriuo tiriamos atskiros chromosomų dalys. Nors mik-
rodisekcija pirmiausia buvo naudojama sukurti DNR bibliotekas ir zondus, specifiškus atskiriems
chromosomų segmentams, tačiau, derinant ją su polimerazine grandinine reakcija, galima aptikti ir in-
dividualius genus.
Specialiai paruoštuose chromosomų preparatuose mikromanipuliatoriumi išpjaunami tam tikri
chromosomų segmentai. Visa tai atliekama stebint preparatus invertuotu mikroskopu. Naudojant poli-
merazinę grandininę reakciją, išpjauti chromosomų segmentai yra amplifikuojami, po to sekvenuojami
arba naudojami kaip DNR zondai. Alternatyvus variantas: mikrolazeriu išdeginami visi nereikalingi
chromosomos ar chromosomų segmentai, o reikalingas segmentas mikromanipuliatoriumi nukrapšto-
mas nuo stiklo ir klonuojamas.
Chromosomų preparatus reikia specialiai paruošti. Pirmiausia keičiama standartinė fiksacijos pro-
cedūra, nes įprastinis ilgas (20–40 min.) fiksavimas metanolio ir acto rūgšties mišinyje sukelia inten-
syvią DNR depurinizaciją. Tokia DNR dažnai negeba sėkmingai amplifikuotis. Todėl, ruošiant prepa-
ratus mikrodisekcijai, fiksavimo procedūra keičiama: iš pradžių ląstelės 30 min. fiksuojamos 70 proc.
etanolyje. Pašalinus etanolį, ląstelės keletą sekundžių fiksuojamos įprastiniame Karnua fiksatoriuje, po
to iškart ruošiami preparatai ne ant objektinių, bet ant dengiamųjų stiklelių, nes yra naudojamas inver-
tuotas mikroskopas. Kadangi fiksacijos laikas yra sutrumpėjęs, būtina auginti išgrynintų limfocitų kul-
tūrą, nes kitaip nepasišalintų eritrocitų liekanos. Taip pat reikia atsižvelgti į DNR skilimą senstant pre-
paratams. Todėl paruoštus preparatus geriausiai laikyti skystajame azote arba bent jau etanolio ar me-
tanolio tirpale -24°C temperatūroje.
Chromosomų mikrodisekcija gali būti naudojama lūžioms chromosomų vietoms (angl. fragile si-
tes), centromeroms, telomeroms, akrocentrinių chromosomų trumpiesiems pečiams ir kitoms chromo-
somų struktūroms tirti. Ji padeda išryškinti atskirų chromosomos segmentų funkcinius skirtumus.
Chromosomų mikrodisekcija taip pat naudojama atliekant DNR transformacijos eksperimentus.
Pavyzdžiui, mikrodisekcijos būdu išskirtas žmogaus chromosomos segmentas buvo perkeltas į pelės
kiaušialąstę, kur jis tam tikrais atvejais įsijungdavo į pelės genomą.
Nedidelėms chromosomoms mikrodisekcijos būdu galima bandyti nustatyti linijinio genų išsidės-
tymo jose tvarką, ypač derinant su M–FISH, SKY arba ištemptų DNR siūlų FISH.
Naudojant mikrodisekciją, sudarytos genominės bibliotekos kokybės kriterijus yra tas, kad ne ma-
žiau kaip 50 proc. visų klonų turi būti iš tos chromosomos srities, kur buvo atlikta mikrodisekcija. Su-
prantama, DNR taip pat turi būti tos rūšies, kurios chromosomos buvo tiriamos. Todėl, atliekant mik-
rodisekciją ar mikroklonavimą, reikia saugotis, kad tiriamo segmento DNR neužterštų svetima DNR.

173
 1.4. Antikūnų panaudojimas

Imunologiniai tyrimo metodai, naudojant antikūnus, yra labai galingas ląstelės biologijos tyrinėjimų
instrumentas. Nenuostabu, kad jis gana plačiai naudojamas ir chromosomoms tirti. Dabar dažniausiai
naudojami antikūnai, gebantys atpažinti specifinius baltymus arba atskirus chromosomų struktūrinius
elementus (22 pav.). Tačiau pirmieji moksliniams tyrimams buvo pritaikyti žmogaus autoantikūnai.

22 pav. Antikūnų taikymas citogenetiniuose tyrimuose

Kairėje: pelių spermatocitai, pažymėti anticentromeriniu serumu (raudona/geltona spalvos). DNR
padažyta mėlynai, SCP1 baltymas – žaliai. Dešinėje viršuje: drozofilos politeninė chromosoma,
dažyta antikūnu prieš BEAF–32 baltymą (žalia spalva), DNR padažyta raudonai, persidengiančios
sritys švyti geltonai. Dešinėje apačioje: žmogaus ląstelės, dažytos anticentromeriniais antikūnais,
gautais iš CREST pacientų serumo.

Žmogaus antiserumai pradėti naudoti molekulinėje biologijoje, kai 1959 m. buvo aptikta, jog sis-
temine vilklige (lupus erythematosus) sergančių pacientų kraujo serume yra autoantikūnų, kurie rea-
guoja su žmogaus DNR ar deoksiribonukleoproteininiu kompleksu. Nuo tada buvo išskirta daugybė
žmogaus autoantikūnų, kurie susidaro sergant specifinėmis ligomis ir yra nukreipti prieš įvairias žmo-
gaus ląstelės struktūras ar net atskirus fermentus. Tačiau mus, be abejo, labiausiai domina tie autoanti-
kūnai, kurie reaguoja su ląstelės branduolio elementais.
Skleroderma sergančių pacientų kraujo plazmoje randama autoantikūnų, reaguojančių su mitozi-
nių chromosomų kinetochoro–centromeros domenu. Kiek rečiau tokių ligonių kraujyje randama auto-
antikūnų, reaguojančių su mitozinės verpstės dariniais. Viena iš sklerodermos formų – CREST (angl.
calcinosis, Raynaud's phenomenon, esophageal dysmotility, sclerodactyly, telangiectasia) sindromu
sergančių pacientų serume yra autoantikūnų, reaguojančių su mitozinių chromosomų specifiniais kine-
174
tochoro ir centromeros regionais. Kai kurie pacientai, sergantys sistemine skleroze, turi autoantikūnų,
reaguojančių su ląstelės centriolės–centrosomos regionu. Be to, kai kurių autoimuninėmis ligomis ser-
gančių ligonių serume taip pat randama autoantikūnų, reaguojančių su kai kurių chromosominių bal-
tymų cDNR.

175
 2. Chromatino struktūra

2.1. Eukariotų genetinės medžiagos struktūrinės organizacijos savybės

Eukariotų genetinės medžiagos struktūrinę organizaciją nulemia šios jų biologinės savybės:

• Mitozės pradžioje branduolio DNR kondensuojasi maždaug 10 000 kartų, po to greitai dekon-
densuojasi, kad galėtų transkribuotis. Ši dekondensacija turi būti labai tvarkinga, kad išsivy-
niojanti DNR nesusipainiotų. DNR kondensuojasi keliais etapais. Pirmas etapas – nukleosomų
susidarymas. Nukleosoma susideda iš baltyminės globulės ir ją apvijančios DNR grandinės. Iš
nukleosomų susidaro pirminė chromatino fibrilė, kurios storis – maždaug 10 nm. Ji toliau spi-
ralizuojasi, sudarydama 30 nm fibrilę, o pastaroji savo ruožtu kompaktizuojasi toliau sudary-
dama chromosomas.
• DNR replikacijai vykti reikalingi sudėtingi struktūriniai chromatino persitvarkymai. Replikaci-
jos metu pašalinamos nukleosomos, kurios po to yra labai greitai atgaminamos.
• DNR transkripcija ir jos reguliacija yra susijusios su chromatino struktūra.
Eukariotų chromosomų ir chromatino struktūra tiriama įvairiais metodais. Biocheminiais metodais
dažniausiai tiriami ląstelių branduolių preparatai. Branduolių preparatus gana nesunku gauti. Tam rei-
kia suardyti ląstelių membranas, o branduolius apvalyti centifuguojant juos sacharozės gradiente. Gau-
tus branduolius reikia stabilizuoti dvivalenčiais katijonais (kalcio ar magnio), poliaminais ar 0,15 M
NaCl. Tokie branduolių preparatai išsaugo daugelį savo funkcijų, pavyzdžiui, gali sintetinti DNR ar
RNR. Sumažinus tirpalo joninę jėgą arba pašalinus dvivalenčius katijonus, branduoliai plyšta. Tokių
plyšusių branduolių turinys sudarytas iš 10 nm fibrilių, t. y. DNR išlieka sudariusi kompleksą su histo-
nais. Daugelis kitų branduolio komponentų tokiu atveju yra pametami. Tiek branduoliuose, tiek 10 nm
fibrilėse DNR ir histonų masės santykis yra pastovus ir artimas 1. Be biocheminių metodų, chromoso-
mų struktūra tiriama naudojant elektroninę mikroskopiją, taip pat imunofluorescencinę histochemiją ir
molekulinės biologijos metodus.

2.2. Histonai

Pagrindiniai baltymai, kurie padeda kompaktizuotis DNR, yra histonai. Be to, histoniniai baltymai
dar sąveikauja tarpusavyje ir su kitais chromosominiais baltymais. Šios sąveikos, matyt, yra labai
svarbios ląstelės gyvybinėms funkcijoms palaikyti – tą rodo nepaprastai didelis evoliucinis histonų
konservatyvumas. Ne visos eukariotų ląstelės turi histonus. Pavyzdžiui, protistai Dinoflagetata supa-
kuoja savo DNR padedant ne histonams, bet mažiems baziniams baltymams. Šie baltymai pagal savo
struktūrą neturi nieko bendra su histonais. Žinduolių spermatozoidų DNR supakuoja kiti baziniai bal-
tymai – protaminai. Kai kurie eukariotai neturi vienų ar kitų histonų, pavyzdžiui, tam tikrų kamienų
mielėse nerasta histono H1.
176
 Nukleosomos šerdį sudaro aštuonios histonų molekulės – po dvi kiekvieno histonų H2A, H2B, H3
ir H4. Kadangi histonų ir DNR sąveika iš esmės yra elektrostatinio pobūdžio, histonai gali būti paša-
linti iš chromatino didinant tirpalo druskingumą. Pirmieji disocijuoja histonai H2A ir H2B, po to H3 ir
H4. Nesant DNR, histonai H2A ir H2B sudaro stabilų dimerą H2A/ H2B, o histonai H3 ir H4 – stabilų
tetramerą (H3/H4)2.
Visi nukleosomos šerdies histonai yra labai konservatyvūs tiek savo ilgiu, tiek ir aminorūgščių se-
ka. Konservatyviausi yra histonai H3 ir H4. Pavyzdžiui, žirnio ir galvijų histonai H4 skiriasi tik dviem
aminorūgštimis iš 102. Ir tai nenuostabu, nes histonai H3 ir H4 atlieka svarbiausias funkcijas formuo-
jantis nukleosomai ir jai funkcionuojant. Histonai H2A ir H2B yra kiek mažiau konservatyvūs. Visi
nukleosomos šerdies histonai yra maži baziniai baltymai (11–16 kDa molekulinės masės), turintys pa-
lyginti daug lizino ir arginino. Nukleosomos šerdies histonuose šios aminorūgštys sudaro daugiau kaip
20 proc. bendrojo aminorūgščių kiekio. Histonai H2A ir H2B turi daugiau lizino, o histonai H3 ir H4 –
daugiau arginino. Visuose histonuose yra didelis susipakavimo domenas karboksiliniame C gale ir
daug lizino liekanų turinti bazinė N galo uodega su stipriu teigiamu krūviu (23 pav.). Histonų susipa-
kavimo domene vyksta pagrindinės histonų ir DNR bei tarphistoninės sąveikos. Domeną sudaro trys α
spiralės, suformuojančios globulę. Kadangi C galo domenas yra labai svarbus daugeliui histonų funk-
cijų, o N galas, atrodytų, yra gana netvarkingos struktūros, būtų galima tikėtis, kad evoliuciškai kon-
servatyvus bus tik histonų C galas. Tačiau paaiškėjo, kad ir N galo uodega yra gana konservatyvi. Ma-
ža to, joje yra daug specifinių vietų, kuriose vyksta potransliacinės modifikacijos (acetilinimas, fosfori-
linimas, metilinimas). Nukleosomos šerdies histonų variantai, atsirandantys dėl skirtingų to paties his-
tono genų alelių ekspresijos arba potransliacinės modifikacijos, yra labai svarbūs chromatino struktūrai
palaikyti ir įvairioms chromatino funkcijoms atlikti. Ypač reikšmingi tokie histonų variantai vystymosi
ir diferenciacijos metu.

177
 23 pav. Histonai ir jų modifikacijos
A – šerdies histonai. Parodyta galvijų užkrūčio liaukos ląstelių histonų sekos, kuriose pažymėtos
modifikacijos vietos: acetilinimas (Ac), fosforilinimas (P), metilinimas (Me), ADP ribozilinimas
(ADPrib) ir ubichtininimas (Ub). Taip pat pažymėtos lizino (K) liekanų vietos. B – jungties histo-
nas. Parodyta galvijų užkrūčio liaukos ląstelių histono H1 seka, kurioje pažymėtos modifikacijos
vietos: ADP ribozilinimas (ADPrib) ir ubichtininimas (Ub). Pažymėtos serino (S) ir treonino (T)
liekanų vietos.

Dauguma eukariotų ląstelių turi ir penktąjį histoną, vadinamą jungties histonu (angl. linker histo-
ne). Dažniausiai tai yra histonas H1, nors pasitaiko ir kitų šio histono variantų. Pavyzdžiui, viščiukų
eritrocituose yra specializuotas jungties histonas H5. Tiek H1, tiek H5 yra labai baziški baltymai, tu-
rintys daug lizino. Šie histonai yra kiek didesni už nukleosomos šerdies histonus, jų molekulinė masė
>20 kDa. Juose yra centrinis struktūrizuotas domenas ir didelius krūvius turintys N ir C galai. Centrinį
domeną sudaro trys α spiralės, prisijungusios prie trijų β klosčių. Jis asocijuoja su nukleosoma, stabili-
zuodamas histonų ir DNR tarpusavio sąveiką nukleosomos šerdyje. Be to, jungties histonų uodegos
sąveikauja su DNR tarp nukleosomų. Jungties histonai yra silpniausiai prisijungę prie DNR, todėl pa-
lyginti nedidelės joninės jėgos tirpaluose (>0.35 M NaCl) jie lengvai disocijuoja. Jų aminorūgščių seka

178
gana įvairi, be to, iš visų histonų jie yra labiausiai modifikuojami ląstelės ciklo ir diferenciacijos metu.
Šios struktūrinės modifikacijos labai svarbios chromatino funkcijoms užtikrinti.
Eukariotų genome dažniausiai yra nuo kelių dešimčių iki kelių šimtų tandemiškai vienodomis
penkių genų grupėmis išsidėščiusių histonų genų. Kiekvienas genas yra transkribuojamas atskirai. Kar-
tais vieno organizmo genomas turi keletą vieno histono genų variantų, nedaug besiskiriančių savo
aminorūgščių seka. Didžiausi yra histono Hl struktūros skirtumai. Įdomu tai, kad skirtingos Hl sub-
frakcijos yra sintetinamos skirtingų ląstelės ciklo stadijų metu arba tam tikruose audiniuose ir gali at-
likti kiek skirtingas funkcijas.
Histonų sintezė ląstelėje yra glaudžiai susijusi su DNR sinteze: jei DNR sintezė yra blokuojama,
tai ir histonų sintezė sumažėja maždaug 90 proc. Lieka tik vadinamasis bazinis histonų sintezės lygis,
reikalingas chromatino struktūrai atkurti po reparacijos ar suirusiems histonams pakeisti.

2.3. Histonų variantai

Ląstelėse yra daug histoninių baltymų genų: pradedant dviem kiekvieno geno kopijomis mielėse ir
baigiant keliais šimtais jūros ežio ląstelėse. Kai kuriuose organizmuose skirtingais vystymosi etapais
yra transkribuojamos skirtingos histoninių baltymų variantų genų grupės.
Histonų variantai yra įprastinių (kanoninių) histonų nealelinės izoformos, gebančios pakeisti ka-
noninius histonus nukleosomose (24 pav.). Histonų variantų mRNR priešingai nei įprastinių histonų
yra poliadenilinta. Jų transkripto 3’ gale nėra kamieninės kilpos, kuri reikalinga ląstelės ciklo reguliuo-
jamam mRNR suirimui. Maža to, histonų variantų transkriptams būdinga ilgesnė poliA uodega, kuri
užtikrina didesnį transkripto stabilumą. Histonų variantų genai nėra išsidėstę klasteriais (taip yra išsi-
dėstę kanoninių histonų genai). Histonų variantai pasižymi trimis savybėmis, skiriančiomis juos nuo
įprastinių histonų: jų kitoks ekspresijos laikas, jie gali būti asociavę su specifinėmis DNR sekomis, o
retais atvejais jų ekspresija vyksta tik tam tikruose audiniuose. Įdomu tai, kad histonų variantų sintezė
nesusijusi su ląstelės ciklu, o į nukleosomas įsijungti jie gali įvairių ląstelės ciklo stadijų metu. Kai ku-
rie histonų variantai gali būti sintetinami net nesidalijančiose diferencijuotose ląstelėse.
Tarp šerdies histonų didžiausiu žinomu variantų kiekiu pasižymi histonas H2A. Keturi šio histono
variantai (H2A.X, H2A.Z, macroH2A ir H2ABbd) yra pakankamai ištirti.
H2A.Z ir H2A.X randami daugelyje organizmų rūšių pradedant mielėmis ir baigiant žmogumi.
Toks šių variantų evoliucinis konservatyvumas rodo, kad jie yra itin svarbūs ląstelės branduolyje vyks-
tantiems procesams.
H2A.Z aminorūgščių seka tik 60 proc. sutampa su kanonine H2A forma. Nustatyta ne mažiau kaip
200 genų, kurių aktyvinimui ir pilnai ekspresijai yra būtinas histonas H2A.Z. Mielių ląstelėse histonas
H2A.Z neleidžia plėstis heterochromatinui, susiformavusiam dėl Sir2, Sir3 ir Sir4 baltymų veikimo.
Tačiau aukštesniųjų eukariotų tyrimai rodo, kad H2A.Z yra būtinas heterochromatino susidarymui.
Taigi jo funkcijos skirtinguose organizmuose gali būti įvairios. H2A.Z, ko gero, taip pat dalyvauja tė-

179
vinių genomų perpgrogramavimo, vykstančio embrioninio vystymosi pradžioje, procesuose. Nustatyta,
kad H2A.Z kaupiasi zigotų pirminiuose branduoliuose (angl. pronucleus), tačiau santykinis jo kiekis,
embrionui vystantis, mažėja. H2A.Z taip pat pradeda kauptis somatinių ląstelių branduoliuose, jei tie
branduoliai yra persodinami į bebranduolius oocitus.

24 pav. Kanoniniai šerdies histonai ir jų variantai

Pagrindiniai šerdies histonai turi konservatyvų histonų susipakavimo domeną (angl. histone–fold
domain, HFD). Be to, jie turi N ir C galo uodegas, kuriose vyksta įvairios potransliacinės modifi-
kacijos. Čia parodytos tik metilintos lizino liekanos (raudonos vėliavėlės) ir fosforilintos serino lie-
kanos (žali rutuliukai). Dešinėje pusėje išvardytos galimos histonų funkcijos.

Histonui H2A.X būdinga unikali C galo aminorūgščių seka, turinti konservatyvią serino liekaną.
Šis serinas yra fosforilinamas iškart po to, kai DNR grandinėje yra sukeliami dvigrandininiai trūkiai.
H2A.X yra gana plačiai paplitęs chromosomose, o jo išsidėstymas chromatine yra atsitiktinis. Atrodo,
kad šio histono fosforilinimas yra DNR pažaidų žymuo. Dėl kokių nors priežasčių ląstelei praradus
histoną H2A.X, joje padaugėja struktūrinių chromosomų persitvarkymų. Šis histonas taip pat reikš-
mingas homologinei rekombinacijai. Pavyzdžiui, mielėse randamas tik H2A.X, o ne kanoninis histo-
nas H2A, tuo tarpu nematodai histono H2A.X neturi iš viso. Tai gerai koreliuoja su homologinės re-
kombincijos dažniu šiuose organizmuose: mielėse ši rekombinacija ypač yra dažna, o nematoduose –
ypač reta. Histono H2A.X kiekio koreliacija su homologine rekombinacija aptikta ir kituose organiz-
muose.
Histono H2A variantas H2ABbd (angl. Barr–body–deficient) kaupiasi transkripcijos vietose. Jo
nerandama inaktyvintose ir stipriai kondensuotose moteriškosios lyties žinduolių ląstelių X chromo-

180
somose (Baro kūneliuose). H2ABbd yra pats mažiausias histono H2A variantas, jo struktūroje nėra C
galo uodegos. Šio histono funkcijos kol kas neištirtos. Tačiau nukleosomų rekonstitucijos eksperimen-
tai, panaudojant rekombinantinį H2ABbd baltymą, rodo, kad tokios nukleosomos yra mažiau stabilios,
o pats H2ABbd yra labiau mobilus, palyginti su H2A histonu.
Histonas macroH2A yra randamas tik žinduolių ląstelėse. Priešingai nei H2ABbd, jis aptinkamas
inaktyvintose žinduolių X chromosomose. MacroH2A pasižymi neįprastai ilgu nehistoniniu C galu.
Šiame gale yra aptinkamas trumpas bazinėmis savybėmis pasižymintis regionas bei leucino „užtrauk-
tukas“. C galu macroH2A gali jungtis prie nukleotidų metabolitų bei histonų deacetilazių. MacroH2A
gali inhibuoti transkripciją, tačiau jis nebūtinas X chromosomos neaktyviai būsenai palaikyti.
Kol kas žinoma tik keletas histono H2B variantų. Aptikti H2B variantai yra svarbūs gametogene-
zei, nors jų reikšmė dar nepakankamai ištirta.
Histono H3 variantų skaičius skirtingose organizmų rūšyse yra nevienodas. Žinduoliams būdingi
keturi histono H3 variantai. H3.1 ir H3.2 ekspresija vyksta S stadijos metu kaip ir kanoninio histono
H3. Histono H3.3 ekspresija vyksta viso ląstelės ciklo metu. Centromeros baltymas A (CENP–A) yra
histono H3 variantas, randamas centromerose. Sėklidžių ląstelėse aptinkamas dar vienas histono H3
variantas – H3t. H3.1 ir H3.2 yra identiški 99 proc., H3.3 yra 96 proc. identiškas histonui H3.1 (skiria-
si tik penkios jų aminorūgštys). Tuo tarpu CENP–A baltymas nuo histono H3.1 skiriasi 54 proc.
Svarbiausi histono H3 variantai yra H3.3 ir CENP–A. H3.3 yra siejamas su transkripcine genų ak-
tyvacija. Tyrimai, atlikti drozofilos ląstelėse, rodo, kad histono H3.3 kiekis chromosomų regionuose
gerai koreliuoja su tų regionu transkripciniu aktyvumu (daugiau H3.3 randa transkripciškai aktyviuose
regionuose). CENP–A yra randamas visų eukariotų centromerose. CENP–A pakeičia kanoninį H3 cen-
tromeriniame chromatine. Jis yra būtinas normaliam ląstelių funkcionavimui – CENP–A baltymo geno
suardymas yra letalus organizmui ankstyvosiose jo raidos stadijose. CENP–A baltymo trūkumas nelei-
džia susidaryti kinetochorui, nes kinetochoro baltymai gali prisijungti tik sąveikaudami su CENP–A
baltymo N galo uodega. CENP–A baltymas taip pat randamas subrendusiuose spermatozoiduose. Tai
rodo, kad centromerinė chromatino struktūra yra perduodama iš kartos į kartą, o CENP–A yra tokio
perdavimo epigenetinis žymuo.
Kaip ir reikia tikėtis, randami ne tik šerdies histonų, bet ir jungties histonų variantai. Jūros ežio
embriogenezės metu yra nustatomi ne mažiau kaip šeši histono H1 variantai. Nustatyta, kad skiriasi
šiuos variantus turinčio chromatino kompaktizacija.
Xenopus embriogenezės metu randamas histono H1 variantas vadinamas B4, jis gana daug skiriasi
nuo įprastinės – somatinės – H1 formos. Būtent šio varianto C galas yra daug labiau bazinis nei histo-
no H1. Šis galas sąveikauja su jungties DNR fosfodiesteriniu karkasu, taip kiek ištiesindamas chroma-
tino siūlą. Somatinės histono H1 formos beveik nėra Xenopus kiaušiniuose. Tačiau juose yra motininės
kilmės šio histono iRNR, kurios transliacija yra reguliuojama individualaus vystymosi metu. Po apvai-
sinimo somatinės H1 formos sintezė nuolat didėja, kol gastrulėje pasiekiamas normalus H1 ir nukleo-

181
somų šerdžių santykis. Didėjant somatinio histono H1 kiekiui ląstelėse, mažėja tam tikrų DNR zonų
prieinamumas RNR polimerazėms, būtent RNR polimerazei III. Taigi chromatino cheminė sudėtis gali
tiesiogiai veikti įvairių genų aktyvumą vystymosi metu.
Žinduolių ląstelėse randamas dar vienas histono H1 variantas – histonas H1°. Jis išskirtas iš kelių
rūšių gyvūnų, tačiau geriausiai yra ištirtas žmogaus, pelės ir žiurkės ląstelėse. Šio histono homologas
yra paukščių histonas H5. Histonas H1° dar yra vadinamas pakeitimo histonu, nes, vykstant audinių
diferenciacijai, jis keičia histoną H1 atskirose ląstelėse arba atskirose chromosomų dalyse. Nuo pa-
grindinio histono H1 jis skiriasi savo ilgiu – apie 190 aminorūgščių liekanų (210 įprastiniame H1). H1
histonas H1° yra sudarytas iš trijų domenų, tačiau tik centrinis domenas yra konservatyvus, palyginti
su pagrindiniu histonu H1. Antikūnai paukščių histonui H5 atpažįsta histoną H1°, bet ne histoną H1.
Histonas H1° pirmiausia buvo rastas neproliferuojančiose diferencijuotose ląstelėse. Pavyzdžiui,
histonas H1 randamas užkrūčio liaukos ląstelėse, o histonas H1° randamas plaučių, inkstų, kepenų ląs-
telėse. Tačiau histono Hl° kiekis šiose ląstelėse nepastovus ir kinta individualios raidos metu. Pavyz-
džiui, suaugusio individo kepenų ląstelėse histonas H1° sudaro 20 proc. visų jungties histonų frakcijos.
Šis kiekis susidaro pamažu: tuoj po gimimo histono H1° kiekis yra labai nedidelis, tačiau, organizmui
vystantis, jo daugėja. Kita vertus, po dalinės suaugusio individo hepatektomijos histono H1° regene-
ruojančiose ląstelėse labai sumažėja, tačiau, pasibaigus regeneracijai, vėl padaugėja.
Dėmesys histonui H1° gali būti paaiškinamas ir kai kuriomis praktinėmis aplinkybėmis, t.y. tam
tikrų tipų vėžinėse ląstelėse indukavus histono H1° sintezę, šios ląstelės ima diferencijuotis ir praranda
savo piktybiškumą.
Mielių chromatine neaptikta histono H1. Buvo manoma, jog mielėse šis histonas nereikalingas,
nes jungties DNR šiame organizme yra labai trumpa. Tačiau, nustačius pilną mielių Saccharomyces
cerevisiae genomo seką, buvo aptiktas atviras skaitymo rėmelis, koduojantis baltymą Hho1p, galintį
atlikti histono H1 funkcijas. Nuo kanoninio H1 šis baltymas skiriasi tuo, kad yra didesnis ir turi du
centrinius domenus vietoje vieno. Pašalinus HHO1 geną iš mielių genomo, nepakinta nukleosominių
DNR sekų ilgis ir bazinės transkripcinės represijos laipsnis, tačiau 2–3 kartus padidėja kai kurių indu-
kuojamų genų ekspresija. Rekombinantinis Hho1p gali jungtis su chromatinu, iš kurio pašalintas H1, ir
apsaugoti nuo nukleazių poveikio apie 20 nukleotidų porų (n.p.) jungties DNR. Tačiau vis dar neaišku,
ar baltymas Hho1p funkcionuoja kaip tikras histonas H1, ar jis pakeičia H1 tik kai kuriuose specifi-
niuose genuose, ar priešingai – yra transkripcijos faktorius.
Pašalinus HHO1 geną iš genomo, mielių funkcionavimas beveik nepakinta, todėl galima manyti,
kad histonas H1 nebūtinas ląstelių gyvybinėms funkcijoms. Tačiau vargu, ar toks teiginys yra pakan-
kamai pagrįstas ir gali būti taikomas visiems eukariotams. Pagrindinė to priežastis – neatlikta tyrimų,
kaip organizmas ar ląstelės funkcionuoja, jei pašalintos visos histono H1 geno kopijos ir visų jo varian-
tų genai. Neseniai atlikti tyrimai parodė, kad viščiuko B ląstelių linijoje DT40 palikus vieną H1 geną iš
šešių, ląstelių proliferacinės savybės nelabai pakito. Dėl kompensacinių mechanizmų histono H1 kie-

182
kis sudarė 50 proc. normalaus kiekio. Įdomu tai, kad beveik du kartus padidėjo HMGB grupės baltymų
kiekis. Tačiau neaišku, ar šiose ląstelėse HMG baltymai gali pavaduoti histoną H1, kaip yra drozofilos
embrionuose, kai HMG baltymas atlieka H1 funkcijas, jei pastarojo ląstelėse trūksta.

2.4. Nukleosoma

Nukleosomos yra pagrindiniai chromatino struktūriniai reguliaciniai elementai. Jos yra evoliuciš-
kai labai konservatyvios ir randamos visų eukariotų ląstelėse. Mokslinėje literatūroje vartojami kiek
skirtingi nukleosomos ir jos sudedamųjų dalių apibrėžimai. Pagal A. Wolffe 1995 m. pateiktą nomen-
klatūrą, nukleosomą sudaro pasikartojančio ilgio DNR fragmentas, kurį galima nustatyti paveikus mik-
rokokų nukleaze labai švelniomis sąlygomis, šerdies histonų oktameras ir jungties histonas. Nukleo-
somos šerdis sudaryta iš histonų oktamero ir DNR fragmento, atsparaus gana stipriam nukleazės po-
veikiui. Tai yra 146 n.p. ilgio DNR fragmentas, turintis tvirčiausius ryšius su šerdies histonais. DNR
fragmentas, esantis tarp gretimų nukleosomų šerdinių dalių, yra vadinamas jungties DNR (angl. linker
DNA) (25 pav.).

Nukleosomos šerdis

Nukleosoma
Jungties DNR

25 pav. Nukleosomos šerdies ir nukleosomos sandara bei jungties histono padėtis

Šerdies histonai pažymėti taškuotomis sferomis, DNR yra jungiantis vamzdelis, o jungties histonas
(H1) nuspalvintas ištisine juoda spalva.

Nukleosominė DNR seka yra sudaryta iš nukleosomos šerdies DNR fragmento, kurio ilgis visada
yra 146 n.p., ir tarpnukleosominės DNR – vadinamosios jungties DNR. Jos ilgis priklauso nuo objekto.
Pavyzdžiui, mielių jungties DNR ilgis yra apie 20 n.p., daugumos žinduolių – 50 n.p., o jūros ežio
spermos chromatine ji yra apie 90 n.p. ilgio. Tačiau ir to paties objekto skirtingų jungties DNR frag-
mentų ilgiai gali varijuoti maždaug 10 n.p.
Taigi nukleosomos šerdis yra sudaryta iš 146 n.p. ilgio DNR ir baltyminės globulės. Baltyminę
globulę sudaro aštuonios histonų molekulės: po dvi kiekvieno iš histonų H2A, H2B, H3 ir H4. Nukleo-
soma yra 11 nm diametro ir 5,6 nm aukščio cilindras (26 pav.). Histonai yra šio cilindro viduje, o DNR
apsivijusi šį histoninį oktamerą. DNR yra 1,75 kairiosios superspiralės apvijų. DNR ant histoninio ok-

183
tamero paviršiaus yra išlinkusi netolygiai. Histonai ne visiškai užpildo vidinę nukleosomos erdvę. Bal-
tyminė globulė yra purios hidratuotos struktūros.

26 pav. Nukleosomos šerdinės dalies modelis

Dydžiai nurodyti nanometrais. Įvairių tyrėjų pateikiami dydžiai gali skirtis.

Nukleosomos susidarymas prasideda nuo histonų H3–H4 pradžioje dimero, paskui – ir tetramero
susidarymo (27 pav.). Toks tetrameras jau gali sąveikauti su DNR. Prie susidariusio histonų H3–H4
tetramero ir DNR komplekso galiausiai prisijungia du H2A–H2B dimerai, taip užbaigdami nukleoso-
mos susiformavimą.

H2A-H2B dimeras
DNR
H4

H3
H3-H4 H3-H4
dimeras tetrameras Tetramerinė Nukleosoma
dalelė
27 pav. Nukleosomos susidarymo schema
Keturi šerdies histonai labai selektyviai sąveikauja vienas su kitu. Histonas H2A formuoja hetero-
dimerą su histonu H2B, o histonas H3 – heterodimerą su histonu H4. Visų histonų C galo susipakavi-
mo domenai yra labai panašūs – tai daugiausia α spiralė, kurios centrinė spiralinė dalis yra „įrėminta“
β klostėmis, prijungtomis trumpesnėmis spiralėmis. Ilga centrinė spiralė yra kaip dimerizacijos inter-
feisas. Šis interfeisas dar yra vadinamas „rankos paspaudimo“ arba „pasisveikinimo“ motyvu.
Histoninio oktamero forma primena pleištą, kuriame centrinis V formos tetrameras (H3/H4)2 yra
apsuptas dviejų plokštesnių (H2A–H2B) dimerų sferų. Ant oktamerinės struktūros paviršiaus yra kele-
tas griovelių ir keterų. Jie sudaro į kairę pusę užsuktą rampą, ant kurios ir užsisuka DNR. Šios rampos
viduje yra aštuoni histonų sulenkimo motyvai, turintys 16 kilpų segmentus. Dėl histonų dimerizacijos
kiekvienos dimerų pusės kilpų segmentai sudaro aštuonis lygiagrečius β klosčių segmentus, po du
kiekvienam iš histonų dimerų (28 pav.). Kievienoje β klostėje yra bent po dvi teigiamą krūvį turinčias

184
aminorūgštis, dėl to histonai gali sąveikauti su DNR. Kitą pasikartojantį motyvą sudaro histonų dimerų
N galai. Šie keturi poriniai baltyminių spiralių galai taip pat sąveikauja su DNR. Taigi kiekvienas iš
keturių heterodimerų turi bent tris pseudosimetrines struktūras, sąveikaujančias su DNR mažuoju grio-
viu. Aštuonios lygiagrečios β klostės ir keturi poriniai spiraliniai galai sudaro 12 potencialių sąveikos
vietų, reguliariai išsidėsčiusių palei rampą, kurią apsiveja DNR. Svarbiausias vaidmuo elektrostatinėje
histonų ir DNR sąveikoje tenka argininui, kurio yra daug β klostėse ir spiraliniuose galuose.
Histoninis oktameras prie DNR gali jungtis priklausomai nuo DNR struktūros. Šio reiškinio me-
chanizmas nepakankamai ištirtas, tačiau manoma, kad didelės reikšmės turi DNR grandinės fizinės
savybės, kurias lemia nukleotidų sekos. Pavyzdžiui, polipurininiai ar polipirimidininiai DNR grandinės
fragmentai, ilgesni nei 80 n.p., nesudaro nukleosomų. Vietose, kuriose yra taisyklinga purinų ir pirimi-
dinų kaita, nukleosomos susidaro pagal griežtą tvarką.

NH2A
β tiltai CH2B Suporuoti α
spiralių galai
NH2B
β tiltai
β tiltai
H
2A

H3
Suporuoti α
spiralių galai

NH4

β tiltai
CH2A
NH3

28 pav. Histonų H2A, H2B, H3 ir H4 heterodimerai

Parodytos pirminės DNR sąveikos su histonais vietos: β tiltai ir suporuoti α spiralių galai. Papras-
tumo dėlei parodyta tik po vieną kiekvieno histono molekulę.

2.5. Chromatino kondensacija

Šerdies histonų oktamero prisijungimas prie DNR sutrumpina tokio darinio ilgį, palyginti su „pli-
ka“ DNR, penkis kartus. Tolesnė chromatino kondensacijos schema pateikiama 29 pav. Esant mažai
joninei jėgai, kai iš chromatino pašalinamas histonas H1, chromatininė fibrilė yra nereguliarios struk-
tūros. Nors nukleosomų šerdys yra išsidėsčiusios maždaug kas 200 nukleotidų porų, tačiau chromati-
nas nėra reguliarios struktūros, o DNR įėjimo ir išėjimo vietos yra ne vienoje, bet priešingose pusėse.
Taigi histonas H1 yra struktūriškai svarbus susidarant aukštesnių organizacijos lygmenų chromatino
struktūroms.

185
 2 nm

Dviguba DNR spiralė

DNR vyniojimasis aplink

Histonas H1 histonų tetramerą

11 nm

Histonai Nukleosoma

A. Nukleosomos („karoliukai ant virvelės“)

Erdvinių zigzaginių struktūrų

susidarymas, sukeliamas histono
H1 ir kitų baltymų

30 nm

B. 30 nm siūlas Nukleosoma

Radialinių kilpų prisitvirtinimas

prie branduolio matrikso

300 nm

C. Radialinių kilpų domenas

Radialinių kilpų tolesnis

tankėjimas

700 nm

Karkaso formavimasis iš branduolio

matrikso ir tolesnis radialinių kilpų tankėjimas

1,400 nm

D. Metafazinė chromosoma

29 pav. Chromatino kondensacijos etapai

Padidinus tirpalo joninę jėgą maždaug iki 1 mM NaCl, chromatinas sudaro struktūrą, kurioje aiš-
kiai matomos nukleosomos. Šiuo atveju DNR įėjimo ir išėjimo vietos beveik sutampa. Tokios struktū-
ros diametras yra 10 nm ir ji vadinama nukleosominiu siūlu. Padidinus joninę jėgą iki 100 mM NaCl,
jungties DNR ilgis tarp nukleosomų sumažėja ir susidaro kompaktiškesnė struktūra, kurioje nukleoso-
mos išsidėsčiusios zigzagiškai.

186
 30 pav. Galima chromatino 30 nm siūlo struktūra
Toliau didinant joninę jėgą ir esant nedideliam magnio jonų kiekiui, 10 nm chromatino siūlai su-
daro dar tankesnę struktūrą – 25–30 nm siūlus. Pagal šių siūlų molekulinės architektūros modelį, pa-
grįstą elektroninės mikroskopijos tyrimais, 10 nm siūlai susisuka į spiralinę struktūrą, kurioje vienai
apvijai tenka 3–6 nukleosomos. Šio solenoido diametras yra 25–30 nm, o apvijos aukštis – 11 nm. Spi-
ralė gali būti tiek kairioji, tiek dešinioji. Tokio solenoido struktūra parodyta 30 pav.: nesant Hl, DNR
įėjimo ir išėjimo į nukleosomą vietos yra priešingose pusėse, todėl reguliarios struktūros nesusidaro.
Histonas H1 sutvirtina nukleosomą ir DNR įėjimo bei išėjimo vietos yra jau vienoje nukleosomos pu-
sėje. Įdomu tai, kad histonas H1 daug efektyviau jungiasi prie superspiralizuotos nei prie linijinės
DNR. Dar stipresnės yra histono H1 sąveikos su susikryžiavusia DNR. Būtent dėl to histonas Hl ir pri-
sijungia prie DNR įėjimo ir išėjimo iš nukleosomos šerdies vietų, kur DNR susikryžiuoja. Didinant
druskų koncentraciją, turinčios H1 nukleosomos sudaro spiralinę struktūrą, kurioje vienai apvijai tenka
3–6 nukleosomos. Nustatyta, kad vidutiniškas histonų H1 atstumas nuo spiralės ašies yra 6–6,5 nm, o
nukleosomų šerdžių centrai nuo šios ašies vidutiniškai yra nutolę 11,5 nm. Taigi histonai Hl grupuojasi
spiralės centre, sutvirtindami jos struktūrą. Svarbi šio modelio ypatybė yra ta, kad nukleosomos išsi-
dėsto taip, kad histonai H1 atsiduria solenoido centre ir gali glaudžiai sąveikauti. Solenoidą daugiausia
stabilizuoja histonai, bet ne tarpnukleosominės sąveikos. Jungties DNR dalys taip pat nėra labai svar-
bios, nes lygiai toks pat solenoidas susidaro iš izoliuotų nukleosominių dalelių. Anksčiau buvo mano-
ma, kad pagrindinę stabilizatoriaus funkciją atlieka jungties histonai. Tačiau dabar yra nustatyta, kad
solenoidas susidaro ir nesant jungties histonų, tik visas procesas vyksta daug lėčiau. Taigi jungties his-
tonai, ko gero, tik paspartina solenoidinės struktūros susidarymą, tačiau nėra būtini jos elementai. Savo
ruožtu nukleosominiai histonai stabilizuoja solenoidą, nes, pašalinus šių histonų N galus, solenoido
struktūra negrįžtamai suyra.

2.6. Sudėtingesnės chromatino struktūros

Yra daug aukštesnio lygmens chromatino struktūrinės organizacijos modelių, tačiau labiausiai
eksperimentinius duomenis, gautus naudojant elektroninę mikroskopiją, sedimentaciją ir nukleazinį
skaidymą, atitinka kilpų modelis (29 pav.). Pagal šį modelį 30 nm siūlas sudaro 20–200 kilobazių kil-
pas, kurių pagrindą sutvirtina nehistoniniai baltymai. Tokių chromatino siūlų storis – 200–300 nm.
187
Histoniniai baltymai, kaip minėta, supakuoja DNR, o kiti nehistoniniai baltymai dalyvauja susidarant
kilpoms, t.y. sudaro šių kilpų bazę arba pagrindą. Šį modelį patvirtina elektroninės mikroskopijos nuo-
traukos (31 pav.), kuriose matyti, kad, pašalinus iš metafazinių chromosomų histonus, išlieka chromo-
somos karkasas, iš kurio kyšo didelės DNR kilpos. Paveikus tokias chromosomas nukleaze, DNR yra
pašalinama ir lieka tik baltyminis karkasas, kuris išsaugo bendrą metafazinės chromosomos formą.
Karkasą sudaro įvairūs nehistoniniai baltymai, vienas kurių yra DNR topoizomerazė II: jei metafazines
chromosomas nudažytume antikūnais topoizomerazei II, išryškėtų struktūra, kuri labai panaši į karka-
są, matomą pašalinus histonus. Būtent šio karkaso baltymai ir dalyvauja susidarant kilpoms. Konden-
suotose metafazinėse chromosomose chromatino kilpos dar daugiau kondensuojasi, susisukdamos
maždaug į 700 nm storio siūlą. Tačiau šis modelis neišsprendžia vienos problemos: pagal ši modelį
chromatidės metafazinėje chromosomoje turėtų būti viduryje tuščios arba bent jau mažesnio tankio.
Tuo tarpu chromatidžių tankio matavimai rodo visai ką kitą: chromatidės skerspjūvyje chromatinas yra
pasiskirstęs gana tolygiai ir nesimato nei vidinės ertmės, nei išorinės žievės.

31 pav. Metafazinių chromosomų, iš kurių pašalinti histonai, elektroninės mikroskopijos fotogra-

fijos (viršuje – pašalinti tik histonai, apačioje – pašalinti histonai ir DNR)
Interfazinėje ląstelėje kilpinė chromatino organizacija išlieka. Chromatinas yra prisitvirtinęs prie
baltyminio karkaso, kuris pasiskleidžia po branduolį ir prisitvirtina prie branduolio membranos ar ci-
toskeleto. Nustatytos DNR sekos, kurios pasirinktinai jungiasi su branduolio karkasu (SAR – angl.
scaffold attachment regions arba MAR – angl. matrix attachement regions). Šios sekos yra maždaug
200 n. p. ilgio, turi daug A– T porų, DNR topoizomerazės prisijungimo vietą ir yra evoliuciškai kon-
servatyvios. Šioms sekoms būdingi trys motyvai:
• T dėžutė (T box): [TT(A/T)T(T/A)T'T(T'/A)TT].
• A dėžutė (A box): [AATAAA(T/C)AAA].

188
 • Topoizomerazės II kirpimo vieta: [GTN(A/T)A(T/C)ATTNATNN(G/A)].
Taigi SAR dažniausiai sudaryti iš aštuonių ar daugiau topoizomerzės II kirpimo vietų ir kelių A ir
T dėžučių. DNR pritvirtinimas prie matrikso gali būti svarbus užtikrinant DNR ir prisitvirtinusių prie
matrikso fermentų bei faktorių, dalyvaujančių DNR replikacijoje ir transkripcijoje, sąveiką.

2.7. Archėjų chromatinas

Archėjai užima tarpinę evoliucijos padėtį tarp prokariotų ir eukariotų. Gana ilgą laiką šie organiz-
mai buvo priskiriami prie bakterijų, todėl netikėtas buvo 1990 m. padarytas atradimas, kad metanoge-
ninis archėjas Methanothermus fervidus turi baltymą, homologišką eukariotų histonams. Kaip ir euka-
riotų histonai archėjų histonai gali kompaktizuoti DNR. Daugelyje archėjų rūšių yra aptinkama dau-
giau nei vienas histonas. Archėjų histonai yra trumpesni už eukariotų histonus, nes neturi N ir C galo
uodegų. Kadangi eukariotų histonuose šios dalys intensyviai modifikuojamos, taip keičiant chromatino
savybes ir reguliuojant genų veiklą (žr. žemiau), galima manyti, kad archėjų histonai tokių reguliacinių
funkcijų neatlieka.
Gana nuodugniai histonai ištirti jau minėtame metanogeniniame organizme M. fervidus. Šiame or-
ganizme randami du histonai – HMfA ir HMfB, kurių kiekis priklauso nuo kultūros augimo fazės. Bū-
tent HMfB kiekis padidėja kultūrai pasiekus stacionariąją augimo fazę. Kadangi HMfB kompaktizuoja
DNR efektyviau už HMfA, manoma, kad HMfB stabdo šių organizmų genomo ekspresiją ir replikaciją.
Ypač įdomus histonų homologas HMk rastas organizme Methanopyrus kandleri. Jo molekulė su-
daryta iš dviejų susipakavimo domenų, sujungtų trumpu jungties regionu. Struktūriniai šio baltymo
tyrimai parodė, kad dėl susipakavimo domenų tarpusavio sąveikų šis baltymas gali formuoti pseudo-
dimerą. Šie pseudodimerai savo ruožtu gali toliau dimerizuotis, suformuodami pseudotetramerą, kuris
struktūriškai yra panašus į eukariotų (H3–H4)2 tetramerą.
Panašias struktūras geba formuoti ir archėjų histonai HMfA ir HMfB, išskirti iš M. fervidus. Jie
gali dimerizuotis ir sudaryti struktūras, panašias į eukariotų H3–H4 dimerą. Šie dimerai toliau jungiasi
į tetramerus, apie kuriuos gali apsivyti DNR molekulė. Taigi archėjų nukleosomoje yra baltymų tetra-
meras. Kadangi archėjai neturi baltymų, panašių į eukariotų H2A ir H2B, oktamerinė struktūra nukleo-
somose nesusidaro.
Sulfolobus genties archėjai neturi histonų, tačiau juose yra didelis kiekis dviejų baltymų, gebančių
prisijungti prie DNR. Pirmasis – Sul7d yra 7 kDa monomerinis baltymas, kuris randamas tik Sulfolo-
bus rūšies organizmuose. Jis sudaro apie 5 proc. bendro tirpių ląstelės baltymų kiekio. Sul7d gali są-
veikauti su DNR spirale jos mažajame griovelyje ir taip, kartu su kitais baltymais, kompaktizuoti DNR
struktūrą. Antrasis nespecifiškai su DNR sąveikaujantis baltymas – Alba (dar vadinamas Ssh10b,
Sso10b ar Sac10b) randamas ne tik Sulfolobus genties organizmuose, bet ir kituose archėjuose bei kai
kuriuose eukariotuose. Įdomu tai, kad jei archėjų ląstelėse vyksta baltymo Alba sintezė, tai vyksta ir
antrojo chromatino baltymo sintezė – histono, Sul7d arba bakterijų chromatino baltymo HU homologo.

189
Tos archėjų rūšys, kurios neturi baltymo Alba, sintetina vieną histonų ir dar kokį nors prie DNR ne-
specifiškai prisijungiantį baltymą, tokį kaip MC1, randamą mezofiliniuose metanogenuose. Todėl ma-
noma, kad archėjams būtina turėti daugiau nei vieną chromatino baltymą, kad jų chromatinas kompak-
tizuotųsi.
Kitas dideliais kiekiais aptinkamas kai kuriuose metanogeniniuose archėjuose baltymas yra MC1.
Šį baltymą sudaro 93 aminorūgščių liekanos. Jis geba jungtis prie neigiamai superspiralizuotos DNR
molekulės ir ją kompaktizuoti. Thermoplasma acidophilum sintetina bakterinio chromatino baltymo
HU homologą, kuris apsaugo DNR nuo terminės denatūracijos. Galiausiai archėjuje M. kandleri be
HMk baltymo dar yra randamas 7kMk homodimerinis baltymas, gebantis jungtis su DNR ir sudaryti
alkūnes, fiksuojančias neigiamas superspirales.

190
 3. Nehistoniniai chromosomų baltymai

Chromatinas susidaro vykstant DNR ir baltymų sąveikoms. Ankstyvuosiuose chromatino susida-

rymo etapuose, t.y. formuojantis nukleosomoms ir 30 nm siūlams, DNR sąveikauja su histoniniais bal-
tymais ar jų variantais. Vėlesniais chromatino susipakavimo etapais vis svarbesni tampa kiti – nehisto-
niniai baltymai.
20 a. aštuntajame dešimtmetyje atlikti tyrimai parodė, kad iš mitozinių chromosomų didelės drus-
kų koncentracijos ir polianionų tirpalais pašalinus histonus, tokios chromosomos iš dalies išsaugoja
savo struktūrą, apgaubtą skirtingo dydžio DNR kilpomis (31 pav.). Šios kilpos atrodo prisitvirtinusios
savo pagrindu prie likusios chromosomos dalies, pavadintos chromosomos karkasu. Šio karkaso forma
yra tiksliai tokia pat kaip ir mitozinės chromosomos, net po karpymo nukleaze, kai visa DNR yra paša-
linama iš chromosomų (31 pav.). Tai rodo, kad chromatine yra svarbios ne tik sąveikos tarp DNR ir
baltymų, bet ir baltymų tarpusavio sąveikos.
Deja, vis dar nėra aišku, ar toks chromosomų karkasas egzistuoja ląstelėje in vivo. Tačiau akivaiz-
du, kad be histoninių baltymų chromosomose yra daug kitokių baltymų, svarbių chromosomų struktū-
rai ir dinamikai. Du tokie baltymai yra topoizomerazė II ir SMC (angl. structural maintenance of
chromosomes) baltymai. Tiriant chromosomų karkasą, aptikti ir kiti baltymai, tokie kaip INCENP ar
CENP–E.

3.1. SMC baltymai

Tikslus genetinės medžiagos perdavimas, dalijantis ląstelėms, priklauso nuo trijų tarpusavyje susi-
jusių fundamentalių procesų: chromosomų sukibimo, kondensacijos ir išsiskyrimo (segregacijos). Šių
procesų tikslumą užtikrina SMC baltymai.
SMC šeimos baltymų randama ne tik eukariotuose, bet ir prokariotuose. Tai rodo, kad SMC bal-
tymai labai seniai įgijo chromosomų struktūros moduliacinę funkciją. SMC baltymai eukariotuose
formuoja heterodimerus ir yra skirstomi į keturias grupes: SMC1, SMC2, SMC3 ir SMC4.
SMC2 ir SMC4 grupės baltymai yra pagrindiniai kondensinų elementai. Kondensinai (32 pav.) yra
chromosomų kondensacijos baltymų kompleksai, pirmiausia išskirti iš Xenopus laevis kiaušialąsčių
ekstraktų. Šiuose ekstraktuose randamos dvi kondensinų formos su sedimentacijos koeficientais 8S ir
13S. 8S kondensinas yra XCAP–E (SMC2 tipo baltymas) ir XCAP–C (SMC4 tipo baltymas) baltymų
heterodimeras. 13S kondensinas turi dar tris papildomus subvienetus: XCAP–D2, XCAP–G ir XCAP–
H. Analogiški kompleksai rasti mielėse Schizosaccharomyces pombe ir Saccharomyces cerevisiae. Šių
mielių mutantų analizė parodė, kad kondensinai reikalingi chromosomų kondensacijai ir taisyklingai
segregacijai.

191
 Kondensinas S fazė Mitozė

SMC2 SMC4 DNR replikacija Profazė Metafazė Anafazė Telofazė

CAP-G CAP-H
CAP-D2

32 pav. Kondensinas ir jo veikimo schema

Kondensinas yra penkių baltymų kompleksas, reikalingas chromosomų segregacijai ir struktūrai
palaikyti. Jį sudaro SMC baltymų heterodimeras (SMC2, raudonas; SMC4, oranžinis) ir trys aso-
ciavę su SMC šeima nesusiję baltymai (CAP–D2,CAP–G ir CAP–H). Daugelyje organizmų kon-
densinas (pažymėtas raudona spalva) jungiasi tik su kondensuotomis chromosomomis (esančiomis
profazės – anafazės stadijose).

SMC1 ir SMC3 grupės baltymai yra pagrindiniai kohezinų (33 pav.) elementai. Kaip ir kondensi-
nų yra dvi pagrindinės kohezinų formos su sedimentacijos koeficientais 9S ir 14S. 9S kohezinas yra
XSMC1 ir XSMC3 baltymų heterodimeras, o 14S kohezinas papildomai dar turi mažiausiai tris sub-
vienetus: p155, p120 ir p95. Xenopus neląsteliniuose ekstraktuose 14S kohezinas jungiasi prie chroma-
tino vykstant replikacijai, tačiau dauguma kompleksų disocijuoja prieš mitozę. Mielių mutantų analizė
parodė, kad kohezinai reikalingi taisyklingai chromosomų segregacijai.
Nepaisant gana artimos struktūros, kohezinų ir kondensinų funkcijos, bent jau Xenopus laevis ne-
ląstelinėje sistemoje, yra gana ryškiai atskirtos. Ekstraktuose, neturinčiuose kohezinų, kondensinai
normaliai jungiasi su chromosomomis ir jas kondensuoja. Tačiau struktūrinis kohezinų ir kondensinų
panašumas rodo, kad chromosomų kohezija ir kondensacija galėjo išsivystyti iš bendrojo biocheminio
mechanizmo. Iš tikrųjų, atrodo, kad primityviose bakterijų chromosomose abu procesus reguliuoja
vienas ir tas pats SMS baltymas.

192
 Kohezinas
SMC1 SMC3

SCC1
SCC3

Mitozė

Separazė
skelia
SCC1

Mejozė I

Separazė
skelia
REC8 (mejozinį SCC1 analogą),
esantį pečiuose, bet ne centromeroje

Mejozė II

Separazė
skelia likusį
REC8

33 pav. Kohezinas ir jo veikimo schema

Kohezinas yra keturių baltymų kompleksas, kuris būtinas išlaikyti kartu naujai replikavusių chro-
mosomų seserines chromatides. Koheziną sudaro SMC baltymų heterodimeras (SMC1, mėlynas;
SMC3, violetinis), asociavęs su SMC šeimai nepriklausančiais baltymais SCC1 (oranžinis) ir SCC3
(geltonas). Vykstant aukštesniųjų organizmų mitozei, dauguma kohezino disocijuoja profazės sta-
dijoje, o kita dalis yra susikaupusi centromerose ir disocijuoja anafazės stadijoje. Mejozės I metu,
kai homologai yra susiporavę, kohezinas išsidėsto tarp chromosomų pečių, tačiau mejozėje II ko-
hezinas yra randamas tik tarp centromerų. Daugumai organizmų būdingi mejozei specifiški kohezi-
no kompleksai, kur SSC1 baltymas yra pakeistas REC8 baltymu. Kohezino disociacija anafazėje
vyksta dėl SCC1 arba REC8 proteolizės, kurią atlieka fermentas separazė. SCC1 skaidymas yra bū-
tinas seserinių chromatidžių išsiskyrimui ir yra negrįžtamas įėjimo į anafazę taškas. Separazę inhi-
buoja baltymas sekurinas. Sekuriną ubichitinina ir jį suardo anafazę skatinantis kompleksas (angl.
anaphase–promoting complex, APC). APC, negali atlikti šios funkcijos tol, kol nepraeinamas
verpstės kontrolės taškas (angl. spindle checkpoint). Šie ir kiti mechanizmai užtikrina, kad kohezi-
nas lieka tarp seserinių chromatidžių tol, kol ląstelė pasirengia pradėti anafazės stadiją.

193
 Kohezinas Kohezinas
Intermolekulinis rišiklis Intramolekulinis rišiklis

Senieji modeliai

„Glėbys“ „Kilpos sklendė“ „Orientuotas žiedas“

Naujieji modeliai

34 pav. Kohezino ir kondensino veikimo molekuliniai mechanizmai (paaiškinimai tekste)

Molekuliniai kondensinų ir kohezinų veikimo mechanizmai dar nepakankamai ištirti, tačiau, re-
miantis turimomis žiniomis, galima suformuluoti keletą hipotetinių modelių (34 pav.). Kondensinas
jungiasi prie DNR ir pasižymi ATPaziniu aktyvumu. Inkubuojamas su atpalaiduota žiedine DNR ir
topoizomeraze I, kondensinas sukelia nuo ATP priklausomą teigiamą superspiralizaciją. Todėl mano-
ma, kad kondensinas kondensuoja DNR, stabilizuodamas dideles teigiamai superspiralizuotas DNR
kilpas. Kohezinas prisitvirtina prie dviejų skirtingų seserinių chromatidžių ir pasižymi intermolekuli-
niu aktyvumu. Elektroninės mikroskopijos tyrimai rodo, kad kondensino pečiai yra suglausti, o kohe-
zino – išsiskyrę ir sudaro V formos struktūrą. Tai patvirtina modelį, pagal kurį kondensinas veikia kaip
intramolekulinis rišiklis, „pagaunantis“ vienos DNR grandinės skirtingas vietas ir pritraukiantis jas
vieną prie kitos, o kohezinas „pagauna“ ir laiko sujungtas dvi seserines chromatides. Naujesnių tyrimų
metu, naudojant moderniausius mikroskopijos metodus (atominės jėgos mikroskopiją, elektronų spek-
troskopijos vaizdinimą), sukurta keletas naujesnių, patikslintų kondensinų ir kohezinų veikimo mecha-
nizmų modelių. Atominės jėgos mikroskopijos tyrimai rodo, jog kondensinų SMC baltymai suformuo-
ja sferinę galvą, ant kurios susirenka kiti (ne SMC) baltymai ir susukta uodega, kurios galas liečiasi su
DNR. Remiantis šiais duomenimis, yra pasiūlytas „kilpos sklendės“ (angl. loop fastener) modelis, pa-
gal kurį kondensino lankstas (angl. hinge) prisitvirtina prie vieno DNR regiono, o ne SMC baltymai
vykdo nuo ATP priklausomą SMC „V“ struktūros atidarymą arba uždarymą. Kitas naujas modelis pa-
grįstas kondensinų tyrimais naudojant elektronų spektroskopijos vaizdinimo metodą. Pagal jį konden-
sinas sudaro „orientuotą žiedą“ (angl. oriented gyre), nes viena kondensino molekulė gali apimti ne
vieną, o dvi teigiamas DNR superspirales. Panašus vadinamasis „glėbio“ (angl. embrase) modelis yra
194
pasiūlytas kohezino veikimui paaiškinti. Elektroninės mikroskopijos tyrimai rodo, kad SMC1 ir SMC3
baltymai yra viename gale sukibę dėl sąveikų tarp jų lankstų, o kitame gale – dėl sąveikos su SCC1
baltymu. Kohezinas taip formuoja didelę kilpą, viename gale sutvirtintą SCC1 baltymo, kuri apglėbia
abi seserines chromatides. Taigi anksčiau buvo manoma, jog kohezinas pagriebia dvi seserines chro-
matides, šis modelis rodo, kad kohezinas gali laikyti abi seserines chromatides savo glėbyje tol, kol
proteolitinis SCC1 skaidymas nesuardys kohezino kilpos.
Nustatytos ir kai kurios kitos SMC baltymų funkcijos. Pavyzdžiui, SMC2 ir SMC4 tipo baltymų
kompleksai dalyvauja genų dozės kompensacijos mechanizmuose kirmelėje Caenoharbditis elegans.
Šio organizmo hermafroditai (XX) dvigubai sumažina transkriptų kiekį nuo kiekvienos iš X chromo-
somų ir taip susilygina su X–sukibusių genų ekspresija patinų (XO) organizme. Reguliacinę funkciją
atlieka kompleksas DPY–27, sudarytas iš dviejų SMC–tipo subvienetų (SMC2/SMC4) ir dviejų kitų,
su SMC nesusijusių baltymų subvienetų. Dozės kompensacijos kompleksas greičiausiai reguliuoja ge-
nų ekspresiją keisdamas chromatino struktūrą ir ją kondensuodamas. Iš galvijų užkrūčio liaukos išskir-
tas rekombinacijos kompleksas RC–1 katalizuoja rekombinacinės reparacijos reakcijas in vitro. Jį su-
daro du SMC baltymų subvienetai (SMC1/SMC3), polimerazė ε ir ligazė III. Be to, mielių baltymo
Rad21 homologai aptikti kituose kohezinų kompleksuose. Tai rodo, kad SMC baltymai gali dalyvauti
ir dvigrandininių DNR trūkių reparacijoje.

3.2. Topoizomerazės

DNR topoizomerazės yra fermentai, pakeičiantys DNR topologinius izomerus. DNR topoizome-
razės dalyvauja daugelyje ląstelės procesų, kurių metu kinta DNR topologija: replikacijoje, transkripci-
joje, rekombinacijoje, reparacijoje, chromatino pertvarkoje. Pagal substratą topoizomerazės yra skirs-
tomos į dvi klases. Pirmojo tipo topoizomerazės (topo I) kerpa ir susiuva tik vieną DNR spiralės gran-
dinę. Antrojo tipo topoizomerazė (topo II) kerpa abi DNR spiralės grandines, prakiša intaktinį duplek-
są per susidariusį tarpą, po to susiuva perkirptus galus. Eukariotų ląstelėse yra keletas topoizomerazių:
nelyginių numerių topoizomerazės priskiriamos topo I klasei, o lyginių – topo II klasei. Topoizomera-
zės veikia kartu su kitais nehistoninias chromosomų baltymais, pvz., kondensinu ir kohezinu.
Topoizomerazės II funkcija yra išvynioti DNR superspiralines apvijas. Dažant chromosomas anti-
kūnais topoizomerazei II, pavyko įrodyti, kad šis fermentas yra sudedamoji mitozinių chromosomų
dalis. Topoizomerazė II sudaro maždaug 70 proc. visų chromosomos karkaso baltymų. Ji yra chroma-
tino kilpų, sudarytų iš 30 nm chromatino siūlų, pagrinduose. Kiekvienai kilpai tenka maždaug po tris
topoizomerazės II molekules. Jei topoizomerazė II yra inaktyvinama mutacijomis arba inhibitoriais,
tokios ląstelės žūva dėl to, kad jų chromosomos negeba išsiskirti po mitozės (35 pav.). Todėl manoma,
kad viena pagrindinių topoizomerazės II funkcijų yra atskirti chromosomas, susipynusias po replikaci-
jos. Tačiau topoizomerazė II taip pat dalyvauja ir chromosomų kondensacijos procese. Pavyzdžiui,
žinduolių ląstelėse topoizomerazės II kiekis gerai koreliuoja su chromosomų kondensacija. Be to, to-
195
poizomerazės II inhibitoriai blokuoja vėlyvąsias chromatino kondensacijos stadijas. Kita vertus, topo-
izomerazė II gana nesunkiai gali būti ekstrahuota iš chromosomų 50 mM NaCl tirpalu, tačiau tai nė
kiek nepakeičia chromosomų struktūros. Taigi topoizomerazė II yra svarbi tik chromosomų kondensa-
cijai, tačiau greičiausiai neatlieka struktūrinio chromosomų karkaso statybinių blokų vaidmens.

35 pav. Žmogaus ląstelės, paveiktos topoizomerazės II inhibitoriumi ICRF–193, sustoja metafazės

stadijoje

3.3. Chromodomeno baltymai

Chromodomenas (angl. chromatin organisation modifier) yra 37 aminorūgščių likučių baltymo

regionas, būdingas kai kuriems baltymams, dalyvaujantiems chromatino struktūros kitime. Geriausiai
ištirti chromodomeno baltymų atstovai yra baltymai HP1 ir Polycomb grupės (PcG) baltymai.
HP1 yra labai konservatyvūs baltymai, kurių randama daugelyje eukariotų, pradedant Schizosac-
charomyces pombe ir baigiant žmogumi. Šie baltymai pirmiausia rasti drozofiloje (HP1/HP1a, o nese-
niai aptikti HP1b ir HP1c), po to jo homologai aptikti S. pombe (Sei6), Xenopus (Xhp1α ir Xhp1γ),
vištos (CHCB1, CHCB2 ir CHCB3), pelės (HP1α, HP1β ir HP1γ) ir žmogaus (HP1Hsα, HP1Hsβ ir
HP1Hsγ) ląstelėse. Kiekviena HP1 molekulė turi evoliuciškai konservatyvų N terminalinį chromodo-
meną (CD) ir C terminalinį šešėlinį chromodomeną (CSD). Nors abiejų domenų struktūra ir labai pa-
naši, jų funkcijos skiriasi. CD gali jungtis prie DNR: mutantinių baltymų tyrimai rodo, kad HP1 be CD
negali jungtis prie centromerinio heterochromatino. CSD gali atlikti dimerizacijos funkciją: dvi HP1
molekulės gali sąveikauti tarpusavyje ir formuoti homodimerus ar heterodimerus. Be to, CSD dalyvau-
ja HP1 sąveikose su kitais baltymais. Šiuos du pagrindinius domenus jungia mažiau konservatyvi judri
lanksto sritis. Jei įvairių žinduolių HP1 baltymų CD ir CSD domenų panašumas su drozofilos HP1 ati-
tinkamais domenais siekia 50–70 proc., tai lanksto srities homologija yra tik 25–30 proc. Priešingai nei
CD ir CSD atveju su lanksto sritimi sąveikauja palyginti nedaug baltymų. Tačiau ši sritis yra būtina

196
HP1 sąveikai su centromeros baltymu INCENP. Be to, gali vykti tiesioginė lanksto sąveika su RNR ir
chromatinu.

A. Genų represija formuojantis

I. Informacijos stabilizavimas heterochromatinui

Stabilizuoja mRNR?

H. Transkripcijos aktyvinimas

Priklausoma nuo
Bendroji
H3K9 metilinimo?
transkripcijos
mašina

B. Genų represija formuojantis

euchromatine į heterochromatiną
G. Kohezino kompleksų prisijungimo prie centromeros
panašioms struktūroms
reguliacija (mitozėje)
Arba
Centromera

Transkripcijos H3KSAc
represoriai
HP1

Kohezino H3K9
kompleksai deacetilinimas

E. Genų atskyrimas branduolio C. Geno represija nukleosomos lygmenyje

F. Heterochromatino integralumo periferijoje Arba
palaikymas/epigenetinių žymių susidarymas Branduolio
DNR replikuojantis apvalkalas
Histonai
(H3:H4)2

Transkripcijo
s aktyviklis
D. Transkripcijos sulaikymas

36 pav. HP1 šeimos baltymų ir jų kompleksų galimos funkcijos chromatine

A – heterochromatininiuose regionuose HP1 dimeras susiuva taisyklingą eilutę iš H3K9 padėtyje
metilintų nukleosomų. Sąveika su Su(var)3–9 histonų metiltransferaze (HMT) ir (ar) histonų deace-
tilazėmis (HDAC) sukuria teigiamos grįžtamosios reguliacijos kilpą kompaktiškai chromatino
struktūrai palaikyti. Genas, esantis tokiame kompaktiškame chromatine, negali būti transkribuoja-
mas. B – euchromatininiuose regionuose HP1/TR (transkripcijos represoriaus) kompleksas vykdo
genų represiją, prisijungdamas prie specifinių lokusų inicijuodamas kompaktiškų chromatino struk-
tūrų susidarymą. Čia kartu gali veikti Su(var)3–9 ar kitos euchromatino H3K9 HMTazės ir (ar)
HDACs. C – genų represija, vykdoma baltymo HP1 arba HP1/TR komplekso, gali būti stebima pa-
vienių nukleosomų lygmenyje, pavyzdžiui, ciklino E lokuse. D – HP1 sąveika su TAFII130 (angl.
TATA–binding protein (TBP)–associated factor of 130 kD) gali trukdyti prisijungti bendrajai
transkripcijos mašinai (angl. general transcriptional machinery, GTM), taip vykdydama transkrip-
cinę geno represiją. E – genai ar pasikartojančios DNR sekos, nutildytos heterochromatino forma-
vosi dėl HP1–H3K9 metilinimo, gali būti perkelti į branduolio periferiją dėl HP1 sąveikų su bran-
duolio komponentais, pvz., laminu B, lamino B receptoriumi ir kt. F – HP1 sąveikauja su CAF1
(angl. chromatin assembly factor 1) didžiuoju subvienetu, p150. CAF1 perneša histonų (H3/H4)
tetramerą į replikacijos šakutę, sąveikaudamas su PCNA (angl. proliferating cell nuclear antigen).
HP1 pritraukimas į replikacijos šakutę gali būti svarbus heterochromatino integralumui ir epigene-
tiškai nutildytų genų būviui išlaikyti. G – mitozėje HP1 reikia pakankamam kiekiui kohezino kom-
pleksų centromeroje išlaikyti. H – HP1 taip pat gali dalyvauti transkripcinėje aktyvacijoje, sąvei-
kaudamas su TIF1a/b (angl. transcription intermediary factor 1a/b) arba BRG–1/SNF2b (angl.
brahma–related gene 1) ir padėdamas šiem kompleksams prisijungti prie specifinių geno vietų.
I – HP1 gali būti „informacijos stabilizatoriumi“, prisijungdamas prie sintetinamo transkripto.

197
 HP1 ir jo analogai kituose organizmuose pirmiausia rasti heterochromatininiuose regionuose, to-
kiuose kaip centromeros, telomeros ir nutildytas (angl. silenced) chromatinas. Tačiau kai kurių HP1
šeimos baltymų variantų rasta ir euchromatininiuose regionuose.
Manoma, kad HP1 gali sąveikauti ir jungtis su DNR. Tačiau svarbesnės yra sąveikos su kitais bal-
tymais, pvz., su padėties efekto supresoriais Su(var)3–7, Su(var)3–9 ir transkripcijos faktoriais TIF1α
ir TIF1β. Be to, HP1 baltymai gali sąveikauti su INCENP baltymais, replikacijos pradžios atpažinimo
kompleksu ORC2, chromatino susidarymo faktoriumi CAF1 ir daugeliu kitų baltymų. Kokios HP1
šeimos baltymų funkcijos, dar tiriama. Kai kurios šių funkcijų pavaizduotos 36 pav.
Pirmasis su HP1 baltymu susijęs reiškinys yra chromatino nutildymas (angl. silencing). Pirmą kar-
tą šis reiškinys buvo aptiktas mielėse Saccharomyces cerevisiae, kur kartais buvo užfiksuota nuolatinė
MAT lokuso transkripcinė inaktyvacija. Savo esme nutildymas labai artimas padėties efektui. Manoma,
kad tiek nutildymas, tiek padėties efektas atsiranda dėl atskirų regionų heterochromatinizacijos. Ši sa-
vo ruožtu įvyksta dėl to, kad prie chromatino jungiasi HP1 baltymo kompleksas su kitais baltymais.
Įdomu tai, kad kai kurių genų normaliai ekspresijai būtinas heterochromatinas, esantis geno kraštuose.
Pašalinus šį heterochromatiną, normali tokių genų ekspresija sutrinka.
Kita galima HP1 funkcija – telomerų struktūros palaikymas. Nustatyta, kad drozofilos, mutantinės
pagal HP1 geną, neuroblastuose susidaro didelis kiekis telomerinių asociacijų. Tai rodo, kad HP1 būti-
nas normaliam telomerų susidarymui. HP1 gali tiek tiesiogiai dalyvauti palaikant telomeros struktūrą,
tiek ir reguliuoti telomerų trans–aktyvatorių Het–A.
Neseniai atlikti tyrimai rodo, kad HP1 heterochromatine gali funkcionuoti ir kaip jungties histono
analogas. Ypač stabilūs heterochromatino kompleksai susidaro tada, kai HP1 atlieka jungties histono
funkciją, o šerdies histonai yra fosforilinti (10-oji serino liekana histone H3), metilinti (9-oji lizino lie-
kana histone H3) ir deacetilinti.
Polycomb grupės baltymai (PcG) pirmą kartą buvo aptikti tiriant drozofilos homeozines transfor-
macijas. Pagrindinė jų funkcija daugialąsčiuose organizmuose – epigenetinės genų atminties palaiky-
mas vystantis organizmams. PcG sudaro didelę šeimą baltymų, aptinkamų nuo augalų iki žmogaus ląs-
telių. Jie dalyvauja tokiuose procesuose kaip organizmo struktūrų susidarymas, žinduolių X chromo-
somos inaktyvacija, augalų vernalizacija (jarovizacija). PcG baltymai yra struktūriškai ir funkciškai
skirtingi ir sudaro dviejų pagrindinių tipų multimerinius kompleksus: Polycomb represinį kompleksą 1
(PRC1) ir 2 (PRC2). Šie kompleksai dalyvauja potransliacinėse histonų modifikacijose ir vykdo genų
transkripcinę represiją, keisdami chromatino struktūrą.

3.4. HMG baltymai

HMG (angl. high mobility group) baltymai taip pavadinti dėl didelio elektroforezinio judrumo. Jie
dažniausiai išsidėsto mažajame DNR griovelyje. Šių baltymų pagrindinės cheminės savybės:
• jie yra labai judrūs poliakrilamido gelyje ir gerai tirpsta 2–5 proc. trichloracto rūgštyje;
198
 • jų molekulinė masė paprastai neviršija 30 kDa;
• juose yra daug turinčių krūvį grupių.
HMG baltymai pirmiausia buvo išskirti iš žinduolių ląstelių. Kanoniniai HMG baltymai yra klasė
specifinių nehistotinių baltymų, asociavusių su chromatinu. Kanoniniai HMG baltymai skirstomi į tris
superšeimas (2 lentelė): HMGB (anksčiau – HMG–1/2), HMGN (anksčiau – HMG–14/17) ir HMGA
(anksčiau – HMG–I/Y). Šeimos viduje baltymai numeruojami eilės tvarka (pvz., HMGB1, HMGB2 ir
t.t.), o variantai, atsirandantys dėl splaisingo skirtumų, žymimi mažosiomis raidėmis (pvz., HMGB1a,
HMGB1b ir t.t.). Kiekviena HMG baltymų superšeima turi būdingą funkcinį sekos motyvą. HMGB
šeimos funkcinis motyvas yra vadinamas „HMG dėžute“ (angl. HMG–box), HMGN šeimos – „nukleo-
somų jungimosi domenu“ (angl. nucleosomal binding domain), o HMGA šeimos – „AT kablys“ (angl.
AT–hook). Šie funkciniai kanoninių HMG baltymų motyvai būdingi daugeliui kitų organizmų bran-
duoliniams baltymams. Baltymai, savo sekose turintys bet kurį iš šių funkcinių motyvų, vadinami
HMG motyvo baltymais (angl. HMG motiff proteins).

2 lentelė. HMG baltymų nomenklatūra

HMG funkcinis motyvas Naujas vardas Senas vardas
HMG dėžutė HMGB1, 2 ir t.t. HMG–1, HMG–2
Nukleosomų prisijungimo motyvas HMGN1, 2 ir t.t. HMG–14, HMG–17
AT–kablys HMGA1, 2 ir t.t. HMG–I, HMG–Y, HMG–C

HMG baltymai gali nespecifiškai jungtis prie DNR. Jų funkcinis specifiškumas priklauso nuo są-
veikų su kitais reguliaciniais veiksniais arba nuo gebėjimo prisijungti prie ypatingos konformacijos
chromatino. Galimi HMG baltymų veikimo mechanizmai yra pateikiami 37 pav.
Daugelis in vitro atliktų eksperimentų rodo, kad HMG yra chromatino komponentai, galintys keis-
ti jo struktūrą. Eksperimentai, atlikti gyvosiose ląstelėse, rodo, kad HMG baltymų sąveikos su chroma-
tinu yra labai dinamiškos, jie nėra stabiliai susiję su kuria nors specifine chromatino vieta. Gyvosiose
ląstelėse HMG molekulės pastoviai šokinėja iš vienos vietos į kitą – „stok” ir „eik” principu. Vidutinė
„stovėjimo” stadija trunka ilgiau nei „ėjimo“. Todėl HMG baltymų molekulės ilgiau būna asociavusios
su chromatinu. Tačiau kiekvienoje konkrečioje sąveikos vietoje nuolat vyksta HMG molekulių kaita.
Maža to, HMG baltymai pastoviai konkuruoja dėl prisijungimo vietos su kitais tos pačios šeimos bal-
tymais ir su histonu H1. Taigi gyvosiose ląstelėse HMG baltymai dalyvauja chromatino struktūros per-
tvarkoje kartu su kitais laikinai su chromatinu susijungusiais baltymais.

199
 A HMGN1, HMGN2,
HMGA1a/b, HMGA2, HMGN3a/b, HMGN4
HMGA1c* HMGB1, HMGB2, HMGB3 Nsbp1 (NBD-45)

AT AT AT dėžutė1 dėžutė2 NBD CHUD

HMGA šeima HMGB šeima HMGN šeima

B
(I) (II) (III)

(IV) (V) (VI)

37 pav. Architektūrinės HMG baltymų funkcijos

A – pagrindinės HMG baltymų struktūros ypatybės. Visi HMGA baltymai turi rūgštinę C termina-
linę dalį (mėlyna) ir tris AT “kablius” (žali), išskyrus HMGA1c, kuris turi tik du “kablius”. Visi
trys HMGB šeimos nariai turi dvi HMG dėžutes (geltonos) ir rūgštinę C terminalinę dalį (mėlyna).
HMGN baltymams yra būdingas teigiamo krūvio nukleosomų prisijungimo domenas (angl. nucleo-
somal binding domain, NBD), piešinyje pažymėtas raudona spalva, ir neigiamą krūvį turintis C
terminalinis regionas (mėlynas), vadinamas chromatino išvyniojimo domenu (angl. chromatin un-
folding domain, CHUD). B – chromatino struktūros kitimas dėl HMG baltymų. (I,II) HMG balty-
mai (žali) keičia chromatino struktūrą ir leidžia prisijungti įvairiems papildomiems veiksniams
(įvairių spalvų apvalios figūros). Tai gali vykti dėl chromatino struktūros sulenkimo (I), kaip yra
būdinga HMGA ir HMGB baltymams, arba neleidžiant prisijungti kitiems chromatino struktūrą
keičiantiems veiksniams (II), kaip daro HMGN baltymai. (III) HMG baltymai yra reguliuojančių
daugiabaltyminių kompleksų dalis. Ypač pažymėtimas HMGA baltymų vaidmuo formuojantis en-
hanseosomoms. (IV) HMG baltymai palengvina struktūrines moduliacijas tose vietose, kur juos
nukreipia specifiniai reguliuojantys veiksniai. Pasiekę taikinį, HMGA ar HMGB gali sudaryti DNR
alkūnes arba skatinti chromatino išsivyniojimą (V). HMG baltymai konkuruoja su kitais branduoli-
niais baltymais dėl prisijungimo vietų chromatine (VI), taip keisdami lokalią ar net globalią chro-
matino siūlo struktūrą. Tokios konkurencijos pavyzdys yra konkurencija su jungties histonais.

Tipiški HMGA (HMG–AT–Hook) šeimos baltymai turi tris ATH (AT–Hook) motyvus, tačiau gi-
miningi motyvai taip pat randami žinduolių ir kitų organizmų baltymuose, pvz., Drosophila melano-
gaster TAFII250 baltymas turi du ATH motyvus savo sekoje. Žinduolių ląstelėse randami nedideli
(10,6–12 kDa) HMGA šeimos baltymai HMGA1a, HMGA1b, HMGA1c (tai yra vieno geno transkrip-
tų skirtingo splaisingo produktai) ir HMGA2. Šių baltymų homologai randami visuose eukariotuose.
Žinduolių HMGA baltymai dažniausiai aptinkami kamieninėse ląstelėse, nediferencijuotose ir aktyviai
besidalijančiose ląstelėse. Jų nėra pilnai diferencijuotose ląstelėse. Tiek HMGA, tiek HMGB baltymai
formuoja daugiabaltyminius kompleksus, vadinamus enhanseosomomis (angl. enhanceosomes), kurios
prisitvirtina prie genų promotoriaus/enhanserio regiono. Tokios enhanseosomos skatina genų transk-
ripcinį aktyvumą. Manoma, kad jos sudėtyje esantys HMG baltymai suformuoja DNR grandinės „al-
kūnę“, kurios transkripcijos faktoriai gali efektyviau sąveikauti tarpusavyje ir pritraukti RNR polime-

200
razę II. Tiesa, kai kuriais atvejais HMGA baltymai slopina tam tikrų genų transkripciją. Manoma, kad
tokiu atveju jie ne padeda, bet trukdo susidaryti enhanseosomai.
Tipiški HMGB (HMG–Box) šeimos baltymai turi dvi „HMG dėžutes“ – A ir B. HMGB motyvai
randami daugelyje žinduolių ir kitų organizmų baltymų, pvz., SRY turi „HMG dėžutę” savo sekoje.
HMGB yra didžiausia HMG baltymų šeima. Ląstelių branduolyje HMGB baltymai yra gausiausi iš
visų HMG baltymų. Jie dalyvauja reguliuojant daugelį ląstelėje vykstančių procesų, tokių kaip trans-
kripcija, replikacija ir reparacija. Pavyzdžiui, Xenopus kiaušinėliuose bei drozofilos oocituose randami
dideli kiekiai HMGB1 baltymo ir nedaug histono H1. Vystantis embrionams, HMGB1 baltymo kiekis
mažėja, o histono H1 daugėja. Tai rodo didelę HMGB1 baltymo svarbą šių rūšių embrioniniam vysty-
muisi. Tačiau pelių oocituose HMGB1 baltymo arba jo mRNR nėra. Matyt, žinduolių ląstelėse šio bal-
tymo funkcijos yra kitokios nei kitų eukariotų ląstelėse. HMGB baltymai gana specifiškai atpažįsta
įvairias pažeistas arba neįprastas chromatino struktūras ir geba jungtis prie jų. Baltymo prisijungimas
suformuoja DNR struktūros „alkūnę”. HMGB prisijungimas yra svarbus DNR pažaidų reparacijai.
Mielėse, neturinčiose HMGB šeimos baltymų NHP6A ir NHP6B, užfiksuotas genominis nestabilumas
ir padidėjęs jautrumas DNR pažaidas sukeliančioms medžiagoms. HMGB1 baltymo trūkumas pirmi-
niuose pelių embrionų fibroblastuose sukelia didelį aneuploidijų ir įvairių chromosomų pažaidų kiekį
(38 pav.). Nemažą dalį tokių pažaidų sudaro telomeriniai susiliejimai ir Robertsono translokacijos. At-
likti tyrimai rodo, kad HMGB1 baltymas yra randamas chromosomų galuose (telomerose) ir gali būti
svarbus palaikant šių chromosomos dalių stabilumą.

HMGB1-/- HMGB1+/+
38 pav. Chromosominis nestabilumas pelių embrioniniuose fibroblastuose, neturinčiuose HMGB1
baltymo (strėle pažymėtos chromosomų anomalijos)
Tipiški HMGN (angl. HMG–nucleosome binding) šeimos baltymai yra apie 10 kDa molekulinio
svorio ir turi NBD (angl. nucleosome binding domain) motyvą. HMGN motyvai aptinkami ir kituose
baltymuose, pvz., NBP45 baltymas turi NBD motyvą. HMGN baltymų prisijungimas prie nukleosomų
dekondensuoja chromatiną, palengvindamas transkripcijos, replikacijos ir galbūt reparacijos procesus.

201
HMGN baltymai aptikti visose tirtose žinduolių rūšyse, tačiau jų nerasta mielėse ir drozofiloje. Mole-
kuliniai HMGN poveikio chromatino struktūrai mechanizmai nežinomi, tačiau manoma, kad šie bal-
tymai gali turėti įtakos histonų ir DNR sąveikoms.

3.5. CPC komplekso baltymai

CPC kompleksą (angl. chromosome passenger complex) sudaro vadinamieji chromosomų balty-
mai „keleiviai”. Jie yra baltymai, asociavę su chromosomomis, ypač centromera, profazėje, o anafazė-
je persikeliantys į centrinę mitozinės verpstės dalį. Šie baltymai sudaro kompleksus tiek chromosomo-
se, tiek ir mitozinėje verpstėje (39 pav.). Manoma, kad baltymai „keleiviai” reguliuoja mitozės metu
vykstančius procesus, keliaudami iš vienos besidalijančios ląstelės vietos į kitą. Daugelyje organizmų
CPC kompleksą sudaro Aurora–B kinazė ir trys fermentiniu aktyvumu nepasižymintis komponentai –
INCENP (angl. inner centromere protein), survivinas ir borealinas (dar vadinamas Dasra–B; žr. 3 len-
telę). Šie komponentai yra būtini Aurora–B kinazės funkcijoms atlikti.
Pirmasis iš CPC baltymų aprašytas INCENP. Šis baltymas yra tarsi karkasas, sąveikaujantis su ki-
tais trimis komplekso elementais. Mutantų analizė rodo, kad INCENP baltymas yra svarbus chromo-
somų mechaniniam judėjimui ir citokinezei: jiems būdingi chromosomų kondensacijos prometafazėje,
segregacijos anafazėje ir citokinezės sutrikimai. Pelių, nokautinių pagal INCENP baltymą, tyrimai pa-
rodė, kad šis baltymas yra būtinas embrionų vystymuisi: paprastai homozigotiniai nuliniai embrionai
žūdavo 32–64 ląstelių stadijoje dėl citokinezės sutrikimų ir mikrovamzdelių netaisyklingo išsidėstymo.

3 lentelė. CPC baltymai, aptinkami įvairiose organizmų rūšyse

Organizmai INCENP Aurora–B kinazė Survivinas Borealinas/Dasra–B
Saccharomyces cerevisiae Sli15 Ipl1 Bir1 –
Schizosaccharomyces Pic1 Ark1 Bir1/Cut17 –
pombe
Drosophila melanogaster Incenp Ial Deterinas Borealinas
Caenorhabditis elegans ICP–1 AIR–2 BIR–1 CSC–1
Xenopus laevis XINCENP XAurora–B XSurvivinas Dasra–A, Dasra–B
Gallus gallus INCENP–1 Aurora–B Survivinas Borealinas–1,
Borealinas–2
Mus musculus INCENP–A AIM–1 Survivinas Borealinas–1,
Borealinas–2
Homo sapiens INCENP Aurora–B Survivinas Borealinas

Aurora–B yra Ser/Thr proteinkinazė, pirmą kartą išskirta iš Drosophila melanogaster ląstelių. Šis
baltymas aptinkamas pradedant mielėmis ir baigiant žinduoliais. Žinduolių audiniuose aptinkamos trys
Aurora kinazės: A, B ir C, pasižyminčios arba skirtingomis funkcijomis, arba audinių specifiškumu.
Pavyzdžiui, Aurora–C ekspresija yra didžiausia sėklidėse ir įvairiose vėžinėse ląstelėse. Nokautinės
pelės yra beveik normalios – vienintelis jų defektas yra sumažėjęs patinų fertilumas dėl gausių sperma-
tozoidų morfologinių anomalijų. Neseniai nustatyta, kad Aurora–C kinazės defektas gali sukelti ir vyrų
sterilumą. Tačiau somatinėse tokių vyrų ląstelėse jokių pokyčių neaptikta. Tai rodo, kad Aurora–C
202
funkcionuoja tik lytinėse ląstelėse. Pagrindinis šios šeimos baltymas somatinėse ląstelėse – Aurora–B.
Jis geba prisijungti prie INCENP baltymo C galo. Toks prisijungimas aktyvina Aurora–B kinazę. Mu-
tantinėms ląstelėms yra būdinga vienapolė verpstė su duplikuotomis centrosomomis. Tai rodo, kad ši
kinazė gali būti reikalinga centrosomų išsiskyrimui.
Survivinas yra apoptozės inhibitorių šeimos (IAP) baltymas, kuris metafazėje randamas chromo-
somų centomerose, o vėliau asocijuoja su verpstės viduriniąja zona anafazėje. Survivinas gali jungtis
su kitais trimis CPC komplekso elementais, o Aurora–B gali jį fosforilinti.

Ankstyvoji mitozė Vėlyvoji mitozė

Profazė Metafazė Anafazė Telofazė
Aa Ba Ca Da

Ab Bb Cb Db

39 pav. Aurora–B baltymo (žalia spalva) išsidėstymas HeLa ląstelėse pagrindinių ląstelės ciklo
stadijų metu
Aa–Da – vaizdai, gauti netiesioginės imunofluorescencijos metodu, Ab–Db – scheminis vaizdas.
Kinetochorai išryškinti dažant juos anticentromeriniais autoantikūnais (violetinė spalva), α tubuli-
nas padažytas raudonai, DNR – mėlynai. Aa, Ab – profazėje Aurora–B yra randamas chromosomų
pečiuose ir pradeda kauptis centromerose tarp kinetochorų. Ba, Bb – metafazėje chromosomos iš-
sidėsto verpstės ekvatoriuje. Aurora–B susikaupę centromerose. Ca, Cb – anafazėje Aurora–B pa-
lieka centromerą ir persikrausto į viduriniąją verpstės zoną. Da, Db – telofazėje Aurora–B yra išsi-
dėstę tarp naujai besiformuojančių branduolių.

Borealinas buvo aptiktas tiriant žmogaus mitozinių chromosomų baltymus. Tuo pat metu analo-
giškas baltymas buvo aptiktas tiriant X. laevis chromosomas ir pavadintas Dasra–B. X. laevis ir dauge-
liui kitų stuburinių rūšių būdingas ir kitas susijęs baltymas – Dasra–A. Tačiau šio baltymo neaptikta
žmogaus ląstelėse. Borealiną fosforilina Aurora–B, tačiau funkcinės tokio fosforilinimo pasekmės kol
kas nenustatytos.
Su CPC kompleksu sąveikauja ir kiti baltymai, kurių geriausiai ištyrinėtas TD–60 baltymas (angl.
telophase disk 60kDa), dar žinomas kaip RCC2 (angl. regulator of chromosome condensation 2). TD–

203
60 sąveikauja su mikrovamzdeliais ir skatina Aurora–B kinazinį aktyvumą. Šis skatinimas priklauso
nuo to, ar yra fosforilinta histono H3 uodega. Jei ji defosforilinta, histonas H3 neleidžia TD–60 akty-
vinti Aurora–B kinazės, jei fosforilinta – leidžia. Kadangi prometafazės stadijoje centromeroje esančio
chromatino histonas H3 būna fosforilintas, Aurora–B kinazė yra aktyvinama. Kitose chromosomos
vietose esantis H3 dažniausiai yra defosforilintas, todėl Aurora–B kinazė ten yra neaktyvi.
Profazėje CPC baltymai yra randami chromosomų pečiuose, kur jie fosforilina histono H3 Ser10 ir
Ser28. Šiems baltymams tenka svarbus vaidmuo atpalaiduojant chromosomų pečius ir susidarant mito-
zinės chromosomos struktūroms. Profazėje šie baltymai pradeda kauptis centromerose, ypač aktyviai
šis kaupimasis vyksta prometafazėje. CPC baltymai yra būtini verpstei susiformuoti ir jos stabilumui
palaikyti nuo profazės/prometafazės iki anafazės stadijos. Metafazės metu jie išsidėsto centromeroje,
kur yra atsakingi už centromeros koheziją ir reguliuoja kinetochoro ir mikrovamzdelių sąveikas. CPC
taip pat kontroliuoja chromosomų išsidėstymą pusiaujo plokštumoje. Anafazėje CPC baltymai „persi-
krausto“ į viduriniąją verpstės dalį, kur dalyvauja centrinės verpstės susidaryme. Telofazės metu CPC
baltymai kaupiasi skilimo griovelyje ir yra būtini citokinezei pabaigti.

204
 4. Chromatino struktūros pertvarka

Chromatino struktūra nėra inertiška. Chromosomų kondensacija ir dekondensacija ląstelės ciklo

metu rodo, kad vyksta dideli morfologiniai chromatino struktūros pokyčiai. Šiuos pokyčius lemia trys
veiksnių grupės: grįžtamosios potransliacinės chromosominių baltymų modifikacijos, nuo ATP pri-
klausoma chromatino struktūros pertvarka ir histonų variantų įjungimas į chromatiną.

4.1. Potransliacinė šerdies histonų modifikacija

Šerdies histonų N galo uodegos, kyšančios iš nukleosomos šerdies, nedalyvauja palaikant nukleo-
somos struktūrinį vientisumą. Tačiau jos labai svarbios chromatino kondensacijai. Jos gali sąveikauti
su kitų nukleosomų histonais ir nehistoniniais chromosomų baltymais. Pavyzdžiui, kompaktizuojantis
chromatinui, histono H4 N galo uodega jungiasi prie gretimos nukleosomos H2A–H2B dimero. Nehis-
toniniai baltymai HMG–14 jungiasi prie histono H3 N galo uodegos. Dėl tokios sąveikos chromatinas
išsivynioja ir transkripcija tampa aktyvesnė. Mielėse H3 ir H4 histonų N galo uodegos jungiasi su
trans–represoriais Sir3 ir Sir4, dėlto susidaro transkripciškai represuoto chromatino domenas.
Chromatino struktūra ir jos dinamika taip reguliuojama vykstant histonų N ir C galo uodegų po-
transliacinei modifikacijai. Dažniausi potransliacinės modifikacijos tipai yra acetilinimas, metilinimas,
fosforilinimas, glikozilinimas, ubichitininimas ir ADP–ribozilinimas. Tokios potransliacinės modifika-
cijos dar vadinamos „histonų kodu“, nes jos dalyvauja koduojant epigenetinę informaciją. Taigi, vyks-
tant tik histono H4 potransliacinam acetilinimui keturiose padėtyse ir histono H3 fosforilinimui dviejo-
se padėtyse, galima gauti daugiau nei keturis tūkstančius skirtingų modifikacijos variantų.
Pagrindinės šerdies histonų N ir C galinių uodegų potransliacinės modifikacijos vietos parodytos
23 pav.
Histonų ubichitininimas. Histonai H2A, H2B, H3 ir įvairios jų variantinės formos gali būti grįž-
tamai ubichitininami. Ubichitino karboksilinis galas kovalentiškai prisijungia prie histonų lizino ε
aminogrupės. Dažniausiai histonas H2A yra ubichitininamas daugiau negu H2B (ubichitininama 10
proc. H2A ir maždaug 1–2 proc. H2B). H2A taip pat dažniau yra poliubichitininamas. Ubichitinintas
H2B ir kiek mažiau H2A yra susijęs su transkripciškai aktyviu chromatinu. H2B C galas supakuotame
chromatine paprastai būna nukleosomos šerdies vidinėje dalyje. Vykstant transkripcijai, nukleosominė
struktūra yra apardoma ir šis histono H2B galas tampa prieinamas fermentams, katalizuojantiems ubi-
chitino prijungimą. Ubichitino prijungimas savo ruožtu stabilizuoja tokią atviresnę chromatino struktū-
rą. Šalia ubichitino prijungimo vietos yra tirozino liekana, kuri kompaktizuotame chromatine sąveikau-
ja su histono H2A N galo uodega. Gali būti, kad histono H2B ubichitininimas trukdo šiai sąveikai.
Histonų acetilinimas. Šerdies histonų N galo uodegose yra grįžtamai acetilinamas lizino liekanos.
Išskyrus H2A, kur acetilinama tik viena lizino liekana, šerdies histonuose acetilinamos 4–5 lizino lie-
kanos. Nukleosomoje yra 26 acetilinimo vietos.
205
 Bet kurio lygmens chromatino struktūros pokyčiai yra susiję su šerdies histonų acetilinimu. Histo-
nų uodegų acetilinimas suardo aukštesnes chromatino struktūras, padidina chromatino tirpumą, esant
fiziologinei joninei tirpalo jėgai, palaiko transkribuojamo chromatino išvyniotą struktūrą. Chromatino
kompaktizacijai blokuoti pakanka acetilinti apie 46 proc. šerdies histonų visų galimų acetilinimo vietų.
Manoma, kad N galo uodegų acetilinimas trukdo jų sąveikai su baltymais ir DNR ir taip destabilizuoja
kompaktizuotas chromatino struktūras. Histonų acetilinimas turi įtakos nehistoninių baltymų sąveikai
su chromatinu bent dviem būdais:
• Pirma, histonų acetilinimas palengvina transkripcijos faktorių sąveiką su DNR.
• Antra, acetilinimas gali suardyti ryšius tarp N galo histonų uodegos ir transkripcijos represo-
rių. Toks mechanizmas nustatytas represoriui Tup1.
Grįžtamasis histonų acetilinimas yra dinamiškas procesas. Jį vykdo fermentai histonų acetiltrans-
ferazės (HAT) ir histonų deacetilazės (HDAC).
HAT aktyvumo, pasirodo, turi nemažai transkripcijos faktorių ir kompleksų. Pavyzdžiui, mielėse
HAT aktyvumu pasižymi Gcn5 ir šį aktyviklį turintys kompleksai SAGA ir Ada. Žmogaus ląstelėse
HAT aktyvumą turi transkripcijos aktyvikliai ir kompleksai PCAF, CBP/p300, SRC–1, TAFII250 ir kt.
Visi šie baltymai, pasižymintis HAT aktyvumu, gali acetilinti histonus. Manoma, kad būtent toks ace-
tilinimas ir yra pagrindinė suaktyvėjusios transkripcijos priežastis. Tačiau nustatyta, kad minėtos his-
tonų acetiltransferazės taip pat gali acetilinti ir nehistoninius baltymus, tokius kaip, p53, GATA–1,
HMG (I)Y ir kt. Nehistoninių baltymų acetilinimas taip pat labai svarbus reguliuojant transkripciją
chromatine. Kaip histoninių ir nehistonių baltymų acetilinimas gali reguliuoti transkripciją, pavaizduo-
ta 40 pav. Tokiu principu reguliuojama β–interferono geno ir retinoinės rūgšties receptoriaus geno
transkripcija.
Priešingai histonų acetiltransferazėms histonų deacetilazės (HDAC) gali slopinti transkripciją.
Reikėtų atsiminti, kad histonų acetilinimas transkripcijos metu yra dinamiškas procesas, kuriame daly-
vauja tiek HAT, tiek ir HDAC. Acetilinimo ir deacetilinimo pusiausvyra nulemia, ar chromatinas bus
transkripciškai aktyvus (kai acetilintas), ar neaktyvus (kai deacetilintas). Yra dvi HDAC klasės. Pirma-
jai priklauso mielių histonų deacetilazės Rpd3, Hos1 ir Hos2 bei žinduolių histonų deacetilazės
HDAC1, HDAC2 ir HDAC3. Antrąją klasę sudaro mielių deacetilazė Hda1 ir žinduolių deacetilazės
HDAC4, HDAC5 ir HDAC6.

206
 40 pav. Baltymų acetilinimas ir transkripcijos reguliacija
A – transkripcijos faktorius (TF) gali acetilinti (acetilinimas pažymėtas vėliavėle) HAT; šis acetili-
nimas padidina TF gebėjimą jungtis su chromatinu. B – TF aktyvacinis domenas gali prijungti
HAT kompleksą prie promotoriaus. C – HAT kompleksas acetilina histonus ir “atveria” chromati-
ną. D – “atviras” chromatinas leidžia bazinei transkripcijos mašinai (BTM) prisijungti prie chroma-
tino ir pradėti transkripciją. E – reguliuojanti HAT acetilina HAT, koaktyvatorius ar kitus faktorius.
F – po acetilinimo, HAT kompleksas praranda savo afiniškumą TF ir disocijuoja. Prisijungusių
HAT kompleksų kiekis sumažėja ir transkripcija sulėtėja arba sustoja.

Žinduolių HDAC1 ir HDAC2 randamos dideliuose multiproteininiuose kompleksuose, tokiuose

kaip mSin3A ir NuRD. mSin3A kompleksą sudaro mSin3, N–CoR, Sap18, Sap30, RbAp48, RbAp46
ir c–Ski. NuRD (angl. nucleosome remodeling histone deacetylase complex) sudaro N–CoR, MTA2,
Mi2 ir RbAp46/48. HDAC3 ir II klasės HDAC nerandamos mSin3A ir NuRD kompleksuose. Tačiau
HDAC4 ir HDAC5 gali jungtis su HDAC3.

207
 I ir II klasės HDAC deacetilina visus keturis šerdies histonus, tačiau substratinį pirmumą nulemia
kiti multiproteininių kompleksų komponentai. HDAC ar HDAC kompleksai į specifines genomo vietas
penešami transkripcijos faktorių – represorių. Pavyzdžiui, prie HDAC1 jungiasi YY1, Rb ir E2F, o
prie HDAC2 ir 3 – tik YY1. Pagrindinis transkripcijos represijos mechanizmas HDAC – histonų dea-
cetilinimas. Tačiau HDAC taip pat gali deacetilinti ir nehistoninius baltymus, pvz., HMG baltymus ir
transkripcijos faktorius.

Hoechst Me9H3

A B
AcH4 Sujungti AcH4 ir Me9H3

X X

C D

41 pav. Acetilinto histono H4 (AcH4) ir metilinto histono H3 (Me9H3) pasiskirstymas pelių meta-
fazinėse chromosomose
Nefiksuota pelių metafazinė plokštelė pažymėta triušio anti–Me9H3 ir avies anti–AcH4 antiseru-
mais. A – chromosomos nudažytos Hoechst 33258 fluorescenciniais dažais (mėlyna spalva);
B – Me9H3 pasiskirstymas chromosomose, išryškintas naudojant fluoresceino izotiocianatą, FITC
(žalia spalva). Anti–Me9H3 daugiau jungiasi prie centromerų ir kai kurių telomerų, jo pasiskirsty-
mas pagal chromosomų ilgį nėra tolygus. Me9H3 ruožuotumas aiškiausiai matomas chromosomo-
je, pažymėtoje žvaigždute ir padidintoje nuotraukos viršutiniame kairiajame kampe. Inaktyvinta X
chromosoma (Xi) taip pat pasižymi intensyvia imunofluorescencija. C – AcH4 pasiskirstymas
chromosomose išryškintas naudojant tetrametilrodamino izotiocianatą (raudona spalva). Intensyviai
pagal anti–ME9H3 besidažanti Xi chromosoma beveik visiškai neturi AcH4. Taip pat mažesni
AcH4 kiekiai randami centromerose. D – sulieti monochrominiai CCD „b“ ir „c“ nuotraukose pa-
rodyti vaizdai. Ryškesniam vaizdui išgauti panaudotas monochrominių vaizdų pseudospalvinimas.
Sulietame vaizde gana aiškiai matyti, kad raudona (AcH4) ir žalia (Me9H3) spalvos beveik neper-
sidengia, o ruožų piešinys beveik atitinka R ir G ruožus.

Histonų acetilinimas ir deacetilinimas taip pat svarbus dozės kompensacijos mechanizmams ir

žinduolių X chromosomos inaktyvacijai. X chromosomos inaktyvacijos sudėtinė dalis yra nekoduojan-
čios RNR, vadinamos Xist (angl. X inactive specific transcript), transkripcija. Xist nekoduoja jokio
baltymo, bet apgaubia vieną iš X chromosomų ir padeda jai inaktyvintis. Xist geno ekspresiją reguliuo-
208
ja daug promotorių esančių prieš geną. Nustatyta, kad moteriškosiose ląstelėse esančio Xist geno pro-
motoriuje yra hiperacetilintas histonas H4, o vyriškosiose ląstelėse jis neacetilintas. Taigi H4 hiperace-
tilinimas palaiko reikiamą Xist kiekį ląstelėje. Savo ruožtu chromatinas, esantis inaktyvintoje X chro-
mosomoje, yra hipoacetilintas (41 pav.). Maža to, DNR, esanti šiame chromatine, yra metilinta. Ma-
noma, kad histonų hipoacetilinimo ir DNR metilinimo derinys sudaro stabiliai inaktyvintą chromatiną.
Panašus mechanizmas užfiksuotas ne tik X chromosomos inaktyvacijos atveju, tačiau vykstant ir ge-
nominiam imprintingui.
Histonų metilinimas. Šerdies histonuose H2B, H3 ir H4 gali būti metilinamos arginino ir lizino
liekanos. Žinduolių histonuose H4 yra metilinta 70–100 procentų 20-osios lizino liekanos. H3 gali būti
metilinamos 4-oji, 9–oji, 27-oji ir 36-oji lizino liekanos. Žinduolių histono H3 9–oji lizino liekana yra
metilinta apie 35 proc., o 27-oji – 70–100 proc. Kiekviena lizino liekana gali prisijungti iki trijų metilo
grupių. 9-a lizino liekana histone H3 gali būti arba acetilinama, arba metilinama. Taigi ši lizino liekana
gali būti svarbi keičiant chromatino epigenetiškai įtvirtintą būvį. Priešingai nei acetilinimas metilini-
mas nekeičia histonų teigiamo aminogrupės krūvio, todėl lizino liekanų metilinimas yra stabiliausia
histonų modifikacija.
Bendras lizino liekanų metilinimas padidėja ląstelės ciklo S ir G2 stadijų metu ir gali būti siejamas
su chromatino pasiruošimu mitozinei kondensacijai. Tačiau Tetrahymena makrobranduoliuose, kurie
yra transkripciškai aktyvūs, stabiliai metilinama 4-oji lizino liekana histone H3. Gali būti, kad funk-
cionaliai skirtingos histonų metiltransferazės (HMT) įgyja specializuotas funkcijas ir prisitaiko meti-
linti specifines lizino liekanas ir tokiu būdu reguliuoti chromatino funkcijas. Iš tikrųjų išskirtas žinduo-
lių baltymas analogiškas drozofilos Su(var)3–9 baltymui, atsakingam už padėties efektą. Šis baltymas,
pavadintas SUV39H1, geba specifiškai metilinti 9-ąją lizino liekaną histone H3. SUV39H1 dažniausiai
randamas heterochromatine, o mitozės metu kaupiasi centromeriniuose chromosomų regionuose. Jis
gali jungtis su HP1 baltymais, reikalingais heterochromatino struktūrai palaikyti.
Dažniausiai metilinamos acetilintos H3 ir H4 izoformos. Tačiau metilinimas ir acetilinimas tarpu-
savyje nesusiję procesai, nes nė viena iš modifikacijų neskatina kitos modifikacijos. Nors yra nuomo-
nių, kad metilinti histonai geriau jungiasi prie transkripciškai aktyvios DNR histonų metilinimo funk-
cinės pasekmės nėra tiksliai nustatytos.
Histonų fosforilinimas. Histono H3 fosforilinimas ypač yra svarbus transkripcijos aktyvavimui,
DNR reparacijai, apoptozei, taip pat chromosomų segregacijai ir kondensacijai ląstelės ciklo metu.
Pirminė histono H3 fosforilinimo funkcija vis dar neištirta. Gal būt tokio fosforilinimo reikia specifi-
niams chromosomų domenams pažymėti ląstelės ciklo metu. Ankstesnės teorijos skelbė, kad histonų
fosforilinimas gali turėti tiesioginę įtaką chromatino struktūrai ar nukleosomų susidarymui, tačiau eks-
perimentinių duomenų, patvirtinančių šias teorijas, vis dar nepakanka. Labiau tikėtina, kad histonų fos-
forilinimas padeda kontroliuoti nehistoninių baltymų prisijungimą prie chromatino. Nors žinoma, kad
histonų metilinimas arba acetilinimas palengvina chromodomeno ir bromodomeno baltymų prisijun-

209
gimą prie chromatino, iki šiol nežinomi baltymai, kurie specifiškai sąveikautų su fosforilintais histo-
nais.
Daugelyje eukariotų histono H3 fosforilinimo lygis yra žemas interfazės stadijoje, tačiau jis padi-
dėja ląstelėms dalijantis. Nuo ląstelės ciklo priklausomas žinduolių histono H3 serino 10-osios
(H3S10) ir 28-osios (H3S28) liekanos fosforilinimas prasideda pericentromeroje ir išplinta visoje
chromosomoje G2/M perėjimo metu. Greičiausiai jis yra susijęs su chromosomų kondensacijos inicia-
cija. Jei H3S10 fosforilinimas yra inhibuojamas, iš žinduolių mitozinių chromosomų neatpalaiduoja-
mas HP1 baltymas. Be fosforilinto H310S (H310Sph) žinduolių chromosomų pečiuose yra ir
H3S28ph. Nors H310Sph pasiskirstymas žinduolių ir drozofilos chromosomose yra panašus, aptikti
drozofilų mutantai (borr ir gretawall), kuriems nenustatytas ryšys tarp H310Sph ir chromosomų kon-
densacijos. Mielių ląstelėse H3S10ph nereikalingas taisyklingam ląstelės ciklui, tačiau čia panašią
funkciją atlieka histono H2B fosforilinimas. Histono H3 11-ojo treonino liekanos (H3T11) fosforilini-
mas žinduolių chromosomose mitozės ir mejozės metu vyksta tik centromerose.
Augalų ląstelėse H3S10ph ir H3S28ph yra reikalingi seserinių chromatidžių kohezijai mejozės
metafazės I stadijoje ir seserinių pericentromerų kohezijai mitozėje bei mejozės metafazės II stadijoje.
Augalų chromosomose H3T11ph yra randamas chromosomų pečiuose, o jo kiekis koreliuoja su chro-
mosomų kondensacija tiek mitozėje, tiek ir mejozėje.
Vieno iš histonų variantų – H2A.X serino fosforilinimas C galo uodegos 139-ojoje padėtyje turi
didelę reikšmę DNR pažaidų (dvigrandininių DNR trūkių) reparacijai. Apšvitinus ląsteles
jonizuojančiaisiais spinduliais ir indukavus jose dvigrandininius DNR trūkius, prasideda spartus
H2A.X histono fosforilinimas DNR dalyse, supančiose tokį trūkį. Kinazių, vykdančių šį fosforilinimą,
defektai sukelia padidėjusį ląstelių jautrumą jonizuojančiajai spinduliuotei ir organizmų polinkį sirgti
vėžinėmis ligomis. Nustatyta, kad fosforilintą H2A.X atpažįsta ir prie jo jungiasi baltymas MDC1
(angl. mediator of DNA damage checkpoint protein 1) kartu su BRCA1 baltymu. Toks jungimasis yra
būtinas normaliam organizmo radioatsparumui palaikyti ir susikaupti baltymams, reikalingiems DNR
pažaidų reparacijai.
Žinduolių H2BS14 fosforilinimas yra siejamas su atsaku į apoptozinį stimulą. Mielių ląstelėse
H2BS10ph yra būtinas apoptozės, indukuotos vandenilio peroksido, elementas. Įdomu, kad šiuo atveju
vyksta sąveikos tarp kelių tipų histonų modifikacijų. Tam, kad galėtų vykti H2BS10 fosforilinimas,
turi būti deacetilinta šalia esanti lizino liekana H2BK11. Šis lizinas augančiose mielėse paprastai būna
acetilintas. Jei dėl kokių nors priežasčių H2BK11Ac nedeacetilinama, tokios mielių ląstelės tampa ats-
parios vandenilio peroksido indukuotai apoptozei.

4.2. Chromatino pertvarkos kompleksai

Chromatiną pertvarkantys fermentai yra daugianariai kompleksai (42 pav.), naudojantys ATP hid-
rolizės energiją nukleosomų struktūrai suardyti. Išskiriamos kelios pagrindinės tokių kompleksų šei-

210
mos, remiantis jų ATPazės subvieneto homologija mielių SWI2–SNF2 (ySWI–SNF, yRSC, brahma,
hSWI–SNF), drozofilos ISWI (ISWI1, ISWI2, INO80, NURF, dCHRAC, dACF, hRSF, xACF, ASF)
arba žmogaus Mi–2 (hNURD, xMi–2) ATPazių subvienetams. Kiekvienoje šeimoje egzistuoja bio-
chemiškai heterogeniški kompleksai, branduolyje atliekantys specializuotas funkcijas. Pavyzdžiui,
žinduolių SWI–SNF šeimą sudaro kompleksai, turintys arba BRG1 (angl. brahma related gene 1), arba
brahma kaip katalizinį ATPazės subvienetą, kuris asocijuoja su 10–12 kitų subvienetų, vadinamų
BRG1 asocijuotais faktoriais (BAFs).

42 pav. SWI–SNF chromatino pertvarkos kompleksai

Šie kompleksai išskirti iš (A) mielių, (B) drozofilos ir (C) žmogaus ląstelių. Juos sudaro 9–15 sub-
vienetų. SWI/SNF ATPazės yra pagrindiniai katalitiniai subvienetai (raudoni). Šerdinį kompleksą,
kurio aktyvumas in vitro yra panašus į viso holokomplekso aktyvumą, kartu su centrine ATPaze
sudaro SWIRM/SANT–domeną turintys baltymai ir SNF5–domeną turintys baltymai (oranžiniai).
Tačiau mielėse šerdinį kompleksą kartu su centrine ATPaze sudaro Snf5 ir Swi3 baltymai yS-
WI/SNF holokomplekse bei Sfh1 ir Rsc8 baltymai RSC holokomplekse. SWI/SNF kompleksuose
taip pat yra keletas pagalbinių komponentų (žali ir mėlyni). Papildomi pagalbiniai kompleksai yra
randami tik ySWI/SNF ir RSC (violetiniai ir pilki). Baltymai, turintys panašias savybes, pažymėti
ta pačia spalva. Dvigubos rodyklės rodo tuos baltymus, kurie pakeičia vienas kitą komplekse, ta-
čiau niekada nebūna kartu.

211
 A H2A H3
NAP-1 CAF-1
H2B H4

ACF1 ISWI + ATP + DNR

Transkripcija
išjungta

B
SWI–SNF

Transkripcija
A išjungta

C
RNR POLII
SWI–SNF
HAT Transkripcija
A
įjungta

TATA

43 pav. Chromatino surinkimo ir transkripcinės aktyvacijos, dalyvaujant SWI–SNF, modelis

A – po DNR replikacijos susiformuoja chromatinas, suderintai veikiant chromatino surinkimo fak-
toriams CAF–1 ir ACF (ACF1–ISWI) kompleksams, histonų šaperonui NAP–1 ir šerdies histo-
nams H2A, H2B, H3 ir H4. Susiformavus chromatinui, promotorius yra neaktyvus. B – dėl sąveikų
su specifines DNR sekas atpažįstančiu baltymu (A) yra pritraukiamas chromatino pertvarkymo
kompleksas (SWI–SNF), kuris, pertvarkydamas nukleosomas, palengvina baltymo A stabilią aso-
ciaciją su promotoriumi. C – po struktūrinio pertvarkymo, kurį vykdė SWI–SNF, baltymas A į
promotorių pritraukia histonų acetilazę (HAT), kuri acetilina histonus (acetilintos nukleosomos nu-
spalvintos žaliai). Tokie chromatino struktūros pokyčiai leidžia prisijungti transkripcijos iniciacijos
kompleksui (RNR POLII).

Visi chromatino pertvarkos kompleksai, tiriami in vitro, geba suardyti nukleosominę struktūra bet
kokioje DNR sekoje. Tuo tarpu in vivo tyrimai rodo, kad mielių SWI–SNF reguliuoja tik specifinių
genų veiklą, o ne bendrąjį genomo transkripcinį aktyvumą. Žinduolių BRG1 ir brahma ATPazių genų
pašalinimo tyrimai rodo, kad kompleksai, turintys šiuos du baltymus, reguliuoja skirtingų genų veiklą.
Panašu, kad patys chromatino pertvarkos kompleksai iš tikrųjų nepasižymi jokiu jungimosi prie
DNR specifiškumu, o prie reikalingų genų promotorių jie jungiasi veikiant įvairiems specifiniams
transkripcijos faktoriams (43 pav.). Pavyzdžiui, daugelis SWI–SNF komplekso subvienetų gali sąvei-

212
kauti su įvairiais transkripcijos faktoriais. Taip pat histono uodegose esančio lizino modifikacijos (ace-
tilinimas ir metilinimas) gali palengvinti komplekso prisijungimą prie DNR.
Be transkripcijos reguliavimo, SWI–SNF chromatino pertvarkos kompleksai atlieka dar keletą
įvairių funkcijų. Pavyzdžiui, mielių SWI2–SNF2, SWI1 ir SNF5 sąveikauja su transkripcijos elongaci-
jos faktoriumi TFIIS. Žmogaus Brg1 baltymas jungiasi prie šiluminio šoko baltymo hsp70 geno ir taip
stimuliuoja viso ilgio hsp70 mRNR susidarymą. Taip pat nustatyta, kad mielių RSC ir ySWI–SNF
chromatino pertvarkymo kompleksai dalyvauja DNR dvigrandininių trūkių reparacijoje. Arabidopsio
BRM kompleksas dalyvauja įvairių DNR pažaidų reparacijoje. Žmogaus PBAF kompleksas mitozės
metu išsidėsto kinetochoruose. RSC kompleksas taip pat gali dalyvauti seserinių chromatidžių kohezi-
jos ir chromosomų segregacijos procesuose.

4.3. Chromatino struktūros pertvarka formuojantis žinduolių spermatozoidams

Dažniausias būdas supakuoti DNR yra nukleosomų susidarymas. Tačiau spermatozoiduose nukle-
osominės struktūros nėra arba beveik nėra. Šiose ląstelėse genomas yra visiškai reorganizuojamas ir
supakuojamas dar glausčiau nei mitozinėse chromosomose. Ši eukariotinio genomo forma yra unikali
keletu požiūriu. Pirma, spermatozoidų DNR yra visiškai neaktyvi: joje nevyksta nei transkripcija, nei
replikacija. Todėl struktūriškai ji yra daug homogeniškesnė nei somatinių ląstelių DNR. Antra, sper-
matozoidų DNR padengia ne histonai, o protaminai, linijiškai išsidėstę mažajame griovelyje. Stebint
elektroniniu mikroskopu, atrodo, kad spermatozoidų branduolį sudaro homogeniška masė be jokių iš-
skirtinių struktūrų. Kita vertus, nors spermatozoidų DNR yra neaktyvi, po apvaisinimo ji tarsi „pažadi-
nama“. Tai reiškia, kad spermatozoidų DNR turi būti supakuota taip, kad, esant tam tikroms aplinky-
bėms, ji galėtų efektyviai išsipakuoti ir pradėtų funkcionuoti.
Chromatino pertvarka, bręstant spermatozoidams, vykdoma panaudojant visus tris mechanizmus:
histonų variantus, nuo ATP priklausomą chromatino pertvarką ir potransliacinę histonų modifikaciją.
Be to, šioje pertvarkoje dalyvauja ir specifiniai baltymai: protaminai ir tranzicijos baltymai. Bręstant
spermatozoidams (vykstant sprematogenezei), žinduolių lytinių ląstelių pirmtakai (spermatogonijos)
diferencijuojasi iki spermatozoidų. Spermatogonijos yra mitoziškai besidalijančios somatinės ląstelės,
galiausiai pradedančios mejozę ir tampančios pirminiais spermatocitais. Pirminių spermatocitų DNR
replikuojasi preleptotenos stadijoje. Pachitenoje spermatocitų homologinės chromosomos susiporuoja
ir homologinės rekombinacijos būdu pasikeičia DNR segmentais. Šiam procesui vykti reikia daugelio
baltymų, kurie išsidėsto rekombinacijos vietose esančiuose sinaptoneminiuose kompleksuose. Po me-
jozės I susiformuoja antriniai spermatocitai, kuriuose greitai vyksta mejozė II, ir susidaro haploidinės
apvaliosios spermatidės. Vykstant jų postmejoziniam brendimui (spermiogenezei), spermatidžių bran-
duolio struktūros yra pertvarkomos, jis pailgėja ir kompaktizuojasi, kol susidaro spermatozoidai. Šio
brendimo metu šerdies histonus keičia maži baziniai sėklidėms būdingi baltymai (tranzicijos baltymai),
o pastaruosius keičia protaminai. Tuo pat metu vyksta šerdies histonų hiperacetilinimas ir visiškas ge-

213
nų transkripcijos nutildymas. Transkripcija aktyviai vyksta spermatogonijose, pachitenos spermatoci-
tuose ir apvaliose spermatidėse, tačiau ji sustoja bręstančiose, ilgėjančiose spermatidėse. Prieš pat
spermiogenezę taip pat sintetinami ir įjungiami į nukleosomas įvairūs šerdies ir jungties histonų va-
riantai. Taigi šių haploidinių ląstelių branduolių pertvarka yra unikalus procesas, kurio metu suderintai
veikia histonų variantai, potransliacinės histonų modifikacijos ir nehistoniniai veiksniai, kad galėtų ge-
nomą supakuoti į naują, histonų neturinčią (ar beveik neturinčią) struktūrą (44 pav.).

Protaminų, tranzicijos baltymų, RNR ir

baltymų, reikalingų spermiogenezei, genų
aktyvi transkripcija

Histonų variantų įjungimas

Histonų modifikacijos (hiperacetilinimas,
ubichitininimas, ADP ribozilinimas...)
Chromatino pertvarkos faktoriai
Topoizomerazių veikimas

Žymus histonų hiperacetilinimas

Nukleosomų suardymas
Suintensyvėjęs tranzicijos baltymų prisijungimas
Transkripcijos sustabdymas
DNR trūkių reparacija
Pirminis fosforilintų protaminų prisijungimas
Tranzicijos
baltymai
Protaminai

Suintensyvėjęs fosforilintų protaminų prisijungimas

Tranzicijos baltymų pašalinimas
Protaminai

Spermatozoidų Cisteinų sąsiuvos protaminuose

brendimas Protaminų defosforilinimas
antsėklidyje

Subrendę ~15 proc. DNR išsaugo ~85 proc. DNR suformuoja kompaktišką
spermatozoidai nukleosominę struktūrą nukleoprotamininį kompleksą
(telomeros)

Spermatozoidų chromatino
Apvaisinimas išpakavimas ir pertvarka:
• Sumažėja disulfidinių
jungčių
• Protaminai pašalinami iš
DNR ir ji išpakuojama
• Veikia chromatino
pertvarkos faktoriai
• Hiperacetilinami tėviniai
histonai
• Susidaro nukleosomos

• Sukuriama arba
palaikoma vyriškoji
epigenetinė informacija
• Prasideda genų
ekspresija

44 pav. Pagrindiniai chromatino struktūros pokyčiai vykstant spermatogenezei

Histonai pažymėti raudonai, DNR – mėlynai. Hiperacetilintos histonų N galo uodegų vietos pažy-
mėtos „Ac“. Tranzicijos baltymai parodyti kaip oranžiniai ovalai, protaminai – kaip raudoni ovalai.

214
 Transkripcijos represijos apvaliosiose spermatidėse molekuliniai mechanizmai dar nepakankamai
ištirti. Tačiau kai kurių tyrimų duomenys rodo, kad šis represijos mechanizmas gali būti panašus į pro-
cesus, vykstančius somatinėse ląstelėse, kai yra deacetilinami histonai ir metilinamas histono H3 lizi-
nas (H3K9me). Apvaliosiose spermatidėse histonų deacetilazių (HDAC) aktyvumas itin yra didelis. Jei
apvaliosios spermatidės yra paveikiamos HDAC inhibitoriumi trichostatinu A, vyksta labai efektyvus
chromatino hiperacetilinimas. Kompleksus su HDAC1 ir HDAC2 formuoja chromodomeno baltymas
CDYL, kurio hiperekspresija vyksta būtent sėklidėse. Manoma, kad šis baltymų kompleksas ir yra at-
sakingas už chromatino deacetilinimą spermatidėse. Apvaliosiose spermatidėse taip pat aptinkama
H3K9me. Manoma, kad metiltransferazės funkciją gali atlikti baltymas Suv39h2, randamas apvaliųjų
spermatidžių heterochromatininiuose regionuose. Kita histonų modifikacija – histono H2A deubichiti-
ninimas. Tokia modifikacija beveik neturi analogų somatinėse ląstelėse, ji aptinkama tik somatinių ląs-
telių metafazinėse chromosomose. Globalus apvaliųjų spermatidžių chromatino deubichitininimas ga-
na gerai koreliuoja su duomenimis, rodančiais, kad ubichitininti H2A ir H2B yra randami transkripciš-
kai aktyviuose chromosomų regionuose. Taigi globalus hipoacetilinimas ir hipoubichitininimas gali
būti tie esminiai procesai, nuo kurių prasideda transkripcijos slopinimas.
Acetilinimas, vykstantis spermatogenezės metu, yra kintamas procesas. Po apvaliosiose spermati-
dėse vykstančio chromatino hipoacetilinimo, ilgėjančiose spermatidėse prasideda atvirkščias proce-
sas – globalus hiperacetilinimas. Vėliau acetilintas chromatinas išsidėsto heterogeniškai, didžiausios jo
sankaupos randamos branduolio centre. Vėlyvųjų elongacijos stadijų metu acetilinti histonai ima dingti
iš priekinės branduolio dalies. Toks acetilintų histonų pašalinimas sutampa su branduolio kondensaci-
jos kitimu. Kondensuotose spermatidėse histonų nėra. Postmejozinis histonų hiperacetilinimas aptin-
kamas daugelyje organizmų rūšių, kurių lytinių ląstelių chromatine histonai yra pakeičiami kitais bal-
tymais. Šis reiškinys nebūdingas tokioms gyvūnų rūšims kaip karpiai ir plekšnės, kurių spermatozoi-
duose išlieka histoninė chromatino struktūra.
Vyriškosiose lytinėse ląstelėse randama neįprastai daug histonų variantų, palyginti su somatinėmis
ląstelėmis. Išskiriami du pagrindiniai tokių histonų variantų tipai: sėklidėms specifinis histonas H4,
kuris arba iš viso nesiskiria, arba tik keliomis aminorūgštimis skiriasi nuo somatinio H4 varianto; his-
tonų variantai, turintys skirtingas aminorūgščių sekas ir baltymo struktūrą, pavyzdžiui, H2A.X. Speci-
fiškų lytinėms ląstelėms histonų randama jau spermatogonijose, tačiau dauguma histonų variantų yra
sintetinami ir įtraukiami į chromatino struktūrą mejozės metu (45 pav.).
H3.3A yra įdomus histonų variantas, kuris yra randamas visose spermatogonijų vystymosi į sper-
matides fazėse. Profazės I metu histonas H3 yra keičiamas histonu H3.3A. Šis histonas yra būdingas
euchromatinui ir gal būt atspindi aktyvią transkripciją, vykstančią spermatocituose. Iš visų histonų va-
riantų CENP–A pasižymi savybėmis, kurios ypač svarbios epigenetinėms funkcijoms. Jis yra išsidėstęs
centromerose ir nekeičiamas spermatidžių brendimo metu. TH2B yra histono H2B variantas, randamas
sėklidėse. Nuo įprastinio histono jis skiriasi papildomomis trimis fosforilinimo vietomis, kurias atpa-

215
žįsta sėklidėms specifinės proteinkinazės C41 ir Aurora–C42. H2A.X yra susijęs su chiazmų formavi-
musi. Jei šio histono trūksta, spermatogenezė sustoja pachitenos stadijoje.

Postmejozinė
Mitozinė fazė Mejozė Spermiogenezė
fazė

Spermatogonija Pachitenos Apvalioji Pailgoji

spermatocidas spermatidė spermatidė

Histonai TB Protaminai
Histonų variantai
TH2A
H2A
H2A.X
TH2B
H2B H2B-RP
ssH2B
TH3
H3 H3.3A
H3.3B
H1t
H1 H1t2
HILS1

45 pav. Histonų ir jų variantų kaita vykstant spermatogenezei

Jungties histonas H1 turi įtakos chromatino susipakavimo laipsniui. Sėklidėms būdinga keletas
specifinių histono H1 variantų. H1t ir H1t2 yra gana panašūs. Mejozės profazėje somatinius jungties
histonus H1A ir H1B keičia variantas H1t. Kitas jungties histono variantas HILS1 (angl. histone H1–
like protein in spermatids 1) randamas tik ilgėjančiose spermatidėse. HILS1, tranzicijos baltymo 2 ir
protamino 1 pasiskirstymas branduolyje yra identiškas. Tai rodo, kad HILS1 dalyvauja kondensuojan-
tis chromatinui, turinčiam vietoje histonų protaminus.
Tranzicijos baltymai (TP) paruošia chromatiną asociacijai su protaminais. Vystantis postmejozi-
nėms haploidinėms spermatidėms, tranzicijos baltymai tampa svarbiu chromatino komponentu. Pašali-
nus histonus, tačiau dar nespėjus prisijungti protaminams, tranzicijos baltymai sudaro apie 90 proc.
visų chromatino bazinių baltymų. Geriausiai ištyrinėti tranzicijos baltymai TP1 ir TP2 sudaro apie 55
ir 45 proc. bendrojo spermatidžių branduolinių baltymų kiekio. TP1 yra mažas bazinis baltymas, suda-
rytas iš 54 aminorūgščių liekanų. Šiame baltyme yra daug arginino, lizino ir serino. TP2 yra maždaug
dukart didesnis už TP1 ir turi du cinko „pirštelius“ N gale. Pelių mutantai, neturintys TP1 arba TP2
baltymų, gali turėti palikuonių, todėl manoma, kad šių dviejų baltymų funkcijos yra persidengiančios.
Protaminai yra maži baltymai (4–12 kDa), evoliuciškai susiję su histonu H1, tačiau turintys skir-
tingas biochemines savybes. Somatinis histonas H1 turi turtingas lizino N ir C galo uodegas ir nedidelį
216
kiekį arginino. Tuo tarpu protaminai beveik neturi lizino, o daugiau kaip 50 proc. jų aminorūgščių lie-
kanų sudaro argininas, kuris, matyt, yra atsakingas už gebėjimą nespecifiškai jungtis prie DNR. Pana-
šu, kad protaminai evoliucijos metu įgijo didesnį arginino kiekį, o tai pagerino jų gebėjimą kondensuo-
ti chromatiną. Dauguma žinduolių sintetina tik vieną protaminą, tačiau žmonių ir pelių sėklidėse ran-
dami du protaminai. Jų struktūra skiriasi, o bent vieno jų geno suardymas sukelia nevaisingumą.
Ne visa DNR, esanti spermatozoiduose, sudaro nukleoprotamininę struktūrą – kai kurie regionai
išlaiko tradicinę nukleosominę struktūrą (44 pav.). Maždaug 85 proc. DNR spermatozoidų branduolyje
yra asociavusi su protaminais, o likę 15 proc. – su histonais arba su kitais baltymais.
Spermatozoidų branduoliai pasižymi ir specifine erdvine struktūra: centromeros sudaro chromo-
centrą, išsidėsčiusį branduolio centre, o telomeros formuoja dimerus ir yra išsidėsčiusios branduolio
periferinėje dalyje.
Po apvaisinimo labai supakuotas nukleoprotamininis spermatozoidų genomas turi būti dekonden-
suotas (44 pav.). Paprastai pirmasis žingsnis yra protamino disulfidinių jungčių suardymas, dėl kurio
protaminai gali disocijuoti nuo DNR. Po to prasideda nukleosominės struktūros formavimasis. Gali
būti, kad skirtingų spermatozoido genomo regionų pažymėjimas P1 ar P2 protaminais, histonais, his-
tonų variantais ar kitais baltymais yra reikalingas tėvinių genų reaktyvacijos eiliškumui nustatyti.
Kokia tokio specifinio DNR struktūrinio persitvarkymo vyriškosiose lytinėse ląstelėse prasmė?
Pirma, DNR kompaktizacija spermatozoidų branduoliuose atlieka apsauginę funkciją: tokia DNR daug
mažiau jautri nukleazių poveikiui nei chromatinas somatinėse ląstelėse. Antra, yra inaktyvuojami ge-
nai. Tokia inaktyvacija gali reikšti ne tik tai, kad spermatozoidų DNR yra neprieinama DNR polimera-
zėms, bet ir tai, kad taip kompaktizuotose chromosomose yra „ištrinama“ jų ontogenetinė praeitis. Pa-
vyzdžiui, spermatozoidų DNR visiškai nėra DNazei I jautrių chromatino vietų. Tačiau reikia pridurti,
kad genai, kurių ekspresija yra pastovi, spermatogenezės metu yra hipermetilinami ir taip „pažymimi“.

4.4. Domeninė chromatino struktūra

Dar ankstyvuoju chromosomų tyrimo laikotarpiu buvo pastebėta, kad tam tikra chromatino dalis
išsiskiria savo kompaktiškumu ir vėlai prasidedančia replikacija. Tas chromatinas buvo pavadintas he-
terochromatinu. Vėliau pasirodė, kad heterochromatinas pagal savo savybes skiriasi nuo likusio chro-
matino, vadinamo euchromatinu (46 pav.), ir sukelia ir tam tikrus genetinius efektus. Bene žinomiau-
sias – vadinamasis mozaikinis padėties efektas (angl. position effect variegation), kai genai, esantys
heterochromatine ar šalia jo, yra neaktyvūs.

217
 Euchromatinas Heterochromatinas

Histonų acetiltransferazės

Transkripcijos Hiperacetilinta
aktyviklis histono uodega Hipoacetilinta, H3K9 metilinta histono uodega
• Mažiau kondensuotas • Labai kondensuotas
• Išsidėstęs chromosomų pečiuose • Išsidėstęs centromerose ir telomerose
• Turi unikalių sekų • Turi pasikartojančių sekų
• Turi daug genų • Turi mažai genų
• Replikuojasi S fazės metu • Replikuojasi vėlyvosios S fazės metu
• Mejozėje vyksta rekombinacija • Nevyksta mejozinė rekombinacija

46 pav. Euchromatino ir heterochromatino savybių palyginimas

Žinduolių chromosomose padėties efektas sukelia nemažai transgeninių tyrimų problemų: jeigu
reporterinis genas įsiterpia į heterochromatininius chromosomų regionus, jo ekspresija blokuojama.
Problemą galima išspręsti į reporterinį geną įterpiant LCR (angl. locus control region) sekas. LCR yra
specifinės sekos, turinčios dominuojančias transkripcijos aktyviklio savybes pakankamai dideliems
chromosomų domenams (10–100 kb). Jos atitinka tas struktūras, kurios buvo vadinamos DNazei 1 hi-
perjautriomis vietomis. LCR yra cis–aktyvikliai, dėl kurių veiklos integruotų į chromosomą genų eks-
presija vyksta nepriklausomai nuo juos supančio chromatino struktūros. Normaliame ne transgeninia-
me, genome pagrindinė LCR funkcija yra užtikrinti vienodą visų geno kopijų transkripciją. Tada genų
ekspresija priklauso tik nuo genų kopijų skaičiaus. Kitaip nei įprastiniai enhanseriai LCR stabilizuoja
chromatino struktūrą. Manoma, kad LCR ar šalia esantys regionai lemia chromatino domenų aktyvu-
mą, prisijungdami prie branduolinio matrikso ar karkaso. Iš tikrųjų LCR yra randamos sekos, panašios
į SAR sekas.
Taigi, akivaizdu, kad chromatinas yra susiskirstęs į atskirus domenus, kurie tam tikra prasme yra
fiziškai atskirti. Be sekų, aktyvuojančių genus chromatine, rasti vadinamieji izoliatoriai, blokuojantys
chromatino struktūrinių savybių perdavimą gretimiems regionams iš transkripciškai aktyvių arba repre-
suotų regionų. Izoliatoriai buvo rasti drozofiloje, kurioje 87A7 (šiluminio šoko) lokuso ribos yra nustaty-
tos dviejų 250–300 n.p. ilgio nukleazei hiperjautrių vietų. Šios specializuotos chromatino struktūros
(scs) yra išsidėsčiusios tarp transkripciškai aktyvaus 87A7 lokuso ir greta esančio heterochromatino.
Nustatytos tokios scs funkcijos:
• jos sukuria nepriklausomo genų aktyvumo domenus įvairiose chromosomų srityse;
• scs elementai yra būtini kiekvieno domeno kraštuose;
• scs elementai yra neutralūs transkripcinio domeno aktyvumo požiūriu – jie nei stimuliuoja, nei
inhibuoja transkripciją.
Nustatyta, kad, įterpus scs elementą tarp enhanserio ir promotoriaus, visiškai blokuojamas šių
dviejų genų veiklos reguliacinis ryšys. Taigi scs elementai blokuoja tiek inhibicinį signalą, ateinantį
nuo heterochromatino, tiek ir stimuliuojantį signalą, ateinantį nuo stiprintuvo. Kaip yra pasiekiamas
218
toks izoliavimas, nežinoma. Galima tik spėti, kad izoliatoriai kažkaip inhibuoja specifinių baltymų ju-
dėjimą DNR ar chromatinu. Tačiau įsivaizduoti tą inhibiciją labai sudėtinga, ypač turint omenyje tai,
kad visi procesai vyksta branduolyje, kuriame linijiniu požiūriu toli esantys chromatino segmentai erd-
viškai gali atsidurti visiškai vienas šalia kito. Nebent galima manyti, kad izoliatoriai gali sąveikauti su
„neutraliomis“ (t.y. šiaip jau nedalyvaujančiomis reguliuojant transkripciją) branduolinėmis struktū-
romis. Vienas iš galimų scs elementų veikimo mechanizmų pavaizduotas 47 pav.

47 pav. Scs elementų funkcijų modelis

A – domeninė chromatino struktūra. Domenai pažymėti elipsėmis; juos skiria scs elementai. Vie-
name domenų parodytas enhanseris (dvigubi tamsūs rutuliukai) ir promotorius (šviesus kvadratė-
lis). Chromatino siūlai domeno viduje gali laisvai judėti. Dėl to reguliaciniai genų elementai gali
sąveikauti ir inicijuoti transkripcijos kompleksą (tamsus ovalas su strėle). Chromatino judėjimas
domeno viduje nepersiduoda ir neveikia gretimai esančių domenų dėl tarpuose esančių scs elemen-
tų. B – tarp enhanserio ir promotoriaus įterptas scs elementas. Jei enhanserio ir promotoriaus sąvei-
ka silpna, geno transkripcija visiškai blokuojama. Jei enhanserio ir promotoriaus sąveika stipri, du
scs elementu atskirti domenai laikinai gali susijungti. Tada enhanseris ir promotorius pradeda są-
veikauti ir yra inicijuojama transkripcija.

219
 5. Chromosomų molekulinė struktūra

5.1. Būtinieji chromosomų elementai

Tam, kad DNR molekulė susiformuotų į funkcionuojančią chromosomą, reikia, kad tokia chromo-
soma galėtų replikuotis, mitozės metu išsiskirtų dvi jos kopijos ir kad ji gebėtų išlaikyti savo struktūrą
per daugelį ląstelių generacijų. Replikacijai reikia replikacijos pradžios sekos (angl. origin of replica-
tion). Eukariotų ląstelėse replikacija užtikrinama padalijant DNR į daug replikonų. Replikacijos pra-
džios sekos yra gerai ištyrinėtos bakterijose, virusuose, mielėse. Aukštesnių eukariotų chromosomose
jos yra mažiau ištirtos, tačiau, manoma, kad jos gali būti susijusios su SAR vietomis. Replikacijos pra-
džios sekų aktyvavimo tvarka priklauso nuo chromatino, kuriame yra replikacijos pradžios seka, struk-
tūros: replikonai, esantys kondesuotame chromatine, replikuojasi vėlai, o replikonai, esantys aktyvia-
me dekondensuotame chromatine, replikuojasi anksti. Kiti du būtini eukariotinių chromosomų elemen-
tai yra centromera ir telomeros.

5.1.1. Centromera

Centromera (pirminė persmauga) yra atskiras metafazinės chromosomos struktūrinis domenas.

Chromatino struktūros požiūriu centromera atitinka 200–300 (250) nm siūlą, t. y. palyginti su chromo-
somų pečiais, centromeros yra mažiau supakuotos – trūksta paskutinio kondensacijos etapo. 250 nm
siūlas yra paskutinis centromerinio chromatino supakavimo etapas. Centromeros chromatino aukštes-
nio lygmens struktūra gali skirtis nuo likusios chromosomos dalies struktūros dėl daugelio priežasčių.
Pirma, 250 nm chromatino stadija gali būti reikalinga taisyklingam kinetochoro susiformavimui. An-
tra, toks chromatino išplėtimas, palyginti su likusia chromosomos dalimi, gali palengvinti seserinių
chromatidžių sąveiką vidinėje centromeros pusėje. Erdvinės centromeros struktūros svarbą jos funk-
cionavimui rodo tai, kad 250 nm siūlas centromeroje nėra homogeniškas.
Galima išskirti bent tris jo struktūrinius–funkcinius domenus (48 pav.):
• kinetochoro domeną, esantį išorinėje centromeros pusėje;
• centrinį domeną, sudarantį didžiąją centromeros dalį;
• poravimosi domeną, esantį vidinėje centromeros pusėje.
Kiekvienam iš šių domenų galima priskirti specifines funkcijas, tačiau jie negali funkcionuoti ats-
kirai vienas nuo kito. Priešingai, kaip tik jų integruotos funkcijos užtikrina taisyklingą chromosomų
segregaciją.
Kinetochoro domeną sudaro trisluoksnis kinetochoras ir chromatinas, dengiantis kinetochorą iš
vidinės pusės ir lateralinių kraštų. Chromatinas, supantis kinetochorą, yra funkciškai su juo susijęs – jis
gali tiesiogiai sąveikauti su mikrovamzdeliais. Ilgą laiką citogenetikoje „centromera“ ir „kinetochoras“
buvo vartojami kaip sinonimai. Tačiau tai netikslu. Kinetochoras yra speciali struktūra, esanti išorinėje
centromeros pusėje ir sudaryta iš kelių regionų:
220
 • vidinės plokštės, persidengiančios su centriniu domenu;
• vidinio tarpo;
• išorinės plokštės;
• siūlinės karūnos (angl. fibrous corona), dengiančios išorinę plokštę tuo metu, kai nėra mikro-
vamzdelių.

Poravimosi domenas
Centrinis domenas
Centromera

Kinetochoro domenas

Siūlinė karūna

Išorinė plokštė
Vidinis tarpas

Vidinė plokštė

Chromatinas

48 pav. Centromeros struktūriniai–funkciniai domenai

Centromerą sudaro DNR ir baltymai. Kadangi baltymai jungiasi su DNR, būtų logiška manyti, jog
būtent DNR nukleotidų seka nustato tą vietą, kur turi susidaryti centromera. Iš tikrųjų, paprasčiausiuo-
se eukariotiniuose organizmuose, tokiuose kaip S. cerevisiae, yra nustatytas glaudus ryšys tarp specifi-
nių DNR sekų ir centromerų susidarymo. Mielių centromeroje randama konservatyti 125 bp ilgio DNR
seka, kuri būtina ir pakankama sąlyga mielių centromerai susidaryti. Šioje DNR sekoje galima išskirti
tris funkcinius elementus, prie kurių jungiasi centromeros ir kinetochoro baltymai. Deja, visuose kituo-
se eukariotiniuose organizmuose nėra griežto priklausomumo tarp centromeros funkcionalumo ir nu-
kleotidų sekos DNR, esančios centromeroje. Tačiau įvairių organizmų centromerinė DNR pasižymi
kai kuriomis bendromis savybėmis. Pirmiausia – tai įvairų tipų ir ilgio pasikartojančios sekos. Pavyz-
džiui, mielių Schizosaccharomyces pombe centromerose yra maždaug 25 kb ilgio DNR, sudaranti cen-
trinę dalį, apsupta įvairiaus ilgio invertuotų pasikartojančių sekų. Daugialąsčių organizmų centromeri-
nę DNR sudaro vieno ar kelių tipų pasikartojančios sekos, išsidėsčiusios ilgais tandemais. Pasikarto-
jantys DNR sekų subvienetai yra įvairaus ilgio konservatyvios sekos, kurių ilgis gali varijuoti nuo 5–7
bp drozofilos centromerose iki 340 bp kiaulės centromerose. Žmogaus centromerinės DNR pagrindinis
subvienetas yra α satelitinės DNR 171 bp monomeras. α satelitinė DNR sudaro apie 5 proc. žmogaus
genomo ir gali būti išsidėsčiusi ne tik centromerose. Pačiose centromerose α satelitinės kiekis gali stip-
riai (nuo 200 kb iki daugiau kaip 4 Mb) skirtis tiek tarp nehomologinių, tiek ir tarp homologinių chro-
mosomų. Satelitinės DNR α–I subklasei yra būdingas 17 n.p. motyvas

221
(5'CTTCGTTGGAAACGGGA3'), prie kurio gali jungtis centromerinis baltymas CENP–B. Todėl šis
motyvas dar yra vadinamas CENP–B dėžute (angl. CENP–B box).

REIŠKINYS PASEKMĖS
A. Centromerų sekos nekonservatyvios

Atpažįstamos gana
Centromeros Centromeros skirtingos
DNR 1 DNR 2 centromerinės
DNR sekos

Organizmas 1 Organizmas 2

B. Yra dicentrikų/pseudodicentrikų su viena ar dviem aktyviomis

centromeromis
Dicentrikas Pseudodicentrikas

Aktyvi Normali centromerinė

centromera DNR gali nesuformuoti
Dvi aktyvios
centromeros kinetochoro
Neaktyvi Epigenetinis poveikis
centromera priklauso nuo atstumo
tarp centromerų
Centromeros Centromeros
arti viena kitos nutolusios

C. Neocentromeros gali formuotis iš necentromerinės DNR

Normali Normali Įvairių genominių DNR

centromera centromera sekų, kaip tinkamų
centromerai susidaryti,
atpažinimas
Neocentromera

Chromosomos trūkis

D. Skirtingas tos pačios DNR gebėjimas formuoti centromeras

Centromera Nuo sekos

nesiformuoja nepriklausoma
(nestabili plazmidė) centromerizacija
(arba)

Centromera
S. pombe formuojasi
plazmidė be Transformacija (stabili plazmidė)
centromeros į S. pombe

49 pav. Tyrimai, rodantys, kad centromeros susidarymas yra epigenetinis procesas

A – nėra universalios centromerinės DNR sekos. B – izodicentrinėse chromosomose su dviem cen-
tromeromis abi centromeros yra aktyvios, jei jas skiria nedidelis atstumas (<10 Mb), tačiau viena
centromera inaktyvinasi, jei atstumas tarp centromerų yra pakankamai didelis. C – neocentromeros
gali susiformuoti daugelyje necentromerinių chromosomos vietų. D – mielėse Schizosaccharomy-
ces pombe centromerinė plazmidė su išpjauta centromerinės DNR dalimi dažniausiai yra nestabili,
nes joje centromera nesusidaro. Tačiau kartais tokiose plazmidėse centromera vis dėlto formuojasi
ir plazmidės tampa stabilios.

Bent keturių tipų duomenys rodo, kad specifinės DNR sekos nebūtinos centromerų susidarymui, o
pats centromerų susidarymas greičiausiai yra epigenetinis procesas (49 pav.).
1. Aukštesniųjų eukariotų centromeras sudaro nuo kelių šimtų iki kelių tūkstančių kilobazių tan-
demiškai pasikartojančių sekų. Tiriant šias sekas, nenustatyta akivaizdaus konservatyvumo.

222
 Tuo pat metu nustatyta, kad centromeriniai chromosomų regionai, perkelti iš vienų organizmų į
kitus, išlaiko savo funkcionalumą.
2. Mitoziškai stabilios žmogaus izodicentrinės chromosomos turi dvi centromeras, kurias sudaro
centromerinė α satelitinė DNR, tačiau tik viena iš šių centromerų yra funkcionali. Tai rodo, kad
vien tik α satelitinės DNR neužtenka funkcionaliai centromerai susiformuoti. Jei tokiose izodi-
centrinėse chromosomose sumažinamas atstumas tarp centromerų iki <10 Mb, abi centromeros
pasidaro funkcionalios. Taigi šie tyrimai rodo, kad viena iš centromerų izodicentrinėse chro-
mosomose yra inaktyvinama epigenetiškai, bet ne dėl mutacijų.
3. Žinoma, kad, chromosomai praradus centromerą arba jai inaktyvavusis, kartais tokiose chro-
mosomose susiformuoja naujos funkcionalios centromeros, vadinamosios neocentromeros. Nu-
statyta, kad tokios funkcionalios neocentromeros gali formuotis iš normalios “necentromerinės”
žmogaus ir drozofilos DNR. Taigi centromeros susiformuoja ne tik tuose chromosomų regionuo-
se, kur yra pasikartojančios satelitinės DNR sekos, bet ir kituose regionuose, kur pasikartojančių
sekų nėra. Ištyrus neocentromeros DNR seką, nustatyta, kad ji 100 proc. atitinka tėvinę DNR
seką iš to paties chromosomos regiono, kuriame vėliau susiformavo neocentromera.
4. Mielėse Schizosaccharomyces pombe centromerinė plazmidė su išpjauta dalimi centromerinės
DNR dažniausiai yra nestabili, nes joje centromera nesusiformuoja. Tačiau kartais tokiose
plazmidėse centromera vis dėlto susiformuoja ir plazmidės tampa stabilios.
Jau neabejojama, kad centromeros gali formuotis daugelyje skirtingų chromosominės DNR vietų,
vis dar neaišku, kaip centromeros formavimasis priklauso nuo nukleotidų sekų šiose vietose. Kaip mi-
nėta, nėra universalios centromerinės DNR sekos, tačiau daugelis organizmų turi tai rūšiai būdingas
DNR sekas, esančias centromerose. Pavyzdžiui, žmogaus centromerose randama α satelitinė DNR,
pelių centromerose – šalutinė satelitinė DNR. Taigi, formuojantis centromeroms, tam tikra DNR gali
turėti biologinį pranašumą prieš kitas sekas. Gali būti, kad kai kurios pirminės DNR sekos lemia tam
tikras antrinės ar tretinės DNR struktūros savybes, ir būtent dėl šių ypatybių tokia DNR labiau tinka
centromeroms formuotis lyginant su kita DNR. Neseniai nustatyta, kad α satelitinė DNR, DNR iš
žmogaus neocentromeros ir iš mielių Saccharomyces cerevisiae centromeros turi bendrų struktūrinių
savybių. Šios bendrosios savybės yra neilgos (5–7 b.p.) dvigubos diadinės simetrijos sekos ir trumpi
konservatyvūs bazių motyvai (GTGT), esantys šalia diadinės simetrijos sekų. Diadinės simetrijos se-
kos gali formuoti smeigtuko galvutės struktūras, prie kurių efektyviai jungiasi tokie centromerose su-
tinkami baltymai kaip HMGA ir topoizomerazė II.
Tokio pobūdžio centromerinės DNR tyrimai gali būti perspektyvūs, nes manoma, kad informaci-
niai signalai koduojančioje ir nekoduojančioje DNR yra skirtingi. Koduojančioje DNR biologinė in-
formacija slypi nukleotidų sekoje, o nekoduojančioje DNR biologinė informacija slypi sekų super-
struktūrose, tokiose kaip simetrija arba purinų ir pirimidinų pasikartojimų ritme.

223
 Centromeroje randami bent šeši „pamatiniai“ kinetochoro baltymai. CENP–A, CENP–B ir CENP–
C baltymai taip sąveikauja ir su centromerine DNR. CENP–H, CENP–I (hMis6) ir hMis12 yra paly-
ginti neseniai atrasti baltymai. Visi šie baltymai, išskyrus CENP–B, yra būtini kinetochoro funkciona-
vimui ir randami visose aktyviose centromerose. Jei bent vieno iš šių baltymų trūksta, negali normaliai
vykti mitozė.
CENP–A baltymas jau aprašytas anksčiau (skyriuje apie histonų variantus). Jis yra histono H3 va-
riantas, pakeičiantis pastarąjį centromerose. Pagrindinis skirtumas tarp dviejų baltymų – N galo regio-
nas, todėl CENP–A baltyme nevyksta kai kurios potransliacinės histonų modifikacijos. CENP–A bal-
tymas rastas visų tirtų eukariotų centromerose. Jo trūkumas sutrikdo kitų kinetochoro baltymų prisi-
jungimą prie centromeros ir kartu mitozę. Tačiau vien tik CENP–A baltymo nepakanka, kad susifor-
muotų funkcionali centromera. Jei yra CENP–A baltymo hiperekspresija, jis jungiasi prie įvairių
chromosomų pečių vietų. Prie šių vietų taip pat prisijungia ir kai kurie kinetochoro baltymai, tačiau
aktyviosios centromeros nesusiformuoja. S. pombe centromerose, kurios yra nedidelės, CENP–A bal-
tymas yra susijungęs su visa DNR, esančia centromeroje. Tačiau labiau sudėtingose centromerose, to-
kiose kaip žmogaus ar kitų žinduolių, su CENP–A susijungęs chromatinas išsidėsto ne ištisai, bet su
pertrūkiais, t.y. tarpus užima chromatino blokai, turintys kanoninį histoną H3. Panaši struktūra randa-
ma ir kituose organizmuose (drozofiloje, kukurūzuose, vairenyje). Tam tikrą analogiją galima rasti ir
su holocentrinėmis centromeromis, esančiomis kai kurių nematodų ir vabzdžių chromosomose. Holo-
centrinės centromeros yra išsidėsčiusios per visą chromosomos ilgį, o ne vienoje sutelktoje chromo-
somos vietoje. C. elegans chromosomose atlikti tyrimai rodo, kad joje baltymas HCP–3CENP–A yra išsi-
dėstęs nedidelėmis sankaupomis per visą chromosomos ilgį ir tų sankaupų vietose gali formuotis kine-
tochorai, prie kurių tvirtinasi verpstės mikrovamzdeliai. Panašu, kad nutrūkstamas CENP–A baltymo
išsidėstymas yra būdingas visiems daugialąsčiams eukariotams, o susiformuoti jis galėjo amplifikuo-
jantis paprastam funkciniam vienetui, panašiam į S. pombe centromerą.
hMis12 išsidėsto centromerose nepriklausomai nuo CENP–A. Šis baltymas randamas S. cerevi-
siae, S. pombe ir žmogaus centromerose, jo homologai aptikti kitų žinduolių, Arabidopsis thaliana ir
Caenorhabditis elegans organizmuose, tačiau nerasta drozofiloje. hMis12 išsidėsto centromerose viso
ląstelės ciklo metu. Trūkstant hMis12, sutrinka chromosomų išsiskyrimas mitozėje, o centromeros pra-
randa CENP–I ir CENP–H baltymus. Įdomu tai, kad hMis12 pašalinimas iš centromerų niekaip nevei-
kia CENP–A baltymo lokalizacijos. Tai rodo, kad centromeros ir kinetochoro baltymai formuoja kom-
pleksus hierarchiškai ir tarpusavyje priklausomai.
CENP–B baltymas taip pat išsidėsto chromosomose nepriklausomai nuo CENP–A baltymo. Jis
yra vienintelis centromeros baltymas, kurio prisijungimas priklauso nuo specifinių 17 bp ilgio sekų
(CENP–B „dėžučių“), esančių α satelitinėje žmogaus DNR ir centromerinėje pelės šalutinėje sateliti-
nėje DNR. Mielės S. pombe turi tris CENP–B baltymo homologus, kurie jungiasi prie pasikartojančių
sekų, esančių centromeroje, ir taip užtikrina taisyklingą chromosomų segregaciją. Žinduolių centrome-

224
rose CENP–B funkcija yra žymiai mažiau aiški, nes kai kurios centromeros gali funkcionuoti (žmo-
gaus ir pelės Y chromosomos centromeros ir žmogaus neocentromeros) ir be jo. Maža to, CENP–B
jungiasi tiek prie aktyvių, tiek ir prie neaktyvių centromerų. Panašu, kad CENP–B neatlieka kažkokių
specifinių centromerinių funkcijų, o greičiau yra susijęs su heterochromatino formavimusi pasikarto-
jančiose DNR sekose. Todėl gali būti, kad jis randamas centromerose tik todėl, kad čia yra jo prisijun-
gimo prie α satelitinės DNR vietos.
Likusių centromeros „pamatinių“ baltymų: CENP–C, CENP–I ir CENP–H, išsidėstymas centro-
meroje priklauso nuo kitų baltymų, todėl jie užima žemesnę padėtį kinetochoro baltymų hierarchijoje.
CENP–C jungiasi prie centromerinės DNR, tačiau nepasižymi jokiu sekų specifiškumu, jo išsidėsty-
mas priklauso nuo CENP–A, esančio žmogaus chromosomų centromeroje, o viščiuko DT40 ląstelių
linijos chromosomose – dar ir nuo CENP–I ir CENP–H. Nustatyta, kad CENP–C gali jungtis prie tokio
paties tipo α satelitinės DNR kaip ir CENP–B, tačiau neaišku, ar abu baltymai užima tuos pačius, ar
skirtingus DNR domenus. Anksčiau manyta, kad CENP–I yra pagrindinis kinetochoro baltymas, nes jo
homologas mielėse S. pombe, Mis6, yra reikalingas CENP–A baltymo homologui, Cnp1, prisijungti
prie šių mielių chromosomų centromerų. Tačiau CENP–I yra visiškai nebūtinas CENP–A prisijungi-
mui kitų organizmų centromerose. CENP–H kartu su CENP–A, CENP–C ir CENP–I yra susijungęs su
centromera viso ląstelės ciklo metu.
Be centromerai specifinių CENP šeimos baltymų centromeroje randama nespecifinių baltymų. Ta-
čiau jie centromeroje gali atlikti specifines funkcijas. Tarp tokių baltymų paminėtini į ubichitiną pana-
šus baltymas SUMO–1, topoizomerazė II, HMGA1, HP1, SU(VAR) baltymai ir po-
li(ADP)ribozilpolimerazė (PARP). Atrodo, kad PARP pasižymi didesniu afiniškumu centromerai, pa-
lyginti su kitomis chromosomos vietomis.
Poravimosi domenu vadinama vidinė centromeros dalis, kuria sąveikauja seserinės chromatidės.
Poravimosi domene randama dviejų tipų baltymų. Pirmųjų – CLIP (angl. chromatid linking proteins)
yra tiek centromeros, tiek ir chromatidžių kontaktų vietose, antrųjų – INCENP (angl. inner centromere
proteins) – yra centromeros kontaktų vietose. Dabar nustatyti du tokie baltymai viščiuko ląstelėse (135
kDa ir 155 kDa) ir vienas baltymas žmogaus ląstelėse (140 kDa). Abiejų tipų baltymai praranda savo
ryšį su chromosomomis, atsiskyrus chromatidėms, o INCENP baltymai „persikrausto“ ant mitozinės
verpstės, kur jie atlieka citoskeleto funkciją. Šių dviejų baltymų klasių išsidėstymas chromosomoje
rodo, kad poravimosi domenas centromeroje ir chromatidėse gali skirtis. Tai gali būti susiję su skirtin-
gais sąveikų tipais šiuose domenuose. Pavyzdžiui, chromatidės yra daug glaudžiau susijusios centro-
meroje ir tokią sąveiką sunku išardyti net kolcemidu. Tuo tarpu chromatidės kitose chromosomų daly-
se atsiskiria be didesnio vargo. Taigi centromeros poravimosi domenas yra paskutinis taškas, siejantis
seserines chromatides iki anafazės pradžios ir chromatidžių atsiskyrimo.

225
 A. Saccharomyces cerevisiae centromera B. Schizosaccharomyces pombe centromera

Verpstės
Verpstės
mikrovamzdelis
mikrovamzdeliai

Išoriniai kinetochoro Išoriniai

baltymai, tarp jų ctf3 kinetochoro
Mf2 baltymai
Mtw1 Sim4 Heterochromatinas:
Nnf Mis6 H3K9 metilinimas
Mis12
Cnp3

H3 Cse4 Swi6 Swi6

Cnp1
Cbh1 Cbh1
Cbh2 Cbh2 Euchromatinas
CBF3 Abp1 Abp1
CBF1
otr imr cnt imr otr
DNR cdeI cdeII cdeIII DNR
Unikali DNR 15–30 kb Unikali DNR
125 bp
35–110 kb

Išoriniai kinetochoro baltymai

C. Žmogaus centromera
Verpstės
mikrovamzdeliai Vištos
CENP-H CENP-I CENP-C DT40
ląstelės
Mis12 CENP-A

Išoriniai kinetochoro baltymai

Išoriniai kinetochoro
baltymai Žmogaus
CENP-H CENP-I CENP-C ląstelės
CENP-A CENP-I
nukleosomos hMis12
CENP-H Mis12 CENP-A CENP-B
CENP-C
? ? ? ? ? ? ? ? ?
HP1 HP1 HP1 HP1 HP1 HP1 HP1 HP1 HP1 HP1 HP1

CENP-B
Euchromatinas: Euchromatinas arba Heterochromatinas:
H3K4 metilinimas heterochromatinas? H3K9, H3K27 metilinimas
α-II sat α-I satelitai α-II satelitai

Unikali DNR 500–1500 kb Kiti pasikartojimai Unikali DNR

Kiti pasikartojimai 200–4000 kb

50 pav. Mielių ir žmogaus centromerų struktūra

A – santykinai paprasta Saccharomyces cerevisiae centromera yra išsidėsčiusi 125 bp DNR regio-
ne, sudarytame iš trijų funkcinių elementų. cdeII turi daug AT porų ir gali jungtis su centromerine
nukleosoma Cse4CENP–A. Pirminis centromeros determinantas yra cdeIII, prie kurio jungiasi CBF3,
būtinas kitų kinetochoro baltymų prisijungimui. Prie cdeI jungiasi CBF1. Šis kompleksas nebūtinas
centromerai susidaryti, tačiau be jo, ląstelėms dalijantis, yra pametamos chromosomos. S. cerevi-
siae ląstelėse trijų pamatinių žmogaus kinetochoro baltymų Mif2CENP–C, Mtw1MIS12 ir NnfCENP–H
homologai egzistuoja kaip didesnių daugiabaltyminių kompleksų dalis. B – Schizosaccharomyces
pombe centromerinė DNR turi nekonservatyvius 4,1 kb centrinį šerdies (cnt) ir vidinį pasikartojimų
elementus (imr), kuriuose randamas ir centromerinis histonas Cnp1CENP–A. Prie išorinių pasikarto-
jimų elementų (otr) jungiasi trys CENP–B homologai (Cbh1, Cbh2, Abp1) ir dalyvauja formuojan-
tis heterochromatinui. C – žmogaus chromosomose kinetochoras surenkamas ant α satelitinės DNR
„α–I“ pošeimio sekų, kurios yra homogeniškos ir turi daug 17 bp CENP–B dėžučių. Pilkame ir
rausvame stačiakampiuose parodytas hierarchinis ir tarpusaviui priklausomas pamatinių kinetocho-
ro baltymų susikaupimas stuburinių (vištos ir žmogaus) ląstelėse.

Dar vienas itin svarbus centromeros elementas – heterochromatinas. Eukariotų ląstelėse hetero-
chromatinas dažniausiai (bet ne išimtinai) randamas pericentromeriniuose chromosomų regionuose.
Heterochromatinas glaudžiai susijęs su kartotinėmis DNR sekomis, tačiau jo formavimasis yra epige-
netinis procesas. Pirmiausia vyksta histonų N galo uodegų potransliacinės modifikacijos, būtent H3K9
dimetilinimas arba trimetilinimas, H3K27 monometilinimas ir hipoacetilinimas. Po to vyksta baltymo

226
HP1 susijungimas ir galiausiai – DNR esančio citozino metilinimas. Heterochromatino reikšmę cen-
tromeros funkcionavimui rodo jau tai, kad visų eukariotų (išskyrus S. cerevisiae) centromeriniuose ar
pericentromeriniuose regionuose yra heterochromatino. Jo pašalinimas iš šių regionų stabdo chromo-
somų išsiskyrimą. Manoma, kad pericentromerinis heterochromatinas atlieka įvairias funkcijas: sudaro
fizinį barjerą tarp centromeros ir chromosomų pečių euchromatino, blokuoja mejozinę rekombinaciją
ir svarbiausia – pritraukia kohezino kompleksus į centromerinį regioną. Po DNR replikacijos kohezi-
nas palaiko seserinių chromatidžių sukibimą per visą chromosomos ilgį, o centromeroje dar atlieka ir
specifinę funkciją, padėdamas taisyklingai orientuoti kinetochorus. Taip užtikrinamas taisyklingas
chromosomų išsiskyrimas mitozės metu.

Pamatiniai kinetochoro baltymai

CENP-A
CENP-B
CENP-C, CENP-H, hMis12 ir
CENP-I

Suintensyvėjęs
jungimasis prie Verpstės
karkaso arba mikrovamzdeliai
matrikso

Išoriniai kinetochoro baltymai:

mikrovamzdelių prisijungimas
mikrovamzdelių varikliai
kontrolės punkto valdymas
Heterochromatinas:
H3K9 ir H3K27 metilinimas
HP1 prisijungimas

Kohezinas Euchromatinas arba

Nukleosomos heterochromatinas?

Euchromatinas:
H3K4 metilinimas

51 pav. Erdvinis žmogaus centromeros modelis

Centrinėje centromeros dalyje kohezinas pavaizduotas pilka spalva. Kairėje DNR grandinėje unika-
lios sekos pavaizduotos žaliai, pasikartojančios sekos – tamsiai mėlynai, αII satelitinė DNR – vio-
letine spalva, αI satelitinė DNR – oranžine spalva, karkaso arba matrikso baltymai – pilka spalva.
Dešinėje DNR grandinėje CENP–A parodytas raudonai, CENP–B – šviesiai žaliai, CENP–C,
CENP–H, hMis12 ir CENP–I – tamsiai violetine, heterochromatinas – geltonai, euchromatinas –
mėlynai, neaiškaus statuso chromatinas – pusiau mėlynai, pusiau geltonai.

Nepaisant pakankamai intensyvių centromerinės DNR ir centromeros baltymų tyrinėjimų, mole-

kulinė centromeros struktūra nėra visiškai aiški. Koks tai sudėtingas kompleksas, galima matyti iš 50
pav., kuriame pavaizduota mielių S. cerevisiae, S. pombe ir žmogaus chromosomų centromeros struk-
tūra. Vaizdas dar sudėtingesnis, kai visą šią struktūrą bandoma pavaizduoti erdviškai, t.y. taip, kaip ji

227
realiai funkcionuoja gyvojoje ląstelėje. Remiantis neseniai atliktų žmogaus ir drozofilos chromosomų
dekonvoliucinės mikroskopijos tyrimų duomenimis, sukurtas ir toks modelis (51 pav.).
Jau minėta, kad daugelis organizmų rūšių neturi specifinių centromerinės DNR sekų, kuriuos nu-
lemtų centromeros susiformavimą. Todėl centromeros susidarymas greičiausiai yra epigenetinis proce-
sas. Analizuojant epigenetinius centromeros susiformavimo mechanizmus, galima paminėti keletą hi-
potezių.
1. Centromeros susiformavimo vieta gali būti pažymėta specifiniais baltymais, gebančiais jungtis
su DNR arba tam tikros struktūros DNR (CENP–A, CENP–C, PARP ir kt.). Realiausias tokių baltymų
kandidatas yra CENP–A.
2. Centromeros susiformavimo vieta gali būti pažymėta chemiškai. Gali būti keletas tokios chemi-
nės modifikacijos variantų.
Metilinimas. Pirmiausia centromeros DNR gali būti metilinima. Nustatyta, kad pelių centromerinė
DNR yra hipermetilinta. Panašūs rezultatai gauti tiriant žmogaus centromerų α satelitinę DNR.
Acetilinimas. Žmogaus, drozofilos ir mielių Schizosaccharomyces pombe centromerų chromatine
yra hipoacetilinti histonai H3/H4. Beje, jau minėta, kad DNR metilinimo ir histonų hipoacetilinimo
derinys labai efektyviai palaiko chromatino heterochromatininį būvį. Taigi toks derinys gali būti pa-
kankamai efektyvus, pažymint chromatiną, iš kurio vėliau formuojasi centromera.
Fosforilinimas. Žinoma, kad histonų H1 ir H3 fosforilinimas yra būtinas taisyklingai chromoso-
mų segregacijai ir kondensacijai tiek mitozėje, tiek ir mejozėje. CENP–A, centromerinis histono H3
variantas, taip pat gali būti fosforilinamas. Fosforilinimas prasideda chromosomų pericentromeriniuose
regionuose G2 stadijoje ir sinchroniškai su chromosomų kondensacija plinta per visą chromosomos
ilgį. Chromatinas fosforilintas visos anafazės metu, fosforilinimas išnyksta pasibaigus mitozei.
Poli(ADP)ribozilinimas. Nors poli(ADP)ribozilpolimerazė ir randama žinduolių centromerose,
poli(ADP)ribozilinimo reikšmė centromerų formavimuisi dar neištirta.
Ubichitininimas. Kol kas trūksta žinių apie ubichitininimo reikšmę, nors neseniai nustatyta, kad
CENP–C baltymo funkcijas gali reguliuoti ubichitino šeimos baltymas SUMO–1.
3. Centromerų susiformavimo vietą gali lemti sinchroninė centromerinio regiono replikacija ati-
tinkamoje ląstelės ciklo stadijoje, kai vyksta specifinių centromeros baltymų sintezė. Tokie specifiniai
baltymai gali konkuruoti su histonais ir susijungti su naujai replikuota DNR. Geriausias kandidatas į
tokius baltymus – CENP–A, kuris yra panašus į histoną H3, gali atlikti jo funkcijas (jungtis į nukleo-
somas), tačiau jo ir histono H3 maksimalios sintezės laikas gerokai skiriasi: H3 yra sintetinamas anks-
tyvojoje S stadijoje, o CENP–A – vėlyvojoje S ir ankstyvojoje G2 stadijoje. Jei buvo konstruojamas
CENP–A genas, kurios ekspresiją reguliavo H3 promotorius, CENP–A baltymas prie centromeros ne-
prisijungdavo. Be to, nesusiformuodavo ir neocentromeros.
4. Jau egzistuojantis centromeros chromatinas replikacijos metu gali sudaryti matricą naujam cen-
tromeros chromatinui. Dalis jau egzistuojančios centromeros baltymų iškart po replikacijos persikelia į

228
naujai sintetintą centromeros chromatiną ir taip jį „pažymi“. Trūkstamas kiekis centromeros kompo-
nentų prisijungia vėliau.
Pagrindinė centromeros funkcija – padėti prie chromosomos prisitvirtinti mitozinės verpstės mik-
rovamzdeliams. Pastarųjų padedamos chromosomos juda į skirtingus besidalijančios ląstelės polius.
DNR kiekis, tenkantis vienam mikrovamzdeliui, yra gana pastovus ir įvairių rūšių skiriasi ne daugiau
kaip 50 kartų. Tuo tarpu centromerinės DNR kiekis skiriasi 3–4 eilėmis, nors genomo dydžiai skiriasi
iki 300 kartų. Vadinasi, evoliucijos metu centromera tik darėsi sudėtingesnė, kad prie jos galėtų prisi-
tvirtinti daugiau mikrovamzdelių. Iš tikrųjų prie pirmuonių ir daugumos mielių chromosomų centro-
meros gali prisitvirtinti 1 mikrovamzdelis, prie drozofilos – 6–21, prie žmogaus – 20–30, prie augalų –
apie 120. Toks evoliucinis kelias gali būti susijęs su subtiliais mitozės skirtumais, egzistuojančiais tarp
pirmuonių primityvios mitozės ir aukštesniųjų eukariotų mitozės: pastarųjų ląstelėse mikrovamzdeliai
auga iš branduolio polių į centrą. Todėl chromosomoms reikia gana efektyvaus mikrovamzdelių gau-
dymo mechanizmo. Taigi, nors chromosomų judėjimui visiškai pakanka vieno mikrovamzdelio, cen-
tromeros dydis yra toks, kad jų galėtų prisijungti kur kas daugiau. Tačiau kelių mikrovamzdelių prisi-
jungimas gali sukelti ir kai kurių papildomų struktūrinių problemų. Jei prisijungę mikrovamzdeliai yra
nevienodai orientuoti, tokia chromosoma elgiasi kaip dicentrinė: anafazės metu ji gali sudaryti tiltą ir
blokuoti tolesnį ląstelės dalijimąsi. Vadinasi, chromosomos turi turėti efektyvų mechanizmą, signali-
zuojantį apie pakankamą prisijungusių mikrovamzdelių kiekį. Gavusios tokį signalą, chromosomų cen-
tromeros daugiau nebesijungia su mikrovamzdeliais. Ląstelės taip pat gana efektyviai taiso mikro-
vamzdelių prisijungimo klaidas. Pavyzdžiui, žiogo spermatocituose, naudojant specialią videodomik-
roskopiją, aptikta, kad jau prisitvirtinę mikrovamzdeliai atsikabina nuo kinetochorų, jeigu abu mikro-
vamzdeliai yra iš vieno poliaus ir dėl to abi chromosomos chromatidės pradeda judėti į tą patį polių. Po
to prisitvirtinimas vyksta iš naujo, kol neprisijungia teisingai orientuoti mikrovamzdeliai. Žiogo sper-
matocituose toks mikrovamzdelių perorientavimas trunka 10–20 minučių.
Taigi chromatino organizacija chromosomose, taip pat ir chromosomų struktūra yra glaudžiai susi-
jusios su chromosomų funkcijomis. Šios funkcijos yra daugialypės ir ne tik užtikrina tolygų genomo
pasiskirstymą, bet palengvina ir dukterinių ląstelių susiformavimą.

5.1.2. Telomera

Telomeros yra eukariotinių chromosomų fiziniai galai. Telomeros yra nepaprastai svarbios chro-
mosomai, kaip funkciniam vienetui išlaikyti. Pirma, telomeros uždengia chromosomų galus ir taip sta-
bilizuoja – apsaugo nuo irimo ir rekombinacijos. Antra, telomeros saugo chromosomas, kad šios nesu-
trumpėtų replikacijos metu.
Telomeros koncepciją 1930–1940 m. sukūrė Hermanas Mulleris (tyrinėdamas drozofilą) ir Barba-
ra McClintock (tyrinėdama kukurūzus). Tirdamas chromosomų persitvarkymo dažnius ir tipus po ap-
švitinimo rentgeno spinduliais, H. Mulleris nustatė, kad galinės delecijos ir galinės inversijos ypač yra

229
retos. Remdamasis šiais duomenimis, H. Mulleris nusprendė, kad chromosomų stabilumui reikalingos
specialiosios struktūros, kurias jis pavadino telomeromis. B. McClintock, tyrinėdama chromosomų
trūkių likimą ląstelėje, patvirtino šią koncepciją. Jos eksperimentuose laisvi chromosomų galai buvo
gaunami tuo metu, kai dicentrinė chromosoma bandydavo išsiskirti mejozės anafazės stadijoje. Ka-
dangi dicentrinė chromosoma turi dvi centromeras, tai atsitikdavo taip, kad centromeros bandydavo
judėti į priešingus ląstelės polius. Jei tokios dicentrinės chromosomos trūkdavo, jų galai likdavo reak-
tyvūs ir dažnai susijungdavo vienas su kitu. Taip susiformuodavo nauja dicentrinė chromosoma ir vi-
sas ciklas pasikartodavo iš naujo. Tuo tarpu kitų chromosomų galai buvo stabilūs ir nesijungdavo nei
su atvirais dicentrinių chromosomų galais, nei su kitų chromosomų centromeromis.
Taigi telomeros yra tarsi šalmas, apsaugantis chromosomų galus. Telomeros taip pat svarbios erd-
vinei interfazinio branduolio struktūrai. Daugelyje ląstelių telomeros yra išsidėsčiusios prie branduolio
membranos ir pasisukusios 180° kampu centromerų atžvilgiu. Be to, telomeros yra trumpalaikių aso-
ciacijų tarp homologinių ir nehomologinių chromosomų tarpininkės. Pavyzdžiui, pirmojo mejozės da-
lijimosi profazės stadijoje daugelio rūšių chromosomos sudaro vadinamąją „puokštę“, kurioje visos
telomeros yra susitelkusios vienoje vietoje šalia branduolio apvalkalėlio. Dvisparnių politeninėse
chromosomose telomeros yra atsakingos už nehomologinių chromosomų asociacijas. Telomeros tam
tikru būdu taip pat gali veikti ir genų ekspresiją. Pavyzdžiui, drozofilos ir Saccharomyces genties mie-
lių genų transkripcija yra inhibuojama, jei jie perkeliami prie telomeros. Ir atvirkščiai, tripanosomos
paviršinio antigeno genas yra transkribuojamas tik tada, kai jis yra telomeroje. Kol kas nežinoma, ar
tokie telomeros efektai yra susiję su telomeros padėtimi branduolyje, ar su skirtinga chromatino struk-
tūra, esančia telomeroje. Telomeros taip pat saugo chromosomas nuo sutrumpėjimo replikacijos metu.
DNR polimerazė gali sintetinti DNR tik 5'–3' kryptimi ir negali pradėti DNR sintezės de novo: jai rei-
kalingas pradmuo, kuriuo dažniausiai yra RNR. Pašalinus pradmenį, naujai sintetintų DNR grandinių
5' galuose lieka tarpai. Nuo tokio laipsniško genetinės informacijos praradimo chromosomą apsaugo
telomeros. Nustatyta, kad telomerinės DNR trūkumas susidaro ne tik dėl eukariotų DNR replikacijos
savybių, bet ir dėl to, kad tuoj po replikacijos 5’ DNR galas yra atakuojamas specifinių egzonukleazių.
Telomera, jei ją apibrėžtume molekulinės biologijos terminais, yra struktūra, dažniausiai esanti
eukariotų chromosomų galuose ir sudaryta iš paprastų tandemiškai pasikartojančių DNR sekų ir bal-
tymų, kurie specifiškai prisijungia prie šių sekų.
Ištirtos daugelio organizmų telomerinės DNR sekos (4 lentelė). Nustatyta, kad jos yra trumpos
tandeminės sekos, kurių bendra formulė yra (T/A)1–4(G)1–8. Tai reiškia, kad pasikartojantis DNR blo-
kas turi nuo 1 iki 4 timino ar adenino nukleotidų ir 1–8 guanino nukleotidus. Pavyzdžiui, žmogaus te-
lomerinė DNR yra sudaryta iš 250–1500 pasikartojančių sekų TTAGGG. Dauguma organizmų turi
tiksliai apibrėžtą telomerinę seką, tačiau kitų organizmų ši seka yra gana heterogeniška, pavyzdžiui,
Saccharomyces genties mielių ji yra (G)2–3(T)(GT)1–3. Telomerinių sekų skaičius įvairiuose organiz-
muose gali būti skirtingas: nuo 20 n.p iki kelių tūkstančių n.p. Be to, beveik visuose organizmuose te-

230
lomerinės DNR skaičius skirtingų chromosomų telomerose skiriasi. Jis gali kisti ir individualios raidos
metu: žmogaus spermatozoidų terminalinis restrikcijos fragmentas yra maždaug 5 kb ilgesnis, palygin-
ti su to paties individo kraujo ląstelėmis. Taigi telomeros yra gana dinamiškos struktūros. Jos gali ir
ilgėti, ir trumpėti, o tai lemia įvairių procesų pusiausvyra: replikacija ir rekombinacija ilgina telomeras,
o nebaigta replikacija arba egzonukleazių poveikis jas trumpina.
Telomerinės sekos pasižymi kai kuriomis neįprastomis savybėmis in vitro. Pavyzdžiui, neidentiš-
kos telomerinės sekos geba hibridizuotis tarpusavyje, o kai kurie iš tokių hibridų yra nepaprastai stabi-
lūs. Be to, jose gali susidaryti netradicinės G–G poros. Tačiau jokių panašių struktūrų nerasta in vivo.

4 lentelė. Kai kurių organizmų DNR pasikartojančios telomerinės sekos

Pasikartojanti telomerinė seka Organizmas
TTAGGG Homo sapiens (žmogus)
TTAGGG Physarium (pelėsinis grybas)
TTAGGG Didymium (pelėsinis grybas)
TTAGGG Neurospora (mikroskopinis grybas)
TTAGGG Trypanosoma (pirmuonis)
TTAGGG Crithidia (pirmuonis)
GGGGTT Tetrahymena (pirmuonis)
GGGGTT Glaucoma (pirmuonis)
GGG(GT)TT Paramecium (pirmuonis)
GGGGTTTT Oxytricha (pirmuonis)
GGGGTTTT Stylonichia (pirmuonis)
GGGGTTTT Euplotes (pirmuonis)
AGGGTT(TC) Plasmodium (pirmuonis)
TTTAGGG Arabidopsis (aukštesnysis augalas)
TTAGG Bombyx (vabzdys)
TTTTAGGG Chlamydomonas (dumblis)

Su telomerinėmis DNR sekomis yra susiję ir kai kurie baltymai. Vienas tokių baltymų – specifinis
telomeros replikacijos fermentas telomerazė, kuri pirmiausia buvo išskirta iš tetrahimenos, tačiau vė-
liau ji buvo rasta daugelyje kitų organizmų, todėl manoma, kad telomerazė yra universalus baltymas.
Be polipeptidinės grandinės telomerazę sudaro ir RNR, komplementari telomerinei sekai. Tam tikra
prasme telomerazė yra atvirkštinės transkriptazės atmaina. Tetrahimenos telomerazė, naudodama te-
lomerines sekas kaip substratą, prie jų prijungia iki 30 T2G4 pasikartojimų. Ši telomerazė kaip substra-
tą gali naudoti įvairių organizmų telomerines sekas, tačiau prie jų prijungia tik anksčiau minėtus pasi-
kartojimus. Tetrahimenos telomerazės veikimo schema pateikta 52 pav. Neseniai atlikti tyrimai paro-
dė, kad ši telomerazė geba prijungti telomerines sekas ne tik prie specifinės telomerinės sekos, bet ir
prie DNR, neturinčios telomerinių sekų. Tačiau tokiu atveju ši DNR turi būti atitinkamos struktūros:
jos 3' gale turi būti ne trumpesnė kaip 20 n.p. ilgio viengrandininės DNR nuosvyra. Eksperimento in
vitro sąlygomis tetrahimenos telomerazė gali prijungti telomerines sekas ir prie bet kokios viengrandi-
ninės DNR.

231
 52 pav. Tetrahimenos telomerazės veikimo modelis
Telomerazę sudaro du baltyminiai subvienetai – p95, p80 ir RNR subvienetas (RNR matrica).
Griovelis p95 subvienete vaizduoja telomerinio pradmens prisijungimo vietą; taškuota zona vaiz-
duoja domeną, galintį sąveikauti su nespecifiniu viengrandininės DNR pradmeniu. A – telomerinio
pradmens ir telomerazės kompleksas. B – netelomerinio viengrandininio pradmens ir telomerazės
kompleksas. C – nespecifinės dvigrandininės DNR, turinčios ne trumpesnę kaip 20 n. p. viengran-
dininės DNR nuosvyrą 3' gale, kompleksas su telomeraze.

Telomerazės dažnai randamos vėžinėse ląstelėse. Tai ir suprantama, nes vėžinės ląstelės intensy-
viai dalijasi, todėl jų telomeras reikia atgaminti. Telomerazės taip pat randama ir normaliuose žmogaus
audiniuose, pavyzdžiui, jos yra visuose embrioniniuose žmogaus audiniuose, išskyrus smegenis, tarp
16 ir 20-osios vystymosi savaitės. Telomerazės taip pat yra naujagimių limfocituose ir odos epitelio
ląstelėse. Tačiau jos nepavyksta rasti vyresnių nei 2 mėnesių kūdikių audiniuose. Be to, embrioninėse
ląstelėse, transplantuotose į pirminių ląstelių kultūrą, telomerazė visiškai išnyksta po pirmojo in vitro
pasažo.
Pažymėtina, kad ne visi organizmai turi standartines telomeras ir telomerazes. Pavyzdžiui, drozo-
fila neturi telomerinių sekų: jos chromosomų galuose yra išsidėstę du retrotranspozonai – HeT–A ir
TART. Abu priklauso ilgų disperguotų elementų šeimai LINE. Tačiau šie transpozonai neapsaugo
chromosomų galų nuo sutrumpėjimo. Todėl HeT–A ir TART retrotransopozonų sekų kiekis drozofilos
chromosomų galuose rodo transpozicijos dažnio ir terminalinių nukleotidų praradimo greičio balansą.
Kitoje dvisparnių gentyje – Chironomus taip pat nėra "klasikinių" telomerų. Chironomidų chromoso-
mų galuose yra dideli 50–200 kb ilgio sudėtingų tandemiškai pasikartojančių sekų blokai. Manoma,

232
kad šios sudėtingos pasikartojančios sekos galėjo išsivystyti iš paprastų telomerinių sekų. Chironomidų
telomerų ilgis yra palaikomas vykstant genų konversijai. Moskitų Anopheles gambiae chromosomų
galuose yra specifinė satelitinė DNR, kurios ilgis palaikomas rekombinacijos būdu. Manoma, kad dvi-
sparnių evoliucijos metu telomerazė buvo „pamesta“, todėl šiuose organizmuose išsivystė alternatyvūs,
su telomeraze nesusiję chromosomų galų apsaugos būdai.
Allium genties svogūnų chromosomų galuose arba netoli jų yra 375 n. p. ilgio sekų sudėtingi tan-
deminiai pasikartojimai. Augalams būdingos telomerinės sekos (TTTAGGG) svogūnai neturi. Telome-
razės jie taip pat neturi. Manoma, kad svogūnų telomeros ilgis taip pat palaikomas rekombinacijos bū-
du, tačiau jokių tiesioginių įrodymų, patvirtinančių šią hipotezę, nėra.
Nustatyta, kad kai kurios imortalizuotos ląstelių linijos in vitro, taip pat kai kurie mielių Kluyve-
romyces lactis kamienai gali išsaugoti telomerų ilgį, nors jose nėra telomerazės. Kluyveromyces atveju
tokiam telomerų ilgiui palaikyti svarbesnis RAD52 genas, kurio įprastinė funkcija yra DNR dvigrandi-
ninių trūkių reparacija rekombinacijos būdu. Galima tokio telomeros ilgį palaikančio mechanizmo
schema pateikiama 53 pav.

Normalaus ilgio
telomeros

Sutrumpėjusios
telomeros

Sutrumpėjusios telomeros
su prisijungusiais DSB
reparacijos baltymais

Dalies 5' grandinės

iškirpimas

RAD52 geno kontroliuojamas

telomeros ilgėjimas (naudojant
genų konversijos mechanizmą)

Naujos pailgėjusios
telomeros

53 pav. Telomerų ilgėjimo schema mielių Kluyveromyces lactis kamienuose, neturinčiuose telo-
merazės
Dvigubos linijos vaizduoja chromosomų galus, o tamsūs rutuliukai – prie telomerinių sekų prisi-
jungusius hipotetinius baltymus. Paryškintos linijos vaizduoja telomerines sekas be prisijungusių
baltymų. Normalaus ilgio telomeros pažymėtos žvaigždute. Kol telomeros yra normalaus ilgio, jos
kartu su baltymais efektyviai apsaugo chromosomų galus ir yra atsparios dvigrandininių DNR trū-
kių (DSB) reparacijos fermentams. Vykstant replikacijai, telomeros vis trumpėja. Pasiekus kritinį
ilgį, prie telomerų gali prisijungti DSB reparacijos fermentų kompleksas (atviros įvairios formos
figūros). DSB reparacijos fermentai sutrumpina telomerų 5' grandinę, sudarydami ilgą 3' nuosvyrą,
kuri gali suformuoti dupleksą su ilgesne teIomera ir inicijuoti telomeros ilgėjimo mechanizmą, ana-
logišką genų konversijai. Šis procesas priklauso nuo RAD52 geno veiklos. Pailgėjusi telomera yra
ilgesnė už matricinę telomerą.
233
 Telomerose yra specializuotų struktūrinių baltymų, apsaugančių telomerines sekas nuo suirimo,
sukeliamo nukleazių poveikio. Toks apsaugotos DNR grandinės ilgis yra 2–4 kartus didesnis už nukle-
osominio DNR fragmento ilgį. Be to, iš tokio apsaugoto fragmento ekstrahavus histoninius baltymus,
jis išlieka atsparus nukleazių poveikiui. Iš žmogaus ląstelių buvo išskirtas baltymas TRF1, specifiškai
susijungiantis su telomeromis. Manoma, kad pagrindinė jo funkcija – apsaugoti telomeras ir palengvin-
ti jų sąveiką su telomeraze. Iš mielių ląstelių buvo išskirtas TRF1 baltymo funkcinis analogas Rap1p.
Tačiau jo struktūra skiriasi nuo TRF1 baltymo struktūros. Abiejų baltymų bendra savybė – gebėjimas
sudaryti DNR struktūroje alkūnes (panašias alkūnes sudaro ir HMG baltymai). Taigi telomeriniai bal-
tymai gali keisti erdvinę telomerinio chromatino struktūrą. Tai, kad telomeriniai chromosomų galai
gali būti kitokios struktūros nei likusios chromosomos dalys, patvirtina ir kai kurie specifiniai chromo-
somų dažymo metodai. Pavyzdžiui, dažant chromosomas Giemsos dažais denatūruojančiomis sąlygo-
mis, kai chromosomos 30 minučių kaitinamos fosfatiniame buferyje 84°C temperatūroje, nusidažo tik
telomeriniai chromosomų regionai. Tai reiškia, kad visos kitos chromosomų dalys denatūruojant buvo
suardytos, išliko tik telomeros.
Kai kurių organizmų atskirose chromosomose egzistuoja ir tam tikra specifinė subtelomerinių re-
gionų struktūra. Geriausiai yra ištyrinėti mielių (Saccharomyces) subtelomeriniai regionai. Juose ran-
dami du specifiniai segmentai – Y' ir X. Y' yra konservatyvus 6,7 kb dydžio elementas. Jo gali būti iki
keturių tandeminių kopijų. X yra mažiau konservatyvus elementas, jo dydis varijuoja nuo 0,3 iki 3,7
kb. Y' yra arčiau chromosomos galo. Tarp X ir Y' taip pat tarp Y' tandeminių pasikartojimų yra G1–3T
sekų intarpai. Tokios pačios sekos būdingos šių mielių telomeroms. Intarpų ilgis yra 50–130 n.p. Tokie
vidiniai telomerinių sekų intarpai gali būti reikalingi telomeroms atgaminti, jei jos dėl kokių nors prie-
žasčių suiro ar buvo suardytos. X ir Y' replikuojasi vėlyvosios S stadijos metu. Abu segmentai turi au-
tonominės replikacijos sekas ARS, tačiau jos nebūtinos telomerų funkcionavimui ir replikacijai.
Viena būdingų subtelomerinių regionų savybių yra didelis jų variabilumas. Pavyzdžiui, nustatyti
mielių ir drozofilos tarplinijiniai subtelomerinių regionų dydžio skirtumai. Žmogaus lytinių chromo-
somų subtelomerinis regionas yra labai polimorfiškas. Plasmodium chromosomų ilgio didelė variacija
priklauso nuo subtelomerinių regionų dydžio. Toks subtelomerinių regionų ilgio variabilumas gali būti
susijęs su labai dideliu jų rekombinogeniškumu. Ši rekombinogeniškumą gali lemti pasikartojančios
DNR sekos, esančios subtelomeriniuose regionuose.
Nors ir labai paplitę, subtelomeriniai regionai nėra būtini chromosomos elementai. Pavyzdžiui,
bent viena iš mielių chromosomų iš viso neturi Y' elemento, o kai kuriose linijose I chromosoma yra
pati mažiausia iš mielių chromosomų – neturi ne tik Y', bet ir X elemento. Be to, subtelomerinės sekos
gali būti pašalintos iš mielių 3-ios chromosomos ir tai visiškai neveikia šios chromosomos stabilumo.
Pagal savo molekulinę struktūrą telomera yra specifinių pasikartojančių DNR sekų ir daugelio bal-
tymų kompleksas. 54 pav. parodyta tokio komplekso struktūra mielių Saccharomyces cerevisiae ir
žmogaus ląstelėse.

234
 54 pav. S. cerevisiae (A) ir žmogaus (B) telomerinių kompleksų schema
Telomeros gale parodytos prie viengrandininės DNR prisijungusios telomerazės, kurios sudarytos
iš kelių subvienetų. Telomerazę sudaro dvi pagrindinės dalys: telomerazės RNR (TER) ir telomera-
zės revertazė (TERT). Cilindrais pažymėtos nukleosomos. Kadangi prie jungties DNR gali jungtis
specifiniai telomeros baltymai (TRF1, TRF2, tankirazė), tai nukleosomų išsidėstymas gali būti ne-
reguliarus (paveiksle neparodyta).

Mielėse pagrindinis baltymas, prisijungiantis prie dvigrandininės telomerinės DNR, yra Rap 1p,
kuris taip pat jungiasi prie Sirp ir Rifp baltymų. Du dvigrandininių DNR trūkių reparacijos baltymai –
Ku70p ir Ku80p – taip pat rasti mielių telomerose. Telomerinės DNR viengrandininę nuosvyrą dengia
baltymas Cdc13p.
Žmogaus telomera taip pat yra multiproteininis kompleksas. Jame dvigrandininę telomerinę DNR
dengia TRF1 baltymas, prie kurio gali jungtis tankirazė ir TIN2. Tankirazė yra pirmasis telomerinis
baltymas, turintis katalitinį aktyvumą. Ji yra 142 kDa baltymas, turintis poli(ADP)ribozilpolimerazinį
aktyvumą, ir galinti ribozilinti TRF1 baltymą. Pastarasis ribozilintas praranda gebėjimą jungtis su
DNR. TRF2 baltymas išsidėsto šalia viengrandininės telomerinės DNR nuosvyros. Prie žinduolių
viengrandininės telomerinės DNR gali jungtis Ku šeimos baltymai, hnRNP šeimos nariai ir hnRNP A1
proteolizės produktas UP1. Jų reikšmė telomeros funkcijoms dar neaiški.
Nustatyta, kad ne mažiau kaip pusė visų žinduolių telomerų yra ne linijinės struktūros, bet sudaro
vadinamąsias t–kilpas (55 pav.). Kilpos susidaro kai viengrandininės DNR 3’ nuosvyra „paslepiama“
dvigrandininėje telomerinėje DNR, susidarant sąveikoms su komplementariais nukleotidais, esančiais
dvigrandininėje DNR. Kilpoms susidaryti būtinas TRF2 baltymas, kuris jungiasi būtent prie kilpos su-
sidarymo vietos, ten, kur viengrandininė DNR sąveikauja su dvigrandinine telomerine DNR. TRF1
dalyvauja susidarant erdvinėms kilpinėms struktūroms, sukabindamas dvigrandininius telomerinius
pasikartojimus. Šią funkciją atlikti jam padeda TIN2 baltymas.

235
 Kilpinės struktūros susidarymas blokuoja telomerazės veiklą, tačiau skatina telomerinių sekų re-
kombinaciją. Kilpinės struktūros susidaro telomerose iki tol, kol yra pakankamas dvigrandininės telo-
merinės DNR ilgis. Kai tokia DNR tampa per trumpa, kilpos nesusidaro ir telomeros yra atpažįstamos
kaip dvigrandininiai DNR trūkiai su visomis to pasekmėmis.
Telomerazės revertazės promotorinė sritis turi daugelio transkripcijos veiksnių prisijungimo vie-
tas. TERT geno ekspresiją skatina c–Myc onkoproteinas, Sp1 baltymas ir estrogenai. TERT geno eks-
presiją slopina WT1, p53, MZF–2 ir Mad1 baltymai. Telomerazės prisijungimą prie linijinės „atviros“
telomeros reguliuoja Cdc13 p (mielėse) baltymas arba jam analogiški baltymai. Prisijungimui taip pat
būtinas Ku80/Ku70 heterodimero ir Polα praimazės kompleksas. Telomerazės veikla yra inhibuojama
tada, kai atsistato pusiausvyrinis telomeros ilgis. Šis ilgis įvertinamas pagal Rap1 baltymo molekulių
skaičių (dažniausiai viena Rap1 molekulė prisijungia kas 15–18 bp telomerinės sekos). Tiesa, yra
duomenų, rodančių, kad svarbus ne Rap1 baltymo molekulių skaičius, o prie jo prisijungiančio Rif bal-
tymo molekulių skaičius (bent jau mielių telomerose).

NBS1
MRE11
PINX1 RAD50 TANK
1/2
TRF1 TRF2
TRF1
RAP1
Ku
TRF2
BLM
TRF2

ERCC1

XPF PTOP TIN2 TRF2

TRF2
Ku
POT1 ATM
TRF1
5' TRF2
TRF1 TRF2 3'

WRN

55 pav. Telomeros, sudarančios t–kilpą, schema

Turinti daug G viengrandininė DNR nuosvyra įsiterpia į dvigrandininę telomerinę DNR. DNR aso-
cijuoja su telomeros baltymais ir sudaro apsaugotą funkcionalią telomerą.

Mintis apie telomerų egzistavimą kilo stebint jų netekusias nestabilias chromosomas. Todėl sa-
vaime suprantama, kad naujų telomerų formavimasis yra labai retas, tačiau jis vyksta tam tikrose kai
kurių organizmų vystymosi stadijose. Kai kurių nematodų, tokių kaip Ascaris suum ir Parascaris
equorum, ląstelėse vyksta procesas, vadinamas chromatino diminucija (56 pav.). Chromatino diminu-
cijos metu iš kiekvienos chromosomos pašalinami heterochromatininiai segmentai, o likusios chromo-
somų dalys arba susijungia, arba fragmentuojasi, sudarydamos daug naujų chromosomų. Kadangi taip
susiformavusios mažesnės chromosomos yra stabilios, tai reiškia, kad jų galuose yra telomeros. Chro-
mosomos fragmentuojasi specialiuose CBR (angl. chromosome breakage regions) regionuose, bet iš-
kart po fragmentacijos prijungiamos 2–4 kb telomerinės TTAGGC sekos. Ištirtoje vienoje CBR sekoje

236
(o kiekvienam chromosomos regionui ji yra unikali) nepavyko rasti bent vienos egzistuojančios
TTAGGC sekos, tačiau tokios sekos nustatytos regionuose, labai artimuose CBR. Tai rodo, kad naujos
telomerinės sekos prisijungia padedant ne rekombinacijai, bet telomerazei. Pažymėtina, kad viena
chromatino diminucijos prielaidų yra ta, kad šiems nematodams būdinga holocentrinė, t.y. difuzinė,
centromera. Tai reiškia, kad mikrovamzdeliai gali prisitvirtinti prie įvairių chromosomos fragmentų,
todėl susidariusios po diminucijos naujos chromosomos gali sėkmingai funkcionuoti. Beje, eliminuo-
jamuose heterochromatininiuose regionuose kinetochorai nesusidaro ir mikrovamzdeliai prie jų nepri-
sitvirtina.

56 pav. Chromatino diminucija Cyclops furcifer ląstelėse

Pašalinti heterochromatino fragmentai yra išsidėstę ekvatorinėje plokštumoje.

Chromosomos taip pat fragmentuojasi formuojantis kai kurių infuzorijų somatiniams branduo-
liams. Daugumos infuzorijų kiekviena ląstelė turi vieną ar kelis diploidinius mikrobranduolius ir vieną
ar kelis poliploidinius makrobranduolius. Mikrobranduolių chromosomos yra tipiškos eukariotinės.
Poliploidiniai makrobranduoliai yra transkripcijos vieta: juose yra achromosominių DNR molekulių,
kurios susidaro iš mikrobranduolio chromosomų. Šis procesas yra gana sudėtingas, jo metu chromo-
somos yra karpomos, iš jų šalinamos tam tikros DNR sekos ir formuojasi naujos telomeros. Formuo-
jantis tetrahimenos makrobranduoliui, susidaro apie 200 naujų telomerų. Infuzorijos Oxytricha mak-
robranduolyje DNR yra labai smulki (0,4–20 kb), tačiau gausi (apie 107 DNR kopijų viename makrob-
randuolyje), todėl reikia daug naujų telomerų. Buvo sekvenuoti tiek tetrahimenos, tiek Oxytricha mik-
robranduolinės DNR regionai, homologiški makrobranduolinės DNR galams. Paaiškėjo, kad makrob-
randuolinės DNR telomerinės sekos nekoduojamos ją atitinkančiose mikrobranduolinės DNR dalyse,
t.y. makrobranduolinės DNR telomerinės dalys yra sintetinamos de novo.
Naujų telomerų susidarymo mechanizmai nepakankamai ištirti. Anksčiau buvo abejojama, ar, su-
sidarant naujoms telomeroms, tetrahimenos makrobranduoliuose dalyvauja telomerazė, kurios yra gau-
su šiame organizme. Abejonių kilo dėl to, jog dauguma tetrahimenos makrobranduolio DNR fragmen-
tų neturi telomerinio pradmens, reikalingo telomerazei veikti. Tačiau naujausi tyrimai parodė, kad te-
trahimenos telomerazė telomerines sekas gali prijungti ir prie DNR, kurioje nėra specifinio pradmens,
237
pakanka, kad susidarytų ne trumpesnė kaip 20 n.p. ilgio viengrandininės DNR nuosvyra dvigrandini-
nės DNR 3' gale. Šių nuosvyrų susidarymo būdai neaiškūs. Žinoma, kad, fragmentuojantis tetrahime-
nos DNR, jos nesusidaro iš karto. Gali būti, kad tetrahimenos DNR viengrandininės nuosvyros susida-
ro veikiant 3'–5' egzonukleazei: žinoma, kad toks procesas in vivo vyksta mielėse Saccharomyces ce-
revisiae, kai jose indukuojami DNR dvigrandininiai trūkiai (pavyzdžiui, apšvitinus mieles rentgeno
spinduliais).

5.2. Chromosomų periferijos struktūra

Mitozės pradžioje daugumos eukariotų ląstelėse branduolio membrana suyra ir vyksta vadinamoji
atvira mitozė. Chromatinas, interfazės stadijoje išsidėstęs branduolio viduje, dabar yra veikiamas ci-
toplazmos, chromosomos kondensuojasi ir vyksta mitozė. Pastarųjų metų tyrimai parodė, kad interfa-
zės stadijoje aplink chromosomas susidaro specifinės struktūros, vadinamos chromosomų periferija
arba chromosomų paviršiaus domenu.
Chromosomų periferiją sudaro nehistoniniai baltymai, asocijuoti su chromosomų paviršiumi. Spe-
cifiniai šiems baltymams antikūnai pažymi tik periferinę chromosomų dalį. Tuo tarpu žymint chromo-
somas antikūnais prieš histonus ar DNR, pažymimos ir giluminės chromosomų dalys. Chromosomų
periferijos baltymai lieka asocijuoti su chromosomomis ir po jų išskyrimo iš branduolio. Tiesioginę šių
baltymų sąveiką su chromosomomis rodo ir tai, kad jie susiję su chromosomomis per visas mitozės
stadijas.
Chromosomų periferijos tyrimai ilgai buvo neįmanomi, nes trūko efektyvių tyrimo metodų. Tik ci-
tocheminiais metodais pavyko rasti ribonukleoproteinus, esančius aplink chromosomas. Palyginti ne-
seniai chromosomų periferijos tyrimams buvo panaudota kriogeninė elektroninė mikroskopija, kai ti-
riamos kriogeniniais metodais paruoštos chromosomos. Tokiu atveju chromatinas tampa ne toks kon-
trastiškas, o chromosomų periferija išryškėja. Šie elektroninės mikroskopijos tyrimai parodė, kad
chromosomų periferiją sudaro dariniai, kurių struktūra labai skiriasi nuo chromatino struktūros.
Chromosomų periferija yra sudaryta iš glaudžiai supakuotų fibrilių ir tankių granulių, netolygiai
pasiskirsčiusių po visą chromosomą (57 pav.). Granulės dažnai yra susijusios filamentiniais siūlais, o
jų diametras svyruoja nuo 11 iki 16 nm. Daugelyje chromosomos vietų granulės tiesiogiai kontaktuoja
su chromatinu. Chromosomų periferijos struktūrų yra tiek tarpuose tarp chromosomų, tiek tarp chro-
matidžių. Baltymai, sudarantys chromosomų periferiją, yra išsidėstę tik periferijoje, bet ne kitose
chromosomų dalyse. Chromosomų periferijos ir chromosomų šerdinės dalies sąveika yra gana stipri: ji
neišyra net ląstelių hipotoninio šoko metu.
Chromosomų periferijos darinių randama visose chromosomų dalyse, išskyrus centromerą. Galbūt
tokį pasiskirstymą lemia tai, kad centromeros chromatinas jau yra susijungęs su kitais nehistoniniais
baltymais tuo metu, kai formuojasi chromosomų periferija. Kita vertus, tokį netolygumą gali lemti ir
specifinės sąveikos su tam tikromis DNR sekomis.

238
 Chromosomų periferiją sudaro branduolio matrikso ir branduolėlio baltymai. Be to, joje randama
ribonukleoproteinų. Kai kurie chromosomų periferijos baltymai išvardyti 5 lentelėje.

Chromosoma Chromatinas Perichromosominis

sluoksnis

Fibrilių tinklas
Granulių tinklas

57 pav. Aukštesniųjų eukariotų chromosomų periferijos schema

Chromosomų periferijos nėra tik centromerose. Schema dešinėje vaizduoja perichromosominio
sluoksnio struktūrą, matomą per elektroninį mikroskopą.

Kai kurių šių baltymų funkcijos yra tyrinėtos. Pavyzdžiui, Ku baltymai pritvirtina DNR kilpas prie
branduolio membranos. B23 baltymas dalyvauja ribosomų susidarymo tarpinėse stadijose. Įdomią, ta-
čiau labai mažai ištyrinėtą grupę sudaro mažieji branduoliniai (snRNP) ir branduolėliniai (snoRNP)
ribonukleoproteinai. Manoma, kad jie gali dalyvauti bręstant rRNR.

5 lentelė. Mitozinių chromosomų periferijos baltymai

Baltymas Molekulinė masė (kDa)Išsidėstymo vieta interfaziniame branduolyje
Fibriliarinas 34 Branduolėlis
Perichromonukleolinas 30/36 Branduolėlis
Ki 67 345/395 Branduolėlis
7–2 RNP 37 Branduolėlis
B23 38 Branduolėlis
P52, p66, p103 52, 66, 103 Branduolėlis
Perichrominas 33–35 Branduolio membrana
Ku baltymas 70 Branduolio membrana ir branduolėlis
Periferinas 27 Branduolio periferija
U–snRNP 28–70 Nukleoplazma
P400+ >400 Nukleoplazma

Pagal savo asociacijos su chromosoma periodą chromosomų periferijos baltymai skirstomi į dvi
grupes. Pirmąją grupę sudaro baltymai, asocijuoti su chromosoma mitozės metu, dažniausiai metafazės
ir anafazės stadijų metu. Tai tokie baltymai kaip periferinas, perichrominas, ribosominis baltymas SI,
kai kurie snRNP. Šią baltymų grupę kartais dar vadina baltymais „keleiviais“, nes jie asocijuoja su
chromosomomis labai trumpą laiką ir naudoja chromosomas kaip transporto priemones. Kitą grupę
sudaro baltymai, asocijuoti su chromosoma ilgesnį laiką – nuo profazės iki telofazės. Šiai grupei pri-

239
klauso Ki 67, perichromonukleolinas, p52, p66, p103, p400+. Tokių baltymų judėjimas ląstelės ciklo
metu pavaizduotas 58 pav.
Chromosomų periferijos vaidmuo kol kas neaiškus. Tačiau yra keletas hipotezių apie jos reikšmę.
Pirma, chromosomų periferijos baltymai gali atlikti išorinio chromosomų karkaso funkciją mitozės
metu. Kai kurie elektroninės mikroskopijos tyrimai rodo, kad vyksta tiesioginės sąveikos tarp chroma-
tino ir chromosomų periferijos baltymų. Tačiau kol kas neaišku, ar egzistuoja vidinis (pagrindinis)
chromosomų karkasas. Todėl išorinio karkaso egzistavimas dar labiau hipotetiškas.
G2/M sandūra

Interfazė Ankstyvoji profazė

Vėlyvoji Vėlyvoji
telofazė profazė

Anafazė Prometafazė
Metafazė

58 pav. Kai kurių branduolėlio baltymų (fibriliarino) išsidėstymo branduolyje kitimas ląstelės cik-
lo metu
Interfazės stadijoje šie baltymai (taškuota zona) matomi tik branduolėlyje. G/M sandūroje jie mig-
ruoja, sudarydami besikondensuojančių chromosomų apvalkalą. Prieš ištirpstant laminams ir iš-
nykstant branduolio apvalkalui, jie sudaro chromosomų periferijos sluoksnį. Baltymai išlieka asoci-
javę su chromosomomis iki telofazės stadijos. Telofazės stadijoje jie nuo kondensuotų chromoso-
mų dalių juda į dekondensavimo vietas, kur susidaro branduolėlis.

Antra, chromosomų periferijos baltymai gali atlikti apsauginę funkciją. Vykstant atvirai mitozei,
branduolio membrana suyra, o chromatiną veikia ląstelės citoplazma. Kai kurios citoplazmos sudeda-
mosios dalys gali būti žalingos chromatinui. Todėl manoma, kad chromosomų periferijos baltymai pa-
keičia branduolio membraną ir apsaugo chromosomas. Tačiau atvira mitozė būdingesnė aukštesnie-
siems eukariotams, tuo tarpu žemesniuosiuose eukariotuose gana dažnai vyksta vadinamoji uždara mi-
tozė, kurios metu branduolio membrana visiškai nesuyra arba suyra tik iš dalies. Tačiau ir tokių že-
mesniųjų eukariotų kaip mielės ir drozofila chromosomų periferijoje randamas baltymas fibriliarinas,
būdingas aukštesniųjų eukariotų periferijai. Kita vertus, žinomi kai kurie S. cerevisiae kamienai, ku-
riuose nevyksta chromatino kondensacija. Tokių kamienų chromosomose taip pat nėra chromosomų
periferijos ir jos baltymų.

240
 Trečia, chromosomų periferijos baltymai gali dalyvauti iš naujo susidarant erdvinėms branduolio
struktūroms telofazės pabaigoje. Ankstyvosios profazės stadijoje branduolėlio ir branduolio kompo-
nentai sudaro tinklą, gaubiantį chromosomas. Telofazės pabaigoje chromosomų periferijos baltymai
ima atsiskirti, dalyvaudami susidarant naujo branduolio komponentams – ypač membranai ir išstum-
dami ląstelės citoplazmą iš branduolinės zonos.
Ketvirta, chromosomų paviršius gali būti kaip transporto priemonė, kuria pasinaudoja baltymai
„keleiviai“, taip užtikrindami savo atsiradimą reikiamoje vietoje ir reikiamu laiku.

5.3. Dirbtinės chromosomos

Išsiaiškinus, kokie chromosomų elementai yra būtini jų sėkmingam funkcionavimui, buvo galima
pabandyti sukonstruoti dirbtinę chromosomą. Tokios dirbtinės chromosomos buvo sėkmingai sukurtos.
Jas sudaro telomeros, centromera ir replikacijos pradžios sekos, kurias jungia kitokios DNR sekos.
Dirbtinės chromosomos gali būti bet kokio ilgio, tačiau nustatyta, kad trumpoms chromosomoms
(trumpesnėms nei 150 kb) būdingos segregacijos klaidos, t.y. mitozės stadijoje jos netaisyklingai išsi-
skiria. Manoma, kad atitinkamo ilgio chromatidės reikalingos tam, kad dėl jų susipynimo po replikaci-
jos susidarytų pasipriešinimo jėga mitozinės verpstės siūlams, nes, tik esant pasipriešinimui, mitozinė
verpstė gali taisyklingai funkcionuoti. Taigi, kad dirbtinės chromosomos sėkmingai funkcionuotų, jos
privalo ne tik turėti telomeras, centromerą ir replikacijos pradžios sekas, bet ir būti tam tikro ilgio.
Naudojant šiuos metodus galima sukurti įvairių organizmų dirbtines chromosomas. Tačiau di-
džiausią populiarumą ir praktinį pritaikymą įgijo būtent mielių dirbtinės chromosomos YAC (angl.
yeast artificial chromosome). Jos dažnai taikomos DNR bibliotekoms sudaryti, genų padėčiai chromo-
somose nustatyti, transgeniniams organizmams (net žinduoliams) kurti. Be to, YAC galima naudoti ir
genų terapijai.
Atsiranda ir tam tikrų specifinių YAC naudojimo problemų. Nors į YAC gana dažnai įterpiami
600 kb ir didesni DNR fragmentai, mielės geba į savo chromosomas įtraukti ir pašalinę DNR. Kartais
net 10–60 proc. visų DNR bibliotekoje esančių ląstelių linijų turi savo chromosomose svetimos DNR.
Tokiose chimerose, be abejo, neįmanoma tirti evoliucinio genų ryšio. Kita vertus, mielėse YAC yra
gana stabilios ir net po 27 generacijų daugiau kaip pusė visų ląstelių vis dar turi šias dirbtines chromo-
somas.
Mielės yra idealus organizmas dirbtinėms chromosomoms tirti. Nors jos yra nesudėtingi vienaląs-
čiai organizmai, tačiau priklauso eukariotams ir jų genai atlieka daug tokių pačių funkcijų kaip ir aukš-
tesniųjų eukariotų genai. Kadangi mielių metabolizmas gana nesudėtingas, jos gerai toleruoja chromo-
somų kiekio pokyčius. Mielės turi maždaug 18 nedidelių chromosomų: mažiausia yra 300 kb, didžiau-
sia – 2 Mb. Bendras genomo dydis –15 Mb. Palyginti galima paminėti, kad vienos iš mažesnių žmo-
gaus chromosomų – Y chromosomos dydis varijuoja nuo 30 iki 50 Mb. Mielių genome yra palyginti
nedaug intronų, o genai yra gana tolygiai išsidėstę. Mielių chromosomų funkciniai elementai yra nedi-

241
deli ir labai gerai ištyrinėti. Pavyzdžiui, mielių telomeros ilgis svyruoja nuo 100 n.p.– iki 1 kb, o žmo-
gaus – nuo 5 iki 20 kb. Palyginus su kitais vienaląsčiais organizmais, mielės daro labai nedaug ląstelės
dalijimosi klaidų ( < 1:100000). Dar vienas privalumas yra tas, kad įterptas naujas genas patenka į la-
bai gerai biochemiškai ištyrinėtą fiziologinę aplinką, todėl itin patogu tirti jo funkcijas.
Dirbtinės mielių chromosomos gali būti naudojamos kaip vektorius svetimai DNR perkelti į kitos
biologinės rūšies organizmus. Pavyzdžiui, įterpus 250 kb ilgio YAC į blastocistus, buvo sukurta trans-
geninių pelių linija.
Dabar intensyviai tyrinėjamas YAC panaudojimas genų terapijai. Nors teoriškai įmanoma įterpti į
ląsteles atskirus genus, dar yra likusių daug klausimų, į kuriuos reikia atsakyti. Tik tada genų terapija
taps reali. Pagrindinė problema yra ta, kad patekusi į svetimą ląstelę mielių DNR pati gali sukelti kom-
plikacijų. Taigi, nors siūloma genų terapijai naudoti YAC, geriau tiktų dirbtinės žmogaus chromoso-
mos. Pavyzdžiui, cistinei fibrozei gydyti reikia, kad geno ekspresija vyktų epitelio ląstelėse, o raumenų
distrofijai gydyti reikia, kad distrofino genas būtų aktyvus raumenų ląstelėse. Dirbtinėse chromosomo-
se esančių genų veikla gali būti reguliuojama į dirbtinę chromosomą įterpiant promotorius ir enhanse-
rius. Įdomu tai, kad dirbtinėje chromosomoje esančių genų ekspresija susilpnėja, jei juose nėra intronų.
Bandymai sukurti dirbtinę žmogaus chromosomą HAC (angl. human artificial chromosome), pra-
sidėjo 20 a. paskutiniajame dešimtmetyje. Dabar HAC kuriamos dviem pagrindiniais būdais: sutrum-
pinant esamas chromosomas arba konstruojant HAC de novo. Nors dalis sukurtų de novo HAC buvo
linijinės struktūros, kita dalis buvo žiedinė ir, ląstelėms dalijantis, pastoviai didėjo dėl aktyvios rekom-
binacijos su šeimininko genomu. Kol kas žinoma tik keletas sėkmingų bandymų, kai de novo buvo su-
kurtos stabilios žiedinės HAC. Jų dydis svyruoja nuo 1 iki 10 Mb. Visos jos sukurtos naudojant žmo-
gaus fibrosarkomos HT1080 ląstelių liniją. Kitas HAC kūrimo metodas – ląstelėse esančių chromoso-
mų trumpinimas. Tam dažnai pasirenkamos X arba Y chromosomos. X chromosomos pagrindu buvo
sukurta tik 0.5 Mb dydžio HAC, kurios centromeroje buvo α satelitinė DNR. Kuriant HAC Y chromo-
somos pagrindu, nustatyta, kad centromerai funkcionuoti reikia ne mažiau kaip 100 kb α satelitinės
DNR. Tačiau chromosomos, turinčios savo centromeroje α satelitinės DNR, yra ne itin patogios tyri-
mams, nes šią DNR sunku sekvenuoti. Todėl bandyta sukurti HAC panaudojant chromosomas, turin-
čias neocentromeras, kurios yra visiškai funkcionalios žmogaus chromosomų centromeros, susiforma-
vusios necentromeriniuose regionuose, todėl neturinčios α satelitinės DNR. Tokių chromosomų su ne-
ocentromeromis pagrindu sukonstruotos HAC, kurių dydis svyruoja nuo 0.7 iki 2 Mb (59 pav.).

242
 Telomeros (TTAGG)n

Centromera

Replikacijos pradžios

59 pav. Žmogaus dirbtinės chromosomos (HAC) struktūra

Pagrindiniai funkciniai HAC komponentai yra centromera, telomeros abiejuose galuose ir genomi-
niai fragmentai, turintys replikacijos pradžios sekas. Dešinėje pusėje parodyta pelės embrioninių
kamieninių ląstelių chromosomų nuotrauka, kurioje rodykle pažymėta neocentromeros pagrindu
sukonstruota HAC. Matyti, kad HAC turi neocentromerą (žalia žymė) ir neturi pelių α satelitinės
DNR, kuri pelės chromosomose švyti raudonai.

Tyrimai parodė, kad žmogaus dirbtinėse chromosomose sėkmingai vyksta 40 kb ilgio HPRT ir
250 kb ilgio CFRT genų stabili ekspresija. Tokias HAC būtų galima naudoti Lesch–Nyhan sindromui
ar cistinei fibrozei gydyti genų terapijos būdu. Deja, iki galo neišspręsta HAC pernašos į ląsteles pro-
blema: dėl HAC dydžio neįmanoma naudoti įprastinių virusinių vektorių. Dažniausiai pernašai naudo-
jami liposominiai preparatai, kartais derinant juos su ultragarso poveikiu. Patekus HAC į ląstelę, jos
dar laukia kitas barjeras – branduolio membrana. Išsprendus šias technines problemas, būtų galima ti-
kėtis ir praktinio HAC pritaikymo.

243
 6. Chromosomos interfazės stadijoje

Eukariotinės DNR ekspresija ir replikacija vyksta interfaziniame branduolyje, todėl biologiniu po-
žiūriu įdomiausia yra interfazinių chromosomų struktūra. Tačiau ši struktūra mažiausiai ištyrinėta, nes
dar neseniai nebuvo tinkamų tyrimo metodų. Dabar molekulinės biologijos metodais ir hibridizacija in
situ įrodyta, kad:
• net genetiškai aktyvūs chromatino regionai gali būti labai spiralizuoti ir sudaryti erdviškai izo-
liuotus branduolio domenus;
• individualios chromosomos interfazės stadijoje sudaro atskirus morfologinius vienetus;
• kai kurie chromosomų domenai interfaziniame branduolyje susidaro ne atsitiktinai, bet pri-
klausomai nuo ląstelių tipo.
Interfazinių chromosomų struktūra gali būti svarbi kai kuriems branduolyje vykstantiems proce-
sams reguliuoti. Pavyzdžiui, transkripcijos metu daugelis aktyvių genų yra vadinamajame aktyviame,
t.y. dekondensuotame chromatine. Taip juos lengviau pasiekia transkripcijos fermentai. Taigi chromo-
somos domenų struktūra gali veikti branduolyje vykstančius genetinius procesus. Chromosomų inter-
fazinės struktūros pokyčiai yra svarbūs ląstelių formavimuisi ir diferenciacijai. Nors DNR kiekis dife-
rencijuotose ląstelėse yra pastovus, chromatinas jų branduoliuose dažosi skirtingai (chromatino nusi-
dažymo intensyvumas priklauso nuo jo kompaktizacijos lygio: kuo kompaktiškesnis chromatinas, tuo
intensyviau jis dažosi). Įvairiose diferenciacijos stadijose chromatino nusidažymo ypatybės kinta. Pa-
vyzdžiui, eritropoezės metu branduolio apimtis mažėja, o heterochromatino kiekis didėja. Vėlyvosiose
eritropoezės stadijose ląstelių–normoblastų branduolys yra smulkus (~5 µm diametro), beveik ištisai
heterochromatininis ir transkripciškai neaktyvus. Neuronų vystymosi metu vyksta priešingi procesai.
Smulkus ir heterochromatininis neuroblastų branduolys diferenciacijos metu pasidaro didelis (>20 µm)
ir beveik visiškai euchromatininis. Taigi diferencijuotose ląstelėse atskirų genų grupių ekspresija pri-
klauso nuo branduolių struktūrinės organizacijos savybių, įgytų diferenciacijos metu ir dažniausiai
veikiančių daugelį chromosomų. Sudėtingų organizmų išsivystymas iš esmės priklauso nuo mecha-
nizmų, veikiančių chromosomų konformaciją daugelyje specifinių chromosomų regionų. Kita vertus,
mažas diferencijuoto normoblasto branduolys netgi ir po stimuliacijos nesiekia didelio neuronų bran-
duolio apimties. Tai reiškia, kad kai kurios diferenciacijos metu įgytos struktūrinės savybės yra labai
stabilios ir sunkiai pakeičiamos.
Nuo interfazinių chromosomų struktūros taip pat priklauso genų replikacijos laikas. Žinoma, kad
euchromatine esantys genai replikuojasi ankstyvojoje S stadijoje, o heterochromatine esantys genai –
vėlyvojoje S stadijoje.
Įprasta sakyti, kad ląstelės ciklas prasideda interfaze, po kurios eina mitozė. Tačiau chromosomų
struktūros požiūriu ląstelės ciklas prasideda tik išsiskyrus replikavusioms mitozinėms chromosomoms,

244
t.y. maždaug anafazės metu. Šioje stadijoje chromosomos yra labai kondensuotos ir beveik visos hete-
rochromatininės. Taigi dukterinės ląstelės gauna tokias chromosomas, kuriose beveik visi genai yra
inaktyvuoti. Todėl tokios chromosomos turi būti struktūriškai modifikuojamos taip, kad galėtų vykti
ląstelės gyvybinėms funkcijoms būtini procesai. Tačiau kai kurie chromosomų regionai netgi ir po to-
kios modifikacijos išlieka kondensuoti, panašūs į metafazines chromosomas.
Kalbant apie interfazinių chromosomų struktūrą, pravartu ją lyginti su metafazinių chromosomų
struktūra. Taip yra todėl, kad metafazinė chromosomų struktūra yra daug geriau ištirta ir turi labai aiš-
kias struktūrines žymes, t.y. diferencinio chromosomų dažymo metu išryškėjančius G, Q, R ar C seg-
mentus. Todėl, prieš nagrinėdami interfazinių chromosomų struktūrą, labai trumpai prisiminsime me-
tafazinių chromosomų morfologiją.
Linijines chromosomų diferenciacijos savybes galima nustatyti diferencinio chromosomų dažymo
metodais. Skiriami keturi pagrindiniai chromosomų linijinių struktūrų tipai. Pagal dažymo metodų pa-
vadinimus jie vadinami Q, G, R ir C segmentais. Dažant chromosomas Q metodu, naudojami fluoroch-
rominiai dažai: kvinakrinas, akrichinas ir kiti. Intensyvieji Q segmentai esti tose vietose, kur yra dau-
giau A–T porų. Chromosomų segmentai, turintys daugiau G–C porų, švyti ne taip intensyviai. G seg-
mentai matomi chromosomose, dažomose nefluorescuojančiais baziniais dažais, pavyzdžiui, Giemsa.
Iki tokio dažymo chromosomos turi būti specialiai paruoštos, t.y. paveiktos proteoliziniais fermentais.
Pagal nusidažiusių segmentų skaičių, dydį ir išsidėstymą G segmentai atitinka Q segmentus. Tamsiai
nusidažę G (G+) segmentai atitinka fluorescuojančius Q (Q+) segmentus, todėl nusidažymo intensyvu-
mas vėl siejamas su A–T nukleotidų porų sankaupomis DNR struktūroje. Tačiau esama kai kurių ne-
esminių skirtumų. Prieš dažant R metodu, chromosomos yra inkubuojamas karštame buferyje. R me-
todu nusidažo segmentai, kurie nesidažo G metodu, o segmentai, kurie dažosi G metodu, nesidažo R
metodu, t.y. R+ segmentai atitinka G– segmentus, ir atvirkščiai – R– segmentai atitinka G+ segmentus.
Dažant C metodu, chromosomos yra inkubuojamos druskos rūgšties tirpale, po to veikiamos karštu
bario hidroksido tirpalu ir dažomos Giemsa dažais. C metodu dažosi chromosomų centromeros bei kai
kurie kiti segmentai. C metodu nusidažantis chromatinas vadinamas pagrindiniu (angl. constitutive)
heterochromatinu. Esminė jo savybė ta, kad jis neturi genų ir niekada netranskribuojamas. Pagrindinis
heterochromatinas randamas beveik visuose aukštesniuosiuose organizmuose. Dažniausiai jo esama
centromeriniuose rajonuose, nors gali būti ir kitose chromosomų vietose. Be pagrindinio heterochro-
matino, dar gali būti papildomas (angl. facultative) heterochromatinas. Jis yra sudarytas iš euchromati-
no, t. y. iš chromatino, kuris gali būti aktyviai transkribuojamas, bet elgiasi kaip heterochromatinas
tam tikrose vystymosi stadijose. Tokio papildomo heterochromatino pavyzdys gali būti žinduolių inak-
tyvuota X chromosoma. Trečiasis heterochromatino tipas – įterptinis (angl. intercalary) heterochro-
matinas. Jis yra išsidėstęs Q+ segmentuose, kurie replikuojasi vėliau ir turi mažiau genų, palyginti su
Q– segmentais. Q– (G–) segmentai replikuojasi ankstyvojoje S stadijoje, tuo tarpu Q+ (G+), C segmentai
ir inaktyvuota X chromosoma – vėlyvojoje S stadijoje. Šios dvi replikacijos fazės nepersidengia, tarp

245
jų yra net tam tikra pauzė. Tai rodo, kad anksti besireplikuojantys segmentai turi daug aktyviai transk-
ribuojamų genų, o vėlai besireplikuojantys segmentai gali jų iš viso neturėti. R+ (G–) segmentuose yra
dauguma CpG salelių – net 80 proc., nors R+ segmentai sudaro tik 45 proc. genomo. CpG salelių ilgis
yra 1–2 kb. 50–60 proc. visų žinduolių genų 5' galuose yra CpG salelių. CpG salelių yra ne tik genų 5'
galuose, bet ir transkribuojamose genų sekose, dažniausiai pirmajame ir antrajame egzonuose. CpG
salelių chromatino struktūros savybės: histono H1 yra labai nedaug, histonai H3 ir H4 yra labai aceti-
linti, o kai kuriose CpG salelių vietose iš viso nėra nukleosomų. Taigi CpG salelių chromatinas yra de-
kondensuotas. Manoma, kad tokia CpG salelių chromatino struktūra palengvina DNR ir transkripcijos
faktorių sąveiką. Kita vertus, CpG salelių sankaupos R+ segmentuose rodo, kad juose išsidėstę daugu-
ma transkripciškai aktyvių genų.
Kai kurios įvairių chromatino tipų savybės pateikiamos 6 lentelėje.

6 lentelė. Kai kurios chromatino savybės

Pagrindinis Papildomas
Euchromatinas
heterochromatinas heterochromatinas
DNR sekos Unikalios sekos Nedisperguoti Unikalios ir pasikarto-
Disperguotos sekos (SINE, LINE, Alu) trumpi tandeminiai jančios sekos
Disperguotos tandemiškai pasikarto- pasikartojimai
jančios mikrosatelitinės sekos ir tri-
nukleotidiniai pasikartojimai
Satelitinė DNR Nėra Yra Nėra
Replikacijos Ankstyvasis Vėlyvasis Vėlyvasis
laikas
Chromatino Atvira Kondensuota Laikinai kondensuota
struktūra
Transkripcija Aktyvi Neaktyvi Neaktyvi, kai chroma-
tinas kondensuotas
Padėtis genome Aktyvūs genai Centromeros ir kai Inaktyvuota X chro-
kurios telomeros mosoma
Metilinti transgenai
Metilinti navikų su-
presijos genai

6.1. Perėjimas iš metafazės į interfazę

Kiekvienos ląstelės metafazinė chromosoma yra sudaryta iš dviejų paralelių maždaug 700 nm sto-
rio seserinių chromatidžių, kurios sudarytos iš labai kompaktizuoto 30 nm chromatino siūlo. Kai ląste-
lė iš mitozės grįžta į interfazę, mitozinė kondensacija turi vykti atvirkščia tvarka, nes transkripcijai rei-
kalingas labiau dekondensuotas chromatinas.
Ląstelės funkcijoms palaikyti būtina tik dalis chromosomose esančių genų: kai kurie chromosomų
regionai ir interfazinėse chromosomose išlieka labai kondensuoti. Todėl turi būti tam tikri mechaniz-
mai, lemiantys metafazinių chromosomų regionų dekondensacijos eiliškumą. Kadangi metafazės stadi-
joje visas chromatinas yra vienodai heterochromatininis, mitozės pabaigoje chromosomose turi būti

246
specialių molekulinių signalų, atsakingų už selektyvią chromosomų dekondensaciją. Galimi įvairūs
tokios selektyvios dekondensacijos variantai. Pirmiausia prie chromosomos specifinių regionų gali būti
prisitvirtinę baltymai, apsaugantys nuo dekondensacijos arba iš viso nuo konformacinių pokyčių. Kaip
jau minėta, centromerose yra baltymų, susijusių su centromera tiek metafazės, tiek ir interfazės stadijo-
je. Manoma, kad kai kurie iš šių baltymų, būtent CENP šeimos baltymai, palaiko centromerų struktūrą
interfazės stadijoje. Kiti baltymai jungiasi prie labai heterochromatinizuotos DNR, kurioje yra daug
nekoduojančios satelitinės DNR. Kita vertus, yra baltymų, kurie citoplazmoje pasirodo mitozinės kon-
densacijos metu ir prisitvirtina prie specifinių DNR sekų. Svarbią reikšmę selektyviai chromatino de-
kondensacijai turi histono H1 pašalinimas iš tam tikrų chromatino vietų bei histonų H3 ir H4 hiperace-
tilinimas.
Kondensuotos metafazinės chromosomos struktūriškai yra gana panašios, tačiau specifiniais da-
žymais galima išskirti atskirus jų segmentus (G, Q, R ar C). Metafazės ar prometafazės stadijų metu
tokius segmentus nesunku aptikti, o interfazės stadijoje jie nematomi paprastu šviesiniu mikroskopu.
Tačiau tokia fundamentali segmentinė chromosomų organizacija išlieka ir interfazės stadijoje. Naudo-
jant molekulinius zondus, galima rasti ekvivalentiškus G ar kitiems segmentams 0,3–7 Mb dydžio do-
menus. Šie domenai dažniausiai turi skirtingas nekoduojančios DNR sekas ir dažnai prisijungia skir-
tingus baltymus. Jiems taip pat būdingos skirtingos transkripcijos savybės, nevienodas replikacijos lai-
kas ir skirtinga kondensacija mitozės bei interfazės stadijoje.

6.2. C segmentai interfazės stadijoje

Pagrindinis heterochromatinas, kurio daugiausia yra metafazinių chromosomų C segmentuose, in-

terfazės stadijoje pasižymi šiomis pagrindinėmis savybėmis:
• C segmentai mažai dekondensuojasi;
• Dalinė C segmentų dekondensacija vyksta dėl DNR demetilinimo;
• C segmentai išsivynioja replikacijos metu.
Taigi C segmentai dažosi tamsiai net po to, kai chromosomos kurį laiką veikiamos palyginti aukš-
tos temperatūros (iki 90°C). Dažniausiai C segmentai yra centromerose arba netoli jų. Tačiau kai ku-
riais atvejais C segmentų heterochromatino randama ir chromosomų pečiuose, pavyzdžiui, žmogaus Y
chromosomos ilguosiuose pečiuose. Kai kurių vėdryninių šeimos augalų, pavyzdžiui, plukės didesnė C
segmentų dalis yra išsidėsčiusi chromosomų pečiuose, o ne centromerose. Pagrindinė C segmentų sa-
vybė yra ta, kad jie netranskribuojami, o jų replikacija vyksta vėlyvojoje S stadijoje. C segmentus daž-
niausiai sudaro tandemiškai pasikartojančios satelitinės DNR sekos. Kai kuriuose C segmentuose taip
pat pasitaiko telomerinių DNR sekų. Gali būti, kad C segmentuose yra paslėpti ir kai kurie genai, kurių
ekspresija sukelia daugumos ląstelių žūtį. Nustatyta, kad C segmentuose gali būti iki devynių megaba-
zių linijinės DNR. Tai maždaug atitinka DNR kiekį, esantį vienoje metafazinės chromosomos super-
spiralėje.
247
 Nesireplikuojančių interfazinių ląstelių C segmentai išlieka beveik tiek pat kondensuoti kaip ir
metafazinių. Ši kompaktiška struktūra interfazės stadijoje gali išlikti dėl įvairių priežasčių, tačiau di-
džiausią reikšmę, atrodo, turi nukleotidų sekos C segmentų DNR. Kai dideli, maždaug 11 megabazių
dydžio, tandeminių pasikartojančių sekų fragmentai įterpiami į transgeninių pelių tam tikrą lokusą, šis
lokusas įgyja visas pagrindinio heterochromatino savybes. Net diferencijuotų neuronų, kurių DNR yra
labai euchromatinizuota, šie regionai išlieka labai spiralizuoti ir kondensuoti. Šie heterochromatininiai
intarpai labai efektyviai pašalina iš transkripcijos visą domeną, į kurį jie buvo įterpti. Taigi hetero-
chromatininiai C segmentai interfazės stadijoje gali atlikti ir tam tikrą reguliacinę funkciją, blokuoda-
mi tam tikrų chromosomos regionų (domenų) transkripciją.
Vis dėlto, esant tam tikroms aplinkybėms, C segmentai gali iš dalies išsivynioti. Pelės satelitinėje
DNR septyni iš aštuonių CpG dinukleotidų yra metilinti. Pelės chromosomų C segmentuose, kurie su-
daryti iš tandeminių 234 n.p. satelitinių pasikartojimų ir kurių dydis siekia 7,5 megabazes, yra net 3
proc. metilintų bazių. Jei DNR yra demetilinama paveikus 5–azacitidinu, C segmentai dekondensuoja-
si, o jų replikacija S stadijoje gali vykti anksčiau nei įprasta. Taigi DNR sekų savybės gali veikti ne tik
chromatino struktūrą, bet ir jo fiziologines savybes. Nors DNR metilinimas nėra universalus visiems
eukariotams, kai kurioms rūšims, turinčioms didelį genomą, DNR metilinimas yra svarbus inaktyvuo-
jant genų veiklą. Kita vertus, DNR metilinimas nebūtinas mitozinei kondensacijai. Tačiau metilintas
chromosominis regionas tampa atsparus interfazinei dekondensacijai. Tiksliai nežinoma, kaip metili-
nimas inhibuoja dekondensaciją, tačiau metilintos DNR vietos gali būti specifiniai biocheminiai signa-
lai, kuriuos atpažįsta baltymai, aktyvūs pradinėse interfazės stadijose. Metilinimas taip pat trukdo kai
kuriems transkripcijos faktoriams prisijungti, nes prie metilintų DNR vietų jau yra prisijungę kiti bal-
tymai, atpažįstantys metil–CpG dinukleotidą.
Replikuodamiesi C segmentai laikinai gali prarasti savo heterochromatinines savybes. Daugelyje
interfazinių branduolių C segmentai išlieka kompaktizuoti nepaisant visų gana grubių išskyrimo pro-
cedūrų. Tačiau kai kuriose ląstelėse, naudojant hibridizaciją in situ, randami C segmentai, kurių kom-
paktizacija yra kelis kartus mažesnė už įprastinę. Derinant hibridizaciją in situ ir impulsinį DNR žymė-
jimą bromdeoksiuridinu, nustatyta, kad dekompaktizuojasi besireplikuojantys C segmentai. Tačiau
tuojau pat po replikacijos C segmentai vėl kompaktizuojasi iki įprastinio lygio. Taigi C segmentų išsi-
vyniojimas yra trumpalaikis vyksmas, o replikavusi DNR labai greitai keičia savo konfigūraciją ir
kondensuojasi.
Besireplikuojantys chromosomų segmentai turi ne tik dekompaktizuotis, bet ir lokaliai išsivynioti
iki žemesnio lygmens chromatino struktūrų arba net „plikos“ DNR. Tai greičiausiai atlieka tam tikri
išvyniojimo faktoriai, veikiantys replikacijos metu. Greitam DNR išvyniojimui ir po to einančiam su-
vyniojimui reikia energijos, todėl šiuose procesuose turėtų dalyvauti baltymų fosforilinimas, vykstantis
S ir G2 stadijose. Nepaisant įvykusios dekompaktizacijos, išsivynioję chromosomų domenai išlaiko

248
savo ankstesnę vietą interfaziniame branduolyje ir visas erdvines struktūras, susidariusias šioje bran-
duolio vietoje.
C segmentai su jiems būdingomis DNR sekomis yra geras pavyzdys, kaip sudėtingos chromatino
struktūros gali būti išlaikomos interfazės stadijoje. Tuo pat metu ištisi C segmentai, ne tik jų atskiros
dalys, gali būti pakeičiami į mažiau kondensuotas struktūras demetilinimu arba net į dar labiau dekon-
densuotas struktūras, trumpam susidarančias replikacijos metu. Panašūs dinaminiai funkciniai struktū-
ros pokyčiai vyksta ir kituose chromosomų regionuose.

6.3. G segmentai interfazės stadijoje

Rūgštimi fiksuotuose metafazinių chromosomų preparatuose įvairios chromosomų dalys yra skir-
tingai jautrios tripsino poveikiui. Atsparūs tripsinui chromosomų pečių regionai yra žinomi kaip tam-
sūs G (G+) segmentai. Jautresni tripsinui regionai sudaro G šviesius (G–) segmentus. Taip pat nustaty-
ta, kad metafazinių chromosomų G– segmentai yra jautresni nukleazei, palyginti su G+ segmentais. Tai
rodo, kad net tokiose heterochromatininėse struktūrose kaip metafazinės chromosomos tarp atskirų
chromosomos dalių yra nedidelių skirtumų, rodančių skirtingas šių dalių funkcines savybes. Taip pat
yra ir interfaziniuose branduoliuose, kur tarp skirtingų funkciškai ir erdviškai atskirtų chromosomų da-
lių dažnai esama tik labai nedidelių konformacinių skirtumų.
Šviesieji ir tamsieji G segmentai taip pat pasižymi dideliais molekuliniais skirtumais: žmogaus
šviesieji G segmentai turi daug trumpų disperguotų Alu pasikartojimų, kuriuose gausu GC porų. Šios
sekos gali įgyti Z konformaciją. Tamsieji G segmentai priešingai – turi sekų, kuriose gausu AT porų ir
kurios priklauso ilgų disperguotų sekų (LINE) L1 šeimai. Abi šios pasikartojančių sekų šeimos visiškai
nebūdingos labai heterochromatinizuotiems C segmentams. Kai kurios pasikartojančios sekos, pavyz-
džiui, minisatelitinės, būdingos tik atskiriems tam tikrų chromosomų G segmentams. Kai kurios paly-
ginti nedažnos genominės sekos, pavyzdžiui, endogeniniai retrovirusiniai elementai, taip pat yra speci-
fiškai išsidėsčiusios tam tikruose G segmentuose. Gali būti ne tik DNR sekos, išsidėsčiusios specifi-
niuose G segmentuose, bet ir baltymai, susijungę su specifiniais G segmentais. Pavyzdžiui, jau anks-
čiau minėti HMGB baltymai jungiasi prie daugiausia G+ segmentuose esančių DNR sekų, turinčių
daug AT porų.
Limfocituose G– segmentai beveik atitinka anksti besireplikuojančius chromosomų regionus. Ka-
dangi visi namų ruošos (angl. housekeeping) genai replikuojasi anksti, manoma, kad jie yra išsidėstę
G– segmentuose. Namų ruošos genai, t.y. genai, būtini ląstelės gyvybinėms funkcijoms palaikyti, akty-
viai transkribuojami beveik visose ląstelėse. Šie genai sudaro ilgus nemetilintus klasterius, kurių 5' ga-
luose yra CpG sekos. G+ segmentai replikuojasi vėliau už G– segmentus, bet ne taip vėlai kaip C seg-
mentai. Specifiniai audinių genai yra transkribuojami tik tam tikrų tipų ląstelėse. Šie genai paprastai
replikuojasi vėliau ir dažniausiai yra išsidėstę G+ segmentuose. Daugelio tipų ląstelėse bent dalis šių
G+ segmentų neturi būti dekondensuojama. Iš tikrųjų interfaziniai G– segmentai funkcijų požiūriu yra

249
labiau euchromatininiai nei G+ segmentai. Kaip tai būdinga ir C segmentams, replikacijos laiko cha-
rakteristikos gali kisti. Pavyzdžiui, skirtingos kilmės ląstelių 140 kb β–globino genas, esantis G+ seg-
mente, gali būti replikuojamas arba anksti, arba vėlai. Be to, tik anksti besireplikuojantis genas yra
jautrus nukleazėms, o tai rodo, kad tik toks jis yra aktyviai transkribuojamas. Taigi kai kurie G+ seg-
mentai arba jų dalys gali įgyti požymių, būdingų G– segmentų replikacijai ir transkripcijai. Vadinasi,
diferencinis metafazinių chromosomų dažymas ne visada atitinka tikrąsias funkcines ir fiziologines
tam tikrų chromosomų segmentų savybes.
Skirtinguose G segmentuose gali būti sukauptas skirtingas DNR kiekis. Morfologiškai išskiriama
apie 2000 įvairaus storio žmogaus prometafazinių chromosomų G segmentų. Taigi vidutinis G seg-
mentas turi maždaug apie 1,5 Mb ilgio DNR. Tačiau šviesinės mikroskopijos skiriamoji geba neviršija
0,2 µm, todėl kai kurių G segmentų dydis gali būti tik 300 kb. Žinoma, kad Alu, Ll ir kitos pasikarto-
jančios sekos gali sudaryti klasterius, kurių vidutinis dydis yra maždaug 250 kb, o reikšmės svyruoja
nuo 45 kb iki 3 Mb. Taigi, nors dalis šių klasterių pagal dydį atitinka G segmentus, tačiau akivaizdu,
kad gali būti DNR domenų, mažesnių už morfologiškai randamus G segmentus.

6.4. Erdvinės interfazinio branduolio struktūros

Citogenetikoje ilgą laiką buvo įprasta kalbėti apie chromosomas kaip apie kondensuotus, X for-
mos darinius, matomus ląstelėms dalijantis. Šiuolaikiniai molekulinės citogenetikos ir ląstelės biologi-
jos tyrimai verčia keisti šį požiūrį. Dabar yra žinoma, kad chromosomos ne tik išlaiko savo individua-
lumą viso ląstelės ciklo metu, bet ir užima tam tikrą, tik joms skirtą erdvę ląstelės branduolyje. Šios
erdvės yra vadinamos chromosomų teritorijomis. Naudojant FISH ir įvairius kitus mikroskopijos me-
todus, tokias teritorijas sėkmingai galima išryškinti (60 pav.).

A B C D E

60 pav. Branduolio erdvinė sandara

A – chromosomų teritorijos gali būti išryškintos naudojant chromosomoms specifiškus fluorescuo-
jančius zondus. Parodytas pelės kepenų ląstelių branduolys, kuriame raudonai padažyta 12-a chro-
mosoma, žaliai – 14-a chromosoma, mėlynai – 15-a chromosoma. B – naudojant modernius vaizdi-
nimo būdus galima vienu metu išryškinti visas ląstelėje esančias chromosomas (nuotraukoje paro-
dytas žmogaus fibroblastų branduolys) C – chromosomų teritorijos nėra vienalyčiai dariniai – jų
vidus yra išvagotas nukleoplazminių kanalų. D – augalų ląstelėse chromatino siūlai suformuoja į
rozetę panašią struktūrą. E – aukštesniuosiuose eukariotuose chromatinas suformuoja tarpusavyje
susijusius megabazės dydžio domenus.

250
 Chromosomų teritorijų teorija yra siejama su Karlu Rablu (Carl Rabl) ir Teodoru Boveri (Theodor
Boveri), kurie dar 19 a. pabaigoje – 20 a. pradžioje padarė prielaidą, kad kiekviena chromosoma išsau-
go savo individualumą ląstelės ciklo metu. Terminą „chromosomų teritorijos“ pasiūlė Teodoras Bove-
ri. Tačiau tik 20 a. aštuntajame dešimtmetyje įrodyta, kad chromosomų teritorijos tikrai egzistuoja (61
pav.). Broliai Tomas ir Kristofas Kremeriai (Cremer) atliko eksperimentus, panaudodami mikrolazerio
spindulį chromosomų pažaidoms sukelti. Jų nuomone, jei chromosomos branduolyje užima specifines
teritorijas, tai DNR pažaidos, sukeltos mikrolazeriu nedideliame branduolio tūryje, turėtų būti randa-
mos tik keliose chromosomose, užimančiose gretimas teritorijas (61A pav.). Jei chromatino siūlai išsi-
dėstę branduolyje atsitiktinai ir yra persipynę, tai net nedidelės branduolio dalies pažeidimai turėtų su-
kelti DNR pažaidas daugelyje ląstelės chromosomų (61A pav.). DNR pažaidoms nustatyti buvo naudo-
jamas radioautografijos metodas – pažeistose vietose buvo matomos tamsios granulės. Eksperimento
duomenimis, DNR pažaidos dažniausiai aptinkamos sankaupomis ir tik keliose vienos ląstelės chro-
mosomose (61B pav.).

A Chromosomų teritorijų modelis Atsitiktinės struktūros modelis

Lazeriu Lazeriu
sukelta sukelta
pažaida Prognozė pažaida Prognozė

61 pav. Citologinis įrodymas, kad chromosomų teritorijos egzistuoja (paaiškinimai tekste)

251
 Dabar nustatyta, kad dauguma eukariotų ląstelių branduolių turi chromosomų teritorijas. Tačiau
kai kurios žemesniųjų eukariotų, pvz., Saccharomyces cerevisiae, chromosomos branduolyje yra išsi-
dėsčiusios laisviau ir chromosomų teritorijų nesuformuoja.
Chromosomų teritorijos turi savo vidinę struktūrą, sudarytą iš susijungusių kanalų tinklo. Šiuo tin-
klu reguliaciniai faktoriai pasiekia pačias giliausias branduolio vietas. Be to, DNR struktūra pačių
chromosomų teritorijų viduje nėra atsitiktinė, nes dauguma chromosomų pečių yra atskirti erdviškai, o
daug genų turintys chromosomų regionai atskirti nuo mažai genų turinčių heterochromatininių regionų.
Tokia struktūra padeda koordinuotai reguliuoti tam tikrų genų rinkinius.
Tyrimai, atlikti augalinėse ląstelėse, rodo, kad chromatino siūlai sudaro dideles kilpas, susijungu-
sias tarpusavyje savo pagrindais (60D pav.). Tačiau žinduolių ląstelėse randami tarpusavyje susijungę
maždaug megabazės dydžio domenai (60E pav.). Kiekvienas iš šių domenų gali sudaryti atskirą funk-
cinį vienetą, kuriame vyksta transkripcija. Kol kas neaišku, kaip šios kilpos sudaro chromosomų terito-
rijų paviršių. Kai kurie tyrimai rodo, jog kartais gigantiškos chromatino kilpos išeina už teritorijos ribų
ir susimaišo su chromatino siūlais, esančiais kitoje chromosomų teritorijoje. Beje, kiti tyrimai rodo,
kad besiribojančios chromosomos persipina tik minimaliai. Remiantis šiais tyrimais, pasiūlyti net trys
chromosomų struktūros aukštesniųjų eukariotų (žinduolių) branduolyje modeliai.

A1 A2 B1 B2

B3

A3

B4

5 µm
5 µm

62 pav. Kondensuoto chromatino ir interchromatino kanalų 3D tinklai

A1 – HeLa ląstelių branduolio rekonstrukcija po indukuotos chromatino hiperkondensacijos
(HCC). Chromatinas išryškintas naudojant sulietą H2B–GFP (žalia spalva). Tarp HCC matoma
erdvė (raudona) yra sudaryta iš interchromatino kanalų ir branduolėlių. Branduolio segmentų
skaitmeninis pašalinimas leidžia analizuoti branduolio vidų. Hiperkondensuotas chromatinas (A2)
ir interchromatino erdvė (A3) formuoja du persipynusius tinklus. B1 – žmogaus fibroblasto konfo-
kalinis pjūvis. Žalia spalva pažymėtas hiperkondensuotas chromatinas, raudona – 7 chromosoma,
mėlyna – 8 chromosoma. Matyti, kad dviejų chromosomų teritorijos susiliečia (B2 ir B3). Taip pat
parodyta erdvinė dviejų chromosomų išsidėstymo rekonstrukcija (B4).

252
 A Branduolio kruopelės ir kūneliai 0,5 µm
~1 Mb chromatino domenai

Intechromatino
kompartmentai (IC)
C
Membrana
D
B

B 0,5 µm C D

63 pav. Chromosomų struktūros žinduolių interfaziniame branduolyje chromosomų teritorijų – in-

terchromatino kompartmentų (CT–IC) modelis
A – interfazės branduolio fragmentas, kuriame skirtingomis spalvomis pažymėti chromatino dome-
nai (raudonai ir žaliai), interchromatino kompartmento kanalai ir lagūnos (baltai), branduolio kruo-
pelės ir kūneliai (mėlynai) ir perichromatino regionai (pilkai). B–D – padidintos branduolio sritys,
pažymėtas paveikslo A dalyje. Raudonai ir žaliai pavaizduoti ~1 Mb chromatino domenai, baltai –
tarpchromatininė erdvė, mėlynai – branduolio kruopelės ir kūneliai, violetine spalva – transkripci-
jos ir splaisingo struktūros. Baltymai gali difunduoti į chromatino domenų vidų. Siauri interchro-
matino kompartmento kanalai leidžia tiesiogiai kontaktuoti gretimų ~ 1 Mb chromatino domenų
kilpoms (B, pažymėta rodykle). Kai kurios kilpos perichromatine gali būti gana didelės (C, pažy-
mėta rodykle). Kai kuriose chromatino domenų vietose yra galimas tiesioginis kontaktas tarp
chromosomų teritorijų (D, pažymėta rodykle).

Chromatino hiperkondensacijos tyrimai, atlikti epifluorescencinės, konfokalinės ir elektroninės

mikroskopijos ir 3D rekonstrukcijos metodais, parodė, kad chromatino ląstelės branduolyje primena
akytą kempinę, užpildytą tarpchromatininės medžiagos (62 pav.). Chromosomų teritorijos sudaro su-
dėtingos konfigūracijos struktūras, išraizgytas interchromatino kanalų. Nors chromosomų teritorijoms
būdingi glaudūs tarpusavio kontaktai, jos nepersidengia. Remiantis šių ir daugelio kitų tyrimų duome-
nimis, suformuluotas vadinamasis chromosomų teritorijų – interchromatino kompartmentų (CT–IC)
modelis (63 pav.). Pagal šį modelį interchromatino kompartmentus sudaro vientisas erdvinis kanalų ir
lagūnų tinklas, prasidedantis šalia branduolio porų ir išraizgantis visą branduolio tūrį kaip funkciškai
privaloma branduolio dalis. Jis ne tik atskiria chromosomų teritorijas, bet ir prasiskverbia į jų vidų, kur
ploniausios jo dalys (<100 nm) atskiria ~100 kb chromatino domenus. Transkripciškai neaktyviose

253
chromosomų teritorijų zonose interchromatino kompartmentų kanalai tampa labai siauri, tačiau nieka-
da visiškai neužsispaudžia. Interchromatino kompartmentuose yra branduolio kruopelių (angl. speckle)
ir kūnelių, kuriuos sudaro laikinos įvairių baltymų asociacijos. Chromatino kompartmentą sudaro erd-
vinis chromatino domenų tinklas, kuriame chromatino kompaktizacijos lygmuo yra bent 10 kartų di-
desnis už 30 nm siūlą. Nuo chromatino domenų interchromatino kompartmentus skiria perichromatino
regionai, kuriuos sudaro siaura (100–200 nm) dekondensuoto chromatino paribio zona. Čia vyksta
DNR ir RNR sintezė ir splaisingas. Nors CT–IC modelis numato, kad pastoviai nutildyti genai yra pa-
slėpti kompaktiškų chromatino domenų viduje, neatmetama galimybė, kad dauguma ar beveik visi ge-
nai gali būti išsidėstę chromatino domenų pakraštyje. Kita vertus, per smulkius interchromatino kom-
partmento kanalėlius baltymai, reikalingi genų veiklai, gali patekti ir į chromatino domenų vidų.
Remiantis elektroninės mikroskopijos ir elektronų spektroskopinio vaizdinimo (angl. electron
spectroscopic imaging, ESI) metodais atliktų tyrimų duomenimis suformuluotas vadinamasis „pynu-
čių“ (angl. lattice) modelis (64 pav.). ESI tyrimai įgalina sukurti didelės skiriamosios gebos vaizdus,
kuriuose galima matyti tokių cheminių elementų, kaip fosforas (kurio didesnį kiekį turi nukleino rūgš-
tys) ar azotas (kurio didesnį kiekį turi baltymai) išsidėstymą. Taikant nedidelį padidinimą, branduolyje
matomos struktūros, supakuotos į storesnius nei 30 nm siūlus (64 i pav.), o taikant didesnį padidinimą
(64 ii, iii pav.), chromatinas atrodo kaip tinklas, sudarytas iš 10 ir 30 nm siūlų. Šiose nuotraukose azo-
tas pažymėtas mėlyna spalva, o fosforas – geltona. „Pinučių“ modelis numato, kad chromatinas inter-
faziniame branduolyje yra sudarytas tik iš chromatino siūlų, tarp kurių nėra nei didelių kanalų, nei ki-
tokių tarpų. Tarp susipynusių chromatino siūlų yra tik nedidelės erdvės, kurių pakanka, kad branduoli-
niams procesams reikalingos makromolekulės galėtų pasiekti atitinkamą chromatino vietą. Chromo-
somų teritorijų sandūrose chromatino siūlai, priklausantys skirtingoms chromosomoms, persipina. De-
ja, ESI metodas turi keletą trūkumų, dėl kurių negalima patikrinti “pynučių” modelio patikimumo: me-
todo skiriamoji geba neleidžia tirti heterochromatininių struktūrų, o fosforo kiekio tyrimai rodo ne tik
DNR molekulių, bet ir RNR molekulių išsidėstymą branduolyje. Jei interchromosominės dalys yra už-
pildytos RNR (o tai labai tikėtina), fosforo atomų išsidėstymas chromatine ir tarpchromatininėse srity-
se niekuo nesiskirs.
Trečiasis yra tarpchromosominio tinklo (ICN – angl. interchromosomal network) modelis
(65 pav.). Jis bando gana gerai žinomus duomenis apie distalines genominių vietų sąveikas tiek vieno-
je, tiek ir keliose skirtingose chromosomose susieti su chromatino struktūra eukariotų interfaziniame
branduolyje. Iš tikrųjų tokios distalinės sąveikos nustatytos kai kurių genų enhanserių atvejų kai pasta-
rieji yra nutolę nuo promotoriaus kelių kilobazių atstumu, o susidarančios chromatino kilpos suartina
juos su promotoriumi. Žinduolių β–globino geno atveju lokuso kontrolės sekos (LCR) sąveikauja su
aktyviais genais, nutolusiais per 50 kb. Pelės β–globino genas Hbb1 embrioninėse kepenų ląstelėse
sąveikauja su kitu genu, nutolusiu per keletą Mb, o šių sąveikų tarpininkas yra transkripcijos „fabrikė-
liai“ ir juose esančios polimerazės (Pol II). Pelės T ląstelėse TH2 citokinų lokusas, esantis 11-je chro-
254
mosomoje, sąveikauja su Ifng genu, esančiu 10-je chromosomoje. Tokių pavyzdžių žinoma ir daugiau.
Taigi šie duomenys lyg ir prieštarauja griežtai apibrėžtų ir izoliuotų vienas nuo kito chromosomų teri-
torijų modeliui. Naudojant naujai sukurtą krio–FISH metodą buvo nustatyta, kad persipynimas tarp
gretimų chromosomų teritorijų yra gana žymus – net apie 20 proc. viso branduolio tūrio užima sritys,
kuriose yra daugiau nei vienos chromosomos DNR sekos. Tiesa, šių tyrimų metodiką kai kurie moks-
lininkai labai kritikuoja.
Aktyvi Pol II randama chromosomų teritorijų persipynimo vietose (65 pav.), o transkripcijos inhi-
bicija pakeičia specifinių chromosomų porų persipynimo pobūdį. Jei transkripcijos „fabrikėliai“ stabi-
lizuoja tam tikras interchromatino asociacijas, tada tai rodo, kad būtent transkripcija nustato chromo-
somų konformaciją branduolyje. Tai gali paaiškinti žinomą reiškinį, kai skirtingų tipų ląstelės, turin-
čios skirtingas transkripcijos programas, pasižymi ir evoliuciškai konservatyviu skirtingu chromosomų
išsidėstymu branduolyje.

Chromosomų Vidinė teritorijos

teritorijos erdvė

Persipynę
dviejų
gretimų
chromosomų
teritorijų
siūlai

30 nm siūlas
Branduolys
Nukleosoma
10 nm siūlas
Interfazinė ląstelė Chromatino „pynutės”

64 pav. Chromosomų struktūros žinduolių interfaziniame branduolyje „pinučių“ modelis

Pagal ICN modelį (65 pav.) chromosomų padėtį branduolyje ir jų konformaciją nulemia audiniui
specifinės intrachromosominės ir interchromosominės asociacijos ir jų funkcinis ryšys su tokiomis
branduolio struktūromis kaip lamina ir branduolėlis. Baigiantis mitozei, kai atkuriama ląstelės transk-
ripcinė funkcija, susidaro sąveikų tinklas, sukuriantis erdvinius apribojimus formuotis kitokioms są-
255
veikoms ir veikiantis epigenetinės reguliacijos principu. Tokie erdviniai apribojimai neišvengiamai
sukurs ir pasyvias sąveikas tarp chromatino segmentų, nedalyvaujančių funkcinėse sąveikose. Taigi
esminis ICN modelio skirtumas nuo kitų modelių yra tas, kad čia chromosomų erdvinis išsidėstymas
interfaziniame branduolyje yra siejamas su chromosomų funkciniu aktyvumu, organizacinius domenus
sudaro transkripcijos „fabrikėliai“, kuriuose yra Pol II ir aktyvios chromosomų sekos, o neaktyvus
chromatinas sudaro kilpas, esančias „fabrikėlių“ išorėje. Tokia struktūra yra labai panaši į ~1 Mb do-
menus, aprašomus CT–IT modelyje, tačiau jose aktyvūs genai yra išsidėstę kiekvienos 100 kb kilpos
pagrinde, o ne periferijoje. Kitas skirtumas nuo CT–IT modelio – esminis chromosomų teritorijų per-
sidengimas ir chromatino siūlų persipynimas (65 pav.).

Chromosomos
teritorija

Rezginio
grūdelis

Branduo-
lėlis

1. Struktūriniai pritvirtinimai (pvz., branduolio lamina, branduolėliai)

2. Viduchromosominiai kontaktai
3. Viduchromosominis maišymasis
4. Tarpchromosominiai kontaktai
5. Tarpchromosominis maišymasis
6. Chromatino kilpos giliau patekusios į kitą teritoriją

65 pav. Chromosomų struktūros žinduolių interfaziniame branduolyje tarpchromosominio tinklo

(angl. interchromosomal network, ICN) modelis
Nuotraukos kairėje rodo, kad sąveikose tarp chromosomų teritorijų gali dalyvauti RNR Pol II „fab-
rikėliai“, nes, pažymėjus 3-ią chromosomą (Chr3) raudonai, o likusią genomo dalį (WG–3) mėly-
nai, RNR Pol II (žalia spalva) randama chromosomų teritorijų persidengimo zonose. Dešinėje pa-
rodytas ICN modelis numato, kad tarp chromosomų teritorijų vyksta funkcinės sąveikos, kuriose
dalyvauja Pol II ar kiti branduolio komponentai ir taip susiformuoja tinklas, nulemiantis chromo-
somų struktūrą branduolyje. Kartu su kitais funkciniais elementais, remdamasis fizinėmis chroma-
tino savybėmis, šis tinklas priklausomai nuo ląstelių tipo ir jų savybių nulemia chromosomų išsi-
dėstymą branduolyje.

Deja, kol kas chromosomų teritorijų erdvinio išsidėstymo modeliai daugiau primena rezultatus ty-
rimo, kurį atlieka akli asmenys, apčiuopomis tyrinėjantys dramblį. Kiekvienas iš trijų paminėtų mode-
lių daugiau atspindi naudotų tyrimo metodų technines galimybes bei tirtas ląstelės branduolių vietas,
bet ne branduolio architektūrą ir jos funkcines pasekmes.
Žemesniųjų eukariotų, tokių kaip augalai arba drozofila, chromosomų išsidėstymas interfaziniame
branduolyje dažnai būna poliarizuotas, kai telomeros išsidėsto viename branduolio poliuje, o centro-
meros – kitame (66B pav.) ir susidaro ištįsusios chromosomų teritorijos. Tačiau tarp augalų aptinkami
ir kitokie chromosomų išsidėstymo variantai. Pavyzdžiui, nedidelį genomą turinčio baltažiedžio vaire-
nio telomeros yra išsidėsčiusios aplink branduolėlį, o centromeros – branduolio periferijoje esančiuose
chromocentruose. Chromocentrus sudaro nekoduojančios DNR sekos, tokios kaip pasikartojančios pe-
ricentromerinės sekos, transpozabilūs elementai ir neaktyvūs ribosomų genai. Didelis chromocentro
sekų metilinimo laipsnis rodo, kad ši chromosomų teritorijos dalis yra transkripciškai neaktyvi. Kitų

256
vairenio chromosomų teritorijų dalį sudaro transkripciškai aktyvios chromatino kilpos. Tokia chromo-
somų teritorijų sandara šiame augale atspindi gana paprastą jo chromosomų linijinę struktūrą: jas suda-
ro nedideli heterochromatino segmentai, įrėminantys centromerą ir branduolėlį sudarančias sritis (angl.
nucleolar organizing region, NOR), ir didelis kiekis daug genų turinčių euchromatino (jis sudaro apie
85 proc. chromosomos).

A B

66 pav. Chromosomų padėtis augalinių ląstelių interfaziniuose branduoliuose

A – baltažiedžio vairenio interfazinis branduolys. Telomeros fluorescuoja raudonai, Nu – branduo-
lėlis. B – miežių interfazinis branduolys. Telomeros švyti raudonai, centromeros – žaliai.

Chromosomų išsidėstymas konkrečiose teritorijose yra daugiau tikimybinis, bet ne absoliutus.

Nors ląstelių populiacijoje chromosomoms gali būti būdinga tam tikra padėtis branduolyje, tačiau
kiekvienoje individualioje tos populiacijos ląstelėje ji gali skirtis. Netgi dvi tos pačios chromosomos
kopijos dažnai užima skirtingą padėtį branduolyje ir gali turėti skirtingus savo artimiausius kaimynus.
Chromosomų išsidėstymas taip pat gali būti skirtingas įvairiuose audiniuose ir keistis ląstelių diferen-
ciacijos bei organizmo vystymosi metu. Pavyzdžiui, vykstant pelių T ląstelių diferenciacijai, 6-oji
chromosoma juda iš branduolio centro į jo periferiją. Galutinai diferencijuotos ląstelės turi tik joms
būdingą chromosomų išsidėstymą, o dėl to – tik tokių ląstelių branduoliams būdingą raštą. Geriausiai
tai matoma subrendusiose smegenų ląstelėse, kur chromosomų išsidėstymas yra labai stabilus ir evo-
liuciškai konservatyvus. Pavyzdžiui, specifinėse neuronų ląstelėse, tokiose kaip didieji smegenėlių
Purkinjė neuronai ir mažieji granuliuoti neuronai, chromosomų išsidėstymas interfaziniame branduoly-
je yra labai skirtingas. Kiekvieno šių tipų ląstelių branduoliai turi tik joms būdingą raštą. Tiriant žmo-
gaus 1-os chromosomos C segmentų pasiskirstymą neuronų interfaziniuose branduoliuose, nustatyta,
kad didžiuosiuose neuronuose šios homologinių chromosomų dalys yra atskirtos viena nuo kitos: vie-
nos chromosomos C segmentas yra prie branduolio membranos, o kitos branduolėlyje, esančiame
branduolio centre. Tuo tarpu mažuosiuose granuliuotuose neuronuose abu homologinių chromosomų
C segmentai yra labai arti vienas kito, tačiau nesusiję su branduolio membrana.

257
 A

Mitozė

Rablo konfigūracija
B
Periferinis
Vidinis

Radialinis išsidėstymas

Susijęs išsidėstymas

67 pav. Chromosomų neatsitiktinio išsidėstymo branduolyje pagrindiniai būdai

A –Rablo konfigūracija; B – radialinis išsidėstymas; C – susijęs išsidėstymas.

Skiriami trys pagrindiniai chromosomų neatsitiktinio išsidėstymo branduolyje būdai (67 pav.).
Pirmasis – vadinamoji Rablo konfigūracija, kai centromerų ir telomerų orientacija, vykstanti anafazės
metu, išsilaiko ir interfazėje, t.y. kai šios chromosomų dalys išsidėsto skirtinguose ląstelių poliuose
(67A pav.). Karlas Rablas šį dėsningumą aptiko 1885 m., tirdamas salamandrų ląsteles. Toks pats
chromosomų išsidėstymas, kaip jau minėta, būdingas ir kai kuriems augalams, drozofilai bei mielėms.
Toks chromosomų išsidėstymas interfaziniame branduolyje užtikrina sklandžią mitozės pradžią. Ta-
čiau nepanašu, kad jis turėtų kokią nors įtaką genų ekspresijai: genų aktyvumas drozofilos embrionų
chromosomose, linijiškai išsidėsčiusiose Rablo konfigūracijoje, nepriklausė nuo jų padėties chromo-
somoje. Žinduolių ląstelėse Rablo konfigūracijos yra gana retos.

258
 B

A D
68 pav. Žmogaus limfoblastoidinių ląstelių branduoliuose esančių 18-os (žalia spalva) ir 19-os
(raudona spalva) 3D–FISH analizė
A – optinių branduolių pjūvių serijų sekcijos. DNR padažyta mėlyna spalva. B–D – to paties bran-
duolio 3D rekonstrukcijos. Du 18-os chromosomos homologai išsidėstę branduolio periferijoje ir
erdviškai atsiskyrę, o 19-os chromosomos homologai yra susiję ir išsidėstę branduolio viduryje.

Antrasis neatsitiktinio chromosomų išsidėstymo interfaziniame branduolyje būdas – radialinis

chromosomų išsidėstymas (67B pav.). Bene daugiausia jis tyrinėtas aukštesniųjų eukariotų, būtent,
žmogaus ir vištos (68–69 pav.) interfaziniuose branduoliuose. Tiriant žmogaus limfocitų branduolius,
nustatyta, kad daug genų turinti žmogaus 19-a chromosoma yra išsidėsčiusi branduolio viduryje, o pa-
našaus dydžio, tačiau mažai genų turinti 18-a chromosoma – branduolio periferijoje (68 pav.). Įdomu
tai, kad toks šių chromosomų išsidėstymas interfaziniame branduolyje yra būdingas ne tik žmogaus,
bet ir Senojo pasaulio beždžionių limfocitams. Kadangi šios rūšys evoliuciškai atsiskyrė maždaug
prieš 30 milijonų metų, toks evoliucinis chromosomų padėties konservatyvumas rodo chromosomų
išsidėstymo branduolyje svarbų funkcinį vaidmenį. Tačiau intensyviai besidalijančiose ląstelėse, tokio-
se, kaip proliferuojantys fibroblastai, turinčiuose pailgą branduolį, tiek 19-a, tiek ir 18-a chromosomos
yra randamos branduolio centre. Taigi skirtingo fiziologinio būvio ląstelėse chromosomų išsidėstymas
branduolyje gali skirtis. Žmogaus limfocituose ir fibroblastuose pastebima tendencija, kad didesnės
chromosomos (1-5 ir X) išsidėsto branduolio periferijoje, o mažesnės (17-20) – branduolio centre
(69B, C pav.).
Įdomūs rezultatai gauti tiriant vištos (Gallus gallus domesticus) chromosomas. Vištos chromoso-
mų rinkinį (2n=78) sudaro aštuonios poros makrochromosomų, lytinės chromosomos (Z ir W) bei 30
porų mikrochromosomų. Jose yra išsidėstę beveik 50 proc. visų genų, nors jų DNR sudaro tik 23 proc.
vištos genomo. Makrochromosomose, priešingai, genų tankis yra nedidelis, tačiau yra daug hetero-
chromatino. Chromosomų išsidėstymo tyrimai interfaziniuose branduoliuose parodė, kad mikrochro-

259
mosomų ir makrochromosomų išsidėstymas labai skiriasi: mikrochromosomos randamos branduolio
centre, o makrochromosomos – periferijoje (69E, F pav.). Taigi šie tyrimai patvirtino jau anksčiau pa-
stebėtą bendrąją tendenciją, kad santykinai daug genų turinčios chromosomos dažniau randamos bran-
duolio centre, o santykinai mažai genų turinčios chromosomos randamos branduolio periferijoje. Mak-
rochromosomų išsidėstymo vištos interfaziniame branduolyje tyrimai parodė ne tik tai, kad jų teritori-
jos yra branduolio periferijoje, bet ir tai, kad homologinių chromosomų teritorijos dažniausiai yra erd-
viškai atskirtos (69H pav.). Tačiau toks atsiskyrimas nebūdingas visoms ląstelėms, be to, nehomologi-
nių chromosomų padėtis viena kitos atžvilgiu taip pat buvo įvairi.

A B C

D E F

1 6 4
1 1 2
2 3 5
5 3
2 4 3

6 5
6 4 Z
2 4
G 4 H 3 Z 5
Z

69 pav. Chromosomų teritorijos žmogaus fibroblastuose (A, C) ir limfocituose (B) bei vištų fib-
roblastuose (D, F–H) ir neuronuose (E)
A–C – žmogaus 1-5 ir X chromosomos pažymėtos raudonai, 17-20 chromosomos – žaliai. D–F –
vištos makrochromosomos (1-5 ir Z) padažytos raudonai, vidutinio dydžio chromosomos (6-10) –
mėlynai, 19–a porų mikrochromosomų – žaliai. G–H – Vištos 1-6 ir Z chromosomos padažytos
skirtingomis spalvomis.

Trečiasis chromosomų neatsitiktinio išsidėstymo interfaziniame branduolyje būdas yra susijęs iš-
sidėstymas (67C pav.), kai chromosomos išsidėsto tarpusavyje susijusiu būdu, išlaikydamos tam tikrą
padėtį vena kitos atžvilgiu. Pavyzdžiui, nesidalijančiose žmogaus ląstelėse nustatyta, kad 7-os, 8-os ir
16-os chromosomų homologai yra išsidėstę priešinguose branduolio poliuose. Kaip jau minėta, toks
susijęs išsidėstymas buvo nebūdingas vištos makrochromosomoms.
Taigi, nors yra įrodymų apie visų trijų neatsitiktinio chromosomų išsidėstymo interfaziniame
branduolyje būdų egzistavimą, jų universalumas nėra visiškai aiškus. Rablo konfigūracijos randamos
tik nedaugelyje žinduolių ląstelių, radialinis chromosomų išsidėstymas aptiktas tik keliuose ląstelių

260
tipuose, o atlikti tikslią chromosomų tarpusavio išsidėstymo analizę techniškai yra sudėtinga. Kodėl
kyla tokių problemų bandant atsakyti į, atrodytų, paprastą klausimą apie chromosomų išsidėstymą
branduolyje? Viena iš priežasčių yra ta, kad organizmams, audiniams ar net ląstelių tipams gali būti
būdingos skirtingos chromosomų išsidėstymo taisyklės. Be to, daugelyje tirtų eksperimentinių sistemų
aptiktos struktūros yra heterogeniškos ir dažnai būdingos tik tam tikroms ląstelių subpopuliacijoms. O
erdvinė interfazinio branduolio prigimtis, palyginti didelis chromosomų skaičius ir fiksuotų atskaitos
taškų nebuvimas daro erdvinio chromosomų išsidėstymo tyrimus labai sudėtingus.
Tiriant erdvines branduolio struktūras, įdomu ne tik nustatyti chromosomų padėtį, bet ir ištirti,
kaip chromosomos susiranda vietą branduolyje ir koks yra neatsitiktinio chromosomų išsidėstymo me-
chanizmas. Radialinis chromosomų išsidėstymas yra siejamas su dideliu genų tankiu arba DNR kiekiu
chromosomoje, priklausomai nuo ląstelės tipo ir jos proliferacijos būsenos. Tačiau akivaizdu, kad tai
negali būti vieninteliai veiksniai, lemiantys chromosomos padėtį branduolyje, nes ši padėtis gali keisti
diferenciacijos ir proliferacijos metu, kai tuo tarpu nei genų tankis, nei DNR kiekis chromosomose ne-
kinta. Manoma, kad chromosomų išsidėstymą branduolyje gali nulemti du pagrindiniai mechanizmai.
Pirma, chromosomų padėtį branduolyje gali nustatyti jų sąveikos su nejudriais branduolio elementais,
tokiais kaip branduolio karkasas. Nors toks prisitvirtinimas ir gali paaiškinti chromosomų padėties sta-
bilumą ląstelės ciklo metu, jis nepaaiškina atsitiktinio chromosomų išsidėstymo, kuris, kaip jau minėta,
gana dažnai aptinkamas įvairiose ląstelėse. Gana patraukli alternatyva pirmajam mechanizmui yra mo-
delis, sakantis, jog kiekvienos chromosomos padėtis branduolyje daugiausia priklauso nuo joje esančių
genų aktyvumo ir jų linijinio išsidėstymo. Genų ekspresijos pobūdis veikia lokalią chromatino struktū-
rą, kai neaktyvios sritys išlieka heterochromatinizuotos, o aktyvios sritys – dekondensuotos. Priklau-
somai nuo genomo aktyvumo ir linijinio aktyvių ir neaktyvių sričių išsidėstymo chromosomoje, skir-
tingos chromosomos įgyja nevienodas fizines savybes. Tai ir gali nulemti, kaip jos sąveikaus su kito-
mis chromosomomis, o kartu ir jų padėtį branduolyje. Taigi šis modelis yra panašus į anksčiau minėtą
ICN modelį. Jis paaiškina, kodėl funkciškai panašūs chromosomų segmentai, pavyzdžiui, heterochro-
matininės centromeros branduolyje dažnai sudaro sankaupas. Jis taip pat paaiškina gerai žinomą chro-
mosomų išsidėstymo branduolyje audinių specifiškumą, nes skirtinguose audiniuose dažnai vyksta
skirtingų genų rinkinių ekspresija.
Chromosomų padėtis branduolyje yra gana stabili ir susiformuoja mitozės pabaigoje. Tačiau G1
stadijos pradžioje chromosomos įgyja didesnę transliacijos laisvę ir jų padėtis branduolyje gali kisti.
Padėties pokytį gali palengvinti didesnis chromosomų judrumas branduolyje tuo metu, kai ląstelė pa-
baigia mitozę. Ankstyvosios G1 stadijos metu kondensuotos mitozinės chromosomos dekondensuojasi
ir chromatino siūlai gali atlikti difuzinius judesius. Tokie judesiai buvo užfiksuoti stebint gyvas kiniško
žiurkėno CHO ląsteles: pažymėtas chromatino segmentas, esantis branduolio periferijoje, M stadijos
pabaigoje juda į branduolio vidurį, o G1 stadijos viduryje galutinai įsitvirtina šalia branduolio periferi-
jos. Nustatyta chromosomų padėtis toliau išlaikoma visą likusią ląstelės ciklo dalį – ji beveik nekinta

261
vėlyvosios G1, S ir G2 stadijų metu. Viena tokio nejudrumo galimų priežasčių yra tai, kad iš dalies ar
visiškai dekondensuotos chromosomos užima beveik visą branduolio erdvę ir taip riboja viena kitos
judėjimą.
Kokios yra chromosomų erdvinio išsidėstymo funkcinės pasekmės? Pirmiausia, tam tikras chro-
mosomų išsidėstymas erdvėje koordinuotai kartu su kitomis chromosomomis gali būti papildomas me-
chanizmas, padidinantis genų ekspresijos ir RNR brendimo efektyvumą. To pavyzdys yra branduolėlis,
kur sukaupiami visi rRNR sintezės genai, jų brendimo ir ribosomų surinkimo veiksniai. Tai užtikrina
patį efektyviausią ląstelės resursų panaudojimą ir koordinuotą genų veikimą.
Jei neatsitiktinis chromosomų išsidėstymas yra svarbus reguliuojant genų ekspresiją, galima tikė-
tis, kad chromosomų padėtis branduolyje turėtų kisti, keičiantis genų ekspresijos profiliui, ląstelėms
diferencijuojantis arba proliferuojant. Tyrimų, galinčių patvirtinti ar paneigti tokią prielaidą, yra labai
nedaug. Sveikų vyrų smegenų žievės neuronuose X chromosoma būna išsidėsčiusi branduolio periferi-
joje, tačiau epilepsija sergančių vyrų neuronuose ji randama branduolio centre. Diferencijuojantis in
vitro Purkinjė ląstelėms, centromeros yra patraukiamos iš branduolio periferijos. Diferencijuojantis
mioblastams, jų centromeros juda link periferijos. Limfocitų ar fibroblastų sustabdymas G0 stadijoje
grįžtamai perskirsto chromosomų teritorijas. Šių ląstelių stimuliavimas ir jų perėjimas į G1 stadiją grą-
žina buvusią erdvinę branduolių struktūrą. Visais šiais atvejais taip ir lieka neaišku, koks vyksmas yra
pirminis: genų ekspresijos pasikeitimas, ar chromosomų erdvinės struktūros persitvarkymas.
Dar viena neatsitiktinio chromosomų erdvinio išsidėstymo pasekmė – neatsitiktinis chromosomų
translokacijų susidarymas. Jau yra aptikta daugiau kaip 600 subalansuotų chromosomų persitvarkymų,
pasikartojančiai (t.y. neatsitiktinai) aptinkamų žmogaus vėžinėse ląstelėse. Reciprokinės traslokacijos
susidaro tada, kai dviejose chromosomose įvyksta dvigrandininiai trūkiai, o susidarę laisvi chromoso-
mų galai yra arti vienas kito. Todėl chromosomų artimas išsidėstymas yra labai svarbus tokių neatsitik-
tinių reciprokinių translokacijų susidarymui (70 pav.) Specifinės chromosomų translokacijos yra sie-
jamos su tam tikromis vėžinėmis ligomis. Vienas geriausiai žinomų atvejų yra t9,22, dėl kurios susilie-
ja BCR genas, esantis 22-oje žmogaus chromosomoje, su ABL genu, esančiu 9-oje chromosomoje, ir
pasireiškia mieloidinė leukemija. Šių genų padėties interfaziniuose branduoliuose tyrimai rodo, kad jie
aptinkami greta gerokai dažniau nei tais atvejais, kai chromosomos išsidėsto atsitiktinai. Panaši situaci-
ja yra su PML ir RAR genais, kurių susiliejimas dėl t15,17 sukelia promielocitinę leukemiją. Tai, kad
kelių lokusų erdvinė kaimynystė gali didinti translokacijų susidarymo tikimybę, rodo RET ir H4 genų,
išsidėsčiusių 10-oje chromosomoje ~30 Mb atstumu vienas nuo kito, tyrimai. Šių genų susiliejimas yra
gana dažnai aptinkamas skydliaukės navikuose, sukeltuose jonizuojamosios radiacijos. FISH tyrimai,
atlikti normaliose skydliaukės ląstelėse, rodo, kad interfaziniuose branduoliuose šie du lokusai yra iš-
sidėstę vienas šalia kito. Dėl tokio lokusų artumo jie dažniau translokuoja. Nors santykinis chromoso-
mų išsidėstymas branduolyje daugeliu šių atvejų nebuvo tyrinėtas, tačiau tai, kad skirtingos transloka-

262
cijos yra būdingos skirtingų audinių navikams, rodo, jog chromosomų erdvinis išsidėstymas skirtin-
guose audiniuose nevienodas.
Taigi, be mokslinio intereso chromosomų teritorijų bei jų išsidėstymo ląstelių branduolyje tyrimai
gali turėti ir praktinės naudos. Kiekviena genomo sritis, keičianti savo padėtį branduolyje, dėl nenor-
malios genų ekspresijos gali būti ligos indikatorius. Tokie tyrimai galėtų pasitarnauti ankstyvajai įvai-
rių ligų diagnostikai.

Distalinis

Proksimalinis

Didelis translokacijų Mažas translokacijų

dažnis dažnis

70 pav. Chromosomų išsidėstymas branduolyje turi įtakos translokacijų susidarymo dažniui

Tarp chromosomų, kurių teritorijos yra artimai išsidėsčiusios branduolyje, dažniau įvyksta translo-
kacijos, palyginti su chromosomomis, interfaziniame branduolyje išsidėsčiusiomis didesniu atstu-
mu viena nuo kitos.

Apibendrinus eukariotų chromosomų aprašymą, galima teigti, kad jos yra sudėtingas nukleo-
proteininis kompleksas, turintis ryškią domeninę struktūrą. Šiame komplekse baltymų ir DNR sąveika
nėra vienkryptė, t.y. nėra taip, kad vien tik DNR sekos ar struktūra nulemtų sąveikas su baltymais, ly-
giai kaip ne vien baltymai sąlygoja DNR konformaciją. Akivaizdu, kad yra mažiausiai du sąveikų ti-
pai: specifinės ir nespecifinės sąveikos. Esant specifinėms sąveikoms, baltymų prisijungimo prie DNR
vietas lemia arba DNR sekos, arba specifinė DNR konformacija tose vietose. Savo ruožtu DNR kon-
formaciją gali veikti kiti baltymai. Taigi gali būti ir sudėtingos daugiapakopės sąveikos. Esant nespeci-
finėms sąveikoms, baltymai gali prisijungti prie įvairių DNR vietų. Tačiau ir šiuo atveju vargu, ar ga-
lima kalbėti apie atsitiktines sąveikas. Eukariotinėse chromosomose baltymai atlieka labai svarbias ir
daugialypes funkcijas: pradedant struktūrinėmis (histonai) ir baigiant reguliacinėmis (HGM baltymai).
Labai svarbus baltymų vaidmuo užtikrinant optimalias sąlygas svarbiausioms DNR funkcijoms –
transkripcijai ir replikacijai atlikti. Reikia manyti, kad dalies chromosominių baltymų ir jų atliekamų
funkcijų mes dar nežinome.
Taigi, kalbant apie eukariotų chromosomas, reikėtų žinoti, kad jos yra sudėtingiausias ląstelės dari-
nys, gebantis atlikti daugelį funkcijų, sudarytas iš nukleino rūgščių ir baltymų komplekso. Abu šie kom-
ponentai yra vienodai svarbūs užtikrinant chromosomų, kaip ląstelės organoido, funkcionavimą. Sudė-
tingą struktūrinę sandarą chromosomos išsaugo viso ląstelės ciklo metu. Chromosomos, jų struktūra,
chromatino struktūra ir funkcijos tebėra vieni svarbiausių šiuolaikinės biologijos tyrinėjimo objektų.

263
 Naudota ir rekomenduojama literatūra

1. Adams RR, Carmena M, Earnshaw WC. Chromosomal passengers and the (aurora) ABCs of
mitosis. Trends Cell Biol 2001;11(1):49–54.
2. Agresti A, Bianchi ME. HMGB proteins and gene expression. Curr Opin Genet Dev
2003;13(2):170–8.
3. Albiez H, Cremer M, Tiberi C, Vecchio L, Schermelleh L, Dittrich S, et al. Chromatin do-
mains and the interchromatin compartment form structurally defined and functionally interac-
ting nuclear networks. Chromosome Res 2006; 14(7):707–33.
4. Allers T, Mevarech M. Archaeal genetics — the third way. Nat Rev Genet 2005;6(1):58–76.
5. Amor DJ, Kalitsis P, Sumer H, Choo KH. Building the centromere: from foundation proteins
to 3D organization. Trends Cell Biol 2004;14(7):359–68.
6. Ausio J, Levin DB, de Amorim GV, Bakker S, Macleod PM. Syndromes of disordered chro-
matin remodeling. Clin Genet 2003:64(2):83–95.
7. Batta K, Das C, Gadad S, Shandilya J, Kundu TK. Reversible acetylation of non histone pro-
teins: role in cellular function and disease. In: Kundu TK, Dasgupta D, editors. Chromatin
and disease. Ser. Subcellular biochemistry. Vol. 41. Springer; 2007. p. 193–212.
8. Becker PB. The establishment of active promoters in chromatin. Bioessays 1994;16(8):541–
7.
9. Berger SL. The complex language of chromatin regulation during transcription. Nature
2007;447(7143):407–12.
10. Bernard P, Allshire RC. Centromeres become unstuck without heterochromatin. Trends Cell
Biol 2002;12(9):419–24.
11. Bernstein BE, Schreiber SL. Global approaches to chromatin. Chem Biol 2002;9(11):1167–
73.
12. Biesmann H, Mason JM. Telomere maintenance without telomerase. Chromosoma
1997;106(1):63–9.
13. Blasco MA. Telomere length, stem cells and aging. Nat Chem Biol 2007;3(10):640–9.
14. Bond DM, Finnegan EJ. Passing the message on: inheritance of epigenetic traits. Trends
Plant Sci 2007;12(5):211–6.
15. Boulard M, Bouvet P, Kundu TK, Dimitrov S. Histone variant nucleosomes. Structure, func-
tion and implication in disease. In: Kundu TK, Dasgupta D, editors. Chromatin and disease.
Ser. Subcellular biochemistry. Vol. 41. Springer; 2007. p. 71–89.
16. Branco MR, Pombo A. Chromosome organization: new facts, new models. Trends Cell Biol
2007;17(3):127–34.
17. Brockdorff N. X–chromosome inactivation: closing in on proteins that bind Xist RNA.
Trends Genet 2002;18(7):352–8.
18. Brown CJ, Greally JM. A stain upon the silence: genes escaping X inactivation. Trends Ge-
net 2003;19(8):432–8.
19. Brunori M, Luciano P, Gilson E, Géli V. The telomerase cycle: normal and pathological as-
pects. J Mol Med 2005;83(4):244–57.

264
20. Burlingame RW, Cervera R. Anti–chromatin (anti–nucleosome) autoantibodies. Autoimmun
Rev 2002;1(6):321–8.
21. Caron C, Govin J, Rousseaux S, Khochbin S. How to pack the genome for a safe trip. In: Je-
anteur P, editor. Progress in molecular and subcellular biology, Epigenetics and chromatin.
Berlin; Heidelberg: Springer–Verlag; 2005. p. 65–89.
22. Carr AM. DNA structure dependent checkpoints as regulators of DNA repair. DNA Repair
(Amst) 2002;1(12):983–94.
23. Carroll CW, Straight AF. Centromere formation: from epigenetics to self–assembly. Trends
Cell Biol 2006;16(2):70–8.
24. Carrozza MJ, Utley RT, Workman JL, Cote J. The diverse functions of histone acetyltransfe-
rase complexes. Trends Genet 2003;19(6):321–9.
25. Cavalli G. Chromatin as a eukaryotic template of genetic information. Curr Opin Cell Biol
2002;14(3):269–78.
26. Chakhparonian M, Wellinger RJ. Telomere maintenance and DNA replication: how closely
are these two connected? Trends Genet 2003;19(8):439–46.
27. Chan GK, Liu ST, Yen TJ. Kinetochore structure and function. Trends Cell Biol
2005;15(11):589–98.
28. Churikov D, Zalenskaya IA, Zalensky AO. Male germline–specific histones in mouse and
man. Cytogenet Genome Res 2004;105(2-4):203–14.
29. Clark MS, Wall WJ. Chromosomes: the complex code. Lodon: Chapman & Hall; 1996.
30. Clyde JM, Hogg JE, Rutherford AJ, Picton HM. Karyotyping of human metaphase II oocytes
by Multifluor fluorescence in situ hybridization. Fertil Steril 2003;80(4):1003-11.
31. Cohen HR, Royce–Tolland ME, Worringer KA, Panning B. Chromatin modifications on the
inactive X chromosome. In: Jeanteur P, editor. Progress in molecular and subcellular biology.
Epigenetics and chromatin. Berlin; Heidelberg: Springer–Verlag; 2005. p. 91–122.
32. Cold Spring Harbor Symposia on Quantitative Biology. Vol. LVIII. Cold Spring Harbor;
New York: Cold Spring Harbor Laboratory Press; 1993.
33. Collins K. The biogenesis and regulation of telomerase holoenzymes. Nat Rev Mol Cell Biol
2006;7(7):484–94.
34. Costa S, Shaw P. ‘Open minded’ cells: how cells can change fate. Trends Cell Biol
2006;17(3):101–6.
35. Cowell IG, Aucott R, Mahadevaiah SK, Burgoyne PS, Huskisson N, Bongiorni S, et al. Hete-
rochromatin, HP1 and methylation at lysine 9 of histone H3 in animals. Chromosoma
2002;111(1):22–36.
36. Cunliffe VT. Memory by modification: the influence of chromatin structure on gene expres-
sion during vertebrate development. Gene 2003;305(2):141–50.
37. Dawe RK, Henikoff S. Centromeres put epigenetics in the driver’s seat. Trends Biochem Sci
2006;31(12):662–9.
38. Dean A. On a chromosome far, far away: LCRs and gene expression. Trends Genet
2006;22(1):38–45.
39. Demeret C, Vassetzky Y, Meachali M. Chromatin remodelling and DNA replication: from
nucleosomes to loop domins. Oncogene 2001;20(24):3086–93.

265
40. Dillon N, Festenstein R. Unravelling heterochromatin: competition between positive and ne-
gative factors regulates accessibility. Trends Genet 2002;18(5):252–8.
41. Donaldson AD. Shaping time: chromatin structure and the DNA replication programme.
Trends Genet 2005;21(8):444–9.
42. Downs JA, Nussenzweig MC, Nussenzweig A. Chromatin dynamics and the preservation of
genetic informatikon. Nature 2007;447(7147):951–8.
43. Dunleavy E, Pidoux A, Allshire R. Centromeric chromatin makes its mark. Trends Biochem
Sci 2005;30(4):172–5.
44. Earnshaw WC, Bernat RL. Chromosomal passengers: toward an integrated view of mitosis.
Chromosoma 1991;100(3):139–46.
45. Ehrenhofer–Murray AE. Chromatin dynamics at DNA replication, transcription and repair.
Eur J Biochem 2004;271(12):2335–49.
46. Ekwall K. The roles of histone modifications and small RNA in centromere function. Chro-
mosome Res 2004;12(6):535–42.
47. Ekwall K. Epigenetic control of centromere behavior. Annu Rev Genet 2007;41:63–81.
48. Fischle W, Wang Y, Allisy CD. Histone and chromatin cross–talk. Curr Opin Cell Biol
2003;15(2):172–83.
49. Fransz PF, de Jong JH. Chromatin dynamics in plants. Curr Opin Plant Biol 2002;5(6):560–
7.
50. Fraser P, Bickmore W. Nuclear organization of the genome and the potential for gene regula-
tion. Nature 2007;447(7143):413–7.
51. Fuchs J, Demidov D, Houben A, Schubert I. Chromosomal histone modification patterns –
from conservation to diversity. Trends Plant Sci 2006;11(4):199–208.
52. Funayama R, Ishikawa F. Cellular senescence and chromatin structure. Chromosoma
2007;116(5):431–40.
53. Gerbi SA, Bielinsky AK. DNA replication and chromatin. Curr Opin Genet Dev
2002;12(2):243–8.
54. Geyer PK, Parnell TJ. Chromosomes: higher order organization. Encyclopedia of life scien-
ces. Nature Publishing Group; 2001. Available at: www.els.net.
55. Ghosh S, Paweletz N. Mitosis: dissociability of its events. Int Rev Cytol 1993;144:217–58.
56. Gilson E, Géli V. How telomeres are replicated. Nat Rev Mol Cell Biol 2007;8(10):825–38.
57. Glover DJ, Lipps HJ, Jans DA. Towards safe, non–viral therapeutic gene expression in hu-
mans. Nat Rev Genet 2005;6(4):299–310.
58. Govin J, Caron C, Rousseaux S, Khochbin S. Testis–specific histone H3 expression in soma-
tic cells. Trends Biochem Sci 2005;30(7):357–9.
59. Gregory RI, Shiekhattar R. Chromatin modifiers and carcinogenesis. Trends Cell Biol
2004;14(12):695–702.
60. Grewal SI, Elgin SC. Heterochromatin: new possibilities for the inheritance of structure. Curr
Opin Genet Dev 2002;12(2):178–87.
61. Grewal SI, Jia S. Heterochromatin revisited. Nat Rev Genet 2007;8(1):35–46.

266
62. Grewal SI, Elgin SC. Transcription and RNA interference in the formation of heterochroma-
tin. Nature 2007;447(7143):399–406.
63. Guyomarch S, Bertrand C, Delarue M, Zhou DX. Regulation of meristem activity by chro-
matin remodelling. Trends Plant Sci 2005;10(7):332–8.
64. Hagstrom KA, Meyer BJ. Condensin and cohesin: more than chromosome compactor and
glue. Nat Rev Genet 2003;4(7):520–34.
65. Hart GW, Housley MP, Slawson C. Cycling of O–linked β–N–acetylglucosamine on nucleo-
cytoplasmic proteins. Nature 2007;446(7139):1017–22.
66. He Y, Amasino RM. Role of chromatin modification in flowering–time control. Trends Plant
Sci 2005;10(1):30–5.
67. Hebbar PB, Archer TK. Chromatin remodeling by nuclear receptors. Chromosoma
2003;111(8):495–504.
68. Henikoff S. Near the edge of a chromosome’s ‘black hole’. Trends Genet 2002;18(4):165–7.
69. Henikoff S, Furuyama T, Ahmad K. Histone variants, nucleosome assembly and epigenetic
inheritance. Trends Genet 2004;20(7):321–6.
70. Hernandez–Verdun D, Gautier T. The chromosome periphery during mitosis. Bioessays
1994;16(3):179–85.
71. Henikoff S, Ahmad K. Assembly of variant histones into chromatin. Annu Rev Cell Dev Biol
2005;21:133–53.
72. Heslop–Harrison JS. Planning for remodelling: nuclear architecture, chromatin and chromo-
somes. Trends Plant Sci 2003;8(5):195–7.
73. Hiragami K, Festenstein R. Heterochromatin protein 1: a pervasive controlling influence.
Cell Mol Life Sci 2005;62(23):2711–26.
74. Hiyama E, Hiyama K. Telomere and telomerase in stem cells. Br J Cancer 2007;96(7):1020–
4.
75. Hizume K, Yoshimura SH, Kumeta M, Takeyasu K. Structural organization of dynamic
chromatin. In: Kundu TK, Dasgupta D, editors. Chromatin and disease. Ser. Subcellular bio-
chemistry. Vol. 41. Springer; 2007. p. 3–28.
76. Hock R, Furusawa T, Ueda T, Bustin M. HMG chromosomal proteins in development and
disease. Trends Cell Biol 2007;17(2):72–9.
77. Holland KA. Chromosomes: nonhistone proteins. Encyclopedia of life sciences. Macmillan
Publishers Ltd, Nature Publishing Group; 2002. p. 1–9. Available at: www.els.net.
78. Horowitz–Scherer RA, Woodcock CL. Organization of interphase chromatin. Chromosoma
2006;115(1):1–14.
79. Houben A, Schubert I. DNA and proteins of plant centromeros. Curr Opin Plant Biol
2003;6(6):554–60.
80. Hsieh TF, Fischer RL. Biology of chromatin dynamics. Annu Rev Plant Biol 2005;56:327–
51.
81. Huang C, Sloan EA, Boerkoel CF. Chromatin remodeling and human disease. Curr Opin Ge-
net Dev 2003;13(3):246–52.
82. Iborra FJ, Cook PR. The interdependence of nuclear structure and function. Curr Opin Cell
Biol 2002;14(6):780–5.
267
83. Iizuka M, Smith MM. Functional consequences of histone modifications. Curr Opin Genet
Dev 2003;13(2):154–60.
84. Jenuwein T, Laible G, Dorn R, Reuter G. SET domain proteins modulate chromatin domains
in eu– and heterochromatin. Cell Mol Life Sci 1998;54(1):80–93.
85. Jiang J, Birchler JA, Parrott WA, Dawe RK. A molecular view of plant centromeres. Trends
Plant Sci 2003;8(12):570–5.
86. Jin J, Cai Y, Li B, Conaway RC, Workman JL, Conaway JW, et al. In and out: histone va-
riant exchange in chromatin. Trends Biochem Sci 2005;30(12):680–7.
87. Jones RN. B chromosomes in plants. New Phytol 1995;131:411–34.
88. Jones N, Houben A. B chromosomes in plants: escapees from the A chromosome genome?
Trends Plant Sci 2003;8(9):417–23.
89. Jong JH de, Fransz P, Zabel P. High resolution FISH in plants techniques and applications.
Trends Plant Sci 1999;4(7):258–63.
90. Juodka B. Nukleino rūgščių chemijos ir biochemijos pagrindai. Vilnius: Mokslas; 1988.
91. Karhu R, Ahlstedt–Soini M, Bittner M, Meltzer P, Trent JM, Isola JJ. Chromosome arm–
specific multicolor FISH. Genes Chromosomes Cancer 2001;30(1):105–9.
92. Karlseder J. Telomere repeat binding factors: keeping the ends in check. Cancer Letters
2003;194(2):189–97.
93. Khan AU, Hampsey M. Connecting the DOTs: covalent histone modifications and the forma-
tion of silent chromatin. Trends Genet 2002;18(8):387–9.
94. Kim TH, Ren B. Genome–wide analysis of protein–DNA interactions. Annu Rev Genomics
Hum Genet 2006;7:81–102.
95. Kimmins S, Sassone–Corsi P. Chromatin remodelling and epigenetic features of germ cells.
Nature 2005;434(7033):583–9.
96. Klose RJ, Kallin EM, Zhang Y. JmjC–domain–containing proteins and histone demethyla-
tion. Nat Rev Genet 2006;7(9):715–27.
97. Klose RJ, Bird AP. Genomic DNA methylation: the mark and its mediators. Trends Biochem
Sci 2006;31(2):89–97.
98. Kuhn EJ, Geyer PK. Genomic insulators: connecting properties to mechanism. Curr Opin
Cell Biol 2003;15(3):259–65.
99. Kurdistani SK. Histone modifications as markers of cancer prognosis: a cellular view. Br J
Cancer 2007;97(1):1–5.
100. Kwon CS, Wagner D. Unwinding chromatin for development and growth: a few genes at a
time. Trends Genet 2007;23(8):403–12.
101. Lachner M, Jenuwein T. The many faces of histone lysine methylation. Curr Opin Cell Biol
2002;14(3):286–98.
102. Lam E, Kato N, Watanabe K. Visualizing chromosome structure/organization. Annu Rev
Plant Biol 2004;55:537–54.
103. Lansdorp PM. Major cutbacks at chromosome ends. Trends Biochem Sci 2005;30(7):388–95.
104. Larin Z, Mejía JE. Advances in human artificial chromosome technology. Trends Genet
2002;18(6):313–9.

268
105. Leach NT, Jackson–Cook C. The application of spectral karyotyping (SKY) and fluorescent
in situ hybridization (FISH) technology to determine the chromosomal content(s) of micro-
nuclei. Mutat Res 2001;495(1-2):11–9.
106. Lee KK, Workman JL. Histone acetyltransferase complexes: one size doesn’t fit all. Nat Rev
Mol Cell Biol 2007;8(4):284–95.
107. Lee W, Tillo D, Bray N, Morse RH, Davis RW, Hughes TR, et al. A high–resolution atlas of
nucleosome occupancy in yeast. Nat Genet 2007;39(10):1235–44.
108. Lehmann M. Anything else but GAGA: a nonhistone protein complex reshapes chromatin
structure. Trends Genet 2004;20(1):15–22.
109. Li Q, Barkess G, Qian H. Chromatin looping and the probability of transcription. Trends Ge-
net 2006;22(4):197–202.
110. Lichter P, Cremer T. Chromosome analysis by non–isotopic insitu hybridization. In: Rooney
DA, Czepulkowski BR, editors. Human cytogenetics: a practical approach. Vol. 1. Oxford:
IRL Press; 1992. p. 157–92.
111. Lillington DM, Cotter FE, Riddle PN. Microdissection of human metaphase chromosomes.
In: Rooney DA, Czepulkowski BR, editors. Human cytogenetics: a practical approach. Vol.
2. Oxford: IRL Press; 1992. p. 253–270.
112. Lippman Z, Martienssen R. The role of RNA interference in heterochromatic silencing. Natu-
re 2004;431(7006):364–70.
113. Loyola A, Almouzni G. Marking histone H3 variants: How, when and why? Trends Biochem
Sci 2007;32(9):425–33.
114. Loyola A, Almouzni G. Bromodomains in living cells participate in deciphering the histone
code. Trends Cell Biol 2004;14(6):279–81.
115. Lucchesi JC, Kelly WG, Panning B. Chromatin remodeling in dosage compensation. Annu
Rev Genet 2005;39:615–51.
116. Luger K. Nucleosomes: structure and function. Encyclopedia of life sciences. Nature Publis-
hing Group; 2001. Available at: www.els.net.
117. Luger K. Dynamic nucleosomes. Chromosome Res 2006;14(1):5–16.
118. Lusser A, Kölle D, Loidl P. Histone acetylation: lessons from the plant kingdom. Trends
Plant Sci 2001;6(2):59–65.
119. Lusser A. Acetylated, methylated, remodeled: chromatin states for gene regulation. Curr
Opin Plant Biol 2002;5(5):437–43.
120. Lusser A, Kadonaga JT. Strategies for the reconstitution of chromatin. Nat Methods
2004;1(1):19–26.
121. Malik HS, Henikoff S. Conflict begets complexity: the evolution of centromeres. Curr Opin
Genet Dev 2002;12(6):711–8.
122. Marks PA, Miller T, Richony VM. Histone deacetylases. Curr Opin Pharmacol
2003;3(4):344–51.
123. Marshall WF. Order and disorder in the nucleus. Curr Biol 2002;12(5):R185–92.
124. Mattout–Drubezki A, Gruenbaum Y. Dynamic interactions of nuclear lamina proteins with
chromatin and transcriptional machinery. Cell Mol Life Sci 2003;60(10):2053–63.

269
125. Matzke MA, Birchler JA. RNAi–mediated pathways in the nucleus. Nat Rev Genet
2005;6(1)24–35.
126. McBryant SJ, Adams VH, Hansen JC. Chromatin architectural proteins. Chromosome Res
2006;14(1):39–51.
127. McNeil N, Ried T. Novel molecular cytogenetic techniques for identifying complex chromo-
somal rearrangements: technology and applications in molecular medicine. Expert Reviews
in Molecular Medicine. (00)00194–0a.pdf (short code: txt001trn); 14 September 2000. Avai-
lable at: http://www–ermm.cbcu.cam.ac.uk.
128. Meaburn K, Misteli T. Chromosome territories. Nature 2007;445(7126):379–81.
129. Mellone BG, Allshire RC. Stretching it: putting the CEN(P–A) in centromere. Curr Opin Ge-
net Dev 2003;13(2):191–8.
130. Mellor J. Dynamic nucleosomes and gene transcription. Trends Genet 2006;22(6):320–9.
131. Meyer P. Chromatin remodelling. Curr Opin Plant Biol 2001;4(5):457–62.
132. McEachern MJ, Blackburn EH. Cap–prevented recombination between terminaI telomeric
repeat arrays (telornere CPR) maintains telomeres in Kluyveromyces lactis lacking telomera-
se. Genes Dev 1996;10(14):1822–34.
133. Morales V, Giamarchi C, Chailleux C, Moro F, Marsaud V, Le Ricousse S, et al. Chromatin
structure and dynamics: Functional implications. Biochimie 2001;83(11-12):1029−39.
134. Muller F, Bernard V, Tobler H. Chromatin diminution in nematodes. Bioessays
1996;18(2):133–8.
135. Nasmyth K. How might cohesin hold sister chromatids together? Philos Trans R Soc Lond B
Biol Sci 2005;360(1455):483–96.
136. Neely KE, Workman JL. The complexity of chromatin remodeling and its links to cancer.
Biochim Biophys Acta 2002;1603(1):19–29.
137. Neidle S, Parkinson GN. The structure of telomeric DNA. Curr Opin Struct Biol
2003;13(3):275–83.
138. Neves–Costa A, Varga–Weisz P. The roles of chromatin remodelling factors in replication.
Results Probl Cell Differ 2006;41:91-107.
139. Brehon L. Chromatin dynamics in cellular function. Berlin; Heidelberg: Springer–Verlag;
2006. p. 91–107.
140. Noh B, Noh YS. Chromatin–mediated regulation of flowering time in Arabidopsis. Physiol
Plant 2006;126:484–93.
141. Oliva R. Protamines and male infertility. Hum Reprod Update 2006;12(4):417–35.
142. Ooi1 SL, Henikoff S. Germline histone dynamics and epigenetics. Curr Opin Cell Biol
2007;19(3):257–65.
143. Osley MA, Shen X. Altering nucleosomes during DNA double–strand break repair in yeast.
Trends Genet 2006;22(12):671–7.
144. Padilla–Nash HM, Barenboim–Stapleton L, Difilippantonio MJ, Ried T. Spectral karyoty-
ping analysis of human and mouse chromosomes. Nat Protocols 2006;1(6):3129–42.
145. Page SL, Hawley RS. The genetics andmolecular biology of the synaptonemal complex. An-
nu Rev Cell Dev Biol 2004;20:525–58.

270
146. Pandita TK, Hunt CR, Sharma GG, Yang Q. Regulation of telomere movement by telomere
chromatin structure. Cell Mol Life Sci 2007;64(2):131–8.
147. Parada LA, Misteli T. Chromosome positioning in the interphase nucleus. Trends Cell Biol
2002;12(9):425–32.
148. Rando OJ. Chromatin structure in the genomics era. Trends Genet 2006;23(2):67–73.
149. Rattner JB, Hendzel MJ, Furbee CS, Muller MT, Bazett–Jones DP. Topoisomerase II a is as-
sociated with the mammalian centromere in a cell cycle– and species–specific manner and is
required for proper centromere/kinetochore structure. J Cell Biol 1996;134(5):1097–107.
150. Redi CA, Garagna S, Zacharias H, Zuccotti M, Capanna E. The other chromatin. Chromoso-
ma 2001;110(3):136–47.
151. Reik W. Stability and flexibility of epigenetic gene regulation in mammalian development.
Nature 2007;447(7143):425–32.
152. Riedel CG, Gregan J, Gruber S, Nasmyth K. Is chromatin remodeling required to build sis-
ter–chromatid cohesion? Trends Biochem Sci 2004;29(8):389–92.
153. Robertson KD. DNA methylation and chromatin – unraveling the tangled web. Oncogene
2002;21(35):5361–79.
154. Ruchaud S, Carmena M, Earnshaw WC. Chromosomal passengers: conducting cell division.
Nat Rev Mol Cell Biol 2007;8(10):798–812.
155. Rudd MK, Willard HF. Analysis of the centromeric regions of the human genome assembly.
Trends Genet 2004;20(11):529–33.
156. Saha A, Wittmeyer J, Cairns BR. Chromatin remodelling: the industrial revolution of DNA
around histones. Nat Rev Mol Cell Biol 2006;7(6):437–47.
157. Sarma K, Reinberg D. Histone variants meet their match. Nat Rev Mol Cell Biol
2005;6(2):139–49.
158. Schreiber V, Dantzer F, Amé JC, de Murcia G. Poly(ADP–ribose): novel functions for an old
molecule. Nat Rev Mol Cell Biol 2006;7(7):517–28.
159. Schrock E, Thiel G, Lozanova T, du Manoir S, Meffert MC, Jauch A, et al. Comparative ge-
nomic hybridization of human malignant gliomas reveals multiple amplification sites and
nonrandom chromosomal gains and losses. Am J Pathol 1994;144(6):1203–18.
160. Schröck E, du Manoir S, Veldman T, Schoell B, Wienberg J, Ferguson-Smith MA, et al.
Multicolor spectral karyotyping of human chromosomes. Science 1996;273(5274):494–7.
161. Schueler MG, Sullivan BA. Structural and functional dynamics of human centromeric chro-
matin. Annu Rev Genomics Hum Genet 2006;7:301–13.
162. Seimiya H. The telomeric PARP, tankyrases, as targets for cancer therapy. Br J Cancer
2006;94(3):341–5.
163. de la Serna IL, Ohkawa Y, Imbalzano AN. Chromatin remodelling in mammalian differentia-
tion: lessons from ATP–dependent remodellers. Nature Reviews Genetics 2006;7(6):461–73.
164. Shpiz SG, Kalmykova AI. [Structure of telomeric chromatin in drosophila]. Biochemistry
(Moscow) 2007;72(6):618–30.
165. Shahbazian MD, Grunstein M. Functions of site–specific histone acetylation and deacetyla-
tion. Annu Rev Biochem 2007;76:75–100.

271
166. Shilatifard A. Chromatin modifications by methylation and ubiquitination: implications in the
regulation of gene expression. Annu Rev Biochem 2006;75:243–69.
167. Shumaker DK, Kuczmarski ER, Goldman RD. The nucleoskeleton: lamins and actin are ma-
jor players in essential nuclear functions. Curr Opin Cell Biol 2003;15(3):358–66.
168. Simonsson T. A substrate for telomerase. Trends Biochem Sci 2003;28(12):632–8.
169. Sims RJ 3rd, Nishioka K, Reinberg D. Histone lysine methylation: a signature for chromatin
function. Trends Genet 2003;19(11):629–39.
170. Smith MM. Centromeres and variant histones: what, where, when and why? Curr Opin Cell
Biol 2002;14(3):279–85.
171. Smogorzewska A, de Lange T. Regulation of telomerase by telomeric proteins. Annu Rev
Biochem 2004;73:177–208.
172. Spector DL. The dynamics of chromosome organization and gene regulation. Annu Rev Bio-
chem 2003;72:573–608.
173. Speicher MR, Ballard SG, Ward DC. Karyotyping human chromosomes by combinatorial
multi–fluor FISH. Nature Genet 1996;12(4):368–75.
174. Speicher MR, Carter NP. The new cytogenetics: blurring the boundaries with molecular bio-
logy. Nat Rev Genet 2005;6(10):782–92.
175. Squatrito M, Gorrini C, Amati B. Tip60 in DNA damage response and growth control: many
tricks in one HAT. Trends Cell Biol 200616(9):433–42.
176. Staynov DZ, Proykova YG. Topological constraints on the possible structures of the 30 nm
chromatin fibre. Chromosoma 2008;117(1):67-76.
177. Stein GS, Zaidi SK, Braastad CD, Montecino M, van Wijnen AJ, Choi JY, et al. Functional
architecture of the nucleus: organizing the regulatory machinery for gene expression, replica-
tion and repair. Trends Cell Biol 2003;13(11):584–92.
178. Stewart SA, Weinberg RA. Telomeres: cancer to human aging. Annu Rev Cell Dev Biol
2006;22:531–57.
179. Stros M, Launholt D, Grasser KD. The HMG–box: a versatile protein domain occurring in a
wide variety of DNA–binding proteins. Cell Mol Life Sci 2007 Oct;64(19-20):2590-606.
180. Studitsky VM, Walter W, Kireeva M, Kashlev M, Felsenfeld G. Chromatin remodeling by
RNA polymerases. Trends Biochem Sci 2004;29(3):127–35.
181. Taddei A, Hediger F, Neumann FR, Gasser SM. The Function of nuclear architecture: a ge-
netic approach. Annu Rev Genet 2004;38:305–45.
182. Talbert PB, Henikoff S. Spreading of silent chromatin: inaction at a distance. Nat Rev Genet
2006;7(10):793–803.
183. Taneja KL, Chavez EA, Coull J, Lansdorp PM. Multicolor fluorescence in situ hybridization
with peptide nucleic acid probes for enumeration of specific chromosomes in human cells.
Genes Chromosomes Cancer 2001;30(1):57–63.
184. Tariq M, Paszkowski J. DNA and histone methylation in plants. Trends Genet
2004;20(6):244–51.
185. Tessadori F, van Driel R, Fransz P. Cytogenetics as a tool to study gene regulation. Trends
Plant Sci 2004;9(3):147–53.

272
186. Tönnies H. Modern molecular cytogenetic techniques in genetic diagnostics. Trends Mol
Med 2002;8(3):246–50.
187. Trask BJ. Human cytogenetics: 46 chromosomes, 46 years and counting. Nat Rev Genet
2002;3(10):769–79.
188. Urnov FD, Wolffe AP. Chromatin remodeling and transcriptional activation: the cast (in or-
der of appearance). Oncogene 2001;20(24):2991–3006.
189. Valenzuela L, Kamakaka RT. Chromatin insulators. Annu Rev Genet 2006 40:107–38.
190. Varga–Weisz P. Chromatin remodeling factors and DNA replication. In: Jeanteur P, editor.
Progress in molecular and subcellular biology. Epigenetics and chromatin. Berlin; Heidel-
berg: Springer–Verlag; 2005. p. 1–30.
191. Verdin E, Dequiedt F, Kasler HG. Class II histone deacetylases: versatile regulators. Trends
Genet 2003;19(5):286–93.
192. Verger A, Crossley M. Chromatin modifiers in transcription and DNA repair. Cell Mol Life
Sci 2004;61(17):2154–62.
193. Vermaak D, Ahmad K, Henikoff S. Maintenance of chromatin states: an open–and–shut case.
Curr Opin Cell Biol 2003;15(3):266–74.
194. Vig BK. Do specific nucleotide bases constitute the centromere? Mutat Res 1994;309(1):1–
10.
195. Wade PA, Pruss D, Wolffe AP. Histone acetylation: chromatin in action. Trends Biochem
Sci 1997;22(4):128–32.
196. Wang H, Blackburn EH. De novo telomere addition by Tetrahymena telomerase in vitro.
EMBO J 1997;16(4):866–79.
197. Wang GG, Allis CD, Chi P. Chromatin remodeling and cancer, part I: covalent histone modi-
fications. Trends Mol Med 2007;13(9):363–72.
198. Wang GG, Allis CD, Chi P. Chromatin remodeling and cancer, part II: ATP–dependent
chromatin remodeling. Trends Mol Med 2007;13(9):373–80.
199. Warburton PE. Chromosomal dynamics of human neocentromere formation. Chromosome
Res 2004;12(6):617–26.
200. Watanabe Y. Sister chromatid cohesion along arms and at centromeres. Trends Genet
2005;21(7):405–12.
201. Westermann S, Drubin DG, Barnes G. Structures and functions of yeast kinetochore comple-
xes. Annu Rev Biochem 2007;76:563–91.
202. Wheatley SP, Carvalho A, Vagnarelli P, Earnshaw WC. INCENP is required for proper tar-
geting of Survivin to the centromeres and the anaphase spindle during mitosis. Curr Biol
2001;11(11):886–90.
203. Whitcomb SJ, Basu A, Allis CD, Bernstein E. Polycomb group proteins: an evolutionary per-
spective. Trends Genet 2007;23(10):494-502.
204. Williams RRE. Transcription and the territory: the ins and outs of gene positioning. Trends
Genetics 2003;19(6):298–302.
205. Wolffe AP. Chromatin. Structure and function. 2nd ed. London: Academic Press; 1995.
206. Wolffe AP, Khochbin S, Dimitrov S. What do linker histones do in chromatin? Bioessays
1997;19(3):249–55.

273
207. Wolffe AP. Nucleosomes: detailed structure and mutations. Encyclopedia of life sciences.
Nature Publishing Group; 2001. Available at: www.els.net.
208. Wong JMY, Collins K. Telomere maintenance and disease. Lancet 2003;362(9388):983–88.
209. Wong LH, Choo KH. Evolutionary dynamics of transposable elements at the centromere.
Trends Genet 2004;20(12):611–6.
210. Woodcock CL, Skoultchi AI, Fan Y. Role of linker histone in chromatin structure and func-
tion: H1 stoichiometry and nucleosome repeat length. Chromosome Res 2006;14(1):17–25.
211. White MF, Bell SD. Holding it together: chromatin in the Archaea. Trends Genet
2002;18(12):621–6.
212. Yasuhara JC, Wakimoto BT. Oxymoron no more: the expanding world of heterochromatic
genes. Trends Genet 2006;22(6):330–8.
213. Young D. Human chromosome analysis by flow cytometry. In: Rooney DE, Czepulkowski
BH, editors. Human cytogenetics: a practical approach. Vol. 1. Oxford: IRL Press; 1992. p.
251–60.
214. Yu HG, Hiatt EN, Dawe RK. The plant kinetochore. Trends Plant Sci 2000;5(12):543–7.
215. Zemach A, Grafi G. Methyl–CpG–binding domain proteins in plants: interpreters of DNA
methylation. Trends Plant Sci 2007;12(2):80–5.
216. Zlatanova J, van Holde K. The linker histones and chromatin structure: new twists. Prog
Nucleic Acid Res Mol Biol 1996;52:217–59.

274
 Iliustracijų šaltiniai

1. Agol VI, Bogdanov AA, Gvozdev VA, Gragerov AI, Kolčinskij AM, Mirzabekov AD, Niki-
forov VG. Molekulinė biologija. Moskva: Vysšaja škola, 1990. 352 p. (rusų k.). –
31 pav.
2. Albiez H, Cremer M, Tiberi C, Vecchio L, Schermelleh L, Dittrich S, et al. Chromatin do-
mains and the interchromatin compartment form structurally defined and functionally interac-
ting nuclear networks. Chromosome Res 2006; 14(7):707–33. – 62, 63 pav.
3. Amor DJ, Kalitsis P, Sumer H, Choo KH. Building the centromere: from foundation proteins
to 3D organization. Trends Cell Biol 2004;14(7):359–68. – 50, 51 pav.
4. Branco MR, Pombo A. Chromosome organization: new facts, new models. Trends Cell Biol
2007;17(3):127–34. – 64, 65 pav.
5. Brooker RJ. Genetics: Analysis and Principles. 2nd edn. Boston: McGraw Hill, 2005. 842 p. –
29 pav.
6. Clyde JM, Hogg JE, Rutherford AJ, Picton HM. Karyotyping of human metaphase II oocytes
by Multifluor fluorescence in situ hybridization. Fertil Steril 2003;80(4):1003-11. – 16 pav.
7. Cowell IG, Aucott R, Mahadevaiah SK, Burgoyne PS, Huskisson N, Bongiorni S, et al. Hete-
rochromatin, HP1 and methylation at lysine 9 of histone H3 in animals. Chromosoma
2002;111(1):22–36. – 41 pav.
8. Gilbert, S. F. 1997. http://8e.devbio.com/about.php. April 18, 2003. - 22 pav.
9. Glover DJ, Lipps HJ, Jans DA. Towards safe, non–viral therapeutic gene expression in hu-
mans. Nat Rev Genet 2005;6(4):299–310. – 59 pav.
10. Grewal SI, Elgin SC. Heterochromatin: new possibilities for the inheritance of structure. Curr
Opin Genet Dev 2002;12(2):178–87. – 46 pav.
11. Hagstrom KA, Meyer BJ. Condensin and cohesin: more than chromosome compactor and
glue. Nat Rev Genet 2003;4(7):520–34. – 32, 33, 34 pav.
12. Hiragami K, Festenstein R. Heterochromatin protein 1: a pervasive controlling influence.
Cell Mol Life Sci 2005;62(23):2711–26. – 36 pav.
13. Hock R, Furusawa T, Ueda T, Bustin M. HMG chromosomal proteins in development and
disease. Trends Cell Biol 2007;17(2):72–9. – 37 pav.
14. https://courses.stu.qmul.ac.uk/smd/kb/resources/immunology/tests/anf/anf.htm – 22 pav.
15. Jong JH de, Fransz P, Zabel P. High resolution FISH in plants techniques and applications.
Trends Plant Sci 1999;4(7):258–63. – 11, 13 pav.
16. Kadam S, Emerson B.M. 2002. Mechanisms of chromatin assembly and transcription. Curr
Opin Cell Biol. 14:262–8. – 43 pav.
17. Kimmins S, Sassone–Corsi P. Chromatin remodelling and epigenetic features of germ cells.
Nature 2005;434(7033):583–9. – 45 pav.
18. Kwon CS, Wagner D. Unwinding chromatin for development and growth: a few genes at a
time. Trends Genet 2007;23(8):403–12. – 42 pav.
19. Lazutka J. Molekulinė citogenetika. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 1998. 97 p. – 30,
47, 48, 52, 53, 57, 58 pav.

275
20. Leach NT, Jackson–Cook C. The application of spectral karyotyping (SKY) and fluorescent
in situ hybridization (FISH) technology to determine the chromosomal content(s) of micro-
nuclei. Mutat Res 2001;495(1-2):11–9. – 15, 17 pav.
21. McNeil N, Ried T. Novel molecular cytogenetic techniques for identifying complex chromo-
somal rearrangements: technology and applications in molecular medicine. Expert Reviews
in Molecular Medicine. (00)00194–0a.pdf (short code: txt001trn); 14 September 2000. Avai-
lable at: http://www–ermm.cbcu.cam.ac.uk. – 8, 9 pav.
22. Meaburn K, Misteli T. Chromosome territories. Nature 2007;445(7126):379–81. – 60,
61 pav.
23. Morales V, Giamarchi C, Chailleux C, Moro F, Marsaud V, Le Ricousse S, et al. Chromatin
structure and dynamics: Functional implications. Biochimie 2001;83(11-12):1029−39. –
27 pav.
24. Obe G, Pfeiffer P, Savage JRK, Johannes C, Goedecke W, Jeppesen P, Natarajan AT, Martı-
nez-López W, Folle GA, Drets ME. Chromosomal aberrations: formation, identification and
distribution. Mutat Res 2002;504:17–36. – 18 pav.
25. Oliva R. Protamines and male infertility. Hum Reprod Update 2006;12(4):417–35. – 44 pav.
26. Parada LA, Misteli T. Chromosome positioning in the interphase nucleus. Trends Cell Biol
2002;12(9):425–32. – 67, 70 pav.
27. Pašakinskienė I. – 10 pav.
28. Redi CA, Garagna S, Zacharias H, Zuccotti M, Capanna E. The other chromatin. Chromoso-
ma 2001;110(3):136–47. – 56 pav.
29. Rooney DE, Czepulkowski BH (Eds.) Human Cytogenetics: A practical approach. Oxford:
Oxford University Press, 1992.120 p. – 1, 2, 3 pav.
30. Ruchaud S, Carmena M, Earnshaw WC. Chromosomal passengers: conducting cell division.
Nat Rev Mol Cell Biol 2007;8(10):798–812. – 39 pav.
31. Sarma K, Reinberg D. Histone variants meet their match. Nat Rev Mol Cell Biol
2005;6(2):139–49. – 24 pav.
32. Skoufias DA, Lacroix FB, Andreassen PR, Wilson L, Margolis RL. Inhibition of DNA
Decatenation, but Not DNA Damage, Arrests Cells at Metaphase. Mol Cell. 2004;15:977-
990. – 35 pav.
33. Speicher MR, Carter NP. The new cytogenetics: blurring the boundaries with molecular bio-
logy. Nat Rev Genet 2005;6(10):782–92. – 4, 19 pav.
34. Stewart SA, Weinberg RA. Telomeres: cancer to human aging. Annu Rev Cell Dev Biol
2006;22:531–57. – 55 pav.
35. Stros M, Launholt D, Grasser KD. The HMG–box: a versatile protein domain occurring in a
wide variety of DNA–binding proteins. Cell Mol Life Sci 2007 Oct;64(19-20):2590-606. –
38 pav.
36. Tanabe H, Habermann FA, Solovei I, Cremer M, Cremer T. Non-random radial arrangements
of interphase chromosome territories: evolutionary considerations and functional implica-
tions. Mutat Res 2002;504:37–45. – 68, 69 pav.
37. Taneja KL, Chavez EA, Coull J, Lansdorp PM. Multicolor fluorescence in situ hybridization
with peptide nucleic acid probes for enumeration of specific chromosomes in human cells.
Genes Chromosomes Cancer 2001;30(1):57–63. – 5, 7 pav.

276
38. Tessadori F, van Driel R, Fransz P. Cytogenetics as a tool to study gene regulation. Trends
Plant Sci 2004;9(3):147–53. – 20, 66 pav.
39. Trask BJ. Human cytogenetics: 46 chromosomes, 46 years and counting. Nat Rev Genet
2002;3(10):769–79. – 14, 21 pav.
40. Wolffe A. Chromatin: Structure and Function. 2nd edn. London: Academic Press, 1995.
299 p. – 25, 26, 28 pav.
41. Wolffe AP. Nucleosomes: detailed structure and mutations. Encyclopedia of life sciences.
Nature Publishing Group; 2001. Available at: www.els.net. – 23 pav.
42. Yuan L, Liu J G, Zhao J, Brundell E, Daneholt B, Höög C. The murine SCP3 gene is requi-
red for synaptonemal complex assembly, chromosome synapsis, and male fertility. Mol Cell
2000;5: 73-83. – 22 pav.

277