RAIDOS TYRIMŲ METODOLOGIJA

Pagrindinė raidos mokslo užduotis yra intraindividinio (vidinio asmens) elgesio pokyčio ir
tarpasmeninių skirtumų tokiuose pokyčiuose gyvenimo eigoje apibūdinimas, išaiškinimas ir
keitimas (optimizavimas)
Mokslinio tyrimo etapai: 1. atidus stebėjimas; 2. hipotezės formulavimas; 3. hipotezės
tikrinimas; 4. Išvadų formulavimas; 5. duomenų panaudojimas.
Tyrimo metodai:
1. Natūralus stebėjimas;
2. Eksperimentas:
a) Natūralus;
b) Laboratorinis;
3. Interviu.
Raidos pokytį apibūdina šie trys parametrai: amžius, kohortas ir laikas kuomet buvot
atliktas matavimas. Schaie (1965)
Amžius, kaip kintamasis nėra tik biologinis individo amžius, į šią sąvoką tyrimuose įeina ir
tokie parametrai, kaip biologinė branda, mokymosi laikotarpis, specifiniai išgyvenimai.
Kohortas, tai grupė asmenų, kurie yra susiję tam tikrais aspektais. Raidos tyrimuose
atrinktos žmonių grupės gali sietis gimimo data, biologine branda, ta pačia socialine-kultūrine
aplinka, istorine aplinka, protiniais gabumais.
Laikas, kaip kintamasis apima istorinį laikotarpį.
Raidos tyrimai:
Longitudinis (tęstinis) tyrimas (angl. longitudinal study) – tam tikrą laikotarpį periodiškai
tiriami ar apklausiami tie patys žmonės (pvz.: 20 metų tyrinėjami tie patys vaikai nuo
kūdikystės iki suaugėlystės).
Privalumai: 1. Nuoseklus asmens raidos stebėjimas; 2. Tiriama pilna raida, o ne amžiaus
tarpsnis; 3. Pastebimos asmens pokyčių priežastys.
Trūkumai: 1. Brangus; 2. Reikalauja daug laiko ir darbo; 3. Laikui bėgant reprezentacinė
imtis dėl dalyvių pasitraukimo gali pasidaryti nereprezentatyvi; 4. Dalyvių „nubyrėjimas“; 5.
Pripratimas prie tyrimo gali keisti rezultatus; 6. Tyrimo laikmečio aplinkybės. 7. Siekimas
išvengti imties nubyrėjimo gali nulemti šališką imties sudarymą tyrimo pradžioje. 8. Tyrimo
dalyviams augant reikalingi nauji instrumentai; nauji instrumentai – nauji rezultatai.
Kryžminio pjūvio tyrimas (angl. cross – sectional study) – vienu metu tiriamos mažiausiai
dvi skirtingo amžiaus grupės iš skirtingų kohortų (pvz.: nori ištirti kaip nuo amžiaus priklauso
socialinės strategijos siekiant patekti į grupę ir paimi 6, 8 ir 10 metų vaikus ir juos ištiri). Šis
tyrimo metodas vadovaujasi prielaida, kad jaunesnės amžiaus grupės elgesys gali būti
nuspėjamas stebint vyresnės tos pačios populiacijos amžiaus grupės elgesį.
Privalumai: 1. Pigus; 2. Greitesnis ir lengviau įgyvendinamas; 3. Naudingas iškeliant
hipotezes; 4. Pagrindai ateities tyrimams.
Trūkumai: 1. Patikimumas paveiktas istorinių ar kultūrinių skirtumų tarp grupų; 2. Pavojus
susidurti su šališkumais imties sudaryme; 3. Instrumentai turi matuoti tą patį dalyką
skirtingoms amžiaus grupėms; 4. Nenurodo kodėl atsirado tam tikri skirtumai tarp skirtingų
amžiaus grupių ir kaip šie skirtumai plėtojasi laikui bėgant.

● Longitudinis tyrimas ir kryžminio pjūvio tyrimas yra pagrindiniai metodai tirti

žmogaus raidą.
● Geriausias metodas ištirti su amžiumi susijusius raidos pokyčius yra longitudinis
tyrimas.
Adleris
Adler ir Freud esminiai skirtumai:
· Adleris daugiau dėmesio skiria socialiniam akcentui, o ne biologiniams. Pasak
Adlerio – žmogaus prigimtis yra socialinė. Daug laiko ir energijos skiriama įtvirtinti
pozicijai tarp žmonių. Visos gyvenimo problemos yra socialinės problemos. Žmogaus
elgesį galima suprasti atsižvelgus į socialinį kontekstą.
· Priešingai negu Freud Adleris savo darbuose daugiau dėmesio skyrė
sąmoningiems aspektams. Jis pasiūlė psichiką suprasti kaip vešlų medį.
· Seksualinė vara yra lb svarbi. jis neneigia jos svarbos, bet tai nėra pati
svarbiausia žmogaus vara. Yra kitas pats svarbiausias elgesio motyvas –
pranašumo siekimas. Kuris kaip ir seksualinė vara yra įgimtas.
· Freud akcentuoja praeitį, o pasak Adlerio, asmenybės elgesį galima ? tada,
kai suprasime kokie yra asmenybės tikslai, ko asmenybė siekia.
Varomosios jėgos
Adler teigia, kad pagrindinė žmogaus elgesio varomoji jėga yra įgimtas pranašumo
siekimas. Būtent dėl šios jėgos visą asmenybės raidą galima apibūdinti kaip judėjimą
iš “blogesnės” kokybės į “geresnę” – šis procesas prasideda nuo pirmųjų gyvenimo
akimirkų. Siekdamas pranašumo žmogus stengiasi įveikti menkavertiškumo jausmą,
kuris pasireiškia nuo gimimo. Pranašumo siekimas gali būti adaptyvus, sveikas ir
neurotiškas.
Nevisavertiškumo jausmas – varomoji jėga, žadinanti ir skatinanti vaiko pastangas kelti sau
tikslą, užtikrinsiantį ramų sau gyvenimą ateityje, ir žengti keliu, kuris atrodo tinkamas šiam
tikslui pasiekti. Vaikas išsikelia sau tikslus, dažnai jie yra fiktyvūs ir nepasiekiami, tačiau jie
lemia elgesį ir net tada, kai siekia nepasiekiamo, žmogus tobulėja. (Vaikystėje išsikelti tikslai
atspindi kaip vaikas ketina kompensuoti savo menkavertiškumo jausmą ir kaip siekia
pranašumo. Tikslai ne visada įsisąmoninti, aiškiai suformuluoti. Nežiūrint to, tai tampa
asmenybę vienijančiu veiksniu. Visas žmogaus gyvenimas yra pajungtas galutinio tikslo
 siekimui. Tikslai yra labai svarbūs, nes būtent remiantis tikslais, net ir fiktyviais, formuojasi
žmogaus interesai, būdo bruožai, vertybių sistema. Siekdami tų tikslų žmonės susikuria
daugiau ar mažiau nedidelių tarpinių tikslų. Šie tarpiniai tikslai dažnai yra įsisąmoninti, tačiau
retais suprantama kaip siejasi dabartiniai tikslai su galutiniu tikslu.)
Menkavertiškumo jausmas (kaip jau minėta, atsirandantis nuo gimimo) yra susijęs su
tuo, kad kūdikis yra silpnas ir pažeidžiamas (tuo metu tai normali būsena). Mes
menkavertiškumo jausmą (toliau – MJ) išgyvename visada, kai tik susiduriame su
kokiomis nors nežinomomis, nepažįstamomis situacijomis, didelėmis problemomis ar
įtampa, ką reikia įveikti. MJ yra bet kokio žmogaus elgesio pagerėjimo priežastis.
Tai, kad žmogui pasireiškia MJ, dar neparodo, kad tas žmogus yra kuo nors
prastesnis (apskritai) už kitus žmones, tiesiog su tam tikra problema jam susidoroti
sunkiau. Tas pats yra ir tada, kai konkrečioje situacijoje žmogus yra pranašesnis –
tai dar nereiškia, kad jis yra pranašesnis visur kitur ir visada. MJ gyvenime yra
patiriamas nuolatos, ne tik kūdikystėje, kaip jau buvo minėta, bet ir brandžiame
amžiuje. MJ sukelia kitų pranašumo suvokimas, tada pranašumo pradedama siekti
vis atkakliau, nepaisant nesėkmių (pvz.mokantis čiuožti).
Menkavertiškumo arba pranašumo kompleksai gali susiformuoti esant konkrečioms
sąlygoms:
- vaiko lepinimas - visų jo užgaidų, poreikių tenkinimas (vaikas pernelyg saugojamas tėvų),
arba priešingai – nesirūpinimas vaiku;
- organų pažeidimai - tada vaikas negali sėkmingai konkuruoti su savo bendraamžiais ir MJ
ne tik yra pastovus, bet didelė tikimybė atsirasti ir kompleksui. Kai vaikas mano, kad
užduoties neatliks ar kai per didelis reikalavimai – rodo nuskriaustumą.

Kompleksas - nenatūraliai perdėtas, stiprus pranašumo ar menkavertiškumo

jausmas. Nors menkavertiškumo (MK) ir pranašumo kompleksai (PK) atrodo lb
skirtingi, tačiau jie turi ir panašumų bei yra tarpusavyje susiję:
- MK dažnai maskuoja užslėptą PJ, ir priešingai
- PK maskuoja MJ

Kompensacija – atsvara, kuri skirta sumažinti nevisavertiškumo jausmui. Ji priklauso nuo to,
kaip vaikas vertina save ir lemia tikslą, kurį vaikas sau išsikels.
Organizmas įvairiais būdais siekia kompensuoti to nepilnaverčio organo veiklą. Apie
kompensaciją:
1.ji gali vykti organo viduje
2.gali būti kompensacija kitų organų dėka
3.taip pat kompensacija gali vykti psichologiniame lygmenyje

Kai tik organizmui, turinčiam nepilnavertį (-čius) organą (-us) iškyla grėsmė, viena pirmųjų
reakcijų ir bus kompensacija; jei ji efektyvi, to nepilnavertiškumo mes net nepastebėsime.
Adlerio teigimu, dėl nepilnavertiškumo komplekso gali būti sukurtos tam tikros (psichinės)
struktūros, kurios ima dominuoti žmogaus elgesyje (pasireikšti santykiuose su aplinka ir
kt.žmonėmis); Valicko pavyzdys: pakenktas skrandis – gurmaniškumas;
Jei vaikas labai kamuojamas nevisavertiškumo jausmo, galimas daiktas jis persistengs, vyks
hiperkompensacija. Galios ir pranašumo siekis liguistai sustiprės. Arba gali tenkintis kitų
nesėkme ir įnikti į gyvenimo niūriuosius aspektus, nepatirti džiaugsmo.
Pvz, žmogus, kuris įgyja MK slopina savo asmenybę. Nedrįsta kelti tikslų,
neišnaudoja turimų galimybių, neatskleidžia talentų. Kalbant apie menkavertiškumą,
žmogus apriboja save ir išgyvena priešiškumą kitu atžvilgiu.
Pranašumo kompleksas reiškiasi įvairiai. Auganti garbėtroška, tuščias išdidumas.
Nuolatinis kritiškumas ir priešiškumas nukreiptas į kitus. Nuolatinės pastangos įveikti
kitus, pasiekti pranašumo bet kokia kaina. Kitų žmonių laimėjimų nuolatinis
menkinimas. Toks žmogus gali vengti lygiaverčių varžovų, nes bijo pralaimėti.
Renkasi konkuruoti su tais, kurie yra silpnesni. Pvz, tėvas, kuris bijo konkuruoti
darbe atsigriebia ant vaikų. Siekiama įtvirtinti save nepaisant kitų. Nepaiso kitų
interesų. Siekia įveikti kitus bet kokia kaina, bet kokiomis priemonėmis. Toks žmogus
nori būti visur pirmas. Negebama priimti kritikos.
Pranašumo kompleksas maskuoja menkavertiškumą, o menkavertiškumas
pranašumą.
Apibendrinant viską, kas buvo kalbėta, organizmo siekime kompensuoti vieno ar kito organo
nepilnavertę veiklą slypi geresnio būvio, geresnės kokybės siekimas. Tuo pasireiškia ir
pranašumo siekimas.
Operaciniai apibrėžimai:
Nevisavertiškumo jausmas – silpnumo jausmas prieš kitus ir aplinką., kuomet siekiama arba
daugiau galios, arba bendrystės visuomenėje. Gimstame silpni, kai augame suprantame, kad
kiti stipresni, tuomet siekiame galios, prasideda konkurencija.
Galios siekis – siekis įgyti pranšumą kitų atžvilgiu
Bendrytės jausmas – vertingumas visuomenėje.
Raidos linija – tai tendencija judėti tam tikra galutinio tikslo nulemta gyvenimo kryptimi.
Gyvenimo stilius – elgesio šablonas, tendencija gyvenime reaguoti tipiški, tuo pačiu
pasikartojančiu būdu. GS – tai t.p. unikalus tikslų siekimo būdas, pasireiškiantis konkrečiose
gyvenimo aplinkybėse. Paprastai GS-e yra kuris nors vienas dominuojantis elementas – pvz.
fizinė veikla ar intelektas. Žmogui esant įprastoje, kasdieniškoje gyvenimo situacijoje GS
aiškiai nepasireiškia, jis yra nuslopinamas stereotipinių dalykų, tačiau naujoje situacijoje GS
atsiskleidžia pilnai ir nedviprasmiškai.
Klaidingas GS gali formuotis nuo ankstyvos vaikystės ir kelia daug adaptacijos problemų
ateityje. Adleris išskyrė 3 pagr.faktorius, lemiančius klaidingo GS formavimąsi
ankstyv.raidos periodais:
1. Organiniai trūkumai (fiziniai defektai – ligos, apsigimimai ir kt.) – stipriai išreikštas
menkavertiškumo jausmas, negalima normali/lygiavertė konkurencija su bendraamžiais,
dažnai patiriamos nesėkmės, frustracijos. Taip susidaro negatyvūs ciklai: patirtos nesėkmės
didina menkavertiškumo jausmą à vėl siekiama įrodyti pranašumą à vėl nesėkmė à
menkavertiškumo jausmas stiprėja ir t.t.). Tokiems vaikams adaptuotis privalo padėti tėvai,
jie turi išmokyti, kaip geriausia kompensuoti tuos defektus. T.p. svarbus yra ir aplinkinių
žmonių jautrumas bei dėmesingumas.
 2. Vaiko atstūmimas šeimoje – kai tėvai vaiku nesirūpina nuo ankstyvųjų gyvenimo
periodų; tokiam vaikui vėliau būdingas polinkis kerštui, tenkindamas poreikius jis atvirai
manipuliuoja kitais, net naudodamas agresiją ar prievartą.
3. Lepinimas – itin dažnas vienturčio ar jauniausio vaiko atveju. Tokiam vaikui
neišsivysto soc.interesas, jis tikisi viską gauti, patys nieko neduodami. Kaip sakė Adleris,
išlepinti žmonės yra potencialiai pavojingiausi.

Menkavertiškumo/nepilnavertiškumo kompleksas – perdėm išreikštas, stiprus adaptacijai

trukdantis nevisavertiškumo jausmas. Organų nevisavertiškumas – įgimtos problemos (tarkim
,nevaikšto). Taip pat priklauso nuo auklėjimo – lepinimo ir pan.
Adlerietiška terapija – stengiamasi suprasti kiekvieno šeimos nario gyv stilių ir suprasti
sąveiką.
Pranašumo jausmas – bandymas kompensuoti nevisavertiškumo jausmą.

Pranašumo siekimas – tai individo siekis būti pranašesniu/geresniu už kitą tam tikroje srityje,
Bendrystės jausmas – tai susietinumo jausmas su kitais individais, žmogui būdingas prigimtinis
jausmas, kuris jį sieja su aplinkiniais.(+ naudos visuomenei supratimas, noras priklausyti
sociumui, socialinis interesas)
Nevisavertiškumo (menkavertiškumo) jausmas – tai jausmas, kurį jačiantis individas jaučiasi
negalinčiu atlikti tam tikrų užduočių gyvenime. – tai jausmas, kai individas nesijaučia
lygiateisis ir išsikelia sau tikslus, nori pranokti kitus; pradinė varomoji jėga. (buvimo
silpnesniu už kitus jausmas, kai individas išsikelia sau tik
Pripažinimo ir pranašumo siekis – tai individo siekis būti pranašesniu už kitus tam tikroje
srityje,
Pagrindinė raidos linija – tai nenutrūkstama gyvenimo trajektorija, kuria nuo pat vaikystės
šablonikai slenka žmogaus gyvenimas.
_ Kompensacija – tai (kokių? Vis aukštesnių) tikslų išsikėlimas priklausomai nuo to kiek
stipriai nevisavertiškas individas jaučiasi.
Hiperkompensacija – liguistas galios ir pranašumo siekis, mažai bendrystės jausmo
Valia – paskata siekti užsibrėžtų tikslų; siekis atsikratyti pajėgumo jausmo ir pasijausti
pajėgiam. Energija, kuri leidžia siekti pranašumo.
Tikslo siekimas ir tikslingumas
Individualioji psichologija
Nevisavertiškumo kompleksas – tai tokai individo būsena, susidariusi dėl jo stipraus
menkavertiškumo jausmo, kompleksas slopina/apsunkina individo tikslų kėlimąsį, jų
siekimą. (stipriai išreišktas menkavertiškumo jausmas)
Pranašumo kompleksas – tai stiprus, ilgalaikis, išstumtas į pasamonę pranašumo siekis, pernelyg
stipriai išreikštas.
Pranašumo jausmas – pasiektas svarbumo jausmas, kai jautiesi svarbus, kažkuo pranašesnis.
Pasitenkinimo būsena, kai galvoti, kad esi geresnis už kitus.
Gyvenimo stilius – individuali žmogaus gyvensena besiformuojanti visa gyvenimą; kryptingos
eleio tendencijos; rinkinys būdų, kuriuos individas linkęs taikyti siekiant savo individualių
tikslų; individualus būdas sąlygoti su aplinka
Tikslas – laikini ir kintantys siekiniai suformuoti kultūros ir individo poreikių, kurie kreipia
tam tikra linkme

1. Eriksonas
Amžius metai iki 1 – 1,5 metų
Krizė Pamatinis pasitikėjimas- pamatinis nepasitikėjimas
Kas padeda pozityviai išspręsti krizę saugi aplinka, ryšys su motina (jautrus ir nuoseklus
rūpinimasis), tėvų rūpinimasis
Kas lemia, kad krizė negatyviai išsprendžiama dantų dygimas, nes sukelia vidinę kančią
skausmo, kai kanda reikia nenusigręžti nuo jo, poreikių nepatenkinimas, arba nenuoseklus
tenkinimas
Nauda – saugumo jausmas jaučiamas, pasitikėjimas kitais, susiformuoja ego pamatas,
pajaučia, kad esi tu ir atskiras pasaulis, viltį išsinešame iš šitos stadijos; esmė, kad tiki, kad
pasaulis yra nuspėjamas, su pasitikėjimu savimi(kad ir pats pasirūpina savo poreikiu) ir kitais
Žala – gali susiformuoti depresinis, šizoidinis tipas, gynybos mechanizmai, projekcija,
introjekcija, gali jaustis vienišas ir nepasitikėti savimi, sunku būti santykyje autentiškai,
nepasitiki tuo, kad esi reikalingas, mylimas ir t.t.
Kokią visuomenės struktūrą, institucijos lygmenį atitinka Su religija kaip institucija
Pamaitnis pasitikėjimas, nuoseklums, religija

Amžius metai 1-3 metai

Krizė Autonomija – gėda (Abejonė)
Kas padeda pozityviai išspręsti krizę vengti gėdos jausmo, vengti gėdinimo, įgauna
savarankiškumo, atsiranda kiti reikalavimai(sugebėjimas sulaikyti ir paleisti, vaiko mokomas
laikytis higienos (pirmiausia susiję su šlapinimusi ir tuštinimusi), vaikas turi ir paklusti, nes iš
jo jau reikalaujama kažko čia atsiranda autonomija, Eriksonas sako, kad išmoksta valdyti ir
tikėti, kad moka valdyti ir kartu moka išskirti save iš aplinkos, kaip turintį individualią valią;
autonomijos pojūčio ugdymas, švaros, tuštinimosi mokymas, pasitikėjimas teisingumu
(pripažįsti, kad tos taisyklės teisingos), sveikas požiūris į švarą, gebėjimas priimti savo kūną ;
ne per griežtas mokymas švaros, tušinimosi ir kūno valdymo išmokiams; vengimas gėdinti,
per daug griežtai auklėti švaros požiūriu, autonomijos suteikimas (leidimas savarankiškai
daryti dalykus savo kūno srityje, su savimi, o ne aplinka)
Kas lemia, kad krizė negatyviai išsprendžiama per griežtas tėvų auklėjimas gėdijimas
Nauda – palaikomas savarankiškumo pojūtis, susiformuoja tikėjimas, kad visuomenėje
egzistuoaj teisingumas, išsivysto pritarimas išorinėms normoms dėl to, kad iš jo to tikimasi
Žala – labai didelis susivaržymas, didelė gėda, pernelyg didelis susitelkimas į tai ko
aplinkiniai tavęs nori, (gali menkavertiškumo jausmą nusakyti)
Kokią visuomenės strutūrą, institucijos lygmenį atitinka Teisinė sistema

Iniciatyvumas-kaltė
Amžius 4-6 metai
Krizė Iniciatyvumas – kaltės jausmas
Kas padeda pozityviai išspręsti krizę sakyti vaikui ne tik tada kai yra būtina, leistis imtis
iniciatyos ir priimti elgesį, kadangi tarpsuavio sąveika tarp įrankių vyksta , tai nesugriežtinti
Kas lemia, kad krizė negatyviai išsprendžiama kai slopinama bet kokia vaiko iniciatyva, per
didelis kontroliavimas
Nauda –atranda darbinį vaidmenį, bendravimas su visuomene, didėjantis
bendruomeniškumas, susiformuoja superego(per tėvus visuomenės normos ir reikalavimai
įvidujinami(internalizuojami))
Žala – kaltės jausmo išgyvenimas, perdėtas paklusnumo jausmas, gali kilti neapykanta tėvam
Kokią visuomenės strutūrą, institucijos lygmenį atitinka Ekonominės instutucijos
Vaikas pradeda jausti, kad gali įdėti kažką į aplinką, gali būti naudingas aplinkai
Susiformuoja superego
Tiki kad tos normos yra geros
Amžius metai 6 - 11
Krizė Darbštumas(meistrystė)//kompetencija – menkavertiškumas //nevertingas visuomenės
narys
Kas padeda pozityviai išspręsti krizę tinkama darbų priežiūra(tinkamas ir efektyvus
ugdymas), tinkama aplinka, tinkamai užgdytų įgūdžius, sėkmės patyrimas darbinėje aplinkoje
Kas lemia, kad krizė negatyviai išsprendžiama nesėkmės dažnos, įgūdžių stygius
Nauda – tampa grupės, kolektyvo dalimi, pajaučia naudą pačia darbo, išmoksta, kad galima
geriau atlikti tą darbą
Žala – menkavertiškumo jausmas, susiaurėti akiratis
Kokią visuomenės strutūrą, institucijos lygmenį atitinka ?
Pirmas dalyvavimas bendraamžių grupėje

Amžius metai 11(12)-20

Krizė Tapatybė – vaidmenų sumaištis
Kas padeda pozityviai išspręsti krizę tėvai (jei tinkami tapatinimosi objektai), jeigu vaikai
su jais tapatinasi, tinkamas meilės objektas, draugai, valdžia , autoritetas
Kas lemia, kad krizė negatyviai išsprendžiama grupuotė, tėvai (neįsikišant, nukreipiant
nuo destruktyvios veiklos) jei neįsikiša labai, draugai
Nauda – teigiama pasaulėžiūra, tapatybė, identitetas, mokosi savo lyties atributų(lyties
tapatumas), atranda savo vietą visuomenėj per karjeros prizmę (profesinis tapatumas), mokosi
meilės (sako, kad simylėję geriau pamato savo tapatumus )
Žala – vaidmenų sumaištis (gali neatrasti ką nori daryti gyvenime, kur studijuoti ir pan) , su
partneryste ir ištikimybe gali kilti sunnkumų, abejonės dėl lytinio tapatumo, psichozės
išraiškos ?(jei neaišku, tai neįvardyti), profesinės tapatybės sumaištis
Kokią visuomenės strutūrą, institucijos lygmenį atitinka ?
Paauglystė tas laikotarpis

Amžius metai 21-25

Krizė Artumas - izoliacija
Kas padeda pozityviai išspręsti krizę gyvenimo partneris, visuomenė, aplinka, artimumo
jausmas
Kas lemia, kad krizė negatyviai išsprendžiama įskaudinimas, jaučiasi labaiu izoliuotas,
visuomenė nepriima
Nauda – pasirenka gyvenimo kelią, mokosi tikrosios meilės, intymumo, šeimos sukūrimo
pagrindas geras
Žala – bijo atsiverti, silpnėja ego (suabejoji savęs kaip verto meilės tapatumu), partnerio
keitimas, užsidarymas
Kokią visuomenės strutūrą, institucijos lygmenį atitinka ?
Čia kuri meilės ir artumo ryšį

Amžius metai 25 -50/60

Krizė Generatyvumas – sąstingis
Kas padeda pozityviai išspręsti krizę palikuonių sukūrimas, kūrybinis palikimas, senesnių
stadijų pasiekiai
Kas lemia, kad krizė negatyviai išsprendžiama pasyvumas, perdėta savimeilė,
Nauda – išsivysto noras globoti žmones pojūtis, globa
Žala – asmeninio skurdumo pojūtis,
Kokią visuomenės strutūrą, institucijos lygmenį atitinka ?

Amžius metai >60

Krizė Ego vientisumas - neviltis
Kas padeda pozityviai išspręsti krizę ? susitaikymas
Kas lemia, kad krizė negatyviai išsprendžiama prieš tai vaikystėje neužtikrina savybių
visuma, įgūdžių trūkumas, gailisi žmogus, kad kažko neišmoko
Nauda – ego vientisumas, polinkis ieškoti tiesos ir tvarkos, mirties laukimas, gebėjimas
išgyventi vienatevę
Žala – sąžinės graužatis, mirties baimė, nerimas, senatvės depresija
Kokią visuomenės strutūrą, institucijos lygmenį atitinka

2. Piaget
Piaget tikėjo, kad kai vaikai kalbėdavo su savimi, tai jie darydavo saviems tikslams ir
nebuvo įtakojami kitų žmonių. Egocentrinė kalba pagal Piaget siejasi su
nebrandumu, pagal jį vaikas yra dar toj stadijoj, kai nežino/nemoka bendrauti su
aplinkiniais. Egocentriškumo intencija išnyksta tada, kai vaikas bręsta. Egocentrinė
kalba nėra nei komunikacinė, nei pažintinė.

Vygotskij teigė, kad egocentrinė kalba yra vienas svarbiausių aspektų socialinio
mokymosi. Pagal Vygotskij, nenaudojimas egocentrinės kalbos neparodo vaiko
nesugebėjimo arba nenorėjimo komunikuoti socialiai. Pasak Vygotskij, ego kalba turi
funkciją – kognityvinę, kuri parodo sugebėjimą komunikuoti. Egocentrinė kalba
neperduoda informacijos, dėl to, kad ji turi kitokią funkciją nei socialinė kalba – jos
tikslas kognityvinis savęs nukreipimas.

Piaget teigė, kad vaikams susiformuoja egocentrinė kalba, nes jie dar nėra išmokę
socializuotis. Būti socialiu reiškia, kad jie turi suprasti kitų žmonių numonę, požiūrį ir
padaryti iš to išvadas.

O Vygotskij sakė, kad vaikai naudoja egocentrinę kalbą, nes jie dar nemoka aiškiai
suformuluoti savo minčių, kad galėtų išreikšti žodžiais. Egocentrinė kalba neišnyksta
o pereina į vidinę. Suaugę žmonės sugeba tyliai išreikšti tą egocentrinę kalbą, o
vaikai to dar nemoka. Pagal Piaget egocentrinė tiesiog išnyksta su brandumu.

3. Bowlby
Prieraišumo sistema
Prieraišumo sistemą Bowlby aiškina kaip interakciją tarp reguliacinės vaiko sistemos
ir papildančios globėjo rūpinimosi sistemos. Prisirišimo sistema priklauso nuo to,
kokio pobūdžio yra globėjo ir vaiko ryšys ir ši teorija fokusuojasi į tai, kaip vystosi ir
gyvenimui bėgant keičiasi tarp individų esantys stiprūs emociniai ryšiai. Kūdikis ar
mažas vaikas tikisi iš mamos gauti saugų prieglobstį, tai jis gali pasiekti akių arba
fiziniu kontaktu su mama. Vaikas šioje sistemoje visada yra aktyvusis narys – jis
duoda signalą, kada jam reikia artumo ar apsaugos.

Figūrų, prie kurių prisirišama, hierarchija

Jeigu pirminė prieraišumo prisirišimo figūra mama nėra šalia, kai vaikas jaučia
pavojų, jis reaguos liūdesiu, verkimu, pykčiu ir aktyviai bandys jos šauktis. Visgi
vaikas nuo mažens sustato tėvų hierarchiją priklausomai nuo to, ar jie yra šalia, kai
jų reikia ir nuo to, kiek streso patiriama atsiskyrimo nuo tėvo metu. Pavyzdžiui, jei
pavojaus metu mamos šalia nėra, vaikas gali atsigręžti į antrą pagal eilę figūrą (tėtį)
tam, kad jis suteiktų emocinį saugumą. Visgi kuo didesnis pavojus, skausmas ar
nerimas, tuo labiau vaikas reikalaus pirminės figūros mamos ir neprisileis antrinės
figūros tėčio.

Tyrinėjimo sistema
Prieraišumo poreikis yra opozicijoje vaiko norui pažinti aplinką. Bowlby teigia, jog
nuo pat pradžių ir ypač tuomet, kai vaikas pradeda šliaužioti, kai jam yra 7-8
mėnesiai, mama turėtų vaikui duoti erdvės tyrinėjimui, bet nubrėžti ribas. Taip pat kol
vaikas tyrinėja aplinką, mama turi būti pasiekiama kaip saugumo garantas, o kai
grįžta po tyrinėjimų, vaikas turi jaustis emociškai priimtas.

Ryšys tarp prieraišumo sistemos ir tyrinėjimo sistemos

Mama turi priimti, jog vaikas tarp jųdviejų reguliuoja atstumą ir turi pasikliauti tuo, jog
vaikas stresinėje situacijoje pas ją sugrįš ieškodamas prieglobsčio. Jei vaikas vis
dėlto pas mamą nesugrįžta, tai yra padarinys to, jog buvo mamos atstumtas. Visgi
jei mama pernelyg prisirišusi prie kūdikio, ji tikrai sukurs labai artimą ryšį, bet ne
 saugų prisirišimą. Neduodama vaikui pakankamai erdvės tyrinėti, mama gali jam
sukelti frustraciją. Toks elgesys kyla iš baimės, jog vaikas tyrinėdamas susižeis arba
iš baimės būti paliktai.

Jautrumo samprata
Ainsworth jautrų rūpinimąsi apibūdino taip:
1. Mama turi atidžiai reaguoti į kūdikio signalus. Jeigu mama visgi nereaguoja, tai
vyksta todėl jog rūpinasi pati savimi.
2. Ji privalo interpretuoti kūdikio signalus teisingai (alkis, liga, skausmas,
nuobodulys). Neteisingas signalo supratimas yra pasekmė pačios mamos poreikių
projektavimo į vaiką. Pvz. Mama pavargusi ir nori miego, mano, jog to paties nori
vaikas.
3. Ji turi į signalus atsakyti teisingai. Tai yra, arba jį nuraminti, arba duoti jam su
kažkuo pažaisti. Privaloma sąlyga yra ta, jog atsakas būtų nei atsainus, nei perdėm
didelis.
4. Reakcija negali būti uždelsta, reikia atsakyti kaip galima greičiau, kad nesukeltų
vaikui frustracijos.

4. Bronfenbrenner
Ekologinių sistemų teorija
· Miktrosistema – šeima, mokykla ir pan.
o Santykiai
o Veiklos
o Rolės
· Mezosistema – sudaryta iš mikrosistemų sąveikaujančių tarpusavyje.
Santykiai tarp tėvų ir mokytojų, šeimos ir mokyklos. Tėvai +vaikas-
mokytojas+vaikas+n (kiti vaikai).
· Egzosistema – netiesiogiai veikia, bet per kažką kitą (pvz, tėčio
darbas, brolio mokykla, knyga, serialas, žinios).
· Makrosistema –
Raida – procesas, kurio metu augantis asmuo įgyja labiau išplėstą ir
diferencijuotą, patikimą koncepciją ekologinės aplinkos ir tampa
motyvuotu ir galinčiu įsitraukti į veiklas, kurios atskleidžia aspektus,
palaiko ar rekonstruoja tą aplinką į lygius pagal dėsnio panašumą ir
sudėtingumą ir turinį.

5. MASLOW
4 skyrius. ŽMOGAUS MOTYVACIJOS TEORIJA
Šiame skyriuje Maslow aprašė daugeliui žinomą žmogaus pamatinių poreikių hierarchiją.
Fiziologiniai poreikiai:
Pasak Maslow šie poreikiai yra iš esmės susiję su homeostazės palaikymu. Homeostazę jis
apibūdino kaip normalią vidinę terpę ir normalią kraujo sudėtį. Vis dėlto Maslow neišskyrė,
kokie konkrečiai poreikiai įeina į fiziologinių poreikių kategoriją, jis teigė, kad jie nėra
tiksliai žinomi ir juos sunku nustatyti, pvz.: motiniškas elgesys gali būti interpretuojamas ir
kaip fiziologinis ir kaip priklausomybės ir meilės poreikis.
Šie poreikiai yra laikomi stipriausiai poreikiais žmogaus poreikių hierarchijoje. Taigi jei
žmogui vienu metu trūksta maisto, saugumo, meilės ir pagarbos, tai jis labiausiai norės
maisto, o ne pavyzdžiui meilės.
Saugumo poreikiai:
Patenkinus fiziologinius poreikius žmogui pradeda reikštis saugumo poreikiai. Maslow teigė,
kad šių poreikių išreikštumas yra geriau matomas kūdikių elgesyje nei suaugusiųjų, nes
suaugusieji šį poreikį yra išmokyti nuslopintis (nes taip priimtina mūsų visuomenėje), o štai
kūdikiai šitų reakcijų visiškai neslopina ir tik pajutę kokią nors grėsmę skubiai į ją reaguoja.
Maslow taip pat šnekėdamas apie vaikų saugumo poreikį teigė, kad vaikai iš tiesų yra kur kas
ramesni, kai jie jaučiasi saugiai ir gyvena tam tikroje rutinoje su tam tikromis taisyklėmis.
Vaikai jaučiasi saugesni, kai jų tėvai nėra absoliučiai atlaidus, o nustato tam tikras ribas ir
įveda tam tikrą organizuotumą vaikų gyvenime. Taigi tai įrodo, kodėl atlaidus vaikų
auklėjimo stilius vaikams gali būti žalingas.
Taip pat jis kalbėjo, apie kaip tais atvejais, kai iškyla grėsmė valstybei, jos įstatymams bei
valdžios autoritetams, visuomenė yra labiau linkusi pasirinkti diktatūrinę valdžią, kuri
nustatytų grie-tesnį jos gyvenimo rėžimą. Šis punktas verčia susimastyti, kodėl pastaruoju
metu pasaulyje vis labiau populiarėja radikalesnes ir griežesnes pažiūras turinčios politinės
partijos.
Priklausomybės ir meilės poreikiai:
Kai žmogaus fiziologiniai ir saugumo poreikai yra patenkinti, svarbiausiais tampa meilė ir
priklausomybės poreikiai. Žmogui pradeda reikėti draugų, mylimųjų, sutuoktinių vaikų ir
apskritai ryšio su žmonėmis.
Čia Maslow kaip šio poreikio pasireikšimo pavyzdį išskiria įvairių jaunimo grupuočių
susiformavimą. Jis teigia, kad didžiaja dalimi atvejų įvairios grupuotės susiformuoja, ne dėl
to, kad juos vienija kokia nors konkreti problema, o veikiau dėl to, kad jie jaučia poreikė
„priklausyti grupei, užmegzti kontaktą, jausti, jog esu kartu su kitais bendro priešo
akivaizdoje“. Dėl to visuomenės uždotis yra užtikrinti šių žmonių poreikių patenktinimą, jei
nenorima, kad atsirastų daug abejotinų idealų grupučių.
Pasak Maslow šių poreikių nepatenkinimas iš visų poreikių hierarchijos kelia sunkiausias
psichopatologines pasekmes, kaip pavyzdžiui psichopatija.
Tai pat svarbu paminėti, kad seksualinį potraukį Maslow apibūdina kaip fiziologinį poreikį,
tačiau teigia, kad tenkinant seksualinius poreikius dažniausiai tuo pat metu yra tenkinami ir
meilės bei prielankumo poreikiai,
Įvertinimo poreikis:
Kita poreikių grupė Maslow poreikių hierarchijoje – įvertinimo poreikiai. Maslow skiria dvi
šių poreikių grupes:
Galios, pasisekimo, adekvatumo, meistriškumo, kompetencijos, pasitikėjimo susidūrus su
pasauliu, nepriklausomybės ir laisvės troškimo. Ši grupė yra lbiau susijusi su savęs paties
vertinimu.
Reputacijos, prestižo, statuso, garbės, šlovės, dominavimo, pripažinimo, dėmesio svarbumo
orumo bei prisitaikymo poreikiai yra labiau susiję suvertinimu kurio sulaukiame iš kitų
žmonių.
Šių poreikių nepatenkinimas kelia A.Adlerio aprašytus nevisaveriškumo, silpnumo
bejėgiškumo jausmus, o šie pasak Maslow ir tam tikrus psichopatologinius sutrikimus.
Savęs aktualizavimo poreikis:
Patenkinus visus ankstesnius pamatinius poreikius, iškyla saviaktualizacijos poreikis.
Savikatualizacija Maslow apibūdina kaip buvimą ištikimu savo prigimčiai, kaip žmogaus
buvimą būti tuo kuo jis gali būti. Tai tapimas“viskuo, kuo tapti asmuo pajėgia“.
Maslow pažymi, kad šio poreikio forma kiekvienam asmeniui yra skirtinga: pasak jo vienas
žmogus norės būti idealia motina, kitas geriausiu sportininku ir pan. Pasak Maslow būtent
šiame poreikių lygyje galima pastebėti didžiausius žmonių tarpusavio skirtumus.
Kiti poreikiai:
Maslow kalbėjo ir apie kitokius poreikius, tokius kaip kognityviniai smalsumo pažinimo
supratimo ir pan. tačiau jis teigė, kad šie poreikiai iš esmės yra reikalingi kitų poreikių
patenkinimui ir jų patenkinimo trūkumas nesukelia ryškių psichopatologinių simptomų.
Pamatinių poreikių charakteristikos:
Poreikių hierarchijos pastovusmas. Pasak Maslow atliktųų tyrimų anksčiau išvardinti
poreikiai daugmaž visiems žmonėms sudaro vienodą hierarchiją, tačiau pasak jo, pasitaiko
tokių atvejų, kai pavyzdžiui žmogui savigarba yra svarbesnė už meilę. Dar vienas to
pavyzdys galėtų būti psichopatija: kai vaikui vaikystėje nuolat buvo nepatenkinamas meilės
poreikis, vėlesniais raidos etapais jis nebejaučia šio poreikio.
Taip pat tais atvejais, kai asmeniui buvo visiškai patenkinamas kuris nors poreikis, pvz alkio,
jis nebeteikia tokios didelės reikšmės šiam poreikiui kaip pavyzdžiui žmogus, kuris kai
kuriais gyvenimo etapais neturėjo ko pavalgyti ir išmoko maistą itin branginti.
Taigi pasak Maslow tie žmonės, kurie vaikystėje jautėsi saugūs ir stiprūs, jų poreikiai buvo
patenktinti, jie vėlesnės raidos metu išliks stiprūs ir lengviau pakels tam tikrų poreikių
nepatenkinimą.
Dalnis poreikių patenkinimas. Reiktų paminėti, kad šie poreikiai neturi būti 100% patenktinti.
Kuo svarbesnis yra pamatentinis poreikis, tuo kaip įmanoma lalbiau žmogus sieks jį
patenktinti. Tai iliustruodomas Maslow kaip pavyzdį pateikia tokius skaičius: žmogui reikia
patenktinti 85% fiziologinių poreikių, 70% saugumo poreikių, 50% meilės poreikių, 40%
pagarbos poreikio ir 10% savęs aktualizacijos. Taigi norit kilti poreikių hierarchija akutyn,
nebūtina šimtu procentu patenktinti visus poreikius.
Poreikių patenkinimo svarba:
Maslow iš tiesų pateikia pakankamai radikalią išvadą, kalvėdamas apie šių pamatinių
poreikių nepatenkiną: jies teikia, kad žmogus, kuris nėra patenkinęs visų šių poreikių, gali
būti laikomas nesveiku ar net nežmogišku. Pasak jo „galėtume sakyti, kad šis žmogus
negaluoja, nes jam trūksta vistaminų ir mineralų“. Ir išties, kaip pats Maslow teigia turbūt
nedaug kas pasakytų (ypač mūsų psichologų tarpe), kad meilės trūkumas yra mažiau svarbus
už vitaminų trūkumą.
 5 Skyrius. PAMATINIŲ POREIKIŲ PATENKINIMO VAIDMUO PSICHOLOGIJOS
TEORIJOJE
Bendrieji poreikio patenkinimo padariniai
Pagrindinis bet kokio poreikio patenkinimo padarinys yra tai, kad jis išstumiamas iš
sąmonės (submerged) ir iškyla naujas ir aukštesnis poreikis. Kiti padariniai yra šalutiniai
reiškiniai, pvz.:
1) Žmogus išsivaduoja nuo priklausomybės ankstesniems jau įgyvendintiems tikslams, tačiau
atsiranda priklausomybė ir siekiamybė naujiems objektams pvz.: keičiasi žmogaus interesai,
vertybės. (turimą gerą mes esame linkę laikyti savaime suprantamu dalyku ir kartais to
nevertiname; tam išgydyti reikia, kad individas pajustų to poreikio nepatenkinimą).
2) Taip pat dėl pakitusių interesų kinta kognityviniai gebėjimai, kaip kad dėmesys, suvokimas,
mokymasis, atmintis ir kt.
3) Nauji interesai tam tikra prasme tampa aukštesni hierarchiškai.
4) Bet kokio pamatinio poreikio patenkinimas lemia charakterio formavimasi; tai yra žingsnis
savęs aktualizavimo link.
5) Kiti šalutiniai rezultatai: atsikratoma įtampos, ramiau miegama, pašalinamas pavojaus
jausmas ir kt.
Mokymasis, charakterio formavimasis ir pamatinių poreikių tenkinimas
Kaip poreikių patenkinimas formuluoja charakterį (vidinis išmokimas):
Daugelis sveiko suaugusio žmogaus charakterio bruožų yra vaikystėje patenkinto
meilės poreikio teigiami padariniai, pvz.: gebėjimas neatimti iš mylimo žmogaus
nepriklausomybės ar gebėjimas ištverti meilės trūkumą. Teoriškai tai reiškia, kad mylinti
savo vaiką motina sumažina jo meilės poreikio intensyvumą vėlesniame gyvenime.
Apvilto saugumo poreikio padariniai: blogo nuojauta, baimė, nerimas, įtampa,
nervingumas, o patenkinto saugumo poreikio rezultatai: atslūgęs nerimas, išsivadavimas iš
nervingumo, pasitikėjimas ateitimi, tikėjimas savimi.
Poreikių patenkinimas taip pat nulemia ir frustacijos lygmenį: kol nepatenkinti
žemesnieji poreikiai, tol aukštesni neiškyla į sąmonės lygmenį ir nesukelia frustacijos
jausmų. Taigi jei saugumo poreikis yra nepatenkintas, žmogus nesijaudins dėl to, kad yra
visiškai nepatenkintas ir įvertinimo poreikis.
Poreikių patenkinimas tampa nemotyvuoto elgesio prielaida, patenkinus organizmas
atsipalaiduoja, aptingsta, nugrimzta į pasyvumą, džiaugiasi gyvenimu, puošia savo aplinką,
žaidžia, džiaugiasi, elgiasi lengvabūdiškai ir be tikslo ir kt.
Poreikių patenkinimo sukeliama patologija. Poreikių persisotinimas.
Žemesniųjų poreikių persisotinimas gali sukelti nuobodulį, egoizmą, tariamai
„pelnyto“ pranašumo jausmą, nebrandaus individo raidos sąstingį.
Taip pat galimas psichologinis persisotinimas, kuomet individas kenčia nuo per
didelės meilės bei rūpinimosi, garbinimo, žavėjimosi ir nuo to, kad kiti jam paklūsta
užmiršdami save, iškelia jį į dėmesio centrą, pildo jo visus norus ir t.t. Tiesa, šis reiškinys dar
nėra plačiai ištyrinėtas.
Vienuoliktas skyrius
Save aktualizuojantys žmonės: psichologinės sveikatos studija
Savęs aktualizavimas (sa) yra visiškas talentų, gebėjimų, potencialų ir t.t. panaudojimas.
Savęs aktualizavimas taip pat reiškia, kad praeityje ar dabartyje buvo patenkinami pamatiniai
saugumo, priklausomybės, meilės, pagarbos, savigarbos, taip pat kognityviniai pažinimo ir
supratimo poreikiai.
Reiktų pabrėžti, kad tirdamas save aktualizavusius asmenis Maslow padarė išvadą, kad toks
savęs aktualizavimas, kokį jis atrado tarp vyresnio amžiaus asmenų, jauniems yra
neprieinamas. Taigi savybės, kurias išvardinsiu bus būdingos tik vyresniems žmonėms.
Taigi svarbiausios save aktualizuojančių žmonių savybės:
1. Efektyvesnis tikrovės suvokimas ir labiau patenkinami santykiai su ja. Save
aktualizuojantys asmenys pasižymi ypatingu sugebėjimu teisingai vertinti situaciją ir
žmones. Jie paprastai visai nebijo to, kas nežinoma, nejaučia to kaip grėsmės ir tuo
smarkiai skiriasi nuo vidutinių žmonių.
2. Savęs, kitų ir gamtos pripažinimas. Jie įstengia pripažinti save ir savo prigimtį
nesisielodami dėl to, kad yra tokie, kokie yra. Tai, kad jie pripažįsta save ir kitus,
nulemia ir kitas jų savybes: (a) jiems nebūdinga gynyba, maskavimasis ir pozos. (b) už
tokį dirbtinumą jie niekina kitus žmones.
3. Spontaniškumas, paprastumas, natūralumas. Save aktualizuojantys žmonės yra
spontaniškesni savo vidiniu gyvenimu, minimis, impulsais etc. Jų elgesiui būdingas
paprastumas ir natūralumas, jiems svetimas dirbtinumas, jie nesiekia efektų.
4. Svarbiausia - išorinio pasaulio problemos. Jie smarkiai domisi išorinio pasaulio
problemomis. Juos labiau domina pasaulio problemos, o ne jų ego.
5. Atsiskyrimas; privatumo poreikis. Jie pakelia vienatvę nepatirdami psichologinės
žalos, taip pat vienatvę ir privatumą jie vertina daug labiau nei vidutinis asmuo.
6. Autonomija; nepriklausomybė nuo kultūros ir aplinkos; valia.
7. Naujas žvilgsnis į tikrovę. Save aktualizuojantys žmonės, pasižymi savybe kaskart iš
naujo žvelgti į gyvenimą su baiminga pagarba, pasimėgavimu, nuostata, netgi ekstaze.
8. Viršūnių išgyvenimai. Viršūnių išgyvenimai, tai save aktualizavusių žmonių patiriamos
emocijos, kurios kartais tampa tokios stiprios ir chaotiškos, kad tiesiog užvaldo
asmenybę.
9. Bendrumo su žmonėmis jausmas.
10. Tarpasmeniniai santykiai. Save aktualizuojantys žmonės užmezga gilesnius ir
esmingesnius tarpasmeninius santykius nei kiti suagusieji.
11. Demokratinė charakterio struktūra. Save aktualizuojantys žmonės yra demokratiški
žmonės tikrąja to žodžio prasme. Jie elgiasi draugiškai su visais, kurių charakteris jiems
patinka ir visai nesvarbu, kokios jie būtų klasės, išsilavinimo, politinių pažiūrių, rasės,
spalvos.
12. Tikslų ir priemonių, gėrio ir blogio skyrimas.
13. Filosofiškas, neagresyvus humoro jausmas. Save aktualizuojantys žmonės pasižymi
savotišku humoro jausmu. Tai kas atrodo juokinga vidutiniam žmogui, jiems neatrodo
juokinga.
14. Kūrybingumas. Būdingas visiems save aktualizavusiems žmonėms.
15. Pasipriešinimas kultūros poveikiui; kultūros transcendentiškumas.
16. Save aktualizuojančių žmonių netobulumas. Nors ir galėjo taip pasirodyti, vis dėlto
šie žmonės nėra tobuli. Jiems irgi nesvetimi kvaili, beprasmiški, ydingi įpročiai.
12. SAVE AKTUALIZUOJANČIŲ ŽMONIŲ MEILĖ
Meilės apibūdinimas
 Pirmiausia meilę sudaro švelnumo ir prielankumo jausmas, lydimas džiaugsmingumo,
pasitenkinimo ir kt. Paprastai trokštama artumo su mylimu asmeniu, intymesnio kontakto,
jo ilgimasi ir jis suvokiamas kaip trokštamas, gražus, geras. Intymumo troškimas yra ne
tik fizinis, bet ir psichologinis, dažnai jis pasireiškia kaip noras patirti privatumą (kai
kurie net susikuria slaptą kalbą, gestus).
Save aktualizuojančiųjų meilės ryšiai ir gynybos mechanizmų atsikratymas
Nerimo nejautimas. Save aktualizavęs žmogus nedvejodamas stengiasi būti
spontanišku, atsikrato gynybos mechanizmų, vaidmenų; žmonės teigia, kad būdami su
mylimu asmeniu jie gali būti savimi, jaustis natūraliai, nebijo parodyti trūkumų. Esant
sveikam meilės ryšiui, beveik netrokštama pasirodyti geresniam, nei esi.
Knygoje teigiama, kad daugelis žmonių tikrai nori vienas kitą mylėti, bet nežino, kaip
tai pasiekti. Tačiau save aktualizuojantys žmonės myli ir yra mylimi dabar, jie turi galią
mylėti ir sugeba būti mylimi.
Save aktualizuojančios meilės seksualumas
Sveikų, save aktualizavusių žmonių seksas ir meilė dažniausiai būna tobulai susilydę.
Autorius nedrįsta teigti, kad bet kuris asmuo, kuris pajėgia pajusti seksualinį malonumą
nejausdamas meilės būtinai yra nesveikas, tačiau šia kryptimi galima sukti.
Tyrimų duomenys sukuria įspūdį, kad save aktualizuojantys žmonės patiria didžiausią
ir ekstaziškiausią seksualinį malonumą. Jiems orgazmas yra svarbesnis, negu vidutiniam
žmogui ir sekso nebuvimą jie pakelia lengviau.
Save aktualizuojančiai meilei būdinga daugelis savęs aktualizavimo apskritai
požymių: žmonės sveikai žiūri į save ir į kitus, jie griežtai nediferencijuoja abiejų lyčių
asmenų bei vaidmenų (šie žmonės yra taip tikri savo vyriškumu ar moteriškumu, kad
nesidrovi perimti kažkuriuos kitos lyties bruožus).
Rūpestis, atsakomybė, poreikių sujungimas, kito individualumo pripažinimas
Svarbus sėkmingo meilės ryšio aspektas: dviejų asmenų pamatinių poreikių
hierarchijų sujungimas į vieną. Rezultate vienas asmuo jaučia kito asmens poreikius, ego
išsiplečia ir apima du žmones. Toks poreikių identifikavimas reiškia atsakomybę,
rūpinimąsi, dėmesingumą kitam asmeniui.
Svarbu yra patvirtinti kito asmens individualybę: save aktualizuojantys žmonės
pasižymi neišsenkančiu sugebėjimu džiaugtis partnerio pergalėmis, o ne laikyti jas
grėsme sau; vienas žmogus gali žavėtis kitu tiesiog taip, be jokios naudos ir ne todėl, kad
kažką iš to gautų. Jų meilės ryšiams būdingas didelis gebėjimo mylėti ir kartu gerbti save
ir kitą derinys. Net ir intensyviausios meilės istorijos neatima iš šių žmonių jų savasties,
jie gyvena neišsižadėdami savo principų, o prireikus jiems nėra sunku išsiskirti.
Įdomu, kad vienas nuostabiausių save aktualizuojančių žmonių pranašumų yra itin
geras jų įžvalgumas. Šis proto šviesumas meilės santykiuose pirmiausia pasireiškia kaip
nepriekaištingas skonis renkantis sekso ir meilės partnerius. Žmogus pradeda rinktis ne
dailų kūną, bet suderinamumą, gerumą, padorumą, sugebėjimą atsižvelgti į kitą asmenį ir
kt.