Žmogaus vidinis turtingumas

Žmogaus vidinis turtingumas nėra nusakomas materialiniais daiktais ar pinigais.

Dauguma net nežino, kokie turtai slypi jų viduje. Kartais žmogus net nesupranta, kodėl jis
šoko gelbėti skęstantį, nors pats nemokėjo plaukti. Kai kuriems toks poelgis yra kaip
instinktas, o kiti to išmoksta iš gyvenimo pamokų. Tėvai gali savo elgesiu perduoti vaikams
emocinius turtus, kaip užuojautą, geraširdiškumą, darbštumą, gailestį ir nuoširdumą…
Turtingi vidumi žmonės gyvena santarvėje su savimi ir su aplinkiniais. Kiekvieną nesėkmę jie
priima kaip gyvenimo pamoką, kuri padeda jiems tobulėti ir tuo pačiu tapti dar turtingesniais
vidumi. Vienas iš geriausių vidinio turtingumo pavyzdžių yra Žemaitės apsakymo ,,Sutkai”
veikėjai. Jie visada į gyvenimą žiūrėjo pozytiviai, net kai prarado pagrindinį maisto šaltinį: ,,–
Neverk, širdele, neverk. Davė Dievas nelaimę, duos ir pinigo kitai karvelei įgyti. Juk mes
pratę vargą vargti! Pasrėbsim kokią valandą ir juodą putrelę; tik neverk, negraudink ir mano
širdies.” Jie neturėdami reikalingų materialinių daiktų buvo daug laimingesni už tuos, kurie
patogiai gyveno. Kad žmogus būtų laimingas, jam reikia emocinės paramos ir saugios vietos
atskleisti savo tikruosius jausmus. Šiais laikais žmonių vidiniai turtai atsiskleidžia tik įvykus
nelaimei arba šalia patikimų žmonių, nes visi vaikščioja su kaukėmis, kurios paslepia jų
tikrąjį vidinį pasaulį. Bet yra ir tokių, kurie atsiskleidžia visam pasauliui, jie nebijo kitų
nuomonės ir įsitikinimų. Toki žmonės yra turtingiausi, nes jiems nieko netrūksta emocine
prasme. Gyvenimas yra viena didelė pamoka, per kurią tu gali pasisemti daug patirties,
išmokti naudingų pamokų ir įgyti daug nepaprastų turtų. Todėl kuo daugiau turėsi
gyvenimiškų pamokų, tuo turtingesniu tapsi, kiekvienas turi vidinių turtų, tik ne visi yra juos
atradę savyje.